93 straipsnis. Skirtingų valstybių narių perkančiųjų subjektų bendrai atliekamas pirkimas
93 straipsnis. Skirtingų valstybių narių perkančiųjų subjektų bendrai atliekamas pirkimas
1. Lietuvos Respublikos ir kitų valstybių narių perkantieji subjektai gali atlikti bendrus pirkimus bet kuriuo iš šiame straipsnyje nurodytų atvejų.
2. Perkantieji subjektai neturi teisės atlikti bendro pirkimo, jeigu taip galėtų būti išvengta šio įstatymo ar kitų valstybių narių, kurių perkantieji subjektai kartu atlieka bendrą pirkimą, teisės aktų, suderintų su Europos Sąjungos teisės aktų reikalavimais, taikymo.
3. Perkantieji subjektai gali naudotis kitoje valstybėje narėje veikiančios centrinės perkančiosios organizacijos centralizuotos pirkimo veiklos paslaugomis.
4. Centrinė perkančioji organizacija centralizuotos pirkimo veiklos paslaugas teikia vadovaudamasi valstybės narės, kurioje ji veikia, teisės aktų nuostatomis. Valstybės narės, kurioje veikia centrinė perkančioji organizacija, teisės aktų nuostatos taip pat taikomos:
1) dinaminės pirkimo sistemos pagrindu sudaromai pirkimo sutarčiai;
2) atnaujintam tiekėjų varžymuisi pagal preliminariąją sutartį.
5. Keli skirtingų valstybių narių perkantieji subjektai gali:
1) sudaryti vieną pirkimo sutartį;
2) sudaryti bendrą preliminariąją sutartį;
3) pirkimus atlikti taikydami dinaminę pirkimo sistemą;
4) sudaryti sutartis preliminariosios sutarties arba dinaminės pirkimo sistemos pagrindu.
6. Tuo atveju, kai nėra tarp valstybių narių sudaryto tarptautinio susitarimo, reguliuojančio būtinus elementus, patys perkantieji subjektai, norintys kartu atlikti bendrą pirkimą, pasirašo susitarimą, kuriame nustato:
1) šalių atsakomybę ir taikytinas valstybių narių nacionalinės teisės aktų nuostatas. Pirkimo dokumentuose gali būti nustatyta kiekvieno dalyvaujančio perkančiojo subjekto atsakomybė ir taikytinos nacionalinės teisės aktų nuostatos;
2) pirkimo procedūrų vidinį organizavimą, įskaitant procedūrų valdymą, numatomų pirkti prekių, paslaugų ar darbų pasiskirstymą, pirkimo ar preliminariųjų sutarčių sudarymą.
7. Laikoma, kad šio straipsnio 6 dalyje nurodytame susitarime dalyvaujantis perkantysis subjektas, įsigydamas prekių, paslaugų ar darbų iš perkančiojo subjekto, atsakingo už pirkimo procedūros atlikimą, įvykdo šiame įstatyme nustatytas pareigas.
8. Kai keli skirtingų valstybių narių perkantieji subjektai įsteigia bendrą subjektą, įskaitant ir Europos teritorinio bendradarbiavimo grupes ar kitus pagal Europos Sąjungos teisę įsteigtus subjektus, dalyvaujantys perkantieji subjektai, vadovaudamiesi įsteigto subjekto kompetentingo valdymo organo sprendimu, sutaria dėl vienos iš valstybių narių nacionalinių pirkimų taisyklių taikymo šia tvarka:
1) taikomos valstybės narės, kurioje yra bendro subjekto registruota buveinė, nacionalinės teisės aktų nuostatos. Šis susitarimas gali būti neterminuotas, jeigu tai nustatyta bendro subjekto steigimo dokumente, arba terminuotas – tam tikrų rūšių pirkimams arba vienam ar keliems atskiriems pirkimams;
2) taikomos valstybės narės, kurioje bendras subjektas vykdo veiklą, nacionalinės teisės aktų nuostatos.
Komentuojamame PĮ 93 straipsnyje[1] įtvirtintos perkančiųjų subjektų, kurių buveinės yra ir kurie savo veiklą vykdo skirtingose valstybėse, kartu atliekamų pirkimų bei pirkimų iš kitos valstybės centrinės perkančiosios organizacijos galimybės ir bendradarbiavimo tvarka.
Bendras pirkimas reiškia situaciją, kai du ar daugiau perkančiųjų subjektų vykdo pirkimo procedūrą kartu (detaliau žiūrėti PĮ 92 straipsnio komentarą). Pagrindinė šios specifinės procedūros savybė yra ta, kad tik vienas konkursas skelbiamas visų dalyvaujančių perkančiųjų subjektų vardu[2]. Bendras pirkimas gali vykti labai įvairiai, viena vertus, gali vykti suderintas pirkimas, kai parengiamos bendros techninės specifikacijos darbams, prekėms ar paslaugoms pirkti, o tokį pirkimą vykdys keli perkantieji subjektai, kiekvienai vykdant atskirą pirkimo procedūrą. Kita vertus, galima padėtis, kai atitinkamos perkantieji subjektai bendrai vykdo vieną pirkimo procedūrą, veikdami kartu arba patikėdami vienam perkančiajam subjektui valdyti pirkimo procedūrą visų perkančiųjų subjektų vardu[3].
