2 straipsnis. Pagrindinės šio įstatymo sąvokos

 

1. Centralizuotų pirkimų veikla – nuolat vykdoma viena iš šių veiklų:

 

1) prekių ir (arba) paslaugų, skirtų perkantiesiems subjektams, įsigijimas;

2) perkantiesiems subjektams skirtų prekių, paslaugų ar darbų pirkimo procedūrų atlikimas arba preliminariųjų pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymas.

 

2. Centrinė perkančioji organizacija – perkantysis subjektas, kaip apibrėžta šio įstatymo 4 straipsnyje, arba perkančioji organizacija, kaip apibrėžta Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo 2 straipsnio 25 dalyje, kurie vykdo centralizuotų pirkimų veiklą ir gali vykdyti pagalbinę pirkimų veiklą. Centrinės perkančiosios organizacijos pirkimai, skirti centralizuotų pirkimų veiklai vykdyti, laikomi pirkimais, skirtais šio įstatymo 5–11 straipsniuose nurodytai veiklai vykdyti, ir jiems netaikomos šio įstatymo 15 straipsnio nuostatos.

 

3. Darbų pirkimo–pardavimo sutartis (toliau – darbų pirkimo sutartis) – pirkimo–pardavimo sutartis, kurios dalykas yra:

 

1) darbai, susiję su šio įstatymo 1 priede išvardytomis veiklos rūšimis, arba šie darbai ir jų projektavimo paslaugos;

2) statinio (kuris yra statybos ir (arba) inžinerinės veiklos, kaip visumos, rezultatas ir kuris gali savarankiškai atlikti ūkinę ar techninę funkciją) statybos darbai arba šie darbai ir statinio projektavimo paslaugos;

3) statinio statymas bet kokiomis priemonėmis pagal perkančiojo subjekto, darančio lemiamą įtaką darbo pobūdžiui arba projektui, nustatytus reikalavimus.

 

4. Konfidencialumo pasižadėjimas – pirkimo komisijos nario, eksperto ar kito asmens rašytinis pasižadėjimas neteikti tretiesiems asmenims informacijos, kurios atskleidimas prieštarautų šio įstatymo reikalavimams, visuomenės interesams ar pažeistų teisėtus pirkimuose dalyvaujančių tiekėjų ir (arba) perkančiojo subjekto interesus.

 

5. Nepriekaištingos reputacijos asmuo – asmuo:

 

1) kuris atitinka Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatyme nustatytus nepriekaištingos reputacijos kriterijus, keliamus asmeniui, einančiam valstybės tarnautojo pareigas;

2) kuriam nėra paskirta administracinė nuobauda (išskyrus įspėjimą) už šio įstatymo, Viešųjų pirkimų įstatymo, Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų, atliekamų gynybos ir saugumo srityje, įstatymo, taip pat šių įstatymų įgyvendinamųjų teisės aktų pažeidimą arba dėl kurio sprendimas dėl tokios administracinės nuobaudos paskyrimo įsiteisėjo ar asmuo įvykdė administracinį nurodymą anksčiau kaip prieš vienus metus;

3) kuris nėra pripažintas pažeidęs Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymą arba dėl kurio sprendimas pripažinti pažeidusiu šį įstatymą priimtas anksčiau kaip prieš vienus metus.

 

6. Nepriimtinas pirkimo pasiūlymas – pasiūlymas, atitinkantis vieną ar kelis šių požymių:

1) jis neatitinka perkančiojo subjekto pirkimo dokumentuose nustatytų reikalavimų, įskaitant reikalavimus dėl tiekėjo pašalinimo pagrindų, kvalifikacijos, kokybės vadybos sistemos ir (arba) aplinkos apsaugos vadybos sistemos standartų;

 

2) jame pasiūlyta kaina viršija pirkimui skirtas lėšas, perkančiojo subjekto nustatytas prieš pradedant pirkimo procedūrą;

 

3) jis gautas pavėluotai;

 

4) dėl jo perkantysis subjektas turi įrodymų apie neleistino susitarimo ar korupcijos atvejus;

 

5) jame pasiūlyta tiekėjo nepagrįsta ar netinkamai pagrįsta neįprastai maža kaina.

 

7. Nešališkumo deklaracija – pirkimo komisijos nario ar eksperto arba kito asmens pareiškimas raštu, kad jis nešališkas tiekėjams.

 

8. Netinkama pirkimo paraiška – pirkimo paraiška, kurią pateikęs pirkimo kandidatas atitinka perkančiojo subjekto pirkimo dokumentuose nustatytą tiekėjo pašalinimo pagrindą arba neatitinka minėtuose dokumentuose nustatytų kvalifikacijos reikalavimų, kokybės vadybos sistemos ir (arba) aplinkos apsaugos vadybos sistemos standartų.

 

9. Netinkamas pirkimo pasiūlymas – pirkimo pasiūlymas, kuris neatitinka pirkimo objekto ir be esminių pakeitimų negalėtų patenkinti pirkimo dokumentuose nustatytų pirkimo objektui keliamų perkančiojo subjekto poreikių ir reikalavimų.

 

10. Pagalbinė pirkimų veikla – pagalbos atliekant pirkimus teikimas, įskaitant šią ir kitą veiklą:

1) techninės infrastruktūros, kuria naudodamasis perkantysis subjektas gali atlikti prekių, paslaugų ar darbų pirkimų procedūras arba sudaryti preliminariąsias pirkimo–pardavimo sutartis, suteikimą;

 

2) konsultavimą dėl pirkimų procedūrų atlikimo ar dokumentų rengimo;

 

3) parengimą atlikti pirkimus ir pirkimų procedūrų organizavimą.

 

1. 11. Pagalbinės pirkimų veiklos paslaugų teikėjas – tiekėjas, rinkoje siūlantis pagalbinės pirkimų veiklos paslaugas.

 

12. Paslaugų pirkimo–pardavimo sutartis (toliau – paslaugų pirkimo sutartis) – pirkimo–pardavimo sutartis, kurios dalykas yra paslaugų, išskyrus nurodytas šio straipsnio 22 dalyje, teikimas.

 

13. Pirkimas – vieno ar daugiau perkančiųjų subjektų atliekamas prekių, paslaugų ar darbų įsigijimas su pasirinktu (pasirinktais) tiekėju (tiekėjais) sudarant pirkimo–pardavimo sutartį (sutartis), kai šios prekės, paslaugos ar darbai yra skirti šio įstatymo 5–11 straipsniuose nurodytai veiklai vykdyti.

 

14. Pirkimo dalyvis (toliau – dalyvis) – pirkimui pasiūlymą pateikęs tiekėjas.

 

15. Pirkimo dokumentai – perkančiojo subjekto pateikiami arba nurodomi dokumentai, kuriuose aprašomi ar nustatomi pirkimo ar jo procedūros elementai: skelbimas apie pirkimą, reguliarus orientacinis skelbimas ar skelbimas apie kvalifikacijos vertinimo sistemą, kurie naudojami kaip kvietimo dalyvauti pirkime priemonė, techninė specifikacija, aprašomasis dokumentas, pirkimo–pardavimo sutarties projektas, pirkimo kandidatų ir dalyvių dokumentų teikimo tvarka, informacija apie pirkimui taikomus reikalavimus ir (arba) kiti dokumentai, jų paaiškinimai (patikslinimai).

15(1).  Pirkimo iniciatorius (toliau – iniciatorius) – perkančiojo subjekto darbuotojas, kuris nurodo poreikį pirkimo būdu įsigyti reikalingų prekių, paslaugų arba darbų ir (ar) parengia jų techninę specifikaciją ir (ar) jos projektą.

 

16. Pirkimo kandidatas (toliau – kandidatas) – tiekėjas, raštu išreiškęs siekį būti pakviestas arba jau pakviestas dalyvauti dialoge, kai pirkimas atliekamas konkurencinio dialogo būdu, ar pateikti pasiūlymo, kai pirkimas atliekamas riboto konkurso, skelbiamų derybų, neskelbiamų derybų arba inovacijų partnerystės būdu.

 

17. Pirkimo paraiška (toliau – paraiška) – tiekėjo raštu pateikiamų dokumentų ir duomenų visuma, kuria reiškiamas pageidavimas dalyvauti šiais būdais atliekamame pirkime: riboto konkurso, skelbiamų derybų, konkurencinio dialogo arba inovacijų partnerystės.

 

18. Pirkimo pasiūlymas (toliau – pasiūlymas) – tiekėjo raštu pateikiamų dokumentų ir duomenų visuma ar žodžiu pateiktas siūlymas tiekti prekes, teikti paslaugas ar atlikti darbus pagal perkančiojo subjekto pirkimo dokumentuose nustatytas sąlygas.

 

19. Pirkimo–pardavimo sutartis (toliau – pirkimo sutartis) – šio įstatymo nustatyta tvarka dėl ekonominės naudos vieno ar daugiau ūkio subjektų ir vieno ar kelių perkančiųjų subjektų raštu, išskyrus šiame įstatyme nurodytus atvejus, kai pirkimo sutartis gali būti sudaroma žodžiu, sudaroma sutartis, kurios dalykas yra prekės, paslaugos ar darbai. Ekonomine nauda laikomas piniginis atlygis arba kitoks atlygis tiekėjui, pavyzdžiui, teisė nemokėti mokesčių, pasinaudoti pirkimo sutarties vykdymo rezultatu, galimybė gauti pajamas iš trečiųjų asmenų ir panašiai.

 

20. Pirkimo–pardavimo sutarties arba preliminariosios pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo atidėjimo terminas (toliau – atidėjimo terminas) – pagal šio įstatymo reikalavimus nustatytas laikotarpis, kuris prasideda nuo pranešimo apie sprendimą nustatyti laimėjusį pasiūlymą išsiuntimo iš perkančiojo subjekto suinteresuotiems pirkimo kandidatams ir suinteresuotiems pirkimo dalyviams dienos ir kuriam pasibaigus sudaroma pirkimo sutartis arba preliminarioji pirkimo–pardavimo sutartis.

 

21. Pirkimo subtiekimo sutartis (toliau – subtiekimo sutartis) – laimėjusio dalyvio ir vieno arba kelių ūkio subjektų (toliau – subtiekėjai) arba subtiekėjo ir vieno arba kelių ūkio subjektų (toliau kartu – subtiekėjai) raštu ar žodžiu sudaroma sutartis dėl ekonominės naudos tiekti prekes, teikti paslaugas ar atlikti darbus, nurodytus perkančiojo subjekto su laimėjusiu dalyviu sudarytoje pirkimo sutartyje.

 

22. Prekių pirkimo–pardavimo sutartis (toliau – prekių pirkimo sutartis) – pirkimo sutartis, kurios dalykas yra prekės (prekių pirkimas, nuoma, finansinė nuoma (lizingas), pirkimas išsimokėtinai, numatant jas įsigyti ar to nenumatant), taip pat įsigyjamų prekių pristatymo, montavimo, diegimo ir kitos jų parengimo naudoti paslaugos, jeigu šios paslaugos tik papildo prekių tiekimą.

 

23. Preliminarioji pirkimo–pardavimo sutartis (toliau – preliminarioji sutartis) – vieno ar kelių perkančiųjų subjektų ir vieno ar kelių tiekėjų sudaryta sutartis, kurios tikslas – nustatyti sąlygas, įskaitant kainą ir, kur to reikia, numatomą kiekį, taikomas pirkimo sutartims, kurios bus sudarytos per tam tikrą nurodytą laikotarpį.

 

24. Projekto konkursas – procedūra, kai perkančiajam subjektui suteikiama galimybė įsigyti pateiktą ir vertinimo komisijos išrinktą planą ar projektą (paprastai teritorijų planavimo, architektūros, inžinerijos, duomenų apdorojimo, finansų inžinerijos). Projekto konkurso dalyviams gali būti skiriami prizai ar piniginės išmokos.

 

25. Suinteresuotas pirkimo dalyvis (toliau – suinteresuotas dalyvis) – dalyvis, išskyrus dalyvį, kuris galutinai pašalintas iš pirkimo procedūros, tai yra jam pranešta apie pasiūlymo atmetimą, ir kurio pašalinimas dėl pasibaigusio apskundimo termino negali būti ginčijamas arba dėl kurio pašalinimo pagrįstumo yra įsiteisėjęs teismo sprendimas.

 

26. Suinteresuotas pirkimo kandidatas (toliau – suinteresuotas kandidatas) – kandidatas, kuriam perkantysis subjektas nepranešė apie jo paraiškos atmetimą iki pranešimo apie sprendimą nustatyti laimėjusį pasiūlymą išsiuntimo dienos suinteresuotiems dalyviams.

 

27. Techninė specifikacija:

1. perkant darbus – pirkimo dokumentuose pateikiama medžiagų, produktų, jų tiekimo procesui keliamų techninių reikalavimų visuma, apimanti duomenis, pagal kuriuos galima nustatyti, ar medžiagos, produktai arba jų tiekimo procesas atitinka perkančiojo subjekto reikmes. Šie duomenys apima poveikio aplinkai ir klimatui rodiklius, tinkamumo visiems naudotojams reikalavimus (taip pat galimybę naudotis neįgaliesiems) ir jų atitikties įvertinimą, eksploatacines ypatybes, saugos reikalavimus arba duomenis, apimančius kokybės užtikrinimo tvarką, terminiją, simbolius, bandymus ir bandymų metodus, pakavimą, žymėjimą ir ženklinimą, vartojimo (naudojimo) instrukcijas, gamybos procesus ir metodus bet kuriuo darbų gyvavimo ciklo etapu. Duomenys taip pat apima nurodymus dėl projektavimo ir savikainos apskaičiavimo, patikrinimo, kontrolės ir darbų bei statybos metodų ar technologijos priėmimo sąlygas, taip pat visas kitas technines sąlygas, kurias perkantysis subjektas gali nustatyti pagal bendruosius ar specialiuosius reglamentus, susijusius su baigtais darbais ir medžiagomis ar jų sudedamosiomis dalimis;
2. perkant prekes ar paslaugas – pirkimo dokumentuose nustatyti produktui ar paslaugai apibūdinti reikalingi duomenys: kokybės lygis, poveikio aplinkai ir klimatui rodikliai, tinkamumo visiems naudotojams reikalavimai (taip pat galimybės naudotis neįgaliesiems) ir jų atitikties įvertinimas, eksploatacinės ypatybės, produkto vartojimas (naudojimas), saugumo reikalavimai arba duomenys, apimantys produkto reikalavimus: pavadinimas, kuriuo produktas parduodamas, terminija, simboliai, bandymai ir bandymų metodai, pakavimas, žymėjimas ir ženklinimas, vartojimo (naudojimo) instrukcijos, gamybos procesai ir metodai bet kuriuo prekės ar paslaugos gyvavimo ciklo etapu, taip pat atitikties įvertinimo tvarka.

28. Kitos šiame įstatyme vartojamos sąvokos suprantamos taip, kaip jos apibrėžtos Viešųjų pirkimų įstatyme, Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatyme, Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatyme, Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatyme, Lietuvos Respublikos pašto įstatyme, Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatyme, Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatyme, Lietuvos Respublikos gamtinių dujų įstatyme, Lietuvos Respublikos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatyme, Lietuvos Respublikos valstybės informacinių išteklių valdymo įstatyme, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme.

 

1. Komentuojamoje PĮ 2 straipsnio 1 dalyje^[1] įtvirtinta centralizuotų viešųjų pirkimų veiklos sąvoka. Centralizuotų viešųjų pirkimų veiklos konkretūs kriterijai, reikalavimai ir skirstymas detalizuoti PĮ 90 straipsnyje (detaliau žiūrėti PĮ 90 straipsnio komentarą).

Centralizuotų viešųjų pirkimų veikla svarbi tuo, kad, atsižvelgiant į perkamus didelius pirkimo objekto kiekius, dažnį ir kitas aplinkybes, centralizuotas pirkimo būdas gali padėti didinti konkurenciją ir viešųjų pirkimų profesionalumą^[2].

Subjektai, kurie vykdo centralizuotą viešųjų pirkimų veiklą – centrinės perkančiosios organizacijos, nors tai tiesiogiai nėra įtvirtinta PĮ 2 straipsnio 1 dalyje (detaliau dėl centrinės organizacijos sampratos žiūrėti PĮ 2 straipsnio 2 dalies komentarą).

Centralizuotų viešųjų pirkimų veiklai priskiriami šie du modeliai:

1) didmenininko veiklos atlikimas^[3]. Šio modelio ypatybė – pati centrinė perkančioji organizacija savo vardu įsigyja prekes ar paslaugas, perima, sandėliuoja prekes, kurias vėliau perparduoda perkantiesiems subjektams. Šis modelis nėra taikomas darbams. Pavyzdžiui, Lietuvoje veikianti CPO.LT netaiko šio modelio.

2) tarpininko veiklos atlikimas, t. y. perkantiesiems subjektams skirtų prekių, paslaugų ar darbų pirkimo procedūrų atlikimas arba preliminariųjų pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymas^[4]. Priešingai negu didmenininko modelyje, tarpininko veiklos modelyje objektu gali būti ir darbai. Tarpininko modelis dar turi du skirtingus veiklos variantus, kurie detalizuoti PĮ 90 straipsnyje (detaliau žiūrėti PĮ 90 straipsnio komentarą):

• pirkimų procedūrų atlikimas už perkančiuosius subjektus. Centrinė perkančioji organizacija veikia kaip įgaliotoji perkančioji organizacija (detaliau dėl įgaliojimo vykdyti viešojo pirkimo procedūras žiūrėti PĮ 91 straipsnio komentarą), o pirkimo sutartis sudaro patys perkantieji subjektai;
• dinaminės pirkimo sistemos ar preliminarios pirkimo sutarties sudarymas centrinės perkančiosios organizacijos vardu. Tokiu atveju perkantieji subjektai gali pagal sudarytą dinaminę pirkimo sistemą ar preliminarią pirkimo sutartį sudaryti pagrindines pirkimo sutartis su tiekėjais.

Komentuojama sąvoka yra svarbi, kadangi perkantieji subjektai neturi organizuoti pirkimo atsirinkti centrinę perkančiąją organizaciją, kuri teikia pirkimų vykdymo paslaugas (detaliau žiūrėti PĮ 90 straipsnio 5 dalies komentarą).

 

2. Komentuojamoje PĮ 2 straipsnio 2 dalyje^[5] įtvirtinta centrinės perkančiosios organizacijos sąvoka.

Centrine perkančiąja organizacija gali būti tik perkančioji organizacija (detaliau dėl perkančiosios organizacijos sampratos žiūrėti VPĮ 2 straipsnio 25 dalies komentarą), o kiti ūkio subjektai negali būti centrinėmis perkančiosiomis organizacijomis. Toks kriterijus yra įtvirtintas dėl to, kad perkantieji subjektai, įsigyjantys iš ar per centrinę perkančiąją organizaciją, yra laikomi tinkamai įvykdžiusiais pirkimų procedūras (detaliau žiūrėti PĮ 90 straipsnio 3 dalies komentarą) ir jiems šių procedūrų kartoti nereikia. Taip užtikrinamas pirkimų efektyvumas.

