* 37 straipsnis. Techninė specifikacija
Šio straipsnio komentaras atnaujintas atsižvelgiant į teisės aktų, teismų praktikos, Europos Komisijos, Viešųjų pirkimų tarnybos pozicijos pasikeitimus ir parengtas remiantis 2020 m. autorių kolektyvo (dr. Deividas Soloveičik LL.M, MCIArb (atsakingasis redaktorius), dr. Karolis Šimanskis (atsakingasis redaktorius), Žydrūnė Biliūnaitė–Zubavičė, Kristina Ivanovė, Dovilė Jankauskytė, Karolina Keršytė, Matas Malijonis) parengtomis Metodinėmis priemonėmis.
37 straipsnis. Techninė specifikacija
1. Perkamų prekių, paslaugų ar darbų ypatybės apibūdinamos pirkimo dokumentuose pateikiamoje techninėje specifikacijoje. Kai kurių techninių specifikacijų sąvokos apibrėžtos šio įstatymo 2 straipsnio 10, 13, 30, 34, 35 dalyse. Techninėje specifikacijoje gali būti pateikiamos perkamų prekių, paslaugų ar darbų ypatybės, susijusios ir su konkretaus prekių gamybos, paslaugų teikimo ar darbų atlikimo procesu ar metodu arba konkretaus kito gyvavimo ciklo etapo procesu, net jeigu šie veiksniai nėra susiję su fizinėmis perkamų prekių, paslaugų ar darbų ypatybėmis. Šios ypatybės turi būti susijusios su pirkimo objektu ir proporcingos perkamų prekių, paslaugų ar darbų vertei ir tikslams. Techninėje specifikacijoje taip pat gali būti nurodyta, ar bus reikalaujama kartu perduoti ar suteikti intelektinės nuosavybės teises.
2. Visų pirkimų, skirtų fiziniams asmenims (visai visuomenei, perkančiosios organizacijos valstybės tarnautojams ar darbuotojams), techninės specifikacijos, išskyrus pagrįstus atvejus, turėtų būti parengtos taip, kad jose būtų atsižvelgta į neįgaliųjų kriterijus ir tinkamumą visiems naudotojams. Jeigu Europos Sąjungos ar nacionalinės teisės aktu yra nustatyti privalomi neįgaliųjų kriterijai ir tinkamumo visiems naudotojams kriterijai, perkančioji organizacija, rengdama technines specifikacijas, privalo jais vadovautis.
Straipsnio dalies pakeitimai:
Nr. XIII-2158, 2019-05-30, paskelbta TAR 2019-06-10, i. k. 2019-09411
Nr. XIII-3258, 2020-06-30, paskelbta TAR 2020-07-15, i. k. 2020-15773
Nr. XIV-954, 2022-03-17, paskelbta TAR 2022-03-23, i. k. 2022-05371
3. Techninė specifikacija turi užtikrinti konkurenciją ir nediskriminuoti tiekėjų.
4. Nepažeidžiant privalomų nacionalinių techninių reikalavimų tiek, kiek jie neprieštarauja Europos Sąjungos teisei, techninė specifikacija gali būti parengta šiais būdais arba šių būdų deriniu:
1) apibūdinant norimą rezultatą arba nurodant pirkimo objekto funkcinius reikalavimus, įskaitant aplinkos apsaugos reikalavimus. Tokie reikalavimai turi būti tikslūs, kad tiekėjai galėtų parengti tinkamus pasiūlymus, o perkančioji organizacija – įsigyti reikalingų prekių, paslaugų ar darbų;
2) nurodant standartą, techninį liudijimą ar bendrąsias technines specifikacijas. Techninėje specifikacijoje turi būti laikomasi tokios pirmumo tvarkos: pirmiausia nurodomas Europos standartą perimantis Lietuvos standartas, Europos techninio įvertinimo patvirtinimo dokumentas, informacinių ir ryšių technologijų bendrosios techninės specifikacijos, tarptautinis standartas, kitos Europos standartizacijos organizacijų nustatytos techninių normatyvų sistemos arba, jeigu tokių nėra, – nacionaliniai standartai, nacionaliniai techniniai liudijimai arba nacionalinės techninės specifikacijos, susijusios su darbų projektavimu, sąmatų apskaičiavimu ir vykdymu bei prekių naudojimu. Kiekviena nuoroda pateikiama kartu su žodžiais „arba lygiavertis“;
3) apibūdinant norimą rezultatą arba pirkimo objekto funkcinius reikalavimus, nurodytus šios dalies 1 punkte, ir kaip šių reikalavimų atitikties priemonę – šios dalies 2 punkte nurodytas technines specifikacijas;
4) nurodant tam tikrų pirkimo objekto ypatybių technines specifikacijas pagal šios dalies 2 punkte nustatytus reikalavimus, kitų ypatybių – apibūdinant 1 punkte nurodytą norimą rezultatą ar funkcinius reikalavimus.
5. Apibūdinant pirkimo objektą, techninėje specifikacijoje negali būti nurodytas konkretus modelis ar tiekimo šaltinis, konkretus procesas, būdingas konkretaus tiekėjo tiekiamoms prekėms ar teikiamoms paslaugoms, ar prekių ženklas, patentas, tipai, konkreti kilmė ar gamyba, dėl kurių tam tikriems subjektams ar tam tikriems produktams būtų sudarytos palankesnės sąlygos arba jie būtų atmesti. Toks nurodymas yra leidžiamas išimties tvarka, kai pirkimo objekto yra neįmanoma tiksliai ir suprantamai apibūdinti pagal šio straipsnio 4 dalyje nustatytus reikalavimus. Šiuo atveju nurodymas pateikiamas įrašant žodžius „arba lygiavertis“.
6. Kai perkančioji organizacija nurodo technines specifikacijas vadovaudamasi šio straipsnio 4 dalies 2 punkte nustatytais reikalavimais, ji neturi teisės atmesti pasiūlymo dėl to, kad siūlomos prekės ar paslaugos, ar darbai neatitinka nurodytų techninių specifikacijų, kuriomis ji rėmėsi, jeigu dalyvis savo pasiūlyme bet kokiomis perkančiajai organizacijai tinkamomis priemonėmis, įskaitant ir šio įstatymo 39 straipsnyje nurodytas priemones, įrodo, kad jo pasiūlyti sprendiniai yra lygiaverčiai ir atitinka techninėje specifikacijoje keliamus reikalavimus.
7. Kai perkančioji organizacija techninėje specifikacijoje nurodo objekto norimo rezultato apibūdinimo ar funkcinius reikalavimus pagal šio straipsnio 4 dalies 1 punkte nustatytus reikalavimus, ji neturi teisės atmesti pasiūlymo dėl to, kad siūlomos prekės, paslaugos ar darbai atitinka Lietuvos standartą, perimantį Europos standartą, Europos techninio įvertinimo patvirtinimo dokumentą, bendrą techninę specifikaciją, tarptautinį standartą arba Europos standartizacijos organizacijos nustatytą techninių normatyvų sistemą, jeigu juose yra nurodyti perkančiosios organizacijos keliami norimo rezultato ir funkciniai reikalavimai ir jeigu dalyvis savo pasiūlyme bet kokiomis perkančiajai organizacijai tinkamomis priemonėmis, įskaitant ir šio įstatymo 39 straipsnyje nurodytas priemones, įrodo, kad jo siūlomos technines specifikacijas atitinkančios prekės, paslaugos ar darbai atitinka perkančiosios organizacijos keliamus norimo rezultato ir funkcinius reikalavimus.
8. Perkančioji organizacija, veikianti gynybos srityje ar srityse, kurios laikomos nacionaliniam saugumui užtikrinti strategiškai svarbių ūkio sektorių dalimi, ar laikoma esminiu subjektu, rengdama su nacionaliniu saugumu susijusių pirkimų technines specifikacijas, reikalauja, kad tiekėjo siūlomos prekės (taip pat jų gamintojai), paslaugos ar darbai nekeltų grėsmės nacionaliniam saugumui. Perkančioji organizacija, veikianti gynybos srityje, sprendžia, ar tiekėjo siūlomos prekės (taip pat jų gamintojai), paslaugos ar darbai kelia grėsmę nacionaliniam saugumui, įvertinusi kompetentingų institucijų pateiktą informaciją. Perkančioji organizacija, veikianti srityse, kurios laikomos nacionaliniam saugumui užtikrinti strategiškai svarbių ūkio sektorių dalimi, ar laikoma esminiu subjektu, kelia reikalavimą, kad tiekėjo siūlomos prekės (taip pat jų gamintojai), paslaugos ar darbai nekeltų grėsmės nacionaliniam saugumui, kai sandorio pagrindu susidarytų aplinkybės, nurodytos Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymo 13 straipsnio 4 dalies 1 punkte. Perkančioji organizacija, veikianti srityse, kurios laikomos nacionaliniam saugumui užtikrinti strategiškai svarbių ūkio sektorių dalimi, ar laikoma esminiu subjektu, laiko, kad tiekėjo siūlomos prekės (taip pat jų gamintojai), paslaugos ar darbai kelia grėsmę nacionaliniam saugumui, kai Lietuvos Respublikos Vyriausybė yra priėmusi sprendimą, patvirtinantį, kad ketinamas sudaryti sandoris neatitinka nacionalinio saugumo interesų vadovaujantis Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymu.
Papildyta straipsnio dalimi:
Nr. XIV-954, 2022-03-17, paskelbta TAR 2022-03-23, i. k. 2022-05371
Straipsnio dalies pakeitimai:
Nr. XIV-1669, 2022-12-13, paskelbta TAR 2022-12-29, i. k. 2022-27253
Nr. XIV-2909, 2024-07-11, paskelbta TAR 2024-07-24, i. k. 2024-13544
9. Perkančioji organizacija, veikianti gynybos srityje ar srityse, kurios laikomos nacionaliniam saugumui užtikrinti strategiškai svarbių ūkio sektorių dalimi, įrašyta į Saugiojo tinklo naudotojų sąrašą ar laikoma esminiu subjektu, atlikdama pirkimus, kurių objektas apima šio įstatymo 92 straipsnio 13 dalyje numatytame sąraše nurodytų BVPŽ kodų prekes ar paslaugas, laiko, kad prekės ar paslaugos kelia grėsmę nacionaliniam saugumui, kai:
Straipsnio dalies pakeitimai:
Nr. XIV-2909, 2024-07-11, paskelbta TAR 2024-07-24, i. k. 2024-13544
1) prekių gamintojas ar jį kontroliuojantis asmuo yra registruoti (jeigu gamintojas ar jį kontroliuojantis asmuo yra fizinis asmuo – nuolat gyvenantis ar turintis pilietybę) šio įstatymo 92 straipsnio 14 dalyje numatytame sąraše nurodytose valstybėse ar teritorijose;
2) paslaugų teikimas būtų vykdomas iš šio įstatymo 92 straipsnio 14 dalyje numatytame sąraše nurodytų valstybių ar teritorijų.
Straipsnio dalies pakeitimai:
Nr. XIV-1669, 2022-12-13, paskelbta TAR 2022-12-29, i. k. 2022-27253
10. Jeigu prekių gamintojas ar paslaugų teikėjas, ar jį kontroliuojantis asmuo yra nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbi įmonė, valstybės įmonė, savivaldybės įmonė, taip pat valstybės valdoma bendrovė ir jų dukterinės bendrovės, išvardytos Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatyme, šiems subjektams šio įstatymo 37 straipsnio 9 dalis netaikoma.
Papildyta straipsnio dalimi:
Nr. XIV-1669, 2022-12-13, paskelbta TAR 2022-12-29, i. k. 2022-27253
11. Netenka galios nuo 2025-05-01.
Papildyta straipsnio dalimi:
Nr. XIV-2531, 2024-04-11, paskelbta TAR 2024-04-19, i. k. 2024-07264
1. VPĮ 37 straipsnio 1 dalyje[1] yra įtvirtintas reikalavimas perkamų prekių, paslaugų ar darbų ypatybes apibūdinti techninėje specifikacijoje.
Techninės specifikacijos sąvoka yra apibrėžta VPĮ 2 straipsnio 34 dalyje (detaliau žiūrėti VPĮ 2 straipsnio 34 dalies komentarą). VPĮ 2 straipsnyje taip pat yra apibrėžtos ir kitos VPĮ 37 straipsnyje vartojamos bei šio straipsnio taikymui aktualios sąvokos, pavyzdžiui, Europos techninio įvertinimo patvirtinimo dokumentas, informacinių ir ryšių technologijų bendroji techninė specifikacija, standartas, techninis pamatinis dokumentas (detaliau žiūrėti VPĮ 2 straipsnio 10, 13, 30, 35 dalių komentarus). Komentuojamoje normoje vartojama sąvoka pirkimo dokumentuose pateikiamoje techninėje specifikacijoje (o taip pat ir sistemiškai taikomas VPĮ 35 straipsnio 2 dalies 10 punktas) reiškia, kad, tais atvejais, kai rengiami viešojo pirkimo (toliau – pirkimas) dokumentai, techninė specifikacija yra būtina pirkimo dokumentų dalis.
Iš pirkimų skaidrumo, lygiateisiškumo ir nediskriminavimo principų kyla reikalavimas, kad techninės specifikacijos būtų parengtos taip, kad būtų tikslios, aiškios ir suprantamos potencialiems pirkimo dalyviams (t. y. tiekėjams)[2]. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (ESTT) yra pažymėjęs, kad techninės specifikacijos privalo būti tiek tikslios, kad konkurso dalyviai galėtų nustatyti viešojo pirkimo–pardavimo sutarties (toliau – pirkimo sutartis) objektą, o perkančiosios organizacijos galėtų sudaryti pirkimo sutartį, be to, turi būti aiškiai išdėstytos, kad dalyviai žinotų, ką apima perkančiosios organizacijos nustatyti reikalavimai. Nors perkančioji organizacija ir turi teisę tikėtis, kad tiekėjai bus pakankamai informuoti ir įprastai rūpestingi, tačiau tokio teisėto lūkesčio sąlyga yra ta, kad pati perkančioji organizacija turi būti aiškiai suformulavusi savo reikalavimus. Konkurso specifikacijų apimtis turi būti nustatoma iš potencialių dalyvių pozicijų, nes pirkimų teisiniame reguliavime įtvirtintų pirkimo sutarčių sudarymo procedūrų tikslas yra būtent užtikrinti šiems Europos Sąjungoje (ES) įsteigtiems dalyviams galimybę dalyvauti juos dominančiuose pirkimuose[3]. Tapačios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) praktikoje.
Perkančiosioms organizacijoms pripažįstama didelė diskrecija formuluojant technines pirkimo specifikacijas, nes būtent jos geriausiai žino objektus, kurių joms reikia, ir gali geriausiai nustatyti reikalavimus, kurie turi būti tenkinami tam, kad būtų gauti pageidaujami rezultatai[4]. Tačiau svarbu paminėti, kad techninės specifikacijos parengimas yra viena atsakingiausių perkančiosios organizacijos užduočių per visą pirkimo procesą. Taip yra todėl, kad technine specifikacija konkurenciją galima arba iš esmės padidinti, arba ženkliai apriboti. Dėl to kasacinio teismo ne kartą konstatuota, kad, siekdamos nepažeisti iš VPĮ išplaukiančių imperatyvų, be kita ko, skaidrumo principo, perkančiosios organizacijos, laikydamosi VPĮ ir kitų teisės aktų nuostatų, privalo nustatyti pirkimo sąlygas taip, kad šiomis būtų neperžengtos joms įstatymo suteiktos diskrecijos ribos, nepagrįstai nebūtų suvaržytos tiekėjų, iš tiesų galinčių tinkamai įvykdyti pirkimo sutartį, teisės, ūkio subjektų konkurencija[5].
Kasacinio teismo praktikoje perkančiosioms organizacijoms pripažįstama diskrecija ne tik dėl techninės specifikacijos turinio, bet ir būdo, kaip techninės specifikacijos reikalavimai įtvirtinami pirkimo sąlygose: ar vienoje konkrečioje vietoje – techninėje specifikacijoje, ar ne tik šioje bei kitose pirkimo sąlygų dalyse [6]. Vis dėlto perkančiosios organizacijos neturėtų piktnaudžiauti šia joms suteikta teise ir pirkimo objektui keliamus reikalavimus turėtų išdėstyti kuo aiškiau. Pavyzdžiui, pirkimo sąlygoje dėl kartu su pasiūlymu teikiamų dokumentų turėtų būti nurodyti visi privalomi dokumentai, o ne tik jų dalis, kartu pateikiant bendrą nuorodą į kitus su pasiūlymu pateiktinus duomenis.
Kita vertus, tiekėjų sąžininga konkurencija negali būti garantuojama tik kiekybiniu tiekėjų dalyvavimo pirkimo procedūrose kriterijumi (kuo daugiau atitinkamos srities tiekėjų), neatsižvelgiant į kokybinius kriterijus, įskaitant tiekėjų naudojamų įrenginių ir siūlomo pirkimo objekto atitiktį pirkimo sąlygoms, VPĮ bei kitoms imperatyviosioms įstatymų nuostatoms, todėl, pavyzdžiui, leidimas tiekėjams pirkimo sutarties vykdymo metu nesilaikyti teisinės metrologijos reikalavimų pažeidžia imperatyviąsias teisės normas, taip pat neužtikrina sąžiningos ūkio subjektų konkurencijos[7].
