Šio straipsnio komentaras atnaujintas atsižvelgiant į teisės aktų, teismų praktikos, Europos Komisijos, Viešųjų pirkimų tarnybos pozicijos pasikeitimus ir parengtas remiantis 2020 m. autorių kolektyvo (dr. Deividas Soloveičik LL.M, MCIArb (atsakingasis redaktorius), dr. Karolis Šimanskis (atsakingasis redaktorius), Žydrūnė Biliūnaitė–Zubavičė, Kristina Ivanovė, Dovilė Jankauskytė, Karolina Keršytė, Matas Malijonis) parengtomis Metodinėmis priemonėmis.

10¹ straipsnis. Bendradarbiavimo sutartys

Šio įstatymo reikalavimai netaikomi bendradarbiavimo sutartims, kurias sudaro dvi ar daugiau perkančiųjų organizacijų, kai yra visos šios sąlygos kartu:

1) sutartimi nustatomas ar įgyvendinamas dalyvaujančių perkančiųjų organizacijų bendradarbiavimas, siekiant užtikrinti, kad, teikiant viešąsias paslaugas, būtų siekiama Vyriausybės patvirtintų bendrų jų tikslų;

2) bendradarbiavimas įgyvendinamas vadovaujantis vien su viešuoju interesu susijusiais motyvais;

3) dalyvaujančios perkančiosios organizacijos rinkoje vykdo mažiau kaip 20 procentų tos veiklos, kurią apima bendradarbiavimas. Vertinant, ar perkančioji organizacija atitinka šią sąlygą, atsižvelgiama į 3 metų iki sutarties sudarymo duomenis apie šios perkančiosios organizacijos vidutinę bendrąją apyvartą iš tos veiklos arba į kitą perkančiosios organizacijos ta veikla grindžiamą rodiklį. Jeigu bendradarbiavimo sutartį sudaranti perkančioji organizacija veiklą vykdo trumpiau kaip 3 finansinius metus ar dėl jos reorganizavimo šioje dalyje nurodyti duomenys yra nebeaktualūs, vertinant, ar ji atitinka šią sąlygą, gali būti remiamasi jos veiklos planais.

Papildyta straipsniu:

Nr. XIV-1186, 2022-06-28, paskelbta TAR 2022-07-11, i. k. 2022-15171

Komentuojamame VPĮ 10¹ straipsnyje^[1] yra įtvirtinta išimtis, pagal kurią perkančioji organizacija gali nevykdyti viešojo pirkimo procedūrų pagal VPĮ tais atvejais, kai tarp perkančiųjų organizacijų yra sudaromos bendradarbiavimo sutartys, atitinkančios visas tris šiame VPĮ  straipsnyje nustatytas sąlygas. Komentuojamame straipsnyje yra nustatomi reikalavimai horizontaliajam perkančiųjų organizacijų bendradarbiavimui, t. y. santykiams tarp dviejų ar daugiau savarankiškų, nepavaldžių viena kitai perkančiųjų organizacijų, siekiant bendrų tikslų. Toks perkančiųjų organizacijų bendradarbiavimas dar vadinamas „viešas su viešu“ (angl. public to public), neinstituciniu arba horizontaliuoju bendradarbiavimu.

VPĮ 10¹ straipsnio 1, 2 punktuose nustatytų sąlygų turinys į teisinį reguliavimą perkeltas iš Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (ESTT) praktikos^[2], todėl yra aiškintinos ir taikytinos atsižvelgiant į ją. VPĮ 10¹ straipsnio 3 punkto sąlyga nustatyta Europos Komisijos iniciatyva.

Pažymėtina, kad 2011 m. Europos Komisijos pateiktame pasiūlyme naujai Europos Parlamento ir Tarybos direktyvai dėl viešųjų pirkimų (dabar galiojančiai Direktyvai 2014/24/ES)^[3] nurodoma, kad dviejų ar daugiau perkančiųjų organizacijų susitarimas nelaikomas viešojo pirkimo – pardavimo sutartimi (toliau – pirkimo sutartis), jeigu yra įvykdytos šios kumuliacinės sąlygos: (a) susitarimu nustatomas tikras dalyvaujančių perkančiųjų organizacijų bendradarbiavimas, siekiant bendrai atlikti savo viešųjų paslaugų funkcijas, ir susitarimas apima šalių tarpusavio teises ir pareigas; (b) susitarimui taikomi tik su viešuoju interesu susiję motyvai; (c) dalyvaujančios perkančiosios organizacijos veikia atviroje rinkoje ne daugiau kaip 10 proc., vertinant pagal veiklos, turinčios reikšmės pagal susitarimą, apyvartą; (d) susitarimas neapima jokių finansinių pervedimų tarp dalyvaujančių perkančiųjų organizacijų, išskyrus darbų, paslaugų ar prekių faktinių sąnaudų kompensavimą; (e) nė vienoje iš dalyvaujančių perkančiųjų organizacijų nėra privataus kapitalo.

