107 straipsnis. Teisė ginčyti perkančiojo subjekto veiksmus ar priimtus sprendimus

1. Tiekėjas, kuris mano, kad perkantysis subjektas nesilaikė šio įstatymo reikalavimų ar nepagrįstai nutraukė sutartį dėl esminio pirkimo sutarties pažeidimo ir taip pažeidė ar pažeis jo teisėtus interesus, šiame skyriuje nustatyta tvarka gali kreiptis į apygardos teismą, kaip pirmosios instancijos teismą, dėl:

1) perkančiojo subjekto sprendimų, kurie neatitinka šio įstatymo reikalavimų, panaikinimo ar pakeitimo;

2) žalos atlyginimo;

3) pirkimo sutarties ar preliminariosios sutarties pripažinimo negaliojančia;

4) alternatyvių sankcijų taikymo pagal šio įstatymo 112 straipsnio 1 dalį;

5) pirkimo sutarties nutraukimo dėl esminio pirkimo sutarties pažeidimo pripažinimo nepagrįstu.

2. Tiekėjas gali pateikti prašymą teismui dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka.

3. Tiekėjas, norėdamas iki pirkimo sutarties ar preliminariosios sutarties sudarymo teisme ginčyti perkančiojo subjekto sprendimus ar veiksmus, pirmiausia raštu (faksu, elektroninėmis priemonėmis arba pasirašytinai per pašto paslaugos teikėją ar kitą tinkamą vežėją) turi pateikti pretenziją perkančiajam subjektui.

 

1. PĮ 107 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta tiekėjų teisė į teisminę gynybą (teisė kreiptis į teismą) ir jos įgyvendinimo (galimybės pasinaudoti teise į teisminę gynybą) būtinosios sąlygos.

Tiekėjų teisė į teisminę gynybą pirkimuose kyla tiek iš ES, tiek iš nacionalinio teisinio reguliavimo. PĮ tiek, kiek tai susiję su teise į teisminę gynybą, yra įgyvendinta Direktyva 89/665/EEB, kurią iš dalies pakeitė Direktyva 2007/66/EB^[1]. Direktyva 89/665/EEB subjektų, suinteresuotų pirkimo sutarties sudarymu, atžvilgiu nustato minimalųjį apsaugos standartą ir pirkimo peržiūros procedūrų bendruosius kriterijus, kuriuos turi atitikti nacionalinėse teisės sistemose numatytos peržiūros procedūros tam, kad užtikrintų ES teisės reikalavimų, sudarant pirkimo sutartis, laikymąsi (procesinės autonomijos principas)^[2]. Šis minimalus apsaugos standartas buvo patikslintas ir išplėstas Direktyva 2007/66/EB. Dėl to nacionalinės teisės nuostatų aiškinimas ir taikymas turi atitikti nurodytų peržiūros direktyvų turinį ir siekiamus tikslus, taip pat susijusią ESTT praktiką^[3].

Pagal ESTT suformuotą praktiką nacionalinėje teisėje įtvirtintos pirkimų nagrinėjimo procedūros turi atitikti bendruosius ES teisės principus. Nesant ES teisės nuostatų atitinkamoje srityje, kiekviena valstybė narė turi paskirti kompetentingus teismus ir nustatyti išsamias ieškinių, skirtų iš ES teisės kylančių asmenų teisių apsaugai užtikrinti, pareiškimo procesines taisykles. Šios taisyklės neturi būti mažiau palankios nei taikomos panašiems iš nacionalinės teisės sistemos kylančių teisių apsaugai numatytiems ieškiniams (lygiavertiškumo principas) ir dėl jų naudojimasis ES teisėje nustatytomis teisėmis neturi tapti praktiškai neįmanomas arba pernelyg sudėtingas (veiksmingumo principas)^[4].

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje yra nurodyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. PĮ 107 straipsnyje įtvirtinta teisė į teisminę gynybą, be kita ko, yra betarpiškai susijusi arba, kitaip tariant, kyla ir iš pirkimų skaidrumo principo (PĮ 29 straipsnio 1 dalis), kuriuo įskaitant, bet neapsiribojant, užtikrinama tiekėjų galimybė patikrinti perkančiųjų subjektų atliktų veiksmų ir (ar) priimtų sprendimų teisėtumą.

Tačiau, nepaisant aukščiausiame nacionaliniame lygmenyje (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje) garantuojamos teisės į teisminę gynybą, nurodyta teisė nėra neribota.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje įtvirtintos asmens teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo procesinė tvarka ir sąlygos yra nustatytos specialiuosiuose įstatymuose. Tam, kad ši teisė būtų įgyvendinta tinkamai, šios tvarkos būtina laikytis^[5]. CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pagal CPK 2 ir 5 straipsnius teisminė gynyba taikoma tiems asmenims, kurie įrodo, kad jų teisės ir teisėti interesai pažeidžiami. Tačiau jeigu jie neįrodo, kad turi teisę ar teisėtą interesą dėl ginčo dalyko, tai ieškinys gali būti atmetamas taikant CPK 5 straipsnį dėl to, kad pareikštas netinkamo ieškovo – asmens, kuris neįrodė, jog jam priklauso teisė, kad jo teisė pažeidžiama ar ginčijama, kad jis turi teisinį interesą dėl ginčo dalyko^[6]. CPK 49 straipsnyje atskirai įtvirtintas asmenų, ginančių kitų subjektų ar visuomenės teises ir interesus, procesinis subjektiškumas, ir tik tokie viešąjį interesą ginantys subjektai gali ginti ne savo, o kitų asmenų pažeistus interesus.

Taigi, pagal nurodytą teisinį reguliavimą PĮ 107 straipsnio 1 dalyje vartojama sąvoka pažeidė ar pažeis jo teisėtus interesus reiškia, kad ne bet kuris tiekėjas, o tik tas, kurio interesai yra pažeidžiami, turi teisę kreiptis į teismą dėl jų teisinės gynybos. Kitaip tariant, tiekėjui, siekiančiam ginčyti perkančiojo subjekto atliktus veiksmus ir (ar) priimtus sprendimus, yra būtinas teisinis suinteresuotumas.

Būtent tokios pozicijos dėl tiekėjų suinteresuotumo, kaip būtinosios teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo sąlygos, laikomasi ir teismų praktikoje. ESTT dėl tiekėjų teisės ginčyti perkančiojo subjekto veiksmus yra išaiškinęs, kad sprendimų peržiūros procedūra turi būti prieinama bent jau kiekvienam suinteresuotam asmeniui, kuris yra ar buvo suinteresuotas, kad su juo būtų sudaryta nagrinėjama pirkimo sutartis, ir kuris dėl tariamo pažeidimo gali arba galėjo patirti žalą, nepaisant galimybės gauti nuostolių atlyginimą^[7], nuo to momento, kai perkantysis subjektas išreiškia savo valią, galinčią sukelti teisinius padarinius^[8]. Kasacinio teismo praktikoje^[9] dėl teisės kreiptis į teismą pirkimų bylose taip pat yra pateikti išaiškinimai, kurių esmė ta, kad tiekėjo teisinis suinteresuotumas ginčyti perkančiojo subjekto sprendimus yra teisės kreiptis į teismą pirkimų bylose įgyvendinimo sąlyga.

Suinteresuotumas – tai savarankiškas teisinis interesas ir poreikis jį ginti. Kitaip tariant, teisė kreiptis į teismą nereiškia, kad asmuo gali reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę (išskyrus CPK 49 straipsnyje įtvirtintas išimtis), o reiškia galimybę kreiptis į teismą dėl to, jog būtų apginta būtent besikreipiančio asmens subjektinė teisė ar įstatymų saugomas interesas.

Pirkimuose tiekėjo teisinis suinteresuotumas reiškia tiekėjo suinteresuotumą pirkimo sutarties sudarymu ir finansinio atlygio už suteiktas paslaugas, pristatytas prekes ar atliktus darbus gavimu ir nereiškia kitokios naudos ar kitokio pobūdžio suinteresuotumo pirkimo rezultatu^[10]. Tačiau materialioji tiekėjo dalyvavimo pirkimo konkurse teisė nesutapatinama su jo procesine teise kreiptis į teismą dėl perkančiojo subjekto veiksmų. Pagal šią praktiką, aiškinančią tiekėjo teisę naudotis peržiūros procedūra, ja gali remtis ne tik pirkimo procedūrose dalyvaujantis subjektas, bet ir subjektas, kuris formaliai jose nedalyvavo, t. y. ne tik pirkimo objektą pasiūlęs subjektas (dalyvis), bet ir galintis tokį objektą pasiūlyti (tiekėjas) asmuo, bet dėl vienų ar kitų priežasčių to nepadaręs. Taigi, teisinis suinteresuotumas pirkimo sutarties sudarymu nebūtinai sietinas su formaliu dalyvio ar kandidato statusu^[11].

 

Pavyzdys

Perkantysis subjektas paskelbė skelbimą apie pirkimą. Tiekėjas X, susipažinęs su pirkimo dokumentais, nustatė, kad pirkimo sąlygos yra diskriminacinės, pritaikytos konkrečiam tiekėjui. Dėl to tiekėjas X nepateikė pasiūlymo pirkime. Tačiau tiekėjas X, net ir nepateikęs pasiūlymo pirkime, turi teisinį suinteresuotumą ginčyti pirkimo sąlygų teisėtumą ir tokiu būdu pasiekti, kad pirkimas būtų vykdomas pagal teisėtas pirkimo sąlygas ir tiekėjas X turėtų realią galimybę varžytis dėl pirkimo sutarties sudarymo.

 

Teisė ginčyti perkančiojo subjekto priimtus sprendimus ir (ar) atliktus veiksmus siejama su intereso sudaryti pirkimo sutartį gynimu, kai dėl perkančiojo subjekto veiksmų atitinkamas tiekėjas neteisėtai ribojamas ar jam neleidžiama sudaryti sutarties, arba turtinės padėties atkūrimu, ypač kai šio intereso jau nebeįmanoma įgyvendinti.

Kasacinio teismo, be kita ko, yra išaiškinta, kad tiekėjų suinteresuotumą, kaip sąlygą inicijuoti perkančiojo subjekto veiksmų peržiūros procedūrą, apibrėžia dviejų elementų visuma: ieškovo tinkamumas ginčyti perkančiojo subjekto sprendimus (veiksmus), įskaitant sprendimą nustatyti atitinkamas pirkimo sąlygas (lot. ratione personae), ir jo subjektinių teisių pažeidimas dėl galimai neteisėtų perkančiojo subjekto sprendimų (įskaitant pirkimo sąlygų neteisėtumą) ar veiksmų (lot. ratione materiae). Tai – privalomos ir abi kartu taikomos teisinio suinteresuotumo sąlygos, kurios lemia tai, kad teismai nagrinėja šalių ginčą iš esmės tik tuo atveju (nebent dėl viešojo intereso apsaugos tai darytų savo iniciatyva), kai ieškinį, laikydamasis įstatymuose nustatytos tvarkos, pareiškia tinkamas ieškovas, įtikinamai ir patikimai įrodęs, jog būtent jo teisėtus interesus pažeidžia atitinkamos pirkimo sąlygos^[12].

