20 straipsnis. Konfidencialumas

1. Perkančioji organizacija, Komisija, jos nariai ar ekspertai ir kiti asmenys negali tretiesiems asmenims atskleisti iš tiekėjų gautos informacijos, kurią jie nurodė kaip konfidencialią.
2. Visas tiekėjo pasiūlymas ir paraiška negali būti laikomi konfidencialia informacija, tačiau tiekėjas gali nurodyti, kad tam tikra jo pasiūlyme pateikta informacija yra konfidenciali. Konfidencialia informacija gali būti, pavyzdžiui, komercinė (gamybinė) paslaptis ir konfidencialieji pasiūlymų aspektai. Konfidencialia negalima laikyti informacijos:

1) jeigu tai pažeistų įstatymus, nustatančius informacijos atskleidimo ar teisės gauti informaciją reikalavimus, ir šių įstatymų įgyvendinamuosius teisės aktus;

2) jeigu tai pažeistų šio įstatymo 33, 58 straipsniuose ir 86 straipsnio 9 dalyje nustatytus reikalavimus dėl paskelbimo apie sudarytą pirkimo sutartį, kandidatų ir dalyvių informavimo, laimėjusio dalyvio pasiūlymo, sudarytos pirkimo sutarties, preliminariosios sutarties ir šių sutarčių pakeitimų paskelbimo, įskaitant informaciją apie pasiūlyme nurodytą prekių, paslaugų ar darbų kainą, išskyrus jos sudedamąsias dalis;

3) pateiktos tiekėjų pašalinimo pagrindų nebuvimą, atitiktį kvalifikacijos reikalavimams, kokybės vadybos sistemos ir aplinkos apsaugos vadybos sistemos standartams patvirtinančiuose dokumentuose, išskyrus informaciją, kurią atskleidus būtų pažeisti tiekėjo įsipareigojimai pagal su trečiaisiais asmenimis sudarytas sutartis, – tuo atveju, kai ši informacija reikalinga tiekėjui jo teisėtiems interesams ginti;

4) informacija apie pasitelktus ūkio subjektus, kurių pajėgumais remiasi tiekėjas, ir subtiekėjus – tuo atveju, kai ši informacija reikalinga tiekėjui jo teisėtiems interesams ginti.

3. Jeigu perkančiajai organizacijai kyla abejonių dėl tiekėjo pasiūlyme nurodytos informacijos konfidencialumo, ji privalo prašyti tiekėjo įrodyti, kodėl nurodyta informacija yra konfidenciali. Jeigu tiekėjas per perkančiosios organizacijos nurodytą terminą, kuris negali būti trumpesnis kaip 5 darbo dienos, nepateikia tokių įrodymų arba pateikia netinkamus įrodymus, laikoma, kad tokia informacija yra nekonfidenciali.
4. Ne vėliau kaip praėjus 6 mėnesiams nuo pirkimo sutarties sudarymo suinteresuoti dalyviai gali prašyti perkančiosios organizacijos supažindinti juos su laimėjusio tiekėjo pasiūlymu ar paraiška (kandidatai – su kitų tiekėjų, kurie buvo pakviesti pateikti pasiūlymų ar dalyvauti dialoge, paraiškomis), tačiau negali būti atskleidžiama informacija, kurią kandidatai ar dalyviai nurodė kaip konfidencialią nepažeisdami šio straipsnio 2 dalies nuostatų.
5. Perkančioji organizacija gali nustatyti reikalavimus tiekėjams, siekdama apsaugoti informacijos, kurią perkančiosios organizacijos teikia vykdydamos pirkimo procesą, konfidencialų pobūdį.

 

VPĮ 20 straipsnis nacionaliniu lygmeniu įgyvendina Direktyvos 2014/24/ES 21 straipsnio nuostatas. Tačiau nacionalinis įstatymų leidėjas VPĮ 20 straipsnyje įtvirtino griežtesnį informacijos viešuosiuose pirkimuose pripažinimo konfidencialia ir jos apsaugos teisinį reguliavimą, lyginant su tuo, kuris įtvirtintas ES lygmeniu. Tokia valstybių narių teisė tiesiogiai įtvirtinta Direktyvos 2014/24/ES 21 straipsnyje, kuriame nustatyta jų diskrecija papildomai sureguliuoti konfidencialios informacijos apsaugą viešuosiuose pirkimuose. Dėl to konfidencialumo užtikrinimui viešuosiuose pirkimuose esminę reikšmę pirmiausia turi būtent nacionalinis teisinis reglamentavimas, juolab kad ES reguliavimas šioje srityje ligi šiol iš esmės yra neišplėtotas^[1]. Atsižvelgiant į tai, konfidencialios informacijos apsaugos samprata ir praktika įvairiose valstybėse objektyviai skiriasi^[2].

Be to, pažymėtina, kad komentuojamas straipsnis yra viena tų VPĮ nuostatų, kurios tinkamai gali būti suprastos ir pritaikytos tik išsamiai susipažinus su nacionaline teismų praktika šioje srityje, nes būtent joje atskleistas atitinkamų sąvokų turinys, nurodytos konkrečios perkančiųjų organizacijų ir tiekėjų teisės bei pareigos. Komentuojamas VPĮ straipsnis – iš esmės senąjį lakoniškesnį reguliavimą aiškinančios teismų praktikos perkėlimas į teisės normas, todėl naujojo reguliavimo kokybinė reikšmė pasireiškia lengvesnėmis jo taikymo galimybėmis, bet ne turinio naujumu^[3].

 

1. Komentuojamo VPĮ 20 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta bendroji perkančiosios organizacijos, viešojo pirkimo komisijos, jos narių, ekspertų ir kitų asmenų, dalyvaujančių viešojo pirkimo procedūroje, pareiga užtikrinti iš tiekėjų gautos informacijos, kurią tiekėjai nurodė kaip konfidencialią, apsaugą. Ši bendroji pirkėjų ir jų atstovų pareiga kyla iš bendrojo komercinių ir pramoninių paslapčių apsaugos teisės principo^[4] bei yra detalizuojama kitose VPĮ 20 straipsnio nuostatose.

VPĮ 20 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos vykdymas pirmiausia priklauso nuo tiekėjų pasiūlyme taip pažymėtų duomenų nurodymo^[5]. Nors teismų praktikoje nenurodoma imperatyvi perkančiųjų organizacijų pareiga užtikrinti informacijos, kurios slaptumo poreikio nenurodė pats tiekėjas (informacijos savininkas), apsaugą, vis dėlto tuo atveju, jei tiekėjo pasiūlyme nenurodyta, kad yra teikiama konfidenciali informacija, perkančioji organizacija gali suabejoti, ar, įvykdžiusi kito tiekėjo prašymą susipažinti su pasiūlymu, nepažeis konfidencialios informacijos apsaugos, todėl gali kreiptis į tiekėją jo klausdama, ar iš tiesų visa pasiūlymo informacija yra vieša^[6].

Nors komentuojamo VPĮ 20 straipsnio 3 dalyje aprašyta situacija dėl perkančiosios organizacijos kaip konfidencialios nurodytos informacijos turinio (statuso) kvestionavimo (detaliau žiūrėti VPĮ 20 straipsnio 3 dalies komentarą), manytina, kad panašaus pobūdžio pareigos perkančiosioms organizacijoms kiltų, kai objektyviai, vidutiniam atitinkamos informacijos vertintojui būtų akivaizdu, jog jam patikėta informacija galimai yra komerciškai jautri, nors taip pasiūlyme ir neįvardyta. Bet kokiu atveju, siekiant išvengti galimų informacijos teikėjo pretenzijų perkančiajai organizacijai, siūlytina visuomet kreiptis į patikėtos informacijos šaltinį, jo prašant paaiškinti, ar ir kiek jo pasiūlyme nurodytai informacijai taikytina įstatyme įtvirtinta apsauga.