Centrine perkančiąja organizacija gali būti:

• jau veikianti perkančioji organizacija, pavyzdžiui, dviejų savivaldybių administracijos susitaria, jog viena iš savivaldybių administracijų įsigis prekių, kurios bus naudojamos abiejų savivaldybių administracijų. Tačiau toks susitarimas negali būti vienkartinis – tai turi būti nuolatinis susitarimas dėl tokios veiklos. Jeigu tai būtų tik vienkartinis susitarimas, tuomet taikytinas PĮ 91 straipsnio ar PĮ 92 straipsnio reguliavimas dėl įgaliojimo ar dėl bendrai atliekamo pirkimo (detaliau žiūrėti PĮ 91-92 straipsnio komentarą);
• naujai įsteigta perkančioji organizacija, kurios funkcijos yra skirtos tik centralizuotų viešųjų pirkimų veiklai (ar papildomai kartu ir pagalbinei viešųjų pirkimų veiklai (detaliau dėl pagalbinės viešųjų pirkimų veiklos žiūrėti PĮ 2 straipsnio 10 dalies komentarą), pavyzdžiui, CPO.lt. Naujos centrinės perkančiosios organizacijos steigimą gali vykdyti Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota (įgaliotos) institucija (institucijos) arba savivaldybės taryba (detaliau žiūrėti PĮ 90 straipsnio 6 dalies komentarą).

Centrinės perkančiosios organizacijos gali veikti regiono ar visos valstybės mastu, nėra ribojamas centrinių perkančiųjų organizacijų skaičius.

Centrinė perkančioji organizacija gali vykdyti šias veiklas:

• centralizuotų viešųjų pirkimų veiklą (detaliau žiūrėti PĮ 2 straipsnio 1 dalies komentarą);
• papildomai kartu su centralizuotų pirkimų veikla pagalbinę viešųjų pirkimų veiklą, pavyzdžiui, suteikti technines, informacines priemones, teisines žinias ir profesinę kompetenciją perkančiosioms organizacijoms vykdyti pirkimus (detaliau žiūrėti PĮ 2 straipsnio 10 dalies komentarą).

Centrinių perkančiųjų organizacijų veiklos detalesni reikalavimai įtvirtinti PĮ 90 straipsnyje (detaliau žiūrėti PĮ 90 straipsnio komentarą).

Perkantieji subjektai turi teisę naudotis centrinės perkančiosios organizacijos, esančios kitoje ES valstybėje narėje, paslaugomis (detaliau žiūrėti PĮ 93 straipsnio 3 dalies komentarą).

 

3. Komentuojamo PĮ 2 straipsnio 3 dalyje^[6] yra pateikta darbų pirkimo-pardavimo sutarties sąvoka, nurodant, kad darbų pirkimo-pardavimo sutartis yra sutartis, kurios dalykas (objektas) yra atitinkami darbai (pavyzdžiui, statybos rangos, rangos, melioracijos, žemės ūkio ir kt.).

Iš pirmiau nurodytos darbų pirkimo-pardavimo sutarties sąvokos matyti, kad darbų pirkimo-pardavimo sutartimi laikoma tik:

1) pirkimo-pardavimo sutartis, t. y. sutartis, atitinkanti VPĮ 2 straipsnio 44 dalyje ir PĮ 2 straipsnio 19 dalyje nustatytus kriterijus (detaliau žiūrėti VPĮ 2 straipsnio 44 dalies komentarą ir PĮ 2 straipsnio 19 dalies komentarą);

2) pirkimo-pardavimo sutartis, kurios dalykas (objektas) yra darbai.

Įstatymų leidėjas nustatė, kad darbais PĮ 2 straipsnio 3 dalies taikymo ir aiškinimo prasme yra laikomi:

1. VPĮ 1 priede nurodyti statybos darbai ir tokių statybos darbų projektavimas, pavyzdžiui, statybvietės paruošimo, pastatų nugriovimo, išardymo, grunto išvežimo, stogų dangos ir stogo konstrukcijų įrengimas, kelių tiesimas, aerodromų ir sporto įrenginių statyba, vandens statinių statyba, elektros laidų įrengimas, santechnikos darbai, tinkavimas, grindų ir sienų dengimas, dažymas ir stiklinimas, ir kiti);
2. statinio (kuris yra statybos ir (arba) inžinerinės veiklos, kaip visumos, rezultatas ir kuris gali savarankiškai atlikti ūkinę ar techninę funkciją) statybos darbai arba šie darbai ir statinio projektavimo paslaugos;
3. statinio statymas bet kokiomis priemonėmis pagal perkančiojo subjekto, darančiomis lemiamą poveikį darbo pobūdžiui arba projektui, nustatytus reikalavimus.

ESTT praktikoje darbų pirkimo-pardavimo sutarties sąvoka išplėtota konstatuojant, kad tokia sutartis vertinama atsižvelgiant į darbo rezultato ekonominę ir techninę funkciją^[7]. Tuo atveju, jei atitinkamas darbų rezultatas užtikrina ar gali užtikrinti atskirą ekonominę ar techninę funkciją, sutartis yra laikoma darbų pirkimo-pardavimo sutartimi. Priešingu atveju, sutartis yra laikoma paslaugų ar prekių pirkimo-pardavimo sutartimi.

Pavyzdžiui, jeigu perkantysis subjektas įsigyja elektros linijos iki atitinkamos gyvenvietės įrengimo darbus, darbų rezultatui užtikrinant ekonominę ir techninę funkciją–elektros tiekimą, tokia sutartis bus laikoma viešąja darbų pirkimo-pardavimo sutartimi. Tačiau, jeigu perkantysis subjektas įsigytų tik elektros tiekimo inžineriniam statiniui reikalingas medžiagas bei jų pristatymo iki statybvietės paslaugas, tokia sutartis būti laikoma prekių pirkimo-pardavimo sutartimi, kadangi atitinkamos medžiagos savaime neužtikrina ekonominės ir techninės darbų funkcijos įgyvendinimo. Šiame kontekste analogiškai pasisakė ir kasacinis teismas, spręsdamas dėl nutarties pirmojoje nacionalinio stadiono byloje teisės aiškinimo^[8]. Tuo atveju, jei sudaroma pirkimo-pardavimo sutartimi įsigyjami tiek darbai, tiek paslaugos arba prekės, sutarties rūšis (sutarčiai taikytinos normos) nustatoma, atsižvelgiant į mišrios pirkimo-pardavimo sutarties taisykles (detaliau žiūrėti PĮ 20 straipsnio komentarą).

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad jei sutartimi būtų susitariama dėl savanoriško darbų atlikimo, tiekėjams atlyginant tik faktiškai patiriamas išlaidas, tokia sutartis nebūtų laikoma darbų pirkimo-pardavimo sutartimi^[9], kadangi nebūtų tenkinamas vienas iš pirkimo-pardavimo sutarties būtinųjų elementų – abipusis atlygintinumas (moralinė satisfakcija nėra laikoma atlygintinumu pirkimo-pardavimo sutarties sąvokos prasme)^[10],[11]. Egzistuoja atvejai, kuomet tiekėjo gaunama ekonominė nauda pasireiškia ne perkančiosios organizacijos teikiamu atlyginimu, o tiekėjo iš darbų viešojo pirkimo-pardavimo sutarties gaunama kito pobūdžio ekonomine nauda (pavyzdžiui, darbų viešojo pirkimo-pardavimo sutartimi pasiekiant atitinkamas rinkas ir gaunant ekonominę naudą iš toje rinkoje tiekiamų prekių, paslaugų ar darbų).

Atlygintinumas suprantamas plačiai, vertinant ne tik iš perkančiojo subjekto perspektyvos, tačiau ir iš tiekėjo perspektyvos. Tuo atveju, jei vykdant sutartį tiekėjas gaus papildomos naudos, pavyzdžiui, iš statinio griovimo metu parduoti išgautus metalus, tokiu atveju egzistuos atlygintinumo elementas. Egzistuoja atvejai, kuomet tiekėjo gaunama ekonominė nauda pasireiškia ne perkančiosios organizacijos teikiamu atlyginimu, o tiekėjo iš darbų viešojo pirkimo-pardavimo sutarties gaunama kito pobūdžio ekonomine nauda (pavyzdžiui, darbų viešojo pirkimo-pardavimo sutartimi pasiekiant atitinkamas rinkas ir gaunant ekonominę naudą iš toje rinkoje tiekiamų prekių, paslaugų ar darbų).

Tuo atveju, jei atitinkama sutartimi perkantysis subjektas įsigyja ir atitinkamus darbus, ir įsipareigoja ateityje išnuomoti sukurtą darbų rezultatą, tokia sutartis vis vien yra laikoma darbų pirkimo-pardavimo sutartimi, kadangi būtent darbų įsigijimas yra vyraujantis sutarties elementas. Ir priešingai – tuo atveju, jei, pavyzdžiui, koncesijos sutarties dalykas yra vyraujantis, o įsigyjami darbai yra skirti tik koncesijos sutarties dalykui įgyvendinti, tokia sutartis nėra laikoma darbų pirkimo-pardavimo sutartimi^[12].

 

4. Komentuojamo PĮ 2 straipsnio 4 dalyje^[13] yra pateikta konfidencialumo pasižadėjimo sąvoka – tai viešojo pirkimo komisijos nario, eksperto ar kito asmens rašytinis pasižadėjimas neteikti tretiesiems asmenims informacijos, kurios atskleidimas prieštarautų šio įstatymo reikalavimams, visuomenės interesams ar pažeistų teisėtus viešuosiuose pirkimuose dalyvaujančių tiekėjų ir (arba) perkančiojo subjekto interesus.

Kaip matyti iš pirmiau nurodytos konfidencialumo pasižadėjimo sąvokos, įstatymų leidėjas įtvirtino nebaigtinį subjektų, privalančių pasirašyti konfidencialumo pasižadėjimą, asmenų sąrašą. Dėl to konfidencialumo pasižadėjimas – tai su atitinkamo viešojo pirkimo organizavimu, pasiūlymų vertinimu ar bet kokiu kitu būdu su atitinkamame viešajame pirkime esančios konfidencialios informacijos sužinojimu susijusio asmens pasižadėjimas neatskleisti sužinotos ar jam prieinamos konfidencialios informacijos tretiesiems asmenims (dėl subjektų detaliau žiūrėti PĮ 33 straipsnio 1 dalies komentarą).

Tretieji asmenys, komentuojamos normos prasme, iš esmės reiškia bet kurį asmenį, kuris pagal PĮ ar kitus teisės aktus (PĮ 68 straipsnio 5 dalis) neturi teisės disponuoti informacija apie atitinkamo pirkimo procedūras, komisijos posėdžiuose pagarsintą ar nustatytą informaciją ir pan. Atsižvelgiant į tai, trečiaisiais asmenimis laikytini ir pirkime dalyvaujantys tiekėjai, kiek jie nėra informuojami pagal viešuosius pirkimus reglamentuojančią tvarką.

PĮ 32 straipsnyje detalizuojama, kokia informacija gali būti laikoma konfidencialia, kokios informacijos atskleidimas pažeistų įstatymus, visuomenės interesus ar tiekėjų ir (ar) perkančiojo subjekto interesus (detaliau žiūrėti PĮ 32 straipsnio komentarą).

PĮ 33 straipsnio 2 dalyje reglamentuojama konfidencialumo pasižadėjimo teikimo tvarka. Konkreti konfidencialumo pasižadėjimo forma nėra patvirtinta, o VPT yra parengusi tik pavyzdinę konfidencialumo pasižadėjimo formą^[14]. Tai reiškia, kad perkantysis subjektas gali būti pasirengęs ir kitokios formos konfidencialumo pasižadėjimą.

Konfidencialumo pasižadėjimas gali būti pasirašomas vieną kartą per metus (jeigu kitaip nenustatyta perkančiojo subjekto vidaus dokumentuose), jeigu pirkimą atlieka nuolatinė pirkimo komisija ar pirkimo organizatorius, turintis nustatytą nuolatinę pirkimų vykdymo funkciją, arba prieš kiekvieną pirkimą, jeigu kiekvienam pirkimui sudaroma skirtinga pirkimo komisija ar skiriamas kitas pirkimo organizatorius, ekspertas ar kitas asmuo (detaliau žiūrėti PĮ 33 straipsnio komentarą).

Konfidencialumo pasižadėjimas yra vienašalis sandoris, o konfidencialumo pasižadėjimą sudarantis (pasirašantis) asmuo įsipareigoja neatskleisti konfidencialios informacijos tretiesiems asmenims. Pasirašius konfidencialumo pasižadėjimą, tokiam asmeniui suteikiama teisė susipažinti su konfidencialia informacija. Konfidencialumo pasižadėjimą pažeidusiam asmeniui patikėtos informacijos atskleidimas užtrauktų ne tik administracinę atsakomybę^[15], tačiau tokiam asmeniui gali kilti ir civilinė deliktinė ar sutartinė atsakomybė^[16], perkančiajam subjektui ar tiekėjui reikalaujant atlyginti dėl konfidencialios informacijos atskleidimo tretiesiems asmenims kilusią žalą.

 

5. PĮ 2 straipsnio 5 dalyje yra apibrėžta, koks asmuo gali būti laikomas nepriekaištingos reputacijos. Pagal PĮ 2 straipsnio 5 dalį, nepriekaištingos reputacijos asmeniu gali būti tik toks asmuo, kuris atitinka visas kartu toliau nurodomas sąlygas.

 

i. Asmuo atitinka VTĮ nustatytus nepriekaištingos reputacijos kriterijus, keliamus asmeniui, einančiam valstybės tarnautojo pareigas (PĮ 2 straipsnio 5 dalies 1 punktas)

VTĮ 4 straipsnio 2 dalyje yra nurodomi kriterijai, kada valstybės tarnautojas arba asmuo, pretenduojantis tapti valstybės tarnautoju, nelaikomas nepriekaištingos reputacijos. VTĮ 4 straipsnio 2 dalyje nurodyti kriterijai yra susiję su: (i) tyčinio nusikaltimo padarymu; (ii) nusikaltimu valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams ar korupcinio pobūdžio nusikaltimo padarymu; (iii) nusikaltimu, kuriuo padaryta turtinė žala valstybei; (iv) baudžiamuoju nusižengimu valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams ar korupcinio pobūdžio baudžiamuoju nusižengimu; (v) atleidimu iš valstybės tarnautojo pareigų už VTĮ 33 straipsnio 5 dalies 1, 2, 3, 4, 5, 8, 9, 10 punktuose nurodytus šiurkščius pažeidimus arba VTĮ 34 straipsnio 2 dalyje nustatytu atveju pripažinimu, kad padarė šiurkštų tarnybinį nusižengimą; (vi) atleidimu iš darbo, pareigų ar praradimu teisės verstis atitinkama veikla už kituose įstatymuose keliamo nepriekaištingos reputacijos reikalavimo neatitiktį ar elgesio (etikos) normų pažeidimą ir nuo atleidimo iš darbo, pareigų ar teisės verstis atitinkama veikla praradimo dienos nepraėjo 3 metai; (vii) atleidimu arba pašalinimu iš skiriamų arba renkamų pareigų dėl priesaikos ar pasižadėjimo sulaužymo, pareigūno vardo pažeminimo ir nuo atleidimo arba pašalinimo iš pareigų dienos nepraėjo 3 metai; (viii) buvimu įstatymų nustatyta tvarka uždraustos organizacijos nariu, jeigu nuo narystės pabaigos nepraėjo 3 metai.

Asmuo, atitinkantis bent vieną iš VTĮ 4 straipsnyje nurodytų kriterijų, nelaikomas asmeniu, turinčiu nepriekaištingą reputaciją, kas reiškia, kad tokio asmens reputacija yra netinkama ir tai sukelia PĮ nustatytas teisines pasekmes (pavyzdžiui, toks asmuo negali būti pirkimo komisijos nariu).

 

ii. Asmuo, kuriam nėra paskirta administracinė nuobauda (išskyrus įspėjimą) už šio įstatymo, PĮ, GPĮ, taip pat šių įstatymų įgyvendinamųjų teisės aktų pažeidimą arba sprendimas dėl tokios administracinės nuobaudos paskyrimo įsiteisėjo ar asmuo įvykdė administracinį nurodymą anksčiau kaip prieš vienus metus (PĮ 2 straipsnio 5 dalies 2 punktas)

Tam, kad pagal PĮ 2 straipsnio 5 dalies 2 punktą asmuo būtų pripažintas nepriekaištingos reputacijos, turi būti nustatytos šios aplinkybės: 1) asmuo neturi būti pažeidęs VPĮ, PĮ, GPĮ ir šių įstatymų įgyvendinamųjų teisės aktų, 2) už VPĮ, PĮ, GPĮ ir šių įstatymų įgyvendinamųjų teisės aktų pažeidimą nebūtų paskirta administracinė nuobauda (išskyrus įspėjimą), 3) jei buvo paskirta administracinė nuobauda, sprendimas dėl tokios administracinės nuobaudos paskyrimo įsiteisėjo ar asmuo įvykdė administracinį nurodymą anksčiau kaip prieš vienus metus.

Administracinė atsakomybė už VPĮ, PĮ, GPĮ ir šių įstatymų įgyvendinamųjų teisės aktų pažeidimą yra taikoma už administracinius nusižengimus, kurie reglamentuojami ANK 184 straipsnio nuostatose. Administracinė atsakomybė gali būti taikoma: (i) perkančiųjų organizacijų, perkančiųjų subjektų, koncesijas suteikiančiųjų institucijų vadovams ar jų įgaliotiems asmenims; (ii) viešojo pirkimo ar pirkimo, atliekamo vandentvarkos, energetikos, transporto ar pašto paslaugų srities perkančiojo subjekto, ar koncesijos suteikimo komisijos nariams, balsavusiems už neteisėto sprendimo priėmimą; (iii) ekspertams, perkančiųjų organizacijų, perkančiųjų subjektų, koncesijas suteikiančiųjų institucijų valstybės tarnautojams ar darbuotojams.

Dėl to, jei asmeniui yra paskirta administracinė nuobauda ar sprendimas dėl tokios nuobaudos skyrimo įsiteisėjo ar asmuo įvykdė administracinį nurodymą anksčiau kaip prieš vienus metus, jis nėra laikomas nepriekaištingos reputacijos.

 

Asmuo, kuris nėra pripažintas pažeidęs Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymą arba dėl kurio sprendimas pripažinti pažeidusiu šį įstatymą priimtas anksčiau kaip prieš vienus metus (PĮ 2 straipsnio 5 dalies 3 punktas)

Viešųjų ir privačių interesų įstatymo nuostatų laikymąsi prižiūri VTEK (VTĮ 23 straipsnis). VTEK tiria pranešimus ir skundus dėl asmenų veiklos atitikties Viešųjų ir privačių interesų įstatymo reikalavimams (VTEK įstatymo 20 straipsnis). Jei pripažįstama, kad gauta pagrįsta informacija apie pažeidimą, VTEK motyvuotu sprendimu gali pradėti tyrimą savo iniciatyva.

Remiantis VTEK įstatymo 29 straipsnio 1 dalimi, VTEK, atlikusi tyrimą, gali priimti motyvuotą sprendimą, kuriuo pripažįsta, kad asmuo pažeidė Viešųjų ir privačių interesų įstatymo nuostatas. Taigi, tuo atveju, jei VTEK priima sprendimą, kad asmuo yra pažeidęs Viešųjų ir privačių interesų įstatymo nuostatas arba toks sprendimas priimtas anksčiau nei prieš vienus metus laikoma, kad asmuo nėra nepriekaištingos reputacijos.

 

6. Komentuojamo PĮ 2 straipsnio 6 dalyje yra įtvirtinta nepriimtino pirkimo pasiūlymo sąvoka, nors Direktyvoje 2014/25/ES, be nepriimtino pasiūlymo, reguliuojami ir netaisyklingi pasiūlymai^[17]. Pasiūlymas laikomas nepriimtinu, kai jis atitinka bent vieną iš komentuojamo straipsnio dalyje nustatytų alternatyvių požymių.

