6 straipsnis. Specialūs atvejai, kai šio įstatymo reikalavimai netaikomi paslaugų pirkimams

Šio įstatymo reikalavimai netaikomi:

1) žemės, esamų pastatų ar kitų nekilnojamųjų daiktų įsigijimui arba nuomai bet kokiomis finansinėmis priemonėmis ar teisių į šiuos daiktus įsigijimui. Tokių pirkimų tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė;

2) radijo ir audiovizualinės žiniasklaidos programų, jų sukūrimo, gaminimo pirkimams, kai tokius pirkimus atlieka radijo programų transliuotojas ar visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugos teikėjas, bei radijo ir audiovizualinės žiniasklaidos programų transliavimo eteryje laiko, kai sutartis sudaroma su radijo programų transliuotoju ar visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugos teikėju, pirkimams. Šių pirkimų tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė;

3) arbitražo ir taikinimo paslaugų pirkimams;

4) šių teisinių paslaugų pirkimams:

a) atstovavimo arbitražo ar taikinimo procese, vykstančiame valstybėje narėje, trečiojoje šalyje arba tarptautinėje arbitražo ar taikinimo institucijoje, arba atstovavimo teisminiame procese, vykstančiame valstybės narės ar trečiosios šalies teismuose, tribunoluose ar viešosiose institucijose arba tarptautiniuose teismuose, tribunoluose ar institucijose. Šio įstatymo reikalavimai netaikomi šiame papunktyje nurodytų paslaugų pirkimams tik tuo atveju, jeigu tokias paslaugas teikia advokatas ar kitas teisininkas, kaip apibrėžta 1977 m. kovo 22 d. Tarybos direktyvos 77/249/EEB, skirtos padėti teisininkams veiksmingai naudotis laisve teikti paslaugas (OL 2004 m. specialusis leidimas, 6 skyrius, 1 tomas, p. 52), su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2013 m. gegužės 13 d. Tarybos direktyva 2013/25/ES (OL L 158, 2013, p. 368), (toliau – Direktyva 77/249/EEB) 1 straipsnyje;

b) teisinių konsultacijų, reikalingų rengiantis šio punkto a papunktyje nurodytiems veiksmams, arba jeigu yra konkrečių požymių ar didelė tikimybė, kad klausimas bus nagrinėjamas arbitražo, taikinimo ar teisminėje institucijoje. Šio įstatymo reikalavimai netaikomi šiame papunktyje nurodytų paslaugų pirkimams tik tuo atveju, jeigu tokias paslaugas teikia advokatas ar kitas teisininkas, kaip apibrėžta Direktyvos 77/249/EEB 1 straipsnyje;

c) notaro teikiamų dokumentų tvirtinimo ir liudijimo paslaugų;

d) patikėtinių, globėjų (rūpintojų) teikiamų teisinių paslaugų ar kitų teisinių paslaugų, kurių teikėjus skiria teismas arba tribunolas arba jie skiriami įstatymuose nustatytais pagrindais vykdyti specialių teismo prižiūrimų užduočių;

e) kitų teisinių paslaugų, susijusių su viešosios valdžios funkcijų atlikimu, kurių teikėjai yra skiriami ar atrenkami tokiu būdu, kuris dėl nuo perkančiosios organizacijos nepriklausančių priežasčių viešųjų pirkimų taisyklėmis negali būti reglamentuojamas;

5) finansinių paslaugų, susijusių su vertybinių popierių arba kitų finansinių priemonių emisija, pardavimu, pirkimu ar perleidimu, pirkimams;

6) centrinio banko paslaugų ir veiksmų, atliekamų su Europos finansinio stabilumo fondu ir Europos stabilumo mechanizmu, pirkimams;

7) paskoloms, susijusioms ar nesusijusioms su vertybinių popierių arba kitų finansinių priemonių emisija, pardavimu, pirkimu ar perleidimu;

8) darbo sutartims;

9) ne pelno siekiančių organizacijų ar asociacijų teikiamų civilinės gynybos, civilinės saugos ir ekstremaliųjų situacijų prevencijos paslaugų, kurių BVPŽ kodai yra 75250000-3, 75251000-0, 75251100-1, 75251110-4, 75251120-7, 75252000-7, 75222000-8, 98113100-9 ir 85143000-3 (išskyrus greitosios pagalbos paslaugas, skirtas pacientams vežti), pirkimams;

10) viešojo keleivinio transporto geležinkeliais arba metro paslaugų pirkimams;

11) paslaugų, kurių BVPŽ kodai yra 79341400-0 (reklamos kampanijų paslaugos), 92111230-3 (propagandinių filmų gamyba) ir 92111240-6 (propagandinių vaizdajuosčių gamyba), skirtų politinei kampanijai, pirkimams, kai pirkimą atlieka politinė partija;

12) paslaugų, kai jas perkančioji organizacija perka iš kitos perkančiosios organizacijos arba iš perkančiųjų organizacijų asociacijos, turinčių tokioms paslaugoms teikti išimtinę teisę, suteiktą įstatymu ar paskelbtu jo įgyvendinamuoju teisės aktu, kurio nuostatos atitinka Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo nuostatas, pirkimams.

 

Komentuojamame VPĮ 6 straipsnyje^[1] yra įtvirtintas baigtinis sąrašas atvejų, kai perkančiosios organizacijos vykdomiems pirkimams nėra taikomos VPĮ normos, t. y. netaikoma VPĮ nustatyta viešųjų pirkimų tvarka. Tokiais atvejais gali būti taikomos kitais teisės aktais nustatytos taisyklės arba pirkimas vykdomas taip pat, kaip privataus subjekto.

VPĮ 6 straipsnyje įtvirtintas išimtinių atvejų sąrašas, į kurį patenkantiems pirkimams netaikytinos VPĮ nuostatos, todėl jis, kaip ir kitokio pobūdžio išimtys, aiškintinas siaurai^[2].

Pirkimai pagal VPĮ 6 straipsnyje įtvirtintas išimtis paprastai reguliuojami kitų teisės aktų, kurie taip pat nustato jų vykdymo sąlygas ir tvarką bei paprastai įtvirtina lygiateisiškumo, nediskriminavimo, proporcingumo principų užtikrinimą.

Jeigu įgyvendinant nurodytas išimtis prekės, paslaugos arba darbai yra perkami bet kokia kita teisiniu būdu (pavyzdžiui, viešuoju konkursu pagal CK), tačiau pirkimų dokumentacijoje (pavyzdžiui konkurso sąlygose) nurodyta, kad pirkimas (pavyzdžiui, konkursas), be kita ko, bus atliekamas vadovaujantis pirkimo principais, analogiškais ar tapačiais viešųjų pirkimų principams (detaliau apie viešųjų pirkimų principus žiūrėti VPĮ 17 straipsnio komentarą), perkančiosios organizacijos, net ir vykdydamos pirkimus ne pagal VPĮ, turi pagal analogiją vadovautis teismų praktika dėl viešųjų pirkimų principų aiškinimo ir taikymo ir taikyti tokios praktikos suformuluotas taisykles. Šis reikalavimas neturi lemti konkrečios VPĮ nuostatose nustatytos tvarkos taikymo, t. y. jis nereiškia, kad perkančioji organizacija privalo pradėti pirkimą pagal VPĮ. Dėl to, taikant kitų teisės aktų nuostatas (pavyzdžiui, koncesijos konkurso), atsižvelgtina į VPĮ reguliavimą ir jį aiškinančią teismų praktiką tiek, kiek atitinkamos šių teisės aktų nuostatos sutampa, o konkrečios VPĮ nuostatos ir jų aiškinimas teismų sprendimuose gali būti naudojamas ne tiesiogiai, bet pagal analogiją^[3].

 

Pavyzdys

Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija organizavo uždarą konkursą dėl pastato, esančio Londone, skirto įrengti Lietuvos Respublikos ambasadai Jungtinėje Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystėje įsigijimo. Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija nustatė reikalavimus pastato plotui, saugumo reikalavimus, o taip pat, kad pastatas būtų tinkamas be papildomų rekonstravimo, remonto darbų. Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija pirkimui netaikė VPĮ, tačiau viešai paskelbė apie pirkimą, nurodė, kad tiekėjai privalo nuosavybės teise valdyti parduodamą pastatą, taip pat buvo nurodyta pasiūlymų vertinimo tvarka, bei pažymėta, jog pasiūlymai vertinami laikantis lygiateisiškumo, nediskriminavimo bei konkurencijos užtikrinimo principų. Dėl to, aiškinant ir taikant pirkimo sąlygas, pavyzdžiui, sprendžiant dėl jų teisėtumo, turi būti atsižvelgiama į VPĮ nustatytus principus bei teismų praktiką dėl viešųjų pirkimų principų.

