100 straipsnis. Pirkimų valdyme dalyvaujančios institucijos

1. Formuojant Europos Sąjungos pirkimų politiką dalyvauja, Europos Sąjungos pirkimų teisę į nacionalinę teisę perkelia, valstybės pirkimų politiką formuoja ir jos įgyvendinimą organizuoja, koordinuoja ir kontroliuoja ministerija, pagal savo nuostatus atsakinga už pirkimų, atliekamų vandentvarkos, energetikos, transporto ar pašto paslaugų srities perkančiųjų subjektų, politikos formavimą.

2. Pirkimų politiką įgyvendina Viešųjų pirkimų tarnyba.

3. Pirkimų priežiūrą atlieka Viešųjų pirkimų tarnyba ir kitos valstybės institucijos pagal kompetenciją, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu įgalioti Europos Sąjungos ar atskirų valstybių finansinę paramą administruojantys viešieji juridiniai asmenys pagal kompetenciją.

4. Mutatis mutandis taikomo Viešųjų pirkimų įstatymo 46 straipsnio 4 dalies 1 punkte nurodytų tiekėjų susitarimų, kuriais iškreipiama pirkime dalyvaujančių tiekėjų konkurencija, nustatymo klausimais perkančiuosius subjektus konsultuoja ir metodinę pagalbą teikia Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba.

5. Šio įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nurodytų interesų konfliktų nustatymo gaires rengia Vyriausioji tarnybinės etikos komisija.

6. Informaciją į kitų valstybių narių institucijų, perkančiųjų subjektų ar tiekėjų paklausimus dėl šio įstatymo 50, 51, 52, 59, 60, 61 ir 66 straipsnių teikia valstybės institucijos ir įstaigos pagal kompetenciją ir kiti asmenys, išduodantys dokumentus, susijusius su šioje dalyje nurodytų straipsnių nuostatų taikymu. Teikiant šią informaciją negali būti atskleidžiama konfidenciali informacija ir turi būti užtikrinama asmens duomenų apsauga pagal įstatymų reikalavimus.

7. Sprendimų, kuriuos priėmė teismas pagal šio įstatymo 112 straipsnio 2 dalį, kopijas per Centrinę viešųjų pirkimų informacinę sistemą Viešųjų pirkimų tarnybai teikia Nacionalinė teismų administracija.

8. Perkančiųjų subjektų neatlygintiną prieigą prie dokumentų ar informacijos, patvirtinančios tiekėjo pašalinimo pagrindų nebuvimą, per Centrinę viešųjų pirkimų informacinę sistemą teikia tokius duomenis tvarkančios pagal mutatis mutandis taikomo Viešųjų pirkimų įstatymo 51 straipsnio 8 dalį į Viešųjų pirkimų tarnybos sudaromą sąrašą įtrauktos institucijos.

9. Duomenis apie pirkimo sutarčių ir vidaus sandorių vykdymą iš informacinės sistemos „E. sąskaita“ į Centrinę viešųjų pirkimų informacinę sistemą teikia valstybės įmonė Registrų centras. Informaciją, kuri turi būti teikiama pagal šį reikalavimą, nustato Viešųjų pirkimų tarnyba.

10. Šio įstatymo 50 straipsnio 2 dalyje nurodytą informaciją, reikalingą įvertinti, ar perkančiojo subjekto, veikiančio gynybos srityje, ketinama sudaryti pirkimo sutartis keltų grėsmę nacionalinio saugumo interesams pagal perkančiojo subjekto kreipimąsi teikia kompetentingos institucijos, vadovaudamosi Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatyme nurodytais sandorių atitikties nacionalinio saugumo interesams kriterijais. Šio įstatymo 50 straipsnio 2 dalyje nurodytos informacijos vertinimas, ar perkančiojo subjekto, valdančio ypatingos svarbos informacinę infrastruktūrą ar veikiančio srityse, kurios laikomos nacionaliniam saugumui užtikrinti strategiškai svarbių ūkio sektorių dalimi, ketinama sudaryti pirkimo sutartis keltų grėsmę nacionalinio saugumo interesams, atliekamas Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymo nustatyta tvarka.

