1 straipsnis. Įstatymo taikymo sritis
1 straipsnis. Įstatymo taikymo sritis
- Šio įstatymo tikslas – užtikrinti vandentvarkos, energetikos, transporto ar pašto paslaugų srities perkančiųjų subjektų atliekamų pirkimų ir projekto konkursų efektyvumą ir skaidrumą.
- Šis įstatymas reglamentuoja pirkimų valdymo, atlikimo tvarką, įskaitant pirkimo-pardavimo sutarčių vykdymą ir ginčų sprendimo tvarką, nustato šių pirkimų subjektų teises, pareigas ir atsakomybę.
- Šio įstatymo nuostatomis įgyvendinami šio įstatymo 8 priede nurodyti Europos Sąjungos teisės aktai.
- Atliekant šio įstatymo reglamentuojamus pirkimus, laikomasi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 346 straipsnio nuostatų.
PĮ 1 straipsnio[1] 1 dalyje yra išskirti ir įtvirtinti du PĮ tikslo elementai: pirma, įstatymu siekiama užtikrinti efektyvius vandentvarkos, energetikos, transporto ar pašto paslaugų srities (šios sritys apibrėžtos PĮ 5 – 11 straipsniuose (detaliau žiūrėti PĮ 5 – 11 straipsnių komentarus)) perkančiųjų subjektų atliekamus pirkimus (toliau – pirkimai) ir projekto konkursus ir, antra, juo siekiama skaidrių pirkimų bei projekto konkursų[2]. Daugiau PĮ tikslų šiame straipsnyje neišskirta. Aptariama teisės norma atitinkamai koreliuoja su kitomis PĮ normomis, kuriose įtvirtinti pagrindiniai pirkimų principai, t. y. PĮ 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu skaidrumo principu bei 2 dalyje įtvirtintais tikslais, todėl PĮ 1 straipsnio 1 dalis atitinkamai turi būti aiškinama sistemiškai su PĮ 29 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatomis.
PĮ 1 straipsnio 1 dalyje, kurioje apibrėžtas įstatymo tikslas, įstatymo leidėjas išskyrė dvi procedūras – pirkimo bei projekto konkurso. PĮ 2 straipsnio 13 dalyje yra nustatyta, kad pirkimas – vieno ar daugiau perkančiųjų subjektų atliekamas prekių, paslaugų ar darbų įsigijimas su pasirinktu (pasirinktais) tiekėju (tiekėjais) sudarant pirkimo-pardavimo sutartį (sutartis), kai šios prekės, paslaugos ar darbai yra skirti PĮ 5 – 11 straipsniuose nurodytai veiklai vykdyti (detaliau žiūrėti PĮ 2 straipsnio 13 dalies komentarą). Tuo tarpu PĮ 2 straipsnio 24 dalyje apibrėžta projekto konkurso sąvoka, kurioje nustatyta, kad projekto konkursas – procedūra, kai perkančiajam subjektui suteikiama galimybė įsigyti pateiktą ir vertinimo komisijos išrinktą planą ar projektą (paprastai teritorijų planavimo, architektūros, inžinerijos, duomenų apdorojimo, finansų inžinerijos). Projekto konkurso dalyviams gali būti skiriami prizai ar piniginės išmokos (detaliau žiūrėti PĮ 2 straipsnio 24 dalies komentarą).
Taigi, projekto konkursas yra pirkimo procedūrinė atmaina. Abi šios procedūros, nors ir nėra tapačios bei turi savo skirtumų, yra reguliuojamos to paties PĮ ir yra pirkimų teisės sistemos dalis, todėl toliau komentuojant šio straipsnio 1 dalį, bus vartojama bendra sąvoka „pirkimas“, plačiąja prasme apimanti visas pirkimų teisės sistemos dalis, taip pat – ir projekto konkurso procedūrų sąvoką.
Siekiant atskleisti PĮ tikslą, apibrėžtą PĮ 1 straipsnio 1 dalyje, būtina nustatyti abiejų elementų, t. y. efektyvumo bei skaidrumo pirkimuose sampratą bei reikšmę.
Efektyvumas
Pirkimuose efektyvumas, kaip vienas iš PĮ tikslų, turėtų būti suprantamas keliais aspektais, pirma, kainos ir kokybės santykio užtikrinimo, antra, proceso trukmės ir ekonomiškumo užtikrinimo, trečia, turinio prieš formą principo taikymo.
(i) Kainos ir kokybės santykis
Kainos ir kokybės santykio aspektas koreliuoja su racionalumo principu, kuris yra nustatytas PĮ 29 straipsnio 2 dalies 1 punkte (detaliau žiūrėti PĮ 29 straipsnio 2 dalies 1 punkto komentarą). Šiuo aspektu papildomai pažymėtina, kad pagrindinis pirkimų sistemos tikslas – geriausia „vertė už pinigus“ (angl. value for money, lot. quid pro quo). Kitaip tariant, visos perkantiesiems subjektams reikalingos prekės, paslaugos ir darbai turėtų būti įsigyjami geriausiomis įmanomomis sąlygomis, tačiau tai savaime nereiškia įsigijimo tik už mažiausią kainą.