Perkančiosios organizacijos, įgyvendindamos joms tenkančią teisę ir siekdamos apibūdinti joms reikalingą pirkimo objektą, techninėje specifikacijoje gali nurodyti tiek fizines perkamų prekių, paslaugų, darbų savybes, tiek perkamų prekių, paslaugų, darbų ypatybes, susijusias su konkretaus prekių gamybos, paslaugų teikimo ar darbų atlikimo procesu, metodu arba konkretaus kito gyvavimo ciklo etapo procesu, net jei šie veiksniai nėra susiję su fizinėmis perkamų prekių, paslaugų ar darbų ypatybėmis. Esminis keliamas reikalavimas – su fizinėmis perkamų prekių, paslaugų ar darbų savybėmis nesusijusios ypatybės turi turėti sąsają su pirkimo objektu ir būti proporcingos pirkimo objekto vertei ir tikslams. Proporcingumo principo turinį sudaro siekiamų tikslų ir jiems pasiekti pasirenkamų priemonių derinimas. ESTT yra išaiškinęs, kad taikomos priemonės (įpareigojimai, suvaržymai, draudimai ir kt.) privalo būti nediskriminuojančios; pagrįstos privalomais bendrojo intereso reikalavimais; tinkamos užtikrinti, kad jomis siekiamas tikslas bus pasiektas; neviršyti to, kas būtina tikslui pasiekti[8].
Pavyzdys
Perkančioji organizacija, vykdydama elektros energijos pirkimą, turi teisę techninėje specifikacijoje nurodyti reikalavimą, kad elektros energija būtų pagaminta iš atsinaujinančių energijos šaltinių[9]. Nors iš atsinaujinančių šaltinių pagaminta elektros energija nesiskirs nuo taršioje elektrinėje pagamintos elektros energijos, vis dėlto tokiu reikalavimu bus siekiama papildomų aplinkosaugos tikslų.
Pavyzdys
Perkančioji organizacija, vykdydama atliekų surinkimo ir vežimo paslaugas, techninėje specifikacijoje turi teisę nurodyti reikalavimą, kad pirkimo sutarties vykdymui reikalingų ir tiekėjo siūlomų specializuotų transporto priemonių išmetamų teršalų kiekis atitiktų galiojančius ES išmetamųjų teršalų standartus[10] (neviršytų EURO VI standarto išmetamų teršalų ribos).
Svarbu paminėti, kad perkančiosios organizacijos, formuodamos techninę specifikaciją, be kita ko, turi siekti ir bendrųjų pirkimų tikslų, įtvirtintų VPĮ 1 straipsnyje ir 17 straipsnyje (detaliau žiūrėti VPĮ 1 straipsnio ir 17 straipsnio komentarus).
VPĮ 37 straipsnio 1 dalyje taip pat nurodyta, kad techninėje specifikacijoje gali būti įtvirtintas reikalavimas kartu su pirkimo objektu perduoti ar suteikti intelektinės nuosavybės teises. Nurodytas reikalavimas yra aktualus vykdant pirkimus, kurių objektas yra susijęs su intelektinės nuosavybės teisėmis, pavyzdžiui, kai vykdant pirkimą sukuriamas ar įsigyjamas autorių teisių objektas Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo prasme (toliau – ATGTĮ). Pabrėžtina, kad pagal ATGTĮ reguliavimą tiekėjas, net perdavęs autoriaus turtines teises perkančiajai organizacijai, išlaiko autoriaus asmenines neturtines teises, kurios negali būti perduotos tretiesiems asmenims (ATGTĮ 14, 15 straipsniai).
2. VPĮ 37 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas reikalavimas, kad pirkimų, skirtų fiziniams asmenims, techninės specifikacijos, išskyrus tinkamai pagrįstus atvejus, būtų parengtos atsižvelgiant į asmenų su negalia kriterijus ir tinkamumą visiems naudotojams, o tais atvejais, kai tokius kriterijus imperatyviai nustato ES ar nacionaliniai teisės aktai, perkančiosios organizacijos privalo jais vadovautis.
Ši nuostata atspindi aiškią ES ir nacionalinio teisės aktų leidėjo valią užtikrinti prieinamumą asmenims su negalia ir tinkamumą visiems naudotojams[11]. Nors VPĮ 37 straipsnio 2 dalyje vartojama formuluotė, kad visų pirkimų, skirtų fiziniams asmenims, techninės specifikacijos „turėtų būti parengtos“, šios nuostatos negalima aiškinti taip, kad techninių specifikacijų rengimas atsižvelgiant į asmenų su negalia kriterijus ir tinkamumą visiems naudotojams, yra vien bendrojo pobūdžio siekis. Atkreiptinas dėmesys, kad reikalavimas techninėse specifikacijose atsižvelgti į šiuos kriterijus yra bendroji taisyklė, o nukrypimas nuo jos yra galimas tik tinkamai pagrįstais atvejais. Kai prieinamumo asmenims su negalia ar tinkamumo visiems naudotojams kriterijai yra nustatyti ES ar nacionaliniuose teisės aktuose, perkančioji organizacija privalo jais vadovautis. Tokiu atveju specialiojo reguliavimo šioje srityje taikymas iš esmės lemia perkančiosios organizacijos diskrecijos ribojimą, pasireiškiantį ir kitų teisės aktų, pavyzdžiui, statybą reglamentuojančių teisės aktų, subsidiariu taikymu (detaliau apie VPĮ ir kitų teisės aktų subsidiarų taikymą žiūrėti VPĮ 1 straipsnio komentarą).
Direktyvos 2014/24/ES preambulės 3-joje konstatuojamoje dalyje nurodyta, kad, įgyvendinant šią direktyvą reikėtų atsižvelgti į Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvenciją[12], visų pirma pasirenkant ryšio priemones ir nustatant technines specifikacijas, sutarties skyrimo kriterijus ir sutarties įvykdymo sąlygas. Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos 9 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad valstybės, šios konvencijos šalys, siekdamos, kad asmenys su negalia galėtų gyventi savarankiškai ir visapusiškai dalyvauti visose gyvenimo srityse, imasi atitinkamų priemonių, kad užtikrintų asmenims su negalia lygiai su kitais asmenimis fizinės aplinkos, transporto, informacijos ir ryšių, įskaitant informacijos ir ryšių technologijų bei sistemų, taip pat kitų visuomenei prieinamų objektų ar teikiamų paslaugų prieinamumą tiek miesto, tiek kaimo vietovėse. Šios priemonės, kurios apima prieinamumo kliūčių ir trukdžių nustatymą ir pašalinimą, įskaitant, bet neapsiribojant, taikomos pastatams, keliams, transporto priemonėms ir kitokiems vidaus ir lauko objektams, įskaitant mokyklas, būstą, medicinos įstaigas ir darbo vietas; informacijos ir ryšių technologijoms bei sistemoms, skaitmeninių paslaugų teikimui, informacijos, ryšių ir kitokioms tarnyboms, įskaitant elektronines ir avarines tarnybas. VPĮ 37 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas reikalavimas (teisės aktų nustatytais atvejais – pareiga) technines specifikacijas rengti atsižvelgiant į prieinamumo asmenims su negalia kriterijus bei tinkamumą visiems naudotojams atspindi ir universaliojo dizaino principų taikymą. Universalusis dizainas reiškia produktų, aplinkos, programų ir paslaugų kūrimą taip, kad jais kuo platesniu mastu galėtų naudotis visi asmenys be specialaus pritaikymo ar specialaus projektavimo, skatinant socialinę integraciją ir lygybę[13]. Kartu pažymėtina, kad prieinamumas asmenims su negalia ir tinkamumas visiems naudotojams nėra tapačios sąvokos. Prieinamumas asmenims su negalia siejamas su sąlygų sudarymu asmenims su negalia naudotis prekėmis, paslaugomis, darbų rezultatais lygiai su kitais asmenimis, o tinkamumas visiems naudotojams siejamas su pirkimo objekto pritaikymu taip, kad juo galėtų naudotis kuo platesnis naudotojų ratas, atsižvelgiant į jų skirtingus poreikius. Universaliojo dizaino taikymas reiškia, kad techninės specifikacijos, išskyrus tinkamai pagrįstus atvejus, turi būti rengiamos atsižvelgiant ne tik į asmenų su negalia, bet taip pat ir į kitų asmenų poreikius. Tai aktualu ne tik asmenims su negalia, bet ir, pavyzdžiui, vyresnio amžiaus žmonėms, tėvams su mažais vaikais, vaikams ar laikinų funkcinių apribojimų turintiems asmenims. Pabrėžtina, kad atitinkami reikalavimai aktualūs tais atvejais, kai gebėjimas pasinaudoti preke, paslauga ar darbo rezultatu nėra universalus, bet priklauso nuo fizinių asmens savybių, gebėjimų ir pan. Todėl nurodyti reikalavimai paprastai nebus aktualūs perkant, pavyzdžiui, elektros energiją, popierių ar dažus spausdintuvams, tačiau bus ypač svarbūs nustatant reikalavimus pastatų projektavimo ar informacinių sistemų kūrimo paslaugoms[14].
Pavyzdys
Perkančioji organizacija, vykdydama statinio projektavimo paslaugų pirkimą ir techninėje specifikacijoje nustačiusi reikalavimą, kad patekimas į statinio vidų būtų suprojektuotas tik laiptais, pažeistų VPĮ 37 straipsnio 2 dalies nuostatas, kadangi toks sprendinys neužtikrintų galimybės statiniu naudotis ne tik judėjimo negalią turintiems asmenims, bet ir kitiems naudotojams, kurių judėjimo galimybės yra ribotos, pavyzdžiui, tėvams su vaikų vežimėliais ar laikinų judėjimo sutrikimų turintiems asmenims.
Universaliojo dizaino principų taikymas projektuojant statinius detaliau aptariamas rekomendacinio pobūdžio VPT parengtose Projektavimo paslaugų pirkimų gairėse[15]. Jose nurodyta, kad, remiantis VPĮ 37 straipsnio 2 dalimi, pirkimų, skirtų fiziniams asmenims (visai visuomenei, perkančiosios organizacijos valstybės tarnautojams ar darbuotojams), techninėje užduotyje nustatoma, kokie universaliojo dizaino reikalavimai, įgyvendinant principą tai, kas tinka asmenims su negalia, tinka visiems, yra keliami konkretaus pirkimo atveju ir kuriuos tiekėjas privalės įgyvendinti rengdamas projektą. Projektavimo paslaugų pirkimų gairių 3 priede pateikiamas rekomendacinis universaliojo dizaino principų sąrašas:
1) visų lygybė – ta pačia aplinka ir produktais gali naudotis ir ribotus funkcinius gebėjimus turintys asmenys, tai yra jie neišskiriami iš visų kitų. Gaminiai ir statiniai suprojektuojami taip, kad jie atrodytų patraukliai ir estetiškai;
2) lankstumas – galimybė tą patį naudojamą dalyką prisitaikyti pagal individualius poreikius (pavyzdžiui, reguliuoti aukštį);
3) paprastas ir intuityvus naudojimas – lengvai suprantama, kaip naudotis daiktu, orientuotis aplinkoje;
4) tinkama informacija – pakankamai informacijos ir ši informacija pateikiama įvairiomis reikiamomis formomis, įskaitant Brailio raštu, garsinę informaciją;
5) tolerancija klaidoms – nėra tikimybės patirti žalą ar orumo pažeminimą;
6) mažiausios jėgos sąnaudos – aplinka ir produktais gali pasinaudoti ir mažesnę fizinę jėgą turintys asmenys;
7) optimalus dydis ir erdvė – tinkamas erdvių, statinių ir produktų plotis, aukštis, dydis;
8) kompleksiškumas – aplinka ar gaminys turi kuo daugiau ir įvairių reikalingų elementų, padedančių aplinką ar gaminį padaryti prieinamu įvairių funkcinių galimybių žmonėms, pavyzdžiui, įrengus visiems tinkamą įėjimą į patalpas, privalu įrengti ir kitas statinio patalpas, pavyzdžiui, sanitarinį mazgą ir pan.;
9) vientisumas – trasos maršruto prieinamumas ir tinkamumas visiems turi būti vientisas, nenutrūkstamas pereinant iš vienos vietos į kitą;
10) vartotojų įtraukimas – universalus dizainas kuriamas tampriai bendradarbiaujant su vartotojų grupėmis ar jų atstovais.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, tuo atveju, jeigu ES ar nacionalinės teisės aktu yra nustatyti privalomi asmenų su negalia kriterijai ir tinkamumo visiems naudotojams kriterijai, perkančioji organizacija, rengdama technines specifikacijas, privalo jais vadovautis. Tokie privalomi kriterijai paprastai nustatomi konkrečias sritis reglamentuojančiuose teisės aktuose, kuriuose apibrėžiami atitinkamų prekių, paslaugų ar darbų prieinamumo reikalavimai. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos gaminių ir paslaugų prieinamumo reikalavimų įstatymas, kurio 15 straipsnio 3 dalyje aiškiai nustatyta, kad šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų gaminių ir paslaugų prieinamumo reikalavimai laikomi privalomaisiais asmenų su negalia kriterijais pagal VPĮ 37 straipsnį. Tai reiškia, kad tais atvejais, kai perkančioji organizacija perka Gaminių ir paslaugų prieinamumo reikalavimų įstatymo taikymo sričiai priskiriamus gaminius ar paslaugas, techninėje specifikacijoje privalo nurodyti reikalavimus, užtikrinančius jų atitiktį šiame įstatyme nustatytiems prieinamumo reikalavimams. Pirkimų srityje tai ypač aktualu perkant informacinių ir ryšio technologijų gaminius (pavyzdžiui, kompiuterių aparatinės įrangos sistemas, savitarnos terminalus, elektronines skaitykles), taip pat paslaugas, susijusias su elektroniniais ryšiais, elektronine prekyba, elektroninėmis knygomis, banko paslaugomis vartotojams, keleivių vežimo paslaugų skaitmeniniais elementais (pavyzdžiui, interneto svetainėms, mobiliosiomis programomis, elektroninių bilietų ir kelionių informavimo sistemomis).[16]
Be to, paminėtina, kad rengiant statinių projektus, būtina vadovautis statybą reglamentuojančiais teisės aktais, nustatančiais statinių prieinamumo reikalavimus, įskaitant statybos techninį reglamentą STR 2.03.01:2019 „Statinių prieinamumas“[17].
Atliekant interneto svetainių, mobiliųjų programų, informacinių sistemų pirkimus, į techninę specifikaciją rekomenduojama įtraukti reikalavimą, kad perkami produktai ar paslaugos atitiktų šiuos teisės aktus ir standartus: Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą Bendrųjų reikalavimų valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų interneto svetainėms ir mobiliosioms programoms aprašą[18], kuriame nustatyti šių interneto svetainių ir mobiliųjų programų pritaikymo prieinamumo reikalavimai; Asmenims su negalia pritaikytas interneto tinklalapių kūrimo, testavimo ir įvertinimo metodines rekomendacijas [19]; Europos darnųjį standartą EN 301 549 V3.2.1 (2021-03)[20]; Pasaulinio saityno konsorciumo (W3C) Interneto tinklalapių turinio prieinamumo WCAG 2.2 gaires[21].
Kita vertus, tais atvejais, kai ES ar nacionaliniuose teisės aktuose nenustatyta privalomų reikalavimų dėl konkrečių asmenų su negalia poreikių ir tinkamumo visiems naudotojams kriterijų, perkančiosios organizacijos, vykdydamos pirkimus, skirtus fiziniams asmenims (visai visuomenei, perkančiosios organizacijos valstybės tarnautojams ar darbuotojams), rengdamos technines specifikacijas turėtų, išskyrus tinkamai pagrįstus atvejus, atsižvelgti į pirkimo objekto pritaikymą ir tinkamumą kuo didesniam naudotojų ratui, įskaitant ir asmenis su negalia.
3. VPĮ 37 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta perkančiųjų organizacijų pareiga technines specifikacijas parengti taip, kad jos užtikrintų konkurenciją ir nediskriminuotų tiekėjų[22].
Aiškindamas šią nuostatą, LAT yra konstatavęs, kad ši nuostata imperatyviai įgauna konkretų turinį kitose šio straipsnio nuostatose, kuriose įtvirtinamos pareigos perkančiosioms organizacijoms nustatant reikalavimus pirkimo objektui ir vertinant tiekėjų pasiūlymų atitiktį šiems reikalavimams.[23] Be to, iš nurodyto teisinio reguliavimo matyti, kad techninės specifikacijos turi atitikti šiuos esminius reikalavimus: lygiateisiškumo (užtikrinamos vienodos galimybės tiekėjams), konkurencijos, proporcingumo (techninės specifikacijos turi būti susijusios su pirkimo sutarties dalyku bei atitikti pirkimo sutarties vertę ir tikslus)[24]. Pažymėtina, kad lygiateisiškumo, nediskriminavimo ir proporcingumo principų laikymasis iš esmės kartu lemia ir konkurencijos užtikrinimą. Tuo tarpu nustačius nepagrįstai diskriminacinius ar neproporcingus techninės specifikacijos reikalavimus, neišvengiamai ribojama ir tiekėjų konkurencija. Tokios pačios pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje[25].
VPĮ 37 straipsnio 3 dalyje iš esmės yra sukonkretintas bendrasis nediskriminavimo principas, kiek jis aktualus perkančiosios organizacijos veiksmams, susijusiems su techninėmis specifikacijomis. Draudimas diskriminuoti tiekėjus – pamatinė pirkimų teisės nuostata, jos vertinimas neturi priklausyti išimtinai nuo šalių ir jų veiklos pobūdžio (pavyzdžiui, asmens sveikatos priežiūros sritis). Tokio pobūdžio ginčai peržengia privačių santykių ribas. Dėl to atskirų techninės specifikacijos sąlygų teisėtumą teismas gali vertinti tiek esant tokiam ieškovo reikalavimui, tiek savo iniciatyva. Jei teismas pripažįsta, kad pirkimo sąlygos diskriminuoja tiekėjus, privalo tokį pirkimą pripažinti neteisėtu ir jį nutraukti[26].
