2 straipsnis. Pagrindinės šio įstatymo sąvokos

1. Atitikties vertinimo įstaiga – vadovaujantis 2008 m. liepos 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 765/2008, nustatančiu su gaminių prekyba susijusius akreditavimo ir rinkos priežiūros reikalavimus ir panaikinančiu Reglamentą (EEB) Nr. 339/93 (OL L 218, 2008, p. 30), akredituota įstaiga, vykdanti atitikties vertinimo veiklą, įskaitant kalibravimą, testavimą, sertifikavimą ir patikrą.
2. Centralizuotų viešųjų pirkimų veikla – nuolat vykdoma viena iš šių veiklų:

1) prekių ir (arba) paslaugų, skirtų perkančiosioms organizacijoms, įsigijimas;

2) perkančiosioms organizacijoms skirtų prekių, paslaugų ar darbų pirkimo procedūrų atlikimas arba preliminariųjų viešojo pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymas.

1. 3. Centrinė perkančioji organizacija – perkančioji organizacija, kuri vykdo centralizuotų viešųjų pirkimų veiklą ir gali vykdyti pagalbinę viešųjų pirkimų veiklą.

4. Centrinė viešųjų pirkimų informacinė sistema – valstybės informacinė sistema, kurioje:teikiami ir tvarkomi viešųjų pirkimų skelbimai ir ataskaitos;

1) atliekamos viešųjų pirkimų procedūros;

2) skelbiamos planuojamų atlikti viešųjų pirkimų suvestinės, viešųjų pirkimų dokumentai, viešojo pirkimo-pardavimo sutartys, preliminariosios viešojo pirkimo-pardavimo sutartys ir kita informacija apie viešuosius pirkimus;

3) archyvuojami ir saugomi viešųjų pirkimų dokumentai;

4) atliekami kiti įstatymuose nustatyti veiksmai.

5. Centrinių valstybinio administravimo subjektų sistemai nepriklausanti perkančioji organizacija (toliau – ne centrinės valdžios perkančioji organizacija) – perkančioji organizacija, neįrašyta į Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotos institucijos patvirtintą centrinių valstybinio administravimo subjektų sistemai priklausančių perkančiųjų organizacijų sąrašą.
6. Centrinių valstybinio administravimo subjektų sistemai priklausanti perkančioji organizacija (toliau – centrinės valdžios institucija) – perkančioji organizacija, įrašyta į Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotos institucijos patvirtintą centrinių valstybinio administravimo subjektų sistemai priklausančių perkančiųjų organizacijų sąrašą.
7. Darbų viešojo pirkimo-pardavimo sutartis (toliau – darbų pirkimo sutartis) – viešojo pirkimo-pardavimo sutartis, kurios dalykas yra:

1) darbai, susiję su šio įstatymo 1 priede išvardytomis veiklos rūšimis, arba šie darbai ir jų projektavimo paslaugos;

2) statinio (kuris yra statybos ir (arba) inžinerinės veiklos, kaip visumos, rezultatas ir kuris gali savarankiškai atlikti ūkinę ar techninę funkciją) statybos darbai arba šie darbai ir statinio projektavimo paslaugos;

3) statinio statymas bet kokiomis priemonėmis pagal perkančiosios organizacijos, darančios lemiamą poveikį darbo pobūdžiui arba projektui, nustatytus reikalavimus.

8. Elektroninės priemonės – elektroninė įranga, naudojama duomenims, perduodamiems ir gaunamiems laidinėmis, radijo, optinėmis ar kitomis elektromagnetinėmis priemonėmis, apdoroti (įskaitant skaitmeninį glaudinimą) ir saugoti.
9. Europos standartas – Europos standartizacijos organizacijos priimtas visuomenei skirtas standartas.
10. Europos techninio įvertinimo patvirtinimo dokumentas – Europos techninio vertinimo įstaigos išduodamas dokumentas, kuriuo patvirtinama, kad statybos produktas buvo įvertintas pagal esminius techninius reikalavimus.
11. Gyvavimo ciklas – visi vienas po kito einantys ir (arba) tarpusavyje susiję produkto tiekimo, darbų atlikimo ar paslaugų teikimo etapai nuo žaliavų įsigijimo ar išteklių gavimo iki produkto išėmimo iš apyvartos, utilizavimo, sunaikinimo ar paslaugų teikimo pabaigos, įskaitant atliktinus mokslinius tyrimus ir eksperimentinę plėtrą, gamybą, prekybą ir jos sąlygų įvertinimą, transportavimą, naudojimą ir priežiūrą.
12. Informacinė sistema „E. sąskaita“ – valstybės informacinė sistema, skirta informacinių technologijų priemonėmis parengti, pateikti ir išsaugoti su viešųjų pirkimų sutarčių, sudarytų vadovaujantis šiuo įstatymu, Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų, atliekamų gynybos ir saugumo srityje, įstatymu, pirkimo sutarčių, sudarytų vadovaujantis Lietuvos Respublikos pirkimų, atliekamų vandentvarkos, energetikos, transporto ar pašto paslaugų srities perkančiųjų subjektų, įstatymu, ir vandens, energijos ar energijai gaminti skirto kuro pirkimo sutarčių, sudarytų pagal Pirkimų, atliekamų vandentvarkos, energetikos, transporto ar pašto paslaugų srities perkančiųjų subjektų, įstatymo išimtį, bei vidaus sandorių vykdymu susijusias sąskaitas už įsigyjamas prekes, paslaugas ir darbus, taip pat gauti informaciją apie pateiktų sąskaitų apmokėjimą.
13. Informacinių ir ryšių technologijų bendroji techninė specifikacija – dokumentas, kuriame pateikiami informacinių ir ryšių technologijų techniniai duomenys ir kuris sudaromas vadovaujantis 2012 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1025/2012 dėl Europos standartizacijos, kuriuo iš dalies keičiamos Tarybos direktyvos 89/686/EEB ir 93/15/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 94/9/EB, 94/25/EB, 95/16/EB, 97/23/EB, 98/34/EB, 2004/22/EB, 2007/23/EB, 2009/23/EB ir 2009/105/EB ir panaikinamas Tarybos sprendimas 87/95/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos sprendimas Nr. 1673/2006/EB (OL L 316, 2012, p. 12), 13 ir 14 straipsniais.
14. Inovacija – naujo arba iš esmės pagerinto produkto, paslaugos ar proceso, įskaitant gamybos, statybos, konstravimo ar kitus procesus, sukūrimas, naujo rinkodaros metodo arba naujo organizacinio metodo diegimas verslo praktikoje, organizacijoje arba plėtojant išorės ryšius, be kita ko, siekiant padėti spręsti visuomeninius uždavinius, taip pat sudaryti sąlygas įgyvendinti strategiją „Europa 2020“, patvirtintą Europos Komisijos 2010 m. kovo 3 d. komunikatu Nr. KOM (2010) „2020 m. Europa. Pažangaus, tvaraus ir integracinio augimo strategija“.
15. Konfidencialumo pasižadėjimas – viešojo pirkimo komisijos nario, eksperto ar kito asmens rašytinis pasižadėjimas neteikti tretiesiems asmenims informacijos, kurios atskleidimas prieštarautų šio įstatymo reikalavimams, visuomenės interesams ar pažeistų teisėtus viešuosiuose pirkimuose dalyvaujančių tiekėjų ir (arba) perkančiosios organizacijos interesus.
16. Nacionalinis standartas – nacionalinės standartizacijos institucijos priimtas visuomenei skirtas standartas.
17. Nepriekaištingos reputacijos asmuo – asmuo:

1) kuris atitinka Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatyme (toliau – Valstybės tarnybos įstatymas) nustatytus nepriekaištingos reputacijos kriterijus, keliamus asmeniui, einančiam valstybės tarnautojo pareigas;

2) kuriam nėra paskirta administracinė nuobauda (išskyrus įspėjimą) už šio įstatymo, Pirkimų, atliekamų vandentvarkos, energetikos, transporto ar pašto paslaugų srities perkančiųjų subjektų, įstatymo, Viešųjų pirkimų, atliekamų gynybos ir saugumo srityje, įstatymo, taip pat šių įstatymų įgyvendinamųjų teisės aktų pažeidimą arba sprendimas dėl tokios administracinės nuobaudos paskyrimo įsiteisėjo ar asmuo įvykdė administracinį nurodymą anksčiau kaip prieš vienus metus;

3) kuris nėra pripažintas pažeidęs Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymą arba dėl kurio sprendimas pripažinti pažeidusiu šį įstatymą priimtas anksčiau kaip prieš vienus metus.

18. Nepriimtinas viešojo pirkimo pasiūlymas – pasiūlymas, atitinkantis vieną ar kelis šių požymių:

1) jis neatitinka perkančiosios organizacijos viešojo pirkimo dokumentuose nustatytų reikalavimų, įskaitant reikalavimus dėl tiekėjo pašalinimo pagrindų, kvalifikacijos, kokybės vadybos sistemos ir (arba) aplinkos apsaugos vadybos sistemos standartų;

2) jame pasiūlyta kaina viršija viešajam pirkimui skirtas lėšas, perkančiosios organizacijos nustatytas prieš pradedant pirkimo procedūrą, išskyrus šio įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatytus atvejus;

3) jis gautas pavėluotai;

4)dėl jo perkančioji organizacija turi įrodymų apie neleistino susitarimo ar korupcijos atvejus;

5) jame pasiūlyta tiekėjo nepagrįsta ar netinkamai pagrįsta neįprastai maža kaina.

19. Nešališkumo deklaracija – viešojo pirkimo komisijos nario ar eksperto arba kito asmens pareiškimas raštu, kad jis nešališkas tiekėjams.
20. Netinkama viešojo pirkimo paraiška – viešojo pirkimo paraiška, kurią pateikęs viešojo pirkimo kandidatas atitinka perkančiosios organizacijos viešojo pirkimo dokumentuose nustatytą tiekėjo pašalinimo pagrindą arba neatitinka minėtuose dokumentuose nustatytų kvalifikacijos reikalavimų, kokybės vadybos sistemos ir (arba) aplinkos apsaugos vadybos sistemos standartų.
21. Netinkamas viešojo pirkimo pasiūlymas – viešojo pirkimo pasiūlymas, kuris neatitinka viešojo pirkimo objekto ir be esminių pakeitimų negalėtų patenkinti pirkimo dokumentuose nustatytų viešojo pirkimo objektui keliamų perkančiosios organizacijos poreikių ir reikalavimų.
22. Pagalbinė viešųjų pirkimų veikla – pagalbos atliekant viešuosius pirkimus teikimas, įskaitant šią ir kitą veiklą:

1) techninės infrastruktūros, kuria naudodamasi perkančioji organizacija gali atlikti prekių, paslaugų ar darbų viešųjų pirkimų procedūras arba sudaryti preliminariąsias viešojo pirkimo-pardavimo sutartis, suteikimas;

2) konsultavimas dėl viešųjų pirkimų procedūrų atlikimo ar dokumentų rengimo;

3) parengimas atlikti viešuosius pirkimus ir viešųjų pirkimų procedūrų organizavimas.

23. Pagalbinės viešųjų pirkimų veiklos paslaugų teikėjas – tiekėjas, rinkoje siūlantis pagalbinės viešųjų pirkimų veiklos paslaugas.
24. Paslaugų viešojo pirkimo-pardavimo sutartis (toliau – paslaugų pirkimo sutartis) – viešojo pirkimo-pardavimo sutartis, kurios dalykas yra paslaugų, išskyrus nurodytas šio straipsnio 26 dalyje, teikimas.
25. Perkančioji organizacija:

1) valstybės ar savivaldybės institucija;

2) viešasis ar privatusis juridinis asmuo, jeigu visa ar tam tikra jo veiklos dalis yra skirta specialiai nekomercinio ir nepramoninio pobūdžio viešiesiems interesams (kai subjektas vykdo veiklą įprastinėmis rinkos sąlygomis, siekia pelno ir pats prisiima savo veiklos nuostolius, laikoma, kad viešieji interesai, kuriems tenkinti jis įsteigtas arba kuriuos tenkinti jam nustatytas tikslas, yra pramoninio arba komercinio pobūdžio) tenkinti ir jei jis atitinka bent vieną iš šių sąlygų:

a) jo veikla yra daugiau kaip 50 procentų finansuojama iš valstybės ar savivaldybių biudžetų arba kitų valstybės ar savivaldybių fondų lėšų, arba kitų šioje dalyje nustatytų viešųjų ar privačiųjų juridinių asmenų lėšų;

b) yra kontroliuojamas (valdomas) valstybės ar savivaldybių institucijų arba kitų šioje dalyje nustatytų viešųjų ar privačiųjų juridinių asmenų;

c) turi administraciją, valdymo ar priežiūros organą, kurio daugiau kaip pusė narių yra skiriami valstybės ar savivaldybių institucijų arba kitų šioje dalyje nurodytų viešųjų ar privačiųjų juridinių asmenų;

3) šios dalies 1 ir (arba) 2 punktuose nurodytų viešųjų ar privačiųjų juridinių asmenų asociacija.

26. Prekių viešojo pirkimo-pardavimo sutartis (toliau – prekių pirkimo sutartis) – viešojo pirkimo-pardavimo sutartis, kurios dalykas yra prekės (prekių pirkimas, nuoma, finansinė nuoma (lizingas), pirkimas išsimokėtinai, numatant jas įsigyti ar to nenumatant), taip pat įsigyjamų prekių pristatymo, montavimo, diegimo ir kitos jų parengimo naudoti paslaugos, jeigu šios paslaugos tik papildo prekių tiekimą.
27. Preliminarioji viešojo pirkimo-pardavimo sutartis (toliau – preliminarioji sutartis) – vienos ar kelių perkančiųjų organizacijų ir vieno ar kelių tiekėjų sudaryta sutartis, kurios tikslas – nustatyti sąlygas, įskaitant kainą ir, kur to reikia, numatomą kiekį, taikomas viešojo pirkimo-pardavimo sutartims, kurios bus sudarytos per tam tikrą nurodytą laikotarpį.
28. Projekto konkursas – procedūra, kai perkančiajai organizacijai suteikiama galimybė įsigyti pateiktą ir vertinimo komisijos išrinktą planą ar projektą (paprastai teritorijų planavimo, architektūros, inžinerijos, duomenų apdorojimo, finansų inžinerijos). Projekto konkurso dalyviams gali būti skiriami prizai ar piniginės išmokos.
29. Raštu – informacijos pateikimas žodžiais arba skaitmenimis, kuriuos galima perskaityti, atgaminti ir perduoti, įskaitant elektroninėmis priemonėmis perduotą ir saugomą informaciją.
30. Standartas – standartizacijos institucijos priimta neprivaloma techninė specifikacija, skirta daugkartiniam ar nuolatiniam taikymui. Standartai pagal juos priimančius subjektus gali būti tarptautiniai, Europos, nacionaliniai.
31. Suinteresuotas viešojo pirkimo dalyvis (toliau – suinteresuotas dalyvis) – viešojo pirkimo dalyvis, išskyrus dalyvį, kuris galutinai pašalintas iš viešojo pirkimo procedūros, t. y. jam pranešta apie viešojo pirkimo pasiūlymo atmetimą, ir kurio pašalinimas dėl pasibaigusio apskundimo termino negali būti ginčijamas arba dėl kurio pašalinimo pagrįstumo yra įsiteisėjęs teismo sprendimas.
32. Suinteresuotas viešojo pirkimo kandidatas (toliau – suinteresuotas kandidatas) – viešojo pirkimo kandidatas, kuriam perkančioji organizacija nepranešė apie jo viešojo pirkimo paraiškos atmetimą iki pranešimo apie sprendimą nustatyti laimėjusį viešojo pirkimo pasiūlymą išsiuntimo suinteresuotiems dalyviams.
33. Tarptautinis standartas – tarptautinės standartizacijos organizacijos priimtas visuomenei skirtas standartas.
34. Techninė specifikacija:

1) perkant darbus – viešojo pirkimo dokumentuose pateikiama medžiagų, produktų, jų tiekimo procesui keliamų techninių reikalavimų visuma, apimanti duomenis, pagal kuriuos galima nustatyti, ar medžiagos, produktai arba jų tiekimo procesas atitinka perkančiosios organizacijos reikmes. Šie duomenys apima poveikio aplinkai ir klimatui rodiklius, tinkamumo visiems naudotojams reikalavimus (taip pat galimybę naudotis neįgaliesiems) ir jų atitikties įvertinimą, eksploatacines ypatybes, saugos reikalavimus arba duomenis, apimančius kokybės užtikrinimo tvarką, terminiją, simbolius, bandymus ir bandymų metodus, pakavimą, žymėjimą ir ženklinimą, vartojimo (naudojimo) instrukcijas, gamybos procesus ir metodus bet kuriuo darbų gyvavimo ciklo etapu. Duomenys taip pat apima nurodymus dėl projektavimo ir savikainos apskaičiavimo, patikrinimo, kontrolės ir darbų bei statybos metodų ar technologijos priėmimo sąlygas, taip pat visas kitas technines sąlygas, kurias perkančioji organizacija gali nustatyti pagal bendruosius ar specialiuosius reglamentus, susijusius su baigtais darbais ir medžiagomis ar jų sudedamosiomis dalimis;

2) perkant prekes ar paslaugas – viešojo pirkimo dokumentuose nustatyti produktui ar paslaugai apibūdinti reikalingi duomenys: kokybės lygis, poveikio aplinkai ir klimatui rodikliai, tinkamumo visiems naudotojams reikalavimai (taip pat galimybės naudotis neįgaliesiems) ir jų atitikties įvertinimas, eksploatacinės ypatybės, produkto vartojimas (naudojimas), saugumo reikalavimai arba duomenys, apimantys produkto reikalavimus: pavadinimas, kuriuo produktas parduodamas, terminija, simboliai, bandymai ir bandymų metodai, pakavimas, žymėjimas ir ženklinimas, vartojimo (naudojimo) instrukcijos, gamybos procesai ir metodai bet kuriuo prekės ar paslaugos gyvavimo ciklo etapu, taip pat atitikties įvertinimo tvarka.

35. Techninis pamatinis dokumentas – Europos standartizacijos organizacijos pagal kintantiems rinkos poreikiams pritaikytas procedūras priimtas ir paskelbtas, techninei specifikacijai apibrėžti naudojamas, dokumentas, išskyrus Europos standartus.
36. Tiekėjas – ūkio subjektas – fizinis asmuo, privatusis ar viešasis juridinis asmuo, kita organizacija ir jų padalinys arba tokių asmenų grupė, įskaitant laikinas ūkio subjektų asociacijas, kurie rinkoje siūlo atlikti darbus, tiekti prekes ar teikti paslaugas.
37. Viešasis pirkimas (toliau – pirkimas) – vienos ar daugiau perkančiųjų organizacijų atliekamas prekių, paslaugų ar darbų įsigijimas su pasirinktu (pasirinktais) tiekėju (tiekėjais) sudarant viešojo pirkimo-pardavimo sutartį (sutartis), neatsižvelgiant į tai, ar prekės, paslaugos ar darbai yra skirti viešajam tikslui.
38. Viešojo pirkimo dalyvis (toliau – dalyvis) – pirkimui pasiūlymą pateikęs tiekėjas.
39. Viešojo pirkimo dokumentai (toliau – pirkimo dokumentai) – perkančiosios organizacijos pateikiami arba nurodomi dokumentai, kuriuose aprašomi ar nustatomi pirkimo ar jo procedūros elementai: skelbimas apie pirkimą, išankstinis informacinis skelbimas, naudojamas kaip kvietimo dalyvauti pirkime priemonė, techninė specifikacija, aprašomasis dokumentas, viešojo pirkimo-pardavimo sutarties projektas, viešojo pirkimo kandidatų ir dalyvių dokumentų teikimo tvarka, informacija apie pirkime taikomus reikalavimus ir (arba) kiti dokumentai, jų paaiškinimai (patikslinimai).
40. Viešojo pirkimo iniciatorius (toliau – pirkimo iniciatorius) – perkančiosios organizacijos darbuotojas, kuris nurodo poreikį viešojo pirkimo būdu įsigyti reikalingų prekių, paslaugų arba darbų ir (ar) parengia jų techninę specifikaciją ir (ar) jos projektą.
41. Viešojo pirkimo kandidatas (toliau – kandidatas) – tiekėjas, raštu išreiškęs siekį būti pakviestas arba jau pakviestas dalyvauti dialoge, kai pirkimas atliekamas konkurencinio dialogo būdu, ar pateikti pasiūlymo, kai pirkimas atliekamas riboto konkurso, skelbiamų derybų, neskelbiamų derybų arba inovacijų partnerystės būdu.
42. Viešojo pirkimo paraiška (toliau – paraiška) – tiekėjo raštu pateikiamų dokumentų ir duomenų visuma, kuria reiškiamas pageidavimas dalyvauti šiais būdais atliekamame pirkime: riboto konkurso, skelbiamų derybų, konkurencinio dialogo arba inovacijų partnerystės.
43. Viešojo pirkimo-pardavimo sutarties arba preliminariosios viešojo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo atidėjimo terminas (toliau – atidėjimo terminas) – pagal šio įstatymo reikalavimus nustatytas laikotarpis, kuris prasideda nuo pranešimo apie sprendimą nustatyti laimėjusį viešojo pirkimo pasiūlymą išsiuntimo iš perkančiosios organizacijos suinteresuotiems kandidatams ir suinteresuotiems dalyviams dienos ir kuriam pasibaigus sudaroma viešojo pirkimo-pardavimo sutartis arba preliminarioji viešojo pirkimo-pardavimo sutartis.
44. Viešojo pirkimo-pardavimo sutartis (toliau – pirkimo sutartis) – šio įstatymo nustatyta tvarka dėl ekonominės naudos vieno ar daugiau ūkio subjektų ir vienos ar kelių perkančiųjų organizacijų raštu, išskyrus šiame įstatyme nustatytus atvejus, kai pirkimo sutartis gali būti sudaroma žodžiu, sudaroma sutartis, kurios dalykas yra prekės, paslaugos ar darbai. Ekonomine nauda laikomas piniginis atlygis arba kitoks atlygis tiekėjui, pavyzdžiui, teisė nemokėti mokesčių, pasinaudoti pirkimo sutarties vykdymo rezultatu, galimybė gauti pajamas iš trečiųjų asmenų ir panašiai.
45. Viešojo pirkimo pasiūlymas (toliau – pasiūlymas) – tiekėjo raštu pateikiamų dokumentų ir duomenų visuma ar žodžiu pateiktas siūlymas tiekti prekes, teikti paslaugas ar atlikti darbus pagal perkančiosios organizacijos pirkimo dokumentuose nustatytas sąlygas.
46. Viešojo pirkimo subtiekimo sutartis (toliau – subtiekimo sutartis) – laimėjusio dalyvio ir vieno arba kelių ūkio subjektų (toliau – subtiekėjai) arba subtiekėjo ir vieno arba kelių ūkio subjektų (toliau kartu – subtiekėjai) raštu ar žodžiu sudaroma sutartis dėl ekonominės naudos tiekti prekes, teikti paslaugas ar atlikti darbus, nurodytus perkančiosios organizacijos su laimėjusiu dalyviu sudarytoje pirkimo sutartyje.
47. Ženklinimo dokumentas – sertifikatas, liudijimas ar kitas dokumentas, kuriais patvirtinama, kad darbai, prekės, paslaugos, procesai ar procedūros atitinka ženklinimo reikalavimus.
48. Ženklinimo reikalavimai – reikalavimai, kuriuos turi atitikti prekės, paslaugos, darbai, procesai ar procedūros, kad būtų išduotas ženklinimo dokumentas.
49. Kitos šiame įstatyme vartojamos sąvokos suprantamos taip, kaip jos apibrėžtos Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse, Pirkimų, atliekamų vandentvarkos, energetikos, transporto ar pašto paslaugų srities perkančiųjų subjektų, įstatyme, Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatyme, Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatyme, Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatyme, Lietuvos Respublikos valstybės informacinių išteklių valdymo įstatyme, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme, Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatyme.

 

1. Komentuojamo VPĮ 2 straipsnio 1 dalyje^[1] yra atkartota Europos Parlamento ir Tarybos 2008 m. liepos 9 d. reglamento (EB) Nr. 765/2018, nustatančio su gaminių prekyba susijusius akreditavimo ir rinkos priežiūros reikalavimus ir panaikinančio Reglamentą (EEB) Nr. 339/93 2 straipsnio 13 punkte nurodyta atitikties vertinimo įstaigos sąvoka, nurodant, kad tai yra akredituota įstaiga, vykdanti atitikties vertinimo veiklą, įskaitant kalibravimą, testavimą, sertifikavimą ir patikrą.

Nacionaliniu mastu atitikties vertinimo objektai, atitikties vertinimo reglamentavimo pagrindai, atitikties vertinimo subjektai ir jų funkcijos yra reglamentuojami Lietuvos Respublikos atitikties įvertinimo įstatyme. BĮ Nacionalinio akreditacijos biuro duomenimis^[2], Lietuvoje yra 220 akredituotų atitikties vertinimo įstaigų, atitinkančių teisės aktų ir (arba) standartų reikalavimus bei galinčių patvirtinti produkto, proceso, paslaugos ar vadybos sistemos atitiktį teisės aktų ir (arba) standartų reikalavimams (detaliau žiūrėti VPĮ 39 straipsnio komentarą).

Atsižvelgiant į tai, akredituota vertinimo įstaiga yra laikoma bet kurioje valstybėje narėje 2008 m. liepos 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 765/2008 nustatyta tvarka akredituota įstaiga, kuriai suteikta teisė patvirtinti prekės, proceso, paslaugos ar vadybos sistemos atitiktį teisės aktų ir (arba) standartų reikalavimams.

 

2. VPĮ 2 straipsnio 2 dalyje^[3] įtvirtinta centralizuotų viešųjų pirkimų veiklos sąvoka. Centralizuotų viešųjų pirkimų veiklos konkretūs kriterijai, reikalavimai ir skirstymas detalizuoti VPĮ 82 straipsnyje (detaliau žiūrėti VPĮ 82 straipsnio komentarą).

Centralizuotų viešųjų pirkimų veikla svarbi tuo, kad, atsižvelgiant į perkamus didelius kiekius, dažnį ir kitas aplinkybes, centralizuotas pirkimo būdas gali padėti didinti konkurenciją ir viešųjų pirkimų profesionalumą^[4].

Subjektai, kurie vykdo centralizuotą viešųjų pirkimų veiklą, – centrinės perkančiosios organizacijos, nors tai tiesiogiai nėra įtvirtinta VPĮ 2 straipsnio 2 dalyje (detaliau dėl centrinės organizacijos sampratos žiūrėti VPĮ 2 straipsnio 3 dalies komentarą).

Centralizuotų viešųjų pirkimų veiklai priskiriami šie du modeliai:

1) didmenininko veiklos atlikimas^[5]. Šio modelio ypatybė – pati centrinė perkančioji organizacija savo vardu įsigyja prekes ar paslaugas, perima, sandėliuoja prekes, kurias vėliau perparduoda perkančiosioms organizacijoms. Šis modelis nėra taikomas darbams. Pavyzdžiui, Lietuvoje veikianti VšĮ CPO netaiko šio modelio.

2) tarpininko veiklos atlikimas, t. y. perkančiosioms organizacijoms skirtų prekių, paslaugų ar darbų pirkimo procedūrų atlikimas arba preliminariųjų viešojo pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymas^[6]. Priešingai negu didmenininko modelyje, tarpininko veiklos modelyje objektu gali būti ir darbai. Tarpininko modelis dar turi du skirtingus veiklos variantus, kurie detalizuoti VPĮ 82 straipsnyje (detaliau žiūrėti VPĮ 82 straipsnio komentarą):

• viešųjų pirkimų procedūrų atlikimas perkančiųjų organizacijų vardu ir naudai. Centrinė perkančioji organizacija veikia kaip įgaliotoji perkančioji organizacija (detaliau dėl įgaliojimo vykdyti viešojo pirkimo procedūras žiūrėti VPĮ 83 straipsnio komentarą), o viešojo pirkimo sutartis sudaro pačios perkančiosios organizacijos;
• dinaminės pirkimo sistemos ar preliminarios viešojo pirkimo sutarties sudarymas centrinės perkančiosios organizacijos vardu. Tokiu atveju perkančiosios organizacijos gali pagal sudarytą dinaminę pirkimo sistemą ar preliminarią viešojo pirkimo sutartį sudaryti pagrindines viešojo pirkimo sutartis su tiekėjais.

Komentuojama sąvoka yra svarbi, kadangi perkančiosios organizacijos neturi pareigos organizuoti viešojo pirkimo centrinės perkančiosios organizacijos, kuri teikia viešųjų pirkimų vykdymo paslaugas, veiklai įsigyti (detaliau žiūrėti VPĮ 82 straipsnio 5 dalies komentarą)^[7].

 

3. VPĮ 2 straipsnio 3 dalyje^[8] įtvirtinta centrinės perkančiosios organizacijos sąvoka.

Centrine perkančiąja organizacija gali būti tik perkančioji organizacija (detaliau dėl perkančiosios organizacijos sampratos žiūrėti VPĮ 2 straipsnio 25 dalies komentarą), o kiti subjektai negali būti centrinėmis perkančiosiomis organizacijomis. Toks kriterijus yra įtvirtintas dėl to, kad kitos perkančiosios organizacijos, įsigyjančios iš ar per centrinę perkančiąją organizaciją, yra laikomos tinkamai įvykdžiusiomis viešųjų pirkimų procedūras (detaliau žiūrėti VPĮ 82 straipsnio 3 dalies komentarą) ir joms šių procedūrų kartoti nereikia.

Centrine perkančiąja organizacija gali būti:

• jau veikianti perkančioji organizacija, pavyzdžiui, dviejų savivaldybių administracijos susitaria, kad viena iš savivaldybių administracijų abiejų naudai bendrai įsigis prekių, kurios bus naudojamos abiejų savivaldybių administracijų. Tačiau toks susitarimas negali būti vienkartinis – tai turi būti nuolatinis susitarimas dėl tokios veiklos. Jeigu tai būtų tik vienkartinis susitarimas, tuomet taikytinas VPĮ 83 straipsnio ar VPĮ 84 straipsnio reguliavimas dėl įgaliojimo ar dėl bendrai atliekamo pirkimo (detaliau žiūrėti VPĮ 83-84 straipsnio komentarą);
• naujai įsteigta perkančioji organizacija, kurios funkcijos yra skirtos tik centralizuotų viešųjų pirkimų veiklai (ar papildomai kartu ir pagalbinei viešųjų pirkimų veiklai (detaliau dėl pagalbinės viešųjų pirkimų veiklos žiūrėti VPĮ 2 straipsnio 22 dalies komentarą), pavyzdžiui, VšĮ CPO. Naujos centrinės perkančiosios organizacijos steigimą gali vykdyti Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota (įgaliotos) institucija (institucijos) arba savivaldybės taryba (detaliau žiūrėti VPĮ 82 straipsnio 6 dalies komentarą).

Centrinės perkančiosios organizacijos gali veikti regiono ar visos valstybės mastu, nėra ribojamas centrinių perkančiųjų organizacijų skaičius.

Centrinė perkančioji organizacija gali vykdyti šias veiklas:

• centralizuotų viešųjų pirkimų veiklą (detaliau žiūrėti VPĮ 2 straipsnio 2 dalies komentarą);
• papildomai kartu su centralizuotų pirkimų veikla pagalbinę viešųjų pirkimų veiklą, pavyzdžiui, suteikti technines, informacines priemones, teisines žinias ir profesinę kompetenciją perkančiosioms organizacijoms vykdyti pirkimus.

Centrinių perkančiųjų organizacijų veiklos detalesni reikalavimai įtvirtinti VPĮ 82 straipsnyje (detaliau žiūrėti VPĮ 82 straipsnio komentarą).

Perkančiosios organizacijos turi teisę naudotis centrinės perkančiosios organizacijos, esančios kitoje ES valstybėje narėje, paslaugomis (detaliau žiūrėti VPĮ 85 straipsnio 3 dalies komentarą).

 

4. VPĮ 2 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta CVP IS sąvoka ir funkcijos, kuriomis viešųjų pirkimų procedūrų šalys gali pasinaudoti savo veikloje.

