32 straipsnis. Konfidencialumas

1. Perkantysis subjektas, Komisija, jos nariai ar ekspertai ir kiti asmenys negali tretiesiems asmenims atskleisti iš tiekėjų gautos informacijos, kurią jie nurodė kaip konfidencialią.
2. Visas tiekėjo pasiūlymas ir paraiška negali būti laikomi konfidencialia informacija, tačiau tiekėjas gali nurodyti, kad tam tikra jo pasiūlyme pateikta informacija yra konfidenciali. Konfidencialia informacija gali būti, pavyzdžiui, komercinė (gamybinė) paslaptis ir konfidencialieji pasiūlymų aspektai. Konfidencialia negalima laikyti informacijos:

1) jeigu tai pažeistų įstatymų, nustatančių informacijos atskleidimo ar teisės gauti informaciją reikalavimus, ir šių įstatymų įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatas;

2) jeigu tai pažeistų šio įstatymo 46 ir 68 straipsniuose ir 94 straipsnio 9 dalyje nustatytus reikalavimus dėl paskelbimo apie sudarytą pirkimo sutartį, kandidatų ir dalyvių informavimo, laimėjusio dalyvio pasiūlymo, sudarytos pirkimo sutarties, preliminariosios sutarties ir šių sutarčių pakeitimų paskelbimo, įskaitant informaciją apie pasiūlyme nurodytą prekių, paslaugų ar darbų kainą, išskyrus jos sudedamąsias dalis;

3) pateiktos tiekėjų pašalinimo pagrindų nebuvimą, atitiktį kvalifikacijos reikalavimams, kokybės vadybos sistemos ir aplinkos apsaugos vadybos sistemos standartams patvirtinančiuose dokumentuose, išskyrus informaciją, kurią atskleidus būtų pažeisti tiekėjo įsipareigojimai pagal su trečiaisiais asmenimis sudarytas sutartis, – tuo atveju, kai ši informacija reikalinga tiekėjui jo teisėtiems interesams ginti;

4) informacija apie pasitelktus ūkio subjektus, kurių pajėgumais remiasi tiekėjas, ir subtiekėjus – tuo atveju, kai ši informacija reikalinga tiekėjui jo teisėtiems interesams ginti.

3. Jeigu perkančiajam subjektui kyla abejonių dėl tiekėjo pasiūlyme nurodytos informacijos konfidencialumo, jis privalo prašyti tiekėjo įrodyti, kodėl nurodyta informacija yra konfidenciali. Jeigu tiekėjas per perkančiojo subjekto nurodytą terminą, kuris negali būti trumpesnis kaip 5 darbo dienos, nepateikia tokių įrodymų arba pateikia netinkamus įrodymus, laikoma, kad tokia informacija yra nekonfidenciali.
4. Ne vėliau kaip praėjus 6 mėnesiams nuo pirkimo sutarties sudarymo suinteresuoti dalyviai gali prašyti perkančiojo subjekto supažindinti juos su laimėjusio tiekėjo pasiūlymu ar paraiška (kandidatai – su kitų tiekėjų, kurie buvo pakviesti pateikti pasiūlymų ar dalyvauti dialoge, paraiškomis), tačiau negali būti atskleidžiama informacija, kurią kandidatai ar dalyviai nurodė kaip konfidencialią nepažeisdami šio straipsnio 2 dalies nuostatų.
5. Perkantysis subjektas gali nustatyti reikalavimus tiekėjams, siekdamas apsaugoti informacijos, kurią perkantieji subjektai teikia vykdydami pirkimo procesą, konfidencialų pobūdį, įskaitant informaciją apie kvalifikacijos vertinimo sistemą.

 

PĮ 32 straipsnis nacionaliniu lygmeniu įgyvendina Direktyvos 2014/25/ES 39 straipsnio nuostatas. Tačiau nacionalinis įstatymų leidėjas PĮ 32 straipsnyje įtvirtino griežtesnį informacijos pirkimuose pripažinimo konfidencialia ir jos apsaugos teisinį reguliavimą, lyginant su tuo, kuris įtvirtintas ES lygmeniu. Tokia valstybių narių teisė tiesiogiai įtvirtinta Direktyvos 2014/25/ES 39 straipsnyje, kuriame nustatyta jų diskrecija papildomai sureguliuoti konfidencialios informacijos apsaugą pirkimuose. Dėl to konfidencialumo užtikrinimui pirkimuose esminę reikšmę pirmiausia turi būtent nacionalinis teisinis reglamentavimas, juolab, kad ES reguliavimas šioje srityje ligi šiol iš esmės yra neišplėtotas^[1]. Atsižvelgiant į tai, konfidencialios informacijos apsaugos samprata ir praktika įvairiose valstybėse objektyviai skiriasi^[2].

Be to, pažymėtina, kad komentuojamas straipsnis yra viena tų PĮ nuostatų, kurios tinkamai gali būti suprastos ir pritaikytos tik išsamiai susipažinus su nacionaline teismų praktika šioje srityje, nes būtent joje atskleistas atitinkamų sąvokų turinys, nurodytos konkrečios perkančiųjų subjektų ir tiekėjų teisės bei pareigos. Komentuojamas PĮ straipsnis – iš esmės senąjį lakoniškesnį reguliavimą aiškinančios teismų praktikos perkėlimas į teisės normas, todėl naujojo reguliavimo kokybinė reikšmė pasireiškia lengvesnėmis jo taikymo galimybėmis, bet ne turinio naujumu^[3].

 

1. Komentuojamo PĮ 32 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta bendroji perkančiojo subjekto, pirkimo komisijos, jos narių, ekspertų ir kitų asmenų, dalyvaujančių pirkimo procedūroje, pareiga užtikrinti iš tiekėjų gautos informacijos, kurią tiekėjai nurodė kaip konfidencialią, apsaugą. Ši bendroji pirkėjų ir jų atstovų pareiga kyla iš bendrojo komercinių ir pramoninių paslapčių apsaugos teisės principo^[4] bei yra detalizuojama kitose PĮ 32 straipsnio nuostatose.

PĮ 32 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos vykdymas pirmiausia priklauso nuo tiekėjų pasiūlyme taip pažymėtų duomenų nurodymo^[5]. Nors teismų praktikoje nenurodoma imperatyvi perkančiųjų subjektų pareiga užtikrinti informacijos, kurios slaptumo poreikio nenurodė pats tiekėjas (informacijos savininkas), apsaugą, vis dėlto tuo atveju, jei tiekėjo pasiūlyme nenurodyta, kad yra teikiama konfidenciali informacija, perkantysis subjektas gali suabejoti, ar, įvykdęs kito tiekėjo prašymą susipažinti su pasiūlymu, nepažeis konfidencialios informacijos apsaugos, todėl gali kreiptis į tiekėją jo klausdamas, ar iš tiesų visa pasiūlymo informacija yra vieša^[6].

Nors komentuojamo PĮ 32 straipsnio 3 dalyje aprašyta situacija dėl perkančiojo subjekto kaip konfidencialios nurodytos informacijos turinio (statuso) kvestionavimo (detaliau žiūrėti PĮ 32 straipsnio 3 dalies komentarą), manytina, kad panašaus pobūdžio pareigos perkantiesiems subjektams kiltų, kai objektyviai, vidutiniam atitinkamos informacijos vertintojui būtų akivaizdu, jog jam patikėta informacija galimai yra komerciškai jautri, nors taip pasiūlyme ir neįvardyta. Bet kokiu atveju, siekiant išvengti galimų informacijos teikėjo pretenzijų perkančiajam subjektui, siūlytina visuomet kreiptis į patikėtos informacijos šaltinį, jo prašant paaiškinti, ar ir kiek jo pasiūlyme nurodytai informacijai taikytina įstatyme įtvirtinta apsauga.

Taigi, pirmiausia tiekėjas, siekiantis, kad būtų tinkamai užtikrinta jo teisė į informacijos apsaugą, turi tinkamai įgyvendinti teisę į šios informacijos konfidencialumą. Pabrėžtina, kad PĮ 32 straipsnio 1 dalį sistemiškai aiškinant ir taikant su PĮ 32 straipsnio 3 dalimi, tiekėjo teisės į konfidencialios informacijos apsaugą įgyvendinimas nėra išimtinai diskrecinis, neapsiriboja vien tik formaliu informacijos konfidencialumo nurodymu – tiekėjas turi pagrįsti (įrodyti) atitinkamos informacijos apsaugos poreikį (detaliau žiūrėti PĮ 32 straipsnio 3 dalies komentarą). Remiantis tuo, perkantieji subjektai jau pačiose pirkimo sąlygose neretai nurodo, kad tiekėjai pasiūlyme turi ne tik pažymėti, kuri su pasiūlymu teikiama informacija laikytina konfidencialia, bet taip pat pateikti ir informacijos konfidencialumą pagrindžiančius įrodymus.

ESTT formuojamoje praktikoje yra išaiškinta, jog tiekėjų pasiūlymų konfidenciali informacija neteikiama tretiesiems asmenims, nes pirkimo sutarčių sudarymo procedūros grindžiamos pasitikėjimo tarp perkančiųjų subjektų ir joje dalyvaujančių ūkio subjektų santykiais. Pastarieji privalo turėti galimybę perkantiesiems subjektams pateikti bet kokią sutarčiai sudaryti naudingą informaciją, nebijodami, kad šie subjektai ją pateiks tretiesiems asmenims, nes tokios informacijos atskleidimas gali būti žalingas šiems ūkio subjektams^[7].