 

PĮ 100 straipsnyje yra įtvirtintas pirkimų valdyme dalyvaujančių institucijų sąrašas. Pirkimai yra svarbi priemonė, kuri, kartu su kitomis, padeda spręsti viešosios politikos klausimus, tokius kaip socialinės atskirties mažinimas, darbo vietų kūrimas, aplinkos tvarumo didinimas ir panašiai. Tai – bendrosios rinkos pagrindas ir svarbiausias investavimo būdas^[1]. Efektyvus pirkimų vykdymas ne tik užtikrina racionalų lėšų panaudojimą, skatina ekonomiką, tačiau, kaip nurodyta, prisideda ir prie kitų politikos tikslų: mažina socialinę atskirtį, remia ekologiją, inovacijas ir taip prisideda prie aplinkos tvarumo didinimo. Šiai sričiai daug dėmesio skiria Europos Komisija, tarptautinės organizacijos (Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO), Europos Sąjungos iniciatyva „Parama valdysenos ir valdymo gerinimui“ (SIGMA), leisdamos rekomendacijas dėl pirkimų, analizuodamos ir apibendrindamos skirtingų šalių patirtį ir formuodamos gerąją praktiką, aiškindamos Europos Komisijos direktyvų reikalavimus.

Pagal pirkimų vertę, dalyvių skaičių ir aplinką, kurioje jie vykdomi, pirkimų sistema yra sudėtingas mechanizmas, kurio efektyviam veikimui užtikrinti būtina, kad kiekvienas sistemos dalyvis aiškiai suprastų savo pareigas ir atsakomybes, tinkamai ir laiku vykdytų jam paskirtas funkcijas. Pirkimų sistemą sudaro šie subjektai: pirkimų politikos formuotojai, politikos įgyvendintojai, pirkimus vykdantys subjektai, tiekėjai, priežiūros ir kontrolės, teisėsaugos institucijos. Esant teisminiam ginčui, sistemą papildo įvairių instancijų teismai, aiškinantys PĮ nuostatas ir prisidedantys prie pirkimų praktikos formavimo^[2].

PĮ 100 straipsnyje įtvirtintas būtent nacionalinių institucijų sąrašas. Tam tikros nacionalinės institucijos turi išimtinę Lietuvos pirkimų politikos įgyvendinimo kompetenciją (pavyzdžiui, Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos koordinavimo komisija (detaliau žiūrėti PĮ 100 straipsnio 10 dalies komentarą), kitais atvejais atitinkamos funkcijos yra padalijamos tarp kelių institucijų (pavyzdžiui, tarp skirtingų ministerijų pagal kompetenciją (detaliau žiūrėti PĮ 100 straipsnio 1 dalies komentarą).

 

1. PĮ 100 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta institucija, atsakinga už pirkimų politikos formavimą. Lietuvos pirkimų politika yra neatsiejama nuo Europos Sąjungos pirkimų politikos. Politikos formuotojai privalo atsižvelgti į Europos Sąjungos norminiuose dokumentuose pirkimams keliamus tikslus ir reikalavimus bei juos integruoti į nacionalinę teisinę sistemą. Taigi, pagal PĮ 100 straipsnio 1 dalį už dalyvavimą formuojant Europos Sąjungos pirkimų politiką, Europos Sąjungos pirkimų teisės į nacionalinę teisę perkėlimą, valstybės pirkimų politikos formavimą ir jos įgyvendinimo organizavimą, koordinavimą ir kontroliavimą yra atsakinga Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerija^[3].

