30 straipsnis. Tiekėjai

1. Jeigu tiekėjai pagal valstybės narės, kurioje jie registruoti, teisės aktus turi teisę teikti tam tikrą paslaugą, tiekti prekę ar atlikti darbus, tiekėjo pasiūlymas neturi būti atmestas remiantis vien tik tuo, kad pagal Lietuvos Respublikos įstatymus yra reikalaujama, jog šie tiekėjai turi būti fiziniai arba juridiniai asmenys. Prekių, paslaugų ar darbų pirkimo atveju iš juridinių asmenų gali būti reikalaujama paraiškoje arba pasiūlyme nurodyti už atitinkamos pirkimo sutarties įvykdymą atsakingų darbuotojų pavardes ir jų profesinę kvalifikaciją.
2. Paraišką arba pasiūlymą gali pateikti tiekėjų grupės, įskaitant laikinas tiekėjų grupes. Jeigu tokia grupė nori pateikti paraišką arba pasiūlymą, perkantysis subjektas iš šios grupės neturi reikalauti, kad ji įgytų tam tikrą teisinę formą, tačiau, perkančiajam subjektui priėmus sprendimą su tokia grupe sudaryti pirkimo sutartį, iš jos gali būti reikalaujama įgyti tam tikrą teisinę formą, jeigu tai yra būtina siekiant tinkamai įvykdyti pirkimo sutartį.
3. Perkantysis subjektas pirkimo dokumentuose turi paaiškinti, kaip tiekėjų grupės turi atitikti reikalavimus, keliamus pagal šio įstatymo 59-62 straipsnius, ir, jeigu taikytina, kokybės vadybos sistemos ir (arba) aplinkos apsaugos vadybos sistemos standartus, reikalaujamus pagal šio įstatymo 60 straipsnį. Tiekėjų grupei keliami reikalavimai, taip pat pirkimo sutarties vykdymo sąlygos, įskaitant reikalavimus, kad tiekėjų grupė paskirtų bendrą atstovą arba vadovaujantį narį, nurodytų grupės sudėtį, kurios skiriasi nuo atskiriems dalyviams keliamų reikalavimų ir sąlygų, turi būti pagrįsti objektyviomis priežastimis ir proporcingi.

PĮ 30 straipsnyje^[1] įtvirtintos taisyklės, susijusios su ūkio subjektų teisės suteikti paslaugas, tiekti prekes ar atlikti darbus įgyvendinimu, nepriklausomai nuo jų teisinio statuso.

PĮ 30 straipsnis turėtų būti sistemiškai aiškinamas su VPĮ 2 straipsnio 36 dalimi, kurioje apibrėžta tiekėjo sąvoka, nurodant, kad tai ūkio subjektas – fizinis asmuo, privatusis ar viešasis juridinis asmuo, kita organizacija ir jų padalinys arba tokių asmenų grupė, įskaitant laikinas ūkio subjektų asociacijas, kurie rinkoje siūlo atlikti darbus, tiekti prekes ar teikti paslaugas (detaliau žiūrėti VPĮ 2 straipsnio 36 dalies komentarą).

PĮ 18 straipsnyje įtvirtintos taisyklės tiesiogiai koreliuoja su pagrindinėmis ES laisvėmis ir teisėmis. Tiksliau tariant, šios nuostatos skirtos užtikrinti SESV nuostatų dėl įsisteigimo teisės, laisvo prekių ir paslaugų judėjimo (SESV 28, 49, 56 straipsniai) įgyvendinimą, taip skatinant tarptautinę prekybą bendrojoje rinkoje. Pirkimų teisės paskirtį šiuo aspektu pažymi ir ESTT, kuris nurodė, kad ES pirkimų teise siekiama įgyvendinti įsisteigimo laisvę ir laisvę teikti paslaugas bei plėtoti veiksmingą bendrijos masto konkurenciją skatinant, kad kuo daugiau valstybių narių rangovų pareikštų susidomėjimą^[2]. Taigi, rinkos atvirumas pirkimuose yra ES, kartu ir nacionalinės viešųjų pirkimų teisės, tikslas^[3].