CVP IS yra elektroninė informacinė sistema, kurioje registruojasi perkančiosios organizacijos ir tiekėjai bei kuri skirta viešųjų pirkimų procedūroms vykdyti. CVP IS galima rasti adresu https://pirkimai.eviesiejipirkimai.lt/ arba http://vpt.lrv.lt puslapio apačioje paspaudus esančią nuorodą CVP IS.

CVP IS registracija tiek perkančiosioms organizacijoms, tiek tiekėjams yra nemokama. CVP IS registracija nėra būtina tam, kad tiekėjai galėtų susipažinti su skelbimais bei ataskaitomis, pirkimo dokumentais, pirkimo dokumentų pakeitimais ir patikslinimais (jeigu pastarieji yra tinkamai paskelbti perkančiųjų organizacijų), viešųjų pirkimų planais.

CVP IS yra valstybės informacinė sistema, kurią administruoja VPT^[9]. Lietuvoje veikia daugiau informacinių sistemų, kuriose gali būti paskelbti pirkimai, pavyzdžiui, Mercell^[10], tačiau šios sistemos yra komercinės ir neprivalomos perkančiosioms organizacijoms. Kitaip sakant, perkančiosios organizacijos, vadovaujantis VPĮ 34 straipsniu (detaliau žiūrėti VPĮ 34 straipsnio komentarą), privalo skelbti viešuosius pirkimus CVP IS (išskyrus neskelbiamus pirkimus), bet neprivalo to daryti kitose sistemose, tačiau tokią teisę turi. Tarptautinės vertės pirkimai yra skelbiami CVP IS ir Europos Sąjungos leidinių biure^[11].

VPĮ 2 straipsnio 4 dalyje pateiktas nebaigtinis sąrašas funkcijų, kurias galima atlikti CVP IS:

• teikti ir tvarkyti viešųjų pirkimų skelbimus (detaliau žiūrėti VPĮ 34 straipsnio komentarą) ir ataskaitas (detaliau žiūrėti VPĮ 96 straipsnio komentarą). Perkančiosios organizacijos CVP IS turi skelbti visus skelbimus, įskaitant išankstinius informacinius skelbimus (detaliau žiūrėti VPĮ 30 straipsnio komentarą), skelbimus apie pirkimo procedūras (detaliau žiūrėti VPĮ 31 straipsnio komentarą), ex ante skelbimus (detaliau žiūrėti VPĮ 32 straipsnio komentarą), skelbimus apie klaidų ištaisymą (detaliau žiūrėti VPĮ 36 straipsnio 6 dalies komentarą), skelbimus apie pirkimo sutarties sudarymą (detaliau žiūrėti VPĮ 33 straipsnio komentarą) ir kitus. Perkančioji organizacija taip pat skelbia rinkos konsultacijas ar techninės specifikacijos projektus CVP IS priemonėmis (detaliau žiūrėti VPĮ 27 straipsnio komentarą). Perkančiosios organizacijos CVP IS turi skelbti visas ataskaitas (detaliau žiūrėti VPĮ 96 straipsnio komentarą). Skelbimų ir ataskaitų formas, kurios taikomos Lietuvoje vykdomiems pirkimams tvirtina VPT (tarptautinės vertės pirkimams formas nustato Komisija).
• atlikti viešųjų pirkimų procedūras, pavyzdžiui, suformuoti pasiūlymų vokus, teikti pirkimo sąlygų paaiškinimus, teikti paklausimus ir gauti atsakymus dėl tiekėjų pasiūlymų atitikties pirkimo sąlygų reikalavimams, neįprastai mažos kainos pagrindimą ir kita. Skelbti viešųjų pirkimų dokumentus, įskaitant, bet neapsiribojant, kvalifikacijos reikalavimus, pasiūlymų vertinimo kriterijus, techninę specifikaciją, viešojo pirkimo sutarties projektą, pirkimo sąlygų paaiškinimus ir patikslinimus (detaliau dėl viešųjų pirkimų dokumentų sampratos ir apimties žiūrėti VPĮ 2 straipsnio 39 dalies komentarą). Skelbti viešojo pirkimo–pardavimo sutartis, preliminariąsias viešojo pirkimo-pardavimo sutartis bei jų pakeitimus (detaliau dėl viešojo pirkimo sutarties viešinimo žiūrėti VPĮ 86 straipsnio 9 dalies komentarą). Visos viešojo pirkimo procedūros nuo viešojo pirkimo paskelbimo iki viešojo pirkimo sutarties sudarymo vykdomos tik CVP IS priemonėmis (išimtys, kai nevykdoma CVP IS priemonėmis, nustatytos VPĮ 22 straipsnyje (detaliau žiūrėti VPĮ 22 straipsnio komentarą).
• skelbti planuojamų atlikti viešųjų pirkimų suvestinę. Ši suvestinė turi būti paskelbta kiekvienais metais ne vėliau kaip iki kovo 15 dienos, o patikslinus planuojamų atlikti einamaisiais kalendoriniais metais pirkimų planus, – ne vėliau kaip per 5 darbo dienas (detaliau žiūrėti VPĮ 26 straipsnio komentarą).
• archyvuoti ir saugoti viešųjų pirkimų dokumentus.
• atlikti kitus įstatymuose nustatytus veiksmus, pavyzdžiui, CVP IS skelbiami perkančiųjų subjektų, veikiančių pagal PĮ, mažos vertės pirkimų aprašai^[12]; socialinių įmonių gaminamų prekių, teikiamų paslaugų ir atliekamų darbų sąrašai^[13]; informacija apie tarptautinio pirkimo vertės ribas, įskaitant informaciją apie patikslintas vertės ribas^[14].

 

5. VPĮ 2 straipsnio 5 dalyje^[15] įtvirtinta necentrinės valdžios perkančiosios organizacijos sąvoka. Detaliai neapibrėžiamos šios perkančiosios organizacijos, o nukreipiama žiūrėti tiksliau į Centrinių valstybinio administravimo subjektų sistemai priklausančių perkančiųjų organizacijų sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos ūkio ministro^[16] 2003 m. vasario 21 d. įsakymu Nr. 4-72 (aktualią redakciją) (toliau – Centrinės valdžios perkančiųjų organizacijų sąrašas).

Šis sąrašas yra baigtinis, todėl visos perkančiosios organizacijos, neįrašytos į Centrinės valdžios perkančiųjų organizacijų sąrašą, yra ne centrinės valdžios perkančiosios organizacijos. Pavyzdžiui, savivaldybių administracijos, savivaldybių įmonės nėra centrinės valdžios perkančiosios organizacijos.

Centrinės valdžios perkančiųjų organizacijų sąraše nėra apibrėžiami kriterijai, kuriais vadovaujantis perkančioji organizacija įrašoma į šį sąrašą. Jeigu yra įsteigiamas naujas ūkio subjektas, kuris atitinka perkančiosios organizacijos sampratą (detaliau dėl perkančiosios organizacijos sampratos žiūrėti VPĮ 2 straipsnio 25 dalies komentarą), Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerija sprendžia, ar tokia perkančioji organizacija priskirtina centrinės valdžios perkančiosioms organizacijoms ir ar turi būti keičiamas Centrinės valdžios perkančiųjų organizacijų sąrašas, jį papildant, ar ne.

Perkančiosios organizacijos priskyrimas necentrinės valdžios perkančiosioms organizacijoms lemia:

• pirkimo vertės ribų specifinį taikymą (detaliau žiūrėti VPĮ 4 straipsnio komentarą), t. y. prekių ir paslaugų tarptautinės vertės pirkimų ribos yra aukštesnės^[17];
• išankstinį skelbimą kviesti tiekėjus dalyvauti viešajame pirkime, kurį ne centrinės valdžios perkančiosios organizacijos gali naudoti visais atvejais (detaliau žiūrėti VPĮ 30 straipsnio 3 dalies komentarą);
• tai, kad gali būti taikomos supaprastintos riboto konkurso ar skelbiamų derybų procedūros, t. y. galima nevykdyti kai kurių procedūros etapų (detaliau žiūrėti VPĮ 61 straipsnio 4 dalies bei 64 straipsnio 4 dalies komentarą);
• tai, kad gali būti nustatyti trumpesni pasiūlymų pateikimo terminai ribotame konkurse ir dinaminėje pirkimo sistemoje (detaliau žiūrėti VPĮ 62 straipsnio 6 dalies bei 79 straipsnio 5 dalies 3 punkto komentarą).

 

6. VPĮ 2 straipsnio 6 dalyje^[18] įtvirtinta centrinės valdžios perkančiosios organizacijos sąvoka detaliai nenurodo šių perkančiųjų organizacijų, o nukreipia žiūrėti į Centrinės valdžios perkančiųjų organizacijų sąrašą (detaliau žiūrėti VPĮ 2 straipsnio 5 dalies komentarą).

Į Centrinės valdžios perkančiųjų organizacijų sąrašą patenka tokios perkančiosios organizacijos, kaip, pavyzdžiui, ministerijos, Lietuvos kariuomenė, Lietuvos bankas ir kitos.

Perkančiosios organizacijos priskyrimas centrinės valdžios perkančiosioms organizacijoms lemia priešingus padarinius negu priskyrimas necentrinės valdžios institucijoms (detaliau žiūrėti VPĮ 2 straipsnio 5 dalies komentarą).

 

7. VPĮ 2 straipsnio 7 dalyje^[19] yra pateikta darbų viešojo pirkimo-pardavimo sutarties sąvoka, nurodant, kad darbų viešojo pirkimo-pardavimo sutartis yra sutartis, kurios dalykas (objektas) yra atitinkami darbai (pvz., rangos, statybos rangos, melioracijos, žemės ūkio ir kt.).

Iš pirmiau nurodytos darbų viešojo pirkimo-pardavimo sutarties sąvokos matyti, kad darbų viešojo pirkimo-pardavimo sutartimi laikoma tik:

1) viešojo pirkimo-pardavimo sutartis, t. y. sutartis, atitinkanti VPĮ 2 straipsnio 44 dalyje nustatytus kriterijus (detaliau žiūrėti VPĮ 2 straipsnio 44 dalies komentarą);

2) viešojo pirkimo-pardavimo sutartis, kurios dalykas (objektas) yra darbai.

Įstatymų leidėjas nustatė, kad darbais VPĮ 2 straipsnio 7 dalies taikymo ir aiškinimo prasme yra laikomi:

1) VPĮ 1 priede nurodyti statybos darbai ir tokių statybos darbų projektavimas, pavyzdžiui, statybvietės paruošimo, pastatų nugriovimo, išardymo, grunto išvežimo, stogų dangos ir stogo konstrukcijų įrengimas, kelių tiesimas, aerodromų ir sporto įrenginių statyba, vandens statinių statyba, elektros laidų įrengimas, santechnikos darbai, tinkavimas, grindų ir sienų dengimas, dažymas ir stiklinimas, ir kiti);

2) statinio (kuris yra statybos ir (arba) inžinerinės veiklos, kaip visumos, rezultatas ir kuris gali savarankiškai atlikti ūkinę ar techninę funkciją) statybos darbai arba šie darbai ir statinio projektavimo paslaugos;

3) statinio statymas bet kokiomis priemonėmis pagal perkančiosios organizacijos, darančios lemiamą poveikį darbo pobūdžiui arba projektui, nustatytus reikalavimus.

ESTT praktikoje darbų viešojo pirkimo-pardavimo sutarties sąvoka išplėtota konstatuojant, kad tokia sutartis vertinama atsižvelgiant į darbo rezultato ekonominę ir techninę funkciją^[20]. Tuo atveju, jei atitinkamas darbų rezultatas užtikrina ar gali užtikrinti atskirą ekonominę ar techninę funkciją, sutartis yra laikoma darbų viešojo pirkimo-pardavimo sutartimi. Priešingu atveju, sutartis yra laikoma paslaugų ar prekių viešojo pirkimo-pardavimo sutartimi.

Pavyzdžiui, jeigu perkančioji organizacija įsigyja elektros linijos iki atitinkamos gyvenvietės įrengimo darbus, darbų rezultatui užtikrinant ekonominę ir techninę funkciją–elektros tiekimą, tokia sutartis bus laikoma viešąja darbų pirkimo-pardavimo sutartimi. Tačiau, jeigu perkančioji organizacija įsigytų tik elektros tiekimo inžineriniam statiniui reikalingas medžiagas bei jų pristatymo iki statybvietės paslaugas, tokia sutartis būti laikoma prekių viešojo pirkimo-pardavimo sutartimi, kadangi atitinkamos medžiagos savaime neužtikrina ekonominės ir techninės darbų funkcijos įgyvendinimo. Šiame kontekste analogiškai pasisakė ir kasacinis teismas, spręsdamas dėl nutarties pirmojoje nacionalinio stadiono byloje teisės aiškinimo^[21]. Tuo atveju, jei sudaroma viešojo pirkimo-pardavimo sutartimi įsigyjami tiek darbai, tiek paslaugos arba prekės, sutarties rūšis (sutarčiai taikytinos normos) nustatoma, atsižvelgiant į mišrios viešojo pirkimo-pardavimo sutarties taisykles (detaliau žiūrėti VPĮ 11 straipsnio komentarą).

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad jei sutartimi būtų susitariama dėl savanoriško darbų atlikimo, tiekėjams atlyginant tik faktiškai patiriamas išlaidas, tokia sutartis nebūtų laikoma darbų viešojo pirkimo-pardavimo sutartimi^[22], kadangi nebūtų tenkinamas vienas iš viešojo pirkimo-pardavimo sutarties būtinųjų elementų – abipusis atlygintinumas (moralinė satisfakcija nėra laikoma atlygintinumu viešojo pirkimo-pardavimo sutarties sąvokos prasme)^[23],[24].

Atlygintinumas suprantamas plačiai, vertinant ne tik iš perkančiosios organizacijos perspektyvos, tačiau ir iš tiekėjo perspektyvos. Tuo atveju, jei vykdant sutartį tiekėjas gaus papildomos naudos, pavyzdžiui, iš statinio griovimo metu parduoti išgautus metalus, tokiu atveju egzistuos atlygintinumo elementas. Egzistuoja atvejai, kuomet tiekėjo gaunama ekonominė nauda pasireiškia ne perkančiosios organizacijos teikiamu atlyginimu, o tiekėjo iš darbų viešojo pirkimo-pardavimo sutarties gaunama kito pobūdžio ekonomine nauda (pavyzdžiui, darbų viešojo pirkimo-pardavimo sutartimi pasiekiant atitinkamas rinkas ir gaunant ekonominę naudą iš toje rinkoje tiekiamų prekių, paslaugų ar darbų).

Tuo atveju, jei atitinkama sutartimi perkančioji organizacija įsigyja ir atitinkamus darbus, ir įsipareigoja ateityje išnuomoti sukurtą darbų rezultatą, tokia sutartis vis vien yra laikoma darbų viešąja pirkimo-pardavimo sutartimi, kadangi būtent darbų įsigijimas yra vyraujantis sutarties elementas. Ir priešingai – tuo atveju, jei, pavyzdžiui, koncesijos sutarties dalykas yra vyraujantis, o įsigyjami darbai yra skirti tik koncesijos sutarties dalykui įgyvendinti, tokia sutartis nėra laikoma viešąja darbų pirkimo-pardavimo sutartimi^[25].

 

8. VPĮ 2 straipsnio 8 dalyje^[26] įtvirtinta elektroninių priemonių sąvoka. VPĮ 2 straipsnio 8 dalies nuostata sistemiškai aiškintina su VPĮ 2 straipsnio 29 dalimi, kurioje įtvirtinta sąvoka raštu, kadangi komentuojamoje VPĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta elektroninės įrangos apibrėžtis, kuri naudojama ir skirta informacijos pateikimui raštu (detaliau žiūrėti VPĮ 2 straipsnio 29 dalies komentarą). Be to, elektroninių priemonių sąvoka apima elektroninę įrangą, kuria informacija ne tik pateikiama, bet ir apdorojama bei saugoma. VPĮ 2 straipsnio 8 dalyje nėra pateikto baigtinio elektroninės įrangos, kuri naudojama informacijos perdavimui, gavimui, apdorojimui ir saugojimui elektroninėmis priemonėmis, sąrašo. Tai reiškia, kad elektroninėmis priemonėmis pateikiama, perduodama, apdorojama ar saugojama informacija apima bet kokią elektroninę įrangą, kurios funkcijos ir techninės savybės tai leidžia padaryti – tai gali būti tiek elektroninis paštas, tiek bet kokia elektroninė sistema (pavyzdžiui, CVP IS), mobilieji įrenginiai, duomenų bazės (debesies saugyklos) ir pan.

 

9. VPĮ 2 straipsnio 9 dalyje^[27] yra pateikta Europos standarto sąvoka, nurodant, kad Europos standartas – tai Europos standartizacijos organizacijos priimtas visuomenei skirtas standartas.

Europos standarto sąvoka aiškintina ir taikytina, atsižvelgiant į standarto sąvoką, apibrėžtą VPĮ 2 straipsnio 30 dalyje (detaliau žiūrėti VPĮ 2 straipsnio 30 dalies komentarą), kadangi vienintelis kriterijus, kuris Europos standartą išskiria iš standartų, yra jį priimantis subjektas.

Pagal Reglamento 1025/2012 2 straipsnio 8 punktą Europos standartus priima viena iš trijų Europos standartizacijos organizacijų (ESO): Europos standartizacijos komitetas (CEN), Europos elektrotechnikos standartizacijos komitetas (CENELEC), Europos telekomunikacijų standartų institutas (ETSI).

 

10. VPĮ 2 straipsnio 10 dalyje^[28] yra pateikta Europos techninio įvertinimo patvirtinimo dokumento sąvoka, nurodant, kad tai – Europos techninio vertinimo įstaigos išduodamas dokumentas, kuriuo patvirtinama, jog statybos produktas buvo įvertintas pagal esminius techninius reikalavimus.

Reglamento 305/2011 2 straipsnio 13 punkte nurodyta, kad Europos techninis įvertinimas – dokumentuotas statybos produkto eksploatacinių savybių vertinimas, atsižvelgiant į jo esmines charakteristikas, pagal atitinkamą Europos vertinimo dokumentą. Pagal Reglamento 305/2011 26 straipsnio nuostatas Europos techninį įvertinimą gamintojo prašymu ir remiantis Europos vertinimo dokumentu išduoda valstybių narių paskirtos techninio vertinimo įstaigos.

Techniniai įvertinimai gali būti dvejopi: Europos techninis įvertinimas (galiojantis visose ES narėse) ir nacionalinis techninis įvertinimas (galiojantis konkrečioje valstybėje narėje).

Pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. rugpjūčio 28 d. įsakymą Nr. D1-631 VĮ Statybos produkcijos sertifikavimo centras yra paskirtas atitinkamoms produktų sritims rengti ir išduoti nacionalinius techninius įvertinimus ir Europos techninius įvertinimus. Kitaip tariant, VĮ Statybos produkcijos sertifikavimo centras yra vienintelė techninio vertinimo įstaiga Lietuvoje, galinti rengti Europos ir nacionalinius techninius įvertinimus statybos produktų srityje.

 

11. VPĮ 2 straipsnio 11 dalyje^[29] yra pateikta gyvavimo ciklo sąvoka, nurodant, kad gyvavimo ciklas – tai visi vienas po kito einantys ir (arba) tarpusavyje susiję produkto tiekimo, darbų atlikimo ar paslaugų teikimo etapai nuo žaliavų įsigijimo ar išteklių gavimo iki produkto išėmimo iš apyvartos, utilizavimo, sunaikinimo ar paslaugų teikimo pabaigos, įskaitant atliktinus mokslinius tyrimus ir eksperimentinę plėtrą, gamybą, prekybą ir jos sąlygų įvertinimą, transportavimą, naudojimą ir priežiūrą.

Pažymėtina, kad gyvavimo ciklas gali būti skirstomas į 4 etapus: 1) pagaminimas, sukūrimas ar atlikimas ir įsigijimas; 2) naudojimas; 3) eksploatavimas; 4) perdirbimas arba utilizavimas. Visi pirmiau nurodyti etapai kartu sudaro prekės, paslaugos ar darbo rezultato gyvavimo ciklą.

Gyvavimo ciklas, be VPĮ 2 straipsnio 11 dalyje nurodytų etapų, gali būti skirstomas ir kitais pagrindais – mokslinių tyrimų, kūrimo, gamybos, transporto, naudojimo, priežiūros ir šalinimo etapus^[30] (detaliau žiūrėti VPĮ 56 straipsnio komentarą).

 

12. VPĮ 2 straipsnio 12 dalyje yra pateikta informacinės sistemos „E. sąskaita“ samprata, nurodant, kad tai – valstybės informacinė sistema, skirta viešųjų pirkimų sąskaitoms teikti ir gauti elektroniniu būdu. Elektroninę paslaugą „E. sąskaita“ teikia Registrų centras, o konsultacinė medžiaga ir instrukcijos pateikiamos tinklalapyje^[31].

2019 metų balandžio mėnesį Projekto „eInvoicing Cross-Border LT“ metu, atsižvelgiant į 2014 m. balandžio 16 d.  Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2014/55/ES^[32] dėl elektroninių sąskaitų faktūrų naudojimo viešuosiuose pirkimuose, informacinė sistema „E. Sąskaita“ buvo modernizuota taip, kad ji sudarytų galimybes perkančiosioms organizacijoms ir perkantiesiems subjektams priimti ir apdoroti Europos elektroninių sąskaitų faktūrų standartą atitinkančias elektronines sąskaitas faktūras. „E. sąskaita“ prisideda prie viešųjų pirkimų skaidrumo principo užtikrinimo, nes VPT turi techninę galimybę gauti ir viešojo pirkimo-pardavimo sutarties vykdymo informaciją, kuri reikalinga užtikrinti tokių sutarčių vykdymo kontrolę^[33]. Taip pat visa informacija apie viešojo pirkimo-pardavimo sutarčių vykdymą gali būti prieinama ir kitoms kontroliuojančioms institucijoms^{[34], [35]}.

 

13. VPĮ 2 straipsnio 13 dalyje^[36] yra pateikta informacinių ir ryšių technologijų bendrosios techninės specifikacijos samprata, nurodant, kad tai – dokumentas, kuriame pateikiami informacinių ir ryšių technologijų techniniai duomenys ir kuris sudaromas vadovaujantis Reglamento 1025/2012 13 ir 14 straipsniais.

Reglamento 1025/2012 13 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad Komisija, valstybės narės siūlymu arba savo iniciatyva gali nuspręsti identifikuoti informacinių ir ryšių technologijų srities technines specifikacijas, kurios nėra nacionaliniai, Europos ar tarptautiniai standartai, tačiau atitinka Reglamento 1025/2012 II priede išdėstytus reikalavimus, ir kurios gali būti nurodomos visų pirma siekiant sudaryti sąlygas sąveikai viešųjų pirkimų srityje.

Reglamento 1025/2012 14 straipsnyje nurodyta, kad informacinių ir ryšių technologijų srities techninės specifikacijos yra bendrosios techninės specifikacijos ES viešųjų pirkimų direktyvų (o atitinkamai – ir VPĮ) prasme.

 

14. VPĮ 2 straipsnio 14 dalyje^[37] įtvirtinta inovacijos sąvoka. VPĮ pateikiama inovacijos sąvoka skiriasi nuo įprastinės jos sampratos, kadangi ji yra išplėsta papildomais turinio elementais, tokiais kaip „naujo rinkodaros metodo arba naujo organizacinio metodo diegimas verslo praktikoje, organizacijoje arba plėtojant išorės ryšius“. Inovacijų informacijos rinkimo, pranešimo ir naudojimo gairėse (Oslo vadove)^[38] nurodoma, kad bendriausia prasme inovacija yra naujas arba patobulintas produktas ar procesas (arba jų derinys), kuris ženkliai skiriasi nuo ankstesnių vieneto produktų ar procesų ir kuris yra prieinamas potencialiems naudotojams (produkto atveju) arba kuris vieneto yra naudojamas (proceso atveju). Taigi, matyti, kad įprastai inovacijos sąvoka iš esmės apima du elementus: prekę (produktą) arba procesą (arba prekę ir procesą), be papildomų nuorodų į paslaugą, rinkodaros metodo diegimą ir pan. Oslo vadove yra pateikiama inovacinės veiklos sąvoka, kuri reiškia visą įmonės vykdomą kūrybinę, finansinę ir komercinę veiklą, kuria siekiama inovacijų^[39].

Taigi, matyti, kad VPĮ pateikiama išplėstinė inovacijos samprata, kadangi ji apima tiek prekės ir proceso inovaciją, t. y. naujovę, tiek ir inovacinę veiklą – gamybos, statybos, konstravimo ar kitus procesus, sukūrimą, naujo rinkodaros metodo arba naujo organizacinio metodo diegimą verslo praktikoje, organizacijoje arba plėtojant išorės ryšius, be kita ko, siekiant padėti spręsti visuomeninius uždavinius (verslo ar verslo proceso inovacija).

Be to, matyti, kad įstatymų leidėjas siekia susieti nacionalines ir globalias inovacijas arba, tiksliau, skatinti jų atsiradimą globaliu mastu, nurodydamas, kad inovacijos taikymas yra ir strategijos „Europa 2020“ tikslo įgyvendinimas.

Strategija „Europa 2020“ yra šio dešimtmečio ES ekonomikos augimo ir darbo vietų kūrimo darbotvarkė. Daugiausia dėmesio joje skiriama pažangiam, tvariam ir integraciniam augimui, kad būtų pašalinti struktūriniai Europos ekonomikos trūkumai, padidintas jos konkurencingumas ir produktyvumas ir palaikoma tvari socialinė rinkos ekonomika^[40]. Vienas iš „Europa 2020“ tikslų – moksliniai tyrimai ir technologinė plėtra (MTTP): – 3 % ES BVP turėtų būti investuojami į MTTP.

Atitinkamai ten, kur gali būti panaudojama inovacija, tam pasiekti bei įgyvendinti gali būti naudojami ir VPĮ įtvirtinti mechanizmai, skirti inovacijai:

• inovacijų partnerystės pirkimo būdo pasirinkimas, kadangi inovacijų partnerystės pirkimo būdą galima taikyti tik siekiant sukurti inovatyvų produktą, paslaugą ar darbus (detaliau žiūrėti VPĮ 73 straipsnio komentarą);
• pasiūlymų ekonominio naudingumo kokybės kriterijai, kai pasirenkamas kokybės kriterijus „inovatyvios charakteristikos“ (detaliau žiūrėti VPĮ 55 straipsnio 1 dalies 1 punkto komentarą);
• atitinkamos viešo pirkimo sutarties nuostatos, skatinančios ir (arba) įpareigojančios tiekėjus kurti naujumą, diegti bei laikytis inovatyvių procesų ir pan.

 

15. VPĮ 2 straipsnio 15 dalyje^[41] yra pateikta konfidencialumo pasižadėjimo sąvoka – tai viešojo pirkimo komisijos nario, eksperto ar kito asmens rašytinis pasižadėjimas neteikti tretiesiems asmenims informacijos, kurios atskleidimas prieštarautų šio įstatymo reikalavimams, visuomenės interesams ar pažeistų teisėtus viešuosiuose pirkimuose dalyvaujančių tiekėjų ir (arba) perkančiosios organizacijos interesus.

Kaip matyti iš pirmiau nurodytos konfidencialumo pasižadėjimo sąvokos, įstatymų leidėjas įtvirtino nebaigtinį subjektų, privalančių pasirašyti konfidencialumo pasižadėjimą, asmenų sąrašą. Dėl to konfidencialumo pasižadėjimas – tai su atitinkamo viešojo pirkimo organizavimo, pasiūlymų vertinimu ar bet kokiu kitu būdu su atitinkamame viešajame pirkime esančios konfidencialios informacijos sužinojimu susijusio asmens pasižadėjimas neatskleisti sužinotos ar jam prieinamos konfidencialios informacijos tretiesiems asmenims (dėl subjektų detaliau žiūrėti VPĮ 21 straipsnio 1 dalies komentarą).

Tretieji asmenys, komentuojamos normos prasme, iš esmės reiškia bet kurį asmenį, kuris pagal VPĮ ar kitus teisės aktus (VPĮ 58 straipsnio 5 dalis) neturi teisės disponuoti informacija apie atitinkamo pirkimo procedūras, komisijos posėdžiuose pagarsintą ar nustatytą informaciją ir pan. Atsižvelgiant į tai, trečiaisiais asmenimis laikytini ir pirkime dalyvaujantys tiekėjai kiek jie nėra informuojami pagal viešuosius pirkimus reglamentuojančią tvarką.

VPĮ 20 straipsnyje detalizuojama, kokia informacija gali būti laikoma konfidencialia, kokios informacijos atskleidimas pažeistų įstatymus, visuomenės interesus ar tiekėjų ir (ar) perkančiosios organizacijos interesus (detaliau žiūrėti VPĮ 20 straipsnio komentarą).

VPĮ 21 straipsnio 2 dalyje reglamentuojama konfidencialumo pasižadėjimo teikimo tvarka. Konkreti konfidencialumo pasižadėjimo forma nėra patvirtinta, o VPT yra parengusi tik pavyzdinę konfidencialumo pasižadėjimo formą^[42]. Tai reiškia, kad perkančioji organizacija gali būti pasirengusi ir kitokios formos konfidencialumo pasižadėjimą.

Konfidencialumo pasižadėjimas gali būti pasirašomas vieną kartą per metus (jeigu kitaip nenustatyta perkančiosios organizacijos vidaus dokumentuose), jeigu pirkimą atlieka nuolatinė pirkimo komisija ar pirkimo organizatorius, turintis nustatytą nuolatinę pirkimų vykdymo funkciją, arba prieš kiekvieną pirkimą, jeigu kiekvienam pirkimui sudaroma skirtinga pirkimo komisija ar skiriamas kitas pirkimo organizatorius, ekspertas ar kitas asmuo (detaliau žiūrėti VPĮ 21 straipsnio komentarą).

Konfidencialumo pasižadėjimas yra vienašalis sandoris, o konfidencialumo pasižadėjimą sudarantis (pasirašantis) asmuo įsipareigoja neatskleisti konfidencialios informacijos tretiesiems asmenims. Pasirašius konfidencialumo pasižadėjimą, tokiam asmeniui suteikiama teisė susipažinti su konfidencialia informacija. Konfidencialumo pasižadėjimą pažeidusiam asmeniui patikėtos informacijos atskleidimas užtrauktų ne tik administracinę atsakomybę^[43], tačiau tokiam asmeniui gali kilti ir civilinė deliktinė ar sutartinė atsakomybė^[44], perkančiajai organizacijai ar tiekėjui reikalaujant atlyginti dėl konfidencialios informacijos atskleidimo tretiesiems asmenims kilusią žalą.

 

16. VPĮ 2 straipsnio 16 dalyje^[45] yra pateikta nacionalinio standarto sąvoka, nurodant, kad nacionalinis standartas yra nacionalinės standartizacijos institucijos priimtas visuomenei skirtas standartas.

Nacionalinio standarto sąvoka aiškintina ir taikytina, atsižvelgiant į standarto sąvoką, apibrėžtą VPĮ 2 straipsnio 30 dalyje (detaliau žiūrėti VPĮ 2 straipsnio 30 dalies komentarą), kadangi vieninteliai kriterijai, kurie nacionalinį standartą išskiria iš standartų, yra jį priimantis subjektas ir galiojimo teritorija – konkrečios valstybės teritorija.

Reglamento 1025/2012 2 straipsnio 10 punkte nurodyta, kad nacionalinė standartizacijos institucija – institucija, apie kurią valstybė narė pranešė EK. Nacionalinės standartizacijos įstaigos perkelia visus Europos standartų reikalavimus, nustatydamos identiškus nacionalinius standartus, ir panaikina visus prieštaraujančius nacionalinius standartus^[46].

Vienintelė Lietuvoje nacionaliniu lygmeniu pripažinta standartizacijos institucija, turinti teisę būti tarptautinės ar Europos standartizacijos organizacijos nare, yra Lietuvos standartizacijos departamentas.

