112 straipsnis. Alternatyvios sankcijos ir jų taikymas
112 straipsnis. Alternatyvios sankcijos ir jų taikymas
1. Teismas taiko alternatyvias sankcijas pagal šio straipsnio 4 dalį, jeigu perkantysis subjektas pažeidė šio įstatymo 94 straipsnio 8 dalyje, 109 straipsnio 2 dalyje ar 110 straipsnio 2 dalyje nustatytus reikalavimus, tačiau nėra kitų šio įstatymo 111 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytų aplinkybių.
2. Teismas gali nepripažinti pirkimo sutarties ar preliminariosios sutarties negaliojančia ir taikyti alternatyvias sankcijas pagal šio straipsnio 3 dalį, nors pirkimo sutartis ar preliminarioji sutartis buvo sudaryta neteisėtai pagal šio įstatymo 111 straipsnio 1 dalies nuostatas, jeigu dėl viešojo intereso, įskaitant su pirkimo sutartimi ar preliminariąja sutartimi nesusijusius ekonominius interesus, dėl kurių pirkimo sutarties ar preliminariosios sutarties pripažinimas negaliojančia turėtų neproporcingų pasekmių, būtina išsaugoti pirkimo sutarties ar preliminariosios sutarties pasekmes. Tiesiogiai su pirkimo sutartimi ar preliminariąja sutartimi susiję ekonominiai interesai apima inter alia išlaidas, susidariusias dėl vėlavimo vykdyti pirkimo sutartį, naujos pirkimo procedūros pradėjimo, pirkimo sutartį vykdančio tiekėjo pakeitimo, teisinių pareigų, kurios atsirado pripažinus pirkimo sutartį ar preliminariąją sutartį negaliojančia.
3. Teismo skiriamos alternatyvios sankcijos turi būti veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios. Teismas taiko šias alternatyvias sankcijas:
1) pirkimo sutarties ar preliminariosios sutarties trukmės sutrumpinimą;
2) perkančiajam subjektui skiriamą baudą. Bauda skiriama ne didesnė negu 10 procentų pirkimo sutarties ar preliminariosios sutarties vertės.
4. Teismas, skirdamas alternatyvias sankcijas, turi atsižvelgti į visus reikšmingus aspektus, įskaitant pažeidimo rimtumą, perkančiojo subjekto elgesį. Teismo skirta alternatyvi sankcija, įskaitant perkančiajam subjektui skirtos baudos dydį, turi būti motyvuojama teismo sprendime.
Pagal teisinį reguliavimą (PĮ 112 straipsnio 1 dalies 4 punktas, CK 1.80 straipsnio 1 dalis) ir jį aiškinančią teismų praktiką, neteisėtai, pažeidžiant PĮ nuostatas sudaryta pagrindinė ar preliminarioji pirkimo-pardavimo sutartys kaip prieštaraujančios imperatyviosioms teisės normoms laikytinos niekinėmis ir negaliojančiomis (žr. detaliau PĮ 112 straipsnio komentarą). Vis dėlto dėl sutarties sudarymo procedūrų pažeidimų šio sandorio visuomeninė reikšmė nesumenksta, todėl kartais iškyla poreikis derinti kelis viešojo intereso elementus – imperatyviųjų teisės normų laikymąsi ir visuomenės poreikį pirkimo objektu (ar gresiančią žalą jį praradus) – ir nuspręsti, kurio apsauga konkrečiu atveju yra svarbesnė. Atsižvelgiant į tai, neteisėtai sudaryta pagrindinė ar preliminarioji pirkimo-pardavimo sutartis teismo išimtiniais atvejais gali būti paliekama galioti, tačiau tokiu atveju teismas perkančiajam subjektui privalo taikyti vieną iš PĮ 111 straipsnyje[1] įtvirtintų alternatyvių sankcijų – pirkimo-pardavimo sutarties trukmės sutrumpinimą arba skirti baudą.
Nepaisant to, kad alternatyvi sankcija – bauda yra taikoma įpareigojant tiesiogiai ar netiesiogiai biudžeto lėšomis išlaikomą perkantįjį subjektą sumokėti baudą į valstybės biudžetą, negali būti laikoma, kad bauda yra mokėjimas „į tą pačią kišenę“. Perkančiajam subjektui skirti asignavimai yra atskiri ir riboti, o jų netekimas sumokėjus baudą, tiesiogiai neigiamai paveikia atitinkamą perkantįjį subjektą. Be to, dėl perkančiojo subjekto darbuotojo (valstybės tarnautojo) kaltės pritaikius alternatyvią sankciją, galima tokio darbuotojo (valstybės tarnautojo) asmeninė atsakomybė (detaliau žiūrėti PĮ 106 straipsnio komentarą).
Alternatyvios sankcijos visų pirma buvo įtvirtintos Direktyvos 2007/66/ES 2e straipsnio 2 dalyje ir tik vėliau buvo perkeltos į PĮ[2]. Dėl to vadovaujantis PĮ 112 straipsnio nuostatomis aiškinant ir perkantiesiems subjektams taikant alternatyvias sankcijas, reikia įgyvendinti ir Direktyvos 2007/66/ES tikslus.
Tuo atveju, jeigu visos arba beveik visos sutartyje nustatytos pareigos jau buvo įvykdytos, tai neturėtų suteikti galimybės netaikyti griežtų sankcijų. Tokiais atvejais teismai gali taikyti alternatyvias sankcijas, atsižvelgdami į tai, kiek sutartis dar galioja[3].
Nepaisant to, siekiant, kad taikomos sankcijos būtų proporcingos, teismai turi galimybę nesužlugdyti sutarties arba pripažinti jos visą arba dalinį laikiną poveikį, jeigu dėl atitinkamu atveju susidariusių išskirtinių aplinkybių reikia atsižvelgti į tam tikras svarbias bendro intereso priežastis. Tais atvejais turėtų būti taikomos alternatyvios sankcijos. Teismas turėtų išnagrinėti visus atitinkamus aspektus siekdamas nustatyti, ar dėl svarbių bendro intereso priežasčių reikalaujama, kad sutarties poveikis būtų išlaikytas[4].