VPĮ 10¹ straipsnyje nustatytos kumuliacinės sąlygos, kurioms esant visoms kartu gali būti sudaroma bendradarbiavimo sutartis:

1. Perkančiosios organizacijos, esančios bendradarbiavimo sutarties šalimis, teikdamos viešąsias paslaugas privalo bendradarbiauti siekdamos bendrų tikslų:

– bendradarbiavimo sutarties subjektais gali būti tik perkančiosios organizacijos (detaliau VPĮ 2 straipsnio 25 dalies komentaras).

Pagal VPĮ 10¹ straipsnį, bendradarbiavimo sutarčiai keliama jos sudarymo prielaida – tai bendradarbiavimo sutarties subjektiškumo reikalavimas, t. y. šios sutarties šalys gali būti perkančiosios organizacijos (detaliau dėl perkančiosios organizacijos statuso žiūrėti VPĮ 2 straipsnio 25 dalies komentarą). Svarbu paminėti, kad Direktyvos 2014/24/ES 32-ojoje konstatuojamoje dalyje paaiškinta, kad horizontaliajam bendradarbiavimui numatyta išimtimi galėtų pasinaudoti ir tokios perkančiosios organizacijos, kurių kapitale gali būti privataus dalyvavimo, pavyzdžiui, viešosios teisės reglamentuojami subjektai, kurių kapitale gali būti privataus dalyvavimo.

– bendradarbiavimo sutarties objektas ir turinys – viešųjų paslaugų teikimas siekiant bendrų tikslų.

ESTT praktikoje buvo pateiktos formuluotės, kad bendradarbiavimo sutartis sudaroma, turint tikslą užtikrinti, kad visos bendradarbiavimo sutarties šalys turi įgyvendinti bendrą užduotį^[4], iškilus klausimui, ar visos bendradarbiavimo sutarties šalys privalo vykdyti tokias pat pareigas, įgyvendinant bendrą užduotį, buvo konstatuota, kad šalys gali vykdyti skirtingas pareigas ir skirtinga apimtimi, svarbiausia, kad vykdant užduotį būtų siekiama to paties tikslo^[5], ankstesnė Europos Komisijos direktyvai siūloma formuluotė buvo „bendrai atlikti savo viešųjų paslaugų užduotis“^[6]. Vis dėlto Direktyvos 2014/24/ES 12 straipsnio 4 dalies 1 punkto formuluotėje, vietoje „bendros užduoties vykdymas“ yra įtvirtinta „viešosios paslaugos teikimas, siekiant bendrų tikslų“ (pastaroji formuluotė perkelta į VPĮ 10¹ straipsnio 1 punktą), o Direktyvos 2014/24/ES 33-ojoje konstatuojamoje dalyje paaiškinta, kad toks bendradarbiavimas galėtų apimti visų rūšių veiklą, susijusią su paslaugų teikimu ir pareigomis, kurios yra nustatytos dalyvaujančioms organizacijoms arba kurias jos yra prisiėmusios, pavyzdžiui, vietos ar regioninės valdžios institucijų privalomos ar savanoriškos užduotys arba konkrečioms įstaigoms pagal viešąją teisę pavestos teikti paslaugos; įvairių dalyvaujančių organizacijų teikiamos paslaugos nebūtinai turi būti identiškos; jos taip pat gali vienos kitas papildyti; bendradarbiaujant nereikalaujama, kad visos dalyvaujančios organizacijos prisiimtų atsakomybę vykdyti pagrindines sutartines prievoles, jeigu tik įsipareigojama prisidėti prie konkrečios viešosios paslaugos teikimo bendradarbiaujant, t. y. bendradarbiaujančioms perkančiosioms organizacijoms leidžiama tiek kartu, tiek atskirai užtikrinti su viešosiomis paslaugomis susijusių įgaliojimų įgyvendinimą su sąlyga, kad bendradarbiaudamos jos pasieks bendrų tikslų. Šiame kontekste ESTT yra konstatavęs ir tai, kad tais atvejais, kai perkančioji organizacija atlikdama pavestas viešųjų paslaugų teikimo užduotis, kurios yra kitų perkančiųjų organizacijų, pavedusių jai šias užduotis, bendradarbiavimo sutarties dalis, tik prisideda prie tikslų, kurie yra bendri toms kitoms perkančiosioms organizacijoms, įgyvendinimo, negalima laikyti, kad tokia perkančioji organizacija taip pat vykdo bendradarbiavimą.^[7]