Taigi, pirmiausia tiekėjas, siekiantis, kad būtų tinkamai užtikrinta jo teisė į informacijos apsaugą, turi tinkamai įgyvendinti teisę į šios informacijos konfidencialumą. Pabrėžtina, kad VPĮ 20 straipsnio 1 dalį sistemiškai aiškinant ir taikant su VPĮ 20 straipsnio 3 dalimi, tiekėjo teisės į konfidencialios informacijos apsaugą įgyvendinimas nėra išimtinai diskrecinis, neapsiriboja vien tik formaliu informacijos konfidencialumo nurodymu – tiekėjas turi pagrįsti (įrodyti) atitinkamos informacijos apsaugos poreikį (detaliau žiūrėti VPĮ 20 straipsnio 3 dalies komentarą). Remiantis tuo, perkančiosios organizacijos jau pačiose pirkimo sąlygose neretai nurodo, kad tiekėjai pasiūlyme turi ne tik pažymėti, kuri su pasiūlymu teikiama informacija laikytina konfidencialia, bet taip pat pateikti ir informacijos konfidencialumą pagrindžiančius įrodymus.

ESTT formuojamoje praktikoje yra išaiškinta, jog tiekėjų pasiūlymų konfidenciali informacija neteikiama tretiesiems asmenims, nes viešojo pirkimo sutarčių sudarymo procedūros grindžiamos pasitikėjimo tarp perkančiųjų organizacijų ir joje dalyvaujančių ūkio subjektų santykiais. Pastarieji privalo turėti galimybę perkančiosioms organizacijoms pateikti bet kokią sutarčiai sudaryti naudingą informaciją, nebijodami, kad šios organizacijos ją pateiks tretiesiems asmenims, nes tokios informacijos atskleidimas gali būti žalingas šiems ūkio subjektams^[7].

Dėl to konfidencialios informacijos apsaugos viešuosiuose pirkimuose užtikrinimas yra viena iš pagrindinių perkančiųjų organizacijų pareigų. Tiekėjui pasiūlyme nurodžius, kad kartu su pasiūlymu teikiama informacija yra konfidenciali ir perkančiajai organizacijai įsitikinus tokios informacijos konfidencialumu (detaliau žiūrėti VPĮ 20 straipsnio 3 dalies komentarą), perkančioji organizacija, viešojo pirkimo komisija, jos nariai ar ekspertai ir kiti asmenys, pavyzdžiui, valstybės ar savivaldybių institucijų ar įstaigų atstovai (detaliau žiūrėti VPĮ 19 straipsnio 4 dalies komentarą), bei pagalbinės viešųjų pirkimų veiklos paslaugų teikėjai (detaliau žiūrėti VPĮ 2 straipsnio 23 dalies komentarą) privalo užtikrinti tokios informacijos apsaugą ir negali jos atskleisti tretiesiems asmenims. Dėl to viešojo pirkimo komisijos nariai, ekspertai ar kiti viešojo pirkimo procedūrose dalyvaujantys asmenys, prieš pradėdami vykdyti savo funkcijas (eiti pareigas), privalo pasirašyti konfidencialumo pasižadėjimą neteikti tretiesiems asmenims informacijos, kurios atskleidimas prieštarautų šio įstatymo reikalavimams, visuomenės interesams ar pažeistų teisėtus viešuosiuose pirkimuose dalyvaujančių tiekėjų ir (arba) perkančiosios organizacijos interesus (apie konfidencialumo pasižadėjimą detaliau žiūrėti VPĮ 2 straipsnio 15 dalies komentarą).

Pažymėtina, kad sąvoka „iš tiekėjų gauta informacija“ aiškintina plačiai, ji apima ne tik pasiūlyme esančią informaciją, bet ir susirašinėjimą su tiekėjais, įskaitant neįprastai mažos kainos pagrindimą^[8] ar net kito tiekėjo pateiktą pretenziją bei atsakymą į ją^[9].

Bendroji perkančiųjų organizacijų ir kitų subjektų, turinčių teisę susipažinti su visa su pirkimais susijusia informacija, pareiga saugoti konfidencialią informaciją, be kita ko, įtvirtinta ir VPĮ 58 straipsnio nuostatose (detaliau žiūrėti VPĮ 58 straipsnio komentarą). Tai, kad procedūros metu su viešuoju pirkimu susijusi informacija neatskleistina tretiesiems asmenims, nereiškia, jog su pirkimais susijusi informacija VPĮ 58 straipsnio 5 dalies prasme laikytina konfidencialia informacija ir atitinkamai nevieša bylos medžiaga.^[10] Viešojo pirkimo komisijos protokolai, susirašinėjimas su konkursų dalyviais, jiems paskelbti sprendimai ir pan. savo pobūdžiu yra vieši duomenys, šie dokumentai, atsižvelgiant į įstatymų leidėjo valią skaidrinti viešųjų pirkimų konkursus, pagal teisinį reguliavimą negali būti pripažinti komercine paslaptimi^[11].

Vis dėlto pirmiau nurodytų dokumentų atskleidimas nėra automatinis, nes, pirma, priklauso nuo tiekėjo, prašančio šios informacijos, kreipimosi (prašymo), be to, antra, net ir perkančiosios organizacijos parengtuose dokumentuose gali būti užfiksuota tiekėjų komercinė paslaptis, todėl ji, vadovaudamasi komercinės paslapties nustatymo kriterijais (dėl nurodytų kriterijų detaliau žiūrėti VPĮ 20 straipsnio 2 dalies komentarą) kiekvienu atveju turėtų įvertinti, atitinkamo dokumento turinį ir priimti sprendimą dėl konkretaus dokumento (ne)atskleidimo tiekėjams.

Nors VPĮ 20 straipsnio 1 dalyje tiesiogiai tai nereglamentuojama, tačiau pareiga užtikrinti tiekėjų konfidencialios informacijos apsaugą tenka ne tik VPĮ 20 straipsnio 1 dalyje nurodytiems subjektams, bet ir ginčus nagrinėjančioms institucijoms – teismams (detaliau žiūrėti VPĮ 20 straipsnio 4 dalies komentarą). ESTT yra išaiškinęs, kad nors už viešojo pirkimo procedūrų peržiūrą atsakinga institucija nepatenka tarp subjektų, kuriems negalima suteikti konfidencialios ir komercinę paslaptį turinčios informacijos, tačiau ji pati privalo užtikrinti minėtų duomenų slaptumą^[12]. Dėl ypač rimtos žalos, kuri galėtų atsirasti neteisėtai atskleidus konkurentui tam tikrą informaciją, peržiūros institucija, prieš pateikdama šią informaciją bylos šaliai, turi atitinkamam ūkio subjektui suteikti galimybę reikalauti šios informacijos konfidencialumo ar komercinių paslapčių slaptumo^[13]. Dėl to, atsižvelgiant į tai, kad galbūt komercinę paslaptį sudaranti informacija pasižymi slaptumo požymiu teismas, nagrinėdamas tokio pobūdžio bylas, taip pat turėtų imtis procesinių priemonių informacijos slaptumui išsaugoti, jog šalys nepatirtų neigiamų pasekmių dėl to, kad teismine tvarka siekia ginti savo teises ir teisėtus interesus^[14].

Pažymėtina, kad CPK 10¹ straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog teismas nutartimi gali nustatyti konkrečius asmenis, turinčius teisę susipažinti su bylos medžiaga, kurioje pateikta komercinę paslaptį sudaranti informacija ar galimai komercinę paslaptį sudaranti informacija, daryti ir gauti bylos išrašus, nuorašus ir kopijas (skaitmenines kopijas), dalyvauti uždaruose teismo posėdžiuose, kuriuose gali būti atskleista komercinę paslaptį sudaranti informacija ar galimai komercinę paslaptį sudaranti informacija, ir susipažinti su tų teismo posėdžių protokolais, gauti teismo sprendimo ar nutarties, kurioje atskleista komercinę paslaptį sudaranti informacija ar galimai komercinę paslaptį sudaranti informacija, patvirtintą kopiją (skaitmeninę kopiją). Vis dėlto, teismai, vadovaudamiesi CPK 10¹ straipsnio reguliavimu (proceso teisės normomis), neturėtų nurodytos procesinės normos taikyti paneigdami iš VPĮ 20 straipsnio (materialinės teisės normos) kylančią tiekėjų komercinės paslapties apsaugą^[15].

