106 straipsnis. Perkančiojo subjekto vadovų ir kitų įgaliotų asmenų atsakomybė

1. Už perkančiojo subjekto atliekamus pirkimus atsako perkančiojo subjekto vadovas.

2. Komisijos nariai, ekspertai, stebėtojai, už sutarties vykdymą atsakingi asmenys už savo veiką atsako Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka.

PĮ 106 straipsnyje yra reglamentuojama perkančiojo subjekto vadovų ir kitų įgaliotų asmenų atsakomybė už PĮ ir susijusių teisės aktų tinkamą laikymąsi ir taikymą. Komentuojamo PĮ 106 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta perkančiųjų subjektų vadovų, o šio straipsnio 2 dalyje – komisijos narių, ekspertų, stebėtojų, už sutarties vykdymą atsakingų asmenų ir kitų asmenų, susijusių su perkančiųjų subjektų atliekamais pirkimais, atsakomybė už neteisėtą pirkimų procedūrų vykdymą. Perkančiųjų subjektų sąvoka šiuo aspektu turi būti suprantama, kaip ji apibrėžta PĮ 4 straipsnyje (detaliau žiūrėti PĮ 4 straipsnio komentarą).

Atsakomybė teisine prasme – tai subjekto pareiga atsakyti už padarytą teisės pažeidimą ir patirti tam tikras prievartos priemones, pavyzdžiui, atlyginti padarytą žalą. Dėl to perkančiojo subjekto vadovui ir kitiems jo įgaliotiems asmenims, atsižvelgiant į jų padarytus arba nepadarytus, tačiau būtinus atlikti veiksmus, gali būti taikoma skirtinga atsakomybė: drausminė ar tarnybinė (priklausomai nuo to, kokiais teisiniais santykiais su perkančiuoju subjektu yra susijęs jos vadovas ir kiti įgaliotieji asmenys), civilinė, administracinė ir baudžiamoji.

Drausminė atsakomybė yra darbo drausmės užtikrinimo priemonė, kuri taikoma darbo drausmės pažeidimo pagrindu. Darbo drausmės pažeidimo objektu gali būti perkančiojo subjekto darbo tvarka, kuri yra nustatyta darbo teisės normose, pavyzdžiui, DK. Neteisėtas perkančiojo subjekto vadovo ar kitų atsakingų asmenų elgesys gali visų pirma pasireikšti darbinių pareigų, nustatytų norminiais aktais, nevykdymu arba netinkamu vykdymu. Pavyzdžiui, jei, vykdydamas darbo pareigas (vykdydamas pirkimo procedūras), darbuotojas padarė nusikaltimo požymių turinčią veiką (suklastojo dokumentus, suklastojo kito asmens parašą ar pan.), su tokiu darbuotoju gali būti nutraukiama darbo sutartis dėl šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo (DK 58 straipsnio 3 dalis).

Be to, į atsakingų asmenų atsakomybės sritį taip pat įeina ir žalos atlyginimo klausimas. Žalos, kilusios dėl darbuotojo darbo teisės normų pažeidimų, atlyginimo klausimai įtvirtinti DK 151 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad kiekviena darbo sutarties šalis privalo atlyginti savo darbo pareigų pažeidimu dėl jos kaltės kitai sutarties šaliai padarytą turtinę žalą, taip pat ir neturtinę žalą.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad perkančiųjų subjektų vadovų ir kitų atsakingų asmenų statusas ir santykis su perkančiuoju subjektu gali būti dvejopas – darbo teisiniai santykiai ir valstybės tarnybos. Atitinkamai, atsižvelgiant į vadovo ar kito atsakingo asmens statusą, jam gali būti taikoma ne drausminė, o tarnybinė atsakomybė. Tarnybinė atsakomybė už nustatytų pareigų pažeidimą asmenims taikoma pagal VTĮ. Šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad valstybės tarnautojas turi atsakyti už savo veiksmų padarinius, naudojamos informacijos, dokumentų tinkamą naudojimą ir konfidencialumą; įstaigos ar institucijos vadovo reikalavimu atsiskaityti už savo veiklą. VTĮ įtvirtinta ir daugiau valstybės tarnautojų pareigų. Atitinkamai VTĮ 32 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad valstybės tarnautojai už tarnybinius nusižengimus traukiami tarnybinėn atsakomybėn.