Ekonomikos ir inovacijų ministerija yra valstybės įstaiga. Ekonomikos ir inovacijų ministerija įpareigota formuoti valstybės politiką, organizuoti, koordinuoti ir kontroliuoti jos įgyvendinimą, o įstatymų nustatytais atvejais – ją įgyvendinti pavestose valdymo srityse (Ekonomikos ir inovacijų ministerijos nuostatų 1 straipsnis)^[4]. Formuojant politiką, ministerijai pavesta: teikti Vyriausybei pasiūlymus dėl pirkimų sistemos tobulinimo ir plėtros, pirkimų skaidrumo, efektyvumo didinimo, konkurencijos pirkimuose skatinimo, palankesnių sąlygų smulkiojo ir vidutinio verslo subjektams dalyvauti pirkimuose sudarymo, darniųjų, inovatyvių pirkimų skatinimo, perėjimo prie visiškai elektroninių pirkimų, pirkimų centralizavimo tobulinimo, veiksmingos pirkimų kontrolės ir pažeidimų prevencijos, veiksmingo pirkimų ginčų proceso; nagrinėti perkančiųjų subjektų, tiekėjų ir asocijuotų verslo struktūrų keliamas pirkimų teisinio reguliavimo problemas, analizuoti kitų valstybių patirtį pirkimų srityje (Ekonomikos ir inovacijų ministerijos nuostatų 8 straipsnis)^[5].

Pirkimų politika glaudžiai susijusi su kitomis valdymo sritimis, tokiomis kaip aplinkos apsauga, nacionalinis saugumas ir gynyba, inovacijos, energijos vartojimo efektyvumas ir kita. Formuojant pirkimų politiką, būtina išmanyti atskiras valdymo sritis ir atitinkamoms kompetentingoms institucijoms įsitraukti į procesą. Dėl to, nors komentuojamame PĮ 100 straipsnio 1 dalyje aiškiai nenurodyta, formuojant politiką, be Ekonomikos ir inovacijų ministerijos, pagal kompetenciją dalyvauja ir kitos institucijos, t. y. Aplinkos, Krašto apsaugos, Energetikos ar Susisiekimo ministerijos ir t.t. Taigi, Ekonomikos ir inovacijų ministerijos veikla apima atskirų priemonių vykdymą, pirkimų teisės aktų ir jų pakeitimų projektų rengimą, kuriame dalyvauja kitos institucijos ir teikia pastabas pagal kompetenciją (pavyzdžiui, Aplinkos ministerija yra atsakinga už Žaliųjų pirkimų politikos formavimą^[6], be to, pastabas dėl PĮ ar jo pakeitimo projektų, taip pat pačius pakeitimų projektus gali rengti ir teikti taip pat kitos ministerijos).

 

Pavyzdys

Ekonomikos ir inovacijų ministerija yra įsteigusi Viešųjų pirkimų sistemos funkcionavimo stebėsenos komisiją, kurios sudėtyje yra visų viešųjų pirkimų politikos formavime ir įgyvendinime dalyvaujančių institucijų ir aktyviausių socialinių partnerių atstovai. Šios komisijos tikslas – vykdyti viešųjų pirkimų sistemos funkcionavimo stebėseną, nagrinėti viešųjų pirkimų reguliavimo taikymo praktikoje kylančias problemas, teikti pasiūlymus Ekonomikos ir inovacijų ministerijai dėl teisinio reguliavimo tobulinimo ir (ar) dėl efektyvesnio viešųjų pirkimų sistemos funkcionavimo priemonių. Viešųjų pirkimų sistemos funkcionavimo stebėsenos komisijoje taip pat siekiama rasti vieno tiekėjo pirkimų problemos sprendimus, aptarti centralizuotus pirkimus, administracinės naštos mažinimo aspektus supaprastintuose pirkimuose ir kitus praktikoje iškylančius aktualius klausimus^[7].

 

2. PĮ 100 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta pagrindinė institucija, atsakinga už pirkimų politikos įgyvendinimą. Pagrindinė pirkimų politiką įgyvendinanti institucija yra VPT, tačiau ji nėra vienintelė, kadangi pirkimų politikos įgyvendinime dalyvauja ir kitos institucijos (detaliau žiūrėti PĮ 100 straipsnio 3 dalies komentarą).

