111 straipsnis. Pirkimo sutarties ar preliminariosios sutarties pripažinimas negaliojančia
111 straipsnis. Pirkimo sutarties ar preliminariosios sutarties pripažinimas negaliojančia
1. Teismas pripažįsta pirkimo sutartį ar preliminariąją sutartį negaliojančia bet kuriuo iš šių atvejų:
1) perkantysis subjektas sudarė pirkimo sutartį ar preliminariąją sutartį nepaskelbęs apie tarptautinį pirkimą Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje arba nepaskelbęs apie supaprastintą pirkimą Centrinėje viešųjų pirkimų informacinėje sistemoje, kai tai nėra leidžiama pagal šio įstatymo reikalavimus;
2) perkantysis subjektas pažeidė šio įstatymo 94 straipsnio 8 dalyje, 109 straipsnio 2 dalyje ar 110 straipsnio 2 dalyje nustatytus reikalavimus, dėl ko teismui prašymą pateikęs ar ieškinį pareiškęs dalyvis neturėjo galimybės pasinaudoti teisių gynimo priemonėmis iki pirkimo sutarties ar preliminariosios sutarties sudarymo, ir kartu perkantysis subjektas pažeidė ir kitus šio įstatymo reikalavimus, jeigu tas pažeidimas turėjo neigiamos įtakos teismui prašymą pateikusio ar ieškinį pareiškusio dalyvio galimybėms sudaryti pirkimo sutartį ar preliminariąją sutartį;
3) perkantysis subjektas pažeidė šio įstatymo 87 straipsnio 9 ir 10 dalių nuostatas ir, sudarydamas pirkimo sutartį, pasinaudojo išimtimi, leidžiančia netaikyti atidėjimo termino;
4) nustačius kitų šio įstatymo imperatyviųjų nuostatų šiurkščių pažeidimų.
2. Teismas negali pripažinti pirkimo sutarties ar preliminariosios sutarties negaliojančia pagal šio straipsnio 1 dalies 1 punktą, jeigu yra visos šios sąlygos:
1) perkantysis subjektas nusprendė, kad šiuo įstatymu leidžiama nepaskelbti apie tarptautinį pirkimą Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje arba nepaskelbti apie supaprastintą pirkimą Centrinėje viešųjų pirkimų informacinėje sistemoje;
2) perkantysis subjektas paskelbė savanoriško ex ante skaidrumo skelbimą;
3) pirkimo sutartis ar preliminarioji sutartis buvo sudaryta ne anksčiau negu po 10 dienų (supaprastinto pirkimo atveju – ne anksčiau negu po 5 darbo dienų) nuo savanoriško ex ante skaidrumo skelbimo paskelbimo dienos.
3. Teismas negali pripažinti pirkimo sutarties ar preliminariosios sutarties negaliojančia pagal šio straipsnio 1 dalies 3 punktą, jeigu yra visos šios sąlygos:
1) perkantysis subjektas mano, kad sudarydamas pirkimo sutartį jis laikėsi šio įstatymo 87 straipsnio 9 ir 10 dalių nuostatų;
2) perkantysis subjektas suinteresuotiems dalyviams išsiuntė pranešimus apie sprendimą nustatyti laimėjusį pasiūlymą pagal šio įstatymo 68 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus;
3) pirkimo sutartis buvo sudaryta ne anksčiau negu po 10 dienų (supaprastintų pirkimų atveju – ne anksčiau negu po 5 darbo dienų) nuo pranešimų apie sprendimą nustatyti laimėjusį pasiūlymą išsiuntimo suinteresuotiems dalyviams dienos, o jeigu šie pranešimai nebuvo siunčiami elektroninėmis priemonėmis, – ne anksčiau negu po 15 dienų.
PĮ 111 straipsnyje[1] yra įtvirtinti pirkimo sutarties ar preliminariosios sutarties pripažinimo negaliojančia pagrindai ir tvarka. Teismas pripažįsta pirkimo ar preliminariąją sutartį negaliojančia, jeigu nustato imperatyvių teisės normų pažeidimų, išskyrus, jeigu egzistuoja komentuojamo PĮ 111 straipsnio 2 ir 3 dalyje nustatytos sąlygos (detaliau žiūrėti PĮ 111 straipsnio 2 ir 3 dalies komentarus), be to, pagal PĮ 113 straipsnio 1 dalį teismas tenkina reikalavimą tik dėl žalos atlyginimo ir nenaikina sutarties, jeigu buvo laikomasi PĮ 111 straipsnio 1, 2 ir 3 dalių (detaliau žiūrėti PĮ 113 straipsnio 1 dalies komentarą).
Viešųjų pirkimų teisinių santykių reglamentavimo tam tikras ypatumas yra tas, kad dominuoja viešajai teisei būdingas imperatyvusis teisinio reguliavimo metodas, t. y. vyrauja privalomojo pobūdžio nuostatos. PĮ siekiama užtikrinti racionalų valstybės biudžeto lėšų naudojimą, kokybišką prekių ir paslaugų, reikalingų užtikrinti valstybės ir savivaldybių darnią ir tinkamą veiklą, gavimą, skatinti konkurenciją ir rinkos plėtrą, garantuoti lygiateisiškumo, nediskriminavimo ir skaidrumo principų įgyvendinimą. Pirkimų teisinis reglamentavimas susijęs su viešojo intereso apsauga, todėl PĮ pirkimams nustatyti specialūs reikalavimai, o šio įstatymo nuostatos aiškintinos ir taikytinos taip, kad būtų apgintas viešasis interesas[2]. Taigi, atitinkamai tais atvejais, kai PĮ pažeidimai yra esminiai (t. y. ne formalūs, grynai procedūriniai), jie lemia perkančiojo subjekto veiksmų neteisėtumą, o jų nustatymas suponuoja teismų pareigą, o ne diskreciją pripažinti skundžiamus perkančiojo subjekto veiksmus, įskaitant ir pirkimo sutarties sudarymą, neteisėtais ir juos panaikinti[3]. Be to, kasacinio teismo šiuo aspektu taip pat išaiškinta, kad, vertinant perkančiojo subjekto veiksmų ir sprendimų teisėtumą, ypač tais atvejais, kai nėra aiškių PĮ nuostatų atitinkamoje srityje, reikėtų atsižvelgti ir į atitinkamų jo veiksmų ar sprendimų realiai sukeliamas pasekmes. Tam taikytinas tiekėjų nepagrįsto konkurencinio pranašumo vertinimo kriterijus. Reikia įvertinti tai, kiek perkančiojo subjekto veiksmai dėl vieno tiekėjo faktiškai (realiai) paveikė kitus tiekėjus ir ar pirmajam tiekėjui buvo suteikta daugiau teisių negu kitiems, t. y. ar perkančiojo subjekto veiksmai dėl vieno tiekėjo pakeitė šio tiekėjo padėtį ir situaciją kitų tiekėjų nenaudai[4].