Už valstybės ir savivaldybės institucijai ir įstaigai padarytą materialinę žalą valstybės tarnautojai traukiami materialinėn atsakomybėn. Pagal VTĮ 39 straipsnio 1 dalį valstybės tarnautojas turi atlyginti savo neteisėta kalta veika valstybės ir savivaldybės institucijai ir įstaigai padarytą tiesioginę materialinę žalą. VTĮ 39 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad valstybės tarnautojas atlygina visą šio straipsnio 1 dalyje nurodytą žalą, jeigu ją padarė atlikdamas viešojo administravimo veiklą ir (arba) padėdamas valstybės ar vietos valdžią įgyvendinantiems asmenims vykdyti jiems nustatytas funkcijas, tačiau atlygintinos žalos dydis negali viršyti 6 vidutinių valstybės tarnautojo darbo užmokesčių, išskyrus atvejus, kai žala padaryta tyčia. VTĮ 32 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ginčai dėl valstybės tarnautojų tarnybinės ir materialinės atsakomybės nagrinėjami ABTĮ nustatyta tvarka.

Pažymėtina, kad administracinė atsakomybė už PĮ pažeidimus yra įtvirtinta ANK. ANK 2 straipsnyje yra įtvirtintos pagrindinės administracinės atsakomybės nuostatos: (i) pagal šį kodeksą atsako fizinis asmuo, jeigu jo padaryta veika, už kurią šiame kodekse yra numatyta tam tikra sankcija, buvo uždrausta tos veikos padarymo metu galiojusiame teisės akte; (ii) įstatymų ar kitų teisės aktų nežinojimas nuo administracinės atsakomybės neatleidžia; (iii) asmuo atsako pagal šį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas dėl administracinio nusižengimo padarymo; (iv) pagal šį kodeksą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta įstatymų uždrausta veika atitinka šiame kodekse nustatytus administracinio nusižengimo požymius; (v) niekam negali būti antrą kartą skiriama administracinė nuobauda už tą pačią veiką; (vi) įstatymui, teismui, kitiems viešojo administravimo subjektams visi administracinėn atsakomybėn traukiami asmenys yra lygūs; (vii) asmuo laikomas padariusiu administracinį nusižengimą tik įvykdęs administracinį nurodymą arba šio kodekso nustatyta tvarka įsiteisėjus nutarimui, kuriuo asmuo pripažįstamas padariusiu administracinį nusižengimą.

ANK 5 straipsnyje nustatyta, kad administracinis nusižengimas yra šiame kodekse uždrausta kaltininko padaryta pavojinga veika (veikimas arba neveikimas), atitinkanti administracinio nusižengimo, už kurį numatyta administracinė nuobauda, požymius. Asmuo už padarytą teisės pažeidimą, atitinkantį šiame kodekse numatyto administracinio nusižengimo požymius, atsako administracine tvarka pagal šį kodeksą, jeigu šis padarytas teisės pažeidimas neužtraukia baudžiamosios atsakomybės.

Demokratinėje teisinėje valstybėje įstatymų leidėjas turi teisę ir kartu pareigą įstatymais uždrausti veikas, kuriomis daroma esminė žala asmenų, visuomenės ar valstybės interesams arba keliama grėsmė, kad tokia žala atsiras^[1]. Įstatymuose nustatydamas, kokios veikos yra priešingos teisei, taip pat nustatydamas teisinę atsakomybę už teisei priešingas veikas, įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją. Ši diskrecija apima ir diskreciją nustatyti aplinkybes, lemiančias tai, kokios sankcijos turi būti taikomos už teisės pažeidimus. Pažymėtina, kad konstitucinis teisinės valstybės principas būtų pažeistas, jeigu: (i) įstatyme būtų nustatyta teisinė atsakomybė už tokią veiką, kuri nėra pavojinga visuomenei ir dėl to teisiškai nedraustina; (ii) įstatyme būtų nustatyta tokia griežta sankcija (teisinė atsakomybė) už teisei priešingą veiką, kad pagal ją skiriama bausmė arba nuobauda teisės pažeidėjui būtų akivaizdžiai per didelė, nes neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui, ir dėl to neteisinga; (iii) asmenys, traukiami teisinėn atsakomybėn, negalėtų pasinaudoti tam tikromis teisėmis (inter alia teise į tinkamą teisinį procesą), kurias jie turi pagal Konstituciją, ir (arba) negalėtų pasinaudoti tam tikromis teisėmis, kurias pagal įstatymus turi kiti asmenys, esantys analogiškoje padėtyje, – antruoju atveju būtų pažeistas ir konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas, taigi ir Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalis. Siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms, ne visuomet yra tikslinga atitinkamas veikas pripažinti nusikaltimais ir taikyti už jas pačias griežčiausias priemones – kriminalines bausmes; kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu priemonėmis, inter alia administracinėmis sankcijomis^[2] Taigi, įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucijos, inter alia iš jos kylančio teisės sistemos nuoseklumo, vidinio neprieštaringumo imperatyvų, gali pasirinkti, kurios teisės šakos normomis apibrėžti tam tikrus teisės pažeidimus ir kokias sankcijas (baudžiamąsias, administracines ar kt.) už juos nustatyti.

