29 straipsnis. Pagrindiniai pirkimų principai ir tikslai

1. Perkantysis subjektas užtikrina, kad vykdant pirkimą būtų laikomasi lygiateisiškumo, nediskriminavimo, abipusio pripažinimo, proporcingumo, skaidrumo principų.
2. Perkantysis subjektas turi siekti, kad:

1) prekėms, paslaugoms ar darbams įsigyti skirtos lėšos būtų naudojamos racionaliai;

2) vykdant pirkimo sutartis būtų laikomasi aplinkos apsaugos, socialinės ir darbo teisės įpareigojimų, nustatytų Europos Sąjungos, nacionalinėje teisėje, kolektyvinėse sutartyse ir šio įstatymo 7 priede nurodytose tarptautinėse konvencijose.

3) Planuojant pirkimus ir jiems rengiantis negali būti siekiama išvengti šiame įstatyme nustatytos tvarkos taikymo ar dirbtinai sumažinti konkurenciją. Laikoma, kad konkurencija yra dirbtinai sumažinta, kai pirkimu nepagrįstai sudaromos palankesnės ar nepalankesnės sąlygos tam tikriems tiekėjams.

4) Atsižvelgiant į Pasaulio prekybos organizacijos sutartį dėl viešųjų pirkimų ir kitus tarptautinius susitarimus, kurie yra privalomi valstybėms narėms, perkantysis subjektas, nurodytas šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose, pirkimų metu turi taikyti vienodas sąlygas trečiųjų šalių, pasirašiusių atitinkamus tarptautinius susitarimus, ir valstybių narių tiekėjams, darbams, prekėms ir paslaugoms.

5) Perkantysis subjektas, veikiantis gynybos srityje arba srityse, kurios laikomos nacionaliniam saugumui užtikrinti strategiškai svarbių ūkio sektorių dalimi, atlikdamas su nacionaliniu saugumu susijusių prekių, paslaugų ar darbų pirkimus, įvertina visus galinčius kelti grėsmę nacionalinio saugumo interesams rizikos veiksnius ir sprendžia, ar šiuose pirkimuose gali dalyvauti tiekėjai ir jo subtiekėjai, kurie nėra registruoti (jeigu tiekėjas ar subtiekėjas yra fizinis asmuo – nuolat gyvenantys) Europos Sąjungos valstybėje narėje, Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos valstybėje narėje ar trečiojoje šalyje, pasirašiusioje šio straipsnio 4 dalyje nurodytus tarptautinius susitarimus.

 

1. PĮ 29 straipsnio^[1] 1 dalyje yra įtvirtinti pirkimų principai, sudarantys galimybes efektyviai ir tinkamai (teisėtai) įgyvendinti pirkimų procesą. Tai – lygiateisiškumo, nediskriminavimo, abipusio pripažinimo, proporcingumo bei skaidrumo principai. Nurodyti pirkimų principai yra itin svarbūs pirkimų procedūrų reglamentavimui ir vykdymui, kadangi: (1) yra Direktyvos 2014/25/ES bei ją įgyvendinančio PĮ normų pagrindas, (2) įgyvendina teisinio reguliavimo spragų, vakuumo užpildymo funkciją^[2] bei yra orientyras, kuriuo remiantis perkantieji subjektai priima sprendimus PĮ tiesiogiai nereguliuojamose situacijose, (3) yra reikšmingi ir taikytini tiems pirkimams, kurių vertė nesiekia Direktyvos 2014/25/ES taikymo vertės ribų^[3].

Pirkimų principai yra ne tik perkančiųjų subjektų ir tiekėjų teisių bei pareigų pirkimo srityje tiesioginis šaltinis, bet ir tiesiogiai taikytinos teisės normos. Vien pirkimų principų pažeidimo konstatavimas, nesiremiant jokia papildoma norma, yra pakankamas pagrindas reikalauti teismo pripažinti neteisėtais perkančiųjų subjektų veiksmus. Taigi pirkimų principai yra tos imperatyviosios normos, pagal kurias vertinama daugelis pirkimų proceso elementų, taip pat kuriomis galima tiesiogiai remtis ginant asmenų, dalyvaujančių pirkimų procedūrose, teises^[4].

Iš LAT formuojamos praktikos matyti, kad pirkimų principams, be kita ko, pripažįstamas savarankiškas teisės normos statusas, pasireiškiantis dviem aspektais: viena vertus, šios normos gali būti atskiras perkančiųjų subjektų veiksmų neteisėtumo vertinimo ir nustatymo pagrindas, kita vertus, pagal pirkimų principus sprendžiama dėl kitų PĮ nuostatų neteisėtumo pobūdžio (esmingumo), nes ne kiekvienas nukrypimas nuo PĮ tvarkos lems imperatyviųjų normų pažeidimą.

Kasacinio teismo taip pat konstatuota, kad nors pirkimų principais privalu vadovautis taikant ir aiškinant visų PĮ nuostatų turinį, taip pat ne tik pirkimo metu, bet ir sudarius bei vykdant pirkimo sutartį, vis dėlto atkreiptinas dėmesys į tai, jog atitinkamos PĮ normos – konkreti pirkimų principų išraiška, todėl būtent jos pirmiausia turėtų būti taikytinos sprendžiant tiekėjų ir perkančiųjų subjektų ginčą. Tinkamas konkrečių PĮ nuostatų taikymas kartu reiškia ir tinkamą pirkimų principų laikymąsi^[5]. Be to, kai kurios PĮ normos aiškios, tikslios, iš esmės nepaliekančios taikymo laisvės, t. y. išimties; bendrųjų įstatymo normų – pirkimų principų (ar bendrųjų teisės principų) – taikymas, taip pat siekis užtikrinti viešąjį interesą nepateisina praktikos, kuria būtų akivaizdžiai nukrypta nuo teisinio reguliavimo, iškreipta įstatymo leidėjo valia sureguliuoti atitinkamus teisinius santykius^[6].

Kasacinio teismo taip pat pasisakyta, kad tais atvejais, kai tam tikra teisinių santykių sritis nepatenka į PĮ reguliavimo sritį, įstatyme tiesiogiai (pažodžiui) įtvirtinus jo taikymo išimtį, PĮ normos tiesiogiai netaikytinos, o jurisprudencija (teismų praktika) dėl šio įstatymo gali būti aktuali ir taikytina mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais); kita vertus, jei atskirą teisinių santykių sritį, kuri nepatenka į PĮ, reguliuojančiame teisės akte (pvz., tvarkoje, apraše) įtvirtinta, kad perkantysis subjektas konkurso procedūrų metu ir sudarydamas sutartį laikosi skaidrumo, nediskriminavimo, lygiateisiškumo ir racionalaus lėšų panaudojimo principų, jų turinys dėl šių santykių reikšmės visuomenei iš esmės (bet nepaneigiant ir jų skirtumų) neturėtų skirtis nuo pirkimų principų; atsižvelgiant į tai, tokiame dokumente įtvirtintų principų taikymas užtikrinamas taikant pirkimų reglamentavimo ir teismų praktikos analogiją, tačiau taip, kad nebūtų paneigta įstatymų leidėjo valia tam tikrus santykius reguliuoti atskirai^[7].

ESTT yra pažymėjęs, kad pareiga vadovautis pirkimų principais yra pirkimų direktyvų šerdis^[8]. Atsižvelgiant į fundamentalią pirkimų principų reikšmę pirkimų teisiniam reguliavimui, įtvirtinto teisinio reguliavimo aiškinimui ir taikymui, komentuojamo PĮ normos aiškinamos plečiamai. Teisės doktrinoje laikomasi nuomonės, kad pirkimų principai veikia kaip stabdžių ir atsvarų mechanizmas, bendrąja prasme netgi turintis viršenybę prieš pavienes PĮ nuostatas ar konkretaus pirkimo dokumentus^[9]. Vis dėlto, kaip jau nurodyta, LAT praktikoje pripažįstama, kad pirmiausia turėtų būti taikomos būtent konkrečios PĮ normos, o pirkimų principų taikymas nepateisina praktikos, kuria būtų akivaizdžiai nukrypta nuo teisinio reguliavimo, iškreipta įstatymo leidėjo valia sureguliuoti atitinkamus teisinius santykius^[10].

Lygiateisiškumo, nediskriminavimo, abipusio pripažinimo, proporcingumo bei skaidrumo principai nėra vieninteliai principai, taikytini pirkimuose. Direktyvos 2014/25/ES preambulės 2-ojoje konstatuojamojoje dalyje įtvirtinta, kad valstybės narės institucijų arba jų vardu vykdomas viešųjų sutarčių skyrimas turi atitikti SESV principus, visų pirma, laisvo prekių judėjimo, įsisteigimo laisvės ir laisvės teikti paslaugas srityse. Taigi, pirkimams taikytini tiek bendrieji ES teisės principai, tiek būtent iš šių principų kylantys komentuojamo PĮ 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti specialieji lygiateisiškumo, nediskriminavimo, abipusio pripažinimo, proporcingumo ir skaidrumo principai.

Iš PĮ 29 straipsnio 1 dalies formuluotės matyti, kad pirkimų principų laikymosi garantas ir jų galimo pažeidimo subjektas – perkantysis subjektas (o ne tiekėjas)^[11]. Pirkimų principų taikymas srities (rationae materia) prasme reiškia, kad pirkimų principais privalu vadovautis taikant ir aiškinant visų PĮ nuostatų turinį, įskaitant, tiek dėl tarptautinių ir supaprastintų, tiek dėl klasikinio ir komunalinio sektorių pirkimų visų procedūrų nuostatų. Pirkimų principų taikymas srities aspektu aktualus ir dėl šių pamatinių nuostatų galimo taikymo pirkimams, reguliuojamiems ne PĮ (detaliau žiūrėti PĮ 16 straipsnio komentarą), ar kitiems panašiems teisiniams santykiams, pavyzdžiui, koncesijoms. Kasacinio teismo konstatuota, kad pirkimų principai aktualūs ir koncesijos teisiniams santykiams, tačiau šių pamatinių nuostatų taikymas pagal analogiją, bendrieji viešumo, objektyvumo bei nešališkumo reikalavimai neturi lemti konkrečios PĮ nuostatose nustatytos tvarkos taikymo paslaugų koncesijoms, nes tiek ES, tiek nacionalinis įstatymų leidėjas siekė įtvirtinti skirtingas šių dviejų rūšių konkursų vykdymo tvarkas^[12].

Pirkimų principų taikymas laiko (rationae temporis) prasme apima visas pirkimo procedūras nuo pirkimo pradžios iki pabaigos, t. y. nuo pirkimo paskelbimo iki laimėtojo nustatymo ir viešojo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo arba pirkimo pasibaigimo kitu PĮ nustatytu pagrindu (detaliau žiūrėti PĮ 41 straipsnio komentarą). Tačiau, sudarius pirkimo-pardavimo sutartį, pirkimų principų svarba nesumenksta ir neišnyksta. PĮ 1 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad PĮ reglamentuojamas, įskaitant, bet neapsiribojant, pirkimo-pardavimo sutarčių vykdymas. Dėl to sisteminis PĮ 1 straipsnio 2 dalies bei 29 straipsnio 1 dalies nuostatų aiškinimas ir taikymas leidžia daryti išvadą, kad pirkimų principai taikytini ir pirkimo-pardavimo sutarčių vykdymo stadijoje. Tokios pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje, nurodant, kad netinkamai vykdoma pirkimo-pardavimo sutartis gali reikšti pirkimų principų pažeidimą^[13]. Pavyzdžiui, pirkimų principai neabejotinai būtų pažeisti tuo atveju, jeigu pirkimo-pardavimo sutarties šalys, vykdydamos pirkimo-pardavimo sutartį, nesilaikydamos PĮ 97 straipsnio reikalavimų, pakeistų sutarties nuostatas.