Pirma, pasiūlymas laikomas nepriimtinu, kai jis neatitinka perkančiojo subjekto pirkimo dokumentuose nustatytų reikalavimų, įskaitant tiekėjo pašalinimo pagrindų, kvalifikacijos, kokybės vadybos sistemos ir (arba) aplinkos apsaugos vadybos sistemos standartų reikalavimus. Atkreiptinas dėmesys, kad vadovaujantis PĮ 59 straipsnio 1 dalimi, reikalavimai dėl tiekėjų pašalinimo pagrindų nebuvimo ir kvalifikacijos tikrinimo nustatomi ir patvirtinimo priemonės dėl jų teikiamos mutatis mutandis (lot. su tam tikrais pakeitimais) taikant VPĮ 46, 47, 50, 51 straipsnių nuostatas, tačiau perkančiųjų subjektų, kurie nėra perkančiosios organizacijos, pirkimuose VPĮ 46 straipsnio 1, 3 ir 4 dalių sąlygos neprivalomos.

Taigi, nepriimtinas yra toks pasiūlymas, kuris neatitinka perkančiojo subjekto nustatytų tiekėjų kokybinės atrankos kriterijų: tiek negatyvaus pobūdžio reikalavimų (VPĮ 46 straipsnis, tiek pozityviųjų reikalavimų (VPĮ 47–48 straipsniai); taip pat kuris neatitinka kitų reikalavimų tiekėjams (įforminimo, pasiūlymo galiojimo užtikrinimo, įgaliojimų nepateikimo ir t. t. (detaliau žiūrėti VPĮ 45 straipsnio 3 dalies komentarą).

Komentuojamo straipsnio 6 dalies 1 punkte nustatyta, kad pasiūlymas laikomas nepriimtinu, jei jis neatitinka perkančiojo subjekto pirkimo dokumentuose nustatytų reikalavimų. Pažymima, kad vadovaujantis PĮ 2 straipsnio 15 dalimi, pirkimo dokumentai turi būti suprantami kaip visi perkančiojo subjekto pateikiamų arba nurodomų dokumentų, kuriuose aprašomi ar nustatomi pirkimo ar jo procedūros elementai (įskaitant jų patikslinimus ir paaiškinimus), tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad ne visuomet pirkimo dokumentų neatitinkantis pasiūlymas gali būti laikomas nepriimtinu. PĮ 2 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad pasiūlymas, kuris neatitinka pirkimo objekto ir be esminių pakeitimų negalėtų patenkinti pirkimo dokumentuose nustatytų pirkimo objektui keliamų perkančiojo subjekto poreikių ir reikalavimų, laikomas netinkamu pasiūlymu. Taigi, laikytina, kad PĮ 2 straipsnio 9 dalis yra specialioji teisės norma komentuojamos nuostatos atžvilgiu.

 

Dėl to, jeigu pasiūlymas neatitinka pirkimo dokumentų reikalavimų, kuriuose apibūdintas pirkimo objektas (pvz., techninėje specifikacijoje nustatytų reikalavimų pirkimo objektui), toks pasiūlymas turi būti laikomas netinkamu; (detaliau žiūrėti VPĮ 2 straipsnio 21 dalies komentarą), o jei pasiūlymas neatitinka tiekėjų reikalavimų – nepriimtinu. Toks pirkimo sąlygų ir jų neatitikties padarinių skirstymas, be kita ko, išplaukia iš LAT praktikos[48].

 

VPT intarpas

Pagal iš Europos Komisijos specialistų gautą nuomonę, Viešųjų pirkimų tarnyba pasiūlymus, kurie neatitinka techninės specifikacijos reikalavimų, gali būti laikomi nepriimtinais arba netinkamais priklausomai nuo neatitikimo pobūdžio: :

1. a) „netinkamas“ reiškia tokią pasiūlymo neatitiktį pirkimo dokumentams, kai pasiūlymas tiek „neatitinka viešojo pirkimo objekto“ (Direktyvoje „kai jis [pasiūlymas] yra nereikšmingas sutarčiai“), kad juo iš esmės pasiūlomas kitoks pirkimo objektas nei ketinta įsigyti vykdomu pirkimu. Pavyzdžiui, tiekėjas pasiūlė mobiliuosius telefonus, nors perkami nešiojamieji kompiuteriai. Tokia situacija iš esmės prilyginama situacijai, kai apskritai nebuvo gauta pasiūlymų.

 

1. b) Tuo tarpu paprasta siūlomo pirkimo objekto neatitiktis vienam ir keliems techninės specifikacijos reikalavimams, vertintina kaip "viešojo pirkimo dokumentuose nustatytų reikalavimų" neatitikimas, o ne kaip "pirkimo objekto neatitikimas". Pavyzdžiui, jeigu kompiuterių techninėje specifikacijoje buvo nustatytas reikalavimas, kad kompiuteris turi būti komplektuojamas su dviem SSD diskais, o pasiūlyme kompiuteris buvo nurodytas kaip komplektuojamas tik su vienu disku, toks pasiūlymas būtų laikomas nepriimtinu.

 

Tinkamas pasiūlymų atmetimo kaip „nepriimtinų“ ar „netinkamų“ atskyrimas iš esmės yra aktualus tik priimant sprendimą vėliau pirkimą vykdyti „skelbiamų derybų“ (be skelbimo) arba "neskelbiamų derybų" būdu. Jeigu pasiūlymų nebuvo gauta apskritai, arba jeigu visi pasiūlymai buvo netinkami, perkančiajai organizacijai leidžiama vykdyti pirkimą neskelbiamų derybų būdu, į tokį pirkimą kviečiant bet kurį jos pasirinktą tiekėją, tuo tarpu jeigu pasiūlymų buvo gauta ir visi jie buvo nepriimtini, perkančiajai organizacijai leidžiama vykdyti pirkimą skelbiamų derybų būdu, neskelbiant papildomo skelbimo apie pirkimą, tačiau šiuo atveju į derybas kviečiami visi tiekėjai, kurie buvo pateikę nepriimtinus pasiūlymus bei kurie atitinka perkančiosios organizacijos nustatytus reikalavimus dėl pašalinimo pagrindų, kvalifikacijos, jeigu taikytina, kokybės vadybos sistemos ir (arba) aplinkos apsaugos vadybos sistemos standartų ir formalius pirkimo procedūros reikalavimus.

 

Atkreiptinas dėmesys, kad neskelbiamos derybos ir skelbiamos derybos (be skelbimo) yra labai panašios procedūros, į kurias tiekėjai kviečiami ne pirkimo skelbimu, o kreipiantis į tiekėjus tiesiogiai. Šiuo atveju bene ryškiausias skirtumas tarp šių procedūrų yra tas, kad į neskelbiamas derybas kviečiami perkančiosios organizacijos pasirinkti tiekėjai, tuo tarpu į skelbiamas derybas (be skelbimo) tiekėjus perkančioji organizacija kviečia ne savo nuožiūra – ji negali pakviesti tiekėjų, kurie nedalyvavo ankstesnėje, atviro ar riboto konkurso procedūroje. Kitaip tariant, neskelbiamų derybų būdas, kaip išimtinis pirkimo būdas leidžia perkančiajai organizacijai pasirinkti tiekėjus, į kuriuos kreipiamasi, tik išimtiniu atveju – arba kai nebuvo gauta pasiūlymų apskritai (reiškia, pirkimo skelbimu nesusidomėjo tiekėjai, galintys pasiūlyti pirkimo objektą), arba kai visi gauti pasiūlymai yra netinkami (tai taip pat reiškia, kad pirkimo skelbimu nesusidomėjo tiekėjai, galintys pasiūlyti pirkimo objektą, kadangi visi pasiūlymus pateikę tiekėjai apskritai pasiūlė visiškai kitokį pirkimo objektą).

 

VPT intarpo pabaiga

 

 

Vadovaujantis VPĮ 46 straipsniu, perkančioji organizacija privalo pašalinti tiekėją iš pirkimo procedūros, jeigu paaiškėja, kad jis atitinka bent vieną iš privalomų (t. y. VPĮ 46 straipsnio 1–5 dalyse įtvirtintų) arba neprivalomų (VPĮ 46 straipsnio 6 dalis) tiekėjų pašalinimo pagrindų. Dėl to, jeigu pasiūlymą pateikęs tiekėjas yra padaręs veiką, patenkančią į vieną iš konkrečiame pirkime taikomų pašalinimo pagrindų, perkančioji organizacija privalo jį pašalinti iš pirkimo procedūros (detaliau žiūrėti VPĮ 46 straipsnio komentarą), o toks pasiūlymas – laikomas nepriimtinu.

VPĮ 47 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad perkančioji organizacija privalo išsiaiškinti, ar tiekėjas yra kompetentingas, patikimas ir pajėgus įvykdyti pirkimo sąlygas, todėl ji turi teisę pirkimo dokumentuose nustatyti būtinus kandidatų ar dalyvių kvalifikacijos reikalavimus ir šių reikalavimų atitiktį patvirtinančius dokumentus ar informaciją. Analogiškai, VPĮ 48 straipsnio 1 dalyje nustatyta perkančiųjų organizacijų teisė reikalauti, kad tiekėjas pateiktų nepriklausomos įstaigos išduotą sertifikatą, patvirtinantį, kad jis laikosi tam tikrų kokybės vadybos sistemos ir (arba) aplinkos apsaugos vadybos sistemos standartų. Dėl to, jeigu perkantysis subjektas pasirinko ir pirkimo dokumentuose nustatė kvalifikacijos reikalavimus ar pareigą laikytis tam tikrų kokybės vadybos sistemos ir (arba) aplinkos apsaugos vadybos sistemos standartų, o pasiūlymą pateikęs tiekėjas šių reikalavimų neatitinka, pagal įstatymą toks tiekėjas privalo būti pašalintas iš pirkimo procedūros, o toks pasiūlymas – laikomas nepriimtinu.

Antra, pasiūlymas laikomas nepriimtinu, kai jame pasiūlyta kaina viršija pirkimui skirtas lėšas, perkančiojo subjekto nustatytas prieš pradedant pirkimo procedūrą.

Jeigu prieš vykdant pirkimo procedūras perkantysis subjektas ikiprocedūriniuose vidaus dokumentuose nustatė maksimalią pirkimui skirtą lėšų sumą, o pirkimo metu gaunamas tiekėjo pasiūlymas, kurio kaina pirmiau nurodytą lėšų sumą viršija, pagal įstatymą toks pasiūlymas turi būti laikomas nepriimtinu ir atmestas.

Trečia, pasiūlymas laikomas nepriimtinu, kai jis gaunamas pavėluotai. Toks komentuojamos straipsnio dalies teisinis reguliavimas atitinka PĮ 57 straipsnio 2 dalies nuostatas, kuriose nurodoma, kad būtent nustatytu vokų atplėšimo laiku turi įvykti pradinis susipažinimas su visomis paraiškomis ar pasiūlymais, kurie gauti nepasibaigus jų pateikimo terminui. Dėl to, jei pasiūlymas gaunamas po jų pateikimo termino, su juo negali būti net susipažįstama (t. y. jis „neatidaromas“); jis negali būti vertinamas ir turi būti laikomas nepriimtinu.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad PĮ 34 straipsnio 1 dalyje nustatyta bendra taisyklė, kad perkančiojo subjekto ir tiekėjo bendravimas ir keitimasis informacija pagal PĮ (įskaitant skelbimų apie pirkimą, kvietimų pateikti pasiūlymą ir kitų pirkimo dokumentų, tiekėjų paraiškų, pasiūlymų, sprendinių, projekto konkursų planų ir projektų pateikimą) vyksta naudojantis CVP IS priemonėmis, o šio reikalavimo gali būti nesilaikoma tik išimtiniais PĮ nurodytais atvejais. Atsižvelgiant į tai, kad, naudojantis CVP IS priemonėmis, pateikti pasiūlymą pavėluotai yra techniškai neįmanoma, komentuojamo pasiūlymo kvalifikavimo nepriimtinu pagrindas praktikoje turėtų būti taikomas išimtiniais atvejais, pirkimo procedūras vykdant ne CVP IS priemonėmis.

Ketvirta, pasiūlymas laikomas nepriimtinu, kai dėl jo perkantysis subjektas turi įrodymų apie neleistino susitarimo ar korupcijos atvejus.

Direktyvos 2014/25/ES 53 straipsnio 5 dalyje pateikti pasiūlymo kvalifikavimo netaisyklingu pavyzdiniai atvejai, tarp kurių pasiūlymai, kurių atveju gauta duomenų apie slaptą susitarimą ar korupciją. Atsižvelgiant į šią Direktyvos 2014/25/ES nuostatą, darytina išvada, kad PĮ įtvirtinta nepriimtino pasiūlymo sąvoka yra platesnė nei Direktyvoje 2014/25/ES įtvirtinta nepriimtino pasiūlymo samprata, ir apima ne tik Direktyvoje 2014/25/ES įtvirtintą nepriimtino pasiūlymo, tačiau ir netaisyklingo pasiūlymo sampratą.

Pažymėtina, kad komentuojamoje sąvokoje įtvirtinti pasiūlymo kvalifikavimu nepriimtinu pagrindai – neleistino susitarimo ar korupcijos atvejai – yra susiję su sąžiningos konkurencijos užtikrinimu viešuosiuose pirkimuose. Nurodyti pasiūlymo kvalifikavimo nepriimtinu pagrindai susiję su tiekėjo pašalinimo pagrindų, įtvirtintų VPĮ 46 straipsnio 1 dalies 2 punkte bei 4 dalies 1–3, 5 punktuose, taikymu (detaliau žiūrėti VPĮ 46 straipsnio komentarą).

Komentuojamoje normoje nustatyta, kad pasiūlymas laikomas nepriimtinu, kai dėl tam tikrų aplinkybių (neleistino susitarimo ar korupcijos atvejų) perkantysis subjektas turi įrodymų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad PĮ nėra įtvirtinta, kokie turi būti įrodymai, o komentuojamoje normoje nenurodoma, nei kiek, nei kokio patikimumo (turinio) įrodymų būtina turėti, norint aptariamu pagrindu pasiūlymą kvalifikuoti kaip nepriimtiną.

Penkta, pasiūlymas laikomas nepriimtinu, kai jame tiekėjo pasiūlyta neįprastai maža kaina netinkamai (nepakankamai) pagrindžiama ar apskritai nepagrindžiama. Komentuojamo straipsnio punkte įtvirtintas pasiūlymo kvalifikavimo nepriimtinu pagrindas susijęs su PĮ 66 straipsnyje įtvirtintu neįprastai mažos kainos instituto taikymu (detaliau žiūrėti PĮ 66 straipsnio komentarą). Nustačius neįprastai mažą pasiūlymo kainą ir tiekėjui jos nepagrindus ar ją netinkamai pagrindus, tokio tiekėjo pasiūlymas pagal įstatymą privalo būti laikomas nepriimtinu.

 

7. PĮ 2 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta nešališkumo deklaracijos sąvoka. Nešališkumo deklaracija – tai dokumentas, kurį prieš pradedant pirkimą turi pasirašyti pirkimo komisijos narys, ekspertas ar kitas asmuo (pavyzdžiui, pagalbinės pirkimų veiklos paslaugų teikėjo darbuotojai, stebėtojai). Nešališkumo deklaracijos forma yra patvirtinta VPT^[19], ji privalo būti taikoma, atliekant pirkimus.

Nešališkumo deklaracija gali būti pasirašoma vieną kartą per metus (jei kitaip nenustatyta perkančiojo subjekto vidaus dokumentuose), jeigu pirkimą atlieka nuolatinė pirkimo komisija ar pirkimo organizatorius, turintis nustatytą nuolatinę pirkimų vykdymo funkciją, arba prieš kiekvieną pirkimą, jeigu kiekvienam pirkimui sudaroma vis kita pirkimo komisija ar skiriamas vis kitas pirkimo organizatorius^[20]. Tuo atveju, jeigu tas pats asmuo dirba keliose pirkimo komisijose arba yra ir pirkimo organizatorius, ir pirkimo komisijos narys – jam galima pasirašyti nešališkumo deklaraciją kartą per kalendorinius metus, nurodant visas atliekamas pareigas.

Galima situacija, kai perkantysis subjektas pakartotiniam pasiūlymų vertinimui pasitelkia ekspertą, nors to iš anksto nenustatė pirkimo sąlygose^[21] – tokiu atveju ekspertas nešališkumo deklaraciją turės pasirašyti prieš atliekant pakartotinį pasiūlymo vertinimą.

 

8. Komentuojamo PĮ 2 straipsnio 8 dalyje yra įtvirtinta netinkamos pirkimo paraiškos sąvoka^[22].

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirkimo paraiškos sąvoka įtvirtinta PĮ 2 straipsnio 17 dalyje. Tai yra tiekėjo raštu pateikiamų dokumentų ir duomenų visuma, kuria reiškiamas pageidavimas dalyvauti šiais būdais atliekamame pirkime: riboto konkurso, skelbiamų derybų, konkurencinio dialogo arba inovacijų partnerystės. Dėl to komentuojamo straipsnio 8 dalyje įtvirtinta netinkamos pirkimo paraiškos samprata yra aktuali ir taikytina tik vykdant pirkimus riboto konkurso, skelbiamų derybų, konkurencinio dialogo arba inovacijų partnerystės būdais.

Paraiškos kvalifikavimo netinkama pagrindai atitinka nepriimtino pasiūlymo kvalifikavimo pagrindą, įtvirtintą PĮ 2 straipsnio 6 dalies 1 punkte (detaliau žiūrėti PĮ 2 straipsnio 6 dalies 1 punkto komentarą).

 

9. Komentuojamo PĮ 2 straipsnio 9 dalyje yra įtvirtinta netinkamo pirkimo pasiūlymo sąvoka^[23]. Atsižvelgiant į tai, kad netinkamu laikomas pirkimo pasiūlymas, kuris neatitinka pirkimo objekto ir be esminių pakeitimų negalėtų patenkinti pirkimo dokumentuose nustatytų pirkimo objektui keliamų perkančiojo subjekto poreikių ir reikalavimų, aktualu nustatyti, kas yra laikytina pirkimo objektu ir kokie pakeitimai turi būti laikomi esminiais.

Pirkimo objekto samprata įtvirtinta PĮ 2 straipsnio 13 dalyje (detaliau žiūrėti PĮ 2 straipsnio 13 dalies komentarą). Reikalavimai pirkimo objekto apibūdinimui (t. y. techninei specifikacijai) nurodyti PĮ 50 straipsnyje (detaliau žiūrėti PĮ 50 straipsnio komentarą). Atitinkamai netinkamu pasiūlymu bus laikomas toks pasiūlymas, kuris, pirma, neatitiks pirkimo dokumentuose nustatytų pirkimo objekto reikalavimų ir, antra, tokie trūkumai, vadovaujantis PĮ 64 straipsnio 9 dalyje (detaliau žiūrėti PĮ 64 straipsnio 9 dalies komentarą) nustatyta tvarka, negali būti pašalinami be esminių pasiūlymo pakeitimų.

Atskirai pažymėtina, kad pagal LAT suformuotą praktiką situacija, kai dalyviui gali būti leidžiama paaiškinti atitinkamus neaiškius pasiūlymo elementus, yra daugiau išimtinio pobūdžio, pasiūlymo trūkumai turi būti redakcinio pobūdžio, objektyviai nustatytini ir paprastai ištaisytini. Nustatytas trūkumas pirmiau nurodytų kriterijų neatitinka, kai jam ištaisyti nepakanka paprasto ūkio subjekto paaiškinimo, o reikia atskiro, gan detalaus ir tikslaus pasiūlymo patikslinimo, papildymo naujais duomenimis. Be to, pripažintina, kad nei pats trūkumas, nei jo taisymas nepasižymi objektyvumu, jei jo ištaisymo rezultatas priklauso nuo tai atliekančio subjekto^[24].