 

Pavyzdys

Tiekėjas, pateikdamas pretenziją perkančiajam subjektui, ir, atitinkamai, vėliau (po pretenzijos atmetimo) pareikšdamas ieškinį teismui, kvestionuoja pirkimo dokumentų (techninės specifikacijos) nuostatų teisėtumą. Tiekėjas teigia ir įrodinėja, kad techninės specifikacijos nuostatomis, kuriose įtvirtintos konkrečios naudotinų prekių, įrenginių ar procesų nuorodos, potencialiai ribojama tiekėjų konkurencija. Tačiau tiekėjas nei pretenzijoje, nei kreipdamasis į teismą, nepateikė jokių konkrečių argumentų, kad jis turi blogesnes sąlygas įsigyti ir pasiūlyti konkrečias medžiagas arba priešingai – turi geresnes panašių (lygiaverčių) medžiagų įsigijimo sąlygas. Nors šiuo atveju tiekėjas yra tinkamas subjektas ginčyti pirkimo sąlygų teisėtumą (jis veikia atitinkamos ekonominės veiklos srityje, dalyvauja panašiuose pirkimuose), jam nepagrindus ir neįrodžius, kaip konkrečiai pirkimo sąlygomis yra pažeidžiamos būtent jo subjektinės teisės, tiekėjas laikytinas nepagrindusiu teisinio suinteresuotumo kvestionuoti ir ginčyti pirkimo sąlygų teisėtumą.

 

Dėl to teismai, nepriklausomai nuo subjekto teisinės ir faktinės padėties pirkimo procedūrose, gavę ieškinį, privalo visada įvertinti ieškovo teisinį suinteresuotumą, t. y. ieškovo tinkamumą ginčyti perkančiojo subjekto sprendimus (veiksmus) ir jo subjektinių teisių pažeidimą^[13]. Nors teismas ieškovo teisinį suinteresuotumą privalo įvertinti nepriklausomai nuo to, ar jis kvestionuojamas (ginčijamas) atsakovo (perkančiojo subjekto) ir (ar) trečiųjų asmenų, veikiančių atsakovo pusėje, nurodytos proceso šalys vis dėlto turėtų elgtis maksimaliai apdairiai bei rūpestingai ir vertindamos, kad ieškovas (tiekėjas) neturi teisinio suinteresuotumo, nedelsiant jį ginčyti. Teismui įvertinus, kad ieškovas neturi (nepagrindė) teisinio suinteresuotumo, ieškinys atmetamas taikant CPK 5 straipsnį dėl to, kad pareikštas netinkamo ieškovo – asmens, kuris neįrodė, kad jam priklauso teisė, kad jo teisė pažeidžiama ar ginčijama, kad jis turi teisinį interesą dėl ginčo dalyko^[14].

Svarbu pažymėti, kad teisinis suinteresuotumas, pagrindžiantis teisę į teisminę gynybą, negali būti paneigiamas argumentais dėl tokio kreipimosi tikslingumo ar besikreipiančio asmens reiškiamų reikalavimų pagrįstumo; sprendžiant, ar asmuo turi teisę kreiptis į teismą, nevertinamos aplinkybės, kurios yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas ir kurių pagrindu teismas sprendžia – patenkinti ar atmesti ieškinį (pvz., tiekėjo galimybė laimėti pirkimą). Kitaip tariant, teismas, vertindamas tiekėjo teisinį suinteresuotumą, kaip tokį, nevertina tiekėjo argumentų dėl konkrečių perkančiojo subjekto sprendimų ar veiksmų neteisėtumo pagrįstumo.

 

Pavyzdys

Tiekėjas, susipažinęs su perkančiojo subjekto paskelbto pirkimo sąlygomis, nustatė, kad tiekėjo kvalifikacijos reikalavimas turėti pavojingų atliekų tvarkymo licenciją yra neteisėtas, kadangi tiekėjas, neturėdamas nurodytos licencijos, negali dalyvauti pirkime, nors, tiekėjo vertinimu, tokia licencija pirkimo sutarties vykdymui yra nereikalinga. Dėl to tiekėjas perkančiajam subjektui pateikė pretenziją, o perkančiajam subjektui ją atmetus – ieškinį teismui. Teismas, vertindamas tiekėjo teisinį suinteresuotumą, nevertina kvalifikacijos reikalavimo turėti pavojingų atliekų licenciją teisėtumo, kaip tokio. Priešingai, teismas įvertina tik tai, kad tiekėjas yra tinkamas subjektas ginčyti pirkimo sąlygas ir tai, kad konkretus kvalifikacijos reikalavimas pažeidžia tiekėjo teises – neleidžia tiekėjui pateikti pasiūlymo pirkime.

 

Taip pat svarbu tai, kad tiekėjų teisinis suinteresuotumas nebūtinai turi lemti tiesioginius ir konkrečius padarinius jiems palankaus teismo procesinio sprendimo priėmimo atveju. Pakanka nustatyti, kad tiekėjui (ieškovui) sudaromos prielaidos įgyvendinti savo subjektines teises, įskaitant, bet neapsiribojant, teisę į žalos atlyginimą, teisę dalyvauti naujame pirkimo konkurse ir pan.^[15].

 

Pavyzdys

Perkantysis subjektas atviro konkurso būdu vykdė supaprastintą paslaugų pirkimą. Pirkimo sąlygose buvo nurodyta, kad ekonomiškai naudingiausias pasiūlymas bus išrenkamas pagal mažiausią kainą. Pasiūlymus pirkime pateikė du tiekėjai – tiekėjas X, kurio pasiūlymo kaina 50 000,00 Eur be PVM, ir tiekėjas Y, kurio pasiūlymo kaina – 54 000,00 Eur be PVM. Perkantysis subjektas, įvertinęs tiekėjų pasiūlymų atitiktį pirkimo sąlygų reikalavimams, priėmė sprendimą tiekėjo X pasiūlymą atmesti. Tiekėjas X, nesutikdamas su perkančiojo subjekto sprendimu dėl jo pasiūlymo atmetimo, pateikė perkančiajam subjektui pretenziją, o perkančiajam subjektui ją atmetus – ieškinį teismui. Vykstant teisminiam procesui, civilinėje byloje nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, perkantysis subjektas sudarė pirkimo sutartį su pirkimo laimėtoju pripažintu tiekėju Y ir ją įvykdė. Tačiau, išnagrinėjus civilinę bylą iš esmės, teismas priėmė sprendimą, kuriuo perkančiojo subjekto sprendimą atmesti tiekėjo X pasiūlymą pripažino neteisėtu ir panaikino. Tačiau, esant jau sudarytai ir įvykdytai pirkimo sutarčiai, teismas nusprendė nepripažinti pirkimo sutarties negaliojančia nuo jos sudarymo momento, bet taikyti alternatyvią sankciją – skirti baudą perkančiajam subjektui (PĮ 112 straipsnis). Atsižvelgiant į nurodytą teismo sprendimą, tiekėjas X turi teisę reikšti naują ieškinį perkančiajam subjektui dėl žalos atlyginimo (PĮ 113 straipsnis).

 

Tiek, kiek tai susiję su konsorciumo dalyvavimu (siekiu dalyvauti) pirkimų procedūroje ir atitinkamai konsorciumo bei jo pavienio nario teisiniu suinteresuotumu ginčyti perkančiojo subjekto priimtus sprendimus ir (ar) atliktus veiksmus, ESTT yra išaiškinęs, kad peržiūros direktyvose (Direktyvoje 89/665/EEB, Direktyvoje 2007/66/EB) nesant specialios nuostatos dėl procesinės pavienio konsorciumo nario teisės kreiptis į teismą, valstybės narės savo vidaus teisės sistemose turi konkrečiai apibrėžti, ar į asociaciją, kuri pateikė pasiūlymą dėl pirkimo, susibūrusios įmonės taip pat turi teisę pradėti peržiūros procedūras ir kokiomis sąlygomis^[16]. PĮ nesant normos, kurioje būtų nustatyta, kaip teisę kreiptis į teismą turi įgyvendinti tiekėjai, pirkime dalyvaujantys jungtinės veiklos sutarties pagrindu, šis klausimas turi būti sprendžiamas pagal bendrąjį teisės kreiptis į teismą kriterijų – asmuo turi pagrįsti savo teisinį suinteresuotumą, t. y. nurodyti pažeistą ar ginčijamą subjektinę teisę ar teisėtą interesą, dėl kurio jis kreipiasi į teismą. Pagal LAT praktiką toks teisinis reguliavimas, pagal kurį pavieniam jungtinės veiklos partneriui, grupės asmenų, dalyvaujančių pirkime kaip vienas tiekėjas, nariui, būtų ribojama teisė kreiptis į teismą, tokią teisę pripažįstant tik visiems jungtinės veiklos dalyviams kartu, neatitiktų teisminės gynybos lygiavertiškumo principo^[17].

Tiekėjų teisės inicijuoti peržiūros procedūrą įgyvendinimas priklauso ir nuo ieškovo naudojamo civilinių teisių gynybos būdo, todėl tiekėjų suinteresuotumo ginčyti pirkimo nuostatas ir reikšti kitokio pobūdžio reikalavimus turinys (sąlygos) nėra visiškai tapatus^[18]. Tiekėjui pagrįsti teisinį suinteresuotumą ginčyti pirkimo sąlygas yra sudėtingiau nei pagrįsti teisinį suinteresuotumą dėl jo pateikto pasiūlymo vertinimo, taip pat pagal ESTT praktiką^[19] tiekėjui pagrįsti suinteresuotumą ginčyti perkančiojo subjekto sprendimus yra sudėtingiau nei pagrįsti suinteresuotumą reikalauti žalos atlyginimo.

Šiame kontekste pažymėtina nuosekliai griežtėjanti kasacinio teismo praktika dėl tiekėjų (ieškovų) teisės ginčyti pirkimo sąlygas įgyvendinimo. Iš kasacinio teismo praktikos dėl tiekėjų suinteresuotumo ginčyti pirkimo sąlygas matyti, kad, pirma, šis klausimas aktualus visais atvejais, nepriklausomai nuo to, ar dėl jo ginčo šalys tiesiogiai nesutaria, antra, teisinis suinteresuotumas ginčyti pirkimo sąlygas kaip sąlyga kreiptis į teismą pripažįstamas tais atvejais ir tiek, kiek ieškovas gina būtent savo subjektines tiekėjo (dalyvio) teises ir pažeistą savo teisę varžytis dėl pirkimo sutarties sudarymo^[20].

