Šio straipsnio komentaras atnaujintas atsižvelgiant į teisės aktų, teismų praktikos, Europos Komisijos, Viešųjų pirkimų tarnybos pozicijos pasikeitimus ir parengtas remiantis 2020 m. autorių kolektyvo (dr. Deividas Soloveičik LL.M, MCIArb (atsakingasis redaktorius), dr. Karolis Šimanskis (atsakingasis redaktorius), Žydrūnė Biliūnaitė–Zubavičė, Kristina Ivanovė, Dovilė Jankauskytė, Karolina Keršytė, Matas Malijonis) parengtomis Metodinėmis priemonėmis.

43 straipsnis. Alternatyvūs pasiūlymai

 1. Perkančioji organizacija gali leisti arba reikalauti, kad tiekėjai pateiktų alternatyvius pasiūlymus. Skelbime apie pirkimą arba kvietime patvirtinti susidomėjimą perkančioji organizacija privalo nurodyti, kad leidžiama, neleidžiama ar reikalaujama pateikti alternatyvius pasiūlymus. Alternatyvūs pasiūlymai turi būti susiję su pirkimo objektu.

2. Perkančioji organizacija pirkimo dokumentuose nurodo minimalius reikalavimus, kuriuos turi atitikti alternatyvūs pasiūlymai, ir konkrečius jų pateikimo reikalavimus, įskaitant tai, ar alternatyvūs pasiūlymai gali būti teikiami tik pateikus pagrindinį pasiūlymą. Perkančioji organizacija turi pasirinkti tokius pasiūlymų vertinimo kriterijus, kurie būtų tinkami ir pagrindiniams, ir alternatyviems pasiūlymams. Vertinami tik tie alternatyvūs pasiūlymai, kurie atitinka minimalius reikalavimus.

3. Jeigu pirkdama prekes ar paslaugas perkančioji organizacija nusprendė leisti pateikti alternatyvius pasiūlymus ar jų reikalauti, ji negali atmesti alternatyvaus pasiūlymo remdamasi vien tik tuo, kad, jeigu pasiūlymas būtų nustatytas laimėjęs, prekių pirkimas taptų paslaugų pirkimu arba atvirkščiai.

VPĮ 43 straipsnyje^[1] yra įtvirtintos alternatyvių pasiūlymų teikimo viešajame pirkime (toliau – pirkimas) sąlygos ir taisyklės. Alternatyvių pasiūlymų leidimas gali būti aktualus tais atvejais, kai pirkimo objektas gali būti įvykdytas skirtingais techniniais, funkciniais sprendimais, o perkančioji organizacija siekia skatinti pirkimų inovatyvumą. VPĮ 43 straipsnyje įtvirtinta perkančiųjų organizacijų galimybė pirkime leisti, drausti ar reikalauti, kad tiekėjai pirkime pateiktų alternatyvius pasiūlymus, yra dispozityvi. Perkančiosios organizacijos šia galimybe naudojasi savo nuožiūra, kai dėl objektyvių priežasčių atsiranda jos taikymo poreikis. Alternatyvūs pasiūlymai leidžiami tiek taikant kainos ar sąnaudų ir kokybės santykio vertinimo kriterijų, tiek ir tiekėjų pasiūlymus vertinant pagal mažiausios kainos (sąnaudų) kriterijų. Alternatyvių pasiūlymų (ne)pateikimas nagrinėjamos normos kontekste iš esmės reiškia reguliavimą dėl leidimo, draudimo ar reikalavimo pateikti papildomą (alternatyvų) pasiūlymą (detaliau žiūrėti VPĮ 40 straipsnio komentarą).

1. VPĮ 43 straipsnio 1 dalyje perkančiosioms organizacijoms yra įtvirtintas reikalavimas iš anksto skelbime apie pirkimą arba kvietime patvirtinti susidomėjimą informuoti tiekėjus apie alternatyvių pasiūlymų pateikimo galimybę ar draudimą (ar reikalavimą juos pateikti).