 

Pavyzdys

Valstybės įmonė Registrų centras kartu su partneriais Ekonomikos ir inovacijų ministerija, UAB „Alna Software“, UAB „Skaitos kompiuterių servisas“, UAB „Sistemų integracijos sprendimai“ ir Asociacija „Infobalt“ nuo 2017 m. rugsėjo mėn. įgyvendina Europos infrastruktūros tinklų priemonės finansuojamą projektą „eInvoicing Cross-Border LT“. Projekto tikslas – modernizuoti valstybinę informacinę sistemą „E. Sąskaita“ taip, kad būtų sukurtos priemonės įgyvendinti Direktyvą 2014/55/ES dėl elektroninių sąskaitų faktūrų naudojimo viešuosiuose pirkimuose. Įgyvendinant šią direktyvą, turi būti sudarytos teisinės ir techninės galimybės perkančiosioms organizacijoms ir perkantiesiems subjektams priimti ir apdoroti 2017 m. spalio mėn. paskelbtą Europos elektroninių sąskaitų faktūrų standartą EN 16931-1:2017 atitinkančias elektronines sąskaitas faktūras^[8].

 

VPT yra Lietuvos Respublikos valstybės įstaiga (Viešųjų pirkimų tarybos nuostatų 1 straipsnis)^[9]. VPT paskirtis – įgyvendinti viešųjų pirkimų, pirkimų, atliekamų vandentvarkos, energetikos, transporto ar pašto paslaugų srities perkančiųjų subjektų, ir koncesijų politiką ir prižiūrėti, kaip laikomasi VPĮ, GPĮ, PĮ ir KĮ (Viešųjų pirkimų tarybos nuostatų 2 straipsnis)^[10].

VPT yra svarbi pirkimų sistemos dalis, kurios veikla daro didelę įtaką pirkimų sistemos efektyvumui. VPT funkcijos, įskaitant, bet neapsiribojant – rengti ir (arba) priimti PĮ ir kituose įstatymuose nurodytus teisės aktus, teikti metodinę pagalbą, rengti PĮ taikymui ir įgyvendinimui reikalingas rekomendacijas bei gaires ir kt. (Viešųjų pirkimų tarybos nuostatų 9 straipsnis^[11], VPĮ 95 straipsnis).

VPT veiklos sritys, įgyvendinant pirkimų politiką, yra ūkio subjektų priežiūra, teisės aktų pažeidimų prevencija, metodinė pagalba, mokymai, konsultavimas, statistika ir analizė, CVP IS administravimas, bendradarbiavimas, viešo intereso gynimas, tarptautinis bendradarbiavimas^[12]. Visos VPT funkcijos, organizacinė ir valdymo struktūra bei kompetencija reglamentuojama PĮ 101 straipsnyje (detaliau žiūrėti PĮ 101 straipsnio komentarą).

 

3. PĮ 100 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos pirkimų priežiūrą atliekančios institucijos. Pirkimų priežiūrą atlieka VPT ir kitos valstybės institucijos pagal savo kompetenciją (pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos valstybės kontrolė), taip pat Vyriausybės nutarimu^[13] įgalioti Europos Sąjungos ar atskirų valstybių finansinę paramą administruojantys viešieji juridiniai asmenys pagal savo kompetenciją. Pažymėtina, kad viena iš pagrindinių VPT funkcijų yra vykdyti PĮ ir su jo įgyvendinimu susijusių teisės aktų pažeidimų prevenciją, prižiūrėti, kaip laikomasi šių teisės aktų reikalavimų, įskaitant šių teisės aktų reikalavimus, vykdant pirkimo sutartis ir PĮ 19 straipsnyje nurodytus vidaus sandorius (detaliau žiūrėti PĮ 101 straipsnio 1 dalies 2 punkto komentarą); pagal VPT kompetenciją nagrinėti administracinių nusižengimų bylas (detaliau žiūrėti PĮ 101 straipsnio 1 dalies 3 punkto komentarą).

