Šio straipsnio komentaras atnaujintas atsižvelgiant į teisės aktų, teismų praktikos, Europos Komisijos, Viešųjų pirkimų tarnybos pozicijos pasikeitimus ir parengtas remiantis 2020 m. autorių kolektyvo (dr. Deividas Soloveičik LL.M, MCIArb (atsakingasis redaktorius), dr. Karolis Šimanskis (atsakingasis redaktorius), Žydrūnė Biliūnaitė–Zubavičė, Kristina Ivanovė, Dovilė Jankauskytė, Karolina Keršytė, Matas Malijonis) parengtomis Metodinėmis priemonėmis.

10 straipsnis. Vidaus sandoriai

1. Šio įstatymo reikalavimai netaikomi vidaus sandoriams, kuriuos perkančioji organizacija sudaro su kita perkančiąja organizacija, kai yra visos šios sąlygos kartu:

1) perkančioji organizacija kitą perkančiąją organizaciją kontroliuoja kaip savo pačios tarnybą ar struktūrinį padalinį, darydama lemiamą įtaką jos strateginiams tikslams ir reikšmingiems sprendimams, įskaitant sprendimus dėl: ilgalaikio turto investavimo, perleidimo, nuomos, įkeitimo, hipotekos; kitų ūkio subjektų akcijų įsigijimo arba perleidimo; teisės valdyti ūkio subjekto (subjektų) skyrius perdavimo. Tokią kontrolę gali atlikti ir kitas juridinis asmuo, kurį patį tokiu pačiu būdu kontroliuoja perkančioji organizacija;

2) per paskutinius 3 finansinius metus daugiau kaip 80 procentų kontroliuojamos perkančiosios organizacijos gautų vidutinių pajamų iš pirkimo–pardavimo sutarčių sudaro pajamos, gautos iš sutarčių, sudarytų su kontroliuojančia perkančiąja organizacija ar su juridiniais asmenimis, kuriuos kontroliuoja ta perkančioji organizacija, ir skirtų jos (jų) poreikiams tenkinti ar funkcijoms atlikti. Jeigu kontroliuojama perkančioji organizacija vykdė veiklą trumpiau kaip 3 finansinius metus, tai atitinkami rezultatai turi būti numatyti pagal jos veiklos planus;

3) kontroliuojamoje perkančiojoje organizacijoje nėra tiesioginio privataus kapitalo dalyvavimo.

2. Vidaus sandoris gali būti sudaromas tik išimtiniu atveju, kai tenkinamos šio straipsnio 1 dalyje išdėstytos sąlygos ir kai:

1) perkant viešojo pirkimo būdu būtų neįmanoma užtikrinti paslaugos teikimo nepertraukiamumo, geros kokybės ir prieinamumo arba

2) įsigyjamos viešosios paslaugos, administruojamos vadovaujantis Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 55 straipsnio 2 dalimi arba

Straipsnio punkto pakeitimai:

Nr. XIV-1669, 2022-12-13, paskelbta TAR 2022-12-29, i. k. 2022-27253

3) vidaus administravimui reikalingas paslaugas įsigyja perkančiosios organizacijos, kurios yra valstybės įmonės, akcinės bendrovės ir uždarosios akcinės bendrovės, kuriose valstybei nuosavybės teise priklausančios akcijos suteikia daugiau kaip 1/2 balsų visuotiniame akcininkų susirinkime.

Papildyta straipsnio punktu:

Nr. XIV-1669, 2022-12-13, paskelbta TAR 2022-12-29, i. k. 2022-27253

Straipsnio dalies pakeitimai:

Nr. XIII-2765, 2019-12-20, paskelbta TAR 2019-12-30, i. k. 2019-21571

3. Siekdama sukurti sąlygas vidaus sandorių sudarymo priežiūrai, perkančioji organizacija:

1) tvirtindama šio įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje nurodytus einamaisiais kalendoriniais metais planuojamų atlikti pirkimų planus, juose pateikia informaciją apie planuojamus atlikti šiame straipsnyje nurodytus pirkimus;

2) reikalauja iš tiekėjo, kad vykdant vidaus sandorius sąskaitos už įsigyjamas prekes, paslaugas ir darbus (toliau – sąskaitos faktūros) būtų teikiamos šio įstatymo 22 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka;

Straipsnio punkto pakeitimai:

Nr. XIII-2158, 2019-05-30, paskelbta TAR 2019-06-10, i. k. 2019-09411

3) per 15 dienų nuo vidaus sandorio sudarymo ar nuo kiekvieno jo pakeitimo, bet ne vėliau kaip iki pirmojo mokėjimo pagal juos pradžios, Centrinėje viešųjų pirkimų informacinėje sistemoje Viešųjų pirkimų tarnybos nustatyta tvarka paskelbia sudarytą sutartį ir visus jos pakeitimus;

4) per 30 dienų nuo ataskaitinių kalendorinių metų pabaigos Viešųjų pirkimų tarnybai jos nustatyta tvarka pateikia visų per kalendorinius metus atliktų šiame straipsnyje nurodytų pirkimų ataskaitą.

4. Šiame straipsnyje nustatyti reikalavimai taikomi visu vidaus sandorio galiojimo laikotarpiu.

5. Šio straipsnio nuostatos taikomos ir tuo atveju, kai kontroliuojamoji perkančioji organizacija sudaro sutartį su ją kontroliuojančia perkančiąja organizacija ar kita tos perkančiosios organizacijos kontroliuojamąja perkančiąja organizacija, jeigu perkančiojoje organizacijoje, su kuria sudaroma sutartis, nėra tiesioginio privataus kapitalo dalyvavimo.

Straipsnio dalies pakeitimai:

Nr. XIV-1669, 2022-12-13, paskelbta TAR 2022-12-29, i. k. 2022-27253

6. Šio straipsnio 2 dalyje nurodytas vidaus administravimas turi būti suprantamas kaip veikla, kuria užtikrinamas perkančiosios organizacijos savarankiškas funkcionavimas (struktūros tvarkymas, teisinės paslaugos, dokumentų, personalo, turimų materialinių ir finansinių išteklių valdymas).

Papildyta straipsnio dalimi:

Nr. XIV-1669, 2022-12-13, paskelbta TAR 2022-12-29, i. k. 2022-27253

Komentuojamame VPĮ 10 straipsnyje^[1] yra įtvirtinta išimtis, kai perkančioji organizacija gali nevykdyti viešojo pirkimo procedūrų pagal VPĮ tais atvejais, kai yra sudaromi vidaus sandoriai.

Viešosios valdžios institucija turi galimybę jai tenkančias su viešuoju interesu susijusias užduotis įgyvendinti savo pačios administracinėmis, techninėmis ir kitomis priemonėmis ir neprivalo kreiptis į išorės subjektus, nepriklausančius jos tarnyboms ir (ar) struktūriniams padaliniams, jeigu vidaus sandoriai atitinka VPĮ 10 straipsnyje nustatytus kriterijus. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (ESTT) išimties, susijusios su vidaus sandoriais, pripažinimą pateisino tuo, kad tokiu atveju tarp perkančiosios organizacijos ir subjekto, su kuriuo sudaromas sandoris, egzistuoja ypatingas vidaus ryšys, net jeigu minėtas subjektas yra teisiškai atskiras nuo perkančiosios organizacijos. Tokiais atvejais galima laikyti, kad perkančioji organizacija iš tikrųjų naudojasi savo pačios priemonėmis ir kad subjektas, su kuriuo sudaromas sandoris, yra tarsi viena iš jos vidaus tarnybų^[2]. Kitaip tariant, VPĮ teisiniai reikalavimai neturi būti taikomi, įsigyjant pirkimo objektą iš paties savęs, t. y. nurodyta tvarka netaikoma, sudarant sutartį pačiam su savimi.

