113 straipsnis. Žalos atlyginimas dėl šio įstatymo reikalavimų nesilaikymo

 

1. Teismas tenkina tiekėjo reikalavimą tik dėl žalos atlyginimo, jeigu pirkimo sutartis jau sudaryta ir buvo laikomasi šio įstatymo 64 straipsnio 8 dalies, 68 straipsnio 1 dalies, 94 straipsnio 1 ir 8 dalių, 108 straipsnio, 109 straipsnio 2 dalies, 110 straipsnio 2 dalies, 111 straipsnio, 112 straipsnio nuostatų ir mutatis mutandis taikomo Viešųjų pirkimų įstatymo 50 straipsnio 5 dalies nuostatos.

 

2. Tiekėjas, kreipdamasis į teismą dėl žalos atlyginimo, gali reikalauti atlyginti tiesioginius ar netiesioginius nuostolius, kurių atsirado dėl to, kad perkantysis subjektas nesilaikė šio įstatymo reikalavimų. Kai tiekėjas reikalauja atlyginti žalą, kuri apima ir tiesioginius, ir netiesioginius nuostolius, teismas tenkina didesnės vertės reikalavimą.

 

3. Kai reikalaujama atlyginti žalą, kuri yra tokio paties dydžio kaip pasiūlymo parengimo arba dalyvavimo pirkimo procedūroje išlaidos, žalos atlyginimo reikalaujantis tiekėjas turi įrodyti žalos dydį, taip pat tai, kad buvo pažeisti šio įstatymo reikalavimai ir kad dėl šio pažeidimo jis neteko galimybės sudaryti pirkimo sutartį ar preliminariąją sutartį.

 

Žalos atlyginimas yra vienas iš PĮ įtvirtintų tiekėjo teisių gynybos būdų, kuomet tiekėjui dėl perkančiojo subjekto neteisėtų veiksmų pirkimo procedūrų metu praradus galimybę sudaryti viešojo pirkimo sutartį, suteikiama teisė reikalauti iš perkančiojo subjekto atlyginti tiekėjo patirtus nuostolius (tiesioginius ar netiesioginius nuostolius), perkančiajam subjektui taikant deliktinę civilinę atsakomybę. Teisinio kvalifikavimo prasme tiekėjo žalos atlyginimo pagrindas yra perkančiojo subjekto pareigų, jam nustatytų ikisutartiniuose teisiniuose santykiuose (pavyzdžiui, tinkamai organizuoti viešojo pirkimo procesą, laikytis viešųjų pirkimų principų ir pan.), pažeidimas, kai dėl perkančiojo subjekto neteisėtų veiksmų pirkimo procedūrų metu su tiekėju nėra sudaroma pirkimo-pardavimo sutartis, tokiu būdu pažeidžiant tiekėjo teises ir teisėtus interesus, jo teisėtus lūkesčius.

Nuostolių atlyginimo institutas viešuosiuose pirkimuose – atskira, iš Europos Sąjungos teisinio reguliavimo išplaukianti ir nacionaliniais teisiniais instrumentais sustiprinama tiekėjų teisių gynybos priemonė, kurios taikymas turi užtikrinti veiksmingą pažeistų interesų gynybą^[1].

Nors žalos atlyginimo institutas ES teisėje atsirado dar 1989 metais^[2], Direktyvoje 89/665/EEB, įgyvendinant procesinės autonomijos principą, įtvirtinti tik minimalūs reikalavimai, kuriuos turi atitikti nacionalinėse teisės sistemose nustatytos peržiūros procedūros, kad būtų užtikrintas ES viešųjų pirkimų teisės reikalavimų laikymasis^[3]. Dėl to valstybės narės gali laisvai nustatyti sąlygas, kuriomis jų teisės sistemose turi būti taikomos Direktyvos 89/665/EEB 2 straipsnio 6 dalį perkeliančios nacionalinės teisės normos, taip pat galimus, jei reikia, šios direktyvos taikymo ribojimus, išimtis ar nukrypimus^[4].

Vis dėlto reali ir efektyvi tiekėjų pažeistų teisių gynyba pirkimo procedūrų metu nei ES teisės aktais, nei PĮ nuostatomis ilgą laiką nebuvo užtikrinta^[5]. Tokia teisinė situacija lėmė, kad perkantieji subjektai po laimėtojo nustatymo siekdavo kuo skubiau sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį, siekiant įgyti imunitetą nuo bet kokių neigiamų pasekmių, susijusių su pirkimo procedūrų reikalavimų pažeidimais. Atskirose valstybėse narėse, net ir nustačius teisinį mechanizmą tiekėjo patirtai žalai atlyginti, jam tenkanti įrodinėjimo našta buvo didelė, todėl net ir esant atitinkamam teisiniam mechanizmui, juo pasinaudoti tiekėjams būdavo itin sudėtinga^[6].

Veiksmingumo principas reikalauja, kad perkančiojo subjekto sprendimų peržiūros procedūra ir jos taikymas neturi būti toks, kad pasinaudojimas šia procedūra tiekėjams pasidarytų praktiškai neįmanomas ar labai sudėtingas^[7].

