Šio straipsnio komentaras atnaujintas atsižvelgiant į teisės aktų, teismų praktikos, Europos Komisijos, Viešųjų pirkimų tarnybos pozicijos pasikeitimus ir parengtas remiantis 2020 m. autorių kolektyvo (dr. Deividas Soloveičik LL.M, MCIArb (atsakingasis redaktorius), dr. Karolis Šimanskis (atsakingasis redaktorius), Žydrūnė Biliūnaitė–Zubavičė, Kristina Ivanovė, Dovilė Jankauskytė, Karolina Keršytė, Matas Malijonis) parengtomis Metodinėmis priemonėmis.

18 straipsnis. Tiekėjai

1. Jeigu tiekėjai pagal valstybės narės, kurioje jie registruoti, teisės aktus turi teisę teikti tam tikrą paslaugą, tiekti prekę ar atlikti darbus, tiekėjo pasiūlymas neturi būti atmestas remiantis vien tik tuo, kad pagal Lietuvos Respublikos įstatymus yra reikalaujama, jog šie tiekėjai turi būti fiziniai arba juridiniai asmenys. Tačiau prekių, paslaugų ar darbų pirkimo atveju iš juridinių asmenų gali būti reikalaujama paraiškoje arba pasiūlyme nurodyti už atitinkamos pirkimo sutarties įvykdymą atsakingų darbuotojų pavardes ir jų profesinę kvalifikaciją.

2. Paraišką arba pasiūlymą gali pateikti tiekėjų grupės, įskaitant laikinas tiekėjų grupes. Jeigu tokia grupė nori pateikti paraišką arba pasiūlymą, perkančioji organizacija iš šios grupės neturi reikalauti, kad ji įgytų tam tikrą teisinę formą, tačiau, perkančiajai organizacijai priėmus sprendimą su tokia grupe sudaryti pirkimo sutartį, iš jos gali būti reikalaujama įgyti tam tikrą teisinę formą, jeigu tai yra būtina siekiant tinkamai įvykdyti pirkimo sutartį.

3. Perkančioji organizacija pirkimo dokumentuose turi paaiškinti, kaip tiekėjų grupės turi atitikti kvalifikacijos reikalavimus, keliamus pagal šio įstatymo 47 straipsnį, ir, jeigu taikytina, kokybės vadybos sistemos ir (arba) aplinkos apsaugos vadybos sistemos standartus, reikalaujamus pagal šio įstatymo 48 straipsnį. Jeigu tiekėjų grupei keliami reikalavimai, taip pat pirkimo sutarties vykdymo sąlygos, įskaitant reikalavimus, kad tiekėjų grupė paskirtų bendrą atstovą arba vadovaujantį narį, nurodytų grupės sudėtį, skiriasi nuo atskiriems dalyviams keliamų reikalavimų ir sąlygų, šie reikalavimai ir sąlygos turi būti pagrįsti objektyviomis priežastimis ir proporcingi.

VPĮ 18 straipsnyje^[1] įtvirtintos taisyklės, susijusios su ūkio subjektų teisės suteikti paslaugas, tiekti prekes ar atlikti darbus įgyvendinimu, nepriklausomai nuo ūkio subjektų teisinio statuso.

VPĮ 18 straipsnis turėtų būti sistemiškai aiškinamas su VPĮ 2 straipsnio 36 dalimi, kurioje apibrėžta tiekėjo sąvoka, nurodant, kad tai ūkio subjektas – fizinis asmuo, privatusis ar viešasis juridinis asmuo, kita organizacija ir jų struktūrinis padalinys arba tokių asmenų grupė, įskaitant laikinas ūkio subjektų asociacijas, kurie rinkoje siūlo atlikti darbus, tiekti prekes ar teikti paslaugas (detaliau žiūrėti VPĮ 2 straipsnio 36 dalies komentarą).