Pirkimų principų pažeidimai yra objektyvaus ir absoliutaus pobūdžio. Pirkimų principų pažeidimo objektyvumas^[14] reiškiasi tuo, kad jo pripažinimui konstatuoti nesvarbios jokios kitos šalutinės aplinkybės, tokios, kaip perkančiųjų subjektų atstovų nepatyrimas, jų kaltės laipsnis, žalos dydis ir pan. Pirkimų principų pažeidimų absoliutumas^[15] reiškia, kad kiekvienas pirkimų principų pažeidimas lemia perkančiųjų subjektų veiksmų neteisėtumą, t. y. kiekvienas pirkimų principų pažeidimas laikytinas esminiu pažeidimu ir toks pažeidimo nustatymas suponuoja teismų pareigą pripažinti tokius perkančiųjų subjektų veiksmus neteisėtais. Dėl to negalimi atvejai, kad nustatytas pirkimų principo pažeidimas būtų kvalifikuotas kaip neesminis, kartu pripažįstant, kad perkančiųjų subjektų veiksmai yra teisėti.

Pirkimų principų pažeidimas yra prilyginamas imperatyviųjų nuostatų pažeidimui dėl to, kad šie, kaip ir kitos PĮ imperatyviosios nuostatos, yra susiję su viešojo intereso apsauga. LAT ne kartą yra konstatavęs, kad pirkimų principų pažeidimas neabejotinai reiškia imperatyviųjų teisės normų pažeidimą. Kaip nurodyta pirmiau, vien pirkimų principų pažeidimo konstatavimas, nesiremiant jokia papildoma norma, yra pakankamas pagrindas reikalauti teismo pripažinti neteisėtais perkantieji subjektai veiksmus^[16]. Taip pat pažymėtina, kad pirkimų teisinį reguliavimą aiškinančioje teismų praktikoje^[17] yra išskiriamos dvi perkančiųjų subjektų veiksmų teisėtumo vertinimo situacijos: a) ar nepažeisti pirkimų principai ir racionalaus lėšų panaudojimo tikslas; b) ar nepažeistas tik pirkimų tikslas racionaliai panaudoti pirkimui skirtas lėšas. Tai reiškia, kad pirkimų tikslo ir principų santykis bei ryšys savaime neeliminuoja situacijų, kai perkantysis subjektas pirkimo procedūras atlieka vadovaudamasis PĮ reikalavimais, įskaitant, užtikrindamas pirkimų principų laikymąsi, tačiau, pavyzdžiui, pirkimo sutartį sudaro neracionaliai panaudodamas pirkimui skirtas lėšas, t. y. iš dalies nepasiekia viešųjų pirkimų tikslo (detaliau žiūrėti PĮ 29 straipsnio 2 dalies komentarą). Dėl to pirkimų tikslo, kaip ir pirkimų principų, pažeidimas reiškia teisinio imperatyvo pažeidimą, sąlygojantį atitinkamas neigiamas pasekmes perkančiųjų subjektų priimtiems sprendimams.

Pažymėtina, kad prie pirmiau nurodytų perkančiųjų subjektų veiksmų teisėtumo vertinimo pagrindų pagal naująjį reguliavimą nuo 2017 m. liepos 1 d. priskirtinas ir tiekėjų konkurencijos užtikrinimo imperatyvas (detaliau žiūrėti PĮ 29 straipsnio 3 dalies komentarą) bei kiti socioekonominio pobūdžio įsipareigojimai, kurių konkretus turinys įtvirtinamas kituose teisės aktuose (detaliau žiūrėti PĮ 29 straipsnio 2 dalies 2 punkto komentarą). Vis dėlto pastarieji nėra būdingi išimtinai pirkimams, todėl iš esmės nesiskiria nuo kitų specialiųjų reikalavimų, įtvirtintų kituose teisės aktuose (dėl subsidiaraus PĮ taikymo taisyklės detaliau žiūrėti PĮ 1 straipsnio komentarą).

Pagal LAT praktiką, kaip nurodyta pirmiau, sprendžiant dėl pirkimų principų pažeidimo, kaip tokio, (ne)egzistavimo, nepakanka nustatyti aplinkybės, kad perkantysis subjektas nesilaikė pirkimo vedimo tvarkos, įtvirtintos PĮ nuostatose ar pirkimo dokumentuose. Grynai formalus nukrypimas nuo PĮ ar pirkimo dokumentuose nustatytos konkrečios procedūros ar jų vykdymo eigos, kuris iš esmės neturėjo įtakos dalyvių ir kitų tiekėjų teisių apimčiai, negali lemti pirkimų principų pažeidimo, nebent būtų įrodyta priešingai^[18]. Kiekvienu (ypač smulkmeniškai reglamentuotos pirkimo vykdymo eigos) atveju reikia tirti perkančiųjų subjektų veiksmų pobūdį bei padarinius. Atsižvelgtina į perkančiųjų subjektų veiksmų ar sprendimų realiai sukeliamus padarinius tiekėjams. Dėl to būtina įvertinti tai, kiek perkančiųjų subjektų veiksmai faktiškai (realiai) paveikė tiekėjus, ir tai, ar konkrečiam (ar konkretiems) tiekėjui buvo suteikta daugiau teisių negu kitiems (nepagrįsto konkurencinio pranašumo kriterijus)^[19]. Dėl to ne kiekvienas formalus nukrypimas nuo PĮ ir (ar) pirkimo dokumentų reikalavimų turėtų būti vertinamas kaip lemiantis pirkimų principų pažeidimą ir iš to kylančias pasekmes.

Šiame kontekste kasacinio teismo taip pat konstatuota, kad sandorių negaliojimo instituto paskirtis – siekti, kad civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas, kartu nepažeisti šių santykių stabilumo ir teisinio tikrumo įgytų civilinių teisių atžvilgiu; CK 1.80 straipsnio 1 daliai taikyti būtina konstatuoti dviejų sąlygų visetą: kad teisės norma yra imperatyvi ir kad šios normos pažeidimo pasekmė yra sandorio negaliojimas; sprendžiant dėl abiejų šių sąlygų esminę reikšmę turi ne lingvistinė normos išraiška, o interesas, kurio apsaugą ji užtikrina; imperatyvioji teisės norma CK 1.80 straipsnio prasme yra tokia, kuria siekiama apsaugoti visos visuomenės interesus, viešąją tvarką, todėl aiškinantis normos imperatyvumą turi būti nustatyta, ar egzistuoja viešasis interesas, kuriam užtikrinti ji skirta^[20].

 

Pavyzdys

Perkantysis subjektas, nukrypdamas nuo PĮ 49 straipsnio 5 dalies reikalavimų, papildomą su pirkimo dokumentais susijusią informaciją (pirkimo sąlygų paaiškinimus) pateikė likus mažiau nei 6 dienoms (pavyzdžiui, likus 5 dienoms) iki pasiūlymų pateikimo termino pabaigos. Tačiau, likus, pavyzdžiui, 3 dienoms iki pasiūlymų pateikimo termino pabaigos, perkantysis subjektas tiekėjų prašymu ar savo iniciatyva nusprendė pratęsti pasiūlymų pateikimo terminą. Taigi, nors perkantysis subjektas, pateikdamas pirkimo dokumentų paaiškinimus, formaliai pažeidė PĮ 49 straipsnio 5 dalies reikalavimus, toks formalus pažeidimas, ypatingai atsižvelgiant į tai, kad pasiūlymų pateikimo terminas galiausiai buvo pratęstas, realiai negalėjo sukelti jokių padarinių tiekėjams, siekiantiems pateikti pasiūlymus pirkime. Todėl toks formalus PĮ 49 straipsnio 5 dalies pažeidimas nelemia pirkimų principų pažeidimo.

 

Pavyzdys

Perkantysis subjektas, nukrypdamas nuo PĮ 102 straipsnio 2 dalies 2 punkto reikalavimų, visų per kalendorinius metus sudarytų pirkimo sutarčių ataskaitą VPT pateikė praėjus 40 dienų (o ne 30 dienų) nuo ataskaitinių kalendorinių metų pabaigos. Nors perkantysis subjektas formaliai pažeidė PĮ 102 straipsnio 2 dalies 2 punkto reikalavimus, toks pažeidimas nesukėlė jokių realių padarinių. Dėl to, atsižvelgiant į išimtinai formalų nurodyto pažeidimo pobūdį, jis negali būti vertinamas kaip lemiantis pirkimų principų pažeidimą.

 

Nors pirkimų principų prigimtis sutampa su bendraisiais teisės principais, tačiau kiekvienam iš pirkimų principų yra būdingas savitas turinys, specifinė reikšmė ir jo adaptacija pirkimo procesui^[21]. Dėl šių priežasčių pirkimų principų turinys ir galimo perkančiųjų subjektų veiksmų neteisėtumo vertinimas nėra ir negali būti tiek universalūs, kad, pirma, be individualaus visų atitinkamo atvejo aplinkybių vertinimo būtų galima neabejotinai nustatyti šių pamatinių normų pažeidimą, antra, ne visuomet (nors paprastai) analogiški skirtingų perkančiųjų subjektų veiksmai neišvengiamai lems tapatų vertinimo rezultatą, nes, kaip nurodyta pirmiau, panašūs veiksmai gali sukelti skirtingus padarinius.

 

Lygiateisiškumas ir nediskriminavimas

Lygiateisiškumo principas yra vienas iš pagrindinių principų, kuriuo remiantis yra grindžiamas ne tik pirkimo procesas, bet ir pirkimo koncepcija apskritai. ESTT, aiškindamas Direktyvos 2014/25/ES ir prieš jos priėmimą galiojusių viešųjų pirkimų direktyvų^[22] nuostatas, paprastai^[23] pateikia iš esmės tapačią lygiateisiškumo ir nediskriminavimo principų sampratą, juolab kad jie laikytini dviejomis vieno medalio pusėmis^[24]. Dėl to toliau šie principai aptariami kartu.

ESTT lygiateisiškumo principą interpretuoja remdamasis klasikine šio principo koncepcija, pagal kurią laikoma, kad tapačios arba panašios aplinkybės negali būti vertinamos skirtingai ir skirtingos aplinkybės negali būti vertinamos tapačiai^[25]. Lygiateisiškumo principas suponuoja draudimą bet kokią skirtingą tiekėjų, jų pasiūlymų, kurie yra lygiaverčiai, vertinimą. Tačiau tam tikrais atvejais tapačių arba panašių aplinkybių skirtingas vertinimas ir atvirkščiai (skirtingų aplinkybių tapatus vertinimas) nereiškia lygiateisiškumo principo pažeidimo ir diskriminacijos, jeigu tai objektyviai pateisinama ir toks skirtingas vertinimas proporcingas siekiamam tikslui^[26].

 

Pavyzdys

Pirkimo sąlygose nustatomi konkretūs minimalūs kvalifikacijos reikalavimai savo esme yra ribojantys kai kurių tiekėjų galimybę dalyvauti atitinkamame pirkime, todėl, atrodytų, – diskriminaciniai. Tačiau pirkimo sąlyga, kurioje nustatytas atrankos kriterijus, kurį gali atitikti tik mažas skaičius tiekėjų, savaime nėra pakankamas pagrindas pripažinti tiekėjų lygiateisiškumo principo pažeidimą^[27]. Kvalifikacijos reikalavimų nustatymas pirkimo sąlygose yra būtinas (ir objektyviai pateisinamas) tam, kad perkantysis subjektas galėtų realiai įsitikinti, jog pirkimo-pardavimo sutartį vykdys kompetentingas, patikimas ir pajėgus tiekėjas.

 

Pavyzdys

Perkantysis subjektas, veikiantis gynybos srityje ir atliekantis su nacionaliniu saugumu susijusių prekių pirkimą, įvertinęs visus galinčius kelti grėsmę nacionalinio saugumo interesams rizikos veiksnius, pirkimo sąlygose nurodo, kad pirkime negali dalyvauti tiekėjai ir jo subtiekėjai, kurie nėra registruoti (jeigu tiekėjas ar subtiekėjas yra fizinis asmuo – nuolat gyvenantys) ES valstybėje narėje, Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos valstybėje narėje ar trečiojoje šalyje, pasirašiusioje šio straipsnio 4 dalyje nurodytus tarptautinius susitarimus (detaliau žiūrėti PĮ 29 straipsnio 5 dalies komentarą).

