50 straipsnis. Techninė specifikacija

1. Perkamų prekių, paslaugų ar darbų ypatybės apibūdinamos pirkimo dokumentuose pateikiamoje techninėje specifikacijoje. Techninėje specifikacijoje taip pat gali būti pateikiamos perkamų prekių, paslaugų ar darbų ypatybės, susijusios su konkretaus prekių gamybos, paslaugų teikimo ar darbų atlikimo procesu ar metodu arba konkretaus kito gyvavimo ciklo etapo procesu, net jeigu šie veiksniai nėra susiję su fizinėmis perkamų prekių, paslaugų ar darbų ypatybėmis. Šios ypatybės turi būti susijusios su pirkimo objektu ir proporcingos perkamų prekių, paslaugų ar darbų vertei ir tikslams. Techninėje specifikacijoje taip pat gali būti nurodyta, ar bus reikalaujama kartu perduoti ar suteikti intelektinės nuosavybės teises.
2. Visų pirkimų, skirtų fiziniams asmenims (visai visuomenei, perkančiojo subjekto darbuotojams), techninės specifikacijos, išskyrus pagrįstus atvejus, turėtų būti parengtos taip, kad jose būtų atsižvelgta į neįgaliųjų kriterijus ir tinkamumą visiems naudotojams. Jeigu Europos Sąjungos ar nacionalinės teisės aktu yra nustatyti privalomi neįgaliųjų kriterijai ir tinkamumo visiems naudotojams kriterijai, perkantysis subjektas privalo jais vadovautis rengdamas technines specifikacijas. Perkantysis subjektas, veikiantis gynybos srityje ar valdantis ypatingos svarbos informacinę infrastruktūrą, ar veikiantis srityse, kurios laikomos nacionaliniam saugumui užtikrinti strategiškai svarbių ūkio sektorių dalimi, rengdamas su nacionaliniu saugumu susijusių pirkimų technines specifikacijas, turi teisę reikalauti, kad tiekėjo siūlomos prekės, paslaugos ar darbai nekeltų grėsmės nacionaliniam saugumui.
3. Techninė specifikacija turi užtikrinti konkurenciją ir nediskriminuoti tiekėjų.
4. Nepažeidžiant privalomų nacionalinių techninių reikalavimų tiek, kiek jie neprieštarauja Europos Sąjungos teisei, techninė specifikacija gali būti parengta šiais būdais arba šių būdų deriniu:

1) apibūdinant norimą rezultatą arba nurodant pirkimo objekto funkcinius reikalavimus. Funkciniai reikalavimai gali apimti ir aplinkos apsaugos reikalavimus. Tokie reikalavimai turi būti tikslūs, kad tiekėjai galėtų parengti tinkamus pasiūlymus, o perkantysis subjektas – įsigyti reikalingų prekių, paslaugų ar darbų;

2) nurodant standartą, techninį liudijimą ar bendrąsias technines specifikacijas. Techninėje specifikacijoje turi būti laikomasi tokios pirmumo tvarkos: pirmiausia nurodomas Europos standartą perimantis Lietuvos standartas, Europos techninio įvertinimo patvirtinimo dokumentas, informacinių ir ryšių technologijų bendrosios techninės specifikacijos, tarptautinis standartas, kitos Europos standartizacijos organizacijų nustatytos techninių normatyvų sistemos arba, jeigu tokių nėra, – nacionaliniai standartai, nacionaliniai techniniai liudijimai arba nacionalinės techninės specifikacijos, susijusios su darbų projektavimu, sąmatų apskaičiavimu ir vykdymu bei prekių naudojimu. Kiekviena nuoroda pateikiama kartu su žodžiais „arba lygiavertis“;

3) apibūdinant norimą rezultatą arba pirkimo objekto funkcinius reikalavimus, nurodytus šios dalies 1 punkte, ir kaip šių reikalavimų atitikties priemonę – šios dalies 2 punkte nurodytas technines specifikacijas;

4) nurodant tam tikrų pirkimo objekto ypatybių technines specifikacijas pagal šios dalies 2 punkte nustatytus reikalavimus, kitų ypatybių – apibūdinant šios dalies 1 punkte nurodytą norimą rezultatą ar funkcinius reikalavimus.

5. Apibūdinant pirkimo objektą, techninėje specifikacijoje negali būti nurodytas konkretus modelis ar tiekimo šaltinis, konkretus procesas, būdingas konkretaus tiekėjo tiekiamoms prekėms ar teikiamoms paslaugoms, ar prekių ženklas, patentas, tipai, konkreti kilmė ar gamyba, dėl kurių tam tikriems subjektams ar tam tikriems produktams būtų sudarytos palankesnės sąlygos arba jie būtų atmesti. Toks nurodymas yra leidžiamas išimties tvarka, kai pirkimo objekto yra neįmanoma tiksliai ir suprantamai apibūdinti pagal šio straipsnio 4 dalyje nustatytus reikalavimus. Šiuo atveju nurodymas pateikiamas įrašant žodžius „arba lygiavertis“.
6. Kai perkantysis subjektas nurodo technines specifikacijas, vadovaudamasis šio straipsnio 4 dalies 2 punkte nustatytais reikalavimais, jis neturi teisės atmesti pasiūlymo dėl to, kad siūlomos prekės ar paslaugos, ar darbai neatitinka nurodytų techninių specifikacijų, kuriomis jis rėmėsi, jeigu dalyvis savo pasiūlyme bet kokiomis perkančiajam subjektui tinkamomis priemonėmis, įskaitant ir šio įstatymo 52 straipsnyje nurodytas priemones, įrodo, kad jo pasiūlyti sprendiniai yra lygiaverčiai ir atitinka techninėje specifikacijoje keliamus reikalavimus.
7. Kai perkantysis subjektas techninėje specifikacijoje nurodo objekto norimo rezultato apibūdinimo ar funkcinius reikalavimus pagal šio straipsnio 4 dalies 1 punkte nustatytus reikalavimus, jis neturi teisės atmesti pasiūlymo dėl to, kad siūlomos prekės, paslaugos ar darbai atitinka Lietuvos standartą, perimantį Europos standartą, Europos techninio įvertinimo patvirtinimo dokumentą, bendrą techninę specifikaciją, tarptautinį standartą arba Europos standartizacijos organizacijos nustatytą techninių normatyvų sistemą, jeigu juose yra nurodyti perkančiojo subjekto keliami norimo rezultato ir funkciniai reikalavimai ir jeigu dalyvis savo pasiūlyme bet kokiomis perkančiajam subjektui tinkamomis priemonėmis, įskaitant ir šio įstatymo 52 straipsnyje nurodytas priemones, įrodo, kad jo siūlomos technines specifikacijas atitinkančios prekės, paslaugos ar darbai atitinka perkančiojo subjekto keliamus norimo rezultato ir funkcinius reikalavimus.

 

1. PĮ 50 straipsnio^[1] 1 dalyje yra įtvirtintas reikalavimas perkamų prekių, paslaugų ar darbų ypatybes apibūdinti techninėje specifikacijoje. Techninės specifikacijos sąvoka yra apibrėžta PĮ 2 straipsnio 27 dalyje (detaliau žiūrėti PĮ 2 straipsnio 27 dalies komentarą). VPĮ 2 straipsnyje taip pat yra apibrėžtos ir kitos PĮ 50 straipsnyje vartojamos bei šio straipsnio taikymui aktualios sąvokos, pavyzdžiui, Europos techninio įvertinimo patvirtinimo dokumentas, informacinių ir ryšių technologijų bendroji techninė specifikacija, standartas, techninis pamatinis dokumentas (detaliau žiūrėti VPĮ 2 straipsnio 10, 13, 30, 35 dalių komentarus). Komentuojamoje normoje vartojama sąvoka pirkimo dokumentuose pateikiamoje techninėje specifikacijoje (o taip pat ir sistemiškai taikomas PĮ 48 straipsnio 2 dalies 9 punktas) reiškia, kad techninė specifikacija yra būtina kiekvieno viešojo pirkimo dokumentų dalis.

Iš viešųjų pirkimų skaidrumo, lygiateisiškumo ir nediskriminavimo principų kyla reikalavimas, kad techninės specifikacijos būtų parengtos taip, kad būtų tikslios, aiškios ir suprantamos potencialiems viešojo pirkimo dalyviams (t. y. tiekėjams)^[2]. ESTT yra pažymėjęs, kad techninės specifikacijos privalo būti tiek tikslios, kad konkurso dalyviai galėtų nustatyti sutarties objektą, o perkantieji subjektai galėtų sudaryti sutartį, be to, turi būti aiškiai išdėstytos, kad dalyviai žinotų, ką apima perkančiojo subjekto nustatyti reikalavimai. Nors perkantysis subjektas ir turi teisę tikėtis, kad tiekėjai bus pakankamai informuoti ir įprastai rūpestingi, tačiau tokio teisėto lūkesčio sąlyga yra ta, kad pats perkantysis subjektas turi būti aiškiai suformulavęs savo reikalavimus. Konkurso specifikacijų apimtis turi būti nustatoma iš potencialių dalyvių pozicijų, nes viešųjų pirkimų teisiniame reguliavime įtvirtintų viešojo pirkimo sutarčių sudarymo procedūrų tikslas yra būtent užtikrinti šiems ES įsteigtiems dalyviams galimybę dalyvauti juos dominančiuose viešuosiuose pirkimuose^[3]. Tapačios pozicijos laikomasi ir LAT praktikoje.