PĮ 111 straipsnio nuostatose, be kita ko, įtvirtintos negaliojančio sandorio prezumpcijos, kurių reguliavimas harmonizuotas Europos Sąjungos lygmeniu[5]. Taigi tai – konkreti CK 1.80 straipsnio 1 dalies nuostatų išraiška. Ši norma buvo įtvirtinta, siekiant užkirsti kelią rimtiems PĮ pažeidimams bei už juos įtvirtinti veiksmingas sankcijas. Pažymėtina, kad vienu iš šiurkščiausiu pažeidimu pripažįstamas tiesioginis sutarties sudarymas (angl. direct contracting) (sutarties sudarymas, nesivadovaujant PĮ reikalavimais). Būtent todėl Direktyvoje 2007/66, atitinkamai – ir PĮ 111 straipsnyje, buvo įtvirtinta ši teisių gynimo priemonė. Kitaip tariant, Direktyvoje 2007/66 ir PĮ 111 straipsnyje įtvirtinto sutarties pripažinimo negaliojančia tikslas – iš esmės užtikrinti, kad nebūtų sudaromi tiesioginiai sandoriai.
ESTT šiuo aspektu yra išaiškinęs, kad pripažinus sutartį, sudarytą per pirkimo sutarties sudarymo procedūrą, negaliojančia, sutartis nebeegzistuoja ir tam tikrais atvejais nebevykdoma, o tai yra esminė administracinės ar teisminės valdžios institucijų intervencija į asmenų ir valstybės įstaigų sutartinius santykius. Toks sprendimas gali sukelti didelių trukdžių ir ekonominių nuostolių ne tik asmeniui, su kuriuo sudaryta atitinkama pirkimo sutartis, bet ir perkančiajam subjektui, taigi, ir visuomenei, kuri galiausiai naudojasi darbais ir paslaugomis, dėl kurių sudaryta atitinkama pirkimo sutartis. Taigi, Europos Sąjungos teisės aktų leidėjas suteikė daugiau reikšmės teisiniam saugumui prašymų pripažinti sutartį negaliojančia atveju, o ne ieškinio dėl žalos atlyginimo atveju (detaliau žiūrėti PĮ 113 straipsnio komentarą). Dėl to, siekiant pasinaudoti PĮ 111 straipsnyje įtvirtinta galimybe pirkimo sutartį ar preliminariąją sutartį pripažinti negaliojančia, reikia laikytis specifinių įtvirtintų procedūrų ir terminų (detaliau žiūrėti PĮ 108 straipsnio 3 dalies komentarą).
Pagal nuosekliai suformuotą kasacinio teismo praktiką, pirkimo procedūras pripažinus neteisėtomis, turi būti sprendžiama dėl perkančiojo subjekto neteisėtų veiksmų padarinių. Tais atvejais, kai pagal neteisėtus perkančiojo subjekto sprendimus sudaryta pirkimo sutartis, nėra pagrindo nutraukti pirkimo (ar panaikinti neteisėtus sprendimus), nes jis pagal įstatymą dėl sudaryto sandorio laikomas pasibaigusiu, todėl perkančiojo subjekto neteisėti veiksmai tokiu atveju ieškovui, pateikusiam prašymą ar pareiškusiam ieškinį, nebesukelia teisinių padarinių; nustačius atitinkamas aplinkybes, ginčijamas perkančiojo subjekto sprendimas pripažįstamas neteisėtu, pasibaigusio pirkimo procedūros nenutraukiamos (neteisėti sprendimai nepanaikinami), o sprendžiama dėl sudarytos pirkimo sutarties galiojimo[6], t. y. sprendžiama dėl pirkimo sutarties pripažinimo niekine ir jos panaikinimo PĮ 111 straipsnio pagrindu arba jos išsaugojimo ir alternatyviųjų sankcijų taikymo PĮ 112 straipsnio pagrindu[7] (detaliau žiūrėti PĮ 112 straipsnio komentarą). Pirkimo sutartys, esant PĮ 111 straipsnio 1 dalyje įtvirtintoms sąlygoms, pripažįstamos neteisėtomis kaip niekiniai sandoriai. Niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio (savo iniciatyva) (CK 1.78 straipsnio 5 dalis), neatsižvelgdamas į bylos dalyvių reikalavimus (CK 1.78 straipsnio 5 dalis). Taigi, teismas pripažįsta sandorį niekiniu tiek bylos dalyviams pareiškus tokį reikalavimą, tiek jo nepareiškus, ir kiekvienu atveju sprendžia dėl niekinio sandorio teisinių padarinių, nes tik išsprendus dėl negaliojančio sandorio teisinių padarinių užbaigiamas ginčo sprendimas ir atkuriama teisinė taika[8].