VPĮ 10 straipsnyje yra nustatomi reikalavimai perkančiųjų organizacijų kooperacijai, kai santykiai tarp perkančiųjų organizacijų yra pagrįsti kontrole, t. y. santykiams, kai kontroliuojanti perkančioji organizacija sudaro sutartis su kontroliuojama perkančiąja organizacija ar kontroliuojama perkančioji organizacija sudaro sandorį su kontroliuojančia organizacija ar kita tos perkančiosios organizacijos kontroliuojamąja perkančiąja organizacija, užtikrinant, kad perkančiojoje organizacijoje, su kuria sudaroma sutartis, nėra tiesioginio privataus kapitalo dalyvavimo.

Pasisakydamas dėl Direktyvoje 2014/24/ES įtvirtintų vadinamųjų Teckal kriterijų, ESTT nurodė, kad jų vienintelis tikslas yra suteikti valstybėms narėms galimybę tam tikrų sandorių nepriskirti viešųjų pirkimų reglamentavimui, nuostatos, nustatančios sąlygas vidaus sandoriams, negali būti aiškinamos kaip įpareigojančios sudaryti vidaus sandorius, kai tokios sąlygos yra tenkinamos.

ESTT jurisprudencijoje akcentuota, kad valstybės narės gali nustatyti papildomas, ES teisėje neįtvirtintas, vidaus sandorių sudarymo sąlygas, visų pirma, siekiant užtikrinti paslaugų nepertraukiamumą, gerą kokybę ir prieinamumą. Be to, ši valstybių narių teisė turi būti įgyvendinama laikantis pagrindinių Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) nuostatų, visų pirma, laisvo prekių judėjimo, įsisteigimo laisvės ir laisvo paslaugų teikimo, taip pat iš jų išplaukiančių principų: vienodo požiūrio, nediskriminavimo, abipusio pripažinimo, proporcingumo ir skaidrumo. Taigi Direktyvos 2014/24/ES 12 straipsnio 1 dalis aiškintina taip, kad pagal ją nedraudžiama nacionalinės teisės nuostata, kurioje valstybė narė vidaus sandorio sudarymą, be kita ko, sieja su sąlyga, kad viešojo pirkimo sutarties sudarymas neleistų užtikrinti teikiamų paslaugų kokybės, jų prieinamumo ar nepertraukiamumo, jeigu etape iki viešojo pirkimo sutarties sudarymo pasirenkant konkretų paslaugų teikimo būdą paisoma vienodo požiūrio, nediskriminavimo, abipusio pripažinimo, proporcingumo ir skaidrumo principų^[3].

Pažymėtina, kad VPĮ 10 straipsnio nuostatas palyginus su Direktyvos 2014/24/ES 12 straipsnio 1 – 3 dalių nuostatomis, matyti, kad Lietuvos įstatymų leidėjas pasirinko vidaus sandorių reglamentavime įtvirtinti daugiau reikalavimų vidaus sandorių sudarymui, nei jie įtvirtinti ES lygiu. Tokiais atvejais, kai valstybės narės nacionalinėje teisėje įtvirtina papildomas sąlygas vidaus sandorio sudarymui, ESTT jurisprudencijoje akcentuota, kad tokios valstybių narių taikomos vidaus sandorių sudarymo sąlygos turi būti įtvirtintos konkrečiose ir aiškiose pozityviosios viešųjų pirkimų teisės normose, kurios turi būti pakankamai prieinamos, o jų taikymas – numatomas, kad būtų išvengta bet kokio savivalės pavojaus^[3(2)]. Kitaip tariant, ESTT aiškiai ir nedviprasmiškai nurodo, kad bet kokie nacionaliniai vidaus sandorių sudarymo ribojimai turi būti nustatomi teisės aktuose, o ne formuluojami aiškinant šias normas teismų praktikoje. Tokios pat pozicijos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT), kuris, formuodamas teismų praktiką, nustatė šias teisės aiškinimo taisykles: 1) perkančiosios organizacijos su savo kontroliuojamais subjektais vidaus (in house) sandorį gali sudaryti tik tokiu atveju, jei tokia jų teisė tiesiogiai įtvirtinta VPĮ ; Lietuvos įstatymų leidėjas pagal Direktyvos 2014/24/ES turi šių sandorių reguliavimo diskreciją; 2) visi materialieji ir procedūriniai įstatymo leidėjo siekiami taikyti vidaus sandorių sudarymo reikalavimai, nepriklausomai nuo to, ar jie nustatyti vykdant iš ES teisės kylančias pareigas, ar naudojantis vidaus teisinio reguliavimo teise, turi būti aiškiai, tiksliai, nedviprasmiškai ir suprantamai įtvirtinti viename teisės akte – VPĮ^[3(3)].

Pažymėtina, kad Direktyvos 2014/24/ES 12 straipsnio 4 dalies teisės normos dėl horizontalaus, t. y. dviejų savarankiškų (nesusijusių pavaldumu) perkančiųjų organizacijų arba vadinamojo viešo – viešo (angl. public to public) bendradarbiavimo, yra nustatytos VPĮ 10¹ straipsnyje (detaliau žiūrėti VPĮ 10¹ straipsnio komentarą).

1. VPĮ 10 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos sąlygos, kai gali būti sudaromas vidaus sandoris. Šių sąlygų visuma sudaro vidaus sandorio esmę, kurios turinys į teisinį reguliavimą perkeltas iš ESTT praktikos šioje srityje, todėl VPĮ 10 straipsnio nuostatos aiškintinos ir taikytinos, į ją atsižvelgiant.

Pagal VPĮ 10 straipsnio 1 dalį vidaus sandoriui pirmiausia keliama pagrindinė jo sudarymo prielaida – jo šalių specifinio subjektiškumo reikalavimas, t. y. tiek pirkėjas, tiek pardavėjas turi būti perkančiosios organizacijos (detaliau dėl perkančiosios organizacijos statuso žiūrėti VPĮ 2 straipsnio 25 dalies komentarą)^[4]. Tokiu reguliavimu yra siekiama užtikrinti, kad nebūtų išvengta VPĮ nuostatų taikymo tais atvejais, kai vidaus sandorio šaliai – pardavėjui, siekiant tinkamai įvykdyti šį sandorį, iš rinkos reikia įsigyti prekių, paslaugų ar darbų, pavyzdžiui, vidaus sandorio įvykdymui pardavėjui reikia įsigyti medžiagų ar įrenginių^[5].