Direktyvos 2014/24/ES 14-oje konstatuojamoje dalyje paaiškinama, kad sąvoka „ekonominės veiklos vykdytojai“ turėtų būti aiškinama plačiai, įtraukiant bet kokius asmenis ir (arba) subjektus, kurie rinkoje siūlosi vykdyti darbus, tiekti produktus arba teikti paslaugas, neatsižvelgiant į teisinę formą, kuria jie pasirinko savo veiklai vykdyti. Taigi įmonės, filialai, patronuojamosios įmonės, partnerystės, kooperatinės bendrovės, ribotos turtinės atsakomybės akcinės bendrovės, universitetai (tiek valstybiniai, tiek privatūs), taip pat kitų rūšių subjektai nei fiziniai asmenys turėtų visais atvejais visi patekti į ekonominės veiklos vykdytojo sąvoką, neatsižvelgiant į tai, ar jie yra „juridiniai asmenys“.

VPĮ 18 straipsnyje įtvirtintos taisyklės tiesiogiai koreliuoja su pagrindinėmis Europos Sąjungos (ES) laisvėmis ir teisėmis. Tiksliau tariant, šios nuostatos skirtos užtikrinti Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) nuostatų dėl įsisteigimo teisės, laisvo prekių ir paslaugų judėjimo (SESV 28, 49, 56 straipsniai) įgyvendinimą, taip skatinant tarptautinę prekybą bendrojoje rinkoje. Viešųjų pirkimų (toliau – pirkimas) teisės paskirtį šiuo aspektu pažymi ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (ESTT), kuris nurodė, kad ES pirkimų teise siekiama įgyvendinti įsisteigimo laisvę ir laisvę teikti paslaugas bei plėtoti veiksmingą bendrijos masto konkurenciją skatinant, kad kuo daugiau valstybių narių rangovų pareikštų susidomėjimą^[2]. Taigi, rinkos atvirumas pirkimuose yra ES, kartu ir nacionalinės pirkimų teisės, tikslas^[3].

Komentuojamas straipsnis koreliuoja ne tik su ES pirkimų teise, bet ir su Pasaulio prekybos organizacijos sutartimi dėl viešųjų pirkimų, kuri yra privaloma valstybėms narėms ir pagal kurią perkančioji organizacija pirkimų metu turi taikyti vienodas sąlygas trečiųjų šalių, pasirašiusių atitinkamus tarptautinius susitarimus, ir valstybių narių tiekėjams, darbams, prekėms ir paslaugoms (detaliau žiūrėti VPĮ 17 straipsnio 4 dalies komentarą).

1. VPĮ 18 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, kad tiekėjo pasiūlymas negali būti atmestas vien tik dėl Lietuvos Respublikos teisėje reikalaujamos teisinės formos neturėjimo.

Komentuojama nuostata iš esmės yra taikoma tada, kai egzistuoja užsienio elementas, t. y. kitos valstybės tiekėjas siekia dalyvauti Lietuvoje organizuojamame pirkime. Dėl to ji neaktuali išimtinai vidaus situacijoms, kai Lietuvoje įstiegtiems ūkio subjektams keliami reikalavimai, susiję su jų teisiniu statusu ar veikla.

Jei pagal Lietuvos Respublikos įstatymus reikalaujama, kad viešojo pirkimo–pardavimo sutartį (toliau – pirkimo sutartis) vykdytų tik tiekėjai, kurie būtų tik fiziniai arba tik juridiniai asmenys, tai kitos valstybės narės fizinių ar juridinių asmenų pasiūlymai negalės būti atmesti remiantis, kad jie neturi atitinkamo teisinio statuso. Taigi, aptariama norma – iš esmės skirtingų valstybių narių teisinių reguliavimų galimų prieštaravimų suderinimo priemonė.

ESTT pažymėjo, kad Europos Bendrijų teisei prieštarauja perkančiosios organizacijos reikalavimas užsienio tiekėjui pateikti įsisteigimo leidimą tos valstybės narės teritorijoje, kurioje skelbiamas pirkimas, nepaisant aplinkybės, kad savo kilmės šalyje jis įregistruotas teisėtai^[4]. Tai reiškia, kad perkančioji organizacija negali užsienio tiekėjui: (i) riboti dalyvavimą Lietuvoje vykdomuose pirkimuose atitinkamos teisinės formos turėjimo aspektu; (ii) iš jo reikalauti įsisteigti Lietuvoje, kai jis turi teisę vykdyti veiklą kitoje valstybės narėje, išskyrus išimtinius atvejus, jeigu tai suderinama su pirkimų principais, pirmiausia – proporcingumo principu (detaliau žiūrėti VPĮ 17 straipsnio komentarą).