 

1. VPĮ 6 straipsnio 1 punkte yra įtvirtinta išimtis, kai perkančioji organizacija sudaro nekilnojamojo turto įsigijimo, nuomos ar kitų teisių į nekilnojamąjį turtą įsigijimo sutartis.

Šių sutarčių sudarymo tvarka ir procedūros reguliuojamos Žemės, esamų pastatų ar kitų nekilnojamųjų daiktų įsigijimo arba nuomos ar teisių į šiuos daiktus įsigijimo tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos vyriausybės 2017 m. gruodžio 13 d. nutarimu Nr. 1036 (toliau – Nekilnojamųjų daiktų įsigijimo aprašas). Šiame apraše detalizuojamos konkurso dėl nekilnojamojo turto įsigijimo ar nuomos ar kitų teisių į nekilnojamąjį turtą įsigijimo procedūros, sutarties sudarymo tvarka, sutarties terminai ir kt.

Komentuojama išimtimi nurodoma, kad pirkimas gali būti susijęs tiek su nekilnojamojo turto įsigijimu (pavyzdžiui, CK XXIII skyriaus 8 skirsnis „Nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutartys“), tiek su nuoma (pavyzdžiui, CK XXIX skyrius „Žemės nuoma“) ar teisių į nekilnojamąjį turtą įsigijimu. Šios sąvokos turi būti aiškinamos ES mastu, todėl nėra ribojamos sandorių rūšys^[4]. Perkančiosios organizacijos taip pat nėra apribotos, kokiu finansiniu būdu gali įsigyti (nuomoti) nurodytus objektus, kitaip tariant, nekilnojamojo turto ar teisių į jį įgijimo finansavimo šaltinis nedaro įtakos komentuojamos išimties taikymui.

Išimtis taikoma nekilnojamiesiems daiktams. CK nekilnojamojo daikto samprata: žemė, esami pastatai, kiti kilnojamieji daiktai, kuriuos nekilnojamais pripažįsta įstatymas (CK  4.2 straipsnis). Nekilnojamųjų daiktų samprata kitose valstybėse narėse turi būti aiškinama pagal tos valstybės narės teisės aktus. (išbraukta viešųjų pirkimų tarnybos 2021-09-07)

Papildyta 2021-09-07 Viešųjų pirkimų tarnybos: Buvo sprendžiamas klausimas dėl to, ar galima VPĮ 6 straipsnio 1 punkto išimtį pritaikyti įsigyjant laivus arba orlaivius, kadangi LR CK 1.98 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog „Nekilnojamiesiems daiktams taip pat prilyginami įstatymuose numatyti laivai ir orlaiviai, kuriems nustatyta privaloma teisinė registracija. Įstatymai gali pripažinti nekilnojamaisiais daiktais ir kitą turtą“

Tarnybos nuomone, laivams ir orlaiviams ši išimtis netaikoma, t.y. laivai ir orlaiviai turi būti įsigyjami vadovaujantis viešuosius pirkimus reglamentuojančiais teisės aktais.

Europos Komisijos specialistai taip pat pažymėjo, jog: „Direktyvos 2014/24/ES 10 straipsnyje (VPĮ 6 straipsnyje) numatytos direktyvos (įstatymo) taikymo srities išimtys, jis turi būti aiškinamas griežtai. Kadangi direktyvoje (įstatyme) nepateikiamas „nekilnojamojo turto“ apibrėžimas ir nėra nuorodų į kitas ES teisės nuostatas ar valstybių narių teisę šiuo atžvilgiu, reikia naudoti funkcinį aiškinimą. Direktyvos 10 straipsnyje (VPĮ 6 straipsnyje) numatytos direktyvos taisyklių taikymo išimtys tam tikrose situacijose, kai tokios taisyklės [viešųjų pirkimų] buvo laikomos nepriimtinomis arba nepritaikomomis. Taip yra žemės, esamų pastatų ar kito nekilnojamojo turto įsigijimo ir nuomos atveju, nes tokių sutarčių apimtis yra glaudžiai susijusi su konkrečia geografine vietove tokio žemės sklypo ar pastato, kurio negalima pajudinti ar perkelti. Dėl šios savybės neįmanoma laikytis direktyvos (įstatymo) taisyklių. Akivaizdu, kad visiškai kitaip yra laivų ar orlaivių atveju, todėl jiems negali būti taikomas Direktyvos 10 straipsnio 1 dalies a punktas (VPĮ 6 straipsnio 1 punktas). Be to, Direktyvos 2014/24/ ES veiksmingumas nebūtų išlaikomas, jei valstybėms narėms būtų leista išplėsti jos išimčių taikymo sritį, išplečiant apibrėžimą ar interpretuojant minėtas sąvokas, net jei jos būtų įtvirtintos nacionaliniuose teisės aktuose.“

Perkančioji organizacija, siekdama pasinaudoti nustatyta išimtimi ir netaikyti VPĮ normų, privalo tinkamai įvertinti ketinamos sudaryti sutarties objektą bei reikalavimus. Perkančiosios organizacijos, kurios siekia pasinaudoti išimtimi, turi atskirti nuomos sutartis nuo statybos rangos sutarčių, kurioms viešųjų pirkimų tvarka yra taikoma.

ESTT sprendė ginčą^[5], kuriame perkančioji organizacija paskelbė viešą skelbimą, siekdama pastatyti naują bendrą būstinę teismų administracijai. Perkančioji organizacija numatė kainodarą: 43 500 000 EUR skirta iš karto sumokėti už pastatą, bei 3 000 000 EUR metinis nuomos mokestis už pastatų, kuriuose buvo įsikūrę atitinkami teismai, išperkamąją nuomą. Prie skelbimo perkančioji organizacija pridėjo gaires dėl struktūrinių, funkcinių ir organizacinių reikalavimų. Pagal viešą skelbimą buvo atrinktas tiekėjas, tačiau dėl perkančiosios organizacijos finansavimo netekimo santykiai buvo nutraukti. Kilus ginčui tarp perkančiosios organizacijos ir tiekėjo, teismas kreipėsi į ESTT su klausimu, ar būsimo nekilnojamojo daikto nuomos sutartis, sudaryta įsipareigojimo nuomoti šį daiktą forma, prilygsta, nepaisant nuomos sutarčiai būdingų požymių, darbų pirkimo sutarčiai

ESTT byloje nurodė, kad:

• tuo momentu, kai perkančioji organizacija gavo laimėtojo pasiūlymą sudaryti nagrinėjamą sutartį, su ja susiję darbai dar nebuvo pradėti. Tokiomis aplinkybėmis reikia laikyti, kad pagrindinis minėtos sutarties dalykas yra šių darbų įvykdymas, o tai iš tiesų suponuoja, kad šis statinys vėliau neišvengiamai bus išnuomotas.
• tam, jog būtų galima pripažinti „viešojo darbų pirkimo“ buvimą, dar reikia, kad numatytas darbas būtų atliktas laikantis perkančiosios organizacijos nurodytų reikalavimų. Taip yra tuo atveju, kai perkančioji organizacija ėmėsi priemonių darbų pobūdžiui nustatyti arba bent turėjo lemiamą įtaką juos projektuojant. Kadangi perkančiosios organizacijos gairėse buvo techniniai ir kiti reikalavimai, laikoma, kad atitiko nurodytą sąlygą dėl perkančiosios organizacijos nurodomų reikalavimų.

Taigi, perkančiajai organizacijai ketinant išsinuomoti pastatą, būtina tinkamai apibrėžti pagrindinį sutarties dalyką, tinkamai įvertinti, ar yra nustatyti reikalavimai statybos rangos darbams, ar perkančioji organizacija turi galimybę daryti įtaką techniniam projektui, darbų vykdymui ir pan. Pastaruoju atveju, yra didelė tikimybė, kad perkančioji organizacija siekia įgyti darbus, ne teises į nekilnojamąjį daiktą, t. y. ne nuomą^[6].