Be sandorio šalių VPĮ 10 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti vadinamieji Teckal^[6] kriterijai:

• kontrolės kriterijus, t. y. pirmasis Teckal kriterijus, kad perkančioji organizacija kitą perkančiąją organizaciją kontroliuoja kaip savo pačios tarnybą ar struktūrinį padalinį;

• veiklos kriterijus, t. y. antrasis Teckal kriterijus, kad daugiau kaip 80 procentų perkančiosios organizacijos, kuri yra pardavėja, veiklos yra skirta kontroliuojančios perkančiosios organizacijos (pirkėjo) naudai;

• kontroliuojamoje perkančiojoje organizacijoje nėra tiesioginio privataus kapitalo dalyvavimo.

ESTT Irgita byloje^[6(1)] pažymėjo, kad vidaus sandorio, kuris tenkina Direktyvos 2014/24/ES 12 straipsnio 1 dalies a–c punktuose (atitinkamai VPĮ 10 straipsnio 1 dalies 1– 3 punktai) numatytas sąlygas, sudarymas nėra pats savaime atitinkantis Europos Sąjungos teisę. Atkreiptinas dėmesys, kad vidaus sandorio atitiktis Tecal kriterijams iš esmės parodo tik tai, kad vidaus sandoris nepatenka į pirkimų direktyvų taikymo sritį. Taikant pirkimų direktyvas valstybės narės ir perkančiosios organizacijos nėra atleidžiamos nuo pareigos laikytis bendrųjų iš ES sutarčių kylančių principų – vienodo požiūrio, nediskriminavimo, proporcingumo ir skaidrumo. Vidaus sandoriai gali būti sudaryti tik tuomet, kai užtikrinama, kad nebus iškreipta konkurencija privačių ūkio subjektų atžvilgiu.

1.1. VPĮ 10 straipsnio 1 dalies1 punkte įtvirtintas kontrolės kriterijus.

Kontrolės kriterijus suprantamas kaip reikalavimas, kad perkančioji organizacija kitą perkančiąją organizaciją kontroliuotų kaip savo pačios tarnybą ar struktūrinį padalinį, t. y. sandoris gali būti sudaromas tiek su padaliniu, neturinčiu teisinio subjektiškumo, tiek ir su turinčiu savarankišką teisinį subjektiškumą juridiniu asmeniu. Atsižvelgiant į tai, kita vidaus sandorio šalis (atskirą juridinio asmens statusą turintis subjektas) iš esmės prilyginama perkančiosios organizacijos vidaus struktūriniam padaliniui, nepriklausomai nuo to, kad uždarosios akcinės bendrovės ir grynai vidaus padalinio kontrolė nėra ir negali būti identiška. Be to, vidaus sandoriai nelaikytini įprastiniais sandoriais, kurie sudaromi laisva (t. y. laisvu pasirinkimu, ar konkrečiu atveju sudaryti sandorį ar ne), vieni nuo kitų nepriklausomų ūkio subjektų bendra valia, įgyvendinant sutarčių laisvės principą (oferta, akceptas)^[7]. Svarbu yra tai, kad kontrolė apimtų lemiamą įtaką perkančiosios organizacijos strateginiams tikslams ir reikšmingiems sprendimams, įskaitant sprendimus dėl: ilgalaikio turto investavimo, perleidimo, nuomos, įkeitimo, hipotekos; kitų ūkio subjektų akcijų įsigijimo arba perleidimo; teisės valdyti ūkio subjekto (subjektų) skyrius perdavimo ir pan. Tokia kontrolė gali būti vykdoma netiesiogiai, t. y. kontrolę gali vykdyti ir kitas juridinis asmuo, kurį patį tokiu pačiu būdu kontroliuoja perkančioji organizacija.

Taigi, kontrolė gali būti vykdoma dviem būdais:

• tiesiogiai, kai pati kontroliuojanti perkančioji organizacija daro lemiamą įtaką kontroliuojamai perkančiajai organizacijai;

• netiesiogiai, kai kontroliuojanti perkančioji organizacija daro lemiamą įtaką kontroliuojamai perkančiajai organizacijai per kitą juridinį asmenį[8]. Kitaip tariant, susidaro kontrolės grandinė, kai kontroliuojanti perkančioji organizacija daro lemiamą įtaką juridiniam asmeniui, o tas juridinis asmuo atitinkamai daro lemiamą įtaką kontroliuojamai perkančiajai organizacijai.

Perkančiosios organizacijos kontrolei keliamas pagrindinis reikalavimas yra lemiamos įtakos kontroliuojamos perkančiosios organizacijos strateginiams tikslams ir reikšmingiems sprendimams darymas.

Atliekant šį vertinimą, reikia atsižvelgti į teisės aktų nuostatų ir atitinkamų faktinių aplinkybių visumą. Vertinimas turi atskleisti, kad perkančioji organizacija yra nuolat kontroliuojama kitos perkančiosios organizacijos, siekiant daryti įtaką šios organizacijos priimamiems sprendimams. Komentuojamais atvejais turi būti kontroliuojančios perkančiosios organizacijos galimybė daryti lemiamą įtaką kontroliuojamos perkančiosios organizacijos strateginiams tikslams bei svarbiems sprendimams^[9].

ESTT Parking Brixen byloje^[10] buvo analizuojamos faktinės aplinkybės, turinčios įtakos, kai sprendžiama dėl kontrolės kriterijaus egzistavimo. ESTT vertino, ar kontrolė buvo patikima. Argumentai, kurie pagrindė kontrolę: kontroliuojanti perkančioji organizacija perdavė turtą, vykdė valdymo patikrinimus, užtikrino nuostolių kompensavimą, skyrė daugumą valdybos narių. Argumentai, kurie pagrindė pakankamos kontrolės nebuvimą: vien teisė paskirti daugumą kontroliuojamos perkančiosios organizacijos valdybos narių nelaikoma pakankamu kontrolės ir lemiamos įtakos įrodymu. Todėl, ESTT vertinimu, papildomai turi būti analizuojama aplinkybių visuma: kontroliuojamo subjekto steigimo tikslas, veiklos pobūdis ir klientai, galimi investuotojai į įmonės veiklą, valdybos įgaliojimai ir jų priklausomumas nuo kontroliuojančios perkančiosios organizacijos.

ESTT Coditel Brabant byloje^[11] nurodė, kad, siekiant nustatyti kontrolės kriterijų, reikėjo išnagrinėti tris aplinkybes:

• pirma – tai, kad privatus subjektas turėjo kontroliuojamos perkančiosios organizacijos kapitalą. ESTT nurodė, jog aplinkybė, kad visas kontroliuojamos perkančiosios organizacijos kapitalas priklausė valdžios subjektui (perkančiajai organizacijai), iš principo gali reikšti, kad kontroliuojanti perkančioji organizacija šią bendrovę kontroliuoja analogiškai kaip savo tarnybas;

• antra – sprendimų priėmimo organų sudėtį. ESTT nurodė, kad jei kontroliuojamos perkančiosios organizacijos sprendimų priėmimo organus sudaro kontroliuojančių perkančiųjų organizacijų atstovai, reiškia, kad šie subjektai kontroliuoja kontroliuojamos perkančiosios organizacijos sprendimų priėmimo organus ir taip gali daryti lemiamą įtaką jos strateginiams tikslams ir svarbiems sprendimams;

• trečia – kontroliuojamos perkančiosios organizacijos valdytojų tarybai suteiktų įgaliojimų apimtį. Buvo matyti, kad kontroliuojamos perkančiosios organizacijos valdytojų taryba turėjo didžiausius įgaliojimus – būtent ji nustatė tarifus, todėl laikytina, jog egzistavo kontrolė kontroliuojamos perkančiosios organizacijos atžvilgiu.