Perkantiesiems subjektams pripažįstama didelė diskrecija formuluojant technines pirkimo specifikacijas, nes būtent jie geriausiai žino objektus, kurių jiems reikia, ir gali geriausiai nustatyti reikalavimus, kurie turi būti tenkinami tam, kad būtų gauti pageidaujami rezultatai^[4]. Tačiau svarbu paminėti, kad techninės specifikacijos parengimas yra viena atsakingiausių perkančiojo subjekto užduočių per visą viešo pirkimo procesą. Taip yra todėl, kad technine specifikacija konkurenciją galima arba iš esmės padidinti, arba ženkliai apriboti. Dėl to kasacinio teismo ne kartą konstatuota, kad, siekdami nepažeisti iš PĮ išplaukiančių imperatyvų, be kita ko, skaidrumo principo, perkantieji subjektai, laikydamiesi PĮ ir kitų teisės aktų nuostatų, privalo nustatyti pirkimo sąlygas taip, kad šiomis būtų neperžengtos jiems įstatymo suteiktos diskrecijos ribos, nepagrįstai nebūtų suvaržytos tiekėjų, iš tiesų galinčių tinkamai įvykdyti viešojo pirkimo sutartį, teisės, ūkio subjektų konkurencija^[5].

Kasacinio teismo perkantiesiems subjektams pripažįstama diskrecija ne tik dėl techninės specifikacijos turinio, bet ir būdo, kaip jos konkrečiai įtvirtinamos pirkimo sąlygose: ar vienoje konkrečioje vietoje – techninėje specifikacijoje, ar šioje bei kitose pirkimo sąlygų dalyse ^[6]. Vis dėlto perkantieji subjektai neturėtų piktnaudžiauti tokia jiems suteikta teise ir viešojo pirkimo objektui keliamus reikalavimus turėtų nurodyti kaip įmanoma aiškiau, pavyzdžiui, pirkimo sąlygoje dėl su pasiūlymu teiktinų dokumentų nurodyti visus privalomus dokumentus, o ne nurodyti tik dalį jų kartu su bendra nuoroda apie kitus su pasiūlymu teikiamus duomenis.

Kita vertus, tiekėjų sąžininga konkurencija negali būti garantuojama tik kiekybiniu tiekėjų dalyvavimo pirkimo procedūrose kriterijumi (kuo daugiau atitinkamos srities tiekėjų), neatsižvelgiant į kokybinius kriterijus, įskaitant tiekėjų naudojamų įrenginių ir siūlomo pirkimo objekto atitiktį pirkimo sąlygoms, PĮ bei kitoms imperatyviosioms įstatymų nuostatoms, todėl, pavyzdžiui, leidimas tiekėjams viešojo pirkimo sutarties vykdymo metu nesilaikyti teisinės metrologijos reikalavimų pažeidžia imperatyviąsias teisės normas, taip pat neužtikrina sąžiningos ūkio subjektų konkurencijos^[7].

Perkantieji subjektai, įgyvendindami jiems tenkančią teisę ir siekdami apibūdinti jiems reikalingą pirkimo objektą, techninėje specifikacijoje gali nurodyti tiek fizines perkamų prekių, paslaugų, darbų savybes, tiek perkamų prekių, paslaugų, darbų ypatybes, susijusias su konkretaus prekių gamybos, paslaugų teikimo ar darbų atlikimo procesu, metodu arba konkretaus kito gyvavimo ciklo etapo procesu, net jei šie veiksniai nėra susiję su fizinėmis perkamų prekių, paslaugų ar darbų ypatybėmis. Esminis keliamas reikalavimas – su fizinėmis perkamų prekių, paslaugų ar darbų savybėmis nesusijusios ypatybės turi turėti sąsają su pirkimo objektu ir būti proporcingos pirkimo objekto vertei ir tikslams. Proporcingumo principo turinį sudaro siekiamų tikslų ir jiems pasiekti pasirenkamų priemonių derinimas. ESTT yra išaiškinęs, kad taikomos priemonės (įpareigojimai, suvaržymai, draudimai ir kt.) privalo būti nediskriminuojančios; pagrįstos privalomais bendrojo intereso reikalavimais; tinkamos užtikrinti, kad jomis siekiamas tikslas bus pasiektas; neviršyti to, kas būtina tikslui pasiekti^[8]. PĮ 50 straipsnio 1 dalies taikymo prasme proporcingumo principas iš esmės reiškia, kad techninėje specifikacijoje gali būti nurodomi ir tiesiogiai su pirkimo objektu nesusiję, tačiau apčiuopiamą sąsają su juo turintys kriterijai.

 

Pavyzdys

Perkantysis subjektas, vykdydamas viešąjį elektros energijos pirkimą, turi teisę techninėje specifikacijoje nurodyti reikalavimą, kad elektros energija būtų pagaminta iš atsinaujinančių energijos šaltinių^[9]. Nors iš atsinaujinančių šaltinių pagaminta elektros energija nesiskirs nuo taršioje elektrinėje pagamintos elektros energijos, vis dėlto tokiu reikalavimu bus siekiama papildomų aplinkosaugos tikslų.

 

Pavyzdys

Perkantysis subjektas, vykdydamas atliekų surinkimo ir vežimo paslaugas, techninėje specifikacijoje turi teisę nurodyti reikalavimą, kad sutarties vykdymui reikalingų ir tiekėjo siūlomų specializuotų transporto priemonių išmetamų teršalų kiekis neviršytų EURO V standarto išmetamų teršalų ribos^[10].

 

Pavyzdys

Perkantysis subjektas, siekdamas įsigyti konkrečią prekę, techninėje specifikacijoje apibūdindamas šiai prekei keliamus reikalavimus, negali įtvirtinti reikalavimo, susijusio su sąžiningos prekybos laikymųsi, kadangi toks reikalavimas neturi pakankamos sąsajos su pirkimo objektu. Tačiau sąžiningos prekybos reikalavimų laikymasis viešojo pirkimo dokumentuose gali būti įtvirtintas kaip viešojo pirkimo-pardavimo sutarties sąlyga^[11].

 

Svarbu paminėti, kad perkantieji subjektai, formuodami techninę specifikaciją, be kita ko, turi siekti ir bendrųjų viešųjų pirkimų tikslų, įtvirtintų PĮ 1 straipsnyje ir 29 straipsnyje (detaliau žiūrėti PĮ 1 straipsnio ir 29 straipsnio komentarus).

PĮ 50 straipsnio 1 dalyje taip pat nurodyta, kad techninėje specifikacijoje gali būti įtvirtintas reikalavimas kartu su pirkimo objektu perduoti ar suteikti intelektinės nuosavybės teises. Nurodytas reikalavimas yra aktualus vykdant viešuosius pirkimus, kurių objektas yra laikytinas autorių teisių objektu Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo prasme (toliau – ATGTĮ). Pabrėžtina, kad pagal ATGTĮ reguliavimą tiekėjas, net perdavęs autoriaus turtines teises perkančiajam subjektui, išlaiko autoriaus asmenines neturtines teises, kurios negali būti perduotos tretiesiems asmenims (ATGTĮ 14, 15 straipsniai).

 

2. PĮ 50 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas bendrasis siekis (tikslas), kad viešųjų pirkimų, skirtų fiziniams asmenims, techninės specifikacijos būtų parengtos atsižvelgiant į neįgaliųjų kriterijus ir tinkamumą visiems naudotojams. Ši nuostata rodo aiškią politinę (tiek ES, tiek nacionalinę) valią spręsti nurodytą problemą (aspektą)^[12]. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad siekis užtikrinti techninių specifikacijų suderinamumą su neįgaliųjų kriterijais ir tinkamumą naudotojams įgauna perkančiojo subjekto pareigos, kurios nevykdymas sukelia teisinius padarinius, statusą tik tuo atveju, jeigu ES ar nacionaliniu teisės aktu yra nustatyti privalomi neįgaliųjų kriterijai ir tinkamumo visiems naudotojams kriterijai. Tokiu atveju specialiojo reguliavimo šioje srityje taikymas iš esmės lemia pirmiau nurodytos perkančiojo subjekto diskrecijos ribojimą, pasireiškiantį ir kitų teisės aktų, pavyzdžiui, statybos rangos, subsidiariu taikymu (detaliau apie PĮ ir kitų teisės aktų subsidiarų taikymą žiūrėti PĮ 1 straipsnio komentarą).