Vertinant, ar teisinė atsakomybė priskirtina administracinei, ar baudžiamajai teisei, pabrėžtina, kad tarp administracinės ir baudžiamosios teisinės atsakomybės esama nemaža panašumų, bet yra ir esminių skirtumų. Administracinių teisės pažeidimų ir nusikalstamų veikų pavojingumas yra nevienodas, skiriasi ir patraukimo administracinėn arba baudžiamojon atsakomybėn padariniai. Administracinės nuobaudos gali būti panašios į kriminalines bausmes^[3]. Vis dėlto pabrėžtina, kad įstatymų leidėjas turi siekti tarpšakinio administracinių ir baudžiamųjų sankcijų suderinamumo. Asmenų, traukiamų administracinėn teisinėn atsakomybėn, ir asmenų, traukiamų baudžiamojon teisinėn atsakomybėn teisinė padėtis negali nesiskirti, nes skiriasi pats šios teisinės atsakomybės pagrindas: pirmieji yra padarę administracinius teisės pažeidimus , o antrieji – nusikaltimus ar kitus teisės pažeidimus, apibrėžtus baudžiamajame įstatyme. Įvairių rūšių teisinės atsakomybės už teisės pažeidimus įtvirtinimas savaime negali būti pagrindu kvestionuoti atitinkamo įstatymuose nustatyto teisinio reguliavimo atitiktį konstituciniams lygiateisiškumo ir teisinės valstybės principams. Taigi, vien tai, kad įstatymuose tam tikros teisei priešingos veikos apibrėžiamos kaip administraciniai teisės pažeidimai (net jeigu už juos nustatytos administracinės nuobaudos savo griežtumu prilygsta kriminalinėms bausmėms), o kitos – kaip nusikaltimai ar kitos baudžiamuosius įstatymus pažeidžiančios veikos, savaime nereiškia, kad yra nukrypstama nuo konstitucinių teisinės valstybės ar asmenų lygiateisiškumo principų^[4].

Administracinė atsakomybė už pirkimų pažeidimus įtvirtinta ANK 184 straipsnyje, kurio 1 dalyje nustatyta, kad už PĮ ir šio įstatymo įgyvendinamųjų teisės aktų pažeidimą perkančiųjų subjektų vadovams ar jų įgaliotiems asmenims, taip pat komisijos nariams, balsavusiems už neteisėto sprendimo priėmimą, ekspertams, perkančiųjų organizacijų valstybės tarnautojams ar darbuotojams taikomas įspėjimas arba bauda – nuo dviejų šimtų penkiasdešimt iki trijų tūkstančių eurų. To paties ANK 184 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad už ANK 184 straipsnio 1 dalyje nustatytus administracinius nusižengimus, kurie padaromi pakartotinai, taikoma bauda nuo dviejų tūkstančių iki šešių tūkstančių eurų.

Tuo tarpu BK yra įtvirtintas nusikalstamų veikų sąrašas bei baudžiamosios atsakomybės priemonės už nusikalstamų veikų padarymą. BK 12 straipsnyje nustatyta, kad baudžiamasis nusižengimas yra pavojinga ir šiame kodekse uždrausta veika (veikimas ar neveikimas), už kurią numatyta bausmė, nesusijusi su laisvės atėmimu, išskyrus areštą. Tuo tarpu pagal BK 11 straipsnį nusikaltimas yra pavojinga ir šiame kodekse uždrausta veika (veikimas ar neveikimas), už kurią numatyta laisvės atėmimo bausmė.