Tuo tarpu Lietuvos Respublikos finansų ministerija yra atsakinga už Europos Sąjungos fondų investicijų veiksmų programos vykdymą ir įgyvendinimą. Atitinkamai Vyriausybės nutarimu^[14] įgaliotos įgyvendinančios institucijos, atsakingos už Europos Sąjungos fondų investicijų veiksmų programos techninės paramos prioritetų įgyvendinimą, vykdomų pirkimų priežiūrą (VšĮ Centrinė projektų valdymo agentūra (CPVA), Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos aplinkos projektų valdymo agentūra (APVA), Europos socialinio fondo agentūra (ESFA), VšĮ Lietuvos verslo paramos agentūra (LVPA). Pavyzdžiui, Finansų ministerijai pavaldi CPVA yra atsakinga už patikimo finansinės paramos (lėšų) panaudojimo, efektyvaus programų ir projektų valdymo užtikrinimą. CPVA strateginiai tikslai: (i) užtikrinti tinkamą Europos Sąjungos, tarptautinių institucijų, valstybės ir kitų lėšų panaudojimą, orientuojantis į CPVA administruojamų projektų rezultatus; (ii) vykdyti viešojo ir privataus sektoriaus partnerystės bei su viešosiomis investicijomis susijusias konsultavimo funkcijas; (iii) skleisti projektų ir programų, finansuojamų iš Europos Sąjungos, tarptautinių institucijų, valstybės ir kitų lėšų, administravimo ir pirkimų sistemos tobulinimo patirtį, inicijuojant arba vykdant (dalyvaujant) patirties sklaidos projektus^[15]. Atitinkamai, vykdant strateginius tikslus, CPVA viena iš funkcijų yra pirkimų priežiūra (tikrinimas) (CPVA įstatų 11 punktas)^[16]. Tai yra įprastinės pagal minėtą Vyriausybės nutarimą įgyvendinančiųjų institucijų atliekamos funkcijos.

Kiekvienos iš nurodytų institucijų nėra viena kitai atskaitingos ar pavaldžios, o vykdo būtent joms priskirtinas funkcijas, taip pat – ir pirkimų priežiūrą pagal savo kompetenciją. Nurodytų institucijų kompetencijų pasidalijimas yra nustatytas Atsakomybės ir funkcijų paskirstymo tarp institucijų, įgyvendinant 2014 – 2020 metų Europos Sąjungos fondų investicijų veiksmų programą, taisyklėse^[17]. Pažymėtina, kad tą patį pirkimą vienu metu gali tikrinti, pavyzdžiui, tiek VPT, tiek CPVA ir pan. Tą pati pirkimą taip pat vienu metu gali tikrinti ir skirtingos agentūros, pavyzdžiui, CPVA ir APVA, jeigu pirkimas yra finansuojamas iš šaltinių, kuriuos administruoja abi tikrinančios agentūros. Tais atvejais, kai kelios institucijos, tikrindamos tą patį projektą, nesutaria dėl atitinkamo pažeidimo su projekto vykdytoju, jos kreipiasi į VPT dėl išvados šiuo klausimu pateikimo. Atsižvelgiant į dabartinį reguliavimą, komentaro autorių nuomone, siekiant išvengti dvigubo tikrinimo procedūrų, dabartinė sistema ir kompetencijų pasidalijimas tarp institucijų yra taisytinas.

Papildomai pažymėtina, kad kasacinio teismo išaiškinta, jog pirkimo procedūrų teisėtumas ir perkančiųjų subjektų veiksmų pagrįstumas yra svarbus visuomenės interesas. Dėl to VPT, kaip viešąjį interesą ginančiai institucijai, suteikta teisė inicijuoti ieškinius viešajam interesui ginti dėl pirkimo procedūrų teisėtumo^[18]. Atitinkamai prie pirkimų priežiūros tam tikra prasme prisideda ir teismai. Kitaip tariant, nors teismai nėra administracinės priežiūros subjektai, tačiau tai yra peržiūros institucijos. Taigi, teismai atlieka pirkimų priežiūrą bendrąja prasme, pagal kompetenciją nagrinėdami pirkimų bylas ir formuodami teismų praktiką pirkimų srityje.