Direktyvos 2014/25/ES preambulės 5-ojoje konstatuojamoje dalyje nurodyta, kad, įgyvendinant šią direktyvą reikėtų atsižvelgti į Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvenciją^[13], visų pirma pasirenkant ryšio priemones ir nustatant technines specifikacijas, sutarties skyrimo kriterijus ir sutarties įvykdymo sąlygas. Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos 9 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad valstybės, šios konvencijos šalys, siekdamos, kad neįgalieji galėtų gyventi savarankiškai ir visapusiškai dalyvauti visose gyvenimo srityse, imasi atitinkamų priemonių, kad užtikrintų neįgaliesiems lygiai su kitais asmenimis fizinės aplinkos, transporto, informacijos ir ryšių, įskaitant informacijos ir ryšių technologijų bei sistemų, taip pat kitų visuomenei prieinamų objektų ar teikiamų paslaugų prieinamumą tiek miesto, tiek kaimo vietovėse. Šios priemonės, kurios apima prieinamumo kliūčių ir trukdžių nustatymą ir pašalinimą, įskaitant, bet neapsiribojant, taikomos pastatams, keliams, transporto priemonėms ir kitokiems vidaus ir lauko objektams, įskaitant mokyklas, būstą, medicinos įstaigas ir darbo vietas; informacijos, ryšių ir kitokioms tarnyboms, įskaitant elektronines ir avarines tarnybas.

Taigi, PĮ 50 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas siekis (teisės aktų nustatytais atvejais – pareiga) užtikrinti techninės specifikacijos reikalavimų atitiktį neįgaliųjų poreikių kriterijams bei tinkamumą visiems naudotojams reiškia produktų, paslaugų, aplinkos, sistemų ir kt. kūrimą, siekiant, kad šie sukurti spendimai būtų universaliai pritaikyti naudojimui kaip įmanoma didesnei žmonių grupei, skatinant ir užtikrinant socialinę integraciją ir lygybę. Pagal analogiją turėtų būti siekiama, kad nurodyti reikalavimai būtų nustatomi, atsižvelgiant ne tik į neįgaliųjų asmenų, bet taip pat ir į kitų asmenų poreikius. Šis siekis apima ne oficialiai pripažintus neįgaliais asmenis, bet ir, pavyzdžiui, vyresnio amžiaus žmones su nusilpusiu regėjimu, tėvus su mažais vaikais, pačius vaikus ir pan. Pabrėžtina, kad atitinkami reikalavimai aktualūs tais atvejais, kai gebėjimas pasinaudoti preke, paslauga ar darbo rezultatu nėra universalus, bet priklauso nuo fizinių asmens savybių, gebėjimų ir pan. Taigi, nurodyti reikalavimai nebus aktualūs perkant tokias prekes, kaip, pavyzdžiui, elektros energija, popierius ar dažai spausdintuvams, tačiau bus ypač aktualūs, pavyzdžiui, nustatant reikalavimus pastatų projektavimo ar informacinių sistemų kūrimo paslaugoms^[14].

 

Pavyzdys

Perkantysis subjektas, vykdydamas statinio projektavimo paslaugų pirkimą ir nustatydamas reikalavimą, kad patekimas į statinio vidų būtų suprojektuotas tik laiptais, pažeis PĮ 50 straipsnio 2 dalies nuostatas, kadangi nebus užtikrinta galimybė pastatu naudotis neįgaliesiems asmenims.

 

Vienas iš teisės šaltinių, kuriame reglamentuojamas fiziniams asmenims skirtų pirkimų vykdymas ir atitinkamai techninių specifikacijų suderinimas su neįgaliųjų kriterijais ir tinkamumu visiems naudotojams, yra rekomendacinio pobūdžio VPT Projektavimo paslaugų pirkimų gairės^[15]. Jose nurodyta, kad, remiantis VPĮ 37 straipsnio 2 dalimi (atitinkamai ir PĮ 50 straipsnio 2 dalimi), pirkimų, skirtų fiziniams asmenims (visai visuomenei, pirkimo vykdytojo valstybės tarnautojams ar darbuotojams), techninėje užduotyje privaloma nustatyti, kokie universaliojo dizaino reikalavimai, įgyvendinant principą tai, kas tinka neįgaliesiems, tinka visiems, yra keliami konkretaus pirkimo atveju ir kuriuos tiekėjas privalės įgyvendinti rengdamas projektą. Projektavimo paslaugų pirkimų gairių 3 priede nurodyti dažniausiai išskiriami universaliojo dizaino principai:

1) visų lygybė – ta pačia aplinka ir produktais gali naudotis ir ribotus funkcinius gebėjimus turintys asmenys, tai yra jie neišskiriami iš visų kitų. Gaminiai ir statiniai suprojektuojami taip, kad jie atrodytų patraukliai ir estetiškai;

2) lankstumas – galimybė tą patį naudojamą dalyką prisitaikyti pagal individualius poreikius (pavyzdžiui, reguliuoti aukštį);

3) paprastas ir intuityvus naudojimas – lengvai suprantama, kaip naudotis daiktu, orientuotis aplinkoje;

4) tinkama informacija – pakankamai informacijos ir ši informacija pateikiama įvairiomis reikiamomis formomis, įskaitant Brailio raštu, garsinę informaciją;

5) tolerancija klaidoms – nėra tikimybės patirti žalą ar orumo pažeminimą;

6) mažiausios jėgos sąnaudos – aplinka ir produktais gali pasinaudoti ir mažesnę fizinę jėgą turintys asmenys;

7) optimalus dydis ir erdvė – tinkamas erdvių, statinių ir produktų plotis, aukštis, dydis;

8) kompleksiškumas – aplinka ar gaminys turi kuo daugiau ir įvairių reikalingų elementų, padedančių aplinką ar gaminį padaryti prieinamu įvairių funkcinių galimybių žmonėms, pavyzdžiui, įrengus visiems tinkamą įėjimą į patalpas, privalu įrengti ir kitas statinio patalpas, pavyzdžiui, sanitarinį mazgą ir pan.;

9) vientisumas – trasos maršruto prieinamumas ir tinkamumas visiems turi būti vientisas, nenutrūkstamas pereinant iš vienos vietos į kitą;

10) vartotojų įtraukimas – universalus dizainas kuriamas tampriai bendradarbiaujant su vartotojų grupėmis ar jų atstovais.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, kaip nurodyta pirmiau, tam tikrose srityse nacionaliniuose teisės aktuose nustatyti privalomi reikalavimai, susiję su neįgaliųjų poreikių ir tinkamumo visiems naudotojams kriterijais, į kuriuos perkantysis subjektas privalo atsižvelgti. Pavyzdžiui, rengiant statinių projektus, būtina vadovautis statybos techniniu reglamentu STR 2.03.01:2001 „Statiniai ir teritorijos. Reikalavimai žmonių su negalia reikmėms“^[16]. Lietuvos Respublikos Vyriausybė yra patvirtinusi Bendrųjų reikalavimų valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų interneto svetainėms aprašą^[17], kuriame nustatytas interneto svetainių pritaikymas neįgaliems asmenims, vadovaujantis Neįgaliesiems pritaikytų Interneto tinklalapių kūrimo, testavimo ir įvertinimo metodinėmis rekomendacijomis^[18]. Kita vertus, net ir tais atvejais, kai ES ar nacionaliniuose teisės aktuose nenustatyta privalomų reikalavimų dėl konkrečių neįgaliųjų poreikių ir tinkamumo visiems naudotojams kriterijų, perkantieji subjektai, vykdydami pirkimus, skirtus fiziniams asmenims (visai visuomenei, perkančiojo subjekto darbuotojams), turėtų siekti, kad nurodytų pirkimų objektas būtų maksimaliai pritaikytas ir tinkamas naudoti kuo didesniam visuomenės ratui, įskaitant ir neįgaliuosius. Nors, kaip nurodyta pirmiau, socialiai atsakingo elgesio nesilaikymas tokiu atveju nereikš perkančiosios organizacijos veiksmų pripažinimo neteisėtais.

PĮ 50 straipsnio 2 dalyje taip pat įtvirtinta perkančiųjų subjektų, veikiančių gynybos srityje ar valdančių ypatingos svarbos informacinę infrastruktūrą, ar veikiančių srityse, kurios laikomos nacionaliniam saugumui užtikrinti strategiškai svarbių ūkio sektorių dalimi (detaliau dėl nurodyto perkančiųjų subjektų veiklos pobūdžio žiūrėti PĮ 29 straipsnio 5 dalies komentarą) teisė, rengiant su nacionaliniu saugumu susijusių pirkimų technines specifikacijas, reikalauti, kad tiekėjo prekės, paslaugos ar darbai nekeltų grėsmės nacionaliniam saugumui. Nurodyta teise perkantysis subjektas gali pasinaudoti esant dviem kartu taikytinomis sąlygoms: perkantysis subjektas veikia gynybos srityje arba srityse, kurios laikomos nacionaliniam saugumui užtikrinti strategiškai svarbių ūkio sektorių dalimi, arba valdo ypatingos svarbos informacinę infrastruktūrą ir perkančiojo subjekto perkamos prekės, paslaugos ir darbai yra susiję su nacionaliniu saugumu. Tačiau nei PĮ 50 straipsnio 2 dalyje, nei kitose PĮ nuostatose nėra nurodyta, kaip perkantysis subjektas turėtų įvertinti, ar tiekėjo siūlomos prekės, paslaugos ar darbai nekelia grėsmės nacionaliniam saugumui. Dėl to perkantieji subjektai, vadovaudamiesi PĮ 100 straipsnio 10 dalimi, turėtų kreiptis į kompetentingas institucijas, kurios atlieka vertinimą dėl ketinamos sudaryti sutarties atitikties nacionalinio saugumo interesams (detaliau žiūrėti PĮ 100 straipsnio 10 dalies komentarą).

