21 straipsnis. Pirkimas, apimantis kelių rūšių veiklą

1. Jeigu pirkimas yra skirtas kelių rūšių veiklai vykdyti, perkantysis subjektas gali sudaryti atskiras pirkimo sutartis, skirtas kiekvienos atskiros rūšies veiklai vykdyti, arba vieną pirkimo sutartį, skirtą visų rūšių veiklai vykdyti. Perkantysis subjektas, nusprendęs sudaryti atskiras pirkimo sutartis, sprendimą, kokį teisinį reguliavimą taikyti, priima įvertinęs atitinkamos atskiros veiklos ypatybes.

2. Perkantysis subjektas, nusprendęs sudaryti vieną pirkimo sutartį, vadovaujasi šio straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatomis. Tuo atveju, kai vienai iš veiklų, kurias apima atliekamas pirkimas, taikomos Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 346 straipsnio ar Viešųjų pirkimų, atliekamų gynybos ir saugumo srityje, įstatymo nuostatos, pirkimas atliekamas vadovaujantis šio įstatymo 24 straipsnio nuostatomis.

3. Jeigu pirkimas apima kelių rūšių veiklą, jis atliekamas vadovaujantis šio įstatymo reikalavimais, nustatytais tos rūšies veiklai, kurios pirkimo objekto naudojimo sritis yra pagrindinė.

4. Jeigu objektyviai neįmanoma nustatyti, kuri pirkimo objekto, apimančio kelias veiklos rūšis, naudojimo sritis yra pagrindinė, pirkimas atliekamas vadovaujantis šiomis nuostatomis:

1) pirkimas atliekamas vadovaujantis Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatomis, jeigu vienai pirkimo daliai, apimančiai vieną iš veiklos rūšių, taikomos šio įstatymo, o kitai pirkimo daliai – Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatos;

2) pirkimas atliekamas vadovaujantis šio įstatymo nuostatomis, jeigu vienai pirkimo daliai, apimančiai vieną iš veiklos rūšių, taikomos šio įstatymo, o kitai – Koncesijų įstatymo nuostatos;

3) pirkimas atliekamas vadovaujantis šio įstatymo nuostatomis, jeigu vienai pirkimo daliai, apimančiai vieną iš veiklos rūšių, taikomos šio įstatymo nuostatos, o kitai – netaikomos nei šio įstatymo, nei Viešųjų pirkimų įstatymo ar Koncesijų įstatymo nuostatos.

5. Perkančiojo subjekto pasirinkimo sudaryti vieną ar kelias pirkimo sutartis negali nulemti siekis išvengti šio įstatymo arba, jeigu taikoma, Viešųjų pirkimų įstatymo ar Koncesijų įstatymo nuostatų taikymo.

Komentuojamame PĮ 21 straipsnyje^[1] yra įtvirtintos pirkimų taisyklės, kurios taikomos, kai sudaromos sutartys, o viena pirkimo objekto dalis skirta vienai konkrečiai PĮ veiklai, o kita dalis – kitai konkrečiai PĮ veiklai arba veiklai, nereguliuojamai PĮ. 

PĮ 21 straipsnio nuostatų negalima sutapatinti su PĮ 20 straipsnio nuostatomis, kadangi:

• PĮ 20 straipsnyje reguliuojamos situacijos, kai vienoje procedūroje sujungiami skirtingi pirkimo objektai, pavyzdžiui, perkami darbai ir prekės kartu, bet jie skirti tik perkančiojo subjekto vandentvarkos srities veiklai;
• PĮ 21 straipsnyje reguliuojamos situacijos, kai perkamas vienas pirkimo objektas, tačiau jis bus naudojamas kelioms skirtingoms to paties perkančiojo subjekto veikoms, pavyzdžiui, perkamos tik prekės, tačiau jos bus naudojamos perkančiojo subjekto vandentvarkos veiklai, bet, kadangi perkantysis subjektas vykdo ir šilumos ūkio veiklą, tai prekės bus skirtos ir šiai veiklai.

Kitaip sakant, PĮ 21 straipsnis skirtas teisės kolizijų sprendimui. Tai ypač aktualu, kai viena perkančiojo subjekto veikla patenka į PĮ 5-11 straipsnių sritis, o kita veikla yra reguliuojama kitų teisės aktų, pavyzdžiui, VPĮ, GPĮ, Koncesijų įstatymo nuostatos, ar iš viso veikla yra komercinė (kai perkantysis subjektas nelaikomas perkančiąja organizacija (detaliau žiūrėti VPĮ 2 straipsnio 25 dalies komentarą), tuomet kyla klausimas, kokiu teisiniu reguliavimu vadovautis perkančiajam subjektui.