ES lygmeniu perkančiųjų organizacijų veiksmai, kuriais jos nustato pirkimo objekto reikalavimus, pažeidžiančius tiekėjų nediskriminavimo ir lygiateisiškumo principus[27] bei varžančius tiekėjų tarpusavio konkurenciją, gali būti prilyginti vidaus rinkos laisvių netarifinio ar nefiskalinio (nemokestinio) pobūdžio kliūtims, kurias, kaip ir fiskalines kliūtis, ES teisė draudžia (Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 34, 35 straipsniai). Vis dėlto tiekėjų lygiateisiškumas nėra pažeistas, jei reikalavimai pirkimo objektui, ribojantys vidaus rinkos laisves, yra nukreipti į SESV sutarties 36 straipsnyje nurodytų vertybių (pvz., viešoji tvarka, visuomenės saugumas ir sveikata) ar privalomųjų reikalavimų, kurių sąrašas nėra baigtinis (pvz., mokesčių kontrolė, komercinių sandorių sąžiningumas, vartotojų apsauga, aplinkosauga), apsaugą, tačiau tai neturi tapti diskriminacija[28]. Perkančiosios organizacijos nustatyti aukšti arba pernelyg specifiniai reikalavimai pateisinami tada, jeigu pateikiamas patikimas ir įtikinamas tokių reikalavimų nustatymo pagrindimas[29]. Tai gali būti grindžiama ypatinga perkamo objekto svarba ar pirkimo sutarties, kuria siekiama įsigyti šį objektą, specifine paskirtimi, arba tuo, kad aukštą ar labai tikslų reikalavimą pateisina viešojo intereso apsauga[30].
Dėl šio aspekto kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad viešojo intereso apsauga – ne besąlygiškai, o viena iš galimų perkančiosios organizacijos teisėtus veiksmus pagrindžiančių aplinkybių, vertintina pagal visus byloje surinktus duomenis. Kasacinio teismo pozicija šiuo klausimu palaipsniui griežtėjo, be to, plėtojama praktika dėl viešojo intereso sudėtinių elementų (suinteresuotumo pirkimo objektu ir tiekėjų varžymusi) konkurencijos, taip pat nuosekliai laikomasi pozicijos, kad socialiai jautrių ar visuomenei labai reikalingų pirkimų objektų įsigijimo teisėtumas dėl savo svarbos pats savaime neturi būti vertinamas kitaip nei dėl kitų įsigijimų, o tiekėjų sąžiningas varžymasis dėl to neturi būti vertinamas mažiau palankiai. Galimybė viešąjį interesą pirkimo objektu iškelti aukščiau už viešąjį interesą tiekėjų sąžiningu varžymusi turi būti aiškinama ir taikoma siaurai, išimtinai[31].
Kartu pažymėtina, kad vien ta aplinkybė, kad perkančioji organizacija privalo gebėti pagrįsti techninėje specifikacijoje nustatytus reikalavimus, nereiškia pareigos tokį pagrindimą pateikti jau skelbime apie pirkimą. ESTT yra išaiškinęs, kad pirkimų teisinis reguliavimas neįpareigoja perkančiosios organizacijos pirkimo paskelbimo metu nurodyti techninės specifikacijos pagrindimą. Skaidrumo ir vienodo požiūrio principai savaime neįpareigoja perkančiosios organizacijos jau pirkimo dokumentuose atskirai motyvuoti kiekvienos techninės specifikacijos pasirinkimo ar nurodyti objektyvų jos pagrindimą. Skaidrumo principas reiškia pareigą technines specifikacijas suformuluoti aiškiai, tiksliai ir nedviprasmiškai, kad tiekėjai galėtų suprasti jų turinį ir vienodai jas aiškinti, tačiau neįpareigoja skelbime apie pirkimą iš anksto išdėstyti kiekvieno techninio reikalavimo motyvų. Priešingas aiškinimas lemtų neproporcingą administracinę naštą ir nepagrįstai susiaurintų perkančiosioms organizacijoms suteiktą diskreciją nustatyti savo poreikius bei juos atitinkančius techninius reikalavimus. Vis dėlto kilus ginčui dėl techninės specifikacijos teisėtumo, perkančioji organizacija turi gebėti pagrįsti, kad nustatyti reikalavimai yra susiję su pirkimo objektu, objektyviai būtini siekiamam tikslui ir atitinka proporcingumo principą[32]. Taigi techninės specifikacijos motyvavimo pareiga nėra formali pirkimo dokumentų turinio dalis, tačiau ji tampa reikšminga vertinant techninių reikalavimų teisėtumą ginčo atveju.
Šiame kontekste pabrėžtina, kad tai, jog tiekėjų teises mažiau ribojančios priemonės galimai padidina perkančiosios organizacijos administracinę naštą ir tikimybę, kad jos ne visada pasiteisins, savaime nereiškia, kad absoliutus draudimas dalyvauti pirkime laikytinas proporcingu[33]. Atitinkamai tai reiškia, kad vien papildomų pareigų perkančiajai organizacijai ar kitokio pobūdžio administracinės naštos atsiradimas (padidėjimas) nepateisina itin griežtų (tiekėjų teisę dalyvauti pirkime ribojančių) reikalavimų pirkimo dalyviams ar objektui (nėra tokiems reikalavimams proporcingas) nustatymo[34].
Pažymėtina, kad konkurencijos užtikrinimo ir tiekėjų nediskriminavimo imperatyvas gali būti pažeistas tiek techninėje specifikacijoje tiesiogiai įtvirtinant nepagrįstas, perteklines ar kitais būdais konkurenciją ribojančias sąlygas, tiek nustatant VPĮ 37 straipsnio nuostatas formaliai atitinkančius reikalavimus, kurių deriniu (sąlygų grupe) ar jų visuma nepagrįstai apribojama skirtingų technologinių sprendimų ar lygiaverčių produktų konkurencija ir pirkimo sąlygos faktiškai pritaikomos vienam tiekėjui ar gamintojui (ar labai siauram jų ratui). Tokiu atveju, tiekėjams pateikus argumentus, kad jų teises pažeidžia ne (arba ne tik) pavienės pirkimo sąlygos, bet jų derinys, teismas turi įvertinti, ar formaliai teisėtomis techninės specifikacijos sąlygomis nėra sukuriama netiesioginės (paslėptos) diskriminacijos situacija. Taigi, sprendžiant dėl techninės specifikacijos reikalavimų teisėtumo turi būti vertinama, ar nustatyti reikalavimai, atsižvelgiant į jų pobūdį ir poveikį, nepagrįstai neriboja konkurencijos. Vien formali atskirų reikalavimų atitiktis VPĮ nuostatoms savaime nereiškia, kad pirkimo sąlygos yra teisėtos, jeigu jų taikymas faktiškai lemia nepagrįstą tiekėjų konkurencijos ribojimą[35].
Analogiškos pozicijos laikomasi ir ESTT praktikoje, kurioje nurodoma, kad nors perkančioji organizacija, atsižvelgdama į pirkimo objekto ypatumus, gali nustatyti su juo susijusius reikalavimus, siekdama teisėtų tikslų, tokie reikalavimai gali būti objektyviai būtini šiems tikslams pasiekti ir negali lempti situacijos, kai iš pirkimo automatiškai pašalinami tiekėjai, kurie, nors ir neatitinka atskiro formalaus reikalavimo, iš esmės gali užtikrinti lygiavertį pirkimo sutarties įvykdymą. Dėl to techninės specifikacijos teisėtumas vertinami ne vien per reikalavimų ryšį su pirkimo objektu, bet ir pagal jų faktinį poveikį tiekėjų galimybėms dalyvauti pirkime, t. y. ar jos sudaro vienodas galimybes visiems potencialiems tiekėjams ir nesukuria nepateisinamų kliūčių konkurencijai.[36]
Tiekėjas, nesutikdamas su techninės specifikacijos reikalavimais, gali reikalauti juos panaikinti tiek ginčydamas tiesiogiai VPĮ nuostatoms ar pirkimų principams prieštaraujančias pirkimo sąlygas (pavyzdžiui, dėl konkrečios nuorodos į konkrečią prekę, neįtvirtintos lygiavertiškumo žymos ar reikalavimų, kurie yra neproporcingi pirkimo objektui ir pan.), tiek įrodinėdamas, kad kelios kumuliatyviai (visos kartu) taikomos pirkimo sąlygos ar jų visuma netiesiogiai diskriminuoja potencialius tiekėjus, tiek savo reikalavimus grįsdamas abiem neteisėtumo pagrindais; tiekėjui pareiškus reikalavimą pripažinti neteisėtomis atskiras pirkimo sąlygas ir jų grupę, teismas pirmiausia turėtų įvertinti pirkimo sąlygų grupės (visumos) atitiktį VPĮ 37 straipsnio reikalavimams (pavyzdžiui, ar taikomos kartu jos netiesiogiai nediskriminuoja tiekėjų, ar sąlygų išsamumo pobūdis (lygis) nepažeidžia proporcingumo principo); ir tik vėliau, nekonstatavęs šio pagrindo, vertinti atskirų ginčijamų pirkimo sąlygų teisėtumą[37].
Nurodytos teismo pareigos nepašalina aplinkybės, kad pirkimo sąlygos suformuluotos nenurodant konkretaus modelio ar šaltinio, konkretaus proceso ar prekės ženklo (tokios situacijos reglamentuojamos VPĮ 37 straipsnio 5 dalyje), kad jos nėra griežtai apibrėžtos (vartojamos tokios sąvokos kaip „ne mažiau“, „ne daugiau“, „iki“ ir pan.), nes jos savaime nereiškia tokių sąlygų teisėtumo. Pažymėtina, kad tiekėjų konkurencija gali būti apribota ir netiesiogiai – kai techninių parametrų, funkcinių reikalavimų ir kitų sąlygų visuma lemia, kad realiai tik vienas tiekėjas arba labai ribotas tiekėjų skaičius gali pateikti pasiūlymą.
Pavyzdys
Perkančioji organizacija, vykdydama medicinos diagnostikos įrangos pirkimą, techninėje specifikacijoje nustatė reikalavimus analizatoriaus našumui, mėginių ir reagentų rinkinių talpai, reagentų ir kalibravimo stabilumui, matavimo metodams, bangos ilgiams, maišymo sistemai ir kt. Nors techninėje specifikacijoje nebuvo nurodytas konkretus gamintojas ar prekės ženklas ir kiekvienas iš nustatytų reikalavimų atskirai galėjo būti taikomas įvairių gamintojų įrangai, tačiau perkančiosios organizacijos nustatytų reikalavimų visuma lėmė, kad visus nustatytus reikalavimus atitiko tik labai ribotas skaičius rinkoje siūlomų analizatorių, todėl buvo apribotos tiekėjų galimybės dalyvauti pirkime.
Taigi būtina nustatyti, ar sąlygomis apibrėžtų minimalių (maksimalių) reikalavimų visuma nereiškia, kad juos atitinka tik vienas tiekėjas arba ribotas jų skaičius. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad vienintelė aplinkybė, jog pirkimo pasiūlymus pateikė ne vienas, o keli tiekėjai, nėra pagrindas pripažinti, kad pirkime nebuvo apribota konkurencija[38]. Galimo konkurencijos ribojimo vertinimo pagrindu taip pat gali būti įprastinė perkančiųjų organizacijų pirkimo sąlygų nustatymo praktika.
Kasacinio teismo taip pat konstatuota, kad proporcingumo principo reikalavimų neatitinka ne tik pernelyg aukšti, specifiniai, neadekvatūs pirkimo pobūdžiui reikalavimai ar užslėptos diskriminacijos situacijos, bet ir pernelyg detalios pirkimo sąlygos, kuriomis atimama galimybė pirkimo procedūrose dalyvauti sutartį gebantiems įvykdyti kandidatams ar dalyviams, nepagrįstai ribojama jų konkurencija[39]. Dėl šio proporcingumo principo aspekto ESTT pažymėta, kad kuo išsamesnės techninės specifikacijos nustatomos, tuo didesnė rizika, kad konkretaus gamintojo prekės bus privilegijuojamos[40]. Kitaip tariant, būtina įvertinti, ar itin išsamūs techninės specifikacijos reikalavimai (nebūtinai pritaikyti vienam tiekėjui, tačiau dėl savo detalumo reikšmingai apribojantys tiekėjų galimybes dalyvauti pirkime) yra būtini norint pasiekti pirkimu siekiamus tikslus, t. y. techninių specifikacijų detalumo lygis turi atitikti proporcingumo principą – kuo konkretesni ir siauresni techniniai reikalavimai nustatomi, tuo labiau perkančioji organizacija turi būti pasirengusi pagrįsti, kad toks detalumo lygis yra būtinas jos poreikiams patenkinti ir nesudaro nepagrįstų konkurencijos ribojimų[41]. Taigi, neproporcingai išsamios pirkimo sąlygos gali būti pripažintos neteisėtomis, nepriklausomai nuo nustatytos aplinkybės, kiek potencialių tiekėjų (vienas ar daugiau) jas atitinka. Žinoma, potencialių tiekėjų skaičius – vienas iš teisėtumo vertinimo kriterijų[42]. Poreikis itin detaliai apibrėžti pirkimo objektui keliamus techninius reikalavimus turi būti pagrįstas nurodant detalius jį patvirtinančius argumentus, o ne apibendrintus teiginius apie teikiamų paslaugų sudėtingumą ar jų ypatingą svarbą[43].
4. VPĮ 37 straipsnio 4 dalyje yra apibrėžti alternatyvūs techninės specifikacijos rengimo būdai. Pagal VPĮ 37 straipsnio 4 dalį techninė specifikacija gali būti parengta arba vienu iš dviejų konkrečių būdų, arba šių būdų deriniu.
VPĮ 37 straipsnio 4 dalyje įtvirtinti alternatyvūs techninės specifikacijos rengimo būdai suteikia perkančiajai organizacijai galimybę pasirinkti konkrečiam pirkimui tinkamiausią pirkimo objekto apibūdinimo metodą, nesuteikiant pirmenybės nė vienam iš jų. Atkreiptinas dėmenys, kad ESTT išaiškino, jog nustatytas techninių specifikacijų formulavimo būdų sąrašas yra baigtinis. Nukrypti nuo šių metodų leidžiama tik išimtiniais atvejais: kai pirkimo objektui yra taikomos su ES teise suderintos privalomosios nacionalinės techninės taisyklės arba kai pirkimo objekto neįmanoma pakankamai tiksliai ir aiškiai apibūdinti pagal Direktyvos 2014/24/ES 42 straipsnio 3 dalį ir VPĮ 37 straipsnio 4 dalį. Kitų išimčių teisiniame reguliavime nenustatyta[44]. Pažymėtina, kad perkančioji organizacija, pasirinkdama vieną iš šių būdų, privalo nepažeisti tiekėjų lygiateisiškumo ir nediskriminavimo principų bei užtikrinant konkurenciją. VPĮ 37 straipsnio 4 dalyje nustatyti šie techninės specifikacijos rengimo būdai:
1) Techninė specifikacija gali būti parengta apibūdinant norimą rezultatą arba nurodant pirkimo objekto funkcinius reikalavimus, įskaitant aplinkos apsaugos reikalavimus. Tokie reikalavimai turi būti tikslūs, kad tiekėjai galėtų parengti tinkamus pasiūlymus, o perkančioji organizacija – įsigyti reikalingų prekių, paslaugų ar darbų.
Pavyzdys
Perkančioji organizacija, siekdama įsigyti transporto priemonių greičio matavimo stacionariais greičio matuokliais su skaitmenine fotografavimo įranga ir matavimo duomenų teikimo paslaugas, techninėje specifikacijoje nurodė reikalavimą, kad matavimo priemonės turi veikti aukšto dažnio elektromagnetinėmis bangomis Doppler efekto principu. Perkančioji organizacija, tiksliai apibūdinusi perkamų paslaugų paskirtį – fiksuoti greičio viršijimo atvejus užmiesčio keliuose – joms suteikė specifinę funkcinę ir rezultato reikšmę, ją susiejant su Doppler efekto principu veikiančiomis matavimo priemonėmis[45].
Pavyzdys
Perkančioji organizacija, siekdama įsigyti medicinos įrangą, techninėje specifikacijoje nurodė reikalavimą, kad siūlomo šviestuvo šviesos srautas būtų ne baltos spalvos – nedarytų įtakos šviesoje kietėjančiai kompozitinei medžiagai; ją užtikrinantis techninis reikalavimas – ne mažiau kaip du geltonos spalvos diodai. Taigi reikalavimu, kad šviestuve būtų ne mažiau kaip du geltonos spalvos diodai, perkančioji organizacija visų pirma siekė užsitikrinti, kad šviestuvo šviesos srautas būtų ne baltos spalvos ir jį naudojant nekietėtų kompozitinė medžiaga. T. y. perkančioji organizacija įtvirtino norimo rezultato reikalavimą[46].
Techninės specifikacijos rengimas apibūdinant norimą rezultatą ar funkcinius reikalavimus paprastai sudaro platesnes galimybes tiekėjams konkuruoti, nes perkančioji organizacija apibrėžia siekiamą rezultatą, o ne konkretų techninį sprendimą, todėl tiekėjai gali pasiūlyti skirtingus technologinius sprendimus, jeigu jie leidžia pasiekti perkančiosios organizacijos nustatytą rezultatą.