Alternatyvios sankcijos taip pat gali būti taikomos kaip tiekėjo pažeistų teisių gynybos priemonė (PĮ 112 straipsnio 1 dalis), vadovaujantis PĮ 107 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtinta teise, tiekėjui reikalaujant perkančiajam subjektui taikyti alternatyvią sankciją dėl šio atliktų PĮ nuostatų pažeidimo (detaliau žiūrėti PĮ 107 straipsnio 1 dalies 4 punkto komentarą). Tiekėjas gali prašyti teismo taikyti alternatyvią sankciją perkančiajam subjektui tik tuo atveju, kai turi teisinį suinteresuotumą dėl tokios alternatyvios sankcijos taikymo (detaliau žiūrėti PĮ 107 straipsnio 1 dalies 4 punkto komentarą). Komentaro autorių nuomone, tiekėjas gali būti suinteresuotas tik sutarties galiojimo termino sutrumpinimu, o baudos skyrimu perkančiajam subjektui niekaip neapginamos jo teisės.
Tuo atveju, jei tiekėjas su ieškiniu kreipiasi į teismą dėl alternatyvios sankcijos – sutarties galiojimo sutrumpinimo taikymo, rekomenduotina trečiuoju asmeniu į bylą traukti ir pirkimo laimėtoją, tokiu būdu sudarant galimybę pirkimo laimėtojui dalyvauti procese, išvengiant jo teisių pažeidimo ir bylos grąžinimo nagrinėti iš naujo[5].
Alternatyvia sankcija yra laikomos tik teismo paskirtos, perkančiojo subjekto nepriklausomai institucijai (Lietuvoje į valstybės biudžetą) mokamos baudos arba pirkimo-pardavimo sutarties trukmės sutrumpinimas. Perkančiojo subjekto tiekėjui atlyginta (atlygintina) jo patirta žala nėra laikoma alternatyvia sankcija[6],[7], ši aplinkybė nedaro įtakos teismo skiriamos alternatyvios sankcijos pobūdžiui ar jos dydžiui (detaliau žiūrėti PĮ 113 straipsnio komentarą). Kitaip tariant, alternatyvios sankcijos ir žala nėra tapatūs teisės institutai bei teisių gynimo priemonės.
Alternatyvios sankcijos gali būti taikomos dviem atvejais: 1) privalomai – perkančiajam subjektui pažeidus PĮ 94 straipsnio 8 dalies, 109 straipsnio 2 dalies arba 110 straipsnio 2 dalies nuostatas, kai toks pažeidimas neturėjo neigiamos įtakos tiekėjo galimybei sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį (PĮ 112 straipsnio 1 dalis) (nepripažinus pirkimo-pardavimo sutarties negaliojančia PĮ 111 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu); 2) pasirinktinai – teismui nusprendus, kad būtina išsaugoti neteisėtai sudarytą ir pripažintiną negaliojančia pirkimo-pardavimo sutartį (PĮ 111 straipsnio 1 dalis, 112 straipsnio 2 dalis).
PĮ 112 straipsnyje yra nustatyta, kokiais atvejais ir kokios alternatyvios sankcijos teismo gali būti taikomos perkančiajam subjektui. Tik teismas turi teisę perkančiajam subjektui taikyti alternatyvias sankcijas. Nors alternatyvios sankcijos tiesiogiai taikomos perkančiajam subjektui, kai kurios iš jų (sutarties galiojimo termino sutrumpinimas) taikymas turi įtakos ir tiekėjų, sudariusių pirkimo-pardavimo sutartį, teisėms.
Pagal kasacinio teismo praktiką tuo atveju, jei pirkimo procedūras vykdo įgaliotoji (įgaliotinė) perkantysis subjektas, alternatyvi sankcija vis vien skiriama ją įgaliojusiai perkančiajam subjektui (įgaliotojai), kadangi neteisėtai sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta būtent jos naudai[8]. Tai – bendroji teisės aiškinimo taisyklė, nuo kurios atskirais atvejais nukrypstama, t. y. bauda gali būti skiriama ir įgaliotojai perkančiajam subjektui, kai atitinkamu atveju nėra susiklosčiusių klasikinio įgaliojimo santykių ar alternatyvios sankcijos skyrimas galėtų pažeisti proceso ekonomiškumo ir koncentruotumo principus[9]. Kita vertus, atkeiptinas dėmesys į tai, kad net ir tais atvejais, kai baudą teismas paskiria įgaliotojai perkančiajam subjektui, ši gali reikšti regresinį reikalavimą dėl priteistos sumos atlyginimo iš teisės pažeidimą atlikusio asmens, t. y. įgaliotinio perkančiojo subjekto[10].
Alternatyviosios sankcijos negali būti prilyginamos administracinei atsakomybei (nuobaudai). Alternatyvių sankcijų tikslas – daugiau ne nubausti perkantįjį subjektą, nors jos elgesys – vienas iš vertinamų aplinkybių (pagrindų), o užtikrinti viešojo intereso apsaugą. Teismas taip pat gali taikyti tik vieną iš PĮ 112 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų alternatyvių sankcijų, konkrečią sankciją ar jos dydį parinkdamas atsižvelgiant į PĮ 112 straipsnio 4 dalyje nustatytus kriterijus.
Valstybėms narėms suteikta teisė nustatyti griežtesnes alternatyvias sankcijas, nustatyti alternatyvių sankcijų ypatybes ir taikymo taisykles[11].
1. PĮ 112 straipsnio 1 dalyje nustatytas vienas iš alternatyvių sankcijų taikymo pagrindų, esant tam tikriems PĮ nuostatų pažeidimams.