ESTT Carbotermo byloje^[12] nurodė, kad aplinkybė, kad perkančiajai organizacijai – vienai ar kartu su kitomis viešosios valdžios institucijomis – priklausė visas bendrovės, su kuria sudaryta sutartis, kapitalas, parodė tikimybę, tačiau neužtikrino, kad ši perkančioji organizacija kontroliavo šią bendrovę analogiškai kaip savo tarnybas. ESTT konstatavo, kad vien kapitalo turėjimas įmonėje nėra pakankamas kontrolės kriterijaus įrodymas, o turi būti vertinamos teisės, kurias suteikia kapitalas įmonėje – balso teisė, teisė daryti kitą esminę įtaką.

ESTT Asemfo byloje^[13] nagrinėtos faktinės aplinkybės, turinčios reikšmės sprendžiant dėl kontrolės kriterijaus egzistavimo. Kontroliuojama perkančioji organizacija buvo valstybės įmonė, kurios kapitale galėjo dalyvauti ir autonominės sritys (Lietuvoje savivaldybių atitikmuo). Kontroliuojama perkančioji organizacija privalėjo vykdyti jos vykdomos veiklos srityje duotus valstybės centrinės administracijos, autonominių sričių bei pastarosioms priklausančių viešųjų organizacijų užsakymus ir neturėjo galimybės laisvai nustatyti savo veiklos įkainių. ESTT konstatavo, kad nurodymų vykdymas ir fiksuotų veiklos įkainių įtvirtinimas yra pakankami kontrolės kriterijaus įrodymai.

ESTT Korhonen byloje^[14] taip pat buvo analizuojamos faktinės aplinkybės, turinčios įtakos, kai sprendžiama dėl kontrolės kriterijaus egzistavimo. ESTT nurodė, kad kontrolės kriterijus nepriklauso nuo to, ar visa įmonės veikla skirta išimtinai tik kontroliuojančios perkančiosios organizacijos poreikiams, ar gali būti ir kiti tikslai, siekiant nustatyti vidaus sandoriui teisiškai reikšmingą sąsają, svarbus yra pagrindinis įmonės veiklos tikslas.

1.2. VPĮ 10 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintas veiklos kriterijus.

Veiklos (antrasis Teckal) kriterijus suprantamas kaip reikalavimas, kad per paskutinius trejus finansinius metus kontroliuojamos perkančiosios organizacijos daugiau kaip 80 procentų gautų vidutinių pajamų iš pirkimo-pardavimo sutarčių sudarytų pajamos, gautos iš sutarčių, sudarytų su kontroliuojančia perkančiąja organizacija ar su juridiniais asmenimis, kuriuos kontroliuoja ta perkančioji organizacija, ir skirtų jos (jų) poreikiams tenkinti ar funkcijoms atlikti. Jeigu kontroliuojama perkančioji organizacija vykdė veiklą trumpiau kaip trejus finansinius metus, tai atitinkami rezultatai turi būti numatyti pagal jos veiklos planus.

Tam, kad būtų konstatuotas veiklos kriterijus turi būti nustatytos šios sąlygos kartu:

• kiekybinė sąlyga, t. y. kontroliuojamos perkančiosios organizacijos vidutinės pajamos iš sutarčių, sudarytų su kontroliuojančia perkančiąja organizacija ar su juridiniais asmenimis, kuriuos kontroliuoja ta perkančioji organizacija, ir skirtų jos (jų) poreikiams tenkinti ar funkcijoms atlikti, turi būti daugiau kaip 80 procentų visų vidutinių metinių pajamų.

Kiekybinis skaičiavimas atliekamas taip:

- apskaičiuojamos visos kontroliuojamos perkančiosios organizacijos paskutinių trejų finansinių metų (jeigu veikla vykdoma trumpiau, skaičiuojamas visas veiklos terminas) pajamos;

- apskaičiuojamos kontroliuojamos perkančiosios organizacijos paskutinių trejų finansinių metų (jeigu veikla vykdoma trumpiau, skaičiuojamas visas veiklos terminas) pajamos gautos iš sutarčių, sudarytų su kontroliuojančia perkančiąja organizacija ar su juridiniais asmenimis, kuriuos kontroliuoja ta perkančioji organizacija, ir skirtų jos (jų) poreikiams tenkinti ar funkcijoms atlikti;

- apskaičiuojamas tiek visų pajamų, tiek konkrečių vertinamų pajamų vidurkis per trejus metus;

- palyginamas visų pajamų vidurkis su konkrečių vertinamų pajamų vidurkiu ir nustatomas santykis. Taigi nėra reikšminga, jei per pastarųjų trejų metų laikotarpį tam tikru metu aptariamų kontroliuojamos perkančiosios organizacijos pajamų struktūra keitėsi, svarbu, kad vidutinė pajamų dalis kontroliuojančios perkančiosios organizacijos ar jos kontroliuojamų subjektų naudai per trejus metus viršijo 80 procentų dalį.

• kokybinis kriterijus. Tokia kontroliuojama perkančioji organizacija didžiąją veiklos dalį turi vykdyti kartu su perkančiąja organizacija, kuri ją valdo, t. y. įmonė turi veikti savo viešojo dalininko naudai, o (sutartiniai) santykiai su trečiaisiais asmenimis nėra reikšmingi. Kontroliuojama perkančioji organizacija turi būti anksčiau sudariusi sutartis su kontroliuojančia perkančiąja organizacija ar šios perkančiosios organizacijos kontroliuojamais kitais juridiniais asmenimis. Sudarytų sutarčių objektas turi tenkinti kontroliuojančios perkančiosios organizacijos ar jos kontroliuojamų juridinių asmenų poreikius arba sudarytų sutarčių objektas skirtas šių subjektų funkcijoms vykdyti.

Pavyzdys

Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos tikslai – formuoti konkurencingumo didinimo valstybės politiką: palankios aplinkos verslui kūrimą, smulkiojo ir vidutinio verslo plėtrą, geresnio reglamentavimo priemonių taikymą reguliuojant ūkio subjektų veiklą (administracinės ir kitos reguliavimo naštos mažinimą, teisės aktų supaprastinimą, teisinio reguliavimo kokybės gerinimą), verslo priežiūrą, įmonių teisę, investicijas, eksporto skatinimą, technologijas, inovacijas, metrologiją, standartizaciją, akreditaciją, kosmoso, pramonės ir paslaugų plėtrą. VšĮ „Inovacijų agentūra“, įsteigta Ekonomikos ir inovacijų ministerijos. Ji skatina verslumą, tvarią ir modernią verslo plėtrą, startuolių ekosistemą bei eksportą Lietuvoje^[15]. Taigi, VšĮ „Inovacijų agentūra“ vykdoma veikla yra tiesiogiai skirta Ekonomikos ir inovacijų ministerijos poreikiams, tikslams tenkinti, nors konkrečios sutartys tarp ministerijos ir agentūros paprastai nesudaromos.