Baudžiamoji atsakomybė yra individuali ir taikoma pagal BK ir BPK taisykles. Dažniausiai su pirkimų vykdymu susijusi baudžiamoji atsakomybė taikoma už šias nusikalstamas veikas: piktnaudžiavimą (pagal BK 228 straipsnį); kyšininkavimą (pagal BK 225 straipsnį); prekybą poveikiu (pagal BK 226 straipsnį); papirkimą (pagal BK 227 straipsnį); tarnybos pareigų neatlikimą (pagal BK 229 straipsnį); dokumento suklastojimą ir disponavimą suklastotu dokumentu (pagal BK 300 straipsnį); antspaudo, spaudo ar blanko suklastojimą (pagal BK 301 straipsnį); neteisėtą poveikį elektroniniams duomenims ar informacinei sistemai (pagal BK 196, 197 straipsnius); neteisėtą prisijungimą prie informacinės sistemos (pagal BK 198¹ straipsnį); neteisėtą disponavimą įrenginiais, programine įranga, slaptažodžiais, kodais ir kitokiais duomenimis (pagal BK 198² straipsnį) ir kt.

Vis dėlto pabrėžtina, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nepritartina praktikai, kai pirkimų tvarkos pažeidimai kvalifikuojami kaip nusikalstamas piktnaudžiavimas neanalizuojant, ar pakankamas padarytų veiksmų pavojingumas, ar pakankamai yra duomenų išvadai apie didelės žalos padarymą, neįvertinant kitų teisės šakų normų veiksmingumo atkuriant pažeistas teises ir nubaudžiant teisės aktų reikalavimus pažeidusius asmenis. Tokia praktika neatitinka baudžiamųjų įstatymų paskirties. Pavyzdžiui, kasacinis teismas dėl baudžiamosios atsakomybės taikymo už viešųjų pirkimų pažeidimus yra nurodęs, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudenciją (1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai), siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.)^[5].

1. PĮ 106 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmeninė perkančiojo subjekto vadovo atsakomybė už perkančiojo subjekto atliekamus pirkimus ir su jais susijusius atliekamus veiksmus bei priimamus sprendimus (ar priešingai, neveikimą).

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad perkančiojo subjekto vadovui taikomi aukštesni veiklos ir atsakomybės reikalavimai nei bet kuriam perkančiojo subjekto darbuotojui, todėl jam įstatymu priskirta didesnė atsakomybė už pirkimų pažeidimus, nei kitiems atsakingiems asmenims, nurodytiems PĮ 106 straipsnio 2 dalyje, t. y. perkančiojo subjekto vadovas yra pagrindinis asmuo, atsakingas už perkančiojo subjekto veiklą, viešųjų pirkimų srityje.

CK 2.87 straipsnyje nustatytos fiduciarinės (pasitikėjimu grįstos) juridinio asmens valdymo organų pareigos. Pagal CK 2.87 straipsnį juridinio asmens vadovas privalo veikti sąžiningai ir protingai (CK 2.87 straipsnio 1 dalis ) ir būti lojalus (laikytis konfidencialumo (CK 2.87 straipsnio 2 dalis), vengti interesų konflikto (CK 2.87 straipsnio 3 ir 5 dalys) ir kt. Juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis fiduciarines ar steigimo dokumentuose nurodytas pareigas, privalo padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai, jei įstatymuose, steigimo dokumentuose ar sutartyje nenustatyta kitaip (CK 2.87 straipsnio 7 dalis).

CK 2.87 straipsnyje nurodyta, kad juridinio asmens organų nariai turi pareigas pačiam juridiniam asmeniui – valdymo organo narys turi veikti sąžiningai ir protingai juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu. Taigi, juridinio asmens valdymo organai turi laikytis fiduciarinių pareigų ne tik vykdydami imperatyvias įstatymuose nustatytas pareigas (šiame kontekste, pirkimus vykdyti, vadovaujantis PĮ), bet ir nepažeisti fiduciarinių pareigų, priimdami verslo sprendimus, kai įstatymai ir bendrovės vidaus dokumentai nereglamentuoja konkretaus elgesio modelio.

Šiame kontekste būtina pažymėti, kad LAT yra išaiškinęs, kad vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, jog jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Įmonės vadovas taip pat privalo rūpintis, kad įmonė laikytųsi įstatymų, nustatytų savo veiklos apribojimų. Bendroji valdymo organų rūpestingumo pareiga apima ne tik teisėto^[6], bet ir sąžiningo bei protingo elgesio reikalavimą. Rūpestingumo pareiga saisto bendrovės vadovą, valdybos ir stebėtojų tarybos narius^[7].

Atsižvelgiant į tai, perkančiųjų subjektų vadovų sprendimai, kuriais būtų vykdomi pirkimai, nesivadovaujant ar pažeidžiant PĮ, visų pirma būtų vertinami, kaip pažeidžiantys CK 2.87 straipsnyje nustatytus reikalavimus, kas lemtų asmeninę atsakomybę už perkantiesiems subjektams padarytą žalą.