Teismas perkančiajam subjektui taiko atitinkamą alternatyvią sankciją tuo atveju, kai, nors perkančiojo subjekto atlikti PĮ nustatytų reikalavimų pažeidimai nėra pakankami pripažinti sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia PĮ 111 straipsnio 1 dalies 2 punkto nustatyta tvarka (detaliau žiūrėti PĮ 111 straipsnio 1 dalies 2 punkto komentarą), tačiau tokie veiksmai pažeidė tiekėjo teisę į veiksmingą teisminę gynybą ir tokiu būdu pažeidė lygiateisiškumo, nediskriminavimo ir skaidrumo viešųjų pirkimų principus (detaliau žiūrėti PĮ 29 straipsnio komentarą).
Kitaip tariant, teismas perkančiajam subjektui taiko alternatyvias sankcijas tuo atveju, kai perkantysis subjektas atliko PĮ nustatytų reikalavimų pažeidimus, kurie pažeidė tiekėjo teisę į veiksmingą teisminę gynybą, tačiau tokie pažeidimai nepadarė įtakos tiekėjo galimybių sudaryti pirkimo ar preliminariąją sutartį, pavyzdžiui, kai perkantysis subjektas nenagrinėjo tiekėjo pateiktos pretenzijos, tačiau net ir pretenzijos tenkinimo atveju tiekėjo pasiūlymas nebūtų buvęs ekonomiškai naudingiausias, todėl toks pažeidimas neturėjo neigiamos įtakos dalyvio galimybėms sudaryti pirkimo sutartį ar preliminariąją sutartį[12].
Alternatyvios sankcijos perkančiajam subjektui gali būti taikomos tuo atveju, kai perkantysis subjektas pažeidė konkrečius, PĮ nustatytus reikalavimus:
1) taikyti pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo atidėjimo terminą arba stabdyti pirkimo procedūras, t. y. sudarė pirkimo-pardavimo sutartį nepagrįstai netaikant atidėjimo termino (detaliau žiūrėti PĮ 94 straipsnio 8 dalies komentarą). Tuo atveju, jei perkantysis subjektas netaiko sutarties sudarymo atidėjimo termino, tiekėjui yra apsunkinamas pažeistų teisių gynimas, pažeidžiamas viešųjų pirkimų skaidrumo principas (detaliau žiūrėti PĮ 29 straipsnio komentarą); arba
2) gavusi tiekėjo pretenziją, sustabdyti pirkimo procedūrų (detaliau žiūrėti PĮ 109 straipsnio 2 dalies komentarą), t. y. toliau neteisėtai tęsė pirkimo procedūras. Tuo atveju, jei perkantysis subjektas nestabdė pirkimo procedūrų gavęs tiekėjo pretenziją, tiekėjui yra apsunkinamas pažeistų teisių gynimas, pažeidžiamas viešųjų pirkimų skaidrumo principas (detaliau žiūrėti PĮ 29 straipsnio komentarą); arba
3) nesudaryti pirkimo-pardavimo sutarties, kai sužino apie teismui pateiktą ieškinį (detaliau žiūrėti PĮ 110 straipsnio 2 dalies komentarą), t. y. neteisėtai sudarė viešojo pirkimo sutartį. Tuo atveju, jei perkantysis subjektas sudarė pirkimo-pardavimo sutartį, nors tiekėjas pateikė teismui ieškinį, tiekėjui yra apsunkinamas pažeistų teisių gynimas, pažeidžiamas viešųjų pirkimų skaidrumo principas (detaliau žiūrėti PĮ 29 straipsnio komentarą).
Egzistuojant bent vienam iš pirmiau nurodytų pažeidimų, taip pat nustačius, kad toks pažeidimas turėjo neigiamos įtakos tiekėjo galimybėms sudaryti pirkimo sutartį ar preliminariąją sutartį, tačiau dėl tokio pažeidimo tiekėjui nepraradus galimybės sudaryti pirkimo sutartį ar preliminariąją sutartį (detaliau žiūrėti PĮ 111 straipsnio 1 dalies 2 punkto komentarą), teismas perkančiajam subjektui taiko PĮ 112 straipsnio 3 dalyje nustatytą alternatyvią sankciją.
Atvejai, kai perkančiojo subjekto pažeidimas turėjo neigiamos įtakos tiekėjo galimybėms sudaryti pirkimo sutartį ar preliminariąją sutartį, pavyzdžiui, laikomos situacijos, kai perkantysis subjektas netaikė pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo atidėjimo termino, ar nepranešė tiekėjui apie išnagrinėtą pretenziją, gavęs tiekėjo pretenziją nestabdė pirkimo procedūrų, sudarė pirkimo-pardavimo sutartį gavęs tiekėjo ieškinį, nesuėjus atidėjimo terminui. Tokiais atvejais dėl perkančiojo subjekto veiksmais sąlygotos teisinio neapibrėžtumo situacijos, tiekėjui kyla papildomų sunkumų įgyvendinant teisę į veiksmingą teisminę gynybą, pažeistų teisių gynybos tenka kreiptis į teismą, prašant teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir stabdyti pirkimo procedūras, arba drausti sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį ar stabdyti jos vykdymą.
Alternatyvių sankcijų taikymas vadovaujantis PĮ 112 straipsnio 1 dalies nuostatomis iš esmės galimas esant pirmiau nurodytiems perkančiojo subjekto atliktiems PĮ nuostatų pažeidimams, tačiau nesant sudarytos pirkimo-pardavimo sutarties. Priešingu atveju, esant tiek atliktiems PĮ nuostatų pažeidimams, tiek sudarytai pirkimo-pardavimo sutarčiai, teismas spręs klausimą ne dėl alternatyviųjų sankcijų taikymo, o dėl sutarties pripažinimo negaliojančia PĮ 111 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos pagrindu (detaliau žiūrėti PĮ 111 straipsnio 1 dalies 2 punkto komentarą).