Kokybinis kriterijus nepriklauso^[16]:

• nuo to, kas yra naudos gavėjas, t. y. kontroliuojanti perkančioji organizacija, jos kontroliuojamas juridinis asmuo ar galutiniai vartotojai (naudotojai);

• nuo to, kas apmoka už įsigyjamą pirkimo objektą, t. y. kontroliuojanti perkančioji organizacija, jos kontroliuojamas juridinis asmuo ar galutiniai vartotojai (naudotojai);

• nuo kontroliuojamos perkančiosios organizacijos geografinės veiklos teritorijos.

ESTT Undis Servizi byloje^[17] konstatavo, kad tais atvejais, kai įmonė vykdo veiklą ir sudaro sutartis su savivaldybėmis, kurios nėra įmonės steigėjos ar neturi jokios kontrolės įmonės atžvilgiu, gautos pajamos iš tokių sutarčių nepriskirtinos prie kokybinio kriterijaus, t. y. neįskaičiuojamos į nurodytą 80 procentų.

Kita vertus, jeigu sutartys sudaromos su vadinamąja „seserine“ įmone, t. y. kontroliuojančios perkančiosios organizacijos kontroliuojamais kitais juridiniais asmenimis, tuomet pajamos iš tokių sutarčių įskaičiuojamos į nurodytą 80 procentų.

VPĮ 10 straipsnio 1 dalies 2 punkte nėra ribojama pirkimo objekto apimtis, t. y. nėra ribojama, kokia veikla ir jos pajamos gali būti įskaičiuojami į 80 procentų vidutinių metinių pajamų, todėl laikytina, kad tai gali būti visų sektorių veikla^[18]. Taip pat pažymėtina, kad įskaičiuojama ir veikla bei sutartys vykdytos kontroliuojančioms perkančiosioms organizacijoms iki tol, kol jos įgijo kontroliuojančios perkančiosios organizacijos statusą^[19].

1.3. VPĮ 10 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas tiesioginio privataus kapitalo dalyvavimo draudimo kriterijus.

Šis kriterijus nėra tiesiogiai nurodytas ESTT Teckal byloje. Šio kriterijaus įtvirtinimas pagrįstas tuo, kad privataus subjekto dalyvavimas net ir 1 procentu kontroliuojamos perkančiosios organizacijos valdyme (kapitale) sukuria nepagrįstą konkurencinį pranašumą prieš kitus rinkos dalyvius, kadangi sutartis šiam subjektui suteikiama be konkurencinės procedūros^[20].

Taip pat yra nustatyta išimtis iš VPĮ 10 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinto kriterijaus, t. y. atsižvelgiant į specifines privalomos narystės pagrindu veikiančių viešųjų subjektų, pavyzdžiui, organizacijų, atsakingų už tam tikrų viešųjų paslaugų valdymą ar vykdymą, ypatybes, šis kriterijus neturėtų būti taikomas tais atvejais, kai konkrečių privačių ekonominės veiklos vykdytojų dalyvavimas kontroliuojamojo juridinio asmens kapitale yra privalomas pagal nacionalinę teisės nuostatą, priimtą laikantis Europos Sąjungos (ES) sutarčių, su sąlyga, kad toks dalyvavimas nesuteikia kontrolės, teisės blokuoti ir lemiamos įtakos kontroliuojamojo juridinio asmens sprendimams^[21].

Tiesioginis kapitalo dalyvavimas turi būti suprantamas kaip tik tiesioginis dalyvavimas privačiomis lėšomis kontroliuojamajame juridiniame asmenyje. Dėl to, kai kontroliuojančiosios perkančiosios organizacijos arba kontroliuojančiųjų perkančiųjų organizacijų kapitale yra privataus dalyvavimo, tai nekliudo skirti viešąsias sutartis kontroliuojamajam juridiniam asmeniui netaikant viešųjų pirkimų procedūrų, nes toks dalyvavimas neturi neigiamo poveikio privačių ekonominės veiklos vykdytojų konkurencijai^[22]. Kitaip tariant, kriterijus taikomas tik kontroliuojamai perkančiajai organizacijai, bet ne kontroliuojančiai perkančiajai organizacijai.

Tiesioginis kapitalo dalyvavimas taip pat turi būti suprantamas taip, kad leidžiamas netiesioginis privataus kapitalo dalyvavimas. Netiesioginis privataus kapitalo dalyvavimas apima, pavyzdžiui, balsų turėjimą bendrovėje, kuri turi balsų kitoje bendrovėje (pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 5 straipsnio nuostatas).

2. VPĮ 10 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad vidaus sandoriai yra išimtis iš bendros taisyklės vykdyti viešojo pirkimo procedūras, todėl komentuojama teisės norma turi būti aiškinama siaurai^[23].

VPĮ 10 straipsnio 2 dalyje nustatomi nacionaliniai vidaus sandorių ribojimo pagrindai. Pastebėtina, kad VPĮ 10 straipsnio 2 dalyje aiškiai nurodoma, kad vidaus sandoris gali būti sudaromas tik išimtiniu atveju, kai tenkinamos VPĮ 10 straipsnio 1 dalyje išdėstytos sąlygos ir kai laikomasi šioje dalyje nustatytų išimčių ir jų sąlygų:

•  perkant viešojo pirkimo būdu būtų neįmanoma užtikrinti paslaugos teikimo nepertraukiamumo, geros kokybės ir prieinamumo arba

•  įsigyjamos viešosios paslaugos, administruojamos vadovaujantis Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 55 straipsnio 2 dalimi, arba

•  vidaus administravimui reikalingas paslaugas įsigyja perkančiosios organizacijos, kurios yra valstybės įmonės, akcinės bendrovės ir uždarosios akcinės bendrovės, kuriose valstybei nuosavybės teise priklausančios akcijos suteikia daugiau kaip 1/2 balsų visuotiniame akcininkų susirinkime.

ESTT Irgita byloje^[24] pažymėjo, kad vidaus sandorių sudarymas nėra privalomas netgi tuomet, kai situacija atitinka visas pirmiau minėtas vidaus sandorio sudarymo sąlygas (detaliau žiūrėti VPĮ 10 straipsnio 1 dalies komentarą). Perkančiosios organizacijos neprivalo tokio sandorio sudaryti ir įstatymų leidėjas turi teisę sugriežtinti vidaus sandorių sudarymo kriterijus. Tai turi būti atliekama normas įtvirtinant aiškiai ir tiksliai teisės aktuose, kaip tai įtvirtinta VPĮ 10 straipsnio 2 dalyje.