VPĮ 18 straipsnio 1 dalyje taip pat nurodoma, kad perkančioji organizacija gali reikalauti pateikti informaciją apie atsakingų už pirkimo sutarties vykdymą darbuotojų pavardes bei jų profesinę kvalifikaciją. Pažymėtina, kad tokios informacijos perkančioji organizacija gali reikalauti tik tais atvejais, kai tiekėjas yra juridinis asmuo. Tokios situacijos iš esmės gali susiklostyti tada, kai pasiūlymą pateikia užsienio juridinis asmuo, o Lietuvoje atitinkamą paslaugą teiktų fizinis asmuo.

Informacijos gavimo iš tiekėjo teisė perkančiajai organizacijai įtvirtinta su tikslu, kad pastaroji galėtų įsitikinti tiekėjo patikimumu ir jo galimybe tinkamai bei visiškai įvykdyti pirkimo sutartį. Kitaip tariant, įstatymų leidėjas nustatė, kad, viena vertus, perkančioji organizacija negali reikalauti iš kitų valstybių narių tiekėjų konkrečios teisinės formos, tačiau, kita vertus, įtvirtina priemones įsitikinti tiekėjo patikimumu. Galimybė reikalauti VPĮ 18 straipsnio 1 dalyje nurodytos informacijos iš tiekėjo reiškia perkančiosios organizacijos teisę gauti tokią informaciją tiek apie įmonėje dirbančius darbuotojus, tiek apie fizinius asmenis, kurių pajėgumais tiekėjas remiasi^[5].

2. VPĮ 18 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta tiekėjų grupių, įskaitant ir laikinų tiekėjų grupių, teisė pateikti paraišką ar pasiūlymą pirkime, taip pat nurodyti reikalavimai dėl tam tikros teisinės formos įgijimo, kurie būtini siekiant tinkamai įvykdyti pirkimo sutartį.

Kiekviename pirkime turi būti siekiama sudaryti sąlygas tiekėjams savarankiškai pasirinkti ir nuspręsti, kokia teisine, ekonomine ar vadybos forma jie ketina dalyvauti konkrečiame pirkime. Dėl to tiekėjai pirkime gali dalyvauti savarankiškai arba pateikti pasiūlymą kaip tiekėjų grupė (apie tiekėjų grupes detaliau žiūrėti VPĮ 2 straipsnio 36 dalies komentarą).

Bendroji taisyklė dėl tiekėjų grupės dalyvavimo pirkimo procedūrose yra susijusi su tuo, kad perkančiosioms organizacijoms nesuteikta teisė riboti ūkio subjektų galimybės kooperuotis, siekiant laimėti pirkimo konkursą. Dėl to perkančiosioms organizacijoms draudžiama riboti tiek jungtinę veiklą, tiek subrangą^[6], t. y. negalima riboti jungtinės veiklos ar subrangos nei apimties atžvilgiu, nei subjektų skaičiumi (pavyzdžiui, kiek daugiausia partnerių gali kartu pateikti pasiūlymą). Taigi, tiekėjų grupės, kaip tai apibrėžta VPĮ 2 straipsnio 36 dalyje, gali perkančiajai organizacijai pateikti pasiūlymą. Šiuo aspektu pažymėtina, kad tuo atveju, jei pasiūlymą pateikia tiekėjų grupė, tai perkančioji organizacija perkant darbus, paslaugas arba, kai reikia montuoti prekes, pirkimo dokumentuose gali reikalauti, kad esmines užduotis atliktų tiekėjų grupės dalyvis (detaliau žiūrėti VPĮ 49 straipsnio 7 dalies komentarą).

VPĮ 18 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, viena vertus, perkančioji organizacija negali reikalauti, kad pasiūlymą pateiktų konkrečios teisinės formos tiekėjas, kita vertus, išimtiniais atvejais, perkančiajai organizacijai priėmus sprendimą su tiekėjų grupe sudaryti pirkimo sutartį, ji gali reikalauti įgyti tam tikrą teisinę formą. Tačiau VPĮ 18 straipsnyje neapibrėžta, kokiais atvejais perkančioji organizacija gali nuspręsti dėl teisinės formos įgijimo, o tik nurodyta, kad galima tais atvejais, kai tai būtina siekiant tinkamai įvykdyti pirkimo sutartį. Tai reiškia, kad šį sąlyga yra vertinamoji ir kiekvienu konkrečiu atveju turi būti įvertinamas atitinkamas poreikis.