Bendras pirkimas savaime neturi jokio tarpvalstybinio elemento ir taikomas PĮ 92 straipsnis. Tam, kad būtų bendras tarpvalstybinis pirkimas, konkrečioje pirkimo procedūroje turi dalyvauti perkantieji subjektai iš skirtingų valstybių narių, suskirstydami savo reikalavimus ir veikdami kartu sudarant sutartį[4].
Bendriems pirkimams, turintiems tarpvalstybinį elementą, būdinga chronologinė seka[5]:
- Pasirengimo konkursui etapas: pagrindinis dėmesys skiriamas sprendimų priėmimo procesui prieš įgyvendinant tarpvalstybinį bendrą pirkimą (perkamo objekto apibrėžimas, sprendimas įgyvendinti pirkimus kartu, susitarimo sudarymas, taikomos teisės nustatymas, darbų pasiskirstymas, pirkimo dokumentų parengimas, pirkimo organizavimas);
- Konkurso etapas: dėmesys sutelkiamas į klausimus, kylančius įgyvendinant tarpvalstybinį bendrą pirkimą (komisijos sandara, sprendimų priėmimas, atsakomybė už priimamus sprendimus);
- Laimėtojo paskelbimo ir sutarties vykdymo etapas: dėmesys sutelkiamas į pirkimų sutarties vykdymo klausimus (sutarties šalių atsakomybę, taikytiną teisę, vykdymo vietą).
PĮ 93 straipsniu siekiama sumažinti teisines ir praktines kliūtis, kurios kyla dėl ES valstybių narių teisės sistemų ypatumų.
PĮ 93 straipsnio tikslas yra nustatyti naujas bendro tarpvalstybinio pirkimo taisykles, kad perkantiesiems subjektams būtų lengviau bendradarbiauti ir būtų geriau išnaudojami vidaus rinkos privalumai atveriant prekių tiekėjams ir paslaugų teikėjams tarptautines verslo galimybes. Taip pat PĮ 93 straipsniu siekiama papildyti, patikslinti Roma I taikymo taisykles.
Praktikoje[6] išskiriami ir kiti bendro tarpvalstybinio pirkimo privalumai:
- mažesnės kainos dėl masto ekonomijos;
- administracinių kaštų sumažinimas;
- aplinkosaugos kriterijų lengvesnis įtvirtinimas bei įgyvendinimas pirkime;
- naujų prekių pristatymas į konkrečią ES valstybės narės rinką;
- inovatyvių produktų kūrimo skatinimas.
Taikant bendrą tarpvalstybinį pirkimą susiduriama su šiais sunkumais:
- teisinis sudėtingumas, susijęs su nacionaliniais pirkimų įstatymais ir sutarčių nuostatomis, taip pat konkrečius produktus reglamentuojantys teisės aktai;
- nelanksti rinkos struktūra ir kainų politika;
- sudėtingos ar novatoriškos prekės ar paslaugos, kurias sunku standartizuoti;
- partnerių koordinavimas;
- kalba;
- bendravimas su galutiniais vartotojais;
- el. pirkimų priemonės, nes jos sukurtos atsižvelgiant į nacionalinius reikalavimus.
Siekiami PĮ 93 straipsnio tikslai tiesiogiai priklauso nuo:
- tinkamų partnerių, kurie būtų pasiryžę pasiekti gerų rezultatų;
- patikimo projekto valdymo;
- rinkų, į kurias buvo kreiptasi, ir tarpvalstybinių bendrų pirkimų pripažinimo;
- pažangios ir gerai parengtos viešųjų pirkimų strategijos[7].
Taigi, siekiant tinkamai pasiekti bendrų tarpvalstybinių pirkimų tikslų bei išvengti susiklostančių sunkumų, PĮ 93 straipsnyje įtvirtinti metodai (būdai), kuriuos gali taikyti perkantieji subjektai, organizuodami tarpvalstybinius bendrus pirkimus, kiekvieno iš nurodytų būdu įgyvendinimo bendrosios taisyklės.
PĮ 93 straipsnyje reguliuojami trys metodai (būdai), kurie gali būti laisvai pasirenkami[8]:
- bendras pirkimas, kurį atlieka perkantieji subjektai iš skirtingų valstybių (detaliau žiūrėti PĮ 93 straipsnio 5-7 dalies komentarą);
- pirkimas iš centrinės perkančiosios organizacijos, veikiančios kitoje valstybėje (detaliau žiūrėti PĮ 93 straipsnio 3-4 dalies komentarą);
- bendras pirkimas per bendrai įsteigtą juridinį asmenį (detaliau žiūrėti PĮ 93 straipsnio 8 dalies komentarą).
Kaip nurodyta PĮ 92 straipsnio komentare, bendro pirkimo procedūros negalima sutapatinti su Direktyvos 2014/25/ES 28 straipsnyje įtvirtinta viešojo – viešojo sektoriaus partneryste, kuri Lietuvoje pagal įstatymą netaikytina (detaliau žiūrėti PĮ 19 straipsnio komentarą).
- PĮ 93 straipsnio 1 dalyje reguliuojama teisė skirtingų ES valstybių narių perkantiesiems subjektams atlikti bendrus tarpvalstybinius pirkimus.