 

Lygiateisiškumo (nediskriminavimo) principas taip pat reiškia būtinumą kiekvieno galimo pirkimo dalyvio (tiekėjo) interesais užtikrinti pakankamą viešumą, leidžiantį atverti rinką ir sudarantį galimybes suinteresuoto tiekėjo patekimui į ją bei įgalinantį kontroliuoti pirkimų tvarkos nešališkumą^[28]. Atsižvelgiant į nurodytą lygiateisiškumo principo, kaip pakankamo pirkimų viešumo garanto, funkciją, PĮ reglamentuojami atskiri institutai (nuo pat pirkimo pradžios iki pabaigos ir pirkimo-pardavimo sutarties įvykdymo / pasibaigimo), yra įtvirtintos viešumo užtikrinimo priemonės, pavyzdžiui, skelbimas apie pirkimą (PĮ 42, 43, 44 straipsniai), pirkimo dokumentų teikimas (PĮ 49 straipsnis), pirkimo dalyvių informavimas apie pirkime priimtus sprendimus (PĮ 68 straipsnis), pirkimo procedūrų ataskaitų teikimas (PĮ 102 straipsnis).

Lygiateisiškumo (nediskriminavimo) principas pirkimuose draudžia tiek tiesioginę, tiek netiesioginę diskriminaciją. Diskriminacija draudžiama tiek teisės aspektu (tiesiogiai teisės aktuose ar pirkimo dokumentuose nustatant sąlygas, palankias tik tam tikram subjektui ar subjektų grupei), tiek dėl fakto (kai palankus teisinis reguliavimas nėra teisiškai skirtas konkretiems subjektams, tačiau faktiškai išskiriama tam tikra subjektų grupė ar asmenys, kuriems toks reguliavimas yra palankesnis). Pavyzdžiui, remiantis tiesioginės diskriminacijos draudimu, perkančiajam subjektui draudžiama techninėse specifikacijose nurodyti konkrečius nacionalinius standartus ir reikalavimus^[29]. Tuo tarpu nuoroda į nacionalinius standartus, nereikalaujant privalomos atitikties jiems, gali būti pripažinta netiesiogine diskriminacija^[30].

Lygiateisiškumo (nediskriminavimo) principo (o taip pat ir kitų pirkimų principų) pažeidimai galimi visose pirkimo vykdymo stadijose nuo pat pirkimo dokumentų rengimo ir teikimo, pirkimo procedūrų vykdymo iki sudarytos pirkimo-pardavimo sutarties įvykdymo (pasibaigimo):

1. perkantieji subjektai, formuluodami pirkimų dokumentų sąlygas, privalo vadovautis lygiateisiškumo (nediskriminavimo) principu ir vengti tokių nuostatų, dėl kurių tam tikri potencialūs tiekėjai (pirkimo dalyviai), iš esmės pajėgūs ir kompetentingi įvykdyti pirkimo-pardavimo sutartį, būtų nepagrįstai eliminuojami iš pirkimo proceso. Lygiateisiškumo (nediskriminavimo) principas, rengiant pirkimo dokumentus, būtų laikomas pažeistu, įskaitant, bet neapsiribojant, tokiais atvejais:

 

Pavyzdys

Perkantysis subjektas, pirkimo būdu siekdamas įsigyti neypatingo statinio statybos darbus, pirkimo sąlygose įtvirtino reikalavimą, kad tiekėjas pirkimo sutarties vykdymui turėtų ir paskirtų specialistą – ypatingo statinio statybos darbų vadovą.

 

Pavyzdys

Perkantysis subjektas pirkimo objektą suskaidė į 3 (tris) dalis, tačiau pirkimo sąlygose nurodė, kad tiekėjas (tiekėjų grupė) pasiūlymą gali pateikti tik dėl visų pirkimo objekto dalių.

 

Pavyzdys

Perkantysis subjektas pirkimo sąlygose nustatė, kad tiekėjai turi pasiūlyti konkretaus modelio prekę, tačiau nenurodė, jog priimtini ir šiam modeliui lygiaverčiai objektai.

 

2. perkantieji subjektai lygiateisiškumo (nediskriminavimo) principo reikalavimų privalo laikytis ne tik atlikdami konkrečias PĮ ir pirkimo dokumentuose nustatytas procedūras (priimdami konkrečius sprendimus), bet taip pat ir vykdydami bet kokius veiksmus (formuodami tam tikrą praktiką). Kitaip tariant, lygiateisiškumo (nediskriminavimo) principo pažeidimas gali būti konstatuotas net ir nenustačius konkrečios PĮ ir pirkimo dokumentuose įtvirtintos pareigos pažeidimo ir konkretaus perkančiojo subjekto elgesio (veiksmo) neįforminus sprendimu, pavyzdžiui:

 

Pavyzdys

Perkantysis subjektas nustatė, kad tiekėjas A ir tiekėjas B pateikė neįprastai mažas pasiūlymų kainas, todėl kreipėsi į tiekėjus dėl neįprastai mažų pasiūlymų kainų pagrindimo. Tiekėjui A ir tiekėjui B pateikus kainų pagrindimus, perkantysis subjektas įvertino, kad nei vienas iš tiekėjų tinkamai nepagrindė pasiūlymų kainų, kadangi pateikė išimtinai deklaratyvius teiginius, patvirtinimus, kad pasiūlytos kainos yra pakankamos pirkimo-pardavimo sutarties įvykdymui. Perkantysis subjektas tiekėjo A pasiūlymą atmetė, o į tiekėją B kreipėsi dėl pakartotinio neįprastai mažos pasiūlymo kainos pagrindimo.

 

Pavyzdys

Perkantysis subjektas pažeidė lygiateisiškumo ir skaidrumo principus, kreipdamasis į tiekėją tiek dėl kvalifikacijos, tiek dėl neįprastai mažos kainos pagrindimo, tiek dėl laidavimo rašto, tiek dėl sutarties vykdymo duomenų tikslinimo ar aiškinimo, o atsakymui pateikti nustatė tik keturias dienas, iš kurių dvi – ne darbo dienos^[31].

 

3. perkantieji subjektai lygiateisiškumo (nediskriminavimo) principo reikalavimų privalo laikytis ne tik sudarydami pirkimo-pardavimo sutartis, bet taip pat ir jas vykdydami. Lygiateisiškumo (nediskriminavimo) principas pirkimo-pardavimo sutarties vykdymo stadijoje pažeidžiamas, pavyzdžiui, tokiais atvejais:

 

Pavyzdys

Pirkimo-pardavimo sutarties vykdymo laikotarpiu perkantysis subjektas ir tiekėjas, pažeisdami PĮ 97 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimus dėl pakeitimo vertės, neteisėtai susitarė dėl sutarties objekto apimties pakeitimo (atkreiptinas dėmesys į tai, kad ne visi sutarties objekto apimties pakeitimai yra draudžiami, tačiau jie turi būti atliekami griežtai laikantis PĮ 97 straipsnio reikalavimų).

 

ESTT yra nurodęs, kad lygiateisiškumas yra pažeidžiamas, įskaitant, bet neapsiribojant, ir tais atvejais, kai suteikiama išimtinė teisė teikti paslaugas, parduoti prekes arba atlikti darbus, netaikant imperatyvių pirkimų teisės normų ir privalomų taisyklių^[32], su pirkimo laimėtoju ir (arba) kitais asmenimis yra deramasi dėl pirkimo sutarties projekto sąlygų po pirkimo procedūrų baigimo, ypač kai pirkimo sutarties projektas buvo sudedamoji pirkimo dokumentų dalis^[33]. Pirkimo sutarties vykdymo metu perkantysis subjektas vėlesniais savo veiksmais negali keisti bendrosios kvietimo dalyvauti pirkimuose schemos ir vienašališkai keisti esminių pirkimo sąlygų, ypač, jei tai sąlygos, kurios buvo nustatytos pirkimo dokumentuose ir dėl kurių būtų patvirtintas kitas tiekėjas, nes tai prieštarautų nediskriminavimo principui^[34]. Perkantieji subjektai, laikydamiesi, įskaitant, bet neapsiribojant, lygiateisiškumo ir nediskriminavimo principų reikalavimų, privalo vienodai aiškinti ir taikyti pirkimų dokumentų sąlygas visų tiekėjų ir dalyvių atžvilgiu.

Lygiateisiškumo principo specifiką rodo ir tapačių standartų doktrina, kurią pagrindė ESTT ir kuri įtvirtinta PĮ 50 straipsnio 5 dalyje ir 60 straipsnio 1 dalyje. Teismų praktikoje konstatuota, kad pirkimų teisinio reguliavimo normos, kuriomis būtų sudaryta galimybė perkantiesiems subjektams nurodyti pirkimo dokumentuose konkretų standartą, prekių ženklą arba suformuluoti tokius reikalavimus, kuriais remiantis būtų neleistinai eliminuojamos tapačios prekės, paslaugos, darbai arba tiekėjai (pirkimo dalyviai) iš pirkimo proceso, turi būti laikomos nesuderinamos su lygiateisiškumo principu^[35]. Tapačių standartų doktrina taikoma ne tik pasiūlymams vertinti, bet ir nustatant bei vertinant tiekėjo (pirkimo dalyvio) kvalifikacijos reikalavimus. PĮ 60 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad perkantysis subjektas gali reikalauti, jog kandidatas ar dalyvis pateiktų nepriklausomos įstaigos išduotą sertifikatą, patvirtinantį, kad jis laikosi tam tikrų kokybės vadybos sistemos standartų. Tačiau perkantysis subjektas turi pripažinti lygiaverčius sertifikatus, išduotus kitose valstybėse narėse įsisteigusių įstaigų. Jis taip pat privalo priimti kitus kandidatų ar dalyvių lygiaverčių kokybės vadybos užtikrinimo priemonių įrodymus (detaliau žiūrėti PĮ 60 straipsnio komentarą).

Taigi, lygiateisiškumo (nediskriminavimo) principas privalo būti užtikrintas visose pirkimo procedūrų stadijose, pradedant pirkimo sąlygų rengimu ir baigiant tiekėjų pasiūlymų vertinimu bei pirkimo laimėtojo nustatymu, o, taip pat ir pirkimo-pardavimo sutarties vykdymo etape.

 

Proporcingumas

Proporcingumo principo reikšmė pastaruoju metu tapo ypač akcentuojama, kadangi šis principas yra pirkimo procedūrų ir dažniausiai perkančiųjų subjektų veiksmų teisėtumo matas^[36]. Proporcingumo principo turinys bendriausia prasme siejamas su kelių pakopų testu: (i) taikoma priemonė turi būti tinkama tikslui pasiekti; (ii) taikoma priemonė turi būti būtina tikslui pasiekti, kas reiškia, kad negalima jokia kita priemonė, kuri mažiau ribotų tam tikrą laisvę^[37]. Proporcingumo principas, kaip ir kiti pirkimų principai, turi būti taikomas visose pirkimo stadijose, nuo pat pirkimo paskelbimo (pirkimo sąlygų rengimo) iki pat pirkimo laimėtojo nustatymo bei pirkimo-pardavimo sutarties vykdymo etape. Proporcingumo principo reikšmė labiausiai atsiskleidžia, kai reikia vertinti tam tikrų subjektų laisves, pasirinkimą ribojančių priemonių tinkamumą (teisėtumą). Toliau išskiriamos dažniausiai su proporcingumo principo taikymu susijusios situacijos.

Pirma, proporcingumo principas taikomas rengiant pirkimo dokumentus ir nustatant pirkimo sąlygas, įskaitant, tiekėjų kvalifikacijos bei techninės specifikacijos reikalavimus, pasiūlymų vertinimo kriterijus, pirkimo-pardavimo sutarties sąlygas.