Šiuo atveju taip pat būtina atskirti subjektą, kuris įsigyja nekilnojamąjį turtą, t. y. perkančioji organizacija iš tiekėjų ar atvirkščiai. Šis atskyrimas itin svarbus, kadangi:

• Nekilnojamųjų daiktų įsigijimo aprašas taikomas tik tais atvejais, kai perkančioji organizacija įsigyja žemę, pastatus, nekilnojamąjį turtą ar teises į jį iš tiekėjų^[7].
• tuo atveju, kai perkančioji organizacija perduoda tiekėjams žemę, pastatus ar kitus nekilnojamuosius daiktus, yra taikomos Valstybės ilgalaikio materialiojo turto viešojo nuomos konkurso ir nuomos ne konkurso būdu organizavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gruodžio 14 d. nutarimu Nr. 1524 „Dėl valstybės ilgalaikio materialiojo turto nuomos“, CK, Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo nuostatos.

 

2. VPĮ 6 straipsnio 2 punkte yra įtvirtinta išimtis perkančiosios organizacijos vykdomiems radijo ir audiovizualinės žiniasklaidos programų, jų sukūrimo, gaminimo pirkimams, kai tokius pirkimus atlieka radijo programų transliuotojas ar visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugos teikėjas, bei radijo ir audiovizualinės žiniasklaidos programų transliavimo eteryje laiko, kai sutartis sudaroma su radijo programų transliuotoju ar visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugos teikėju, pirkimams.

Išimties taikymo tikslai^[8]:

1) ši išimtis taikoma, atsižvelgiant į kultūrinės ar socialinės svarbos aspektus, dėl kurių viešųjų pirkimų taisykles taikyti būtų netikslinga;

2) ši išimtis taip pat taikoma transliuojamosios žiniasklaidos paslaugų ir užsakomųjų paslaugų (nelinijinių paslaugų) atveju;

3) vis dėlto ši išimtis neturėtų būti taikoma techninės įrangos, būtinos tokių programų gamybai, bendrai gamybai ir transliavimui, tiekimo atveju^[9].

Šio pirkimo objekto įsigijimo tvarka reguliuojama Radijo ir audiovizualinės žiniasklaidos programų, jų sukūrimo, gaminimo ir transliavimo eteryje laiko pirkimų tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. spalio 9 d. nutarimu Nr. 1264, (toliau – Žiniasklaidos programų pirkimo aprašas) nuostatomis^[10].

Geltonai tekste pažymėti VPT intarpai:

 

Ši išimtis radijo ir audiovizualinės žiniasklaidos programų, jų sukūrimo, gaminimo pirkimų atveju taikoma tik specifinėms perkančiosioms organizacijoms:

1) radijo programų transliuotojams (pavyzdžiui, LRT radijas);

2) visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugos teikėjams (pavyzdžiui, LRT televizija).

Šių paslaugų atveju išimtis taikoma ne visiems specifinių perkančiųjų organizacijų pirkimams, o tik tiems pirkimams, kurių objektas:

1) radijo programos, jų sukūrimas ir (ar) gaminimas;

2) audiovizualinės žiniasklaidos programos, jų sukūrimas ir (ar) gaminimas;

 

Tuo tarpu žemiau nurodytas paslaugas pasinaudodamos VPĮ 6 straipsnio 2 punkto išimtimi gali įsigyti ir kitos perkančiosios organizacijos, su sąlyga, kad sutartis sudaroma su radijo programų transliuotoju ar visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugos teikėju:

1) radijo programų transliavimo eteryje laikas;

2) audiovizualinės žiniasklaidos programų transliavimo eteryje laikas.

 

Nei VPĮ, nei Žiniasklaidos programų pirkimo apraše neapibrėžta, ką konkrečiai reiškia sąvokos „radijo ir audiovizualinės žiniasklaidos programa“, „radijo ir audiovizualinės žiniasklaidos programų sukūrimas“, „radijo ir audiovizualinės žiniasklaidos programų gaminimas“. Šios sąvokos įtvirtintos Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatyme, todėl perkančiosios organizacijos, siekdamos išsiaiškinti sąvokas turi vertinti būtent šio įstatymo normas.

Pavyzdžiui, Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 47 dalyje programa apibrėžiama kaip savarankiškų savo turiniu ir struktūra garsų arba vaizdų, perteikiančių judesį, lydimą arba nelydimą garso, visuma, paprastai sudaranti atskirą nustatyto programų tvarkaraščio arba katalogo vienetą ir atitinkanti radijo ir (ar) televizijos programų formą ir turinį (vaidybinis filmas, sporto ar kitoks renginys, situacijų komedija, dokumentinis filmas, programa vaikams, originalus dramos kūrinys, anonsas, komercinis audiovizualinis pranešimas, pokalbių programa, žinių programa ir kt.).

 

3. VPĮ 6 straipsnio 3 punkte yra įtvirtinta išimtis perkančiosios organizacijos vykdomiems arbitražo ir taikinimo paslaugų pirkimams.

Komentuojama išimtis apima arbitražo ir taikinimo paslaugų pirkimų išimtį. Nurodytos paslaugos yra susijusios su alternatyviu teismo procesui ginčų sprendimu. Galimos alternatyvių ginčų sprendimų rūšys: taikinamasis tarpininkavimas (mediacija) (CPK 231 straipsnis, Lietuvos Respublikos civilinių ginčų taikinamojo tarpininkavimo įstatymas), komercinis arbitražas (Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymas), kiti taikinimo būdai: derybos, tarpininkavimas (Komercinio arbitražo įstatymas) ir pan.

Ši išimtis nustatyta dėl to, kad arbitražo ir taikinimo paslaugas, taip pat kitų panašių alternatyvaus ginčų sprendimo formų paslaugas paprastai teikia įstaigos ar asmenys, patvirtinti ar atrinkti tokiu būdu, kuris negali būti reglamentuojamas viešųjų pirkimų taisyklėmis^[11]. Šių paslaugų specifika pasireiškia tuo, kad jos yra teikiamos tam tikros profesijos atstovo (pavyzdžiui, arbitras gali būti advokatas, auditorius, gydytojas ir pan.) arba asmens, kuriam būdinga konkreti profesinė kvalifikacija (pavyzdžiui, inžinierius), todėl tokių asmenų pasirinkimas siejamas ne tik su profesija bendrai, bet su konkrečiu asmeniu (arba institucija, pavyzdžiui, konkretus institucinis arbitražo teismas) , kurį norima pasirinkti konkrečiam ginčui dėl jo kompetencijos ir, svarbiausia, pasitikėjimo juo, ko nebūtų įmanoma padaryti taikant viešųjų pirkimų procedūras. Kitaip tariant, tokiais atvejais įgyvendinamas intuitu personae (liet. dėl asmens) principas, kuris komentuojamais atvejais nedera su viešųjų pirkimų procedūrų esme – atrinkti tiekėją konkurencingai. Todėl nurodytų paslaugų įgijimui VPĮ tvarka netaikoma.

 

3.1 Taikinamasis tarpininkavimas (Mediacija)

Civilinių ginčų taikinamasis tarpininkavimas (mediacija) – civilinių ginčų sprendimo procedūra, kurios metu vienas ar keli civilinių ginčų taikinimo tarpininkai (mediatoriai) padeda civilinio ginčo šalims taikiai spręsti ginčą (Civilinių ginčų taikinamojo tarpininkavimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalis).

Ginčo šalys gali pasinaudoti mediacija tiek tuo atveju, kai ginčas dar nėra nagrinėjamas teisme (neteisminė mediacija), tiek ir tuo atveju, kai bylą jau nagrinėja teismas (teisminė mediacija) (Civilinių ginčų taikinamojo tarpininkavimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalis).

Civilinių ginčų taikinimo tarpininkas (mediatorius) – trečiasis nešališkas fizinis asmuo, kuris dalyvauja sprendžiant kitų asmenų civilinį ginčą, siekdamas padėti jį išspręsti taikiai (Civilinių ginčų taikinamojo tarpininkavimo įstatymo 2 straipsnio 5 dalis).

 

3.2 Arbitražas

Arbitražas – ginčo sprendimo būdas, kai fiziniai ar juridiniai asmenys, remdamiesi savo susitarimu, tarpusavio ginčui spręsti kreipiasi ar įsipareigoja kreiptis ne į valstybės teismą, o į jų susitarimu pasirinktą arba įstatymo nustatyta tvarka paskirtą trečiąjį asmenį ar asmenis (Komercinio arbitražo įstatymo 2 straipsnis).