PĮ 93 straipsnio taikymui yra būtinas tarptautinis elementas, t. y. PĮ 93 straipsnyje nustatytais metodais (būdais) gali pasinaudoti perkantieji subjektai, kai bent vienas perkantysis subjektas įsteigtas ir veikia kitoje valstybėje narėje, kitaip sakant, pirkime turi dalyvauti mažiausiai dviejų skirtingų valstybių narių perkantieji subjektai.
Kita valstybė narė turi būti suprantama kaip Europos Sąjungos valstybė narė, todėl PĮ 93 straipsnis netaikomas, kai perkantysis subjektas veikia valstybėje, nepriklausančioje Europos Sąjungai.
PĮ 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bendro tarpvalstybinio pirkimo organizavimo metodų (būdų) sąrašas yra baigtinis, o perkantieji subjektai turi diskreciją pasirinkti bendrą pirkimą, kurį atlieka perkantieji subjektai iš skirtingų valstybių (detaliau žiūrėti PĮ 93 straipsnio 5-7 dalies komentarą), ar pirkimą iš centrinės perkančiosios organizacijos, veikiančios kitoje valstybėje (detaliau žiūrėti PĮ 93 straipsnio 3-4 dalies komentarą), ar bendrą pirkimą per bendrai įsteigtą juridinį asmenį (detaliau žiūrėti PĮ 93 straipsnio 8 dalies komentarą). Kita vertus, nei vienas iš metodų (būdų) neturi prioriteto prieš kitus ir perkantieji subjektai turi laisvę pasirinkti jiems tinkamiausią.
- PĮ 93 straipsnio 2 dalyje yra nustatytas draudimas vykdyti pirkimus, vadovaujantis PĮ 93 straipsnio būdais, siekiant išvengti konkrečios valstybės narės teisės aktų taikymo.
Perkantieji subjektai neturi teisės atlikti bendro pirkimo, jeigu taip galėtų būti išvengta PĮ ar kitų ES valstybių narių, kurių perkantieji subjektai kartu atlieka bendrą pirkimą, teisės aktų, suderintų su Europos Sąjungos teisės aktų reikalavimais, taikymo, pavyzdžiui, skaidrumo reikalavimo ir dokumentų pateikimo tiekėjams reikalavimo[9]. Tai aktualu, kai valstybės narės turi teisę neįtvirtinti konkrečios Direktyvos 2014/25/ES normos ar objektyviai jos nėra įtvirtinusi ir tokiu teisiniu reguliavimu pasinaudoja perkantieji subjektai, bendrai atlikdami pirkimus ir pasirinkdami mažiau varžančias procedūras.
Pavyzdys
Lenkijos ir Lietuvos perkantieji subjektai pasirinko taikyti Lenkijos pirkimų teisės normas, kadangi Lenkijos pirkimų teisėje yra papildoma išimtis, kuomet nereikia taikyti griežtų pirkimų procedūrų ir terminų dėl nacionalinės svarbos projektų. Lenkijos ir Lietuvos perkantieji subjektai būtent siekia, kad jų projektas būtų tokiu pripažintas ir, taikant Lenkijos pirkimų teisę, būtų pritaikyta nurodyta išimtis ir nevykdomas pirkimas pagal standartinius pirkimų būdus.
- PĮ 93 straipsnio 3 dalyje nurodyta galimybė perkantiesiems subjektams naudotis kitos ES valstybės narės centrinės perkančiosios organizacijos paslaugomis.
PĮ 93 straipsnio 3 dalyje nustatyta galimybė LR perkantiesiems subjektams įsigyti prekes, paslaugas ir darbus iš kitos valstybės narės centrinės perkančiosios organizacijos. Analogiškai kitų valstybių narių perkantieji subjektai turi galimybę įsigyti prekes, paslaugas ar darbus iš LR įsteigtų centrinių perkančiųjų organizacijų, pavyzdžiui, iš CPO LT (detaliau apie centrines perkančiąsias organizacijas žiūrėti PĮ 90 straipsnio komentarą).
Kitų valstybių narių centrinių perkančiųjų organizacijų veikla ir viešųjų pirkimų vykdymo tvarka reglamentuojama jų kilmės valstybių narių teisės aktais.
Pažymėtina, kad PĮ 93 straipsnio 3 dalyje nėra leistina pasinaudoti centrinės perkančiosios organizacijos teikiamomis pagalbinės viešųjų pirkimų veiklos paslaugomis (detaliau žiūrėti PĮ 2 straipsnio 10 dalies komentarą), todėl galima naudotis tik centralizuotų viešųjų pirkimų veiklos paslaugomis (detaliau žiūrėti PĮ 2 straipsnio 1 dalies komentarą).
- PĮ 93 straipsnio 4 dalyje yra įtvirtinta centrinės perkančiosios organizacijos paslaugų teikimo kitų valstybių narių perkantiesiems subjektams tvarka ir sąlygos.
PĮ 93 straipsnio 4 dalyje yra nustatyta, kad centrinės perkančiosios organizacijos vykdo centrinę viešųjų pirkimų veiklą (detaliau žiūrėti PĮ 2 straipsnio 1 dalies komentarą) pagal tos valstybės narės teisės aktus, kurioje yra įsteigta centrinė perkančioji organizacija, nepaisant to, jog prekes, paslaugas ir darbus gali įsigyti kitų valstybių narių perkantieji subjektai, kurių pirkimus reguliuoja būtent tų valstybių narių teisės aktai. Tai reiškia, kad taikomos teisės normos yra privalomos ir perkantieji subjektai negali susitarti su centrinėmis perkančiosiomis organizacijomis dėl kitų valstybių narių teisės normų taikymo, priešingai negu PĮ 93 straipsnio 6 dalies 1 punkto atveju (detaliau žiūrėti PĮ 93 straipsnio 6 dalies 1 punkto komentarą)[10].