Kategorija „vertė už pinigus“ yra daugialypė ir apima tris pagrindinius elementus: pirma, perkančiosios organizacijos, vykdydamos pirkimus, turi įsigyti tai, ko būtent joms reikia; kiekvienu konkrečiu pirkimu turi būti įgyvendinti perkančiojo subjekto konkretūs poreikiai, dėl to perkančiajam subjektui suteikta diskrecija nuspręsti dėl pirkimo objekto bei jo savybių konkrečiu momentu, parengti techninę specifikaciją bei įsigyti pirkimo objektą, kuris atitiktų techninės specifikacijos reikalavimus (detaliau žiūrėti PĮ 50 straipsnio komentarą); antra, pirkimo sutartis turi būti sudaryta geriausiomis įmanomomis sąlygomis; tai, be kita ko, reiškia, kad kiekvieno pirkimo metu perkantysis subjektas turi pasirinkti tinkamą pirkimo metodą bei būdus, pasiūlymų vertinimo kriterijus (pavyzdžiui, vertinti ne tik kainą, bet ir palaikymo, eksploatavimo išlaidas ir kt.), kas sudarytų sąlygas pasiekti optimalų kainos ir kokybės santykį konkrečiu atveju; trečia, tam, kad galėtų pasiekti geriausią vertę už pinigus, perkantysis subjektas turi užtikrinti, jog pirkimą laimėjęs tiekėjas bus pajėgus įvykdyti pirkimo sutartį joje nustatytomis sąlygomis, kitaip tariant, tiekėjui neužtenka tik pasiūlyti, tačiau būtina ir įgyvendinti (suteikti) tai, kas pasiūlyta[3]. Taigi, vertės sukūrimas ir užtikrinimas apima ne tik ikisutartinę stadiją, sutarties sudarymo momentą, bet ir pirkimo sutarties vykdymo kokybę bei šios priežiūrą.
(ii) Proceso ekonomiškumas (atsiperkamumas) ir trukmė
PĮ reguliavimu siekiama finansiniais ir proceso trukmės aspektais ekonomiškų pirkimo procedūrų, t. y. pirkimo procedūros turi būti vykdomos laiku, jas tinkamai iš anksto planuojant, ir ekonomiškai efektyviu būdu, t. y. parenkant ir optimaliai paskirstant administracinius, finansinius, organizacinius resursus. Jeigu vykdomi pirkimai atitinka pastarąsias savybes, jie yra efektyvūs.
Pirkimų procedūrų finansinės ir kitos išlaidos turi būti suderintos su tikslu pasiekti geriausią vertę už pinigus[4]. PĮ nustatytas tikslas užtikrinti ekonomišką pirkimo procesą ir tinkamu laiku sietinas su sąlyginai trumpų pirkimo procedūrų vykdymo, ginčų sprendimo terminų įtvirtinimu PĮ (detaliau žiūrėti PĮ 70 – 82, 108 straipsnių komentarus), taip pat su įvairių pirkimo būdų įtvirtinimu pirkimų sistemoje. Įstatymo leidėjas, siekdamas užtikrinti efektyvumą pirkimuose, įstatyme atitinkamai įtvirtino skirtingus galimus pirkimo būdus bei priemones (detaliau žiūrėti PĮ 69 – 83 straipsnių komentarus), skirtas pasiekti geriausią rezultatą.
Pavyzdys
Perkantysis subjektas, kuriam reikia įsigyti vos vieną kompiuterio lazerinį spausdintuvą, kainuojantį kelis šimtus eurų, tikėtina, gautų geriausią kainą, apklausdamas kelis šimtus tiekėjų bei paprašęs jų pateikti savo kainos pasiūlymus. Vis dėlto, jeigu tokios apimties apklausos procedūros atlikimas bei pasiūlymo laimėtojo nustatymas tam skiriamų finansinių bei žmogiškųjų išteklių prasme viršytų iš pigiausios prekės įsigijimo gaunamą naudą (galimus sutaupymus), perkantysis subjektas turėtų pasirinkti kitą galimą būdą ar apklausiant mažesnį skaičių tiekėjų (t. y. PĮ 44 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta galimybė perkantiesiems subjektams atlikti mažos vertės pirkimus, apie juos neskelbiant perkančiojo subjekto taisyklėse nustatytais atvejais).
Pavyzdys
Perkančiajam subjektui dėl nenumatytų bei nuo jos nepriklausančių priežasčių reikia skubiai įsigyti pirkimo objektą, pavyzdžiui, siekiant atlikti vandentiekio remonto darbus, kuris netikėtai dėl tam tikrų priežasčių trūko, tapo nesandarus per jungtis ar pan. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, įprasta pirkimo procedūra (PĮ 69 straipsnyje įtvirtinta atviro konkurso (supaprastinto ar tarptautinio pirkimo būdu) procedūra) dėl vandentiekio remonto darbų įsigijimo, siekiant gauti geriausią vertę už pinigus bei sudaryti sutartį palankiausiomis sąlygomis, nebūtų efektyviausia, kadangi tokiu atveju pirkimo procedūra neabejotinai užtruktų, kas sąlygotų viešajam interesui sukeltus nepatogumus, kurie galėtų nusverti bet kokią tokiu pirkimu gaunamą finansinę ar kitą naudą. Dėl to tokiu atveju tinkamesnis variantas būtų atlikti, pavyzdžiui, neskelbiamų derybų procedūrą, įtvirtintą PĮ 79 straipsnyje (apie šią procedūrą detaliau žiūrėti nurodyto straipsnio komentare).