Pažymėtina, kad minėtos formuluotės „viešosios paslaugos teikimas, siekiant bendrų tikslų“ (vietoje ESTT praktikoje suformuluotos „bendros užduoties vykdymas“) nustatymas Direktyvos 2014/24/ES 12 straipsnio 4 dalyje doktrinoje sukėlė klausimų, ar tokį pakeitimą galima laikyti taikymo srities pasikeitimu. Iš tiesų  Direktyvoje 2014/24/ES pabrėžiamas ne pats viešosios užduoties vykdymas, o bendras tikslų siekimas. Be to, doktrinoje keliami klausimai, ar tai, kad bendradarbiavimas gali apimti visų rūšių veiklą, susijusią su paslaugų teikimu ir pareigų, kurios yra nustatytos dalyvaujančioms perkančiosioms organizacijoms arba kurias jos yra prisiėmusios, vykdymu, atitinka, pavyzdžiui, Anglijoje „viešosios paslaugos“ aiškinimą išskirtinai kaip viešojo administravimo sritį, ar kontinentinių šalių aiškinimą kaip privalomai nustatytų užduočių atlikimą.^[8] Generalinio advokato išvadoje^[9] ESTT byloje C‑796/18 pateikta nuomonė, kad „viešosios paslaugos“, kurias perkančiosios organizacijos turi suteikti, kategorija vartojama tik Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 93 straipsnyje; iš esmės šioms paslaugoms lygiavertės yra „visuotinės svarbos paslaugos“, kurios gali būti ekonominės. Valstybių narių diskrecija nustatyti, organizuoti ir finansuoti visuotinės ekonominės svarbos paslaugas nustatoma Direktyvos 2014/24/ES 1 straipsnio 4 dalyje, kurioje taip pateikiama nuoroda į SESV 14 straipsnį ir Protokolą Nr. 26.^[10]

Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos įstatymų leidėjas viešųjų paslaugų sąvoką apibrėžia Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme, pagal kurį viešoji paslauga – tai pagal įstatymų ir (ar) viešojo administravimo subjektų nustatytus reikalavimus vykdoma šių subjektų prižiūrima veikla, kuria sukuriama valstybės ar savivaldybių garantuojama ir visuomenės nariams vienodai prieinama nauda.^[11] Pastebėtina, kad ši apibrėžtis aprėpia viešojo administravimo veiklą, tačiau neapima visų funkcijų, kurias perkančiosios organizacijos gali vykdyti, siekdamos viešojo intereso tikslų, pavyzdžiui, savanoriškai prisiimamų užduočių ar neadministracinių funkcijų, kurios pagal ES teisę taip pat gali būti laikomos viešosiomis paslaugomis. Pažymėtina, kad Direktyvos 2014/24/ES 33- ojoje ir 34-ojoje konstatuojamosios dalys paaiškina, kad perkančiosios organizacijos gali bendradarbiauti teikdamos viešąsias paslaugas, vykdydamos tiek privalomai įstatyme ar pavedimu pagal viešąją teisę nustatytas, tiek savanoriškai prisiimamas funkcijas – tiek administracines, tiek neadministracines – jeigu jų tikslas yra užtikrinti viešąjį interesą ir visuotinai svarbių paslaugų teikimo nenutrūkstamumą.