Toks techninės specifikacijos rengimo būdas padeda išvengti dirbtinio konkurencijos ribojimo, kuris gali atsirasti techninius reikalavimus suformulavus pagal konkretaus tiekėjo įprastai siūlomų prekių, paslaugų ar darbų charakteristikas. Be to, funkcinių ir rezultatų reikalavimų nustatymas sudaro palankesnes sąlygas inovatyviems sprendimams dalyvauti pirkimuose, todėl toks techninių specifikacijų rengimo būdas turėtų būti taikomas kuo plačiau[47]. Vis dėlto funkciniai ir rezultato reikalavimai negali būti suformuluoti taip abstrakčiai, kad tiekėjams taptų neaišku, kokio konkretaus rezultato siekia perkančioji organizacija arba kokiais kriterijais bus vertinama pasiūlymų atitiktis techninei specifikacijai.
2) Techninė specifikacija gali būti parengta nurodant standartą (detaliau žiūrėti VPĮ 2 straipsnio 9, 16, 30, 33 dalies komentarus), techninį liudijimą (detaliau žiūrėti VPĮ 2 straipsnio 10 dalies komentarą) ar bendrąsias technines specifikacijas (detaliau žiūrėti VPĮ 2 straipsnio 35 dalies komentarą). Techninėje specifikacijoje turi būti laikomasi tokios pirmumo tvarkos: pirmiausia nurodomas Europos standartą perimantis Lietuvos standartas, Europos techninio įvertinimo patvirtinimo dokumentas, informacinių ir ryšių technologijų bendrosios techninės specifikacijos, tarptautinis standartas, kitos Europos standartizacijos organizacijų nustatytos techninių normatyvų sistemos arba, jeigu tokių nėra, – nacionaliniai standartai, nacionaliniai techniniai liudijimai arba nacionalinės techninės specifikacijos, susijusios su darbų projektavimu, sąmatų apskaičiavimu ir vykdymu bei prekių naudojimu. Standartų taikymo paskirtis nėra susiaurinti galimų techninių sprendimų ratą, bet objektyviai apibrėžti techninius reikalavimus, technines charakteristikas ir (ar) jų atitikties vertinimo metodus. Standartais pagrįsti techniniai reikalavimai turi būti taikomi taip, kad lygiaverčius sprendimus siūlantys tiekėjai galėtų įrodyti jų atitiktį, kadangi kiekviena nuoroda į standartą turi būti pateikiama kartu su žodžiais „arba lygiavertis“. Perkančioji organizacija negali teikti pirmenybės konkrečiam standartui ar jo pagrindu pagamintiems produktams, bet privalo pripažinti ir priimti lygiaverčius sprendimus. ESTT praktikoje papildomai išaiškinta, kad reikalavimas techninėje specifikacijoje prie pateikiamos nuorodos į standartą nurodyti žodžius „arba lygiavertis“ taikomas visais atvejais, kai techninė specifikacija rengiama remiantis VPĮ 37 straipsnio 4 dalies 2 punkte nurodytais standartais, nenumatyta išimčių ir tais atvejais, kai nurodomi nacionaliniai standartai, kuriais į nacionalinę teisę perkeliami Europos standartai bei darnieji standartai, būtina kartu nurodyti formuluotę „arba lygiavertis“. Ši taisyklė patvirtinta ir nacionalinėje teismų praktikoje, kurioje nurodoma, kad reikalavimas prie kiekvienos nuorodos į standartą nurodyti žodžius „arba lygiavertis“ yra imperatyvus ir jo nesilaikymas negali būti laikomas vien formaliu pažeidimu.[48]
Doktrinoje nurodoma, kad standartų naudojimas techninėse specifikacijose užtikrina, jog perkančioji organizacija ir tiekėjai „kalbėtų ta pačia kalba“, t. y. vienodai suprastų pirkimo objektui keliamus techninius reikalavimus. Standartai vartotojams taip pat suteikia pasitikėjimą, kad kitose valstybėse narėse pagaminti ar tiekiami produktai atitinka tuos pačius techninius reikalavimus. Todėl standartų taikymas laikomas viena iš priemonių, padedančių užtikrinanti ES vidaus rinkos veikimą ir pirkimų atvėrimą konkurencijai[49].
Dėl standartų taikymo kasacinio teismo pažymėta, kad vienas pagrindinių nacionalinės standartizacijos principų yra savanoriškas standartų taikymas – vadovaujantis Lietuvos Respublikos standartizacijos įstatymo 7 straipsnio 1 dalimi, standartai taikomi savanoriškai, išskyrus atvejus, kai teisės aktuose yra nustatyta, kad jie privalomi. Jei teisės akte ar teisės aktu patvirtintame dokumente, reglamentuojančiame tam tikrą sritį, pateikiama nuoroda į tarptautinį, regioninį ar nacionalinį standartą, tai tokio standarto taikymas tampa privalomas visiems subjektams, kurių teises ir pareigas reguliuoja atitinkamas teisės aktas. Svarbu pažymėti, kad Lietuvoje taikomi standartai, taigi ir tarptautiniai, Europos ir kiti regioniniai ar užsienio valstybių standartai ir kiti leidiniai, negali prieštarauti Lietuvos Respublikos teisės aktams. Kai Lietuvos standarto normoje perimtos tarptautinio standarto nuostatos, atsižvelgiant į tai, reikia aiškinti ir taikyti nacionalinį reguliavimą. Dėl to perkamų prekių apibūdinimas duodant nuorodą į tokį nacionalinį standartą lemia perkančiosios organizacijos pareigą gautus pasiūlymus vertinti pagal, įskaitant, bet neapsiribojant, tarptautinių standartų reikalavimus[50].
Pažymėtina, kad VPĮ 37 straipsnio 4 dalies 2 punkte nustatyta techninių dokumentų taikymo eilės tvarka reiškia, jog pirmenybė teikiama Europos lygmens techniniams dokumentams, o nacionaliniai standartai, nacionaliniai techniniai liudijimai ar nacionalinės techninės specifikacijos gali būti nurodomi tik tais atvejais, kai nėra atitinkamų Europos ar tarptautinių techninių dokumentų.
3) mišrus techninės specifikacijos rengimo būdas:
a) techninė specifikacija gali būti parengta derinant pirmiau nurodytus techninės specifikacijos rengimo būdus taip – apibūdinant norimą rezultatą arba pirkimo objekto funkcinius reikalavimus (VPĮ 37 straipsnio 4 dalies 1 punktas) ir kaip šių reikalavimų atitikties priemonę taikant technines specifikacijas, nurodytas VPĮ 37 straipsnio 4 dalies 2 punkte;
b) techninė specifikacija gali būti parengta derinant pirmiau nurodytus techninės specifikacijos rengimo būdus taip – nurodant tam tikrų pirkimo objekto ypatybių technines specifikacijas pagal VPĮ 37 straipsnio 4 dalies 2 punkte nustatytus reikalavimus, o kitų ypatybių – apibūdinant norimą rezultatą ar funkcinius reikalavimus (VPĮ 37 straipsnio 4 dalies 1 punktas).
Praktikoje mišrus techninės specifikacijos rengimo būdas dažnai yra tinkamiausias, nes leidžia toms pirkimo objekto savybėms, kurios yra esminės perkančiosios organizacijos poreikiui patenkinti, nustatyti konkrečius techninius reikalavimus ar standartus, o kitoms savybėms taikyti funkcinius ar rezultato reikalavimus.
Pažymėtina, kad VPĮ 37 straipsnio 4 dalies nuostatose nereglamentuojama, kokiais atvejais kokį konkretų techninės specifikacijos parengimo būdą turėtų pasirinkti perkančioji organizacija. Taigi perkančioji organizacija turi diskreciją techninę specifikaciją rengti funkcinių ar rezultato reikalavimų pagrindu, remtis standartais ar kitomis techninėmis specifikacijomis arba šiuos būdus derinti tarpusavyje. Vis dėlto ši diskrecija nėra absoliuti. Nepriklausomai nuo pasirinkto techninės specifikacijos rengimo būdo, jos reikalavimai turi būti susiję su pirkimo objektu, proporcingi siekiamam tikslui, nediskriminuoti tiekėjų ir nepagrįstai neriboti konkurencijos. Perkančiosios organizacijos pasirinkimas nustatyti vieną iš galimų reikalavimų pirkimo objektui kriterijų (tam tikrą standartą, funkcinį ar rezultato reikalavimą) neturi riboti tiekėjų pateikti savo pasiūlymų, jei jų siūlomos pirkimo objekto savybės atitinka tas, kurias nurodė perkančioji organizacija, ir jeigu tiekėjas tai įrodo[51].
Perkančioji organizacija, pasirinkdama techninės specifikacijos rengimo būdą, turėtų vadovautis ne tuo, kuris būdas jai yra patogiausias, bet tuo, kuris konkretaus pirkimo aplinkybėmis efektyviausiai leistų suderinti objektyvų jos poreikių patenkinimą su veiksmingos konkurencijos užtikrinimu. Nors VPĮ 37 straipsnio 4 dalis suteikia perkančiajai organizacijai teisę pasirinkti techninės specifikacijos būdą, tačiau tai savaime nereiškia, kad bet kuris pasirinkimas bus laikomas teisėtu. Vertinant techninės specifikacijos atitiktį VPĮ reikalavimams, svarbu ne tik pats pasirinktas techninės specifikacijos būdas, o tai, ar juo buvo užtikrintas VPĮ 37 straipsnio 3 dalyje nustatytų reikalavimų įgyvendinimas (detaliau žiūrėti VPĮ 37 straipsnio 3 dalies komentarą) ir laikomasi VPĮ principų (detaliau žiūrėti VPĮ 17 straipsnio komentarą).
5. VPĮ 37 straipsnio 5 dalyje yra įtvirtinta bendroji taisyklė, kad, apibūdinant pirkimo objektą, techninėje specifikacijoje negali būti nurodytas konkretus modelis ar tiekimo šaltinis, konkretus procesas, būdingas konkretaus tiekėjo tiekiamoms prekėms ar teikiamoms paslaugoms, ar prekių ženklas, patentas, tipai, konkreti kilmė ar gamyba, dėl kurių tam tikriems subjektams ar tam tikriems produktams būtų sudarytos palankesnės sąlygos arba jie būtų atmesti.
Šiuo pagrindu yra įtvirtinta „tapačių standartų“ doktrina, pagal kurią perkančiosios organizacijos perka prekes, paslaugas arba darbus techninėje specifikacijoje nurodydamos tik perkamo objekto tam tikrus bendrus požymius[52]. Taigi, pirkimo objektą perkančioji organizacija turi apibūdinti taip, kad būtų išvengta tiesioginės nuorodos į konkretų modelį, prekės ženklą, patentą, kilmę ir t. t.[53]
Pažymėtina, kad vien tai, jog pirkimo sąlygose nurodytas konkretus veiklos principas yra universalus, pagrįstas visuotinai žinomais fizikos dėsniais ir pan., savaime nereiškia VPĮ 37 straipsnio 5 dalies pažeidimo. Pavyzdžiui, kasacinio teismo spręsta, kad Doppler efekto principas nėra konkretus prekės apibūdinimas VPĮ 37 straipsnio 5 dalies prasme, išskiriantis konkrečią prekę iš kitų. Doppler efekto principas nenurodo konkretaus gamintojo ar tiekėjo, kuriam būtų sudarytos išskirtinės sąlygos pasiūlymui pateikti. Visi Doppler efekto ar jam lygiaverčiu principu veikiantys įrenginiai (įskaitant greičio matuoklius), nesvarbu, kas juos gamina ir kas jais prekiauja, gali būti pasiūlyti perkančiajai organizacijai. Doppler efekto principas yra tikslinantis matavimo priemonės veikimą aukšto dažnio elektromagnetinėmis bangomis, nes šiuo principu veikiantys greičio matuokliai skleidžia radijo bangas[54].
Analogiškai kasacinis teismas yra konstatavęs, kad, pavyzdžiui, reikalavimas darbus atlikti naudojant konkrečią kelio dangos konstrukciją kvalifikuotinas kaip bendrosios techninės specifikacijos, kurias perkančioji organizacija turi teisę nurodyti, apibūdindama siekiamą įsigyti objektą. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad teisiškai nereikšminga aplinkybe laikytina tai, jog atitinkami techniniai reikalavimai konstrukcijai (dangos sluoksnių rūšys, storis ir pan.) įtvirtinti konkrečiame teisės akte. Daug svarbiau yra tai, kad šie reikalavimai per se (patys savaime) yra galimi kelti techninės specifikacijos kriterijai. Pripažįstant perkančiosios organizacijos teisę nustatyti technines specifikacijas nurodant pirkimo objekto bendruosius techninius reikalavimus, pavyzdžiui, nurodant atliekant perkamus darbus naudotiną kelio dangos konstrukcijos tipą (tačiau ne konkretų modelį ar tiekimo šaltinį, konkretų procesą), perkančiajai organizacijai nekyla pareiga reikalavime įrašyti žodžius „arba lygiavertis“[55]. Tačiau, pavyzdžiui, reikalavimas, kad perkami gatvių asfaltbetonio dangos remonto darbai būtų atliekami tik konkrečiu karštojo regeneravimo kelyje metodu, kaip neatitinkantis VPĮ 37 straipsnio 5 dalies reikalavimų būtų laikomas neteisėtu, kadangi nurodytas metodas nėra universalus, visuotinai taikomas ir pan. gatvių dangos remonto darbų metodas[56].
ESTT išaiškino, kad nustatytas draudimas techninėje specifikacijoje nurodyti konkretų modelį, tiekimo šaltinį, konkretų procesą arba prekių ženklą, patentą, tipą ar konkrečią kilmės šalį ar gamybos būdą yra aiškinamas plačiai. Tai reiškia, draudžiama nuoroda gali būti laikomas ne tik konkretaus gamintojo, prekės ženklo, patento, kilmės ar gamybos būdo nurodymas, bet ir reikalavimas naudoti gaminius, pagamintus iš konkrečios medžiagos. ESTT pažymėjo, kad tuo atveju, jeigu atitinkamame sektoriuje egzistuoja skirtingi techniniai sprendiniai, reikalavimas naudoti, pavyzdžiui, keraminius ar betoninius vamzdžius, laikytinas nuoroda į konkretų tipą arba gamybos būdą, nes dėl tokio reikalavimo nurodymo pašalinami tiekėjai, siūlantys gaminius iš kitokių medžiagų gaminius, nors jie gali atitikti nustatytus perkančiosios organizacijos poreikius. Pirmiausia, turi būti įvertinta, ar pirkimo objektą apskritai įmanoma pakankamai aiškiai ir tiksliai apibūdinti funkciniais arba veiksmingumo reikalavimais ar kitais nustatytais būdais. Tik tokiu atveju, jeigu dėl paties pirkimo objekto konkrečios medžiagos naudojimas yra būtinas ir nėra jokios kitos alternatyvos, reikalavimas naudoti konkrečią medžiagą galėtų būti pateisinamas. Priešingu atveju, perkančioji organizacija negali reikalauti konkrečios medžiagos gaminių, išskyrus atvejus, kai dėl pirkimo objekto neįmanoma jo pakankamai tiksliai ir suprantamai apibūdinti kitais būdais; tokiu atveju konkrečios medžiagos nurodymas galimas tik kartu su žodžiais „arba lygiavertis“. Šiuo aspektu ESTT pažymėjo, kad vien žodžių „arba lygiavertis“ nurodymas nėra savarankiškas pagrindas nurodyti konkrečią medžiagą, rūšį ar kitą konkretų sprendimą. Pažymėtina, kad draudimas nurodyti konkretų tipą ar gamybos būdą gali būti taikomas ne tik tais atvejais, kai techninėje specifikacijoje tiesiogiai nurodomas konkretus modelis, prekės ženklas ar gamintojas. Draudžiama nuoroda tam tikrais atvejais gali būti pripažįstami ir iš pažiūros neutralūs techniniai reikalavimai, pavyzdžiui, susiję su gaminio konstrukcija, svoriu, užimamu plotu, atskirų jo dalių išdėstymu ar kitomis techninėmis charakteristikomis, jeigu jų visuma lemia, kad iš pirkimo pašalinami konkretūs tiekėjai ar produktai. Tokie reikalavimai, jeigu jų nustatymas nėra pateisinamas pirkimo objektu, turi būti nurodomi kartu su žodžiais „arba lygiavertis“[57].
Išimtiniais atvejais, kai pirkimo objekto yra neįmanoma tiksliai ir suprantamai apibūdinti pagal VPĮ 37 straipsnio 4 dalyje nustatytus reikalavimus, perkančiosioms organizacijoms leidžiama nurodyti kai kuriuos tikslius pirkimo objektą kvalifikuojančius kriterijus, jei ji taip pat nurodo, kad pripažįstami analogiški arba lygiaverčiai objektai. Taigi, perkančiosios organizacijos pasinaudojimas nurodyta išimtimi, leidžiančia pirkimo objektą apibūdinti nurodant konkretų modelį ar šaltinį, konkretų procesą ar prekės ženklą, patentą, tipą, konkrečią kilmę ar gamybą, gali būti pripažintas teisėtu tik tuo atveju, jeigu egzistuoja abi šios kumuliatyvios sąlygos:
1) pagal konkretaus pirkimo aplinkybes yra pagrindas konstatuoti, kad pirkimo objekto neįmanoma tiksliai ir suprantamai apibūdinti pagal VPĮ 37 straipsnio 4 dalies reikalavimus (šias aplinkybes turi įrodyti perkančioji organizacija);
2) perkančioji organizacija šalia konkretaus modelio, prekės ženklo, proceso ir pan. nurodymo įrašo žodžius ,,arba lygiavertis“[58].