1. PĮ 21 straipsnio 1 dalyje yra nustatytos taisyklės, kai:

• pirkimo objektas yra skirtas skirtingoms perkančiojo subjekto veikloms;
• perkančiojo subjekto veikloms taikomi skirtingi teisiniai reguliavimai;
• gali būti sudarytos atskiros pirkimo sutartys kiekvienai iš veiklų.

Kai perkantysis subjektas pasirenka vykdyti atskiras procedūras, jis atskirai sprendžia ir dėl taikytinų teisės normų, t. y. nustato, kokį teisės aktą PĮ ar kitą, reikėtų taikyti pirkimo procedūroms. Konkrečių teisės normų (PĮ ar kitas teisės aktas) taikymas yra objektyviai nustatomas perkančiojo subjekto, atsižvelgiant į tos pirkimo dalies veiklos pobūdį, pavyzdžiui, ar pirkimo objektas yra skirtas komunalinio sektoriaus veiklai (šilumos ūkio, energetikos, vandentvarkos ar kt.) vykdyti.

Pavyzdys

Perkantysis subjektas, veikiantis energetikos srityje, ketina vykdyti automobilių pirkimą, kurio metu siekiama įsigyti 3 lengvuosius automobilius, iš kurių du automobiliai skirti energetikos srities veiklai vykdyti, o trečias automobilis skirtas administracijos poreikiams. Tokiu atveju perkantysis subjektas turi teisę išskaidyti pirkimą į du: vienas pirkimas automobiliams, skirtiems energetikos veiklai vykdyti, būtų reguliuojamas PĮ, o pirkimas automobiliui, skirtam administracijos poreikiams tenkinti –  VPĮ (jeigu perkantysis subjektas yra perkančioji organizacija) arba būtų įsigyjamas rinkoje.

PĮ 21 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta, kad perkantysis subjektas taip pat turi diskreciją pasirinkti vykdyti bendras procedūras ir sudaryti bendrą pirkimo sutartį visoms perkančiojo subjekto veikloms (detaliau žiūrėti PĮ 21 straipsnio 2 dalies komentarą).

2. PĮ 21 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintos taisyklės, pagal kurias nustatoma, kurias teisės normas reikia taikyti tais atvejais, kai pirkimo objektas yra skirtas skirtingoms perkančiojo subjekto veikloms ir atitinkamai pirkimo objektui taikomi skirtingi teisiniai reguliavimai ir kelios pirkimo dalys gali būti atskirtos bei gali būti sudarytos atskiros pirkimo sutartys, tačiau perkantysis subjektas nusprendžia sudaryti vieną bendrą (jungtinę) sutartį.

PĮ 21 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta pagrindinė taisyklė, kad pirmiau nurodytu atveju perkantysis subjektas turi taikyti PĮ 21 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatas (detaliau žiūrėti PĮ 21 straipsnio 3 ir 4 dalių komentarus).

PĮ 21 straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta šios taisyklės išimtis – turi būti taikomos PĮ 24 straipsnio taisyklės, kai vienai iš veiklų yra taikomas:

• SESV 346 straipsnis, kuriame įtvirtinta informacijos apsaugos dėl gyvybinių savo saugumo interesų, ypač susijusių su ginklų, amunicijos ir karinės paskirties medžiagų gamyba ar prekyba, taisyklė (detaliau žiūrėti PĮ 1 straipsnio komentarą). Taigi, PĮ 21 straipsnio 3 ir 4 dalys netaikomos, kai yra poreikis apsaugoti itin jautrią karinę informaciją, o perkančiojo subjekto veikla (dalis mišrios sutarties objekto skirta šiai veiklai) susijusi su šios informacijos panaudojimu ar ginklų, amunicijos ir karinės paskirties medžiagų gamyba ar prekyba;
• GPĮ 2 straipsnyje detaliai nurodomi pirkimo objektai, patenkantys į GPĮ taikymo sritį.

3. PĮ 21 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtintas reikalavimas vadovautis pagrindinės veiklos taisykle komentuojamoje straipsnio dalyje nustatytais atvejais.