Pirkimų priežiūrą pagal kompetenciją taip pat vykdo teisėsaugos institucijos, atlikdamos nusikalstamų veikų ir korupcijos pobūdžio nusikalstamų veikų pirkimų srityje tyrimus, įgyvendindamos prevencines ir antikorupcines priemones (pavyzdžiui, jei VPT, pagal savo kompetenciją atlikdama tyrimą, identifikuoja, kad vykdant pirkimo procedūras, galimai buvo padarytas baudžiamasis nusižengimas ar nusikaltimas, tokiu atveju VPT turėtų kreiptis į ikiteisminio tyrimo instituciją, pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybą (STT), Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (FNTT) (ją informuoti) atitinkamam tyrimui pradėti).

 

4. PĮ 100 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba yra atsakinga už perkančiųjų subjektų konsultavimą ir metodinės pagalbos teikimą, nustatant pagal analogiją taikomus VPĮ 46 straipsnio 4 dalies 1 punkte nurodytus tiekėjų susitarimus, kuriais iškreipiama pirkime dalyvaujančių tiekėjų konkurencija (detaliau žiūrėti VPĮ 46 straipsnio 4 dalies 1 punkto komentarą).

Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba yra savarankiška valstybės įstaiga, atskaitinga Lietuvos Respublikos Seimui, vykdanti valstybinę konkurencijos politiką ir prižiūrinti, kaip laikomasi įstatymų, kurių priežiūra pavesta Konkurencijos tarybai, reikalavimų. Institucijos teisinė autonomija, įtvirtinta Konkurencijos įstatyme, garantuoja priimamų sprendimų nešališkumą^[19]. Konkurencijos tarybos funkcijos, be kita ko, apima Konkurencijos įstatymo ir kitų įstatymų pažeidimų tyrimą bei nagrinėjimą, sankcijas pažeidėjams įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka taikymą^[20]. Taigi, Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba gali, pirma, pati atlikti Konkurencijos įstatymo pažeidimo tyrimus, antra, teikti savo neįpareigojančias išvadas, kurios gali būti svarbios perkantiesiems subjektams, priimant sprendimus ir vėliau sprendžiant dėl jų teisėtumo^[21].

 

5. PĮ 100 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta institucija, rengianti PĮ 33 straipsnio 1 dalyje nurodytų Viešuosiuose pirkimuose kylančių interesų konfliktų nustatymo gaires, t. y. Vyriausioji tarnybinės etikos komisija (detaliau žiūrėti PĮ 33 straipsnio 1 dalies komentarą). Vyriausioji tarnybinės etikos komisija (VTEK) yra Lietuvos Respublikos Seimo įsteigta ir jam atskaitinga kolegiali institucija, kurios paskirtis – užtikrinti, kad valdžios įstaigos ir jose dirbantys asmenys etiškai tarnautų žmonėms. VTEK uždaviniai yra: (i) padėti asmenims deklaruoti privačius interesus ir juos derinti su viešaisiais interesais; (ii) užtikrinti, kad asmenys skaidriai darytų įtaką teisėkūrai; (iii) įgyvendinant Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatyme nustatytus įgaliojimus, užkirsti kelią atsirasti ir plisti korupcijai; (iv) įgyvendinant Lietuvos Respublikos valstybės politikų etikos kodekse nustatytus įgaliojimus, padėti valstybės politikams viešajame gyvenime elgtis etiškai; (v) koordinuoti tarnybinės etikos politikos formavimą valstybės ir savivaldybių institucijose ir įstaigose bei kituose viešojo sektoriaus subjektuose; (vi) atlikti privačių interesų deklaravimo stebėseną, interesų konfliktų rizikos vertinimą ir valdymą, pažeidimų prevenciją valstybės ir savivaldybių institucijose ir įstaigose, kituose viešojo sektoriaus subjektuose ir kituose Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatyme nurodytuose juridiniuose asmenyse, kuriuose dirba deklaruojantys asmenys (Lietuvos Respublikos Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 2 straipsnio 2 dalis).