Perkančiosios organizacijos privalo nurodyti, ar pirkime leidžia, neleidžia ar reikalauja pateikti alternatyvius pasiūlymus, taip pat nurodyti šių pasiūlymų minimalius reikalavimus bei jų pateikimo reikalavimus (detaliau žiūrėti VPĮ 43 straipsnio 2 dalies komentarą). Ši norma sistemiškai aiškinama su VPĮ 35 straipsnio 2 dalies 17 punktu, kuriame įtvirtinta, kad informacija apie alternatyvių pasiūlymų pateikimo galimybę pirkime visuomet privalo būti nurodyta pirkimo dokumentuose (detaliau žiūrėti VPĮ 35 straipsnio 2 dalies 17 punkto komentarą). Nurodyta pareiga sietina su reikalavimu, kad pirkimo sąlygos būtų aiškios, tikslios, be dviprasmybių, tam, kad tiekėjai galėtų pateikti pasiūlymus, o perkančioji organizacija nupirkti tai, ko reikia^[2] (detaliau žiūrėti VPĮ 35 straipsnio komentarą).

VPĮ 40 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad tiekėjai pirkime gali pateikti tik vieną pasiūlymą, o jeigu pirkimo objektas suskaidytas į dalis, kurių kiekvienai numatoma sudaryti atskirą pirkimo sutartį, tiekėjas gali pateikti perkančiajai organizacijai po vieną pasiūlymą dėl vienos, kelių ar visų pirkimo objekto dalių, kaip nurodo perkančioji organizacija, išskyrus atvejus, kai pirkimo dokumentuose leidžiama pateikti alternatyvius pasiūlymus (detaliau žiūrėti VPĮ 40 straipsnio 9 dalies komentarą). Ši įstatymo nuostata suponuoja ne tik tai, kad (i) tiekėjas negali pateikti papildomo pasiūlymo pirkime, jei sąlygose nenustatyta galimybė ar reikalavimas pateikti alternatyvius pasiūlymus, bet ir tai, jog (ii) perkančioji organizacija tokiu atveju jo negali priimti, į jį atsižvelgti ir vertinti. Jeigu būtų priešingai, būtų pažeisti tiekėjų lygiateisiškumo ir skaidrumo principai, kurie įpareigoja perkančiąją organizaciją visus tiekėjus vertinti vienodai ir laikytis VPĮ nuostatų bei pirkimo dokumentų sąlygų. Atitinkamai tiekėjai pateikti alternatyvius pasiūlymus, o perkančiosios organizacijos juos priimti ir vertinti turi teisę tik tuo atveju, jei tokia galimybė (ar reikalavimas) buvo aiškiai ir nedviprasmiškai suformuluotas ir nurodytas pirkimo sąlygose (detaliau žiūrėti VPĮ 17 straipsnio 1 dalies komentarą)^[3].

Kita vertus, jei perkančioji organizacija pirkimo sąlygose dėl alternatyvių pasiūlymų neįtvirtina jokių nuostatų, t. y. nei leidimo, nei reikalavimo ar draudimo, tiekėjo veiksmai, kuriais jis pateikia ne vieną, o kelis alternatyvius pasiūlymus, savaime neturėtų būti vertinami kaip neteisėti. Tokiu atveju, perkančioji organizacija, siekdama užtikrinti tiekėjų lygiateisiškumą ir skaidrumą, pirma, turėtų patikslinti pirkimo sąlygas, kuriose aiškiai nurodytų alternatyvių pasiūlymų (ne)pateikimo taisykles, antra, priklausomai nuo šio patikslinimo, kreiptis arba į kitus dalyvius jiems siūlydama taip pat pateikti alternatyvius pasiūlymus, arba į ne vieną pasiūlymą pateikusį ūkio subjektą ir jo paprašyti pirkime palikti tik vieną pasiūlymą. Visi šie alternatyvūs veiksmai atliktini prieš susipažįstant su tiekėjų pasiūlymais (jų neatidarius).