Be to, VPĮ 18 straipsnyje nėra nurodyta, kokios teisinės formos įgijimo perkančioji organizacija galėtų reikalauti, tačiau iš įstatymo nuostatų, galima suprasti, kad gali būti įvairių teisinių formų^[7]. Reikalavimas turėti specialią teisinę formą gali būti tada, kai, pavyzdžiui, keliamas bendrosios ir individualiosios atsakomybės reikalavimas, tokioms grupėms laimėjus pirkimą, pirkimo sutarties sudarymui iš jų gali būti pareikalauta turėti specialią formą^[8]. VPĮ 18 straipsnio 2 dalyje nurodytas reikalavimas dėl teisinės formos įgijimo iš esmės yra siejamas su tais atvejais, kai pirkimo dokumentuose keliamas reikalavimas, kad tiekėjas ir jo pasitelkiami subtiekėjai ar kiti tretieji asmenys sudarytų jungtinę veiklos sutartį tam, kad perkančiajai organizacijai atsakytų solidariai.

Svarbu ir tai, kad perkančioji organizacija pirkimo dokumentuose turi iš karto išviešinti reikalavimą dėl tiekėjų grupės teisinės formos įgijimo. Kitaip tariant, perkančioji organizacija galėtų reikalauti, kad pirkimo laimėtojas, kuris pasiūlymą pateikė kaip tiekėjų grupė, įgytų tam tikrą teisinę formą tik tuo atveju, jei tai buvo nurodyta perkančiosios organizacijos pirkimo dokumentuose.

3. VPĮ 18 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta perkančiosios organizacijos pareiga pirkimo dokumentuose paaiškinti, kaip tiekėjų grupės turi atitikti tam tikrus keliamus reikalavimus.

VPĮ 18 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta perkančiosios organizacijos pareiga nustatyti ūkio subjektų pajėgumo įrodinėjimo ir sumavimo taisykles, ši pareiga iš esmės reiškia tai, kad perkančioji organizacija privalo pirkimo dokumentuose nurodyti, kokius reikalavimus turi atitikti tiekėjų grupė bendrai bei kokius reikalavimus turi atitikti kiekvienas narys atskirai (VPĮ 35 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Dėl to ši VPĮ 18 straipsnio 3 dalis turi būti sistemiškai aiškinama su VPĮ 35 straipsnio 2 dalies 2 punktu (detaliau žiūrėti VPĮ 35 straipsnio 2 dalies 2 punkto komentarą). Be to, papildomi reikalavimai, kurie taikomi subtiekėjams, yra nurodyti VPĮ 88 straipsnyje, o pasitelkiamų ūkio subjektų pajėgumams papildomi reikalavimai įtvirtinti VPĮ 49 straipsnyje.

Perkančiosios organizacijos, įgyvendindamos VPĮ 18 straipsnio 3 dalies nuostatas dėl reikalavimų tiekėjų grupei nustatymo, turi laikytis proporcingumo ir kitų pirkimų principų reikalavimų (VPĮ 17 straipsnio 1 dalis). Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) sprendė klausimą, kai jungtinės veiklos šalys sutartyje nesusitarė dėl atsakomybės perkančiosios organizacijos atžvilgiu, ir pažymėjo, kad solidarioji jungtinės veiklos pagrindu veikiančių subjektų atsakomybė kreditoriaus atžvilgiu yra preziumuojama (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (CK) 6.6 straipsnio 3 dalis), t. y. imperatyvi nuostata, o jungtinės veiklos sutartis, kurioje nenustatyta partnerių atsakomybė kreditorių atžvilgiu, vis tiek yra galiojanti^[9].