Pavyzdys
Lenkijos perkantysis subjektas siekia įsigyti kanceliarines prekes per Lietuvos centrinės perkančiosios organizacijos sukurtą dinaminę pirkimo sistemą. Tokiu atveju dinaminės pirkimo sistemos procedūroms ir kvietimui pagal dinaminę pirkimo sistemą yra taikomas PĮ, o ne Lenkijos pirkimų teisės aktai.
Papildomai PĮ 93 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad ne tik centrinės perkančiosios organizacijos veikla, tačiau taip pat dalis kitų valstybių narių perkančiųjų subjektų pirkimų procedūrų veiksmų turi būti atliekami pagal valstybės narės, kurioje veikia centrinė perkančioji organizacija, teisės aktų nuostatas. PĮ 93 straipsnio 4 dalyje pateikiamas baigtinis tokių procedūrų sąrašas:
- dinaminės pirkimo sistemos pagrindu sudaroma pirkimo sutartis (detaliau žiūrėti PĮ 87 straipsnio komentarą);
- atnaujintas tiekėjų varžymasis pagal preliminariąją sutartį (detaliau žiūrėti PĮ 86 straipsnio komentarą).
- PĮ 93 straipsnio 5 dalyje yra įtvirtinta skirtingų valstybių narių perkančiųjų subjektų bendradarbiavimo galimybė.
PĮ 93 straipsnio 5 dalies reguliavimas reiškia, kad nėra būtina prekes, paslaugas ar darbus įsigyti iš kitoje valstybėje narėje veikiančių centrinių perkančiųjų organizacijų, o perkantieji subjektai gali tiesiogiai bendradarbiauti. Taip pat bendradarbiauti gali ir centrinės perkančiosios organizacijos, pavyzdžiui, buvo vykdomas HAPPI projektas, kai centrinės perkančiosios organizacijos iš skirtingų valstybių narių vykdė tarpvalstybinius bendrus pirkimus inovaciniams produktams, skirtiems sveikatos sričiai, t. y. senstančios visuomenės narių paskirstymo sveikatos priežiūros įstaigoms visoje Europos Sąjungoje, įsigyti[11].
Skirtingų valstybių narių perkantieji subjektai gali:
- sudaryti vieną pirkimo sutartį. Tai reiškia, kad pirkimo sutarties (detaliau dėl viešojo pirkimo sutarties sampratos žiūrėti PĮ 2 straipsnio 19 punkto komentarą) šalimis gali būti ne vienas perkantysis subjektas, tačiau keli perkantieji subjektai, veikiantys skirtingose valstybėse narėse;
- sudaryti bendrą preliminariąją sutartį. Tai reiškia, kad preliminariosios sutarties (detaliau dėl preliminariosios sutarties sampratos žiūrėti PĮ 86 straipsnio komentarą) šalimis gali būti ne vienas perkantysis subjektas, tačiau keli perkantieji subjektai, veikiantys skirtingose valstybėse narėse. Tai praktikoje dažniausiai taikomas modelis, kadangi jo pagrindu perkantieji subjektai gali sudaryti atskiras pagrindines sutartis, pavyzdžiui, jau nurodytas HAPPI projektas[12];
- pirkimus atlikti taikydami dinaminę pirkimo sistemą. Tai reiškia, kad tiekėjai dalyvauja dinaminėje pirkimo sistemoje, sudarytoje kelių perkančiųjų subjektų, veikiančių skirtingose valstybėse narėse (detaliau dėl dinaminės pirkimo sistemos detaliau žiūrėti PĮ 87 straipsnio komentarą);
- sudaryti sutartis preliminariosios sutarties arba dinaminės pirkimo sistemos pagrindu. Tai reiškia, kad pirkimo sutarties, kuri sudaroma po atnaujinto varžymosi pagal preliminariojoje sutartyje nustatytą tvarką (detaliau žiūrėti PĮ 86 straipsnio komentarą), arba po konkrečių pirkimų dėl pirkimo sutarties sudarymo, PĮ 87 straipsnio 9 dalies pagrindu, vykdymo (detaliau žiūrėti PĮ 87 straipsnio 9 dalies komentarą), šalimis gali būti ne vienas perkantysis subjektas, tačiau keli perkantieji subjektai, veikiantys skirtingose valstybėse narėse. Tai taip pat reiškia, kad perkantysis subjektas gali pasinaudoti kitos valstybės narės perkančiojo subjekto sukurta dinamine pirkimo sistema netgi tais atvejais, kai perkantysis subjektas nėra centrinė perkančioji organizacija[13].
- PĮ 93 straipsnio 6 dalyje yra įtvirtintos taisyklės, kada skirtingų valstybių narių perkantieji subjektai turi teisę vykdyti bendrus pirkimus.