Nors įstatyme nėra pateiktos aiškios alternatyvaus pasiūlymo sąvokos, atsižvelgiant į VPĮ 43 straipsnio normos tikslą ir reikšmę, alternatyviais pasiūlymais laikytini to paties tiekėjo skirtingi pasiūlymai, pateikti tame pačiame pirkime, siūlant tą patį pirkimo objektą, tačiau skirtingus jo įgyvendinimo sprendinius. Kitaip tariant, tai pasiūlymai, kuriuose siūlomos kitokios, negu yra nustatyta pirkimo dokumentuose, pirkimo objekto charakteristikos arba pirkimo sąlygos. Pavyzdžiui, alternatyviais pasiūlymais turi būti pasiūlyta alternatyva pirkimo sąlygose nustatytiems techniniams sprendiniams (pavyzdžiui, pasiūlytas skirtingas techninio projekto parengimo metodas (3D projektavimas arba projektavimas, taikant statinio informacinio modeliavimo procesą).

Atsižvelgiant į tai, alternatyviais pasiūlymais nelaikomi:

a) tiekėjų pasiūlyti techniniai sprendimai, įrengimai arba medžiagos, kuriuos, pavyzdžiui, pagal parengto techninio projekto reikalavimus privalo parinkti arba detalizuoti pats tiekėjas, laikydamasis minimalių techninių specifikacijų reikalavimų ir nustatytų funkcinių savybių^[4];

b) pasiūlymai, kurių, pavyzdžiui, vienas tiekėjo pateiktas elektroniniu būdu, o kitas – popierine forma; šiuo atveju būtų laikoma, kad tiekėjas pirkime pateikė vieną ir tą patį pasiūlymą^[5]; kitaip tariant, tam, kad pasiūlymai galėtų būti kvalifikuojami kaip alternatyvūs, turi būti konstatuota, jog perkančioji organizacija turėjo teisę pasirinkti, pagal kurią iš dviejų pasiūlytų alternatyvų sudaryti sutartį;

c) pasiūlymai, kuriuose nurodytos dvi skirtingos kainos – su pridėtinės vertės mokesčiu (toliau – PVM) ir be PVM, nors pagal pirkimo sąlygas reikalaujama pateikti po vieną siūlomą kainą su PVM; šiuo atveju du tos pačios kainos skaičiavimai – su PVM ir be PVM būtų traktuojami kaip tiekėjų pateikti, siekiant tiek atitikti pirkimo dokumentų, reikalaujančių nurodyti kainą su PVM, sąlygas, tiek norint apskaičiuoti realią pirkimo sutarties vertę, kurios pagrindu būtų vertinamas, pavyzdžiui, tiekėjų ne PVM mokėtojų – pasiūlymas^[6];

d) dviejų savarankiškus pasiūlymus pateikusių tiekėjų, kurie pasiūlymuose vienas kitą pasitelkė kaip subrangovus; pagal pirkimų teisinį reguliavimą ir jį aiškinančią teismų praktiką tiekėjai gali pasitelkti kitus ūkio subjektus pirkimo sutarties daliai vykdyti; pagal kasacinio teismo praktiką dviejų savarankiškus pasiūlymus pateikusių tiekėjų, kurie pasiūlymuose vienas kitą pasitelkė kaip subrangovus, veiksmai savaime nėra neteisėti, todėl, nenustačius kitų aplinkybių, negali būti atskirai sankcionuojami, t. y. pripažinti kaip alternatyvių ar papildomų pasiūlymų pateikimas^[7]. Pažymėtina, kad tuo atveju, jeigu tame pačiame pirkime pasiūlymus atskirai pateikė tarpusavyje susijusios bendrovės, kurios pagal Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 21 dalį yra laikomos vienu ūkio subjektu, šių bendrovių pateikti pasiūlymai laikytini alternatyviais ^[7(1)].

e) pasiūlymas, kurio kaina, nurodyta skaičiais, nesutampa su kaina, išreikšta žodžiais; šiuo atveju tiekėjo pasiūlymas turėtų būti vertinamas ne kaip alternatyvus, o kaip pasiūlymas su jame nustatytais trūkumais, dėl kurios galėtų būti inicijuotas perkančiosios organizacijos ir tiekėjo bendradarbiavimo procesas aiškinantis šios klaidos turinį^[8].