Pažymėtina, kad teismams sprendžiant perkančiojo subjekto sprendimų pripažinimo neteisėtais klausimą, kartu kyla ir kitų padarinių taikymo klausimas (restitucijos arba žalos atlyginimo (CK 1.80 straipsnio 2 dalis, PĮ 113 straipsnis (detaliau žiūrėti PĮ 113 straipsnio komentarą). Restitucija – civilinės prievolių teisės, bet ne pirkimų institutas. Dėl to, sprendžiant ginčus dėl pirkimų procedūrų teisėtumo ir jų pagrindu sudarytų sutarčių negaliojimo, restitucija turi būti taikoma pagal CK šeštosios knygos normas. Papildomai pažymėtina, kad įprastai restitucija galima tik dėl prekių pirkimo sutarčių[9].
Pirkimo ar preliminariąją sutartį pripažinus negaliojančia, tam tikrais atvejais šalys pagal kasacinio teismo praktiką gali būti grąžinamos į iki pažeidimo buvusią padėtį. Konstatavus, jog perkantysis subjektas netinkamai atliko atitinkamą jam pagal PĮ tenkančią pareigą, šios pareigos vykdytinumas pagal PĮ nepradingsta, t. y. pažeidęs PĮ įtvirtintą tvarką, perkantysis subjektas vis tiek turi atlikti veiksmus, kurie šią tvarką atitiktų. Šalių grąžinimo į pirminę padėtį apimtis priklauso nuo to, ar yra pagrindas grąžinti konkretų dalyvį į pirminę prieš pažeidimą buvusią padėtį; jei teismas konstatuoja, kad tam tikro tiekėjo pasiūlymas neteisėtai buvo neatmestas kaip neatitinkantis pirkimo sąlygų, perkančiojo subjekto veiksmų neteisėtumas, t. y. pasiūlymų vertinimo netinkamumas, nesudaro pagrindo tokį dalyvį grąžinti į pirminę, prieš pažeidimą buvusią padėtį, nes dėl tokio tiekėjo perkantysis subjektas negali priimti jokio kito sprendimo, kaip tik jo pasiūlymą atmesti[10].
Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad šalių grąžinimo į prieš pažeidimą buvusią padėtį ribojimas gali būti susijęs su pirkimo sutarties sudarymu ir ypač su reikšmingos jos dalies įvykdymu, dėl ko pasikeičia pirkimo objektas ir neįmanoma užtikrinti pirkimų principų laikymosi: pavyzdžiui, dėl sumažėjusios pirkimo objekto apimties tam tikri reikalavimai tiekėjams gali tapti neproporcingi, be to, neatmestina tikimybė, kad mažesnės vertės pirkime galėtų dalyvauti daugiau tiekėjų, ir pan.[11].
Pavyzdys
Teismas pripažino, kad tiekėjo pasiūlymas pirkime buvo atmestas neteisėtai. Perkantysis subjektas iki tol sudarė sutartį su kitu tiekėju, kuris buvo neteisėtai pripažintas pirkimo laimėtoju.
Pirkimo objektas šiuo atveju pirkimo sąlygose buvo išsamiai detalizuotas (nustatytas reikalavimas pateikti plačios apimties žiniaraščius), be to, atsiskaitymas su rangovu numatytas ne pagal fiksuotos kainos, o fiksuoto įkainio kainodaros taisyklę, taigi, su tiekėju pagal sutartį atsiskaitoma pagal faktiškai atliktus darbus. Iki teismo pripažinimo, kad sutartis buvo sudaryta neteisėtai, laimėtojas buvo įvykdęs 5 proc. pirkimo sutarties vertės.
Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas pripažino, kad neracionalu išsaugoti pirkimo sutartį, skiriant baudą, kuri ex lege (pagal įstatymą) galėtų viršyti neteisėtai iš pirkimo pašalinto tiekėjo ir neteisėtai laimėtoju pripažinto tiekėjo pasiūlytų kainų skirtumą. Taigi, šiuo atveju teismas išaiškino, kad šalių grįžimas į prieš pažeidimą buvusią padėtį yra galimas, o neteisėtai sudaryta pirkimo sutartis pripažintina negaliojančia[12].
Teismai, spręsdami dėl niekinio sandorio padarinių, turi aiškiai nustatyti, kokios teisės normos, kuriomis šie padariniai reglamentuojami, atitinkamu atveju turi būti taikomos. Tai svarbu ne tik siekiant užtikrinti tinkamą teisės normų taikymą ir teisingą ginčo sprendimą, bet kartu ir kreditoriui priteisiant adekvatų jo naudai vykdytinos piniginės prievolės dydį (apimtį). Tuo atveju, kai tiekėjas pareiškia ieškinį perkančiajam subjektui dėl apmokėjimo už suteiktas paslaugas ar atliktus darbus pagal sutartį, kuri pripažįstama niekine, ieškovo reikalavimas (atsiskaitymo pagal sandorį klausimas) nagrinėtinas remiantis taisyklėmis, reglamentuojančiomis niekinio sandorio padarinių taikymą, ir nustačius, kad tokios sutarties pagrindu atsakovo užsakymu paslaugos faktiškai buvo suteiktos, taikytinos be pagrindo įgyto turto ar nepagrįstą praturtėjimą reglamentuojančios teisės normos (CK 6.237 straipsnio 1 dalis, 6.240 straipsnis, 6.242 straipsnio 1 dalis).
Kasacinis teismas, keisdamas ankstesnę savo praktiką dėl tiekėjo naudai vykdytinos perkančiojo subjekto piniginės prievolės teismui pirkimo sutartį pripažinus negaliojančia ab initio, išaiškino, kad tais atvejais, kai pripažįstama niekine paslaugų teikimo sutartis, pagal kurią faktinis paslaugų teikimas jau yra įvykęs, ir restitucija natūra yra negalima (nes prievoles pagal šią sutartį įvykdė tik tiekėjas), atlyginimo dydis už suteiktas paslaugas negali būti nustatomas pagal negaliojančios sutarties sąlygas, o perkančiojo subjekto nepagrįsto sutaupymo vertė apskaičiuotina pagal analogiško sandorio vertės kriterijų (ar kitus teisingo atlyginimo metodus)[13].