Viešosios paslaugos Lietuvoje yra teikiamos įvairių institucijų, įskaitant ministerijas, valstybės įstaigas, biudžetines įstaigas, viešąsias įmones, akcines bendroves bei kitus juridinius asmenis, kuriems gali būti pavesta vykdyti atitinkamas užduotis viešojo intereso tikslais. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatyme nustatyta, kad savivaldybių funkcijos pagal veiklos pobūdį skirstomos į vietos valdžios, viešojo administravimo ir viešųjų paslaugų teikimo. Taigi savivaldybė irgi yra atsakinga už viešųjų paslaugų teikimą gyventojams. Taip pat šias paslaugas gyventojams teikia biudžetinės ir viešosios įstaigos, savivaldybės įmonės, akcinės bendrovės ir kiti subjektai. Savivaldybė turi užtikrinti, kad viešosiomis paslaugomis galėtų naudotis visi savivaldybės gyventojai ir kad šios paslaugos būtų teikiamos nuolat. Be to, savivaldybė administruoja ir užtikrina viešųjų paslaugų teikimą gyventojams, nustatydama šių paslaugų teikimo būdą, taisykles ir režimą, steigdama biudžetines ir viešąsias įstaigas, savivaldybės įmones, akcines bendroves, įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka parinkdama viešųjų paslaugų teikėjus ir įgyvendindama viešųjų paslaugų teikimo priežiūrą ir kontrolę.^[12]

Manytina, kad viešųjų pirkimų kontekste viešoji paslauga Lietuvos teisėje turėtų būti suprantama plačiau, nei ji apibrėžta Viešojo administravimo įstatyme, pagal kurį ši sąvoka apima tik privalomas funkcijas, nustatytas pagal įstatymus ar viešojo administravimo subjektų reikalavimus. Tuo tarpu pagal ES teisę viešosiomis paslaugomis gali būti laikomos ir tokios, kurių teikimas nors ir kyla iš viešosios teisės pagrindo (įstatymo, administracinio akto, pavedimo ir pan.), tačiau yra savanoriškai prisiimamos ar pavedamos užduotys, nukreiptos į viešojo intereso tenkinimą, nepriklausomai nuo to, ar šios paslaugos teikimas yra grindžiamas viešosios ar civilinės teisės normomis.

ESTT jurisprudencijoje buvo nagrinėjamas klausimas, koks turėtų būti veiklos, kurią vykdo bendradarbiaujančios perkančiosios organizacijos pobūdis: ar pati ši veikla turi būti viešoji paslauga, ar galimas ir bendradarbiavimas, suteikiant pagalbą viešųjų paslaugų teikimui, t. y. bendradarbiavimas pagalbinės veiklos vykdymui. Atkreiptinas dėmesys, kad Direktyvos 2014/24/ES 33-ojoje konstatuojamoje dalyje pateiktas paaiškinimas, kad bendradarbiavimas galėtų apimti „visų rūšių veiklą“, suponuoja, kad žodžių junginys „visų rūšių veikla“ gali apimti ir papildomą viešųjų paslaugų teikimo veiklą, jeigu ši papildoma veikla padeda veiksmingai įgyvendinti su viešąja paslauga, kuri yra dalyvaujančių perkančiųjų organizacijų bendradarbiavimo dalykas, susijusius įgaliojimus. Šiame kontekste ESTT konstatavo, kad bendradarbiavimo sutartimi gali būti nustatytas bendradarbiavimas, susijęs ne tik su viešųjų paslaugų teikimo veikla, bet ir su papildoma viešųjų paslaugų teikimo veikla, kurią turi vykdyti, kad ir atskirai, kiekvienas tokio bendradarbiavimo dalyvis, jei ši papildoma veikla padeda veiksmingai teikti viešąsias paslaugas.^[13] Vis dėlto tai, galimybė bendradarbiauti ir dėl papildomų paslaugų nereiškia, kad horizontalusis bendradarbiavimas yra neribojamas, tokių paslaugų teikimas turi būti susijęs su bendradarbiaujančių šalių kompetencijai priklausančiu viešųjų paslaugų teikimu. Be to, kai bendradarbiavimo dalykas yra ne pati viešoji paslauga, o su ja „susijusi“ papildoma veikla, ši veikla turi būti tiesiogiai ir neatsiejamai funkciškai susijusi su viešąja paslauga, t. y. pats viešosios paslaugos teikimas yra priklausomas nuo pagalbinės veiklos suteikimo tiek, kad be papildomos paslaugos nebūtų įgyvendinamas.