Tiekėjui nepripažįstamas teisinis suinteresuotumas, t. y. teisė ginčyti pirkimo sąlygas, įskaitant, bet neapsiribojant, šiais atvejais:

1) Kai tiekėjas savo galbūt pažeistus interesus gina ne iš karto išviešinus jo teises pažeidžiančias pirkimo nuostatas, bet vėlesnėje pirkimo stadijoje, pavyzdžiui, kai priimamas sprendimas su konkurso laimėtoju sudaryti pirkimo sutartį^[21];

2) Kai teismo proceso metu pirkimo procedūros įstatymo pagrindu pasibaigia atmetus visų dalyvių pasiūlymus ir kai būtų visiškai aišku, kad naujas konkursas pagal ginčijamas pirkimo sąlygas ateityje nebus skelbiamas^[22];

3) Jei konkurencijos sąlygų iškraipymu, kaip perkančiojo subjekto veiksmų vertinimo pagrindu, tiekėjas remiasi, siekdamas apginti ne pažeidžiamas savo teises, o visų galimų panašioje situacijoje esančių subjektų interesus^[23];

4) Pirkimo tikslo – sudaryti pirkimo sutartį racionaliai naudojant tam skirtas lėšas – pagrindu, jei ginčijami perkančiųjų subjektų veiksmai nepažeidžia tiekėjo subjektinių teisių^[24];

5) Kai tiekėjas pateikia pasiūlymą, kuris atitinka ginčijamas sąlygas, t. y. šių taikymu nepažeidžiamos jo, kaip tiekėjo, teisės. Vien ekonominio racionalumo argumentai negali pagrįsti pirkimo sąlygų neteisėtumo, jei iš principo tiekėjai pagal konkurso sąlygas gali teikti pasiūlymus ir veiksmingai konkuruoti tarpusavyje^[25];

6) Kai pirkimo sąlygos tarpusavyje susijusios taip, kad vienų nustatymas lemia kitų turinį (pvz., pirkimo objektų sujungimo nuostatos ir tiekėjų kvalifikacijos reikalavimai), o tiekėjas (ieškovas), ginčydamas bet kurias jų, aiškiai neįrodo, kaip konkrečiai jis neatitinka kurių nors reikalavimų^[26];

7) Kai tiekėjas teismo procese siekia nepagrįstai išplėsti ginčo apimtį įrodinėdamas, kad ikiteisminėje ginčo stadijoje kvestionuotos tam tikros pirkimo sąlygos iš esmės kartu reiškia ir kitų su jomis susijusių, bet savarankiškų (kurių egzistavimas nelemia privalomo kitų nustatymo) reikalavimų ginčijimą^[27];

8) Kai tiekėjo interesus galimai pažeidžia pirkimo sąlygų pakeitimas, jei jis pats prisidėjo prie šių perkančiojo subjekto veiksmų atlikimo (teikė atitinkamą prašymą ar pretenziją). Galimas pirkimo sąlygų pakeitimo, kurį inicijavo ieškovas, pripažinimas neteisėtu lemia tokio tiekėjo piktnaudžiavimą^[28].

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad aplinkybė, jog bylos nagrinėjimo teisme metu ginčo pirkimas pasibaigė perkančiajam subjektui atmetus visus pasiūlymus, įprastai negalėtų būti pakankama priežastis pripažinti, kad ieškovės teisinis suinteresuotumas sudaryti pirkimo sutartį išnyko; kita vertus, pirkimo procedūrų pabaiga galėtų būti pripažinta kaip pagrindas konstatuoti tiekėjo teisinio suinteresuotumo ginčyti konkurso sąlygas pabaigą tik tuo atveju, kai būtų visiškai aišku, kad naujas analogiškas pirkimas nebus skelbiamas^[29] .

Pagal PĮ 107 straipsnio 1 dalį suinteresuotas tiekėjas gali kreiptis į teismą dėl:

1) Perkančiojo subjekto sprendimų, neatitinkančių šio įstatymo reikalavimų, pakeitimo ar panaikinimo.

Nei PĮ 107 straipsnio 1 dalyje, nei kitose PĮ nuostatose nėra detalizuota, kokie konkrečiai perkančiojo subjekto sprendimai ir (ar) veiksmai gali būti savarankiškas ginčo dalykas. Tačiau teismų praktikoje dėl perkančiojo subjekto sprendimų (ar veiksmų), kurie gali būti peržiūros procedūros objektas, nurodyta, kad įstatymų leidėjas nesiekė detalizuoti skųstinų perkančiojo subjekto veiksmų; ieškinių dėl panaikinimo objektas yra bet kokie perkančiųjų subjektų sprendimai, kuriais pažeistos pirkimų teisės nuostatos, nenustatant jokių suvaržymų dėl šių sprendimų prigimties ir turinio bei nepriklausomai nuo galimybės tiekėjui prisiteisti žalos atlyginimą^[30] bei sprendimų priėmimo momento^[31]. Taigi, bet koks perkančiojo subjekto sprendimas, priimtas dėl pirkimo sutarties, patenkantis į pirkimų reguliavimą ir galintis turėti teisinių pasekmių, nepriklausomai nuo to, ar šis aktas priimtas pagal formalią sutarties sudarymo procedūrą, ar jos netaikant, yra sprendimas, kuriam turi būti taikoma peržiūros procedūra^[32].

Pavyzdžiui, LAT yra nurodęs, kad tiekėjas dėl nesupažindinimo su kito dalyvio pasiūlymu gali teisėtai pateikti pretenziją, tuo pačiu pagrindu jis gali kvestionuoti perkančiojo subjekto veiksmus ir teisme^[33]. Tai yra tiekėjas gali reikšti ieškinį dėl perkančiojo subjekto sprendimo nesupažindinti tiekėjo su laimėtojo pasiūlymu panaikinimo.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal nuosekliai suformuotą kasacinio teismo praktiką perkančiojo subjekto sprendimas dėl pretenzijos atmetimo nėra atskirai skųstinas sprendimas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ieškinio reikalavimas dėl pretenzijos atmetimo nėra savarankiškas reikalavimas ir dėl to nepatenka į bylos nagrinėjimo dalyką; pirkimų ginčuose teismui pripažinus ieškovo pagrindinio reikalavimo pagrįstumą ir tenkinus ieškinį ar jo dalį, perkančiojo subjekto sprendimai, kuriais tiekėjo pretenzija buvo atmesta, netenka teisinės reikšmės ir teismui nereikia dėl jų atskirai spręsti^[34].

Pagal PĮ 107 straipsnio 1 dalį suinteresuotas tiekėjas gali kreiptis į teismą ne tik dėl perkančiojo subjekto sprendimų panaikinimo, bet ir dėl jų pakeitimo. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad teismai, išsprendę perkančiųjų subjektų ir tiekėjų ginčus ir pripažinę ieškovo (tiekėjo) reikalavimų (reikalavimų dalies) pagrįstumą, ne visada turėtų juos tenkinti iš esmės, nes taip būtų veikiama už patį perkantįjį subjektą, kompetentingą ir atsakingą už konkretų pirkimą, susiaurinama jo galimų priimti sprendimų apimtis, nežinant jo poreikių ir galimybių. Dėl šių priežasčių kasacinio teismo spręsta dėl perkančiojo subjekto neteisėtų veiksmų šalis grąžinti į pirminę prieš pažeidimą buvusią padėtį, kad būtų pakartotinai bei teisėtai atliktos pirkimo procedūros. Atsižvelgiant į tai, teismai, nustatę PĮ pažeidimą, turėtų sudaryti prielaidas, kad tam tikrus tiekėjų reikalavimus (pvz., iš naujo įvertinti pasiūlymą) faktiškai tenkintų patys perkantieji subjektai^[35]. Kita vertus, kasacinio teismo taip pat pažymėta, kad nurodyta jo praktika neturi būti suabsoliutinta visus sprendimus paliekant išimtinai perkančiajam subjektui, juolab kad dėl to gali papildomai kilti ginčų.^[36]. Šalių ginčams tęsiantis tam tikrą laikotarpį, dėl ko galėtų pasikeisti perkančiojo subjekto finansinė padėtis ar apskritai jo suinteresuotumas pirkimo objektu, būtų neracionalu tenkinti tiekėjo reikalavimą dėl jo pripažinimo laimėtoju; tačiau tai nereiškia, kad peržiūros institucija neturi teisės dėl perkančiojo subjekto kompetencijos, įtvirtintos PĮ, tenkinti tam tikrų ieškovų (tiekėjų) reikalavimų ar savo iniciatyva dėl to spręsti, ypač tais atvejais, kai tam tikrų tiekėjų grįžimas į prieš pažeidimą buvusią padėtį negalimas, nes perkantysis subjektas, remdamasis teismo sprendimu, turės priimti sprendimą jo (jų) pasiūlymą (-us) atmesti^[37].

 

Pavyzdys

Teismas, išnagrinėjęs ieškovo (tiekėjo Y, kurio pasiūlymas perkančiojo subjekto sprendimu nurodytas 2-oje pasiūlymų eilės vietoje) ieškinį dėl perkančiojo subjekto sprendimo pirkimo laimėtoju pripažinti tiekėją X neteisėtumo, ir pripažinęs, kad tiekėjo X pasiūlymas neatitiko pirkimo sąlygų reikalavimų, gali pakeisti perkančiojo subjekto sprendimą dėl pasiūlymų eilės ir tiekėjo Y pasiūlymą nurodyti 1-oje pasiūlymų eilės vietoje. Tokiu būdu būtų realiai apgintos ieškovo teisės, o perkantysis subjektas išlaikytų savo kompetenciją dėl pirkimo procedūrų vykdymo – pavyzdžiui, galėtų atmesti teikėjo Y pasiūlymą dėl per didelės kainos, nutraukti pirkimą (esant tam pagrindui) ar pan.

 

2) Žalos atlyginimo. Tiekėjui pripažįstamas teisinis suinteresuotumas iš perkančiojo subjekto reikalauti atlyginti patirtą žalą, jei šis reikalavimas bus grindžiamas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, kuriuo bus pripažinta, kad perkančiojo subjekto sprendimas, dėl kurio jis nebuvo pripažintas pirkimo laimėtoju, yra neteisėtas. Vis dėlto tiekėjo teisė tame pačiame procese prisiteisti negautas pajamas iš perkančiojo subjekto dėl šio neteisėtų veiksmų turi būti pripažįstama, jei civilinės atsakomybės byloje tiekėjas įrodo, kad jis dėl objektyvių priežasčių negalėjo iš anksto nuginčyti neteisėto perkančiojo subjekto sprendimo^[38] (detaliau dėl reikalavimo dėl žalos atlyginimo žiūrėti PĮ 113 straipsnio komentarą).

3) Pirkimo sutarties ar preliminariosios sutarties pripažinimo negaliojančia (detaliau dėl nurodyto reikalavimo žiūrėti PĮ 111 straipsnio komentarą).