(iii) Turinys prieš formą
Efektyvumas pirkimuose taip pat neatsiejamas nuo turinio prieš formą principo taikymo, vykdant pirkimų procedūras. Įstatymo leidėjo PĮ 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas efektyvių pirkimų tikslas reiškia, kad pirkimo procedūros turi būti orientuotos ne tik ir ne tiek į procesą, bet į rezultatą (t. y. PĮ sureguliuotų pirkimų procedūrų tikslas – ne procesas dėl proceso, ne tik taisyklės, bet procesas dėl rezultato (pirkimo sutarties sudarymo ir jos visiško bei tinkamo įvykdymo) bei įrankiai (priemonės), skirti tam rezultatui pasiekti). Pastaruoju metu praktikoje akcentuojamas pirkimų, kaip priemonės tikslui pasiekti (prekių, paslaugų ar darbų įsigijimui), ne tik taisyklių principas (angl. tools not rules). Šiuo tikslu PĮ įtvirtintos procedūros, užtikrinančios minėtų rezultatų pasiekimą.
LAT praktikoje turinys prieš formą dažniausiai vadinamas turininguoju vertinimu. Atskleisdamas turiningojo vertinimo esmę, kasacinis teismas yra nurodęs, kad PĮ ir kituose teisės aktuose įtvirtinti reikalavimai perkančiajam subjektui ir tiekėjams yra nustatyti, siekiant pirkimų tikslų, todėl pirkimų teisinių santykių formalizavimas svarbus tiek, kiek tai padeda siekti šių tikslų ir nepažeidžia pirkimų principų. Tiekėjų veiksmų ir perkančiojo subjekto sprendimų turiningasis vertinimas, atsižvelgiant į pirkimų principus ir tikslus, turi viršenybę prieš formalumus[5].
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad turiningasis vertinimas lydi pirkimo procesą nuo jo pradžios iki pabaigos (sutarties įvykdymo). Kitaip tariant, reikalavimas užtikrinti efektyvumą bei turiningai vertinti pirkimo procesą, jo pavienes dalis ar konkrečius aspektus taikomas visose pirkimo stadijose, įgyvendinant skirtingus pirkimų teisės institutus, pavyzdžiui, vertinant tiekėjų atitiktį nustatytiems reikalavimams, atliekant pasiūlymų plačiąja ir siaurąja prasme vertinimą ir pan. Turiningasis vertinimas ir efektyvumo principo įgyvendinimas ypač aktualus tais atvejais, kai sprendžiamas galimos pasiūlymo neatitikties pirkimo dokumentų reikalavimams klausimas, pavyzdžiui, dėl korektūros, smulkių ir kitų pataisomų klaidų ar trūkumų (detaliau žiūrėti VPĮ 58 straipsnio 5 dalies ir 64 straipsnio 9 dalies komentarus).
PĮ 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas turinio prieš formą principas, kaip vienas iš efektyvumo elementų, atsispindi, pirma, PĮ 58 straipsnio 5 dalyje, pagal kurią leidžiama tiekėjui, kuris pateikė netikslius, neišsamius ar klaidingus duomenis apie jo atitiktį pirkimo dokumentų reikalavimams, patikslinti, papildyti, paaiškinti savo pasiūlymo duomenis dėl tiekėjo pašalinimo pagrindų nebuvimo ir atitikties kvalifikacijos reikalavimams (PĮ 59 straipsnis), kokybės vadybos sistemos ir aplinkos apsaugos vadybos sistemos standartams (PĮ 60 straipsnis) bei kitus duomenis, nesusijusius su pirkimo objektu, jo techninėmis charakteristikomis, sutarties vykdymo sąlygomis ar pasiūlymo kaina[6] (detaliau žiūrėti PĮ 58 straipsnio 5 dalies komentare); antra, PĮ 64 straipsnio 9 dalyje, kurioje įtvirtinta tiekėjo teisė aiškinti, tikslinti, pildyti kitus tiekėjo pasiūlymo duomenis, nekeičiant pasiūlymo esmės[7] (detaliau žiūrėti PĮ 64 straipsnio 9 dalies komentarą). Nurodytos teisės normos aiškinamos ir taikomos sistemiškai su PĮ 1 straipsnio 1 dalimi.
Galiausiai, aptariant efektyvumo tikslą pirkimuose, papildomai pažymėtina, kad efektyvumas turi būti suprantamas ne tik kaip vidaus, bet ir kaip išorės kategorija, t. y. perkantysis subjektas kiekvienu atveju turi atsižvelgti ne tik į tai, kaip paskirstyti savo resursus, bet ir į visuomenės poreikius, laikantis PĮ nustatytų taisyklių.
Skaidrumas
Antrasis PĮ tikslas – skaidrumas pirkimuose – neatsiejamas nuo PĮ 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto pirkimų skaidrumo principo. Taigi, PĮ 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas tikslas sistemiškai aiškinamas su PĮ 29 straipsnio 1 dalimi (detaliau žiūrėti PĮ 29 straipsnio 1 dalies komentarą).