 

2. Komentuojamo VPĮ 20 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta konfidencialios informacijos viešuosiuose pirkimuose samprata, pateikiant pavyzdinį konfidencialios informacijos sąrašą pozityviuoju bei negatyviuoju aspektais, t. y., viena vertus, nurodant, kokia informacija gali būti laikoma konfidencialia, kita vertus, priešingai, – apibūdinant, kokia informacija viešuosiuose pirkimuose negali būti laikoma konfidencialia^[16]. Taigi, nors pagal VPĮ 20 straipsnio 1 dalį tam, kad būtų sprendžiamas klausimas, ar tiekėjo informacija gali būti vertinama ir saugoma kaip konfidenciali, tiekėjas pats savo pasiūlyme turi nurodyti apie informacijos konfidencialumą, tačiau jis neturi neribotos diskrecijos bet kokią jo pasiūlymą sudarančią informaciją nurodyti kaip konfidencialią. Tiekėjo, sprendžiančio dėl tam tikros informacijos slaptumo ir apsaugos viešajame pirkime būtinybės, diskrecijos ribos yra apibrėžtos VPĮ 20 straipsnio 2 dalyje ir ją aiškinančioje jurisprudencijoje (teismų praktikoje).

Nors pagal VPĮ 20 straipsnio 2 dalį konfidencialia pasiūlymo informacija pirmiausia laikytina komercinė (gamybinė)^[17] paslaptis, taip pat kiti konfidencialieji aspektai, vis dėlto iš kasacinio teismo praktikos^[18] matyti, kad ūkio subjektams pripažįstami teisėti lūkesčiai iš esmės tik į komercinės paslapties (gamybos ir prekybos) apsaugą, o kitokios informacijos neatskleidimas dėl konfidencialumo turėtų būti kildinamas iš teisinio reguliavimo (pavyzdžiui, asmens duomenų apsauga), bet ne dėl tiekėjo nurodymo pasiūlyme konkrečiu atveju ar jo susitarimo su trečiuoju asmeniu ypatingai saugoti pasirinktą informaciją^[19].

Jurisprudencijoje konfidencialios informacijos samprata įtvirtinta siaurinamai, siekiant užtikrinti ieškovų teisę į teisminę gynybą, taip pat dėl viešųjų pirkimų santykių daugiašalio pobūdžio, kai ūkio subjekto siekis laimėti varžymąsi (sudaryti sutartį) lemia jo pareigą išviešinti informaciją, skirtą patikrinti atitiktį iškeltiems reikalavimams^[20]. Pažymėtina, kad teisėtas komercinės paslapties atskleidimas, t. y. aplinkybė, jog apie tam tikrus duomenis teisėtai žino ne tik informacijos šaltinis (kūrėjas), bet ir kiti subjektai (perkančioji organizacija), savaime nereiškia, kad tokia informacija praranda komercinės paslapties statusą ir dėl to gali būti neribotai suteikta jos prašančiam asmeniui. Atsižvelgiant į tai, tiekėjų informacijos slaptumo apsauga būtent ir sietina tik su komercine paslaptimi, o ne su kita konfidencialia informacija, kurios apimtis (turinys) iš esmės pasižymi subjektyvumu, t. y. priklauso nuo informacijos turėtojo valios, o ne objektyvių kriterijų.

Atsižvelgiant į tai, viešuosiuose pirkimuose (kaip ir kituose santykiuose) pirmiausia saugotina komercinė (verslo ir gamybos) paslaptis. Komentuojamo straipsnio 2 dalyje įtvirtinti atitinkamos informacijos išviešinimo pavyzdžiai – iš esmės konkretūs bei papildantys atvejai, kai prašoma informacija nelaikytina komercine paslaptimi.

Analizuojant, kokia informacija viešuosiuose pirkimuose gali būti pripažįstama (laikoma) komercine paslaptimi, matyti, kad VPĮ nepateikta nei komercinės paslapties sąvokos, nei jos sampratos.

Komercinės paslapties sąvoka yra (buvo) įtvirtinta nuo 2001 metų liepos 1 dienos įsigaliojusiame CK 1.116 straipsnyje. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad komercinių paslapčių teisinis reguliavimas neseniai tapo reglamentuotas ES lygmeniu – Direktyva 2016/943/ES pirmą kartą ES lygiu nustatytas komercinių paslapčių reguliavimas. Įgyvendinant Direktyvą 2016/943/ES, nuo 2018 m. birželio 1 d. buvo pakeistas CK 1.116 straipsnis, taip pat buvo priimtas specialus Lietuvos Respublikos komercinių paslapčių teisinės apsaugos įstatymas. Vis dėlto, nepaisant specialaus įstatymo priėmimo, komercinės paslapties sąvokos apibrėžtis (reguliavimas) liko įtvirtinta CK 1.116 straipsnio 1 dalyje, o jos pakeitimas laikytinas tik redakcinio pobūdžio formuluotės pakeitimu^[21].

Taigi, nustatant komercinės paslapties sąvokos turinį VPĮ 20 straipsnio kontekste, sistemiškai turi būti taikomas CK 1.116 straipsnis, taip pat šios nuostatos taikymo praktika, formuojama kasacinio teismo^[22].

Teismų praktikoje nurodoma, kad informacijai, kuri gali būti pripažinta komercine paslaptimi, keliami reikalavimai, nustatyti CK 1.116 straipsnio 1 dalyje, iš esmės yra trys: slaptumas, vertingumas ir protingos pastangos, nukreiptos šiai informacijai išsaugoti^[23]:

1) Informacijos slaptumas. Komercinių paslapčių apsaugos tikslas – ne informacijos nuslėpimas, o ribota (kontroliuojama) jos sklaida^[24]. Tai, kad informacija nėra visuotinai žinoma, nereiškia, jog informacija turi būti absoliučiai slapta^[25]. Vis dėlto informacijos slaptumo netekimas lemia jos teisinės apsaugos pabaigą.

CK 1.116 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta, jog informacija yra slapta, kai ji kaip visuma arba tiksli jos sudėtis ir sudedamųjų dalių konfigūracija apskritai nežinoma arba jos negalima lengvai gauti toje aplinkoje, kurioje paprastai dirbama su tokia informacija.

Teisės doktrinoje sutariama, kad, vertinant informacijos slaptumą, svarbiausias kriterijus yra tai, ar informacija tapo žinoma komercinės paslapties turėtojo konkurentams (konkurentai ir yra laikytini ta aplinka, kurioje paprastai dirbama su tokia informacija)^[26]. Vien informacijos atskleidimas perkančiajai organizacijai niekaip negali būti laikomas komercinės paslapties slaptumo atsisakymu, nes informacija ir toliau lieka nežinoma tiek tiekėjo konkurentams, tiek visuomenei^[27].

Perkančiosios organizacijos, siekdamos įvertinti tiekėjo informacijos atitiktį aptariamam slaptumo požymiui, privalo įsitikinti, kad informacija yra nežinoma arba jos negali lengvai gauti tiekėjo konkurentai. Nesvarbu, kad ne visi subjektai turi vienodos apimties informaciją, daug svarbiau kiek ji apskritai yra ir gali būti viešai prieinama^[28]. Tam tikrais atvejais tai padaryti pakankamai paprasta, pavyzdžiui, kai tiekėjo informacija pateikiama visiems vartotojams prieinamose prekių instrukcijose^[29] ar kituose viešuose šaltiniuose (pavyzdžiui, moksliniuose straipsniuose^[30]), pats tiekėjas skelbia informaciją savo interneto puslapyje^[31], informaciją sudaro duomenys apie anksčiau su perkančiosiomis organizacijomis (ar kitais subjektais) sudarytas sutartis^[32], kurios savo ruožtu yra viešos^[33].

Informacijos slaptumas – bene svarbiausias komercinės paslapties požymis viešųjų pirkimų teisiniuose santykiuose, nes jis, lyginant su kitais, labiausiai objektyvus ir lengviausiai identifikuojamas perkančiųjų organizacijų^[34]. Esama atvejų, kai perkančiajai organizacijai tiekėjo nurodytos informacijos žinomumas tiekėjo konkurentams yra visiškai nežinomas ir perkančioji organizacija neturi teisinių priemonių to patikrinti. Teisminio ginčo metu ši problema išsprendžiama abiem ginčo šalims rungiantis ir pateikiant savo poziciją patvirtinančius įrodymus. Tačiau perkančioji organizacija tokiomis pačiomis galimybėmis kaip teismas pasinaudoti negali^[35]. Dėl to, esant nurodytai situacijai, perkančioji organizacija, vadovaudamasi VPĮ 20 straipsnio 3 dalimi, turėtų keiptis į tiekėją dėl konkrečios informacijos, kurią tiekėjas įvardino kaip komercinę paslaptį, konfidencialumo, įskaitant, bet neapsiribojant, informacijos slaptumo, pagrindimo (detaliau žiūrėti VPĮ 20 straipsnio 3 dalies komentarą).