Taigi, VPĮ 37 straipsnio 5 dalis netaikytina, kai objektyviai įmanoma tiksliai ir suprantamai apibūdinti pirkimo objektą pagal bendrąsias technines specifikacijas, norimą rezultatą arba nurodant pirkimo objekto funkcinius reikalavimus; aiškių ir konkrečių reikalavimų tam tikrus standartus atitinkančioms prekėms nenurodymas nepateisinamas didelės apimties šių reikalavimų aprašymu, todėl tik nuoroda į atitinkamą teisės aktą, kuriame būtų reglamentuojamas konkretus prekės ženklas, tiekėjų konkurencijos neužtikrina[59].
Teismų praktikoje konstatuota, kad tai, jog po konkrečios prekės aprašymo specifikacijose nėra pridėti žodžiai „arba lygiavertis“, gali ne tik atgrasyti ūkio subjektus, tiekiančius panašias prekes, nuo dalyvavimo konkurse, bet ir trikdyti importą ES vidaus prekyboje, galimybę sudaryti pirkimo sutartį paliekant tik konkurso dalyviams, ketinantiems naudoti konkrečiai nurodytą prekę[60].
Pabrėžtina, kad argumentai, jog ir be papildomos nuorodos „arba lygiavertis“ tiekėjai gali pateikti pasiūlymą, laikytini nepagrįstais. Pirkimo sąlygose nenurodžius nuorodos, kad gali būti pateikiamas lygiavertis objektas, potencialūs konkurso dalyviai negali suprasti konkurso specifikacijų kitaip – kaip draudžiančių lygiaverčio objekto pateikimą[61]. Dėl to, kai perkančioji organizacija techninėje specifikacijoje neįtvirtina nuorodos „arba lygiavertis“, ji pašalina galimybę nagrinėti prekių lygiavertiškumą, nes iš anksto preziumuoja ir pirkimo dokumentuose tai įtvirtina, kad joks prekių lygiavertiškumas negalimas. Kita vertus, net jei perkančioji organizacija ir laikytų, kad tiekėjo pasiūlytos prekės lygiavertės, ji negalėtų jų vertinti kaip tinkamų, nes tokios galimybės ginčo konkurso sąlygoje nenustatyta, o priešingi veiksmai lemtų jos faktinį pakeitimą ir tiekėjų lygiateisiškumo bei skaidrumo principų pažeidimą[62].
Taigi, nors perkančiajai organizacijai paliekama teisė nuspręsti, kokius reikalavimus nustatyti pirkimo objektui, ši diskrecija nėra absoliuti. Ji turi būti įgyvendinama laikantis pirkimų principų, draudimo dirbtinai riboti konkurenciją ir šiame straipsnyje nustatytų pirkimo objekto apibūdinimo taisyklių; pirkimo sąlygose perkamų daiktų savybės gali būti apibūdinamos tiksliais duomenimis, tačiau pagal nediskriminavimo principą draudžiama perkančiajai organizacijai pirkimo dokumentuose nurodyti konkrečius prekių pavadinimus, ženklus ar tipus, technines specifikacijas, jei tai suteiktų galimybę pirkime dalyvauti tik konkrečiam tiekėjui ar keliems tiekėjams, ir apribojant kitų potencialių tiekėjų dalyvavimą; taip perkančioji organizacija yra įpareigojama rinktis iš visų galimų tam tikrus funkcinius reikalavimus atitinkančių pirkimo objektų[63].
ESTT akcentavo, kad kuo išsamiau ir detaliau suformuluotos techninės specifikacijos, tuo didesnė rizika, kad konkretaus gamintojo prekės bus privilegijuojamos, todėl būtina, kad techninės specifikacijos išsamumo laipsnis atitiktų proporcingumo principą, o tai reiškia, kad turi būti įvertinta, ar toks techninių reikalavimų detalumas objektyviai būtinas siekiamiems tikslams pasiekti[64].
LAT yra konstatavęs, kad techninės specifikacijos neatitinka VPĮ 37 straipsnio 5 dalies reikalavimų, pavyzdžiui, tokiais atvejais:
(i) perkančioji organizacija pirkimo dokumentuose nurodė, kad gatvių dangos darbai turi būti atlikti taikant karštojo regeneravimo kelyje metodą, tačiau perkančioji organizacija nepateikė įrodymų, kad pirkimo tikslo – suremontuoti gatvių asfaltbetonio dangą – negalima pasiekti atliekant darbus kitais nei karštojo regeneravimo kelyje metodais ir kad pirkimo objekto – asfaltbetonio dangos darbų – negalima tiksliai ir suprantamai apibūdinti pagal VPĮ 37 straipsnio 4 dalies reikalavimus. Karštojo regeneravimo kelyje metodas nėra visuotinai taikomas metodas, tokiu būdu kloti dangą galima tik turint atitinkamą įrangą (Lietuvoje nagrinėto pirkimo vykdymo metu ją turėjo tik vienas tiekėjas). Taip pat konkurso sąlygose nebuvo nuorodos, kad gatvių asfaltbetonio dangos remonto darbai gali būti atliekami lygiaverčiu metodu[65];
(ii) perkančioji organizacija pirkimo dokumentuose nurodė tikrinį perkamo vaisto pavadinimą, o ne veikliąją jo medžiagą. Nors perkančioji organizacija tai grindė siekiamo tikslo specifiškumu – ligonių gydymo tęstinumu, nenustatyta, kad pirkimo objekto nebuvo įmanoma tiksliai ir suprantamai apibūdinti pagal bendrąsias technines specifikacijas, norimą rezultatą arba nurodant pirkimo objekto funkcinius reikalavimus, juolab kad kitoms konkurso dalims perkančioji organizacija nurodė tik vaistų veikliąsias medžiagas. Vadinasi, bendrasis, nenukreipiantis į konkretų gaminį prekės pavadinimas buvo galimas ir šia galimybe perkančioji organizacija pasinaudojo kitose konkurso dalyse, todėl VPĮ 37 straipsnio 5 dalies išimtis netaikytina[66];
(iii) kai perkančiajai organizacijai būtina išplėsti turimą inžinerinę sistemą, jai nepakanka pirkimo dokumentuose nurodyti turimos įrangos modelius ir glaustai apibūdinti perkamų prekių savybes bei siekiamą visų įrenginių suderinamumo tikslą, tačiau ji privalo aiškiai ir detaliai apibūdinti turimą įrangą, įskaitant, bet neapsiribojant, nurodyti tikslias svarbiausias veikimo savybes, įrengimo reikalavimus ir kitas aplinkybes tam, kad naujame konkurse dalyvaujantys ūkio subjektai, kurie gali pasiūlyti panašių prekių, galėtų įvertinti prekių lygiavertiškumą ir galimybes dalyvauti pirkimo procedūrose. Bet kokiu atveju vien tik turimos įrangos nuoroda pirkimo dokumentuose laikytina nepakankamu pirkimo objekto apibūdinimu[67], dėl kurio tiekėjų, kurie gali pasiūlyti kitas, bet lygiavertes prekes, konkuravimo galimybės su ūkio subjektais, siūlančiais tuos pačius įrenginius, tampa menkesnės ir nelygiavertės;
(iv) perkančioji organizacija, vykdydama automobilių nuomos paslaugų pirkimą, techninėje specifikacijoje nurodė reikalavimus automobiliams turėti tik diskinius stabdžius ir elektromechaninį vairo stiprintuvą, nesudarydama galimybių tiekėjams siūlyti lygiavertes stabdžių ir vairo sistemas[68].
6. VPĮ 37 straipsnio 6 dalyje yra įtvirtintas draudimas atmesti tiekėjo pasiūlymą tuo atveju, jeigu tiekėjo siūlomos prekės, paslaugos ar darbai neatitinka perkančiosios organizacijos nurodytų techninių specifikacijų, tačiau tiekėjas pasiūlyme perkančiajai organizacijai įrodo, kad jo siūlomi sprendiniai yra lygiaverčiai.
VPĮ 37 straipsnio 6 dalis taikoma tik tais atvejais, kai perkančioji organizacija parengia techninę specifikaciją remdamasi VPĮ 37 straipsnio 4 dalies 2 punkte nustatytu būdu. Jeigu techninė specifikacija yra nustatyta apibūdinant funkcinius reikalavimus arba siekiamą rezultatą pagal VPĮ 37 straipsnio 4 dalies 1 punktą, tiekėjo pasiūlymo vertinimas atliekamas pagal nustatytų reikalavimų turinį ir lygiavertiškumo klausimas šios normos kontekste paprastai nekyla.
Pažymėtina, kad šios nuostatos tikslas nėra vien nustatyti tiekėjo teisę pateikti alternatyvų techninį sprendinį ar nustatyti tvarką jo lygiavertiškumui įrodyti. VPĮ 37 straipsnio 6 dalimi siekiama užtikrinti, kad tais atvejais, kai techninės specifikacijos yra nustatomos pagal VPĮ 37 straipsnio 4 dalies 2 punktą, nurodant techninius standartus, techninius liudijimus, bendrąsias technines specifikacijas, formalus jų taikymas nebūtų nepagrįsto konkurencijos ribojimo priemone. Todėl vien tik tai, kad tiekėjo siūlomos prekės, paslaugos ar darbai neatitinka konkretaus techninėje specifikacijoje nurodyto standarto ar techninio dokumento, jeigu tiekėjas įrodo, kad pateikti sprendiniai objektyviai yra lygiaverčiai, užtikrina perkančiosios organizacijos techninėje specifikacijoje keliamus reikalavimus, negali savaime būti pagrindas atmesti pasiūlymą.
Kasacinio teismo praktikoje dėl VPĮ 37 straipsnio aiškinimo ir taikymo nurodoma, kad, nors neginčytina perkančiosios organizacijos siekiamų tikslų svarba, jei tiekėjo siūlomas pirkimo objektas iš tiesų lygiavertis perkančiosios organizacijos siekiamiems tikslams ir funkciniams reikalavimams, tokiu jis ir turi būti pripažįstamas, nepriklausomai nuo prekių, paslaugų ar darbų svarbos[69]. Pavyzdžiui, kasacinis teismas yra konstatavęs, kad nepriklausomai nuo perkančiosios organizacijos užsibrėžtų aplinkosaugos tikslų svarbos, turi būti įvertinta, ar perkančioji organizacija nurodytus tikslus pasiektų, jeigu pirkimo sutartis būtų sudaryta su tiekėju, kurio pasiūlymo pagrindu atliekos būtų išvežtos trumpesniu, nei konkurso dokumentuose nustatyta, atstumu (į kitą sąvartyną)[70].
Pabrėžtina, kad neidentiškais parametrais apibūdinto pasiūlymo pateikimas VPĮ 37 straipsnio prasme savaime nereiškia kitų tiekėjų teisių pažeidimo, priešingai – atspindi jų konkurenciją; lygiateisiškumo principas pirkimų srityje reiškia reikalavimą vienodai vertinti tiekėjų pasiūlymus, kurie yra lygiaverčiai ar iš esmės vienodai konkurencingi, nebent skirtingą jų vertinimą būtų galima pateisinti[71]. Dėl lygiateisiško pasiūlymų vertinimo tikslo atkreiptinas dėmesys į tai, kad dėl to sprendžiama atitinkamą pasiūlymą lyginant su pirkimo sąlygomis, o ne su kitais pasiūlymais[72].
Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad tiekėjų pasiūlymų lygiavertiškumas įrodinėtinas ir nustatytinas pagal pirkimo sąlygose įtvirtintus techninius, funkcinius reikalavimus ar standartus, o šie kriterijai sietini ne su sertifikavimo įstaiga, o su konkrečiais, tarpusavyje palyginamais parametrais, standartizuotais reikalavimais, juolab kad neatmestina tikimybė, jog sertifikavimo įstaigoje patikrinti įrenginiai gali būti tarpusavyje nesulyginami[73].
Kitaip tariant, tiekėjo siūlomo pirkimo objekto lygiavertiškumas vertinamas pagal perkančiosios organizacijos poreikius, įtvirtintus pirkimo sąlygose. Perkančiosios organizacijos poreikiai suprantami ne abstrakčiai, o konkrečiai kaip įtvirtinta pirkimo sąlygose, t. y. ne tik kaip atitinkamo pirkimo objekto įsigijimas apskritai, bet, jei tai pateisinama ir nebuvo ginčyta ikiteisminėje stadijoje, kaip tikslus atitinkamo poreikio apibūdinimas, techninis sprendimas, prekės veikimo principas ir pan. Taigi, jei perkančioji organizacija tiksliai apibūdino pirkimo objektą, jo lygiavertiškumas vertinamas pagal iškeltus reikalavimus ir jais siekiamus tikslus, nebent konkretūs reikalavimai atitinkamu atveju yra daugiau aprašomojo, o ne tikslinamojo pobūdžio. Pavyzdžiui, jei perkančioji organizacija perka naujų vamzdžių klojimų darbus ir nurodo techninius parametrus tranšėjai, tiekėjo pasiūlymas vamzdžius kloti betranšėjiniu būdu (naują vamzdį įstumiant į seną) bus lygiavertis, nes bus pasiektas užsibrėžtas rezultatas[74], nebent pirkimo sąlygose būtų aiškiai nurodyta, kad tranšėjų kasimu siekiama ir kitų tikslų, pvz., atnaujinti asfalto dangą. Analogiškai, perkančiajai organizacijai siekiant įsigyti automobilį, nurodant automobiliui keliamus techninius reikalavimus, diskiniai ir būgniniai stabdžiai turi būti laikomi lygiaverčiais[75].
Kita vertus, kasaciniam teismui vertinant, ar perkančioji organizacija, paskelbusi transporto priemonių greičio matavimo ir fiksavimo paslaugų pirkimą bei nurodžiusi, jog greičio matuokliai turėtų veikti Doppler efektu pagrįstu principu, t. y. skleisti elektromagnetines bangas, lygiaverčiais gali pripažinti tokius įrenginius, kurie veikia skleisdami lazerio spindulius, buvo remtasi nacionalinio universiteto mokslininkų išvadomis, pagal kurias tik pagal kai kuriuos parametrus šie veikimo būdai lygiaverčiai, todėl vieni tinkamesni naudoti mieste, kiti – užmiestyje. Kasacinis teismas, atsižvelgdamas į tai, kad greičio matavimo paslauga turėjo būti atliekama valstybinės reikšmės keliuose, šių abiejų įrenginių veikimo būdų nepripažino lygiaverčiais. Teismas nurodė, kad perkančioji organizacija, tiksliai apibūdinusi perkamų paslaugų paskirtį – fiksuoti greičio viršijimo atvejus užmiesčio keliuose – joms suteikė specifinę funkcinę ir rezultato reikšmę, ją susiedama su Doppler efekto principu veikiančiomis matavimo priemonėmis. Platesnis pirkimo objekto funkcinių reikalavimų ir rezultato aiškinimas lemtų tai, kad Doppler efekto principo nurodymas netektų prasmės, nes bet koks matavimo priemonių veikimo būdas, jei matavimo priemonė atitiks pirkimo dokumentuose nurodytus techninius reikalavimus (pvz., matuojamo greičio intervalą), bus lygiavertis[76].
Analogiškai kasacinis teismas yra konstatavęs, kad, perkančiajai organizacijai nustačius reikalavimą, jog šviestuvo įjungimas ir išjungimas, apšvietimo intensyvumas bei specialus kompozitų režimas būtų valdomas liečiamais jungikliais, net ir sutinkant su pozicija, jog šviestuvo įjungimas ir išjungimas, apšvietimo intensyvumas gali būti valdomas svirtimi, lieka nepaneigta perkančiosios organizacijos nustatyta aplinkybė, kad ieškovės siūlomo šviestuvo specialus kompozitų režimas gali būti įjungiamas tik ant šviestuvo uždėjus specialų gaubtą (filtrą). Šiame kontekste pripažintinas pagrįstu perkančiosios organizacijos vertinimas, kad toks šviestuvo paruošimo kompozitų režimo naudojimui techninis sprendinys reikalauja papildomų veiksmų, daugiau judesių, taigi atitinkamai ir ilgesnio atsitraukimo nuo atliekamo darbo, ir dėl to negali būti prilyginamas specialaus režimo įjungimui liečiamu jungikliu bei vertinamas kaip jam lygiavertis[77].
Kita su tiekėjų pasiūlymų lygiavertiškumo vertinimu susijusi situacija yra dėl perkančiajai organizacijai pasiūlytų perteklinių, papildomai pasiūlytų nei reikalauta prekių, ypač kai pirkimo objektas – darbai, o prekių detalizavimas skirtas tik pasiūlymo atitikties vertinimo tikslu. Kasacinio teismo konstatuota, kad perkančiosios organizacijos sprendimas atmesti pigiausią tiekėjo pasiūlymą tik tuo pagrindu, kad pasiūlyta per daug prekių ar paslaugų, nesant kitų įstatyme nustatytų apribojimų tokį pasiūlymą pripažinti tinkamu, prieštarauja pirkimų tikslui – sudaryti pirkimo sutartį, leidžiančią įsigyti reikalingus darbus racionaliai naudojant pirkimui skirtas lėšas. Toks sprendimas reiškia, kad perkančioji organizacija atsisako įsigyti tinkamą pirkimo objektą už mažiausią kainą. Be to, teismo atkreiptas dėmesys į tai, kad papildomos prekės tiesiogiai buvo susijusios su perkančiosios organizacijos siekiamu rezultatu pirkimo objekto atžvilgiu ir skirtų jam pasiekti, toks tiekėjo pasiūlymas pripažintinas lygiaverčiu ir tinkamu, todėl neatmestinu. Papildomai kasacinis teismas pažymėjo, kad perkančiajai organizacijai nusprendus ,,perteklinių“ objektų atsisakyti, pirkimo sutarties pakeitimas neprieštarautų VPĮ[78].