 

3. PĮ 50 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta perkančiųjų subjektų pareiga technines specifikacijas parengti taip, kad jos užtikrintų konkurenciją ir nediskriminuotų tiekėjų. Iš nurodyto teisinio reguliavimo matyti, kad techninės specifikacijos turi atitikti šiuos esminius reikalavimus: lygiateisiškumo (užtikrinamos vienodos galimybės tiekėjams), konkurencijos, proporcingumo (techninės specifikacijos turi būti susijusios su sutarties dalyku bei atitikti sutarties vertę ir tikslus)^[19]. Pažymėtina, kad lygiateisiškumo (nediskriminavimo) ir proporcingumo principų laikymasis iš esmės kartu lemia ir konkurencijos užtikrinimą. Tuo tarpu lygiateisiškumo (nediskriminavimo) ir proporcingumo reikalavimų nesilaikymas lemia ir konkurencijos apribojimą pirkime. Tokios pačios pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje^[20].

PĮ 50 straipsnio 3 dalyje iš esmės yra sukonkretintas bendrasis nediskriminavimo principas, kiek jis aktualus perkančiojo subjekto veiksmams, susijusiems su techninėmis specifikacijomis. Draudimas diskriminuoti tiekėjus – pamatinė pirkimų teisės nuostata, jos vertinimas neturi priklausyti išimtinai nuo šalių ir jų veiklos pobūdžio (pavyzdžiui, asmens sveikatos priežiūros sritis). Tokio pobūdžio ginčai peržengia privačių santykių ribas. Dėl to atskirų techninės specifikacijos sąlygų teisėtumą teismas gali vertinti tiek esant tokiam ieškovo reikalavimui, tiek savo iniciatyva. Jei teismas pripažįsta, kad pirkimo sąlygos diskriminuoja tiekėjus, privalo tokį pirkimą pripažinti neteisėtu ir jį nutraukti^[21].

ES lygmeniu perkančiųjų subjektų veiksmai, kuriais jie nustato pirkimo objekto reikalavimus, pažeidžiančius tiekėjų nediskriminavimo ir lygiateisiškumo principus^[22] bei varžančius tiekėjų tarpusavio konkurenciją, gali būti prilyginti vidaus rinkos laisvių netarifinio ar nefiskalinio (nemokestinio) pobūdžio kliūtims, kurias, kaip ir fiskalines kliūtis, ES teisė draudžia (SESV 34, 35 straipsniai). Vis dėlto tiekėjų lygiateisiškumas nėra pažeistas, jei reikalavimai pirkimo objektui, ribojantys vidaus rinkos laisves, yra nukreipti į SESV sutarties 36 straipsnyje nurodytų vertybių (pvz., viešoji tvarka, visuomenės saugumas ir sveikata) ar privalomųjų reikalavimų, kurių sąrašas nėra baigtinis (pvz., mokesčių kontrolė, komercinių sandorių sąžiningumas, vartotojų apsauga, aplinkosauga), apsaugą, tačiau tai neturi tapti diskriminacija^[23]. Perkančiojo subjekto nustatyti aukšti arba pernelyg specifiniai reikalavimai pateisinami tada, jeigu pateikiamas patikimas ir įtikinamas tokių reikalavimų nustatymo pagrindimas^[24]. Tai gali būti grindžiama ypatinga perkamo objekto svarba ar sutarties, kuria siekiama įsigyti šį objektą, specifine paskirtimi, arba tuo, kad aukštą ar labai tikslų reikalavimą pateisina viešojo intereso apsauga^[25].

Dėl šio aspekto kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad viešojo intereso apsauga – ne besąlygiškai, o viena iš galimų perkančiojo subjekto teisėtus veiksmus pagrindžiančių aplinkybių, vertintina pagal visus byloje surinktus duomenis. Kasacinio teismo pozicija šiuo klausimu palaipsniui griežtėjo, be to, plėtojama praktika dėl viešojo intereso sudėtinių elementų (suinteresuotumo pirkimo objektu ir tiekėjų varžymusi) konkurencijos, taip pat nuosekliai laikomasi pozicijos, kad socialiai jautrių ar visuomenei labai reikalingų pirkimų objektų įsigijimo teisėtumas dėl savo svarbos pats savaime neturi būti vertinamas kitaip nei dėl kitų įsigijimų, o tiekėjų sąžiningas varžymasis dėl to neturi būti vertinamas mažiau palankiai. Galimybė viešąjį interesą pirkimo objektu iškelti aukščiau už viešąjį interesą tiekėjų sąžiningu varžymusi turi būti aiškinama ir taikoma siaurai, išimtinai^[26].

Šiame kontekste pabrėžtina, kad tai, jog tiekėjų teises mažiau ribojančios priemonės galimai padidina perkančiojo subjekto administracinę naštą ir tikimybę, kad jos ne visada pasiteisins, savaime nereiškia, kad absoliutus draudimas dalyvauti pirkime laikytinas proporcingu^[27]. Atitinkamai tai reiškia, kad vien papildomų pareigų perkančiajam subjektui ar kitokio pobūdžio administracinės naštos atsiradimas (padidėjimas) nepateisina itin griežtų (tiekėjų teisę dalyvauti pirkime ribojančių) reikalavimų pirkimo dalyviams ar objektui (nėra tokiems reikalavimams proporcingas) nustatymo^[28].

Pažymėtina, kad konkurencijos užtikrinimo ir tiekėjų nediskriminavimo imperatyvas gali būti pažeistas tiek techninėje specifikacijoje tiesiogiai įtvirtinant nepagrįstas, perteklines ar kitais būdais konkurenciją ribojančias sąlygas, tiek nustatant PĮ 50 straipsnio nuostatas formaliai atitinkančius reikalavimus, kurių deriniu (sąlygų grupe) ar jų visuma pirkimo sąlygos pritaikomos vienam tiekėjui ar gamintojui (ar labai siauram jų ratui). Tokiu atveju, tiekėjams pateikus argumentus, kad jų teises pažeidžia ne (arba ne tik) pavienės pirkimo sąlygos, bet jų derinys, teismas turi įvertinti, ar formaliai teisėtomis techninės specifikacijos sąlygomis nėra sukuriama netiesioginės (paslėptos) diskriminacijos situacija^[29]. Taigi, tiekėjas, nesutikdamas su techninės specifikacijos reikalavimais, gali reikalauti juos panaikinti tiek ginčydamas tiesiogiai PĮ nuostatoms ar pirkimų principams prieštaraujančias pirkimo sąlygas (pavyzdžiui, dėl konkrečios nuorodos į konkrečią prekę, neįtvirtintos lygiavertiškumo žymos ar neproporcingumo pirkimo objektui ir pan.), tiek įrodinėdamas, kad kelios kumuliatyviai (visos kartu) taikomos pirkimo sąlygos ar jų visuma netiesiogiai diskriminuoja potencialius tiekėjus, tiek savo reikalavimus grįsdamas abiem neteisėtumo pagrindais; tiekėjui pareiškus reikalavimą pripažinti neteisėtomis atskiras pirkimo sąlygas ir jų grupę, teismas pirmiausia turėtų įvertinti pirkimo sąlygų grupės (visumos) atitiktį PĮ 50 straipsnio reikalavimams (pavyzdžiui, ar taikomos kartu jos netiesiogiai nediskriminuoja tiekėjų, ar sąlygų išsamumo pobūdis (lygis) nepažeidžia proporcingumo principo); ir tik vėliau, nekonstatavęs šio pagrindo, vertinti atskirų ginčijamų pirkimo sąlygų teisėtumą^[30].