Įstatyme yra įtvirtintos priemonės, kuriomis užtikrinami skaidrūs pirkimai, pavyzdžiui, viešumo užtikrinimas (pavyzdžiui, skelbimų apie pirkimus pateikimo tvarka, terminai ir sąlygos (PĮ 44, 47 straipsniai), reikalavimai pirkimo dokumentams (PĮ 48 straipsnis), atsakymų tiekėjams pateikimo (PĮ 49 straipsnis) ir susipažinimo su pasiūlymais (PĮ 57 straipsnis) tvarka, kurios privalo laikytis perkantieji subjektai), peržiūros procedūros (pavyzdžiui, PĮ 107 straipsnyje įtvirtinta tiekėjų teisė ginčyti perkančiojo subjekto sprendimus; PĮ 48 straipsnyje įtvirtinti reikalavimai pirkimo dokumentams ir pan.) (detaliau žiūrėti PĮ 29 straipsnio 1 dalies komentarą).
PĮ 1 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta PĮ taikymo apimtis (sritis). Ši norma yra aprašomoji, t. y. joje nėra nustatytų konkrečių pirkimų sistemos taisyklių, pirkimų subjektų teisių ir pareigų, tačiau yra apibrėžtos įstatymo taikymo ribos.
PĮ 1 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos šios pagrindinės PĮ taikymo sritys:
(i) pirkimų valdymo ir atlikimo tvarka, įskaitant pirkimo–pardavimo sutarčių vykdymą;
(ii) pirkimų ginčų sprendimo tvarka;
(iii) pirkimų subjektų teisės, pareigos ir atsakomybė.
Pirkimų teisiniai santykiai nacionaliniu lygmeniu reguliuojami specialiaisiais teisės aktais – PĮ, į kurį taip pat perkeltas ES pirkimų teisinis reguliavimas (direktyvos), ir kitais pirkimus reglamentuojančiais teisės aktais (pavyzdžiui, VPT priimtais teisės aktais ir kt.). Pagal kasacinio teismo praktiką PĮ pripažįstamas specialiuoju įstatymu (lot. lex specialis) tiek CK, CPK, tiek kitų teisės aktų[8] atžvilgiu. PĮ, kaip specialiojo įstatymo aiškinimą ir taikymą, lemia šio įstatymo tikslai (nustatyti PĮ 1 straipsnio 1 dalyje) ir juo reguliuojamų santykių pobūdis[9].
Atsižvelgiant į tai, kad pirkimų teisiniai santykiai reguliuojami specialiojo įstatymo, kitų teisės aktų nuostatos turi būti taikomos subsidiariai PĮ atžvilgiu. Kitų teisės aktų nuostatų subsidiarus taikymas VPĮ naudai pasireiškia tuo, kad pirmiausia reikia taikyti galiojančias PĮ nuostatas, o visos kitos teisės normos taikytinos tais atvejais, kai PĮ tam tikras klausimas nereguliuojamas arba PĮ normose įtvirtintos blanketinės (nukreipiančios) nuostatos. Aptartas specialiojo įstatymo ir kitų teisės aktų nuostatų subsidiaraus taikymo pobūdis neeliminuoja privalomų reikalavimų, įtvirtintų ne PĮ, taikymo. PĮ nuostatų negalima aiškinti ir taikyti taip, kad būtų nukrypta nuo kitų teisės aktų normų, o šių taikymas negali būti laikomas prieštaraujančiu PĮ nuostatų taikymui, nebent PĮ būtų aiškiai įtvirtintas priešingas reguliavimas[10].
PĮ kaip specialiojo įstatymo statusas, be kita ko, lemia tai, kad nepriklausomai nuo to, kaip kituose teisės aktuose yra įtvirtinta ūkio subjektų parinkimo tvarka, bet kokiu atveju tokios tvarkos reguliavimo pirmenybė pripažintina būtent PĮ. LAT yra konstatavęs, kad, atsižvelgiant į PĮ ir kitų teisės aktų subsidiaraus taikymo taisyklę, perkančiųjų subjektų ir tiekėjų teisiniai santykiai, ypač laimėtojo išrinkimo ir sutarties sudarymo tvarka, visose ūkio srityse reguliuojami šio specialaus įstatymo, išskyrus jame aiškiai nustatytas išimtis[11].
Šiame kontekste kasacinio teismo taip pat pasisakyta, kad tais atvejais, kai tam tikra teisinių santykių sritis nepatenka į PĮ reguliavimo sritį, įstatyme įtvirtinus jo taikymo išimtį, PĮ normos tiesiogiai netaikytinos, tačiau teismų praktika pirkimų bylose gali būti aktuali ir taikytina analogiškai, jeigu šie santykiai reguliuojami tais pačiais principais, kurie nustatyti ir PĮ (detaliau žiūrėti PĮ 29 straipsnio komentarą)[12].
Pavyzdys
PĮ 16 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad žemės, esamų pastatų ar kitų nekilnojamųjų daiktų įsigijimui arba nuomai bet kokiomis finansinėmis priemonėmis ar teisių į šiuos daiktus įsigijimui nėra taikomi PĮ reikalavimai, o perkantysis subjektas šiuos pirkimus atlieka pagal savo nusistatytą tvarką. Bet kuriuo atveju tokie pirkimai turi būti vykdomi ne tik pagal perkančiojo subjekto tvarką, bet ir vadovaujantis CK nustatytais reikalavimais (CK XLIX skyrius). Vis dėlto, atsižvelgiant į tai, kad CK 1.2, 1.5 straipsniuose yra įtvirtinti analogiški principai kaip ir PĮ 29 straipsnyje, teismų praktika bei išaiškinimai pirkimų bylose, kuriose yra atskleistas šių principų turinys ir prasmė, tokiems pirkimams bei jų procedūroms (pavyzdžiui, sąlygų parengimui, pasiūlymų vertinimui ir kt.) yra taikomi pagal analogiją, nepaisant to, kad PĮ taisyklės tiesiogiai netaikomos.