– bendradarbiavimo sutartimi siekiami perkančiųjų organizacijų bendri tikslai, teikiant viešąsias paslaugas, turi būti patvirtinti Vyriausybės.

Direktyvos 2014/24/ES 33-ojoje konstatuojamoje dalyje paaiškinama, kad, siekiant įvykdyti nustatytas sąlygas, bendradarbiavimas turėtų būti grindžiamas bendradarbiavimo koncepcija.

Siekiant užtikrinti, kad VPĮ 10¹ straipsnyje nustatyta išimtis būtų taikoma tik pagrįstais atvejais, nacionalinis įstatymų leidėjas nustatė, kad bendri perkančiųjų organizacijų siekiami tikslai būtų patvirtinti Vyriausybės.

– bendradarbiavimo forma – galima bet kokia forma, nesukūrus naujo juridinio asmens ir pan.

Direktyvos 2014/24/ES 33-ojoje konstatuojamoje dalyje paaiškinta, kad perkančiosios organizacijos turėtų galėti nuspręsti bendrai teikti joms pavestas viešąsias paslaugas bendradarbiaudamos, neprivalėdamos laikytis kokios nors konkrečios teisinės formos. ESTT pripažino, kad bendradarbiavimui būdingas „vien bendro darbo aspektas“ be kita ko, pasireiškia bendradarbiavimo susitarimo rengimu apibrėžiant bendrus poreikius ir su jais susijusius sprendimus, taigi horizontalusis bendradarbiavimas yra grindžiamas bendradarbiavimo koncepcija.^[14]

2. Bendradarbiavimas įgyvendinamas vadovaujantis vien su viešuoju interesu susijusiais motyvais.

Direktyvos 2014/24/ES 33-ojoje konstatuojamoje dalyje paaiškinta, kad sutartims dėl bendro viešųjų paslaugų teikimo šioje direktyvoje nustatytos taisyklės neturėtų būti taikomos su sąlyga, kad tokios sutartys yra sudarytos tik tarp perkančiųjų organizacijų, jeigu taip bendradarbiaujant vadovaujamasi vien su viešojo intereso tikslų pasiekimu susijusiais motyvais ir jeigu užtikrinama, kad nė vienas privatus paslaugų teikėjas neatsidurtų privilegijuotoje padėtyje savo konkurentų atžvilgiu. Tai reiškia, kad bendradarbiaujančios perkančiosios organizacijos negali siekti privačių ar komercinių interesų, o jų bendradarbiavimas turi būti grįstas vien viešuoju interesu. Taigi viešasis interesas, kaip bendradarbiavimo pagrindas, turi būti esminis, o ne šalutinis motyvas. Šalių santykiai turi būti grindžiami tikslingu siekiu įgyvendinti viešąją užduotį, vykdyti viešąją funkciją pagal nustatytą įstatymais ar kitais teisės aktais perkančiųjų organizacijų kompetenciją. Bendradarbiavimas, kuris kyla iš bendros šalių atsakomybės už viešosios paslaugos suteikimą, nepriklausomai nuo jų užduočių pasiskirstymo ar veiklos formos atitinka bendradarbiavimo sampratą, tačiau tik tuo atveju, jeigu nėra kitų, su privačiais komerciniais, konkurenciniais interesais susijusių tikslų, iškreipiančių viešojo intereso pirmenybę.

Ši sąlyga aiškiai įtvirtinta ir ESTT jurisprudencijoje. ESTT ne kartą yra konstatavęs, kad bendradarbiavimas turi būti vykdomas tik tais motyvais ir poreikiais, kurie susiję su viešojo intereso tikslų siekimu^[15]. Taigi ESTT praktika iš esmės reikalauja, kad būtų aiškus bendradarbiavimo šalių  tikslinis, motyvų ryšys su viešosios paslaugos, dėl kurios bendradarbiaujama, teikimu. Atkreiptinas dėmesys, kad pats bendradarbiavimo pobūdis, jo tikslai, motyvai, kontekstas turi rodyti, kad pagrindinis bendradarbiaujančių perkančiųjų organizacijų tikslas yra viešosios paslaugos teikimas, o ne ekonominio efektyvumo siekis, rinkos veiklos išplėtimas ar konkurencinis pranašumas.

3. Bendradarbiavime dalyvaujančios perkančiosios organizacijos rinkoje vykdo mažiau kaip 20 procentų tos veiklos, kurią apima bendradarbiavimas.