2) Informacijos vertingumas. Šis kriterijus kasacinio teismo praktikoje paprastai aiškinamas kartu su slaptumu, nes informacija turi komercinę vertę dėl to, kad jos nežino tretieji asmenys, o ją turinčiam asmeniui ši informacija sukuria konkurencinį pranašumą prieš kitus rinkos dalyvius. Taigi tam, kad informacija sudarytų komercinę paslaptį, nepakanka, kad ji būtų tik slapta, – tokios informacijos turėtojas turi turėti verslo privalumų, gamybinio pranašumo, finansinės naudos ir kita^[36].

Prie tokios naudos nepriskirtinas išimtinai tiekėjo galimybių laimėti viešąjį pirkimą turėjimas, todėl kitų tiekėjų aiškinimasis, kodėl jų konkurentas pripažintas laimėtoju, savaime konkurencinio pranašumo nepažeidžia^[37]. Nors VPĮ 20 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtinti konkretūs duomenys (dokumentai), kurie nelaikytini konfidencialia informacija, tačiau iš teismų praktikos matyti, kad konfidencialiais nepripažįstami ir kitokio pobūdžio dokumentai, jei jų apsaugos tikslas susijęs tik su paties pasiūlymo atitikties patikra^[38].

Teisė į komercinę paslaptį sudarančią informaciją pati savaime yra vertinga, todėl, priklausomai nuo ūkio sektoriaus, kuriame įmonė veikia, tokios teisės gali sudaryti didelę įmonės turto dalį, taip pat jos pačios savaime gali būti civilinės apyvartos (pramoninės nuosavybės) objektas. Dėl to komercinės paslaptys yra vertingos, kai jos būna naudojamos tiek pagal tiesioginę paskirtį, tiek ir kitais būdais – jos gali būti atlygintinai perduodamos, taip pat gali tapti jų savininko indėliu į bendrą su kitu subjektu projektą ar kt. Neteisėtas komercinės paslapties panaudojimas vykdant veiklą toje pačioje rinkoje, kurioje veikia jos savininkas, savo ruožtu reiškia, kad, paklausai nesant neribotai, komercinės paslapties savininkas netenka galimybės turėti verslo santykių, o kitas asmuo, neteisėtai pasinaudojęs komercine paslaptimi, įgyja prieš jį konkurencinį pranašumą, turėdamas galimybę naudotis kito subjekto komercine paslaptimi, tačiau nepatyręs jokių sąnaudų jai sukurti ar plėtoti^[39].

CK 1.116 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodoma, jog komercinė vertė gali būti tikra arba potenciali. Tai reiškia, kad komercinė vertė suprantama plačiai – galbūt šiandien informacijos konkrečios vertės negalima nustatyti, tačiau pakanka, kad tokia vertė galėtų atsirasti ateityje^[40]. Plačią komercinės vertės požymio interpretaciją yra patvirtinęs LAT, išaiškindamas, jog komercinė paslaptis turi suteikti jos turėtojui konkurencinį pranašumą, t. y. tam tikrų verslo privalumų, gamybinio pranašumo, finansinės naudos ir pan.^[41] 

Komercinės paslapties vertingumui labai svarbus laiko pranašumas – komercinė paslaptis, pagrįsta manyti, turi didžiausią konkurencinę vertę iškart po jos sukūrimo, nes leidžia jos savininkui panaudojant paslaptį gaminti naujas prekes ar siūlyti naujas paslaugas, taip iš komercinės paslapties gaunant maksimalią naudą. Dėl to naujesnės, laiko prasme aktualesnės informacijos neteisėtas gavimas, atskleidimas ar panaudojimas, pagrįsta manyti, jos savininkui sukelia daug skausmingesnių pasekmių nei senesnės^[42]. Kita vertus, naujumas nėra privaloma (formaliai būtina) informacijos pripažinimo komercine paslaptimi sąlyga, svarbiau, kad ji būtų slapta, nors ir labai ilgą laiką^[43].

Ar konkretūs duomenys turi komercinę vertę, iš esmės yra įrodinėjimo objektas^[44]. Dėl to, perkančiajai organizacijai negalint įsitikinti, kad tiekėjo informacija, nurodyta kaip komercinė paslaptis ir dėl to – konfidenciali informacija, perkančioji organizacija, vadovaudamasi VPĮ 20 straipsnio 3 dalimi, turėtų kreiptis į tiekėją dėl nurodytos informacijos komercinės vertės pagrindimo (detaliau žiūrėti VPĮ 20 straipsnio 3 dalies komentarą).

3) Informacijos turėtojo protingos pastangos išsaugoti informacijos slaptumą. Teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad, vertinant, ar asmuo ėmėsi priemonių saugoti informaciją, vertinama, ar jis priėmė sprendimą paskelbti konkrečius duomenis kaip saugotinus ir ėmėsi protingų saugos priemonių. Pastangos turėtų būti protingos, bet ne ypatingos, nes tai nepagrįstai susiaurintų komercinės paslapties ribas^[45]. Reikšminga yra tai, ar informacijos savininkas, pavyzdžiui, naudojo fizines, technines, teisines, organizacines ar kitokias priemones, priėmė sprendimą paskelbti konkrečius duomenis kaip saugotinus ir kt.^[46] Šis požymis labiausiai atspindi informacijos turėtojo valią ir vienašališkus veiksmus, kurie skirti tam tikrai informacijai kaip komercinei paslapčiai identifikuoti ir jos teisinei apsaugai užtikrinti^[47]. Viešųjų pirkimų kontekste, VPĮ 20 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta tiekėjų pareiga nurodyti kartu su pasiūlymu teikiamos informacijos konfidencialumą iš dalies reiškia ir tiekėjo pastangas išsaugoti tokios informacijos slaptumą. Vis dėlto turi būti nustatyti ir kiti prieš pasiūlymo pateikimą aktyvūs ūkio subjekto veiksmai, kuriais jis siekė apsaugoti komerciškai jautrią informaciją, nebent tokios informacijos sukūrimas laiko atžvilgiu sutampa su pasiūlymo pateikimo momentu.

Taigi CK 1.116 straipsnyje nurodyti ir teismų praktikoje išplėtoti komercinės paslapties požymiai yra suformuluoti taip, kad į komercinės paslapties sąvoką patektų platus spektras bendrovės interesų. Aptarti formalieji teisės kriterijai beveik neriboja informacijos, kuri galėtų būti laikoma komercine paslaptimi ir todėl – konfidencialia bendrovės informacija, pobūdžio ar turinio^[48]. Tačiau tiekėjas, siekdamas, kad jo pasiūlyme nurodyta informacija būtų pripažįstama komercine paslaptimi, kurios konfidencialumą privalėtų užtikrinti perkančioji organizacija ir kiti viešojo pirkimo procese dalyvaujantys subjektai, privalo ne tik deklaratyviai nurodyti atitinkamos informacijos konfidencialumą, bet realiai pagrįsti tokios informacijos slaptumą, vertingumą ir protingas pastangas, nukreiptas šiai informacijai išsaugoti^[49] (detaliau žiūrėti VPĮ 20 straipsnio 3 dalies komentarą).

Konfidencialiųjų pasiūlymų aspektų, kurie VPĮ 20 straipsnio 2 dalyje pažodžiui nurodyti kaip galima konfidenciali informacija, sąvoka ar sąrašas VPĮ taip pat nėra pateiktas. Konfidencialieji pasiūlymų aspektai nereglamentuojami (neapibrėžti) ir kituose teisės aktuose, juose tik įtvirtinta bendroji pareiga saugoti konfidencialią informaciją, kurią gali sudaryti banko paslaptis, valstybės, tarnybos, profesinė ir kita įstatymuose saugoma informacija^[50]. Viešųjų pirkimų tarnybos vertinimu, konfidencialieji pasiūlymų aspektai turėtų būti suprantami siaurai, t. y., kaip tokia informacija, kuri tiesiogiai nesusijusi su tiekėjo komercine (gamybine) paslaptimi, tačiau konkretaus pirkimo atveju suteikianti tiekėjui konkurencinį pranašumą^[51].