Arbitras – fizinis asmuo, ginčo šalių, jų susitarimu arba įstatymo nustatyta tvarka išrinktas ar paskirtas ginčui spręsti (Komercinio arbitražo įstatymo 2 straipsnis). Vadovaujantis Komercinio arbitražo įstatymo 13 straipsniu šalys nustato arbitrų skaičių, paskiria arbitrą (arbitrus), esant jo / jų sutikimui (Komercinio arbitražo įstatymo 14 straipsnis).

 

3.3 Taikinimas

Taikinimas (ikiarbitražinis tarpininkavimas) – ginčų nagrinėjimo procedūra, kai šalys pageidauja sureguliuoti ginčą be teismo ar arbitražo (Komercinio arbitražo įstatymo 41 straipsnis).

Tarpininkas – asmuo, kuriam šalių susitarimu pavedama išspręsti komercinį ginčą nesikreipiant į arbitražą ar teismą (Komercinio arbitražo įstatymo 2 straipsnis). Tarpininkai gali būti pasirinkti iš specialistų, įrašytų į Vilniaus komercinio arbitro teismo rekomenduojamų arbitrų sąrašą^[12], arba kiti šalių susitarimu paskirti asmenys (Vilniaus komercinio arbitražo teismo valdybos 2003 m. gruodžio 8 d. nutarimu patvirtinto Vilniaus komercinio arbitražo teismo tarpininkavimo ir taikinimo procedūros reglamento 5 straipsnis).

 

4. VPĮ 6 straipsnio 4 punkte numatyta, kad viešųjų pirkimų reikalavimai netaikomi, įgyjant teisines paslaugas. Svarbu tai, kad VPĮ netaikomas ne visų teisinių paslaugų įgijimui, o tik šioms paslaugoms: teisinis atstovavimas klientui tarptautinio arbitražo ar taikinimo instancijoje, valstybės narės ar trečiosios šalies teismuose ar viešosiose institucijose arba tarptautiniuose teismuose ar institucijose, taip pat teisinės konsultacijos, teikiamos rengiantis nurodytiems procesams arba esant jų tikimybei; notaro teikiamų dokumentų tvirtinimo ir liudijimo paslaugos; patikėtinių, globėjų (rūpintojų) teikiamų teisinių paslaugos ar kitos teisinės paslaugos, kurių teikėjus skiria teismas arba tribunolas arba jie skiriami įstatymuose nustatytais pagrindais vykdyti specialių teismo prižiūrimų užduočių; kitos teisinės paslaugos, susijusios su viešosios valdžios funkcijų atlikimu pirkimams.

Ši išimtis iš esmės nustatyta dėl tų pačių priežasčių, dėl kurių numatyta VPĮ 6 straipsnio 3 punkte įtvirtinta išimtis dėl arbitražo ir taikinimo paslaugų (detaliau žiūrėti VPĮ 6 straipsnio 3 punkto komentarą). Papildomai svarbu paminėti, kad nurodytos teisinės paslaugos yra fiduciarinio pobūdžio, t. y. tarp užsakovo ir teisinių paslaugų teikėjo paprastai susiklosto pasitikėjimu pagrįsti santykiai, griežto konfidencialumo reikalavimai^[13] (viešojo pirkimo procedūrų atveju perkančioji organizacija turėtų atskleisti jau vien ginčo faktą). Šios savybės lemia, kad viešųjų pirkimų procedūra yra netinkama paslaugos teikėjo atrankai, nes jų prigimtis susijusi su asmeniniu (subjektyviu) ryšiu tarp perkančiosios organizacijos ir paslaugos teikėjo. Komentuojama išimtis yra bene vienintelis teisinio reguliavimo atvejis, kada toks ryšys įstatymų leidėjo yra leidžiamas.

Teisinės paslaugos, kurios nepatenka į nurodytą išimtį taip pat gali būti įsigyjamos pagal socialinių ir kitų specialių paslaugų reguliavimą^[14], pavyzdžiui, BVPŽ kodai nuo 79100000-5 [teisinės paslaugos] iki 79140000-7 [Teisinės konsultavimo ir informacijos paslaugos] ir 75231100-5 [Administracinės paslaugos, susijusios su teismais].

VPĮ 6 straipsnio 4 punkte yra įtvirtintos penkios atskiros teisinio pobūdžio paslaugos, kurioms taikoma komentuojama įstatyminė išimtis:

 

1) VPĮ 6 straipsnio 4 punkto a papunktyje įtvirtinta išimtis atstovavimo arbitražo, taikinimo, teisminiame procese, kai yra šios sąlygos kartu:

• teikiamos teisinio atstovavimo paslaugos. Teisinio atstovavimo paslauga komentuojamos normos tikslais reiškia gynybą ir atstovavimą bylų (civilinių, administracinių, mokestinių ir kt.) procese, kai tai daroma už atlyginimą. Taigi, bendros teisinio atstovavimo paslaugos kitose srityse, jeigu tai nesusiję su atstovavimu bylų procese, pavyzdžiui, deryboms dėl komercinės sutarties sąlygų su kontrahentu, negali būti perkamos, taikant komentuojamą VPĮ išimtį.
• Nurodytas atstovavimo paslaugas teikia:

- advokatas (Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymas);

- kitas teisininkas, kaip apibrėžta Tarybos 1977 m. kovo 22 d. direktyvos 77/249/EEB, skirtos padėti teisininkams veiksmingai naudotis laisve teikti paslaugas^[15], 1 straipsnyje. Pavyzdžiui, Belgija: Avocat — Advocaat; Danija: Advokat; Vokietija: Rechtsanwalt; Prancūzija: Avocat; Airija: Barrister Solicitor; Italija: Avvocato; Liuksemburgas: Avocat-avoué; Nyderlandai: Avocaat; Jungtinė Karalystė: Advocate Barrister Solicitor.

Taigi, konsultantai, privatūs juridiniai asmenys, kurie teikia teisines paslaugas, negali būti atrinkti pagal nurodytą išimtį.

• procesai, kurių metu teikiamos atstovavimo paslaugos:

- atstovavimas neteisminėse institucijose: atstovavimo arbitražo ar taikinimo procese (detaliau apie nurodytas institucijas žiūrėti VPĮ 6 straipsnio 3 dalies komentarą), vykstančiame valstybėje narėje, trečiojoje šalyje arba tarptautinėje arbitražo ar taikinimo institucijoje;

- atstovavimo teisminiame procese, vykstančiame valstybės narės ar trečiosios šalies teismuose, tribunoluose ar viešosiose institucijose arba tarptautiniuose teismuose, tribunoluose ar institucijose.

Valstybė narė komentuojamos išimties tikslais suprantama kaip ES valstybė narė. Trečiąja šalimi laikoma valstybė, kuri nepriklauso ES, pavyzdžiui, Šveicarija, JAV, Ukraina ir kt.

Teismo ar tribunolo sąvoka turi būti aiškinama plečiamai. Teismo ar tribunolo nustatymo kriterijai: institucija įsteigta teisės aktais, jos veikla nuolatinė, proceso metu sprendžiamas ginčas, ji taiko teisės norminius aktus ir yra nepriklausoma^[16]. Dėl to, pavyzdžiui, Mokestinių ginčų prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės arba Vyriausioji administracinių ginčų komisija būtų laikomos teisinės peržiūros institucijomis komentuojamos VPĮ išimties prasme^[17].

Tarptautinis teismas ar institucija – tarptautinių sutarčių, organizacijų įsteigta institucija, skirta spręsti ginčus, pavyzdžiui, ESTT, Europos žmogaus teisių teismas, Tarptautinis Jūrų Teisės Tribunolas ir kt.

