8 straipsnis. Transporto paslaugos

1. Šis įstatymas taikomas perkančiojo subjekto pirkimams, skirtiems veiklos rūšims, susijusioms su tinklų, skirtų teikti visuomenei geležinkelio, automatizuotų transporto sistemų, tramvajų, troleibusų, autobusų ar funikulierių transporto paslaugas, statyba, įrengimu ir (arba) eksploatavimu.
2. Laikoma, kad transporto paslaugų srityje tinklas egzistuoja, kai paslaugos teikiamos pagal kompetentingos institucijos nustatytas veiklos sąlygas, tokias kaip paslaugos teikimo maršrutai, dažnis, privalomi pervežimų kiekiai.

Komentuojamu PĮ 8 straipsniu^[1] apibrėžiamos veiklos, kurioms vykdyti skirti pirkimai turi būti atliekami pagal PĮ taisykles. Nors komentuojamas straipsnis nacionaliniu lygmeniu įgyvendina Direktyvos 2014/25/ES 11 straipsnio nuostatas, Lietuvos įstatymų leidėjas, priimdamas PĮ 8 straipsnį, praplėtė šio straipsnio taikymo sritį. Direktyvos 2014/25/ES 11 straipsnyje nustatyta, kad direktyva taikoma veiklos rūšims, susijusioms su tinklų suteikimu arba eksploatavimu, tuo tarpu PĮ 8 straipsnio 1 dalyje sąvoka „tinklų suteikimas“ pakeista į tinklų statybą ir įrengimą. Tokiu būdu įstatymų leidėjas, perkeldamas Direktyvos 2014/25/ES nuostatas, praplėtė pirkimų, patenkančių į PĮ reguliavimo sritį, ratą.

Taip pat nei Direktyvos 2014/25/ES, nei PĮ nuostatose nebeliko ankstesnės redakcijos VPĮ 10 straipsnio 3 dalies 7 punkte įtvirtintos išimties pirkimams, kuriuos atlieka įmonė, teikianti visuomenei autobusų transporto paslaugas, jei teikiamos paslaugos nelaikomos šio įstatymo reglamentuojama komunalinio sektoriaus veikla. Ši išimtis įgyvendino Direktyvos 2004/17/EB 5 straipsnio 2 dalį, kurioje nustatyta išimtis subjektams, teikiantiems visuomenei autobusų transporto paslaugas, jeigu jie veikė konkurencingomis sąlygomis. Tačiau galimai analogišką išimtį šiuo metu užtikrina PĮ 27 straipsnio nuostatos (plačiau žiūrėti PĮ 27 straipsnio komentarą), pagal kurias galima kreiptis į Europos Komisiją prašant netaikyti komunalinio sektoriaus pirkimų reguliavimo tam tikram sektoriui, kurį veikia konkurencija ir į kurį patekti nėra apribojimų.

1. PĮ 8 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintos sąlygos, kada perkantysis subjektas pirkimus, susijusius su veiklos rūšimi – transporto paslaugos, turi vykdyti pagal PĮ reikalavimus: pirma, pirkimai skirti teikti visuomenei geležinkelio, automatizuotų transporto sistemų, tramvajų, troleibusų, autobusų ar funikulierių transporto paslaugas, antra, veikla turi būti susijusi su paslaugų teikimu statant, įrengiant ir (arba) eksploatuojant tinklus.

PĮ 8 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, kokioms veiklos rūšims yra taikomi PĮ reikalavimai, t. y. (i) geležinkeliams; (ii) automatizuotos transporto sistemoms; (iii) tramvajams; (iv) troleibusams; (v) autobusams; (vi) funikulieriams. Papildomai paaiškintina, kad automatizuotos transporto sistemos – tai automatiniu būdu (be vairuotojo) valdomos transporto priemonės, pavyzdžiui, automatinis metro. Taigi, PĮ taikomas nurodytoms veiklos rūšims įsigyjant prekes, paslaugas ar darbus, reikalingus tinklų statybai, įrengimui ir eksploatacijai.