2.1. VPĮ 10 straipsnio 2 dalies 1 punkto išimtis.

Perkančioji organizacija, siekdama sudaryti vidaus sandorį, papildomai turi įvertinti šias aplinkybes visos ES bendrosios rinkos požiūriu (t. y. vertinti ne tik iš Lietuvoje, bet ir kitose ES valstybėse narėse veikiančių tiekėjų perspektyvos):

• jeigu būtų vykdomas viešasis pirkimas, nebūtų užtikrinamas paslaugų nepertraukiamumas. Kitaip tariant, pirkimo objekto specifika yra susijusi su nepertraukiamu jo gavimu, galutiniai naudos gavėjai (vartotojai ar naudotojai) negali tam tikru periodu iki viešojo pirkimo sutarties sudarymo negauti pirkimo objekto. Šia sąlyga perkančioji organizacija negali pagrįsti pavėluoto viešojo pirkimo organizavimo, dėl kurio laiku nesudaroma viešojo pirkimo sutartis;

• jeigu būtų vykdomas viešasis pirkimas, nebūtų užtikrinama paslaugų kokybė. Kitaip tariant, paslaugų kokybė rinkoje yra tokia žema, kad tik perkančioji organizacija gali užtikrinti kokybiškos paslaugos suteikimą;

• jeigu būtų vykdomas viešasis pirkimas, nebūtų užtikrinamas paslaugų prieinamumas. Kitaip tariant, jeigu būtų sudaroma viešojo pirkimo sutartis yra tikimybė, kad vartotojai (naudotojai) būtų diskriminuojami, sudaromos kitos kliūtys gauti paslaugas, pavyzdžiui, paslaugos teikimo pagrindinė vieta pakeičiama ir tampa sudėtingas atvykimas gauti paslaugas (panaikinami skyriai arčiau vartotojų (naudotojų).

2.2. VPĮ 10 straipsnio 2 dalies 2 punkto išimtis.

Vietos savivaldos įstatymo 55 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad savivaldybė gali steigti naujus viešųjų paslaugų teikėjus ir (ar) VPĮ arba Lietuvos Respublikos pirkimų, atliekamų vandentvarkos, energetikos, transporto ar pašto paslaugų srities perkančiųjų subjektų, įstatymo, arba Lietuvos Respublikos koncesijų įstatymo nustatyta tvarka pavesti viešųjų paslaugų teikimą jau įsteigtam viešųjų paslaugų teikėjui, kai:

• teikiamos vandens tiekimo, nuotekų valymo, šilumos tiekimo, atliekų tvarkymo, keleivių vežimo, teritorijų ir gatvių priežiūros ir tvarkymo, maitinimo, švietimo, socialinės globos arba sveikatos priežiūros įstaigose paslaugos arba

• teikiant viešąsias paslaugas turi būti valdomas ir naudojamas savivaldybių ar savivaldybių juridinių asmenų nekilnojamasis turtas ir kitas ūkio subjektas tokios paslaugos negalėtų teikti savo patalpose, arba

• pagal Vietos savivaldos įstatymo 56 straipsnį steigiant naują juridinį asmenį ar pavedant vykdyti šios viešosios paslaugos teikimą, kai šios paslaugos teikimas yra ūkinė veikla, jau veikiančiai savivaldybės valdomai įmonei buvo gautas Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos sutikimas;

• savivaldybių nekilnojamasis turtas: koncertų salės, muziejai, parodų rūmai, bibliotekos, kultūros namai, teatrai, sporto salės, maniežai, stadionai, baseinai, naudojamas viešosioms paslaugoms teikti švietimo, kultūros, sporto srityse ir su jomis susijusiai ūkinei veiklai vykdyti, jeigu toks objektas yra vienintelis savivaldybės teritorijoje ar seniūnijoje.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad pagal VPĮ 10 straipsnio 2 dalies 2 punktą savivaldybė, prieš sudarydama vidaus sandorį su jau įsteigtu įstatyme nurodyta apimtimi jos (arba kito jos atitinkamai kontroliuojamo juridinio asmens) kontroliuojamu viešųjų paslaugų teikėju dėl minėtų viešųjų paslaugų teikimo privalo įsitikinti, kad tokių paslaugų teikimas, paisant veiklos skaidrumo ir viešumo reikalavimų, negali būti organizuojamas įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka pasirenkant paslaugų teikėją viešai, be kita ko, taikant VPĮ įtvirtintus viešųjų pirkimų atlikimo tvarkos reikalavimus, taip pat kad tik taip bus užtikrinta, kad tokios viešosios paslaugos būtų kokybiškos ir teikiamos nuolat, kad jomis galėtų naudotis visi gyventojai. Be to, turi būti įvertinta, ar sudarant vidaus sandorį konkrečiam viešosios paslaugos teikėjui neteikiama privilegijų, nediskriminuojami kiti šioje rinkoje veikiantys ūkio subjektai. Taigi vidaus sandoriai gali būti sudaromi tik tada, kai taip siekiama užtikrinti, kad viešosios paslaugos būtų teikiamos nuolat, kad jomis galėtų naudotis visi gyventojai ir jos būtų kokybiškos, ir tik prieš tai įvertinus tokio sprendimo įtaką sąžiningai konkurencijai. Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad savivaldybės, organizuodamos teritorinei bendruomenei būtinų viešųjų paslaugų teikimą, turi paisyti šalies ūkio konstitucinį pagrindą sudarančių principų (be kita ko, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtintų asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos laidavimo, sąžiningos konkurencijos ir vartotojų teisių apsaugos reikalavimų), kitų konstitucinių imperatyvų (be kita ko, žmonių sveikatos ir aplinkos apsaugos reikalavimų) ir šių paslaugų teikimą organizuoti taip, kad nebūtų monopolizuota tokių viešųjų paslaugų teikimo rinka, nebūtų paneigtas šios rinkos dalyvių lygiateisiškumas, taip pat, kad būtų užtikrintas tokių viešųjų paslaugų prieinamumas gyventojams, teikimo nepertraukiamumas ir gera kokybė^[25]. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad prielaidos užtikrinti sąžiningą konkurenciją savivaldybėms administruojant viešųjų paslaugų teikimą būtų sudaromos, be kita ko, tik konkrečiu atveju įsitikinus, kad, savivaldybei pavedus viešųjų paslaugų teikimą jau įsteigtam viešųjų paslaugų teikėjui, taip jam nėra teikiamos privilegijos, nėra diskriminuojami kiti atitinkamoje rinkoje veikiantys ūkio subjektai^[26].

2.3. VPĮ 10 straipsnio 2 dalies 3 punkto išimtis.

Šiame VPĮ punkte įtvirtinta išimtis nustato, kad vidaus sandoris gali būti sudaromas, tik tuo atveju, kai yra tenkinamos VPĮ 10 straipsnio 1 dalyje nustatytos sąlygos kartu su šiomis kumuliatyviomis sąlygomis:

• juridinio asmens teisinė forma. Perkančioji organizacija turi būti valstybės įmonė, akcinė bendrovė, uždara akcinė bendrovė. Kitų teisinių formų subjektams, pavyzdžiui, viešosioms įstaigoms, asociacijoms, savivaldybių įmonėms, ši išimtis netaikoma;

• valstybės kapitalo dalyvavimas. Valstybei nuosavybės teise priklausančios akcijos turi suteikti daugiau kaip pusę balsų visuotiniame akcininkų susirinkime. Jeigu valstybė valdo lygiai 50 proc., sąlyga nėra tenkinama, nes reikalaujama turėti daugiau ½ akcijų ir ši išimtis netaikoma. Tokiu būdu užtikrinama, kad valstybė turėtų sprendžiamą balsą ir lemiamą įtaką juridinio asmens valdyme;

• pirkimo paskirtis. Vidaus sandorio objektu gali būti tik vidaus administravimui reikalingos paslaugos. VPĮ 10 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad vidaus administravimas suprantamas kaip veikla, užtikrinanti perkančiosios organizacijos savarankišką funkcionavimą. Vadinasi, vidaus administravimui reikalingos paslaugos yra tokios, kurios yra būtinos kasdienei perkančiosios organizacijos veiklai palaikyti ir jos tęstinumui užtikrinti. Tokios paslaugos gali apimti perkančiosios organizacijos struktūros tvarkymą, dokumentų, personalo, turimų materialinių ir finansinių išteklių valdymą, tačiau jos neapima paslaugų, susijusių su pagrindine perkančiosios organizacijos veikla ar komerciniais sandoriais.