 

10. Komentuojamo PĮ 2 straipsnio 10 dalyje^[25] yra įtvirtinta pagalbinės pirkimų veiklos sąvoka. Bendrąja prasme pagalbinė pirkimų veikla – tiesioginė tiekėjų pagalba, rengiantis pirkimui (pavyzdžiui, perkančiojo subjekto įsigytos pirkimo dokumentų parengimo paslaugos ar konsultacinės paslaugos dėl jų rengimo ir pan.). Pagalbinė pirkimų veikla (pagalba) yra vykdoma (teikiama) perkantiesiems subjektams PĮ 4 straipsnio prasme (detaliau žiūrėti PĮ 4 straipsnio komentarą).

PĮ 2 straipsnio 10 dalyje įtvirtintas sąrašas veiklų, kurios laikytinos pagalbine pirkimų veikla, tačiau šis sąrašas nėra baigtinis. Taigi, šioje normoje nurodytos, tačiau tiesiogiai susijusios su pagalba perkantiesiems subjektams, atliekant pirkimus, veiklos laikytinos pagalbine pirkimų veikla.

Pagalbinė pirkimų veikla įstatyme įvardijama, kaip pagalba perkantiesiems subjektams vykdyti pirkimus, įskaitant, bet neapsiribojant šia veikla:

1. techninės infrastruktūros suteikimas pirkimų vykdymui – platformos suteikimas, kurioje perkantysis subjektas turi galimybę atlikti visus su pirkimų vykdymu susijusius veiksmus, t. y. atlikti procedūras nuo pirkimų paskelbimo iki preliminariųjų pirkimo sutarčių sudarymo. Pavyzdžiui, tokią pagalbinę pirkimų veiklą vykdo CPO (detaliau žiūrėti PĮ 2 straipsnio 2 dalies komentarą), suteikianti galimybę perkantiesiems subjektams naudotis atskira CPO elektronine platforma;
2. konsultacijos dėl pirkimų procedūrų atlikimo, dokumentų rengimo – tiesioginė pagalba perkančiajam subjektui, rengiantis organizuoti konkretų pirkimą, rengiant pirkimo dokumentus (prisidėjimas prie pirkimo dokumentų rengimo), išskyrus šių dokumentų visapusišką parengimą (pavyzdžiui, perkančiojo subjekto, kuris ruošiasi vykdyti rangos darbų pirkimą, konsultacijos su techninio projekto rengėju, tam, kad tinkamai parengtų šio pirkimo sąlygas ir pan.);
3. parengimas atlikti pirkimus ir pirkimų procedūrų organizavimas – veikla, iš esmės reiškianti pirkimo dokumentų parengimą bei visų su konkretaus pirkimo įvykdymu susijusių procedūrų organizavimą, taip pat atsakymų į tiekėjų klausimus parengimą ir kitų veiksmų, organizuojant pirkimo procedūras, atlikimą.

Pagalbinės pirkimų veiklos vykdytojais gali būti subjektai, apibrėžti PĮ 2 straipsnio 2 dalyje ir 11 dalyje (detaliau žiūrėti PĮ 2 straipsnio 2 ir 11 dalių komentarus).

 

11. PĮ 2 straipsnio 11 dalyje yra pateikta pagalbinės pirkimų veiklos paslaugų teikėjo sąvoka. Pagalbinės pirkimų veiklos, kuri apibrėžta PĮ 2 straipsnio 10 dalyje, paslaugų teikėjas turi būti: pirma, tiekėjas, kaip jis apibrėžtas VPĮ 2 straipsnio 36 dalyje; antra, rinkoje siūlantis šias paslaugas (kitaip tariant, toks tiekėjas, kuris geba (turi patirtį bei atitinkamą kvalifikaciją) ir siūlo atitinkamas paslaugas). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad perkantysis subjektas taip pat gali būti tiekėjas, rinkoje siūlantis tokias paslaugas. Įstatyme nėra įtvirtintų reikalavimų, kuriuos turi atitikti tiekėjas, siūlantis pagalbinės pirkimų veiklos paslaugas. Dėl konkrečių reikalavimų kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia pats perkantysis subjektas, atsižvelgiant į reikalingos pagalbinės pirkimų veiklos pobūdį, į ketinamą vykdyti pirkimą, jo sudėtingumą, sritį, pirkimo objektą ir kitus svarbius aspektus. Papildomai pažymėtina, kad nors PĮ 2 straipsnio 11 dalyje aiškiai neįtvirtinta, pagalbinės pirkimų veiklos vykdytoja taip pat gali būti CPO, apibrėžta PĮ 2 straipsnio 2 dalyje (detaliau žiūrėti PĮ 2 straipsnio 2 dalies komentarą).

Su pagalbinės pirkimų veiklos vykdytojais perkantysis subjektas sudaro atitinkamų paslaugų teikimo sutartį (atlygintinę arba ne). Be to, kai pagalbinės pirkimų veiklos vykdytojai – tiekėjai (ar perkantieji subjektai, kurie, vykdydami pagalbinę pirkimų veiklą, tampa tiekėjais šias paslaugas įsigijusių perkančiųjų subjektų atžvilgiu) gauna ekonominę naudą, su jais perkantysis subjektas turi sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį. Taigi, perkantysis subjektas, norėdamas įsigyti atlygintines pagalbinės pirkimų veiklos paslaugas, privalo vykdyti pirkimo procedūras, išskyrus atvejus, kai tokios paslaugos yra įsigyjamos iš CPO katalogo (detaliau žiūrėti PĮ 39 straipsnio komentarą).

 

12. Komentuojamo PĮ 2 straipsnio 12 dalyje^[26] yra pateikta paslaugų pirkimo-pardavimo sutarties sąvoka, nurodant, kad paslaugų pirkimo-pardavimo sutartis yra sutartis, kurios dalykas yra paslaugų, išskyrus nurodytų PĮ 2 straipsnio 22 dalyje, teikimas.

ES lygmeniu paslaugų pirkimo-pardavimo sutartimis siekiama įgyvendinti laisvo paslaugų judėjimo principą, užtikrinant kuo didesnę konkurenciją, be jokių apribojimų^[27].

Iš pirmiau nurodytos paslaugų pirkimo-pardavimo sutarties sąvokos matyti, kad paslaugų pirkimo-pardavimo sutartimi laikoma tik:

1) pirkimo-pardavimo sutartis, t. y. sutartis, atitinkanti VPĮ 2 straipsnio 44 dalyje ir PĮ 2 straipsnio 19 dalyje nustatytus kriterijus (detaliau žiūrėti VPĮ 2 straipsnio 44 dalies komentarą ir PĮ 2 straipsnio 19 dalies komentarą);

2) pirkimo-pardavimo sutartis, kurios dalykas yra paslaugų teikimas.

Paslauga yra laikoma bet kokia savarankiška, paprastai už užmokestį atliekama ūkinė komercinė veikla^[28], pavyzdžiui, sveikatos priežiūros ir farmacijos, finansinės, teisinės, elektroninių ryšių, transporto, laikinojo įdarbinimo, notarų ir antstolių, teisinės, kinematografinės ir kitos paslaugos^[29]. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tais atvejais, kai paslaugas perkančioji organizacija įsigyja netaikydama VPĮ nustatytų reikalavimų VPĮ 6 straipsnio pagrindu, tokios sutartys nėra laikomos pirkimo-pardavimo sutartimis (detaliau žiūrėti VPĮ 6 straipsnio komentarą).

Paslaugomis nėra laikoma prekių nuoma, finansinė nuoma (lizingas), pirkimas išsimokėtinai. Taip pat visos su prekės įsigijimu susijusios pristatymo, montavimo, diegimo ir kitos jų parengimo naudoti paslaugos^[30],[31] (PĮ 2 straipsnio 22 dalis, detaliau žiūrėti PĮ 2 straipsnio 22 dalies komentarą).

Tuo atveju, jeigu sudaroma pirkimo-pardavimo sutartimi įsigyjamos tiek prekės, tiek ir paslaugos arba darbai, sutarties rūšis (sutarčiai taikytinos teisės normos) nustatoma, atsižvelgiant į atitinkamos mišrios pirkimo-pardavimo sutarties objekto dalies vertę (detaliau žiūrėti PĮ 20 straipsnio komentarą).

Paslaugų pirkimo-pardavimo sutartimi taip pat laikoma ir tokia sutartis, kuria perkantysis subjektas ne tik įsigyja atitinkamas paslaugas, tačiau ir įgyja sutarties įvykdymui būtinas prisiimti priešpriešines prievoles, kurios sudaro ar gali sudaryti visiškai atskiros sutarties dalyką, pavyzdžiui, perkantysis subjektas paslaugų teikėjui išnuomoja paslaugų teikimui būtiną įrangą^[32].

 

13. Komentuojamo PĮ 2 straipsnio 13 dalyje^[33] yra pateikiama bendra pirkimo sąvoka. Praktinė komentuojamos sąvokos svarba pasižymi tuo, kad tuomet, kai vykdomas pirkimo procesas neatitinka PĮ nurodytų pirkimo požymių ir teisinių kriterijų, jis nėra laikomas pirkimu komentuojamos teisės normos prasme, kas atitinkamai reiškia, jog neprivalo būti taikomos PĮ taisyklės prekių, paslaugų ar darbų pirkimo sutarčiai sudaryti. Be to, tokiu atveju apskritai nelaikoma, kad yra sudaroma pirkimo-pardavimo sutartis PĮ 2 straipsnio 19 dalies požiūriu. Dėl to pirkimo sąvoka yra aktuali ir sistemiškai aiškinama su pirkimo-pardavimo sutarties sąvoka (detaliau žiūrėti PĮ 2 straipsnio 19 dalies komentarą).

Pirkimo sąvoka pasižymi keliais ją apibūdinančiais elementais (sudedamosiomis dalimis). Pirma, įstatyme nustatyta, kad viešasis pirkimas yra atliekamas įsigijimas. Tai reiškia, kad viešasis pirkimas pirmiausia yra procesas (procedūra), kuria yra siekiama nupirkti tam tikrą objektą. Viešuoju pirkimu yra siekiama užtikrinti perkančiojo subjekto tiesioginius ar netiesioginius (kito subjekto naudai) poreikius, nes tam, kad ji įgyvendintų jai priskirtas funkcijas, ji turi įsigyti.

Antra, pirkimas bus tik tuomet, kai jis bus vykdomas specialaus teisės subjekto – perkančiojo subjekto. Tai reiškia, kad jeigu įsigijimas (pirkimas) yra vykdomas privataus ar tokio asmens, kuris nėra perkantysis subjektas (detaliau žiūrėti PĮ 4 straipsnio komentarą), tuomet tai nebus pirkimas komentuojamos PĮ teisės normos prasme, kas atitinkamai reiškia, jog nebus taikomas ir nurodytas įstatymas. Įstatymų leidėjas neriboja perkančiųjų subjektų skaičiaus vykdant pirkimą. PĮ 2 straipsnio 13 dalyje nustatyta, kad pirkimas gali būti vykdomas vieno ar daugiau perkančiųjų subjektų, kas reiškia, kad vienu metu (t. y. tuo pačiu pirkimu) gali pirkti ne vienas, o du ar daugiau perkančiųjų subjektų.

Trečia, pirkimas pagal PĮ 2 straipsnio 13 dalį bus tuomet, kai atliekamas įsigijimas (pirkimas) bus vykdomas su tikslu nupirkti prekes, paslaugas arba darbus (pirkimo objektą pagal BVPŽ kodą). Kitaip tariant, tai, ką perkantysis subjektas įsigyja, t. y. kokiu tikslu jis sumoka pinigines lėšas, turi reikšmės nustatant, ar toks procesas yra pirkimas.

Ketvirta, įstatyme nustatyta, kad atliekant pirkimą PĮ 2 straipsnio 13 dalies prasme, yra svarbus pirkimo tikslas (arba pirkimo paskirtis). Komentuojamame įstatymo tekste nurodyta, kad pirkimas pagal įstatymą bus vykdomas tada, kai prekės, paslaugos ar darbai bus įgyjami PĮ 5–11 straipsniuose nurodytai veiklai vykdyti (detaliau žiūrėti PĮ 5–11 straipsnių komentarą). Tai reiškia, kad net tuo atveju, jeigu perkantysis subjektas perka prekes, paslaugas arba darbus, pirkimui yra naudojamos finansinės lėšos ir pirkimo-pardavimo sutartis atitinka tokiai sutarčiai nustatytus kriterijus, tačiau įgyjamas objektas nebus skirtas PĮ 5–11 straipsniuose nurodytai veiklai vykdyti, tuomet bus laikoma, kad tai nėra pirkimas PĮ 2 straipsnio 13 dalies prasme ir jam nėra taikomos komentuojamo teisės akto įtvirtintos taisyklės (taip pat detaliau žiūrėti PĮ 15 straipsnio komentarą), tačiau perkantysis subjektas turi įvertinti, ar tokiu atveju nebus taikoma VPĮ reglamentuojama pirkimų tvarka.

Penkta, pirkimas nėra betikslė procedūra ar procesas, nes juo siekiama sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį (detaliau žiūrėti PĮ 2 straipsnio 19 dalies komentarą). Perkantieji subjektai privalo imtis visų nuo jų valios ir pastangų priklausančių priemonių tam, kad vykdoma pirkimo procedūra baigtųsi pirkimo-pardavimo sutarties sudarymu, t. y. šios sutarties sudarymas yra ne tik pirkimo, kaip proceso, požymis, bet ir vienas iš tikslų. Atitinkamai PĮ 2 straipsnio 13 dalyje nurodyta, kad pirkimas – tai procesas, sudarant pirkimo–pardavimo sutartį (sutartis).

Šešta, įstatyme nustatyta, kad pirkimo-pardavimo sutartis sudaroma su pasirinktu (pasirinktais) tiekėju (tiekėjais). Taigi, tai, su kuo perkantysis subjektas sudaro pirkimo-pardavimo sutartį, turi įtakos nustatant, ar atliekama procedūra yra pirkimas komentuojamos PĮ teisės normos prasme. Iš įstatymo teksto matyti, kad minėta sutartis komentuojamos procedūros būdu visais atvejais sudaroma tik su tiekėju (tiekėjais) (detaliau žiūrėti PĮ 30 straipsnio komentarą). PĮ 2 straipsnio 13 dalyje vartojami žodžiai su pasirinktu (pasirinktais) tiekėju (tiekėjais) neturi būti suprantami, kaip įgalinantys perkantįjį subjektą laisvai pasirinkti tiekėją (tiekėjus), su kuriuo (-iais) bus sudaroma pirkimo-pardavimo sutartis. Pasirinktas (pasirinkti) tiekėjas (tiekėjai) reiškia tiekėją arba tiekėjus, kurie yra parenkami ir nustatomi PĮ įtvirtintomis sąlygomis ir tvarka.

Nors PĮ 2 straipsnio 13 dalyje tiesiogiai nenurodyta, tačiau praktikoje pirkimas apibūdinamas dar keliais papildomais požymiais. Pirkimas yra procesas, kuris pasižymi pokyčiu, t. y. progresuojantis, dinamiškas procesas. Tai reiškia, kad pirkimas turi vystytis pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo link, o perkantieji subjektai privalo įgyvendinti jiems PĮ suteiktas teises ir įgaliojimus taip, kad tokia sutartis būtų sudaryta.

Kasacinio teismo šiuo aspektu išaiškinta^[34], kad įstatymų leidėjas iš esmės įtvirtino nepertraukiamų ir operatyviai vykdomų viešojo pirkimo procedūrų modelį, kurio išimtys yra atskirai reglamentuotos ir pagrįstos svarbiomis aplinkybėmis. Dėl pirmiau nurodytų įstatymų leidėjo tikslų perkančiosios organizacijos negali savarankiškai priimti sprendimo stabdyti pirkimo procedūras^[35].

Be to, pirkimas yra ir individualus procesas. Tai nereiškia, kad kiekvienam viešajam pirkimui atlikti negali būti pasinaudota gerąja praktika, tipinėmis dokumentų formomis, pavyzdžiais ir pan. Priešingai, tokia praktika yra kasdienė ir įprasta. Tačiau visais atvejais svarbu, kad perkantysis subjektas tiksliai nustatytų ir išgrynintų, koks konkrečiai jam yra geriausias pirkimas, kuriuo jis efektyviai, optimaliai įgyvendintų pirkimų tikslus ir pasiektų norimą rezultatą (koks turi būti pirkimo objektas, kokia procedūra galima geriausiai jį nupirkti, kaip turi būti paskirstomi administraciniai, žmogiškieji, finansiniai resursai ir pan.).

 

14. PĮ 2 straipsnio 14 dalyje įtvirtinta pirkimo dalyvio sąvoka. Pirkimo dalyvis^[36] yra prekių tiekėjas, paslaugų teikėjas ar rangovas, kuris konkrečiame pirkime pateikė pasiūlymą. Taigi, dalyviu pagal PĮ pripažįstamas asmuo, kuris ne tik įvertino pirkimo dokumentus, juose keliamus reikalavimus ir nutarė, kad jis (vienas ar kartu su kitu subjektu) yra pajėgus dalyvauti pirkime ir tinkamai bei visiškai įvykdyti pirkimo sutartį, bet ir realizavo savo teisę varžytis dėl pirkimo konkurso laimėjimo.

Dalyvio teisinio statuso nustatymas yra svarbus, kadangi tiekėjui tapus dalyviu, šiam atsiranda PĮ nustatytos teisės (pavyzdžiui, dalyvio teisė susipažinti su pirkimo laimėtojo pasiūlymo nekonfidencialia informacija (PĮ 32 straipsnis, 68 straipsnio 2 dalies 2 punkto b papunktis) ir atitinkamos pareigos (pavyzdžiui, pareiga teikti teisingą ir tikslią, t. y. nemelagingą informaciją apie savo atitiktį pirkimo dokumentuose nustatytiems reikalavimams tiekėjams (VPĮ 46 straipsnio 4 dalies 4 punktas) ir pan.). Tačiau tiekėjo ir dalyvio atskyrimas tam tikrais atvejais nėra svarbus, pavyzdžiui, ginčijant konkretaus pirkimo sąlygų neteisėtumą (PĮ 108 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Kita vertus, PĮ šios sąvokos ne visuomet tiksliai atskiriamos, tiekėjai ir dalyviai vartojami sinonimiškai (PĮ 32 straipsnis). Tokiu atveju vadovautinasi ne pažodiniu tekstu, o jo turiniu, pavyzdžiui, tiekėjo pasiūlymas PĮ 32 straipsnio prasme iš esmės reiškia dalyvio pasiūlymą. Atitinkamai plečiamai neturėtų būti aiškinamos PĮ normos, kuriose įtvirtinti ribojimai (su laimėtojo pasiūlymu gali susipažinti tik dalyviai (PĮ 68 straipsnio 2 dalies 2 punkto a papunktis).

 

15. Komentuojamo PĮ 2 straipsnio 15 dalyje yra pateikta pirkimo dokumentų sąvoka, nurodant, kad pirkimo dokumentai – perkančiojo subjekto pateikiami arba nurodomi dokumentai, kuriuose aprašomi ar nustatomi pirkimo ar jo procedūros elementai: skelbimas apie pirkimą, išankstinis informacinis skelbimas, naudojamas kaip kvietimo dalyvauti pirkime priemonė, techninė specifikacija, aprašomasis dokumentas, pirkimo–pardavimo sutarties projektas, pirkimo kandidatų ir dalyvių dokumentų teikimo tvarka, informacija apie pirkime taikomus reikalavimus ir (arba) kiti dokumentai, jų paaiškinimai (patikslinimai).

Pirkimo dokumentai yra fundamentalusis pirkimo procedūrų teisinio reglamentavimo šaltinis ir nuo šių dokumentų turinio priklauso, kaip, kokia tvarka ir kokiomis sąlygomis bus vykdomas konkretus pirkimas.