Dėl to konfidencialios informacijos apsaugos pirkimuose užtikrinimas yra viena iš pagrindinių perkančiųjų subjektų pareigų. Tiekėjui pasiūlyme nurodžius, kad kartu su pasiūlymu teikiama informacija yra konfidenciali ir perkančiajam subjektui įsitikinus tokios informacijos konfidencialumu (detaliau žiūrėti PĮ 32 straipsnio 3 dalies komentarą), perkantysis subjektas, pirkimo komisija, jos nariai ar ekspertai ir kiti asmenys, pavyzdžiui, valstybės ar savivaldybių institucijų ar įstaigų atstovai (detaliau žiūrėti PĮ 31 straipsnio 4 dalies komentarą), bei pagalbinės pirkimų veiklos paslaugų teikėjai (detaliau žiūrėti PĮ 2 straipsnio 11 dalies komentarą) privalo užtikrinti tokios informacijos apsaugą ir negali jos atskleisti tretiesiems asmenims. Dėl to pirkimo komisijos nariai, ekspertai ar kiti pirkimo procedūrose dalyvaujantys asmenys, prieš pradėdami vykdyti savo funkcijas (eiti pareigas), privalo pasirašyti konfidencialumo pasižadėjimą neteikti tretiesiems asmenims informacijos, kurios atskleidimas prieštarautų šio įstatymo reikalavimams, visuomenės interesams ar pažeistų teisėtus pirkimuose dalyvaujančių tiekėjų ir (arba) perkančiosios organizacijos interesus (apie konfidencialumo pasižadėjimą detaliau žiūrėti PĮ 2 straipsnio 4 dalies komentarą).

Pažymėtina, kad sąvoka iš tiekėjų gauta informacija aiškintina plačiai, ji apima ne tik pasiūlyme esančią informaciją, bet ir susirašinėjimą su tiekėjais, įskaitant neįprastai mažos kainos pagrindimą^[8] ar net kito tiekėjo pateiktą pretenziją bei atsakymą į ją^[9].

Bendroji perkančiųjų subjektų ir kitų subjektų, turinčių teisę susipažinti su visa su pirkimais susijusia informacija, pareiga saugoti konfidencialią informaciją, be kita ko, įtvirtinta ir PĮ 68 straipsnio nuostatose (detaliau žiūrėti PĮ 68 straipsnio komentarą). Tai, kad procedūros metu su pirkimu susijusi informacija neatskleistina tretiesiems asmenims, nereiškia, jog su pirkimais susijusi informacija PĮ 68 straipsnio 8 dalies prasme laikytina konfidencialia informacija ir atitinkamai nevieša bylos medžiaga.^[10] Pirkimo komisijos protokolai, susirašinėjimas su konkursų dalyviais, jiems paskelbti sprendimai ir pan. savo pobūdžiu yra vieši duomenys, šie dokumentai, atsižvelgiant į įstatymų leidėjo valią skaidrinti pirkimų konkursus, pagal teisinį reguliavimą negali būti pripažinti komercine paslaptimi^[11].

Vis dėlto pirmiau nurodytų dokumentų atskleidimas nėra automatinis, nes, pirma, priklauso nuo tiekėjo, prašančio šios informacijos, kreipimosi (prašymo), be to, antra, net ir perkančiojo subjekto parengtuose dokumentuose gali būti užfiksuota tiekėjų komercinė paslaptis, todėl jis, vadovaudamasis komercinės paslapties nustatymo kriterijais (dėl nurodytų kriterijų detaliau žiūrėti PĮ 32 straipsnio 2 dalies komentarą) kiekvienu atveju turėtų įvertinti, atitinkamo dokumento turinį ir priimti sprendimą dėl konkretaus dokumento (ne)atskleidimo tiekėjams.

Nors PĮ 32 straipsnio 1 dalyje tiesiogiai tai nereglamentuojama, tačiau pareiga užtikrinti tiekėjų konfidencialios informacijos apsaugą tenka ne tik PĮ 32 straipsnio 1 dalyje nurodytiems subjektams, bet ir ginčus nagrinėjančioms institucijoms – teismams (detaliau žiūrėti PĮ 32 straipsnio 4 dalies komentarą). ESTT yra išaiškinęs, kad nors už pirkimo procedūrų peržiūrą atsakinga institucija nepatenka tarp subjektų, kuriems negalima suteikti konfidencialios ir komercinę paslaptį turinčios informacijos, tačiau ji pati privalo užtikrinti minėtų duomenų slaptumą^[12]. Dėl ypač rimtos žalos, kuri galėtų atsirasti neteisėtai atskleidus konkurentui tam tikrą informaciją, peržiūros institucija, prieš pateikdama šią informaciją bylos šaliai, turi atitinkamam ūkio subjektui suteikti galimybę reikalauti šios informacijos konfidencialumo ar komercinių paslapčių slaptumo^[13]. Dėl to, atsižvelgiant į tai, kad galbūt komercinę paslaptį sudaranti informacija pasižymi slaptumo požymiu teismas, nagrinėdamas tokio pobūdžio bylas, taip pat turėtų imtis procesinių priemonių informacijos slaptumui išsaugoti, jog šalys nepatirtų neigiamų pasekmių dėl to, kad teismine tvarka siekia ginti savo teises ir teisėtus interesus^[14].

Pažymėtina, kad CPK 10¹ straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog teismas nutartimi gali nustatyti konkrečius asmenis, turinčius teisę susipažinti su bylos medžiaga, kurioje pateikta komercinę paslaptį sudaranti informacija ar galimai komercinę paslaptį sudaranti informacija, daryti ir gauti bylos išrašus, nuorašus ir kopijas (skaitmenines kopijas), dalyvauti uždaruose teismo posėdžiuose, kuriuose gali būti atskleista komercinę paslaptį sudaranti informacija ar galimai komercinę paslaptį sudaranti informacija, ir susipažinti su tų teismo posėdžių protokolais, gauti teismo sprendimo ar nutarties, kurioje atskleista komercinę paslaptį sudaranti informacija ar galimai komercinę paslaptį sudaranti informacija, patvirtintą kopiją (skaitmeninę kopiją). Vis dėlto, teismai, vadovaudamiesi CPK 10¹ straipsnio reguliavimu (proceso teisės normomis), neturėtų nurodytos procesinės normos taikyti paneigdami iš PĮ 32 straipsnio (materialinės teisės normos) kylančią tiekėjų komercinės paslapties apsaugą^[15].

 

2. Komentuojamo PĮ 32 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta konfidencialios informacijos pirkimuose samprata, pateikiant pavyzdinį konfidencialios informacijos sąrašą pozityviuoju bei negatyviuoju aspektais, t. y., viena vertus, nurodant, kokia informacija gali būti laikoma konfidencialia, kita vertus, priešingai, – apibūdinant, kokia informacija pirkimuose negali būti laikoma konfidencialia^[16]. Taigi, nors pagal PĮ 32 straipsnio 1 dalį tam, kad būtų sprendžiamas klausimas, ar tiekėjo informacija gali būti vertinama ir saugoma kaip konfidenciali, tiekėjas pats savo pasiūlyme turi nurodyti apie informacijos konfidencialumą, tačiau jis neturi neribotos diskrecijos bet kokią jo pasiūlymą sudarančią informaciją nurodyti kaip konfidencialią. Tiekėjo, sprendžiančio dėl tam tikros informacijos slaptumo ir apsaugos pirkime būtinybės, diskrecijos ribos yra apibrėžtos PĮ 32 straipsnio 2 dalyje ir ją aiškinančioje jurisprudencijoje (teismų praktikoje).

Nors pagal PĮ 32 straipsnio 2 dalį konfidencialia pasiūlymo informacija pirmiausia laikytina komercinė (gamybinė)^[17] paslaptis, taip pat kiti konfidencialieji aspektai, vis dėlto, iš kasacinio teismo praktikos^[18] matyti, kad ūkio subjektams pripažįstami teisėti lūkesčiai iš esmės tik į komercinės paslapties (gamybos ir prekybos) apsaugą, o kitokios informacijos neatskleidimas dėl konfidencialumo turėtų būti kildinamas iš teisinio reguliavimo (pavyzdžiui, asmens duomenų apsauga), bet ne dėl tiekėjo nurodymo pasiūlyme konkrečiu atveju ar jo susitarimo su trečiuoju asmeniu ypatingai saugoti pasirinktą informaciją^[19].