 

Pagal Lietuvos Respublikos standartizacijos įstatymo 3 straipsnį nacionalinės standartizacijos tikslai yra:

1) apsaugoti žmonių bei gyvūnų sveikatą, gyvybę, aplinką, materialines gėrybes, vartotojų interesus ir užtikrinti jų saugą;

2) sudaryti sąlygas laisvam prekių ir paslaugų judėjimui;

3) gerinti gaminių ir paslaugų kokybę, siekiant jų konkurencingumo vidaus ir užsienio rinkose;

4) atstovauti nacionalinės ekonomikos interesams tarptautinėje ir Europos standartizacijoje;

5) sudaryti sąlygas efektyviam valstybės išteklių naudojimui ir taupymui.

Lietuvos Respublikos standartizacijos įstatymo 4 straipsnyje nurodyta, kad pagrindiniai nacionalinės standartizacijos principai yra:

1) savanoriškas ir lygiomis teisėmis visų suinteresuotų subjektų – gamintojų ir paslaugų teikėjų, valstybės ir savivaldybių, vartotojų bei mokslo ir studijų institucijų, asociacijų, profesinių ir kitų nevyriausybinių organizacijų dalyvavimas standartizacijoje;

2) standartų rengimas ir priėmimas sutarimu;

3) savanoriškas standartų taikymas;

4) standartizacijos skaidrumas ir viešumas;

5) pirmenybės teikimas tarptautinei ir Europos standartizacijai;

6) šalies ekonomikos ir visuomenės poreikių tenkinimas;

7) naujausių mokslo laimėjimų ir technologijų taikymas;

8) nuoseklus nacionalinių standartų fondo sudarymas.

 

VPĮ 2 straipsnio 17 dalyje yra apibrėžta, koks asmuo gali būti laikomas nepriekaištingos reputacijos. Pagal VPĮ 2 straipsnio 17 dalį, nepriekaištingos reputacijos asmeniu gali būti tik toks asmuo, kuris atitinka visas kartu toliau nurodomas sąlygas. 

i.  Asmuo atitinka VTĮ nustatytus nepriekaištingos reputacijos kriterijus, keliamus asmeniui, einančiam valstybės tarnautojo pareigas (VPĮ 2 straipsnio 17 dalies 1 punktas)

VTĮ 4 straipsnio 2 dalyje yra nurodomi kriterijai, kada valstybės tarnautojas arba asmuo, pretenduojantis tapti valstybės tarnautoju, nelaikomas nepriekaištingos reputacijos. VTĮ 4 straipsnio 2 dalyje nurodyti kriterijai yra susiję su: (i) tyčinio nusikaltimo padarymu; (ii) nusikaltimu valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams ar korupcinio pobūdžio nusikaltimo padarymu; (iii) nusikaltimu, kuriuo padaryta turtinė žala valstybei; (iv) baudžiamuoju nusižengimu valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams ar korupcinio pobūdžio baudžiamuoju nusižengimu; (v) atleidimu iš valstybės tarnautojo pareigų už VTĮ 33 straipsnio 5 dalies 1, 2, 3, 4, 5, 8, 9, 10 punktuose nurodytus šiurkščius pažeidimus arba VTĮ 34 straipsnio 2 dalyje nustatytu atveju pripažinimu, kad padarė šiurkštų tarnybinį nusižengimą; (vi) atleidimu iš darbo, pareigų ar praradimu teisės verstis atitinkama veikla už kituose įstatymuose keliamo nepriekaištingos reputacijos reikalavimo neatitiktį ar elgesio (etikos) normų pažeidimą ir nuo atleidimo iš darbo, pareigų ar teisės verstis atitinkama veikla praradimo dienos nepraėjo 3 metai; (vii) atleidimu arba pašalinimu iš skiriamų arba renkamų pareigų dėl priesaikos ar pasižadėjimo sulaužymo, pareigūno vardo pažeminimo ir nuo atleidimo arba pašalinimo iš pareigų dienos nepraėjo 3 (trys) metai; (viii) buvimu įstatymų nustatyta tvarka uždraustos organizacijos nariu, jeigu nuo narystės pabaigos nepraėjo 3 (trys) metai.

Asmuo, atitinkantis bent vieną iš VTĮ 4 straipsnyje nurodytų kriterijų, nelaikomas asmeniu, turinčiu nepriekaištingą reputaciją, kas reiškia, kad tokio asmens reputacija yra netinkama ir tai sukelia VPĮ nustatytas teisines pasekmes (pavyzdžiui, toks asmuo negali būti viešo pirkimo komisijos nariu).

ii. Asmuo, kuriam nėra paskirta administracinė nuobauda (išskyrus įspėjimą) už šio įstatymo, PĮ, GPĮ, taip pat šių įstatymų įgyvendinamųjų teisės aktų pažeidimą arba sprendimas dėl tokios administracinės nuobaudos paskyrimo įsiteisėjo ar asmuo įvykdė administracinį nurodymą anksčiau kaip prieš vienus metus (VPĮ 2 straipsnio 17 dalies 2 punktas)

Tam, kad pagal VPĮ 2 straipsnio 17 dalies 2 punktą asmuo būtų pripažintas nepriekaištingos reputacijos, turi būti nustatytos šios aplinkybės: 1) asmuo neturi būti pažeidęs VPĮ, PĮ, GPĮ ir šių įstatymų įgyvendinamųjų teisės aktų, 2) už VPĮ, PĮ, GPĮ ir šių įstatymų įgyvendinamųjų teisės aktų pažeidimą nebūtų paskirta administracinė nuobauda (išskyrus įspėjimą), 3) jei buvo paskirta administracinė nuobauda, sprendimas dėl tokios administracinės nuobaudos paskyrimo įsiteisėjo ar asmuo įvykdė administracinį nurodymą anksčiau kaip prieš vienus metus.

Administracinė atsakomybė už VPĮ, PĮ, GPĮ ir šių įstatymų įgyvendinamųjų teisės aktų pažeidimą yra taikoma už administracinius nusižengimus, kurie reglamentuojami ANK 184 straipsnio nuostatose. Administracinė atsakomybė gali būti taikoma: (i) perkančiųjų organizacijų, perkančiųjų subjektų, koncesijas suteikiančiųjų institucijų vadovams ar jų įgaliotiems asmenims; (ii) viešojo pirkimo ar pirkimo, atliekamo vandentvarkos, energetikos, transporto ar pašto paslaugų srities perkančiojo subjekto, ar koncesijos suteikimo komisijos nariams, balsavusiems už neteisėto sprendimo priėmimą; (iii) ekspertams, perkančiųjų organizacijų, perkančiųjų subjektų, koncesijas suteikiančiųjų institucijų valstybės tarnautojams ar darbuotojams.

Dėl to, jei asmeniui yra paskirta administracinė nuobauda ar sprendimas dėl tokios nuobaudos skyrimo įsiteisėjo ar asmuo įvykdė administracinį nurodymą anksčiau kaip prieš vienus metus, jis nėra laikomas nepriekaištingos reputacijos.

iii. Asmuo, kuris nėra pripažintas pažeidęs Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymą arba dėl kurio sprendimas pripažinti pažeidusiu šį įstatymą priimtas anksčiau kaip prieš vienus metus (VPĮ 2 straipsnio 17 dalies 3 punktas)

Viešųjų ir privačių interesų įstatymo nuostatų laikymąsi prižiūri VTEK (VTĮ 23 straipsnis). VTEK tiria pranešimus ir skundus dėl asmenų veiklos atitikties Viešųjų ir privačių interesų įstatymo reikalavimams (VTEK įstatymo 20 straipsnis). Jei pripažįstama, kad gauta pagrįsta informacija apie pažeidimą, VTEK motyvuotu sprendimu gali pradėti tyrimą savo iniciatyva.

Remiantis VTEK įstatymo 29 straipsnio 1 dalimi, VTEK, atlikusi tyrimą, gali priimti motyvuotą sprendimą, kuriuo pripažįsta, kad asmuo pažeidė Viešųjų ir privačių interesų įstatymo nuostatas. Taigi, tuo atveju, jei VTEK priima sprendimą, kad asmuo yra pažeidęs Viešųjų ir privačių interesų įstatymo nuostatas arba toks sprendimas priimtas anksčiau nei prieš vienus metus laikoma, kad asmuo nėra nepriekaištingos reputacijos.

 

18. VPĮ 2 straipsnio 18 dalyje yra įtvirtinta nepriimtino viešojo pirkimo pasiūlymo sąvoka, nors Direktyvoje 2014/24/ES, be nepriimtino pasiūlymo, reguliuojami ir netaisyklingi pasiūlymai^[47]. Pasiūlymas laikomas nepriimtinu, kai jis atitinka bent vieną iš komentuojamo straipsnio dalyje nustatytų alternatyvių požymių.

Pirma, pasiūlymas laikomas nepriimtinu, kai jis neatitinka perkančiosios organizacijos viešojo pirkimo dokumentuose nustatytų reikalavimų, įskaitant tiekėjo pašalinimo pagrindų, kvalifikacijos, kokybės vadybos sistemos ir (arba) aplinkos apsaugos vadybos sistemos standartų reikalavimus. Kitaip tariant, nepriimtinas yra toks pasiūlymas, kuris neatitinka perkančiosios organizacijos nustatytų tiekėjų kokybinės atrankos kriterijų: tiek negatyvaus pobūdžio reikalavimų (VPĮ 46 straipsnis, tiek pozityviųjų reikalavimų (VPĮ 47–48 straipsniai); taip pat kuris neatitinka kitų reikalavimų tiekėjams (įforminimo, pasiūlymo galiojimo užtikrinimo, įgaliojimų nepateikimo ir t. t. (detaliau žiūrėti VPĮ 45 straipsnio 3 dalies komentarą).

Komentuojamo straipsnio 18 dalies 1 punkte nustatyta, kad pasiūlymas laikomas nepriimtinu, jei jis neatitinka perkančiosios organizacijos viešojo pirkimo dokumentuose nustatytų reikalavimų. Pažymima, kad vadovaujantis VPĮ 2 straipsnio 39 dalimi, pirkimo dokumentai turi būti suprantami kaip visi perkančiosios organizacijos pateikiamų arba nurodomų dokumentų, kuriuose aprašomi ar nustatomi pirkimo ar jo procedūros elementai (įskaitant jų patikslinimus ir paaiškinimus), tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad ne visuomet pirkimo dokumentų neatitinkantis pasiūlymas gali būti laikomas nepriimtinu. VPĮ 2 straipsnio 21 dalyje nustatyta, kad pasiūlymas, kuris neatitinka viešojo pirkimo objekto ir be esminių pakeitimų negalėtų patenkinti pirkimo dokumentuose nustatytų viešojo pirkimo objektui keliamų perkančiosios organizacijos poreikių ir reikalavimų, laikomas netinkamu pasiūlymu. Taigi, laikytina, kad VPĮ 2 straipsnio 21 dalis yra specialioji teisės norma komentuojamos nuostatos atžvilgiu. 

Dėl to, jeigu pasiūlymas neatitinka pirkimo dokumentų reikalavimų, kuriuose apibūdintas pirkimo objektas (pvz., techninėje specifikacijoje nustatytų reikalavimų pirkimo objektui), toks pasiūlymas turi būti laikomas netinkamu; (detaliau žiūrėti VPĮ 2 straipsnio 21 dalies komentarą), o jei pasiūlymas neatitinka tiekėjų reikalavimų – nepriimtinu. Toks pirkimo sąlygų ir jų neatitikties padarinių skirstymas, be kita ko, išplaukia iš LAT praktikos[48].

 

VPT intarpas

Pagal iš Europos Komisijos specialistų gautą nuomonę, Viešųjų pirkimų tarnyba pasiūlymus, kurie neatitinka techninės specifikacijos reikalavimų, gali būti laikomi nepriimtinais arba netinkamais priklausomai nuo neatitikimo pobūdžio: :

1. a) „netinkamas“ reiškia tokią pasiūlymo neatitiktį pirkimo dokumentams, kai pasiūlymas tiek „neatitinka viešojo pirkimo objekto“ (Direktyvoje „kai jis [pasiūlymas] yra nereikšmingas sutarčiai“), kad juo iš esmės pasiūlomas kitoks pirkimo objektas nei ketinta įsigyti vykdomu pirkimu. Pavyzdžiui, tiekėjas pasiūlė mobiliuosius telefonus, nors perkami nešiojamieji kompiuteriai. Tokia situacija iš esmės prilyginama situacijai, kai apskritai nebuvo gauta pasiūlymų.

 

1. b) Tuo tarpu paprasta siūlomo pirkimo objekto neatitiktis vienam ir keliems techninės specifikacijos reikalavimams, vertintina kaip "viešojo pirkimo dokumentuose nustatytų reikalavimų" neatitikimas, o ne kaip "pirkimo objekto neatitikimas". Pavyzdžiui, jeigu kompiuterių techninėje specifikacijoje buvo nustatytas reikalavimas, kad kompiuteris turi būti komplektuojamas su dviem SSD diskais, o pasiūlyme kompiuteris buvo nurodytas kaip komplektuojamas tik su vienu disku, toks pasiūlymas būtų laikomas nepriimtinu.

 

Tinkamas pasiūlymų atmetimo kaip „nepriimtinų“ ar „netinkamų“ atskyrimas iš esmės yra aktualus tik priimant sprendimą vėliau pirkimą vykdyti „skelbiamų derybų“ (be skelbimo) arba "neskelbiamų derybų" būdu. Jeigu pasiūlymų nebuvo gauta apskritai, arba jeigu visi pasiūlymai buvo netinkami, perkančiajai organizacijai leidžiama vykdyti pirkimą neskelbiamų derybų būdu, į tokį pirkimą kviečiant bet kurį jos pasirinktą tiekėją, tuo tarpu jeigu pasiūlymų buvo gauta ir visi jie buvo nepriimtini, perkančiajai organizacijai leidžiama vykdyti pirkimą skelbiamų derybų būdu, neskelbiant papildomo skelbimo apie pirkimą, tačiau šiuo atveju į derybas kviečiami visi tiekėjai, kurie buvo pateikę nepriimtinus pasiūlymus bei kurie atitinka perkančiosios organizacijos nustatytus reikalavimus dėl pašalinimo pagrindų, kvalifikacijos, jeigu taikytina, kokybės vadybos sistemos ir (arba) aplinkos apsaugos vadybos sistemos standartų ir formalius pirkimo procedūros reikalavimus.

 

Atkreiptinas dėmesys, kad neskelbiamos derybos ir skelbiamos derybos (be skelbimo) yra labai panašios procedūros, į kurias tiekėjai kviečiami ne pirkimo skelbimu, o kreipiantis į tiekėjus tiesiogiai. Šiuo atveju bene ryškiausias skirtumas tarp šių procedūrų yra tas, kad į neskelbiamas derybas kviečiami perkančiosios organizacijos pasirinkti tiekėjai, tuo tarpu į skelbiamas derybas (be skelbimo) tiekėjus perkančioji organizacija kviečia ne savo nuožiūra – ji negali pakviesti tiekėjų, kurie nedalyvavo ankstesnėje, atviro ar riboto konkurso procedūroje. Kitaip tariant, neskelbiamų derybų būdas, kaip išimtinis pirkimo būdas leidžia perkančiajai organizacijai pasirinkti tiekėjus, į kuriuos kreipiamasi, tik išimtiniu atveju – arba kai nebuvo gauta pasiūlymų apskritai (reiškia, pirkimo skelbimu nesusidomėjo tiekėjai, galintys pasiūlyti pirkimo objektą), arba kai visi gauti pasiūlymai yra netinkami (tai taip pat reiškia, kad pirkimo skelbimu nesusidomėjo tiekėjai, galintys pasiūlyti pirkimo objektą, kadangi visi pasiūlymus pateikę tiekėjai apskritai pasiūlė visiškai kitokį pirkimo objektą).

 

VPT intarpo pabaiga

 

Vadovaujantis VPĮ 46 straipsniu, perkančioji organizacija privalo pašalinti tiekėją iš pirkimo procedūros, jeigu paaiškėja, kad

jis atitinka bent vieną iš privalomų (t. y. VPĮ 46 straipsnio 1–5 dalyse įtvirtintų) arba neprivalomų (VPĮ 46 straipsnio 6 dalis) tiekėjų pašalinimo pagrindų. Dėl to, jeigu pasiūlymą pateikęs tiekėjas yra padaręs veiką, patenkančią į vieną iš konkrečiame pirkime taikomų pašalinimo pagrindų, perkančioji organizacija privalo jį pašalinti iš pirkimo procedūros (detaliau žiūrėti VPĮ 46 straipsnio komentarą), o toks pasiūlymas – laikomas nepriimtinu.

VPĮ 47 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad perkančioji organizacija privalo išsiaiškinti, ar tiekėjas yra kompetentingas, patikimas ir pajėgus įvykdyti pirkimo sąlygas, todėl ji turi teisę pirkimo dokumentuose nustatyti būtinus kandidatų ar dalyvių kvalifikacijos reikalavimus ir šių reikalavimų atitiktį patvirtinančius dokumentus ar informaciją. Analogiškai, VPĮ 48 straipsnio 1 dalyje nustatyta perkančiųjų organizacijų teisė reikalauti, kad tiekėjas pateiktų nepriklausomos įstaigos išduotą sertifikatą, patvirtinantį, kad jis laikosi tam tikrų kokybės vadybos sistemos ir (arba) aplinkos apsaugos vadybos sistemos standartų. Dėl to, jeigu perkančioji organizacija pasirinko ir pirkimo dokumentuose nustatė kvalifikacijos reikalavimus ar pareigą laikytis tam tikrų kokybės vadybos sistemos ir (arba) aplinkos apsaugos vadybos sistemos standartų, o pasiūlymą pateikęs tiekėjas šių reikalavimų neatitinka, pagal įstatymą toks tiekėjas privalo būti pašalintas iš pirkimo procedūros, o toks pasiūlymas – laikomas nepriimtinu.

Antra, pasiūlymas laikomas nepriimtinu, kai jame pasiūlyta kaina viršija viešajam pirkimui skirtas lėšas, perkančiosios organizacijos nustatytas prieš pradedant pirkimo procedūrą, išskyrus šio įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatytus atvejus.

Jeigu prieš vykdant pirkimo procedūras perkančioji organizacija ikiprocedūriniuose vidaus dokumentuose nustatė maksimalią pirkimui skirtą lėšų sumą (detaliau žiūrėti VPĮ 45 straipsnio 1 dalies 5 punkto komentarą), o pirkimo metu gaunamas tiekėjo pasiūlymas, kurio kaina pirmiau nurodytą lėšų sumą viršija, pagal įstatymą toks pasiūlymas turi būti laikomas nepriimtinu ir atmestas.

Komentuojamo straipsnio 18 dalies 2 punkte pateikta nuoroda į VPĮ 45 straipsnio 1 dalies 5 punktą ir nustatyta aukščiau apibūdintos taisyklės išimtis, kuomet pirkimui skiriamų lėšų sumą viršijantis pasiūlymas neprivalo būti atmestas (detaliau žiūrėti VPĮ 45 straipsnio 1 dalies 5 punkto komentarą). Tokiu atveju jis bus laikomas priimtinu.

Trečia, pasiūlymas laikomas nepriimtinu, kai jis gaunamas pavėluotai. Toks komentuojamos straipsnio dalies teisinis reguliavimas atitinka VPĮ 44 straipsnio 2 dalies nuostatas, kuriose nurodoma, kad būtent nustatytu vokų atplėšimo laiku turi įvykti pradinis susipažinimas su visomis paraiškomis ar pasiūlymais, kurie gauti nepasibaigus jų pateikimo terminui. Dėl to, jei pasiūlymas gaunamas po jų pateikimo termino, su juo negali būti net susipažįstama (t. y. jis „neatidaromas“); jis negali būti vertinamas ir turi būti laikomas nepriimtinu.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad VPĮ 22 straipsnio 1 dalyje nustatyta bendra taisyklė, kad perkančiosios organizacijos ir tiekėjo bendravimas ir keitimasis informacija pagal VPĮ (įskaitant skelbimų apie pirkimą, kvietimų pateikti pasiūlymą ir kitų pirkimo dokumentų, tiekėjų paraiškų, pasiūlymų, sprendinių, projekto konkursų planų ir projektų pateikimą) vyksta naudojantis CVP IS priemonėmis, o šio reikalavimo gali būti nesilaikoma tik išimtiniais VPĮ nurodytais atvejais. Atsižvelgiant į tai, kad, naudojantis CVP IS priemonėmis, pateikti pasiūlymą pavėluotai yra techniškai neįmanoma, komentuojamo pasiūlymo kvalifikavimo nepriimtinu pagrindas praktikoje turėtų būti taikomas išimtiniais atvejais, pirkimo procedūras vykdant ne CVP IS priemonėmis.

Ketvirta, pasiūlymas laikomas nepriimtinu, kai dėl jo perkančioji organizacija turi įrodymų apie neleistino susitarimo ar korupcijos atvejus.

Direktyvos 2014/24/ES 26 straipsnio 4 dalies b) punkte pateikti pasiūlymo kvalifikavimo netaisyklingu pavyzdiniai atvejai, tarp kurių pasiūlymai, kurių atveju gauta duomenų apie slaptą susitarimą ar korupciją. Atsižvelgiant į šią Direktyvos 2014/24/ES nuostatą, darytina išvada, kad VPĮ įtvirtinta nepriimtino pasiūlymo sąvoka yra platesnė nei Direktyvoje 2014/24/ES įtvirtinta nepriimtino pasiūlymo samprata, ir apima ne tik Direktyvoje 2014/24/ES įtvirtintą nepriimtino pasiūlymo, tačiau ir netaisyklingo pasiūlymo sampratą.

Pažymėtina, kad komentuojamoje sąvokoje įtvirtinti pasiūlymo kvalifikavimu nepriimtinu pagrindai – neleistino susitarimo ar korupcijos atvejai – yra susiję su sąžiningos konkurencijos užtikrinimu viešuosiuose pirkimuose. Nurodyti pasiūlymo kvalifikavimo nepriimtinu pagrindai susiję su tiekėjo pašalinimo pagrindų, įtvirtintų VPĮ 46 straipsnio 1 dalies 2 punkte bei 4 dalies 1–3, 5 punktuose, taikymu (detaliau žiūrėti VPĮ 46 straipsnio komentarą).

Komentuojamoje normoje nustatyta, kad pasiūlymas laikomas nepriimtinu, kai dėl tam tikrų aplinkybių (neleistino susitarimo ar korupcijos atvejų) perkančioji organizacija turi įrodymų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad VPĮ nėra įtvirtinta, kokie turi būti įrodymai, o komentuojamoje normoje nenurodoma, nei kiek, nei kokio patikimumo (turinio) įrodymų būtina turėti, norint aptariamu pagrindu pasiūlymą kvalifikuoti kaip nepriimtiną.

 

Penkta, pasiūlymas laikomas nepriimtinu, kai jame tiekėjo pasiūlyta neįprastai maža kaina netinkamai (nepakankamai) pagrindžiama ar apskritai nepagrindžiama.. Komentuojamo straipsnio punkte įtvirtintas pasiūlymo kvalifikavimo nepriimtinu pagrindas susijęs su VPĮ 57 straipsnyje įtvirtintu neįprastai mažos kainos instituto taikymu (detaliau žiūrėti VPĮ 57 straipsnio komentarą). Nustačius neįprastai mažą pasiūlymo kainą ir tiekėjui jos nepagrindus ar ją netinkamai pagrindus, tokio tiekėjo pasiūlymas pagal įstatymą privalo būti laikomas nepriimtinu.

 

19. VPĮ 2 straipsnio 19 dalyje įtvirtinta nešališkumo deklaracijos sąvoka. Nešališkumo deklaracija – tai dokumentas, kurį prieš pradedant pirkimą turi pasirašyti viešojo pirkimo komisijos narys, ekspertas ar kitas asmuo (pavyzdžiui, pagalbinės pirkimų veiklos paslaugų teikėjo darbuotojai, stebėtojai). Nešališkumo deklaracijos forma yra patvirtinta VPT^[49], ji privalo būti taikoma, atliekant viešuosius pirkimus.

Nešališkumo deklaracija gali būti pasirašoma vieną kartą per metus (jei kitaip nenustatyta perkančiosios organizacijos vidaus dokumentuose), jeigu pirkimą atlieka nuolatinė pirkimo komisija ar pirkimo organizatorius, turintis nustatytą nuolatinę pirkimų vykdymo funkciją, arba prieš kiekvieną pirkimą, jeigu kiekvienam pirkimui sudaroma vis kita pirkimo komisija ar skiriamas vis kitas pirkimo organizatorius^[50]. Tuo atveju, jeigu tas pats asmuo dirba keliose pirkimo komisijose arba yra ir pirkimo organizatorius, ir pirkimo komisijos narys – jam galima pasirašyti nešališkumo deklaraciją kartą per kalendorinius metus, nurodant visas atliekamas pareigas.

Galima situacija, kai perkančioji organizacija pakartotiniam pasiūlymų vertinimui pasitelkia ekspertą, nors to iš anksto nenustatė pirkimo sąlygose^[51] – tokiu atveju ekspertas nešališkumo deklaraciją turės pasirašyti prieš atliekant pakartotinį pasiūlymo vertinimą.

 

20. VPĮ 2 straipsnio 20 dalyje yra įtvirtinta netinkamos viešojo pirkimo paraiškos sąvoka^[52].

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad viešojo pirkimo paraiškos sąvoka įtvirtinta VPĮ 2 straipsnio 42 dalyje. Tai yra tiekėjo raštu pateikiamų dokumentų ir duomenų visuma, kuria reiškiamas pageidavimas dalyvauti šiais būdais atliekamame pirkime: riboto konkurso, skelbiamų derybų, konkurencinio dialogo arba inovacijų partnerystės. Dėl to komentuojamo straipsnio 20 dalyje įtvirtinta netinkamos viešojo pirkimo paraiškos samprata yra aktuali ir taikytina tik vykdant pirkimus riboto konkurso, skelbiamų derybų, konkurencinio dialogo arba inovacijų partnerystės būdais.

Paraiškos kvalifikavimo netinkama pagrindai atitinka nepriimtino pasiūlymo kvalifikavimo pagrindą, įtvirtintą VPĮ 2 straipsnio 18 dalies 1 punkte (detaliau žiūrėti VPĮ 2 straipsnio 18 dalies 1 punkto komentarą).

 

21. VPĮ 2 straipsnio 21 dalyje yra įtvirtinta netinkamo viešojo pirkimo pasiūlymo sąvoka^[53]. Atsižvelgiant į tai, kad netinkamu laikomas viešojo pirkimo pasiūlymas, kuris neatitinka viešojo pirkimo objekto reikalavimų ir be esminių pakeitimų negalėtų patenkinti pirkimo dokumentuose nustatytų viešojo pirkimo objektui nustatytų perkančiosios organizacijos poreikių ir reikalavimų, aktualu nustatyti, kas yra laikytina viešojo pirkimo objektu ir kokie pakeitimai turi būti laikomi esminiais.

Viešojo pirkimo objekto samprata įtvirtinta VPĮ 2 straipsnio 37 dalyje (detaliau žiūrėti VPĮ 2 straipsnio 37 dalies komentarą). Reikalavimai viešojo pirkimo objekto apibūdinimui (t. y. techninei specifikacijai) nurodyti VPĮ 37 straipsnyje (detaliau žiūrėti VPĮ 37 straipsnio komentarą). Atitinkamai netinkamu pasiūlymu bus laikomas toks pasiūlymas, kuris, pirma, neatitiks pirkimo dokumentuose nustatytų pirkimo objekto reikalavimų ir, antra, tokie trūkumai, vadovaujantis VPĮ 55 straipsnio 9 dalyje (detaliau žiūrėti VPĮ 55 straipsnio 9 dalies komentarą) nustatyta tvarka, negali būti pašalinami be esminių pasiūlymo pakeitimų.

 

Atskirai pažymėtina, kad pagal LAT suformuotą praktiką situacija, kai dalyviui gali būti leidžiama paaiškinti atitinkamus neaiškius pasiūlymo elementus, yra daugiau išimtinio pobūdžio, pasiūlymo trūkumai turi būti redakcinio pobūdžio, objektyviai nustatytini ir paprastai ištaisytini. Nustatytas trūkumas pirmiau nurodytų kriterijų neatitinka, kai jam ištaisyti nepakanka paprasto ūkio subjekto paaiškinimo, o reikia atskiro, gan detalaus ir tikslaus pasiūlymo patikslinimo, papildymo naujais duomenimis. Be to, pripažintina, kad nei pats trūkumas, nei jo taisymas nepasižymi objektyvumu, jei jo ištaisymo rezultatas priklauso nuo tai atliekančio subjekto^[54].

 

22. VPĮ 2 straipsnio 22 dalyje^[55] yra įtvirtinta pagalbinės viešųjų pirkimų veiklos sąvoka. Bendrąja prasme pagalbinė viešųjų pirkimų veikla – tiesioginė tiekėjų pagalba, rengiantis pirkimui (pavyzdžiui, perkančiosios organizacijos įsigytos pirkimo dokumentų parengimo paslaugos ar konsultacinės paslaugos dėl jų rengimo ir pan.). Pagalbinė viešųjų pirkimų veikla (pagalba) yra vykdoma (teikiama) perkančiosioms organizacijoms VPĮ 2 straipsnio 25 dalies prasme (detaliau žiūrėti VPĮ 2 straipsnio 25 dalies komentarą).

VPĮ 2 straipsnio 22 dalyje įtvirtintas sąrašas veiklų, kurios laikytinos pagalbine viešųjų pirkimų veikla, tačiau šis sąrašas nėra baigtinis. Taigi, šioje normoje nurodytos, tačiau tiesiogiai susijusios su pagalba perkančiosioms organizacijoms, atliekant viešuosius pirkimus, veiklos laikytinos pagalbine viešųjų pirkimų veikla.

Pagalbinė viešųjų pirkimų veikla įstatyme įvardijama, kaip pagalba perkančiosioms organizacijoms vykdyti viešuosius pirkimus, įskaitant, bet neapsiribojant šia veikla:

1) techninės infrastruktūros suteikimas viešųjų pirkimų vykdymui – platformos suteikimas, kurioje perkančioji organizacija turi galimybę atlikti visus su viešųjų pirkimų vykdymu susijusius veiksmus, t. y. atlikti procedūras nuo viešųjų pirkimų paskelbimo iki preliminariųjų viešojo pirkimo sutarčių sudarymo. Pavyzdžiui, tokią pagalbinę viešųjų pirkimų veiklą vykdo CPO (detaliau žiūrėti VPĮ 2 straipsnio 3 dalies komentarą), suteikianti galimybę perkančiosioms organizacijoms naudotis atskira CPO elektronine platforma;

2) konsultacijos dėl viešųjų pirkimų procedūrų atlikimo, dokumentų rengimo – tiesioginė pagalba perkančiajai organizacijai, rengiantis organizuoti konkretų viešąjį pirkimą, rengiant pirkimo dokumentus (prisidėjimas prie pirkimo dokumentų rengimo), išskyrus šių dokumentų visapusišką parengimą (pavyzdžiui, perkančiosios organizacijos, kuri ruošiasi vykdyti rangos darbų pirkimą, konsultacijos su techninio projekto rengėju, tam, kad tinkamai parengtų šio pirkimo sąlygas ir pan.);

3) parengimas atlikti viešuosius pirkimus ir viešųjų pirkimų procedūrų organizavimas – veikla, iš esmės reiškianti viešojo pirkimo dokumentų parengimą bei visų su konkretaus pirkimo įvykdymu susijusių procedūrų organizavimą, taip pat atsakymų į tiekėjų klausimus parengimą ir kitų veiksmų, organizuojant pirkimo procedūras, atlikimą.

Pagalbinės viešųjų pirkimų veiklos vykdytojais gali būti subjektai, apibrėžti VPĮ 2 straipsnio 3 dalyje ir 23 dalyje (detaliau žiūrėti VPĮ 2 straipsnio 3 ir 23 dalių komentarus).