2. PĮ 112 straipsnio 2 dalyje įstatymų leidėjas nustatė, kad nors ir egzistuojant PĮ 111 straipsnio 1 dalyje nustatytam pagrindui pripažinti pirkimo sutartį ar preliminariąją sutartį negaliojančia, teismas išimtiniais atvejais, kai egzistuoja viešasis interesas išsaugoti pirkimo-pardavimo sutartį (gauti pirkimo-pardavimo sutarties rezultatą) arba jei pirkimo-pardavimo sutarties nutraukimas turėtų neproporcingų pasekmių, vis dėlto gali jos nepripažinti negaliojančia ir taikyti vieną iš PĮ 112 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų alternatyvių sankcijų (sutarties galiojimo termino trumpinimą arba piniginę baudą).
PĮ 111 straipsnyje nustatyta, kad pirkimo-pardavimo sutartis pripažįstama negaliojančia tais atvejais, kai:
1) pirkimo-pardavimo sutartį sudarė nepaskelbęs apie pirkimą, kai skelbimas buvo būtinas (PĮ 111 straipsnio 1 dalies 1 punktas); arba
2) nepagrįstai netaikė atidėjimo termino ar nesilaikė kitų PĮ nustatytų terminų, kai dėl to tiekėjas neturėjo galimybės pasinaudoti teisių gynimo priemonėmis iki pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo (PĮ 111 straipsnio 1 dalies 2-3 punktai);
3) perkantysis subjektas šiukščiai pažeidė imperatyviąsias PĮ nuostatas (PĮ 111 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
Komentuojama PĮ norma aiškinama siaurai (griežtai). Pirkimo sutarties išsaugojimas ir alternatyviųjų priemonių taikymas įstatyme įtvirtintas kaip išimtinė priemonė, jos taikymas galimas tik dėl viešojo intereso, kuris išeina už konkrečios sutarties ribų, t. y. svarbu išsaugoti sandorį ne dėl jo paties ar tik dėl perkančiojo subjekto interesų, o nustačius, kad pirkimo sutarties pripažinimas negaliojančia pažeistų visuomenės dalies interesus. Teismai, užuot priimdami sprendimus išsaugoti neteisėtai sudarytą pirkimo sandorį, visų pirma turėtų taikyti laikinąsias apsaugos priemones, atsižvelgti į viešojo intereso sudėtinių dalių tarpusavio derinimą, įvertinti neteisėtai sudaryto sandorio išsaugojimo grėsmes, riziką, kad nepagrįstai iš viešojo pirkimo pašalintas ar jo laimėtoju nepripažintas ūkio subjektas dėl to gali siekti prisiteisti negautas pajamas[13], o perkančiajam subjektui teks ne tik du kartus sumokėti už tą patį pirkimo objektą, bet jai teks ir alternatyvios sankcijos neigiamos pasekmės (detaliau žiūrėti PĮ 113 straipsnio komentarą).
Neteisėtai sudarytos sutarties išsaugojimas dėl viešojo intereso apsaugos
Teismas gali palikti galioti neteisėtai sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį ir taikyti alternatyvias sankcijas tais atvejais, kuomet egzistuoja viešasis interesas išsaugoti sutartį ir gauti jos teikiamą naudą.
Dėl viešojo intereso sąvokos kasacinis teismas yra nurodęs, kad viešasis interesas apima pagrindinius principus, kuriais grindžiama valstybės teisinė sistema, valstybės ir visuomenės funkcionavimas, viešojo intereso sąvoka yra vertinamojo pobūdžio, jos turinys gali būti atskleidžiamas tik analizuojant konkrečios situacijos aplinkybes, tačiau bendrąja prasme viešieji interesai reiškia naudą visuomenei ar jos daliai, žmonių gerovę[14].
PĮ aiškinamajame rašte nurodyta, kad epidemijų, ekologinių katastrofų atvejais dar svarbesni yra visuomenės interesai. Jei tokiais atvejais skubiai būtina įsigyti paslaugas, darbus ar prekes (vakcinas, gelbėjimosi įrangą), neteisėtai sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis galėtų būti paliekama galioti.
Viešojo intereso apsauga sprendžiant viešųjų pirkimų ginčus turi apimti abu jo aspektus – tiek visuomenės interesą dėl tam tikro pirkimo objekto (prekės, paslaugos, darbų rezultato) ir jo teikiamos naudos, tiek ir visuomenės interesą užtikrinti konkurso dalyvių sąžiningą varžymąsi – nė vienas iš jų neturi pirmenybės vienas kito atžvilgiu. Sprendimas ginti viešąjį interesą kaip visuomenės suinteresuotumą pirkimo objektu ir jo teikiama nauda turėtų būti grindžiamas realios ar realiai numatomos žalos visuomenei ar jos daliai, neigiamos įtakos žmonių gerovei pagrindu[15].
Kasacinis teismas yra suformavęs kriterijus, kurie turi būti vertinami sprendžiant klausimą dėl neteisėtai sudarytos pirkimo-pardavimo sutarties palikimo galioti viešojo intereso gynybos pagrindu: a) ar tam tikras visuomenės interesas dėl pirkimo objekto nebuvo tenkintas ilgą laiką arba niekada ir tokia situacija savaime nėra ar anksčiau nebuvo laikoma kaip sukelianti realios žalos visuomenei; b) ar visuomenei nekyla akivaizdžios ir neištaisomos žalos, susijusios su svarbiausių konstitucinių gėrių apsauga (visuomenės saugumas, individų sveikata ir pan.); c) ar visuomenės intereso patenkinimas reikalauja ypatingos skubos, kuri pateisintų pirkimo objekto poreikio iškėlimą prieš sąžiningą tiekėjų konkurenciją, ir kt.[16].