Įgyvendinant Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio nuostatas ir jų aiškinimą konstitucinėje jurisprudencijoje^[8], PĮ nenustatyta visiško nuostolių atlyginimo principo išimčių, todėl perkantieji subjektai yra įpareigoti atlyginti visus tiekėjo patirtus tiesioginius ar netiesioginius nuostolius, kurie yra išreiškiami piniginė išraiška^[9],[10]. Nors PĮ 113 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tiekėjas gali reikalauti tik tiesioginių, arba tik netiesioginių nuostolių atlyginimo, tokia nuostata nereiškia visiško nuotolių atlyginimo principo ribojimo, kadangi atlyginus tiekėjo patirtus netiesioginius nuostolius, kartu atlyginami visi tiekėjo patirti nuostoliai (detaliau žiūrėti PĮ 113 straipsnio 2 dalies komentarą).

Be PĮ 113 straipsnyje įtvirtintų nuostatų, sprendžiant dėl tiekėjo patirtos žalos atlyginimo, kartu (sistemiškai) taikomi ir CK 6.245–6.249 straipsniai, 6.251 straipsnis, 6.263 straipsnis ir kitos teisės normos, atsižvelgiant į toliau nurodomą viešųjų pirkimų teisinio elemento specifiką.

PĮ 113 straipsnyje^[11] reglamentuojamos tik situacijos, kuomet tiekėjas žalos atlyginimo iš perkančiojo subjekto reikalauja dėl PĮ nustatytų reikalavimų nesilaikymo. Tuo atveju, jei tiekėjo patirta žala nėra susijusi su PĮ nuostatų pažeidimais (pavyzdžiui, žala dėl netinkamo pirkimo-pardavimo sutarties vykdymo ir pan.), tokios situacijos sprendžiamos taikant tik CK ir kitų įstatymų nuostatas.

Teisę kreiptis į teismą dėl neteisėtais perkančiojo subjekto veiksmais sukeltos žalos atlyginimo (vadovaujantis PĮ 113 straipsnio nuostatomis) turi bet kuris viešojo pirkimo procese dalyvavęs tiekėjas (detaliau žiūrėti PĮ 107 straipsnio 1 dalies 2 punkto komentarą). Nors tiekėju yra laikoma ir atitinkama tiekėjų grupė, pavyzdžiui – jungtinės veiklos partneriai (detaliau žiūrėti PĮ 2 straipsnio 14 dalies komentarą), tačiau teisę kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo turi bet kuris iš ūkio subjektų grupės narių, nereikalaujant, kad jie inicijuotų peržiūros procedūrą kaip bendraieškovai. Toks platus teisinis suinteresuotumas reikalauti žalos atlyginimo kyla iš ESTT suformuotos praktikos^[12], pagal kurią tiekėjo teisė reikalauti žalos atlyginimo vienam iš ūkio subjektų grupės narių yra pripažįstama labiau už teisę ginčyti perkančiojo subjekto sprendimus.

Prieš komentuojant konkrečias PĮ 113 straipsnio teisės normas, aktualu apžvelgti civilinės atsakomybės sąlygas, kurios yra svarbios taikant ir aiškinant sistemiškai PĮ 113 straipsnį, kurių egzistavimas yra būtina prielaida, tiekėjui siekiant reikalauti patirtos žalos atlyginimo:

1. Įsiteisėjusiu teismo sprendimu yra konstatuoti perkančiojo subjekto neteisėti veiksmai, dėl kurių tiekėjas neteko galimybės sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį ar preliminariąją pirkimo-pardavimo sutartį;

Pagal kasacinio teismo praktiką, Lietuvoje yra įtvirtinta dviejų pakopų procedūra, siekiant PĮ 113 straipsnyje nustatyta tvarka reikalauti iš perkančiojo subjekto tiekėjo patirtos žalos atlyginimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. gruodžio 20 d. nutartimi^[13] pakeitė anksčiau suformuotą praktiką dėl tiekėjų patirtos žalos, susijusios su neteisėtais perkančiojo subjekto veiksmais, atlyginimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos keitimas yra susijęs su Direktyvoje 89/665/EEB nustatyta galimybe valstybėms narėms nustatyti dvipakopę procedūrą. Taigi Lietuvoje dvipakopė žalos atlyginimo sistema išplaukia ne iš teisinio reguliavimo, o jį aiškinančios teismų praktikos.

Kasacinis teismas nustatė, kad reikalauti nuostolių atlyginimo iš perkančiųjų subjektų tiekėjai gali tik tada, kai jau yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, kuriuo konstatuoti perkančiojo subjekto neteisėti veiksmai, kuriais pažeistos tiekėjo teisės, ir labiausiai tikėtina, kad jis būtų laimėjęs viešą pirkimą bei sudaręs viešo pirkimo sutartį (prejudicinė byla)^[14].