Pagal VPĮ 37 straipsnio 6 dalį pareiga įrodyti siūlomų sprendinių lygiavertiškumą kyla tiekėjams. Tiekėjo pareiga įrodyti lygiavertiškumą reiškia, kad vien tiekėjo deklaracijos apie siūlomo sprendinio atitiktį ir tinkamumą nepakanka. Tiekėjas turi pateikti objektyvius duomenis, leidžiančius perkančiajai organizacijai įvertinti, ar jo siūlomi sprendiniai yra lygiaverčiai ir atitinka techninėje specifikacijoje nustatytus reikalavimus. Pabrėžtina, kad siūlomų sprendinių lygiavertiškumas perkančiosios organizacijos apibūdintam pirkimo objektui ir išviešintiems jo įsigijimo tikslams nereiškia identiškumo[79]. Lygiavertiškumas reiškia ne formalų siūlomo sprendinio tapatumą techninėje specifikacijoje nurodytam standartui ar techniniam dokumentui, bet objektyvią atitiktį techninėje specifikacijoje perkančiosios organizacijos nustatytiems reikalavimams. Jeigu būtų priešingai, iš dalies ar visiškai prarastų prasmę įstatymo nuostatos dėl techninės specifikacijos apibūdinimo ir siūlomos prekės, paslaugos ar darbų savybių vertinimo. Dėl to, jei tiekėjo siūlomas pirkimo objektas iš tiesų lygiavertis perkančiosios organizacijos siekiamiems tikslams ir funkciniams reikalavimams, tokiu jis ir turi būti pripažįstamas, nepriklausomai nuo prekių, paslaugų ar darbų svarbos; jei perkančioji organizacija vertina, kad tiekėjo pateiktais duomenimis lygiavertiškumas neįrodytas, ji šią poziciją turi išsamiai pagrįsti, įskaitant, bet neapsiribojant, pateikdama jos turimus įrodymus, o teismai turi išsamiai vertinti visų byloje pateiktų duomenų visumą[80]. Taigi lygiavertiškumo vertinimas iš esmės priklauso nuo to, kaip perkančioji organizacija apibrėžė savo poreikius pirkimo sąlygose.
LAT yra pažymėjęs, kad pagal VPĮ pasiūlymo lygiavertiškumo vertinimo kriterijus aktualus ne visais atvejais, priklauso nuo perkančiosios organizacijos suformuluotų pirkimo sąlygų. Lygiavertiškumo kriterijus aktualus sprendžiant dėl pasiūlymų atitikties standarto, techninio liudijimo ar bendrųjų techninių specifikacijų (VPĮ 37 straipsnio 4 dalies 2 punktas), o ne funkcinio reikalavimo (ar norimo rezultato) (VPĮ 37 straipsnio 4 dalies 1 punktas) atžvilgiu. Atsižvelgiant į tai, kad funkcinis reikalavimas gali būti suformuluotas vienu iš keliolikos galimų variantų tiek turinio, tiek formos prasme, nėra poreikio spręsti dėl atitinkamo pasiūlymo lygiavertiškumo, kuris aktualus esant iš anksto apibrėžtam, aiškiam ir (ar) visuotinai žinomam reikalavimui, pavyzdžiui, standartui. Dėl to daug svarbiau nustatyti tikslų funkcinio reikalavimo turinį (kuris gali skirtis įvairiuose panašaus pobūdžio pirkimuose), pagal kurį reikėtų spręsti dėl pasiūlyto sprendinio atitikties. Neatmestinos situacijos, kad priklausomai nuo funkcinio reikalavimo (norimo rezultato) formuluotės tiekėjai gali teisėtai siūlyti skirtingus sprendinius (pvz., tranšėjinį ir betranšėjį vamzdžių klojimą)[81].
Pažymėtina ir tai, kad lygiavertiškumo negalima aiškinti itin plačiai, nes kiekvienu konkrečiu atveju būtina atsižvelgti į konkrečius perkančiosios organizacijos tikslus ir jų įtvirtinimą pirkimo sąlygose, todėl reikšmingu turi būti laikomas ir nustatytas pačios funkcijos techninio įgyvendinimo būdas, t. y. kokiu būdu turi būti įvykdytas konkretus reikalavimas. Darytina išvada, kad egzistuoja tiesioginė koreliacija tarp funkcinio reikalavimo aprašymo apimties (išsamumo) ir atitinkamo jo turinio konkrečiu atveju[82]. Taigi, atsižvelgiant į funkcinio reikalavimo (ar norimo rezultato) suformulavimo apimtį (tikslumą) priklauso tiekėjų galimybės pasiūlyti pirkimo sąlygas atitinkančius (analogiškus) sprendinius. Vis dėlto kuo perkančioji organizacija aptariamus reikalavimus suformuluoja siauriau, tuo tiksliau įrodinėtina atitiktis joms. Atsižvelgiant į tai, tiekėjai negali remtis pasiūlymų lygiavertiškumu, net jei jų sprendiniai iš esmės pasiekia tą patį rezultatą (pavyzdžiui, analizatorius tokiu pačiu patikimumu, bet kitu nei reikalaujama būdu, ištiria kraują). Tokiu atveju tiekėjai gali ginčyti techninės specifikacijos sąlygas dėl jų išsamumo (neproporcingumo pagrindu) ar dėl užslėptos, netiesioginės diskriminacijos (lygiateisiškumo pagrindas)[83].
Tiek, kiek tai susiję su tiekėjų siūlomų objektų lygiavertiškumo įrodinėjimo priemonėms keliamais reikalavimais, jų tinkamumu ir vertinimu, VPĮ 37 straipsnio 6 dalis taikoma ir aiškinama sistemiškai su VPĮ 39 straipsniu (detaliau apie įrodinėjimo priemones žiūrėti VPĮ 39 straipsnio komentarą).
Kartu ši nuostata lemia ir perkančiosios organizacijos pareigą tiekėjo pateiktus lygiavertiškumą pagrindžiančius duomenis vertinti iš esmės. Perkančioji organizacija negali apsiriboti vien fakto konstatavimu, kad pasiūlytas sprendinys neatitinka jos nurodyto standarto ar techninio dokumento, bet turi pareigą įvertinti, ar tiekėjo pateikti įrodymai pagrindžia jo siūlomo sprendinio atitiktį techninėje specifikacijoje nustatytiems reikalavimams ir jais siekiamus tikslus.
7. VPĮ 37 straipsnio 7 dalyje yra įtvirtintas draudimas atmesti tiekėjo pasiūlymą tuo atveju, jeigu perkančioji organizacija techninėje specifikacijoje nurodo objekto norimo rezultato apibūdinimo ar funkcinius reikalavimus, o tiekėjo siūlomos prekės, paslaugos ar darbai atitinka Lietuvos standartą, perimantį Europos standartą, Europos techninio įvertinimo patvirtinimo dokumentą, bendrą techninę specifikaciją, tarptautinį standartą arba Europos standartizacijos organizacijos nustatytą techninių normatyvų sistemą, kuriuose nustatyti techniniai reikalavimai atitinka perkančiosios organizacijos keliamus norimo rezultato ar funkcinius reikalavimus.
VPĮ 37 straipsnio 7 dalyje įtvirtintas draudimas taikomas tuo atveju, jeigu tiekėjas savo pasiūlyme bet kokiomis perkančiajai organizacijai tinkamomis priemonėmis įrodo, kad jo siūlomos atitinkamą standartą ar kitą techninį dokumentą atitinkančios prekės, paslaugos ar darbai atitinka perkančiosios organizacijos keliamus norimo rezultato ar funkcinius reikalavimus. Kitaip tariant, VPĮ 37 straipsnio 7 dalyje įtvirtintas turinio viršenybės prieš formą principas, pagal kurį perkančioji organizacija negali atmesti pasiūlymo vien dėl to, kad tiekėjas techninėje specifikacijoje nustatytų norimo rezultato ar funkcinių reikalavimų atitiktį grindžia kitu standartu, techniniu dokumentu ar kitomis tinkamomis įrodinėjimo priemonėmis, jeigu jis įrodo, kad siūlomos prekės, paslaugos ar darbai atitinka perkančiosios organizacijos nustatytą norimą rezultatą ar funkcinius reikalavimus. Toks aiškinimas atitinka kasacinio teismo praktikoje pripažįstamą turinio viršenybės prieš formą principą, pagal kurį pirkimų procedūrų reguliavimas neturi viršenybės prieš perkančiosios organizacijos ir tiekėjų veiksmus, jei šie atitinka teisės normų ir pirkimo sąlygų esmę bei jomis siekiamus tikslus[84].
VPĮ 37 straipsnio 7 dalis aiškinama ir taikoma pagal analogiškas taisykles kaip ir VPĮ 37 straipsnio 6 dalis, todėl VPĮ 37 straipsnio 6 dalies komentaras aktualus ir VPĮ 37 straipsnio 7 daliai (detaliau žiūrėti VPĮ 37 straipsnio 6 dalies komentarą), nes abiem atvejais yra siekiama užtikrinti, kad techninės specifikacijos nebūtų taikomos formaliai ir nepagrįstai neribotų konkurencijos. Nors šios nuostatos reglamentuoja skirtingas situacijas: VPĮ 37 straipsnio 6 dalis taikoma tais atvejais, kai techninė specifikacija apibūdinama remiantis VPĮ 37 straipsnio 4 dalies 2 punkte nurodytais standartais ar kitais techniniais dokumentais, o VPĮ 37 straipsnio 7 dalis – kai techninė specifikacija nustatoma pagal VPĮ 37 straipsnio 4 dalies 1 punktą, apibrėžiant norimą rezultatą ar funkcinius reikalavimus, vis dėlto abiem atvejais tiekėjo pareiga įrodyti siūlomo sprendinio atitiktį, o perkančiosios organizacijos pareiga šiuos įrodymus įvertinti iš esmės, aiškinamos pagal analogiškus principus.
8. VPĮ 37 straipsnio 8 dalyje įtvirtinti papildomi techninių specifikacijų reikalavimai, taikomi su nacionaliniu saugumu susijusiems pirkimams. Nuostatos tikslas – užtikrinti, kad perkančiosios organizacijos, vykdančios su nacionaliniu saugumu susijusius pirkimus, techninėse specifikacijose nustatytų reikalavimą, jog tiekėjo siūlomos prekės (įskaitant jų gamintojus), paslaugos ar darbai nekeltų grėsmės nacionaliniam saugumui. Nustatomi skirtingi grėsmės nacionaliniam saugumui vertinimo pagrindai ir šio reikalavimo taikymo tvarka, atsižvelgiant į perkančiosios organizacijos statusą ir vykdomą veiklą.
VPĮ 37 straipsnis reglamentuoja techninės specifikacijos turinį, todėl nacionalinio saugumo reikalavimai, nustatyti VPĮ 37 straipsnio 8 dalyje, turi būti suformuluoti pirkimo dokumentuose kaip su pirkimo objektu susiję techninės specifikacijos reikalavimai. Pažymėtina, kad perkančioji organizacija techninėje specifikacijoje turėtų aiškiai apibrėžti nacionalinio saugumo reikalavimus, kad tiekėjai dar pasiūlymų rengimo etape galėtų įvertinti, ar jų siūlomos prekės (taip pat jų gamintojai), paslaugos ar darbai atitinka nustatytus reikalavimus. Ar konkretus pirkimas yra laikytinas susijusiu su nacionaliniu saugumu, pirmiausia vertina pati VPĮ 37 straipsnio 8 dalyje nurodyta perkančioji organizacija, atsižvelgdama į perkamo objekto pobūdį, jo paskirtį, naudojimo aplinkybes, taip pat nacionalinio saugumo sritį reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus. Toks vertinimas turi būti objektyviai pagrįstas ir prireikus gali būti patikrintas, todėl nepakanka vien tik formalaus perkančiosios organizacijos statuso buvimo ar perkančiosios organizacijos subjektyvaus įsitikinimo. Perkančioji organizacija, prireikus turi gebėti pagrįsti, kokios konkrečios aplinkybės lėmė išvadą, kad konkretus pirkimas yra (arba nėra) susijęs su nacionaliniu saugumu. Pažymėtina, kad vien tai, kad pirkimą vykdo VPĮ 37 straipsnio 8 dalyje nurodyta perkančioji organizacija, savaime nereiškia, kad visi jos pirkimai yra laikytini susijusiais su nacionaliniu saugumu.
VPĮ 37 straipsnio 8 dalies nuostata sistemiškai taikoma kartu su kitomis VPĮ nuostatomis, reglamentuojančiomis nacionalinio saugumo užtikrinimą pirkimuose. Kaip minėta, VPĮ 37 straipsnio 8 dalis nustato reikalavimus pirkimo objektui, o kitos VPĮ nuostatos reglamentuoja nacionalinio saugumo reikšmę tiekėjų vertinimui ar dalyvavimui pirkimo procedūrose. VPĮ 37 straipsnio 8 dalyje įtvirtinti papildomi techninių specifikacijų reikalavimai, t. y. ši dalis taikoma tik tada, kai tenkinamos dvi sąlygos:
pirma, pirkimai turi būti susiję su nacionaliniu saugumu ir
antra, pirkimus vykdo viena iš VPĮ 37 straipsnio 8 dalyje nurodytų perkančiųjų organizacijų.
Pažymėtina, kad šių subjektų statusas yra apibrėžiamas ne VPĮ, o kituose teisės aktuose, pirmiausia, Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatyme bei kituose nacionalinį saugumą reglamentuojančiuose teisės aktuose. VPĮ 37 straipsnio 8 dalyje išskiriamos trys subjektų grupės, kurioms taikomas šis reguliavimas:
(i) perkančiosios organizacijos, veikiančios gynybos srityje;
(ii) perkančiosios organizacijos, kurios laikomos nacionaliniam saugumui užtikrinti strategiškai svarbių ūkio sektorių dalimi;
(iii) perkančiosios organizacijos, kurios laikomos esminiais kibernetinio saugumo subjektais, nurodytais Lietuvos Respublikos kibernetinio saugumo įstatyme (toliau – esminis subjektas).
Įstatymų leidėjas skirtingai reglamentuoja nacionalinio saugumo grėsmės vertinimą, atsižvelgdamas į perkančiosios organizacijos statusą ir veiklos pobūdį. VPĮ 37 straipsnio 8 dalyje nustatomi skirtingi nacionalinio saugumo grėsmės vertinimo pagrindai ir šio reikalavimo taikymo tvarka:
1. Gynybos srityje veikiančioms perkančiosioms organizacijoms VPĮ nustato pareigą pačioms spręsti, ar tiekėjo siūlomos prekės (taip pat jų gamintojai), paslaugos ar darbai kelia grėsmę nacionaliniam saugumui, įvertinus kompetentingų institucijų pateiktą informaciją.
Kompetentingų institucijų pateikta informacija yra pagrindas, kuriuo remdamasi perkančioji organizacija atlieka vertinimą, ar konkrečiame pirkime tiekėjo siūlomos prekės (taip pat jų gamintojai), paslaugos ar darbai gali kelti grėsmę nacionalinio saugumo interesams. Pažymėtina, kad vien tik informacijos iš kompetentingos institucijos gavimas nesukuria pareigos perkančiajai organizacijai automatiškai konstatuoti grėsmę nacionaliniam saugumui. Perkančioji organizacija privalo įvertinti pateiktos informacijos reikšmę konkretaus pirkimo objekto, tiekėjo pasiūlymo, numatomos sudaryti pirkimo sutarties aplinkybių kontekste ir priimti motyvuotą sprendimą.
Paprastai gynybos srityje veikianti perkančioji organizacija, nustačiusi pasiūlymų eilę ir patikrinusi potencialaus laimėtojo pašalinimo pagrindų nebuvimą ir atitiktį keltiems kvalifikacijos reikalavimams, kreipiasi į kompetentingas institucijas dėl informacijos, reikalingos nacionalinio saugumo vertinimui atlikti. Gavusi atitinkamą informaciją, perkančioji organizacija priima sprendimą, ar tiekėjo pasiūlymas atitinka VPĮ 37 straipsnio 8 dalyje nustatytą reikalavimą. Kompetentingos institucijos, į kurias kreipiamasi, nustatomos atsižvelgiant į pirkimo objektą, jo pobūdį, institucijų kompetencijos pasiskirstymą, atsižvelgiant į galimas rizikas. Priklausomai nuo vykdomo konkretaus pirkimo, gali būti kreipiamasi į Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentą, Antrąjį operatyvinių tarnybų departamentą prie Krašto apsaugos ministerijos, Nacionalinį kibernetinio saugumo centrą prie Krašto apsaugos ministerijos, Policijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Muitinės departamentą prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Valstybės sienos apsaugos tarnybą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos transporto saugos administraciją ar kitas kompetentingas institucijas. Gynybos srityje veikiančių perkančiųjų organizacijų atliekamo nacionalinio saugumo vertinimo tvarka detalizuojama Perkančiųjų organizacijų ar perkančiųjų subjektų, veikiančių gynybos srityje, atliekamų pirkimų atitikties nacionalinio saugumo interesams vertinimo tvarkos apraše[86], kuriame nustatyta kompetentingų institucijų įtraukimo ir informacijos vertinimo tvarka krašto apsaugos sistemos perkančiųjų organizacijų vykdomuose pirkimuose.