PĮ 93 straipsnio 6 dalyje įtvirtinti 2 atvejai, kai skirtingų valstybių narių perkantieji subjektai gali vykdyti bendrus pirkimus:
1) tarp valstybių narių yra sudarytas tarptautinis susitarimas, kuriame yra sureguliuoti bendrų pirkimų vykdymo elementai[14];
2) tarp skirtingų valstybių narių perkančiųjų subjektų sudarytas susitarimas, kuriame yra sureguliuoti bendrų pirkimų vykdymo elementai[15]. Tai taikoma tais atvejais, kai tarptautiniame susitarime nėra aptartų pirkimų taisyklių ar kai iš viso nėra sudarytas tarptautinis susitarimas.
Taigi, skirtingų valstybių narių perkantieji subjektai negali bet kokiomis priemonėmis vykdyti bendrų pirkimų, o tam turi būti sudarytas formalus tarptautinio pobūdžio susitarimas (tarp valstybių narių arba tarp perkančiųjų subjektų).
Susitarimuose turėtų būti detalizuoti bent šie aspektai[16]:
- bendros veiklos priežastys ir tikslai, t. y. kodėl pirkimas atliekamas bendrai, kokia nauda, vykdant bendrą tarpvalstybinį pirkimą;
- dalyvaujančių perkančiųjų subjektų pavadinimai ir kiti rekvizitai;
- įsigyjamas produktas (-ai) / paslauga (-os) (galbūt nurodant kiekį);
- procedūra, kurią reikia atlikti;
- pavedimas pagrindiniam susitarimo partneriui atlikti procedūras (jeigu taip susitariama);
- perkančiųjų subjektų pareigos, rengiant pirkimo dokumentus, vykdant pirkimo procedūras.
Priklausomai nuo perkančiųjų subjektų susitarimo, tarpvalstybinius bendrus pirkimus galima skirstyti į dvi grupes:
- labiau centralizuotus. Tokiu atveju pirkimo dokumentų projektą parengti pavedama pagrindiniam partneriui, kuris pateikia projektą kitų partnerių įvertinimui, tuomet galutinį variantą patvirtina pagrindinis partneris. Pirkimo pasiūlymų vertinimą pagal suderintą tvarką atlieka pagrindinis partneris;
- labiau decentralizuotus. Tokiu atveju kiekvienas susitarimo partneris prisideda prie pirkimo dokumentų projekto rengimo (pavyzdžiui, suformuojamas komitetas ar komisija iš visų partnerių) ir patvirtina galutinius pirkimo dokumentus. Pirkimo komisiją tuomet siūloma sudaryti iš visų partnerių atstovų ir ši pirkimo komisija atlieka pasiūlymų vertinimą.
PĮ 93 straipsnio 6 dalyje taip pat nurodyti būtini susitarimų elementai, t. y.:
1) PĮ 93 straipsnio 6 dalies 1 punkte nustatyta, kad susitarime turi būti įtvirtinta šalių atsakomybė ir taikytinos valstybių narių nacionalinės teisės aktų nuostatos.
Susitarimo šalys (perkantieji subjektai) turi teisę paskirti pagrindinį partnerį, kuris būtų atsakingas už pirkimo vykdymą[17]. Taip pat susitariama, kokias konkrečias funkcijas atliks kiekvienas susitarimo partneris, pavyzdžiui, HAPPI projekte Prancūzijos centrinė perkančioji organizacija buvo atsakinga už administracinį darbą (faktinį procedūrų vykdymą), tačiau kiti partneriai prisidėjo prie techninės specifikacijos rengimo, pateikė informaciją apie valstybėse narėse taikomas imperatyviąsias teisės normas, buvo sudarytas bendras visų partnerių komitetas, kuris rengė bendrus pirkimo dokumentus[18].
Perkantieji subjektai turi pasirinkti vienos iš valstybių narių, kurių perkantieji subjektai dalyvauja susitarime, teisės normas, kurios taikytinos bendrai vykdomiems pirkimams (paprastai tai būna to perkančiojo subjekto valstybės teisės normos, kuris yra paskiriamas pagrindiniu partneriu, kuris vykdys pirkimo procedūras)[19].
Tai reiškia, kad tais atvejais, kai bendrus pirkimus ketina vykdyti Ispanijos ir Italijos perkantieji subjektai, jie negali pasirinkti taikyti Vokietijos pirkimų teisės. Tokia taisyklė įtvirtinta, atsižvelgiant į PĮ 93 straipsnio 2 dalies draudimą taikyti PĮ 93 straipsnio normas, siekiant išvengti nacionalinės teisės taikymo. Kita vertus, jeigu pagal PĮ 93 straipsnio 6 dalies 2 punktą perkantieji subjektai pasiskirsto funkcijas, pavyzdžiui, pirkimų etapus ar atskirų sutarčių sudarymą, tuomet kiekvienam atskiram etapui, funkcijai ar sutarčiai gali būti taikomos skirtingų valstybių narių teisės normos. Pavyzdžiui, minėtame HAPPI projekte buvo sudaryta preliminarioji sutartis pagal Prancūzijos teisę, tačiau atnaujinti varžymaisi buvo atliekami pagal tos valstybės teisę, kurios valstybės perkančioji organizacija atliko atnaujintą varžymąsi[20].