Tik tuo atveju, jeigu yra tenkinami pirmiau nurodyti kriterijai, pagrindžiantys neteisėtai sudarytos pirkimo-pardavimo sutarties išsaugojimo būtinybę, teismas gali palikti galioti sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį ir perkančiajam subjektui skirti PĮ 112 straipsnio 3 dalyje nurodytą alternatyvią sankciją.
Teismų praktikoje laikoma, kad pirkimo-pardavimo sutartis turi būti išsaugoma dėl viešojo intereso apsaugos, pavyzdžiui, esant šioms aplinkybėms:
1) kai pirkimo objektas yra nekilnojamojo turto draudimo paslaugos, kadangi pirkimo sutartį pripažinus neteisėta ir negaliojančia, atsakovo (universiteto) nekilnojamasis turtas liktų be draudimo apsaugos[17];
2) kai pirkimas susijęs su švietimo įstaigos šilumos įrenginių atnaujinimu ir šilumos energijos tiekimu, skirtas socialiai pažeidžiamos visuomenės grupės (vaikų) tinkamoms ugdymo sąlygoms, jų gerovei užtikrinti, neabejotinai susiję su prioritetiniu viešuoju interesu[18];
3) kai sutarties objektas yra tinkamai surinkti ir patalpinti komunalines atliekas į tam skirtus tinkamos kokybės konteinerius, taip išvengiant aplinkos užteršimo, užtikrinant sanitarines sąlygas[19];
4) kai ginčo pirkimo-pardavimo sutartis susijusi su socialiai pažeidžiamos visuomenės grupės (mokinių) interesais, jų nuoseklaus ir nenutrūkstamo ugdymo užtikrinimo poreikiu[20];
5) kai ginčo pirkimo-pardavimo sutartimi siekiama užtikrinti socialiai jautrios paslaugos – globos namų gyventojų maitinimo teikimą, kuris turi būti tvarus[21].
Pirmiau nurodyta teismų praktika yra suformuota išnagrinėjus ir atsižvelgiant į konkrečias bylos faktines aplinkybes, todėl negali būti laikoma, kad pirkimo-pardavimo sutartys, kuriomis įsigyjamos pirmiau nurodytos prekės, paslaugos ar darbai visais atvejais privalo būti išsaugotos. Pirkimo-pardavimo sutarties išsaugojimo klausimas negali būti sprendžiamas automatiškai, nevertinant konkrečių bylos faktinių aplinkybių[22]. Kita vertus, šie pavyzdžiai rodo, kad viešojo pirkimo sutartys paprastai išsaugojamos, kai sutarties objektas susijęs su socialiai pažeidžiamomis socialinėmis grupėmis (vaikai, pagyvenę žmonės) arba skirtas didelei visuomenės daliai (komunalinių atliekų tvarkymas tam tikroje teritorijoje).
PĮ 112 straipsnio 2 dalyje taip pat įtvirtinta, kad tiesiogiai su sutartimi nesusijusiomis neigiamomis ekonominėmis pasekmėmis nėra laikomos vėlavimo vykdyti sutartį (gauti jos teikiamą naudą), naujos pirkimo procedūros pradėjimo ir vykdymo, sutartį vykdančio tiekėjo pakeitimo, sutarties nutraukimo teisinių pareigų (padarinių) kaštai. Kitaip tariant, iš anksto numatyti, su pirkimo-pardavimo sutarties sudarymu ar nutraukimu tiesiogiai susiję ekonominiai interesai negali būti pagrindu išsaugoti neteisėtai sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį.
Alternatyviųjų sankcijų paskirtis – nepalikti teisiškai neįvertintų neteisėtų perkančiojo subjekto veiksmų, dėl kurių šiam bet kokiu atveju turėtų kilti neigiamo pobūdžio padarinių, kurie dėl viešojo intereso priežasčių išsaugojus pirkimo-pardavimo sutartį modifikuojami į kitus ekonominio pobūdžio suvaržymus (baudą ar sutarties termino sutrumpinimą). Dėl to alternatyviosios sankcijos taikomos nepriklausomai nuo to, ar paliekama galioti neteisėtai sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis yra įvykdyta, ar ne[23] (detaliau žiūrėti PĮ 112 straipsnio 3 dalies komentarą toliau).
Nacionalinė teismų administracija privalo informuoti VPT apie teismo sprendimą, priimtą vadovaujantis PĮ 112 straipsnio 2 dalimi (detaliau žiūrėti PĮ 100 straipsnio 7 dalies komentarą).
3. PĮ 112 straipsnio 3 dalyje yra nustatytas baigtinis sąrašas alternatyvių sankcijų, kurias teismas gali taikyti perkančiajam subjektui.
Nors PĮ 112 straipsnio 3 dalyje aiškiai nėra nurodyta, tačiau teismas pasirinktinai gali taikyti tik vieną iš PĮ 112 straipsnio 3 dalyje nustatytų alternatyvių sankcijų, kaip nustatyta Direktyvos 2007/66/ES 2e straipsnio 2 dalyje. Kitaip tariant, teismas perkančiajam subjektui kaip alternatyvią sankciją gali taikyti arba pirkimo-pardavimo sutarties trukmės sutrumpinimą, arba jam skirti iki 10 procentų pirkimo sutarties ar preliminariosios sutarties vertės dydžio baudą.
Teismas perkančiajam subjektui gali taikyti vieną iš šių alternatyvių sankcijų:
1) pirkimo sutarties ar preliminariosios sutarties trukmės sutrumpinimą. Tokiu atveju teismo sprendimu keičiama sutarties galiojimo trukmė, ją nustatant arba kalendoriniu terminu (dienomis, mėnesiais, metais ir kt.), arba nustatant konkrečią sutarties galiojimo pabaigos datą (pavyzdžiui, 2025 m. gruodžio 31 d.).