Tai reiškia, kad, siekiant reikalauti žalos atlyginimo iš perkančiųjų subjektų, būtina inicijuoti du savarankiškus teisminius procesus (bylą dėl perkančiojo subjekto sprendimų ginčijimo ir bylą dėl žalos atlyginimo), einančius vienas po kito, o ne iš karto. Dėl pirmiau nurodytos LAT suformuotos dvipakopės žalos atlyginimo procedūros CPK 423¹ straipsnio 2 dalies nuostatos iš dalies tapo neįgyvendinamos, kadangi reikalavimas dėl žalos atlyginimo nuo šiol įprastai negali būti pareikštas kartu su reikalavimais, atsirandančiais iš viešųjų pirkimų teisinių santykių.

Pirmiau nurodyta taisyklė dėl dvipakopės žalos atlyginimo procedūros netaikoma tik tais atvejais, kai byloje dėl žalos atlyginimo tiekėjas įrodo, kad jis dėl objektyvių priežasčių negalėjo iš anksto nuginčyti neteisėto perkančiojo subjekto sprendimo^[15], pavyzdžiui, perkantysis subjektas sudarė pirkimo-pardavimo sutartį netaikydama atidėjimo termino (detaliau žiūrėti PĮ 94 straipsnio 8 dalies komentarą). Tokiu atveju tiekėjas gali kreiptis į teismą, kartu reikalaudamas ir pripažinti perkančiojo subjekto sprendimą neteisėtu ir taikyti perkančiajam subjektui deliktinę civilinę atsakomybę.

2. Egzistuoja perkančiojo subjekto civilinei atsakomybei kilti būtinos sąlygos – žala (CK 6.249 straipsnis) ir priežastinis ryšys tarp žalos ir perkančiojo subjekto neteisėtų veiksmų (CK 6.247 straipsnis).

Ieškovui (tiekėjui), siekiančiam prisiteisti žalos atlyginimą iš perkančiojo subjekto, reikia įrodyti tik perkančiojo subjekto neteisėtus veiksmus, žalą ir priežastinį ryšį tarp jų (t. y. nereikia įrodyti perkančiojo subjekto kaltės)^[16]. Pirmiau nurodytos pozicijos laikosi ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismas^[17]. Perkančiojo subjekto kaltė yra preziumuojama (CK6.248 straipsnis).

Atsižvelgiant į pirmiau nurodytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą dvipakopę žalos atlyginimo taisyklę, perkančiojo subjekto neteisėti veiksmai yra konstatuojami prejudicinėje byloje dėl perkančiojo subjekto sprendimų panaikinimo, tuo tarpu likusios perkančiojo subjekto civilinės atsakomybės sąlygos – žala ir priežastinis ryšys tarp žalos ir perkančiojo subjekto neteisėtų veiksmų, tiekėjo privalo būti įrodinėjamos antroje pakopoje – civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo^[18].

 

Žala (CK 6.249 straipsnis)

Žala yra asmens turto netekimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Tiekėjo patirtą žalą sudaro arba negautos pajamos (t. y. realiai numatytos gauti lėšos, jeigu nebūtų pažeidimo), kurias tiekėjas būtų gavęs, jei jis būtų sudaręs ir vykdęs pirkimo-pardavimo sutartį (netiesioginė žala), arba tiekėjo patirtos pasiūlymo rengimo ir dalyvavimo viešojo pirkimo procedūroje išlaidos (tiesioginė žala).

PĮ 113 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tiekėjas gali reikalauti arba tiesioginės žalos, arba netiesioginės žalos atlyginimo.

 

Netiesioginiai nuostoliai

Negautas pajamas kaip nuostolius apibūdina tokie požymiai kaip pagrįstas tikėtinumas jas gauti, jeigu perkančiojo subjekto atlikto pažeidimo nebūtų, ir pajamos, suprantant jas kaip sumą, kurią sudarytų lėšos, kuriomis asmuo praturtėtų iš teisėtos veiklos įvykdžius pirkimo-pardavimo sutartį^[19]. Kitaip tariant, negautos tiekėjo pajamos yra negautas tiekėjo grynasis pelnas, iš tiekėjo pasiūlyme nurodytos kainos (pajamų) atimant visus tiekėjo patirtinus pirkimo-pardavimo sutarties vykdymo kaštus, įskaitant visus privalomus mokėti mokesčius.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad žalos dydis privalo būti grindžiamas atsižvelgiant į konkursiniame pasiūlyme nurodytas kainas, kurios galiojo pirkimo metu^[20], t. y. tiekėjo gautinomis pajamomis yra laikoma tiekėjo pasiūlyme nurodyta kaina. Dėl to įprastai tiekėjas gautinų pajamų dydžio (bruto) įrodinėti neprivalo. Vis dėlto galimi atvejai, kai tiekėjas patirtos žalos atlyginimo gali reikalauti ne dėl to, kad su juo nepagrįstai nebuvo sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis, tačiau tais atvejais, kai perkantysis subjektas pažeisdamas PĮ nuostatas tiekėjui sukėlė atitinkamą žalą, pavyzdžiui, atskleisdamas tiekėjo konfidencialią informaciją, nepagrįstai įtraukdamas į nepatikimų tiekėjų sąrašą ir kt.