4) Alternatyvių sankcijų taikymo. Pagal PĮ 112 straipsnį alternatyvios sankcijos yra dviejų rūsių: pirkimo sutarties ar preliminariosios sutarties trukmės sutrumpinimas arba baudos perkančiajam subjektui skyrimas. Kaip jau nurodyta šiame komentare, esminė tiekėjo teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo sąlyga yra tiekėjo teisinis suinteresuotumas. Nors PĮ 107 straipsnio 1 dalies 4 punkte yra įtvirtinta tiekėjo teisė kreiptis į teismą dėl alternatyvių sankcijų taikymo, konkrečiai jų nedetalizuojant, komentaro autorių nuomone, tiekėjas jokiu atveju neturi teisinio suinteresuotumo dėl alternatyvios sankcijos – baudos – taikymo (skyrimo). Atsižvelgiant į tai, kad tiekėjo teisinis suinteresuotumas reiškia jo suinteresuotumą pirkimo sutarties sudarymu ir finansinio atlygio už suteiktas paslaugas, pristatytas prekes ar atliktus darbus gavimu, tačiau nereiškia kitokios naudos ar kitokio pobūdžio suinteresuotumo pirkimo rezultatu, baudos, mokėtinos į valstybės biudžetą, perkančiajam subjektui baudos skyrimas neturi absoliučiai jokios įtakos tiekėjo teisėms ir (ar) teisiniams interesams. Tuo tarpu dėl alternatyvios sankcijos – pirkimo sutarties ar preliminariosios sutarties trukmės sutrumpinimo – tiekėjas gali turėti teisinį suinteresuotumą, kadangi, pasibaigus sutrumpintai sutarties galiojimo trukmei, perkantysis subjektas gali skelbti naują pirkimą dėl atitinkamų prekių, paslaugų ar darbų tolimesnio vykdymo (įsigijimo), kuriame gali dalyvauti ir tiekėjas (detaliau dėl alternatyvių sankcijų kaip tokių žiūrėti PĮ 112 straipsnio komentarą).

Suinteresuotumo sutarties termino sutrumpinimo išimtimi galėtų būti laikomos situacijos, kai yra neabejotinai aišku, kad ginčo pirkimo objektas yra vienetinis ir ateityje dėl jo nebus pakartotinai skelbiamas pirkimas. Kita vertus, net jei paprastai tiekėjui pripažintinas suinteresuotumas į pirkimo sutarties termino sutrumpinimą, tačiau bet kokiu atveju pagrindinis jo ginamas interesas turėtų būti neteisėtų perkančiojo subjekto sprendimų panaikinimas ir sutarties pripažinimas negaliojančia. Komentaro autorių nuomone, tiekėjas negalėtų išimtinai reikalauti aptartos alternatyvios sankcijos, nes taip, viena vertus, iš dalies ginamas viešasis interesas, o tai patenka į kitų institucijų kompetencijos sritį, antra vertus, kiekvieno tiekėjo pagrindinis tikslas sudaryti pirkimo sutartį, dėl šio intereso gynimo ir inicijuotina peržiūros procedūra^[39].

5) Pirkimo sutarties nutraukimo dėl esminio pirkimo sutarties pažeidimo pripažinimo nepagrįstu.

PĮ 107 straipsnio 1 dalyje taip pat yra įtvirtinta pirkimų ginčų teismingumo taisyklė, nurodant, kad tiekėjas gali kreiptis į apygardos teismą, kaip pirmosios instancijos teismą dėl perkančiojo subjekto PĮ  reikalavimų nesilaikymo ar pirkimo sutarties nutraukimo dėl esminio jos pažeidimo. PĮ 107 straipsnio 1 dalyje tiesiogiai vartojama sąvoka tiekėjas reiškia, kad ji taikytina būtent tiekėjams^[40]. Tačiau, nors PĮ 107 straipsnyje reguliuojamos tiekėjų ieškinių pateikimo procedūros, įskaitant ieškinius dėl esminio sutarties pažeidimo, perkantiesiems subjektams kreipiantis į teismą dėl, įskaitant, bet neapsiribojant, sutarties vykdymo, iš esmės turi būti taikomos tos pačios teismingumo taisyklės kaip ir tiekėjams^[41].

Pagal CPK 25 straipsnį civilines bylas nagrinėja apylinkės ir apygardos teismai, kaip pirmosios instancijos teismai, CPK nustatyta tvarka. Apygardos teismai, kaip pirmosios instancijos teismai, nagrinėja civilines bylas, išvardytas CPK 27 straipsnyje. Pagal CPK 27 straipsnio 3 punktą apygardos teismai, kaip pirmosios instancijos teismai, nagrinėja civilines bylas dėl civilinių viešo konkurso teisinių santykių.

Pagal LAT praktiką civilinės bylos dėl civilinių viešo konkurso teisinių santykių, įvardytos CPK 27 straipsnio 3 punkte ir nagrinėtinos apygardos teisme, kaip pirmosios instancijos teisme, įskaitant, bet neapsiribojant, apima bylas dėl pirkimų teisinių santykių plačiąja prasme, t. y. pirmiausia ginčus dėl perkančiųjų subjektų sprendimų ar veiksmų, priimtų vykdant viešųjų konkursų procedūras, taip pat tokių viešų subjektų ir tiekėjų tarpusavio ginčus vykdant pirkimo sutartis^[42]. LAT taip pat yra išaiškinęs, kad civilinės bylos, kuriose nagrinėjami perkančiųjų organizacijų ir viešojo pirkimo dalyvių (tiekėjų) ginčai dėl pastarųjų ikisutartinės atsakomybės atsisakius sudaryti viešojo pirkimo sutartį, taip pat teismingi pirmosios instancijos – apygardos – teismams^[43].

LAT taip pat yra išaiškinęs, kad ir CPK 27 straipsnio, ir PĮ 107 straipsnio nuostatos reguliuoja pirkimų (konkursų) teismingumo taisykles, tik skirtinga apimtimi, t. y. PĮ įtvirtinta taisyklė siauresne apimtimi (iš esmės dėl procedūrų, taip pat dėl vienašalio sutarties nutraukimo) atkartoja CPK bendrąją taisyklę, kuri neapribota tik procedūrine teisinių santykių stadija. Taigi tos civilinės bylos iš pirkimų teisinių santykių, kurios neįvardytos PĮ 107 straipsnio 1 dalyje, nagrinėtinos apygardos teismų, kaip pirmosios instancijos teismų, pagal CPK 27 straipsnio 3 punktą^[44]. Šiame kontekste pažymėtina nuosekliai suformuota kasacinio teismo praktika, pagal kurią PĮ norma dėl pirkimo pasibaigimo sudarius pirkimo sutartį turėtų būti aiškinama kaip reiškianti perkančiojo subjekto tokį veiksmų ribojimą, kad, sudarius pirkimo sutartį, draudžiama imtis veiksmų, kurie pagal PĮ atliekami prieš sutarties sudarymą, tačiau netinkamai įvykdytų procedūrų atlikimo pareiga nedingsta tik dėl sudaryto sandorio^[45]; be to, kasacinio teismo ne kartą konstatuota, kad, nors pagal PĮ, sudarius pirkimo sutartį pirkimas pasibaigia, tačiau perkančiojo subjekto ir tiekėjo pirkimo teisiniai santykiai nesibaigia; PĮ imperatyviosios normos tiekėją ir perkantįjį subjektą saisto ir po sutarties sudarymo, nes PĮ reguliuoja tam tikrus sutarties šalių teisinių santykių aspektus, kurie išeina už pirkimo procedūrų^[46].

Taigi, tiek PĮ 107 straipsnio 1 dalyje tiesiogiai nurodyti ginčai, tiek ir ginčai, kilę dėl sutarčių, sudarytų vykdant pirkimus, (ne)tinkamo vykdymo, tiek ir kiti su pirkimų sutarčių vykdymu susiję klausimai, pavyzdžiui, taikos sutarties dėl pirkimo sutarties vykdymo sudarymo ir jos patvirtinimo teismine tvarka klausimai, nors ir tiesiogiai nenurodyti PĮ 107 straipsnio 1 dalyje, nagrinėtini apygardos teismų, kaip pirmosios instancijos teismų^[47].

 

2. PĮ 107 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta tiekėjo teisė pateikti teismui prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pirkimuose klausimas, atsižvelgiant į pirkimų procedūrų nenutrūkstamo vykdymo pobūdį, yra ypač aktualus. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pirkimo procedūrų stabdymas galimas trimis atvejais: pirma, kai tokį sprendimą perkantįjį subjektą įpareigoja priimti VPT; antra, kai bet kurios instancijos teismas priima sprendimą taikyti tokią laikinąją apsaugos priemonę; trečia, kai perkantysis subjektas gauna ir nagrinėja gautą pretenziją bei dėl to priima sprendimą. Iš teisinio reguliavimo darytina išvada, kad perkantysis subjektas iš esmės neturi teisės pats (savarankiškai) sustabdyti pirkimo procedūrų, o šį sprendimą priima arba įpareigotas VPT, arba įstatyme nustatytu pagrindu. Pirkimo procedūrų stabdymas perkančiųjų subjektų sprendimu – PĮ griežtai reglamentuota, išimtinė priemonė, kuri taikoma joms ne naudojantis teisėmis, o vykdant pareigas^[48]. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad pirkimų procesas turi nuolatos tęstis, net ir vykstant ginčui, laikinosios apsaugos priemonės yra svarbios ginant ieškovo teises.

PĮ nėra reglamentuojamos nei tiekėjo teisės pateikti teismui prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių įgyvendinimo sąlygos, nei tvarka, nurodant, kad prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių pirkimų bylose teikiamas CPK nustatyta tvarka.

CPK 144 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Remiantis bendrąja proceso teisės norma, įtvirtinta CPK 144 straipsnio 1 dalyje, nustačius, kad ieškinys yra tikėtinai (prima facie) pagrįstas, sprendžiama dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikio, kurį nulemia realios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimas. CPK 423⁷ straipsnyje nustatytos specialiosios taisyklės, kurios taikomos sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo pirkimų bylose. Pagal CPK 423⁷ straipsnio 1 dalį teismas laikinąsias apsaugos priemones pirkimų bylose gali taikyti tik tuo atveju, jei jos nepažeidžia ekonomiškumo, efektyvumo ir proporcingumo principų bei viešojo intereso. Iš šių teisinių nuostatų darytina išvada, kad sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pirkimų bylose, iš pradžių yra nustatinėjama, ar egzistuoja grėsmė įvykdyti tikėtinai ieškovui palankų teismo sprendimą, o nustačius, kad tokia grėsmė egzistuoja – vertinama, ar tokių laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas nepažeis viešojo intereso bei nesukels didesnės žalos, nei laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas^[49].