Pirkimo dokumentų sąvoka yra aiškinama ir taikoma plačiai, t. y. pirkimo dokumentai apima ne tik pagrindines pirkimo sąlygas, bet taip pat skelbimą apie pirkimą (detaliau žiūrėti PĮ 43 straipsnio komentarą), reguliarų orientacinį skelbimą apie pirkimą (detaliau žiūrėti PĮ 42 straipsnio komentarą), techninę specifikaciją (detaliau žiūrėti PĮ 50 straipsnio komentarą), pirkimo-pardavimo sutarties projektą (detaliau žiūrėti PĮ 94 straipsnio komentarą), pirkimo sąlygų bei kitų pirkimo dokumentų paaiškinimus, patikslinimus (detaliau žiūrėti PĮ 48 straipsnio 5 dalies ir 49 straipsnio komentarus).

Kita vertus, į pirkimo dokumentų sudėtį neįeina pirkimų planai. LAT yra išaiškinęs, kad pirkimų planas nelaikytinas išankstiniu skelbimu apie pirkimą^[37].

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirkimo dokumentų sąvoka, jos turinys, taikymas ir aiškinimas atskirų PĮ straipsnių kontekste ir pagal santykį su kitais teisės aktais yra detaliai išdėstyti PĮ 49 straipsnyje (detaliau žiūrėti PĮ 49 straipsnio komentarą).

 

15¹ PĮ 2 straipsnio 15¹ dalyje įtvirtinta pirkimo iniciatoriaus sąvoka. Pirmiausia, prieš pradėdamas pirkimo procedūrą, perkantysis subjektas turėtų nustatyti konkretų poreikį pirkimo objektui. Šią funkciją atlieka pirkimo iniciatorius, kuris iš esmės dalyvauja ikiprocedūrinėje stadijoje formuojant perkančiojo subjekto poreikį, t. y. įvertina rinką, rengia būsimo įsigijimo pagrindimą, rengia pirkimų sąrašą, kiekvieno pirkimo procedūroms atlikti pildo paraišką, gali rengti techninę specifikaciją ar jos projektą ir pan. Konkrečios pirkimo iniciatoriaus funkcijos, jo skyrimo tvarka, jo teisės ir pareigos bei atsakomybė turi būti nustatyti perkančiojo subjekto vidaus pirkimų organizavimo tvarkoje. Paprastai pirkimo iniciatorius yra skiriamas perkančiojo subjekto vadovo.

Pirkimo iniciatoriaus sąvoka PĮ (nors jame beveik nereguliuojami ikiprocedūriniai pirkimų aspektai) atskirai išskirta tik dėl to, kad jis, kaip ir kiti pirkimo proceso dalyviai, gali turėti tiesioginį ir (ar) netiesioginį interesą konkurso rezultatu ar jo eiga, t. y. patekti į interesų konfliktą (detaliau žiūrėti PĮ 33 straipsnio komentarą). Atsižvelgiant į tai, nors pirkimo iniciatorius nedalyvauja pirkimo procedūrose, jis privalo pasirašyti konfidencialumo pasižadėjimą (detaliau žiūrėti PĮ 2 straipsnio 4 dalies komentarą) ir nešališkumo deklaraciją (detaliau žiūrėti PĮ 2 straipsnio 7 dalies komentarą) bei deklaruoti savo privačius interesus.

 

16. PĮ 2 straipsnio 16 dalyje įtvirtinta pirkimo kandidato sąvoka. Tiekėjas laikomas pirkimo kandidatu^[38] nuo to momento, kai:

1. tiekėjas perkančiajam subjektui raštu pareiškia apie siekį būti pakviestas dalyvauti konkurenciniame dialoge ar pateikti pasiūlymą ribotame konkurse, skelbiamose ar neskelbiamose derybose bei inovacijų partnerystėje. Tokį siekį tiekėjas gali išreikšti perkančiajam subjektui, pateikdamas paraišką (detaliau žiūrėti PĮ 2 straipsnio 17 dalies komentarą), kuriuo išreiškiamas pageidavimas dalyvauti pirkime (ribotame konkurse, skelbiamose derybose, konkurenciniame dialoge arba inovacijų partnerystėje) bei vėliau pateikti pasiūlymus.
2. tiekėjas jau yra pakviestas dalyvauti konkurenciniame dialoge arba pakviestas pateikti pasiūlymą ribotame konkurse, skelbiamose ar neskelbiamose derybose bei inovacijų partnerystėje. Sąvoka „pakviestas dalyvauti ar pateikti pasiūlymą“ turi būti aiškinama taip, kad perkantysis subjektas išsiunčia pakvietimus konkretiems tiekėjams dalyvauti pirkime ir pateikti pasiūlymus. Pavyzdžiui, perkantysis subjektas, vykdydamas pirkimą neskelbiamų derybų būdu, konkrečiam tiekėjui ar konkretiems tiekėjams išsiunčia pakvietimą dalyvauti pirkime bei pateikti pasiūlymus arba perkantysis subjektas, vykdydamas pirkimą riboto konkurso būdu, atrinktus kandidatus kviečia pateikti pasiūlymus (PĮ 71 straipsnio 3 dalies 4 punktas).

Pirkimo kandidatas iš esmės yra pirkimo dalyvis (pagal analogiją detaliau žiūrėti PĮ 2 straipsnio 14 dalies komentarą) teisės varžytis dėl pirkimo sutarties sudarymo realizavimo aspektu. Tačiau specialioji pirkimo dalyvio – kandidato kategorija išskiriama pagal įstatyme nurodytus pirkimo būdus, t. y. pirkimo kandidatas dalyvauja pirkimuose, kurie organizuojami konkurencinio dialogo, riboto konkurso, skelbiamų ar neskelbiamų derybų, taip pat inovacijų partnerystės būdu. Nors tiek kandidatas, tiek ir dalyvis pradeda realizuoti savo dalyvavimą pirkime, tačiau kandidato statusas nepriklauso nuo pasiūlymo pateikimo. Kaip matyti iš įstatymo teksto, nurodytas pirkimo būdų sąrašas yra baigtinis, todėl, pavyzdžiui, pirkimo kandidato kategorija nebus aktuali supaprastinto ar atviro konkurso atvejais.

 

17. Komentuojamo PĮ 2 straipsnio 17 dalyje yra įtvirtinta viešojo pirkimo paraiškos sąvoka^[39].

Paraiška yra tiekėjo pateikiamų dokumentų ir duomenų visuma, kuria jis išreiškia pageidavimą dalyvauti pirkime, vykdomame vienu iš nurodytų būdų – riboto konkurso, skelbiamų derybų, konkurencinio dialogo arba inovacijų partnerystės. Šių pirkimų būdų ypatybė yra tokia, kad jie vykdomi dviem etapais – pirmajame etape perkantieji subjektai skelbia apie pirkimą ir kviečia tiekėjus pateikti paraiškas, o antrajame – atrinktus tiekėjus kviečia pateikti pasiūlymus.

Vykdant nurodyto pirkimo pirmąjį etapą, perkantieji subjektai:

(i) skelbia apie pirkimą, kviesdami tiekėjus pateikti paraiškas (PĮ 71 straipsnio 3 dalies 1 punktas, 73 straipsnio 3 dalies 1 punktas; 76 straipsnio 3 dalies 1 punktas; 81 straipsnio 5 dalies 1 punktas);

(ii) patikrina, ar nėra pirkimo dokumentuose nustatytų kandidatų pašalinimo pagrindų, ar kandidatai atitinka keliamus kvalifikacijos reikalavimus ir, jeigu taikytina, reikalaujamus kokybės vadybos sistemos ir (arba) aplinkos apsaugos vadybos sistemos standartus (PĮ 71 straipsnio 3 dalies 2 punktas, 73 straipsnio 3 dalies 2 punktas; 76 straipsnio 3 dalies 2 punktas; 81 straipsnio 5 dalies 2 punktas);

(iii) atlieka kandidatų kvalifikacinę atranką pagal nustatytas procedūras ir kriterijus, jeigu tokia atranka nurodyta pirkimo dokumentuose (PĮ 71 straipsnio 3 dalies 3 punktas, 73 straipsnio 3 dalies 3 punktas; 76 straipsnio 3 dalies 3 punktas; 81 straipsnio 5 dalies 3 punktas).

Taigi, vykdant būtent pirmąjį tokio pirkimo (atliekamo riboto konkurso, skelbiamų derybų, konkurencinio dialogo arba inovacijų partnerystės būdu) etapą, kiekvieno tiekėjo pateiktų dokumentų visuma yra laikoma jo viešojo pirkimo paraiška.

Perkančiajam subjektui įvertinus tiekėjų paraiškas ir pabaigus pirmąjį tokio pirkimo etapą, ji gali pereiti į antrąjį etapą ir atrinktus kandidatus vienu metu raštu kviesti pateikti pasiūlymus (PĮ 71 straipsnio 3 dalies 4 punktas, 73 straipsnio 3 dalies 4 punktas; 76 straipsnio 3 dalies 4 punktas; 81 straipsnio 5 dalies 4 punktas).

 

18. Komentuojamo PĮ 2 straipsnio 18 dalyje yra įtvirtinta pirkimo pasiūlymo sąvoka. Pirkimo pasiūlymo sąvoka apima tiekėjo tiek raštu, tiek žodžiu išreikštą siūlymą tiekti prekes, teikti paslaugas ar atlikti darbus, kuriuos konkrečiu pirkimu perka perkantysis subjektas pagal pirkimo dokumentuose nustatytas pirkimo sąlygas. Sąvoka raštu PĮ nėra įtvirtinta, dėl to turėtų būti suprantama, kaip ji apibrėžta VPĮ 2 straipsnio 29 dalyje, kurioje nustatyta, kad raštu – informacijos pateikimas žodžiais arba skaitmenimis, kuriuos galima perskaityti, atgaminti ir perduoti, įskaitant elektroninėmis priemonėmis perduotą ir saugomą informaciją. Tai reiškia, kad į sąvoką raštu nepatenka tik informacijos pateikimas žodžiu.

Visi pirkimo pasiūlymai turi būti išreikšti ir pateikti perkančiajam subjektui raštu, išskyrus atvejus, kai perkantysis subjektas vykdo mažos vertės pirkimą pagal savo patvirtintas taisykles (šiose taisyklėse perkantysis subjektas nustato atvejus, kada pasiūlymai gali būti teikiami žodžiu).

Pirkimo pasiūlymo sąvoka aiškintina plačiau, apima ne tik tiekėjo išreikštą siūlymą, kuris nurodomas, pavyzdžiui, pasiūlymo formoje, o visus tiekėjo pirkime pateiktus duomenis ir dokumentus (įskaitant, bet neapsiribojant tiekėjo dokumentus ar duomenis, pagrindžiančius jo  pirkimo sąlygose nustatytų reikalavimų atitiktį, tiekėjo paaiškinimus, patikslinimus ir kitus duomenis bei dokumentus). Nuosekliai plėtojamoje teismų praktikoje detaliai pažymėta, kad tiekėjų pasiūlymai turi būti vertinami kaip visuma dokumentų, o ne atskiri dokumentai^[40]. Dėl to teismų šiuo aspektu taip pat, be kita ko, išaiškinta, kad, vertindamas tiekėjo pasiūlymą, perkantysis subjektas turi atsižvelgti į visus tiekėjo pateiktus duomenis ir dokumentus (pavyzdžiui, tiekėjui aiškinant pasiūlymą PĮ 64 straipsnio 9 dalies pagrindu (detaliau žiūrėti PĮ 64 straipsnio 9 dalies komentarą), perkantysis subjektas turi vertinti ir kitus pateiktus dokumentus, kitokios formos dokumentus, negu prašoma (paaiškinant žodžiu ar raštu, pateikiant kitus, negu prašoma, dokumentus ir pan.)^[41].

Teismų praktikoje, atsižvelgiant į teisiniame reguliavime skirtinguose kontekstuose vartojamą pasiūlymo sąvoką, išskirtos dvi kategorijos: pasiūlymai plačiąja prasme ir pasiūlymai siaurąja prasme. Pasiūlymas plačiąja prasme iš esmės reiškia komentuojamoje normoje įtvirtintą bendrąją pasiūlymo sampratą, t. y. tiekėjo perkančiajam subjektui teikiamų dokumentų ir duomenų visumą. Pasiūlymo plačiąja prasme sąvokos aktualumas dvejopas: pirma, ji vartojama apibrėžti perkančiojo subjekto sprendimą atmesti tiekėjo pasiūlymą; antra, ja leidžiama lengviau suprasti pasiūlymo prasmę siaurąja prasme.

Pasiūlymas siaurąja prasme reiškia tą pasiūlymo dalį, t. y. tuos tiekėjo duomenis ir dokumentus, kuriais jis grindžia perkančiojo subjekto pirkimo sąlygose nustatytų pirkimo objekto, techninių charakteristikų, kainos apskaičiavimo ir panašių reikalavimų atitiktį (detaliau žiūrėti PĮ 64 straipsnio komentarą)^[42]. Pasiūlymas siaurąja prasme iš esmės (nors yra platesnės apimties, nes apima ir įrodymus, kad pasiūlymas tinkamas, t. y. atitinka išankstines sąlygas) reiškia ofertą CK 6.167 straipsnio prasme, t. y. pasiūlymą sudaryti sutartį, jeigu šis pasiūlymas pakankamai apibūdintas ir išreiškia siūlytojo ketinimą būti sutarties saistomam ir įsipareigojančiam pasiūlymo priėmimo atveju.

 

19. Komentuojamo PĮ 2 straipsnio 19 dalyje^[43] yra pateikta pirkimo-pardavimo sutarties sąvoka, nurodant, kad tokia sutartis yra PĮ nustatyta tvarka (i) dėl ekonominės naudos (ii) vieno ar daugiau ūkio subjektų ir vienos ar kelių perkančiųjų subjektų (iii) raštu, išskyrus PĮ nustatytus atvejus, kai pirkimo sutartis gali būti sudaroma žodžiu, sudaroma sutartis, (iv) kurios dalykas yra prekės, paslaugos ar darbai.

PĮ 2 straipsnio 19 dalyje reglamentuojamos esminės pirkimo-pardavimo sutarties sąlygos:

1. Sutartis sudaryta dėl ekonominės naudos. Ekonomine nauda (abipusiu atlygintinumu) yra laikomas piniginis atlygis arba kitoks atlygis tiekėjui, pavyzdžiui, teisė nemokėti mokesčių, pasinaudoti pirkimo sutarties vykdymo rezultatu, galimybė gauti pajamas iš trečiųjų asmenų ir panašiai;
2. Sutartis sudaryta tarp vieno ar daugiau ūkio subjektų (jungtinės veiklos partnerių) ir vieno ar kelių perkančiųjų subjektų;
3. Sutartis sudaryta raštu arba tiesiogiai įstatyme nustatytais išimtiniais atvejais – žodžiu (PĮ 94 straipsnio 7–9 dalyse nustatytais atvejais, detaliau žiūrėti PĮ 94 straipsnio komentarą);
4. Sutarties dalykas yra prekės, paslaugos ar darbai.

 

Abipusio atlygintinumo kriterijus

Pirmiausia svarbu paminėti, kad pirkimo-pardavimo sutartimi laikoma tokia sutartis, iš kurios tiek tiekėjas, tiek ir perkantysis subjektas gauna ekonominės naudos, t. y. tenkinamas abipusio atlygintinumo kriterijus, kai abi sutarties šalys iš sutarties gauna priešpriešinį patenkinimą.

Atitinkama sutartis negali nepatekti į pirkimo-pardavimo sutarties sąvoką vien todėl, kad nustatytą atlygį sudaro tik tiekiant prekes, teikiant paslaugą ar atliekant darbus patirtų išlaidų atlyginimas, arba todėl, kad ši sutartis sudaryta su pelno nesiekiančiu subjektu^[44]. Kaip išsamiai nurodyta toliau, pirkimo-pardavimo sutartimi yra laikoma sutartis, iš kurios gaunamas atlyginimas ne tik pinigų forma^[45].

Taip pat sutartis, pagal kurią numatyta mainais atlikti tam tikrus veiksmus, patenka į pirkimo-pardavimo sutarties sąvoką, net jeigu joje numatytas atlygis skirtas tik daliai dėl sutartos paslaugos teikimo patirtų išlaidų atlyginti^[46],[47].

Antra, vertinant perkančiojo subjekto gaunamą ekonominę naudą, ESTT praktikoje pažymima, kad atitinkamo sandorio kvalifikavimas pirkimo-pardavimo sutartimi priklauso nuo pirkimo objekto, o ne nuo jo paskirties. Nedaromas skirtumas tarp pirkimo sutarčių, kurias perkantysis subjektas sudarė įgyvendindamas užduotį tenkinti viešojo intereso poreikius, ir sutarčių, kurios visiškai nesusijusios su tokia užduotimi^[48]. Pirkimo-pardavimo sutarties kvalifikavimui nėra reikšminga aplinkybė, ar visą galutinę naudą iš jos gauna ar gaus perkantysis subjektas. Tai, kad perkantysis subjektas negauna (ar ne visada gauna) tiesioginės naudos iš pirkimo sutarties, kaip jos rezultato (ypač kai atlieka viešąsias, įstatymų deleguotas funkcijas), nereiškia, kad tokios sutarties sudarymas neturi ekonominės vertės, nes būtent pirkimo sutarties sudarymas jam leidžia pirmiau nurodytas funkcijas įgyvendinti.

Ekonominė vertė taip pat gali būti išreikšta ekonomine nauda, kurią galės gauti perkantysis subjektas naudodamas darbo rezultatą arba jį perleisdamas ateityje, taip pat tuo, kad jis finansavo atliktą darbą arba prisiėmė riziką, jei darbas ekonomiškai nepasiteisino^{[49], [50]}.

Trečia, vertinant tiekėjo iš pirkimo-pardavimo sutarties gaunamą ekonominę naudą, pažymėtina, kad ši nauda pirmiausia yra finansinė, t. y. piniginė^[51]. Tačiau jau anksčiau minėta, jog ekonominė nauda pasižymi (gali pasižymėti) ne tik tiesiogine finansine nauda – pinigais. Kitaip tariant, ekonominė nauda suprantama plačiai ir ja yra laikoma piniginis arba kitoks atlygis tiekėjui, pavyzdžiui, teisė nemokėti mokesčių, pasinaudoti pirkimo sutarties vykdymo rezultatu, galimybė gauti pajamas iš trečiųjų asmenų ir panašiai. Taigi ekonominė nauda tiekėjui – pirmiausia finansinė, nepriklausomai nuo lėšų gavimo šaltinio ar būdo^[52]. Net ir tais atvejais, kai tiekėjas, teikdamas prekes, paslaugas ar atlikdamas darbus, iš to gauna papildomą pirkimo sutartyje tiesiogiai nenustatytą atlyginimą iš trečiųjų asmenų arba realiai egzistuoja priešpriešinis interesų patenkinimas, su perkančiąja organizacija sudaryta sutartis nepraranda pirkimo-pardavimo sutarties požymių^[53].

Abipusio atlygintinumo principas reiškia, kad tiekėjas pirkimo sutartimi gali siekti ne tik piniginės ir ne tik tiesioginės finansinės naudos, bet gali turėti ir tikslą didinti konkurencingumą ir savo žinomumą, iš pirkimo sutarties vykdymo gauti netiesioginių pajamų^[54],[55]. Vis dėlto netiesioginis (nepiniginis) atlygis ar jo dalis kaip ekonominė pirkimo-pardavimo sutarties nauda gali būti prisiimama paties tiekėjo valia, o ne pirkimo dokumentuose nustatytu perkančiojo subjekto sprendimu^[56].