 

2) VPĮ 6 straipsnio 4 punkto b papunktyje įtvirtinta išimtis, kai teikiamos teisinės konsultacijos:

• teisinės konsultacijos yra reikalingos rengiantis atstovavimui arbitražo, taikinimo, teisminiame procese, pavyzdžiui, teisinės konsultacijos dėl arbitražinės išlygos taikymo, dėl teismingumo klausimo, dėl žyminio mokesčio dydžio nustatymo, dėl civilinio, baudžiamojo, administracinio ar kitokio ginčo esmės ir pan. Svarbu paminėti, kad, kaip nurodyta įstatyme, aptariama išimtis taikoma ne bendrai dėl konsultacijų įgijimo, o įgyjamas konsultacijas tiesiogiai siejant su jų objektu – konsultacijos dėl pasirengimo teisiniam ginčui teismo procese. Dėl to, pavyzdžiui, komentuojama išimtis nebus taikoma siekiant įsigyti teisines paslaugas, susijusias su atstovavimu derybose dėl nekilnojamojo turto įgijimo;
• yra konkrečių požymių ar didelė tikimybė, kad klausimas bus nagrinėjamas arbitražo, taikinimo ar teisminėje institucijoje. Vertinant, ar šios teisinės konsultacijos atitinka išimties sąlygas, būtina nustatyti konkrečius požymius dėl ikiteisminės stadijos ar didelę tikimybę, kad klausimas bus sprendžiamas teisminiu būdu. Pavyzdžiui, perkančioji organizacija yra gavusi trečiojo asmens pretenziją dėl jo teisių ir teisėtų interesų pažeidimo, ypač, jei joje nurodyta, kad netenkinus pretenzijos bus kreipiamasi į teismą ir pan. Tokios aplinkybės komentuojamos išimties tikslais būtų pakankamos pagrįsti, kad ginčas yra realus.

 

Pavyzdys

VPĮ nustatyta, kad tiekėjas turi pateikti pretenziją perkančiajai organizacijai ir tik po to teikti ieškinį teismui (žiūrėti VPĮ 101 straipsnio 3 dalies komentarą), pretenzijos pateikimas yra ikiteisminė ginčo stadija. Taigi, teisinės paslaugos, susijusios su atsakymu į tiekėjo pretenziją, priskirtinos nurodytai išimčiai.

 

• Nurodytas atstovavimo paslaugas teikia:

- advokatas (Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymas);

- kitas teisininkas, kaip apibrėžta Tarybos 1977 m. kovo 22 d. direktyvos 77/249/EEB, skirtos padėti teisininkams veiksmingai naudotis laisve teikti paslaugas^[18], 1 straipsnyje. Pavyzdžiui, Belgija: Avocat — Advocaat; Danija: Advokat; Vokietija: Rechtsanwalt; Prancūzija: Avocat; Airija: Barrister Solicitor; Italija: Avvocato; Liuksemburgas: Avocat-avoué; Nyderlandai: Avocaat; Jungtinė Karalystė: Advocate Barrister Solicitor.

Taigi, konsultantai, privatūs juridiniai asmenys, kurie teikia teisines paslaugas, negali būti atrinkti pagal nurodytą išimtį.

 

3) VPĮ 6 straipsnio 4 punkto c papunktyje įtvirtinta išimtis dėl notaro teikiamų dokumentų tvirtinimo ir liudijimo paslaugų.

Lietuvos Respublikos notariato įstatyme nustatyta, kad notarus skiria ir atleidžia Lietuvos Respublikos teisingumo ministras (Notariato įstatymo 2 straipsnis), asmenys turi laimėti konkursą, tam, kad galėtų eiti notarų pareigas (Notariato įstatymo 3 straipsnio 7 dalis), notarų skaičius, buveinė ir veiklos teritorija yra griežtai reguliuojamos (Notariato įstatymo 6 straipsnis), notarų darbo įkainiai taip pat yra griežtai reguliuojami (Notariato įstatymo 19 straipsnis). Visos šios aplinkybės lemia, kad viešojo pirkimo procedūros yra objektyviai netinkamos paslaugų įsigijimui, kadangi perkančioji organizacija gali pasirinkti tik konkretų notarą pagal jo veiklos teritoriją, be to, notarai negali varžytis dėl kainos (įkainių), nes jie taip pat reguliuojami.

 

4) VPĮ 6 straipsnio 4 punkto d papunktyje įtvirtinta, kad viešųjų pirkimų procedūrų nereikia dėl patikėtinių, globėjų (rūpintojų) teikiamų teisinių paslaugų ar kitų teisinių paslaugų, kurių teikėjus skiria teismas arba tribunolas arba jie skiriami įstatymuose nustatytais pagrindais vykdyti specialių teismo prižiūrimų užduočių, įsigijimo.

Globėjai ir rūpintojai, vadovaujantis CPK V dalies XXX skyriaus nustatyta tvarka skiriami asmenys (juridiniai ar fiziniai asmenys), jiems keliami reikalavimai, įskaitant sveikatos būklę, prioritetas teikiamas giminystės ryšiais susijusiems asmenims, asmuo turi turėti moralines ir kitas savybes, todėl jų vieša atranka negali būti atliekama.

Globėjai ir rūpintojai, vadovaujantis CK III knygos VII dalimi, yra savo globotinių ir rūpintinių atstovai pagal įstatymą ir gina neveiksnių tam tikroje srityje ar ribotai veiksnių tam tikroje srityje asmenų teises ir interesus be specialaus pavedimo. Globėjas turi teisę sudaryti atstovaujamo neveiksnaus tam tikroje srityje asmens vardu ir interesais visus būtinus sandorius toje srityje (CK 3.240 straipsnis). Rūpintojas duoda sutikimą ribotai veiksniam tam tikroje srityje asmeniui sudaryti sandorį, kurio šis negali sudaryti savarankiškai, taip pat padeda ribotai veiksniam tam tikroje srityje asmeniui įgyvendinti kitas jo teises ar įvykdyti pareigas bei saugo jo teises ir teisėtus interesus nuo trečiųjų asmenų piktnaudžiavimo toje srityje. Taigi, globėjų ir rūpintojų paslaugos apima teisinę pagalbą, atstovaujant globotinio interesus.

Globėjai ir rūpintojai paprastai veikia neatlygintinai arba atlyginami tik jų veiklos kaštai iš globotinio turto pagal teismo sprendimą (CK 3.243 straipsnis). Kitaip sakant, atlygintinumas nustatomas ne varžantis rinkoje, o teisminio proceso būdu.

Daugumai sandorių dėl globotinio turto reikalingas teismo leidimas (CK 3.244 straipsnis).

Kitos išimties paslaugos yra teikiamos subjektų, kurie turi būti paskirti teismo ir turi suteikti paslaugas pagal teismo pavedimą, pavyzdžiui, teismo ekspertas ar vertėjas teisminiame procese.

 

5) VPĮ 6 straipsnio 4 punkto e papunktyje nustatyta išimtis dėl kitų teisinių paslaugų, susijusių su viešosios valdžios funkcijų atlikimu, kurių teikėjai yra skiriami ar atrenkami tokiu būdu, kuris dėl nuo perkančiosios organizacijos nepriklausančių priežasčių pirkimų taisyklėmis negali būti reglamentuojamas.

Ši išimtis nustatyta, atsižvelgiant į SESV 51 straipsnio reguliavimą, kuriame įtvirtinta: veiklai, kuri bet kurioje valstybėje yra susijusi, nors ir laikinai, su viešosios valdžios funkcijų vykdymu, šio skyriaus nuostatos netaikomos. Europos Parlamentas ir Taryba, spręsdami pagal įprastą teisėkūros procedūrą, gali nuspręsti, kad tam tikroms veiklos rūšims šio skyriaus nuostatos netaikomos.

 

5. VPĮ 6 straipsnio 5 punkte yra įtvirtinta išimtis dėl finansinių paslaugų, susijusių su vertybinių popierių arba kitų finansinių priemonių emisija, pardavimu, pirkimu ar perleidimu, pirkimams.

Išimtis nustatyta atsižvelgiant į tai, kad nacionalinė finansų politika yra griežtai reguliuojama ir leidžiama ribotam skaičiui kvalifikuotų ir registruotų subjektų. Taip pat ši išimtis nustatyta kaip būdas perkančiosioms organizacijoms įgyti finansinių resursų, pavyzdžiui, išleisti vertybinių popierių emisiją^[19].

Išimtis taikoma, esant šioms sąlygoms:

1) finansinių paslaugų objektas: vertybiniai popieriai, pavyzdžiui, akcijos, obligacijos^[20]; kitos finansinės priemonės, pavyzdžiui, pinigų rinkos priemonės ar kitos priemonės detaliai nurodytos Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatyme^[21].