Vertinant CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos vienos iš būtinųjų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – tikėtino (prima facie) ieškinio pagrįstumo – egzistavimą, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų^[50]. Pagal prima facie doktriną atliekamo ieškinio pagrįstumo vertinimo tikslas yra teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas^[51]. Dėl to, sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas privalo tik patikrinti, ar ieškinio reikalavimas nėra akivaizdžiai nepagrįstas, o būtent, ar ieškovas pasirinko leistiną ir aiškiai įmanomą civilinių teisių gynimo būdą ir ar prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones pareikštas siekiant užtikrinti reikalavimą, kuris pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis^[52].

LApT praktikoje nuosekliai formuojama pozicija, kad teismo atliekamas prima facie ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl pakankamai akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo^[53].

Tačiau vien nustatyta aplinkybė, kad ieškinys prima facie yra pagrįstas, nėra pakankamas pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismo taikomų laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užkirsti kelią tam, kad galutinis teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas^[54]. Pavyzdžiui, ieškovui (tiekėjui) skundžiant perkančiojo subjekto sprendimą dėl ieškovo pasiūlymo atmetimo, teismui tenkinus ieškinį, skundžiamas perkančiojo subjekto sprendimas dėl ieškovo pasiūlymo atmetimo netektų teisinės galios ir pirkimo procedūros būtų tęsiamos, o ieškovas turėtų galimybę pretenduoti į pirkimo sutarties sudarymą. Tačiau tuo atveju, jei būtų pripažinti neteisėtais perkančiojo subjekto veiksmai, tačiau laikinosios apsaugos priemonės nebūtų taikomos ir pirkimo procedūros būtų tęsiamos, pirkimo sutartis su kitu tiekėju jau būtų sudaryta ir vykdoma, būsimo teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų, nes kiltų poreikis spręsti dėl pirkimo sutarties pripažinimo negaliojančia, spręsti alternatyvių sankcijų perkančiajam subjektui taikymo klausimą, ieškovė net ir ieškinio patenkinimo atveju galėtų prarasti teisę sudaryti pirkimo sutartį^[55].

Tačiau tiekėjas, prašydamas taikyti konkrečias laikinąsias apsaugos priemones, privalo pagrįsti ir įrodyti, kad prašomos laikinosios apsaugos priemonės yra būtinos ir tinkamos tam, kad būtų įvykdytas galutinis ir ieškovui galimai palankus teismo sprendimas. Pavyzdžiui, pasibaigus pirkimui, išnyksta teisinis pagrindas taikyti pirkimo procedūrų sustabdymą kaip laikinąją apsaugos priemonę, o tuo atveju, jei pirkimas pasibaigia pirkimo sutarties sudarymu, taip pat išnyksta teisinis pagrindas taikyti ir įpareigojimą perkančiajam subjektui nesudaryti pirkimo sutarties. Jeigu tokia sutartis sudaryta iki procesinio klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių nagrinėjimo, teismas, remdamasis vien šia aplinkybe, turi pagrindą prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių – pirkimo procedūrų stabdymo – taikymo atmesti. Tai reiškia, kad pirkimo sutarties sudarymas sudaro savarankišką pagrindą atmesti ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pirkimų byloje, kurių dalyką sudaro pirkimo konkurso procedūrų sustabdymas arba įpareigojimas perkančiajam subjektui nesudaryti pirkimo sutarties^[56]. Kita vertus, teismas, atsižvelgdamas į susiklosčiusią situaciją, pavyzdžiui, nustatęs, kad pirkimo sutartis jau sudaryta, gali, tačiau neprivalo, ex officio (savo iniciatyva) pritaikyti kitą laikinąją apsaugos priemonę, pavyzdžiui, sustabdyti sudarytos pirkimo sutarties vykdymą.

Kaip jau nurodyta PĮ 107 straipsnio 2 dalies komentare, sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pirkimų bylose, be CPK 144 straipsnio 1 dalyje nurodytų bendrųjų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo taisyklių taikomos ir specialiosios CPK 423⁷ straipsnyje įtvirtintos taisyklės. Tai reiškia, kad, net ir nustačius CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų ir aptartų dviejų kumuliatyvių (taikomų kartu) sąlygų egzistavimą, laikinosios apsaugos priemonės pirkimų bylose netaikomos, jeigu jų taikymu būtų pažeisti ekonomiškumo ir proporcingumo principai bei viešasis interesas^[57].

Nuosekliai formuojamoje teismų praktikoje pripažįstama, kad jeigu konkrečioje byloje taikytinos ar jau pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės daro ar gali daryti žalą visuomenei, jos daliai, daryti neigiamą įtaką žmonių gerovei, teismas gali atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones arba panaikinti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones. Teismų praktikoje taip pat konstatuota, kad valstybė privalo atstovauti ir ginti viešą interesą. Teismas taip pat gali atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu jų taikymas pažeistų teisingumo principą, o valstybės taikomos poveikio priemonės būtų neproporcingos (neadekvačios) teisės pažeidimui bei neatitiktų siekiamų teisėtų tikslų, akivaizdžiai varžytų asmens teises labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti, būtų pažeista interesų pusiausvyra bei socialinio gyvenimo stabilumas, t. y. laikinosios apsaugos priemonės netaikomos, jeigu, pripažįstant vieno asmens interesus, būtų paneigti kito (kitų) asmens (-ų) teisėti interesai ir būtų pažeistas viešasis interesas^[58].

Galiojantys įstatymai viešojo intereso sampratos nepateikia. Teismų praktikoje nurodoma, kad bendrąja prasme viešieji interesai reiškia naudą visuomenei ar jos daliai, žmonių gerovę^[59].

Pirkimų metu gali būti siekiama įsigyti prekes, kurių neįsigijus, ar paslaugas, kurių nesuteikus skubiai, gali žymiai nukentėti visuomenės ar jos dalies teisės ir teisėti interesai ir dėl to būtų padaryta žala socialiai reikšmingoms vertybėms (sveikatai, aplinkai, valstybės saugumui ir pan.). Jeigu iš ieškovo pateiktų duomenų preliminaraus įvertinimo negalima daryti vienareikšmiškos išvados dėl pirkimo esminių principų pažeidimo, o pirkimo dalykas susijęs su poreikiu užtikrinti visuomenei ar jos pažeidžiamai grupei būtinų prekių (paslaugų) įsigijimą kuo skubiau, kad nebūtų padaryta nepataisoma žala šiems asmenims ir konstitucinėms vertybėms, įprastai turi būti ginama pastaroji^[60].

Kita vertus, atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal LAT praktiką pirkimų bylose viešasis interesas apima tiek visuomenės interesą tam tikru pirkimo objektu (preke, paslauga, darbų rezultatu) ir jo teikiama nauda, tiek ir visuomenės interesą užtikrinti konkurso dalyvių sąžiningą varžymąsi. Tokia viešojo intereso samprata kyla iš PĮ tikslų – racionalaus lėšų panaudojimo, konkurencijos ir rinkos plėtros skatinimo, lygiateisiškumo, nediskriminavimo, skaidrumo principus įgyvendinančių priemonių užtikrinimo^[61].

Viešojo intereso apsauga sprendžiant pirkimų ginčus turi apimti abu jo aspektus – tiek visuomenės interesą dėl tam tikro pirkimo objekto (prekės, paslaugos, darbų rezultato) ir jo teikiamos naudos, tiek ir visuomenės interesą užtikrinti konkurso dalyvių sąžiningą varžymąsi – nė vienas iš jų a priori (iš anksto) neturi pirmenybės vienas kito atžvilgiu; sprendimas ginti viešąjį interesą kaip visuomenės suinteresuotumą pirkimo objektu ir jo teikiama nauda turėtų būti grindžiamas realios ar realiai numatomos žalos visuomenei ar jos daliai, neigiamos įtakos žmonių gerovei pagrindu^[62].

Nurodytas pagrindas turėtų būti aiškinamas ir taikomas siaurai bei apimti tik tam tikras išskirtines situacijas, įskaitant, bet neapsiribojant, atsižvelgiant į šiuos kriterijus: a) ar tam tikras visuomenės interesas dėl pirkimo objekto nebuvo tenkintas ilgą laiką arba niekada ir tokia situacija savaime nėra ar anksčiau nebuvo laikoma kaip sukelianti realios žalos visuomenei; b) ar visuomenei nekyla akivaizdžios ir neištaisomos žalos, susijusios su svarbiausių konstitucinių gėrių apsauga (visuomenės saugumas, individų sveikata ir pan.); c) ar visuomenės intereso patenkinimas reikalauja ypatingos skubos, kuri pateisintų pirkimo objekto poreikio iškėlimą prieš sąžiningą tiekėjų konkurenciją, ir kt.^[63]. Teismų praktikoje poreikis skubiai, neatsižvelgiant į ginčo baigtį, užtikrinti viešąjį interesą dėl pirkimo objekto yra konstatuotas, pavyzdžiui, tokiais atvejais:

1) pirkimo objektas yra skirtas išspręsti problemas, susijusias su sankryžos eismo pralaidumu ir susidarančiomis spūstimis, kurios lemia dažnus eismo įvykius ir dėl oro bei triukšmo taršos kelia neigiamas pasekmes aplinkinių teritorijų gyventojams bei darbuotojams, taip pat mažina investicinį aplinkinių rajonų bei viso miesto patrauklumą^[64];

2) pirkimo objektas – medicininė įranga –  finansuojama iš konkrečių metų valstybės biudžeto, finansavimo sumos nesant galimybės perkelti į kitus metus. Atsižvelgiant į tai, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas gali sukliudyti perkančiajam subjektui laiku įsigyti reikalingą prietaisą, o tai savo ruožtu gali turėti įtakos neigiamų padarinių atsiradimui pacientų sveikatai, netekus galimybės būti gydomiems pasitelkiant naujausią medicinos įrangą, taip pat kiltų grėsmė ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos ginamoms vertybėms – žmogaus teisei į sveikatą ir kokybišką medicinos pagalbą. Dėl to situacija vertintina kaip išskirtinė ir dėl viešojo intereso prioritetas skiriamas pirkimo objektui^[65].

Analogiškai teismų praktikoje pripažinta, kad, pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, viešasis interesas pirkimo objektu nepažeidžiamas, pavyzdžiui, tokiais atvejais:

1) kai pirkimo objektas yra, pavyzdžiui, bibliotekos pastato statybos, nepaneigiant jo svarbos visuomenei, nenustatytinas būtinumas perkamus statybos darbus atlikti neatidėliotinai – nėra matyti, kad nedelsiant nepastačius bibliotekos naujo pastato, kils akivaizdi ir neištaisoma žala svarbiausiems konstituciniams gėriams. Nurodytu atveju esminę reikšmę turėjo ir tai, kad objekto statyba buvo pradėta dar 2008 m., o nuo 2016 m. gruodžio 1 d. statybos darbai nebevyko. Taigi, visuomenės interesas dėl pirkimo objekto nebuvo tenkintas ilgą laiką ir tokia situacija savaime nėra ir anksčiau nebuvo laikoma kaip sukelianti realios žalos visuomenei. Ypatingą skubą vykdyti projektą paneigia ir ta aplinkybė, kad nėra gautas finansavimas projekto įgyvendinimui. Taigi, nors pirkimo objektas visuomenei yra svarbus ir reikalingas, tačiau esant nurodytoms aplinkybėms, svarbiau yra užtikrinti visuomenės poreikį racionaliai ir skaidriai vykdyti pirkimus bei panaudoti biudžeto lėšas^[66];

2) pirkimo objektas – komunalinių atliekų surinkimo savivaldybės teritorijoje ir išvežimo paslaugų pirkimas. Byloje nesant jokių objektyvių įrodymų, kad pirkimo objektas yra ypatingos valstybinės svarbos, kad taikius laikinąsias apsaugos priemones bus sutrikdytas mišrių bei komunalinių atliekų surinkimas ir išvežimas vartotojams, prioritetas turi būti teikiamas viešojo intereso, sietino su pirkimo procedūrų teisėtumu, užtikrinimui^[67].