Nurodytos teismo pareigos nepašalina aplinkybės, kad pirkimo sąlygos suformuluotos nenurodant konkretaus modelio ar šaltinio, konkretaus proceso ar prekės ženklo (tokios situacijos reglamentuojamos PĮ 50 straipsnio 5 dalyje), kad jos nėra griežtai apibrėžtos (vartojamos tokios sąvokos kaip „ne mažiau“, „ne daugiau“, „iki“ ir pan.), nes jos savaime nereiškia tokių sąlygų teisėtumo. Būtina nustatyti, ar sąlygomis apibrėžtų minimalių (maksimalių) reikalavimų visuma nereiškia, kad juos atitinka tik vienas tiekėjas arba ribotas jų skaičius. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad vienintelė aplinkybė, jog pirkimo pasiūlymus pateikė ne vienas, o keli tiekėjai, nėra pagrindas pripažinti, kad pirkime nebuvo apribota konkurencija^[31]. Galimo konkurencijos ribojimo vertinimo pagrindu taip pat gali būti įprastinė perkančiųjų subjektų pirkimo sąlygų nustatymo praktika^[32].

Kasacinio teismo taip pat konstatuota, kad proporcingumo principo reikalavimų neatitinka ne tik pernelyg aukšti, specifiniai, neadekvatūs pirkimo pobūdžiui reikalavimai ar užslėptos diskriminacijos situacijos, bet ir pernelyg detalios pirkimo sąlygos, kuriomis atimama galimybė pirkimo procedūrose dalyvauti sutartį gebantiems įvykdyti kandidatams ar dalyviams, nepagrįstai ribojama jų konkurencija^[33]. Dėl šio proporcingumo principo aspekto ESTT pažymėta, kad kuo išsamesnės techninės specifikacijos nustatomos, tuo didesnė rizika, kad konkretaus gamintojo prekės bus privilegijuojamos^[34]. Kitaip tariant, būtina įvertinti, ar itin išsamūs techninės specifikacijos reikalavimai (nebūtinai pritaikyti vienam tiekėjui, tačiau dėl savo detalumo reikšmingai apribojantys tiekėjų galimybes dalyvauti pirkime) yra būtini norint pasiekti pirkimu siekiamus tikslus. Taigi, neproporcingai išsamios pirkimo sąlygos gali būti pripažintos neteisėtomis, nepriklausomai nuo nustatytos aplinkybės, kiek potencialių tiekėjų (vienas ar daugiau) jas atitinka. Žinoma, potencialių tiekėjų skaičius – vienas iš teisėtumo vertinimo kriterijų^[35]. Poreikis itin detaliai apibrėžti pirkimo objektui keliamus techninius reikalavimus turi būti pagrįstas nurodant detalius jį patvirtinančius argumentus, o ne apibendrintus teiginius apie teikiamų paslaugų sudėtingumą ar jų ypatingą svarbą^[36].

 

4. PĮ 50 straipsnio 4 dalyje yra apibrėžti alternatyvūs techninės specifikacijos rengimo būdai. Pagal PĮ 50 straipsnio 4 dalį techninė specifikacija gali būti parengta arba vienu iš dviejų konkrečių būdų, arba dviejų konkrečių būdų deriniu, t. y.:

1) Techninė specifikacija gali būti parengta apibūdinant norimą rezultatą arba nurodant pirkimo objekto funkcinius reikalavimus, įskaitant aplinkos apsaugos reikalavimus. Tokie reikalavimai turi būti tikslūs, kad tiekėjai galėtų parengti tinkamus pasiūlymus, o perkantysis subjektas – įsigyti reikalingų prekių, paslaugų ar darbų.

 

Pavyzdys

Perkantysis subjektas, siekdamas įsigyti transporto priemonių greičio matavimo stacionariais greičio matuokliais su skaitmenine fotografavimo įranga ir matavimo duomenų teikimo paslaugas, techninėje specifikacijoje nurodė reikalavimą, kad matavimo priemonės turi veikti aukšto dažnio elektromagnetinėmis bangomis Doppler efekto principu. Perkantysis subjektas, tiksliai apibūdinęs perkamų paslaugų paskirtį – fiksuoti greičio viršijimo atvejus užmiesčio keliuose – joms suteikė specifinę funkcinę ir rezultato reikšmę, ją susiejant su Doppler efekto principu veikiančiomis matavimo priemonėmis^[37].

 

Pavyzdys

Perkantysis subjektas, siekdamas įsigyti medicinos įrangą, techninėje specifikacijoje nurodė reikalavimą, kad siūlomo šviestuvo šviesos srautas būtų ne baltos spalvos – nedarytų įtakos šviesoje kietėjančiai kompozitinei medžiagai; ją užtikrinantis techninis reikalavimas – ne mažiau kaip du geltonos spalvos diodai. Taigi reikalavimu, kad šviestuve būtų ne mažiau kaip du geltonos spalvos diodai, perkantysis subjektas visų pirma siekė užsitikrinti, kad šviestuvo šviesos srautas būtų ne baltos spalvos ir jį naudojant nekietėtų kompozitinė medžiaga. T. y. perkantysis subjektas įtvirtino norimo rezultato reikalavimą^[38].

 

2) Techninė specifikacija gali būti parengta nurodant standartą (detaliau žiūrėti VPĮ 2 straipsnio 9, 16, 30, 33 dalies komentarus), techninį liudijimą (detaliau žiūrėti VPĮ 2 straipsnio 10 dalies komentarą) ar bendrąsias technines specifikacijas (detaliau žiūrėti VPĮ 2 straipsnio 35 dalies komentarą). Techninėje specifikacijoje turi būti laikomasi tokios pirmumo tvarkos: pirmiausia nurodomas Europos standartą perimantis Lietuvos standartas, Europos techninio įvertinimo patvirtinimo dokumentas, informacinių ir ryšių technologijų bendrosios techninės specifikacijos, tarptautinis standartas, kitos Europos standartizacijos organizacijų nustatytos techninių normatyvų sistemos arba, jeigu tokių nėra, – nacionaliniai standartai, nacionaliniai techniniai liudijimai arba nacionalinės techninės specifikacijos, susijusios su darbų projektavimu, sąmatų apskaičiavimu ir vykdymu bei prekių naudojimu. Kiekviena nuoroda pateikiama kartu su žodžiais „arba lygiavertis“.

Dėl standartų taikymo kasacinio teismo pažymėta, kad vienas pagrindinių nacionalinės standartizacijos principų yra savanoriškas standartų taikymas – vadovaujantis Lietuvos Respublikos standartizacijos įstatymo 7 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos standartai ir kiti leidiniai taikomi savanoriškai, išskyrus atvejus, kai teisės aktuose pateikta išskirtinė nuoroda į standartus ir kitus leidinius. Jei teisės akte ar teisės aktu patvirtintame dokumente, reglamentuojančiame tam tikrą sritį, pateikiama nuoroda į tarptautinį, regioninį ar nacionalinį standartą, tai tokio standarto taikymas tampa privalomas visiems subjektams, kurių teises ir pareigas reguliuoja atitinkamas teisės aktas. Svarbu pažymėti, kad Lietuvoje taikomi standartai, taigi ir tarptautiniai, Europos ir kiti regioniniai ar užsienio valstybių standartai ir kiti leidiniai, negali prieštarauti LR teisės aktams. Kai Lietuvos standarto normoje perimtos tarptautinio standarto nuostatos, atsižvelgiant į tai, reikia aiškinti ir taikyti nacionalinį reguliavimą. Dėl to perkamų prekių apibūdinimas duodant nuorodą į tokį nacionalinį standartą lemia perkančiosios organizacijos pareigą gautus pasiūlymus vertinti pagal, įskaitant, bet neapsiribojant, tarptautinių standartų reikalavimus^[39].

3) Techninė specifikacija gali būti parengta derinant pirmiau nurodytus techninės specifikacijos rengimo būdus taip – apibūdinant norimą rezultatą arba pirkimo objekto funkcinius reikalavimus (PĮ 50 straipsnio 4 dalies 1 punktas) ir kaip šių reikalavimų atitikties priemonę taikant technines specifikacijas, nurodytas PĮ 50 straipsnio 4 dalies 2 punkte.

4) Techninė specifikacija gali būti parengta derinant pirmiau nurodytus techninės specifikacijos rengimo būdus taip – nurodant tam tikrų pirkimo objekto ypatybių technines specifikacijas pagal PĮ 50 straipsnio 4 dalies 2 punkte nustatytus reikalavimus, o kitų ypatybių – apibūdinant norimą rezultatą ar funkcinius reikalavimus (PĮ 40 straipsnio 4 dalies 1 punktas).

Pažymėtina, kad PĮ 50 straipsnio 4 dalies nuostatose nereglamentuojama, kokiais atvejais kokį konkretų techninės specifikacijos parengimo būdą turėtų pasirinkti perkantysis subjektas. Kitaip tariant, perkantysis subjektas turi teisę pasirinkti bet kurį iš techninės specifikacijos rengimo būdų. Tačiau esminis reikalavimas, apibrėžiantis perkančiojo subjekto diskrecijos ribas, yra tas, kad techninė specifikacijos reikalavimai būtų susiję su pirkimo objektu, jam proporcingi, nediskriminuojantys tiekėjų ir neribojantys konkurencijos pirkime. Perkančiojo subjekto pasirinkimas nustatyti vieną iš galimų reikalavimų pirkimo objektui kriterijų (tam tikrą standartą, funkcinį ar rezultato reikalavimą) neturi riboti tiekėjų pateikti savo pasiūlymų, jei jų siūlomos pirkimo objekto savybės atitinka tas, kurias nurodė perkantysis subjektas, ir jeigu tiekėjas tai įrodo^[40].