Šios alternatyvios sankcijos taikymu yra siekiama sumažinti neigiamus neteisėtų perkančiojo subjekto veiksmų padarinius tiekėjų atžvilgiu, tiekėjams sudarant galimybę kuo greičiau varžytis dėl naujos pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo. Kita vertus, šia alternatyvia sankcija kartu užtikrinamas nenutrūkstamas prekių, paslaugų ar darbų tiekimas perkančiajam subjektui, suteikiant papildomai laiko atlikti naujas pirkimo procedūras ir sudaryti naują pirkimo-pardavimo sutartį;
2) baudos skyrimą. Bauda perkančiajam subjektui turėtų būti skiriama neprioritetiškai, iš esmės kuomet negalima taikyti kitos alternatyvios sankcijos –pirkimo-pardavimo sutarties galiojimo trumpinimo, kai dėl pirkimo-pardavimo sutarties pobūdžio (integralumo) negalima jos išskaidyti (paprastai rangos darbų pirkimų atvejais) arba jos galiojimas yra (arba beveik) pasibaigęs.
Bauda yra silpniau tiekėjų teises ginanti teisių gynimo priemonė, kadangi tokios sankcijos taikymas iš esmės niekaip neužtikrina tiekėjų teisių gynybos įgyvendinimo, nesumažina perkančiojo subjekto atlikto pažeidimo neigiamų padarinių. Tuo tarpu sutarties galiojimo trumpinimo atveju tiekėjas turi galimybę greičiau iš naujo varžytis dėl naujos pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo.
Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad baudą teismas įprastai turėtų skirti tais atvejais, kai pirkimo objektas yra nedalus, o sėkmingas sutarties įvykdymas reiškia visišką kontrahentų įsipareigojimų įgyvendinimą, pavyzdžiui, vienkartinis perkančiajam subjektui reikalingų prekių pirkimas-pardavimas. Tuo tarpu pirkimo-pardavimo sutarties galiojimo terminas turėtų būti trumpinamas tais atvejais, kai pirkimo objektas yra dalus, o pirkimo sutarties vykdymas yra tęstinis, pavyzdžiui, perkančiojo subjekto patalpų valymo paslaugos. Tokiu būdu atitinkamoje rinkoje veikiantiems tiekėjams būtų sudaryta galimybė kuo greičiau varžytis dėl naujos pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo[24].
Bauda, kaip alternatyvi sankcija, dažnai skiriama ir tais atvejais, kai pirkimo-pardavimo sutarties galiojimo terminas netektų prasmės, nes arba sutartis buvo vienkartinio vykdymo ir iki teismo sprendimo yra visiškai įvykdyta, arba iki teismo sprendimo priėmimo tokios sutarties galiojimas pasibaigė ar pasibaigs netrukus po teismo sprendimo priėmimo. Tokiu atveju teismo paskirta alternatyvi sankcija – pirkimo-pardavimo sutarties galiojimo termino trumpinimas – netektų prasmės, tokia poveikio priemonė nebūtų veiksminga, proporcinga ir atgrasanti.
Santykinai didžiausia kasacinio teismo perkančiajam subjektui skirta bauda siekė 5 proc. sutarties vertės[25], o mažiausia – apie 0,27 proc.[26]. Kitaip tariant, nors įstatymų leidėjas teismui suteikė diskrecijos teisę spręsti dėl alternatyvios sankcijos skyrimo kiekvienu konkrečiu byloje nagrinėjamu atveju[27], tačiau kasacinio teismo nuomone, perkantiesiems subjektams teismai paprastai skiria itin mažo dydžio alternatyvias sankcijas – baudas, kurų dydis kartais prilygsta bylinėjimosi išlaidų dydžiui[28].
PĮ 112 straipsnio 3 dalyje įstatymų leidėjas nustatė, jog teismo skiriamos alternatyvios sankcijos turi būti veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios.
Kasacinio teismo praktikoje plėtojami konkrečios alternatyvios sankcijos parinkimo kriterijai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja praktiką, kad alternatyvios sankcijos – baudos dydis (santykinis ir nominalus), pirma, bet kokiu atveju turi atitikti įstatyme įtvirtintus bendruosius veiksmingumo, proporcingumo ir atgrasomumo tikslus, antra, turi būti individualizuotas ir motyvuotas, kita vertus, trečia, perkančiajam subjektui neturi būti sunkiai įvykdomas ir (ar) tapti bausmės priemone[29]. Dėl to teismas, parinkdamas alternatyvią sankciją, privalo atsižvelgti į pirmiau nurodytus kriterijus ir individualizuoti skiriamą alternatyvią sankciją.
Proporcingumas
Teismas, parinkdamas ir skirdamas alternatyvią sankciją, turi vertinti perkančiojo subjekto atliktų pažeidimų pobūdį, mastą, įtaką sąžiningai tiekėjų konkurencijai, racionaliam lėšų panaudojimui, perkančiojo subjekto atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes[30], pavyzdžiui, kai perkančiajam subjektui buvo pateikti tarpusavyje prieštaraujantys duomenys[31]. Tik įvertinęs visas pirmiau nurodytas aplinkybes, teismas gali skirti perkančiojo subjekto pažeidimus atitinkančią, proporcingą sankciją.
Pavyzdys
Teismas konstatavo, kad perkantysis subjektas atliko PĮ nuostatų pažeidimus ir taikė perkančiajam subjektui alternatyvią sankciją – baudą, kadangi pirkimo-pardavimo sutartis yra pasibaigusi.
Skirdamas baudą, teismas atsižvelgė į tai, kad teismų praktikoje nėra (nebuvo) vieningos pozicijos, kokį sprendimą perkantysis subjektas tokiu atveju turėtų priimti. Dėl to teismas nežymiai sumažino planuotą skirti baudos dydį.
Įstatymų leidėjas taip pat nustatė baudos dydžio „lubas“. Teismo skiriamos alternatyvios sankcijos – baudos dydis negali viršyti 10 procentų pirkimo sutarties ar preliminariosios sutarties vertės.