PĮ 93 straipsnio 6 dalies 1 punkte įtvirtinta taisyklė, kad turi būti taikomos konkrečios iš susitariančių perkančiųjų subjektų valstybių narių pirkimų teisės normos, nereiškia, kad sudaromai pirkimų sutarčiai negali būti taikoma kitos konkrečios teisės normos, pavyzdžiui, tiekėjo, kuris laimėjo pirkimą, valstybės teisės normos. Nepaisant to, kokios valstybės materialioji teisė pasirinkta, turi būti užtikrinti Europos Sąjungos reguliuojami pirkimo sutarčių aspektai, pavyzdžiui, dėl ribojimo keisti pirkimo sutartį (detaliau žiūrėti PĮ 97 straipsnio komentarą).
Pavyzdys
Sudaromas susitarimas tarp AB LITGRID ir Polskie Sieci Elektroenergetyczne S.A. (Lenkijos perkantysis subjektas) dėl povandeninės Lenkijos – Lietuvos HVDC jungties (Harmony link) statybos. Susitarimo šalys nusprendė, kad būtent Polskie Sieci Elektroenergetyczne S.A. vykdys visus pirkimus, kurie yra skirti bendriems perkančiųjų subjektų poreikiams, bendram projekto suderinamumui, o tie pirkimai, kurie būtini tik konkrečiai valstybei (konkretaus perkančiojo subjekto poreikiams), bus vykdomi atskirai. Kai vykdomi bendri pirkimai yra taikoma Lenkijos pirkimų teisė. Nepažeidžiant nurodytos taikytinos teisės, AB LITGRID turi aktyviai dalyvauti rengiant pirkimo dokumentus bei nurodyti imperatyviąsias teisės normas, kurios bus taikomos sutarties vykdymo metu (tai sutarties daliai, kuri bus vykdoma Lietuvos teritorijoje).
2) PĮ 93 straipsnio 6 dalies 2 punkte nustatyta, kad susitarime turi būti įtvirtintas pirkimo procedūrų vidaus organizavimas, įskaitant procedūrų valdymą, numatomų pirkti prekių, paslaugų ar darbų pasiskirstymą, pirkimo ar preliminariųjų sutarčių sudarymą. Kitaip sakant, perkantieji subjektai turi pasiskirstyti, kuris iš perkančiųjų subjektų atliks pirkimų procedūras ir (ar) kuriuos konkrečius procedūrų etapus, pavyzdžiui, HAPPI projekte pagrindinis pirkimas buvo vykdomas Prancūzijos centrinės perkančiosios organizacijos Prancūzijoje taikomoje elektroninėje viešųjų pirkimų sistemoje[21], kuris iš perkančiųjų subjektų sudarys ir vykdys sutartis, pavyzdžiui, HAPPI projekte kiekviena perkančioji organizacija buvo atskirai atsakinga už sudarytos pagrindinės sutarties valdymą ir priežiūrą[22].
Pavyzdys
Perkantieji subjektai iš Ispanijos ir Italijos sudarė susitarimą dėl konkretaus projekto bendro vykdymo. Buvo nustatyta, kad Italijos perkantysis subjektas vykdys procedūras ir sudarys dinaminę pirkimo sistemą. Dinaminės pirkimo sistemos procedūroms bei kvietimui sudaryti pagrindines sutartis buvo nustatyta Italijos viešųjų pirkimų teisė, o sudarytoms pagrindinėms sutartims taikoma tos valstybės teisė, kurios valstybės perkantysis subjektas sudaro pagrindinę sutartį.
Pavyzdys
Sudaromas susitarimas tarp AB LITGRID ir Polskie Sieci Elektroenergetyczne S.A. (Lenkijos perkantysis subjektas) dėl povandeninės Lenkijos – Lietuvos HVDC jungties (Harmony link) statybos. Susitarimo šalys nusprendė, jog būtent Polskie Sieci Elektroenergetyczne S.A. vykdys visus pirkimus, kurie yra skirti bendriems perkančiųjų subjektų poreikiams, bendram projekto suderinamumui. Kai vykdomi bendri pirkimai yra taikoma Lenkijos pirkimų teisė. Lenkijos teisė taip pat taikoma sudaromoms sutartims, nors sutarties šalys yra tiek AB LITGRID, tiek Polskie Sieci Elektroenergetyczne S.A. (ir pirkimo laimėtojas).
- PĮ 93 straipsnio 7 dalyje yra įtvirtinta, kad PĮ 93 straipsnio 6 dalyje nurodytame susitarime dalyvaujantis perkantysis subjektas, įsigydamas prekių, paslaugų ar darbų iš perkančiojo subjekto, atsakingo už pirkimo procedūros atlikimą, įvykdo PĮ nustatytas pareigas. Kita vertus, kai bendro tarpvalstybinio pirkimo šalimis yra skirtingų valstybių narių centrinės perkančiosios organizacijos, kyla poreikis papildomai susitarti, kaip perkantieji subjektai, kurie nėra tarpvalstybinio bendro pirkimo šalys, tačiau turi teisę pirkti iš centrinės perkančiosios organizacijos pagal teisės normas, bendraus su centrine perkančiąja organizacija, sudariusia sutartį ar preliminariąją sutartį bei įsigys reikalingų prekių, paslaugų ar darbų, o taip pat kurios valstybės narės teisė bus taikoma šiems santykiams: centrinės perkančiosios organizacijos ar kitos valstybės narės perkančiosios organizacijos. Ši tvarka turėtų būti aptariama tarpvalstybinio bendro pirkimo šalių susitarime[23].