Vertinant VPĮ 20 straipsnio 2 dalies lingvistinę formuluotę, be komercinių paslapčių ir konfidencialiųjų pasiūlymų aspektų, konfidencialia gali būti pripažįstama ir kita tiekėjo nurodyta informacija, kadangi VPĮ 20 straipsnio 2 dalyje pateiktas konfidencialios informacijos sąrašas nėra baigtinis – vartojamas terminas „pavyzdžiui“. Vis dėlto, kaip nurodyta pirmiau, pagal teismų praktiką tiekėjo teisė apsaugoti pasiūlyme atskirai nurodytą neviešintiną informaciją apima tik tokius duomenis, kurie vertinami kaip komercinė paslaptis CK 1.116 straipsnio 1 dalies prasme. Akivaizdu, kad informacija, kuri neatitinka komercinės paslapties požymių, tokiu pačiu tikslu – pirmiausia konkurencinio pranašumo – negali būti ginama kaip kita konfidenciali informacija.

Sprendžiant dėl informacijos pripažinimo (ne)konfidencialia ir iš to kylančių teisinių pasekmių, be nurodytų aspektų, kaip nurodyta pirmiau, būtina atsižvelgti ir į VPĮ 20 straipsnio 2 dalyje tiesiogiai (pažodžiui) nurodytą informaciją, kuri viešuosiuose pirkimuose negali būti laikoma konfidencialia:

1) Visų pirma, VPĮ 20 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta principinė taisyklė, kad visas tiekėjo pasiūlymas negali būti laikomas konfidencialiu. Konfidencialios informacijos apsaugos tikslas – teisėta viešumo ribojimo priemonė, ji turi būti aiškinama siaurai, taikoma nepiktnaudžiaujant įstatymų suteiktomis teisėmis, informacijos konfidencialumas siejamas su galimos žalos grėsme, taigi duomenų slaptumas aiškinamas siaurai, neproporcingai neapribojant ieškovo teisės į gynybą ir tik tikslu nepakenkti tos informacijos šaltiniui ar kitiems asmenims^[52]. Tokiu būdu užtikrinama, jog tiekėjų pasiūlymus sudarančios informacijos apsauga nebūtų piktnaudžiaujama taip, kad viešieji pirkimai taptų konfidencialiais perkančiųjų organizacijų ir tiekėjų susitarimais^[53]. Vienas iš svarbiausių viešųjų pirkimų principų – skaidrumo principas – įpareigoja perkančiąsias organizacijas, vykdančias viešųjų pirkimų procedūras, užtikrinti pakankamą procedūrų viešumą, kaip favoritizmo rizikos ir savavališkumo išvengimo bei neiškraipytos tiekėjų tarpusavio konkurencijos užtikrinimo garantą. Skaidrumo principas, be kita ko, reiškia tiekėjų galimybę patikrinti perkančiosios organizacijos priimtus sprendimus, juos ginčyti ir būti tikriems, kad viešųjų pirkimų ginčus nagrinėjančių institucijų priimti sprendimai bus tinkamai įgyvendinti^[54]. Kaip vienas iš perkančiosios organizacijos priimtų sprendimų pagrįstumo įvertinimo būdų yra Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatyme įtvirtinta tiekėjų teisė susipažinti su viešojo pirkimo laimėtojo pasiūlymu ir patikrinti, ar konkretus laimėtojas pasirinktas pagrįstai^[55].

2) Antra, VPĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodyta, kad konfidencialia negalima laikyti informacijos, jeigu tai pažeistų įstatymus, nustatančius informacijos atskleidimo ar teisės gauti informaciją reikalavimus, ir šių įstatymų įgyvendinamuosius teisės aktus.

3) Trečia, VPĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad konfidencialia negalima laikyti informacijos, jeigu tai pažeistų šio įstatymo 33, 58 straipsniuose ir 86 straipsnio 9 dalyje nustatytus reikalavimus dėl paskelbimo apie sudarytą pirkimo sutartį, kandidatų ir dalyvių informavimo, laimėjusio dalyvio pasiūlymo, sudarytos pirkimo sutarties, preliminariosios sutarties ir šių sutarčių pakeitimų paskelbimo (detaliau žiūrėti VPĮ 33, 58 straipsnių, 86 straipsnio 9 dalies komentarus), įskaitant informaciją apie pasiūlyme nurodytą prekių, paslaugų ar darbų kainą, išskyrus jos sudedamąsias dalis.

Pareiga viešai atskleisti galutinę kainą neprilyginama pareigai atskleisti ir konkrečios galutinės kainos sudedamąsias dalis, kurios sudaro galimybes tiekėjams konkuruoti rinkoje^[56]. Kainos sudedamųjų dalių samprata priklauso nuo pirkimo objekto. Viešųjų pirkimų tarnyba yra pateikusi išaiškinimą, kad pirkimo objektui susidedant iš kelių prekių ar paslaugų, sudėtinėmis dalimis nelaikytini įkainiai, išskyrus išimtinius ir pagrįstus atvejus^[57].

Ši pozicija išplaukia iš teismų praktikos, kurioje pažymėta, kad sąvoka kainos sudedamosios dalys aiškintina ir taikytina siaurai, siekiant apsaugoti kitiems ūkio subjektams neprieinamą kainodarą, o ne tiesiog paprastą kainos išskaidymą; perkančiajai organizacijai įsigyjant keletą skirtingų paslaugų (paslaugų paketą), jų įkainiai nelaikytini paslaugų kainos sudedamosiomis dalimis; tai – atskiri objektai, kurių kaina savaime nėra laikoma konfidencialia informacija ir tokia ji netampa tik dėl to, kad skirtingos prekės, paslaugos ar darbai perkančiosios organizacijos pasirinkimu įsigyjami organizuojant vieną viešąjį pirkimą; aplinkybė, kad atskiri objektai perkami bendrai, nenulemia jų integralumo ir vertinimo kaip vienos visumos sudėtinių (funkciškai neatskiriamų) dalių^[58].

Sudėtinėmis dalimis laikytinos tokios kainos (įkainių) dalys, kaip, pavyzdžiui, siūlomo pirkimo objekto savikaina, tiesioginės ir netiesioginės išlaidos, pristatymo kaštai, pelnas ir kita. Perkančiosios organizacijos, siekdamos užtikrinti viešojo pirkimo sąlygų aiškumą ir tikslumą^[59], konkretaus pirkimo dokumentuose turi teisę nurodyti, kas bus laikoma kainos sudedamosiomis dalimis, o kas ne. Tokiu būdu ne tik užtikrinamas viešojo pirkimo sąlygų aiškumas bei tikslumas, bet taip pat išvengiama atvejų, kai, nukrypstant nuo VPĮ reikalavimų, siekiama išlaikyti paslaptyje įsigyjamų prekių, paslaugų ar darbų kainas.

4) Ketvirta, VPĮ 20 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatyta, kad konfidencialia negalima laikyti informacijos, pateiktos tiekėjų pašalinimo pagrindų nebuvimą, atitiktį kvalifikacijos reikalavimams, kokybės vadybos sistemos ir aplinkos apsaugos vadybos sistemos standartams patvirtinančiuose dokumentuose (dėl nurodytų dokumentų detaliau žiūrėti VPĮ 46, 47, 48, 51 straipsnių komentarus), išskyrus informaciją, kurią atskleidus būtų pažeisti tiekėjo įsipareigojimai pagal su trečiaisiais asmenimis sudarytas sutartis,– tuo atveju, kai ši informacija reikalinga tiekėjui jo teisėtiems interesams ginti.

2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusios VPĮ redakcijos 20 straipsnio 2 dalies 3 punkte, įstatymiškai įtvirtinant teismų iki tol formuotą teismų praktiką, buvo nurodyta, kad konfidencialia negalima laikyti informacijos, pateiktos tiekėjų pašalinimo pagrindų nebuvimą, atitiktį kvalifikacijos reikalavimams, kokybės vadybos sistemos ir aplinkos apsaugos vadybos sistemos standartams patvirtinančiuose dokumentuose, išskyrus informaciją, kurią atskleidus būtų pažeisti Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo reikalavimai ar tiekėjo įsipareigojimai pagal su trečiaisiais asmenimis sudarytas sutartis. Taigi, įstatyminiu lygmeniu buvo susiaurinta informacijos, galimos laikyti konfidencialia būtent viešuosiuose pirkimuose, apimtis.