Pavyzdžiui, VPĮ 47 straipsnyje, kuris mutatis mutandis taikytinas ir pirkimus atliekant perkantiesiems subjektams (detaliau žiūrėti PĮ 59 straipsnio komentarą), nustatyta perkančiųjų subjektų teisė individualizuoti reikalaujamą tiekėjo, kuris galėtų dalyvauti pirkime, kvalifikaciją. Kokie konkrečiai reikalavimai tiekėjų kvalifikacijai turėtų būti taikomi, nei VPĮ, nei PĮ nereglamentuojama, todėl tik pats perkantysis subjektas, atsižvelgdamas į pirkimo objektą ir taikydamas proporcingumo bei kitus pirkimų principus, privalo nuspręsti, kokie ekonominės, finansinės būklės, techninio ir profesinio pajėgumo reikalavimai turi būti nustatomi pirkimo dokumentuose. Parinkdamas konkrečius tiekėjo kvalifikacijos reikalavimus, perkantysis subjektas privalo taikyti minėtą dviejų pakopų vertinimą, kuris sudaro proporcingumo principo turinį. Pavyzdžiui, LAT yra konstatavęs, kad, atsižvelgiant į pirkimo objektą (dviejų objektų, statomų tuo pačiu metu, statybos darbai), reikalavimas turėti tris, o ne du specialistus, turinčius teisę eiti ypatingo statinio statybos vadovo pareigas visose perkančiojo subjekto nurodytose statinių grupėse (susisiekimo komunikacijos: keliai, valstybinės reikšmės keliai; kiti transporto statiniai) yra neproporcingas^[38] (detaliau žiūrėti VPĮ 47 straipsnio komentarą).

Teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad, sprendžiant, ar nustatant techninės specifikacijos sąlygas nebuvo pažeistos tiekėjo teisės, turi būti įvertinta, įskaitant, bet neapsiribojant, ar itin išsamūs techninės specifikacijos reikalavimai (nebūtinai pritaikyti vienam tiekėjui, tačiau dėl savo detalumo reikšmingai apribojantys tiekėjų galimybes dalyvauti pirkime) buvo būtini norint pasiekti pirkimu siekiamus tikslus^[39] (detaliau žiūrėti PĮ 50 straipsnio komentarą).

Proporcingumo principas yra svarbus ir formuluojant pirkimo sutarties projekto sąlygas, ypatingai – nustatant tiekėjo pareigas, jam taikomus apribojimus, civilinės atsakomybės sąlygas, sutarties įvykdymo terminus, priemones ir pan.

Antra, proporcingumo principas taip pat ypatingai svarbus ir taikomas, vertinant pasiūlymus. Pavyzdžiui, teismų praktikoje konstatuota, kad pagal pirkimų teisinį reguliavimą pirkime iš principo nedraudžiama dalyvauti ūkio subjektams, kurie susieti tam tikrais ekonominiais, pavaldumo ar kitais ryšiais, kadangi absoliutaus susijusių ūkio subjektų dalyvavimo pirkimuose draudimas neatitinka proporcingumo principo^[40].

Trečia, proporcingumo principas taikytinas ir pirkimo-pardavimo sutarties vykdymo stadijoje, ypatingai, pirkimo-pardavimo sutarties pažeidimo ir atsakomybės už tai vertinimo situacijoje.

 

Pavyzdys

Vykdant pirkimo-pardavimo sutartį, dalį darbų atliko ne pats pirkimą laimėjęs tiekėjas, tačiau jo pasitelktas subtiekėjas, kuris nebuvo išviešintas nei pirkimo procedūrų metu, nei po pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo. Vis dėlto, jeigu nurodyta aplinkybė buvo nustatyta tuomet, kai darbai jau buvo atlikti laiku bei laikantis visų teisės aktuose ir pirkimo dokumentuose nurodytų kokybinių reikalavimų, o sutarties nuostatose nebuvo tiesiogiai nurodyta, kad tai būtų laikoma esminiu sutarties pažeidimu, sprendžiant dėl tiekėjui tenkančios atsakomybės už pirkimo-pardavimo sutarties pažeidimą, turi būti vadovaujamasi proporcingumo principu. Tuo atveju, jeigu tiekėjo pasitelkti subtiekėjai (nors ir neišviešinti, kas laikytina pažeidimu) sutartį įvykdė tinkamai ir laiku, perkantysis subjektas realiai nepatyrė jokių nuostolių, todėl tiekėjui negalėtų kilti jų atlyginimo pareiga.

 

Pabrėžtina, kad su proporcingumo principu taip pat nedera pernelyg formalūs veiksmai, pavyzdžiui, perkančiojo subjekto sprendimas atmesti tiekėjo pasiūlymą dėl tiekėjo netinkamai nurodytos sąžiningumo deklaracijos datos (rašymo klaidos)^[41].

Taigi, proporcingumo principas yra neatsiejama veiksmingo pirkimo dalis. Proporcingumo principas yra tiesiogiai susijęs su lygiateisiškumo (nediskriminavimo) bei skaidrumo principais, nes įprastai perkančiųjų subjektų nustatomi apribojimai pažeidžia iškart visus šiuos principus ir taip riboja sąžiningą tiekėjų konkurenciją. Taip pat proporcingumo principas (kartu su skaidrumo principu) yra tas kriterijus, kuriuo remiantis apibrėžiamos perkančiųjų subjektų diskrecijos ribos ir vertinamas diskrecijos įgyvendinimo tinkamumas^[42] (detaliau žiūrėti komentarą apie skaidrumo principą).

 

Skaidrumas

PĮ 29 straipsnio 1 dalis įtvirtina aiškią perkančiųjų subjektų pareigą veikti skaidriai. Analizuojant skaidrumo principą, galima išskirti savarankiškus (nors ir susijusius) skaidrumo principo aspektus^[43], aptariamus toliau.

Visų pirma, skaidrumo principas (kaip ir lygiateisiškumo (nediskriminavimo) principas) yra siejamas su perkančiųjų subjektų pareiga tiekėjo naudai užtikrinti tinkamą informacijos pateikimą^[44].

Kitaip tariant, skaidrumo principas pirmiausia reiškia fundamentalų sąžiningumą ir atvirumą, vykdant pirkimo procedūras, tiekėjų teisę žinoti apie perkančiųjų subjektų poreikius ir planuojamus arba atliekamus pirkimus bei perkančiųjų subjektų pareigą tiksliai laikytis ES ir nacionalinės pirkimų teisės imperatyviųjų taisyklių, kuriose nustatyta paskelbimo apie prikimus tvarka. Būtent siekiant įgyvendinti skaidrumo principą, PĮ reglamentuojama, pavyzdžiui, skelbimų apie pirkimus pateikimo tvarka, terminai ir sąlygos (PĮ 44, 45, 46, 47 straipsniai), reikalavimai pirkimo dokumentams (PĮ 48 straipsnis), atsakymų tiekėjams pateikimo (PĮ 49 straipsnis) ir susipažinimo su pasiūlymais (PĮ 57 straipsnis) tvarka, kurios preciziškai privalo laikytis perkantieji subjektai.

Skaidrumo principo įgyvendinimas suponuoja valstybių narių, o kartu ir perkančiųjų subjektų, pareigą įtvirtinti tokį pirkimų teisinį reguliavimą, kuriam esant, tiekėjams būtų garantuotas pirkimo proceso ir su juo susijusių procedūrų viešumas. Todėl PĮ detaliai ir nuosekliai yra reguliuojamas pirkimo procesas nuo pat jo pradžios iki pabaigos bei aktualūs pirkimo-pardavimo sutarties vykdymo aspektai. Pavyzdžiui, PĮ 64 straipsnyje įtvirtinta perkančiųjų subjektų pareiga pirkimo dokumentuose nustatyti aiškius ekonomiškai naudingiausio pasiūlymo vertinimo kriterijus, PĮ 58 straipsnyje reglamentuojama bendroji pasiūlymų vertinimo tvarka (principai), PĮ 107, 108 straipsniuose įtvirtinta tiekėjų teisė ginčyti perkančiųjų subjektų veiksmus (sprendimus) ir jos įgyvendinimo tvarka, PĮ 97 straipsnyje reglamentuojama sudarytos pirkimo-pardavimo sutarties keitimo tvarka. Tačiau, net ir tais atvejais, kai PĮ nereglamentuojama konkrečių perkančiųjų subjektų pareigų, susijusių su jų atliekamų veiksmų (priimamų sprendimų) atskleidimu, paaiškinimu tiekėjams, pirkimų skaidrumo principas yra tas kriterijus, kuriuo remiantis, perkantieji subjektai turėtų tiekėjams atskleisti, paaiškinti atitinkamą informaciją, o ne remtis tokios imperatyviosios pareigos PĮ nebuvimu, jeigu tai nepažeidžia PĮ (pavyzdžiui, PĮ 32 straipsnio) ir (ar kitų teisės aktų) reikalavimų, tiekėjų teisių ir teisėtų interesų.

 

Pavyzdys

Perkantysis subjektas pranešime apie pasiūlymų eilės sudarymą ir pirkimo laimėtoją nurodo, kad pirkimo-pardavimo sutartis bus sudaryta ne anksčiau, nei pasibaigus sutarties sudarymo atidėjimo terminui (PĮ 94 straipsnio 8 dalis), tačiau konkreti sutarties sudarymo data nenurodoma. Pirkimo laimėtojas, pasibaigus sutarties sudarymo atidėjimo terminui, nesulaukdamas iš perkančiojo subjekto pranešimo apie konkrečią sutarties sudarymo datą, kreipiasi į perkantįjį subjektą, prašydamas nurodyti, kodėl perkantysis subjektas ilgą laiką nesudaro pirkimo-pardavimo sutarties. Nors PĮ tiesiogiai nenustatyta tokios perkančiojo subjekto pareigos, vis dėlto, remiantis skaidrumo principo reikalavimais, perkantysis subjektas turėtų pirkimo laimėtojui pateikti prašomą informaciją (paaiškinti) sutarties nesudarymo priežastis ir nurodyti planuojamą sutarties sudarymo datą.

 

ESTT, siekdamas užtikrinti didžiausią konkurenciją bendrojoje rinkoje bei sudaryti visiems tiekėjams vienodas galimybes dalyvauti pirkimuose, skaidrumo principą ir iš jo kildinamą perkančiųjų subjektų pareigą tinkamai informuoti tiekėjus apie pirkimą, aiškina itin plačiai. ESTT praktikoje pripažinta, kad net ir tais atvejais, kai perkančiųjų subjektų planuojamų sudaryti pirkimo sutarčių vertė yra mažesnė už Direktyvoje 2014/25/ES nustatytąją, o tai reiškia, jog Direktyvos 2014/25/ES reglamentuojamos privalomos taisyklės tokiais atvejais netaikomos, perkantieji subjektai privalo vadovautis fundamentaliaisiais principais, įskaitant skaidrumo principą, ir tinkamai informuoti rinkoje veikiančius tiekėjus apie planuojamą sudaryti pirkimo sutartį, kuri kelia aiškų tarptautinį ūkio subjektų suinteresuotumą^[45].

Antra, skaidrumo principas, be kita ko, reiškia garantiją, kad perkančiųjų subjektų sprendimai bus priimti (atitinkami veiksmai atlikti) išimtinai pagal nustatytas taisykles. Perkančiųjų subjektų sprendimai turi būti grindžiami atitinkama teisės norma (PĮ, pirkimo sąlygomis ir pan.). Perkantieji subjektai privalo tiksliai ir nuosekliai laikytis imperatyviųjų PĮ ir pirkimo dokumentų reikalavimų, atlikti visus PĮ nustatytus veiksmus (paskelbti apie pirkimą, nustatyta tvarka teikti pirkimo dokumentų paaiškinimus ir patikslinimus, paskelbti apie preliminarią pasiūlymų eilę, pirkimo nugalėtoją ir t. t.).