2) teikiamos konkrečios finansinės paslaugos: emisija – vertybinių popierių išleidimas; pardavimas; pirkimas; perleidimas; kt. Tačiau VPĮ 6 straipsnio 5 punkte įtvirtintos finansinės paslaugos aiškinamos siaurai, t. y. tik kaip pati finansinė operacija (emisija – vertybinių popierių išleidimas; pardavimas; pirkimas; perleidimas), o ne kaip apimančios ir išankstinius, parengiamuosius veiksmus, todėl VPĮ 6 straipsnio 5 punkte įtvirtintos finansinės paslaugos negali apimti perkančiosioms organizacijoms teikiamų konsultavimo paslaugų, pavyzdžiui, investavimo rekomendacijų^[22].

 

Pavyzdys

Perkančioji organizacija turi lėšų, kurias buvo nuspręsta investuoti į konkretaus rinkoje veikiančio juridinio asmens akcijas. Perkančioji organizacija taip pat tiksliai žino, kiek akcijų ar už kokią sumą nori įsigyti. Perkančioji organizacija turi vertybinių popierių sąskaitą konkrečiame banke, todėl būtent per šį banką siekia įsigyti šias akcijas. Šios finansinės paslaugos naudotis banko investicine platforma įsigyti akcijas patenka į VPĮ 6 straipsnio 5 punkto išimtį gali būti įsigyjamos ne VPĮ nustatyta tvarka.

 

Pavyzdys

Perkančioji organizacija turi lėšų, kurias buvo nuspręsta investuoti. Perkančiajai organizacijai yra reikalinga konsultacija, t. y. siekiama gauti finansinį, investicinį įvertinimą iš kompetentingo subjekto, kuris galėtų perkančiajai organizacijai nustatyti konkrečias investavimo sritis, kryptis, rizikas, dydžius, pavyzdžiui, į kokias finansines priemones verta investuoti, t. y. pasirinkti akcijas ar kitas finansines priemones, kokiomis dalimis vykdyti investavimą ir panašiai. Šios finansinės paslaugos, t. y. konsultavimas, nepatenka į VPĮ 6 straipsnio 5 punkto išimtį ir konsultantas turi būti atrenkamas VPĮ nustatyta tvarka.

 

6. VPĮ 6 straipsnio 6 punkte yra įtvirtinta išimtis perkančiosios organizacijos centrinio banko paslaugų ir veiksmų, atliekamų su Europos finansinio stabilumo fondu ir Europos stabilumo mechanizmu, pirkimams.

Išimtis apima dvi skirtingas paslaugas:

• centrinio banko paslaugas;
• veiksmus, atliekamus su Europos finansinio stabilumo fondu ir Europos stabilumo mechanizmu.

Centrinio banko paslaugos nėra perkamos taikant VPĮ, kadangi šios paslaugos yra tiesiogiai susijusios su pinigų politika^[23] ir joms netaikoma konkurencinė procedūra^[24], t. y., pavyzdžiui, Lietuvoje tik Lietuvos bankas gali teikti konkrečias paslaugas, pavyzdžiui, spręsti ginčus su finansų paslaugų teikėju.  

Jeigu perkančioji organizacija siekia įsigyti paslaugas, kurios centrinio banko teikiamos kaip komercinės paslaugos, pavyzdžiui, garantijos, faktoringas, valstybės pagalbos valdymas, privatizavimo paslaugos, tuomet VPĮ taikomas, išskyrus, jeigu veikla patenka į VPĮ 6 straipsnio 7 dalyje numatytas išimtis.

Komentuojama išimtis taip pat apima veiksmus, atliekamus su Europos finansinio stabilumo fondu^[25] ir Europos stabilumo mechanizmu^[26]. Europos finansinio stabilumo fondas ir Europos stabilumo mechanizmas skirti finansinei pagalbai valstybėms narėms, susiduriančioms su finansiniais sunkumais. Šių finansavimo priemonių skyrimo sąlyga – valstybės narės turi imtis priemonių, kad finansiniai sunkumai būtų išspręsti. Dėl šios priežasties visi veiksmai, kurių įsipareigoja imtis valstybės narės, kurioms skirtas nurodytas finansavimas, turi būti atliekami pagal suderintą programą ir veiksmams atlikti nėra vykdomi viešieji pirkimai. Šios priemonės dar nebuvo pritaikytos Lietuvoje, tačiau jomis naudojosi tokios valstybės kaip Ispanija, Airija, Graikija.

 

7. VPĮ 6 straipsnio 7 punkte yra įtvirtinta išimtis, taikoma perkančiosios organizacijos paskolų^[27], susijusių ar nesusijusių su vertybinių popierių arba kitų finansinių priemonių emisija, pardavimui, pirkimui ar perleidimui, kurios įtvirtinimas grindžiamas tomis pačiomis aplinkybėmis, kaip ir finansinių paslaugų išimtis^[28] (detaliau žiūrėti VPĮ 6 straipsnio 5 dalies komentarą). Paskolos komentuojamos normos kontekste turi būti suprantamos kaip nesusijusios su vertybinių popierių ar kitų finansinių priemonių emisija arba kitomis su tuo susijusiomis operacijomis, kadangi nurodytų paslaugų įsigijimo išimtis reguliuojama kita – VPĮ 6 straipsnio 5 dalimi.

 

8. VPĮ 6 straipsnio 8 punkte yra įtvirtinta išimtis darbo sutartims, kadangi darbo santykiai negali būti sutapatinami su ekonominės veiklos vykdymu (darbų atlikimu, paslaugų teikimu ar prekių tiekimu).

Darbo santykiai komentuojamos normos tikslais reiškia teisinius santykius, kaip jie suprantami pagal SESV 45 straipsnį, jį detalizuojančius ES, taip pat Lietuvos nacionalinius teisės aktus ir suformuotą teismų praktiką^[29]. Lietuvos Respublikos darbo kodekso 32 straipsnyje nurodyta, kad darbo sutartis − darbuotojo ir darbdavio susitarimas, pagal kurį darbuotojas įsipareigoja būdamas pavaldus darbdaviui ir jo naudai atlikti darbo funkciją, o darbdavys įsipareigoja už tai mokėti darbo užmokestį. Tai patvirtinama ir ESTT praktikoje^[30]. Darbo sutartimis laikomos tiek pagal individualius kriterijus atrinktų asmenų darbo santykiai, tiek pagal konkursą atrinktų asmenų darbo santykiai, tiek valstybės tarnybos santykiai, taip pat tiek neterminuotos, tiek terminuotos darbo sutartys^[31]. Pavaldumas darbdaviui reiškia darbo funkcijos atlikimą, kai darbdavys turi teisę kontroliuoti ar vadovauti tiek visam darbo procesui, tiek ir jo daliai, o darbuotojas paklūsta darbdavio nurodymams ar darbovietėje galiojančiai tvarkai. Atliekant darbo funkciją, kylanti komercinė, finansinė ar gamybinė grėsmė tenka darbdaviui.

Tuo tarpu darbų (rangos), paslaugų ir prekių sutartys, įskaitant viešųjų pirkimų sutartis, paremtos veiklos savarankiškumu, rizikos prisiėmimu, pavaldumo santykių nebuvimu.

Komentuojama išimtis nėra taikoma:

• darbuotojų grupės kaupiamojo senatvės pensijų draudimo sutartims, kai jos pagerina teisės aktuose nustatytą minimalų senatvės pensijos dydį. Kitaip sakant, jeigu darbuotojai (darbo taryba ar profesinė sąjunga) susitaria su darbdaviu (perkančiąja organizacija) dėl trečios pakopos pensijų kaupimo ir darbdavys turi pervesti dalį darbuotojų atlyginimo į pensijų kaupimo fondą, tai to fondo parinkimas turi būti atliekamas pagal VPĮ^[32].
• darbuotojų paieškos ir atrankos paslaugoms;
• laikinojo darbuotojų įdarbinimo paslaugoms.

Bet kuriuo atveju perkančiosios organizacijos turi įvertinti, ar paslaugoms nėra taikomas VPĮ reguliavimas socialinėms ar kitoms specifinėms paslaugoms^[33], pavyzdžiui, BVPŽ kodai 75200000-8; 75231200-6; 75231240-8; 79611000-0; 79622000-0 [Namų ūkio pagalbinių darbininkų parūpinimo paslaugos]; 79624000-4 [Slaugos personalo parūpinimo paslaugos] ir 79625000-1 [Medicinos personalo parūpinimo paslaugos].