Papildomai pažymėtina, kad pirkimo sutarties pripažinimas negaliojančia ar išsaugojimas – vėliausiai byloje spręstini klausimai. Teismai pirmiausia turi nagrinėti perkančiojo subjekto veiksmų teisėtumą, kurio vertinimas neturi priklausyti nuo pirkimo procedūrų ar sutarties svarbos. Jei byloje kyla poreikis išsaugoti sutartį, PĮ įtvirtinti ir teismų naudotini mechanizmai. Vis dėlto neturėtų būti tokios situacijos, kai perkančiojo subjekto sprendimų vertinimas priklauso nuo siekio išsaugoti pirkimo santykius[14].
- PĮ 111 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad pirkimo ar preliminariąją sutartį negaliojančia pripažįsta teismas. Teismas pripažįsta pirkimo sutartį ar preliminariąją sutartį negaliojančia bet kuriuo iš šių atvejų:
1) Perkantysis subjektas sudarė pirkimo sutartį ar preliminariąją sutartį nepaskelbęs apie tarptautinį pirkimą Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje arba nepaskelbęs apie supaprastintą pirkimą Centrinėje viešųjų pirkimų informacinėje sistemoje, kai tai nėra leidžiama pagal šio įstatymo reikalavimus
Reikalavimai perkantiesiems subjektams skelbti apie tarptautinį pirkimą Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje arba apie supaprastintą pirkimą CVP IS yra įtvirtinti PĮ 44 straipsnyje (detaliau žiūrėti PĮ 44 straipsnio komentarą). Atitinkamai PĮ 44 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad perkantieji subjektai visais atvejais turi pareigą skelbti apie pirkimą arba projekto konkursą, išskyrus atvejus, kai pirkimas vykdomas neskelbiamų derybų būdu arba taikomos PĮ 42 straipsnio 3 dalies ar 43 straipsnio 2 dalies nuostatos (detaliau žiūrėti PĮ 44 straipsnio, 42 straipsnio 3 dalies ir 43 straipsnio 2 dalies komentarus). Taigi, pirkimo ar preliminarioji sutartis teismo pripažįstama negaliojančia, jeigu perkantysis subjektas nepaskelbė apie tarptautinį arba supaprastintą pirkimą, nors pagal PĮ reikalavimus tai privalėjo padaryti[15]. Pažymėtina, kad pirkimo ar preliminarioji sutartis šiuo pagrindu negali būti pripažinta negaliojančia, jei perkantysis subjektas nepaskelbė apie pirkimą, apie kurį privalėjo paskelbti, tačiau paskelbė savanoriško ex ante skaidrumo skelbimą pagal PĮ 45 straipsnį, laikantis PĮ 111 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų sąlygų (detaliau žiūrėti PĮ 111 straipsnio 2 dalies komentarą).
2) Perkantysis subjektas pažeidė PĮ 94 straipsnio 8 dalyje, 109 straipsnio 2 dalyje ar 110 straipsnio 2 dalyje nustatytus reikalavimus, dėl ko teismui prašymą pateikęs ar ieškinį pareiškęs dalyvis neturėjo galimybės pasinaudoti teisių gynimo priemonėmis iki pirkimo sutarties ar preliminariosios sutarties sudarymo, ir kartu perkantysis subjektas pažeidė ir kitus šio įstatymo reikalavimus, jeigu tas pažeidimas turėjo neigiamos įtakos teismui prašymą pateikusio ar ieškinį pareiškusio dalyvio galimybėms sudaryti pirkimo sutartį ar preliminariąją sutartį;
PĮ 94 straipsnio 8 dalyje įtvirtintų reikalavimų pažeidimas reiškia, kad perkantysis subjektas sudarė pirkimo ar preliminariąją sutartį anksčiau, nei įstatyme įtvirtintas pirkimo ar preliminariosios sutarties sudarymo atidėjimo terminas. Pagal PĮ 94 straipsnio 8 dalį pirkimo ar preliminarioji sutartis turi būti sudaroma nedelsiant, tačiau ne anksčiau, negu pasibaigė atidėjimo terminas, kuris negali būti trumpesnis kaip 10 dienų (supaprastintų pirkimų atveju – ne trumpesnis kaip 5 darbo dienos), o jeigu pranešimas apie sprendimą nustatyti laimėjusį pirkimo pasiūlymą nebuvo siunčiamas elektroninėmis priemonėmis, negali būti trumpesnis kaip 15 dienų. Atidėjimo terminas gali būti netaikomas, kai: (i) vienintelis suinteresuotas dalyvis yra tas, su kuriuo sudaroma pirkimo sutartis ar preliminarioji sutartis, ir nėra suinteresuotų kandidatų; (ii) pirkimo sutartis sudaroma dinaminės pirkimo sistemos pagrindu arba preliminariosios sutarties pagrindu; (iii) pirkimo sutartis sudaroma žodžiu (detaliau žiūrėti PĮ 94 straipsnio 8 dalies komentarą).