Jurisprudencijoje (teismų praktikoje) konfidencialios informacijos samprata įtvirtinta siaurinamai, siekiant užtikrinti ieškovų teisę į teisminę gynybą, taip pat dėl pirkimų santykių daugiašalio pobūdžio, kai ūkio subjekto siekis laimėti varžymąsi (sudaryti sutartį) lemia jo pareigą išviešinti informaciją, skirtą patikrinti atitiktį iškeltiems reikalavimams^[20]. Pažymėtina, kad teisėtas komercinės paslapties atskleidimas, t. y. aplinkybė, jog apie tam tikrus duomenis teisėtai žino ne tik informacijos šaltinis (kūrėjas), bet ir kiti subjektai (perkantysis subjektas), savaime nereiškia, kad tokia informacija praranda komercinės paslapties statusą ir dėl to gali būti neribotai suteikta jos prašančiam asmeniui. Atsižvelgiant į tai, tiekėjų informacijos slaptumo apsauga būtent ir sietina tik su komercine paslaptimi, o ne su kita konfidencialia informacija, kurios apimtis (turinys) iš esmės pasižymi subjektyvumu, t. y. priklauso nuo informacijos turėtojo valios, o ne objektyvių kriterijų.

Atsižvelgiant į tai, pirkimuose (kaip ir kituose santykiuose) pirmiausia saugotina komercinė (verslo ir gamybos) paslaptis. PĮ 32 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti atitinkamos informacijos išviešinimo pavyzdžiai – iš esmės konkretūs bei papildantys atvejai, kai prašoma informacija nelaikytina komercine paslaptimi.

Analizuojant, kokia informacija pirkimuose gali būti pripažįstama (laikoma) komercine paslaptimi, matyti, kad PĮ nepateikta nei komercinės paslapties sąvokos, nei jos sampratos.

Komercinės paslapties sąvoka yra (buvo) įtvirtinta nuo 2001 metų liepos 1 dienos įsigaliojusiame CK 1.116 straipsnyje. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad komercinių paslapčių teisinis reguliavimas neseniai tapo reglamentuotas ES lygmeniu – Direktyva 2016/943/ES pirmą kartą ES lygiu nustatytas komercinių paslapčių reguliavimas. Įgyvendinant Direktyvą 2016/943/ES, nuo 2018 m. birželio 1 d. buvo pakeistas CK 1.116 straipsnis, taip pat buvo priimtas specialus Komercinių paslapčių teisinės apsaugos įstatymas. Vis dėlto, nepaisant specialaus įstatymo priėmimo, komercinės paslapties sąvokos apibrėžtis (reguliavimas) liko įtvirtinta CK 1.116 straipsnio 1 dalyje, o jos pakeitimas laikytinas tik redakcinio pobūdžio formuluotės pakeitimu^[21].

Taigi, nustatant komercinės paslapties sąvokos turinį PĮ 32 straipsnio kontekste, sistemiškai turi būti taikomas CK 1.116 straipsnis, taip pat šios nuostatos taikymo praktika, formuojama kasacinio teismo^[22].

Teismų praktikoje nurodoma, kad informacijai, kuri gali būti pripažinta komercine paslaptimi, keliami reikalavimai, nustatyti CK 1.116 straipsnio 1 dalyje, iš esmės yra trys: slaptumas, vertingumas ir protingos pastangos, nukreiptos šiai informacijai išsaugoti^[23]:

1. Informacijos slaptumas. Komercinių paslapčių apsaugos tikslas – ne informacijos nuslėpimas, o ribota (kontroliuojama) jos sklaida^[24]. Tai, kad informacija nėra visuotinai žinoma, nereiškia, jog informacija turi būti absoliučiai slapta^[25]. Vis dėlto, informacijos slaptumo netekimas lemia jos teisinės apsaugos pabaigą.

CK 1.116 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta, kad informacija yra slapta, kai ji kaip visuma arba tiksli jos sudėtis ir sudedamųjų dalių konfigūracija apskritai nežinoma arba jos negalima lengvai gauti toje aplinkoje, kurioje paprastai dirbama su tokia informacija.

Teisės doktrinoje sutariama, kad, vertinant informacijos slaptumą, svarbiausias kriterijus yra tai, ar informacija tapo žinoma komercinės paslapties turėtojo konkurentams (konkurentai ir yra laikytini ta aplinka, kurioje paprastai dirbama su tokia informacija)^[26]. Vien informacijos atskleidimas perkančiajam subjektui niekaip negali būti laikomas komercinės paslapties slaptumo atsisakymu, nes informacija ir toliau lieka nežinoma tiek tiekėjo konkurentams, tiek visuomenei^[27].

Perkantieji subjektai, siekdami įvertinti tiekėjo informacijos atitiktį aptariamam slaptumo požymiui, privalo įsitikinti, kad informacija yra nežinoma arba jos negali lengvai gauti tiekėjo konkurentai. Nesvarbu, kad ne visi subjektai turi vienodos apimties informaciją, daug svarbiau kiek ji apskritai yra ir gali būti viešai prieinama^[28]. Tam tikrais atvejais tai padaryti pakankamai paprasta, pavyzdžiui, kai tiekėjo informacija pateikiama visiems vartotojams prieinamose prekių instrukcijose^[29] ar kituose viešuose šaltiniuose (pavyzdžiui, moksliniuose straipsniuose^[30]), pats tiekėjas skelbia informaciją savo internetiniame puslapyje^[31], informaciją sudaro duomenys apie anksčiau su perkančiosiomis organizacijomis (ar kitais subjektais) sudarytas sutartis^[32], kurios savo ruožtu yra viešos^[33].

Informacijos slaptumas – bene svarbiausias komercinės paslapties požymis pirkimų teisiniuose santykiuose, nes jis, lyginant su kitais, labiausiai objektyvus ir lengviausiai identifikuojamas perkančiųjų organizacijų^[34]. Esama atvejų, kai perkančiajam subjektui tiekėjo nurodytos informacijos žinomumas tiekėjo konkurentams yra visiškai nežinomas ir perkantysis subjektas neturi teisinių priemonių to patikrinti. Teisminio ginčo metu ši problema išsprendžiama abiem ginčo šalims rungiantis ir pateikiant savo poziciją patvirtinančius įrodymus. Tačiau perkantysis subjektas tokiomis pačiomis galimybėmis kaip teismas pasinaudoti negali^[35]. Dėl to, esant nurodytai situacijai, perkantysis subjektas, vadovaudamasis PĮ 32 straipsnio 3 dalimi, turėtų keiptis į tiekėją dėl konkrečios informacijos, kurią tiekėjas įvardino kaip komercinę paslaptį, konfidencialumo, įskaitant, bet neapsiribojant, informacijos slaptumo, pagrindimo (plačiau žiūrėti PĮ 32 straipsnio 3 dalies komentarą).

2. Informacijos vertingumas. Šis kriterijus kasacinio teismo praktikoje paprastai aiškinamas kartu su slaptumu, nes informacija turi komercinę vertę dėl to, kad jos nežino tretieji asmenys, o ją turinčiam asmeniui ši informacija sukuria konkurencinį pranašumą prieš kitus rinkos dalyvius. Taigi tam, kad informacija sudarytų komercinę paslaptį, nepakanka, kad ji būtų tik slapta, – tokios informacijos turėtojas turi turėti verslo privalumų, gamybinio pranašumo, finansinės naudos ir kita^[36].

Prie tokios naudos nepriskirtinas išimtinai tiekėjo galimybių laimėti pirkimą turėjimas, todėl kitų tiekėjų aiškinimasis, kodėl jų konkurentas pripažintas laimėtoju, savaime konkurencinio pranašumo nepažeidžia^[37]. Nors PĮ 32 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtinti konkretūs duomenys (dokumentai), kurie nelaikytini konfidencialia informacija, tačiau iš teismų praktikos matyti, kad konfidencialiais nepripažįstami ir kitokio pobūdžio dokumentai, jei jų apsaugos tikslas susijęs tik su paties pasiūlymo atitikties patikra^[38].

Teisė į komercinę paslaptį sudarančią informaciją pati savaime yra vertinga, todėl, priklausomai nuo ūkio sektoriaus, kuriame įmonė veikia, tokios teisės gali sudaryti didelę įmonės turto dalį, taip pat jos pačios savaime gali būti civilinės apyvartos (pramoninės nuosavybės) objektas. Dėl to komercinės paslaptys yra vertingos, kai jos būna naudojamos tiek pagal tiesioginę paskirtį, tiek ir kitais būdais – jos gali būti atlygintinai perduodamos, taip pat gali tapti jų savininko indėliu į bendrą su kitu subjektu projektą ar kt. Neteisėtas komercinės paslapties panaudojimas vykdant veiklą toje pačioje rinkoje, kurioje veikia jos savininkas, savo ruožtu reiškia, kad, paklausai nesant neribotai, komercinės paslapties savininkas netenka galimybės turėti verslo santykių, o kitas asmuo, neteisėtai pasinaudojęs komercine paslaptimi, įgyja prieš jį konkurencinį pranašumą, turėdamas galimybę naudotis kito subjekto komercine paslaptimi, tačiau nepatyręs jokių sąnaudų jai sukurti ar plėtoti^[39].