3. VPĮ 10 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos vidaus sandorių viešinimo taisyklės.

VPĮ 10 straipsnio 3 dalyje įtvirtinti įpareigojimai perkančiosioms organizacijoms, sudarančioms vidaus sandorius, sukurti sąlygas vidaus sandorių sudarymo priežiūrai, t. y.:

• perkančioji organizacija, tvirtindama VPĮ 26 straipsnio 1 dalyje nurodytus einamaisiais kalendoriniais metais planuojamų atlikti pirkimų planus, juose turi pateikti informaciją apie planuojamus atlikti VPĮ 10 straipsnyje nurodytus pirkimus (detaliau žiūrėti VPĮ 26 straipsnio 1 dalies komentarą). Kitaip tariant, perkančiosios organizacijos turi iš anksto išviešinti planuojamus vidaus sandorius. Tokiu būdu rinkos dalyviai gali patikrinti vidaus sandorio sudarymo sąlygas bei jų atitiktį VPĮ 10 straipsnio 2 dalies sąlygai.

• reikalauja iš tiekėjo, kad vykdant vidaus sandorius sąskaitos už įsigyjamas prekes, paslaugas ir darbus būtų teikiamos VPĮ 22 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka (detaliau žiūrėti VPĮ 22 straipsnio 3 dalies komentarą), t. y. sąskaitos faktūros priimamos ir apdorojamos vadovaujantis Lietuvos Respublikos finansinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 4 dalimi. Elektroninės sąskaitos faktūros, atitinkančios Europos elektroninių sąskaitų faktūrų standartą, teikiamos tiekėjo pasirinktomis priemonėmis. Europos elektroninių sąskaitų faktūrų standarto neatitinkančios elektroninės sąskaitos faktūros gali būti teikiamos tik naudojantis Sąskaitų administravimo bendrąja informacine sistema (toliau – SABIS), pakeitusia informacinę sistemą „E. sąskaita“. Tokiu būdu gali būti prižiūrima, ar vidaus sandorio šalys nekeičia vidaus sandorio kainos, nemoka papildomų sumų be teisinio pagrindo.

• vadovaudamosi Informacijos viešinimo Centrinėje viešųjų pirkimų informacinėje sistemoje tvarkos aprašo, patvirtinto VPT direktorius 2017 m. birželio 19 d. įsakymu Nr. 1S-91, 30 punktu, perkančiosios organizacijos sudarytus vidaus sandorius viešina CVP IS ne vėliau kaip per 15 kalendorinių dienų nuo vidaus sandorio sudarymo, bet ne vėliau nei iki pirmojo mokėjimo pagal jį pradžios ir apie kiekvieną vidaus sandorio pakeitimą paskelbia CVP IS ne vėliau kaip per 15 kalendorinių dienų nuo atitinkamų pakeitimų atlikimo.

• per 30 dienų nuo ataskaitinių kalendorinių metų pabaigos VPT jos nustatyta tvarka pateikia visų per kalendorinius metus atliktų VPĮ 10 straipsnyje nurodytų pirkimų ataskaitą. Ataskaitų rengimo ir teikimo tvarkos apraše, patvirtintame VPT direktoriaus 2017 m. birželio 6 d. įsakymu Nr. 1S-80 nustatyta, kad perkančiosios organizacijos turi teikti metinę ataskaitą apie vidaus sandorius pagal Atn-3 formą.

4. VPĮ 10 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad VPĮ 10 straipsnio kriterijai, reikalavimai taikomi visu vidaus sandorio galiojimo laikotarpiu.

VPĮ 10 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta taisyklė reiškia, kad vidaus sandorio galiojimo laikotarpiu negali pasikeisti VPĮ 10 straipsnio 1 dalies kriterijai, pavyzdžiui, negali kontroliuojama perkančioji organizacija gauti tik 79 procentus vidutinių metinių pajamų iš veiklos kontroliuojamai perkančiajai organizacijai, negali kontroliuojamoje perkančiojoje organizacijoje atsirasti tiesioginio privataus kapitalo.

VPĮ 10 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta taisyklė taip pat reiškia, kad VPĮ 10 straipsnio 3 dalies reikalavimai dėl viešinimo ir vidaus sandorio vykdymo sąlygų taikomi visą vidaus sandorio laikotarpį, pavyzdžiui, negali šalys nuspręsti teikti popierines sąskaitas vietoj sąskaitų teikiamų per SABIS.

5. VPĮ 10 straipsnio 5 dalyje įtvirtinama galimybė sudaryti vertikalius „iš apačios į viršų“ ir horizontalius vidaus sandorius (pavyzdžiui, kontroliuojamoji perkančioji organizacija gali skirti vidaus sandorį ją kontroliuojančiai perkančiajai organizacijai arba pastarosios kontroliuojamai (dukterinei) perkančiajai organizacijai, arba vidaus sandoriai sudaromi tarp kontroliuojamųjų perkančiųjų organizacijų).

Bet kuriuo atveju vidaus sandorio sudarymas yra galimas tik tuomet, jeigu yra tenkinamos VPĮ 10 straipsnio 1 ir 2 dalyje nustatytos sąlygos ir perkančiojoje organizacijoje, kuriai skiriama sutartis, nėra tiesioginio privataus kapitalo dalyvavimo.

6. VPĮ 10 straipsnio 6 dalyje paaiškinama vidaus administravimo, nurodyto šio straipsnio 2 dalyje, samprata.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 7 dalis pateikia vidaus administravimo sąvoką – tai veikla, kuria užtikrinamas viešojo administravimo subjekto, turinčio viešojo juridinio asmens statusą, savarankiškas funkcionavimas (struktūros tvarkymas, dokumentų, personalo, turimų materialinių ir finansinių išteklių valdymas), kad jis galėtų atlikti viešąjį administravimą. Pažymėtina, kad VPĮ 10 straipsnio 6 dalyje pateikta vidaus administravimo sąvoka beveik atitinka apibrėžtą Viešojo administravimo įstatyme ir suprantama kaip veikla, kuria užtikrinamas perkančiosios organizacijos savarankiškas funkcionavimas (struktūros tvarkymas, teisinės paslaugos, dokumentų, personalo, turimų materialinių ir finansinių išteklių valdymas).

[1] Komentuojamos VPĮ 10 straipsnio normos nustatytos iš dalies, įgyvendinant Direktyvos 2014/24/ES 12 straipsnio normas.

[2] ESTT 2005 m. sausio 11 d. sprendimas byloje Stadt Halle ir RPL Recyclingpark Lochau GmbH prieš Arbeitsgemeinschaft Thermische Restabfall- und Energieverwertungsanlage TREA Leuna, C-26/03; 2014 m. gegužės 8 d. sprendimas byloje Technische Universität Hamburg-Harburg ir Hochschul-Informations-System GmbH prieš Datenlotsen Informationssysteme GmbH, C-15/13.