Pirkimo sutarties ir preliminariosios sutarties sudarymo atidėjimo termino sąvoka yra įtvirtinta PĮ 2 straipsnio 20 dalyje, kurioje nustatyta, kad pirkimo ir preliminariosios sutarties sudarymo atidėjimo terminas – pagal PĮ reikalavimus nustatytas laikotarpis, kuris prasideda nuo pranešimo apie sprendimą nustatyti laimėjusį pirkimo pasiūlymą išsiuntimo iš perkančiojo subjekto suinteresuotiems kandidatams ir suinteresuotiems dalyviams dienos ir, kuriam pasibaigus sudaroma pirkimo sutartis arba preliminarioji sutartis (detaliau žiūrėti PĮ 2 straipsnio 20 dalies komentarą). ESTT yra suformavęs atidėjimo termino teisinius pagrindus ir šiuo aspektu išaiškinęs, kad su tiekėjų veiksmingos teisinės gynybos principu, išplaukiančiu iš Direktyvos 89/665 1 straipsnio, nedera situacija, kai po perkančiojo subjekto sprendimo paskelbti pirkimo laimėtoją iš karto priimamas sprendimas sudaryti pirkimo sutartį, t. y. šie sprendimai priimami vienu ar panašiu metu, arba net kai šie sprendimai yra sudėtinės vieno sprendimo dalys. Tokiais atvejais tiekėjui, siekiančiam kvestionuoti pirkimo rezultatus nepaliekama nei teisinės, nei faktinės galimybės jų pakeisti. Atidėjimo terminas – viena iš tiekėjų teisių gynimo priemonių, todėl ši priemonė visuomet turi būti įgyvendinama kartu su tiekėjų teisių veiksmingos (efektyvios) gynybos teisiniu principu[16].
Pagal PĮ 109 straipsnio 2 dalį perkantieji subjektai, gavę pretenziją, privalo nedelsiant sustabdyti pirkimo procedūrą, kol bus išnagrinėta pretenzija ir priimtas sprendimas. Perkantieji subjektai neturi teisės sudaryti pirkimo sutarties ar preliminariosios sutarties anksčiau kaip po 10 dienų (supaprastintų pirkimų atveju – anksčiau negu po 5 darbo dienų) nuo rašytinio pranešimo apie jo priimtą sprendimą išsiuntimo pretenziją pateikusiam tiekėjui, suinteresuotiems kandidatams ir suinteresuotiems dalyviams dienos, o jeigu šis pranešimas nebuvo siunčiamas elektroninėmis priemonėmis, – ne anksčiau kaip po 15 dienų.
Šie reikalavimai glaudžiai susiję su perkančiųjų subjektų pareiga, nagrinėjant pretenzijas, užtikrinti, jog tiekėjų galimybė pasinaudoti peržiūros procedūromis būtų ne formali, bet realiai įgyvendinama. Peržiūros procedūros veiksmingumo principas suponuoja efektyvių perkančiojo subjekto veiksmų ir sprendimų apskundimo priemonių buvimą ir galimybę jomis realiai pasinaudoti[17] (detaliau žiūrėti PĮ 109 straipsnio 2 dalies komentarą). Taigi, PĮ 109 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų reikalavimų pažeidimas reiškia, kad perkantysis subjektas neužtikrino tiekėjui galimybės (t. y. nesuteikė pakankamai laiko) įvertinti situacijos ir nuspręsti dėl jo teisių gynimo. Kitaip tariant, dėl tokio pažeidimo tiekėjas negalėjo pasinaudoti jam priklausančiomis teisių gynimo priemonėmis.
Tuo tarpu PĮ 110 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų reikalavimų pažeidimas reiškia, kad perkantysis subjektas, gavęs tiekėjo prašymo ar ieškinio teismui kopiją, nesustabdė pirkimo procedūrų ir sudarė pirkimo ar preliminariąją sutartį. Pagal PĮ 110 straipsnio 2 dalį perkantiesiems subjektams draudžiama, gavus nurodytą informaciją apie pateiktą prašymą ar pareikštą ieškinį, sudaryti pirkimo sutartį ar preliminariąją sutartį, kol nesibaigė atidėjimo terminas ar šio įstatymo 109 straipsnio 2 dalyje, 111 straipsnio 2 dalies 3 punkte ir 3 dalies 3 punkte nurodyti terminai ir kol perkantysis subjektas negavo teismo pranešimo apie: (i) motyvuotą teismo nutartį, kuria atsisakoma priimti ieškinį; (ii) motyvuotą teismo nutartį dėl tiekėjo prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetimo, kai šis prašymas teisme buvo gautas iki ieškinio pareiškimo; (iii) teismo rezoliuciją priimti ieškinį netaikant laikinųjų apsaugos priemonių (detaliau žiūrėti PĮ 110 straipsnio 2 dalies komentarą).
Pažymėtina, kad teismas pirkimo ar preliminariąją sutartį pripažįsta negaliojančia komentuojamo PĮ 111 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintu pagrindu tik tais atvejais, kai perkantysis subjektas ne tik pažeidė vieną iš šių normų, t. y. PĮ 94 straipsnio 8 dalį, 109 straipsnio 2 dalį ar 110 straipsnio 2 dalį, dėl ko teismui prašymą pateikęs ar ieškinį pareiškęs dalyvis neturėjo galimybės pasinaudoti teisių gynimo priemonėmis iki pirkimo sutarties ar preliminariosios sutarties sudarymo, bet tuo pačiu pažeidė ir kitus PĮ reikalavimus, jeigu tas pažeidimas turėjo neigiamos įtakos teismui prašymą pateikusio ar ieškinį pareiškusio dalyvio galimybėms sudaryti pirkimo sutartį ar preliminariąją sutartį. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad nukrypimas nuo PĮ nustatytos konkrečios procedūros iš esmės neturi įtakos dalyvių ir kitų tiekėjų teisių apimčiai, nebent besiskundžiantis dalyvis ar tiekėjas iš tiesų įrodytų, kad šiais veiksmais buvo pažeisti jo teisėti iš PĮ kildinami interesai ir taip nepagrįstai suvaržyta galimybė sudaryti pirkimo sutartį[18].