Nuo 2019 m. birželio 11 d. VPĮ 20 straipsnio 2 dalies 3 punkto redakcija buvo patikslinta – įstatymų leidėjas nustatė, kad pirmiau nurodyta informacija nelaikytina konfidencialia, išskyrus informaciją, kurią atskleidus būtų pažeisti tiekėjo įsipareigojimai pagal su trečiaisiais asmenimis sudarytas sutartis, tačiau vis dėlto nurodyta informacija atskleistina tretiesiems asmenims tik tokiu atveju, jeigu ji yra reikalinga tiekėjo, prašančio aptariamos informacijos, teisėtų interesų gynybai.

Taigi, VPĮ 20 straipsnio 2 dalies 3 punkte yra įtvirtinta bendroji taisyklė, kad įprastai tiekėjų pašalinimo pagrindų nebuvimą, atitiktį kvalifikacijos reikalavimams, kokybės vadybos sistemos ir aplinkos apsaugos vadybos sistemos standartams patvirtinančiuose dokumentuose pateikta informacija negali būti vertinama ir saugoma kaip konfidenciali. Vienintelė VPĮ 20 straipsnio 2 dalies 3 punkte tiesiogiai nustatyta tokios bendrosios taisyklės išimtis – jeigu aptariamos informacijos atskleidimas pažeistų tiekėjo įsipareigojimus pagal su trečiaisiais asmenimis sudarytas sutartis. Pastebėtina, jog toks reguliavimas suponuoja prielaidą dėl galimo tiekėjų piktnaudžiavimo, kai tiekėjai sutartyse su trečiaisiais asmenimis įsitvirtina tam tikros informacijos apsaugą ir vėliau tokiomis sutartimi piktnaudžiauja viešųjų pirkimų procedūrų metu. Todėl, siekiant išvengti tokio piktnaudžiavimo, VPĮ 20 straipsnio 2 dalies 3 punktas turi būti aiškinamas ir taikomas sistemiškai su VPĮ 20 straipsnio 3 dalimi, kurioje įtvirtinta tiekėjų pareiga įrodyti informacijos konfidencialumą. Pažymėtina, kad, nepaisant to, kad nuo 2019 m. birželio 11 d. įsigaliojusioje VPĮ 20 straipsnio 2 dalies 3 punkto redakcijoje nebeliko tiesiogiai įtvirtintos išimties dėl informacijos atskleidimo draudimo tuo atveju, jeigu tai pažeidžia Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo reikalavimus, tai jokiu būdu nereiškia, jog perkančiosios organizacijos neprivalo laikytis nurodytų reikalavimų. Priešingai – nurodyta perkančiųjų organizacijų pareiga kyla tiesiogiai iš Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo.

Esminė VPĮ 20 straipsnio 2 dalies 3 punkto reguliavimo, įsigaliojusio nuo 2019 m. birželio 11 d., naujovė (pokytis) – vertinant, kokia tiekėjo pasiūlymo informacija gali būti pateikta susipažinimui tretiesiems asmenims, vertinamas ne tik konkrečios pasiūlymo informacijos pobūdis, bet taip pat ir informacijos prašančio subjekto tikslas (informacijos poreikio tikslas). Nurodytu reguliavimu VPĮ buvo įtvirtinta teismų praktikoje išplėtota taisyklė, kad teisė susipažinti su kito tiekėjo pasiūlymu iš esmės siejama su tiekėjo (ieškovo) teisių gynyba, jam nesuteikiama teisė inicijuoti perkančiosios organizacijos sprendimų peržiūros procedūros tik siekiant patenkinti savo smalsumą, juolab gresiant ūkio subjektų tarpusavio konkurencijos iškraipymui dėl jautrios informacijos išslaptinimo, ar užtikrinti bendrąjį šių santykių viešumą (skaidrumą)^[60]. Tokiu būdu siekiama suderinti vienos šalies teisę į komerciškai jautrios informacijos apsaugą su kitos šalies teise į teisingą bylos nagrinėjimą, įskaitant, bet neapsiribojant, su ginču susijusių duomenų susižinojimą.

Taigi naujoji VPĮ 20 straipsnio 2 dalies 3 punkto redakcija įpareigoja perkančiąsias organizacijas įvertinti ne tik susipažinimui prašomos pateikti informacijos pobūdį (kvalifikavimo konfidencialia (nekonfidencialia) galimybę), bet taip pat ir prašomos informacijos įtaką jos prašančiojo asmens realiai teisių gynybai. Tai suponuoja išvadą, kad tuo atveju, jeigu informacijos prašantis asmuo iš tiesų nesiekia savo galimai pažeistų teisių gynybos (tiesiog renka informaciją) arba savo galimai pažeistas teises realiai gali apginti ir neturėdamas kito tiekėjo pašalinimo pagrindų nebuvimą, atitiktį kvalifikacijos reikalavimams, kokybės vadybos sistemos ir aplinkos apsaugos vadybos sistemos standartams patvirtinančiuose dokumentuose pateiktos informacijos, tokia informacija neturėtų būti atskleidžiama.

 

Pavyzdys

Tiekėjas, susipažinęs su perkančiosios organizacijos sprendimu dėl ekonominio naudingumo balų skyrimo, pasiūlymų eilės sudarymo ir laimėjusio pasiūlymo nustatymo, perkančiajai organizacijai pateikia prašymą susipažinti su antroje pasiūlymų eilės vietoje nurodyto tiekėjo pasiūlymu. Nors pagal bendrąją taisyklę (VPĮ 20 straipsnio 2 dalies 3 punktas), tiekėjo kvalifikaciją pagrindžiančiuose dokumentuose pateikta informacija nėra konfidenciali, perkančioji organizacija, vadovaudamasi VPĮ 20 straipsnio 2 dalies 3 punkto reguliavimu, vis dėlto neturėtų tiekėjui atskleisti šios informacijos, kadangi, bet kokiu atveju, antroje pasiūlymų eilės vietoje esančio tiekėjo pasiūlymo vertinimo tinkamumas (netinkamumas) negalėtų pakeisti viešojo pirkimo rezultatų (informacijos prašantis tiekėjas nekvestionuoja viešojo pirkimo laimėtojo pasiūlymo vertinimo).

 

5) Penkta, VPĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatyta, kad konfidencialia negalima laikyti informacijos apie pasitelktus ūkio subjektus, kurių pajėgumais remiasi tiekėjas, ir subtiekėjus – tuo atveju, kai ši informacija reikalinga tiekėjui jo teisėtiems interesams ginti. Nurodyta nuostata reiškia, kad pagal bendrąją taisyklę ne tik tiekėjo, bet taip ir kitų asmenų, kuriais tiekėjas remiasi, siekdamas atitikti viešojo pirkimo sąlygas ir laimėti viešąjį pirkimą, kvalifikacijos duomenys, pašalinimo pagrindų nebuvimą pagrindžiantys duomenys bei atitiktį kokybės vadybos sistemos ir aplinkos apsaugos vadybos sistemos standartams pagrindžiantys duomenys negali būti laikomi konfidencialiais. Tačiau, analogiškai kaip ir VPĮ 20 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytu atveju, turi būti įvertinta prašomos informacijos įtaka ir reikšmė jos prašančiojo asmens realiai teisių gynybai. Tik nustačius, kad prašoma pateikti aptariama informacija yra reikalinga būtent tiekėjo teisėtų interesų gynybai, tokia informacija gali ir turi būti atskleista jos prašančiajam trečiajam asmeniui (tiekėjui).

Kita vertus, manytina, kad tiekėjo teisinio suinteresuotumo kriterijus kaip privaloma sąlyga realizuojant savo teisę į kito tiekėjo pasiūlymo susižinojimą, nėra apribotas tik konkrečia informacijos rūšimi, o taikytinas visais atvejais (dėl šio aspekto detaliau žiūrėti VPĮ 20 straipsnio 4 dalies komentarą).