CK 1.116 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodoma, jog komercinė vertė gali būti tikra arba potenciali. Tai reiškia, kad komercinė vertė suprantama plačiai – galbūt šiandien informacijos konkrečios vertės negalima nustatyti, tačiau pakanka, kad tokia vertė galėtų atsirasti ateityje^[40]. Plačią komercinės vertės požymio interpretaciją yra patvirtinęs LAT, išaiškindamas, kad komercinė paslaptis turi suteikti jos turėtojui konkurencinį pranašumą, t. y. tam tikrų verslo privalumų, gamybinio pranašumo, finansinės naudos ir pan.^[41] 

Komercinės paslapties vertingumui labai svarbus laiko pranašumas – komercinė paslaptis, pagrįsta manyti, turi didžiausią konkurencinę vertę iškart po jos sukūrimo, nes leidžia jos savininkui panaudojant paslaptį gaminti naujas prekes ar siūlyti naujas paslaugas, taip iš komercinės paslapties gaunant maksimalią naudą. Dėl to naujesnės, laiko prasme aktualesnės informacijos neteisėtas gavimas, atskleidimas ar panaudojimas, pagrįsta manyti, jos savininkui sukelia daug skausmingesnių pasekmių nei senesnės^[42]. Kita vertus, naujumas nėra privaloma (formaliai būtina) informacijos pripažinimo komercine paslaptimi sąlyga, svarbiau, kad ji būtų slapta, nors ir labai ilgą laiką^[43].

Ar konkretūs duomenys turi komercinę vertę, iš esmės yra įrodinėjimo objektas^[44]. Dėl to, perkančiajam subjektui negalint įsitikinti, kad tiekėjo informacija, nurodyta kaip komercinė paslaptis ir dėl to – konfidenciali informacija, perkantysis subjektas, vadovaudamasis VPĮ 32 straipsnio 3 dalimi, turėtų kreiptis į tiekėją dėl nurodytos informacijos komercinės vertės pagrindimo (detaliau žiūrėti PĮ 32 straipsnio 3 dalies komentarą).

3. Informacijos turėtojo protingos pastangos išsaugoti informacijos slaptumą. Teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad, vertinant, ar asmuo ėmėsi priemonių saugoti informaciją, vertinama, ar jis priėmė sprendimą paskelbti konkrečius duomenis kaip saugotinus ir ėmėsi protingų saugos priemonių. Pastangos turėtų būti protingos, bet ne ypatingos, nes tai nepagrįstai susiaurintų komercinės paslapties ribas^[45]. Reikšminga yra tai, ar informacijos savininkas, pavyzdžiui, naudojo fizines, technines, teisines, organizacines ar kitokias priemones, priėmė sprendimą paskelbti konkrečius duomenis kaip saugotinus ir kt.^[46] Šis požymis labiausiai atspindi informacijos turėtojo valią ir vienašališkus veiksmus, kurie skirti tam tikrai informacijai kaip komercinei paslapčiai identifikuoti ir jos teisinei apsaugai užtikrinti^[47]. Pirkimų kontekste, PĮ 32 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta tiekėjų pareiga nurodyti kartu su pasiūlymu teikiamos informacijos konfidencialumą iš dalies reiškia ir tiekėjo pastangas išsaugoti tokios informacijos slaptumą. Vis dėlto turi būti nustatyti ir kiti prieš pasiūlymo pateikimą aktyvūs ūkio subjekto veiksmai, kuriais jis siekė apsaugoti komerciškai jautrią informaciją, nebent tokios informacijos sukūrimas laiko atžvilgiu sutampa su pasiūlymo pateikimo momentu.

Taigi CK 1.116 straipsnyje nurodyti ir teismų praktikoje išplėtoti komercinės paslapties požymiai yra suformuluoti taip, kad į komercinės paslapties sąvoką patektų platus spektras bendrovės interesų. Aptarti formalieji teisės kriterijai beveik neriboja informacijos, kuri galėtų būti laikoma komercine paslaptimi ir todėl – konfidencialia bendrovės informacija, pobūdžio ar turinio^[48]. Tačiau tiekėjas, siekdamas, kad jo pasiūlyme nurodyta informacija būtų pripažįstama komercine paslaptimi, kurios konfidencialumą privalėtų užtikrinti perkantysis subjektas ir kiti pirkimo procese dalyvaujantys subjektai, privalo ne tik deklaratyviai nurodyti atitinkamos informacijos konfidencialumą, bet realiai pagrįsti tokios informacijos slaptumą, vertingumą ir protingas pastangas, nukreiptas šiai informacijai išsaugoti^[49] (detaliau žiūrėti PĮ 32 straipsnio 3 dalies komentarą).

Konfidencialiųjų pasiūlymų aspektų, kurie PĮ 32 straipsnio 2 dalyje pažodžiui nurodyti kaip galima konfidenciali informacija, sąvoka ar sąrašas PĮ taip pat nėra pateiktas. Konfidencialieji pasiūlymų aspektai nereglamentuojami (neapibrėžti) ir kituose teisės aktuose, juose tik įtvirtinta bendroji pareiga saugoti konfidencialią informaciją, kurią gali sudaryti banko paslaptis, valstybės, tarnybos, profesinė ir kita įstatymuose saugoma informacija^[50]. VPT vertinimu, konfidencialieji pasiūlymų aspektai turėtų būti suprantami siaurai, t. y., kaip tokia informacija, kuri tiesiogiai nesusijusi su tiekėjo komercine (gamybine) paslaptimi, tačiau konkretaus pirkimo atveju suteikianti tiekėjui konkurencinį pranašumą^[51].

Vertinant PĮ 32 straipsnio 2 dalies lingvistinę formuluotę, be komercinių paslapčių ir konfidencialiųjų pasiūlymų aspektų, konfidencialia gali būti pripažįstama ir kita tiekėjo nurodyta informacija, kadangi PĮ 32 straipsnio 2 dalyje pateiktas konfidencialios informacijos sąrašas nėra baigtinis – vartojamas terminas pavyzdžiui. Vis dėlto, kaip nurodyta pirmiau, pagal teismų praktiką tiekėjo teisė apsaugoti pasiūlyme atskirai nurodytą neviešintiną informaciją apima tik tokius duomenis, kurie vertinami kaip komercinė paslaptis CK 1.116 straipsnio 1 dalies prasme. Akivaizdu, kad informacija, kuri neatitinka komercinės paslapties požymių, tokiu pačiu tikslu – pirmiausia konkurencinio pranašumo – negali būti ginama kaip kita konfidenciali informacija.

Sprendžiant dėl informacijos pripažinimo (ne)konfidencialia ir iš to kylančių teisinių pasekmių, be nurodytų aspektų, kaip nurodyta pirmiau, būtina atsižvelgti ir į PĮ 32 straipsnio 2 dalyje tiesiogiai (pažodžiui) nurodytą informaciją, kuri pirkimuose negali būti laikoma konfidencialia:

1. Visų pirma, PĮ 32 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta principinė taisyklė, kad visas tiekėjo pasiūlymas negali būti laikomas konfidencialiu. Konfidencialios informacijos apsaugos tikslas – teisėta viešumo ribojimo priemonė, ji turi būti aiškinama siaurai, taikoma nepiktnaudžiaujant įstatymų suteiktomis teisėmis, informacijos konfidencialumas siejamas su galimos žalos grėsme, taigi duomenų slaptumas aiškinamas siaurai, neproporcingai neapribojant ieškovo teisės į gynybą ir tik tikslu nepakenkti tos informacijos šaltiniui ar kitiems asmenims^[52]. Tokiu būdu užtikrinama, kad tiekėjų pasiūlymus sudarančios informacijos apsauga nebūtų piktnaudžiaujama taip, kad pirkimai taptų konfidencialiais perkančiųjų subjektų ir tiekėjų susitarimais^[53]. Vienas iš svarbiausių pirkimų principų – skaidrumo principas – įpareigoja perkančiuosius subjektus, vykdančius pirkimų procedūras, užtikrinti pakankamą procedūrų viešumą, kaip favoritizmo rizikos ir savavališkumo išvengimo bei neiškraipytos tiekėjų tarpusavio konkurencijos užtikrinimo garantą. Skaidrumo principas, be kita ko, reiškia tiekėjų galimybę patikrinti perkančiojo subjekto priimtus sprendimus, juos ginčyti ir būti tikriems, kad pirkimų ginčus nagrinėjančių institucijų priimti sprendimai bus tinkamai įgyvendinti^[54]. Kaip vienas iš perkančiojo subjekto priimtų sprendimų pagrįstumo įvertinimo būdų yra tiekėjų teisė susipažinti su pirkimo laimėtojo pasiūlymu ir patikrinti, ar konkretus laimėtojas pasirinktas pagrįstai^[55].
2. Antra, PĮ 32 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodyta, kad konfidencialia negalima laikyti informacijos, jeigu tai pažeistų įstatymus, nustatančius informacijos atskleidimo ar teisės gauti informaciją reikalavimus, ir šių įstatymų įgyvendinamuosius teisės aktus.
3. Trečia, PĮ 32 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad konfidencialia negalima laikyti informacijos, jeigu tai pažeistų šio įstatymo 46, 68 straipsniuose ir 94 straipsnio 9 dalyje nustatytus reikalavimus dėl paskelbimo apie sudarytą pirkimo sutartį, kandidatų ir dalyvių informavimo, laimėjusio dalyvio pasiūlymo, sudarytos pirkimo sutarties, preliminariosios sutarties ir šių sutarčių pakeitimų paskelbimo (detaliau žiūrėti PĮ 46, 68 straipsnių, 94 straipsnio 9 dalies komentarus), įskaitant informaciją apie pasiūlyme nurodytą prekių, paslaugų ar darbų kainą, išskyrus jos sudedamąsias dalis.