Nustatant grynąjį pelną (negautas pajamas neto), turi būti atsižvelgiama į visas, vykdant ūkinę komercinę veiklą, patiriamas sąnaudas, įskaitant ir veiklos sąnaudas (t. y. darbo užmokestį, darbo priemonių įsigijimą, darbo vietų įrengimą, privalomus mokėti mokesčius ir pan.). Atskaičius iš visų pajamų (įplaukų) sąnaudas, o iš šių – ir pelno mokestį pagal Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymą, subjektui liktų grynasis pelnas, t. y. tai, kuo būtų pagerėjusi nukentėjusio asmens turtinė padėtis^[21].

 

Pavyzdys

Įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustačius neteisėtus perkančiojo subjekto veiksmus, dėl kurių tiekėjas prarado galimybę sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį, tiekėjas kreipėsi į teismą dėl žalos (negauto grynojo pelno) atlyginimo.

Tiekėjas perkančiajam subjektui pateikė pasiūlymą dėl 10 vnt. lengvųjų automobilių pardavimo už 300 000 Eur su PVM.

Negautą grynąjį pelną tiekėjas galėtų apskaičiuoti iš 300 000 Eur su PVM atimdamas šiuos pirkimo-pardavimo sutarties vykdymo kaštus:

1. Prekių įsigijimo kaštus – 230 000 Eur su PVM;
2. Prekių transportavimo kaštus – 15 000 Eur su PVM;
3. Prekių draudimo kaštus – 1 500 Eur su PVM;
4. Prekių transportavimo kaštus – 15 000 Eur su PVM;
5. Sutarties įvykdymo užtikrinimo pateikimo kaštus – 1 000 Eur su PVM;
6. Darbuotojų kaštus – 1 500 Eur su PVM;
7. Pelno mokesčio kaštus – 12 900 Eur.

Atsižvelgiant į tiekėjo pasiūlymą nurodytą 300 000 Eur be PVM kainą ir patirtinus 276 900 Eur sutarties vykdymo kaštus, tiekėjas galėtų reikalauti 23 100 Eur (300 000 Eur – 276 900 Eur = 23 100 Eur) žalos atlyginimo iš perkančiojo subjekto.

 

Tiesioginiai nuostoliai

Tiesioginius nuostolius sudaro tiekėjo realiai patirti dalyvavimo pirkimo procedūroje kaštai, t. y. išlaidos, patirtos tiek rengiantis pirkimo procedūroms, ruošiant ir pateikiant pasiūlymą ar paraišką pirkime patirtas išlaidas, tiek ir dalyvavimo pirkimo procedūroje išlaidos, pavyzdžiui, kelionių į derybas, vertėjo, maketo ar pavyzdžio gamybos ir kitas su dalyvavimu pirkime susijusias išlaidas (detaliau žiūrėti PĮ 113 straipsnio 3 dalies komentarą).

 

Pavyzdys

Įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustačius neteisėtus perkančiojo subjekto veiksmus, dėl kurių tiekėjas prarado galimybę sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį, tiekėjas kreipėsi į teismą dėl tiesioginės žalos atlyginimo.

Tiekėjas galėtų reikalauti tokių dalyvavimo pirkimo procedūrose išlaidų atlyginimo:

1. Pirkimo sąlygų vertimo išlaidų – 600 Eur su PVM;
2. Pasiūlymo galiojimo užtikrinimo išlaidų – 200 Eur su PVM;
3. Kelionių išlaidų – 1 500 Eur su PVM;
4. Išlaidų darbuotojams – 350 Eur su PVM.

Atsižvelgiant į tiekėjo realiai patirtas pasiūlymo rengimo ir dalyvavimo pirkimo procedūrose išlaidas, tiekėjas galėtų reikalauti perkančiojo subjekto atlyginti 2 650 Eur dydžio tiesioginės žalos atlyginimo.

 

Priežastinis ryšys

Atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais perkančiojo subjekto civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi perkančiojo subjekto veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu (CK 6.247 straipsnis), t. y. nuostoliai yra atlyginami tik įrodžius priežastinį ryšį tarp tokių nuostolių ir neteisėtos veiklos.

Reikalaujant nuostolių iš perkančiojo subjekto, svarbi dalis tenka įrodinėjant priežastinį ryšį, t. y. siekiui įrodyti, kad, jeigu perkantysis subjektas nebūtų padaręs pažeidimo (neteisėtai neatmetęs pasiūlymą arba neteisėtai palikęs tiekėją, kurio pasiūlymas privalėjo būti atmestas), nukentėjęs tiekėjas būtų sudaręs ir įvykdęs pirkimo-pardavimo sutartį bei nebūtų patyręs žalos, t. y. būtų gavęs tas pajamas, kurias teisėtai tikėjosi gauti. Sprendžiant klausimą dėl tiekėjo netiesioginių nuostolių atlyginimo iš esmės susiduriama su tam tikro pobūdžio tikimybės vertinimu, nes bet kokiu atveju teismas vertina teorinę situaciją – ar galėjo būti sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis. Teismas tokio pobūdžio ginče pagal šalių pateiktus įrodymus ir argumentus turi spręsti, kurios šalies pateikiamas nematerializuotos (nesamos) situacijos scenarijus realesnis, bei nustatyti pagrįstų prielaidų jam įvykti, jei nebūtų buvę atlikti neteisėti veiksmai^[22].