 

23. VPĮ 2 straipsnio 23 dalyje^[56] yra pateikta pagalbinės viešųjų pirkimų veiklos paslaugų teikėjo sąvoka. Pagalbinės viešųjų pirkimų veiklos, kuri apibrėžta VPĮ 2 straipsnio 22 dalyje, paslaugų teikėjas turi būti: pirma, tiekėjas VPĮ prasme, t. y. kaip jis apibrėžtas VPĮ 2 straipsnio 36 dalyje (detaliau žiūrėti VPĮ 2 straipsnio 36 dalies komentarą); antra, rinkoje siūlantis šias paslaugas (kitaip tariant, toks tiekėjas, kuris geba (turi patirtį bei atitinkamą kvalifikaciją) ir siūlo atitinkamas paslaugas). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad perkančioji organizacija taip pat gali būti tiekėjas, rinkoje siūlantis tokias paslaugas. Įstatyme nėra įtvirtintų reikalavimų, kuriuos turi atitikti tiekėjas, siūlantis pagalbinės viešųjų pirkimų veiklos paslaugas. Dėl konkrečių reikalavimų kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia pati perkančioji organizacija, atsižvelgiant į reikalingos pagalbinės viešųjų pirkimų veiklos pobūdį, į ketinamą vykdyti pirkimą, jo sudėtingumą, sritį, pirkimo objektą ir kitus svarbius aspektus. Papildomai pažymėtina, kad nors VPĮ 2 straipsnio 23 dalyje aiškiai neįtvirtinta, pagalbinės viešųjų pirkimų veiklos vykdytoja taip pat gali būti CPO, apibrėžta VPĮ 2 straipsnio 3 dalyje (detaliau žiūrėti VPĮ 2 straipsnio 3 dalies komentarą).

Su pagalbinės viešųjų pirkimų veiklos vykdytojais perkančioji organizacija sudaro atitinkamų paslaugų teikimo sutartį (atlygintinę arba ne). Be to, kai pagalbinės viešųjų pirkimų veiklos vykdytojai – tiekėjai (ar perkančiosios organizacijos, kurios, vykdydamos pagalbinę viešųjų pirkimų veiklą, tampa tiekėjais šias paslaugas įsigijusių perkančiųjų organizacijų atžvilgiu) gauna ekonominę naudą, su jais perkančioji organizacija turi sudaryti viešojo pirkimo-pardavimo sutartį. Taigi, perkančioji organizacija, norėdama įsigyti atlygintines pagalbinės viešųjų pirkimų veiklos paslaugas, privalo vykdyti viešojo pirkimo procedūras, išskyrus atvejus, kai tokios paslaugos yra įsigyjamos iš CPO katalogo (detaliau žiūrėti VPĮ 27 straipsnio komentarą).

 

24. VPĮ 2 straipsnio 24 dalyje^[57] yra pateikta paslaugų viešojo pirkimo-pardavimo sutarties sąvoka, nurodant, kad paslaugų viešojo pirkimo-pardavimo sutartis yra sutartis, kurios dalykas yra paslaugų, išskyrus nurodytų VPĮ 2 straipsnio 26 dalyje, teikimas.

ES lygmeniu paslaugų viešojo pirkimo-pardavimo sutartimis siekiama įgyvendinti laisvo paslaugų judėjimo principą, užtikrinant kuo didesnę konkurenciją, be jokių apribojimų^[58].

Iš pirmiau nurodytos paslaugų viešojo pirkimo-pardavimo sutarties sąvokos matyti, kad paslaugų viešojo pirkimo-pardavimo sutartimi laikoma tik:

1) viešojo pirkimo-pardavimo sutartis, t. y. sutartis, atitinkanti VPĮ 2 straipsnio 44 dalyje nustatytus kriterijus (detaliau žiūrėti VPĮ 2 straipsnio 44 dalies komentarą);

2) viešojo pirkimo-pardavimo sutartis, kurios dalykas yra paslaugų teikimas.

Paslauga yra laikoma bet kokia savarankiška, paprastai už užmokestį atliekama ūkinė komercinė veikla^[59], pavyzdžiui, sveikatos priežiūros ir farmacijos, finansinės, teisinės, elektroninių ryšių, transporto, laikinojo įdarbinimo, notarų ir antstolių, teisinės, kinematografinės ir kitos paslaugos^[60]. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tais atvejais, kai paslaugas perkančioji organizacija įsigyja netaikydama VPĮ nustatytų reikalavimų VPĮ 6 straipsnio pagrindu, tokios sutartys nėra laikomos viešojo pirkimo-pardavimo sutartimis (detaliau žiūrėti VPĮ 6 straipsnio komentarą).

Paslaugomis nėra laikoma prekių nuoma, finansinė nuoma (lizingas), pirkimas išsimokėtinai. Taip pat visos su prekės įsigijimu susijusios pristatymo, montavimo, diegimo ir kitos jų parengimo naudoti paslaugos^[61],[62] (VPĮ 2 straipsnio 26 dalis, detaliau žiūrėti VPĮ 2 straipsnio 26 dalies komentarą).

Tuo atveju, jeigu sudaroma viešojo pirkimo-pardavimo sutartimi įsigyjamos tiek prekės, tiek ir paslaugos arba darbai, sutarties rūšis (sutarčiai taikytinos teisės normos) nustatoma, atsižvelgiant į atitinkamos mišrios viešojo pirkimo-pardavimo sutarties objekto dalies vertę (detaliau žiūrėti VPĮ 11 straipsnio komentarą).

Paslaugų viešojo pirkimo-pardavimo sutartimi taip pat laikoma ir tokia sutartis, kuria perkančioji organizacija ne tik įsigyja atitinkamas paslaugas, tačiau ir įgyja sutarties įvykdymui būtinas prisiimti priešpriešines prievoles, kurios sudaro ar gali sudaryti visiškai atskiros sutarties dalyką, pavyzdžiui, perkančioji organizacija paslaugų teikėjui išnuomoja paslaugų teikimui būtiną įrangą^[63].

 

25. VPĮ 2 straipsnio 25 dalyje^[64] yra apibrėžti subjektai, kurie yra laikomi perkančiosiomis organizacijomis, taip pat sąlygos, kurių atitiktis lemia perkančiosios organizacijos statuso įgijimą. Subjektai, turintys perkančiosios organizacijos statusą, privalo laikytis nacionalinių ir ES viešųjų pirkimų teisės normų, ir atitinkamai – pirkimai, vykdomi ne perkančiųjų organizacijų, nėra laikomi viešaisiais pirkimais VPĮ prasme. Tinkamas perkančiosios organizacijos statuso nustatymas reikšmingas pačioms perkančiosioms organizacijoms, siekiančioms teisėtai sudaryti sandorius dėl prekių, paslaugų ar darbų įsigijimo. Be to, tai svarbu ir tiekėjams, kurie gali apskųsti perkančiosios organizacijos (nors tokia ji savęs nelaikė) veiksmus, pavyzdžiui, viešojo pirkimo konkurso nepaskelbimą, ir taip siekti su kitais tiekėjais varžytis dėl viešojo pirkimo sutarties sudarymo^[65].

Pagal VPĮ 2 straipsnio 25 dalį yra išskiriamos dvi subjektų, laikytinų perkančiosiomis organizacijomis, kategorijos, tai – valstybės ar savivaldybės institucijos (VPĮ 2 straipsnio 25 dalies 1 punktas) ir viešieji ar privatūs juridiniai asmenys, atitinkantys VPĮ 2 straipsnio 25 dalyje nurodytus kriterijus (VPĮ 2 straipsnio 25 dalies 2 punktas). Taip pat perkančiosiomis organizacijos laikomos ir valstybės ar savivaldybių institucijų ir (arba) viešųjų ir privačiųjų juridinių asmenų, kurie laikytini perkančiosiomis organizacijomis, asociacijos (VPĮ 2 straipsnio 25 dalies 3 punktas).

 

1) Valstybės ar savivaldybės institucijos

Pirmoji subjektų, kvalifikuotinų perkančiosiomis organizacijomis, kategorija – VPĮ 2 straipsnio 25 dalies 1 punkte nurodytos valstybės ar savivaldybės institucijos.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad valstybė savo funkcijas vykdo per atitinkamų institucijų sistemą, apimančią, visų pirma, valstybės institucijas; savo funkcijas valstybė taip pat gali tam tikra apimtimi vykdyti per kitas (ne valstybės) institucijas, kurioms pagal įstatymus yra pavesta (patikėta) vykdyti tam tikras valstybės funkcijas arba kurios tam tikromis įstatymuose apibrėžtomis formomis ir būdais dalyvauja vykdant valstybės funkcijas^[66].

Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 4 straipsnį į valstybės ar savivaldybės valdymo institucijų sąvoką patenka visos viešojo administravimo institucijos: centriniai ir teritoriniai valstybinio administravimo subjektai (institucijos) ir savivaldybių administravimo subjektai (institucijos).

Kitaip tariant, perkančiosiomis organizacijomis visų pirma yra laikomos visos valstybės ar savivaldybių institucijos, įstaigos ir (ar) organizacijos, kurios įgyvendina tam tikrą viešąją funkciją, kurių veikla yra skirta viešajam interesui tenkinti ir viešojo administravimo veiklai įgyvendinti.

Tačiau ypatingai svarbu pažymėti, kad perkančiosios organizacijos statusui pripažinti nebūtinai reikia, kad subjektas formaliai įeitų į valstybės ar savivaldybės administracijos sudėtį. Siekiant užtikrinti įsisteigimo laisvę ir laisvo paslaugų judėjimo principą, perkančiosios organizacijos sąvoka turi būti aiškinama pagal funkcinį metodą^[67]. Tai reiškia, kad subjektas savo veikla turėtų įgyvendinti viešojo administravimo funkciją ir (arba) šiam subjektui būtų patikėta bent iš dalies vykdyti veiklą, susijusią su šios funkcijos įgyvendinimu, ir (arba) viešųjų interesų tenkinimu^[68]. Kitaip tariant, lemiamą reikšmę turi juridinio asmens veiklos turinys, funkcija, o ne jo steigimo forma. Dėl to iš esmės nėra skirtumo, kokiu teisiniu pagrindu yra sukurtas perkančiosios organizacijos statusą turintis subjektas. Teismų praktikoje išaiškinta, kad subjektas, kurio įsteigimą ir funkcijas įtvirtina įstatymas ir kuris didžiąja dalimi priklauso nuo viešosios valdžios bei teikia viešąsias paslaugas, priskirtinas valstybės aparatui, net jeigu formaliai jis ir neįeina į valstybės aparato sudėtį ir net nepaisant aplinkybės, kad šis subjektas neturi teisinio subjektiškumo^[69].

Taigi, svarbiausia, kad subjektas savo veikla įgyvendintų viešojo administravimo funkciją^[70] ir (arba) šiam subjektui būtų patikėta bent iš dalies vykdyti veiklą, susijusią su šios funkcijos įgyvendinimu ir (arba) viešųjų interesų tenkinimu. Dėl to, pavyzdžiui, įvairios viešosios įstaigos, įsteigtos prie valstybinių įstaigų (ar veikiančios kaip savarankiški subjektai, pavyzdžiui, kaip CPVA), ar valstybės arba savivaldybės įmonės laikytinos perkančiosiomis organizacijomis VPĮ prasme^[71].

 

2) Viešieji ar privatieji juridiniai asmenys

Antroji subjektų, kvalifikuotinų perkančiosiomis organizacijomis, kategorija – viešieji ar privatieji juridiniai asmenys, išskyrus valstybės ar savivaldybės institucijas, kurie atitinka VPĮ 25 straipsnio 2 punkte nurodytus požymius (sąlygas).

VPĮ 2 straipsnio 25 dalies 2 punkte vartojama sąvoka viešasis ar privatusis juridinis asmuo atitinka Direktyvos 2014/24/ES 2 straipsnio 1 dalies 1 punkte vartojamą sąvoką viešosios teisės reglamentuojami subjektai, todėl šios sąvokos yra vartotinos kaip sinonimai, atitinkamai aktuali bei taikytina ir abi šias sąvokas aiškinanti teismų praktika. Nuosekliai formuojamoje teismų praktikoje išaiškinta, kad sąvoka įstaigos, kurių veiklą reglamentuoja viešoji teisė yra aiškinama pagal funkcinį metodą^[72]. Taikant funkcinį metodą, subjektas priskirtinas įstaigai, kurio veiklą reglamentuoja viešoji teisė, tada, kai: (i) jis turi teisinį subjektiškumą, t. y. juridinio asmens statusą (ii) yra sukurtas turint tikslą tenkinti ne komercinio ir ne pramoninio pobūdžio interesus, (iii) yra glaudžiai susijęs su valstybe ar jos institucija^[73].

Taigi, tiek VPĮ 2 straipsnio 25 dalies 2 punktas, tiek aktuali teismų praktika lemia, kad tam, jog ūkio subjektas, kuris nėra valstybės ar savivaldybės institucija, būtų pripažintas perkančiąja organizacija, turi egzistuoti trys kumuliatyvios (privalomos visos kartu) sąlygos: pirma, subjektas turi turėti juridinio asmens statusą; antra, ūkio subjektas turi būti įsteigtas specialiai viešiesiems interesams tenkinti ir ūkio subjekto vykdoma veikla, skirta viešiesiems interesams tenkinti, turi būti nekomercinio ir nepramoninio pobūdžio; trečia, ūkio subjektas finansine ir (arba) valdymo, ir (arba) kontrolės prasme (alternatyvūs kriterijai) turi būti priklausomas nuo valstybės (savivaldybės) institucijų ar kitų perkančiųjų organizacijų. ESTT ne kartą yra pažymėjęs, kad jei netenkinama bent viena iš nurodytų sąlygų, subjektas negali būti pripažintas įstaiga, kurios veiklą reglamentuoja viešoji teisė, taigi ir perkančiąja organizacija^[74].

Pirmoji privaloma ūkio subjekto pripažinimo perkančiąja organizacija sąlyga yra susijusi su teisiniu subjektiškumu, t. y. juridinio asmens statusu. Kaip matyti iš VPĮ 25 straipsnio 2 punkte vartojamos sąvokos viešieji ar privatieji juridiniai asmenys, perkančiąja organizacija gali būti pripažintas tik juridinis asmuo. CK 2.34 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad visi juridiniai asmenys yra skirstomi į viešuosius ir privačiuosius juridinius asmenis. Atsižvelgiant į tai, kad nurodytas skirstymas apima visus juridinius asmenis, vertinant juridinio asmens kvalifikavimo perkančiąja organizacija galimybę, neturi praktinės reikšmės tai, ar juridinis asmuo yra viešasis ar privatusis.

Antroji privaloma viešojo ar privataus juridinio asmens pripažinimo perkančiąja organizacija sąlyga yra susijusi su juridinio asmens vykdomos veiklos tikslu – juridinio asmens veikla ar jos dalis turi būti skirta specialiai viešiesiems interesams tenkinti.

Sąvokos specialiai vartojimas rodo ES teisės aktų leidėjo ketinimą privalomas viešųjų pirkimų teisės normas taikyti tik subjektams, įsteigtiems siekiant specialaus tikslo – tenkinti viešojo intereso poreikius^[75]. ESTT yra nurodęs, kad perkančioji organizacija yra įsteigta specialiems viešiesiems interesams tenkinti, jeigu tokio juridinio asmens veikla skirta visuomenės (viešųjų) interesų tenkinimui^[76]. Be to, viešųjų interesų tenkinimas nustatomas tais atvejais, kai subjekto veikla skirta poreikiams, glaudžiai susijusiems su valstybės instituciniu veikimu^[77], socialinės gerovės, kurios garantija yra valstybės atsakomybė, prielaidų sudarymu ir plėtojimu^[78] arba kitais analogiškais tikslais, tenkinti.

Viešasis interesas apima pagrindinius principus, kuriais grindžiama valstybės teisinė sistema, valstybės ir visuomenės funkcionavimas. Viešojo intereso sąvoka yra vertinamojo pobūdžio, jos turinys gali būti atskleidžiamas tik analizuojant konkrečios bylos aplinkybes. Bendrąja prasme viešieji interesai reiškia naudą visuomenei ar jos daliai, žmonių gerovę^[79]. Tai gali būti, pavyzdžiui, specialaus registro, atliekų tvarkymo ir utilizavimo, aplinkos apsaugos užtikrinimo, socialinių, sveikatos priežiūros paslaugų teikimo veikla ir pan.

Taigi, kai kalbama apie veiklą, specialiai skirtą viešajam interesui tenkinti, svarbiausias vertinimo kriterijus yra turinys, o ne forma. Nesvarbu, kad konkrečią veiklą vykdo teisine prasme privatus juridinis asmuo – UAB, AB ir pan., taip pat tai, kad jo veikla pagal įstatus ir kitus steigimo dokumentus yra grindžiama pelno siekimu bei organizuojama pagal vadybos standartus ir praktiką, būdingą pažangiai privačiai tame sektoriuje veikiančiai bendrovei. Esminis reikalavimas tokiais atvejais yra teisingai įvertinti (taikant ne tik teisines, bet taip pat vadybos ir ekonomikos žinias), ar savo kasdiene veikla toks subjektas įgyvendina (užtikrina) viešąjį interesą. Atsakymas yra paprastas, kai tam tikra veikla pasižymi išimtine teise ar yra licencijuojama. Pavyzdžiui, šilumos energijos tiekimas nekelia klausimų dėl savo viešojo pobūdžio ir svarbos, ypač kai kainodara taip pat yra reguliuojama valstybės. Arba bendrovės priskyrimas prie strateginių valstybės bendrovių pagal vietos norminius aktus.

Teismų pasisakyta, kad sprendžiant, ar tam tikra veikla atitinka viešuosius interesus, nesvarbu, jog visuotinės svarbos poreikius tenkina ar gali tenkinti kiti ūkio subjektai; svarbu, kad kalbama apie poreikius, kuriuos valstybė ar vietos valdžios institucija nusprendžia dėl visuotinės svarbos priežasčių iš esmės patenkinti pačios arba kurių atžvilgiu jos ketina išsaugoti lemiamą įtaką^[80].

Praktikoje pradeda ryškėti tendencija sąvoką specialiai viešajam interesui tenkinti aiškinti plačiai bei atsižvelgiant į funkcinį metodą. Pavyzdžiui, ESTT LitSpecMet sprendime^[81] yra pažymėjęs, kad, atsižvelgiant į tai, jog ūkio subjektas tiekia prekes ir teikia paslaugas, skirtas patronuojančios bendrovės veiklai, tenkinančiai viešąjį interesą, užtikrinti, galėtų būti vertinama, kad toks ūkio subjektas buvo įsteigtas siekiant specialaus tikslo – viešųjų interesų tenkinimo, nors ir netiesiogiai (per patronuojančią bendrovę). ESTT generalinis advokatas aptariamoje LitSpecMet byloje nurodė, kad apskritai nėra lengva nustatyti, kada tam tikros ekonominės veiklos paskirtis yra tenkinti viešojo intereso poreikius (pati ši frazė jau yra miglota ir daugiareikšmė), o dar sunkiau yra apibrėžti, kokiu mastu iš principo privačios ir komercinio pobūdžio veiklos ir visuotinės svarbos veiklos sąsaja lemia tai, kad pirmoji įgyja antrosios pobūdį. Šio supanašėjimo padariniai nėra nereikšmingi: privatus ekonominės veiklos vykdytojas, kaip būtinas perkančiosios organizacijos partneris, taptų visuotinės svarbos veiklos vykdytoju, galbūt to net nesuvokdamas^[82]. Bet kokiu atveju akivaizdu, kad siekiant pripažinti, jog vienas subjektas vykdo viešąjį interesą užtikrinančią veiklą dalyvaudamas kito subjekto tokio pobūdžio veikloje, turi būti nustatytas glaudus šių subjektų tarpusavio ryšys, pavyzdžiui, pateisinantis vidaus sandorių sudarymo galimybę.

Tačiau vien aplinkybė, kad juridinio asmens veikla yra specialiai skirta (tiesiogiai ar netiesiogiai) viešiesiems interesams tenkinti, savaime nelemia tokio juridinio asmens kvalifikavimo perkančiąja organizacija. VPĮ 2 straipsnio 25 dalies 2 punkte vartojamas patikslinimas (sąvoka) nekomercinio ir nepramoninio pobūdžio reiškia, kad įstatymų leidėjas turėjo tikslą išskirti tokius interesus, kurie yra ne komercinio ar pramoninio pobūdžio, t. y. nurodytas pobūdis yra tikslinantis viešųjų interesų kriterijus. Vadinasi, esama ir tokių viešųjų interesų ar juridinių asmenų ir jų veiklos, kuri yra komercinio ar pramoninio pobūdžio ir todėl dėl jų toks subjektas neįgyja perkančiosios organizacijos statuso^[83]. Dėl to, vertinant, ar subjektas gali būti pripažintas perkančiąja organizacija, pirma, reikia vertinti, ar subjekto veikla apskritai tenkina viešąjį interesą, ir antra – ar ši veikla yra nekomercinio ir nepramoninio pobūdžio^[84].

Sąvoka viešieji interesai, neturintys komercinio ar pramoninio pobūdžio priklauso ES teisei ir turi būti aiškinama savarankiškai ir vienodai visose valstybėse narėse^[85]. Viešaisiais interesais, neturinčiais komercinio ar pramoninio pobūdžio, pripažįstami tokie poreikiai, kurie, pirma, tenkinami kitu nei vertybių ir paslaugų pasiūlymo (oferta) rinkai būdu, ir, antra, kurių atžvilgiu visuomeninio intereso sumetimais valstybė pati ar per kitą kontroliuojamą subjektą, nesvarbu, ar jo veikla reguliuojama privatinės ar viešosios teisės, nusprendžia patenkinti šiuos poreikius^[86].

Tačiau nei VPĮ 2 straipsnio 25 dalies 2 punkte, nei kitose VPĮ nuostatose nėra konkrečiai nurodyta, kokie viešieji interesai yra laikytini nekomercinio ir nepramoninio pobūdžio. Priešingai – VPĮ 2 straipsnio 25 dalyje yra aiškiai, tiksliai ir nedviprasmiškai nurodyta, kad kai subjektas vykdo veiklą įprastinėmis rinkos sąlygomis, siekia pelno ir pats prisiima savo veiklos nuostolius, laikoma, kad viešieji interesai, kuriems tenkinti jis įsteigtas arba kuriuos tenkinti jam nustatytas tikslas, yra pramoninio arba komercinio pobūdžio. Teismų praktikoje taip pat išaiškinta, kad nekomercinis viešasis interesas negali būti konstatuojamas, jei įmonė konkrečią veiklą vykdo rinkos konkurencinėmis sąlygomis, siekia gauti su šia veikla susijusį pelną ir prisiima visišką su tuo susijusią atsakomybę^[87]. Nekomercinio pobūdžio viešieji interesai apima veiklą, kuri neatitinka veikimo rinkos sąlygomis ir dėl kurios reikšmės valstybė siekia išlaikyti esminę kontrolę jos atžvilgiu^[88].

Taigi, vertinant, ar viešieji interesai, kuriems tenkinti skirta privataus ar viešojo juridinio asmens vykdoma veikla, yra nekomercinio ir nepramoninio pobūdžio, būtina įvertinti, įskaitant, bet neapsiribojant, ar ūkio subjektas veiklą vykdo įprastinėmis rinkos sąlygomis, ar siekia pelno, ar pats prisiima savo veiklos nuostolius^[89]. Kitaip tariant, viešųjų interesų, neturinčių komercinio ar pramoninio pobūdžio, buvimas ar nebuvimas turi būti nustatomas vertinant teisinių ir faktinių veiksnių visumą, nė vienam iš kriterijų nenustatant didesnės svarbos už kitus. Tokiais veiksniais gali būti aplinkybės, nulėmusios subjekto sukūrimą (įsteigimą), sąlygos, kuriomis jis vykdo savo veiklą, įskaitant išplėtotos konkurencijos lygį rinkoje, t. y. ar subjektas veikia konkurencinėje aplinkoje su privačiomis įmonėmis^[90], ar valstybė paprastai pati pasirenka tenkinti tokius poreikius, kuriuos tenkina subjektas, ar jokiais kitais būdais šių poreikių rinka negali patenkinti, pelno kaip (ne)pagrindinio tikslo siekimas, aplinkybės, kurios parodo, ar subjektas savo veikloje vadovaujasi produktyvumo ir kainų efektyvumo kriterijais, ar subjektas prisiima ekonominę riziką dėl savo veiklos, ar galimi nuostoliai padengiami valstybės, ir kt.^[91] ESTT yra išaiškinęs, kad nors subjektas siekia savo sąnaudas dengti iš gaunamų lėšų, tačiau jeigu egzistuoja mechanizmas, kurio pagalba gali būti dengiami nuostoliai iš viešųjų lėšų, laikoma, kad yra neprisiimama su veikla susijusi rizika^[92]. ESTT taip pat yra pasisakęs, kad finansinė rizika taip pat laikoma neprisiimta, kai valstybė turi teisę įsikišti, kad būtų išvengta bankroto ar priverstinio likvidavimo^[93].

Šiame kontekste pabrėžtina, kad ESTT LitSpecMet byloje^[94], pasisakydamas dėl veiklos, skirtos specialiai nekomercinio ir nepramoninio pobūdžio viešiesiems interesams tenkinti, pažymėjo šią sąvoką apibūdinantį kriterijų – veikimas, vadovaujantis ne ekonominiais, o kitais interesais, t. y. nurodė, kad subjektas veikia vadovaudamasis ne ekonominiais, o kitais interesais. Nors ESTT nei nurodytoje, nei kitose bylose nepaaiškino tokio kriterijaus reikšmės, manytina, kad tai reiškia būtent veikimą nesant savarankiškumo, veikimą pagal valstybės ar savivaldybės institucijų ar kitų perkančiųjų organizacijų nurodymus, sprendimų priėmimą ne vadovaujantis rinkos kriterijais, remiantis išimtinai verslo logika.

Pavyzdžiui, LAT praktikoje pripažinta, kad LITEXPO vykdoma veikla, kurios tikslai, nustatyti teisės aktuose, be kita ko, yra ir Lietuvos valstybės reprezentavimas Lietuvoje ir užsienyje, organizuojant parodas, muges, konferencijas, taip pat valstybinės reikšmės renginius, skatinant Lietuvos žinomumą ir turizmą, kvalifikuotina kaip veikla (jos dalis), kuri yra skirta specialiai viešiesiems interesams. Tuo tarpu aplinkybė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų pagrindu valstybė turi teisę nuspręsti dėl LITEXPO organizuojamų konferencijų bei reprezentacinių renginių, t. y. LITEXPO neturi teisės atsisakyti suteikti paslaugas, lemia, kad dalis LITEXPO veiklos nėra komercinio pobūdžio, ši veikla nėra vykdoma laisva jos valia, o yra viešosios valdžios sprendimų rezultatas, todėl – nekomercinio ir nepramoninio pobūdžio^[95].

VPĮ 25 straipsnio 2 punkte vartojamas teiginys jeigu visa ar tam tikra veiklos dalis yra skirta specialiai nekomercinio ir nepramoninio pobūdžio viešiesiems interesams tenkinti reiškia, kad ūkio subjektą kvalifikuojant perkančiąja organizacija nėra būtina, kad išimtinai visa ūkio subjekto veikla būtų skirta nekomercinio ir nepramoninio pobūdžio viešiesiems interesams tenkinti^[96]. Dėl perkančiosios organizacijos, sukurtos tenkinti viešuosius interesus, neturinčius komercinio ar pramoninio pobūdžio, teismų išplėtota vadinamoji infekcijos teorija, pagal kurią tokie subjektai, vykdantys nors ir mažą savo veiklos dalį, turinčią viešojo intereso požymių (t. y. atitinkamai didžioji jų vykdomos ekonominės veiklos dalis yra grynai komercinė), priskirtini perkančiosioms organizacijoms^[97]. Ši teorija grindžiama tuo, kad subjektui, sukurtam specialiai viešajam interesui tenkinti, nedraudžiama užsiimti kita veikla, dėl kurios pobūdžio ir masto jis nepraranda savo perkančiosios organizacijos statuso. Aplinkybė, kad viešojo intereso tenkinimas sudaro tik palyginti labai mažą subjekto veiklos dalį, teisiškai nėra reikšminga, jei šis subjektas tenkina visuomeninius poreikius, kuriuos jis specialiai yra įpareigotas tenkinti. Nesvarbu ir tai, kad tokios perkančiosios organizacijos tvarko atskirą apskaitą ir siekia atskirti veiklą, kurią vykdo tam, kad patenkintų visuotinės svarbos poreikius, ir konkurencijos sąlygomis vykdomą veiklą^[98].

Pabrėžtina, kad infekcijos teorija netaikoma vertikaliai. Perkančiosios organizacijos statuso nustatymo ir priskyrimo aspektu nekomercinio ir nepramoninio pobūdžio viešieji interesai „užkrečia“ šio subjekto vykdomas kitokio pobūdžio veiklas (horizontalus infekcijos teorijos taikymas). Tačiau tam, kad subjektui būtų pripažįstamas perkančiosios organizacijos statusas, nepakanka, kad jis būtų įsteigtas perkančiosios organizacijos, jei šis subjektas atlieka veiklą, neskirtą viešajam interesui, kuri yra nekomercinio ar pramoninio pobūdžio, tenkinti. Taigi „užsikrėsti“ gali vieno subjekto skirtingos veiklos, o ne vienas subjektas nuo kito. Kita vertus, kaip nurodyta pirmiau, tam tikrais atvejais „užkrėtimas“ gali būti pripažintas tuomet, kai dviejų subjektų veiklos yra glaudžiai susijusios (viena kita aptarnaujančios). Vis tik ir tokiu atveju „užkrėtimas“ vyksta dėl veiklų tampraus ryšio, o ne tik dėl to, kad subjektas įsteigtas perkančiosios organizacijos.

Sprendžiant perkančiosios organizacijos statuso nustatymo klausimą, reikšmingas ir viešųjų interesų (kurie yra nepramoninio ir nekomercinio pobūdžio) tenkinimo pradžios aspektas. Subjektas, kuris nebuvo iš pat pradžių įsteigtas viešiesiems interesams tenkinti, bet vėliau prisiėmė pareigų, susijusių su viešųjų interesų tenkinimu, atitinka sąlygą (viešieji interesai, kurie yra nepramoninio ir nekomercinio pobūdžio), apibūdinančią subjektą, kurio veiklą reglamentuoja viešoji teisė. Viešųjų pirkimų teisės normos nebūtų efektyvios, jei išimtinai, atsižvelgiant tik į viešųjų interesų tenkinimo pradžią, subjektas galėtų būti neįtraukiamas į subjektų, kurie valdomi vadovaujantis viešąja teise, sąrašą. Egzistuojanti pareiga, susijusi su viešųjų interesų tenkinimu, turi būti objektyviai nustatyta, todėl nereikšminga, kad subjekto įstatuose nebuvo padaryta pakeitimų dėl praktinių veiklos pasikeitimų. Nors įstatai ir nebuvo formaliai pakeisti, kad rodytų praktinius veiklos pasikeitimus, viešųjų interesų tenkinimą galima objektyviai nustatyti^[99].

Tačiau tuo atveju, jeigu subjektas buvo perkančioji organizacija dėl savo vykdomos veiklos pobūdžio ir finansinio, valdymo arba kontrolės priklausomumo nuo valstybės, tačiau faktiškai nustojo vykdyti veiklą, skirtą specialiai nekomercinio ir nepramoninio pobūdžio interesų tenkinimui, toks faktinis veiklos pobūdžio pasikeitimas, neatlikus atitinkamų teisinių veiksmų, pavyzdžiui, nepakeitus įstatų, savaime nelemtų perkančiosios organizacijos statuso pasikeitimo (praradimo). Nurodytą vertinimą pagrindžia tai, kad teisiškai neįforminus veiklos pobūdžio pasikeitimo išlieka galimybė, kad ūkio subjektas ateityje bus įpareigotas vykdyti atitinkamą veiklą, skirtą nekomercinio ir nepramoninio pobūdžio viešųjų interesų tenkinimui bei negalės atsisakyti tokią veiklą vykdyti^[100].

Be jau aptartų būtinų viešojo ar privataus juridinio asmens pripažinimo perkančiąja organizacija sąlygų, pagal VPĮ 2 straipsnio 25 dalies 2 punktą turi būti nustatoma ir trečioji privaloma sąlyga – ūkio subjekto finansinė ir (arba) valdymo, ir (arba) kontrolės priklausomybė nuo valstybės (savivaldybės) institucijų ar kitų perkančiųjų organizacijų. Pabrėžtina, kad nurodyti priklausomybės kriterijai yra alternatyvūs, kas reiškia, jog pakanka nustatyti bent vieno iš jų egzistavimą.