Kaip nurodyta PĮ 93 straipsnio 6 dalyje, perkantieji subjektai turi teisę susitarti, kurios valstybės narės tvarka ir teisės nuostatos yra taikomos pirkimams. Bet kuriuo atveju, pirkimams taikytinos pagrindinės ES nuostatos, visos valstybės narės turėjo perkelti į nacionalinę teisę Direktyvos 2014/25/ES nuostatas, be to, tiesiogiai taikytini pirkimų principai, prekių, paslaugų ir darbų tiekimo laisvė[24].
Atsižvelgiant į tai, PĮ 93 straipsnio 7 dalyje yra įtvirtinta pirkimų procedūrų teisėtumo prezumpcija. Kitaip sakant, tiekėjai negali ginčyti perkančiojo subjekto veiksmų ar sprendimų tik dėl bendrų pirkimų procedūrų, kurios buvo atliktos kitos valstybės narės perkančiojo subjekto, vykdymo fakto. Šiuo atveju tiekėjai turėtų ginčyti būtent kitos valstybės narės perkančiojo subjekto atliktus veiksmus bei priimtus sprendimus pagal tos valstybės narės, kurios perkantysis subjektas vykdė pirkimų procedūras tvarką (jeigu procedūras vykdo Lietuvos Respublikos perkantysis subjektas pagal Lietuvos pirkimų teisės normas, taikoma VPĮ VII skyriaus ar PĮ VII skyriaus tvarka).
- PĮ 93 straipsnio 8 dalyje yra įtvirtinta skirtingų valstybių narių perkančiųjų subjektų teisė bendrų pirkimų procedūrų vykdymui įsteigti bendrą subjektą bei teisė nustatyti to subjekto vykdomiems bendriems pirkimams sąlygas ir tvarką.
Skirtingų valstybių narių perkantieji subjektai turi teisę įsteigti juridinį asmenį, skirtą vykdyti bendrus pirkimus, nepaisant to, kokia to juridinio asmens forma.
PĮ 93 straipsnio 8 dalyje yra nurodytas nebaigtinis sąrašas galimų steigiamo subjekto formų, t. y. Europos teritorinio bendradarbiavimo grupė pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1082/2006.
Pavyzdys
Lietuvos, Estijos ir Latvijos geležinkelių srityje veikiantys perkantieji subjektai bei šių šalių ministerijos sudarė tarptautinį susitarimą, kuriuo bendram Rail Baltica projektui vykdyti buvo įsteigtas bendras juridinis asmuo RB Rail AS, veikiantis pagal Latvijos teisę. Kadangi buvo pasirinkta, kad juridinis asmuo steigiamas Latvijoje, pasirinkta juridinio asmens forma, kuri reguliuojama būtent Latvijoje.
Skirtingų valstybių narių perkantieji subjektai turi sutarti dėl subjekto vykdomų bendrų pirkimų tvarkos ir taikomų teisės aktų. Taikytina teisė nustatoma įsteigto subjekto kompetentingo valdymo organo sprendimu. PĮ 93 straipsnio 8 dalyje yra nurodytos alternatyvios valstybių narių teisės normos:
1) valstybės narės, kurioje yra bendro subjekto registruota buveinė, nacionalinių teisės aktų nuostatos. Šis susitarimas gali būti neterminuotas, jeigu tai nustatyta bendro subjekto steigimo dokumente, arba terminuotas – tam tikrų rūšių pirkimams arba vienam ar keliems atskiriems pirkimams.
Kitaip sakant, yra taikomos subjekto registruotos buveinės principas, t. y. taikomos tos valstybės narės, kurioje yra registruota buveinė, teisės aktų nuostatos. Pavyzdžiui, vadovaujantis ABĮ 2 straipsnio 7 dalimi, juridinio asmens, kuris yra registruotas Lietuvos Respublikoje, buveinė turi būti Lietuvos Respublikos teritorijoje.
Taip pat nurodyta, jog registruotos buveinės principas gali būti taikomas:
a) terminuotai arba neterminuotai;
b) visiems pirkimams, vykdomiems subjekto, arba tik daliai pirkimų.
Pavyzdys
Lietuvos, Estijos ir Latvijos geležinkelių srityje veikiantys perkantieji subjektai bei šių šalių ministerijos sudarė tarptautinį susitarimą, kuriuo bendram Rail Baltica projektui vykdyti buvo įsteigtas bendras juridinis asmuo RB Rail AS, veikiantis pagal Latvijos teisę. Pirkimams, kuriuos vykdo RB Rail AS yra taikomos Latvijos pirkimų teisės normos.
2) valstybės narės, kurioje bendras subjektas vykdo veiklą, nacionalinių teisės aktų nuostatos.
Kitaip sakant, alternatyviai gali būti taikomas vykdomos veiklos teritorijos principas. Kadangi juridiniai asmenys turi teisę vykdyti veiklą keliose valstybėse, turėti filialus, atstovybes, ar netgi faktinę buveinę (ne registruota buveinė), tai objektyviai gali būti vykdoma veikla kitoje valstybėje nei subjektas yra įsteigtas.