Be to, perkančioji organizacija tiekėjų grupei (ir tais atvejais, kai pasiūlymą pateikia konsorciumas, ir kai tiekėjas remiasi kitų ūkio subjektų pajėgumais ar pasitelkia subrangovus) gali nustatyti reikalavimus, kurie skiriasi nuo atskiriems dalyviams keliamų reikalavimų ar sąlygų. Tačiau tokiu atveju minėti reikalavimai ir sąlygos turi būti pagrįsti objektyviomis priežastimis ir būti proporcingi. Direktyvos 2014/24/ES preambulės 15-ojoje konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad ekonominės veiklos vykdytojų grupėms skirtų pirkimų sutarčių vykdymui gali tekti nustatyti tokias sąlygas, kokios atskiriems dalyviams nekeliamos, pavyzdžiui, apimti reikalavimą paskirti bendrą atstovą arba pagrindinį partnerį pirkimo procedūros tikslais arba reikalavimą pateikti informaciją apie grupės sudėtį. Tokie reikalavimai tiekėjams dažniausiai nustatomi siekiant, kad bendradarbiavimas būtų lankstesnis ir, pavyzdžiui, perkančioji organizacija pirkimų procedūrų metu dėl papildomos informacijos kreiptųsi tik į paskirtą atsakingą konsorciumo narį, o ne į kiekvieną atskirai.

Doktrinoje ir teismų praktikoje yra keliami klausimai dėl galimybės keisti (ir kiek galima keisti) tiekėjų grupės narius pirkimo procedūrų metu, ypač, kai pirkimai yra vykdomi pirkimų būdais, kuriuose perkančioji organizacija gali apriboti kandidatų, kuriuos ji kvies pateikti pasiūlymus ar dalyvauti dialoge, skaičių (ribotas konkursas, skelbiamos derybos, konkurencinis dialogas, inovacijų partnerystė). Doktrinoje pažymima, kad yra keletas ESTT sprendimų šiuo klausimu, tačiau jie susiję su itin konkrečiomis bylos faktinėmis aplinkybėmis, todėl apibendrinančias išvadas daryti sudėtinga^[10].

ESTT byloje MT Højgaard ir Züblin^[11] buvo nagrinėjama situacija, kai pirkimo procedūrų metu ūkio subjektų grupės, pakviestos dalyvauti derybose, viena iš dviejų grupės narių bankrutavo. Likęs tiekėjų grupės narys tęsė dalyvavimą pirkimo procedūrose, pats atitiko pirkimo dokumentuose keliamus kvalifikacijos reikalavimus, o jo pasiūlymas buvo pripažintas laimėjusiu. Atkreiptinas dėmesys, kad išankstinę atranką įveikęs ūkio subjektas ir pasiūlymą pateikęs ūkio subjektas nesutapo nei teisiškai, nei faktiškai, nes, pirma, toliau procedūroje dalyvavo ne įmonių grupė, įveikusi išankstinę atranką, o tik vienas iš tos grupės veiklos vykdytojų ir, antra, pirminio kandidato ekonominis ir techninis pajėgumas sumažėjo praradus vieno iš atitinkamų ekonominės veiklos vykdytojų pajėgumą. ESTT, pažymėjęs, kad nei nacionalinėje teisėje, nei pirkimo dokumentuose nesant nustatytų taisyklių dėl ūkio subjektų grupės sudėties keitimo, konstatavo, kad galimybė perkančiajai organizacijai leisti tokį pakeitimą turi būti nagrinėjama atsižvelgiant į bendruosius ES teisės principus, visų pirma, vienodo požiūrio (lygiateisiškumo) principą ir iš jo išplaukiančią skaidrumo pareigą, taip pat į ES teisės tikslus viešųjų pirkimų srityje. ESTT konstatavo ir tai, kad toks pakeitimas yra suderinamas su direktyvos nuostatomis tik tada, jeigu tenkinamos abi šios sąlygos: 1) likęs ūkio subjektas pats atitinka nustatytus kvalifikacijos reikalavimus ir 2) jo tolesnis dalyvavimas pirkimo procedūroje neiškreipia kitų konkurso dalyvių konkurencinės padėties. Pažymėtina, kad šioje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl ūkio subjektų grupės nario pasitraukimo dėl bankroto. ESTT tiesiogiai nepasisakė dėl galimybės pakeisti pasitraukusį narį kitu subjektu, tačiau aiškiai patvirtino, kad likęs narys, įvykdęs nurodytas sąlygas, gali tęsti dalyvavimą pirkimo procedūrose savarankiškai.