Atsižvelgiant į tai, abipusio atlygintinumo kriterijus iš esmės apima tiek tiesiogiai perkančiajam subjektui, tiek ir ne perkančiajam subjektui tiekiamas prekes, paslaugas ar darbus, o tiekėjo gaunama nauda gali pasireikšti tiek atlyginimu pinigais, tiek ir netiesiogine nauda, neturinčia konkrečios tiesioginės piniginės išraiškos (didinamas konkurencingumas, žinomumas, pasiekiama masto ekonomija ir kita).

 

Pirkimo-pardavimo sutarties atribojimas nuo koncesijos sutarties

Sutarties atlygintinumas gali lemti sandorio pripažinimą pirkimo-pardavimo sutartimi arba koncesija, t. y. atlygintinumas yra ne tik pirkimo-pardavimo sutarties vertinimo, bet ir atskyrimo nuo koncesijos kriterijus.

Tuo atveju, kai, pavyzdžiui, paslaugos teikėjui atlyginimą moka ne atitinkama valstybės valdžios institucija, bet jį (atlygį) sudaro už naudojimąsi infrastruktūra trečiųjų asmenų mokami mokesčiai, toks atlyginimo būdas dažniausiai reiškia, kad paslaugos teikėjas prisiima riziką, susijusią su paslaugos eksploatavimu, ir leidžia manyti, kad tai yra viešųjų paslaugų koncesija^[57]. Pažymėtina, kad atlygis, renkamas iš trečiųjų asmenų gaunamais mokesčiais (mokėjimais), yra viena iš paslaugų teikėjui pripažįstamos teisės eksploatuoti paslaugas įgyvendinimo formų. Atlygis iš trečiųjų asmenų suprantamas plačiąja prasme, t. y. jis gaunamas nebūtinai iš paslaugų naudotojų, bet ir iš viešosios teisės reguliuojamos įstaigos, atsakingos už lėšų perskirstymą (surinkimą ir išdalijimą) tam tikroje srityje (pavyzdžiui, sveikatos apsaugos)^[58].

Sutarties vertinimui kaip koncesijos sutarčiai, būtina nustatyti, ar ūkio subjektas prisiima su paslaugų teikimu susijusią riziką. Dėl to, jeigu paslaugų teikėjui, prekių tiekėjui ar darbų rangovui neperkeliama jokia su prekių, paslaugų ar darbų teikimu (atlikimu) susijusi rizika, tokia sutartis yra pirkimo-pardavimo sutartis, ir priešingai – tuo atveju, jei paslaugų teikėjui perkeliama su prekių, paslaugų, darbų teikimu (atlikimu) susijusi rizika, tokia sutartis yra laikoma koncesijos sutartimi^[59]. Koncesijos atveju ūkio subjektui perkeliama visa arba reikšminga su preke, paslauga ar darbu susijusi rizikos dalis. Rizikos perkėlimas gali sumenkti dėl valstybės reguliavimo. Dažnai tam tikros veiklos sritys, be kita ko, susijusios su visuomenei naudinga veikla (pavyzdžiui, vandens tiekimas ir nuotekų šalinimas) reglamentuojamos taip, kad ten kylanti rizika yra ribojama. Tačiau ir tokiose srityse tiekėjui iš principo gali būti perkeliama perkančiajam subjektui tekusi ribota rizika, dėl ko sandoris kvalifikuotinas ne viešojo paslaugų pirkimo-pardavimo, o koncesijos sutartimi. Kai atlyginimą paslaugų teikėjui moka išimtinai tretieji asmenys, tam, kad būtų galima nustatyti, jog egzistuoja viešoji paslaugų koncesija, pakanka, kad perkantysis subjektas perkeltų labai ribotą teikimo riziką. Prekės, paslaugos ar darbo ekonominio eksploatavimo riziką reikia suprasti kaip eksploatavimo riziką dėl rinkos netikėtumų. Ji gali reikštis kaip konkurencijos su kitais ūkio subjektais rizika, paslaugų pasiūlos ir paklausos neatitikties rizika, už teikiamą paslaugą turinčiųjų sumokėti skolininkų nemokumo rizika, eksploatavimo išlaidų visiško nepadengimo iš pajamų rizika arba atsakomybės už žalą dėl nesuteiktos paslaugos rizika. Priešingai, tokia rizika, susijusi su blogu ūkio subjekto valdymu arba vertinimo klaidomis, nėra lemiama siekiant kvalifikuoti pirkimo-pardavimo sutartį arba viešąją paslaugų koncesiją, nes iš tiesų ji būdinga kiekvienai sutarčiai, neatsižvelgiant į tai, ar ji atitinka pirkimo-pardavimo sutarties, ar koncesijos sutarties bruožus. Kai neužtikrinama, kad bus padengtos visos vykdant veiklą patirtos išlaidos, atsiranda nors ir labai ribota eksploatavimo rizika, ši sutartis turi būti kvalifikuojama kaip koncesija^[60].

 

Sutarties šalys

Pirkimo-pardavimo sutarties vertinimui taip pat būtina nustatyti, kad viena sutarties šalis yra tiekėjas ar tokių tiekėjų grupė, veikianti jungtinės veiklos pagrindu, o kita sutarties šalis – perkantysis subjektas ar keli perkantieji subjektai.

Vadovaujantis PĮ 92-93 straipsnio nuostatomis, keli perkantieji subjektai gali susitarti ir kartu atlikti bendrus pirkimus, todėl pirkimo-pardavimo sutarties šalimis gali būti keli tiekėjai ir keli perkantieji subjektai (detaliau žiūrėti PĮ 92-93 straipsnių komentarus).

Tuo atveju, jei sutartis sudaroma tarp tiekėjo ir ūkio subjekto, kuris neturi perkančiojo subjekto statuso, tokia sutartis nelaikoma pirkimo-pardavimo sutartimi.

 

Sutarties forma

Pirkimo-pardavimo sutartis gali būti sudaroma tik raštu arba išimtiniais atvejais žodžiu, todėl konkliudentiniais veiksmais sudaryta sutartis negali būti laikoma pirkimo-pardavimo sutartimi.

PĮ 94 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bendru atveju pirkimo-pardavimo sutartis sudaroma raštu, tuo tarpu žodžiu pirkimo-pardavimo sutartis sudaroma tik PĮ 94 straipsnio 7 dalyje nurodytais atvejais:

1. kai supaprastinto pirkimo sutarties vertė yra mažesnė kaip 3 000 Eur (trys tūkstančiai eurų) (be pridėtinės vertės mokesčio);
2. PĮ 37 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytuose aprašuose (Diplomatinių atstovybių tvarkos aprašas; Tarptautinių renginių tvarkos aprašas; Ypatingos svarbos tarptautinių renginių sąrašas) nustatytais atvejais gali būti leidžiama žodžiu sudaryti supaprastinto pirkimo sutartis, kurių vertė ne didesnė kaip 10 000 Eur (dešimt tūkstančių eurų) (be pridėtinės vertės mokesčio) (detaliau žiūrėti PĮ 37 ir 94 straipsnių komentarus).

Pažymėtina, kad raštu sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis gali būti keičiama tik raštu, tuo tarpu žodžiu sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis gali būti keičiama tiek raštu, tiek žodžiu, tiek konkliudentiniais veiksmais.

 

Sutarties dalykas

Pirkimo-pardavimo sutarties dalyku gali būti visi civilinėje apyvartoje esantys civilinių teisių objektai: daiktai, pinigai ir vertybiniai popieriai, kitas turtas bei turtinės teisės, intelektinės veiklos rezultatai, informacija, veiksmai ir veiksmų rezultatai, taip pat kitos turtinės ir neturtinės vertybės (CK 1.97 straipsnio 1 dalis). Kitaip tariant, pirkimo-pardavimo sutarties dalyku gali būti bet kokios civilinėje apyvartoje esančios prekės, paslaugos ar darbai.

Pirkimo-pardavimo sutarties turiniui, jos sudarymui, keitimui ir nutraukimui taikomi PĮ 94-98 straipsniuose nustatyti reikalavimai (detaliau žiūrėti PĮ 86 – 90 straipsnių komentarus).

 

Išimtys

Visų pirma, pažymėtina, kad PĮ reguliuojamomis pirkimo-pardavimo sutartimis nelaikomos sutartys, sudarytos vadovaujantis PĮ 5-11; 16-19 straipsniuose nustatytomis išimtimis^[61], t. y. pirkimo-pardavimo sutartimis nelaikomos sutartys, kurių sudarymui netaikomos PĮ nuostatos, pavyzdžiui, vidaus sandoriai, sutartys, sudarytos pagal tarptautines taisykles, sutartys dėl arbitražo ir taikinimo paslaugų, teisinių paslaugų atstovaujant teisme ir kita (detaliau žiūrėti PĮ 5-11; 16-19 straipsnių komentarus). Vis dėlto reikėtų pažymėti, kad vadovaujantis PĮ 19 straipsnyje nustatyta išimtimi sudarant vidaus sandorius, jiems taikomi tam tikri pirkimo-pardavimo sutarties elementai, pavyzdžiui, reikalavimas vykdant tokį sandorį sąskaitas faktūras teikti naudojantis informacinės sistemos „E. sąskaita“ priemonėmis (PĮ 19 straipsnio 3 dalies 2 punktas); per 15 dienų nuo vidaus sandorio sudarymo ar nuo kiekvieno jo pakeitimo, bet ne vėliau kaip iki pirmojo mokėjimo pagal juos pradžios, VPT nustatyta tvarka CVP IS paskelbti sudarytą sutartį ir visus jos pakeitimus (PĮ 19 straipsnio 3 dalies 3 punktas) (detaliau žiūrėti PĮ 19 straipsnio komentarą).

Antra, viešųjų pirkimų reguliavimu skatinama ir užtikrinama ūkio subjektų konkurencija iš esmės suponuoja vieno laimėtojo išrinkimo, o ne kelių kontrahentų koegzistavimo mechanizmą. Todėl dėl vieno ar tokio paties pirkimo objekto negali būti sudaromos kelios pirkimo sutartys (išskyrus preliminariąsias pirkimo-pardavimo sutartis)^[62].

Vis dėlto pažymėtina, kad pirkimo-pardavimo sutartimi nėra laikoma sutartis, sudaryta pagal sutarčių sistemą, pagal kurią perkantysis subjektas siekia rinkoje įsigyti prekių, nevykdydamas suinteresuotųjų ūkio subjektų atrankos, per visą šios sistemos galiojimo laikotarpį sudarydamas sutartis su visais ūkio subjektais, kurie įsipareigoja tiekti atitinkamas prekes iš anksto nustatytomis sąlygomis, ir leisdamas jiems prisijungti prie šios sistemos jos galiojimo laikotarpiu^{[63],[64],[65]}. Kitaip tariant, tuo atveju, jei perkantysis subjektas paskelbia, jog sudarys sutartis su visais tiekėjais, kurie galės pasiūlyti atitinkamas prekes, paslaugas ar darbus, tokia su tiekėju sudaryta sutartis nebus laikoma pirkimo-pardavimo sutartimi.

 

20. Komentuojamoje PĮ 2 straipsnio 20 dalyje^[66] įtvirtinta atidėjimo termino sąvoka.

Atidėjimo termino teisiniai pagrindai buvo suformuoti ESTT, kuris sprendė, kad su tiekėjų veiksmingos teisinės gynybos principu, išplaukiančiu iš Direktyvos 89/665 1 straipsnio, nedera situacija, kai po perkančiosios organizacijos sprendimo paskelbti pirkimo laimėtoją iš karto priimamas sprendimas sudaryti viešojo pirkimo sutartį, t. y. šie sprendimai priimami vienu ar panašiu metu, arba net kai šie sprendimai yra sudėtinės vieno sprendimo dalys. Tokiais atvejais tiekėjui, siekiančiam kvestionuoti pirkimo rezultatus, nepaliekama nei teisinės, nei faktinės galimybės jų pakeisti.

Direktyvos 2007/66 preambulės 6-ojoje konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad atidėjimo laikotarpis turėtų suteikti suinteresuotiems dalyviams pakankamai laiko išnagrinėti sprendimą dėl sutarties suteikimo ir įvertinti, ar tikslinga inicijuoti peržiūros procedūrą; kai suinteresuotiems dalyviams pranešama apie sprendimą dėl sutarties suteikimo, jiems turi būti suteikta reikiama informacija, kuri būtina siekiant veiksmingos peržiūros; tai taip pat atitinkamai taikoma kandidatams, jei perkančioji organizacija ar perkantysis subjektas laiku nepateikė informacijos apie jų paraiškos atmetimą. 

Taigi, šios nuostatos iš esmės atspindi atidėjimo termino esmę ir PĮ 2 straipsnio 20 dalies reglamentavimo tikslą. Nurodytu tikslu turi būti vadovaujamasi kiekvienu atveju, kai atidėjimo terminas taikomas pirkimų procedūrose. Atidėjimo terminas – viena iš tiekėjų teisių gynimo priemonių, todėl ši priemonė visuomet turi būti įgyvendinama kartu su tiekėjų teisių veiksmingos (efektyvios) gynybos teisiniu principu^[67].

Pagal PĮ 94 straipsnio 8 dalį pirkimo sutartis ar preliminarioji sutartis turi būti sudaroma nedelsiant, bet ne anksčiau, negu pasibaigė atidėjimo terminas (detaliau žiūrėti PĮ 94 straipsnio 8 dalies komentarą). Tai reiškia, kad atidėjimo termino sąvokos tinkama apibrėžtis ir vertinimas yra itin svarbus tiek perkantiesiems subjektams, tiek pirkimo dalyviams, kadangi juo, be kita ko, apibrėžti:

1. prielaidos pabaigti pirkimo procedūras PĮ 41 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, pasirašius pirkimo sutartį ar preliminarią sutartį (detaliau žiūrėti PĮ 41 straipsnio 2 dalies 1 punkto komentarą);
2. teisė pateikti pretenzijas ir perkančiųjų subjektų pareiga priimti ir nagrinėti pretenzijas pagal PĮ 109 straipsnio 1 dalį (detaliau žiūrėti PĮ 109 straipsnio 1 dalies komentarą);
3. padariniai, kai perkantieji subjektai pažeidžia reikalavimą dėl atidėjimo termino, t. y. sudarytos sutartys laikomos negaliojančiomis (detaliau žiūrėti PĮ 111 straipsnio 1 dalies 2 punkto komentarą).

PĮ 94 straipsnio 8 dalyje yra detalizuoti atidėjimo terminai tarptautinės vertės pirkimams, supaprastintiems pirkimams bei atvejai, kai atidėjimo terminas netaikomas (detaliau žiūrėti PĮ 94 straipsnio 8 dalies komentarą).

PĮ 94 straipsnio 8 dalyje įtvirtinti atidėjimo terminai pagal PĮ 2 straipsnio 20 dalį pradedami skaičiuoti nuo pranešimo apie sprendimą nustatyti laimėjusį pirkimo pasiūlymą išsiuntimo iš perkančiojo subjekto suinteresuotiems kandidatams ir suinteresuotiems dalyviams dienos. Kita vertus, pažymėtina, kad tiekėjo teisė pateikti pretenziją pagal PĮ 108 straipsnį skaičiuojama ne formaliai nuo atidėjimo termino pradžios, o nuo tada, kai tiekėjas faktiškai sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo pažeistas teises ir teisėtus interesus^[68]. Todėl nors paprastai pretenzijos terminas skaičiuojamas nuo atidėjimo termino pradžios, tačiau esant išimtinėms aplinkybėms, kai tiekėjui reikia papildomos informacijos tam, kad įvertintų savo teisių ir teisėtų interesų galimą pažeidimą, pretenzijos terminas skaičiuojamas ne nuo atidėjimo termino pradžios, o nuo tinkamo informavimo pradžios (detaliau žiūrėti PĮ 108 straipsnio komentarą).

Konkretaus termino, kada perkantieji subjektai turi priimti sprendimą dėl laimėjusio pasiūlymo nėra, tačiau pagal PĮ 68 straipsnio 1 dalį, kai jau perkantieji subjektai priima tokį sprendimą, išsiųsti šį pranešimą perkantieji subjektai privalo per penkias darbo dienas nuo sprendimo priėmimo (detaliau žiūrėti PĮ 68 straipsnio 1 dalies komentarą). Perkantieji subjektai gali išsiųsti pranešimą ir tą pačią sprendimo priėmimo dieną, tačiau tai negali būti atlikta vėliau nei per penkias darbo dienas.

Terminas nuo išsiuntimo reiškia, kad atidėjimo termino skaičiavimo pradžia nepriklauso nuo to, kada faktiškai suinteresuotas dalyvis ar kandidatas susipažino su perkančiojo subjekto pranešimu, o svarbu, kada buvo išsiųstas pranešimas, tačiau, kaip minėta pirmiau, tai nedaro įtakos pretenzijų pateikimo terminui.

 

Pavyzdys

Perkančioji organizacija išsiuntė pranešimą apie tarptautinės vertės pirkimą laimėjusį pasiūlymą 2019 m. gegužės 6 d. 17 val. 03 min. Tiekėjas A perskaitė pranešimą 2019 m. gegužės 6 d. 18 val. 01 min., Tiekėjas B perskaitė pranešimą 2019 m. gegužės 7 d. 9 val. 17 min. Atidėjimo terminas vis tiek pradedamas skaičiuoti nuo 2019 m. gegužės 6 d., o ne nuo 2019 m. gegužės 7 d. Vadovaujantis CK 1.118 straipsniu terminas prasideda rytojaus dieną nuo nulis valandų nulis minučių po tos kalendorinės datos arba to įvykio, kuriais apibrėžta termino pradžia, jeigu įstatymai nenumato ko kita. Atsižvelgiant į tai, pirma skaičiuojama diena yra būtent 2019 m. gegužės 7 d. ir atidėjimo terminas baigiasi 2019 m. gegužės 16 d.

 

Taigi, atidėjimo termino skaičiavimo tvarka:

• pirma, perkantysis subjektas priima sprendimą dėl laimėjusio pasiūlymo;
• antra, per penkias darbo dienas praneša apie šį sprendimą suinteresuotiems kandidatams ir suinteresuotiems dalyviams;
• trečia, skaičiuoja PĮ 94 straipsnio 8 dalyje nurodytą atidėjimo terminą pagal pirkimo rūšį nuo pranešimo apie šį sprendimą suinteresuotiems kandidatams ir suinteresuotiems dalyviams išsiuntimo dienos;
• ketvirta, pasibaigus atidėjimo terminui sudaro pirkimo sutartį ar preliminarią sutartį.

 

21. Komentuojamo PĮ 2 straipsnio 21 dalyje^[69] yra pateikta pirkimo subtiekimo sutarties sąvoka, nurodant, kad pirkimo subtiekimo sutartis yra laimėjusio dalyvio ir vieno arba kelių subtiekėjų arba subtiekėjo ir vieno arba kelių subtiekėjų raštu ar žodžiu sudaroma sutartis dėl ekonominės naudos tiekti prekes, teikti paslaugas ar atlikti darbus, nurodytus perkančiojo subjekto su laimėjusiu dalyviu sudarytoje pirkimo sutartyje.

Nors PĮ nėra pateikta subrangovo (subtiekėjo) sąvoka, kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad subranga yra laikomas tiesioginis prisidėjimas prie pirkimo-pardavimo sutarties vykdymo perkančiojo subjekto naudai, o ne pirkimo-pardavimo sutarties vykdymui reikalingų priemonių nuoma ar prekių tiekimas^[70]. 

Iš pirmiau nurodytos pirkimo subtiekimo sutarties sąvokos matyti, kad pirkimo subtiekimo sutartimi kvalifikuojama tik:

1. sutartis, sudaryta tarp pirkimo laimėtojo ir pirkimo laimėtojo pasitelkiamų subtiekėjų ar subtiekėjo su kitais subtiekėjais;
2. sutartis, sudaryta dėl ekonominės naudos tiekti prekes, teikti paslaugas ar atlikti darbus, nurodytus perkančiojo subjekto su laimėjusiu dalyviu sudarytoje pirkimo-pardavimo sutartyje.