Komentuojamas straipsnis koreliuoja ne tik su ES pirkimų teise, bet ir su Pasaulio prekybos organizacijos viešųjų pirkimų sutartimi, kuri yra privaloma valstybėms narėms ir pagal kurią perkantieji subjektai pirkimų metu turi taikyti vienodas sąlygas trečiųjų šalių, pasirašiusių atitinkamus tarptautinius susitarimus, ir valstybių narių tiekėjams, darbams, prekėms ir paslaugoms (detaliau žiūrėti PĮ 29 straipsnio 1 dalies komentarą).

1. PĮ 30 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, kad tiekėjo pasiūlymas negali būti atmestas vien tik dėl LR teisėje reikalaujamos teisinės formos neturėjimo. Ši nuostata iš esmės yra taikoma tada, kai egzistuoja užsienio elementas, t. y. kitos valstybės tiekėjas siekia dalyvauti Lietuvoje organizuojamame pirkime. Dėl to ji neaktuali grynai vidaus situacijoms, kai Lietuvoje įstiegtiems ūkio subjektams keliami reikalavimai, susiję su jų teisiniu statusu ar veikla.

Jei pagal LR įstatymus reikalaujama, kad pirkimo sutartį vykdytų tik tiekėjai, kurie būtų tik fiziniai arba tik juridiniai asmenys, tai kitos valstybės narės fizinių ar juridinių asmenų pasiūlymai negalės būti atmesti remiantis, kad jie neturi atitinkamo teisinio statuso. Taigi, aptariama norma – iš esmės skirtingų valstybių narių teisinių reguliavimų galimų prieštaravimų suderinimo priemonė.

ESTT pažymėjo, kad Bendrijos teisei prieštarauja perkančiojo subjekto reikalavimas užsienio tiekėjui pateikti įsisteigimo leidimą tos valstybės narės teritorijoje, kurioje skelbiamas pirkimas, nepaisant aplinkybės, kad savo kilmės šalyje jis įregistruotas teisėtai^[4]. Tai reiškia, kad perkantysis subjektas negali užsienio tiekėjui: (i) riboti dalyvavimą Lietuvoje vykdomuose pirkimuose atitinkamos teisinės formos turėjimo aspektu; (ii) iš jo reikalauti įsisteigti Lietuvoje, kai jis turi teisę vykdyti veiklą kitoje valstybės narėje, išskyrus išimtinius atvejus, jeigu tai suderinama su pirkimų principais, pirmiausia – proporcingumo principu (detaliau žiūrėti PĮ 29 straipsnio komentarą).

Pavyzdys

LR statybos įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje įtvirtinta, kad ekspertizės rangovas – tai Lietuvos Respublikoje įsteigtas ar užsienio valstybės juridinis asmuo, kita užsienio organizacija ar jų padalinys, turintys šio įstatymo nustatytą teisę atlikti statinio projekto ar statinio ekspertizę. Taigi, jeigu pagal kitos valstybės narės įstatymus ekspertizės rangovu leidžiama būti ir fiziniam asmeniui ir pasiūlymą pateiktų kitos valstybės narės fizinis asmuo, tai perkantysis subjektas negalėtų atmesti tokio tiekėjo pasiūlymo vien dėl to, kad LR įstatymuose nustatytas kitoks ekspertizės rangovo statusas. Darytina išvada, kad pirmiau nurodyta statybos norma yra ne teisės suteikiančioji, o aprašomoji norma.

PĮ 30 straipsnio 1 dalyje taip pat nurodoma, kad perkantysis subjektas gali reikalauti pateikti informaciją apie atsakingų už sutarties vykdymą darbuotojų pavardes bei jų profesinę kvalifikaciją. Pažymėtina, kad tokios informacijos perkantysis subjektas gali reikalauti tik tais atvejais, kai tiekėjas yra juridinis asmuo. Tokios situacijos iš esmės gali susiklostyti tada, kai pasiūlymą pateikia užsienio juridinis asmuo, o Lietuvoje atitinkamą paslaugą teiktų fizinis asmuo.