Pagal kasacinio teismo formuojamas taisykles^[23] ginčo šalių interesų pusiausvyra nustatoma, atsižvelgiant į šalių galimybes realiai apginti savo teises: 

Pirma, tiekėjui pakanka įrodyti, kad jis būtų buvęs pirkimo laimėtojas ir tai prilygsta nuneigiamai perkančiojo subjekto civilinės atsakomybės prezumpcijai^[24];

Antra vertus, – perkantieji subjektai, o ne tiekėjai turi įrodyti, kad su ieškovu (tiekėju) bet kuriuo atveju viešo pirkimo sutartis nebūtų buvusi sudaryta, net ir esant konstatuotam jos pažeidimui.

Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad jei tiekėjas teismui pateikia reikalavimą atlyginti žalą, toks šalių ginčas pagal įstatymą nekvalifikuotinas kaip turintis viešojo intereso gynimo elementą ir CPK 423¹ straipsnyje nustatytos viešųjų pirkimų bylų nagrinėjimo ypatumus reglamentuojančios procesinės taisyklės tokiose bylose netaikytinos^[25]. Taigi tiekėjo ir perkančiojo subjekto ginčas dėl pastarosios civilinės atsakomybės iš esmės prilygsta įprastiniam civiliniam tokio pobūdžio ginčui, kuriame teismo aktyvumas yra smarkiai apribotas pačių ginčo šalių rungimosi.

Tai, kad pagal kasacinio teismo praktiką ieškovui (tiekėjui) nereikia įrodinėti sau nepalankių veiksmų, savaime nereiškia, jog, atsakovui (perkančiajam subjektui) pateikus argumentus (įrodymus), kad pirkimo-pardavimo sutartis su ieškovu dėl kokių nors teisėtų priežasčių vis tiek (net ir nesant neteisėtų jos veiksmų) nebūtų sudaryta, pastarajam nereikia į tai atsikirtinėti, t. y. kad jis atleidžiamas nuo savo reikalavimų pagrįstumo įrodinėjimo pareigos.

Kaip nurodyta pirmiau, sprendžiant dėl neteisėtų perkančiojo subjekto veiksmų ir nustatant priežastinį ryšį tarp perkančiojo subjekto neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, perkančiajam subjektui tenka pareiga įrodyti, kad nepaisant perkančiojo subjekto neteisėtų veiksmų, dėl tam tikrų teisėtų ir pateisinamų priežasčių pirkimo-pardavimo sutartis su žalos atlyginimo reikalaujančiu tiekėju nebūtų sudaryta ar tiekėjas nebūtų buvęs pajėgus įvykdyti pirkimo-pardavimo sutartį^[26]. Tuo tarpu tiekėjas neturi įrodinėti hipotetinių, sau nepalankių aplinkybių (pavyzdžiui, kad jo pasiūlyta kaina perkančiajam subjektui yra per didelė)^[27].

 

Kaltė

Perkančiojo subjekto deliktinės civilinės atsakomybės taikymui reikšmės neturi nustatyto PĮ nuostatų pažeidimo sunkumas ar perkančiojo subjekto kaltės forma. Perkantysis subjektas už  nuostatų pažeidimus atsako be kaltės, nepriklausomai nuo to, kokias konkrečiai PĮ nuostatas ji pažeidė^{[28], [29]}.

 

1. PĮ 113 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalos atlyginimas yra išimtinė tiekėjų teisių gynybos priemonė tais atvejais, kai pirkimo-pardavimo sutartis yra sudaryta neteisėtai, tačiau nėra teisinio pagrindo pripažinti ją negaliojančia PĮ 113 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka (detaliau žiūrėti PĮ 111 straipsnio 1 dalies komentarą).

Kitaip tariant, PĮ 113 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tiekėjas gali kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo tik tais atvejais, kai neteisėtai sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo pripažinta negaliojančia PĮ 111 straipsnyje nustatyta tvarka. Tokiais atvejais žalos atlyginimas yra vienintelė galima tiekėjo pažeistų teisių gynybos priemonė^[30].