Kitaip tariant, pirkimo subtiekimo sutartimi yra laikoma pirkimo laimėtojo su subtiekėjais arba subtiekėjų tarpusavyje sudaryta sutartis, kuria subtiekėjas ar jų grupė įsipareigoja tiekti prekes, teikti paslaugas ar atlikti darbus, susijusius su atitinkama pirkimo-pardavimo sutartimi. Tokia sutartis apima tiek subrangos sutartis vykdant pagrindinę darbų ar paslaugų pirkimo-pardavimo sutartį, tiek ir prekių subtiekimo sutartis dėl prekių pirkimo-pardavimo sutarties vykdymo. LAT yra išaiškinęs, kad subtiekėjais laikomi tiek tiekėjui prekes, paslaugas ar darbus tiekiantys ar atliekantys subtiekėjai, tiek ir šių subtiekėjų pasitelkti tretieji asmenys, kurie tiesiogiai prisideda prie pirkimo sutarties vykdymo; taigi PĮ prasme nėra antrinio ar tretinio lygio subtiekimo kai kurių subjektams nustatytų pareigų atžvilgiu (pavyzdžiui, reikia išviešinti visus subtiekėjus)^[71].

 

Pavyzdys

Tuo atveju, jei vykdydamas statybos darbų pirkimo-pardavimo sutartį tiekėjas pasitelkia kitus ūkio subjektus, kurie vieni atlieka tinkavimo darbus, o kiti – tiekia statybines medžiagas, subrangovais bus laikomi tik tie ūkio subjektai, kurie tiesiogiai prisideda prie darbų pirkimo-pardavimo sutarties vykdymo. Šiuo atveju subrangovu bus laikomas tik tinkavimo darbus atliekantis ūkio subjektas. Tuo tarpu statybines medžiagas tiekiantis ūkio subjektas nebus laikomas subrangovu, kadangi tiesiogiai darbų pirkimo-pardavimo sutarties toks ūkio subjektas nevykdo^[72].

 

Pirkimo subtiekimo sutarties vertinimui neturi reikšmės tokios pirkimo subtiekimo sutarties sudarymo momentas, t. y. ar ji buvo sudaryta iki tiekėjo pripažinimo pirkimo laimėtoju, ar po to. Taip pat pirkimo subtiekimo sutartimi laikoma ir sutartis, kuri sudaryta ne dėl konkrečios pirkimo-pardavimo sutarties vykdymo, tačiau siekiant ilgalaikio pirkimo laimėtojo ir subtiekėjo bendradarbiavimo, vykdant pirkimo laimėtojo su perkančiosiomis organizacijomis sudarytas pirkimo-pardavimo  sutartis.

Pirkimo subtiekimo sutarties turinio reikalavimai bei atitinkamos subtiekėjo teisės dėl tiesioginio atsiskaitymo galimybės įtvirtintos ir PĮ 96 straipsnyje (detaliau žiūrėti PĮ 96 straipsnio komentarą).

 

22. Komentuojamo PĮ 2 straipsnio 22 dalyje^[73] yra pateikta prekių pirkimo-pardavimo sutarties sąvoka, nurodant, kad prekių pirkimo-pardavimo sutartis yra sutartis, kurios dalykas yra prekės (prekių pirkimas, nuoma, finansinė nuoma (lizingas), pirkimas išsimokėtinai, numatant jas įsigyti ar to nenumatant), taip pat įsigyjamų prekių pristatymo, montavimo, diegimo ir kitos jų parengimo naudoti paslaugos, jeigu šios paslaugos tik papildo prekių tiekimą.

Iš pirmiau nurodytos prekių pirkimo-pardavimo sutarties sąvokos matyti, kad prekių pirkimo-pardavimo sutartimi kvalifikuojama tik:

1) pirkimo-pardavimo sutartis, t. y. sutartis, atitinkanti VPĮ 2 straipsnio 44 dalyje ir PĮ 2 straipsnio 19 dalyje nustatytus kriterijus (detaliau žiūrėti VPĮ 2 straipsnio 44 dalies komentarą ir PĮ 2 straipsnio 19 dalies komentarą);

2) pirkimo-pardavimo sutartis, kurios dalykas yra prekės.

Prekės sąvoka yra ES teisės kategorija, todėl aiškinant ir taikant PĮ nuostatas reikia vadovautis ES teisėje (Direktyvos 2014/24/ES 2 straipsnio 1 dalies 8 punktas) įtvirtinta ir ESTT praktikoje išplėtota prekės apibrėžtimi. Preke yra laikomas turintis piniginę vertę produktas, kuris gali būti komercinių santykių objektu^[74], pavyzdžiui, daiktai, pinigai ir vertybiniai popieriai, kitas turtas bei turtinės teisės, intelektinės veiklos rezultatai, informacija (CK 1.97 straipsnio 1 dalis). ESTT praktikoje pažymima, kad ir atliekos, nepriklausomai nuo to, ar jos gali būti perdirbamos, ar ne, taip pat yra laikomos piniginę vertę turinčiu produktu, kuris gali būti komercinių santykių objektu – preke^[75].

Prekių pirkimu-pardavimu yra laikomas ne tik prekių pirkimas, tačiau ir jų nuoma, finansinė nuoma (lizingas), pirkimas išsimokėtinai. Taip pat visos su prekės įsigijimu susijusios pristatymo, montavimo, diegimo ir kitos jų parengimo naudoti paslaugos^[76],[77].

Pažymėtina, kad preke laikoma ir dar nepagaminta prekė. ESTT praktikoje pažymima, kad prekės sąvoka apima ir gaminimo procedūrą, nesvarbu, ar atitinkama prekė tiekiama jau paruošta, ar pagaminta pagal naudos gavėjo reikalavimus, todėl tiekėjas gali siūlyti dar nepagamintas prekes, o prekių pirkimo-pardavimo sutartis gali būti sudaroma dėl dar nepagamintų prekių įsigijimo^[78]. Pirmiau nurodytos ESTT suformuotos praktikos laikosi ir LAT^[79],[80], tačiau LAT praktikoje pažymima ir tai, kad pirmiau nurodyti išaiškinimai nereiškia, kad perkantysis subjektas neturi teisės pirkimo dokumentuose nustatyti, jog tiekėjai gali siūlyti tik pagamintas prekes^[81].

Tuo atveju, jeigu sudaroma pirkimo-pardavimo sutartimi įsigyjamos tiek prekės, tiek ir paslaugos arba darbai, sutarties rūšis (sutarčiai taikytinos teisės normos) nustatoma, atsižvelgiant į atitinkamos mišrios pirkimo-pardavimo sutarties objekto dalies vertę. Pavyzdžiui, jeigu kartu įsigyjamos ir prekės, ir paslaugos, tačiau prekių vertė yra didesnė, tokia sutartis laikoma prekių pirkimo-pardavimo sutartimi, ir priešingai (detaliau žiūrėti PĮ 20 straipsnio komentarą).

23. Komentuojamo PĮ 2 straipsnio 23 dalyje^[82] yra pateikta preliminariosios pirkimo-pardavimo sutarties sąvoka, nurodant, kad preliminarioji pirkimo-pardavimo sutartis yra vienos ar kelių perkančiųjų subjektų ir vieno ar kelių tiekėjų sudaryta sutartis, kurios tikslas – nustatyti sąlygas, įskaitant kainą ir, kur to reikia, numatomą kiekį, taikoma pirkimo-pardavimo sutartims, kurios bus sudarytos per tam tikrą nurodytą laikotarpį.

Preliminarioji pirkimo-pardavimo sutartis nėra konkreti procedūra ar galutinė pirkimo sutartis, tai veikiau yra priemonė, kurią rekomenduojama taikyti nustatytiems ir pasikartojantiems perkančiojo subjekto poreikiams patenkinti, kai jis iš anksto nežino, kada tiksliai atsiras pirkimo poreikis, koks bus pirkimų dažnis ir pan.^[83]

Tiekėjams naudinga tai, kad preliminariąja pirkimo-pardavimo sutartimi jiems suteikiamos išimtinės teisės dėl pirkimo objekto, dėl kurio yra sudaryta preliminari sutartis ir tiekėjai neturi dalyvauti naujame viešajame pirkime, o tik atnaujintame tiekėjų varžymesi (kai tokia galimybė numatyta pirkimo dokumentuose). Pirmiau nurodyta sutartimi nustatoma, kaip pirkimo-pardavimo sutartis bus skiriama preliminariosios sutarties šalims, taip pat nustatomos kitos sąlygos, įskaitant pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo laikotarpį. Preliminariosios pirkimo sutarties naudojimo loginis pagrindas yra tai, kad preliminariąja sutartimi padedama sutaupyti ir pirkimo išlaidas, nes atsiranda masto ekonomija, ir skiriamą pirkimo procedūroms laiką.

Preliminariosios pirkimo-pardavimo sutarties sąvoka turi būti suprantama ir aiškinama sistemiškai su CK įtvirtinta preliminariosios sutarties sąvoka, samprata bei jos turiniu. CK 6.165 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad preliminariąja sutartimi laikomas šalių susitarimas, pagal kurį jame aptartomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį.

Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl preliminariosios sutarties sąvokos, yra išaiškinęs, kad pagal CK 6.165 straipsnyje įtvirtintą preliminariosios sutarties sampratą galima išskirti tokius šios sutarties bruožus: pirma, aiškus šalių susitarimas ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį; antra, šalių sutarimas dėl būsimos pagrindinės sutarties dalyko ir esminių pagrindinės sutarties sąlygų aptarimas; trečia, terminas, per kurį turi būti sudaryta pagrindinė sutartis; ketvirta, šio susitarimo įforminimas rašytine forma^[84].

Ne kiekvienas įsipareigojimas ateityje sudaryti sutartį gali būti kvalifikuojamas kaip preliminarioji sutartis. LAT praktikoje preliminarioji sutartis apibrėžiama kaip organizacinė sutartis, kuria šalys įsipareigoja joje aptartomis sąlygomis ateityje sudaryti pagrindinę sutartį^[85]. Atribodamas pagrindinę ir preliminariąją sutartis kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad preliminarioji sutartis yra organizacinė, jos objektas yra būsima pagrindinė sutartis. Tuo tarpu pagrindinės sutarties bruožai yra tokie: šalys patenkina savo poreikius; egzistuoja objektas – turtinė ar kitokio pobūdžio vertybė, dėl kurios sudaroma sutartis; šalys arba viena iš jų visada turi subjektinę teisę į objektą arba ši teisė sukuriama fikcijos (ateities vizijos) būdu. Pagal preliminariąją sutartį atsiranda prievolė sudaryti sutartį, o pagal pagrindinę sutartį – teisės ar pareigos dėl sutarties objekto^[86].

Iš pirmiau nurodytos preliminariosios pirkimo-pardavimo sutarties sąvokos galima daryti išvadą, kad preliminarioji pirkimo-pardavimo sutartis iš esmės atitinka visus pirkimo-pardavimo sutarties požymius (detaliau žiūrėti PĮ 2 straipsnio 19 dalies komentarą), išskyrus tai, kad šia sutartimi tiekėjas ir perkantysis subjektas sutaria dėl konkrečių pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų, tačiau perkantysis subjektas dar neužsako atitinkamų prekių, paslaugų ar darbų. Kitaip tariant, preliminarioji pirkimo-pardavimo sutartis yra tiekėjo (ar kelių tiekėjų) ir perkančiojo subjekto (ar kelių perkančiųjų subjektų) susitarimas dėl pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo ateityje, konkrečiomis, iš anksto sutartomis sąlygomis.

Europos Komisija yra išleidusi aiškinamąjį raštą dėl preliminariųjų sutarčių^[87]. Europos Komisija preliminariąsias pirkimo-pardavimo sutartis, atsižvelgiant į jų išsamumą, skiria į dvi rūšis:

1. preliminariąsias pirkimo-pardavimo sutartis, kuriomis susitariama dėl visų pagrindinės pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų (angl. Framework agreement)^[88]. Šia preliminaria pirkimo-pardavimo sutartimi iš esmės nustatomos visos pagrindinės pirkimo-pardavimo sutarties sąlygos;
2. preliminariąsias pirkimo-pardavimo sutartis, kuriomis susitariama dėl esminių pagrindinės pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų (angl. Framework agreement stricto sensu). Šia preliminaria pirkimo-pardavimo sutartimi nustatoma tik dalis pagrindinės pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų, tiekėjams ir perkantiesiems subjektams paliekant galimybę derėtis dėl likusių pagrindinės pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų.

Preliminarios sutartys gali būti su atnaujintu varžymusi ir be jo. Pirmuoju atveju perkantysis subjektas turi teisę iš jau atrinktų tiekėjų papildomos „mini konkurso“ procedūros būdu atrinkti tiekėją, su kuriuo bus sudaroma pagrindinė (galutinė) pirkimo-pardavimo sutartis. Perkantysis subjektas turi teisę nustatyti jam priimtinas atnaujinto varžymosi sąlygas, jeigu jos nepažeidžia viešųjų pirkimų principų (detaliau žiūrėti PĮ 29 straipsnio komentarą). Antruoju atveju perkantysis subjektas sudaro pagrindinę (galutinę) pirkimo-pardavimo sutartį su tuo tiekėju, kuris buvo pirmas pasiūlymų eilėje.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, priešingai nei pagrindinės pirkimo-pardavimo sutarties turiniui, PĮ preliminariosios pirkimo-pardavimo sutarties turiniui nėra nustatyta atitinkamų reikalavimų, todėl būtent perkantysis subjektas turi teisę nuspręsti kokio išsamumo (rūšies) preliminariosios pirkimo-pardavimo sutartys bus sudaromos su tiekėjais. Pažymėtina, kad preliminariojoje pirkimo-pardavimo sutartyje sutartos sąlygos gali būti keičiamos tik laikantis PĮ 97 straipsnyje nustatytų reikalavimų (detaliau žiūrėti PĮ 97 straipsnio komentarą). Europos Komisija preliminariąsias pirkimo-pardavimo sutartis į atskiras rūšis skiria ir pagal sutarties šalių skaičių (angl. single or multiple framework agreements):

1. tiekėjo ir kelių perkančiųjų subjektų sudarytos preliminariosios pirkimo-pardavimo sutartys;
2. kelių tiekėjų ir vieno perkančiojo subjekto sudarytos preliminariosios pirkimo-pardavimo sutartys;
3. kelių tiekėjų ir kelių perkančiųjų subjektų sudarytos preliminariosios pirkimo-pardavimo sutartys.

Preliminarioji pirkimo-pardavimo sutartis gali būti sudaryta tarp kelių tiekėjų ir kelių perkančiųjų subjektų, nepriklausomai nuo sutarties šalių skaičiaus, preliminariosios pirkimo-pardavimo sutarties nuostatos vienodai įpareigoja tiek ją sudariusius, tiek ir perkančiuosius subjektus.

Pirmiau nurodytas Europos Komisijos preliminariųjų pirkimo-pardavimo sutarčių skirstymas yra aktualus nagrinėjant klausimą dėl tiekėjo ir (ar) perkančiojo subjekto galimybės prisijungti prie jau sudarytos preliminariosios pirkimo-pardavimo sutarties. Nors nei Direktyvos 2014/24/ES, nei PĮ nuostatose nėra nustatyta galimybė tiekėjui ar perkančiajam subjektui prisijungti prie sudarytos preliminariosios pirkimo-pardavimo sutarties, ESTT praktikoje išplėtotas vienpusis sutarties uždarumo principas, reiškiantis, kad tiekėjas negali prisijungti prie jau sudarytos preliminariosios pirkimo-pardavimo sutarties, kadangi tą riboja viešųjų pirkimų principai. Tačiau perkančiojo subjekto pirmiau nurodyti principai neriboja, todėl perkantysis subjektas, nebuvęs nuo pradžių tokios sutarties šalimi, gali prisijungti prie jau sudarytos preliminariosios pirkimo-pardavimo sutarties tomis pačiomis sąlygomis ir įsipareigoti ateityje sudaryti pagrindinę pirkimo-pardavimo sutartį apibrėžtais terminais, įsigyjant nurodytą kiekį prekių, paslaugų ar darbų nurodyta kaina^[89]. Svarbu pažymėti tai, kad pirmiau nurodytoje ESTT nagrinėtoje byloje būtent pirkimo dokumentuose buvo nustatyta galimybė perkantiesiems subjektams prisijungti prie preliminariosios pirkimo-pardavimo sutarties. Komentaro autorių nuomone, pirmiau nurodytas vienpusis sutarties uždarumo principas taikomas tik tuo atveju, jei galimybė prisijungti prie preliminariosios pirkimo-pardavimo sutarties buvo nustatyta pirkimo dokumentuose.

 

Pavyzdys

Tiekėjas ir perkantysis subjektas Nr. 1 sudarė preliminariąją vietojo pirkimo-pardavimo sutartį. Pirkimo dokumentuose buvo nurodyta, kad prie sudarytos preliminariosios pirkimo-pardavimo sutarties gali prisijungti kiti perkantieji subjektai.

Perkantysis subjektas Nr. 2 išreiškė norą prisijungti prie jau sudarytos preliminariosios pirkimo-pardavimo sutarties, tačiau prašė prisijungti prie jos kitomis sąlygomis. Šiuo atveju tiekėjas gali prieštarauti dėl Perkančioji subjekto Nr. 2 prisijungimo prie preliminariosios pirkimo-pardavimo sutarties, kadangi prisijungiant prie preliminariosios pirkimo-pardavimo sutarties negalima keisti pirkimo dokumentuose ar jau sudarytoje preliminariojoje pirkimo-pardavimo sutartyje nustatytų sąlygų dėl pirkimo objekto, jo kiekio, pristatymo termino ir vietos, taikytinos teisės, ginčo sprendimo būdų ir tvarkos, sutarties nutraukimo pagrindų ir kitų sąlygų^[90].

 

Preliminariosios pirkimo-pardavimo sutarties turiniui, jos sudarymui, keitimui ir nutraukimui taikomi PĮ 95, 97, 98 straipsniuose nustatyti reikalavimai (detaliau žiūrėti PĮ 95, 97, 98  straipsnių komentarus).

 

24. Komentuojamoje PĮ 2 straipsnio 24 dalyje^[91] įtvirtinta projekto konkurso sąvoka. Projekto konkurso procedūros detaliai įtvirtintos Projekto konkurso organizavimo taisyklėse, patvirtintose LR aplinkos ministro 2017 m. rugpjūčio 22 d. įsakymu Nr. D1-671 (toliau – Projekto konkurso organizavimo taisyklės).

Projekto konkursas – specifinė pirkimo procedūra, kurios metu:

• nėra įsigyjamas konkretus pirkimo objektas (paslaugos), o tik įsigyjamas planas ar projektas, kurio pagrindu toliau vykdomas pirkimas dėl konkretaus pirkimo objekto įsigijimo (arba perkantysis subjektas gali toliau nevykdyti pirkimo) (detaliau žiūrėti PĮ 84-85 straipsnio komentarą)^[92];
• projekto konkurso pasiūlymų vertinimas atliekamas anonimiškai, t. y. planai ir projektai pateikiami be jokių tiekėją identifikuojančių duomenų, pateikiant tik projekto pasiūlymo devizą^[93];
• planų ir projektų įvertinimui gali būti vykdomas viešas jų aptarimas, kuriame juos analizuoja komisijos pakviesti ekspertai^[94];
• perkančiojo subjekto atlygis tiekėjams už projektą – prizai ar piniginės išmokos.