Valdymo organų narių civilinės atsakomybės pagrindai priklauso nuo konkrečios bendrovės valdymo struktūros ir tos bendrovės valdymo organų kompetencijos. Jei bendrovė turi vienpakopę valdymo struktūrą, civilinės atsakomybės prievolė už netinkamą valdymo funkcijos įgyvendinimą kyla bendrovės vadovui, kaip vieninteliam valdymo organui. Kai bendrovė turi daugiapakopę valdymo struktūrą, civilinė atsakomybė už netinkamą valdymą ir priežiūrą taikytina tiek valdybos ir stebėtojų tarybos nariams, tiek bendrovės vadovui dėl skirtingų jiems įstatymuose, kituose teisės aktuose ir steigimo dokumentuose nustatytų pareigų pažeidimo.

Pažymėtina, kad bendrovės valdyba ir vadovas yra savarankiški valdymo organai, kurių kompetencija iš dalies dubliuojasi. Kai valdyba priima įstatyme ar steigimo dokumentuose jos kompetencijai priskirtus sprendimus, bendrovės vadovas už tokius sprendimus neatsako. Jei kilusią žalą nulėmė abiejų valdymo organų veiksmai, kiekvienam jų tenkanti atsakomybė turi būti įvertinta pagal dalinių prievolių taisykles proporcingai jų elgesio įtakai žalos atsiradimui, išskyrus atvejus, kai valdymo organų narių atsakomybė pagal įstatymus arba steigimo dokumentus yra solidari.

Vertinant galimą žalą, būtina pažymėti, kad žala pripažįstami tiesioginiai nuostoliai ir negautos pajamos. Jei dėl neteisėtų valdymo organų veiksmų bendrovė ne tik patyrė žalą, bet ir gavo naudos, tada žalos dydis nustatomas, išskaičiuojant gautą naudą iš patirtų nuostolių sumos. Tuo atveju, kai, nustatant bendrovės patirtą žalą, pasikeičia bendrovei priklausančio turto vertė ir (arba) bendrovės gauta nauda, patirta žala nustatoma pagal teismo sprendimo priėmimo metu buvusį bendrovės turto vertės ir gautos naudos skirtumą (CK 6.249 straipsnis).

Taigi, jei perkantysis subjektas dėl PĮ pažeidimų turėtų sumokėti baudas, tai būtų tiesioginiai nuostoliai, kuriuos tektų atlyginti vadovaujantiems asmenims. Taip pat galėtų būti vertinama, ar perkantieji subjektai, pažeisdami PĮ (pavyzdžiui, nevykdydamos pirkimų procedūrų pagal PĮ) nepatyrė ir kitų nuostolių (pavyzdžiui, nevykdant pirkimų pagal PĮ, prekes, paslaugas arba darbus įsigijo didesnėmis kainomis, nei būtų galėjusios įsigyti, jei pirkimai būtų vykdomi, vadovaujantis PĮ).

Be civilinės atsakomybės, perkančiųjų subjektų vadovams taip pat gali kilti administracinė ir baudžiamoji atsakomybė (detaliau žiūrėti PĮ 106 straipsnio įvadinės dalies komentarą). Perkančiojo subjekto vadovas visais atvejais atsako už sprendimus, kuriuos priima. Atitinkamai jam nėra taikoma atsakomybė už kitų darbuotojų atliekamus savarankiškus veiksmus ar sprendimus tik dėl to, kad jis yra vadovas. Kitaip tariant, perkančiojo subjekto vadovas neatsako už sprendimus, prieštaraujančius PĮ, kurių jis nepriima (nebent tai yra neteisėtas neveikimas, sprendimo nepriėmimas, kai jį buvo privaloma priimti).

Pavyzdys

Bendrovė įsiteisėjusiu teismo sprendimu yra pripažinta perkančiuoju subjektu. Taigi, nuo šios dienos visus pirkimus privalo vykdyti, vadovaujantis PĮ reikalavimais.

Vis dėlto šios bendrovės (perkančiojo subjekto) vadovas nurodo bendrovės (perkančiojo subjekto) darbuotojams, atsakingiems už vykdomus pirkimus, visus pirkimus vykdyti, neatliekant pirkimų procedūrų. Atitinkamai, nors šio perkančiojo subjekto vadovas nėra jo pirkimų komisijos narys, jam kils atsakomybė už visus vykdomus pirkimus, nesivadovaujant PĮ reikalavimais.