VPĮ 43 straipsnio 1 dalyje neįtvirtinta, kokie turi būti nustatyti reikalavimai kelių pasiūlymų alternatyvumui, t. y. kaip ir kokiu laipsniu jie turi skirtis. Komentuojamoje normoje tik įtvirtinta, kad alternatyvūs pasiūlymai turi būti susiję su pirkimo objektu. Pasiūlymų alternatyvumas VPĮ 43 straipsnio prasme turi būti taikomas ganėtinai siaurai. Alternatyvos, kaip nurodyta pirmiau, turi būti susijusios su pasiūlymų pateikimu, kuriuo tiekėjas siūlo pirkimo sutarties objektą, nurodo jo savybes, kainą, sutarties vykdymo aplinkybes ir pan.^[9]. Taigi, alternatyvūs pasiūlymai negali būti susiję su reikalavimais tiekėjų pajėgumui, negatyvaus pobūdžio reikalavimais ar kitais reikalavimais tiekėjams, nesusijusiais su pirkimo objektu, techninėmis charakteristikomis, sutarties vykdymo sąlygomis ar pasiūlymo kaina^[10]. Tai neįmanoma objektyviai, nes tuomet perkančiajai organizacijai tektų vertinti ne tik alternatyvius, bet apskritai nepalyginamus tiekėjų pasiūlymus, pavyzdžiui, vieną pateiktų pašalinimo pagrindus neatitinkanti ūkio subjektų grupė, kitą – jau atitinkanti.

Pavyzdys

Perkančioji organizacija vykdo statybos darbų pirkimą. Pirkimo sąlygose įtvirtinta, kad tiekėjas pirkimo sutarčiai vykdyti turi pasiūlyti bent vieną specialistą, turintį projekto vadovo kvalifikacijos atestatą. Pirkimo sąlygose suteikta teisė tiekėjams pateikti alternatyvius pasiūlymus. Pirkimo sąlygose nurodyta, kad tiekėjas gali pateikti alternatyvų pasiūlymą, kuriuo sutarties vykdymui pasiūlytų 2 specialistus, turinčius projekto vadovo kvalifikacijos atestatą, taip pat nurodyti, kokia būtų tokio alternatyvaus pasiūlymo kaina.

Šiuo atveju suformuluoti reikalavimai būtų netinkami. Perkančioji organizacija negali leisti (ar reikalauti) pateikti alternatyvių pasiūlymų, susijusių su reikalavimais tiekėjų kvalifikacijai, juolab kad, jei pakankama kvalifikacija atitinka vieno specialisto pajėgumą, tai du specialistai lemtų pirkimo sąlygų taikymo neproporcingumą.

2. VPĮ 43 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta perkančiųjų organizacijų pareiga nustatyti alternatyvių pasiūlymų, jei tokius tiekėjams yra leidžiama (ar reikalaujama) pateikti, reikalavimus.

Pirkimo sąlygose perkančiosios organizacijos turi nustatyti minimalius reikalavimus, kuriuos turi atitikti alternatyvūs pasiūlymai, bei konkrečius alternatyvių pasiūlymų pateikimo reikalavimus.

Įstatyme neįtvirtinta, kokie minimalūs alternatyvių pasiūlymų reikalavimai turi būti nustatyti. Perkančiosios organizacijos turi teisę pačios nuspręsti, kokie minimalūs reikalavimai alternatyviems pasiūlymams, taip pat, kokie reikalavimai jų pateikimui bus nustatyti. Nepaisant to, minimalūs reikalavimai alternatyviems pasiūlymams turi būti nustatyti taip, kad perkančioji organizacija pagal juos galėtų tinkamai tarpusavyje palyginti ir įvertinti alternatyvius pasiūlymus. Be to, kaip pažymėjo Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, alternatyvūs pasiūlymai negali būti svarstomi, jeigu perkančioji organizacija neįvykdė savo pareigos nustatyti minimalius alternatyvių pasiūlymų reikalavimus^[11].