 

9. VPĮ 6 straipsnio 9 punkte yra įtvirtinta išimtis ne pelno siekiančių organizacijų ar asociacijų teikiamų civilinės gynybos, civilinės saugos ir ekstremaliųjų situacijų prevencijos paslaugų, kurių BVPŽ kodai yra 75250000-3, 75251000-0, 75251100-1, 75251110-4, 75251120-7, 75252000-7, 75222000-8, 98113100-9 ir 85143000-3 (išskyrus greitosios pagalbos paslaugas, skirtas pacientams vežti), pirkimams, kadangi nurodytų organizacijų veiklos būdas lemia, kad šios organizacijos negalėtų veikti, jeigu būtų priverstos konkuruoti viešuosiuose pirkimuose^[34].

Ši išimtis taikytina tik tais atvejais, kai yra abi sąlygos kartu, t. y.:

• paslaugas teikia konkretus ūkio subjektas – ne pelno siekianti organizacija ar asociacija.
• teikiamos konkrečios paslaugos, kurių BVPŽ kodai yra tiksliai nurodyti išimtyje^[35].

Ne pelno siekiančių organizacijų apibrėžimas nėra pateikiamas VPĮ 6 straipsnio 9 punkte, todėl turi būti atsižvelgiama į SESV 54 straipsnio reguliavimą bei aktualią ESTT praktiką^[36]. ESTT yra sprendęs^[37] klausimą dėl perkančiosios organizacijos susitarimo su savanorių asociacijoms atstovaujančiais subjektais dėl skubaus ir ypač skubaus medicinos transporto. Savanorių asociacijos už šių paslaugų teikimą atlyginamos tik faktiškai tuo tikslu patirtos išlaidos bei dalis pastovių ir nuolatinių išlaidų. Subjektai, neturintys savanorių, laikė tai nediskriminavimo principo pažeidimu. ESTT nurodė, kad savanorių asociacijos, kai nėra siekiama pelno ir atlyginamos tik faktiškai patirtos išlaidos, yra ne pelno siekiantys subjektai. Lietuvos Respublikoje pagal:

- CK 2.34 straipsnio 2 dalį viešieji juridiniai asmenys yra valstybės ar savivaldybės, jų institucijų arba kitų asmenų, nesiekiančių naudos sau, įsteigti juridiniai asmenys, kurių tikslas – tenkinti viešuosius interesus (valstybės ir savivaldybės įmonės, valstybės ir savivaldybės įstaigos, viešosios įstaigos, religinės bendruomenės ir t. t.). Sąvoka, nesiekia naudos sau“ reiškia, kad viešojo juridinio asmens steigėjas negauna jokios materialiosios naudos, kuri gali pasireikšti nebūtinai pinigine forma, tai gali būti ir tam tikrų paslaugų teikimas. Naudos, išskyrus atlyginimą už atliekamas funkcijas, negali gauti ir viešojo juridinio asmens valdymo organai. Materialiąja nauda negalima laikyti tikslo, kuriam įsteigtas viešasis juridinis asmuo, pasiekimo (pavyzdžiui, teniso populiarinimo, veiklos rėmimo, paslaugų dalyviams teikimo). Viešasis juridinis gali turėti ir siekti pelno, tačiau viešojo juridinio asmens dalyvis negali gauti pelno dalies. Sąvoka „viešieji interesai“ reiškia naudą visuomenei ar jos daliai, taip pat žmonių gerovę^[38].

- Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 2 straipsnio 5 dalį pelno nesiekiančios organizacijos – vienetai, kurie atitinka šiuos du kriterijus:

• jų veiklos tikslas neturi būti pelno siekimas, t. y. jų veiklos tikslas yra jų įstatuose nustatytų tikslų įgyvendinimas, ir
• jų pelnas pagal jų veiklą reglamentuojančius teisės aktus negali būti skirstomas steigėjams ir (arba) veiklos dalyviams.

Pagal Lietuvos įstatymus, pagrindinės ne pelno siekiančios organizacijos forma yra viešoji įstaiga^[39], asociacija, visuomeninė organizacija^[40], labdaros ir paramos fondas^[41].

Paslaugos, kurios teikiamos nurodytų organizacijų, taip pat yra apribotos konkrečiu sąrašu:

• BVPŽ kodas 75250000-3 - Ugniagesių ir gelbėjimo paslaugos;
• BVPŽ kodas 75251000-0 - Ugniagesių paslaugos;
• BVPŽ kodas 75251100-1 - Gaisrų gesinimo paslaugos;
• BVPŽ kodas 75251110-4 - Gaisrų prevencijos paslaugos;
• BVPŽ kodas 75251120-7 - Miškų gaisrų gesinimo paslaugos;
• BVPŽ kodas 75252000-7 - Gelbėjimo paslaugos;
• BVPŽ kodas 75222000-8 - Civilinės gynybos paslaugos;
• BVPŽ kodas 98113100-9 - Branduolinės saugos paslaugos;
• BVPŽ kodas 85143000-3 - Greitosios pagalbos paslaugos. Šio kodo išimtis netaikoma greitosios pagalbos paslaugoms, skirtoms pacientams vežti, ir šios paslaugos turi būti įsigyjamos pagal VPĮ^[42]. Kita vertus, paslaugų, kurių BVPŽ kodas yra 85143000-3 ir kurios apima tik pacientų vežimui skirtas greitosios pagalbos paslaugas, teikimui turėtų būti taikomas specialus režimas, nustatytas socialinėms ir kitoms specialioms paslaugoms^[43].

 

10. VPĮ 6 straipsnio 10 punkte yra įtvirtinta išimtis viešojo keleivinio transporto geležinkeliais arba metro paslaugų pirkimams, kadangi jiems taikomas Reglamentas Nr. 1370/2007/EB. Kitaip sakant, išimtis taikoma tais atvejais, kai atrenkamas geležinkelių arba metro paslaugų operatorius.

Reglamento Nr. 1370/2007/EB 5 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad keleivinio transporto geležinkeliais arba metro paslaugų pirkimams taikomas nurodytas reglamentas, išskyrus keleivinio transporto autobusais ar tramvajais paslaugas, kurioms taikomas VPĮ. ESTT taip pat nurodyta, kad Reglamente Nr. 1370/2007/EB įtvirtintos specialiosios teisės normos, kurios arba taikomos vietoj bendrųjų Direktyvos 2014/24/ES nuostatų, arba jas papildo, atsižvelgiant į tai, ar šioje direktyvoje yra teisės normų minėto reglamento reglamentuojamose srityse, ar ne^[44]. Kita vertus, valstybėms narėms nėra draudžiama nustatyti, kad netgi nurodyta išimtis nėra taikoma, o perkančiosios organizacijos privalo vadovautis VPĮ^[45].

Lietuvos Respublikoje keleivių vežimo reguliaraus susisiekimo kelių transporto maršrutais paslaugų konkursus taip pat reguliuoja Vežėjų (operatorių) parinkimo visuomenės aptarnavimo įsipareigojimams vykdyti konkurso organizavimo ir visuomenės aptarnavimo sutarčių sudarymo ir nutraukimo tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 4 d. nutarimu Nr. 1132 bei Leidimų vežti keleivius reguliaraus susisiekimo kelių transporto maršrutais išdavimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2006 m. vasario 14 d. įsakymu Nr. 3-62. Kylant ginčams dėl to, ar, kilus teisės normų kolizijai (prieštaravimui) vežimo autobusais paslaugoms turi būti taikomas VPĮ ar pirmiau nurodytas žemesnių teisės aktų reguliavimas, LAT yra detaliai pažymėjęs, kad taikytinas būtent VPĮ (tiek dėl VPĮ kaip specialiojo teisės akto, tiek dėl to, jog teisės aktų hierarchija lemia, kad turi būti vadovaujamasi aukštesnės teisinės galios teisės aktu, t. y. įstatymu, o ne įstatymų lydimaisiais teisės aktais)^[46].

 

11. VPĮ 6 straipsnio 11 punkte yra įtvirtinta išimtis paslaugų, skirtų politinei kampanijai, pirkimams, kai pirkimą atlieka politinė partija, kadangi tam tikros rinkiminių kampanijų metu teikiamos paslaugos (pavyzdžiui, propagandinių filmų ir vaizdajuosčių gamyba) yra taip neatsiejamai susijusios su paslaugų teikėjo politinėmis pažiūromis, kad paslaugų teikėjai paprastai yra atrenkami tokiu būdu, kuris negali būti reglamentuojamas viešųjų pirkimų taisyklėmis.