2. Perkančiosioms organizacijoms, veikiančioms srityse, kurios laikomos nacionaliniam saugumui užtikrinti strategiškai svarbių ūkio sektorių dalimi, ir perkančiosioms organizacijoms, kurios laikomos esminiais subjektais, VPĮ nustato, kad:
1) jos privalo techninėje specifikacijoje nustatyti reikalavimą, kad tiekėjo siūlomos prekės (taip pat jų gamintojai), paslaugos ar darbai nekeltų grėsmės nacionaliniam saugumui, kai sudarant sandorį susidarytų Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymo 13 straipsnio 4 dalies 1 punkte nurodytos aplinkybės.
Šis reikalavimas reiškia, kad perkančioji organizacija, prieš pradėdama pirkimo procedūras (rengdama pirkimo dokumentus) turi įvertinti, ar planuojamos sudaryti pirkimo sutarties pobūdis gali lemti šių aplinkybių atsiradimą:
a) pirkimo sutarties šaliai pirkimo sutarties pagrindu yra suteikiama teisė aptarnauti, gauti prieigą ar kitaip susipažinti su esminio subjekto ar įmonės saugumo planuose ar kituose esminio subjekto ar įmonės vidaus dokumentuose nustatytomis ryšių ir informacinėmis sistemomis (ar jų dalimis), kurios yra reikšmingos esminio subjekto ar įmonės veiklai, šių ryšių ir informacinių sistemų (ar jų dalių) technologijomis, duomenų bazėmis ar jose esamais duomenimis arba kai yra rizika, kad prie tokių ryšių ir informacinių sistemų (jų dalių) gali gauti prieigą tretieji asmenys arba jiems būtų suteikta teisė aptarnauti ar kitaip susipažinti su tokiomis ryšių ir informacinėmis sistemomis (jų dalimis);
b) pirkimo sutarties šaliai pirkimo sutarties pagrindu yra suteikiama teisė dalyvauti įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektą ar valstybei svarbų projektą;
c) pirkimo sutarties šaliai pirkimo sutarties pagrindu yra suteikiama teisė eksploatuoti ar valdyti nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbius įrenginius ir turtą arba atlikti kitus reikšmingus, galinčius kelti riziką ar grėsmę nacionaliniam saugumui veiksmus, galinčius turėti įtakos nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbiems įrenginiams ir turtui;
d) pirkimo sutarties šaliai yra suteikiama kitokio pobūdžio prieiga prie nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įrenginių ir turto, kuri kelia riziką ar grėsmę nacionaliniam saugumui.
Jeigu minėtos aplinkybės gali susidaryti, tai perkančioji organizacija pirkimo dokumentuose turi pareigą nustatyti reikalavimą, kad siūlomos prekės (įskaitant jų gamintojus), paslaugos, darbai nekeltų grėsmės nacionaliniam saugumui. Pažymėtina, kad perkančioji organizacija tokiais atvejais neturi teisės savo iniciatyva prašyti pateikti kokių nors dokumentų, deklaracijų, kurių pateikimas nėra nustatytas teisės aktuose ir kurių pagrindu tiekėjas įrodytų ar deklaruotų, jog jo siūlomos prekės (įskaitant jų gamintojus), paslaugos, darbai nekelia grėsmės nacionaliniam saugumui. Tiekėjo atitiktis šiam reikalavimui nėra nustatoma vien pagal tiekėjo pateiktus dokumentus ar deklaracijas, o perkančioji organizacija atitiktį vertina teisės aktų nustatyta tvarka, įskaitant pagal kompetentingų institucijų pateiktą informaciją apie ketinamą sudaryti pirkimo sutartį. Siekdama gauti tokią informaciją, perkančioji organizacija turi kreiptis į Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos koordinavimo komisiją dėl ketinamos sudaryti pirkimo sutarties atitikties nacionalinio saugumo interesams patikros. Kreipimosi tvarką nustato Vyriausybės patvirtintas Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos koordinavimo komisijos darbo tvarkos aprašas[85].
Nors VPĮ nenustato konkretaus momento, kada perkančioji organizacija turi kreiptis į Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos koordinavimo komisiją dėl pirkimo sutarties patikros, paprastai perkančioji organizacija į šią komisiją kreipiasi nustačiusi pasiūlymų eilę ir patikrinusi potencialaus laimėtojo pašalinimo pagrindų nebuvimą ir atitiktį keltiems kvalifikacijos reikalavimams. Taigi perkančioji organizacija priima galutinį sprendimą dėl pirkimo laimėtojo teisės aktuose nustatyta tvarka, įvertinusi minėtos komisijos arba kitų kompetentingų institucijų (pavyzdžiui, Valstybės saugumo departamento, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) pateiktą informaciją ar išvadą (VPĮ 37 straipsnio 8 dalyje nustatytais atvejais – ir Vyriausybės sprendimą) bei nustačiusi, ar tiekėjo siūlomos prekės (taip pat jų gamintojai), paslaugos ar darbai atitinka nacionalinio saugumo reikalavimą.
2) tiekėjo siūlomos prekės (taip pat jų gamintojai), paslaugos ar darbai laikomi keliančiais grėsmę nacionaliniam saugumui, jeigu Vyriausybė, vadovaudamasi Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymu yra priėmusi sprendimą, patvirtinantį, kad ketinama sudaryti pirkimo sutartis neatitinka nacionalinio saugumo interesų.
Vyriausybės sprendimas dėl pirkimo sutarties neatitikties nacionalinio saugumo interesams priimamas Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatyme nustatyta tvarka, atlikus pirkimo sutarties patikrą.
Paprastai perkančioji organizacija dėl pirkimo sutarties patikros į Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos koordinavimo komisiją kreipiasi nustačiusi pasiūlymų eilę ir patikrinusi potencialaus laimėtojo pašalinimo pagrindų nebuvimą ir atitiktį keltiems kvalifikacijos reikalavimams. Minėta komisija, nustačiusi, kad ketinamas sudaryti pirkimo sutartis neatitinka nacionalinio saugumo reikalavimų, teikia Vyriausybei klausimą dėl sprendimo, kad ketinama sudaryti pirkimo sutartis neatitinka nacionalinio saugumo interesų, priėmimo. Gavusi Vyriausybės sprendimą, kad ketinama sudaryti pirkimo sutartis neatitinka nacionalinio saugumo interesų, perkančioji organizacija įvertina sprendimo teisines pasekmes konkrečioje pirkimo procedūroje ir priima atitinkamą sprendimą, užtikrinantį, kad pirkimo sutartis, kuri pripažinta neatitinkanti nacionalinio saugumo reikalavimų, nebūtų sudaryta.
Pažymėtina, kad VPĮ 37 straipsnio 8 dalyje nustatyta pareiga techninėje specifikacijoje įtvirtinti nacionalinio saugumo reikalavimus yra imperatyvaus pobūdžio. Todėl esant šios teisės normos taikymo sąlygoms, perkančioji organizacija negali savo nuožiūra spręsti, ar tokius reikalavimus nustatyti pirkimo dokumentuose. Kita vertus, VPĮ aiškiai nereglamentuoja teisinių pasekmių tais atvejais, kai perkančioji organizacija šios pareigos neįvykdo ir nacionalinio saugumo reikalavimų į techninę specifikaciją neįtraukia. Vis dėlto tai, kad VPĮ expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) nenustato specialių šios pareigos nevykdymo teisinių pasekmių, savaime nereiškia, jog toks pažeidimas neturi teisinės reikšmės. Priešingai, tokio pažeidimo pasekmės turi būti nustatomos sistemiškai aiškinant VPĮ nuostatas ir vertinant, ar konkrečiu atveju šis pažeidimas turėjo įtakos pirkimo procedūrų teisėtumui, tiekėjų teisėms ar sudaro prielaidas taikyti kituose VPĮ straipsniuose nustatytas teisines pasekmes.
Atkreiptinas dėmesys, kad VPĮ 37 straipsnio 8 ir 9 dalys reglamentuoja skirtingus nacionalinio saugumo užtikrinimo mechanizmus. VPĮ 37 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta imperatyvi pareiga, esant joje nustatytomis sąlygomis, pirkimo dokumentuose nustatyti nacionalinio saugumo reikalavimus, o jų taikymas yra siejamas su individualiu konkretaus pirkimo ir jo aplinkybių vertinimu. Tuo tarpu VPĮ 37 straipsnio 9 dalyje (detaliau žiūrėti VPĮ 37 straipsnio 9 dalies komentarą) nustatytas specialusis teisinis reguliavimas, kuriuo įstatymų leidėjas[87] nustatė kriterijus, kuriems esant konkrečios prekės, paslaugos, jų gamintojai ar paslaugų teikėjai laikomi keliančias grėsmę nacionaliniam saugumui. Tai nėra individualus rizikos vertinimas, bet įstatyme nustatyta teisinė prezumpcija. Šių nuostatų skirtingą paskirtį patvirtina ir VPĮ 90 straipsnio 1 dalies 4 punkte (detaliau žiūrėti VPĮ 90 straipsnio 1 dalies 4 punkto komentarą) nustatytas pirkimo sutarties nutraukimo pagrindas, kuris siejamas, be kita ko, su VPĮ 37 straipsnio 9 dalyje nurodytų aplinkybių paaiškėjimu, o ne VPĮ 37 straipsnio 8 dalies pažeidimu. Tai leidžia daryti išvadą, kad įstatymų leidėjas sąmoningai skirtingai reglamentavo šių nuostatų paskirtį ir pažeidimo teisines pasekmes, nors abi jos skirtos nacionalinio saugumo interesų apsaugai.
9. VPĮ 37 straipsnio 9 dalyje nustatyti papildomi nacionalinio saugumo reikalavimai, taikomi nurodytoms perkančiosioms organizacijoms, vykdančioms pirkimus, kurių objektas apima nustatytas prekes ir paslaugas.
Nuostatos tikslas yra užtikrinti, kad tam tikros prekės ir (ar) paslaugos, susijusios su nustatytomis valstybėmis ir teritorijomis, nebūtų įsigyjamos atliekant nacionaliniam saugumui reikšmingus pirkimus. Šie ribojimai taikomi ne visiems pirkimams, o tik VPĮ 37 straipsnio 9 dalyje nurodytų perkančiųjų organizacijų vykdomiems pirkimams, kurių objektą sudaro prekės ir paslaugos, kurias įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į galimas nacionalinio saugumo rizikas, yra susiejęs su VPĮ 92 straipsnio 13 dalyje nurodytame sąraše nustatytais Bendrojo viešųjų pirkimų žodyno[88] (toliau – BVPŽ) kodais (detaliau žiūrėti VPĮ 3 straipsnio komentarą).
VPĮ 37 straipsnio 9 dalies taikymas galimas tik tuo atveju, kai tenkinamos abi šios sąlygos:
1) pirkimą atlieka šioje dalyje nurodyti subjektai, t. y.:
(i) perkančiosios organizacijos, veikiančios gynybos srityje;
(ii) perkančiosios organizacijos, kurios laikomos nacionaliniam saugumui užtikrinti strategiškai svarbių ūkio sektorių dalimi;
(iii) perkančiosios organizacijos, kurios įrašytos į įrašyta į Saugiojo valstybinio duomenų perdavimo tinklo naudotojų sąrašą[89] (toliau – Saugiojo tinklo naudotojų sąrašas) ar laikomos esminiais subjektais.
Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo Nr. I-1491 2, 17, 25, 27, 35, 37, 39, 46, 47, 51, 90 ir 92 straipsnių pakeitimo, Lietuvos Respublikos pirkimų, atliekamų vandentvarkos, energetikos, transporto ar pašto paslaugų srities perkančiųjų subjektų, įstatymo Nr. XIII-328 22, 29, 37, 39, 48, 50, 52, 98 ir 100 straipsnių pakeitimo ir Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų, atliekamų gynybos ir saugumo srityje, įstatymo Nr. XI-1491 44, 6, 17, 24, 34, 40, 44 ir 54 straipsnių pakeitimo aiškinamajame rašte[90] paaiškinta, kad tokia perkančiųjų organizacijų imtis pasirinkta įvertinus, kurių perkančiųjų organizacijų pirkimuose būtinos papildomos priemonės siekiant apsaugoti jas nuo pažeidžiamumo. Gynybos srities perkančiosios organizacijos vykdo vieną svarbiausių valstybės funkcijų – valstybės gynybos. Tai apima ginkluotą gynybą, pilietinį pasipriešinimą, civilinių mobilizacijos institucijų paramą Lietuvos Respublikos ginkluotosioms pajėgoms, kovą su informacinėmis grėsmėmis, kibernetinį saugumą ir kibernetinę gynybą, valstybės informacinių išteklių, elektroninių ryšių paslaugų teikimą, žvalgybą ir kontržvalgybą. Antroji grupė perkančiųjų organizacijų veikia srityse, kurios laikomos nacionaliniam saugumui užtikrinti strategiškai svarbių ūkio sektorių dalimi. Šių perkančiųjų organizacijų veikla susijusi su pačiomis svarbiausiomis valstybės gyvavimo sritimis, kurių sutrikdytas ar visiškai sustabdytas veikimas itin pažeistų valstybės funkcionavimą. Šios sritys įstatymų leidėjo yra įtvirtintos Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymo 6 straipsnyje ir detalizuojamos Vyriausybės nutarimu[91]. Trečioji grupė yra Saugiojo tinklo naudotojai ar esminiai subjektai, kuriems dėl jų veiklos reikšmės nacionaliniam saugumui įstatymų leidėjas taip pat nustatė pareigą taikyti VPĮ 37 straipsnio 9 dalyje įtvirtintus reikalavimus.
2) nurodytos perkančiosios organizacijos įsigyja pirkimo objektą, kuris apima VPĮ 92 straipsnio 13 dalyje (detaliau žiūrėti VPĮ 92 straipsnio 13 dalies komentarą) nurodytame Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintame sąraše[92] nustatytų BVPŽ kodų prekes ar paslaugas. Tuo atveju, jeigu pirkimo objektas yra sudėtinis ir tik atskiri jo sudėtiniai elementai (prekės ar paslaugos) patenka į minėtą sąrašą, VPĮ 37 straipsnio 9 dalies reikalavimai taikomi tik šiems pirkimo objekto sudėtiniams elementams, o ne visam pirkimo objektui. VPT rekomenduoja tokiais atvejais pirkimo dokumentuose, be pagrindinio pirkimo objekto BVPŽ kodo, nurodyti ir visus papildomus pirkimo objekto sudėtinių elementų (paslaugų ar prekių) BVPŽ kodus, kurie patenka į minėtą sąrašą, bei aiškiai nustatyti, kad būtent šiems sudėtiniams elementams taikomi VPĮ 37 straipsnio 9 dalies ir VPĮ 47 straipsnio 9 dalies (detaliau žiūrėti VPĮ 47 straipsnio 9 dalies komentarą) nacionalinio saugumo reikalavimai. Jeigu nustatoma, kad tiekėjo siūlomas pirkimo objekto sudėtinis elementas, kuriam taikomi šie reikalavimai, jų neatitinka, pasiūlymas turi būti atmestas.[93]
Pažymėtina, kad BVPŽ kodų sąraše nurodytų prekių ar paslaugų naudojimas tiesiogiai siejamas su subjektų valdomomis ir (ar) tvarkomomis ryšių ir informacinių sistemų (ar jų dalių) technologijomis, duomenų bazėmis ar jose esančiais duomenimis, tos prekės ar paslaugos vienodai priskiriamos prie kibernetinio incidento šaltinių, t. y. vienodai laikomos kibernetinio incidento atsiradimo priežastimi. BVPŽ kodų sąrašas sudarytas atitinkamai įvertinus, kad visos prekių ar paslaugų grupės, nurodytos BVPŽ kodų sąraše, gali vienodai sukelti atitinkamo lygio (pavojingumo) grėsmę. Grėsmės (pavojingumo) lygis pirmiausia nustatomas vertinant neatsiejamus kriterijus: technologinį prekės ar paslaugos pobūdį (kaip galimą kibernetinio incidento šaltinį), galimą poveikį nurodytų perkančiųjų organizacijų ryšių ir informacinėms sistemoms ir (ar) paslaugų teikimui ir (ar) įtaką ryšių ir informacinių sistemų teikiamų paslaugų gavėjams. Pažymėtina ir tai, kad naudojantis BVPŽ kodų sąraše nurodytomis prekėmis ar paslaugomis, jei jos įsigyjamos iš nepatikimų šaltinių, gali kilti kibernetinių incidentų, susijusių su konfidencialumo pažeidimais, neteisėtu duomenų rinkimu, manipuliavimu duomenimis ir jų nutekinimu, programavimo klaidomis, nesankcionuota prieiga prie ryšių ir informacinių sistemų (ar jų dalių), technologijų, duomenų bazių ar jose esančių duomenų, šių sistemų eksploatavimo sąlygų bloginimu, programinės įrangos saugumo pataisų trūkumu, kenkimo programinės įrangos panaudojimu, neleistinu ar neteisėtu programinės įrangos ar jos funkcijų panaudojimu, nežinomu programinės įrangos galimybių ir pažeidžiamumo išnaudojimu ir pan.[94]
Atkreiptinas dėmesys, kad tik esant abiem pirmiau minėtoms VPĮ 37 straipsnio 9 dalies sąlygoms, yra vertinama, ar egzistuoja trečia sąlyga – tai VPĮ 37 straipsnio 9 dalies 1 ar 2 punkte nustatytos aplinkybės, kitaip tariant, objektyvūs kriterijai, kuriems esant prekės ar paslaugos yra laikomos keliančiomis grėsmę nacionaliniam saugumui. Tai reiškia, kad įstatymų leidėjas nustato atvejus, kada prekės ar paslaugos laikomos keliančiomis grėsmę nacionaliniam saugumui ir perkančiajai organizacijai nereikia papildomai vertinti galimų grėsmių, remiantis kompetentingų institucijų pateikta informacija:
1. Pagal VPĮ 37 straipsnio 9 dalies 1 punktą prekės yra laikomos keliančiomis grėsmę nacionaliniam saugumui, kai jų gamintojas arba gamintoją kontroliuojantis asmuo yra registruotas, o jeigu tai fizinis asmuo – nuolat gyvena arba turi pilietybę valstybėje ar teritorijoje, įtrauktoje į VPĮ 92 straipsnio 14 dalyje nurodytą sąrašą[95]. Pažymėtina, kad šiame punkte vartojama gamintoją kontroliuojančio asmens sąvoka nėra apibrėžta VPĮ 37 straipsnio nuostatose, todėl ji aiškintina sistemiškai, taikant VPĮ 2 straipsnio 151 dalyje nustatytą sąvoką (detaliau žiūrėti VPĮ 2 straipsnio151 dalies komentarą). Todėl vertinant šios nuostatos taikymą nustatoma, ar prekių gamintoją tiesiogiai arba netiesiogiai kontroliuoja juridinis ar fizinis asmuo, kuris pagal VPĮ 2 straipsnio151 dalyje nustatytus kriterijus laikytinas kontroliuojančiu asmeniu. Vertinant šią nuostatą reikšminga yra ne tiekėjo ar pačios prekės kilmės valstybė, bet būtent prekių gamintojo arba jį kontroliuojančio asmens ryšys su minėtomis valstybėmis ar teritorijomis, registracijos vieta. Todėl vien tai, kad prekė pagaminta ar surinkta VPĮ 92 straipsnio 14 dalyje nurodytoje valstybėje ar teritorijoje, savaime nereiškia, jog ji laikoma keliančia grėsmę nacionaliniam saugumui, jeigu gamintojas ar jį kontroliuojantis asmuo nėra registruoti tokioje valstybėje ar teritorijoje.