Šiuo aspektu papildomai pažymėtina, kad pirkimų principų bei teismų praktikos, kuriose atskleistas šių principų turinys ir prasmė, taikymas pagal analogiją nereiškia konkrečios PĮ taisyklėse nustatytos tvarkos taikymo kitiems santykiams, kurie nereguliuojami PĮ. Kitaip tariant, bet kuriuo atveju negali būti paneigta įstatymo leidėjo valia tam tikrus pirkimus išskirti iš bendrojo pirkimų reguliavimo (detaliau žiūrėti, pavyzdžiui, PĮ 16 straipsnio komentarą).
PĮ 1 straipsnio 2 dalyje taip pat nustatytas įstatymo taikymas ir pirkimų sutarties vykdymui. Pirkimų teisinio reguliavimo aiškus išplėtimas į pirkimų sutarčių vykdymo sritį yra viena iš 2014 m. ES pirkimų teisės reformos naujienų. Vis dėlto, remiantis anksčiau nurodytais kasacinio teismo išaiškinimais, PĮ pirkimų sutarčių vykdymui taikomas tiek, kiek tai tiesiogiai nurodyta šiame įstatyme, atitinkamai, pavyzdžiui, PĮ 29, 97, 98 straipsniuose (detaliau žiūrėti PĮ 29, 97, 98 straipsnių komentarus). Atsižvelgiant į tai, PĮ 1 straipsnio 2 dalies norma šiuo aspektu neaiškintina plačiai, kadangi sutarties vykdymui yra taikomos CK (ar kitų teisės aktų) atitinkamos taisyklės. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sudarius pirkimo sutartį, tokios sutarties aiškinimui, taikymui, ypač kiek tai susiję su pirkimo sutarties keitimu, yra taikomos PĮ normos, ir tais atvejais, kai PĮ nėra sureguliuota, yra taikomi kiti teisės aktai[13]. Pavyzdžiui, pirkimo būdu sudaryta sutartis gali būti nutraukiama PĮ 98 straipsnio 1 dalyje nustatytais atvejais bei kitais pirkimo sutartyje nustatytais ir (arba) CK nustatytais atvejais ir tvarka (detaliau žiūrėti PĮ 98 straipsnio 3 dalies komentarą).
Pagal PĮ 1 straipsnio 2 dalį PĮ yra taikomas ne visiems ūkio subjektams, o būtent pirkimų subjektams – perkantiesiems subjektams, kurie atitinka PĮ 4 straipsnyje nustatytus reikalavimus (detaliau žiūrėti PĮ 4 straipsnio komentarą)[14].
PĮ 1 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad PĮ normomis yra įgyvendinami PĮ 8 priede nurodyti ES teisės aktai. PĮ 8 priede nurodyti ES teisės aktai – direktyvos, reglamentai, t. y.: (i) Direktyva 92/13/EEB su pakeitimais, padarytais Direktyva 2007/66/EB ir paskutiniais pakeitimais, padarytais Direktyva 2014/23/ES; (ii) Reglamentas 2195/2002; (iii) Reglamentas 1059/2003 su pakeitimais, padarytais Reglamentu 2017/2391; Direktyva 2009/33/EB; (iv) Direktyva 2009/52/EB; (v) Direktyva 2012/27/ES su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2013 m. gegužės 13 d. Direktyva 2013/12/ES; (vi) Direktyva 2014/25/ES; (vii) Direktyva 2014/55/ES.
Taigi, PĮ 8 priede nurodyti tik du reglamentai, kurie yra tiesioginio taikymo ES teisės aktai, ir kuriais nustatoma tik BVPŽ (Reglamentas 2195/2002), t. y. bendra klasifikavimo sistema, taikoma visiems viešiesiems pirkimams ir pirkimams bei bendras teritorinių statistinių vienetų klasifikatorius (Reglamentas 1059/2003). Kiti PĮ 8 priede nurodyti ES teisės aktai yra ES direktyvos.
Priešingai nei reglamentai, ES direktyvos nėra tiesiogiai taikomos. Atsižvelgiant į tai, PĮ 1 straipsnio 3 dalies nuostata reiškia, kad aiškinant ir taikant PĮ teisės normas, gali būti įgyvendintas vadinamasis netiesioginis direktyvų veikimas[15].