VPĮ 20 straipsnio 2 dalyje pateiktas informacijos, kuri negali būti laikoma konfidencialia (su tam tikromis išimtimis), sąrašas nėra baigtinis. Bet kokia kita informacija, nors tiesiogiai ir nenurodyta VPĮ, taip pat nebus laikoma konfidencialia, jeigu tiekėjas nepateiks įrodymų, patvirtinančių duomenų slaptumo, užtikrinimo poreikį. Atsižvelgiant į teismų praktiką, kurioje siaurinamai apibrėžta saugotina informacija, iš esmės turėtų būti laikomasi bendrosios nuneigiamos prezumpcijos principo, kad tiekėjo pasiūlymo informacija yra vieša, nebent jis konkrečiai įrodytų (pagrįstų) jos komercinės paslapties pobūdį.

Dėl VPĮ 20 straipsnio 2 dalies aiškinimo, atsižvelgiant į konfidencialios informacijos sąsajumą su komercine paslaptimi, taip pat atkreiptinas dėmesys į CK 1.116 straipsnio 2 dalį, kurioje įtvirtinta, kad komercine paslaptimi nelaikoma:

       1) informacija, kuri yra konfidenciali, bet neatitinka komercinės paslapties požymių;

       2) informacija, kuri jos turėtojo nurodoma kaip konfidenciali, tačiau yra akivaizdi (plačiai žinoma), viešai paskelbta arba lengvai gaunama toje aplinkoje, kurioje paprastai dirbama su tokia informacija;

       3) informacija, kuri įprastomis darbo aplinkybėmis tampa darbuotojų sąžiningai įgyta patirtimi, įgūdžiais, gebėjimais ar žiniomis;

       4) informacija apie viešuosius interesus atitinkančias paslaugas teikiančių subjektų paslaugų ir prekių kainas bei veiklos sąnaudas;

       5) kita įstatymų nustatyta informacija.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal teisinį reguliavimą perkančiosioms organizacijoms nedraudžiama preventyviai ir proaktyviai užkirsti kelią tiekėjų tarpusavio ginčams dėl informacijos kvalifikavimo kaip komercinės paslapties, viešojo pirkimo sąlygose iš anksto nustatant, kas, perkančiosios organizacijos vertinimu, nelaikytina konfidencialia informacija (pavyzdžiui, prekių modelis ir gamintojas)^[61].

Jeigu atitinkamame dokumente yra tik dalis konfidencialių duomenų (pavyzdžiui, asmens duomenų), konfidencialiu neturėtų būti pripažįstamas visas dokumentas, priešingai – informacijos prašančiam tiekėjui turėtų būti leista susipažinti su ta dokumento dalimi, kurioje nėra konfidencialios informacijos^[62].

Teisės doktrinoje nurodoma, kad perkančiajai organizacijai yra paprasčiau (patogiau) formaliai laikytis konfidencialumo pareigos. Vienas iš tokios pozicijos argumentų susijęs su galima perkančiosios organizacijos civiline atsakomybe dėl konfidencialios informacijos atskleidimo^[63]. Kita vertus, perkančiosios organizacijos civilinės atsakomybės grėsmė neturėtų būti suabsoliutinta, juolab kad jos baimė lemia pavėlintą ginčų dėl tiekėjų pasiūlymų išviešinimo sprendimą tik teismo procese, o ne ikiteisminėje ginčo stadijoje, nors informacijos slaptumo ir viešojo pirkimo procedūrų viešumo kolizija turėtų būti išspręsta būtent pačios perkančiosios organizacijos (žiūrėti VPĮ 20 straipsnio 3 dalies komentarą). Informacijos prašytojo, o ne perkančiosios organizacijos veiksmai dėl komercinės paslapties išviešinimo (kai buvo imtasi visų protingų pastangų šią informaciją nustatyti) galėtų būti vertinami kaip nesąžiningos konkurencijos išraiška (Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, kaip nurodyta pirmiau, komercinių paslapčių reguliavimas viešuosiuose pirkimuose yra daugiau savito nacionalinio reguliavimo objektas, ir kiekviena valstybė konkrečiu atveju sprendžia dėl to, kiek komercinei paslapčiai suteikti apsaugos^[64], įskaitant jos nesaugojimo atvejus^[65].

 

3. Komentuojamo VPĮ 20 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta perkančiųjų organizacijų pareiga, kilus abejonių dėl tiekėjo pasiūlyme nurodytos informacijos konfidencialumo, kreiptis į tiekėją su prašymu ne trumpiau kaip per 5 (penkias) darbo dienas pagrįsti, kodėl tiekėjo nurodyta informacija yra konfidenciali. VPĮ 20 straipsnio 3 dalies nuostata iš esmės reiškia, kad, nors informacijos kvalifikavimas konfidencialia pirmiausia priklauso nuo tiekėjo nurodymo apie tai pasiūlyme (detaliau žiūrėti VPĮ 20 straipsnio 2 dalies komentarą), tačiau toks tiekėjo nurodymas savaime nėra privalomas perkančiajai organizacijai^[66]. Perkančiųjų organizacijų vaidmuo neturi apsiriboti tik formaliu nustatymu, kokias konkrečias pasiūlymo dalis tiekėjas įvardijo kaip konfidencialias, bet jos taip pat turi būti aktyvios, spręsdamos dėl pasiūlymo turinio atitikties konfidencialios informacijos kriterijams vertinimo ir atitinkamų sprendimų dėl to priėmimo. Atsižvelgiant į tai, tiekėjų nurodymas, kad tam tikra pasiūlymo dalis konfidenciali, savaime perkančiųjų organizacijų neįpareigoja^[67].

LAT praktikoje ne kartą konstatuota, kad peržiūros procedūrų veiksmingumo principas neapribotas tik teismine ginčo stadija, pareiga užtikrinti peržiūros procedūros veiksmingumą perkančiajai organizacijai kyla dėl jos įgaliojimų nagrinėti tiekėjų pretenzijas, perkančioji organizacija pagal jos kompetenciją ir turimas priemones turi imtis reikalingų veiksmų, užtikrinančių tiekėjų pažeistų teisių gynybos veiksmingumą^[68]. Nors perkančioji organizacija nėra peržiūros institucija, bet dėl ikiteisminės ginčų sprendimo sistemos turi plačius įgaliojimus bendradarbiauti su tiekėjais (prašančiuoju ir prašomuoju), o kartais ir pareigą, išplaukiančią iš tiekėjų veiksmingos teisių apsaugos tikslo, pagal savo kompetenciją ir turimas priemones imtis reikalingų veiksmų, užtikrinančių tiekėjams realias galimybes apginti galbūt pažeistus interesus^[69]. Perkančiosios organizacijos sprendimų peržiūros procedūra ir jos taikymas negali lemti situacijos, kad pasinaudojimas šia procedūra tiekėjams pasidarytų praktiškai neįmanomas ar labai sudėtingas^[70].

Tiekėjas, siekiantis, kad jo pateikta informacija būtų saugoma ir neatskleista tretiesiems asmenims, privalo perkančiajai organizacijai ne tik deklaratyviai nurodyti, bet taip pat pateikti informacijos konfidencialumą pagrindžiančius įrodymus. Tokių įrodymų (ne)tinkamumą vertina ir galutinį sprendimą dėl informacijos konfidencialumo priima būtent perkančioji organizacija (vis dėlto jos sprendimas peržiūrėtinas teisme). Dėl to tiekėjai turėtų dėti maksimalias pastangas tam, kad informacijos konfidencialumas būtų tinkamai pagrįstas, kadangi tai yra būtina sąlyga, siekiant užtikrinti atitinkamos informacijos slaptumą. LAT praktikoje yra laikomasi aiškios pozicijos, kad prašantis įslaptinti informaciją tiekėjas turi pateikti patikimus argumentus, jog duomenų atskleidimas pažeis jo teisėtus interesus^[71]. Viešųjų pirkimų tarnyba taip pat yra išaiškinusi^[72], kad informacija gali būti laikoma konfidencialia tik tuomet, kai tiekėjas ne formaliai, bet realiai (laikantis tai sričiai taikomos praktikos) pagrindžia būtinybę išsaugoti tokios informacijos slaptumą. Toks aktyvus tiekėjo – pirminio informacijos šaltinio vaidmuo pagrįsta iš teismų praktikos išplaukiančiais aiškinimais apie išimtinį, siaurai taikytiną viešumo ribojimą, draudimą piktnaudžiauti tiekėjo teisėmis taip pažeidžiant informacijos prašančio subjekto teisę į interesų gynybą.