Kaip minėta, PĮ 8 straipsnyje iš esmės buvo išplėsta veikla, kuri nesiejama konkrečiai tik su tinklų tiekimu, eksploatavimu, o ir su tinklų parengimu (t. y. jų statyba, įrengimu) tokioms paslaugoms teikti. ESTT yra išaiškinęs, kad terminas „eksploatavimas“ turėtų būti suprantamas pagal savo įprastą prasmę, kaip nuoroda į objekto naudojimą arba naudojimąsi teise gauti iš jo pajamas, todėl „tinklų eksploatavimo“ veikla nurodo teisę naudotis geležinkelių tinklu, siekiant teikti transporto paslaugas, o „tinklų teikimo“ veikla reiškia tinklo valdymą^[2]. Tačiau nei Direktyvos 2014/25/ES, nei PĮ nuostatose statybos, įrengimo samprata nėra pateikiama. Dėl to įstatymo nuostata gali būti aiškinama plačiai ir į PĮ taikymo apimtį gali patekti bet kokia veikla, susijusi su tinklų statybos, įskaitant projektavimo, procesu bei jų įrengimu.

Svarbu pažymėti, kad Direktyvos 2014/25/ES preambulės 35 konstatuojamojoje dalyje nurodytos tam tikros išimtys, susijusios su keleivinio transporto paslaugų teikimu:

i. Paslaugų sutartys ir viešųjų paslaugų sutartys, kaip apibrėžta Direktyvoje 2004/17/EB ir Direktyvoje 2004/18/EB, dėl keleivinio transporto autobusais ar tramvajais paslaugų teikimo sudaromos laikantis tose direktyvose nustatytų procedūrų, jei tokios sutartys nėra paslaugų koncesijų sutartys. Paslaugų koncesijoms autobusų ar tramvajų viešojo keleivinio transporto srityje taikomas Reglamentas 1370/2007/EB.

Taigi, paslaugų sutartys ir viešųjų paslaugų sutartys dėl keleivinio transporto autobusais ar tramvajais paslaugų teikimo sudaromos laikantis Direktyvos 2014/25/ES bei PĮ nustatytų procedūrų.

ii. Viešojo paslaugų pirkimo sutartims ir paslaugų koncesijoms viešojo keleivinio geležinkelių ar metro transporto srityje taikomas Reglamentas 1370/2007/EB.

Aiškinant Direktyvos 2014/25/ES ir Reglamento 1370/2007/EB santykį, reikia vadovautis nuostata, kad Direktyva 2014/25/ES, atitinkamai ir PĮ, netaikoma paslaugų pirkimo sutartims dėl keleivinio geležinkelių ar metro transporto viešųjų paslaugų teikimo, o šių sutarčių sudarymui taikomas minėtas reglamentas^[3].

Be to, LR geležinkelio transporto kodekso 3 straipsnio 14 dalyje apibrėžta, kad geležinkelių tinklu laikoma visa geležinkelių infrastruktūra, į kurią pagal to paties straipsnio 9 dalį patenka geležinkelio keliai, išskyrus geležinkelio kelius, esančius geležinkelių riedmenų techninės priežiūros atlikimo vietose (depuose, cechuose, dirbtuvėse), kiti statiniai, geležinkelių infrastruktūros objektų užimama žemė, įranga ir įrenginiai, būtini geležinkelių transporto eismui organizuoti ir valdyti bei geležinkelių transporto eismo saugai užtikrinti. Iš esmės šie tinklai – tai stacionari infrastruktūra, kuri reikalinga geležinkelio transporto paslaugoms suteikimui.

2. PĮ 8 straipsnio 2 dalyje yra paaiškinta, kokiais atvejais yra laikoma, kad tinklas transporto paslaugų srityje egzistuoja, t. y. kai paslaugos teikiamos pagal kompetentingos institucijos nustatytas veiklos sąlygas, tokias, kaip paslaugos teikimo maršrutai, dažnis, privalomi pervežimų kiekiai.

Leidimų vežti keleivius reguliaraus susisiekimo kelių transporto maršrutais išdavimo taisyklių^[4] 3 punkte nurodyta, kad kompetentinga įstaiga – institucija, išduodanti leidimus vežti keleivius reguliaraus susisiekimo kelių transporto maršrutais: vietinio (miesto ar priemiestinio) reguliaraus susisiekimo – atitinkamos savivaldybės institucija arba jos įgaliota įstaiga, tolimojo reguliaraus susisiekimo – Valstybinė kelių transporto inspekcija.

Pripažįstama, kad geležinkelių transporto paslaugų srityje egzistuoja tinklas, kai sukuriama bendra Europos geležinkelių erdvė, transporto paslaugos teikiamos geležinkelio infrastruktūroje, prižiūrimoje nacionalinės institucijos, kuri paskirsto šios infrastruktūros pajėgumus, net jei privalo tenkinti geležinkelio įmonių prašymus, kol nepasiektos šių pajėgumų ribos^[5].