ESTT byloje Telecom Italia^[12] buvo nagrinėjama situacija, kai, vykstant riboto konkurso procedūroms, pasibaigus kvalifikacinei atrankai, bet dar nepateikus pasiūlymų, vienas atrinktas tiekėjas prijungimo būdu (prijungimas – tai vieno ar daugiau juridinių asmenų prijungimas prie kito juridinio asmens, kuriam pereina visos reorganizuojamo juridinio asmens teisės ir pareigos) prijungė kitą atrinktą tiekėją ir savo vardu pateikė pasiūlymą. Esant šioms aplinkybėms, išankstinę atranką įveikęs ūkio subjektas ir pasiūlymą pateikęs ūkio subjektas nesutapo nei faktiškai, nei teisiškai, o pirminiai kandidatai atrankos metu buvo du atskiri ūkio subjektai. ESTT pabrėžė, kad nepaisant šio faktinio nesutapimo, lygiateisiškumo principas vis dėlto laikytinas nepažeistu, jeigu yra tenkinami ankstesnėje ESTT jurisprudencijoje nustatyti kriterijai. ESTT konstatavo, kad toks pakeitimas galimas, jei yra tenkinamos šios sąlygos: 1) dėl jungimosi sustiprėja arba bent jau nesusilpnėja ekonominis ir techninis pajėgumas, 2) nepažeidžiamas vienodo požiūrio (lygiateisiškumo) principas ir 3) nesikeičia kitų konkurso dalyvių konkurencinė padėtis. Šiuo atveju ESTT patvirtino, kad prijungęs kitą atrinktą ūkio subjektą, tiekėjas, įvykdęs minėtas sąlygas, galėjo tęsti dalyvavimą pirkimo procedūroje ir pateikti pasiūlymą.

Vis dėlto paminėtina ir ESTT praktika, kuria konstatuota, kad nacionalinė teisė gali nustatyti griežtesnes taisykles, draudžiančias keisti konsorciumo sudėtį po pasiūlymų pateikimo. Vadinasi, tiek nacionalinis įstatymų leidėjas, tiek pati perkančioji organizacija gali nustatyti tiekėjų grupės sudėties keitimo ribas ir ES teisė to nedraudžia^[13].

[1] Komentuojamos VPĮ 18 straipsnio normos nustatytos įgyvendinant Direktyvos 2014/24/ES 19 straipsnio normas.

[2] ESTT 2008 m. gruodžio 16 d. sprendimas Michaniki, C-213/07.

[3]ARROWSMITH, Sue; KUNZLIK, Peter. Social and Environmental; MCCRUDDEN, Ch. Using public procurement to achieve social outcomes, (2004), National Resources Forum 28, p. 257–267; Soloveičikas, D. Viešųjų pirkimų principai: jų taikymas remiantis Europos Teisingumo Teismo ir Lietuvos teismų praktika. JUSTITIA 2008 m. Nr. 3.

[4] ESTT 1982 m. vasario 10 d. sprendimas byloje Transporoute prieš Ministère des travaux publics, C-76/81.

[5] Steinicke, Michael, Vesterdorf, Peter L., Brussels Commentary on EU Public Procurement Law, Nomos, C.H.Beck, Hart publiching, 2018, p. 338.

[6] ESTT 2017 m. balandžio 5 d. sprendimas Borta, C-298/15; LAT 2012 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-43/2012; 2013 m. rugpjūčio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2013.

[7] LAT 2013 m. gruodžio 3 d. Viešųjų pirkimų reglamentavimo ir teismų praktikos apžvalga (II) Nr. AC-39-1. Teismų praktika. 2013.

[8] Direktyvos 2014/24/ES 15-oji konstatuojamoji dalis.

[9] LAT 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-583/2008.

[10] European Public Procurement. Commentary on Directive 2014/24/EU, edited by Roberto Caranta, Albert Sanchez-Graells, Elgar commentaries, 2021, p. 215.

[11] ESTT 2018 m. gegužės 24 d. sprendimas byloje MT Højgaard A/S, Züblin A/S prieš Banedanmark, C-396/14.

[12] ESTT 2019 m. liepos 11 d. sprendimas byloje Telecom Italia SpA prieš Ministero dello Sviluppo Economico, Infrastrutture e telecomunicazioni per l’Italia SpA, C‑697/17.

[13] ESTT 2003 m. sausio 23 d. sprendimas byloje Makedoniko Metro, Mikhaniki AE prieš Elliniko Dimosio, C-57/01.