ESTT, siekdamas užtikrinti ES teisės, įskaitant direktyvų, veiksmingumą, suformulavo netiesioginio direktyvų veikimo doktriną, pagal kurią nacionalinės teisės normos, kuriomis į valstybės narės vidaus teisės sistemą yra perkeliamos ES direktyvos, turi būti aiškinamos ir taikomos taip, kad tokiu aiškinimu ir taikymu būtų maksimaliai pasiekti konkrečios ES direktyvos tikslai[16]. Atitinkamai PĮ normos turi būti aiškinamos ir taikomos laikantis nurodytos taisyklės, todėl, įgyvendinat PĮ reikalavimus, yra privaloma atsižvelgti į PĮ 8 priede nurodytus ES teisės aktus, jų tikslus, paskirtį ir ESTT išaiškinimus dėl konkrečios ES viešųjų pirkimų ar pirkimų direktyvos teisės normos, kuri yra perkelta į PĮ. Vis dėlto kiekviena valstybė narė turi teisę savarankiškai pasirinkti ir nusistatyti ES direktyvų įgyvendinimo priemones (taip pat sugriežtinti ar sušvelninti ES direktyvose nustatytą reguliavimą).
PĮ 1 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad, atliekant PĮ reglamentuojamus pirkimus, yra taikomos SESV 346 straipsnio nuostatos. PĮ 1 straipsnio 4 dalyje pateikta nuoroda į SESV 346 straipsnį pažymi gynybos ir saugumo srities ypatingą svarbą bei poreikį nustatyti būtinas konkrečias priemones, siekiant užtikrinti nacionalinio saugumo interesus.
SESV 346 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad: a) jokia valstybė ES narė neprivalo teikti informacijos, kurios atskleidimą ji laiko prieštaraujančiu gyvybiniams savo saugumo interesams; b) kiekviena valstybė ES narė gali imtis priemonių, kurias mano esant būtinas apsaugoti gyvybiniams savo saugumo interesams, susijusiems su ginklų, amunicijos ir karinės paskirties medžiagų gamyba ar prekyba; šios priemonės neturi kenkti gaminių, kurie nėra specialiai skirti karo tikslams, konkurencijos vidaus rinkoje sąlygoms. To paties SESV 346 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ES Taryba, remdamasi Europos Komisijos pasiūlymu, gali vieningai pakeisti 1958 m. balandžio 15 d. jos pačios sudarytą gaminių, kuriems taikomos šio straipsnio 1 dalies b punkto nuostatos, sąrašą[17]. Aiškinamajame komunikate dėl SESV 346 straipsnio (buvusio Europos Bendrijos sutarties 296 straipsnio) taikymo viešiesiems pirkimams gynybos srityje nustatyta, kad vidaus rinkos taisyklių netaikymas pirkimo sutartims gynybos srityje – tai priemonė, susijusi su prekyba ginklais, amunicija ir karinės paskirties medžiagomis. Todėl jos teisinis pagrindas yra SESV 346 straipsnio (buvusio Europos Bendrijos sutarties 296 straipsnio) 1 dalies b punktas. Valstybės narės gali pasinaudoti šia išimtimi sudarydamos pirkimo sutartis gynybos srityje, jeigu jos laikosi SESV (buvusios Europos Bendrijos sutarties) nustatytų sąlygų, kaip jas išaiškino ESTT. Be to, SESV 346 straipsnio 1 dalies b punkto taikymo sritį riboja „gyvybinių saugumo interesų“ sąvoka ir šio straipsnio 2 dalyje minimas karinės įrangos sąrašas (apie šiuos aspektus plačiau aptariama toliau).
Pirkimų gynybos ir saugumo srityje vykdymas yra esminė valstybės nacionalinio saugumo užtikrinimo priemonė, o valstybės teisė įsigyti gynybai reikalingas priemones yra esminė valstybės suvereniteto dalis. Taigi, PĮ 1 straipsnio 4 dalies nuostata dėl SESV 346 straipsnio išimties taikymo yra įtvirtinta, siekiant nepagrįstai neapriboti ES valstybių narių diskrecijos nacionalinio saugumo srityje. Įtvirtinta nuostata taip pat reiškia, kad ES pirkimų taisyklės yra taikytinos gynybos sektoriuje, o valstybės narės turi galimybę nuo jų nukrypti tik išimtiniais ES steigimo sutartyje numatytais atvejais ir sąlygomis.
SESV 346 straipsnyje įtvirtintos išimties taikymas
Pažymėtina, kad imtis vienašalių nacionalinių priemonių pagal SESV 346 straipsnį, kurio taikymo išimtis nustatyta PĮ 1 straipsnio 4 dalyje, galima tik įgyvendinus dvi kumuliatyvias sąlygas[18]: pirma, priemonės, kurių imamasi, turi būti susijusios su ginklų, amunicijos ir karinės paskirties medžiagų gamyba ir prekyba; antra, priemonės yra būtinos apsaugoti gyvybinius atitinkamos valstybės narės saugumo interesus[19].
(i) Priemonės turi būti susijusios su ginklų, amunicijos ir karinės paskirties medžiagų gamyba ir prekyba:
Pirmoji sąlyga reiškia, kad perkamos priemonės turi būti būtinai susijusios su ginklų, amunicijos ir karinės paskirties medžiagų gamyba ir prekyba[20]. Lietuvoje priemonės, susijusios su ginklų, amunicijos ir karinės paskirties medžiagų gamyba ir prekyba, perkamos pagal Bendrąjį karinės įrangos sąrašą, kuriuo įgyvendinama Direktyva 2017/2054.