Kitaip tariant, skaidrumo principas, kartu su proporcingumo principu, yra tas kriterijus (priemonė), kuria nubrėžiamos perkančiųjų subjektų įgyvendinamos diskrecijos ribos. Perkančiųjų subjektų diskrecija ribojama nustatant pagrindinių sprendimų priėmimo kriterijus, ypač tiekėjų atrankos kriterijus, ekonomiškai naudingiausio pasiūlymo vertinimo kriterijus, techninės specifikacijos reikalavimus. Nurodytų taisyklių tikslas – užtikrinti objektyvumą, tokiu būdu ribojant perkančiųjų subjektų diskreciją, pagal pirkimo sąlygų reikalavimus priimant konkrečius sprendimus.

Nuosekliai formuojamoje teismų praktikoje pripažįstama, kad perkantieji subjektai privalo tiksliai laikytis paskelbtų pirkimo dokumentų^[46]. Tikslus paskelbtų pirkimo dokumentų (sąlygų) laikymasis reiškia, jog perkantiesiems subjektams neleidžiama, įskaitant, bet neapsiribojant, itin laisvai interpretuoti savo suformuluotas aiškias pirkimo sąlygas, nes taip iš esmės gali būti pakeistas sąlygų turinys^[47]. ESTT dėl perkančiųjų subjektų diskrecijos ribojimo yra pasisakęs, kad perkantieji subjektai negali priimti iš esmės pirkimo sąlygų reikalavimų neatitinkančio pasiūlymo^[48] ir negali leisti vienam konkrečiam tiekėjui pašalinti (ištaisyti) pasiūlymo neatitikimus^[49]. Tokios ESTT išvados grindžiamos pirmiausia būtent skaidrumo bei lygiateisiškumo principų reikalavimais.

Bet kokie perkančiųjų subjektų veiksmai (priimami sprendimai), net ir konkrečiai nereglamentuojami PĮ, yra galimi tik tiek, kiek nepažeidžia pirkimų skaidrumo bei proporcingumo principų reikalavimų.

Trečia, kaip skaidrumo principo išraiška pripažįstama ir tiekėjų galimybė patikrinti perkančiųjų subjektų priimtus sprendimus, juos ginčyti ir būti tikriems, kad pirkimų ginčus nagrinėjančių institucijų priimti sprendimai bus tinkamai įgyvendinti^[50]. Siekiant užtikrinti skaidrumo principo, pasireiškiančio kaip tiekėjų teisės patikrinti, ginčyti perkančiųjų subjektų priimtus sprendimus, veiksmingą įgyvendinimą, perkantieji subjektai privalo tinkamai motyvuoti priimamus sprendimus ir atliekamus veiksmus, aiškiai ir konkrečiai išdėstyti bei pagrįsti tokių sprendimų ir (arba) veiksmų priežastis, teisinį ir faktinį pagrindą^[51]. Dėl to perkantieji subjektai, pavyzdžiui, atmesdami tiekėjo pasiūlymą, negali apsiriboti bendra fraze, kuria teigiama, kad pasiūlymas atmetamas, nes neatitiko tam tikrų pirkimo dokumentų nuostatų, kurios dažniausiai būna pakankamai abstrakčios. Perkančiųjų subjektų sprendimai, priimti remiantis neišsamiais, nemotyvuotais ir nepagrįstais argumentais, privalo būti panaikinti, įskaitant, dėl pirkimų skaidrumo principo pažeidimo.

Vis dėlto skaidrumo užtikrinimas pirkimuose neturi būti suabsoliutinamas, kadangi pernelyg didelis skaidrumo siekis gali sukelti ir neigiamas pasekmes^[52]. Skaidrumo principo įgyvendinimas turi ribas, kadangi pirkimuose, be kita ko, privalo būti užtikrinama ir tiekėjų, pateikusių pasiūlymus pirkime, komerciškai jautriausios informacijos apsauga. Tai reiškia, kad perkantieji subjektai, siekdami užtikrinti maksimalų skaidrumą pirkimuose, kiekvienu atveju turi įvertinti ir užtikrinti, jog šio principo įgyvendinimas nepažeistų tiekėjų teisės į konfidencialios informacijos apsaugą įgyvendinimo (detaliau žiūrėti. PĮ 32 straipsnio komentarą) bei bendrai neiškreiptų konkurencijos.

 

Abipusis pripažinimas

Abipusio pripažinimo principas pirkimuose visų pirma taikomas vertinant prekių ir paslaugų, t. y. siūlomo pirkimo objekto, tapatumą ir ekvivalentiškumą. Jis pirmiausia buvo suformuotas ESTT praktikoje, susijusioje su laisvu prekių judėjimu, kaip fundamentalia ES teisėje įtvirtinta laisve. Abipusio pripažinimo principas kildinamas iš Cassis de Dijon bylos^[53], dar žinomas kaip Cassis principas, kuris vėliau buvo perkeltas į pirkimų teisinį reguliavimą ir adaptuotas pirkimų praktikai. Remiantis abipusio pripažinimo principu, pripažįstama, kad, jeigu paslauga teikiama arba preke prekiaujama vienoje valstybėje narėje, ji turi būti pripažįstama atitinkanti tuos reikalavimus, kurie yra keliami tokiai prekei arba paslaugai vietos rinkoje (Lietuvoje), ypač kai tam tikri reikalavimai yra nustatyti bei suvienodinti visoje ES. Šio principo išimtys turi būti aiškinamos siaurai. Todėl atitinkama prekė arba paslauga negali būti laikoma netinkama tik todėl, kad ji gaminama arba teikiama ne Lietuvoje^[54]. Taigi, abipusio pripažinimo principas dažniausiai taikomas, vertinant techninių standartų, taisyklių, specifikacijų ir pan. atitiktį perkančiųjų subjektų nustatytiesiems reikalavimams.

Tačiau abipusio pripažinimo principas svarbus ir tiekėjų atitikties kvalifikacijos reikalavimams vertinimo etape. Nustatant tiekėjų kvalifikacijos reikalavimus abipusio pripažinimo principas pasireiškia perkančiųjų subjektų pareiga pripažinti kitos valstybės narės institucijų išduotus kvalifikaciją liudijančius sertifikatus ar vadinamąsias tiekėjo sąžiningumo deklaracijas bei draudimu nustatyti išimtinai su nacionaline priklausomybe susijusius kvalifikacijos reikalavimus^[55]. Taigi, abipusio pripažinimo principo taikymas sudaro prielaidas tiekėjams (pirkimo dalyviams) paprasčiau pagrįsti savo kvalifikacijos atitiktį perkančiųjų subjektų nustatytiems reikalavimams. Todėl šis principas turi būti taikomas vertinant asmenų įgytą profesinę kvalifikaciją patvirtinančius dokumentus, pažymėjimus ir pan., jeigu tokia kvalifikacija įgyta kitose valstybėse narėse.

ESTT yra konstatavęs, kad ES teisei prieštarauja perkančiųjų subjektų reikalavimas užsienio tiekėjui pateikti įsisteigimo leidimą tos valstybės narės teritorijoje, kurioje skelbiamas pirkimas, nepaisant aplinkybės, kad savo kilmės šalyje jis yra teisėtai įregistruotas^[56].

Kita vertus, abipusio pripažinimo principo taikymas nepaneigia tiek valstybės narės siekio užtikrinti tinkamą su viešuoju interesu susijusių paslaugų teikimą, tiek perkančiojo subjekto poreikio dėl sklandaus sutarties įvykdymo. Atsižvelgiant į tai, dėl tam tikrų paslaugų iš užsienio ūkio subjektų gali būti reikalaujama papildomai užsitikrinti teisę verstis atitinkama veikla suteikiančiais dokumentais pagal paslaugų teikimo vietos valstybės teisės aktus^[57].

 

2. PĮ 29 straipsnio pavadinimas „Pagrindiniai pirkimų principai ir tikslai“ bei šio straipsnio 2 dalyje vartojama sąvoka turi siekti suponuoja, kad PĮ 29 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinti pirkimų tikslai. Dėl to komentuojamas PĮ 29 straipsnis turi būti suprantamas ne tik kaip reglamentuojantis pirkimų principus, bet taip pat kaip įtvirtinantis pagrindinius pirkimų tikslus. Atsižvelgiant į tai, PĮ 29 straipsnio 2 dalis turi būti sistemiškai aiškinama ir taikoma su PĮ 1 straipsnio 1 dalimi, kurioje taip pat reglamentuojami pirkimų tikslai.

Komentuojamo PĮ 29 straipsnio 2 dalies 1 punkte yra įtvirtintas racionalaus pirkimams skirtų lėšų naudojimo siekis arba principinis pirkimų tikslas – įsigyti perkančiajam subjektui reikalingų prekių, paslaugų ar darbų, racionaliai naudojant tam skirtas lėšas. Čia pabrėžtina, kad, nepaisant nurodyto pirkimų tikslo, LAT praktikoje išaiškinta, jog tiekėjo teisinis suinteresuotumas pirkimo sutarties sudarymu reiškia tiekėjo suinteresuotumą gauti finansinį atlygį už suteiktas paslaugas, pristatytas prekes ar atliktus darbus, tačiau nereiškia tik jo ar kito subjekto naudos ar kitokio pobūdžio suinteresuotumo pirkimo rezultatu, kaip tokiu^[58].

Pirkimai visada yra susiję su mokesčių mokėtojų pinigų (plačiąja prasme) naudojimu, todėl nuolat reikalauja garantijos, kad šie finansiniai resursai būtų panaudojami išimtinai ekonomiškai, efektyviai ir naudingai, t. y. racionaliai. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad su racionalaus lėšų naudojimo tikslu nedera, pavyzdžiui, tokios situacijos:

1. dėl griežtų pirkimo sąlygų yra susiaurinama tiekėjų konkurencija^[59];
2. nesilaikant masto ekonomijos idėjos, sudėtinis pirkimo objektas nėra skaidomas į dalis^[60];
3. dėl neaiškios darbų apimties (pavyzdžiui, nežinia, kiek pasitaikys negarantinių perkamos įrangos gedimų), tiekėjai galėtų skirtingai apskaičiuoti tokių gedimų šalinimo kaštus, o gal jų net neįskaičiuoti į kainą, perkantysis subjektas negalėtų to patikrinti, todėl jis neišvengiamai susidurtų su nepalyginamų pasiūlymų vertinimu, kurio nebūtų galima pripažinti skaidriu bei objektyviu. Tokia ginčo sandorio kainos apskaičiavimo tvarka perkantysis subjektas pažeidžia racionalaus lėšų panaudojimo sutarčiai sudaryti imperatyvą^[61];
4. savivaldybės biudžeto lėšoms keliamas kuo racionaliausio lėšų panaudojimo poreikis, o įpareigojimas perkančiajam subjektui tęsti pirkimo procedūras, kai šioms procedūroms skirtos lėšos buvo perskirstytos, reikštų neracionalų lėšų panaudojimą^[62].

Racionalaus lėšų naudojimo siekis taip pat reiškia siekį užtikrinti optimalų kainos ir kokybės santykį, perkant mokesčių mokėtojų pinigais, t. y. perkantieji subjektai, vykdydami pirkimus, privalo siekti gauti „vertę už pinigus“ (lot. quid pro quo). Teisės doktrinoje išskirtini 3 (trys) svarbiausi „vertės už pinigus“ aspektai.

Pirmiausia, „vertė už pinigus“ reiškia, kad kiekvienas įgyvendinamas pirkimas turi sudaryti sąlygas perkančiajam subjektui įsigyti tai, ko būtent jam reikia konkrečiu momentu. Kitaip tariant, perkamos prekės, paslaugos arba darbai turi atitikti perkančiojo subjekto poreikius. Šiuo aspektu perkantiesiems subjektams yra suteikiama diskrecija nuspręsti, ką konkrečiai jiems reikia įsigyti, kokias savybes turi atitikti pirkimo objektas (prekės, paslaugos arba darbai) ir kokios savybės yra geriausios ne apskritai, o būtent konkretų pirkimą organizuojančiam perkančiajam subjektui. Dėl to perkantiesiems subjektams suteikiama prerogatyva parengti pirkimams būtinas technines specifikacijas (plačiau žiūrėti PĮ 50 straipsnio komentarą). Tačiau nurodyta perkančiųjų subjektų diskrecija nėra neribota^[63].