Pavyzdys
Lietuvos, Estijos ir Latvijos geležinkelių srityje veikiantys perkantieji subjektai bei šių šalių ministerijos sudarė tarptautinį susitarimą, kuriuo bendram Rail Baltica projektui vykdyti buvo įsteigtas bendras juridinis asmuo RB Rail AS, veikiantis pagal Latvijos teisę. Buvo nustatyta kelių skirtingų pirkimų tvarka ir taikytina teisė:
- pirkimams, kuriuos vykdo RB Rail AS pagal tarptautinį susitarimą (pavyzdžiui, galimybių studijai ar techniniame projektui) yra taikomos Latvijos pirkimų teisės normos;
- pirkimams, kuriuos vykdo RB Rail AS pagal kiekvieno perkančiojo subjekto pavedimą dėl konkrečioje valstybėje atliekamų darbų ar teikiamų paslaugų, taikomos tos valstybės teisės normos, kurios valstybės perkančiojo subjekto pavedimą vykdo RB Rail AS.
[1] Komentuojamos PĮ 93 straipsnio nuostatos nustatytos įgyvendinant Direktyvos 2014/25/ES 57 straipsnio normas.
[2] Europos Komisijos mokymų įrankis „Joint procurement. Fact sheet“ 2008 m.
[3] Direktyvos 2014/25/ES preambulės 82-oji konstatuojamoji dalis.
[4] Europos Komisijos 2017 m. kovo 20 d. galimybių studija „Feasibility study concerning the actual implementation of a joint cross-border procurement procedure by public buyers from different Member States“.
[5] Europos Komisijos 2017 m. kovo 20 d. galimybių studija „Feasibility study concerning the actual implementation of a joint cross-border procurement procedure by public buyers from different Member States“.
[6] Europos Komisijos mokymų įrankis „Joint procurement. Fact sheet“ 2008 m.
[7] Europos Komisijos 2017 m. kovo 20 d. galimybių studija „Feasibility study concerning the actual implementation of a joint cross-border procurement procedure by public buyers from different Member States“.
[8] Europos Komisijos 2017 m. kovo 20 d. galimybių studija „Feasibility study concerning the actual implementation of a joint cross-border procurement procedure by public buyers from different Member States“.
[9] Steinicke, Michael, Vesterdorf, Peter L. Brussels Commentary on EU Public Procurement Law. Nomos, C.H.BECK, Hart publishing, 2018 m., 510 psl.
[10] Steinicke, Michael, Vesterdorf, Peter L. Brussels Commentary on EU Public Procurement Law. Nomos, C.H.BECK, Hart publishing, 2018 m., 512 psl.
[11] https://ec.europa.eu/eip/ageing/public-procurement-platform/aha-innovative-solutions/5-happi-project-joint-transnational-eu-tenders_en.
[12] https://ec.europa.eu/eip/ageing/public-procurement-platform/aha-innovative-solutions/5-happi-project-joint-transnational-eu-tenders_en.
[13] Steinicke, Michael, Vesterdorf, Peter L. Brussels Commentary on EU Public Procurement Law. Nomos, C.H.BECK, Hart publishing, 2018 m., 512 psl.
[14] Tarptautinis susitarimas gali būti įvairių formų, pavyzdžiui, 2008 m. rugsėjo 3 d. sutartis tarp Vokietijos ir Danijos dėl jungties per Fehmarn Belt statybos.
[15] Pavyzdžiui, susitarimas tarp AB LITGRID ir Polskie Sieci Elektroenergetyczne S.A. (Lenkijos perkančioji organizacija) dėl povandeninės Lenkijos – Lietuvos HVDC jungties (Harmony link) statybos.
[16] Europos Komisijos mokymų įrankis „Joint procurement. Fact sheet“ 2008 m.
[17] Europos Komisijos 2017 m. kovo 20 d. galimybių studija „Feasibility study concerning the actual implementation of a joint cross-border procurement procedure by public buyers from different Member States“.
[18] Europos Komisijos 2017 m. kovo 20 d. galimybių studija „Feasibility study concerning the actual implementation of a joint cross-border procurement procedure by public buyers from different Member States“.
[19] Europos Komisijos 2017 m. kovo 20 d. galimybių studija „Feasibility study concerning the actual implementation of a joint cross-border procurement procedure by public buyers from different Member States“.
[20] Europos Komisijos 2017 m. kovo 20 d. galimybių studija „Feasibility study concerning the actual implementation of a joint cross-border procurement procedure by public buyers from different Member States“.
[21] Siekiant pritraukti kaip galima daugiau dalyvių, pirkimo dokumentai buvo išversti į anglų, prancūzų ir italų kalbas, buvo skelbiami ES mastu, buvo nustatytas ilgesnis pasiūlymų pateikimo terminas, paskirtas asmuo pagalbai, leidžiama pateikti pasiūlymus ir ne Prancūzijos viešųjų pirkimų elektroninėje sistemoje (Europos Komisijos 2017 m. kovo 20 d. galimybių studija „Feasibility study concerning the actual implementation of a joint cross-border procurement procedure by public buyers from different Member States“.)
[22] Europos Komisijos 2017 m. kovo 20 d. galimybių studija „Feasibility study concerning the actual implementation of a joint cross-border procurement procedure by public buyers from different Member States“.
[23] Sanchez-Graells, Albert, Collaborative Cross-border Procurement in the EU: Future or Utopia?, 10 psl.
Komentarai
0 komentarų
Tam, kad paliktumėte komentarus prisijunkite