Pirkimo-pardavimo sutarties vertė iš esmės atitinka numatomą pirkimo vertę (fiksuoto įkainio sutarties atveju) arba pasiūlymo kainą (fiksuotos kainos sutarties atveju), įskaitant visus sutarties pratęsimus.
Atgrasomumas
Komentaro autorių nuomone, reikalavimas, kad alternatyvios sankcijos turi būti atgrasančios, PĮ taikymo prasme nereiškia ir negali lemti situacijų, kai perkančiojo subjekto atlikto pažeidimo pobūdį ir mastą viršijanti alternatyvi sankcija būtų skiriama siekiant įbauginti kitus perkančiuosius subjektus, ar įvykdyti tam tikrą parodomąjį procesą. Atlikto pažeidimo pobūdį ir mastą viršijanti alternatyvi sankcija neatitiktų proporcingumo kriterijaus. Vis dėlto atgrasomumo reikalavimas reiškia tai, kad alternatyviosios sankcijos turėtų būti prevencinio pobūdžio, be to, tokios, kurių perkantysis subjektas negalėtų traukti į įprastines veiklos sąnaudas. Atgrasomumas, nors ir neturi būti baudinio pobūdžio, bet turi viršyti paprastai patiriamas viešųjų pirkimų finansines sąnaudas, pavyzdžiui, bylinėjimosi išlaidų dydį, projekto atlikimo vėlavimo sąnaudas (netesybas) ir pan.
Veiksmingumas
Teismo skiriama alternatyvi sankcija taip pat privalo būti ne tik proporcinga ir atgrasanti, tačiau ir veiksminga, leidžianti pasiekianti alternatyvios sankcijos tikslus – sukelti neigiamas pasekmes perkančiajam subjektui už jo atliktus neteisėtus veiksmus (pažeidimus). Tokiu atveju, jei teismo skirta alternatyvi sankcija nedaro įtakos perkančiojo subjekto veiklai, neverčia perkančiojo subjekto laikytis PĮ nustatytų reikalavimų, tokia alternatyvi sankcija nėra veiksminga.
Pavyzdys
Teismas konstatavo, kad perkantysis subjektas atliko PĮ nuostatų pažeidimus ir taikė perkančiajam subjektui alternatyvią sankciją – baudą, kadangi nors pirkimo-pardavimo sutartis nėra pasibaigusi, tačiau teismo sprendimo priėmimo metu yra įvykdyta 90 procentų sutarties vertės, todėl alternatyvios sankcijos – sutarties galiojimo termino sutrumpinimas nebūtų veiksminga priemonė.
Atsižvelgiant į tai, teismas perkančiajam subjektui turėtų skirti iki 10 procentų sutarties vertės dydžio baudą.
Įstatymų leidėjas nenustatė konkrečių reikalavimų, kiek teismas gali trumpinti pirkimo-pardavimo sutarties terminą, kadangi tokios alternatyvios sankcijos skyrimas priklauso nuo konkrečių bylos aplinkybių, ginčo sutarties vykdymo etapų, įsigytų prekių, paslaugų ar darbų pobūdžio.
Vis dėlto, komentaro autorių nuomone, trumpindamas sutarties galiojimo trukmę, teismas turėtų palikti galioti sutartį tokiam laikotarpiui, kuris leistų užtikrinti perkančiojo subjekto veiklai reikalingų prekių, paslaugų ar darbų tiekimo nepertraukiamumą. Kitaip tariant, sutarties galiojimas turėtų būti trumpinamas iki tiek, kiek perkančiajam subjektui reikėtų laiko įvykdyti naują pirkimo procedūrą ir sudaryti naują pirkimo-pardavimo sutartį.
Teismas perkančiajam subjektui gali skirti baudą, siekiančią iki 10 procentų pirkimo-pardavimo sutarties vertės baudą. Vis dėlto, skirdamas baudą, teismas atitinkamą baudos dydį turėtų nustatyti atsižvelgdamas į PĮ 112 straipsnio 3-4 dalyse nustatytus reikalavimus, perkančiojo subjekto atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes, pažeidimo sunkumą, situacijos teisinio reguliavimo aiškumą ir teismų praktikos nuoseklumą konkrečiu atveju.
Komentaro autorių nuomone, baudos dydis gali būti parenkamas taikant dviejų pakopų procedūrą:
1) atitinkamai egzistuojant perkančiojo subjekto atsakomybę lengvinančioms ar sunkinančioms aplinkybėms didinant ar mažinant baudos dydį nuo baudos dydžio medianos – 5 procentų; ir
2) parinktą baudos dydį procentais paverčiant į nominalų baudos dydį, šį atitinkamai mažinant ar didinant atsižvelgiant į veiksmingumo, proporcingumo ir atgrasomumo principus, baudos dydį parenkant tokį, kuris nebūtų bausmė perkančiajam subjektui ir nebūtų sunkiai įvykdoma, tačiau ir nebūtų pernelyg švelni sankcija.
Pavyzdys
Teismas konstatavo, kad perkantysis subjektas atliko PĮ nuostatų pažeidimus ir taikė perkančiajam subjektui alternatyvią sankciją – baudą, kadangi pirkimo-pardavimo sutartis yra visiškai įvykdyta. Skirdamas perkančiajam subjektui baudą ir parinkdamas jos dydį teismas konstatavo, kad skiriama 8 procentų sutarties vertės bauda, kadangi perkančiojo subjekto veiksmuose matyti šiurkštūs PĮ nuostatų pažeidimai, tiekėjai perkančiajam subjektui teikė motyvuotas pretenzijas, pateikdami nuosekliai formuojamą, nekintančią teismų praktiką aktualiu klausimu (dėl tiekėjų kvalifikacijai keliamų reikalavimų atitiktį patvirtinančių dokumentų tikslinimo). Perkantysis subjektas nereagavo į tiekėjų pretenzijas, neleido susipažinti su tiekėjo pasiūlymu, nepaskelbė skelbimo apie sutarties skyrimą, atliko šiurkščius PĮ nuostatų pažeidimus, nepaisant to, kad perkančiajame subjekte veikia aukštos kvalifikacijos viešųjų pirkimų teisės specialistai, o perkantysis subjektas nuolat atlieka panašaus pobūdžio pirkimus. Taip pat nepateikė teismui prašytos informacijos ir dokumentų, trukdė vykdyti teisingumą.