Vertinant ūkio subjekto finansinę ir (arba) valdymo ir (arba) kontrolės priklausomybę nuo valstybės (savivaldybės) institucijų ar kitų perkančiųjų organizacijų, taikytinas ESTT praktikoje suformuotas priklausomumo testas: aktuali ir reali įtaka juridinio asmens valdymui, įgyvendinamos juridinio asmens strategijos ir jo veiklos priežiūros lygis; juridinio asmens valdymas ir finansavimas – kiekybinis kriterijus, o jo valdymo priežiūra – kokybinis kriterijus; bent dalinis juridinio asmens finansavimas gali būti laikomas teigiamu priklausomumo testo rezultatu^[101]. Nurodytas priklausomumo testas įtvirtintas VPĮ 2 straipsnio 25 dalies 2 punkto a, b, c papunkčiuose.

Pagal VPĮ 2 straipsnio 25 dalies 2 punkto a papunktį finansinė ūkio subjekto priklausomybė nuo valstybės (savivaldybės) institucijų ar kitų perkančiųjų organizacijų yra nustatoma tada, kai jo veikla yra daugiau kaip 50 procentų finansuojama iš valstybės ar savivaldybių biudžetų arba kitų valstybės ar savivaldybių fondų lėšų, arba kitų VPĮ 2 straipsnio 25 dalyje nustatytų viešųjų ar privačiųjų juridinių asmenų lėšų.

Taikant nurodytą VPĮ 2 straipsnio 25 dalies 2 punkto a papunktį, svarbu nustatyti finansavimo šaltinį. Pabrėžtina, kad net ir tuo atveju, kai subjektas nėra tiesioginis valstybinio finansavimo adresatas, bet netiesiogiai naudojasi šiuo finansavimu, laikoma, kad toks subjektas finansuojamas valstybės. Dėl to, pavyzdžiui, studentų stipendijos, subsidijos, skirtos tyrimo darbams remti, yra valstybinis universiteto finansavimas. Vertinant finansavimo prigimtį, svarbu atsižvelgti į subjekto finansuojamos veiklos pobūdį (ar jis komercinis ar ne) ir jo dalį visoje veikloje. Dėl to valstybinio finansavimo pobūdis priklausys nuo to, ar valstybės finansuojamas subjektas už šį finansavimą suteikia atitinkamą vertybių ekvivalentą. Atsižvelgiant į tai, atlygis už mokslinius tyrimus kaip už konkrečią paslaugą nelaikomas valstybiniu finansavimu^[102]. Taigi subjekto finansavimo pobūdžiui nustatyti svarbi jo finansavimo prigimtis – sutartinė ar įstatyminė (norminė).

Sąvoka veikla yra daugiau kaip 50 procentų finansuojama iš valstybės ar savivaldybių biudžetų arba kitų valstybės ar savivaldybių fondų lėšų, remiantis ESTT praktika, neturi būti aiškinama kaip reiškianti tiesioginį ryšį tarp finansavimo ir valstybės. Dėl to, jei finansavimą sudaro rinkliavos iš vartotojų, kurių rinkimas teisiškai deleguotas subjektui ir ši rinkliava surenkama naudojantis viešosios valdžios suteiktomis valdingomis galiomis, šis subjektas pripažintinas kaip daugiausia iš valstybės lėšų finansuojamu subjektu^[103]. Atkreiptinas dėmesys, kad VPĮ 2 straipsnio 25 dalies 2 punkto a papunkčio taikymo prasme ES lėšos, Šveicarijos, Norvegijos ir kitų fondų lėšos taip pat įskaitomos į aptariamą finansavimą.

Nei VPĮ 2 straipsnio 25 dalies 2 punkto a papunktyje, nei kitose VPĮ nuostatose nėra apibrėžta finansavimo laikotarpio pradžia. Jei subjektas finansuojamas iš valstybės lėšų ir kitų finansinių šaltinių arba turi nuosavų lėšų iš vykdomos veiklos (pvz., komercinės), būtina išsiaiškinti, ar valstybė tokį subjektą finansuoja daugiau kaip 50 proc. nuo jo visų turimų lėšų sumos, ar ne. Taikant VPĮ 2 straipsnio 25 dalies 2 punkto a papunktį, gali iškilti problema, jei valstybė subjektą finansuoja nereguliariai, skirtingomis apimtimis arba šio subjekto biudžetinių metų viduryje, kai prieš tai buvo nustatyta, kad subjektas neturi perkančiosios organizacijos statuso.

Pagal ESTT praktiką, sprendžiant finansavimo atskaitos taško klausimą, reikia atsižvelgti į teisinio tikrumo principą. Be to, taikant perkančiosios organizacijos statuso nustatymo procedūrą, būtina remtis ir tam tikru šios procedūros numatomumo (nuspėjamumo) kriterijumi, nes tokio subjekto finansavimas įvairiais metais gali būti skirtingas. Labiausiai tinkamas periodas finansavimui apskaičiuoti yra tie biudžetiniai metai, kuriais pradedami pirkimai. Remiantis viešųjų pirkimų teisiniu reguliavimu, vykdydama pareigą paskelbti visus būsimus tam tikrą sumą siekiančius pirkimus, perkančioji organizacija savo statusą išlaiko visus dvylika mėnesių nuo biudžetinių metų pradžios. Dėl to, atsižvelgiant į teisinio tikrumo ir numatomumo principus, perkančiosios organizacijos statusas turi būti nustatomas kasmet ir iš anksto, remiantis biudžetinių metų pradžios rodikliais, prieinamais prieš prasidedant biudžetiniams subjekto metams, net jei jie yra tik preliminarūs, apytiksliai (metų pradžioje planuojamas finansavimas)^[104].

Taigi, vienais biudžetiniais metais organizacija gali būti VPĮ reglamentuojamas subjektas, t. y. perkančioji organizacija, kitais – ne. Atsižvelgiant į ESTT praktiką^[105], perkančioji organizacija turi taikyti viešųjų pirkimų procedūras visiems pirkimams, pradėtiems tais biudžetiniais metais, kuriais ji yra perkančioji organizacija. Dėl to, kai pirkimas pradedamas pagal VPĮ, jis turi būti baigiamas tęsiant VPĮ nustatytas procedūras, nepriklausomai nuo to, kad organizacijos statusas pasikeičia^[106]. Analogiškai, jeigu subjektas, kuris nebuvo laikomas perkančiąja organizacija dėl to, kad nebuvo finansine, valdymo ar kontrolės prasme priklausomas nuo valstybės, vykdė atitinkamus pirkimus, kurių metu gavo valstybės finansavimą, lemiantį perkančiosios organizacijos statuso įgijimą, pradėti pirkimai turėtų būti baigti pagal tas taisykles, pagal kurias buvo pradėti. Tačiau nauji pirkimai atitinkamais biudžetiniais metais privalėtų būti vykdomi jau pagal VPĮ reikalavimus, kiek įmanoma objektyviai jų laikantis (pvz., gali būti neįmanoma laikytis reikalavimo dėl pirkimo planų skelbimo).

Pagal VPĮ 2 straipsnio 25 dalies 2 punkto b papunktį ūkio subjekto valdymas (kontrolė), kaip priklausomybės nuo valstybės (savivaldybės) institucijų ar kitų perkančiųjų organizacijų kriterijus, yra nustatomas tada, kai ūkio subjektas yra valdomas valstybės ar savivaldybių institucijų arba kitų VPĮ 2 straipsnio 25 dalyje nustatytų viešųjų ar privačiųjų juridinių asmenų.

Pagal ESTT praktiką subjekto valdymas yra veiksnys, kuriuo apibrėžiamas jo savarankiškumas ir galimybė savarankiškai veikti rinkoje be valstybės institucijų įtakos jo priimamiems sprendimams. Netgi jei iš teisės aktų nuostatų aiškiai neiškyla valstybės teisės kontroliuoti viešųjų pirkimų vykdymą, valstybė gali šią kontrolę vykdyti mažių mažiausiai netiesiogiai. Dėl to toks subjektas priskirtinas prie valstybės kontroliuojamų^[107].

Pripažįstama, kad subjekto kontrolė egzistuoja, kai teisės norma nustatomi arba viešojo administravimo institucijos priimami sprendimai dėl gaminamų prekių kainos, kiekio, veiklos pobūdžio, krypties bei tempo, teisės centrinės administracijos atstovui likviduoti šį subjektą, galimybės viešojo administravimo institucijai vykdyti patikras vietoje, atlikti auditus bei teikti iš to išplaukiančius pasiūlymus^[108]. Be to, valdymui (kontrolei), kitaip tariant, subjekto nesavarankiškumui, prilyginamas ir tam tikras finansinės priklausomybės aspektas, t. y. atvejis, kai šis subjektas neprisiima finansinės rizikos ir valstybė finansinėmis priemonėmis gali apsaugoti jį nuo likvidavimo^[109].

Pagal VPĮ 2 straipsnio 25 dalies 2 punkto c papunktį ūkio subjektas yra kontroliuojamas valstybės (savivaldybės) institucijų ar kitų perkančiųjų organizacijų tada, kai turi administraciją, valdymo ar priežiūros organą, kurio daugiau kaip pusė narių yra skiriami valstybės ar savivaldybių institucijų arba kitų VPĮ 2 straipsnio 25 dalyje nurodytų viešųjų ar privačiųjų juridinių asmenų. Administracijos, valdymo ar priežiūros nariai suprantami kaip bet kurio juridinio asmens struktūrinio vieneto, turinčio administracines, valdymo ar priežiūros funkcijas, nariai.

ESTT praktikoje išaiškinta, kad nurodyta sąlyga (kaip ir dvi kitos) iliustruoja glaudų valdžios ir perkančiosios organizacijos priklausomumo (subordinacijos) ryšį. Šios trečiosios alternatyviosios sąlygos taikymui neturi teisinės reikšmės tai, ar subjekto valdymo organų narius valdžios institucijos (ministras) atleidžia ir į jų vietą laikinai skiria kitus tik išimtiniais atvejais, kai aptinkami reikšmingi veiklos (veikimo ar neveikimo) pažeidimai, taip pat ir tai, ar šis skyrimas yra tęstinio pobūdžio. Tokia kontrolė nereiškia tik įprastos administracinio pobūdžio teisės pažeidimų kontrolės^[110].

 

3) Valstybės ar savivaldybės ir (arba) viešųjų ar privačiųjų juridinių asmenų, laikytinų perkančiosiomis organizacijomis, asociacijos

VPĮ 2 straipsnio 25 dalies 3 punkte nurodyta, kad perkančiąja organizacija laikytini ne tik jau aptarti dviejų kategorijų subjektai – valstybės ar savivaldybės institucijos ir viešieji ar privatieji juridiniai asmenys, atitinkantys nustatytus reikalavimus – bet taip pat ir nurodytų subjektų asociacijos, atsižvelgiant į įvairius jų derinius.

Pagal Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalį asociacija yra savo pavadinimą turintis ribotos civilinės atsakomybės viešasis juridinis asmuo, kurio tikslas – koordinuoti asociacijos narių veiklą, atstovauti asociacijos narių interesams ir juos ginti ar tenkinti kitus viešuosius interesus.

Atsižvelgiant į asociacijos sampratą, reikalavimas asociacijoms, kurių nariai yra perkančiosios organizacijos, vadovautis VPĮ reikalavimais yra pagrįstas tuo, kad jos iš esmės yra finansuojamos iš valstybės biudžeto lėšų, jų pagrindinė veikla ir tikslas yra asociacijos narių (perkančiųjų organizacijų) koordinavimas.

Tačiau tuo atveju, kai asociacijos nariai yra ne tik perkančiosios organizacijos, bet taip pat ir privatūs ūkio subjektai, klausimas dėl asociacijos kvalifikavimo perkančiąja organizacija turi būti sprendžiamas pagal VPĮ 2 straipsnio 25 dalies 2 punkto kriterijus. Tik nustačius, kad asociacija tenkina VPĮ 2 straipsnio 25 dalies 2 punkte nurodytas sąlygas, ji pripažintina perkančiąja organizacija ir savo veikloje turi vadovautis VPĮ bei kitais viešuosius pirkimus reglamentuojančiais teisės aktais.

26. Komentuojamo VPĮ 2 straipsnio 26 dalyje^[111] yra pateikta prekių viešojo pirkimo-pardavimo sutarties sąvoka, nurodant, kad prekių viešojo pirkimo-pardavimo sutartis yra sutartis, kurios dalykas yra prekės (prekių pirkimas, nuoma, finansinė nuoma (lizingas), pirkimas išsimokėtinai, numatant jas įsigyti ar to nenumatant), taip pat įsigyjamų prekių pristatymo, montavimo, diegimo ir kitos jų parengimo naudoti paslaugos, jeigu šios paslaugos tik papildo prekių tiekimą.

Iš pirmiau nurodytos prekių viešojo pirkimo-pardavimo sutarties sąvokos matyti, kad prekių viešojo pirkimo-pardavimo sutartimi kvalifikuojama tik: 1) viešojo pirkimo-pardavimo sutartis, t. y. sutartis, atitinkanti VPĮ 2 straipsnio 44 dalyje nustatytus kriterijus (detaliau žiūrėti VPĮ 2 straipsnio 44 dalies komentarą); 2) viešojo pirkimo-pardavimo sutartis, kurios dalykas yra prekės.

Prekės sąvoka yra ES teisės kategorija, todėl aiškinant ir taikant VPĮ nuostatas reikia vadovautis ES teisėje (Direktyvos 2014/24/ES 2 straipsnio 1 dalies 8 punktas) įtvirtinta ir ESTT praktikoje išplėtota prekės apibrėžtimi. Preke yra laikomas turintis piniginę vertę produktas, kuris gali būti komercinių santykių objektu^[112], pavyzdžiui, daiktai, pinigai ir vertybiniai popieriai, kitas turtas bei turtinės teisės, intelektinės veiklos rezultatai, informacija (CK 1.97 straipsnio 1 dalis). ESTT praktikoje pažymima, kad ir atliekos, nepriklausomai nuo to, ar jos gali būti perdirbamos, ar ne, taip pat yra laikomos piniginę vertę turinčiu produktu, kuris gali būti komercinių santykių objektu – preke^[113].

Prekių pirkimu-pardavimu yra laikomas ne tik prekių pirkimas, tačiau ir jų nuoma, finansinė nuoma (lizingas), pirkimas išsimokėtinai. Taip pat visos su prekės įsigijimu susijusios pristatymo, montavimo, diegimo ir kitos jų parengimo naudoti paslaugos^[114],[115].

Pažymėtina, kad preke laikoma ir dar nepagaminta prekė. ESTT praktikoje pažymima, kad prekės sąvoka apima ir gaminimo procedūrą, nesvarbu, ar atitinkama prekė tiekiama jau paruošta, ar pagaminta pagal naudos gavėjo reikalavimus, todėl tiekėjas gali siūlyti dar nepagamintas prekes, o prekių viešojo pirkimo-pardavimo sutartis gali būti sudaroma dėl dar nepagamintų prekių įsigijimo^[116]. Pirmiau nurodytos ESTT suformuotos praktikos laikosi ir LAT^[117],[118], tačiau LAT praktikoje pažymima ir tai, kad pirmiau nurodyti išaiškinimai nereiškia, kad perkančioji organizacija neturi teisės pirkimo dokumentuose nustatyti, jog tiekėjai gali siūlyti tik pagamintas prekes^[119].

Tuo atveju, jeigu sudaroma viešojo pirkimo-pardavimo sutartimi įsigyjamos tiek prekės, tiek ir paslaugos arba darbai, sutarties rūšis (sutarčiai taikytinos teisės normos) nustatoma, atsižvelgiant į atitinkamos mišrios viešojo pirkimo-pardavimo sutarties objekto dalies vertę. Pavyzdžiui, jeigu kartu įsigyjamos ir prekės, ir paslaugos, tačiau prekių vertė yra didesnė, tokia sutartis laikoma prekių viešojo pirkimo-pardavimo sutartimi, ir priešingai (detaliau žiūrėti VPĮ 11 straipsnio komentarą).

 

27. VPĮ 2 straipsnio 27 dalyje^[120] yra pateikta preliminariosios viešojo pirkimo-pardavimo sutarties sąvoka, nurodant, kad preliminarioji viešojo pirkimo-pardavimo sutartis yra vienos ar kelių perkančiųjų organizacijų ir vieno ar kelių tiekėjų sudaryta sutartis, kurios tikslas – nustatyti sąlygas, įskaitant kainą ir, kur to reikia, numatomą kiekį, taikomas viešojo pirkimo-pardavimo sutartims, kurios bus sudarytos per tam tikrą nurodytą laikotarpį.

Preliminariosios viešojo pirkimo-pardavimo sutartis nėra konkreti procedūra ar galutinė viešojo pirkimo sutartis, tai veikiau yra priemonė, kurią rekomenduojama taikyti nustatytiems ir pasikartojantiems perkančiosios organizacijos poreikiams patenkinti, kai ji iš anksto nežino, kada tiksliai atsiras pirkimo poreikis, koks bus pirkimų dažnis ir pan.^[121].

Tiekėjams naudinga tai, kad preliminariąja viešojo pirkimo-pardavimo sutartimi jiems suteikiamos išimtinės teisės dėl pirkimo objekto, dėl kurio yra sudaryta preliminari sutartis ir tiekėjai neturi dalyvauti naujame viešajame pirkime, o tik atnaujintame tiekėjų varžymesi (kai tokia procedūra nustatyta pirkimo dokumentuose). Pirmiau nurodyta sutartimi nustatoma, kaip viešojo pirkimo-pardavimo sutartis bus skiriama preliminariosios sutarties šalims, taip pat nustatomos kitos sąlygos, įskaitant viešojo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo laikotarpį. Preliminariosios pirkimo sutarties naudojimo loginis pagrindas yra tai, kad preliminariąja sutartimi padedama sutaupyti ir viešojo pirkimo išlaidas, nes atsiranda masto ekonomija, ir laiką, skiriamą viešojo pirkimo procedūroms.

Preliminariosios viešojo pirkimo-pardavimo sutarties sąvoka turi būti suprantama ir aiškinama sistemiškai su CK įtvirtinta preliminariosios sutarties sąvoka, samprata bei jos turiniu. CK 6.165 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad preliminariąja sutartimi laikomas šalių susitarimas, pagal kurį jame aptartomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį.

Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl preliminariosios sutarties sąvokos, yra išaiškinęs, kad pagal CK 6.165 straipsnyje įtvirtintą preliminariosios sutarties sampratą galima išskirti tokius šios sutarties bruožus: pirma, aiškus šalių susitarimas ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį; antra, šalių sutarimas dėl būsimos pagrindinės sutarties dalyko ir esminių pagrindinės sutarties sąlygų aptarimas; trečia, terminas, per kurį turi būti sudaryta pagrindinė sutartis; ketvirta, šio susitarimo įforminimas rašytine forma^[122].

Ne kiekvienas įsipareigojimas ateityje sudaryti sutartį gali būti kvalifikuojamas kaip preliminarioji sutartis. LAT praktikoje preliminarioji sutartis apibrėžiama kaip organizacinė sutartis, kuria šalys įsipareigoja joje aptartomis sąlygomis ateityje sudaryti pagrindinę sutartį^[123]. Atribodamas pagrindinę ir preliminariąją sutartis kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad preliminarioji sutartis yra organizacinė, jos objektas yra būsima pagrindinė sutartis. Tuo tarpu pagrindinės sutarties bruožai yra tokie: šalys patenkina savo poreikius; egzistuoja objektas – turtinė ar kitokio pobūdžio vertybė, dėl kurios sudaroma sutartis; šalys arba viena iš jų visada turi subjektinę teisę į objektą arba ši teisė sukuriama fikcijos (ateities vizijos) būdu. Pagal preliminariąją sutartį atsiranda prievolė sudaryti sutartį, o pagal pagrindinę sutartį – teisės ar pareigos dėl sutarties objekto^[124].

Iš pirmiau nurodytos preliminariosios viešojo pirkimo-pardavimo sutarties sąvokos galima daryti išvadą, kad preliminarioji viešojo pirkimo-pardavimo sutartis iš esmės atitinka visus viešojo pirkimo-pardavimo sutarties požymius (detaliau žiūrėti VPĮ 2 straipsnio 44 dalies komentarą), išskyrus tai, kad šia sutartimi tiekėjas ir perkančioji organizacija sutaria dėl konkrečių viešojo pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų, tačiau perkančioji organizacija dar neužsako atitinkamų prekių, paslaugų ar darbų. Kitaip tariant, preliminarioji viešojo pirkimo-pardavimo sutartis yra tiekėjo (ar kelių tiekėjų) ir perkančiosios organizacijos (ar kelių perkančiųjų organizacijų) susitarimas dėl viešojo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo ateityje, konkrečiomis, iš anksto sutartomis sąlygomis.

Komisija yra išleidusi aiškinamąjį raštą dėl preliminariųjų sutarčių^[125]. Komisija preliminariąsias viešojo pirkimo-pardavimo sutartis, atsižvelgiant į jų išsamumą, skiria į dvi rūšis:

1) preliminariąsias viešojo pirkimo-pardavimo sutartis, kuriomis susitariama dėl visų pagrindinės viešojo pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų (angl. Framework agreement)^[126]. Šia preliminaria viešojo pirkimo-pardavimo sutartimi iš esmės nustatomos visos pagrindinės viešojo pirkimo-pardavimo sutarties sąlygos;

2) preliminariąsias viešojo pirkimo-pardavimo sutartis, kuriomis susitariama dėl esminių pagrindinės viešojo pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų (angl. Framework agreement stricto sensu). Šia preliminaria viešojo pirkimo-pardavimo sutartimi nustatoma tik dalis pagrindinės viešojo pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų, tiekėjams ir perkančiosioms organizacijoms paliekant galimybę derėtis dėl likusių pagrindinės viešojo pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų.

Preliminarios sutartys gali būti su atnaujintu varžymusi ir be jo. Pirmuoju atveju perkančioji organizacija turi teisę iš jau atrinktų tiekėjų papildomos „minikonkurso“ procedūros būdu atrinkti tiekėją, su kuriuo bus sudaroma pagrindinė (galutinė) viešojo pirkimo-pardavimo sutartis. Perkančioji organizacija turi teisę nustatyti jai priimtinas atnaujinto varžymosi sąlygas, jeigu jos nepažeidžia viešųjų pirkimų principų (detaliau žiūrėti VPĮ 17 straipsnio komentarą). Antruoju atveju, perkančioji organizacija sudaro pagrindinę (galutinę) viešojo pirkimo-pardavimo sutartį su tuo tiekėju, kuris buvo pirmas pasiūlymų eilėje.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, priešingai nei pagrindinės viešojo pirkimo-pardavimo sutarties turiniui, VPĮ preliminariosios viešojo pirkimo-pardavimo sutarties turiniui nėra nustatyta atitinkamų reikalavimų, todėl būtent perkančiosios organizacijos turi teisę nuspręsti, kokio išsamumo (rūšies) preliminariosios viešojo pirkimo-pardavimo sutartys bus sudaromos su tiekėjais. Pažymėtina, kad preliminariojoje viešojo pirkimo-pardavimo sutartyje sutartos sąlygos gali būti keičiamos tik laikantis VPĮ 89 straipsnyje nustatytų reikalavimų (detaliau žiūrėti VPĮ 89 straipsnio komentarą). Komisija preliminariąsias viešojo pirkimo-pardavimo sutartis į atskiras rūšis skiria ir pagal sutarties šalių skaičių (angl. single or multiple framework agreements):

1) tiekėjo ir kelių perkančiųjų organizacijų sudarytos preliminariosios viešojo pirkimo-pardavimo sutartys;

2) kelių tiekėjų ir vienos perkančiosios organizacijos sudarytos preliminariosios viešojo pirkimo-pardavimo sutartys;

3) kelių tiekėjų ir kelių perkančiųjų organizacijų sudarytos preliminariosios viešojo pirkimo-pardavimo sutartys.

Preliminarioji viešojo pirkimo-pardavimo sutartis gali būti sudaryta tarp kelių tiekėjų ir kelių perkančiųjų organizacijų, nepriklausomai nuo sutarties šalių skaičiaus, preliminariosios viešojo pirkimo-pardavimo sutarties nuostatos vienodai įpareigoja tiek ją sudariusius tiekėjus, tiek ir perkančiąsias organizacijas.

Pirmiau nurodytas Komisijos preliminariųjų viešojo pirkimo-pardavimo sutarčių skirstymas yra aktualus nagrinėjant klausimą dėl tiekėjo ir (ar) perkančiosios organizacijos galimybės prisijungti prie jau sudarytos preliminariosios viešojo pirkimo-pardavimo sutarties. Nors nei Direktyvos 2014/24/ES, nei VPĮ nuostatose nėra nustatyta galimybės tiekėjui ar perkančiajai organizacijai prisijungti prie sudarytos preliminariosios viešojo pirkimo-pardavimo sutarties, ESTT praktikoje išplėtotas vienpusis sutarties uždarumo principas, reiškiantis, kad tiekėjas negali prisijungti prie jau sudarytos preliminariosios viešojo pirkimo-pardavimo sutarties, kadangi tą riboja viešųjų pirkimų principai. Tačiau perkančiosios organizacijos pirmiau nurodyti principai neriboja, todėl perkančioji organizacija, nebuvusi nuo pradžių tokios sutarties šalimi, gali prisijungti prie jau sudarytos preliminariosios viešojo pirkimo-pardavimo sutarties tomis pačiomis sąlygomis ir įsipareigoti ateityje sudaryti pagrindinę viešojo pirkimo-pardavimo sutartį apibrėžtais terminais, įsigyjant nurodytą kiekį prekių, paslaugų ar darbų nurodyta kaina^[127]. Svarbu pažymėti tai, kad pirmiau nurodytoje ESTT nagrinėtoje byloje būtent pirkimo dokumentuose buvo nustatyta galimybė perkančiosioms organizacijoms prisijungti prie preliminariosios viešojo pirkimo-pardavimo sutarties. Komentaro autorių nuomone, pirmiau nurodytas vienpusis sutarties uždarumo principas taikomas tik tuo atveju, jei galimybė prisijungti prie preliminariosios viešojo pirkimo-pardavimo sutarties buvo nustatyta pirkimo dokumentuose.

 

Pavyzdys

Tiekėjas ir perkančioji organizacija Nr. 1 sudarė preliminariąją viešojo pirkimo- pardavimo sutartį. Pirkimo dokumentuose buvo nurodyta, kad prie sudarytos preliminariosios viešojo pirkimo-pardavimo sutarties gali prisijungti kitos perkančiosios organizacijos.

Perkančioji organizacija Nr. 2 išreiškė norą prisijungti prie jau sudarytos preliminariosios viešojo pirkimo-pardavimo sutarties, tačiau prašė prisijungti prie jos kitomis sąlygomis. Šiuo atveju tiekėjas gali prieštarauti dėl Perkančiosios organizacijos Nr. 2 prisijungimo prie preliminariosios viešojo pirkimo-pardavimo sutarties, kadangi prisijungiant prie preliminariosios viešojo pirkimo-pardavimo sutarties negalima keisti pirkimo dokumentuose ar jau sudarytoje preliminariojoje viešojo pirkimo-pardavimo sutartyje nustatytų sąlygų dėl pirkimo objekto, jo kiekio, pristatymo termino ir vietos, taikytinos teisės, ginčo sprendimo būdų ir tvarkos, sutarties nutraukimo pagrindų ir kitų sąlygų^[128].

 

Preliminariosios viešojo pirkimo-pardavimo sutarties turiniui, jos sudarymui, keitimui ir nutraukimui taikomi VPĮ 86, 89, 90 straipsniuose nustatyti reikalavimai (detaliau žiūrėti VPĮ 86, 89, 90 straipsnių komentarus).

 

28. VPĮ 2 straipsnio 28 dalyje^[129] įtvirtinta projekto konkurso sąvoka.

Projekto konkurso procedūros detaliai įtvirtintos Projekto konkurso organizavimo taisyklėse, patvirtintose LR aplinkos ministro 2017 m. rugpjūčio 22 d. įsakymu Nr. D1-671 (toliau – Projekto konkurso organizavimo taisyklės).

Projekto konkurso organizavimo taisyklių 7 punkte įtvirtinta projekto samprata, t. y. tiekėjo parengtas planas ar projektas (paprastai teritorijų planavimo, architektūros, pavyzdžiui, projektiniai pasiūlymai naujo pastato statybai, kurie paskui naudojami rengiant techninį projektą, inžinerijos, duomenų apdorojimo, finansų inžinerijos), išreiškiantis pirkimo objekto pagrindinių sprendinių idėją ir parengtas pagal perkančiosios organizacijos ar perkančiojo subjekto nustatytas projekto konkurso sąlygas.

Projekto konkursas – specifinė viešojo pirkimo procedūra, kurios metu:

1. nėra įsigyjamas konkretus pirkimo objektas (paslaugos), o tik įsigyjamas planas ar projektas, kurio pagrindu toliau vykdomas viešasis pirkimas dėl konkretaus pirkimo objekto įsigijimo (arba perkančioji organizacija gali toliau nevykdyti pirkimo) (detaliau žiūrėti VPĮ 76-77 straipsnio komentarą)^[130];
2. projekto konkurso pasiūlymų vertinimas atliekamas anonimiškai, t. y. planai ir projektai pateikiami be jokių tiekėją identifikuojančių duomenų, pateikiant tik projekto pasiūlymo devizą^[131];
3. planų ir projektų įvertinimui gali būti vykdomas viešas jų aptarimas, kuriame juos analizuoja komisijos pakviesti ekspertai^[132];
4. perkančiosios organizacijos atlygis tiekėjams už projektą – prizai ar piniginės išmokos.

Projekto konkursas skirstomas pagal procedūrų būdą:

1. atviras projekto konkursas;
2. ribotas projekto konkursas

Projekto konkursas taip pat skirstomas pagal tolesnių procedūrų taisykles^[133]:

1. kaip dalis kitos viešojo pirkimo procedūros, kuria siekiama sudaryti paslaugų pirkimo sutartį;
2.  kaip atskira procedūra, po kurios perkančioji organizacija gali paslaugų pirkimą vykdyti neskelbiamų derybų būdu, į derybas pakviesdama projekto konkurso laimėtoją arba vieną iš jų.

 

29. VPĮ 2 straipsnio 29 dalyje^[134] yra apibrėžta sąvoka raštu. Ši sąvoka apima bet kokios informacijos (įskaitant išreikštą tekstu – žodžiais ar skaitmenimis, ar garso įrašu) pateikimą bet kuriomis priemonėmis, jei tokią informaciją galima perskaityti, atgaminti ar perduoti. Atitinkamai VPĮ 2 straipsnio 29 dalies norma sistemiškai aiškinama su VPĮ 2 straipsnio 8 dalimi, kadangi informacijos pateikimas raštu apima ir informacijos pateikimą elektroninėmis priemonėmis (detaliau žiūrėti VPĮ 2 straipsnio 8 dalies komentarą).

Tai reiškia, kad į sąvoką raštu nepatenka tik informacijos pateikimas žodžiu. Pažymėtina, kad iš esmės visa perkančiųjų organizacijų ir tiekėjų komunikacija (bendravimas ir keitimasis informacija) yra vykdoma raštu (įskaitant elektroninėmis priemonėmis) ir tik išimtiniais atvejais yra leidžiamos situacijos, kai perkančiosios organizacijos ir tiekėjai tarpusavyje bendrauja žodžiu (pavyzdžiui, VPĮ 25 straipsnio 3–4 dalyse bei 86 straipsnio 7 dalyje yra įtvirtinti atvejai, kai perkančiosios organizacijos ir tiekėjai turi teisę sudaryti pirkimo sutartis žodžiu (detaliau žiūrėti VPĮ 25 straipsnio 3–4 dalių bei 86 straipsnio 7 dalies komentarus). Atitinkamai, net ir tais atvejais, kai yra leidžiama komunikacija žodžiu, tokia komunikacija paprastai turi būti įtvirtinama tam tikru rašytiniu dokumentu (pavyzdžiui, protokolu ir pan.) (detaliau žiūrėti VPĮ 22 straipsnio komentarą).