Kasacinio teismo, kaip nurodyta pirmiau, taip pat išaiškinta, kad, vertinant PĮ nuostatų ir pirkimų principų galimą pažeidimą bei perkančiojo subjekto veiksmų ir priimtų sprendimų teisėtumą, atsižvelgtina į atitinkamų jo veiksmų ar sprendimų realiai sukeliamus padarinius tiekėjams, todėl būtina įvertinti tai, kiek perkančiojo subjekto veiksmai tiekėjus faktiškai paveikė[19]. Tuo tarpu, jeigu perkantysis subjektas pažeidė tik PĮ 94 straipsnio 8 dalį, 109 straipsnio 2 dalį ar 110 straipsnio 2 dalį, tačiau nepadarė kitų PĮ pažeidimų, kurie turėjo neigiamos įtakos dalyvio, pateikusio prašymą, ar pareiškusio ieškinį, galimybėms sudaryti pirkimo sutartį ar preliminariąją sutartį – tokiu atveju sutartis nėra pripažįstama negaliojančia, o yra taikomos alternatyvios sankcijos pagal PĮ 112 straipsnį (detaliau žiūrėti PĮ 112 straipsnio komentarą).
3) perkantysis subjektas pažeidė PĮ 87 straipsnio 9 ir 10 dalių nuostatas ir, sudarydamas pirkimo sutartį, pasinaudojo išimtimi, leidžiančia netaikyti atidėjimo termino
PĮ 87 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad perkantysis subjektas, sukurtos dinaminės pirkimo sistemos pagrindu atlikdamas kiekvieną konkretų pirkimą dėl pirkimo sutarties sudarymo, vienu metu raštu išsiunčia kvietimus visiems kandidatams, kuriems leista dalyvauti sistemoje, pateikti pasiūlymą; kai dinaminė pirkimo sistema suskirstyta į kategorijas, perkantysis subjektas išsiunčia kvietimus visiems kandidatams, kuriems leista dalyvauti atitinkamoje pirkimo kategorijoje; kvietime pateikiama šio įstatymo 5 priedo 1 punkte nurodyta informacija (detaliau žiūrėti PĮ 87 straipsnio 9 dalies komentarą). Tuo tarpu PĮ 87 straipsnio 10 dalyje nustatyta, kad perkantysis subjektas, vadovaudamasis pasiūlymų vertinimo kriterijais, nurodytais skelbime apie pirkimą, skelbime apie kvalifikacijos vertinimo sistemą arba kvietime patvirtinti susidomėjimą, nustato laimėjusį pasiūlymą pateikusį dalyvį ir su juo sudaro pirkimo sutartį; prireikus šie kriterijai tiksliau apibrėžiami šio straipsnio 9 dalyje nurodytame kvietime pateikti pasiūlymą (detaliau žiūrėti PĮ 87 straipsnio 10 dalies komentarą).
Pažymėtina, kad teismas pirkimo ar preliminariąją sutartį pripažįsta negaliojančia komentuojamo PĮ 111 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintu pagrindu tik tais atvejais, kai perkantysis subjektas ne tik pažeidė vieną iš šių normų, t. y. PĮ 87 straipsnio 9 ir 10 dalis, bet tuo pačiu, sudarydamas pirkimo sutartį, pasinaudojo išimtimi, leidžiančia netaikyti atidėjimo termino. Atitinkamai atidėjimo termino netaikymo išimtis įtvirtinta PĮ 94 straipsnio 8 dalyje, kurioje nustatyta, kad atidėjimo terminas gali būti netaikomas, kai: (i) vienintelis suinteresuotas dalyvis yra tas, su kuriuo sudaroma pirkimo sutartis ar preliminarioji sutartis, ir nėra suinteresuotų kandidatų; (ii) pirkimo sutartis sudaroma dinaminės pirkimo sistemos pagrindu arba preliminariosios sutarties pagrindu; (iii) pirkimo sutartis sudaroma žodžiu (detaliau žiūrėti PĮ 94 straipsnio 8 dalies komentarą). Be to, pirkimo ar preliminarioji sutartis negali būti pripažinta negaliojančia PĮ 111 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintu pagrindu, jei egzistuoja visos PĮ 111 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos sąlygos (detaliau žiūrėti PĮ 111 straipsnio 3 dalies komentarą).
4) nustačius kitų šio įstatymo imperatyviųjų nuostatų šiurkščių pažeidimų
Tai reiškia, kad pirkimo ar preliminarioji sutartis pripažįstama negaliojančia ir tais atvejais, kai nėra pažeistos PĮ 111 straipsnio 1 dalies 1 – 3 punktuose konkrečiai nurodytos normos, tačiau yra padaryti kiti privalomųjų pirkimų normų, pirmiausia pirkimų principų, pažeidimai.
Šiame kontekste kasacinio teismo išaiškinta, kad pirkimų principų pažeidimas yra prilyginamas privalomų nuostatų pažeidimui būtent dėl to, kad šie, kaip ir kitos PĮ privalomos nuostatos, susiję su viešojo intereso apsauga; pirkimų principų pažeidimai yra objektyvaus ir absoliutaus pobūdžio; pirkimų principų pažeidimo objektyvumas reiškiasi tuo, kad jo pripažinimui konstatuoti nesvarbios jokios kitos šalutinės aplinkybės, tokios kaip perkančiojo subjekto atstovų nepatyrimas, jų kaltės laipsnis, žalos dydis ir pan.; pirkimų principų pažeidimų absoliutumas reiškia, kad kiekvienas pirkimų principų pažeidimas lemia perkančiojo subjekto veiksmų neteisėtumą, t. y. kiekvienas pirkimų principų pažeidimas laikytinas esminiu pažeidimu, ir toks pažeidimo nustatymas suponuoja teismų pareigą pripažinti tokius perkančiojo subjekto veiksmus neteisėtais ir spręsti dėl padarinių[20].