Komentaro autorių nuomone, įstatymų leidėjas, perkeldamas Direktyvos 2007/66/EB^[31] 2 straipsnio 7 dalį, pernelyg susiaurino jos taikymo apimtį, PĮ 113 straipsnio 1 dalyje nustatydamas, kad reikalavimas atlyginti tiekėjo patirtą žalą galimas tuo atveju, kai buvo, be kita ko, laikomasi PĮ 64 straipsnio 5 dalies ir 68 straipsnio 8 straipsnio nuostatų. Jei atitinkamos Direktyvos 2007/66/EB nuostatos būtų pažodžiui perkeltos į PĮ 113 straipsnio 1 dalį, ši turėtų būti aiškinama ir taikoma tik kartu su PĮ 111 straipsnio 1 dalies ir PĮ 112 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kurios nesieja pirkimo-pardavimo sutarties negaliojimo ir alternatyvių sankcijų taikymo su PĮ 64 straipsnio 5 dalies ir 68 straipsnio 8 straipsnio nuostatų pažeidimu.

Įprastai tiekėjui žala dėl neteisėtai su juo nesudarytos pirkimo-pardavimo sutarties būtent ir atsiranda tuomet, kai nebuvo laikomasi PĮ 64 straipsnio 5 dalies ir 68 straipsnio 8 straipsnio nuostatų ir tiekėjo pasiūlymas buvo nepagrįstai atmestas, tačiau nebuvo PĮ 111 straipsnyje nustatytų sąlygų pripažinti neteisėtai sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia, o perkančiajam subjektui buvo pritaikytos PĮ 112 straipsnio 1 dalyje nustatytos alternatyvios sankcijos.

Atsižvelgiant į tai, PĮ 113 straipsnio 1 dalies taikymas labai susiaurinamas, siejamas su neįprastinėmis situacijomis, kai tiekėjas žalos patiria dėl ne su pasiūlymo vertinimo susijusių neteisėtų perkančiojo subjekto veiksmų (pavyzdžiui, atkleistos konfidencialios informacijos).

Reikalavimas dėl tiesioginių ar netiesioginių nuostolių atlyginimo tenkinamas tais atvejais, kai egzistuoja pirmiau (PĮ 113 straipsnio komentaro įžangoje) nurodytos perkančiojo subjekto civilinės atsakomybės sąlygos, bei egzistuoja toliau nurodytos aplinkybės:

 

1. Pirkimo-pardavimo sutartis jau yra sudaryta

Įstatymų leidėjas PĮ 113 straipsnio 1 dalyje nustatė, kad tiekėjo patirtų nuostolių atlyginimas, kaip tiekėjo teisių gynimo priemonė, gali būti taikoma tik tais atvejais, kuomet pirkimo procedūra yra baigta – yra sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis, išskyrus šio PĮ 113 straipsnio 3 dalyje nustatytus atvejus (detaliau žiūrėti PĮ 113 straipsnio 3 dalies komentarą).

Vadovaujantis PĮ 112 straipsnio nuostatomis, teismo perkančiajam subjektui dėl PĮ nuostatų pažeidimo taikytos alternatyvios sankcijos nedaro jokios įtakos tiekėjo galimybei pasirinkti reikalauti atlyginti patirtą žalą ar priteisiamos žalos dydžiui.

 

2. Nėra PĮ 111 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų, kuomet sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis paliekama galioti (detaliau žiūrėti PĮ 111 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 punkto komentarą)

Tai reiškia, kad tenkinamas reikalavimas tik atlyginti tiekėjo patirtus nuostolius tais atvejais, kai perkantysis subjektas nepadarė PĮ pažeidimų, kurie sudarytų pagrindą pripažinti pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia PĮ 111 straipsnio 1 dalies 1-3 punktų pagrindu (detaliau žiūrėti PĮ 111 straipsnio 1 dalies komentarą):

1. perkantysis subjektas sudarė pirkimo sutartį ar preliminariąją sutartį paskelbęs apie tarptautinį pirkimą Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje arba paskelbęs apie supaprastintą pirkimą CVP IS, kai tai yra būtina pagal PĮ reikalavimus (PĮ 111 straipsnio 1 dalies 1 punktas);
2. perkantysis subjektas nepažeidė PĮ 94 straipsnio 8 dalyje, 108 straipsnio 2 dalyje ar 109 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų ir nėra kitų PĮ 111 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytų aplinkybių, dėl kurių sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis galėtų būti pripažinta negaliojančia (PĮ 111 straipsnio 1 dalies 2 punktas);
3. perkantysis subjektas nepažeidė PĮ 87 straipsnio 9 ir 10 dalių nuostatų ir nėra kitų PĮ 111 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytų aplinkybių, dėl kurių sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis galėtų būti pripažinta negaliojančia (PĮ 111 straipsnio 1 dalies 3 punktas);
4. nesant kitų PĮ imperatyviųjų nuostatų pažeidimų bei kitų PĮ 111 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytų aplinkybių, dėl kurių sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis galėtų būti pripažinta negaliojančia (PĮ 111 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

 

2. PĮ 113 straipsnio 2 dalyje yra įgyvendintas dvigubo baudimo draudimo principas, nustatant, kad tiekėjas negali kartu reikalauti perkančiojo subjekto atlyginti tiek tiesioginių, tiek netiesioginių nuotolių atlyginimo.