Komentuojama išimtis taikoma politinėms partijoms^[47], kai jos yra laikytinos perkančiosiomis organizacijomis (detaliau dėl perkančiosios organizacijos statuso žiūrėti VPĮ 2 straipsnio 25 dalies komentarą). Politinėms partijoms, kurios neatitinka perkančiosios organizacijos statuso, netaikomas VPĮ, todėl jos nevykdo viešųjų pirkimų procedūrų ne tik kampanijų metu, bet ir kitais laikotarpiais. Lietuvoje yra registruotos 74 politinės partijos^[48], o biudžeto asignavimus yra gavę tik 7 partijos^[49], todėl dalis politinių partijų neturi perkančiosios organizacijos statuso.

VPĮ 6 straipsnio 11 punkte įtvirtintas baigtinis sąrašas paslaugų, kurių įsigijimui, politinės partijos neturi vykdyti viešojo pirkimo procedūrų,:

• BVPŽ kodas 79341400-0 - reklamos kampanijų paslaugos;
• BVPŽ kodas 92111230-3 - propagandinių filmų gamyba;
• BVPŽ kodas 92111240-6 - propagandinių vaizdajuosčių gamyba.

VPĮ 6 straipsnio 11 punkte apibrėžtas ir tikslas, kuriam gali būti įsigyjamos paslaugos – paslaugos turi būti skirtos politinei kampanijai. Politinė kampanija – Lietuvos Respublikos politinių kampanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstatyme nustatytu laikotarpiu politinės kampanijos dalyvių, rinkėjų ir kitų fizinių bei juridinių asmenų atliekama veikla, susijusi su Seimo, Respublikos Prezidento rinkimais, rinkimais į Europos Parlamentą, savivaldybių tarybų rinkimais ar referendumu^[50]. Taigi, politinė kampanija suprantama ir kaip tikslas (dalyvauti ir laimėti rinkimus), ir kaip laikotarpis (laikotarpis iki rinkimų), kurio metu perkamos paslaugos netaikant VPĮ.

 

12. VPĮ 6 straipsnio 12 punkte yra įtvirtinta išimtis paslaugų, kai jas perkančioji organizacija perka iš kitos perkančiosios organizacijos arba iš perkančiųjų organizacijų asociacijos, turinčių tokioms paslaugoms teikti išimtinę teisę, suteiktą įstatymu ar paskelbtu jo įgyvendinamuoju teisės aktu, kurio nuostatos atitinka SESV nuostatas, pirkimams.

Komentuojama išimtis gali būti taikoma, esant šioms sąlygoms:

1) išimtimi yra įsigyjamos tik paslaugos (detaliau dėl paslaugų sampratos žiūrėti VPĮ 2 straipsnio 24 dalies komentarą). Kadangi išimtis nenustatyta prekių ir darbų įsigijimui, šiems objektams išimtis negali būti taikoma;

2) paslaugų pirkimus atlieka perkančioji organizacija iš kitos perkančiosios organizacijos ar perkančiųjų organizacijų asociacijos (detaliau dėl perkančiosios organizacijos ir perkančiųjų organizacijų asociacijos statuso žiūrėti VPĮ 2 straipsnio 25 dalies komentarą). Komentuojama išimtis netaikoma, kai išimtines teises turi privatūs subjektai. Toks reguliavimas pasirinktas dėl to, kad išimtinių paslaugų teikimui reikalingų prekių, paslaugų ar darbų įsigijimui perkančiosios organizacijos toliau vykdys viešuosius pirkimus;

3) perkančioji organizacija – paslaugos teikėja – turi išimtinę teisę teikti tokias paslaugas. Išimtinė teisė – perkančiajai organizacijai suteikta teisė teikti paslaugas, kurios negali būti teikiamos kitų ūkio subjektų. Išimtinė teisė yra įtvirtinta viešai paskelbtu įstatymu ar įstatymų įgyvendinamuoju teisės aktu. Kitaip sakant, išimtinė teisė negali būti suteikiama kitais būdais, pavyzdžiui, sutartimi. Teisinėje literatūroje pateikiama nuomonė, kad individualūs administraciniai aktai, gairės ir kiti aktai, jeigu jie yra imperatyvaus pobūdžio, gali būti laikomi suteikiančiais išimtines teises^[51]. Išimtinė teisė gali būti suteikiama ir ad hoc (liet. vienam kartui) principu, ji neturi būti įgyvendinama tik prieš perkančiąją organizaciją, kuri perka nurodytas paslaugas, o naudojama bendrai prieš trečiuosius asmenis^[52]. Taigi, turi būti patikrintas sprendimo sudaryti ginčo sutartį teisinis pagrindas – t. y. ar egzistuoja teisės aktas, suteikiantis išimtinę teisę perkančiajai organizacijai atlikti konkrečių paslaugų pirkimus iš kitos perkančiosios organizacijos arba iš perkančiųjų organizacijų asociacijos, turinčių tokioms paslaugoms teikti išimtinę teisę^[53].

Kita vertus, pavyzdžiui, LVAT nagrinėjo ginčą dėl VĮ Infostruktūra išimtinės teisės teikti valstybinio duomenų perdavimo tinklo paslaugas, kurių išimtinė teikimo teisė buvo nustatyta Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. gegužės 14 d. įsakymu Nr. 1V-167 „Dėl saugaus valstybinio duomenų perdavimo tinklo nuostatų ir saugaus valstybinio duomenų perdavimo tinklo paslaugų teikimo taisyklių patvirtinimo“ ir šis teisės aktas buvo pripažintas neteisėtu (priimtas viršijant savo kompetenciją bei prieštaraujantis konstituciniam teisinės valstybės principui)^[54]. Perkančiosioms organizacijoms kiekvieną kartą tikrinti teisės aktų teisėtumą būtų pernelyg didelė našta, todėl neturi būti atliekamas administracinis ar net konstitucinis kiekvieno teisės akto patikrinimas.

4) teisės akto, kuriuo suteikta išimtinė teisė, nuostatos neprieštarauja SESV, ypač kiek tai susiję su sąžiningos konkurencijos užtikrinimo principu, proporcingumo, lygiateisiškumo ir nediskriminavimo principais, laisvo prekių, paslaugų ir asmenų judėjimo principais bei užtikrinimu, kad paslaugos bus teikiamos visa apimtimi, bus užtikrinta paslaugų kokybė. Nacionalinės teisės požiūriu tai reiškia, kad teisės norminis aktas, kuriuo suteikiama išimtinė teisė, turi (plačiąja prasme) neprieštarauti Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir kitiems teisės aktams.

 

Pavyzdžiui, LAT nagrinėjo ginčą dėl VĮ Infostruktūra išimtinės teisės teikti valstybinio duomenų perdavimo tinklo paslaugas, kurių išimtinė teikimo teisė buvo nustatyta Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. gegužės 14 d. įsakymu Nr. 1V-167 „Dėl saugaus valstybinio duomenų perdavimo tinklo nuostatų ir saugaus valstybinio duomenų perdavimo tinklo paslaugų teikimo taisyklių patvirtinimo“. Kitas rinkos dalyvis ginčijo, kad saugaus valstybinio duomenų perdavimo tinklo paslaugos yra analogiškos jo teikiamoms paslaugoms. „Šifruoto duomenų perdavimo kanalo“ paslauga, nurodyta sutartyje, technologiškai ir funkciškai yra kito rinkos dalyvio teiktos duomenų perdavimo paslaugos atitikmuo. LAT konstatavo, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. gegužės 14 d. įsakymas Nr. 1V-167 „Dėl saugaus valstybinio duomenų perdavimo tinklo nuostatų ir saugaus valstybinio duomenų perdavimo tinklo paslaugų teikimo taisyklių patvirtinimo“ ta apimtimi, kiek suteikė VĮ Infostruktūra išimtinę teisę teikti komercines saugaus valstybinio duomenų perdavimo tinklo paslaugas, prieštarauja SESV 102, 106(1) straipsnių ir (arba) 49 straipsnio ir (arba) 107, 108 straipsnių reikalavimams, pažeidžia LR Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtintą įpareigojimą saugoti sąžiningą konkurenciją ir draudimą monopolizuoti rinkas^[55].

---

 

 

---