Taigi, konkuruojant kelioms teisinėms vertybėms – pirkimo procedūrų teisėtumo užtikrinimui ir operatyviam pirkimo procedūrų vykdymui, prioritetiškai turi būti ginama ta vertybė, kurios neapgynus atsirastų didesnė žala^[68].

Pagal LAT praktiką, sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, reikia atsižvelgti į dar vieną papildomą viešojo intereso aspektą, susijusį su racionaliu lėšų naudojimu. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teismai, priimdami sprendimus netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių (sustabdyti pirkimo procedūras, įpareigoti nesudaryti pirkimo sutarties, sustabdyti jos vykdymą, kt.), turi atsižvelgti į viešojo intereso sudėtinių dalių tarpusavio derinimą, įvertinti neteisėtai sudaryto sandorio išsaugojimo grėsmes, riziką, kad nepagrįstai iš pirkimo pašalintas ar jo laimėtoju nepripažintas ūkio subjektas dėl to gali siekti prisiteisti negautas pajamas. Dėl tokios situacijos viešosios lėšos gali būti išleidžiamos neracionaliai (perkantieji subjektai gali susidurti su dvigubo mokėjimo už sutartį situacijomis). Kasacinis teismas yra atkreipęs dėmesį ir į tai, kad pirkimų teisinis reguliavimas ir teismų taikomos bylų nagrinėjimo organizacinės priemonės suponuoja palyginti operatyvų pirkimų ginčų nagrinėjimą. Dėl to pagrįsta ir racionalu, išskyrus tam tikras specifines situacijas, kai iš tiesų būtina skubiai, neatsižvelgiant į ginčo baigtį, užtikrinti viešąjį interesą dėl pirkimo objekto ar jo teikiamos naudos, apginti ieškovų tiekėjų turtinius interesus, įskaitant, bet neapsiribojant, dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir neteisėtai sudarytos pirkimo sutarties panaikinimo jau pirmame teismo procese dėl neteisėtų perkančiųjų subjektų veiksmų, o ne vėliau sprendžiant ginčus dėl pastarųjų civilinės atsakomybės^[69]. Komentaro autorių nuomone, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teismų praktika iš laikinųjų apsaugos priemonių netaikymo praktikos palaipsniui pereina į dažnesnį laikinųjų apsaugos priemonių taikymą.

CPK 423⁷ straipsnio 1 dalyje nurodytas ekonomiškumo principas reiškia, kad laikinosios apsaugos priemonės, be kita ko, turi būti parenkamos taip, jog maksimaliai užtikrintų būsimo teismo sprendimo įvykdymą, nepadarytų atsakovui nuostolių arba šie nuostoliai būtų minimalūs ir nepažeistų kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų. Proporcingumo principas reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais arba taikyti tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina ir pakanka užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymui. Tiek ekonomiškumo, tiek proporcingumo principai, kaip ir teisingumo bei kiti civilinio proceso teisės principai, reikalauja išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nei vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau nei būtina teisėtam tikslui pasiekti^[70].

Atsižvelgiant į ekonomiškumo bei proporcingumo principus, teismas negali taikyti laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų neigiamos pasekmės galėtų viršyti jų teikiamą naudą. Taigi visais atvejais teismas, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, turi įvertinti, ar tam tikros rūšies laikinųjų apsaugos priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo, ekonomiškumo principų, proceso šalių interesų pusiausvyros (CPK 145 straipsnio 2 dalis)^[71].

Pagal CPK 145 straipsnio 1 dalį bei 423⁷ straipsnio 2 dalį kaip laikinosios apsaugos priemonės pirkimų bylose gali būti taikomos šios bendrosios bei specialiosios laikinosios apsaugos priemonės (jeigu jos yra tinkamos ir būtinos, siekiant užtikrinti galutinio teismo sprendimo įvykdymą):

1) pirkimo procedūrų sustabdymas;

2) įpareigojimas perkančiajam subjektui nesudaryti pirkimo sutarties;

3) perkančiojo subjekto priimto sprendimo įgyvendinimo sustabdymas;

4) su pirkimo laimėtoju sudarytos pirkimo sutarties vykdymo sustabdymas.

5) draudimas atsakovui dalyvauti tam tikruose sandoriuose arba imtis tam tikrų veiksmų;

6) draudimas kitiems asmenims perduoti atsakovui turtą arba vykdyti kitas prievoles;

7) išieškojimo vykdymo procese sustabdymas;

8) įpareigojimas atlikti veiksmus, užkertančius kelią žalai atsirasti ar padidėti;

9) kitos įstatymuose numatytos ar teismo pritaikytos priemonės, kurių nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas.

Pagal CPK 144 straipsnio 2 dalį laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tiek nepareiškus ieškinio, tiek ir bet kurioje civilinio proceso stadijoje CPK nustatyta tvarka. Ši sąvoka bet kurioje civilinio proceso stadijoje aiškintina kaip asmens teisė pateikti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių tiek iki ieškinio pareiškimo teismui dienos (CPK 147 straipsnio 3 dalis), tiek kartu su ieškiniu, tiek ir vėliau – iki to momento, kai byla nagrinėjama visų instancijų teismuose (CPK 147 straipsnio 2 dalis)^[72].

Svarbu pažymėti, kad nutartys dėl laikinųjų apsaugos priemonių neturi res judicata (galutinis teismo sprendimas) galios^[73]. Tai reiškia, kad, teismui atmetus ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ieškovas gali iš naujo prašyti jų taikymo, pavyzdžiui, pasikeitus tam tikroms reikšmingoms aplinkybėms. Pagal CPK 148 straipsnio 1 dalį teismas gali dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų pagrįstu prašymu vieną laikinąją apsaugos priemonę pakeisti kita. Pavyzdžiui, teismui patenkinus ieškovo prašymą įpareigoti perkantįjį subjektą nesudaryti pirkimo sutarties iki galutinio teismo sprendimo priėmimo, bet paaiškėjus, kad sutartis jau sudaryta, ieškovas turi teisę prašyti teismo pritaikytą laikinąją apsaugos priemonę pakeisti kita – sustabdyti pirkimo sutarties vykdymą iki galutinio teismo sprendimo priėmimo.

Pagal CPK 146 straipsnio 1 dalį šalies prašymu teismas nutartimi gali pareikalauti, kad ieškovas ar kitas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo padavęs asmuo per teismo nustatytą terminą pateiktų atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą. Šių nuostolių atlyginimas gali būti užtikrinamas ir banko garantija. Ieškovui nesumokėjus nuostolių atlyginimui užtikrinti skirtų pinigų arba nepateikus banko garantijos per nustatytą terminą, teismas per tris darbo dienas nuo termino pabaigos dienos privalo panaikinti taikytas laikinąsias apsaugos priemones.

CPK 146 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad, įsiteisėjus sprendimui, kuriuo ieškinys atmestas, atsakovas turi teisę reikalauti, kad ieškovas atlygintų nuostolius, kuriuos atsakovas patyrė dėl ieškovo prašymu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Jeigu atsakovas per keturiolika dienų po teismo sprendimo dėl ginčo esmės įsiteisėjimo dienos nepareiškia ieškinio dėl nuostolių atlyginimo, taikytos nuostolių atlyginimo užtikrinimo priemonės panaikinamos. Nuostolių atlyginimo užtikrinimo priemonių panaikinimas neužkerta kelio atsakovui bendra tvarka pareikšti ieškinį dėl nuostolių atlyginimo. LAT praktikoje išaiškinta, kad CPK 146 straipsnio 2 dalies normos taikymo sąlygos yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, kuriuo ieškovo, prašiusio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ieškinys atmestas, ir nuostoliai, kuriuos atsakovas patyrė dėl laikinųjų apsaugos priemonių. Taigi, naudodamasis nurodyta teise ir reikšdamas ieškinį po ginčo, kurį nagrinėjant buvo taikomos laikinosios apsaugos priemonės, išnagrinėjimo jo naudai, ieškovas turi įrodyti nuostolių atsiradimo faktą ir dydį bei priežastinį ryšį su taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis, nes gali būti atlyginami tik tie realūs ieškovo patirti nuostoliai, kurie susidarė kaip laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tiesioginė pasekmė^[74]. Kasacinio teismo pažymėta, kad CPK 146 straipsnio 2 dalies pagrindu deliktinė atsakomybė taikoma nenustatant jos sąlygos – kaltės, nes tai yra ieškovo atsakomybės už jo rizika atliktus veiksmus atvejis (griežtoji atsakomybė); spręsdamas dėl civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civiliniame procese, teismas turi nustatyti šias civilinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus, žalą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos^[75]. Kasacinio teismo praktikoje neteisėtais veiksmais kaip civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, sąlyga pripažįstamas asmens, prašiusio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, bendrojo pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas, patvirtinamas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, kuriuo jo reikalavimai pripažinti nepagrįstais ir atmesti^[76]. Plėtodamas CPK 146 straipsnio 2 dalies aiškinimo ir taikymo praktiką, kasacinis teismas yra nurodęs, kad skolininkas (šiuo atveju – perkantysis subjektas) taip pat gali patirti nuostolių taikius laikinąsias apsaugos priemones byloje, kuri baigta neišnagrinėjus jos iš esmės, todėl taip pat gali būti aktualus ir jų atlyginimo klausimas, ir tokiu atveju reikia nustatyti, ar egzistavo aplinkybės, kurios, išnagrinėjus bylą iš esmės, būtų lėmusios ieškinio atmetimą; nutartis nutraukti bylą, priešingai nei sprendimas atmesti ieškinį, neturi prejudicijos^[77]. Tuo atveju, kai byla neišnagrinėta iš esmės ir todėl ieškinio nepagrįstumas nekonstatuotas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, asmens, prašiusio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, veiksmų neteisėtumas taip pat gali būti konstatuotas nustačius jo pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimą^[78].