 

6. PĮ 100 straipsnio 6 dalyje įtvirtintos institucijos, teikiančios informaciją į kitų valstybių narių institucijų, perkančiųjų subjektų ar tiekėjų paklausimus dėl PĮ 50, 51, 52, 59, 60, 61 ir 66 straipsnių nuostatų taikymo (detaliau žiūrėti PĮ 50, 51, 52, 59, 60, 61 ir 66 straipsnių komentarus). PĮ 100 straipsnio 6 dalyje šios institucijos nėra konkrečiai įvardintos ir nėra pateiktas jų sąrašas, taigi, reikalingą informaciją kiekvienu iš nurodytų atveju teikia skirtingos institucijos pagal savo kompetenciją (pavyzdžiui, informaciją dėl pašalinimo pagrindų nebuvimo pagal PĮ 59 straipsnį, atsižvelgiant į konkretų pašalinimo pagrindą, teikia Konkurencijos taryba, VĮ Registrų centras, Informatikos ir ryšių departamentas ir kitos institucijos ar asmenys).

Institucija ar asmuo, teikiantis informaciją, reikalingą pagal PĮ 50, 51, 52, 59, 60, 61 ir 66 straipsnių nuostatas, privalo užtikrinti teikiamos konfidencialios informacijos (CK 1.116 straipsnis, PĮ 32 straipsnis (detaliau žiūrėti PĮ 32 straipsnio komentarą) bei asmens duomenų apsaugą (Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas). Atitinkamai Reglamento 2016/679 83 straipsnyje įtvirtinta, kad, siekiant užtikrinti saugumą ir užkirsti kelią šį reglamentą pažeidžiančiam duomenų tvarkymui, duomenų valdytojas arba duomenų tvarkytojas turėtų įvertinti su duomenų tvarkymu susijusius pavojus ir įgyvendinti jo mažinimo priemones, pavyzdžiui, šifravimą. Šiomis priemonėmis turėtų būti užtikrintas tinkamo lygio saugumas, įskaitant konfidencialumą, atsižvelgiant į techninių galimybių išsivystymo lygį ir įgyvendinimo sąnaudas pavojų ir saugotinų asmens duomenų pobūdžio atžvilgiu. Vertinant pavojų duomenų saugumui, reikėtų atsižvelgti į pavojus, kurie kyla tvarkant asmens duomenis, pavyzdžiui, į tai, kad persiųsti, saugomi ar kitaip tvarkomi duomenys gali būti netyčia arba neteisėtai sunaikinti, prarasti, pakeisti, be leidimo atskleisti arba be leidimo prie jų gauta prieiga, ir dėl to gali būti padarytas kūno sužalojimas, materialinė ar nematerialinė žala.

 

7. PĮ 100 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta, kad Nacionalinė teismų administracija yra atsakinga už teismų sprendimų, kuriais buvo nuspręsta nepripažinti pirkimo sutarties ar preliminariosios sutarties negaliojančia ir taikyti alternatyvias sankcijas (detaliau žiūrėti PĮ 112 straipsnio 2 dalies komentarą), kopijų VPT įteikimą per CVP IS.

Nacionalinė teismų administracija yra teismus ir teismų savivaldos institucijas aptarnaujanti biudžetinė įstaiga, kurios paskirtis – pagal kompetenciją užtikrinti teismų ir teismų savivaldos institucijų administracinę ir organizacinę veiklą (Lietuvos Respublikos nacionalinės teismų administracijos įstatymo 1 straipsnis). Viena iš pagrindinių Nacionalinės teismų administracijos veiklos sričių, be kita ko, yra visuomenės informavimas (Lietuvos Respublikos nacionalinės teismų administracijos įstatymo 2 straipsnis). Nacionalinė teismų administracija turi laiku ir tinkamai informuoti visuomenę, žiniasklaidą, taip pat – valstybės ir savivaldybės institucijas ir įstaigas apie teismų savivaldos institucijų, Nacionalinės teismų administracijos, teismų veiklą bei jų priimamus sprendimus^[22].