[3] ESTT 2019 m. spalio 3 d. sprendimas byloje Irgita, C-285/18.

[3(2)] ESTT 2019 m. spalio 3 d. sprendimas byloje Irgita, C-285/18.

[3(3)] LAT 2019 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-494-469/2019.

[4] Reikalavimas abiem vidaus sandorio šalims būti perkančiosiomis organizacijomis yra nacionalinis reguliavimas, kuris yra griežtesnis, nei ES teisės normose ar ESTT praktikoje įtvirtintos taisyklės.

[5] ESTT 2017 m. spalio 5 d. sprendimas byloje LitSpecMet, C-567/15.

[6] ESTT 1999 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Teckal, C-107/98.

[6(1)] ESTT 2019 m. spalio 3 d. sprendimas byloje Irgita, C-285/18.

[7] LAT 2015 m. gegužės 27 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-324-378/2015.

[8] ESTT 2006 m. gegužės 11 d. sprendimas byloje Carbotermo Consorzio Alisei, C-340/04.

[9] ESTT 2005 m. spalio 13 d. sprendimas byloje Parking Brixen, C-458/03.

[10] ESTT 2005 m. spalio 13 d. sprendimas byloje Parking Brixen, C-458/03. Faktinės bylos aplinkybės: pagal kontroliuojamos perkančiosios organizacijos įstatų 1 straipsnį ji buvo komunalinė organizacija, kurios speciali paskirtis buvo teikti vienodas ir integruotas vietines viešąsias paslaugas. Kontroliuojanti perkančioji organizacija nustatė bendras gaires, negrąžintinai perdavė kapitalą, garantavo galimų kontroliuojamos perkančiosios organizacijos sąnaudų kompensavimą, patikrino valdymo rezultatus ir atliko strateginį patikrinimą, ar kontroliuojama perkančioji organizacija turėjo būtiną savarankiškumą. Tačiau kontroliuojama perkančioji organizacija tapo rinkos subjektu, o dėl to kontroliuojančios perkančiosios organizacijos kontrolė tapo nepatikima. Tai patvirtino ir: a) kontroliuojamos perkančiosios organizacijos perorganizavimas į akcinę bendrovę ir šios įmonės rūšies pobūdis; b) bendrovės veiklos tikslo išplėtimas, nes ji pradėjo dirbti kitose naujose svarbiose srityse, ypač asmenų ir prekių pervežimo bei informatikos ir telekomunikacijų srityse. Reikia pažymėti, kad bendrovė ir toliau vykdė įvairią veiklą, kurią anksčiau vykdė kontroliuojama perkančioji organizacija, visų pirma tokią, kaip antai vandens tiekimas ir nuotekų valymas, šilumos ir energijos tiekimas, atliekų šalinimas ir kelių statyba; c) privalomas bendrovės atvėrimas kitoms investicijoms trumpam laikotarpiui; d) bendrovės veiklos srities teritorijos išplėtimas: visos Italijos mastu ir į užsienį; e) valdybai paskirti svarbūs įgaliojimai praktiškai be jokios kontroliuojančios perkančiosios organizacijos valdymo organų kontrolės. Kontroliuojamos perkančiosios organizacijos įstatai, ypač jų 18 straipsnis, jai suteikė didelius įgaliojimus valdyti šią bendrovę, nes siekdama bendrovės tikslo ji turėjo teisę priimti bet kokį būtiną aktą. Be to, 18 straipsnyje nustatyta teisė pateikti iki 5 milijonų eurų vertės užstatą arba be išankstinio akcininkų susirinkimo sudaryti kitus sandorius rodo tai, kad ši bendrovė buvo labai savarankiška savo akcininkų atžvilgiu.

[11] ESTT 2008 m. lapkričio 13 d. sprendimas byloje Coditel Brabant, C-324/07.

[12] ESTT 2006 m. gegužės 11 d. sprendimas byloje Carbotermo ir Consorzio Alise , C-340/04.

[13] ESTT 2007 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Asociación Nacional de Empresas Forestales, C-295/05.

[14] ESTT 2003 m. gegužės 22 d. sprendimas byloje Korhonen, C-18/01. Faktinės aplinkybės: pagrindinė įmonės veikla buvo nekilnojamojo turto pirkimas, pardavimas ir išperkamoji nuoma, turto priežiūros paslaugų ir kitų susijusių nekilnojamojo turto valdymui reikalingų paslaugų organizavimas ir tiekimas. Įmonės pagrindinėje byloje vykdoma veikla, tiksliau, buvo projektavimo ir statybos paslaugų, susijusių su kelių biurų pastatų ir daugiaaukščių automobilių stovėjimo aikštelės statyba, įsigijimas. Ši veikla vykdoma pagal miesto savivaldybės sprendimą įkurti jos teritorijoje technologinės plėtros centrą. Įmonė pareiškė ketinanti nusipirkti žemės iš miesto, kai sklypas bus išdalinamas, ir suteikti naujai pastatytus pastatus technologijų įmonėms prieinamoje vietoje, jos veikla iš tikrųjų gali patenkinti bendrojo intereso poreikius. Įsigydama projektavimo ir statybos paslaugas, susijusias su biurų pastatų statyba, įmonė veikia ne tik individualių, tiesiogiai su šiuo projektu susijusių įmonių, bet ir miesto interesų labui.

[15] https://inovacijuagentura.lt/kcis/apie-mus?lang=lt.

[16] Direktyvos 2014/24/ES preambulės 32-oji konstatuojamoji dalis, ESTT 2016 m. gruodžio 8 d. sprendimas byloje Undis Servizi, C-553/15.

[17] ESTT 2016 m. gruodžio 8 d. sprendimas byloje Undis Servizi, C-553/15.

[18] Steinicke, Michael, Vesterdorf, Peter L. Brussels Commentary on EU Public Procurement Law. Nomos, C.H.BECK, Hart publishing, 2018 m., 266 psl.

[19] ESTT 2016 m. gruodžio 8 d. sprendimas byloje Undis Servizi, C-553/15.

[20] Direktyvos 2014/24/ES preambulės 32-oji konstatuojamoji dalis, ESTT 2014 m. birželio 19 d. sprendimas byloje Centro Hospitalar de Setúbal EPE, C‑574/12.

[21] Direktyvos 2014/24/ES preambulės 32-oji konstatuojamoji dalis.

[22] Direktyvos 2014/24/ES preambulės 32-oji konstatuojamoji dalis.

[23] ESTT 2016 m. gruodžio 8 d. sprendimas byloje Undis Servizi, C-553/15; ESTT 2005 m. sausio 11 d. sprendimas byloje Stadt Halle ir RPL Lochau, C-26/03.

[24] ESTT 2019 m. spalio 3 d. sprendimas byloje Irgita, C-285/18; 2020 m. vasario 6 d. nutartis byloje Rieco, C-89/19–C-91/19.

[25] Konstitucinio Teismo 2022 m. gegužės 5 d. nutarimas Nr. KT54-N5/2022.

[26] Konstitucinio Teismo 2024 m. spalio 10 d. nutarimas Nr. KT80-N11/2024.