Pareiga viešai atskleisti galutinę kainą neprilyginama pareigai atskleisti ir konkrečios galutinės kainos sudedamąsias dalis, kurios sudaro galimybes tiekėjams konkuruoti rinkoje^[56]. Kainos sudedamųjų dalių samprata priklauso nuo pirkimo objekto. VPT yra pateikusi išaiškinimą, kad pirkimo objektui susidedant iš kelių prekių ar paslaugų, sudėtinėmis dalimis nelaikytini įkainiai, išskyrus išimtinius ir pagrįstus atvejus^[57].

Ši pozicija išplaukia iš teismų praktikos, kurioje pažymėta, kad sąvoka kainos sudedamosios dalys aiškintina ir taikytina siaurai, siekiant apsaugoti kitiems ūkio subjektams neprieinamą kainodarą, o ne tiesiog paprastą kainos išskaidymą; perkančiajam subjektui įsigyjant keletą skirtingų paslaugų (paslaugų paketą), jų įkainiai nelaikytini paslaugų kainos sudedamosiomis dalimis; tai – atskiri objektai, kurių kaina savaime nėra laikoma konfidencialia informacija ir tokia ji netampa tik dėl to, kad skirtingos prekės, paslaugos ar darbai perkančiojo subjekto pasirinkimu įsigyjami organizuojant vieną pirkimą; aplinkybė, kad atskiri objektai perkami bendrai, nenulemia jų integralumo ir vertinimo kaip vienos visumos sudėtinių (funkciškai neatskiriamų) dalių^[58].

Sudėtinėmis dalimis laikytinos tokios kainos (įkainių) dalys, kaip, pavyzdžiui, siūlomo pirkimo objekto savikaina, tiesioginės ir netiesioginės išlaidos, pristatymo kaštai, pelnas ir kita. Perkantieji subjektai, siekdami užtikrinti pirkimo sąlygų aiškumą ir tikslumą^[59], konkretaus pirkimo dokumentuose turi teisę nurodyti, kas bus laikoma kainos sudedamosiomis dalimis, o kas ne. Tokiu būdu ne tik užtikrinamas pirkimo sąlygų aiškumas bei tikslumas, bet taip pat išvengiama atvejų, kai, nukrypstant nuo PĮ reikalavimų, siekiama išlaikyti paslaptyje įsigyjamų prekių, paslaugų ar darbų kainas.

4. Ketvirta, PĮ 32 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatyta, kad konfidencialia negalima laikyti informacijos, pateiktos tiekėjų pašalinimo pagrindų nebuvimą, atitiktį kvalifikacijos reikalavimams, kokybės vadybos sistemos ir aplinkos apsaugos vadybos sistemos standartams patvirtinančiuose dokumentuose (dėl nurodytų dokumentų detaliau žiūrėti VPĮ 46, 47, 51 straipsnių, PĮ 60 straipsnio komentarus), išskyrus informaciją, kurią atskleidus būtų pažeisti tiekėjo įsipareigojimai pagal su trečiaisiais asmenimis sudarytas sutartis,– tuo atveju, kai ši informacija reikalinga tiekėjui jo teisėtiems interesams ginti.

2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusios PĮ redakcijos 32 straipsnio 2 dalies 3 punkte, įstatymiškai įtvirtinant teismų iki tol formuotą teismų praktiką, buvo nurodyta, kad konfidencialia negalima laikyti informacijos, pateiktos tiekėjų pašalinimo pagrindų nebuvimą, atitiktį kvalifikacijos reikalavimams, kokybės vadybos sistemos ir aplinkos apsaugos vadybos sistemos standartams patvirtinančiuose dokumentuose, išskyrus informaciją, kurią atskleidus būtų pažeisti Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo reikalavimai ar tiekėjo įsipareigojimai pagal su trečiaisiais asmenimis sudarytas sutartis. Taigi, įstatyminiu lygmeniu buvo susiaurinta informacijos, galimos laikyti konfidencialia būtent pirkimuose, apimtis.

Nuo 2019 m. birželio 11 d. PĮ 32 straipsnio 2 dalies 3 punkto redakcija buvo patikslinta – įstatymų leidėjas nustatė, kad pirmiau nurodyta informacija nelaikytina konfidencialia, išskyrus informaciją, kurią atskleidus būtų pažeisti tiekėjo įsipareigojimai pagal su trečiaisiais asmenimis sudarytas sutartis, tačiau, vis dėlto, nurodyta informacija atskleistina tretiesiems asmenims tik tokiu atveju, jeigu ji yra reikalinga tiekėjo, prašančio aptariamos informacijos, teisėtų interesų gynybai.

Taigi, PĮ 32 straipsnio 2 dalies 3 punkte yra įtvirtinta bendroji taisyklė, kad įprastai tiekėjų pašalinimo pagrindų nebuvimą, atitiktį kvalifikacijos reikalavimams, kokybės vadybos sistemos ir aplinkos apsaugos vadybos sistemos standartams patvirtinančiuose dokumentuose pateikta informacija negali būti vertinama ir saugoma kaip konfidenciali. Vienintelė PĮ 32 straipsnio 2 dalies 3 punkte tiesiogiai nustatyta tokios bendrosios taisyklės išimtis – jeigu aptariamos informacijos atskleidimas pažeistų tiekėjo įsipareigojimus pagal su trečiaisiais asmenimis sudarytas sutartis. Pastebėtina, jog toks reguliavimas suponuoja prielaidą dėl galimo tiekėjų piktnaudžiavimo, kai tiekėjai sutartyse su trečiaisiais asmenimis įsitvirtina tam tikros informacijos apsaugą ir vėliau tokiomis sutartimi piktnaudžiauja pirkimų procedūrų metu. Todėl, siekiant išvengti tokio piktnaudžiavimo, PĮ 32 straipsnio 2 dalies 3 punktas turi būti aiškinamas ir taikomas sistemiškai su PĮ 32 straipsnio 3 dalimi, kurioje įtvirtinta tiekėjų pareiga įrodyti informacijos konfidencialumą. Pažymėtina, kad, nepaisant to, kad nuo 2019 m. birželio 11 d. įsigaliojusioje PĮ 32 straipsnio 2 dalies 3 punkto redakcijoje nebeliko tiesiogiai įtvirtintos išimties dėl informacijos atskleidimo draudimo tuo atveju, jeigu tai pažeidžia Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo reikalavimus, tai jokiu būdu nereiškia, jog perkantieji subjektai neprivalo laikytis nurodytų reikalavimų. Priešingai – nurodyta perkančiųjų subjektų pareiga kyla tiesiogiai Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo.

Esminė PĮ 32 straipsnio 2 dalies 3 punkto reguliavimo, įsigaliojusio nuo 2019 m. birželio 11 d., naujovė (pokytis) – vertinant, kokia tiekėjo pasiūlymo informacija gali būti pateikta susipažinimui tretiesiems asmenims, vertinamas ne tik konkrečios pasiūlymo informacijos pobūdis, bet taip pat ir informacijos prašančio subjekto tikslas (informacijos poreikio tikslas). Nurodytu reguliavimu PĮ buvo įtvirtinta teismų praktikoje išplėtota taisyklė, kad teisė susipažinti su kito tiekėjo pasiūlymu iš esmės siejama su tiekėjo (ieškovo) teisių gynyba, jam nesuteikiama teisė inicijuoti perkančiojo subjekto sprendimų peržiūros procedūros tik siekiant patenkinti savo smalsumą, juolab gresiant ūkio subjektų tarpusavio konkurencijos iškraipymui dėl jautrios informacijos išslaptinimo, ar užtikrinti bendrąjį šių santykių viešumą (skaidrumą)^[60]. Tokiu būdu siekiama suderinti vienos šalies teisę į komerciškai jautrios informacijos apsaugą su kitos šalies teise į teisingą bylos nagrinėjimą, įskaitant, bet neapsiribojant, su ginču susijusių duomenų susižinojimą.

Taigi naujoji PĮ 32 straipsnio 2 dalies 3 punkto redakcija įpareigoja perkančiuosius subjektus įvertinti ne tik susipažinimui prašomos pateikti informacijos pobūdį (kvalifikavimo konfidencialia (nekonfidencialia) galimybę), bet taip pat ir prašomos informacijos įtaką jos prašančiojo asmens realiai teisių gynybai. Tai suponuoja išvadą, kad tuo atveju, jeigu informacijos prašantis asmuo iš tiesų nesiekia savo galimai pažeistų teisių gynybos (tiesiog renka informaciją) arba savo galimai pažeistas teises realiai gali apginti ir neturėdamas kito tiekėjo pašalinimo pagrindų nebuvimą, atitiktį kvalifikacijos reikalavimams, kokybės vadybos sistemos ir aplinkos apsaugos vadybos sistemos standartams patvirtinančiuose dokumentuose pateiktos informacijos, tokia informacija neturėtų būti atskleidžiama.