 

30. VPĮ 2 straipsnio 30 dalyje^[135] yra pateikta standarto sąvoka, nurodant, kad standartas – tai standartizacijos institucijos priimta neprivaloma techninė specifikacija, skirta daugkartiniam ar nuolatiniam taikymui.

Reglamento 1025/2012 preambulės 1-ojoje konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad pagrindinis standartizacijos tikslas – apibrėžti savanoriškai taikomas technines ar kokybės specifikacijas, kurias dabartiniai ar būsimi produktai, gamybos procesai ar paslaugos galėtų atitikti. Standartizacijai gali būti priskiriami įvairūs klausimai, pavyzdžiui, įvairių tam tikro produkto lygių ir dydžių arba techninių specifikacijų standartizavimas produktų ar paslaugų rinkose, kuriose suderinamumas ir sąveika su kitais produktais ar sistemomis yra esminiai.

Standartai ir kiti standartizacijos leidiniai yra produktų, paslaugų ir procesų – nuo gamybinių saugos šalmų ar elektroninių prietaisų kroviklių iki viešojo transporto paslaugų kokybės lygių – techninių specifikacijų gairės, kurių laikomasi savanoriškai. Standartus rengia privačios standartizavimo organizacijos, paprastai suinteresuotųjų šalių, manančių, kad reikia taikyti naują standartą, iniciatyva. Nors standartų paprastai laikomasi savanoriškai, jų taikymas įrodo, kad produktai ir paslaugos atitinka tam tikrą kokybės, saugos ir patikimumo lygį. Tačiau pabrėžtina, kad kai kuriais atvejais standartai teisės aktuose nurodomi kaip pageidautinas būdas arba net privalomas reikalavimas laikytis konkrečių teisės aktų (t. y. saugos teisės aktų arba sąveikos reikalavimų) ^[136].

Pagrindinė standartų taikymo nauda pasireiškia, tuo, kad^[137]:

1. Produktų kokybės ir saugos standartai padeda įgyti klientų pasitikėjimą. Laikantis standartų sukurti ir išbandyti įrankiai ir įranga užtikrina geresnę apsaugą tam tikro profilio darbuotojams, pavyzdžiui, ugniagesiams ar ligoninės personalui;
2. Kai paslaugos atitinka paslaugų standartus, klientams užtikrinama aukšta kokybė ir saugumas;
3. Standartai padeda saugoti aplinką ir vartotojų sveikatą. Pavyzdžiui, standartais nustatomi matavimo metodai oro taršai stebėti ir kontroliuoti. Maisto higienos standartais nustatoma su maistu susiliečiančių medžiagų klasifikacijos ir bandymų metodika;
4. Daugiau galimybių patekti į rinkas – standartai gali atverti naujas rinkas, nes produktai ar paslaugos tampa suderinami ir palyginami;
5. Standartai gali padėti pagerinti produktų ar paslaugų tarpusavio sąveiką. Pavyzdžiui, standartuose patariama, kokių matmenų bėgius naudoti, kad būtų užtikrinta traukinių sauga.

Standartai pagal juos priimančius subjektus gali būti tarptautiniai, Europos, nacionaliniai (detaliau žiūrėti VPĮ 2 straipsnio 9, 16, 33 dalių komentarus). Nurodytų standartų taikymo pirmumo tvarka yra apibrėžta VPĮ 37 straipsnio 4 dalies 2 punkte.

 

31. VPĮ 2 straipsnio 31 dalyje yra įtvirtinta suinteresuoto viešojo pirkimo dalyvio sąvoka^[138]. Ši sąvoka praktikoje yra reikšminga, kadangi dalyvio kvalifikavimas suinteresuotu suteikia konkrečių teisių viešojo pirkimo procese (pavyzdžiui, teisė, įtvirtinta VPĮ 104 straipsnio 4 dalyje, perkančiosioms organizacijoms būti informuotoms apie priimtus teismo sprendimus dėl vykdomo viešojo pirkimo,) arba turi įtakos viešojo pirkimo procedūros vykdymui (pvz., priklausomai nuo to, ar suinteresuotų dalyvių yra daugiau nei vienas, yra taikomas sutarties sudarymo atidėjimo terminas; žr. VPĮ 86 straipsnio 8 dalies 1 punktą).

VPĮ 2 straipsnio komentuojamoje dalyje yra įtvirtinta bendra taisyklė, kad suinteresuotu laikomas toks dalyvis, kuris nėra galutinai pašalintas iš pirkimo procedūros, t. y. dalyvis nepraranda suinteresuotumo ir tuo atveju, kai jis yra pašalintas iš pirkimo procedūros, tačiau dar gali ginčyti perkančiosios organizacijos sprendimą jį pašalinti iš vykdomo pirkimo.

VPĮ 102 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad tiekėjai turi teisę pateikti pretenziją perkančiajai organizacijai, pateikti prašymą ar pareikšti ieškinį teismui (išskyrus ieškinį dėl pirkimo sutarties ar preliminariosios sutarties pripažinimo negaliojančia ar ieškinį dėl pirkimo sutarties nutraukimo pripažinimo nepagrįstu) per 10 dienų (supaprastintų pirkimų atveju – per 5 darbo dienas) nuo perkančiosios organizacijos pranešimo raštu apie jos priimtą sprendimą išsiuntimo tiekėjams dienos (jeigu šis pranešimas nebuvo siunčiamas elektroninėmis priemonėmis – per 15 dienų nuo pranešimo išsiuntimo tiekėjams dienos).

Dėl to, jeigu dalyvis pasinaudoja savo teisių gynimo priemonėmis ir perkančiosios organizacijos sprendimą atmesti jo pretenziją skundžia teismui, jis praranda suinteresuoto dalyvio statusą, jei įsiteisėjusiu teismo sprendimu atmetamas jo ieškinys perkančiajai organizacijai. Atsižvelgiant į tai, kad Direktyvoje 89/665/EEB ir komentuojamo VPĮ straipsnio dalies reguliavimas dalyvio suinteresuotumą sieja su jo galutiniu pašalinimu iš pirkimo procedūros, dalyvis bus laikomas galutinai atmestu ir tokiu atveju, jei ginčo procesas teisme, patvirtinantis jo teisėtą atmetimą, bus priimtas ne tik įsiteisėjusiu teismo sprendimu dėl ginčo esmės, tačiau kita forma, pvz., teismo patvirtinta taikos sutartimi, tiekėjui atsiimant ieškinį ar kitu atveju, jei tiekėjas nebeturės teisės inicijuoti pakartotinio ginčo dėl to paties sprendimo, kuriuo jis buvo atmestas.

Be to, ESTT savo praktikoje yra nurodęs, kad perkančiosios organizacijos sprendimų peržiūros procedūra turi būti prieinama bent jau kiekvienam asmeniui, kuris yra ar buvo suinteresuotas, jog su juo būtų sudaryta viešojo pirkimo sutartis, ir kuris dėl tariamo pažeidimo gali arba galėjo patirti žalą nuo to momento, kai perkančioji organizacija išreiškė savo valią, galinčią lemti teisinius padarinius. Tam, kad būtų galima pasinaudoti perkančiosios organizacijos sprendimų, priimtų iki viešojo pirkimo sutarties sudarymo, peržiūrėjimo procedūromis, pakanka parodyti teisinį suinteresuotumą dėl viešojo pirkimo sutarties sudarymo ir tiekėjui net nebūtina turėti formaliojo dalyvio ar kandidato statuso^[139]. Taigi, pagal ESTT ir LAT formuojamą praktiką, teisinis suinteresuotumas viešuoju pirkimu apima situacijas (yra galimas) tiekėjui net nedalyvaujant pirkime. Kita vertus, tokiam ūkio subjektui teisinis suinteresuotumas gali būti nepripažintas, kai šis savo galbūt pažeistus interesus gina ne iš karto išviešinus jo teises pažeidžiančias pirkimo nuostatas, bet vėlesnėje pirkimo stadijoje, pavyzdžiui, kai priimamas sprendimas su konkurso laimėtoju sudaryti viešojo pirkimo sutartį^[140].

LAT šios srities praktikoje konstatuota, kad teismai, nepriklausomai nuo subjekto teisinės ir faktinės padėties viešojo pirkimo procedūrose, privalo visada įvertinti, ar toks subjektas yra suinteresuotas skundžiamos viešojo pirkimo sutarties sudarymu, įskaitant ir tuos atvejus, kai, pripažinus skundžiamą sutartį negaliojančia, jis pagrįstai galėtų tikėtis, jog iš naujo vykdomos viešojo pirkimo procedūros leis jam konkuruoti su kitais tiekėjais dėl naujos viešojo pirkimo sutarties sudarymo. Atsižvelgiant į tai, teisinis suinteresuotumas ginčyti perkančiosios organizacijos sprendimus pripažįstamas ir tokiam tiekėjui, kurio pasiūlymas neatmestas, bet ir neišrinktas laimėjusiu pirkimą^[141], taip pat tokiam, kurio pasiūlyta kaina po šalių grąžinimo į prieš pažeidimą buvusią padėtį kaip pernelyg didelė perkančiajai organizacijai gali būti nepriimtina^[142], bei netgi tokiam, kuris teisėtai pašalintas iš pirkimo procedūrų^[143].

Apibendrinant pateiktus išaiškinimus dėl suinteresuoto viešojo pirkimo dalyvio sampratos, darytina išvada, kad suinteresuotu dalyvis laikomas tol, kol jis nėra pašalintas iš viešojo pirkimo procedūros, o jei dalyvis iš pirkimo procedūros yra pašalinamas – tol, kol jis nesėkmingai pasinaudojo savo teisių gynybos priemonėmis, nes teismai jam nepripažino teisinės galimybės grįžti į vykdomą viešojo pirkimo procedūrą. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad suinteresuoto dalyvio statuso netekimas nereiškia visiško teisinio suinteresuotumo viešojo pirkimo rezultatu praradimo, t. y. net jei tiekėjas yra teisėtai pašalintas iš viešojo pirkimo procedūros, vadovaujantis VPĮ 58 straipsnio 1 dalimi jis vis tiek privalo būti informuotas apie viešojo pirkimo procedūros rezultatus ir turi teisę juos ginčyti, teikdamas pretenziją perkančiajai organizacijai dėl priimto sprendimo pripažinti kitą tiekėją laimėtoju, nepagrįstumo.

 

32. VPĮ 2 straipsnio 32 dalyje yra įtvirtinta suinteresuoto viešojo pirkimo kandidato sąvoka. Pagal komentuojamoje straipsnio dalyje pateiktą sampratą kandidatas laikomas suinteresuotu tol, kol jam nėra pranešta apie jo paraiškos atmetimą iki pranešimo apie sprendimą nustatyti laimėjusį viešojo pirkimo pasiūlymą išsiuntimo suinteresuotiems dalyviams^[144].

Jei suinteresuotam kandidatui yra pranešama apie jo paraiškos atmetimą, tokį sprendimą jis gali apskųsti VPĮ 102 straipsnyje nustatyta tvarka ir terminais. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad skirtingai nei VPĮ 2 straipsnio 31 dalies atveju, komentuojamo straipsnio dalyje nėra pažodžiui įtvirtinta, kad kandidatas išlaiko savo suinteresuotumą, kol neįsiteisėjo teismo sprendimas kilusio ginčo atveju.

Kaip nurodyta pirmiau, suinteresuoto kandidato statuso netekimas nereiškia teisinio suinteresuotumo viešojo pirkimo rezultatu praradimo, t. y. net jei kandidatas yra teisėtai pašalintas iš viešojo pirkimo procedūros, vadovaujantis VPĮ 58 straipsnio 1 dalimi jis vis tiek privalo būti informuotas apie viešojo pirkimo procedūros rezultatus ir turi teisę juos ginčyti, teikdamas pretenziją perkančiajai organizacijai dėl priimto sprendimo pripažinti kitą tiekėją laimėtoju, nepagrįstumo (detaliau žiūrėti VPĮ 2 straipsnio 31 dalies, 58 straipsnio 1 dalies komentarus).

 

33. VPĮ 2 straipsnio 33 dalyje^[145] yra pateikta tarptautinio standarto sąvoka, nurodant, kad tai – tarptautinės standartizacijos organizacijos priimtas visuomenei skirtas standartas.

Tarptautinio standarto sąvoka aiškintina ir taikytina atsižvelgiant į standarto sąvoką, apibrėžtą VPĮ 2 straipsnio 30 dalyje, kadangi esminis kriterijus, kuris tarptautinį standartą išskiria iš standartų, yra jį priimantis subjektas.

Tarptautiniai standartai yra rengiami atsižvelgiant į įvairių valstybių bendrąsias reikmes, todėl sudaro prielaidas šalinti technines prekybos kliūtis. Daugelis tarptautinių standartų yra perimti regioniniu ir nacionaliniu lygmeniu.

Pagal Reglamento 1025/2012 2 straipsnio 9 punktą tarptautinė standartizacijos institucija – Tarptautinė standartizacijos organizacija (ISO), Tarptautinė elektrotechnikos komisija (IEC) ir Tarptautinė telekomunikacijų sąjunga (ITU).

 

34. VPĮ 2 straipsnio 34 dalyje^[146] yra pateikta techninės specifikacijos sąvoka, atskirai išskiriant darbų techninę specifikaciją bei prekių ir paslaugų techninę specifikaciją. VPĮ 2 straipsnio 34 dalį sistemiškai aiškinant ir taikant su VPĮ 2 straipsnio 39 dalimi, matyti, kad techninė specifikacija yra sudėtinė viešojo pirkimo dokumentų dalis, o pagal VPĮ 35 straipsnio 2 dalies 10 punktą techninė specifikacija privalo būti nurodoma (pateikiama) kiekvieno viešojo pirkimo dokumentuose.

Pagal savo esmę techninė specifikacija yra dokumentas, kuriame nurodomi techniniai reikalavimai, kuriuos turi atitikti perkančiosios organizacijos siekiamos įsigyti prekės, paslaugos ar darbai, tam, kad būtų užtikrintas perkančiosios organizacijos poreikius atitinkančio objekto įsigijimas.

VPĮ 2 straipsnio 34 dalies 1 punkte nurodyta, kad, perkant darbus, techninė specifikacija suprantama kaip medžiagų, produktų, jų tiekimo procesui keliamų techninių reikalavimų visuma, apimanti duomenis, pagal kuriuos galima nustatyti, ar medžiagos, produktai arba jų tiekimo procesas atitinka perkančiosios organizacijos reikmes. Šie duomenys apima poveikio aplinkai ir klimatui rodiklius, tinkamumo visiems naudotojams reikalavimus (taip pat galimybę naudotis neįgaliesiems) ir jų atitikties įvertinimą, eksploatacines ypatybes, saugos reikalavimus arba duomenis, apimančius kokybės užtikrinimo tvarką, terminiją, simbolius, bandymus ir bandymų metodus, pakavimą, žymėjimą ir ženklinimą, vartojimo (naudojimo) instrukcijas, gamybos procesus ir metodus bet kuriuo darbų gyvavimo ciklo etapu. Duomenys taip pat apima nurodymus dėl projektavimo ir savikainos apskaičiavimo, patikrinimo, kontrolės ir darbų bei statybos metodų ar technologijos priėmimo sąlygas, taip pat visas kitas technines sąlygas, kurias perkančioji organizacija gali nustatyti pagal bendruosius ar specialiuosius reglamentus, susijusius su baigtais darbais ir medžiagomis ar jų sudedamosiomis dalimis.

VPĮ 2 straipsnio 34 dalies 2 punkte nurodyta, kad, perkant prekes ar paslaugas, techninė specifikacija suprantama kaip viešojo pirkimo dokumentuose nustatyti produktui ar paslaugai apibūdinti reikalingi duomenys: kokybės lygis, poveikio aplinkai ir klimatui rodikliai, tinkamumo visiems naudotojams reikalavimai (taip pat galimybės naudotis neįgaliesiems) ir jų atitikties įvertinimas, eksploatacinės ypatybės, produkto vartojimas (naudojimas), saugumo reikalavimai arba duomenys, apimantys produkto reikalavimus: pavadinimas, kuriuo produktas parduodamas, terminija, simboliai, bandymai ir bandymų metodai, pakavimas, žymėjimas ir ženklinimas, vartojimo (naudojimo) instrukcijos, gamybos procesai ir metodai bet kuriuo prekės ar paslaugos gyvavimo ciklo etapu, taip pat atitikties įvertinimo tvarka.

Pažymėtina, kad nurodyta darbų, prekių ir paslaugų techninės specifikacijos samprata yra reikšminga ne tik dėl tam tikrų pirkimo objekto reikalavimų tinkamumo, bet ir sprendžiant, ar atitinkama pirkimo sąlyga apskritai gali būti keliama pirkimo objektui, nes, pavyzdžiui, yra labiau susijusi su kitokio pobūdžio reikalavimais^[147]. Pavyzdžiui, ESTT konstatuota, kad prekės dėl tam tikro kokybės ženklo, susijusio su sąžininga prekyba (atitinkama prekės kaina palyginti su egzistuojančia rinkoje, bei adekvatus atlyginimas smulkiajam besivystančių ekonomikų prekybininkui), reikalavimai neatitinka techninės specifikacijos sąvokos apibrėžties, nes pastaroji susijusi tik su produktų, jų gamybos, pakuotės ar jų naudojimo charakteristikomis, o ne su sąlygomis, kuriomis tiekėjas juos įsigijo iš gamintojo (prekybos sąlygomis). Tokio pobūdžio reikalavimai gali būti susiję su sutarčių įvykdymo ar sutarties sudarymo (pasiūlymų vertinimo) sąlygomis, bet ne su techninės specifikacijos reikalavimais^[148].

Konkretūs techninei specifikacijai keliami reikalavimai ir jos parengimo būdai yra nurodyti VPĮ 37 straipsnyje (detaliau žiūrėti VPĮ 37 straipsnio komentarą).

 

35. VPĮ 2 straipsnio 35 dalyje^[149] yra pateikta techninio pamatinio dokumento sąvoka, nurodant, kad tai – Europos standartizacijos organizacijos pagal kintantiems rinkos poreikiams pritaikytas procedūras priimtas ir paskelbtas, techninei specifikacijai apibrėžti naudojamas, dokumentas, išskyrus Europos standartus.

Techninis pamatinis dokumentas pagal savo esmę (tikslus, taikymo galimybes) yra tapatus Europos standartui (detaliau žiūrėti VPĮ 9, 30 dalių komentarus). Tačiau Europos standartas (o taip pat ir standartas apskritai) yra skirtas daugkartiniam ir nuolatiniam naudojimui, tuo tarpu techninis pamatinis dokumentas – pritaikytas kintamiems rinkos poreikiams.

 

36. VPĮ 2 straipsnio 36 dalyje^[150] įtvirtinta tiekėjo samprata, kuri, kaip matyti iš komentuojamos normos, yra plataus turinio, iš esmės apima visus subjektus, kurie išnagrinėję skelbime apie pirkimą ir pirkimo dokumentuose nurodytas sąlygas, vertina, kad rinkoje gali pasiūlyti vykdyti darbus, tiekti prekes ar teikti paslaugas, – pavieniui ar bendradarbiaudami su kitais subjektais (su partneriais ar subrangovais), nepaisant to, ar jie yra privatūs ar viešieji asmenys įmonių teisės prasme, ar rinkoje jie veikia sistemingai, ar epizodiškai, ir ar jiems skiriamos subsidijos iš viešųjų lėšų bei teikiama kokia nors finansinė parama iš šalies ir pan.^[151] Pažymėtina, kad VPĮ vartojama viena tiekėjo sąvoka, nors, atsižvelgiant į pirkimo objektą (prekės, paslaugos, darbai), tiekėju vadinamas prekių tiekėjas, paslaugų teikėjas, rangovas^[152].

Galimybė rinkoje siūlyti kitiems subjektams įsigyti atitinkamą pirkimo objektą aiškintina plačiai. Pirma, tiekėjas nebūtinai turi būti pats tiesioginis prekės gamintojas, paslaugų ar darbų teikėjas, o gali būti prekės pardavėjas (platintojas), darbų tiekimo ir paslaugų tiekimo procesų organizatorius. Antra, aptariama galimybė siūlyti neturi būti suprantama išimtinai tik kaip egzistuojanti faktinė situacija, o gali būti reali (pavyzdžiui, į rinką teikiamas naujas produktas^[153], subjekto veikla nėra tiesiogiai susijusi su komerciniais sandoriais^[154] ar dėl specifinės prekės anksčiau nebuvo sudaroma sandorių^[155]) ar potenciali tokio tiekėjo galimybė atlikti darbus, tiekti prekes ar teikti paslaugas^[156].

Tokia plati tiekėjo sąvokos turinio samprata išplaukia iš ESTT praktikos^[157], joje, kaip nurodyta pirmiau, pažymėta, kad iš esmės nėra jokių formalių ar kertinių apribojimų dėl subjektų, kurie gali dalyvauti viešųjų pirkimų procedūroje^[158]. Svarbiausia, kad toks asmuo, nepriklausomai, ar jis fizinis ar juridinis (ar tarpinės jų formos, pavyzdžiui, advokatų kontora), turėtų teisinį teisnumą^[159] ir veiksnumą^[160].

Kita vertus, tiekėjo sąvoka nepriklauso išimtinai ES teisiniam reguliavimui, todėl atitinkama valstybė narė teisės aktais gali varžyti tam tikrų subjektų dalyvavimo viešuosiuose pirkimuose teisę. ESTT yra pažymėjęs, kad valstybės narės turi teisę leisti arba ne tam tikroms ūkio subjektų kategorijoms teikti tam tikras paslaugas^[161]. Šitaip jos gali reglamentuoti subjektų, kaip antai universitetų ir mokslo tyrimų institutų, kurie nesiekia pelno ir kurių pagrindinis tikslas yra mokymas ir mokslo tyrimai, veiklą. Jos taip pat gali leisti arba ne šiems subjektams veikti rinkoje, atsižvelgiant į tai, ar aptariama veikla yra suderinama su jų steigimo dokumentuose arba įstatuose nurodytais tikslais, ar ne^[162]. Atsižvelgiant į tai, nepriklausomai nuo teisinės ir faktinės galimybės perkančiosioms organizacijoms siūlyti tam tikrą pirkimo objektą, kai kuriems subjektams dėl specialaus reguliavimo gali būti draudžiama tai padaryti. Dėl to tiekėjų ratas įvairiose valstybėse narėse gali objektyviai skirtis. Tuo atveju, jei ES valstybės narė pagal vietos valstybės teisinį reguliavimą yra ribojama dalyvauti viešajame pirkime, tačiau kitoje valstybėje tas nėra draudžiama, tai tiekėjas toje valstybėje turi teisę dalyvauti konkrečiame viešajame pirkime. Tačiau praktiniu požiūriu gali susidaryti situacija, kai objektyviai toks tiekėjas negalės įvykdyti sutarties ar jam bus sudėtinga ją įvykdyti, todėl perkančioji organizacija konkrečiu atveju turėtų pasiaiškinti atitinkamo specifinio užsienio tiekėjo galimybę vykdyti prisiimamus sutartinius įsipareigojimus.  

Tiekėjo sąvoka apima komentuojamoje normoje nurodytas dvi asmenų (teisės subjektų), galinčių tiekti prekes, teikti paslaugas ar atlikti darbus, grupes – fizinius ir juridinius asmenis. Šios grupės papildomai skirstytinos į atskirus pogrupius:

I. Fiziniai asmenys.

a) Pavieniai fiziniai asmenys. Tai tokie fiziniai asmenys, kurie turi teisnumą (CK 2.1 straipsnis) ir veiksnumą (CK 2.5 straipsnis). Pavyzdžiui, fiziniai asmenys, vykdantys individualią veiklą.

b) Fizinių asmenų grupė. Tai tokia grupė, kurią sudaro du ar daugiau fizinių asmenų, turinčių teisnumą (CK 2.1 straipsnis) ir veiksnumą (CK 2.5 straipsnis).

II. Juridiniai asmenys.

a) Privatūs juridiniai asmenys. Tai tokie juridiniai asmenys, kurių tikslas – tenkinti privačius interesus (CK 2.34 straipsnio 3 dalis). Sąvoka „privatūs interesai“ reiškia bet kokią asmeninę turtinę (pelno dalies, turto prieaugio gavimą) ar neturtinę naudą (žinomumo didinimas ir plėtimas, įsitvirtinimas rinkoje), kurią gauna ar siekia gauti juridinio asmens dalyviai, steigėjai, juridinio asmens organų nariai.

b) Viešieji juridiniai asmenys / kita organizacija ar jų padalinys. Tiekėju taip pat gali būti laikomas viešasis juridinis asmuo, kurio tikslas – tenkinti viešuosius interesus (valstybės ir savivaldybės įmonės, valstybės ir savivaldybės įstaigos, viešosios įstaigos, religinės bendruomenės ir t. t.) (CK 2.34 straipsnio 2 dalis). Šiuo aspektu ESST pažymėjo, kad siekiant kuo didesnės konkurencijos viešuosiuose pirkimuose, ES nuostatos taikytinos, kai perkančioji organizacija ketina sudaryti atlygintinę sutartį su subjektu, kuris pats yra perkančioji organizacija^[163]. Kitaip tariant, tiekėju(-ais) komentuojamos VPĮ nuostatos prasme gali būti ir perkančioji organizacija ar perkantysis subjektas.

Aplinkybė, kad viešieji subjektai turi galimybę gauti finansavimą ir gali pateikti pasiūlymus mažesnėmis kainomis nei privačios įmonės, nereiškia, jog viešieji subjektai negali būti tiekėjais, paslaugų teikėjais ar rangovais^[164]. Be to, tas faktas, kad perkančioji organizacija turi teisę leisti viešajame pirkime dalyvauti asmenims, kurie gauna bet kokios rūšies paramą ir gali pasiūlyti mažesnes kainas, bei vertina juos kaip lygiateisius kitų asmenų, kurie tokios paramos negauna, atžvilgiu, nediskriminuoja tiekėjų ir nesukuria ribojimų teikti paslaugas^[165]. Tačiau perkančioji organizacija, vertindama tiekėjo neįprastai mažą pasiūlymo kainą, gali atsižvelgti į tai, kad tiekėjas gauna subsidijas. Taigi, sąvoka „tiekėjas“ turi būti aiškinama kaip leidžianti viešajame pirkime dalyvauti asmeniui, kurio pagrindinis tikslas nėra pelno siekimas, kuris neturi įmonės organizacinės struktūros ir rinkoje veikia nereguliariai, kaip antai, pavyzdžiui, universitetai ir mokslo tyrimų įstaigos bei universitetų ir viešosios administracijos įstaigų grupės ir pan.^[166]. 

Be to, tiekėju gali būti ir kita organizacija ar jos padalinys. Organizacija yra laikomas bet kuris kitas susivienijimas, skirtas jį sudariusių narių poreikiams tenkinti ir tikslams įgyvendinti (pavyzdžiui, visuomeninė organizacija).

c) Juridinių asmenų (privačių ir viešųjų) grupė^[167], įskaitant laikinas ūkio subjektų grupes^[168]. Ūkio subjektų grupės dalyvavimas viešajame pirkime turi būti sistemiškai aiškinamas su VPĮ 18 straipsniu, kuriame įtvirtinama tiekėjų grupės, nepaisant tokios ūkio subjektų grupės teisinės formos, teisė pateikti paraišką ar pasiūlymą. Ūkio subjektų grupė (konsorciumas), kurią sudaro du ar daugiau asmenų (partnerių), kooperuodami savo turtą, darbą ar žinias, siekia veikti bendrai tam tikram, neprieštaraujančiam įstatymui tikslui arba tam tikrai veiklai. 

III. Fizinių ir juridinių asmenų grupė. Tai tokia grupė, kurią sudaro fizinis (-iai) asmuo (-ys), turintys teisnumą (CK 2.1 straipsnis) ir veiksnumą (CK 2.5 straipsnis), bei juridinis (-iai) asmuo (-ys) (gali būti tiek privatus, tiek viešasis).

Jei pavienis ūkio subjektas konkretaus pirkimo atveju nėra pajėgus pats tiekti prekes, teikti paslaugas ar atlikti darbus, jis gali: (i) remtis kitų ūkio subjektų pajėgumais, neatsižvelgiant į ryšio su tais ūkio subjektais teisinį pobūdį (detaliau žiūrėti VPĮ 49 straipsnio komentarą); (ii) pasitelkti subrangovus, subtiekėjus ar subteikėjus, tačiau pasiūlyme turi nurodyti, kokiai pirkimo sutarties daliai ir kokius subrangovus, subtiekėjus ar subteikėjus ketina pasitelkti (detaliau žiūrėti VPĮ 88 straipsnio komentarą) ^[169]; (iii) paraišką ar pasiūlymą teikti jungtinės veiklos sutarties pagrindu kaip ūkio subjektų grupė (detaliau žiūrėti VPĮ 18 straipsnio komentarą). Visais pirmiau nurodytais atvejais vertinama, kad egzistuoja asmenų grupė, t. y. iš kelių ūkio subjektų sudarytas tiekėjas.

Nors LAT praktikoje^[170] nurodyta, kad subtiekėjas nėra laikomas tiekėju VPĮ 2 straipsnio 36 dalies prasme, tačiau atsižvelgiant į tai, kad subtiekėjams tam tikri reikalavimai taikomi kaip ir tiekėjams, subtiekėjai turėtų būti vertinami kaip tiekėjų grupės dalis, juolab kad subtiekėjas, priešingai nei kitas trečiasis asmuo (pavyzdžiui, įrangos nuomotojas ar prekių tiekėjas statybų rangoje), perkančiosios organizacijos naudai betarpiškai (fiziškai, organizaciniu aspektu) prisideda prie viešojo pirkimo sutarties vykdymo^[171]. Subtiekėjams kaip ir tiekėjams taikomi šie reikalavimai: keliami pašalinimo pagrindų nebuvimo (VPĮ 46 straipsnis) ir kvalifikacijos reikalavimai (VPĮ 47 straipsnis) bei tikrinama atitiktis jiems. Paminėtina ir tai, kad pagrindinis subtiekimo (subrangos) skirtumas nuo jungtinės veiklos tas, kad subtiekėjo (subrangovo), priešingai nei partnerio, tiesiogiai su perkančiąja organizacija nesieja prievoliniai teisiniai santykiai: pasiūlymą teikia, viešojo pirkimo sutartį sudaro, už jos vykdymą atsako tik pasiūlymą pateikęs tiekėjas – dalyvis. Taigi subtiekėjas (subrangovas) tik vykdo dalyviui, viešojo pirkimo sutarties kontrahentui, tenkančių prievolių dalį, bet už visas savo prievoles dalyvis atsako perkančiajai organizacijai. Vis dėlto, nepaisant jungtinės veiklos partnerio ir subtiekėjo skirtumų, juos sieja tai, kad jie – ūkio subjektai, tiesiogiai ar netiesiogiai vykdantys dalį tiekėjo prievolės dėl paslaugų teikimo ar darbų atlikimo perkančiosios organizacijos naudai^[172].

Ūkio subjektų grupės, kurią sudaro tiesiogiai už sutartį atsakingas asmuo ir jo subrangovas, nariai sudarys vieną tiekėją VPĮ prasme, tačiau tik pagrindinis ūkio subjektas, teikiantis pasiūlymą, įgaus dalyvio statusą. Būtent dėl to tiek viešojo pirkimo procedūrų metu, tiek viešojo pirkimo sutarties vykdymo metu tiesioginiai prievoliniai teisiniai santykiai su perkančiąja organizacija saistys tik dalyvį^[173], bet ne jo pasitelktą subrangovą. Išimtimi laikytinos tik VPĮ 88 straipsnio 2 dalies nuostatos, kuriose įtvirtinta galimybė, esant tam tikroms sąlygoms, tiesiogiai atsiskaityti su subrangovais.

Pažymėtina, kad tuo atveju, jei pasiūlymą perkančiajai organizacijai teikia ūkio subjektų (tiek fizinių, tiek juridinių asmenų) grupė, tai tiekėju yra laikoma visa asmenų grupė bendrai, o ne kiekvienas šios ūkio subjektų grupės narys atskirai. Tačiau tais atvejais, kai asmenų grupė veikia jungtinės veiklos pagrindu, kiekvienas ūkio subjektų grupės narys turi VPĮ normų tiekėjui suteiktas teises, pavyzdžiui teisę ginčyti perkančiosios organizacijos sprendimus^[174] ar reikalauti atlyginti žalą^[175].  