Kaip jau buvo minėta, ši sąlyga, priešingai, nei pirmosios dvi (nustatytos VPĮ 10¹ straipsnio 1 ir 2 punkte), nebuvo suformuluota ESTT praktikoje, bet buvo įtvirtinta teisėkūros procese. Pažymėtina, kad diskusijų dėl direktyvų reguliavimo pradžioje Europos Komisija siūlė nustatyti 10 procentų ribą^[16], tačiau galutinėje Direktyvos 2014/24/ES redakcijoje, 12 straipsnio 4 dalyje, atitinkamai ir VPĮ 10¹ straipsnio 3 punkte, buvo įtvirtinta sąlyga, pagal kurią horizontalusis bendradarbiavimas yra leidžiamas, jeigu bendradarbiaujančių perkančiųjų organizacijų veiklos dalis rinkoje sudaro ne daugiau kaip 20 procentų veiklų, kurias apima bendradarbiavimas.

Pažymėtina, kad komentuojama sąlyga nėra paaiškinta galiojančiose Europos Komisijos parengtose gairėse ar kituose aiškinamuosiuose dokumentuose, taip pat nėra išnagrinėta ESTT jurisprudencijoje. Doktrinoje keliami klausimai dėl šios formuluotės aiškumo: nurodoma, kad iš formuluotės nėra aišku, ar nustatytas 20 procentų veiklos ribojimas taikomas kiekvienai bendradarbiaujančiai perkančiajai organizacijai, ar vertinant (sumuojant) bendrai vykdomą bendradarbiaujančių perkančiųjų organizacijų veiklą^[17]. Taip pat atkreipiamas dėmesys į tai, kad skaičiuoti bendradarbiaujančių perkančiųjų organizacijų veiklos, dėl kurios bendradarbiaujama, dalį rinkoje gali būti sudėtinga ar net neįmanoma, atsižvelgiant į kitų rinkos dalyvių, nedalyvaujančių bendradarbiavime veiklos apimties rinkoje svyravimus. Manytina, kad teisinga būtų laikytis pozicijos, kad šis kriterijus reiškia paties bendradarbiavimo veiklų apimtį, iš kurios 20 procentų veiklų gali būti teikiama atviroje rinkoje.^[18]

Doktrinoje nurodoma, kad ši sąlyga laikytina priemone, leidžiančia atskirti perkančiųjų organizacijų pagrindines ir papildomas funkcijas, siekiant užtikrinti, kad perkančioji organizacija, veikdama rinkoje, nesinaudotų bendradarbiavimu su kitomis perkančiosiomis organizacijomis kaip priemone savo padėčiai rinkoje sustiprinti.^[19]

Vertinant, ar bendradarbiavime dalyvaujančios perkančiosios organizacijos atitinka šią sąlygą, taikomos VPĮ 10¹ straipsnio 3 punkte nustatytos taisyklės:

1. Atsižvelgiama į trejų metų iki sutarties sudarymo vidutinės bendrosios apyvartos iš atitinkamos perkančiosios organizacijos vykdomos veiklos rinkoje, kurią apima bendradarbiavimas, duomenis arba į kitą perkančiosios organizacijos su ta veikla susijusį rodiklį (pavyzdžiui, su paslaugomis, prekėmis, darbais susijusias sąnaudas), kurie patvirtina, kad rinkoje vykdyta veikla sudaro mažiau kaip 20 procentų veiklos, kurią apima bendradarbiavimas;

2. Tais atvejais, kai perkančioji organizacija veiklą vykdo trumpiau nei trejus finansinius metus arba dėl jos reorganizavimo ankstesni duomenys yra nebeaktualūs, ši sąlyga vertinama pagal perkančiosios organizacijos veiklos planus, kurie turi pagrįsti, kad ir ateityje veikla rinkoje neviršys 20 procentų tos veiklos, kuriai vykdyti sudaromas bendradarbiavimas.

[1] Komentuojamos VPĮ 10¹ straipsnio normos nustatytos įgyvendinant Direktyvos 2014/24/ES 12 straipsnio 4, 5 dalių normas.