Informacijos gavimo iš tiekėjo teisė perkančiajam subjektui įtvirtinta su tikslu, kad pastarasis galėtų įsitikinti tiekėjo patikimumu ir jo galimybe tinkamai bei visiškai įvykdyti pirkimo sutartį. Kitaip tariant, įstatymų leidėjas nustatė, kad, viena vertus, perkantysis subjektas negali reikalauti iš kitų valstybių narių tiekėjų konkrečios teisinės formos, tačiau, kita vertus, įtvirtina priemones įsitikinti tiekėjo patikimumu. Galimybė reikalauti PĮ 30 straipsnio 1 dalyje nurodytos informacijos iš tiekėjo reiškia perkančiojo subjekto teisę gauti tokią informaciją tiek apie įmonėje dirbančius darbuotojus, tiek apie fizinius asmenis, kurių pajėgumais tiekėjas remiasi^[5].

2. PĮ 30 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta tiekėjų grupių, įskaitant ir laikinų tiekėjų grupių, teisė pateikti paraišką ar pasiūlymą pirkime, taip pat nurodyti reikalavimai dėl tam tikros teisinės formos įgijimo, kurie būtini siekiant tinkamai įvykdyti pirkimo sutartį.

Kiekviename pirkime turi būti siekiama sudaryti sąlygas tiekėjams savarankiškai pasirinkti ir nuspręsti, kokia teisine, ekonomine ar vadybos forma jie ketina dalyvauti konkrečiame pirkime. Dėl to tiekėjai pirkime gali dalyvauti savarankiškai arba pateikti pasiūlymą kaip tiekėjų grupė (apie tiekėjų grupes detaliau žiūrėti VPĮ 2 straipsnio 36 dalies komentarą).

Bendroji taisyklė dėl tiekėjų grupės dalyvavimo pirkimo procedūrose yra susijusi su tuo, kad perkantiesiems subjektams nesuteikta teisė riboti ūkio subjektų galimybės kooperuotis, siekiant laimėti pirkimo konkursą. Dėl to perkantiesiems subjektams draudžiama riboti tiek jungtinę veiklą, tiek subrangą^[6], t. y. negalima riboti jungtinės veiklos ar subrangos nei apimties atžvilgiu, nei subjektų skaičiumi (pavyzdžiui, kiek daugiausia partnerių gali kartu pateikti pasiūlymą). Taigi, tiekėjų grupės, kaip tai apibrėžta VPĮ 2 straipsnio 36 dalyje, gali perkančiajam subjektui pateikti pasiūlymą. Šiuo aspektu pažymėtina, kad tuo atveju, jei pasiūlymą pateikia tiekėjų grupė, tai perkantysis subjektas perkant darbus, paslaugas arba, kai reikia prekes montuoti pirkimo dokumentuose gali reikalauti, kad esmines užduotis atliktų tiekėjų grupės dalyvis (detaliau žiūrėti PĮ 62 straipsnio 7 dalies komentarą).

PĮ 30 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, viena vertus, perkantysis subjektas negali reikalauti, kad pasiūlymą pateiktų konkrečios teisinės formos tiekėjas, kita vertus, išimtinais atvejais, perkantysis subjektas, priėmęs sprendimą su tiekėjų grupe sudaryti pirkimo sutartį, gali reikalauti įgyti tam tikrą teisinę formą. Tačiau PĮ 30 straipsnyje neapibrėžta, kokiais atvejais perkantysis subjektas gali nuspręsti dėl teisinės formos įgijimo, o tik nurodyta, kad galima tais atvejais, kai tai būtina siekiant tinkamai įvykdyti pirkimo sutartį. Tai reiškia, kad šį sąlyga yra vertinamoji ir kiekvienu konkrečiu atveju turi būti įvertinamas atitinkamas poreikis.

Be to, PĮ 30 straipsnyje nėra nurodyta, kokios teisinės formos įgijimo perkantysis subjektas galėtų reikalauti, tačiau iš įstatymo nuostatų galima suprasti, kad gali būti įvairių teisinių formų^[7]. Reikalavimas turėti specialią teisinę formą gali būti tada, kai, pavyzdžiui, keliamas bendrosios ir individualiosios atsakomybės reikalavimas, skyrus tokioms grupėms sutartį iš jų gali būti pareikalauta turėti specialią formą^[8]. PĮ 30 straipsnio 2 dalyje nurodytas reikalavimas dėl teisinės formos įgijimo iš esmės yra siejamas su tais atvejais, kai pirkimo dokumentuose keliamas reikalavimas, kad tiekėjas ir jo pasitelkiami subtiekėjai ar kiti tretieji asmenys sudarytų jungtinės veiklos sutartį tam, kad perkančiajam subjektui atsakytų solidariai.