Galiausiai paminėtina ir tai, kad galima situacija, kai pirkime dalyvaus tiekėjas iš trečiųjų šalių. EK Konkurso dalyvių iš trečiųjų šalių dalyvavimo ES viešųjų pirkimų rinkoje gairėmis^[176] siekiama užtikrinti sąžiningą konkurenciją, aukštą kokybę ir vienodas sąlygas viešųjų pirkimų rinkose. Šiose gairėse nurodoma, kad iš esmės tiek ES bendrovėms, tiek ne ES bendrovėms taikomos tos pačios ES taisyklės. Tačiau teisė patekti į ES viešųjų pirkimų rinką užtikrinama tik tų trečiųjų šalių bendrovėms, su kuriomis ES yra sudariusi privalomus tarptautinius arba dvišalius laisvosios prekybos susitarimus, taikomus viešiesiems pirkimams. Taip pat pažymima, kad valstybės narės gali riboti teisę patekti į gynybos ir saugumo sričių rinkas.

 

37. Komentuojamo VPĮ 2 straipsnio 37 dalyje yra pateikiama bendra viešojo pirkimo sąvoka, kuri yra autentiška ją vertinant nacionalinio teisinio reglamentavimo aspektu, kadangi ši sąvoka nėra įtvirtinta Direktyvoje 2014/24/ES. Praktinė komentuojamos sąvokos svarba pasižymi tuo, kad tuomet, kai vykdomas pirkimo procesas neatitinka nurodytų viešojo pirkimo požymių ir teisinių kriterijų, jis nėra laikomas viešuoju pirkimu komentuojamos VPĮ teisės normos prasme, kas atitinkamai reiškia, jog neprivalo būti taikomos VPĮ taisyklės prekių, paslaugų ar darbų pirkimo sutarčiai sudaryti. Be to, tokiu atveju apskritai nelaikoma, kad yra sudaroma viešojo pirkimo-pardavimo sutartis VPĮ 2 straipsnio 46 dalies požiūriu. Dėl to viešojo pirkimo sąvoka yra aktuali ir sistemiškai aiškinama su viešojo pirkimo-pardavimo sutarties sąvoka (detaliau žiūrėti VPĮ 2 straipsnio 44 dalies komentarą).

Viešojo pirkimo sąvoka pasižymi keliais ją apibūdinančiais elementais (sudedamosiomis dalimis). Pirma, įstatyme nustatyta, kad viešasis pirkimas yra atliekamas įsigijimas. Tai reiškia, kad viešasis pirkimas pirmiausia yra procesas (procedūra), kuria yra siekiama nupirkti tam tikrą objektą. Viešuoju pirkimu yra siekiama užtikrinti perkančiosios organizacijos tiesioginius ar netiesioginius (kito subjekto naudai) poreikius, nes tam, kad ji įgyvendintų jai priskirtas funkcijas, ji turi įsigyti.

Antra, viešasis pirkimas bus tik tuomet, kai jis bus vykdomas specialaus teisės subjekto – perkančiosios organizacijos. Tai reiškia, kad jeigu įsigijimas (pirkimas) yra vykdomas privataus ar tokio asmens, kuris nėra perkančioji organizacija (detaliau žiūrėti VPĮ 2 straipsnio 25 dalies komentarą), tuomet tai nebus viešasis pirkimas komentuojamos VPĮ teisės normos prasme, kas atitinkamai reiškia, jog nebus taikomas ir VPĮ. Įstatymų leidėjas neriboja perkančiųjų organizacijų skaičiaus vykdant viešąjį pirkimą. VPĮ 2 straipsnio 37 dalyje nustatyta, kad viešasis pirkimas gali būti vykdomas vienos ar daugiau perkančiųjų organizacijų, kas reiškia, kad vienu metu (t. y. tuo pačiu pirkimu) gali pirkti ne viena, o dvi ar daugiau perkančiųjų organizacijų.

Trečia, viešasis pirkimas pagal VPĮ 2 straipsnio 37 dalį bus tuomet, kai atliekamas įsigijimas (pirkimas) bus vykdomas su tikslu nupirkti prekes, paslaugas arba darbus (pirkimo objektą pagal BVPŽ kodą). Kitaip tariant, tai, ką perkančioji organizacija įsigyja, t. y. kokiu tikslu ji sumoka pinigines lėšas, turi reikšmės nustatant, ar toks procesas yra viešasis pirkimas.

Ketvirta, viešasis pirkimas nėra betikslė procedūra ar procesas, nes viešuoju pirkimu siekiama sudaryti viešojo pirkimo-pardavimo sutartį (detaliau žiūrėti VPĮ 2 straipsnio 44 dalies komentarą). Perkančiosios organizacijos privalo imtis visų nuo jų valios ir pastangų priklausančių priemonių tam, kad vykdoma viešojo pirkimo procedūra baigtųsi viešojo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymu, t. y. šios sutarties sudarymas yra ne tik viešojo pirkimo, kaip proceso, požymis, bet ir vienas iš tikslų.

Penkta, įstatyme nustatyta, kad viešojo pirkimo-pardavimo sutartis sudaroma su pasirinktu (pasirinktais) tiekėju (tiekėjais). Taigi, tai, su kuo perkančioji organizacija sudaro viešojo pirkimo-pardavimo sutartį, turi įtakos nustatant, ar atliekama procedūra yra viešasis pirkimas komentuojamos VPĮ teisės normos prasme. Iš įstatymo teksto matyti, kad minėta sutartis komentuojamos procedūros būdu visais atvejais sudaroma tik su tiekėju (tiekėjais) (detaliau žiūrėti VPĮ 2 straipsnio 36 dalies komentarą). VPĮ 2 straipsnio 37 dalyje vartojami žodžiai su pasirinktu (pasirinktais) tiekėju (tiekėjais) neturi būti suprantami, kaip įgalinantys perkančiąją organizacijai laisvai pasirinkti tiekėją (tiekėjus), su kuriuo(-iais) bus sudaroma viešojo pirkimo-pardavimo sutartis. Pasirinktas (pasirinkti) tiekėjas (tiekėjai) reiškia tiekėją arba tiekėjus, kurie yra parenkami ir nustatomi VPĮ nustatytomis sąlygomis ir tvarka.

Galiausiai, šešta, VPĮ 2 straipsnio 37 dalyje nustatyta, kad teisiškai yra nereikšminga, ar sudarant viešojo pirkimo-pardavimo sutartį viešojo pirkimo procedūros būdu prekės, paslaugos ar darbai yra skirti viešajam tikslui ar ne. Tai reiškia, kad įstatymų leidėjas siekia, kad visos sutartys, kurias sudaro perkančiosios organizacijos dėl prekių, paslaugų arba darbų įsigijimo, jeigu jos atitinka viešojo pirkimo-pardavimo sutarties požymius, turi būti sudaromos viešojo pirkimo būdu, taikant VPĮ, nepaisant perkančiosios organizacijos organizacinių, ekonominių, vadybinių ir kitų motyvų tokiai sutarčiai sudaryti ir viešosioms piniginėms lėšoms panaudoti^[177].

Nors VPĮ 2 straipsnio 37 dalyje tiesiogiai nenurodyta, tačiau praktikoje viešasis pirkimas apibūdinamas dar keliais papildomais požymiais. Viešasis pirkimas yra procesas, kuris pasižymi pokyčiu, t. y. progresuojantis, dinamiškas procesas. Tai reiškia, kad viešasis pirkimas turi vystytis viešojo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo link, o perkančiosios organizacijos privalo įgyvendinti joms VPĮ suteiktas teises ir įgaliojimus taip, kad tokia sutartis būtų sudaryta.

Kasacinio teismo šiuo aspektu išaiškinta, kad įstatymų leidėjas iš esmės įtvirtino nepertraukiamų ir operatyviai vykdomų viešojo pirkimo procedūrų modelį, kurio išimtys yra atskirai reglamentuotos ir pagrįstos svarbiomis aplinkybėmis. Dėl pirmiau nurodytų įstatymų leidėjo tikslų perkančiosios organizacijos negali savarankiškai priimti sprendimo stabdyti pirkimo procedūras^[178].

Be to, viešasis pirkimas yra ir individualus procesas. Tai nereiškia, kad kiekvienam viešajam pirkimui atlikti negali būti pasinaudota gerąja praktika, tipinėmis dokumentų formomis, pavyzdžiais ir pan. Priešingai, tokia praktika yra kasdienė ir įprasta. Tačiau visais atvejais svarbu, kad perkančioji organizacija tiksliai nustatytų ir išgrynintų, koks konkrečiai jai yra geriausias viešasis pirkimas, kuriuo ji efektyviai, optimaliai įgyvendintų viešųjų pirkimų tikslus ir pasiektų norimą rezultatą (koks turi būti pirkimo objektas, kokia procedūra galima geriausiai jį nupirkti, kaip turi būti paskirstomi administraciniai, žmogiškieji, finansiniai resursai ir pan.).

 

38. VPĮ 2 straipsnio 38 dalyje įtvirtinta viešojo pirkimo dalyvio^[179] sąvoka, t. y. dalyvis yra prekių tiekėjas, paslaugų teikėjas ar rangovas, kuris konkrečiame pirkime pateikė pasiūlymą. Taigi, dalyviu pagal VPĮ pripažįstamas asmuo, kuris ne tik įvertino pirkimo dokumentus, juose keliamus reikalavimus ir nutarė, kad jis (vienas ar kartu su kitu subjektu) yra pajėgus dalyvauti viešajame pirkime ir tinkamai bei visiškai įvykdyti viešojo pirkimo sutartį, bet ir realizavo savo teisę varžytis dėl viešojo pirkimo konkurso laimėjimo.

Dalyvio teisinio statuso nustatymas yra svarbus, kadangi tiekėjui tapus dalyviu, šiam atsiranda VPĮ nustatytos teisės (pavyzdžiui, dalyvio teisė susipažinti su pirkimo laimėtojo pasiūlymo nekonfidencialia informacija (VPĮ 58 straipsnio 2 dalies 2 punkto a papunktis, 20 straipsnis) ir atitinkamos pareigos (pavyzdžiui, pareiga teikti teisingą ir tikslią, t. y. nemelagingą informaciją apie savo atitiktį pirkimo dokumentuose nustatytiems reikalavimams tiekėjams (VPĮ 46 straipsnio 4 dalies 4 punktas) ir pan.). Tačiau tiekėjo ir dalyvio atskyrimas tam tikrais atvejais nėra svarbus, pavyzdžiui, ginčijant konkretaus pirkimo sąlygų neteisėtumą (VPĮ 102 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Kita vertus, VPĮ šios sąvokos ne visuomet tiksliai atskiriamos, tiekėjai ir dalyviai vartojami sinonimiškai (VPĮ 20 straipsnis). Tokiu atveju turi būti vadovaujamasi ne pažodiniu tekstu, o jo turiniu, pavyzdžiui, tiekėjo pasiūlymas VPĮ 20 straipsnio prasme iš esmės reiškia dalyvio pasiūlymą. Atitinkamai plečiamai neturėtų būti aiškinamos VPĮ normos, kuriose įtvirtinti ribojimai (su laimėtojo pasiūlymu gali susipažinti tik dalyviai (VPĮ 58 straipsnio 2 dalies 2 punkto a papunktis).

 

39. Komentuojamo VPĮ 2 straipsnio 39 dalyje^[180] yra pateikta pirkimo dokumentų sąvoka, nurodant, kad pirkimo dokumentai – perkančiosios organizacijos pateikiami arba nurodomi dokumentai, kuriuose aprašomi ar nustatomi pirkimo ar jo procedūros elementai: skelbimas apie pirkimą, išankstinis informacinis skelbimas, naudojamas kaip kvietimo dalyvauti pirkime priemonė, techninė specifikacija, aprašomasis dokumentas, viešojo pirkimo–pardavimo sutarties projektas, viešojo pirkimo kandidatų ir dalyvių dokumentų teikimo tvarka, informacija apie pirkime taikomus reikalavimus ir (arba) kiti dokumentai, jų paaiškinimai (patikslinimai).

Viešojo pirkimo dokumentai yra fundamentalusis viešojo pirkimo procedūrų teisinio reglamentavimo šaltinis ir nuo šių dokumentų turinio priklauso, kaip, kokia tvarka ir kokiomis sąlygomis bus vykdomas konkretus viešasis pirkimas.

Pirkimo dokumentų sąvoka yra aiškinama ir taikoma plačiai, t. y. pirkimo dokumentai apima ne tik pagrindines viešojo pirkimo sąlygas, bet taip pat skelbimą apie pirkimą (detaliau žiūrėti VPĮ 31 straipsnio komentarą), išankstinį skelbimą apie pirkimą (detaliau žiūrėti VPĮ 30 straipsnio komentarą), techninę specifikaciją (detaliau žiūrėti VPĮ 37 straipsnio komentarą), viešojo pirkimo-pardavimo sutarties projektą (detaliau žiūrėti VPĮ 87 straipsnio komentarą), pirkimo sąlygų bei kitų pirkimo dokumentų paaiškinimus, patikslinimus (detaliau žiūrėti VPĮ 36 straipsnio 5 dalies ir 35 straipsnio komentarus).

Kita vertus, į pirkimo dokumentų sudėtį neįeina pirkimų planai. LAT yra išaiškinęs, kad viešųjų pirkimų planas nelaikytinas išankstiniu skelbimu apie pirkimą^[181].

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirkimo dokumentų sąvoka, jos turinys, taikymas ir aiškinimas atskirų VPĮ straipsnių kontekste ir pagal santykį su kitais teisės aktais detaliai išdėstyti VPĮ 35 straipsnyje (detaliau žiūrėti VPĮ 35 straipsnio komentarą).

 

40. VPĮ 2 straipsnio 40 dalyje įtvirtinta viešojo pirkimo iniciatoriaus sąvoka. Pirmiausia, prieš pradėdama viešojo pirkimo procedūrą, perkančioji organizacija turėtų nustatyti konkretų poreikį pirkimo objektui. Šią funkciją atlieka pirkimo iniciatorius, kuris iš esmės dalyvauja ikiprocedūrinėje stadijoje formuojant perkančiosios organizacijos poreikį, t. y. įvertina rinką, rengia būsimo įsigijimo pagrindimą, rengia pirkimų sąrašą, kiekvieno pirkimo procedūroms atlikti pildo paraišką, gali rengti techninę specifikaciją ar jos projektą ir pan. Konkrečios pirkimo iniciatoriaus funkcijos, jo skyrimo tvarka, jo teisės ir pareigos bei atsakomybė turi būti nustatyti perkančiosios organizacijos vidaus pirkimų organizavimo tvarkoje. Paprastai pirkimo iniciatorius yra skiriamas perkančiosios organizacijos vadovo.

Pirkimo iniciatoriaus sąvoka VPĮ (nors jame beveik nereguliuojami ikiprocedūriniai viešųjų pirkimų aspektai) atskirai išskirta tik dėl to, kad jis, kaip ir kiti viešojo pirkimo proceso dalyviai, gali turėti tiesioginį ir (ar) netiesioginį interesą konkurso rezultatu ar jo eiga, t. y. patekti į interesų konfliktą (detaliau žiūrėti VPĮ 21 straipsnio komentarą). Atsižvelgiant į tai, nors pirkimo iniciatorius nedalyvauja pirkimo procedūrose, jis privalo pasirašyti konfidencialumo pasižadėjimą (detaliau žiūrėti VPĮ 2 straipsnio 15 dalies komentarą) ir nešališkumo deklaraciją (detaliau žiūrėti VPĮ 2 straipsnio 19 dalies komentarą) bei deklaruoti savo privačius interesus.

 

41. VPĮ 2 straipsnio 41 dalyje įtvirtinta viešojo pirkimo kandidato sąvoka. Tiekėjas laikomas viešojo pirkimo kandidatu^[182] nuo to momento, kai:

i. tiekėjas perkančiajai organizacijai raštu pareiškia apie siekį būti pakviestas dalyvauti konkurenciniame dialoge ar pateikti pasiūlymą ribotame konkurse, skelbiamose ar neskelbiamose derybose bei inovacijų partnerystėje. Tokį siekį tiekėjas gali išreikšti perkančiajai organizacijai pateikdamas paraišką (detaliau žiūrėti VPĮ 2 straipsnio 42 dalies komentarą), kuria išreiškiamas pageidavimas dalyvauti pirkime (ribotame konkurse, skelbiamose derybose, konkurenciniame dialoge arba inovacijų partnerystėje) bei vėliau pateikti pasiūlymus.

ii. tiekėjas jau yra pakviestas dalyvauti konkurenciniame dialoge arba pakviestas pateikti pasiūlymą ribotame konkurse, skelbiamose ar neskelbiamose derybose bei inovacijų partnerystėje. Sąvoka „pakviestas dalyvauti ar pateikti pasiūlymą“ turi būti aiškinama taip, kad perkančioji organizacija išsiunčia pakvietimus konkretiems tiekėjams dalyvauti pirkime ir pateikti pasiūlymus. Pavyzdžiui, perkančioji organizacija, vykdydama pirkimą neskelbiamų derybų būdu, konkrečiam tiekėjui ar konkretiems tiekėjams išsiunčia pakvietimą dalyvauti pirkime bei pateikti pasiūlymus arba perkančioji organizacija, vykdydama pirkimą riboto konkurso būdu, atrinktus kandidatus kviečia pateikti pasiūlymus (VPĮ 61 straipsnio 3 dalies 4 punktas).

Viešojo pirkimo kandidatas iš esmės yra viešojo pirkimo dalyvis (pagal analogiją detaliau žiūrėti VPĮ 2 straipsnio 38 dalies komentarą) teisės varžytis dėl viešojo pirkimo sutarties sudarymo realizavimo aspektu. Tačiau specialioji viešojo pirkimo dalyvio – kandidato kategorija išskiriama pagal įstatyme nurodytus viešo pirkimo būdus, t. y. viešojo pirkimo kandidatas dalyvauja pirkimuose, kurie organizuojami konkurencinio dialogo, riboto konkurso, skelbiamų ar neskelbiamų derybų, taip pat inovacijų partnerystės būdu. Nors tiek kandidatas, tiek ir dalyvis pradeda realizuoti savo dalyvavimą pirkime, tačiau kandidato statusas nepriklauso nuo pasiūlymo pateikimo. Kaip matyti iš įstatymo teksto, nurodytas pirkimo būdų sąrašas yra baigtinis, todėl, pavyzdžiui, viešojo pirkimo kandidato kategorija nebus aktuali supaprastinto ar atviro konkurso atvejais.

 

42. VPĮ 2 straipsnio 42 dalyje yra įtvirtinta viešojo pirkimo paraiškos sąvoka^[183].

Paraiška yra tiekėjo pateikiamų dokumentų ir duomenų visuma, kuria jis išreiškia pageidavimą dalyvauti pirkime, vykdomame vienu iš nurodytų būdų – riboto konkurso, skelbiamų derybų, konkurencinio dialogo arba inovacijų partnerystės. Šių pirkimų būdų ypatybė yra tokia, kad jie vykdomi dviem etapais – pirmajame etape perkančiosios organizacijos skelbia apie pirkimą ir kviečia tiekėjus pateikti paraiškas, o antrajame – atrinktus tiekėjus kviečia pateikti pasiūlymus.

Vykdant nurodyto pirkimo pirmąjį etapą, perkančiosios organizacijos:

(i) skelbia apie pirkimą, kviesdamos tiekėjus pateikti paraiškas (VPĮ 61 straipsnio 3 dalies 1 punktas, 64 straipsnio 3 dalies 1 punktas; 68 straipsnio 2 dalies 1 punktas; 73 straipsnio 5 dalies 1 punktas);

(ii) patikrina, ar nėra pirkimo dokumentuose nustatytų kandidatų pašalinimo pagrindų, ar kandidatai atitinka keliamus kvalifikacijos reikalavimus ir, jeigu taikytina, reikalaujamus kokybės vadybos sistemos ir (arba) aplinkos apsaugos vadybos sistemos standartus (VPĮ 61 straipsnio 3 dalies 2 punktas, 64 straipsnio 3 dalies 2 punktas; 68 straipsnio 2 dalies 2 punktas; 73 straipsnio 5 dalies 2 punktas);

(iii) atlieka kandidatų kvalifikacinę atranką pagal nustatytas procedūras ir kriterijus, jeigu tokia atranka nurodyta pirkimo dokumentuose (VPĮ 61 straipsnio 3 dalies 3 punktas, 64 straipsnio 3 dalies 3 punktas; 68 straipsnio 2 dalies 3 punktas; 73 straipsnio 5 dalies 3 punktas).

Taigi, vykdant būtent pirmąjį tokio pirkimo (atliekamo riboto konkurso, skelbiamų derybų, konkurencinio dialogo arba inovacijų partnerystės būdu) etapą, kiekvieno tiekėjo pateiktų dokumentų visuma yra laikoma jo viešojo pirkimo paraiška.

Perkančiajai organizacijai įvertinus tiekėjų paraiškas ir pabaigus pirmąjį tokio pirkimo etapą, ji gali pereiti į antrąjį etapą ir atrinktus kandidatus vienu metu raštu kviesti pateikti pasiūlymus (VPĮ 61 straipsnio 3 dalies 4 punktas, 64 straipsnio 3 dalies 4 punktas; 68 straipsnio 2 dalies 4 punktas; 73 straipsnio 5 dalies 4 punktas).

 

43. VPĮ 2 straipsnio 43 dalyje^[184] įtvirtinta atidėjimo termino sąvoka.

Atidėjimo termino teisiniai pagrindai buvo suformuoti ESTT, kuris sprendė, kad su tiekėjų veiksmingos teisinės gynybos principu, išplaukiančiu iš Direktyvos 89/665 1 straipsnio, nedera situacija, kai po perkančiosios organizacijos sprendimo paskelbti pirkimo laimėtoją iš karto priimamas sprendimas sudaryti viešojo pirkimo sutartį, t. y. šie sprendimai priimami vienu ar panašiu metu, arba net kai šie sprendimai yra sudėtinės vieno sprendimo dalys. Tokiais atvejais tiekėjui, siekiančiam kvestionuoti pirkimo rezultatus, nepaliekama nei teisinės, nei faktinės galimybės jų pakeisti.

Direktyvos 2007/66 preambulės 6-ojoje konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad atidėjimo laikotarpis turėtų suteikti suinteresuotiems dalyviams pakankamai laiko išnagrinėti sprendimą dėl sutarties suteikimo ir įvertinti, ar tikslinga inicijuoti peržiūros procedūrą; kai suinteresuotiems dalyviams pranešama apie sprendimą dėl sutarties suteikimo, jiems turi būti suteikta reikiama informacija, kuri būtina siekiant veiksmingos peržiūros; tai taip pat atitinkamai taikoma kandidatams, jei perkančioji organizacija ar perkantysis subjektas laiku nepateikė informacijos apie jų paraiškos atmetimą. 

Taigi, šios nuostatos iš esmės atspindi atidėjimo terminio esmę ir VPĮ 2 straipsnio 43 dalies reglamentavimo tikslą. Nurodytu tikslu turi būti vadovaujamasi kiekvienu atveju, kai atidėjimo terminas taikomas viešųjų pirkimų procedūrose. Atidėjimo terminas – viena iš tiekėjų teisių gynimo priemonių, todėl ši priemonė visuomet turi būti įgyvendinama kartu su tiekėjų teisių veiksmingos (efektyvios) gynybos teisiniu principu^[185].

Pagal VPĮ 86 straipsnio 8 dalį pirkimo sutartis ar preliminarioji sutartis turi būti sudaroma nedelsiant, bet ne anksčiau, negu pasibaigė atidėjimo terminas (detaliau žiūrėti VPĮ 86 straipsnio 8 dalies komentarą). Tai reiškia, kad atidėjimo termino sąvokos tinkama apibrėžtis ir vertinimas yra itin svarbus tiek perkančiosioms organizacijoms, tiek pirkimo dalyviams, kadangi juo, be kita ko, apibrėžti:

1) prielaidos pabaigti viešojo pirkimo procedūras VPĮ 29 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, pasirašius pirkimo sutartį ar preliminarią sutartį (detaliau žiūrėti VPĮ 29 straipsnio 2 dalies 1 punkto komentarą);

2) teisė pateikti pretenzijas ir  perkančiųjų organizacijų pareiga priimti ir nagrinėti pretenzijas pagal VPĮ 103 straipsnio 1 dalį (detaliau žiūrėti VPĮ 103 straipsnio 1 dalies komentarą);

3) padariniai, kai perkančiosios organizacijos pažeidžia reikalavimą dėl atidėjimo termino, t. y. sudarytos sutartys laikomos negaliojančiomis (detaliau žiūrėti VPĮ 105 straipsnio 1 dalies 2 punkto komentarą).

VPĮ 86 straipsnio 8 dalyje yra detalizuoti atidėjimo terminai tarptautinės vertės pirkimams, supaprastintiems pirkimams bei atvejai, kai atidėjimo terminas netaikomas (detaliau žiūrėti VPĮ 86 straipsnio 8 dalies komentarą).

VPĮ 86 straipsnio 8 dalyje įtvirtinti atidėjimo terminai pagal VPĮ 2 straipsnio 43 dalį pradedami skaičiuoti nuo pranešimo apie sprendimą nustatyti laimėjusį viešojo pirkimo pasiūlymą išsiuntimo iš perkančiosios organizacijos suinteresuotiems kandidatams ir suinteresuotiems dalyviams dienos. Kita vertus, pažymėtina, kad tiekėjo teisė pateikti pretenziją pagal VPĮ 102 straipsnį, skaičiuojama ne formaliai nuo atidėjimo termino pradžios, o nuo tada, kai tiekėjas faktiškai sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo pažeistas teises ir teisėtus interesus^[186]. Todėl nors paprastai pretenzijos terminas skaičiuojamas nuo atidėjimo termino pradžios, tačiau esant išimtinėms aplinkybėms, kai tiekėjui reikia papildomos informacijos tam, kad įvertintų savo teisių ir teisėtų interesų galimą pažeidimą, pretenzijos terminas skaičiuojamas ne nuo atidėjimo termino pradžios, o nuo tinkamo informavimo pradžios (detaliau žiūrėti VPĮ 102 straipsnio komentarą).

Konkretaus termino, kada perkančiosios organizacijos turi priimti sprendimą dėl laimėjusio pasiūlymo nėra, tačiau pagal VPĮ 58 straipsnio 1 dalį, kai jau perkančiosios organizacijos priima tokį sprendimą, išsiųsti šį pranešimą perkančiosios organizacijos privalo per penkias darbo dienas nuo sprendimo priėmimo (detaliau žiūrėti VPĮ 58 straipsnio 1 dalies komentarą). Perkančiosios organizacijos gali išsiųsti pranešimą ir tą pačią sprendimo priėmimo dieną, tačiau tai negali būti atlikta vėliau nei per penkias darbo dienas.

Terminas nuo išsiuntimo reiškia, kad atidėjimo termino skaičiavimo pradžia nepriklauso nuo to, kada faktiškai suinteresuotas dalyvis ar kandidatas susipažino su perkančiosios organizacijos pranešimu, o svarbu, kada buvo išsiųstas pranešimas, tačiau, kaip minėta pirmiau, tai nedaro įtakos pretenzijų pateikimo terminui.

 

Pavyzdys

Perkančioji organizacija išsiuntė pranešimą apie tarptautinės vertės pirkimą laimėjusį pasiūlymą 2019 m. gegužės 6 d. 17 val. 03 min. Tiekėjas A perskaitė pranešimą 2019 m. gegužės 6 d. 18 val. 01 min., Tiekėjas B perskaitė pranešimą 2019 m. gegužės 7 d. 9 val. 17 min. Atidėjimo terminas vis tiek pradedamas skaičiuoti nuo 2019 m. gegužės 6 d., o ne nuo 2019 m. gegužės 7 d. Vadovaujantis CK 1.118 straipsniu, terminas prasideda rytojaus dieną nuo nulis valandų nulis minučių po tos kalendorinės datos arba to įvykio, kuriais apibrėžta termino pradžia, jeigu įstatymų nenumatyta ko kita. Atsižvelgiant į tai, pirma skaičiuojama diena yra būtent 2019 m. gegužės 7 d. ir atidėjimo terminas baigiasi 2019 m. gegužės 16 d.

 

Taigi, atidėjimo termino skaičiavimo tvarka:

• pirma, perkančioji organizacija priima sprendimą dėl laimėjusio pasiūlymo;
• antra, per penkias darbo dienas praneša apie šį sprendimą suinteresuotiems kandidatams ir suinteresuotiems dalyviams;
• trečia, skaičiuoja VPĮ 86 straipsnio 8 dalyje nurodytą atidėjimo terminą pagal pirkimo rūšį nuo pranešimo apie šį sprendimą suinteresuotiems kandidatams ir suinteresuotiems dalyviams išsiuntimo dienos;
• ketvirta, pasibaigus atidėjimo terminui sudaro pirkimo sutartį ar preliminarią sutartį.

 

44. VPĮ 2 straipsnio 44 dalyje^[187] yra pateikta viešojo pirkimo-pardavimo sutarties sąvoka, nurodant, kad tokia sutartis yra VPĮ nustatyta tvarka (i) dėl ekonominės naudos (ii) vieno ar daugiau ūkio subjektų ir vienos ar kelių perkančiųjų organizacijų (iii) raštu, išskyrus VPĮ nustatytus atvejus, kai pirkimo sutartis gali būti sudaroma žodžiu, sudaroma sutartis, (iv) kurios dalykas yra prekės, paslaugos ar darbai.

VPĮ 2 straipsnio 44 dalyje reglamentuojamos esminės viešojo pirkimo-pardavimo sutarties sąlygos:

1) Sutartis sudaryta dėl ekonominės naudos. Ekonomine nauda (abipusiu atlygintinumu) yra laikomas piniginis atlygis arba kitoks atlygis tiekėjui, pavyzdžiui, teisė nemokėti mokesčių, pasinaudoti pirkimo sutarties vykdymo rezultatu, galimybė gauti pajamas iš trečiųjų asmenų ir panašiai;

2) Sutartis sudaryta tarp vieno ar daugiau ūkio subjektų (jungtinės veiklos partnerių) ir vienos ar kelių perkančiųjų organizacijų;

3) Sutartis sudaryta raštu arba tiesiogiai įstatyme nustatytais išimtiniais atvejais – žodžiu (VPĮ 86 straipsnio 7–9 dalyse nustatytais atvejais, detaliau žiūrėti VPĮ 86 straipsnio komentarą);

4) Sutarties dalykas yra prekės, paslaugos ar darbai.

 

Abipusio atlygintinumo kriterijus

Pirmiausia svarbu paminėti, kad viešojo pirkimo-pardavimo sutartimi laikoma tokia sutartis, iš kurios tiek tiekėjas, tiek ir perkančioji organizacija gauna ekonominės naudos, t. y. tenkinamas abipusio atlygintinumo kriterijus, kai abi sutarties šalys iš sutarties gauna priešpriešinį patenkinimą.

Atitinkama sutartis negali nepatekti į viešojo pirkimo-pardavimo sutarties sąvoką vien todėl, kad nustatytą atlygį sudaro tik tiekiant prekes, teikiant paslaugą ar atliekant darbus patirtų išlaidų atlyginimas, arba todėl, kad ši sutartis sudaryta su pelno nesiekiančiu subjektu^[188]. Kaip išsamiai nurodyta toliau, viešojo pirkimo-pardavimo sutartimi yra laikoma sutartis, iš kurios gaunamas atlyginimas ne tik pinigų forma^[189].

Taip pat sutartis, pagal kurią numatyta mainais atlikti tam tikrus veiksmus, patenka į viešojo pirkimo-pardavimo sutarties sąvoką, net jeigu joje numatytas atlygis skirtas tik daliai dėl sutartos paslaugos teikimo patirtų išlaidų atlyginti^[190],[191].