ESBT išaiškinta, kad ginklų, amunicijos ir karinės paskirties prekių prekyba ir gamyba yra reguliuojama atskiro režimo, nustatyto SESV 346 straipsnio 1 dalies b punkte, kuris nedraudžia valstybėms narėms imtis atitinkamų priemonių, kurios joms atrodo būtinos apsaugoti gyvybinius saugumo interesus. Taip pat išaiškinta, kad šis straipsnis nedraudžia valstybei narei, atsižvelgiant į atitinkamą veiklą, imtis tokių priemonių, kurios, jos manymu, yra būtinos esminių jos saugumo interesų apsaugai ir suteikia valstybėms narėms ypač didelę diskreciją, vertinant tokios apsaugos gavimo poreikius[21]. Pagal ESTT dėl SESV 346 straipsnio taikymą – norint pasiremti nustatyta išimtimi, nepakanka vien abstrakčiai nurodyti gyvybinių saugumo interesų egzistavimą, be to, išimties taikymas galimas tik tuomet, kai perkamų prekių, įrangos naudojimas išimtinai kariniams tikslams yra akivaizdus. Tuo tarpu, kai naudojimas karo tikslams nėra akivaizdus, būtina laikytis pirkimo sutarčių sudarymo taisyklių[22]. Tai reiškia, kad įsigyjant prekes, kurios skirtos specialiai kariniams tikslams, tačiau iš esmės panašiai panaudojamos civilinėje srityje (pavyzdžiui, sraigtasparniai, platformos), galima pasinaudoti SESV 346 straipsnio išimtimi, jeigu bus pagrįstas atitinkamų prekių naudojimas būtent kariniams tikslams, bei jei šios prekės dėl būtent joms būdingų charakteristikų, įskaitant esminius pakeitimus, gali būti laikomos specialiai sukurtos tokiems tikslams[23].
(ii) Priemonės turi būti būtinos apsaugoti atitinkamos valstybės narės saugumo interesus:
Antroji būtina sąlyga, siejama su galimybe imtis vienašalių nacionalinių priemonių pagal SESV 346 straipsnį, reiškia, kad pirmiausia pirkimas gynybos srityje turi būti susijęs būtent su gyvybiniais saugumo interesais, t. y. su valstybės saugumo interesais. Kitaip tariant, SESV 346 straipsnio taikymas galimas tik pagrindus gyvybinių saugumo interesų buvimą.
ESTT praktikoje nustatyta, kad gyvybinių saugumo interesų sampratą apibrėžia kiekviena ES valstybė narė[24]. LR Seimo 2002 m. gegužės 28 d. nutarimu Nr. IX-907 patvirtintos Nacionalinio saugumo strategijos 11 straipsnyje nustatyta, kad gyvybiniai LR nacionalinio saugumo interesai – interesai, kuriems apsaugoti naudojamos visos teisėtos priemonės ir kuriuos pažeidus kiltų grėsmė Lietuvos valstybės ir visuomenės egzistavimui. Gyvybiniai LR nacionalinio saugumo interesai yra: pirma, suverenitetas, teritorijos vientisumas, demokratinė konstitucinė santvarka; antra, pilietinė visuomenė, pagarba žmogaus ir piliečio teisėms bei laisvėms ir jų apsauga; trečia, taika ir gerovė valstybėje.
Vis dėlto atkreiptinas dėmesys, kad pagal ESTT praktiką nustatyta išimtis dėl SESV 346 straipsnio taikymo turi būti aiškinama siaurai. Kitaip tariant, SESV 346 straipsnis turėtų būti taikomas tik tais atvejais, kai nėra abejonių, kad atliekamas pirkimas atitinka abi šio straipsnio pirmoje dalyje nustatytas būtinąsias sąlygas. Priešingu atveju turėtų būti taikomas pirkimų reguliavimas. ESTT šiuo aspektu yra išaiškinęs, kad SESV 346 straipsnis negali būti aiškinamas kaip suteikiantis teisę valstybėms narėms nukrypti nuo SESV nuostatų vien remiantis nurodytais gyvybiniais saugumo interesais[25], pavyzdžiui, ginklų, amunicijos, išimtinai karinės įrangos importo ir įsigijimo atleidimas nuo muitų ar pridėtinės vertės mokesčių nebūtų laikytinas valstybės narės gyvybinio saugumo interesais. Tuo tarpu vandens buteliukų tiekimas kariams krizės atveju, kuri susijusi su nacionaliniu saugumu, ar medikamentų tiekimas konflikto metu turėtų būti laikomi gyvybiniais saugumo interesais.
Galiausiai, nors PĮ 1 straipsnio 4 dalies tekste aiškiai pažodžiui nėra įvardinta, vis dėlto įtvirtintos normos esmė, kad esant SESV 346 straipsnyje nurodytoms sąlygoms bei valstybei nusprendus vykdyti pirkimą, taikant SESV 346 straipsnį, pirkimų reguliavimas, atliekant tokį pirkimą, yra eliminuojamas. Pagal bendrą taisyklę, išimties taikymo teisėtumą ir pagrįstumą įrodyti privalo išimtimi besivadovaujantis teisės subjektas, šiuo atveju – perkantysis subjektas.
[1] Komentuojamo PĮ 1 straipsnio nuostatose yra iš dalies perkeltos Direktyvos 2014/25/ES 1 straipsnio, taip pat šios direktyvos preambulės nuostatos.