 

8. PĮ 100 straipsnio 8 dalyje^[23] įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikos įmonės ir institucijos, kompetentingos išduoti pagal analogiją taikomo VPĮ 51 straipsnio 2 dalyje nurodytus tiekėjo pašalinimo pagrindų nebuvimą patvirtinančius dokumentus (pavyzdžiui, VĮ Registrų centras, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Informatikos ir ryšių departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir kt.) turi suteikti perkančiosioms organizacijoms neatlygintiną prieigą per CVP IS prie šių dokumentų ar informacijos. Tokių įmonių ir institucijų sąrašą sudaro VPT^[24] (detaliau žiūrėti VPĮ 51 straipsnio 2 ir 8 dalių komentarus).

 

9. PĮ 100 straipsnio 9 dalyje įtvirtinta, kad duomenis apie pirkimo sutarčių ir vidaus sandorių vykdymą iš informacinės sistemos „E. sąskaita“ į CVP IS teikia VĮ Registrų centras, kitaip tariant, VĮ Registrų centras teikia elektroninę paslaugą „E. sąskaita“^[25]. Informacinė sistema „E. sąskaita“ – valstybės informacinė sistema, skirta informacinių technologijų priemonėmis parengti, pateikti ir išsaugoti, bet neapsiribojant, su pirkimų sutarčių, sudarytų pagal PĮ, bei vidaus sandorių vykdymu susijusias sąskaitas už įsigyjamas prekes, paslaugas ir darbus, taip pat gauti informaciją apie pateiktų sąskaitų apmokėjimą^[26]. Nurodytos informacijos iš informacinės sistemos „E. sąskaita“ teikimas prisideda prie pirkimų skaidrumo principo užtikrinimo, kadangi, tokiu būdu VPT turi techninę galimybę gauti pirkimo–pardavimo sutarties bei vidaus sandorių vykdymo informaciją, kuri reikalinga užtikrinti tokių sutarčių vykdymo kontrolę. Informaciją, kuri turi būti teikiama pagal šį reikalavimą, nustato VPT.

 

10. PĮ 100 straipsnio 10 dalyje įtvirtinta, kad informaciją, kuri reikalinga įvertinti, ar perkančiojo subjekto, veikiančio gynybos srityje, ketinama sudaryti pirkimo sutartis keltų grėsmę nacionalinio saugumo interesams, pagal perkančiojo subjekto kreipimąsi teikia institucijos pagal kompetenciją (detaliau žiūrėti PĮ 50 straipsnio 2 dalies komentarą). Vertinimą dėl ketinamos sudaryti sutarties atitikties nacionalinio saugumo interesams atlieka Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos koordinavimo komisija, kuri veikia pagal Vyriausybės patvirtintą Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos koordinavimo komisijos darbo tvarkos aprašą.

Komisija įgaliota atlikti nacionaliniam saugumui svarbios įmonės ketinamo sudaryti ar sudaryto sandorio patikrą, duoti sutikimą pirmos ir antros kategorijų nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įmonių reorganizavimo, pertvarkymo, restruktūrizavimo ar likvidavimo procesų įgyvendinimui. Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos koordinavimo komisijos darbo tvarkos apraše nustatyti kreipimosi į komisiją pagrindai, būtini pateikti dokumentai, investuotojų patikros dėl atitikties nacionalinio saugumo interesams vykdymo procedūros ir komisijos sprendimų priėmimo tvarka. Vertinimas dėl ketinamos sudaryti sutarties atitikties nacionalinio saugumo interesams atliekamas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatyme įtvirtintais kriterijais bei tvarka.

 

---