Antra, „vertė už pinigus“ reiškia, kad perkantysis subjektas turi siekti įgyti pirkimo objektą ir sudaryti pirkimo sutartį geriausiomis ir palankiausiomis pirkimo vykdymo metu egzistuojančiomis rinkoje sąlygomis. Perkantieji subjektai turi siekti pasirinkti deramą pirkimo būdą ir metodus, tam, kad būtų įgyvendintas pirkimo efektyvumas, siekiant įgyti tinkamą objektą. Maksimaliai palankios sąlygos reiškia, kad perkantysis subjektas turi siekti jam palankių pirkimo sutarties esminių sąlygų, kurios sudarytų sąlygas suvaldyti sutarties vykdymo metu galinčią kilti riziką (kokybės vadybos, finansavimo, atsiskaitymo, garantijų suteikimo ir t. t.). Atkreipiamas dėmesys į tai, kad „vertė už pinigus“ nereiškia tikslo įsigyti pigiausią prekę, paslaugą ar darbą. Sutarties vertė ir perkančiojo subjekto skiriamų pirkimui lėšų biudžetas yra savarankiškas pirkimo planavimo aspektas. „Vertė už pinigus“ aptariamame kontekste reiškia, kad perkantieji subjektai turi siekti, kad išleidžiamų pinigų suma atitiktų perkamo objekto kainos ir kokybės santykį, t. y. perkantysis subjektas turi siekti nepermokėti, bet tai nereiškia siekio nupirkti nerealiai nužeminta kaina, lyginant su rinkoje egzistuojančiomis kainomis, nebent pats tiekėjas pasiūlo žemesnę nei įprasta kainą ir ją tinkamai pagrindžia (plačiau žiūrėti PĮ 66 straipsnio komentarą).

Trečia, „vertė už pinigus“ taip pat reiškia garantiją, kad perkančiojo subjekto parinktas pirkimo laimėtojas ne tik sugebės pateikti geriausią pasiūlymą, bet ir faktiškai jį visiškai bei tinkamai įvykdyti taip, kaip nurodyta šalių sudarytoje pirkimo sutartyje. Netinkamas pirkimo sutarties vykdymas visada yra tiesiogiai susijęs su perkančiųjų subjektų patiriamais nuostoliais, pirmiausia finansiniais, taip pat ir administraciniais (skiriamas pirkimus organizuojančių asmenų laikas, administraciniai ir kiti resursai)^[64].

Pabrėžtina, kad racionalaus lėšų naudojimo tikslas („vertės už pinigus“ siekis) turi būti aiškinamas ir taikomas kartu su pirkimų principais, kas reiškia, jog racionalus lėšų naudojimas, kaip toks, negali būti suabsoliutinamas. Perkančiųjų subjektų veiksmai pripažįstami neteisėtais dėl skaidrumo principo pažeidimo tuo atveju, kai perkantieji subjektai priima ir vertina pirkimo sąlygų neatitinkantį tiekėjo pasiūlymą, ir vėliau ji pripažįsta laimėjusiu, nepaisant aplinkybės, kad šio tiekėjo pasiūlyta kaina yra mažiausia^[65].

Racionalų lėšų panaudojimą užtikrina ne tik laimėtojo parinkimas, bet ir kruopštus bei dėmesingas pirkimo sutarties vykdymas ir jo priežiūra^[66] Pavyzdžiui, teismas, vertindamas kelionių organizavimo paslaugų pirkimo sąlygų teisėtumą, yra pažymėjęs, kad perkantysis subjektas turėtų prižiūrėti, ar tiekėjas jam konkrečiu atveju siūlo rinkos kainą atitinkančias paslaugas, ar nėra permokama, ar pritaikomos viešai siūlomos vežėjų nuolaidos ir pan.; ši priežiūra neturi būti atsitiktinė, taikoma pasirinktinai, o pirkimo sąlygomis turėtų būti sukurtas veiksmingas laimėtojo ir pirkėjo bendradarbiavimo mechanizmas, užtikrinantis paprastą ir operatyvią pasiūlytų kelionių kainos patikrą^[67].

Komentuojamo PĮ 29 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad be racionalaus lėšų panaudojimo siekio, perkantysis subjektas privalo siekti, jog, vykdant pirkimo sutartis, būtų laikomasi ir aplinkos apsaugos, socialinės ir darbo teisės įpareigojimų, nustatytų Europos Sąjungos ir nacionalinėje teisėje, kolektyvinėse sutartyse ir PĮ 7 priede nurodytose tarptautinėse konvencijose. PĮ 29 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostata yra prielaida socialiai atsakingų pirkimų vykdymui.

Pabrėžtina, kad vienas iš pagrindinių tikslų, nustatytų Direktyvoje 2014/25/ES, yra kova su socialiniu dempingu ir ekonominės veiklos vykdytojais, kurie nesilaiko socialinės, darbo ar aplinkos teisės srityse nustatytų reikalavimų. Kitaip tariant, po Direktyvos 2014/25/ES įsigaliojimo, viešaisiais pirkimais ES siekiama ne tik nusipirkti tai, ko reikia, bet ir rinkoje elgtis socialiai atsakingai. Direktyvos 2014/25/ES preambulės 52-ojoje konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad, siekiant aplinkos, socialinės ir darbo teisės reikalavimus tinkamai įtraukti į pirkimų procedūras, labai svarbu, kad valstybės narės ir perkantieji subjektai imtųsi tinkamų priemonių užtikrinti, kad būtų laikomasi aplinkos, socialinės ir darbo teisės srityse nustatytų pareigų, kurios taikomos darbų vykdymo ar paslaugų teikimo vietoje ir yra nustatytos įstatymais, teisės aktais, įsakymais ir sprendimais nacionaliniu ir ES lygiu, taip pat kolektyvinėmis sutartimis, su sąlyga, kad tokios taisyklės ir jų taikymo būdas atitinka ES teisę. Lygiai taip pat, vykdant sutartis turi būti laikomasi Direktyvos 2014/25/ES XIV priede išvardytuose tarptautiniuose susitarimuose, kuriuos yra ratifikavusios visos valstybės narės, nustatytų pareigų. Vis dėlto tai jokiu būdu neturėtų kliudyti taikyti darbuotojams palankesnių įdarbinimo sąlygų. Pabrėžtina, kad nurodytų tikslų įgyvendinimas priklauso nuo kiekvienos valstybės narės.

Taigi, ES ir nacionalinių įstatymų leidėjų valia perkantieji subjektai yra įpareigoti užtikrinti socialinę atsakomybę ir socialinių aspektų (angl. social considerations) įgyvendinimą pirkimų procese^[68]. Dėl to komentuojamame PĮ 29 straipsnio 2 dalies 2 punkte yra įtvirtintas (apibrėžtas) principinis reikalavimas (objektas), kurį privalo siekti įgyvendinti perkantieji subjektai. Tačiau PĮ nereglamentuojama, kokių konkrečiai aplinkos apsaugos, socialinės ir darbo teisės reikalavimų privalo būti laikomasi, nurodant, kad turi būti taikomi tiek ir tokie reikalavimai, kurie nustatyti ES ir nacionalinėje teisėje, kolektyvinėse sutartyse ir PĮ 7 priede nurodytose tarptautinėse konvencijose. Dėl to vertintina, kad tai nėra savarankiška perkančiųjų subjektų pareiga, o tiesiog atskirai išskirtas priminimas, kad be PĮ reikalavimų perkantieji subjektai privalo laikytis ir kitų reikalavimų.

Socialinė atsakomybė apima šias sritis (sąrašas nebaigtinis): darbo teisės reikalavimus (minimalaus darbo užmokesčio užtikrinimas, saugi darbinė aplinka, sveikatos apsauga), žmogaus teisių apsaugą (vaikų ir priverstinio darbo draudimas, asociacijų laisvė), aplinkosaugą (ribotų išteklių atsakingas naudojimas, aplinkos monitoringas, ekologijos skatinimas^[69]), verslo etiką (sąžininga konkurencija, antikorupcija, interesų konfliktų draudžiamumas) ir pan.

Direktyvos 2014/25/ES preambulės 55–ojoje konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad aplinkos, socialinės ir darbo teisės nuostatų laikymosi kontrolė turėtų būti vykdoma atitinkamais pirkimo procedūros etapais, taikant bendruosius principus, kuriais reglamentuojamas dalyvių pasirinkimas ir sutarčių skyrimas, taikant pašalinimo kriterijus ir įgyvendinant nuostatas, susijusias su pasiūlyta neįprastai maža kaina. Būtinas patikrinimas tuo tikslu turėtų būti atliekamas pagal atitinkamas šios direktyvos nuostatas, visų pirma –  nuostatas dėl įrodinėjimo priemonių ir savideklaracijų. Taigi tiekėjų socialinė atsakomybė pirkimuose gali pasireikšti per tiekėjų pašalinimo pagrindus (VPĮ 46 straipsnis, PĮ 59 straipsnis), neįprastai mažos pasiūlymo kainos vertinimą (PĮ 66 straipsnis), pasiūlymų vertinimą ir palyginimą (PĮ 64 straipsnis), taip pat per atitinkamai suformuluotas pirkimo sutarties sąlygas, kuriomis įtvirtinamos kontrahento (tiekėjo) pareigos veikti taip, kad būtų užtikrinta socialinė atsakomybė. Tačiau pabrėžtina, kad pirkimo sąlygos, kuriose nėra nurodoma, kad perkantysis subjektas tikrins, pavyzdžiui, ar tiekėjas savo darbuotojams moka minimalų darbo užmokestį ir (ar) laikosi darbo drausmės, moterų nediskriminavimo, savaime nėra neteisėtos.

Atitinkamai PĮ nuostatos suponuoja, kad aplinkos apsaugos, socialinių, darbo teisės nuostatų laikymasis tikrinamas (i) apibrėžiant bendruosius tiekėjų atrankos ar pasiūlymų vertinimo principus, įskaitant reikalavimus dėl tiekėjų pašalinimo, neįprastai mažos pasiūlytos kainos pagrindimo, techninių specifikacijų, ir (arba) (ii) nustatant sutarties vykdymo sąlygas.

Pirma, perkančiajam subjektui pasirinkus socialinius, aplinkos apsaugos, darbo teisės kriterijus vertinti pasiūlymų vertinimo stadijoje, svarbu pažymėti, kad tokie kriterijai visada turi būti susiję su pirkimo objektu, todėl jie negali būti orientuoti tik į bendrąją̨ tiekėjo įmonės socialinės atsakomybės ar poveikio aplinkai atsakomybės politiką. Pavyzdžiui, vertinant pasiūlymus pagal kainos ar sąnaudų ir kokybės santykio kriterijų galima skirti didesnį balą tiekėjui, kuris įsipareigos padėti nepalankioje padėtyje esantiems asmenims (bedarbiams, neįgaliesiems ar pan.), vykdydamas konkrečią sutartį. Tačiau didesnio balo negalima skirti vien už tai, kad tiekėjo įmonė laikosi socialinės atsakomybės politikos, nes aprūpina savo darbuotojus jų vaikams skirtu darželiu ar suteikia jiems laisvą darbo grafiką, nes tokie kriterijai nėra susiję su konkrečios sutarties vykdymo sąlygomis.