Pavyzdys

Perkančioji organizacija perka daugiabučio gyvenamojo namo statybos darbus. Pirkimo sąlygose nustatyta, kad tiekėjai turi pateikti pagrindinį pasiūlymą, kuriuo vienas iš minimalių reikalavimų – statinys turi būti 9 aukštų. Pirkimo sąlygose nurodyta, kad tiekėjams leidžiama pateikti alternatyvų pasiūlymą, kurio vienas iš minimalių reikalavimų – statinys gali būti žemesnis nei 9 aukštų, tačiau turi atitikti detaliojo plano reikalavimus.

Alternatyviam pasiūlymui perkančioji organizacija gali nustatyti mažiau techninės specifikacijos reikalavimų nei pagrindiniam pasiūlymui ir alternatyvus pasiūlymas turi atitikti minimalius reikalavimus, kai tuo tarpu pagrindinis pasiūlymas turi atitikti visus techninės specifikacijos reikalavimus.

Perkančiosios organizacijos gali (tačiau neprivalo) reikalauti, kad alternatyvūs pasiūlymai būtų teikiami tik pateikus pagrindinį pasiūlymą. Tai reiškia, kad perkančiosios organizacijos gali neleisti pateikti tik pasiūlymo pagal alternatyviems pasiūlymams keliamus reikalavimus. Tokiu atveju tiekėjai, nepateikę pasiūlymo pagal pagrindiniams pasiūlymams keliamas sąlygas, negali teikti ir alternatyvių pasiūlymų reikalavimus atitinkančio pasiūlymo, priešingu atveju toks tiekėjo pasiūlymas nebus vertinamas.

Pirkimo sąlygose taip pat turi būti nustatyti konkretūs alternatyvių pasiūlymų pateikimo reikalavimai. Tai reiškia, kad perkančiosios organizacijos turi nurodyti, pavyzdžiui, ar tiekėjas, teikdamas pagrindinį pasiūlymą Centrinėje viešųjų pirkimų informacinėje sistemoje (CVP IS) tuo pačiu failu gali teikti ir alternatyvų pasiūlymą, ar šie pasiūlymai techniškai turi būti pateikti atskirai (turi būti nurodyta, kaip tai įvykdyti).

Tiek pagrindiniai, tiek alternatyvūs tiekėjų pasiūlymai turi būti vertinami pagal tuos pačius pasiūlymų vertinimo kriterijus (detaliau žiūrėti VPĮ 55 straipsnio komentarą). Be to, yra vertinami tik tie alternatyvūs pasiūlymai, kurie atitinka nustatytus alternatyvių pasiūlymų minimalius reikalavimus. Pirkimo, kuriame tiekėjams nustatyta pareiga ar teisė teikti alternatyvius pasiūlymus, laimėtoju pripažįstamas tas tiekėjas, kurio pasiūlymas bendroje pagrindinių ir alternatyvių pasiūlymų eilėje gavo didžiausią balų skaičių arba buvo mažiausios kainos, nepriklausomai nuo to, ar laimėtoju pripažinto ūkio subjekto kitas pasiūlymas nebuvo atmestas dėl neatitikties pirkimo sąlygoms.

3. VPĮ 43 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas perkančiosioms organizacijoms pirkime, kuriame leidžiama ar reikalaujama pateikti alternatyvius pasiūlymus, atmesti alternatyvų pasiūlymą tik dėl to, kad atitinkamą alternatyvų pasiūlymą įvertinus kaip geriausią, prekių pirkimas taptų paslaugų pirkimu, ar atvirkščiai.

Ši norma netaikoma tuo atveju, kai yra perkami darbai.

Šios normos tikslas – užtikrinti, kad perkančiosios organizacijos neatmestų pasiūlymų tik dėl to, kad buvo pakeistas teisinis režimas dėl kainos sudėtinių dalių, nors iš esmės buvo pasiūlytas tas pats pirkimo objektas, t. y. alternatyviu pasiūlymu bet kuriuo atveju būtų užtikrinti perkančiosios organizacijos poreikiai.