Antra, vertinant perkančiosios organizacijos gaunamą ekonominę naudą, ESTT praktikoje pažymima, kad atitinkamo sandorio kvalifikavimas viešojo pirkimo-pardavimo sutartimi priklauso nuo pirkimo objekto, o ne nuo jo paskirties. Nedaromas skirtumas tarp viešojo pirkimo sutarčių, kurias perkančioji organizacija sudarė įgyvendindama užduotį tenkinti viešojo intereso poreikius, ir sutarčių, kurios visiškai nesusijusios su tokia užduotimi^[192]. Viešosios pirkimo-pardavimo sutarties kvalifikavimui nėra reikšminga aplinkybė, ar visą galutinę naudą iš jos gauna ar gaus perkančioji organizacija. Tai, kad perkančioji organizacija negauna (ar ne visada gauna) tiesioginės naudos iš viešojo pirkimo sutarties, kaip jos rezultato (ypač kai atlieka viešąsias, įstatymų deleguotas funkcijas), nereiškia, kad tokios sutarties sudarymas neturi ekonominės vertės, nes būtent viešojo pirkimo sutarties sudarymas jai leidžia pirmiau nurodytas funkcijas įgyvendinti.

Ekonominė vertė taip pat gali būti išreikšta ekonomine nauda, kurią galės gauti perkančioji organizacija naudodama darbo rezultatą arba jį perleisdama ateityje, taip pat tuo, kad ji finansavo atliktą darbą arba prisiėmė riziką, jei darbas ekonomiškai nepasiteisino^{[193], [194]}.

Trečia, vertinant tiekėjo iš viešojo pirkimo-pardavimo sutarties gaunamą ekonominę naudą, pažymėtina, kad ši nauda pirmiausia yra finansinė, t. y. piniginė^[195]. Tačiau jau anksčiau minėta, jog ekonominė nauda pasižymi (gali pasižymėti) ne tik tiesiogine finansine nauda – pinigais. Kitaip tariant, ekonominė nauda suprantama plačiai ir ja yra laikoma piniginis arba kitoks atlygis tiekėjui, pavyzdžiui, teisė nemokėti mokesčių, pasinaudoti pirkimo sutarties vykdymo rezultatu, galimybė gauti pajamas iš trečiųjų asmenų ir panašiai. Taigi ekonominė nauda tiekėjui – pirmiausia finansinė, nepriklausomai nuo lėšų gavimo šaltinio ar būdo^[196]. Net ir tais atvejais, kai tiekėjas, teikdamas prekes, paslaugas ar atlikdamas darbus, iš to gauna papildomą pirkimo sutartyje tiesiogiai nenustatytą atlyginimą iš trečiųjų asmenų arba realiai egzistuoja priešpriešinis interesų patenkinimas, su perkančiąja organizacija sudaryta sutartis nepraranda viešojo pirkimo-pardavimo sutarties požymių^[197].

Abipusio atlygintinumo principas reiškia, kad tiekėjas viešojo pirkimo sutartimi gali siekti ne tik piniginės ir ne tik tiesioginės finansinės naudos, bet gali turėti ir tikslą didinti konkurencingumą ir savo žinomumą, iš viešojo pirkimo sutarties vykdymo gauti netiesioginių pajamų^[198],[199]. Vis dėlto netiesioginis (nepiniginis) atlygis ar jo dalis kaip ekonominė viešojo pirkimo-pardavimo sutarties nauda gali būti prisiimama paties tiekėjo valia, o ne pirkimo dokumentuose nustatytu perkančiosios organizacijos sprendimu^[200].

Atsižvelgiant į tai, abipusio atlygintinumo kriterijus iš esmės apima tiek tiesiogiai perkančiajai organizacijai, tiek ir ne perkančiajai organizacijai tiekiamas prekes, paslaugas ar darbus, o tiekėjo gaunama nauda gali pasireikšti tiek atlyginimu pinigais, tiek ir netiesiogine nauda, neturinčia konkrečios tiesioginės piniginės išraiškos (didinamas konkurencingumas, žinomumas, pasiekiama masto ekonomija ir kita).

 

Viešojo pirkimo-pardavimo sutarties atribojimas nuo koncesijos sutarties

Sutarties atlygintinumas gali lemti sandorio pripažinimą viešojo pirkimo-pardavimo sutartimi arba koncesija, t. y. atlygintinumas yra ne tik viešojo pirkimo-pardavimo sutarties vertinimo, bet ir atskyrimo nuo koncesijos kriterijus.

Tuo atveju, kai, pavyzdžiui, paslaugos teikėjui atlyginimą moka ne atitinkama valstybės valdžios institucija, bet jį (atlygį) sudaro už naudojimąsi infrastruktūra trečiųjų asmenų mokami mokesčiai, toks atlyginimo būdas dažniausiai reiškia, kad paslaugos teikėjas prisiima riziką, susijusią su paslaugos eksploatavimu, ir leidžia manyti, kad tai yra viešųjų paslaugų koncesija^[201]. Pažymėtina, kad atlygis, renkamas iš trečiųjų asmenų gaunamais mokesčiais (mokėjimais), yra viena iš paslaugų teikėjui pripažįstamos teisės eksploatuoti paslaugas įgyvendinimo formų. Atlygis iš trečiųjų asmenų suprantamas plačiąja prasme, t. y. jis gaunamas nebūtinai iš paslaugų naudotojų, bet ir iš viešosios teisės reguliuojamos įstaigos, atsakingos už lėšų perskirstymą (surinkimą ir išdalijimą) tam tikroje srityje (pavyzdžiui, sveikatos apsaugos)^[202].

Sutarties vertinimui kaip koncesijos sutarčiai, būtina nustatyti, ar ūkio subjektas prisiima su paslaugų teikimu susijusią riziką. Dėl to, jeigu paslaugų teikėjui, prekių tiekėjui ar darbų rangovui neperkeliama jokia su prekių, paslaugų ar darbų teikimu (atlikimu) susijusi rizika, tokia sutartis yra viešojo pirkimo-pardavimo sutartis ir priešingai – tuo atveju, jei paslaugų teikėjui perkeliama su prekių, paslaugų, darbų teikimu (atlikimu) susijusi rizika, tokia sutartis yra laikoma koncesijos sutartimi^[203]. Koncesijos atveju ūkio subjektui perkeliama visa arba reikšminga su preke, paslauga ar darbu susijusi rizikos dalis. Rizikos perkėlimas gali sumenkti dėl valstybės reguliavimo. Dažnai tam tikros veiklos sritys, be kita ko, susijusios su visuomenei naudinga veikla (pavyzdžiui, vandens tiekimas ir nuotekų šalinimas) reglamentuojamos taip, kad ten kylanti rizika yra ribojama. Tačiau ir tokiose srityse tiekėjui iš principo gali būti perkeliama perkančiajai organizacijai tekusi ribota rizika, dėl ko sandoris kvalifikuotinas ne viešojo paslaugų pirkimo-pardavimo, o koncesijos sutartimi. Kai atlyginimą paslaugų teikėjui moka išimtinai tretieji asmenys, tam, kad būtų galima nustatyti, jog egzistuoja viešoji paslaugų koncesija, pakanka, kad perkančioji organizacija perkeltų labai ribotą teikimo riziką. Prekės, paslaugos ar darbo ekonominio eksploatavimo riziką reikia suprasti kaip eksploatavimo riziką dėl rinkos netikėtumų. Ji gali reikštis kaip konkurencijos su kitais ūkio subjektais rizika, paslaugų pasiūlos ir paklausos neatitikties rizika, už teikiamą paslaugą turinčiųjų sumokėti skolininkų nemokumo rizika, eksploatavimo išlaidų visiško nepadengimo iš pajamų rizika arba atsakomybės už žalą dėl nesuteiktos paslaugos rizika. Priešingai, tokia rizika, susijusi su blogu ūkio subjekto valdymu arba vertinimo klaidomis, nėra lemiama siekiant kvalifikuoti viešojo pirkimo-pardavimo sutartį arba viešąją paslaugų koncesiją, nes iš tiesų ji būdinga kiekvienai sutarčiai, neatsižvelgiant į tai, ar ji atitinka viešojo pirkimo-pardavimo sutarties, ar koncesijos sutarties bruožus. Kai neužtikrinama, kad bus padengtos visos vykdant veiklą patirtos išlaidos, atsiranda nors ir labai ribota eksploatavimo rizika, ši sutartis turi būti kvalifikuojama kaip koncesija^[204].

 

Sutarties šalys

Viešojo pirkimo-pardavimo sutarties vertinimui taip pat būtina nustatyti, kad viena sutarties šalis yra tiekėjas ar tokių tiekėjų grupė, veikianti jungtinės veiklos pagrindu, o kita sutarties šalis – perkančioji organizacija ar kelios perkančiosios organizacijos.

Vadovaujantis VPĮ 84–85 straipsnio nuostatomis, kelios perkančiosios organizacijos gali susitarti ir kartu atlikti bendrus pirkimus, todėl viešojo pirkimo-pardavimo sutarties šalimis gali būti keli tiekėjai ir kelios perkančiosios organizacijos (detaliau žiūrėti VPĮ 84–85 straipsnių komentarus).

Tuo atveju, jei sutartis sudaroma tarp tiekėjo ir ūkio subjekto, kuris neturi perkančiosios organizacijos ar perkančiojo subjekto statuso, tokia sutartis nelaikoma viešojo pirkimo-pardavimo sutartimi.

 

Sutarties forma

Viešojo pirkimo-pardavimo sutartis gali būti sudaroma tik raštu arba išimtiniais atvejais žodžiu, todėl konkliudentiniais veiksmais sudaryta sutartis negali būti laikoma viešojo pirkimo-pardavimo sutartimi.

VPĮ 86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bendru atveju viešojo pirkimo-pardavimo sutartis sudaroma raštu, tuo tarpu žodžiu viešojo pirkimo-pardavimo sutartis sudaroma tik VPĮ 86 straipsnio 7 dalyje nurodytais atvejais:

1) kai supaprastinto pirkimo sutarties vertė yra mažesnė kaip 3 000 Eur (trys tūkstančiai eurų) (be pridėtinės vertės mokesčio);

2) VPĮ 25 straipsnio 3 ir 4 dalyse nurodytuose aprašuose (Diplomatinių atstovybių tvarkos aprašas; Tarptautinių renginių tvarkos aprašas; Ypatingos svarbos tarptautinių renginių sąrašas) nustatytais atvejais gali būti leidžiama žodžiu sudaryti supaprastinto pirkimo sutartis, kurių vertė ne didesnė kaip 10 000 Eur (dešimt tūkstančių eurų) (be pridėtinės vertės mokesčio) (detaliau žiūrėti VPĮ 25 ir 86 straipsnių komentarus).

Pažymėtina, kad raštu sudaryta viešojo pirkimo-pardavimo sutartis gali būti keičiama tik raštu, tuo tarpu žodžiu sudaryta viešojo pirkimo-pardavimo sutartis gali būti keičiama tiek raštu, tiek žodžiu, tiek konkliudentiniais veiksmais.

 

Sutarties dalykas

Viešojo pirkimo-pardavimo sutarties dalyku gali būti visi civilinėje apyvartoje esantys civilinių teisių objektai: daiktai, pinigai ir vertybiniai popieriai, kitas turtas bei turtinės teisės, intelektinės veiklos rezultatai, informacija, veiksmai ir veiksmų rezultatai, taip pat kitos turtinės ir neturtinės vertybės (CK 1.97 straipsnio 1 dalis). Kitaip tariant, viešojo pirkimo-pardavimo sutarties dalyku gali būti bet kokios civilinėje apyvartoje esančios prekės, paslaugos ar darbai.

Viešojo pirkimo-pardavimo sutarties turiniui, jos sudarymui, keitimui ir nutraukimui taikomi VPĮ 86–90 straipsniuose nustatyti reikalavimai (detaliau žiūrėti VPĮ 86 – 90 straipsnių komentarus).

 

Išimtys

Visų pirma, pažymėtina, kad viešojo pirkimo-pardavimo sutartimis nelaikomos sutartys, sudarytos vadovaujantis VPĮ 6–10 straipsniuose nustatytomis išimtimis^[205], t. y. viešojo pirkimo-pardavimo sutartimis nelaikomos sutartys, kurių sudarymui netaikomos VPĮ nuostatos, pavyzdžiui, vidaus sandoriai, sutartys, sudarytos pagal tarptautines taisykles, sutartys dėl arbitražo ir taikinimo paslaugų, teisinių paslaugų atstovaujant teisme ir kita (detaliau žiūrėti VPĮ 6–10 straipsnių komentarus). Vis dėlto reikėtų pažymėti, kad vadovaujantis VPĮ 10 straipsnyje nustatyta išimtimi sudarant vidaus sandorius, jiems taikomi tam tikri viešojo pirkimo-pardavimo sutarties elementai, pavyzdžiui, reikalavimas vykdant tokį sandorį sąskaitas faktūras teikti naudojantis informacinės sistemos „E. sąskaita“ priemonėmis (VPĮ 10 straipsnio 3 dalies 2 punktas); per 15 dienų nuo vidaus sandorio sudarymo ar nuo kiekvieno jo pakeitimo, bet ne vėliau kaip iki pirmojo mokėjimo pagal juos pradžios, VPT nustatyta tvarka CVP IS paskelbti sudarytą sutartį ir visus jos pakeitimus (VPĮ 10 straipsnio 3 dalies 3 punktas) (detaliau žiūrėti VPĮ 10 straipsnio komentarą).

Antra, viešųjų pirkimų reguliavimu skatinama ir užtikrinama ūkio subjektų konkurencija iš esmės suponuoja vieno laimėtojo išrinkimo, o ne kelių kontrahentų koegzistavimo mechanizmą. Todėl dėl vieno ar tokio paties pirkimo objekto negali būti sudaromos kelios viešojo pirkimo sutartys (išskyrus preliminariąsias viešojo pirkimo-pardavimo sutartis)^[206].

Vis dėlto pažymėtina, kad viešojo pirkimo-pardavimo sutartimi nėra laikoma sutartis, sudaryta pagal sutarčių sistemą, pagal kurią perkančioji organizacija siekia rinkoje įsigyti prekių, nevykdydama suinteresuotųjų ūkio subjektų atrankos, per visą šios sistemos galiojimo laikotarpį sudarydama sutartis su visais ūkio subjektais, kurie įsipareigoja tiekti atitinkamas prekes iš anksto nustatytomis sąlygomis, ir leisdama jiems prisijungti prie šios sistemos jos galiojimo laikotarpiu^{[207],[208],[209]}. Kitaip tariant, tuo atveju, jei perkančioji organizacija paskelbia, jog sudarys sutartis su visais tiekėjais, kurie galės pasiūlyti atitinkamas prekes, paslaugas ar darbus, tokia su tiekėju sudaryta sutartis nebus laikoma viešojo pirkimo-pardavimo sutartimi.

 

45. VPĮ 2 straipsnio 45 dalyje yra įtvirtinta viešojo pirkimo pasiūlymo sąvoka. Viešojo pirkimo pasiūlymo sąvoka apima tiekėjo tiek raštu, tiek žodžiu išreikštą siūlymą tiekti prekes, teikti paslaugas ar atlikti darbus, kuriuos konkrečiu pirkimu perka perkančioji organizacija pagal pirkimo dokumentuose nustatytas pirkimo sąlygas. Sąvoka „raštu“ turi būti suprantama, kaip ji apibrėžta VPĮ 2 straipsnio 29 dalyje (detaliau žiūrėti VPĮ 2 straipsnio 29 dalies komentarą). Visi viešojo pirkimo pasiūlymai turi būti išreikšti ir pateikti perkančiajai organizacijai raštu, išskyrus atvejus, kai perkančioji organizacija vykdo mažos vertės pirkimą (detaliau žiūrėti VPĮ 4 straipsnio 3 dalies komentarą) pagal Mažos vertės pirkimų tvarkos aprašo reikalavimus neskelbiamos apklausos žodžiu būdu (Mažos vertės pirkimų tvarkos aprašo 21.1.2. punktas).

Viešojo pirkimo pasiūlymo sąvoka aiškintina plačiau, apima ne tik tiekėjo išreikštą siūlymą, kuris nurodomas, pavyzdžiui, pasiūlymo formoje, o visus tiekėjo pirkime pateiktus duomenis ir dokumentus  (įskaitant, bet neapsiribojant tiekėjo dokumentus ar duomenis, pagrindžiančius jo  pirkimo sąlygose nustatytų reikalavimų atitiktį, tiekėjo paaiškinimus, patikslinimus ir kitus duomenis bei dokumentus). Nuosekliai plėtojamoje teismų praktikoje detaliai pažymėta, kad tiekėjų pasiūlymai turi būti vertinami kaip visuma dokumentų, o ne atskiri dokumentai^[210]. Dėl to teismų šiuo aspektu taip pat, be kita ko, išaiškinta, kad, vertindama tiekėjo pasiūlymą, perkančioji organizacija turi atsižvelgti į visus tiekėjo pateiktus duomenis ir dokumentus (pavyzdžiui, tiekėjui aiškinant pasiūlymą VPĮ 55 straipsnio 9 dalies pagrindu (detaliau žiūrėti VPĮ 55 straipsnio 9 dalies komentarą), perkančioji organizacija turi vertinti ir kitus pateiktus dokumentus, kitokios formos dokumentus, negu prašoma (paaiškinant žodžiu ar raštu, pateikiant kitus, negu prašoma, dokumentus ir pan.)^[211]).

Teismų praktikoje, atsižvelgiant į teisiniame reguliavime skirtinguose kontekstuose vartojamą pasiūlymo sąvoką, išskirtos dvi kategorijos: pasiūlymai plačiąja prasme ir pasiūlymai siaurąja prasme. Pasiūlymas plačiąja prasme iš esmės reiškia komentuojamoje normoje įtvirtintą bendrąją pasiūlymo sampratą, t. y. tiekėjo perkančiajai organizacija teikiamų dokumentų ir duomenų visumą. Pasiūlymo plačiąja prasme sąvokos aktualumas dvejopas: pirma, ji vartojama apibrėžti perkančiosios organizacijos sprendimą atmesti tiekėjo pasiūlymą; antra, ja leidžiama lengviau suprasti pasiūlymo prasmę siaurąja prasme.

Pasiūlymas siaurąja prasme reiškia tą pasiūlymo dalį, t. y. tuos tiekėjo duomenis ir dokumentus, kuriais jis grindžia perkančiosios organizacijos pirkimo sąlygose nustatytų pirkimo objekto, techninių charakteristikų, kainos apskaičiavimo ir panašių reikalavimų atitiktį (detaliau žiūrėti VPĮ 55 straipsnio komentarą)^[212]. Pasiūlymas siaurąja prasme iš esmės (nors yra platesnės apimties, nes apima ir įrodymus, kad pasiūlymas tinkamas, t. y. atitinka išankstines sąlygas) reiškia ofertą CK 6.167 straipsnio prasme, t. y. pasiūlymą sudaryti sutartį, jeigu šis pasiūlymas pakankamai apibūdintas ir išreiškia siūlytojo ketinimą būti sutarties saistomam ir įsipareigojančiam pasiūlymo priėmimo atveju.

 

46. VPĮ 2 straipsnio 46 dalyje^[213] yra pateikta viešojo pirkimo subtiekimo sutarties sąvoka, nurodant, kad viešojo pirkimo subtiekimo sutartis yra laimėjusio dalyvio ir vieno arba kelių subtiekėjų arba subtiekėjo ir vieno arba kelių subtiekėjų raštu ar žodžiu sudaroma sutartis dėl ekonominės naudos tiekti prekes, teikti paslaugas ar atlikti darbus, nurodytus perkančiosios organizacijos su laimėjusiu dalyviu sudarytoje pirkimo sutartyje.

Nors VPĮ nėra pateikta subrangovo (subtiekėjo) sąvoka, kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad subranga yra laikomas tiesioginis prisidėjimas prie viešojo pirkimo-pardavimo sutarties vykdymo perkančiosios organizacijos naudai, o ne viešojo pirkimo-pardavimo sutarties vykdymui reikalingų priemonių nuoma ar prekių tiekimas^[214]. 

Iš pirmiau nurodytos viešojo pirkimo subtiekimo sutarties sąvokos matyti, kad viešojo pirkimo subtiekimo sutartimi kvalifikuojama tik:

• sutartis, sudaryta tarp pirkimo laimėtojo ir pirkimo laimėtojo pasitelkiamų subtiekėjų ar subtiekėjo su kitais subtiekėjais;
• sutartis, sudaryta dėl ekonominės naudos tiekti prekes, teikti paslaugas ar atlikti darbus, nurodytus perkančiosios organizacijos su laimėjusiu dalyviu sudarytoje viešojo pirkimo-pardavimo sutartyje.

Kitaip tariant, viešojo pirkimo subtiekimo sutartimi yra laikoma pirkimo laimėtojo su subtiekėjais arba subtiekėjų tarpusavyje sudaryta sutartis, kuria subtiekėjas ar jų grupė įsipareigoja tiekti prekes, teikti paslaugas ar atlikti darbus, susijusius su atitinkama viešojo pirkimo-pardavimo sutartimi. Tokia sutartis apima tiek subrangos sutartis vykdant pagrindinę darbų ar paslaugų viešojo pirkimo-pardavimo sutartį, tiek ir prekių subtiekimo sutartis dėl prekių pirkimo-pardavimo sutarties vykdymo. LAT yra išaiškinęs, kad subtiekėjais laikomi tiek tiekėjui prekes, paslaugas ar darbus tiekiantys ar atliekantys subtiekėjai, tiek ir šių subtiekėjų pasitelkti tretieji asmenys, kurie tiesiogiai prisideda prie viešojo pirkimo sutarties vykdymo; taigi VPĮ prasme nėra antrinio ar tretinio lygio subtiekimo kai kurių subjektams nustatytų pareigų atžvilgiu (pavyzdžiui, reikia išviešinti visus subtiekėjus)^[215].

 

Pavyzdys

Tuo atveju, jei vykdydamas statybos darbų viešojo pirkimo-pardavimo sutartį tiekėjas pasitelkia kitus ūkio subjektus, kurie vieni atlieka tinkavimo darbus, o kiti – tiekia statybines medžiagas, subrangovais bus laikomi tik tie ūkio subjektai, kurie tiesiogiai prisideda prie darbų viešojo pirkimo-pardavimo sutarties vykdymo. Šiuo atveju subrangovu bus laikomas tik tinkavimo darbus atliekantis ūkio subjektas. Tuo tarpu statybines medžiagas tiekiantis ūkio subjektas nebus laikomas subrangovu, kadangi tiesiogiai darbų viešojo pirkimo-pardavimo sutarties toks ūkio subjektas nevykdo^[216].

 

Viešojo pirkimo subtiekimo sutarties vertinimui neturi reikšmės tokios viešojo pirkimo subtiekimo sutarties sudarymo momentas, t. y. ar ji buvo sudaryta iki tiekėjo pripažinimo pirkimo laimėtoju, ar po to. Taip pat viešojo pirkimo subtiekimo sutartimi laikoma ir sutartis, kuri sudaryta ne dėl konkrečios viešojo pirkimo-pardavimo sutarties vykdymo, tačiau siekiant ilgalaikio pirkimo laimėtojo ir subtiekėjo bendradarbiavimo, vykdant pirkimo laimėtojo su perkančiosiomis organizacijomis sudarytas viešojo pirkimo-pardavimo  sutartis.

Viešojo pirkimo subtiekimo sutarties turinio reikalavimai bei atitinkamos subtiekėjo teisės dėl tiesioginio atsiskaitymo galimybės įtvirtintos ir VPĮ 88 straipsnyje (detaliau žiūrėti VPĮ 88 straipsnio komentarą).

 

47. VPĮ 2 straipsnio 47 dalyje^[217] yra pateikta ženklinimo dokumento sąvoka. Kaip matyti iš įstatymo teksto, nuoroda teikiama būtent į rašytinį patvirtinimą, t. y. į atitinkamos formos dokumentą (ne žodinį patvirtinimą). Įstatymų leidėjas įtvirtino nebaigtinį ženklinimo dokumentų sąrašą – tai gali būti ne tik sertifikatas ar liudijimas, bet ir bet koks kitas dokumentas (deklaracija, aprašymas ir pan.)

Taigi, viešojo pirkimo dokumentuose gali būti įtvirtintas reikalavimas, kad tiekėjas, siekdamas pagrįsti siūlomo objekto atitiktį perkančiosios organizacijos iškeltiems reikalavimams, pateiktų konkretaus perkančiosios organizacijos nurodyto ženklo ženklinimo dokumentą arba jam lygiavertį dokumentą (detaliau žiūrėti VPĮ 38 straipsnio komentarą).

Iš VPĮ 2 straipsnio 47 dalies reguliavimo matyti, kad ženklinimo dokumento formai iš esmės nėra keliami jokie reikalavimai, kadangi, priklausomai nuo skirtingų ženklų, atitiktis jų reikalavimams gali būti grindžiama skirtingo pobūdžio (formos prasme) dokumentais. Pažymėtina, kad ženklinimas gali būti tiek išorinis, atliekamas trečiųjų asmenų, tiek paties gamintojo atliekamas ženklinimas. Pavyzdžiui, gaminius žymėti CE ženklu gali tik gamintojas (arba jo įgaliotas atstovas), kuris ženklindamas arba pasirūpindamas, kad būtų žymima ženklu CE, nurodo, jog jis prisiima atsakomybę dėl gaminio atitikties visiems taikytiniems reikalavimams^[218].

Nurodytoje VPĮ teisės normoje įtvirtinta, kad ženklinimo dokumentu gali būti patvirtinta ne tik darbų, prekių ar paslaugų atitiktis nustatytiems ženklinimo reikalavimams, bet taip pat ir procesų ar procedūrų atitiktis, kas reiškia, pavyzdžiui, gamybos, kokybės vadybos ir panašius procesus ar procedūras.

 

48. VPĮ 2 straipsnio 48 dalyje^[219] yra pateikta ženklinimo reikalavimų sąvoka, nurodant, kad ženklinimo reikalavimai – tai reikalavimai, kuriuos turi atitikti konkretus objektas, kad būtų išduotas ženklinimo dokumentas.

Ženklinimo reikalavimų sąvoka (samprata) yra glaudžiai susijusi su VPĮ 2 straipsnio 47 dalyje įtvirtinta ženklinimo dokumento sąvoka (samprata) – atitiktis ženklinimo reikalavimams yra sąlyga, kuri turi būti įgyvendinta tam, kad būtų pasiektas rezultatas – gautas ženklinimo dokumentas.

Ženklinimo sistema yra grindžiama idėja, kad kiekvienas konkretus ženklas savyje talpina konkrečius reikalavimus, kurie turi būti įgyvendinti tam, kad konkretus objektas galėtų būti paženklintas tuo konkrečiu ženklu. Pavyzdžiui, daugeliu produktų prekiauti Europos ekonominėje erdvėje galima tik tuomet, jei jie pažymėti ženklu CE. Ženklas CE – tai įrodymas, kad produktas buvo įvertintas ir atitinka ES saugos, sveikatos ir aplinkos apsaugos reikalavimus. Vis dėlto perkančioji organizacija, siekdama, kad objektas atitiktų tam tikro ženklo reikalavimus, viešojo pirkimo sąlygose negali pateikti tik blanketinės (nukreipiančios) nuorodos į to ženklo reguliavimą, nurodydama, jog siūlomas objektas turi atitikti konkretaus ženklo reikalavimus, bet techninėje specifikacijoje turi aprašyti esmines pirkimo objekto savybes, jam keliamus reikalavimus, nors jie ir sudaro atitinkamo ženklo turinį. Tuo tarpu pats ženklas gali būti reikalaujamas pateikti (naudojamas) kaip įrodymas, kad tenkinamos techninės specifikacijos sąlygos, nustatytos pirkimo dokumentuose^[220] (detaliau žiūrėti VPĮ 38 straipsnio komentarą).

 

49. VPĮ 2 straipsnio 49 dalyje yra pateikiamos nuorodos į teisės aktus, kuriuose yra apibrėžiamos kitos VPĮ vartojamos sąvokos, kurios nėra atskirai išskirtos ir apibrėžtos VPĮ 2 straipsnio 1–48 dalyse (detaliau žiūrėti VPĮ 2 straipsnio 1–48 dalių komentarus). Tuo atveju, jei VPĮ vartojamos sąvokos nėra aiškiai ir konkrečiai apibrėžtos bei išskirtos nurodytose VPĮ 2 straipsnio 1–48 dalyse, jų atitikmens reikia ieškoti kituose teisės aktuose, įskaitant: BK, PĮ, Visuomenės informavimo įstatyme, Finansinių priemonių rinkų įstatyme, Elektroninių ryšių įstatyme, Valstybės informacinių išteklių valdymo įstatyme, VAĮ, NSUSOAĮ.

VPĮ dėl reguliuojamų santykių svarbos ir iš jo išplaukiančių reguliavimo tikslų pripažįstamas specialiuoju įstatymu (lot. lex specialis) kitų teisės aktų^[221] atžvilgiu^[222]. Dėl to kitų teisės aktų nuostatos turi būti taikomos subsidiariai VPĮ atžvilgiu. Kitų teisės aktų nuostatų subsidiarus taikymas VPĮ naudai pasireiškia tuo, kad pirmiausia reikia taikyti galiojančias VPĮ nuostatas, o visos kitos teisės normos taikytinos tais atvejais, kai VPĮ tam tikras klausimas nereguliuojamas arba VPĮ normose įtvirtintos blanketinės (nukreipiančios) nuostatos. Aptartas specialiojo įstatymo ir kitų teisės aktų nuostatų subsidiaraus taikymo pobūdis neeliminuoja privalomų reikalavimų, įtvirtintų ne VPĮ, taikymo^[223].

Būtent VPĮ 2 straipsnio 49 dalies normoje yra nurodyta VPĮ ir kitų teisės aktų subsidiaraus taikymo taisyklė. Tai reiškia, kad kituose teisės aktuose reglamentuojami terminai ir kategorijos viešųjų pirkimų teisinėje sistemoje nėra iš naujo kuriamos, o yra vartojamos tokios, kokios įtvirtintos kituose šaltiniuose.

 

Pavyzdys

VPĮ 17 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad perkančioji organizacija, veikianti gynybos srityje arba srityse, kurios laikomos nacionaliniam saugumui užtikrinti strategiškai svarbių ūkio sektorių dalimi, atlikdama su nacionaliniu saugumu susijusių prekių, paslaugų ar darbų pirkimus, įvertina visus galinčius kelti grėsmę nacionalinio saugumo interesams rizikos veiksnius ir sprendžia, ar šiuose pirkimuose gali dalyvauti tiekėjai ir jo subtiekėjai, kurie nėra registruoti (jeigu tiekėjas ar subtiekėjas yra fizinis asmuo – nuolat gyvenantys) ES valstybėje narėje, Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos valstybėje narėje ar trečiojoje šalyje, pasirašiusioje VPĮ 17 straipsnio 4 dalyje nurodytus tarptautinius susitarimus (detaliau žiūrėti VPĮ 17 straipsnio 5 dalies komentarą).

Atitinkamai, siekiant suprasti nurodytos normos reikšmę ir prasmę, reikia atskleisti, ką reiškia sąvokos „nacionaliniam saugumui užtikrinti strategiškai svarbūs ūkio sektoriai“ ir „nacionalinio saugumo interesai“, tačiau VPĮ 2 straipsnio 1–48 dalyse jos nėra atskirai apibrėžtos. Nurodytų sąvokų reikšmės yra apibrėžtos NSUSOAĮ.

NSUSOAĮ 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad  „nacionaliniam saugumui užtikrinti strategiškai svarbus ūkio sektorius“ – LR valstybei ir visuomenei ypač svarbios veiklos, kurią nutraukus, sutrikdžius, apribojus ar nustojus vystyti gali būti pažeisti nacionalinio saugumo interesai, sritis; o pagal NSUSOAĮ 2 straipsnio 7 dalį „nacionalinio saugumo interesai“ – saugomi gyvybiniai ir pirmaeiliai valstybės saugumo interesai, kaip jie suprantami Nacionalinio saugumo strategijoje, transeuropinės infrastruktūros plėtra bei LR įstatymuose įtvirtinti esminiai visuomenės interesai, įskaitant svarbiausių bendrus interesus atitinkančių paslaugų teikimą ir kita.

Taigi, šiuo atveju aiškinant ir taikant VPĮ 17 straipsnio 5 dalies normą, turi būti vadovaujamasi NSUSOAĮ 2 straipsnio 4 ir 7 dalyse nurodytų sąvokų reikšmėmis.

 

---