[2] ESTT 2009 m. birželio 9 d. sprendimas byloje Komisija prieš Vokietiją, C-480/06; 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Azienda Sanitaria Locale di Lecce, Università del Salento prieš Ordine degli Ingegneri della Provincia di Lecce and Others, C‑159/11, 2013 m. birželio 13 d. sprendimas byloje Piepenbrock Dienstleistungen GmbH & Co. KG prieš Kreis Düren, C-386/11, ESTT 2020 m. gegužės 28 d. sprendimas byloje Informatikgesellschaft für Software-Entwicklung (ISE) mbH prieš Stadt Köln, C‑796/18.

[3] Pasiūlymas EUROPOS PARLAMENTO IR TARYBOS DIREKTYVA dėl viešųjų pirkimų /KOM/2011/0896 galutinis - 2011/0438 (COD).

[4] ESTT 2009 m. birželio 9 d. sprendimas byloje Komisija prieš Vokietiją, C-480/06.

[5] ESTT 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Azienda Sanitaria Locale di Lecce, Università del Salento prieš Ordine degli Ingegneri della Provincia di Lecce and Others, C‑159/11.

[6] Pasiūlymas EUROPOS PARLAMENTO IR TARYBOS DIREKTYVA dėl viešųjų pirkimų /KOM/2011/0896 galutinis - 2011/0438 (COD).

[7] ESTT 2022 m. gruodžio 22 d. sprendimas sujungtose bylose Sambre & Biesme SCRL (C‑383/21), Commune de Farciennes (C‑384/21) prieš Société wallonne du logement (SWL), C‑383/21 ir C‑384/21.

[8] European Public Procurement. Commentary on Directive 2014/24/EU, edited by Roberto Caranta, Albert Sanchez-Graells, Edward Elgar Publishing, 2021, p. 143-144.

[9] Generalinio advokato Manuel Campos Sanches-Bordona išvada, pateikta 2020 m. sausio 29 d. ESTT byloje Informatikgesellschaft für Software-Entwicklung (ISE) mbH prieš Stadt Köln, C‑796/18.

[10] Direktyvos 2014/24/ES 1 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad „direktyva nedaromas poveikis valstybių narių teisei laisvai spręsti, laikantis Sąjungos teisės, kokias paslaugas jos bendrojo ekonominio intereso paslaugomis, kaip tos paslaugos turėtų būti organizuojamos ir finansuojamos laikantis valstybės pagalbos taisyklių ir kokios konkrečios pareigos joms turėtų būti taikomos. Lygiai taip pat šia direktyva nedaromas poveikis viešųjų institucijų teisei spręsti ar, kaip ir kokiu mastu jos nori pačios atlikti viešąsias funkcijas pagal SESV 14 straipsnį ir Protokolą Nr. 26“.

[11] Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 19 dalis.

[12] Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 5 straipsnio 2 d., 54 straipsnis, 55 straipsnis.

[13] ESTT 2020 m. gegužės 28 d. sprendimas byloje Informatikgesellschaft für Software-Entwicklung (ISE) mbH prieš Stadt Köln, C‑796/18.

[14] ESTT 2020 m. birželio 4 d. sprendimas byloje Remondis GmbH prieš Abfallzweckverband Rhein-Mosel-Eifel, C-429/19.

[15] ESTT 2009 m. birželio 9 d. sprendimas byloje Komisija prieš Vokietiją, C-480/06; 2013 m. birželio 13 d. sprendimas byloje Piepenbrock Dienstleistungen GmbH & Co. KG prieš Kreis Düren, C-386/11, 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Azienda Sanitaria Locale di Lecce, Università del Salento prieš Ordine degli Ingegneri della Provincia di Lecce and Others, C‑159/11.

[16] Pasiūlymas EUROPOS PARLAMENTO IR TARYBOS DIREKTYVA dėl viešųjų pirkimų /KOM/2011/0896 galutinis - 2011/0438 (COD).

[17] European Public Procurement. Commentary on Directive 2014/24/EU, edited by Roberto Caranta, Albert Sanchez-Graells, Edward Elgar Publishing, 2021, p. 147; Pedersen K., Olsson E. Azienda—the Creation of an Exemption from Public Procurement Law.

[18] European Public Procurement. Commentary on Directive 2014/24/EU, edited by Roberto Caranta, Albert Sanchez-Graells, Edward Elgar Publishing, 2021, p. 147.

[19] Pedersen K., Olsson E. Azienda—the Creation of an Exemption from Public Procurement Law.