VPĮ 43 straipsnio 3 dalies norma taip pat sistemiškai aiškintina ir su VPĮ 11 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostata, kurioje nustatyti atvejai, kuomet prekių pirkimas gali tapti paslaugų pirkimu ir atvirkščiai. Pagal VPĮ 11 straipsnio 1 dalies 2 punktą tais atvejais, kai pirkimo objektas apima paslaugas ir prekes, taikomos šio įstatymo nuostatos, taikytinos mišrios pirkimo sutarties objekto daliai, kurios numatoma pirkimo vertė yra didžiausia, palyginti su kitomis to pirkimo dalimis (detaliau žiūrėti VPĮ 11 straipsnio 1 dalies 2 punkto komentarą). Taigi, komentuojama VPĮ 43 straipsnio 3 dalies norma nurodyto VPĮ 11 straipsnio 1 dalies 2 punkto kontekste reiškia, kad tuo atveju, kai tiekėjo alternatyviame pasiūlyme pasikeitė kainų pusiausvyra tarp pasiūlytos prekės ir paslaugos kainos (pavyzdžiui, paslaugos kaina tapo didesnė už siūlomos prekės kainą (ar atvirkščiai), dėl ko prekių pirkimas virto paslaugų pirkimu (ar atvirkščiai), tokio tiekėjo pasiūlymo negalima atmesti vien šiuo pagrindu.

Pavyzdys

Perkančioji organizacija vykdo programinės įrangos pirkimą. Tiekėjai pirkime kartu su programine įranga turi pasiūlyti ir programinės įrangos įdiegimo bei techninio aptarnavimo paslaugas. Tiekėjai pirkime privalo pateikti alternatyvius pasiūlymus, kuriais pasiūlytų skirtingus techninio aptarnavimo sprendinius, t. y. vienu atveju tiekėjas turi įsipareigoti nuolat prižiūrėti programinę įrangą nuotoliniu būdu; kitu atveju tiekėjas turėtų prižiūrėti programinę įrangą perkančiosios organizacijos nurodytoje vietoje, kurioje nuolat būtų tiekėjo pasiūlyti specialistai, galintys iš karto reaguoti į programinės įrangos sutrikimus ir nuolat konsultuoti perkančiosios organizacijos darbuotojus.

Akivaizdu, kad programinės įrangos aptarnavimas, vykdomas ne nuotoliniu būdu, išbrangintų siūlomų techninio aptarnavimo paslaugų kainą, kadangi tiekėjas šiam sprendiniui įgyvendinti turėtų skirti papildomus resursus (ypač tais atvejais, kai tiekėjas yra užsienio subjektas ir dėl to tiekėjo siūlomiems specialistams reikia pakeisti gyvenamąją ir darbo vietą).

Tuo atveju, jei, pasiūlius antrą variantą, tiekėjo siūlomų techninio aptarnavimo paslaugų kaina taptų didesnė už perkamos programinės įrangos kainą, perkančioji organizacija negalėtų atmesti tokio tiekėjo pasiūlymo vien tuo pagrindu, kad dėl to prekių (programinės įrangos) pirkimas taptų paslaugų (techninio aptarnavimo) pirkimu.

[1] Komentuojamos VPĮ 43 straipsnio normos nustatytos iš dalies įgyvendinant Direktyvos 2014/24/ES 45 straipsnio, taip pat šios direktyvos preambulės nuostatas.

[2] ESTT 2001 m. spalio 18 d. sprendimas byloje SIAC Construction, C-19/00; ESTT 2004 m. balandžio 29 d. sprendimas byloje Komisija prieš CAS Succhi di Frutta, C-496/99; LAT 2013 m. kovo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-94/2013; 2018 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-178-378/2018.

[3] LAT 2009 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-508/2009; LApT 2013 m. balandžio mėn. 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1715/2013.

[4] LAT 2011 m. gruodžio mėn. 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-496/2011.

[5] LAT 2018 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-468-469/2018.

[6] LAT 2009 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-508/2009.

[7] LAT 2018 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-112-690/2018.

[7(1)] LApT 2018 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-696-302/2018.

[8] LAT 2013 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2013.

[9] LAT 2014 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-333/2014; 2019 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-217-969/2019.

[10] LAT 2013 m. birželio mėn. 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2013; 2015 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367-248/2015.

[11] ESTT 2003 m. spalio 16 d. sprendimas byloje Traunfellner, Nr. C-421/01.