Kitas socialinio kriterijaus taikymo pavyzdys, pasirinkus kainos ar sąnaudų ir kokybės santykio kriterijų, būtų vertinti, kiek tiekėjo ir subtiekėjo, jeigu jis pasitelkiamas, sutartį vykdysiantiems ir perkančiosios organizacijos pirkimo dokumentuose nurodytas užduotis atliksiantiems darbuotojams siūlomo darbo užmokesčio mėnesio mediana viršija LR nustatytą minimalų darbo užmokestį. Kuo daugiau tiekėjo pasiūlyto atlyginimo darbuotojams mėnesio mediana viršija LR nustatytą minimalų užmokestį, tuo didesnis balas skiriamas. Taikant tokį socialinį kriterijų siekiama, kad tiekėjai mokėtų adekvatų rinkos sąlygoms atlygį savo darbuotojams, vykdantiems sudarytą pirkimo sutartį. Pabrėžtina, kad, jei tiekėjas pripažintas laimėtoju dėl to, kad jo pasiūlymas geriau už kitų pirkimo dalyvių atitiko ekonominio naudingumo reikalavimus, toks jo pranašumas turi tiesiogiai atsispindėti pirkimo sutartyje ar kituose sutartiniuose tiekėjo ir perkančiojo subjekto dokumentuose^[70].

ESTT praktikoje, kalbant apie socialinės naudos santykį su pirkimo objektu, yra konstatuota, kad nereikalaujama, jog sutarties sudarymo kriterijus būtų susijęs su vidine produkto charakteristika, t. y. elementu, kuris materialine prasme įsikūnija šiame produkte^[71]. Pavyzdžiui, nedraudžiama, kad, vykdant pirkimą elektros energijai tiekti, perkantysis subjektas nustatytų sutarties sudarymo kriterijų, kuriuo reikalaujama, kad elektros energija būtų pagaminta iš atsinaujinančių energijos šaltinių^[72].

Antra, perkantieji subjektai tiekėjų aplinkos apsaugos, socialinių, darbo teisės nuostatų laikymąsi gali nustatyti ne tik kaip ekonomiškai naudingiausio pasiūlymo vertinimo subkriterijų, bet taip pat kaip pirkimo sutarties vykdymo sąlygą – tiekėjų pareigą sutarties vykdymo laikotarpiu laikytis nurodytų reikalavimų. Tiek vienu, tiek kitu atveju pirkimo laimėtojas turi pareigą laikytis socialinių, aplinkos apsaugos, darbo teisės reikalavimų (nurodytų tiekėjo pasiūlyme, kuris laikytinas sudėtine pirkimo sutarties dalimi, arba įtvirtintų pirkimo sutartyje). Tačiau esminis skirtumas tarp perkančiųjų subjektų pasirinkimo socialinius, aplinkos apsaugos, darbo teisės kriterijus vertinti kaip tiekėjų pasiūlymo vertinimo kriterijus ar kaip sutarties vykdymo sąlygas yra tas, jog jeigu perkantysis subjektas socialinį kriterijų vertina (nustato) kaip pasiūlymų vertinimo kriterijų, tai reiškia, kad jis objektyviai negali būti tikras, ar ir kaip, vykdant sutartį, atitinkamas socialinis kriterijus (vykdomos atitinkamos su tuo susijusios pareigos) konkrečiai materializuosis. Tokiu atveju pirkimo laimėtoją gali nulemti aukštesnis kitų kriterijų (kainos, kokybės, sutartį vykdysiančių̨ darbuotojų kvalifikacijos) įvertinimas, o laimėtojo pasiūlymui priskirtas socialinio kriterijaus balas gali būti labai žemas arba net nulinis. Jeigu perkantysis subjektas socialinį kriterijų vertina (nustato) kaip sutarties įvykdymo sąlygą, jis yra visiškai garantuotas, kad konkretus pirkimo laimėtojas, vykdydamas pirkimo sutartį, turės laikytis to kriterijaus.

PĮ 29 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintas perkančiųjų subjektų siekis, kad, vykdant pirkimo sutartis, būtų laikomasi ir aplinkos apsaugos, socialinės ir darbo teisės įpareigojimų, lemia ir atitinkamus perkančiųjų subjektų veiksmus, sprendžiant dėl tiekėjų pasiūlymų priimtinumo.

Tiekėjo pasiūlymą privaloma atmesti, jeigu jis pasiūlė neįprastai mažą kainą dėl to, kad pažeidė teisės aktuose nustatytus aplinkos apsaugos, socialinės ir darbo teisės įpareigojamus (PĮ 66 straipsnio 3 dalies 2 punktas). Pavyzdžiui, jeigu tiekėjo pasiūlyme nurodyta kaina yra pernelyg maža dėl to, kad jis savo darbuotojams numatė mokėti žemesnį atlygį nei jo kilmės šalyje patvirtintas oficialus minimalus atlygis, tai jo pasiūlymas privalės būti atmetamas. Tokia griežta sankcija taikoma dėl dvejopo pažeidimo pobūdžio – pažeidžiamos ne tik privalomos teisės normos, bet kartu taikomas ir socialinis dempingas, darbuotojams mokant per mažą atlyginimą.

VPĮ 46 straipsnio 6 dalies 1 punkte, kuris mutatis mutandis taikytinas ir pirkimą vykdant perkantiesiems subjektams (detaliau žiūrėti PĮ 59 straipsnio komentarą) nustatyta perkančiųjų subjektų galimybė, bet ne prievolė pašalinti tiekėją iš pirkimo procedūrų, jeigu tiekėjas yra pažeidęs bent vieną iš PĮ 29 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytų aplinkos apsaugos, socialinės ir darbo teisės įpareigojimų ir už tai tiekėjui paskirta administracinė nuobauda ar ekonominė sankcija, nustatytos LR įstatymuose ar kitų valstybių teisės aktuose, kai nuo sprendimo, kuriuo buvo paskirta ši sankcija, įsiteisėjimo dienos praėjo mažiau kaip vieni metai, tačiau tokio tiekėjo pasiūlyme nėra siūloma neįprastai maža kaina.

PĮ 29 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintas socialinės atsakomybės elementas pirkimuose lemia tai, kad bendrųjų pirkimų tikslų ir principų (PĮ 1 straipsnis, 29 straipsnis) turinys tampa žymiai platesnis: pirkimų teise siekiama tikslų, kurių nepavyksta tiesioginiu teisiniu reguliavimu pasiekti per aplinkosaugos, darbo ir (arba) socialinės apsaugos teisę. Socialinės atskaitomybės elementas pirkimuose pasižymi eksteritorialumu, kas reiškia, kad tiekėjo vykdoma veikla (jos bruožai) jo kilmės šalyje gali turėti įtakos kitose jurisdikcijose, rinkose (pavyzdžiui, prekių gamybos vietoje) ar kitoje (ne kilmės) valstybėje vykdomo pirkimo rezultatams.

 

Pavyzdys

Užsienio tiekėjas pirkime nurodė neįprastai mažą pasiūlymo kainą. Perkantysis subjektas, paprašęs tiekėjo pagrįsti pasiūlyme nurodytą neįprastai mažą kainą, nustatė, kad tokią kainą tiekėjas galėjo pasiūlyti dėl to, kad jo veiklos, vykdomos kilmės valstybėje, neįprastai mažus kaštus lemia, pavyzdžiui, žmogaus teises pažeidžiantis elgesys, įskaitant, bet neapsiribojant, vaikų darbo jėgos naudojimą. Nurodytu atveju perkantysis subjektas privalo tokį tiekėjo pasiūlymą atmesti (PĮ 66 straipsnio 3 d. 2 p.).

 

3. PĮ 29 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta perkančiųjų subjektų pareiga užtikrinti, kad, vykdant pirkimų procedūras, būtų laikomasi PĮ reikalavimų ir nebūtų ribojama tiekėjų konkurencija. PĮ 29 straipsnio 3 dalies nuostata (formuluotė) yra nauja, lyginant su VPĮ redakcijos, galiojusios iki 2017 m. liepos 1 d., nuostatomis. Tačiau konkurencijos užtikrinimo pirkimuose siekis (pareiga) tiek ESTT^[73], tiek nacionalinių teismų^[74] praktikoje buvo (yra) plėtojamas jau ilgą laiką. Teisės doktrinoje nurodytas konkurencijos užtikrinimo siekis (pareiga) netgi laikomas savarankišku ir naujai įtvirtintu pirkimų principu – konkurencijos principu^[75].

Konkurencijos užtikrinimas yra viena iš pirkimų teisinio reguliavimo priežasčių. ESTT, kalbėdamas apie pirkimo procedūrų koordinavimą ES lygmeniu, išskiria ne tik laisvo prekių, paslaugų judėjimo bei įsisteigimo laisvės apsaugą, bet ir tiekėjų ekonominių interesų apsaugą bei šių tiekėjų tarpusavio konkurencijos skatinimą^[76]. Pirkimų teisinio reguliavimo tikslai negali būti pasiekti, jei, taikant PĮ reikalavimus, nebus atsižvelgiama į siekį saugoti ir užtikrinti veiksmingą bei sąžiningą konkurenciją rinkoje. Todėl PĮ 29 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta prezumpcija, kad konkurencija yra dirbtinai sumažinta, kai pirkimu nepagrįstai sudaromos palankesnės ar nepalankesnės sąlygos tam tikriems tiekėjams. Kaip matyti, konkurencijos mažinimas pirkime yra reikšmingai susijęs su tiekėjų diskriminacijos nustatymu – nei vienas pirkimo dalyvis neturi būti mažiau palankioje padėtyje nei kiti. Taigi, PĮ 29 straipsnio 3 dalis iš dalies sutampa su pirkimų lygiateisiškumo, nediskriminavimo principais (PĮ 29 straipsnio 1 dalis).

PĮ 29 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudžiamas siekis planuojant pirkimus ir jiems rengiantis išvengti PĮ nustatytos tvarkos taikymo iš esmės yra susijęs su planuojamo vykdyti pirkimo verte^[77] (detaliau apie pirkimo vertės nustatytą žiūrėti PĮ 12, 13 straipsnių komentarus). Pirkimo vertė turi būti skaičiuojama pirkimo pradžios momentu, o už pirkimo vertės apskaičiavimą atsakingas pirkimą atliekantis perkantysis subjektas, nustatydamas prekių, paslaugų ar darbų pirkimo vertę, turi laikytis šių reikalavimų: (i) perkantysis subjektas neturi teisės skaidyti pirkimo vertės į dalis, jeigu taip gali būti išvengta PĮ nustatytos pirkimų tvarkos, išskyrus atvejus, jeigu visoms išskaidytoms pirkimo dalims bus taikomas pirkimo būdas (būdai), pasirinktas pagal PĮ reikalavimus visai pirkimo vertei; (ii) perkantysis subjektas pirkimo vertės nustatymo būdo negali pasirinkti taip, kad būtų galima išvengti PĮ nuostatų dėl pirkimo būdų pasirinkimo ir pirkimo procedūrų vykdymo taikymo.

Ypač pabrėžtina, kad konkurencija, jos užtikrinimas pirkimų teisėje ir konkurencijos teisėje ne visuomet suprantama vienodai. Pirma, konkurencijos užtikrinimas pirkimuose iš esmės yra siejamas su bendrąja pareiga nepagrįstai neriboti tiekėjų galimybės dalyvauti pirkime. Kitaip tariant, konkurencijos užtikrinimas pirkimuose yra susijęs su skaitlingumu – kuo daugiau tiekėjų turi galimybę dalyvauti pirkime, tuo didesnė konkurencija užtikrinama. Antra, konkurencijos užtikrinimas konkurencijos teisės prasme, visų pirma yra susijęs su lygiomis ūkio subjektų veiklos galimybėmis. PĮ 29 straipsnio 3 dalyje reglamentuojamas būtent pirmasis nurodytas aspektas – konkurencijos užtikrinimas būtent pirkimų teisės prasme, o ne apskritai.