 

3. PĮ 107 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta privaloma ikiteisminė ginčų nagrinėjimo stadija pirkimų bylose, nurodant, kad tiekėjas, norėdamas iki pirkimo sutarties ar preliminariosios sutarties sudarymo teisme ginčyti perkančiojo subjekto sprendimus ar veiksmus, pirmiausia turi pateikti pretenziją perkančiajam subjektui.

Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad perkantieji subjektai privalo užtikrinti, jog tiekėjų galimybė pasinaudoti peržiūros procedūromis būtų ne formali, bet realiai įgyvendinama. Peržiūros procedūros veiksmingumo principas suponuoja efektyvių perkančiojo subjekto veiksmų ir sprendimų apskundimo priemonių buvimą ir galimybę jomis realiai pasinaudoti^[79]. Jei teisėtai pritaikytos peržiūros procedūros nuostatos konkrečiu atveju lemia neveiksmingą, pernelyg suvaržytą pažeistų teisių gynybą, teismai materialiosios ir proceso teisės normas ex officio (pagal pareigas) aiškina ir taiko taip, kad tiekėjui būtų leista efektyviai įgyvendinti teisę į pažeistų teisių gynybą^[80]. Pavyzdžiui, teismų praktikoje konstatuota, kad, ieškovui ieškinyje prašant tik panaikinti perkančiojo subjekto sprendimą dėl pretenzijos atmetimo, nenurodant kitų reikalavimų, teismo procesinis sprendimas šalių ginčą apriboti tik nurodytu perkančiojo subjekto sprendimo vertinimu, o ne perkvalifikuoti atsižvelgiant į tikrąjį ieškovo tikslą iš esmės ginčyti pirkimo rezultatus, yra pernelyg formalus ir paneigiantis tiekėjo (ieškovo) teisių gynybos veiksmingumo principą^[81].

Veiksmingos teisių gynybos principas lemia ir tai, kad perkančiojo subjekto sprendimų peržiūros procedūros nuostatos (terminų nustatymas) ir jų taikymas neturi būti toks, kad pasinaudojimas šia procedūra tiekėjams pasidarytų praktiškai neįmanomas ar labai sudėtingas. Dėl to naikinamuosius pretenzijų padavimo terminus galima taikyti tik dėl tokių perkančiojo subjekto veiksmų, pažeidžiančių konkurso dalyvių interesus, kurie nustatyti ar paaiškėja prieš šių terminų pabaigą. Reikia atsižvelgti ir į tai, kiek laiko iki naikinamųjų terminų pabaigos tiekėjas turėjo pretenzijai paduoti, nes pernelyg trumpi terminai taip pat nesuderinami su veiksminga teisių gynyba. Atsižvelgiant į tai, aplinkybė, jog ieškovas iš pradžių rėmėsi kitu perkančiojo subjekto veiksmų neteisėtumo pagrindu, gali būti teisiškai nereikšminga, jeigu šis naujasis pagrindas paaiškėjo vėliau^[82]. Tiekėjų veiksmingos teisių gynybos neužtikrina ir tokia situacija, kai dėl pavėluoto informavimo apie perkančiojo subjekto sprendimo naują pagrindą tiekėjas priverstas vienu metu dalyvauti dviejuose skirtingose ginčo procedūrose: teisminėje dėl pirmojo sprendimo pagrindo ir ikiteisminėje dėl naujojo pagrindo^[83].

PĮ 107 straipsnio 3 dalyje vartojama sąvoka iki pirkimo sutarties ar preliminariosios sutarties sudarymo reiškia, kad ikiteisminė ginčų nagrinėjimo stadija yra privaloma tik iki sutarties ar preliminariosios sutarties sudarymo momento. Tačiau tam tikrais atvejais dėl objektyvių priežasčių negalima pasinaudoti ikiteismine ginčų nagrinėjimo stadija iki sutarties sudarymo, pavyzdžiui, tik po pirkimo sutarties sudarymo susipažinus su laimėtojo pasiūlymu. Dėl to ikiteisminės stadijos privalomumas nereiškia absoliutaus ribojimo (draudimo) po pirkimo sutarties sudarymo inicijuoti peržiūros procedūras. Nepaneigiant to, kas nurodyta, pagal bendrąją taisyklę pretenzijos, gautos po preliminariosios sutarties ar sutarties sudarymo yra nenagrinėtinos (detaliau žiūrėti PĮ 109 straipsnio 1 dalis). Vis dėlto perkantiesiems subjektams nedraudžiama išnagrinėti tiekėjų pretenzijas, kurios gautos jau po pirkimo sutarties sudarymo ir dėl jų priimti atitinkamus sprendimus.

PĮ 107 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos privalomos ikiteisminės stadijos esmė – prieš pirkimo sutarties sudarymą leisti tiekėjui ir perkančiajam subjektui išspręsti nesutarimus išvengiant teismo proceso, t. y. perkančiajam subjektui panaikinti jos netinkamus sprendimus arba besiskundžiančiam tiekėjui išsamiau išdėstyti šių sprendimų priėmimo priežastis ir motyvus^[84]. Ikiteisminė ginčo nagrinėjimo stadija pirkimo procedūroje yra vienodai svarbi kiekviename pirkime, nesvarbu, dėl ko vėliau kyla ginčas^[85].

Kasacinio teismo ne kartą akcentuota pretenzijos perkančiajam subjektui padavimo svarba. Tokia privaloma ikiteisminė ginčų sprendimo tvarka įtvirtinta ne tik siekiant užtikrinti pirkimų procedūrų operatyvumą, sudaryti galimybę tiekėjui ir perkančiajam subjektui išsiaiškinti tarpusavio pretenzijų pagrįstumą nepradedant teismo proceso, bet ir nustatyti kilusio ginčo ribas^[86].

Tai reiškia, kad vienas svarbiausių reikalavimų, atsižvelgiant į Lietuvoje įtvirtintą ikiteisminę ginčų nagrinėjimo tvarką, taikomų tiekėjams, reiškiantiems reikalavimus peržiūros institucijai – teismui, – ieškinyje nurodomi bei skundžiami perkančiojo subjekto neteisėti veiksmai (ieškinio pagrindas) turi sutapti su prieš tai tiekėjo perkančiajam subjektui apskųstais sprendimais pretenzijoje, t. y. ieškovas savo reikalavimą teisme galėtų grįsti tik tokiais pažeidimais, kurie buvo priešpastatyti pretenzijoje ir perkančiojo subjekto arba neišnagrinėti, arba išnagrinėti, tačiau pripažinti kaip nepagrįsti^[87]. Kasacinio teismo praktikoje^[88] nurodytos pozicijos laikomasi nuosekliai, ji, be kita ko, įtvirtinta ir CPK 423³ straipsnio 2 dalyje, kurioje nurodyta, kad ieškinio pagrindas turi sutapti su tiekėjo kreipimesi, pareikštame išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarka, nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, kuriomis buvo grindžiamas tas kreipimasis.

 

Pavyzdys

Tiekėjas perkančiajam subjektui pateikė pretenziją, kurioje nurodė, kad perkantysis subjektas nepagrįstai pripažino tiekėjo kvalifikaciją neatitinkančia pirkimo sąlygų reikalavimų, kadangi subjektyviai aiškino ir interpretavo konkretų kvalifikacijos reikalavimą, formaliai įvertino tiekėjo pateiktus kvalifikaciją pagrindžiančius įrodymus ir paaiškinimus. Perkančiajam subjektui atmetus tiekėjo pretenziją, tiekėjas pateikė teismui ieškinį. Ieškinyje tiekėjas, be kita ko, nurodė, kad pirkimo sąlygose įtvirtintas kvalifikacijos reikalavimas apskritai yra pernelyg aukštas ir specifinis, dėl to – neteisėtas. Nurodyti argumentai dėl kvalifikacijos reikalavimo neteisėtumo, kaip tokio, teismo turėtų būti paliekami nenagrinėti (išskyrus atvejus, kai teismas nusprendžia dėl to spręsti savo iniciatyva), kadangi ieškovas nurodytų argumentų nekėlė pretenzijoje, kas reiškia, kad tiekėjas nesilaikė privalomos ikiteisminės ginčų nagrinėjimo tvarkos (CPK 4233 straipsnio 2 dalis).

 

Tačiau nurodytas aiškinimas netaikomas tais atvejais, kai atitinkamų aplinkybių ieškovas negalėjo nurodyti kreipimosi padavimo metu. Vienas tokių atvejų – išimtinės situacijos, kai ieškovas (tiekėjas) turi objektyvią galimybę suprasti pirkimo sąlygas tik tada, kai, įvertinusi pasiūlymus, perkantysis subjektas pateikė išsamią informaciją apie savo sprendimo motyvus^[89]. Vis dėlto šios situacijos vertintinos griežtai (siaurai), įvertinus tam tikras konkretaus ginčo aplinkybes, atsižvelgiant į deramai informuoto ir įprastai rūpestingo konkurso dalyvio standartą^[90].

 

Pavyzdys

Pirkimo sąlygose buvo įtvirtintas kvalifikacijos reikalavimas tiekėjui turėti atliekų tvarkymo licenciją. Perkantysis subjektas, įvertinęs tiekėjo pateiktus kvalifikacijos pagrindimo dokumentus, priėmė sprendimą atmesti tiekėjo pasiūlymą dėl neatitikties pirkimo sąlygų reikalavimui. Tiekėjas, nesutikdamas su perkančiojo subjekto sprendimu, pateikė pretenziją, kurioje nurodė, kad visiškai atitinka pirkimo sąlygų reikalavimus, t. y. turi atliekų tvarkymo licenciją. Perkantysis subjektas priėmė sprendimą atmesti tiekėjo pretenziją, kuriame nurodė, kad tiekėjas neatitinka kvalifikacijos reikalavimo, kadangi tiekėjo pateikta licencija nesuteikia teisės teikėjui tvarkyti pavojingas atliekas. Tiekėjas pateikė ieškinį teismui, kuriame ginčijo perkančiojo subjekto sprendimą atmesti tiekėjo pasiūlymą ir, be kita ko, nurodė, kad perkantysis subjektas ne tik netinkamai vertino tiekėjo kvalifikaciją, bet pasiūlymų vertinimo etape faktiškai pakeitė pirkimo sąlygas, t. y. iškėlė naują pirkimo sąlygose neįtvirtintą reikalavimą, kad tiekėjas turėtų ne atliekų tvarkymo licenciją, bet būtent pavojingų atliekų tvarkymo licenciją. Šiuo atveju ieškovas negali būti laikomas pažeidusiu ikiteisminę ginčų nagrinėjimo stadiją, kadangi tik iš perkančiojo subjekto sprendimo atmesti tiekėjo pretenziją tiekėjui tapo aišku, kad perkantysis subjektas pasiūlymų vertinimo etape faktiškai pakeitė pirkimo sąlygų reikalavimus – iškėlė naują reikalavimą turėti būtent pavojingų atliekų tvarkymo licenciją. Dėl to ieškovo argumentai dėl faktinio pirkimo sąlygų pakeitimo turėtų būti nagrinėjami.