 

Pavyzdys

Tiekėjas, susipažinęs su perkančiojo subjekto sprendimu dėl ekonominio naudingumo balų skyrimo, pasiūlymų eilės sudarymo ir laimėjusio pasiūlymo nustatymo, perkančiajam subjektui pateikia prašymą susipažinti su antroje pasiūlymų eilės vietoje nurodyto tiekėjo pasiūlymu. Nors pagal bendrąją taisyklę (PĮ 32 straipsnio 2 dalies 3 punktas), tiekėjo kvalifikaciją pagrindžiančiuose dokumentuose pateikta informacija nėra konfidenciali, perkantysis subjektas, vadovaudamasis PĮ 32 straipsnio 2 dalies 3 punkto reguliavimu, vis dėlto, neturėtų tiekėjui atskleisti šios informacijos, kadangi, bet kokiu atveju, antroje pasiūlymų eilės vietoje esančio tiekėjo pasiūlymo vertinimo tinkamumas (netinkamumas) negalėtų pakeisti pirkimo rezultatų (informacijos prašantis tiekėjas nekvestionuoja pirkimo laimėtojo pasiūlymo vertinimo).

 

5. Penkta, PĮ 32 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatyta, kad konfidencialia negalima laikyti informacijos apie pasitelktus ūkio subjektus, kurių pajėgumais remiasi tiekėjas, ir subtiekėjus – tuo atveju, kai ši informacija reikalinga tiekėjui jo teisėtiems interesams ginti. Nurodyta nuostata reiškia, kad pagal bendrąją taisyklę ne tik tiekėjo, bet taip ir kitų asmenų, kuriais tiekėjas remiasi, siekdamas atitikti pirkimo sąlygas ir laimėti pirkimą, kvalifikacijos duomenys, pašalinimo pagrindų nebuvimą pagrindžiantys duomenys bei atitiktį kokybės vadybos sistemos ir aplinkos apsaugos vadybos sistemos standartams pagrindžiantys duomenys negali būti laikomi konfidencialiais. Tačiau, analogiškai kaip ir PĮ 32 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytu atveju, turi būti įvertinta prašomos informacijos įtaka ir reikšmė jos prašančiojo asmens realiai teisių gynybai. Tik nustačius, kad prašoma pateikti aptariama informacija yra reikalinga būtent tiekėjo teisėtų interesų gynybai, tokia informacija gali ir turi būti atskleista jos prašančiajam trečiajam asmeniui (tiekėjui).

Kita vertus, manytina, kad tiekėjo teisinio suinteresuotumo kriterijus kaip privaloma sąlyga realizuojant savo teisę į kito tiekėjo pasiūlymo susižinojimą, nėra apribotas tik konkrečia informacijos rūšimi, o taikytinas visais atvejais (dėl šio aspekto detaliau žiūrėti PĮ 32 straipsnio 4 dalies komentarą).

PĮ 32 straipsnio 2 dalyje pateiktas informacijos, kuri negali būti laikoma konfidencialia (su tam tikromis išimtimis), sąrašas nėra baigtinis. Bet kokia kita informacija, nors tiesiogiai ir nenurodyta PĮ, taip pat nebus laikoma konfidencialia, jeigu tiekėjas nepateiks įrodymų, patvirtinančių duomenų slaptumo, užtikrinimo poreikį. Atsižvelgiant į teismų praktiką, kurioje siaurinamai apibrėžta saugotina informacija, iš esmės turėtų būti laikomasi bendrosios nuneigiamos prezumpcijos principo, kad tiekėjo pasiūlymo informacija yra vieša, nebent jis konkrečiai įrodytų (pagrįstų) jos komercinės paslapties pobūdį.

Dėl PĮ 32 straipsnio 2 dalies aiškinimo, atsižvelgiant į konfidencialios informacijos sąsajumą su komercine paslaptimi, taip pat atkreiptinas dėmesys į CK 1.116 straipsnio 2 dalį, kurioje įtvirtinta, kad komercine paslaptimi nelaikoma:

1) informacija, kuri yra konfidenciali, bet neatitinka komercinės paslapties požymių;

2) informacija, kuri jos turėtojo nurodoma kaip konfidenciali, tačiau yra akivaizdi (plačiai žinoma), viešai paskelbta arba lengvai gaunama toje aplinkoje, kurioje paprastai dirbama su tokia informacija;

3) informacija, kuri įprastomis darbo aplinkybėmis tampa darbuotojų sąžiningai įgyta patirtimi, įgūdžiais, gebėjimais ar žiniomis;

4) informacija apie viešuosius interesus atitinkančias paslaugas teikiančių subjektų paslaugų ir prekių kainas bei veiklos sąnaudas;

5) kita įstatymų nustatyta informacija.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal teisinį reguliavimą perkantiesiems subjektams nedraudžiama preventyviai ir proaktyviai užkirsti kelią tiekėjų tarpusavio ginčams dėl informacijos kvalifikavimo kaip komercinės paslapties, pirkimo sąlygose iš anksto nustatant, kas, perkančiojo subjekto vertinimu, nelaikytina konfidencialia informacija (pavyzdžiui, prekių modelis ir gamintojas)^[61].

Jeigu atitinkamame dokumente yra tik dalis konfidencialių duomenų (pavyzdžiui, asmens duomenų), konfidencialiu neturėtų būti pripažįstamas visas dokumentas, priešingai – informacijos prašančiam tiekėjui turėtų būti leista susipažinti su ta dokumento dalimi, kurioje nėra konfidencialios informacijos^[62].

Teisės doktrinoje nurodoma, kad perkančiajam subjektui yra paprasčiau (patogiau) formaliai laikytis konfidencialumo pareigos. Vienas iš tokios pozicijos argumentų susijęs su galima perkančiojo subjekto civiline atsakomybe dėl konfidencialios informacijos atskleidimo^[63].

Kita vertus, perkančiojo subjekto civilinės atsakomybės grėsmė neturėtų būti suabsoliutinta, juolab kad jos baimė lemia pavėlintą ginčų dėl tiekėjų pasiūlymų išviešinimo sprendimą tik teismo procese, o ne ikiteisminėje ginčo stadijoje, nors informacijos slaptumo ir viešojo pirkimo procedūrų viešumo kolizija turėtų būti išspręsta būtent paties perkančiojo subjekto (detaliau žiūrėti PĮ 32 straipsnio 3 dalies komentarą). Informacijos prašytojo, o ne perkančiojo subjekto veiksmai dėl komercinės paslapties išviešinimo (kai buvo imtasi visų protingų pastangų šią informaciją nustatyti) galėtų būti vertinami kaip nesąžiningos konkurencijos išraiška (Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, kaip nurodyta pirmiau, komercinių paslapčių reguliavimas pirkimuose yra daugiau savito nacionalinio reguliavimo objektas, ir kiekviena valstybė konkrečiu atveju sprendžia dėl to, kiek komercinei paslapčiai suteikti apsaugos^[64], įskaitant jos nesaugojimo atvejus^[65].

 

3. Komentuojamo PĮ 32 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta perkančiųjų subjektų pareiga, kilus abejonių dėl tiekėjo pasiūlyme nurodytos informacijos konfidencialumo, kreiptis į tiekėją su prašymu ne trumpiau kaip per 5 (penkias) darbo dienas pagrįsti, kodėl tiekėjo nurodyta informacija yra konfidenciali. PĮ 32 straipsnio 3 dalies nuostata iš esmės reiškia, kad, nors informacijos kvalifikavimas konfidencialia pirmiausia priklauso nuo tiekėjo nurodymo apie tai pasiūlyme (detaliau žiūrėti PĮ 32 straipsnio 2 dalies komentarą), tačiau toks tiekėjo nurodymas savaime nėra privalomas perkančiajam subjektui^[66]. Perkančiųjų subjektų vaidmuo neturi apsiriboti tik formaliu nustatymu, kokias konkrečias pasiūlymo dalis tiekėjas įvardijo kaip konfidencialias, bet jie taip pat turi būti aktyvūs, spręsdami dėl pasiūlymo turinio atitikties konfidencialios informacijos kriterijams vertinimo ir atitinkamų sprendimų dėl to priėmimo. Atsižvelgiant į tai, tiekėjų nurodymas, kad tam tikra pasiūlymo dalis konfidenciali, savaime perkančiųjų subjektų neįpareigoja^[67].

LAT praktikoje ne kartą konstatuota, kad peržiūros procedūrų veiksmingumo principas neapribotas tik teismine ginčo stadija, pareiga užtikrinti peržiūros procedūros veiksmingumą perkančiajam subjektui kyla dėl jo įgaliojimų nagrinėti tiekėjų pretenzijas, perkantysis subjektas pagal jo kompetenciją ir turimas priemones turi imtis reikalingų veiksmų, užtikrinančių tiekėjų pažeistų teisių gynybos veiksmingumą^[68]. Nors perkantysis subjektas nėra peržiūros institucija, bet dėl ikiteisminės ginčų sprendimo sistemos turi plačius įgaliojimus bendradarbiauti su tiekėjais (prašančiuoju ir prašomuoju), o kartais ir pareigą, išplaukiančią iš tiekėjų veiksmingos teisių apsaugos tikslo, pagal savo kompetenciją ir turimas priemones imtis reikalingų veiksmų, užtikrinančių tiekėjams realias galimybes apginti galbūt pažeistus interesus^[69]. Perkančiojo subjekto sprendimų peržiūros procedūra ir jos taikymas negali lemti situacijos, kad pasinaudojimas šia procedūra tiekėjams pasidarytų praktiškai neįmanomas ar labai sudėtingas^[70].