Atsižvelgiant į perkančiojo subjekto vadovo teisinį santykį su perkančiuoju subjektu, taip pat į pažeidimo pobūdį, jam gali būti taikoma drausminė, tarnybinė, civilinė, administracinė ar baudžiamoji atsakomybė. Administracinė atsakomybė už PĮ pažeidimus gali kilti tik tuo atveju, jei asmuo padarė pažeidimą, reglamentuojamą PĮ. Tuo tarpu, jei atitinkamas asmens pareigos neatlikimas ar neteisėto sprendimo priėmimas nėra reglamentuojamas PĮ, atsakomybė gali kilti pagal kitus Lietuvos Respublikos įstatymus, kaip nurodyta pirmiau.

2. PĮ 106 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta komisijos narių, ekspertų, stebėtojų, už sutarties vykdymą atsakingų asmenų ir kitų asmenų atsakomybė už savo veiką. Kitaip tariant, šioje straipsnio dalyje įtvirtinta visų asmenų, susijusių su perkančiojo subjekto atliekamais pirkimais, atsakomybė, išskyrus perkančiojo subjekto vadovą.

PĮ 106 straipsnio 2 dalis yra nukreipiančioji norma. Komentuojamo 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad visi nurodyti asmenys atsako pagal Lietuvos Respublikos įstatymus (pavyzdžiui, ANK 184 straipsnyje įtvirtinta komisijos narių, balsavusių už neteisėto sprendimo priėmimą, atsakomybė, nustatant, kad šiems asmenims už tokį pažeidimą taikomas įspėjimas arba bauda).

Pažymėtina, kad šių asmenų atsakomybė kyla tik tada ir tik tiek, kiek atitinkamas pažeidimas susijęs su to asmens atliekamais veiksmais ar priimamais sprendimais (pavyzdžiui, komisijos narys gali atsakyti už komisijos priimtą neteisėtą sprendimą tik tuo atveju, jei konkrečiu atveju už tokį sprendimą balsavo).

Atsižvelgiant į komisijos narių, ekspertų, stebėtojų, už sutarties vykdymą atsakingų asmenų ir kitų asmenų teisinį santykį su perkančiuoju subjektu, taip pat į pažeidimo pobūdį, šiems asmenims, kaip ir perkančiojo subjekto vadovams, taip pat gali būti taikoma drausminė, tarnybinė, administracinė ar baudžiamoji atsakomybė. Administracinė atsakomybė nurodytiems asmenims už PĮ pažeidimus gali kilti tik tuo atveju, jei asmuo padarė pažeidimą, reglamentuojamą PĮ. Tuo tarpu, jei atitinkamas asmens pareigos neatlikimas ar neteisėtas sprendimo priėmimas nėra reglamentuojamas PĮ, atsakomybė gali kilti pagal kitus Lietuvos Respublikos įstatymus.

Pavyzdys

Perkančiojo subjekto pirkimo komisijos pirmininkas, kuris nėra perkančiojo subjekto vadovas, priėmė sprendimą pirkimo sutartį nutraukti. Vis dėlto perkančiojo subjekto vidaus dokumentuose buvo nustatyta, kad sprendimus dėl pirkimo sutarčių turi teisę priimti tik perkančiojo subjekto vadovas. Vadovaujantis tuo, perkančiojo subjekto pirkimo komisijos pirmininkui turėtų būti taikoma drausminė arba tarnybinė atsakomybė. Administracinė atsakomybė už šį pažeidimą negali kilti, kadangi toks pažeidimas nėra reglamentuojamas PĮ.

Pavyzdys

Teismo sprendimu bendrovė, iki tol nelaikiusi savęs perkančiuoju subjektu, pripažįstama perkančiuoju subjektu. Vis dėlto perkančiojo subjekto vadovas priima sprendimą toliau vykdyti pirkimus ne pagal PĮ, o pagal vidines bendrovės tvarkas.

Atitinkamai perkančiojo subjekto darbuotojai (pirkimų komisija) priima sprendimus pagal šias vidaus tvarkas dėl pirkimo, vykdyto ne pagal PĮ . Šiems darbuotojams už neteisėtų sprendimų (ne pagal PĮ) priėmimą turi kilti atsakomybė pagal PĮ 106 straipsnio 2 dalį.

Kitaip tariant, perkančiojo subjekto vadovo sprendimai nešalina neteisėtumo teisės prasme ir šiuos sprendimus vykdančių darbuotojų atsakomybės.