 

Iš kasacinio teismo praktikos matyti, kad svarbiau, jog sutaptų pretenzijoje ir ieškinyje išdėstyti perkančiojo subjekto sprendimų ir (ar) veiksmų neteisėtumą pagrindžiantys argumentai (pagrindai), negu pretenzijoje ir ieškinyje keliami reikalavimai. Kasacinio teismo, pavyzdžiui, nurodyta, kad pirkimo sąlygų teisėtumo klausimas pretenzijoje nebūtinai turi būti iškeltas kaip būsimo ieškinio dalykas (reikalavimas), t. y. tiekėjas iš esmės gali ginčyti perkančiojo subjekto sprendimą dėl jo pasiūlymo remdamasis pirkimo sąlygų neteisėtumu^[91]. Kita vertus, tokia tiekėjų teisė pretenzijoje perkančiajam subjektui įvairiais būdais kelti pirkimo sąlygų neteisėtumo klausimą, atsižvelgiant į PĮ įtvirtintus sprendimų ginčijimo terminus, nesuponuoja perkančiųjų subjektų pareigos tokias tiekėjų pretenzijas nagrinėti. Jei tiekėjas pretenzijoje ginčija jo pasiūlymo atmetimą, įskaitant, bet neapsiribojant, remdamasis pirkimo sąlygų neteisėtumu, jis teisiškai ginčija du sprendimus – vieną dėl pirkimo sąlygų, kitą – dėl pasiūlymo, tačiau jie priimti skirtingu metu, todėl perkantysis subjektas gali spręsti nagrinėti tik tuos tiekėjo reikalavimus, kurie pateikti nepraleidus PĮ nustatyto pretenzijų padavimo termino^[92].

Nurodytos ikiteisminės ginčų nagrinėjimo tvarkos, taikomos tiekėjams, reiškiantiems reikalavimus teismui, teisinio reglamentavimo, kad ieškinyje nurodomi bei skundžiami perkančiojo subjekto neteisėti veiksmai turi sutapti su prieš tai tiekėjo perkančiajam subjektui apskųstais sprendimais pretenzijoje, aiškinimas taikytinas atsižvelgiant į sisteminius teisės aiškinimo ryšius su teismo pareigų apimčių vertinimu ex officio (savo iniciatyva) spręsti dėl perkančiųjų subjektų veiksmų teisėtumo. Nuosekliai formuojamoje kasacinio teismo praktikoje atsispindi šie svarbiausi aspektai:

1) Pirkimų teisinis reglamentavimas yra susijęs su viešojo intereso apsauga, PĮ nuostatos aiškintinos ir taikytinos taip, kad būtų apgintas viešasis interesas; teismų vaidmuo saugant viešąjį interesą aktualus ne tik dėl visuomenei svarbių gėrių apsaugos, bet ir siekiant skatinti tiekėjų sąžiningą varžymąsi^[93];

2) Teismai, spręsdami tiekėjų ir perkančiųjų subjektų ginčus, materialiosios ir proceso teisės normas aiškina ir taiko taip, kad tiekėjui būtų leista efektyviai įgyvendinti teisę į pažeistų teisių gynybą; teismai turi patikrinti ne tik tai, kaip buvo laikytasi peržiūros procedūros nuostatų, bet ir tai, ar naudojimasis jomis suponavo veiksmingą tiekėjo teisių gynybą^[94]. Kitaip tariant, jeigu pirkimų procedūrų reikalavimų formaliai buvo laikytasi, tačiau tiekėjas realiai negalėjo pasinaudoti teise į teisminę gynybą, toks pirkimo procedūrų laikymasis neužtikrina veiksmingos gynybos principo įgyvendinimo. Pavyzdžiui, perkantysis subjektas, atmesdamas tiekėjo pasiūlymą, nenurodo tokio spendimo motyvų, argumentų, o tik nurodo, kad tiekėjo pasiūlymas neatitinka pirkimo sąlygų reikalavimų. Dėl to tiekėjas nei pretenzijoje, nei ieškinyje negali suformuoti detalių perkančiojo subjekto sprendimo neteisėtumą pagrindžiančių įrodymų;

3) Teismo teisė peržengti ieškinio ribas nėra absoliuti, negali būti sutapatinta su jo pareiga taip veikti, ypač tada, kai galimas viešojo intereso pažeidimas šiuose santykiuose nėra akivaizdus; tai grindžiama siekiu užtikrinti proceso spartą, aiškiai apibrėžti ginčo apimtį ir iš esmės nepaneigti ikiteisminės tiekėjų ir perkančiųjų subjektų ginčo stadijos^[95]. Kitaip tariant, teismas ginčą nagrinėja tokia apimtimi, kokia jo ribas nustato ieškovas, suformuodamas konkrečius ieškinio reikalavimus. Tačiau, jeigu teismas vertina, kad atitinkami perkančiojo subjekto veiksmai ar priimti sprendimai, nors jų ir neginčija ieškovas, yra akivaizdžiai neteisėti, teismas peržengia ieškovo suformuluotas ginčo ribas ir pasisako dėl akivaizdžiai neteisėtų perkančiojo subjekto veiksmų ar sprendimų.

Taigi, net konkrečiu atveju konstatavus, kad tiekėjas ar perkantysis subjektas^[96] teismui nurodo naujas faktines aplinkybes ar iškelia naujus reikalavimus, kuriuos galėjo nurodyti ar iškelti ikiteisminėje ginčo stadijoje, nuostata, jog tiekėjas ar perkantysis subjektas savo reikalavimą teisme galėtų grįsti tik tokiais pažeidimais, kurie buvo išnagrinėti ikiteisminėje stadijoje, iš esmės taikytina tik tiekėjui (ieškovui) ir perkančiajam subjektui (atsakovui), bet savaime neapriboja teismo, kuris pirkimų ginčus sprendžia kaip aktyvus arbitras. Kasacinio teismo išaiškinta, kad nurodytos ikiteisminės ginčų nagrinėjimo tvarkos teisinio reglamentavimo, jog ieškinyje nurodomi bei skundžiami perkančiojo subjekto neteisėti veiksmai turi sutapti su prieš tai tiekėjo perkančiajam subjektui apskųstais sprendimais pretenzijoje, aiškinimas taikytinas atsižvelgiant į sisteminius teisės aiškinimo ryšius su teismo pareigų apimčių vertinimu ex officio (pagal pareigas) spręsti dėl perkančiųjų subjektų veiksmų teisėtumo. Teismai, spręsdami tiekėjų ir perkančiųjų subjektų ginčus, materialiosios ir proceso teisės normas ex officio (pagal pareigas) aiškina ir taiko taip, kad tiekėjui būtų leista efektyviai įgyvendinti teisę į pažeistų teisių gynybą; teismai turi patikrinti ne tik tai, kaip buvo laikytasi peržiūros procedūros nuostatų, bet ir tai, ar naudojimasis jomis suponavo veiksmingą tiekėjo teisių gynybą^[97]. Kita vertus, aktyvus teismo vaidmuo pirkimų ginčuose negali būti aiškinamas taip, kad peržiūros institucijos kiekvieną kartą privalėtų nuodugniai išnagrinėti kiekvieną ieškovo nemotyvuotą abejonę, deklaratyvius argumentus, nes tai suponuotų piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis, ginčo nepagrįsto užtrukimo ir ikiteisminės ginčo stadijos reikšmės devalvacijos grėsmę^[98]. Kasacinio teismo konstatuota, kad aktyvus teismų vaidmuo laikytinas jų diskrecija, tačiau ne absoliučia bei ribojama perkančiųjų subjektų galimai neteisėto veiksmo (sprendimo) akivaizdumu^[99]. Dėl to, jei perkančiojo subjekto veiksmų galimas neteisėtumas nėra akivaizdus, nenustatytinas be papildomo (atskiro) tam tikrų faktinių aplinkybių vertinimo, o procese nepateikta bent kokių nors objektyvių abejonių dėl to, teismo pozicija ex officio (savo iniciatyva) neperžengti ginčo ribų nekvalifikuotina kaip jo aktyvaus vaidmens tokio pobūdžio ginčuose pažeidimas^[100]. Kitaip tariant, iš nurodytos kasacinio teismo praktikos matyti, kad teismų iniciatyvos teisė spręsti dėl ieškinyje aiškiai nenurodytų aplinkybių koreliuoja su perkančiojo subjekto galimai teisei priešingo elgesio akivaizdumu – tuo atveju, kai perkančiojo subjekto galimai teisei priešingas elgesys akivaizdus – teismas privalo peržengti ginčo ribas, visais kitais atvejais – teismas turi tokią teisę, bet ne pareigą.

CPK 423² straipsnio 3 dalyje, kuri taikytina tiek, kiek nurodytas klausimas nereglamentuojamas PĮ, įtvirtinta, kad, kai įstatymų nustatytais pagrindais atsisakoma nagrinėti tiekėjo kreipimąsi, pareikštą išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarka, tiekėjas gali kreiptis į teismą pareikšdamas ieškinį dėl ginčo esmės ir nurodyti priežastis, dėl kurių jis nesutinka su priimtu sprendimu atsisakyti nagrinėti jo kreipimąsi; teismas, pripažinęs, kad ieškovo nurodyti argumentai yra pagrįsti, nagrinėja bylą iš esmės. Nurodytoje CPK normoje įtvirtinta ieškovo procesinio elgesio taisyklė teismui pateikti argumentus dėl nesutikimo su perkančiojo subjekto sprendimu nenagrinėti jo pretenzijos aiškintina plačiai ir turi būti suprantama kaip apimanti įvairius atvejus: tiek situacijas, kai ieškovas iš esmės sutinka (šios aplinkybės nekvestionuoja) su pretenzijos termino praleidimu, tačiau vertina, kad dėl tam tikrų priežasčių jam neturėtų būti taikomi griežčiausi terminų praleidimo padariniai (pvz., nurodo objektyvias bei išskirtines priežastis, pateisinančias termino praleidimą); tiek ir tokius ginčus, kai tiekėjas ir perkantysis subjektas, be kita ko, nesutaria, ar iš tiesų terminas pretenzijai pateikti buvo praleistas, t. y. ginčijasi dėl šio termino skaičiavimo ir taikymo tvarkos^[101].

PĮ 107 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad pretenzija perkančiajam subjektui turi būti pateikiama raštu (faksu, elektroninėmis priemonėmis arba pasirašytinai per pašto paslaugos teikėją ar kitą tinkamą vežėją). Nurodyti pretenzijos pateikimo būdai – faksu, elektroninėmis priemonėmis arba pasirašytinai per pašto paslaugos teikėją ar kitą tinkamą vežėją – yra alternatyvūs ir tiekėjas turi teisę pasirinkti bet kurį iš nurodytų būdų. Praktikoje pretenzijos įprastai yra teikiamos elektroninėmis priemonėmis – per CVP IS sistemą.

---

 

 

---