Svarbu ir tai, kad perkantysis subjektas pirkimo dokumentuose turi iš karto išviešinti reikalavimą dėl tiekėjų grupės teisinės formos įgijimo. Kitaip tariant, perkantysis subjektas galėtų reikalauti, kad pirkimo laimėtojas, kuris pasiūlymą pateikė kaip tiekėjų grupė, įgytų tam tikrą teisinę formą tik tuo atveju, jei tai buvo nurodyta perkančiojo subjekto pirkimo dokumentuose.

3. PĮ 30 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta perkančiojo subjekto pareiga pirkimo dokumentuose paaiškinti, kaip tiekėjų grupės turi atitikti tam tikrus keliamus reikalavimus.

PĮ 30 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta perkančiojo subjekto pareiga nustatyti ūkio subjektų pajėgumo įrodinėjimo ir sumavimo taisykles, ši pareiga iš esmės reiškia tai, kad perkantysis subjektas privalo pirkimo dokumentuose nurodyti, kokius reikalavimus turi atitikti tiekėjų grupė bendrai bei kokius reikalavimus turi atitikti kiekvienas narys atskirai (PĮ 48 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Dėl to ši PĮ 30 straipsnio 3 dalis turi būti sistemiškai aiškinama su PĮ 48 straipsnio 2 dalies 2 punktu (detaliau žiūrėti PĮ 48 straipsnio 2 dalies 2 punkto komentarą). Be to, papildomi reikalavimai, kurie taikomi subtiekėjams, yra nurodyti PĮ 96 straipsnyje, o pasitelkiamų ūkio subjektų pajėgumams papildomi reikalavimai įtvirtinti PĮ 62 straipsnyje.

Perkantieji subjektai, įgyvendindami PĮ 30 straipsnio 3 dalies nuostatas dėl reikalavimų tiekėjų grupei nustatymo, turi laikytis proporcingumo ir kitų pirkimų principų reikalavimų (PĮ 29 straipsnio 1 dalis). Pavyzdžiui, LAT sprendė klausimą, kai jungtinės veiklos šalys sutartyje nesusitarė dėl atsakomybės perkančiojo subjekto atžvilgiu ir pažymėjo, kad solidarioji jungtinės veiklos pagrindu veikiančių subjektų atsakomybė kreditoriaus atžvilgiu yra preziumuojama (CK 6.6 straipsnio 3 dalis), t. y. imperatyvi nuostata, o jungtinės veiklos sutartis, kurioje nenustatyta partnerių atsakomybė kreditorių atžvilgiu, vis tiek yra galiojanti^[9].

Be to, perkantysis subjektas tiekėjų grupei (ir tais atvejais, kai pasiūlymą pateikia konsorciumas, ir kai tiekėjas remiasi kitų ūkio subjektų pajėgumais ar pasitelkia subrangovus) gali nustatyti reikalavimus, kurie skiriasi nuo atskiriems dalyviams keliamų reikalavimų ar sąlygų. Tačiau tokiu atveju minėti reikalavimai ir sąlygos turi būti pagrįsti objektyviomis priežastimis ir būti proporcingi. Direktyvos 2014/25/ES preambulės 18-ojoje konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad ekonominės veiklos vykdytojų grupėms skirtų sutarčių vykdymui gali tekti nustatyti tokias sąlygas, kokios atskiriems dalyviams nekeliamos, pavyzdžiui, apimti reikalavimą paskirti bendrą atstovą arba pagrindinį partnerį pirkimo procedūros tikslais, arba reikalavimą pateikti informaciją apie grupės sudėtį. Tokie reikalavimai tiekėjams dažniausiai nustatomi siekiant, kad bendradarbiavimas būtų lankstesnis ir, pavyzdžiui, perkantysis subjektas pirkimų procedūrų metu dėl papildomos informacijos kreiptųsi tik į paskirtą atsakingą konsorciumo narį, o ne į kiekvieną atskirai.