Paraiškos ar pasiūlymo rengimo ir pateikimo kaštus, kurie tiekėjų teisėtų interesų pažeidimo atveju tampa tiesioginiais nuostoliais, tiekėjai patiria nepriklausomai nuo to, ar jie bus paskelbti pirkimo laimėtojais ir su jais bus sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis, ar ne (nebent pirkimo sąlygos nustato kitaip). Pirkimo laimėtojo patirtos pasiūlymo rengimo ir pateikimo išlaidos įprastai yra padengiamos gaunant pirkimo-pardavimo sutarties naudą^[32].

Tuo atveju, jeigu tiekėjas pasirenka reikalauti perkančiojo subjekto atlyginti jo patirtus netiesioginius nuostolius (negautą grynąjį pelną, prarastą galimybę sutaupyti ir t. t.), tiekėjas negali kartu reikalauti atlyginti ir pasiūlymo rengimo kaštus, kadangi juos tiekėjas būtų patyręs bet kuriuo atveju. Tuo tarpu pasiūlymo rengimo ir pateikimo išlaidų (tiesioginių nuostolių) ir netiesioginių nuostolių atlyginimas iš esmės reikštų, kad tiekėjas atsidurtų geresnėje padėtyje, nei tuo atveju, jei nebūtų perkančiojo subjekto neteisėtų veiksmų ir tiekėjas būtų įvykdęs pirkimo-pardavimo sutartį.

Kitaip tariant, jei pirkimo-pardavimo sutartis būtų sudaryta su tiekėju ir iš šio sandorio jis būtų gavęs pajamų bei patyręs išlaidų, išlaidos, patirtos rengiantis dalyvauti ir dalyvaujant pirkimo procedūrose, jam atskirai nebūtų atlyginamos (išskyrus atvejus, kai nustatyti prizai už dalyvavimą). Iš principo darytina prielaida, kad tiekėjai, dalyvaudami pirkimo procedūrose ir pateikdami pasiūlymus, galutine pasiūlymo kaina siekia gauti tokios finansinės naudos, kuri būtų didesnė už visas su pirkimo procedūromis ir sutartimi susijusias išlaidas^[33].

Dėl šios priežasties, siekiant nesudaryti galimybės perkančiajam subjektui taikyti dvigubos civilinės atsakomybės, įstatymų leidėjas, įgyvendindamas kasacinio teismo išaiškinimus civilinėje byloje Nr. 3K-3-413-378/2015^[34], PĮ 113 straipsnio 2 dalyje įtvirtino draudimą kartu reikalauti ir tiesioginių nuostolių, ir netiesioginių nuostolių atlyginimo. Tuo atveju, jei tiekėjas vis dėlto reikalauja tiek tiesioginių nuostolių, tiek netiesioginių nuostolių atlyginimo, teismas turėtų tenkinti didesnės vertės reikalavimą, į jį įskaitydamas mažesnįjį.

 

Pavyzdys

Tiekėjas kreipėsi į teismą, prašydamas perkančiojo subjekto atlyginti jo patirtus 1 000 Eur dydžio pasiūlymo rengimo kaštus ir 5 000 Eur dydžio netiesioginius nuostolius, kuriuos sudaro tiekėjo negautas grynasis pelnas, tiekėjui praradus galimybę sudaryti ir įvykdyti pirkimo-pardavimo sutartį.

Teismas, konstatavęs, kad egzistuoja pagrindas perkančiajam subjektui taikyti civilinę atsakomybę nesant civilinės atsakomybės mažinimo pagrindų, tiekėjui turėtų priteisti 5 000 Eur netiesioginių nuostolių atlyginimą (didesnės vertės reikalavimas), kaip apimantį tiek tiesioginių nuostolių, tiek netiesioginių nuostolių atlyginimą.

 

Egzistuoja situacijos, kai tiekėjas iš vykdomos pirkimo-pardavimo sutarties negauna grynojo pelno, tačiau pirkimo-pardavimo sutartis yra sudaroma siekiant gauti kitą naudą, pavyzdžiui, reklamą, siekiant įeiti į rinką, sutaupyti pasiekiant masto ekonomiją ir kt. Tokiais atvejais įprastai tiekėjas patiria didesnius tiesioginius nuostolius, nei netiesioginius nuostolius, todėl tiekėjui išlieka teisė reikalauti tik tiesioginių nuostolių atlyginimo.

 

3. PĮ 113 straipsnio 3 dalyje įstatymų leidėjas įtvirtino galimybę tiekėjui reikalauti tiesioginių nuostolių atlyginimo tais atvejais, kai perkantysis subjektas pažeidė PĮ nustatytus reikalavimus, o dėl tokio pažeidimo tiekėjas nepagrįstai prarado galimybę sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį. Iš esmės PĮ 113 straipsnio 3 dalyje atkartojama PĮ 113 straipsnio 1 dalies nuostata dėl tiekėjo patirtos žalos  atlyginimo, nustatant, kad tiekėjo patirtus tiesioginius nuostolius sudaro pasiūlymo rengimo išlaidos.