 

5. PĮ 50 straipsnio 5 dalyje yra įtvirtinta bendroji taisyklė, kad, apibūdinant pirkimo objektą, techninėje specifikacijoje negali būti nurodytas konkretus modelis ar tiekimo šaltinis, konkretus procesas, būdingas konkretaus tiekėjo tiekiamoms prekėms ar teikiamoms paslaugoms, ar prekių ženklas, patentas, tipai, konkreti kilmė ar gamyba, dėl kurių tam tikriems subjektams ar tam tikriems produktams būtų sudarytos palankesnės sąlygos arba jie būtų atmesti. Šiuo pagrindu yra įtvirtinta „tapačių standartų“ doktrina, pagal kurią perkantieji subjektai perka prekes, paslaugas arba darbus techninėje specifikacijoje nurodydami tik perkamo objekto tam tikrus bendrus požymius^[41]. Taigi, pirkimo objektą perkantysis subjektas turi apibūdinti taip, kad būtų išvengta tiesioginės nuorodos į konkretų modelį, prekės ženklą, patentą, kilmę ir t. t.^[42].

Pažymėtina, kad PĮ 50 straipsnio 5 dalies pažeidimo nėra tuomet, kai pirkimo sąlygose nurodytas konkretus veiklos principas yra universalus, pagrįstas visuotinai žinomais fizikos dėsniais ir pan. Pavyzdžiui, kasacinio teismo spręsta, kad Doppler efekto principas nėra konkretus prekės apibūdinimas PĮ 50 straipsnio 5 dalies prasme, išskiriantis konkrečią prekę iš kitų. Doppler efekto principas nenurodo konkretaus gamintojo ar tiekėjo, kuriam būtų sudarytos išskirtinės sąlygos pasiūlymui pateikti. Visi Doppler efekto ar jam lygiaverčiu principu veikiantys įrenginiai (įskaitant greičio matuoklius), nesvarbu, kas juos gamina ir kas jais prekiauja, gali būti pasiūlyti perkančiajam subjektui. Doppler efekto principas yra tikslinantis matavimo priemonės veikimą aukšto dažnio elektromagnetinėmis bangomis, nes šiuo principu veikiantys greičio matuokliai skleidžia radijo bangas^[43].

Analogiškai kasacinis teismas yra konstatavęs, kad, pavyzdžiui, reikalavimas darbus atlikti naudojant konkrečią kelio dangos konstrukciją kvalifikuotinas kaip bendrosios techninės specifikacijos, kurias perkančioji organizacija turi teisę nurodyti, apibūdindama siekiamą įsigyti objektą. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad teisiškai nereikšminga aplinkybe laikytina tai, jog atitinkami techniniai reikalavimai konstrukcijai (dangos sluoksnių rūšys, storis ir pan.) įtvirtinti konkrečiame teisės akte. Daug svarbiau yra tai, kad šie reikalavimai per se (patys savaime) yra galimi kelti techninės specifikacijos kriterijai. Pripažįstant perkančiosios organizacijos (perkančiojo subjekto) teisę nustatyti technines specifikacijas nurodant pirkimo objekto bendruosius techninius reikalavimus, pavyzdžiui, nurodant atliekant perkamus darbus naudotiną kelio dangos konstrukcijos tipą (tačiau ne konkretų modelį ar tiekimo šaltinį, konkretų procesą), perkančiajai organizacijai nekyla pareiga reikalavime įrašyti žodžius „arba lygiavertis“^[44]. Tačiau, pavyzdžiui, reikalavimas, kad perkami gatvių asfaltbetonio dangos remonto darbai būtų atliekami tik konkrečiu karštojo regeneravimo kelyje metodu, kaip neatitinkantis PĮ 50 straipsnio 5 dalies reikalavimų būtų laikomas neteisėtu, kadangi nurodytas metodas nėra universalus, visuotinai taikomas ir pan. gatvių dangos remonto darbų metodas^[45].

Išimtiniais atvejais, kai pirkimo objekto yra neįmanoma tiksliai ir suprantamai apibūdinti pagal PĮ 50 straipsnio 4 dalyje nustatytus reikalavimus, perkantiesiems subjektams leidžiama nurodyti kai kuriuos tikslius pirkimo objektą kvalifikuojančius kriterijus, jei jie taip pat nurodo, kad pripažįstami analogiški arba lygiaverčiai objektai. Taigi, perkančiojo subjekto pasinaudojimas nurodyta išimtimi, leidžiančia pirkimo objektą apibūdinti nurodant konkretų modelį ar šaltinį, konkretų procesą ar prekės ženklą, patentą, tipą, konkrečią kilmę ar gamybą, gali būti pripažintas teisėtu tik tuo atveju, jeigu egzistuoja dviejų sąlygų visuma: 1) pagal konkretaus pirkimo aplinkybes yra pagrindas konstatuoti, kad pirkimo objekto neįmanoma tiksliai ir suprantamai apibūdinti pagal PĮ 50 straipsnio 4 dalies reikalavimus (šias aplinkybes turi įrodyti perkantysis subjektas); 2) perkantysis subjektas šalia konkretaus modelio, prekės ženklo, proceso ir pan. nurodymo prideda prierašą ,,arba lygiavertis“^[46].

Taigi, PĮ 50 straipsnio 5 dalis netaikytina, kai objektyviai įmanoma tiksliai ir suprantamai apibūdinti pirkimo objektą pagal bendrąsias technines specifikacijas, norimą rezultatą arba nurodant pirkimo objekto funkcinius reikalavimus; aiškių ir konkrečių reikalavimų tam tikrus standartus atitinkančioms prekėms nenurodymas nepateisinamas didelės apimties šių reikalavimų aprašymu, todėl tik nuoroda į atitinkamą teisės aktą, kuriame būtų reglamentuojamas konkretus prekės ženklas, tiekėjų konkurencijos neužtikrina^[47].

Teismų praktikoje konstatuota, kad tai, jog po konkrečios prekės aprašymo specifikacijose nėra pridėti žodžiai „arba lygiavertis“, gali ne tik atgrasyti ūkio subjektus, tiekiančius panašias prekes, nuo dalyvavimo konkurse, bet ir trikdyti importą ES vidaus prekyboje, galimybę sudaryti sutartį paliekant tik konkurso dalyviams, ketinantiems naudoti konkrečiai nurodytą prekę^[48].

Pabrėžtina, kad argumentai, jog ir be papildomos nuorodos „arba lygiavertis“ tiekėjai gali pateikti pasiūlymą, laikytini nepagrįstais. Pirkimo sąlygose nenurodžius nuorodos, kad gali būti pateikiamas lygiavertis objektas, potencialūs konkurso dalyviai negali suprasti konkurso specifikacijų kitaip – kaip draudžiančių lygiaverčio objekto pateikimą^[49]. Dėl to, kai perkantysis subjektas techninėje specifikacijoje neįtvirtina nuorodos „arba lygiavertis“, jis pašalina galimybę nagrinėti prekių lygiavertiškumą, nes iš anksto preziumuoja ir pirkimo dokumentuose tai įtvirtina, kad joks prekių lygiavertiškumas negalimas. Kita vertus, net jei perkantysis subjektas ir laikytų, kad tiekėjo pasiūlytos prekės lygiavertės, jis negalėtų jų vertinti kaip tinkamų, nes tokios galimybės ginčo konkurso sąlygoje nenustatyta, o priešingi veiksmai lemtų jos faktinį pakeitimą ir tiekėjų lygiateisiškumo bei skaidrumo principų pažeidimą^[50].