Perkantysis subjektas, nustatydamas taikytinas teisės normas, turi:

• įvertinti, kokioms veikloms yra skirtas įsigyjamas pirkimo objektas;
• kuriai veiklos sričiai bus iš esmės naudojamas pirkimo objektas, t. y. kuri veiklos sritis viešosios pirkimo sutarties prasme bus pagrindinė.

Direktyvos 2014/25/ES preambulės 16-ojoje konstatuojamojoje dalyje įtvirtinta, kad veiklą, kuriai sutartis visų pirma skirta, galima nustatyti remiantis reikalavimų, kuriuos turi atitikti konkreti sutartis, analize, kurią atlieka perkantysis subjektas, siekdamas apskaičiuoti sutarties vertę ir parengti pirkimo dokumentus. Tam tikrais atvejais, pavyzdžiui, įsigyjant vieną įrenginį kelių rūšių veiklai vykdyti, kai nėra informacijos, iš kurios būtų galima spręsti, kokiu mastu kiekvienai veiklos rūšiai įrenginys būtų naudojamas, gali būti neįmanoma objektyviai nustatyti, kurios rūšies veiklai sutartis visų pirma skirta.

Pavyzdys

Perkantysis subjektas, veikiantis vandentvarkos srityje, siekia įsigyti civilinės atsakomybės draudimo paslaugas, kurios apimtų tiek vandentvarkos veiklą, tiek perkančiojo subjekto administracinę veiką. Kadangi vandentvarkos veikla sudaro 98 procentus visos perkančiojo subjekto veiklos, turi būti taikomas PĮ reguliavimas.

4. PĮ 21 straipsnio 4 dalyje yra įtvirtintos bendros (jungtinės) sutarties sudarymo taisyklės, kai objektyviai neįmanoma taikyti PĮ 21 straipsnio 3 dalies.

PĮ 21 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos atskiros taisyklės, kai objektyviai neįmanoma nustatyti, kuriai veiklai labiausiai skirtas ir bus naudojamas pirkimo objektas.

Perkantysis subjektas visų pirma turi dėti visas pastangas, kad pagal PĮ 21 straipsnio 3 dalyje įtvirtintus metodus nustatytų pagrindinę veiklos rūšį, kuriai skirtas pirkimo objektas. Tik tokiu atveju, kai objektyviai, o ne dėl paties perkančiojo subjekto subjektyvaus vertinimo, negalima nustatyti pagrindinės veiklos rūšies, galima taikyti PĮ 21 straipsnio 4 dalies nuostatas.

Objektyvus neįmanomumas gali būti dėl techninių priežasčių, pavyzdžiui, dvi ar daugiau veiklos visiškai lygiavertės ir joms abiem skirtas ir bus naudojamas pirkimo objektas vienodai.

Kai yra objektyviai neįmanoma, tai taikomos šios taisyklės:

• jeigu skirtingos veiklos yra reguliuojamos PĮ ir VPĮ, tuomet taikomos VPĮ normos. Tai atitinka ir PĮ 15 straipsnio nuostatas (detaliau žiūrėti PĮ 15 straipsnio komentarą);
• jeigu skirtingos veiklos yra reguliuojamos PĮ ir Koncesijų įstatymo, tuomet taikomos PĮ normos. Šis reguliavimas yra skirtingas nuo PĮ 20 straipsnio 3 dalies 3 punkto reguliavimo, kadangi vertinama perkančiojo subjekto veiklos sritis, o ne pirkimo objektas;
• jeigu viena ar kelios veiklos yra reguliuojamos PĮ, o kitai ar kitoms veikloms netaikomos nei PĮ, nei VPĮ ar Koncesijų įstatymo nuostatos, tuomet taikomos PĮ normos. Tokiu būdu įstatymų leidėjas siekė įtvirtinti reguliavimą, kuriuo perkantysis subjektas negalėtų išvengti PĮ taikymo, manipuliuodamas veiklos rūšimis.

5. PĮ 21 straipsnio 5 dalyje yra įtvirtintas draudimas taikyti PĮ 21 straipsnio 3 ir 4 dalių taisykles taip, kad perkantysis subjektas galėtų išvengti PĮ taikymo arba VPĮ ar Koncesijų įstatymo laikymosi. Kitaip tariant, komentuojama norma draudžia manipuliuoti pagrindinės veiklos nustatymo taisyklėmis ir (arba) taip interpretuoti PĮ 21 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatas, kad būtų išvengta PĮ, VPĮ ar Koncesijų įstatymo taikymo.