Tiekėjas, siekiantis, kad jo pateikta informacija būtų saugoma ir neatskleista tretiesiems asmenims, privalo perkančiajam subjektui ne tik deklaratyviai nurodyti, bet taip pat pateikti informacijos konfidencialumą pagrindžiančius įrodymus. Tokių įrodymų (ne)tinkamumą vertina ir galutinį sprendimą dėl informacijos konfidencialumo priima būtent perkantysis subjektas (vis dėlto, jo sprendimas peržiūrėtinas teisme). Dėl to tiekėjai turėtų dėti maksimalias pastangas tam, kad informacijos konfidencialumas būtų tinkamai pagrįstas, kadangi tai yra būtina sąlyga, siekiant užtikrinti atitinkamos informacijos slaptumą. LAT praktikoje yra laikomasi aiškios pozicijos, kad prašantis įslaptinti informaciją tiekėjas turi pateikti patikimus argumentus, jog duomenų atskleidimas pažeis jo teisėtus interesus^[71]. VPT taip pat yra išaiškinusi^[72], kad informacija gali būti laikoma konfidencialia tik tuomet, kai tiekėjas ne formaliai, bet realiai (laikantis tai sričiai taikomos praktikos) pagrindžia būtinybę išsaugoti tokios informacijos slaptumą. Toks aktyvus tiekėjo – pirminio informacijos šaltinio – vaidmuo pagrįstas iš teismų praktikos išplaukiančiais aiškinimais apie išimtinį, siaurai taikytiną viešumo ribojimą, draudimą piktnaudžiauti tiekėjo teisėmis taip pažeidžiant informacijos prašančio subjekto teisę į interesų gynybą.

Tiekėjo pasiūlyme nurodytos informacijos konfidencialumas kiekvienu atveju yra vertinamas individualiai, atsižvelgiant į visas su konkrečia situacija susijusias aplinkybes: pirkimo rūšį (prekių, paslaugų ar darbų pirkimas), tiekėjo pateiktos informacijos, kurią nurodė kaip konfidencialią, rūšį (pasiūlymas plačiąja ar siaurąja prasme, tiekėjo pateikta informacija susijusi su pasiūlymo objektu ar tiekėjo kvalifikacija ir kt.), pirkimo-pardavimo sutarties kainodarą. Nepakankamu informacijos konfidencialumo pagrindimu galėtų būti laikomi, pavyzdžiui, tokie atvejai:

 

Pavyzdys

Tiekėjas, siekdamas pagrįsti pasiūlymo informacijos konfidencialumą, pateikia deklaratyvų tiekėjo ūkinėje veikloje taikytiną, paties tiekėjo parengtą konfidencialios informacijos sąrašą, tačiau nenurodo jokių realių ir pagrįstų argumentų, kodėl konkretūs pasiūlymo dokumentai turėtų būti laikytini konfidencialiais ir kaip pasiūlymo duomenų atskleidimas galėtų pažeisti jo interesus. Atsižvelgiant į tai, kad tiekėjas realiai nepagrindžia ir neįrodo pateiktos informacijos apsaugos poreikio, nurodyta informacija neturėtų būti pripažįstama konfidencialia ir saugotina. Kitaip tariant, nurodyta informacija turėtų būti pateikta susipažinti jos prašantiems asmenims.

 

Pavyzdys

Tiekėjas pasiūlymo informacijos, susijusios su siūlomo objekto charakteristikomis, konfidencialumą grindžia išimtinai tuo, kad perkamos specifinės prekės, nors informacijos pripažinimą (ne)konfidencialia lemia šios informacijos pobūdis ir turinys, o ne pirkimo objektas. Dėl to tiekėjui nepagrindus ir neįrodžius, kad pateikta informacija sudaro tiekėjo komercinę paslaptį, nurodyta informacija turėtų būti pateikta susipažinimui jos prašantiems asmenims.

 

4. Komentuojamo PĮ 32 straipsnio 4 dalyje yra įtvirtinta suinteresuotų dalyvių teisė jau po pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, bet nė vėliau kaip per 6 (šešis) mėnesius, prašyti perkančiojo subjekto supažindinti su laimėjusio tiekėjo pasiūlymu ar paraiška (kandidatų teisė – su kitų tiekėjų, kurie buvo pakviesti pateikti pasiūlymų ar dalyvauti dialoge, paraiškomis). Nurodytos teisės įgyvendinimas yra galimas tik egzistuojant 2 (dviem) kumuliatyvioms (kartu taikytinomis) sąlygoms:

1. Suinteresuotumas. Tik toks pirkimo dalyvis, kuris nebuvo galutinai pašalintas iš pirkimo procedūros, ar pirkimo kandidatas, kuriam nebuvo pranešta apie jo pirkimo paraiškos atmetimą iki pranešimo apie sprendimą nustatyti laimėjusį pirkimo pasiūlymą išsiuntimo suinteresuotiems dalyviams, gali pasinaudoti PĮ 32 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta teise susipažinti su laimėjusio tiekėjo pasiūlymu ar paraiška (detaliau apie suinteresuoto viešojo pirkimo dalyvio / suinteresuoto viešojo pirkimo kandidato sampratą žiūrėti PĮ 2 straipsnio 25, 26 dalių komentarus).

Kita vertus, nors aptariamoje normoje formaliai įtvirtinta suinteresuoto dalyvio sąvoka, tačiau iš LAT praktikos matyti, kad teisinis suinteresuotumas ginčyti perkančiojo subjekto veiksmus – platesnė kategorija, ši teisė suteikiama ir pašalintiems tiekėjams^[73]. LAT praktikoje išaiškinta, kad teisė susipažinti su kito tiekėjo pasiūlymu iš esmės siejama su tiekėjo (ieškovo) teisių gynimu, jam nesuteikiama teisė inicijuoti perkančiojo subjekto sprendimų peržiūros procedūros tik siekiant patenkinti savo smalsumą^[74]. Suinteresuotumą pagrindžiantis galimas teisių pažeidimas nebūtinai turi būti tiesiogiai susijęs su paties ieškovo pasiūlymo vertinimu.

Jei perkantysis subjektas neteisėtai nesupažindina tiekėjo su kito dalyvio pasiūlymu, jis savo galimai pažeistas teises gali ginti įvairiomis teisių gynybos priemonėmis, priklausomai nuo to, kokią teisę jis siekia apginti – teisę į informaciją ar teisę į tinkamą savo pasiūlymo įvertinimą. Pirmu atveju tiekėjas (ieškovas) teismui pareiškia savarankišką materialųjį reikalavimą įpareigoti perkantįjį subjektą supažindinti su kito tiekėjo pasiūlymu^[75]; antru atveju tiekėjas reiškia savarankišką reikalavimą panaikinti perkančiojo subjekto sprendimą atmesti jo pasiūlymą bei teikia procesinį prašymą išreikalauti įrodymą (CPK 10¹, 199 straipsniai)^[76]. Kitaip tariant, pretenzijos perkančiajam subjektui ir atitinkamai ieškinio teismui dalykas gali būti savarankiškas reikalavimas įpareigoti perkantįjį subjektą pateikti prašomą informaciją susipažinimui. Šiuo atveju terminai, susiję su perkančiojo subjekto veiksmų skundimu ikiteismine ir teismine tvarka, yra skaičiuojami nuo to momento, kai tiekėjui tokia informacija buvo atskleista ir kai jis faktiškai sužinojo arba turėjo ir galėjo sužinoti apie jo teisių pažeidimą.

2. Terminas, praėjęs nuo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo. Suinteresuotas viešojo pirkimo dalyvis PĮ 32 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta teise po pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo susipažinti su laimėjusio tiekėjo pasiūlymu ar paraiška gali pasinaudoti ne vėliau kaip per 6 (šešis) mėnesius nuo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo. Nurodyta PĮ 32 straipsnio 4 dalies nuostata yra betarpiškai susijusi su PĮ 108 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta tiekėjo teise pareikšti ieškinį dėl pirkimo sutarties ar preliminariosios sutarties pripažinimo negaliojančia per 6 (šešis) mėnesius nuo pirkimo sutarties sudarymo dienos (detaliau dėl nurodytos teisės įgyvendinimo žiūrėti PĮ 108 straipsnio 3 dalies komentarą). Taigi, praėjus 6 (šešiems) mėnesiams po pirkimo sutarties sudarymo, tiekėjas praranda teisę kvestionuoti tokios sutarties teisėtumą, todėl, tuo pačiu, tiekėjas praranda ir PĮ 32 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą teisę susipažinti su pirkimo-pardavimo sutartį sudariusio tiekėjo pateiktu pasiūlymu ar paraiška, kadangi toks susipažinimas nėra savitikslis.

Perkančiajam subjektui įvertinus ir nustačius, kad tiekėjas, po pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo pateikęs prašymą susipažinti su pirkimo laimėtojo pasiūlymu (paraiška), tenkina abi PĮ 32 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas sąlygas dėl suinteresuotumo ir termino, tokiam tiekėjui teiktinos informacijos apimtis nustatoma remiantis PĮ 32 straipsnio 2 bei 3 dalyse įtvirtintomis taisyklėmis.