Taigi, nors perkančiajam subjektui paliekama teisė nuspręsti, kokius reikalavimus nustatyti pirkimo objektui, jis turi tai daryti nepažeisdamas pirkimų principų, draudimo dirbtinai riboti konkurenciją ir laikydamasis šiame straipsnyje nurodytų pirkimo objekto apibūdinimo taisyklių; pirkimo sąlygose perkamų daiktų savybės gali būti apibūdinamos tiksliais duomenimis, tačiau pagal nediskriminavimo principą draudžiama perkančiajam subjektui pirkimo dokumentuose nurodyti konkrečius prekių pavadinimus, ženklus ar tipus, technines specifikacijas, jei tai suteiktų galimybę pirkime dalyvauti tik konkrečiam tiekėjui ar keliems tiekėjams, ir apribojant kitų potencialių tiekėjų dalyvavimą; taip perkantysis subjektas yra įpareigojamas rinktis iš visų galimų tam tikrus funkcinius reikalavimus atitinkančių pirkimo objektų^[51]. LAT yra konstatavęs, kad techninės specifikacijos neatitinka PĮ 50 straipsnio 5 dalies reikalavimų, pavyzdžiui, tokiais atvejais:

1) Perkantysis subjektas pirkimo dokumentuose nurodė, kad gatvių dangos darbai turi būti atlikti taikant karštojo regeneravimo kelyje metodą, tačiau perkantysis subjektas nepateikė įrodymų, kad pirkimo tikslo – suremontuoti gatvių asfaltbetonio dangą – negalima pasiekti atliekant darbus kitais nei karštojo regeneravimo kelyje metodais ir kad pirkimo objekto – asfaltbetonio dangos darbų – negalima tiksliai ir suprantamai apibūdinti pagal PĮ 50 straipsnio 4 dalies reikalavimus. Karštojo regeneravimo kelyje metodas nėra visuotinai taikomas metodas, tokiu būdu kloti dangą galima tik turint atitinkamą įrangą (nagrinėto pirkimo vykdymo metu Lietuvoje ją turėjo tik vienas tiekėjas). Taip pat konkurso sąlygose nebuvo nuorodos, kad gatvių asfaltbetonio dangos remonto darbai gali būti atliekami lygiaverčiu metodu^[52].

2) Kai perkančiajam subjektui būtina išplėsti turimą inžinerinę sistemą, jam nepakanka pirkimo dokumentuose nurodyti turimos įrangos modelius ir glaustai apibūdinti perkamų prekių savybes bei siekiamą visų įrenginių suderinamumo tikslą, tačiau jis privalo aiškiai ir detaliai apibūdinti turimą įrangą, įskaitant, bet neapsiribojant, nurodyti tikslias svarbiausias veikimo savybes, įrengimo reikalavimus ir kitas aplinkybes tam, kad naujame konkurse dalyvaujantys ūkio subjektai, kurie gali pasiūlyti panašių prekių, galėtų įvertinti prekių lygiavertiškumą ir galimybes dalyvauti pirkimo procedūrose. Bet kokiu atveju vien tik turimos įrangos nuoroda pirkimo dokumentuose laikytina nepakankamu pirkimo objekto apibūdinimu^[53], dėl kurio tiekėjų, kurie gali pasiūlyti kitas, bet lygiavertes prekes, konkuravimo galimybės su ūkio subjektais, siūlančiais tuos pačius įrenginius, tampa menkesnės ir nelygiavertės.

3) Perkantysis subjektas, vykdydamas automobilių nuomos paslaugų pirkimą, techninėje specifikacijoje nurodė reikalavimus automobiliams turėti tik diskinius stabdžius ir elektromechaninį vairo stiprintuvą, nesudarydamas galimybių tiekėjams siūlyti lygiavertes stabdžių ir vairo sistemas^[54].

 

6. PĮ 50 straipsnio 6 dalyje yra įtvirtintas draudimas atmesti tiekėjo pasiūlymą tuo atveju, jeigu tiekėjo siūlomos prekės, paslaugos ar darbai neatitinka perkančiojo subjekto nurodytų techninių specifikacijų, tačiau tiekėjas pasiūlyme perkančiajam subjektui įrodo, kad jo siūlomi sprendiniai yra lygiaverčiai.

Kasacinio teismo praktikoje dėl PĮ 50 straipsnio aiškinimo ir taikymo nurodoma, kad, nors neginčytina perkančiojo subjekto siekiamų tikslų svarba, jei tiekėjo siūlomas pirkimo objektas iš tiesų lygiavertis perkančiojo subjekto siekiamiems tikslams ir funkciniams reikalavimams, tokiu jis ir turi būti pripažįstamas, nepriklausomai nuo prekių, paslaugų ar darbų svarbos^[55]. Pavyzdžiui, kasacinis teismas yra konstatavęs, kad nepriklausomai nuo perkančiojo subjekto užsibrėžtų aplinkosaugos tikslų svarbos, turi būti įvertinta, ar perkantysis subjektas nurodytus tikslus pasiektų, jeigu pirkimo sutartis būtų sudaryta su tiekėju, kurio pasiūlymo pagrindu atliekos būtų išvežtos trumpesniu, nei konkurso dokumentuose nustatyta, atstumu (į kitą sąvartyną)^[56].

Pabrėžtina, kad neidentiškais parametrais apibūdinto pasiūlymo pateikimas PĮ 50 straipsnio prasme savaime nereiškia kitų tiekėjų teisių pažeidimo, priešingai – atspindi jų konkurenciją; lygiateisiškumo principas pirkimų srityje reiškia reikalavimą vienodai vertinti tiekėjų pasiūlymus, kurie yra lygiaverčiai ar iš esmės vienodai konkurencingi, nebent skirtingą jų vertinimą būtų galima pateisinti^[57]. Dėl lygiateisiško pasiūlymų vertinimo tikslo atkreiptinas dėmesys į tai, kad dėl to sprendžiama atitinkamą pasiūlymą lyginant su pirkimo sąlygomis, o ne su kitais pasiūlymais^[58].

Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad tiekėjų pasiūlymų lygiavertiškumas įrodinėtinas ir nustatytinas pagal pirkimo sąlygose įtvirtintus techninius, funkcinius reikalavimus ar standartus, o šie kriterijai sietini ne su sertifikavimo įstaiga, o su konkrečiais, tarpusavyje palyginamais parametrais, standartizuotais reikalavimais, juolab kad neatmestina tikimybė, jog sertifikavimo įstaigoje patikrinti įrenginiai gali būti tarpusavyje nesulyginami^[59].

Kitaip tariant, tiekėjo siūlomo pirkimo objekto lygiavertiškumas vertinamas pagal perkančiojo subjekto poreikius, įtvirtintus pirkimo sąlygose. Perkančiojo subjekto poreikiai suprantami ne abstrakčiai, o konkrečiai kaip įtvirtinta pirkimo sąlygose, t. y. ne tik kaip atitinkamo pirkimo objekto įsigijimas apskritai, bet, jei tai pateisinama ir nebuvo ginčyta ikiteisminėje stadijoje, kaip tikslus atitinkamo poreikio apibūdinimas, techninis sprendimas, prekės veikimo principas ir pan. Taigi, jei perkantysis subjektas tiksliai apibūdino pirkimo objektą, jo lygiavertiškumas vertinamas pagal iškeltus reikalavimus ir jais siekiamus tikslus, nebent konkretūs reikalavimai atitinkamu atveju yra daugiau aprašomojo, o ne tikslinamojo pobūdžio. Pavyzdžiui, jei perkantysis subjektas perka naujų vamzdžių klojimų darbus ir nurodo techninius parametrus tranšėjai, tiekėjo pasiūlymas vamzdžius kloti betranšėjiniu būdu (naują vamzdį įstumiant į seną) bus lygiavertis, nes bus pasiektas užsibrėžtas rezultatas^[60], nebent pirkimo sąlygose būtų aiškiai nurodyta, kad tranšėjų kasimu siekiama ir kitų tikslų, pvz., atnaujinti asfalto dangą. Analogiškai, perkančiajam subjektui siekiant įsigyti automobilį, nurodant automobiliui keliamus techninius reikalavimus, diskiniai ir būgniniai stabdžiai turi būti laikomi lygiaverčiais^[61].

Kita vertus, kasaciniam teismui vertinant, ar perkantysis subjektas, paskelbęs transporto priemonių greičio matavimo ir fiksavimo paslaugų pirkimą bei nurodęs, jog greičio matuokliai turėtų veikti Doppler efektu pagrįstu principu, t. y. skleisti elektromagnetines bangas, lygiaverčiais gali pripažinti tokius įrenginius, kurie veikia skleisdami lazerio spindulius, buvo remtasi nacionalinio universiteto mokslininkų išvadomis, pagal kurias tik pagal kai kuriuos parametrus šie veikimo būdai lygiaverčiai, todėl vieni tinkamesni naudoti mieste, kiti – užmiestyje. Kasacinis teismas, atsižvelgdamas į tai, kad greičio matavimo paslauga turėjo būti atliekama valstybinės reikšmės keliuose, šių abiejų įrenginių veikimo būdų nepripažino lygiaverčiais. Teismas nurodė, kad perkantysis subjektas, tiksliai apibūdinęs perkamų paslaugų paskirtį – fiksuoti greičio viršijimo atvejus užmiesčio keliuose – joms suteikė specifinę funkcinę ir rezultato reikšmę, ją susiedamas su Doppler efekto principu veikiančiomis matavimo priemonėmis. Platesnis pirkimo objekto funkcinių reikalavimų ir rezultato aiškinimas lemtų tai, kad Doppler efekto principo nurodymas netektų prasmės, nes bet koks matavimo priemonių veikimo būdas, jei matavimo priemonė atitiks pirkimo dokumentuose nurodytus techninius reikalavimus (pvz., matuojamo greičio intervalą), bus lygiavertis^[62].