Pirkimo ar preliminarioji sutartis pripažįstama negaliojančia ir nustačius kitus privalomųjų normų pažeidimus, pavyzdžiui, jei buvo pažeisti PĮ 64 straipsnio 9 dalyje įtvirtinti reikalavimai pasiūlymų tikslinimui (tiekėjui, tikslinant pasiūlymą, buvo leista pateikti naujus duomenis, dėl ko iš esmės reikalavimų neatitinkantis pasiūlymas tapo reikalavimus atitinkančiu ir pan. (detaliau žiūrėti PĮ 64 straipsnio 9 dalies komentarą)), pažeisti PĮ 58 straipsnyje įtvirtinti pasiūlymų vertinimo reikalavimai (tiekėjas, neatitinkantis kvalifikacijos reikalavimų, buvo pripažintas pirkimo laimėtojui, ar tiekėjui, atitinkančiam kvalifikacijos reikalavimus, nebuvo leista patikslinti kvalifikacijos duomenų ir pan. (detaliau žiūrėti PĮ 58 straipsnio komentarą) ir kt.
Pavyzdys
Bendrovė, kuri faktiškai savęs nelaiko perkančiuoju subjektu, visus bendrovės įsigijimus vykdo netaikydama PĮ reikalavimų, o vadovaudamasi savo vidinėmis pirkimų taisyklėmis. Vis dėlto įsiteisėjusiu teismo sprendimu bendrovė yra pripažįstama perkančiuoju subjektu. Atsižvelgiant į tai, kad teismo sprendimu bendrovė pripažįstama perkančiuoju subjektu, visos po tokio teismo sprendimo sutartys, sudarytos atlikus pirkimus netaikant PĮ reikalavimų, teismo galėtų būti pripažintos negaliojančiomis.
- PĮ 111 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos sąlygos, kurioms esant, teismas negali pripažinti pirkimo sutarties ar preliminariosios sutarties negaliojančia pagal PĮ 100 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Taigi PĮ 111 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos tam tikros to paties straipsnio 1 dalies taikymo išimtys. Net jei perkantysis subjektas sudarė pirkimo sutartį ar preliminariąją sutartį nepaskelbęs apie tarptautinį pirkimą Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje arba nepaskelbęs apie supaprastintą pirkimą CVP IS, kai tai nėra leidžiama pagal šio įstatymo reikalavimus, teismas negali pripažinti šios sutarties negaliojančia, jei yra šios sąlygos:
1) perkantysis subjektas nusprendė, kad šiuo įstatymu leidžiama nepaskelbti apie tarptautinį pirkimą Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje arba nepaskelbti apie supaprastintą pirkimą CVP IS;
2) perkantysis subjektas paskelbė savanoriško ex ante skaidrumo skelbimą;
3) pirkimo sutartis ar preliminarioji sutartis buvo sudaryta ne anksčiau kaip po 10 dienų (supaprastinto pirkimo atveju – ne anksčiau kaip po 5 darbo dienų) nuo savanoriško ex ante skaidrumo skelbimo paskelbimo dienos.
Pažymėtina, kad, vadovaujantis PĮ 45 straipsniu, perkantysis subjektas, atlikdamas pirkimą, apie kurį, jo manymu, neprivalo skelbti Europos Sąjungos leidinių biuras ir (arba) neprivaloma skelbti CVP IS, priėmęs sprendimą nustatyti laimėjusį pasiūlymą, gali paskelbti savanoriško ex ante skaidrumo skelbimą (detaliau žiūrėti PĮ 45 straipsnio komentarą).
Atitinkamai ESTT taip pat yra išaiškinęs, kad, kai pirkimo sutartis yra sudaryta nepaskelbus apie pirkimą, nors pagal įstatymo reikalavimus toks pirkimas turėjo būti paskelbtas, tokia sutartis negali būti pripažinta negaliojančia, jeigu buvo įvykdytos prieš tai nurodytos sąlygos[21]. Nepaisant to, perkantieji subjektai privalo atsakingai įvertinti, ar konkrečiu atveju jie (ne)privalo vadovautis PĮ reikalavimais.
Nors tiek PĮ 45 straipsnio, tiek PĮ 111 straipsnio 2 dalies pažodiniame tekste ex ante skaidrumo skelbimas siejamas tik su atvejais, kai perkantysis subjektas neskelbia pirkimo, nors tai nėra leidžiama pagal šio įstatymo reikalavimus, vis dėlto, atsižvelgiant į PĮ 45 straipsnio normos tikslą, pirkimo ar preliminarioji sutartis negalėtų būti pripažinta negaliojančia ir tais atvejais, kai savanoriškas ex ante skaidrumo skelbimas buvo paskelbtas, sudarant vidaus sandorius, taip pat kitais atvejais, kuomet perkantysis subjektas mano, kad PĮ reikalavimai apskritai yra netaikomi (detaliau žiūrėti PĮ 45 straipsnio komentarą).
Papildomai pažymėtina, kad nurodytos sąlygos turi būti taikomos kumuliatyviai (visos kartu) – nesant bent vienos iš jų, pirkimo ar preliminarioji sutartis turi būti pripažinta negaliojančia pagal PĮ 111 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Pavyzdžiui, jei perkantysis subjektas, pirma, nepaskelbė apie pirkimą, nors pagal PĮ privalėjo apie jį paskelbti, arba sudarė sutartį, neatliekant pirkimo, nors privalėjo vadovautis PĮ reikalavimais, antra, paskelbė savanoriško ex ante skaidrumo skelbimą, tačiau sudarė pirkimo ar preliminariąją sutartį anksčiau kaip po 10 dienų (supaprastinto pirkimo atveju – anksčiau kaip po 5 darbo dienų) nuo savanoriško ex ante skaidrumo skelbimo paskelbimo dienos, tokiu atveju teismas pripažįsta tokią sutartį negaliojančia.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad PĮ 111 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta būtinoji sąlyga dėl atitinkamo sutarties sudarymo termino yra pagrįsta įstatymo leidėjo įtvirtintais pretenzijos pateikimo perkančiajam subjektui terminais, kurie nustatyti PĮ 108 straipsnio 1 dalyje (detaliau žiūrėti PĮ 108 straipsnio 1 dalies komentarą) bei pirkimo sutarties atidėjimo terminais, kurie nustatyti PĮ 94straipsnio 8 dalyje (detaliau žiūrėti PĮ 94 straipsnio 8 dalies komentarą).