[2] Pažymėtina, kad PĮ nustatytų tikslų įgyvendinimo pagrindinį vaidmenį atlieka perkantysis subjektas, o įstatymas yra tik įrankis (priemonė) tinkamai sureguliuoti pirkimų teisinius santykius, procesus, todėl įstatymų leidėjas daugiau sukuria prielaidas, o ne pats užtikrina skaidrių ir efektyvių pirkimų atlikimą.
[3] Soloveičik Deividas. Viešųjų pirkimų teisės tikslai ir jų įgyvendinimas. ISSN 1392-1274. TEISĖ 2014 91, p. 55 – 91.
[4] Arrowsmith Sue, Linarelli John, Wallace Don, JR. Regulating Public Procurement. National and International Perspectives. The Hague. London. Boston, 2000.
[5] LAT 2011 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-498/2011; 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2012; 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-496/2014; 2018 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-325-469/2018.
[6] ESTT 2013 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Manova, C‑336/12; LAT 2013 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2013.
[7] LAT 2018 m. birželio 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-234-469/2018; 2019 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-211-969/2019, 2019 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-217-969/2019.
[8] Pažymėtina, kad PĮ kaip specialiojo įstatymo statusas pripažintas, pavyzdžiui, LR Komercinio arbitražo, Transporto veiklos pagrindų, Atliekų tvarkymo įstatymų atžvilgiu.
[9] Teismai, nagrinėdami tiekėjų ir perkančiųjų subjektų ginčus, pagal pareigas (lot. ex officio) sprendžia dėl PĮ taikymo. PĮ siekiama tinkamos kokybės prekių ir paslaugų, reikalingų valstybės ir savivaldybių darniai ir tinkamai veiklai, racionaliam valstybės biudžeto lėšų naudojimui užtikrinti, konkurencijai ir rinkos plėtrai skatinti, lygiateisiškumo, nediskriminavimo, skaidrumo principus įgyvendinančioms priemonėms garantuoti, atsižvelgiant į kovos su korupcija teisės aktų tikslus ir uždavinius. Pirkimų teisinis reglamentavimas susijęs su viešojo intereso apsauga, todėl PĮ pirkimams nustatyti specialūs reikalavimai, o šio įstatymo nuostatos aiškintinos ir taikytinos taip, kad būtų apgintas viešasis interesas. LAT 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-583/2008.
[10] LAT 2014 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-411/2014.
[11] LAT 2014 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-534/2014.
[12] LAT 2013 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-713/2013; 2014 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-534/2014;2018 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-374-248/2018.
[13] LAT 2011 m. spalio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-304/2011; 2013 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-713/2013.
[14] LAT 2019 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-378/2019.
[15]ESTT 1986 m. vasario 26 d. sprendimas byloje Marshall, C-152/84; 1987 m. spalio 8 d. sprendimas byloje Kolpinghuis Nijmegen, C-80/86; 1990 m. lapkričio 13 d. sprendimas byloje Marleasing, C-106/89; 1997 m. gruodžio 18 d. sprendimas byloje Inter-Environnement Wallonie, C-129/96, 2003 m. gegužės 8 d. sprendimas byloje ATRAL, C-14/02; LAT 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2011.
[16] ESTT 1984 m. balandžio 10 d. sprendimas byloje Von Colson ir Kamann, C-14/83.
[17] Šiuo aspektu pažymėtina, kad ES Tarybos sąrašas nėra detalus ir nėra imperatyvus. Taryba, sudarydama tokį nekonkretų priemonių sąrašą, siekė dirbtinai neapriboti ES valstybių narių galimybių nesilaikyti ES sutartyse įtvirtintų nuostatų, atsižvelgiant į gynybos ir saugumo pirkimų specifiką ir į tai, kad ES nuo įsisteigimo pradžios neturėjo įgaliojimų veikti gynybos ir saugumo srityje.
[18] Generalinės advokatės Juliane Kokott 2012 m. sausio 19 d. išvada byloje Insinööritoimisto InsTiimi, C-615/10.
[19] Kuzminskas Vilius. SESV Sutarties 346 straipsnyje įtvirtintos išimties taikymas gynybos ir saugumo srities viešiesiems pirkimams. ISSN 1392-1274. TEISĖ 2018 106, p. 148.
[20] Šios sąlygos egzistavimas visų pirma sietinas su produktais, nurodytais 1958 m. balandžio 15 d. Tarybos sprendimu 255/58 patvirtintu ginklų, amunicijos ir karinių medžiagų sąrašu.
[21] ESBT 2003 m. rugsėjo 30 d. sprendimas byloje Fiocchi Munizioni / Komisija, T-26/01; ESTT 2013 m. vasario 28 d. sprendimas byloje Ellinika Nafpigeia, C-246/12 P.
[22] ESTT 2008 m. spalio 2 d. sprendimas byloje Komisija / Italija, C-157/06.
[23] ESTT 2012 m. birželio 7 d. sprendimas Insinööritoimisto InsTiimi, C-615/10.
[24] Nors šiuo aspektu valstybėms narėms yra suteikta diskrecija pačioms nuspręsti, kas laikytina jos gyvybiniais saugumo interesais, ESTT praktikoje sutinkama pavyzdžių, kuomet ESTT paneigė valstybės narės nurodytus gyvybinius saugumo interesus, pavyzdžiui, ESTT 2009 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje Komisija / Suomija, C-284/05.
Komentarai
0 komentarų
Tam, kad paliktumėte komentarus prisijunkite