Pavyzdys
Teismas konstatavo, kad perkantysis subjektas atliko PĮ nuostatų pažeidimus ir taikė perkančiajam subjektui alternatyvią sankciją – baudą.
Skirdamas perkančiajam subjektui baudą ir parinkdamas jos dydį teismas konstatavo, kad skiriama 2 procentų sutarties vertės bauda, kadangi perkančiojo subjekto veiksmuose nematyti šiukščių PĮ nuostatų pažeidimų, teismų praktika aktualiu klausimu nėra išplėtota, o perkantysis subjektas pirmą kartą vykdė pirkimą elektroninio aukciono būdu.
4. PĮ 112 straipsnio 4 dalyje yra įtvirtinta procedūrinė teisės norma, įtvirtinanti teismo pareigą motyvuoti sprendimą dėl alternatyvios sankcijos parinkimo ir skyrimo.
Teismo sprendimas turi būti pagrįstas ir teisėtas (CPK 263 straipsnis). Šie reikalavimai taikytini visų instancijų teismų priimamiems sprendimams ir yra susiję su įstatymu pavesta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimamą sprendimą, t. y. jį pagrįsti faktiniais ir teisiniais argumentais (CPK 270, 331 straipsniai). Teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodydamas, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad teisingumas įvykdytas atidžiai[32].
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai formuojamoje praktikoje ne kartą yra pažymėjęs, kad teismas sprendime pateiktas išvadas privalo motyvuoti ne tik nurodydamas atitinkamą teisės normą, bet ir išdėstydamas nustatytas aplinkybes, įrodymų vertinimą (CPK 270 straipsnio 4 dalis). Neišsamus ar nepakankamas bylos aplinkybių tyrimas pirmosios instancijos teisme yra vertinamas kaip proceso pažeidimas, sudarantis pagrindą panaikinti ar pakeisti teismo sprendimą[33].
Atsižvelgiant į tai, skirdamas alternatyvią sankciją teismas privalo išsamiai motyvuoti (nurodyti tiek faktinį, tiek teisinį pagrindą), kodėl parenkama būtent tokia alternatyvi sankcija ir būtent tokio dydžio alternatyvi sankcija.
Teismo pareiga motyvuoti sprendimus dėl alternatyvių sankcijų taikymo yra susijusi ir su tiekėjų bei perkančiųjų subjektų teisės į veiksmingą teisminę gynybą principo užtikrinimu, kadangi tik teismui nurodžius išsamius sprendimo motyvus, tiekėjas ar perkantysis subjektas gali pateikti išsamius atsikirtimus. Kaip nurodyta pirmiau, tiekėjo teisė ginčyti alternatyvių sankcijų taikymą ribojama tiekėjo suinteresuotumu (detaliau žiūrėti PĮ 107 straipsnio 1 dalies 4 punkto komentarą). Todėl tiekėjas gali ginčyti tik alternatyvios sankcijos, kuria trumpinamas pirkimo-pardavimo sutarties galiojimo terminas taikymą, konkretų jos dydį.
[1] Komentuojamos PĮ 112 straipsnio normos nustatytos įgyvendinant Direktyvos 2007/66/ES 2e straipsnį.
[2] Kita vertus, analogiško rezultato sprendinį kasacinis teismas yra taikęs ir anksčiau – dėl viešojo intereso apsaugos šalims laikinai išsaugojo neteisėtai sudarytos viešojo pirkimo sutarties padarinius (žr. LAT 2011 m. balandžio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2011).
[3] Direktyvos 2007/66/ES konstatuojamosios dalies 21 punktas.
[4] Direktyvos 2007/66/ES konstatuojamosios dalies 22 punktas.
[5] LAT 2015 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-326-415/2015.
[6] Direktyvos 2007/66/ES 2e straipsnio 2 dalis.
[7] LAT 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-359-469/2019.
[8] LAT 2018 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-427-378/2018.
[9] LAT 2020 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-124-248/2020.
[10] LAT 2015 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-440-415/2015.
[11] Direktyvos 2007/66/ES konstatuojamosios dalies 19-20 punktai.
[12] LAT 2015 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-326-415/2015.
[13] LAT 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-359-469/2019.
[14] LAT 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2011.
[15] LAT 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-359-469/2019.
[16] LAT 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-359-469/2019.
[17] LAT 2015 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367-248/2015.
[18] LAT 2015 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-647-180/2015.
[19] LAT 2013 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2013.
[20] LAT 2018 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-508-248/2018.
[21] LAT 2018 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-398-469/2018.
[22] LAT 2017 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-23-248/2017.
[23] LAT 2015 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-309-248/2015.
[24] „Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Viešųjų pirkimų reglamentavimo ir teismų praktikos apžvalga (II) Nr. AC-39-1,“ Teismų praktika 39 (2013).
[25] LAT 2013 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2013;
[26] LAT 2015 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-326-415/2015;
[27] LAT 2017 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-23-248/2017.
[28] LAT 2017 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-23-248/2017.
[29] LAT 2018 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-508-248/2018.
[30] LAT 2017 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-23-248/2017.
[31] LAT 2013 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2013.
[33] LAT 2011 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-244/2011; 2016 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-179-469/2016; 2018 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-326-1075/2018.
Komentarai
0 komentarų
Tam, kad paliktumėte komentarus prisijunkite