- PĮ 111 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos sąlygos, kurioms esant, teismas negali pripažinti pirkimo sutarties ar preliminariosios sutarties negaliojančia pagal PĮ 111 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Kitaip tariant, net jei perkantysis subjektas pažeidė PĮ 87 straipsnio 9 ir 10 dalių nuostatas, teismas negali pripažinti šios sutarties negaliojančia, jei yra visos šios sąlygos:
1) perkantysis subjektas mano, kad sudarydamas pirkimo sutartį jis laikėsi PĮ 87 straipsnio 9 ir 10 dalių nuostatų (detaliau žiūrėti PĮ 87 straipsnio 9 ir 10 dalių komentarus) – šiuo atveju vertinama, ar perkantysis subjektas buvo įsitikinęs, jog elgiasi tinkamai. Kitaip tariant, įstatymų leidėjas PĮ 111 straipsnio 3 dalyje įtvirtino išimtį, pagal kurią yra vertinamas perkančiojo subjekto kaltės laipsnis, pažeidžiant PĮ 87 straipsnio 9 ir 10 dalių normas.
2) perkantysis subjektas suinteresuotiems dalyviams išsiuntė pranešimus apie sprendimą nustatyti laimėjusį pasiūlymą pagal PĮ 68 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus – PĮ 68 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad perkantysis subjektas kandidatams ir dalyviams ne vėliau kaip per 5 darbo dienas praneša apie priimtą sprendimą nustatyti laimėjusį pasiūlymą, dėl kurio bus sudaroma pirkimo sutartis ar preliminarioji sutartis, arba sprendimą leisti dalyvauti dinaminėje pirkimo sistemoje, pateikia šio straipsnio 2 dalyje nurodytos atitinkamos informacijos, kuri dar nebuvo pateikta pirkimo procedūros metu, santrauką, nurodo nustatytą pasiūlymų eilę, laimėjusį pasiūlymą ir tikslų atidėjimo terminą (detaliau žiūrėti PĮ 68 straipsnio 1 dalies komentarą).
3) pirkimo sutartis buvo sudaryta ne anksčiau kaip po 10 dienų (supaprastintų pirkimų atveju – ne anksčiau negu po 5 darbo dienų) nuo pranešimų apie sprendimą nustatyti laimėjusį pasiūlymą išsiuntimo suinteresuotiems dalyviams dienos, o jeigu šie pranešimai nebuvo siunčiami elektroninėmis priemonėmis, – ne anksčiau kaip po 15 dienų nuo šių pranešimų išsiuntimo kitomis priemonėmis dienos – ši sąlyga taip pat yra pagrįsta įstatymo leidėjo įvirtintais pretenzijos pateikimo perkančiajam subjektui terminais, kurie nustatyti PĮ 108 straipsnio 1 dalyje (detaliau žiūrėti PĮ 108 straipsnio 1 dalies komentarą) bei pirkimo sutarties atidėjimo terminais, kurie nustatyti PĮ 94 straipsnio 8 dalyje (detaliau žiūrėti PĮ 94 straipsnio 8 dalies komentarą).
Papildomai pažymėtina, kad nurodytos sąlygos turi būti taikomos kumuliatyviai (visos kartu) – nesant bent vienos iš jų, pirkimo ar preliminarioji sutartis turi būti pripažinta negaliojančia pagal PĮ 111 straipsnio 1 dalies 3 punktą.
[1] PĮ 111 straipsnio nuostatose yra įgyvendinamos Direktyvos 2007/66 2d straipsnio, taip pat preambulės nuostatos.
[2] LAT 2010 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-145/2010.
[3] Soloveičik Deividas, Šimanskis Karolis. Viešojo pirkimo sutarties pripažinimas negaliojančia pagal Lietuvos teismų praktiką. ISSN 1392–1274. TEISĖ, 2012, p. 84.
[4] LAT 2009 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2009; ESTT 2005 m. kovo 3 d. sprendimas byloje Fabricom, C-21/03 ir C-34/03.
[5] Direktyvos 2007/66 2 straipsnio 2 dalies, taip pat preambulės nuostatose.
[6] LAT 2017 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-23-248/2017.
[7] LAT 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-323/2009; 2010 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-505/2009; 2013 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2013; 2017 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-301-469/2017.
[8] LAT 2010 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-505/2009 ; 2016 m. sausio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-62-415/2016; 2018 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-360-248/2018; 2017 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-23-248/2017.
[9] LAT 2010 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2010.
[10] LAT 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2010; 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-437-690/2015; 2019 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-690/2019.
[11] LAT 2019 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-690/2019.
[12] LAT 2019 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-690/2019.
[13] LAT 2016 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-89-378/2016.
[14] LAT 2013 m. rugpjūčio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2013; 2014 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-411/2014.
[15] ESTT 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimas byloje Rudigier, Nr. C-518/17.
[16] ESTT 2002 m. gruodžio 12 d. sprendimas byloje Universale-Bau ir kt., C-470/99; 2003 m. vasario 27 d. sprendimas byloje Santex, C-327/00; 2007 m. spalio 11 d. sprendimas byloje Lämmerzahl, C-241/06.
[17] LAT 2009 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2009; 2009 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2009; 2010 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2010; 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2010.
[18] LAT 2010 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2010.
[19] LAT 2009 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2009; 2011 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-231/2011.
[20] LAT 2009 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-508/2009; 2017 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-23-248/2017.
[21] ESTT 2014 m. rugsėjo 11 d. sprendimas byloje Fastweb, C-19/13.
Komentarai
0 komentarų
Tam, kad paliktumėte komentarus prisijunkite