Projekto konkurso organizavimo taisyklių 7 punkte įtvirtinta projekto samprata, t. y. tiekėjo parengtas planas ar projektas (paprastai teritorijų planavimo, architektūros, pavyzdžiui, projektiniai pasiūlymai naujo pastato statybai, kurie paskui naudojami rengiant techninį projektą, inžinerijos, duomenų apdorojimo, finansų inžinerijos), išreiškiantis pirkimo objekto pagrindinių sprendinių idėją ir parengtas pagal perkančiosios organizacijos ar perkančiojo subjekto nustatytas projekto konkurso sąlygas.

Projekto konkursas skirstomas pagal procedūrų būdą:

• atviras projekto konkursas;
• ribotas projekto konkursas

Projekto konkursas taip pat skirstomas pagal tolesnių procedūrų taisykles^[95]:

• kaip dalis kitos viešojo pirkimo procedūros, kuria siekiama sudaryti paslaugų pirkimo sutartį, t. y. pirmoje dalyje (projekto konkurse) yra atrenkamas projektinis sprendinys (architektūrinė techninio projekto dalis), o laimėtojams įteikiami prizai, antroje dalyje perkantysis subjektas sudaro sutartį dėl viso techninio projekto parengimo su laimėtoju, esančiu pirmoje vietoje;
• kaip atskira procedūra, po kurios perkantysis subjektas gali paslaugų pirkimą vykdyti neskelbiamų derybų būdu, į derybas pakviesdamas projekto konkurso laimėtoją arba vieną iš jų. Pirmoje dalyje (projekto konkurse) yra atrenkami trys laimėtojai, kurių projektiniai sprendiniai (architektūrinė techninio projekto dalis) yra tinkami perkančiajam subjektui ir gali būti įgyvendinti, o laimėtojams įteikiami prizai. Antroje dalyje (atskiras pirkimas neskelbiamų derybų būdu) perkantysis subjektas kviečia laimėtojus arba pirmosios vietos laimėtoją į derybas, pateikti techninio projekto parengimo kainą ir kitus techninio projekto parengimo aspektus, po derybų perkantysis subjektas sudaro sutartį dėl viso techninio projekto parengimo su laimėtoju. Jeigu vyko derybos su visais projekto konkurso laimėtojais, tuomet sutartis sudaroma su derybų laimėtoju. Jeigu vyko derybos tik su projekto konkurse pirmą vietą užėmusiu tiekėju, tuomet, pavykus deryboms, sudaro su juo sutartis, o jeigu derybos nepavyko, pavyzdžiui, tiekėjas nesutiko toliau teikti paslaugų, yra kiti pagrindai su juo nesudaryti sutarties (atitinka pašalinimo pagrindus, kaina per didelė ir nepriimtina perkančiajam subjektui ir kt.), tuomet perkantysis subjektas gali kviesti projekto konkurso antroje vietoje esantį tiekėją į derybas.

 

25. Komentuojamo PĮ 2 straipsnio 25 dalyje yra įtvirtinta suinteresuoto pirkimo dalyvio sąvoka^[96]. Ši sąvoka praktikoje yra reikšminga, kadangi dalyvio kvalifikavimas suinteresuotu suteikia konkrečių teisių pirkimo procese (pavyzdžiui, teisė, įtvirtinta PĮ 108 straipsnio 2 dalyje, perkančiojo subjekto būti informuotiems apie priimtus teismo sprendimus dėl vykdomo pirkimo) arba turi įtakos pirkimo procedūros vykdymui (pvz., priklausomai nuo to, ar suinteresuotų dalyvių yra daugiau nei vienas, yra taikomas sutarties sudarymo atidėjimo terminas; žr. PĮ 94 straipsnio 8 dalies 1 punktą).

PĮ 2 straipsnio komentuojamoje dalyje yra įtvirtinta bendra taisyklė, kad suinteresuotu laikomas toks dalyvis, kuris nėra galutinai pašalintas iš pirkimo procedūros, t. y. dalyvis nepraranda suinteresuotumo ir tuo atveju, kai jis yra pašalintas iš pirkimo procedūros, tačiau dar gali ginčyti perkančiojo subjekto sprendimą jį pašalinti iš vykdomo pirkimo.

PĮ 108 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad tiekėjai turi teisę pateikti pretenziją perkančiajam subjektui, pateikti prašymą ar pareikšti ieškinį teismui (išskyrus ieškinį dėl pirkimo sutarties ar preliminariosios sutarties pripažinimo negaliojančia ar ieškinį dėl pirkimo sutarties nutraukimo pripažinimo nepagrįstu) per 10 dienų (supaprastintų pirkimų atveju – per 5 darbo dienas) nuo perkančiojo subjekto pranešimo raštu apie jo priimtą sprendimą išsiuntimo tiekėjams dienos (jeigu šis pranešimas nebuvo siunčiamas elektroninėmis priemonėmis – per 15 dienų nuo pranešimo išsiuntimo tiekėjams dienos).

Dėl to, jeigu dalyvis pasinaudoja savo teisių gynimo priemonėmis ir perkančiojo subjekto sprendimą atmesti jo pretenziją skundžia teismui, jis praranda suinteresuoto dalyvio statusą, jei įsiteisėjusiu teismo sprendimu atmetamas jo ieškinys perkančiajam subjektui. Atsižvelgiant į tai, kad Direktyvoje 89/665/EEB ir komentuojamo PĮ straipsnio dalies reguliavimas dalyvio suinteresuotumą sieja su jo galutiniu pašalinimu iš pirkimo procedūros, dalyvis bus laikomas galutinai atmestu ir tokiu atveju, jei ginčo procesas teisme, patvirtinantis jo teisėtą atmetimą, bus priimtas ne tik įsiteisėjusiu teismo sprendimu dėl ginčo esmės, tačiau ir kita forma, pvz., teismo patvirtinta taikos sutartimi, tiekėjui atsiimant ieškinį ar kitu atveju, jei tiekėjas nebeturės teisės inicijuoti pakartotinio ginčo dėl to paties sprendimo, kuriuo jis buvo atmestas.

Be to, ESTT savo praktikoje yra nurodęs, kad perkančiosios organizacijos sprendimų peržiūros procedūra turi būti prieinama bent jau kiekvienam asmeniui, kuris yra ar buvo suinteresuotas, jog su juo būtų sudaryta viešojo pirkimo sutartis, ir kuris dėl tariamo pažeidimo gali arba galėjo patirti žalą nuo to momento, kai perkančioji organizacija išreiškė savo valią, galinčią lemti teisinius padarinius. Tam, kad būtų galima pasinaudoti perkančiosios organizacijos sprendimų, priimtų iki viešojo pirkimo sutarties sudarymo, peržiūrėjimo procedūromis, pakanka parodyti teisinį suinteresuotumą dėl viešojo pirkimo sutarties sudarymo ir tiekėjui net nebūtina turėti formaliojo dalyvio ar kandidato statuso^[97]. Taigi, pagal ESTT ir LAT formuojamą praktiką, teisinis suinteresuotumas viešuoju pirkimu apima situacijas (yra galimas) tiekėjui net nedalyvaujant pirkime. Kita vertus, tokiam ūkio subjektui teisinis suinteresuotumas gali būti nepripažintas, kai šis savo galbūt pažeistus interesus gina ne iš karto išviešinus jo teises pažeidžiančias pirkimo nuostatas, bet vėlesnėje pirkimo stadijoje, pavyzdžiui, kai priimamas sprendimas su konkurso laimėtoju sudaryti viešojo pirkimo sutartį^[98].

LAT šios srities praktikoje konstatuota, kad teismai, nepriklausomai nuo subjekto teisinės ir faktinės padėties viešojo pirkimo procedūrose, privalo visada įvertinti, ar toks subjektas yra suinteresuotas skundžiamos viešojo pirkimo sutarties sudarymu, įskaitant ir tuos atvejus, kai, pripažinus skundžiamą sutartį negaliojančia, jis pagrįstai galėtų tikėtis, jog iš naujo vykdomos viešojo pirkimo procedūros leis jam konkuruoti su kitais tiekėjais dėl naujos viešojo pirkimo sutarties sudarymo. Atsižvelgiant į tai, teisinis suinteresuotumas ginčyti perkančiojo subjekto sprendimus pripažįstamas ir tokiam tiekėjui, kurio pasiūlymas neatmestas, bet ir neišrinktas laimėjusiu pirkimą^[99], taip pat tokiam, kurio pasiūlyta kaina po šalių grąžinimo į prieš pažeidimą buvusią padėtį kaip pernelyg didelė perkančiajam subjektui gali būti nepriimtina^[100], bei netgi tokiam, kuris teisėtai pašalintas iš pirkimo procedūrų^[101].

Apibendrinant pateiktus išaiškinimus dėl suinteresuoto pirkimo dalyvio sampratos, darytina išvada, kad suinteresuotu dalyvis laikomas tol, kol jis nėra pašalintas iš pirkimo procedūros, o jei dalyvis iš pirkimo procedūros yra pašalinamas – tol, kol jis nesėkmingai pasinaudojo savo teisių gynybos priemonėmis, nes teismai jam nepripažino teisinės galimybės grįžti į vykdomą pirkimo procedūrą. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad suinteresuoto dalyvio statuso netekimas nereiškia visiško teisinio suinteresuotumo pirkimo rezultatu praradimo, t. y. net jei tiekėjas yra teisėtai pašalintas iš pirkimo procedūros, vadovaujantis PĮ 68 straipsnio 1 dalimi, jis vis tiek privalo būti informuotas apie pirkimo procedūros rezultatus ir turi teisę juos ginčyti, teikdamas pretenziją perkančiajam subjektui dėl priimto sprendimo pripažinti kitą tiekėją laimėtoju, nepagrįstumo.

 

26. Komentuojamoje PĮ 2 straipsnio 26 dalyje yra įtvirtinta suinteresuoto pirkimo kandidato sąvoka. Pagal komentuojamoje straipsnio dalyje pateiktą sampratą kandidatas laikomas suinteresuotu tol, kol jam nėra pranešta apie jo paraiškos atmetimą iki pranešimo apie sprendimą nustatyti laimėjusį pirkimo pasiūlymą išsiuntimo suinteresuotiems dalyviams^[102].

Jei suinteresuotam kandidatui yra pranešama apie jo paraiškos atmetimą, tokį sprendimą jis gali apskųsti PĮ 108 straipsnyje nustatyta tvarka ir terminais. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad skirtingai nei PĮ 2 straipsnio 25 dalies atveju, komentuojamo straipsnio dalyje nėra pažodžiui įtvirtinta, kad kandidatas išlaiko savo suinteresuotumą, kol neįsiteisėjo teismo sprendimas kilusio ginčo atveju.

Kaip nurodyta pirmiau, suinteresuoto kandidato statuso netekimas nereiškia teisinio suinteresuotumo pirkimo rezultatu praradimo, t. y. net jei kandidatas yra teisėtai pašalintas iš pirkimo procedūros, vadovaujantis PĮ 68 straipsnio 1 dalimi jis vis tiek privalo būti informuotas apie pirkimo procedūros rezultatus ir turi teisę juos ginčyti, teikdamas pretenziją perkančiajam subjektui dėl priimto sprendimo pripažinti kitą tiekėją laimėtoju, nepagrįstumo (detaliau žiūrėti PĮ 2 straipsnio 26 dalies, 68 straipsnio 1 dalies komentarus).

 

27. PĮ 2 straipsnio 27 dalyje^[103] yra pateikta techninės specifikacijos sąvoka, atskirai išskiriant darbų techninę specifikaciją bei prekių ir paslaugų techninę specifikaciją. PĮ 2 straipsnio 27 dalį sistemiškai aiškinant ir taikant su PĮ 2 straipsnio 15 dalimi, matyti, kad techninė specifikacija yra sudėtinė viešojo pirkimo dokumentų dalis, o pagal PĮ 48 straipsnio 2 dalies 9 punktą techninė specifikacija privalo būti nurodoma (pateikiama) kiekvieno viešojo pirkimo dokumentuose.

Pagal savo esmę techninė specifikacija yra dokumentas, kuriame nurodomi techniniai reikalavimai, kuriuos turi atitikti perkančiojo subjekto siekiamos įsigyti prekės, paslaugos ar darbai, tam, kad būtų užtikrintas perkančiojo subjekto poreikius atitinkančio objekto įsigijimas.

PĮ 2 straipsnio 27 dalies 1 punkte nurodyta, kad, perkant darbus, techninė specifikacija suprantama kaip medžiagų, produktų, jų tiekimo procesui keliamų techninių reikalavimų visuma, apimanti duomenis, pagal kuriuos galima nustatyti, ar medžiagos, produktai arba jų tiekimo procesas atitinka perkančiojo subjekto reikmes. Šie duomenys apima poveikio aplinkai ir klimatui rodiklius, tinkamumo visiems naudotojams reikalavimus (taip pat galimybę naudotis neįgaliesiems) ir jų atitikties įvertinimą, eksploatacines ypatybes, saugos reikalavimus arba duomenis, apimančius kokybės užtikrinimo tvarką, terminiją, simbolius, bandymus ir bandymų metodus, pakavimą, žymėjimą ir ženklinimą, vartojimo (naudojimo) instrukcijas, gamybos procesus ir metodus bet kuriuo darbų gyvavimo ciklo etapu. Duomenys taip pat apima nurodymus dėl projektavimo ir savikainos apskaičiavimo, patikrinimo, kontrolės ir darbų bei statybos metodų ar technologijos priėmimo sąlygas, taip pat visas kitas technines sąlygas, kurias perkantysis subjektas gali nustatyti pagal bendruosius ar specialiuosius reglamentus, susijusius su baigtais darbais ir medžiagomis ar jų sudedamosiomis dalimis.

PĮ 2 straipsnio 27 dalies 2 punkte nurodyta, kad, perkant prekes ar paslaugas, techninė specifikacija suprantama kaip viešojo pirkimo dokumentuose nustatyti produktui ar paslaugai apibūdinti reikalingi duomenys: kokybės lygis, poveikio aplinkai ir klimatui rodikliai, tinkamumo visiems naudotojams reikalavimai (taip pat galimybės naudotis neįgaliesiems) ir jų atitikties įvertinimas, eksploatacinės ypatybės, produkto vartojimas (naudojimas), saugumo reikalavimai arba duomenys, apimantys produkto reikalavimus: pavadinimas, kuriuo produktas parduodamas, terminija, simboliai, bandymai ir bandymų metodai, pakavimas, žymėjimas ir ženklinimas, vartojimo (naudojimo) instrukcijos, gamybos procesai ir metodai bet kuriuo prekės ar paslaugos gyvavimo ciklo etapu, taip pat atitikties įvertinimo tvarka.

Pažymėtina, kad nurodyta darbų, prekių ir paslaugų techninės specifikacijos samprata yra reikšminga ne tik dėl tam tikrų pirkimo objekto reikalavimų tinkamumo, bet ir sprendžiant, ar atitinkama pirkimo sąlyga apskritai gali būti keliama pirkimo objektui, nes, pavyzdžiui, yra labiau susijusi su kitokio pobūdžio reikalavimais^[104]. Pavyzdžiui, ESTT konstatuota, kad prekės dėl tam tikro kokybės ženklo, susijusio su sąžininga prekyba (atitinkama prekės kaina palyginti su egzistuojančia rinkoje, bei adekvatus atlyginimas smulkiajam besivystančių ekonomikų prekybininkui), reikalavimai neatitinka techninės specifikacijos sąvokos apibrėžties, nes pastaroji susijusi tik su produktų, jų gamybos, pakuotės ar jų naudojimo charakteristikomis, o ne su sąlygomis, kuriomis tiekėjas juos įsigijo iš gamintojo (prekybos sąlygomis). Tokio pobūdžio reikalavimai gali būti susiję su sutarčių įvykdymo ar sutarties sudarymo (pasiūlymų vertinimo) sąlygomis, bet ne su techninės specifikacijos reikalavimais^[105].

Konkretūs techninei specifikacijai keliami reikalavimai ir jos parengimo būdai yra nurodyti PĮ 50 straipsnyje (detaliau žiūrėti PĮ 50 straipsnio komentarą).

 

28. Komentuojamo PĮ 2 straipsnio 28 dalyje yra pateikiamos nuorodos į teisės aktus, kuriuose yra apibrėžiamos kitos PĮ vartojamos sąvokos, kurios nėra atskirai išskirtos ir apibrėžtos PĮ 2 straipsnio 1–27 dalyse (detaliau žiūrėti PĮ 2 straipsnio 1–27 dalių komentarus). Tuo atveju, jei PĮ vartojamos sąvokos nėra aiškiai ir konkrečiai apibrėžtos bei išskirtos nurodytose PĮ 2 straipsnio 1–27 dalyse, jų atitikmens reikia ieškoti kituose teisės aktuose, įskaitant: VPĮ, Visuomenės informavimo įstatyme, Finansinių priemonių rinkų įstatyme, Elektroninių ryšių įstatyme, Pašto įstatyme, Šilumos ūkio įstatyme, Elektros energetikos įstatyme, Gamtinių dujų įstatyme, Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatyme, Valstybės informacinių išteklių valdymo įstatyme, VAĮ.

PĮ dėl reguliuojamų santykių svarbos ir iš jo išplaukiančių reguliavimo tikslų pripažįstamas specialiuoju įstatymu (lot. lex specialis) kitų teisės aktų atžvilgiu^[106]. Dėl to kitų teisės aktų nuostatos turi būti taikomos subsidiariai PĮ atžvilgiu. Kitų teisės aktų nuostatų subsidiarus taikymas PĮ naudai pasireiškia tuo, kad pirmiausia reikia taikyti galiojančias PĮ nuostatas, o visos kitos teisės normos taikytinos tais atvejais, kai PĮ tam tikras klausimas nereguliuojamas arba PĮ normose įtvirtintos blanketinės (nukreipiančios) nuostatos. Aptartas specialiojo įstatymo ir kitų teisės aktų nuostatų subsidiaraus taikymo pobūdis neeliminuoja privalomų reikalavimų, įtvirtintų ne PĮ, taikymo^[107].

Būtent PĮ 2 straipsnio 28 dalies normoje yra nurodyta PĮ ir kitų teisės aktų subsidiaraus taikymo taisyklė. Tai reiškia, kad kituose teisės aktuose reglamentuojami terminai ir kategorijos pirkimų teisinėje sistemoje nėra iš naujo kuriamos, o yra vartojamos tokios, kokios įtvirtintos kituose šaltiniuose.

 

Pavyzdys

PĮ 2 straipsnio 18 dalyje nustatyta, kad pirkimo pasiūlymas – tiekėjo raštu pateikiamų dokumentų ir duomenų visuma ar žodžiu pateiktas siūlymas tiekti prekes, teikti paslaugas ar atlikti darbus pagal perkančiojo subjekto pirkimo dokumentuose nustatytas sąlygas.

Atitinkamai, siekiant suprasti nurodytos normos reikšmę ir prasmę, reikia atskleisti, ką reiškia sąvoka „tiekėjas“, tačiau PĮ 2 straipsnio 1–27 dalyse ji nėra atskirai apibrėžta. Nurodytos sąvokos reikšmė yra apibrėžta VPĮ.

VPĮ 2 straipsnio 36 dalyje nustatyta, kad tiekėjas – ūkio subjektas – fizinis asmuo, privatusis ar viešasis juridinis asmuo, kita organizacija ir jų padalinys arba tokių asmenų grupė, įskaitant laikinas ūkio subjektų asociacijas, kurie rinkoje siūlo atlikti darbus, tiekti prekes ar teikti paslaugas.

Taigi, šiuo atveju aiškinant ir taikant PĮ 2 straipsnio 18 dalies normą, turi būti vadovaujamasi VPĮ 2 straipsnio 36 dalyje nurodyta tiekėjo sąvokos reikšme.

 

---

 

 

---