Manytina, kad PĮ 32 straipsnio 4 dalimi įstatymų leidėjas netinkamai suderino iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusią tiekėjų – informacijos turėtojo ir prašytojo – bei perkančiojo subjekto santykių pusiausvyrą, nes pernelyg daug teisių suteikė ieškovui kitų subjektų atžvilgiu. Aptariamoje nuostatoje galimai netinkamai perkeltos Direktyvos 2007/66/EB 2 f straipsnio 1 dalies b punkto nuostatos, kuriose duodama nuoroda į Direktyvos 2007/66/EB 2 d straipsnį (negaliojančio sandorio prezumpcijos).

Nors ieškinio senaties terminas, įtvirtintas PĮ 108 straipsnio 3 dalyje, taikomas tik dėl tam tikrų pažeidimų, nurodytų PĮ 111 straipsnio 1 dalies 1-3 punktuose^[77], tačiau pagal naująjį PĮ 32 straipsnio 4 dalies reguliavimą tiekėjai (ieškovai) iš esmės neribotai (tik pagrindę bendrąjį suinteresuotumą pirkimo rezultatais) gali kreiptis dėl laimėtojo pasiūlymo išviešinimo, jei nepraėjo normoje nustatytas 6 (šešių) mėnesių terminas nuo sutarties sudarymo. Kaip ne kartą nurodyta pirmiau, savarankiška tiekėjų teisė reikalauti jiems suteikti informaciją sietina būtent su jų galimai pažeistų teisių gynyba, o ne paprastu smalsumu. Vis dėlto pagal naująjį reguliavimą ši interesų gynybos pagrindo takoskyra beveik išnyksta, nes labai tikėtina, kad ginčas dėl informacijos atskleidimo teisme būtų išspręstas jau po pirkimo sutarties įvykdymo ar baigiantis jos terminui. Be to, tokiu reguliavimu sudaromos prielaidos tiekėjams neoperatyviai ginti galbūt pažeistas teises.

Teismai, spręsdami tiekėjų ir perkančiųjų subjektų ginčus, kuriuose keliamas prašomos išviešinti informacijos apsaugos dėl konfidencialaus pobūdžio klausimas, iš esmės turi suderinti tiek ieškovo (informacijos prašytojo) teisę į teisminę gynybą (veiksmingumo principas; detaliau žiūrėti PĮ 107 straipsnio komentarą), tiek trečiojo asmens (informacijos šaltinio) teisę į konfidencialios informacijos apsaugą^[78].

Bylą nagrinėjančio teismo pareiga įvertinti šalių reikalavimų ir atsikirtimų pagrįstumą ir tuo tikslu tinkamai ištirti įrodymus bei nustatyti reikšmingas ginčo sprendimui aplinkybes nesumenksta ir tais atvejais, kai dalis bylos įrodymų yra nevieši; nors pagrįstai pripažintų konfidencialiais dokumentų turinio teismas negali išviešinti procesiniame sprendime, jis turi ištirti tokius įrodymus ir įvertinti jų įrodomąją reikšmę, siekdamas CPK 176 straipsnyje įtvirtinto įrodinėjimo tikslo – formuodamas vidinį įsitikinimą dėl ginčo sprendimui svarbių aplinkybių buvimo^[79] 

Siekiant užtikrinti pamatinių teisių – teisės į informacijos slaptumą ir teisės į teisingą teismą – balansą, siūlytina laikytis tokio pavyzdinio modelio: a) pirmiausia teismas pats ištiria įrodymus; b) į bylos medžiagą įtraukia tik svarbius įrodymus; c) visus šiuos įrodymus, „užmaskavęs“ tam tikrus kai kurių dokumentų elementus tam tikrų šalių atžvilgiu, pateikia visoms šalims; d) atsižvelgia tik į tuos į bylos medžiagą įtrauktus dokumentus, su kuriais šalys galėjo susipažinti^[80]. Kad ir kaip konkrečiai būtų sprendžiamas ginčas dėl perkančiojo subjekto atsisakymo išviešinti tiekėjo pasiūlymo duomenis, bet kokiu atveju tai, kad teismas motyvuotai tam tikrą informaciją pripažįsta komercine paslaptimi, tik dėl to neturėtų baigtis ieškovo galimai pažeistų teisių gynyba^[81].

Tais atvejais, kai byloje kyla kolizija tarp procesinio sprendimo aiškumo ir motyvavimo išsamumo bei siekio apsaugoti proceso šalies komercinę paslaptį, teismas privalo kiek įmanoma labiau užtikrinti šių abiejų tikslų įgyvendinimą. Atsižvelgiant į tai, kita proceso šalis (kaip ir bet kuris kitas subjektas) galėtų būti supažindinama su riboto turinio, nuasmenintu procesiniu sprendimu, o išsamiai motyvuotą, įskaitant ir konfidencialios informacijos panaudojimą, sprendimą galėtų matyti tik aukštesnės instancijos teismas, jei jame toliau būtų nagrinėjamas tas pats ginčas, arba kitas teismas, bylą nagrinėjantis iš naujo^[82].

Teismas, pripažinęs, kad perkantysis subjektas nepagrįstai neleido susipažinti su kito tiekėjo pasiūlymo duomenimis, pagal konkrečias atitinkamos bylos aplinkybes sprendžia, ar dėl koncentruotumo ir ekonomiškumo peržiūros procedūrą tęsti teismo procese, ar šalis grąžinti į prieš pažeidimą buvusią padėtį, kur jos iš naujo apsibrėžtų savo ginčo ribas pagal naujai paaiškėjusią informaciją^[83] (detaliau žiūrėti PĮ 107 straipsnio 3 dalies komentarą).

 

5. Komentuojamo PĮ 32 straipsnio 5 dalyje yra įtvirtinta perkančiojo subjekto teisė nustatyti atitinkamus reikalavimus tiekėjams, tokiu būdu siekiant apsaugoti perkančiojo subjekto pirkimo proceso metu teikiamos informacijos, įskaitant informaciją apie kvalifikacijos vertinimo sistemą, konfidencialų pobūdį. PĮ 32 straipsnio 5 dalis, priešingai nei PĮ 32 straipsnio 1 – 4 dalys, yra skirtos apsaugoti būtent perkančiojo subjekto, o ne tiekėjų, pirkimo proceso metu teikiamos informacijos konfidencialų pobūdį.

PĮ 32 straipsnio 5 dalyje nenurodyta, kokia konkrečiai informacija (kokiais požymiais pasižyminti) galėtų būti vertinama kaip konfidencialaus pobūdžio informacija, kurios apsaugai pirkimo dokumentuose gali būti įtvirtinami tam tikri reikalavimai. Tačiau vertintina, kad PĮ 32 straipsnio 5 dalies pagrindu informacijos pateikimo tiekėjams ribojimas, skirtas konfidencialaus pobūdžio informacijos apsaugai, taikytinas išimtinai tais atvejais, kuomet neribotas informacijos atskleidimas galėtų turėti įtakos reikšmingiems valstybės interesams ir (ar) sąlygoti jų pažeidimą. Kaip nurodyta pirmiau, pagal LAT praktiką perkančiojo subjekto pirkimo metu priimti vidaus dokumentai ar susirašinėjimai su dalyviais nelaikytini konfidencialia informacija. Saugotina informacija PĮ 32 straipsnio 5 dalies taikymo prasme galėtų būti laikoma riboto naudojimo informacija, nurodyta, pavyzdžiui, Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatyme. Kita vertus, perkantieji subjektai privalo suderinti tarnybos, valstybės ar profesinės paslapties apsaugą su pirkimo sąlygų aiškumo ir nedviprasmiškumo reikalavimais bei poreikiu lygiateisiškai įvertinti tiekėjų pasiūlymus. Priešingas vertinimas būtų nesuderinamas su pirkimų skaidrumo principu, įpareigojančiu perkančiuosius subjektus užtikrinti pakankamą pirkimo dokumentų (procedūrų) viešumą ir prieinamumą tiekėjams (detaliau žiūrėti PĮ 29 straipsnio 1 dalies komentarą).

PĮ 32 straipsnio 5 dalyje nenurodoma, kokių konkrečiai priemonių gali imtis perkantysis subjektas, siekdamas apsaugoti atitinkamos informacijos konfidencialų pobūdį. Tokiomis priemonėmis galėtų būti, pavyzdžiui:

 

Pavyzdys

Perkantysis subjektas CVP IS paskelbia skelbimą apie riboto konkurso būdu vykdomą pirkimą ir pateikia dalį pirkimo dokumentų, pateiktuose dokumentuose nurodydamas, kad, pavyzdžiui, su technine specifikacija bus leista susipažinti tik tiems tiekėjams, kurių kvalifikacija bus pripažinta atitinkančia nustatytus reikalavimus.

 

Pavyzdys

Perkantysis subjektas CVP IS paskelbia skelbimą apie pirkimą ir pateikia dalį pirkimo dokumentų, pateiktuose dokumentuose nurodydamas, kad su kita pirkimo dokumentų dalimi tiekėjams bus leidžiama susipažinti tik pasirašius konfidencialumo įsipareigojimą.

 

---