2. Pagal VPĮ 37 straipsnio 9 dalies 2 punktą paslaugos laikomos keliančiomis grėsmę nacionaliniam saugumui, jeigu jos būtų teikiamos iš VPĮ 92 straipsnio 14 dalyje nurodytų valstybių ar teritorijų. Šiuo atveju vertinama ne paslaugų teikėjo registracijos vieta, o faktinė paslaugų teikimo vieta.
Pažymėtina, kad net ir nustačius VPĮ 37 straipsnio 9 dalyje įtvirtintas sąlygas, ši nuostata taikoma ne visais atvejais. VPĮ 37 straipsnio 10 dalyje nustatyta išimtis, pagal kurią šio straipsnio 9 dalies reikalavimai netaikomi, kai prekių gamintojas ar paslaugų teikėjas, ar jį kontroliuojantis asmuo yra nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbi įmonė, valstybės įmonė, savivaldybės įmonė, taip pat valstybės valdoma bendrovė ir jų dukterinės bendrovės, išvardytos Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatyme.
10. VPĮ 37 straipsnio 10 dalyje nustatyta VPĮ 37 straipsnio 9 dalies taikymo išimtis.
Šios nuostatos tikslas yra užtikrinti, kad VPĮ 37 straipsnio 9 dalyje nustatyti ribojimai nebūtų taikomi subjektams, kurie pagal Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymą atitinka nacionalinio saugumo interesus:
(i) nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbi įmonė (t. y. įmonė, kuri Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymo nustatyta tvarka priskirta nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įmonių kategorijai);
(ii) valstybės įmonė;
(iii) savivaldybės įmonė;
(iv) valstybės valdoma bendrovė ir jų dukterinės bendrovės.
Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatyme nustatyta, kad šie subjektai atitinka nacionalinio saugumo interesus ir jų patikra dėl atitikties nacionalinio saugumo interesams nėra atliekama.
Šiuo atveju, net ir nustačius VPĮ 37 straipsnio 9 dalyje įtvirtintas aplinkybes, VPĮ 37 straipsnio 9 dalyje nustatyti ribojimai netaikomi, jeigu tokį statusą turi prekių gamintojas, paslaugų teikėjas ar juos kontroliuojantis asmuo.
Pažymėtina, kad ši išimtis yra siejama ne su tiekėjo statusu, o su prekių gamintojo, paslaugų teikėjo arba juos kontroliuojančio asmens statusu. Todėl vertinant VPĮ 37 straipsnio 10 dalies išimties taikymą reikšminga nustatyti, ar prekių gamintojas, paslaugų teikėjas ar juos kontroliuojantis asmuo patenka į šioje nuostatoje nurodytų subjektų ratą. Vien tai, kad pats tiekėjas atitinka vieną iš šių kriterijų, nesudaro pagrindo taikyti VPĮ 37 straipsnio 10 dalyje nustatytą išimtį, jeigu tokio statuso neturi prekių gamintojas, paslaugų teikėjas ar juos kontroliuojantis asmuo.
[1] Komentuojamos VPĮ 37 straipsnio normos nustatytos įgyvendinant Direktyvos 2014/24/ES 42 straipsnio normas.
[2] Arrowsmith, Sue, The Law of Public and Utilities Procurement Volume 1. London: Sweet & Maxwell, 2014 m., p. 1140.
[3] ESTT 2012 m, gegužės 10 d. sprendimas byloje Komisija prieš Nyderlandus, C-368/10.
[4] ESTT 2018 m. spalio 25 d. sprendimas byloje Roche Lietuva, C-413/17.
[5] LAT 2011 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-507/2011; 2017 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-241-690/2017.
[6] LAT 2019 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-211-969/2019.
[7] LAT 2012 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-359/2012.
[8] ESTT 1995 m. lapkričio 30 d. sprendimas byloje Reinhard Gebhard, C-55/94.
[9] ESTT 2003 m. gruodžio 4 d. sprendimas byloje EVN ir Wienstrom, C-448/01.
[10] LAT 2018 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-317-469/2018.
[11] Brussels Commentary on EU Public Procurement Law, edited by Michael Steinicke, Peter L. Vesterdorf, Nomos, C.H.BECK, Hart, publishing, 2018 m., p. 536.
[12] Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencija patvirtinta Tarybos 2009 m. lapkričio 26 d. sprendimu 2010/48/EB dėl Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos sudarymo Europos bendrijos vardu.
[13] Universalaus dizaino sąvoka apibrėžta Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijoje, patvirtintoje Tarybos 2009 m. lapkričio 26 d. sprendimu 2010/48/EB dėl Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos sudarymo Europos bendrijos vardu.
[14] VPT parengtos Socialiai atsakingų pirkimų gairės, kita metodinė medžiaga dėl prieinamumo reikalavimų.
[15] VPT parengtos Projektavimo paslaugų pirkimo gairės. Dėl universalaus dizaino principo „vartotojų įtraukimas“ rekomenduojama susipažinti su Rekomendacijomis dėl tikslinių grupių įtraukimo į projekto atitikties prieinamumo reikalavimams vertinimą, parengtomis Asmens su negalia teisių apsaugos agentūros prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
[16] Lietuvos Respublikos gaminių ir paslaugų prieinamumo reikalavimų įstatymas; Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos parengtos Lietuvos Respublikos gaminių ir paslaugų prieinamumo reikalavimų įstatymo įgyvendinimo rekomendacinės gairės ekonominės veiklos vykdytojams; VPT pranešimas; VPT parengtos Socialiai atsakingų pirkimų gairės, kuriose rasite informaciją apie gaminius ir paslaugas, kuriems taikomi privalomi prieinamumo reikalavimai bei pavyzdžius, kaip siūloma nustatyti reikalavimus pirkimo dokumentuose.
[17] Statybos techninis reglamentas STR 2.03.01:2019 „Statinių prieinamumas“ patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2019 m. lapkričio 4 d. įsakymu Nr. D1-653 „Dėl statybos techninio reglamento STR 2.03.01:2019 „Statinių prieinamumas“ patvirtinimo“; Asmens su negalia teisių apsaugos agentūros prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos parengtos Gairės pirkimų vykdytojams: statinių prieinamumo kriterijų vertinimas.
[18] Bendrųjų reikalavimų valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų interneto svetainėms ir mobiliosioms programoms aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. balandžio 18 d. nutarimu Nr. 480 „Dėl Bendrųjų reikalavimų valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų interneto svetainėms ir mobiliosioms programoms aprašo patvirtinimo“; metodinė medžiaga dėl prieinamumo reikalavimų.
[19] Neįgaliesiems pritaikytos valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų interneto svetainių kūrimo, testavimo ir įvertinimo metodinės rekomendacijos, patvirtintos Informacinės visuomenės plėtros komiteto prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės direktoriaus 2004 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. T-40.
[20] Europos darnusis standartas EN 301 549 V3.2.1 (2021-03).
[21] Pasaulinio saityno konsorciumo (W3C) Interneto tinklalapių turinio prieinamumo WCAG 2.2 gairės; VPT parengtos Socialiai atsakingų pirkimų gairės.
[22] VPĮ 37 straipsnio 3 dalis įgyvendina Direktyvos 2014/24/ES 42 straipsnio 2 dalį, kurioje nurodyta, kad techninėmis specifikacijomis ekonominės veiklos vykdytojams sudaromos vienodos galimybės dalyvauti pirkimo procedūroje ir nesudaromos nepagrįstos kliūtys atverti pirkimus konkurencijai.
[23] LAT 2015 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-96-916/2015.
[24] Kenstavičius, D. Disertacija „Konkurencijos užtikrinimas organizuojant viešuosius pirkimus“ (teisė, S 001).
[25] LAT 2011 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-507/2011; 2015 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-96-916/2015; 2015 m. rugpjūčio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-466-969/2015.
[26] LAT 2011 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-231/2011; 2015 m. rugpjūčio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-466-969/2015; 2017 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-241-690/2017.
[27] ESTT 1990 m. kovo 20 d. sprendimas byloje Du Pont de Nemours Italiana / USL di Parrara, C-21/88.
[28] ESTT 1979 m. vasario 20 d. sprendimas byloje Rewe / Bundesmonopolverwaltung für Branntwein, C-120/78; LAT 2011 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-510/2011.
[29] LAT 2011 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-507/2011; 2019 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-32-378/2019.
[30] LAT 2008 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2008, 2011 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-507/2011; 2017 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-241-690/2017.
[31] LAT 2015 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-96-916/2015; 2017 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-241-690/2017; 2019 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-32-378/2019; 2023 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3k-3-10-469/2023.
[32] ESTT 2026 m. balandžio 16 d. sprendimas byloje C-568/24.
[33] LAT 2016 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-456-469/2016.
[34] LAT 2019 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-32-378/2019.
[35] LAT 2017 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-241-690/2017; 2019 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-32-378/2019; 2022 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-74-403/2022; 2023 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-337-916/2023.
[36] ESTT 2015 m. spalio 22 d. sprendimas byloje C‑552/13.
[37] LAT 2017 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-241-690/2017; 2023 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3k-3-68-378/2023; 2025 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-193-378/2025.
[38] 2010 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-126/2010; 2019 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-32-378/2019; 2022 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-74-403/2022; 2023 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-337-916/2023.
[39] LAT 2011 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-507/2011; 2019 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-32-378/2019.
[40] ESTT 2018 m. spalio 25 d. sprendimas byloje Roche Lietuva, C-413/17.
[41] ESTT 2026 m. balandžio 16 d. sprendimas byloje C-568/24.
[42] Pagal analogiją LAT 2015 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-84-248/2015.
[43] LAT 2019 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-32-378/2019.
[44] ESTT 2025 m. sausio 16 d. sprendimas byloje DYKA, C‑424/23; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2026 m. balandžio 29 d. sprendimas byloje Nr. eA-39-789/2026.
[45] LAT 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-323/2009.
[46] LAT 2018 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-343-690/2018.
[47] Direktyvos 2014/24/ES preambulės 74-oji konstatuojamoji dalis.
[48] ESTT 2024 m. spalio 24 d. sprendimas byloje C-513/23; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2026 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-86-520/2026.
[49] European Public Procurement. Commentary on Directive 2014/24/EU, edited by Roberto Caranta, Albert Sanchez-Graells, Elgar commentaries, 2021, p. 471.
[50] LAT 2012 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-471/2012.
[51] LAT 2013 m. gruodžio 3 d. Viešųjų pirkimų reglamentavimo ir teismų praktikos apžvalga (II) Nr. AC-39-1. Teismų praktika. 2013.
[52] ESTT 1989 m. gruodžio 5 d. sprendimas byloje Komisija prieš Italiją, C-3/88.
[53] ESTT 1995 m. sausio 24 d. sprendimas byloje Komisija prieš Nyderlandus, C-359/93.
[54] LAT 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-323/2009.
[55] LAT 2019 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-328-248/2019.
[56] LAT 2017 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-41-469/2017.
[57] ESTT 2025 m. sausio 16 d. sprendimas byloje DYKA, C‑424/23; ESTT 2026 m. balandžio 16 d. sprendimas byloje C-568/24.
[58] ESTT 1995 m. sausio 24 d. sprendimas byloje Komisija prieš Nyderlandus, C-359/93; LAT 2015 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-96-916/2015; 2017 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-41-469/2017.
[59] LAT 2015 m. rugpjūčio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-466-969/2015; 2017 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-437-916/2017, LAT 2023 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-337-916/2023.
[60] ESTT 1995 m. sausio 24 d. sprendimas byloje Komisija prieš Nyderlandus, C-359/93; LAT 2015 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-96-916/2015.
[61] ESTT 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas Komisija prieš Nyderlandus, C-368/10; LAT 2015 m. rugpjūčio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-466-969/2015.
[62] ESTT 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas byloje Komisija prieš Nyderlandus, C-368/10; LAT 2015 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-96-916/2015.
[63] LAT 2011 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-507/2011; 2015 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-96-916/2015; 2015 m. rugpjūčio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-466-969/2015.
[64] ESTT 2018 m. spalio 25 d. sprendimas byloje Roche Lietuva, C-413/17; ESTT 2026 m. balandžio 16 d. sprendimas byloje C-568/24.
[65] LAT 2017 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-41-469/2017
[66] LAT 2015 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-96-916/2015.
[67] ESTT 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas byloje Komisija prieš Nyderlandus, C-368/10, LAT 2023 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-337-916/2023.
[68] LAT 2015 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-96-916/2015.
[69] LAT 2015 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-96-916/2015.
[70] LAT 2014 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-12/2014.
[71] LAT 2014 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-12/2014.
[72] LAT 2011 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-496/2011.
[73] LAT 2015 m. rugpjūčio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-466-969/2015.
[74] LAT 2011 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-496/2011.
[75] LAT 2015 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-584-378/2015.
[76] LAT 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-323/2009; 2012 m. lapkričio 15 d. nu8artis civilinėje byloje Nr. 3K-3-471/2012.
[77] LAT 2018 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-343-690/2018.
[78] LAT 2012 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-43/2012.
[80] LAT 2015 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-584-378/2015; 2018 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-343-690/2018.
[81] LAT 2020 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-140-916/2020.
[82] LAT 2011 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-496/2011, LAT 2020 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-140-916/2020.
[83] LAT 2019 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-32-378/2019.
[84] LAT 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-496/2014, 2018 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-468-469/2018, 2020 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-272-378/2020.
[85] Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos koordinavimo komisijos darbo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. lapkričio 25 d. nutarimu Nr. 1540 „Dėl Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos koordinavimo komisijos darbo tvarkos aprašo patvirtinimo“.
[86] Perkančiųjų organizacijų ar perkančiųjų subjektų, veikiančių gynybos srityje, atliekamų pirkimų atitikties nacionalinio saugumo interesams vertinimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2021 m. rugsėjo 14 d. įsakymu Nr. V-670 „Dėl Perkančiųjų organizacijų ar perkančiųjų subjektų, veikiančių gynybos srityje, atliekamų pirkimų atitikties nacionalinio saugumo interesams vertinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“.
[88] Viešuosiuose pirkimuose taikoma klasifikacijos sistema pagal BVPŽ, nustatytą 2002 m. lapkričio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 2195/2002 dėl bendro viešųjų pirkimų žodyno (BVPŽ) (OL L 340, 2002, p. 1).
[89] Saugiojo valstybinio duomenų perdavimo tinklo naudotojų sąrašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. rugpjūčio 13 d. nutarimu Nr. 818 „Dėl Lietuvos Respublikos kibernetinio saugumo įstatymo įgyvendinimo“.
[91] Ūkinės veiklos sričių, kurios laikomos nacionaliniam saugumui užtikrinti strategiškai svarbių ūkio sektorių dalimi, sąrašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. birželio 6 d. nutarimu Nr. 556 „Dėl ūkinės veiklos sričių, kurios laikomos nacionaliniam saugumui užtikrinti strategiškai svarbių ūkio sektorių dalimi, sąrašo nustatymo“.
[92] Viešojo pirkimo objektų, nurodytų Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo 37 straipsnio 9 dalyje ir 47 straipsnio 9 dalyje, Bendrojo viešųjų pirkimų žodyno kodų sąrašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2022 m. kovo 30 d. nutarimu Nr. 280 „Dėl Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo 92 straipsnio 13, 14 ir 15 dalių nuostatų įgyvendinimo“.
[93] VPT pranešimas „Priminimas apie nacionalinio saugumo reikalavimų taikymą pirkimuose“ (skelbta 2026-01-07).
[95] Viešojo pirkimo objektų, nurodytų Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo 37 straipsnio 9 dalyje ir 47 straipsnio 9 dalyje, Bendrojo viešųjų pirkimų žodyno kodų sąrašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2022 m. kovo 30 d. nutarimu Nr. 280 „Dėl Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo 92 straipsnio 13, 14 ir 15 dalių nuostatų įgyvendinimo“.
Komentarai
0 komentarų
Tam, kad paliktumėte komentarus prisijunkite