Analogiškai kasacinis teismas yra konstatavęs, kad, perkančiajam subjektui nustačius reikalavimą, jog šviestuvo įjungimas ir išjungimas, apšvietimo intensyvumas bei specialus kompozitų režimas būtų valdomas liečiamais jungikliais, net ir sutinkant su pozicija, jog šviestuvo įjungimas ir išjungimas, apšvietimo intensyvumas gali būti valdomas svirtimi, lieka nepaneigta perkančiojo subjekto nustatyta aplinkybė, kad tiekėjo siūlomo šviestuvo specialus kompozitų režimas gali būti įjungiamas tik ant šviestuvo uždėjus specialų gaubtą (filtrą). Šiame kontekste pripažintinas pagrįstu perkančiojo subjekto vertinimas, kad toks šviestuvo paruošimo kompozitų režimo naudojimui techninis sprendinys reikalauja papildomų veiksmų, daugiau judesių, taigi atitinkamai ir ilgesnio atsitraukimo nuo atliekamo darbo, ir dėl to negali būti prilyginamas specialaus režimo įjungimui liečiamu jungikliu bei vertinamas kaip jam lygiavertis^[63].

Kita su tiekėjų pasiūlymų lygiavertiškumo vertinimu susijusi situacija yra dėl perkančiajam subjektui pasiūlytų perteklinių, papildomai pasiūlytų nei reikalauta prekių, ypač kai pirkimo objektas – darbai, o prekių detalizavimas skirtas tik pasiūlymo atitikties vertinimo tikslu. Kasacinio teismo konstatuota, kad perkančiojo subjekto sprendimas atmesti pigiausią tiekėjo pasiūlymą tik tuo pagrindu, kad pasiūlyta per daug prekių ar paslaugų, nesant kitų įstatyme nustatytų apribojimų tokį pasiūlymą pripažinti tinkamu, prieštarauja pirkimų tikslui – sudaryti pirkimo sutartį, leidžiančią įsigyti reikalingus darbus racionaliai naudojant pirkimui skirtas lėšas. Toks sprendimas reiškia, kad perkantysis subjektas atsisako įsigyti tinkamą pirkimo objektą už mažiausią kainą. Be to, teismo atkreiptas dėmesys į tai, kad papildomos prekės tiesiogiai buvo susijusios su perkančiojo subjekto siekiamu rezultatu pirkimo objekto atžvilgiu ir skirtų jam pasiekti, toks tiekėjo pasiūlymas pripažintinas lygiaverčiu ir tinkamu, todėl neatmestinu. Papildomai kasacinis teismas pažymėjo, kad nėra prielaidų vertinti, kad perkančiajam subjektui nusprendus ,,perteklinių“ objektų atsisakyti, pirkimo sutarties pakeitimas neprieštarautų PĮ^[64].

Pagal PĮ 50 straipsnio 6 dalį pareiga įrodyti siūlomo objekto lygiavertiškumą kyla tiekėjams. Pabrėžtina, kad siūlomo objekto lygiavertiškumas perkančiojo subjekto apibūdintam pirkimo objektui ir išviešintiems jo įsigijimo tikslams nereiškia identiškumo^[65]. Jeigu būtų priešingai, iš dalies ar visiškai prarastų prasmę įstatymo nuostatos dėl techninės specifikacijos apibūdinimo ir siūlomos prekės savybių vertinimo. Dėl to, jei tiekėjo siūlomas pirkimo objektas iš tiesų lygiavertis perkančiojo subjekto siekiamiems tikslams ir funkciniams reikalavimams, tokiu jis ir turi būti pripažįstamas, nepriklausomai nuo prekių, paslaugų ar darbų svarbos; jei perkantysis subjektas vertina, kad tiekėjo pateikiamais duomenimis neįrodytas siūlomos prekės lygiavertiškumas, jis šią poziciją turi detaliai pagrįsti, įskaitant, bet neapsiribojant, pateikdamas jo turimus įrodymus, o teismai turi išsamiai visus byloje pateiktus duomenis vertinti tarpusavyje^[66]. Kita vertus, kaip nurodyta pirmiau, lygiavertiškumas iš esmės priklauso nuo to, kaip perkantysis subjektas apibrėžė savo poreikius pirkimo sąlygose.

LAT yra pažymėjęs, kad pasiūlymo lygiavertiškumo vertinimo kriterijus aktualus ne visais atvejais, priklauso nuo perkančiosios organizacijos suformuluotų pirkimo sąlygų. Lygiavertiškumo kriterijus aktualus sprendžiant dėl pasiūlymų atitikties standarto, techninio liudijimo ar bendrųjų techninių specifikacijų (PĮ 50 straipsnio 4 dalies 2 punktas), o ne funkcinio reikalavimo (ar norimo rezultato) (PĮ 50 straipsnio 4 dalies 1 punktas) atžvilgiu. Atsižvelgiant į tai, kad funkcinis reikalavimas gali būti suformuluotas vienu iš keliolikos galimų variantų tiek turinio, tiek formos prasme, nėra poreikio spręsti dėl atitinkamo pasiūlymo lygiavertiškumo, kuris aktualus esant iš anksto apibrėžtam, aiškiam ir (ar) visuotinai žinomam reikalavimui, pavyzdžiui, standartui. Dėl to daug svarbiau nustatyti tikslų funkcinio reikalavimo turinį (kuris gali skirtis įvairiuose panašaus pobūdžio pirkimuose), pagal kurį reikėtų spręsti dėl pasiūlyto sprendinio atitikties. Neatmestinos situacijos, kad priklausomai nuo funkcinio reikalavimo (norimo rezultato) formuluotės tiekėjai gali teisėtai siūlyti skirtingus sprendinius (pvz., tranšėjinį ir betranšėjį vamzdžių klojimą)^[67].

Taigi, atsižvelgiant į funkcinio reikalavimo (ar norimo rezultato) suformulavimo apimtį (tikslumą) priklauso tiekėjų galimybės pasiūlyti pirkimo sąlygas atitinkančius (analogiškus) sprendinius. Vis dėlto kuo perkantysis subjektas aptariamus reikalavimus suformuluoja siauriau, tuo tiksliau įrodinėtina atitiktis joms. Atsižvelgiant į tai, tiekėjai negali remtis pasiūlymų lygiavertiškumu, net jei jų sprendiniai iš esmės pasiekia tą patį rezultatą (pavyzdžiui, analizatorius tokiu pačiu patikimumu, bet kitu nei reikalaujama būdu ištiria kraują). Tokiu atveju tiekėjai gali ginčyti techninės specifikacijos sąlygas dėl jų išsamumo (neproporcingumo pagrindu) ar dėl užslėptos, netiesioginės diskriminacijos (lygiateisiškumo pagrindas)^[68].

Tiek, kiek tai susiję su tiekėjų siūlomų objektų lygiavertiškumo įrodinėjimo priemonėms keliamais reikalavimais, jų tinkamumu ir vertinimu, PĮ 50 straipsnio 6 dalis taikoma ir aiškinama sistemiškai su PĮ 52 straipsniu (detaliau apie įrodinėjimo priemones žiūrėti PĮ 52 straipsnio komentarą).

 

7. PĮ 50 straipsnio 7 dalyje yra įtvirtintas draudimas atmesti tiekėjo pasiūlymą tuo atveju, jeigu perkantysis subjektas techninėje specifikacijoje nurodo objekto norimo rezultato apibūdinimo ar funkcinius reikalavimus, o tiekėjo siūlomos prekės, paslaugos ar darbai atitinka Lietuvos standartą, perimantį Europos standartą, Europos techninio įvertinimo patvirtinimo dokumentą, bendrą techninę specifikaciją, tarptautinį standartą arba Europos standartizacijos organizacijos nustatytą techninių normatyvų sistemą, kuriuose yra nurodyti perkančiosios organizacijos keliami norimo rezultato ir funkciniai reikalavimai.

PĮ 50 straipsnio 7 dalyje įtvirtintas draudimas taikomas tuo atveju, jeigu dalyvis savo pasiūlyme bet kokiomis perkančiajam subjektui tinkamomis priemonėmis įrodo, kad jo siūlomos technines specifikacijas atitinkančios prekės, paslaugos ar darbai atitinka perkančiojo subjekto keliamus norimo rezultato ir funkcinius reikalavimus. Kitaip tariant, PĮ 50 straipsnio 7 dalyje yra įtvirtintas turinio viršenybės prieš formą principas, pagal kurį pirkimų procedūrų reguliavimas neturi viršenybės prieš perkančiojo subjekto ir tiekėjų veiksmus, jei šie atitinka teisės normų ir pirkimo sąlygų esmę ir jomis siekiamus tikslus^[69].

PĮ 50 straipsnio 7 dalis aiškinama ir taikoma pagal analogiškas taisykles kaip ir PĮ 50 straipsnio 6 dalis, todėl PĮ 50 straipsnio 6 dalies komentaras aktualus ir PĮ 50 straipsnio 7 daliai (detaliau žiūrėti PĮ 50 straipsnio 6 dalies komentarą).

---

 

 

---