Tačiau tam tikrais atvejais konkurencijos užtikrinimo pirkime vertinimas (vertinimo tvarka) yra susisijęs ir su konkurencijos vertinimu konkurencijos tesės prasme. Pavyzdžiui, LAT yra konstatavęs, kad tais atvejais, kai perkantysis subjektas iš viešai prieinamos informacijos pats turi duomenų apie tai, kad jo organizuojamo pirkimo procedūrose dalyvauja tiekėjai, kurie pagal Konkurencijos įstatymo nuostatas laikytini susijusiais tarpusavyje, ar šiuos duomenis jis gauna iš kitų asmenų, tai perkantysis subjektas privalo kreiptis į tokius dalyvius, jų prašydamas paaiškinti abipusio ryšio pobūdį (turinį), įskaitant informaciją apie tai, kaip šie subjektai užtikrina savo veiklos nepriklausomumą ir informacijos konfidencialumą (praktikos ar susitarimų dėl konfidencialios informacijos apsaugos), taip pat paprašyti nurodyti, kaip konkrečiu atveju buvo išlaikytas susijusių asmenų nepriklausomumas teikiant pasiūlymus^[78]. Kasacinio teismo taip pat išaiškinta, kad apie nesavarankišką tiekėjų dalyvavimą galima spręsti ne tik iš tiesioginių, bet ir netiesioginių įrodymų, juolab kad išoriniai veiksmų derinimo požymiai gali būti nustatyti tiek tarp susijusių, tiek nesusijusių ūkio subjektų, t. y. tai nėra tik susijusiems asmenims būdingas elgesys. Ir priešingai, aiškiai neišreikštas ar teisėtais veiksmais slepiamas veiksmų derinimas daugiau būdingas susijusiems asmenims^[79].

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad PĮ 29 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta bendroji konkurencijos užtikrinimo pareiga (bendrasis principas) yra tiesiogiai įgyvendintas ir atskirose konkrečiose PĮ normose. Pavyzdžiui, PĮ 50 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad techninė specifikacija turi užtikrinti konkurenciją ir nediskriminuoti tiekėjų. Ši nuostata susijusi su ESTT praktikoje plėtojama lygiaverčių standartų doktrina, pagal kurią konkretaus prekę apibūdinančio kriterijaus (pvz., modelis, prekės ženklas, patentas) naudojimas yra išimtinis ir turi būti pateisinamas sutarties dalyko specifika^[80] (detaliau žiūrėti PĮ 50 straipsnio 3 dalies komentarą). Analogiškai VPĮ 47 straipsnio 1 dalyje, kuri mutatis mutandis taikytina ir pirkimą vykdant perkantiesiems subjektams (detaliau žiūrėti PĮ 59 straipsnio komentarą), nurodyta, kad perkančiųjų subjektų nustatyti kvalifikacijos reikalavimai negali dirbtinai riboti konkurencijos (detaliau žiūrėti VPĮ 47 straipsnio 1 dalies komentarą).

 

4. PĮ 29 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta perkančiųjų subjektų, nurodytų PĮ 4 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose, pareiga, atsižvelgiant į Pasaulio prekybos organizacijos sutartį dėl viešųjų pirkimų ir kitus tarptautinius susitarimus, kurie yra privalomi valstybėms narėms, pirkimų metu taikyti vienodas sąlygas trečiųjų šalių, pasirašiusių atitinkamus tarptautinius susitarimus, ir valstybių narių tiekėjams, darbams, prekėms ir paslaugoms.

PPO yra pagrindinė tarptautinė organizacija, sprendžianti klausimus, susijusius su tarptautinės prekybos normomis. PPO inicijuoti ir parengti susitarimai yra tarptautinės komercijos pagrindas. PPO yra daugiašalis instrumentas, t. y. daugiašalė prekybos sistema, nes dauguma valstybių yra PPO narės. Čia daugiašalis, priešingai nei regioninis, bendradarbiavimas reiškia beveik pasaulinį bendradarbiavimą. Vienas iš pagrindinių daugiašalės prekybos sistemos tikslų yra užtikrinti kuo laisvesnę prekybą. Pasaulio prekybos organizacijos sutartis dėl viešųjų pirkimų yra daugiašalė sutartis, užtikrinanti pirkimų rinkos atvirumą, skaidrumą ir nediskriminavimą tarp jos dalyvių – tiek ES valstybių narių, tiek trečiųjų šalių – tiekėjų.

2003 m. lygiagrečiai su pirkimų teisės aktų derinimu, kartu su kitomis į ES stojančiomis šalimis vyko pasirengimas dėl prisijungimo prie Pasaulio prekybos organizacijos sutarties dėl viešųjų pirkimų. 2004 m. Lietuva, kaip ES narė, tapo ir šios Pasaulio prekybos organizacijos sutarties dėl viešųjų pirkimų nare.

Pabrėžtina, kad Pasaulio prekybos organizacijos sutartis dėl viešųjų pirkimų reglamentuoja visų perkančiųjų subjektų, nurodytų PĮ 4 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose, bet ne visus pirkimus. Kitaip tariant, ji taikoma ne visiems pirkimo objektams. Visi ES direktyvomis reglamentuojami darbų, prekių pirkimai yra reglamentuojami ir Pasaulio prekybos organizacijos sutartimi dėl viešųjų pirkimų, išskyrus laikinajame svarbiausiame produktų klasifikatoriuje (CPC) aprašytas šių grupių, klasių ir poklasių paslaugas: 712235 (pašto važtos vežimo paslaugos), 7321 (pašto važtos vežimo oru paslaugos), 7524 (programų perdavimo paslaugos), 75241 (televizijos laidų perdavimo paslaugos), 75242 (radijo laidų perdavimo paslaugos), 7525 (sujungimo paslaugos), 7526 (visuminės nuotolinių ryšių (telekomunikacijų) paslaugos), 86602 (oficialaus ginčų sprendimo ir sutaikinimo paslaugos), balso telefonijos, radijo telefonijos, telekso, radijo ieškos, palydovinio ryšio paslaugas, finansines paslaugas susijusias su vertybinių popierių išleidimu, pardavimu, įsigijimu ar perdavimu, bei centrinio banko paslaugas.

Taigi, Pasaulio prekybos organizacijos sutartis dėl viešųjų pirkimų įtvirtina bendrąjį ES ir trečiųjų šalių tiekėjų, darbų, prekių ir paslaugų nediskriminavimo principą, kurio įgyvendinimą privalo užtikrinti perkantieji subjektai, nurodyti PĮ 4 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose.

 

5. PĮ 29 straipsnio 5 dalis buvo priimta, siekiant PĮ reguliavimą suderinti su NSUSOAĮ reguliavimu.

PĮ 29 straipsnio 5 dalyje nuo 2019 m. birželio 11 d. buvo įtvirtinta perkančiųjų subjektų, veikiančių gynybos srityje arba srityse, kurios laikomos nacionaliniam saugumui užtikrinti strategiškai svarbių ūkio sektorių dalimi, ir atliekančių su nacionaliniu saugumu susijusių prekių, paslaugų ar darbų pirkimus, pareiga įvertinti visus galinčius kelti grėsmę nacionalinio saugumo interesams rizikos veiksnius ir nuspręsti, ar šiuose pirkimuose gali dalyvauti tiekėjai ir jo subtiekėjai, kurie nėra registruoti (jeigu tiekėjas ar subtiekėjas yra fizinis asmuo – nuolat gyvenantys) ES valstybėje narėje, Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos valstybėje narėje ar trečiojoje šalyje, pasirašiusioje šio straipsnio 4 dalyje nurodytus tarptautinius susitarimus.

Taigi, komentuojama PĮ 29 straipsnio 5 dalis yra taikoma tuo atveju, kai yra tenkinamos trys kumuliatyvios (visos kartu) sąlygos: pirma, perkantysis subjektas veikia gynybos srityje arba srityse, kurios laikomos nacionaliniam saugumui užtikrinti strategiškai svarbių ūkio sektorių dalimi, antra, perkantysis subjektas atlieka su nacionaliniu saugumu susijusių prekių, paslaugų ar darbų pirkimus.

PĮ 29 straipsnio 5 dalyje nėra apibrėžiama, kokios konkrečiai sritys yra laikomos nacionaliniam saugumui užtikrinti strategiškai svarbių ūkio sektorių dalimi. Tačiau NSUSOAĮ 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad nacionaliniam saugumui užtikrinti strategiškai svarbus ūkio sektorius – Lietuvos Respublikos valstybei ir visuomenei ypač svarbios veiklos, kurią nutraukus, sutrikdžius, apribojus ar nustojus vystyti gali būti pažeisti nacionalinio saugumo interesai, sritis. NSUSOAĮ 6 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad nacionaliniam saugumui užtikrinti strategiškai svarbūs yra šie ūkio sektoriai: energetikos, transporto, informacinių technologijų ir telekomunikacijų, kitų aukštųjų technologijų, finansų ir kredito, karinės įrangos.

Su PĮ 29 straipsnio 5 dalyje įtvirtintos perkančiųjų subjektų, kuriems konkretaus pirkimo atveju taikoma PĮ 29 straipsnio 5 dalis, pareigos įvertinti visus rizikos veiksnius, galinčius kelti grėsmę nacionalinio saugumo interesams, įgyvendinimu neatsiejamai yra susijusi PĮ 50 straipsnio 2 dalis, kurioje įtvirtinta perkančiųjų subjektų teisė techninėse specifikacijose reikalauti, kad tiekėjo siūlomos prekės, paslaugos ar darbai nekeltų grėsmės nacionaliniam saugumui. Analogiškai su PĮ 29 straipsnio 5 dalimi sistemiškai taikytina ir VPĮ 47 straipsnio 6 dalis, kurioje nustatyta, kad perkantysis subjektas, veikiantis gynybos srityje ar valdantis ypatingos svarbos informacinę infrastruktūrą, ar veikiantis srityse, kurios laikomos nacionaliniam saugumui užtikrinti strategiškai svarbių ūkio sektorių dalimi, atlikdama pirkimą, susijusį su nacionaliniu saugumu, gali laikyti, kad tiekėjas turi interesų konfliktą, galintį neigiamai paveikti pirkimo sutarties vykdymą, jeigu turi informacijos, kad tiekėjas ir jo pasitelkiami subtiekėjai turi interesų, galinčių kelti grėsmę nacionaliniam saugumui (detaliau žiūrėti VPĮ 47 straipsnio 6 dalies komentarą).

Vis dėlto, nei komentuojamoje PĮ 29 straipsnio 5 dalyje, nei kitose PĮ nuostatose nėra nurodyta, paaiškinta, kaip perkantieji subjektai turėtų vertinti tiekėjų pasiūlymų atitiktį nurodytiems reikalavimams, t. y. nėra nurodyta, kada, pavyzdžiui, reikėtų vertinti, kad siūloma prekė ar paslauga kelia pavojų nacionaliniam saugumui ar tiekėjo interesai prieštarauja nacionaliniam saugumui. Tačiau PĮ 100 straipsnio 10 dalyje nurodyta, kad informaciją, reikalingą įvertinti, ar perkantieji subjektai, veikiantys gynybos srityje, ketinama sudaryti pirkimo sutartis keltų grėsmę nacionalinio saugumo interesams, pagal perkančiųjų subjektų kreipimąsi teikia kompetentingos institucijos, vadovaudamosi NSUSOAĮ nurodytais sandorių atitikties nacionalinio saugumo interesams kriterijais. Vertinimas, ar perkančiųjų subjektų, valdančių ypatingos svarbos informacinę infrastruktūrą ar veikiančių srityse, kurios laikomos nacionaliniam saugumui užtikrinti strategiškai svarbių ūkio sektorių dalimi, ketinama sudaryti pirkimo sutartis keltų grėsmę nacionalinio saugumo interesams, atliekamas NSUSOAĮ nustatyta tvarka.

Taigi, perkančiųjų subjektų vertinimas dėl konkrečių rizikos veiksnių, galinčių kelti grėsmę nacionalinio saugumo interesams, turėtų būti atliekamas tik iš kompetentingų institucijų gavus nurodytam vertinimui aktualią informaciją.

---

 

 

---