Teisę į tiesioginių nuostolių atlyginimą tiekėjas įgyja nepriklausomai nuo to, kokie konkrečiai PĮ nustatyti reikalavimai buvo pažeisti, tačiau, kaip minėta, tiekėjui kyla pareiga įrodyti tiek pažeidimą (CK 6.246 straipsnis), tiek patirtos žalos dydį (CK 6.249 straipsnis), tiek ir priežastinį ryšį tarp patirtos žalos ir perkančiojo subjekto padarytų PĮ pažeidimų (CK 6.247 straipsnis), t. y. įrodyti, kad nesant perkančiojo subjekto padaryto PĮ pažeidimo, tiekėjas būtų sudaręs viešojo pirkimo sutartį ir tokiu būdu būtų atlygintos pasiūlymo parengimo ir dalyvavimo pirkimo procedūroje išlaidos (detaliau žiūrėti PĮ 113 straipsnio 1 dalies komentarą pirmiau). Kitaip tariant, teisės į tiesioginių nuostolių ar netiesioginių nuostolių atlyginimą įgyvendinimo sąlygos iš esmės yra tapačios^[35].

Komentaro autorių nuomone, PĮ 113 straipsnio 3 dalyje pateikiama pasiūlymo parengimo išlaidų sąvoka apima tiekėjo išlaidas, patirtas rengiantis pateikti, rengiant ir pateikiant pasiūlymą ar paraišką pirkime, pavyzdžiui, vertimo, kelionės, apžiūros, spausdinimo, darbuotojų ir kt. išlaidos.

PĮ 113 straipsnio 3 dalyje pateikiama sąvoka dalyvavimo pirkimo procedūroje išlaidos apima tiekėjo išlaidas, patirtas tiek rengiantis pirkimo procedūroms, rengiant ir pateikiant pasiūlymą ar paraišką pirkime patirtas išlaidas, tiek ir dalyvavimo pirkimo procedūroje išlaidas, pavyzdžiui, kelionių į derybas, vertėjo, maketo ar pavyzdžio gamybos ir kitas su dalyvavimu pirkime susijusias išlaidas. Kitaip tariant, sąvoka dalyvavimo pirkimo procedūroje išlaidos apima tiek pasiūlymo parengimo, tiek dalyvavimo pirkimo procedūroje išlaidas.

PĮ 113 straipsnio 3 dalyje nustatyta teise reikalauti atlyginti žalą tiekėjas gali pasinaudoti tais atvejais, jeigu perkantysis subjektas, nesilaikydamas PĮ 41 straipsnio 3 dalyje nustatytų sąlygų, neteisėtai nutraukė pirkimo procedūras (detaliau žiūrėti PĮ 41 straipsnio komentarą)^[36], perkantysis subjektas neteisėtai pakeitė pirkimo sąlygas ir dėl to pirkimo procedūros buvo nutrauktos (detaliau žiūrėti PĮ 48 straipsnio komentarą), perkantysis subjektas nepagrįstai atsisakė sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį su pirkimo laimėtoju (detaliau žiūrėti PĮ 94 straipsnio komentarą), perkančiojo subjekto paskelbtos pirkimo sąlygos buvo pripažintos neteisėtomis ir pirkimo procedūros buvo nutrauktos ir kt.

 

Pavyzdys

Perkantysis subjektas iki galutinės pasiūlymų pateikimo dienos, nenurodydamas priežasčių, nutraukė pirkimo procedūras. Teismas konstatavo, kad perkantysis subjektas nepagrįstai nutraukė pirkimo procedūras, tokiu būdu pažeisdamas ikisutartinius teisinius santykius, tiekėjų teisėtų lūkesčių principą.

Tiekėjas kreipėsi į teismą, prašydamas perkančiojo subjekto atlyginti jo patirtus 1 000 Eur dydžio pasiūlymo rengimo kaštus, tiekėjui praradus galimybę sudaryti ir įvykdyti pirkimo-pardavimo sutartį.

Teismas, konstatavęs, kad tiekėjas būtų buvęs pirkimo laimėtojas ir būtų sudaręs pirkimo-pardavimo sutartį, turėtų tiekėjo naudai iš perkančiojo subjekto priteisti tiekėjo patirtas pasiūlymo rengimo išlaidas.

 

Pavyzdys

Perkančiajam subjektui paskelbus skelbimą apie pirkimą, tiekėjas Nr. 1 teikė pretenziją dėl pirkimo sąlygų neteisėtumo. Perkančiajam subjektui atmetus pretenziją, tiekėjas Nr. 1 su ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti pirkimo sąlygas neteisėtomis ir pirkimo procedūras nutraukti. Teismas tenkino ieškinio reikalavimą ir pripažino pirkimo sąlygas neteisėtomis bei nutraukė pirkimo procedūras.

Tokiu atveju Tiekėjas Nr. 2 (taip pat ir kiti pirkime dalyvavę tiekėjai) gali kreiptis į teismą, reikalaudamas atlyginti patirtus tiesioginius nuostolius, kuriuos Tiekėjas Nr. 2 patyrė rengdamas pasiūlymą.

---