Tiekėjo pasiūlyme nurodytos informacijos konfidencialumas kiekvienu atveju yra vertinamas individualiai, atsižvelgiant į visas su konkrečia situacija susijusias aplinkybes: viešojo pirkimo rūšį (prekių, paslaugų ar darbų viešasis pirkimas), tiekėjo pateiktos informacijos, kurią nurodė kaip konfidencialią, rūšį (pasiūlymas plačiąja ar siaurąja prasme, tiekėjo pateikta informacija susijusi su pasiūlymo objektu ar tiekėjo kvalifikacija ir kt.), viešojo pirkimo-pardavimo sutarties kainodarą. Nepakankamu informacijos konfidencialumo pagrindimu galėtų būti laikomi, pavyzdžiui, tokie atvejai:

 

Pavyzdys

Tiekėjas, siekdamas pagrįsti pasiūlymo informacijos konfidencialumą, pateikia deklaratyvų tiekėjo ūkinėje veikloje taikytiną, paties tiekėjo parengtą konfidencialios informacijos sąrašą, tačiau nenurodo jokių realių ir pagrįstų argumentų, kodėl konkretūs pasiūlymo dokumentai turėtų būti laikytini konfidencialiais ir kaip pasiūlymo duomenų atskleidimas galėtų pažeisti jo interesus. Atsižvelgiant į tai, kad tiekėjas realiai nepagrindžia ir neįrodo pateiktos informacijos apsaugos poreikio, nurodyta informacija neturėtų būti pripažįstama konfidencialia ir saugotina. Kitaip tariant, nurodyta informacija turėtų būti pateikta susipažinti jos prašantiems asmenims.

 

Pavyzdys

Tiekėjas pasiūlymo informacijos, susijusios su siūlomo objekto charakteristikomis, konfidencialumą grindžia išimtinai tuo, kad perkamos specifinės prekės, nors informacijos pripažinimą (ne)konfidencialia lemia šios informacijos pobūdis ir turinys, o ne viešojo pirkimo objektas. Dėl to tiekėjui nepagrindus ir neįrodžius, kad pateikta informacija sudaro tiekėjo komercinę paslaptį, nurodyta informacija turėtų būti pateikta susipažinimui jos prašantiems asmenims.

 

4. Komentuojamo VPĮ 20 straipsnio 4 dalyje yra įtvirtinta suinteresuotų dalyvių teisė jau po viešojo pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo, bet nė vėliau kaip per 6 (šešis) mėnesius, prašyti perkančiosios organizacijos supažindinti su laimėjusio tiekėjo pasiūlymu ar paraiška (kandidatų teisė – su kitų tiekėjų, kurie buvo pakviesti pateikti pasiūlymų ar dalyvauti dialoge, paraiškomis). Nurodytos teisės įgyvendinimas yra galimas tik egzistuojant 2 (dviem) kumuliatyvioms (kartu taikytinomis) sąlygoms:

1) Suinteresuotumas. Tik toks viešojo pirkimo dalyvis, kuris nebuvo galutinai pašalintas iš viešojo pirkimo procedūros, ar viešojo pirkimo kandidatas, kuriam nebuvo pranešta apie jo viešojo pirkimo paraiškos atmetimą iki pranešimo apie sprendimą nustatyti laimėjusį viešojo pirkimo pasiūlymą išsiuntimo suinteresuotiems dalyviams, gali pasinaudoti VPĮ 20 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta teise susipažinti su laimėjusio tiekėjo pasiūlymu ar paraiška (detaliau apie suinteresuoto viešojo pirkimo dalyvio / suinteresuoto viešojo pirkimo kandidato sampratą žiūrėti VPĮ 2 straipsnio 31, 32 dalių komentarus).

Kita vertus, nors aptariamoje normoje formaliai įtvirtinta suinteresuoto dalyvio sąvoka, tačiau iš LAT praktikos matyti, kad teisinis suinteresuotumas ginčyti perkančiosios organizacijos veiksmus – platesnė kategorija, ši teisė suteikiama ir pašalintiems tiekėjams^[73]. LAT praktikoje išaiškinta, kad teisė susipažinti su kito tiekėjo pasiūlymu iš esmės siejama su tiekėjo (ieškovo) teisių gynimu, jam nesuteikiama teisė inicijuoti perkančiosios organizacijos sprendimų peržiūros procedūros tik siekiant patenkinti savo smalsumą^[74]. Suinteresuotumą pagrindžiantis galimas teisių pažeidimas nebūtinai turi būti tiesiogiai susijęs su paties ieškovo pasiūlymo vertinimu.

Jei perkančioji organizacija neteisėtai nesupažindina tiekėjo su kito dalyvio pasiūlymu, jis savo galimai pažeistas teises gali ginti įvairiomis teisių gynybos priemonėmis, priklausomai nuo to, kokią teisę jis siekia apginti – teisę į informaciją ar teisę į tinkamą savo pasiūlymo įvertinimą. Pirmu atveju tiekėjas (ieškovas) teismui pareiškia savarankišką materialųjį reikalavimą įpareigoti perkančiąją organizaciją supažindinti su kito tiekėjo pasiūlymu^[75]; antru atveju tiekėjas reiškia savarankišką reikalavimą panaikinti perkančiosios organizacijos sprendimą atmesti jo pasiūlymą bei teikia procesinį prašymą išreikalauti įrodymą (CPK 10¹, 199 straipsniai)^[76]. Kitaip tariant, pretenzijos perkančiajai organizacijai ir atitinkamai ieškinio teismui dalykas gali būti savarankiškas reikalavimas įpareigoti perkančiąją organizaciją pateikti prašomą informaciją susipažinimui. Šiuo atveju terminai, susiję su perkančiosios organizacijos veiksmų skundimu ikiteismine ir teismine tvarka, yra skaičiuojami nuo to momento, kai tiekėjui tokia informacija buvo atskleista ir kai jis faktiškai sužinojo arba turėjo ir galėjo sužinoti apie jo teisių pažeidimą.

2) Terminas, praėjęs nuo viešojo pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo. Suinteresuotas viešojo pirkimo dalyvis VPĮ 20 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta teise po viešojo pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo susipažinti su laimėjusio tiekėjo pasiūlymu ar paraiška gali pasinaudoti ne vėliau kaip per 6 (šešis) mėnesius nuo viešojo pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo. Nurodyta VPĮ 20 straipsnio 4 dalies nuostata yra betarpiškai susijusi su VPĮ 102 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta tiekėjo teise pareikšti ieškinį dėl pirkimo sutarties ar preliminariosios sutarties pripažinimo negaliojančia per 6 (šešis) mėnesius nuo pirkimo sutarties sudarymo dienos (detaliau dėl nurodytos teisės įgyvendinimo žiūrėti VPĮ 102 straipsnio 3 dalies komentarą). Taigi, praėjus 6 (šešiems) mėnesiams po viešojo pirkimo sutarties sudarymo, tiekėjas praranda teisę kvestionuoti tokios sutarties teisėtumą, todėl, tuo pačiu, tiekėjas praranda ir VPĮ 20 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą teisę susipažinti su viešojo pirkimo – pardavimo sutartį sudariusio tiekėjo pateiktu pasiūlymu ar paraiška, kadangi toks susipažinimas nėra savitikslis.

Perkančiajai organizacijai įvertinus ir nustačius, kad tiekėjas po viešojo pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo pateikęs prašymą susipažinti su pirkimo laimėtojo pasiūlymu (paraiška), tenkina abi VPĮ 20 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas sąlygas dėl suinteresuotumo ir termino, tokiam tiekėjui teiktinos informacijos apimtis nustatoma remiantis VPĮ 20 straipsnio 2 bei 3 dalyse įtvirtintomis taisyklėmis.

Manytina, kad VPĮ 20 straipsnio 4 dalimi įstatymų leidėjas netinkamai suderino iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusią tiekėjų – informacijos turėtojo ir prašytojo – bei perkančiosios organizacijos santykių pusiausvyrą, nes pernelyg daug teisių suteikė ieškovui kitų subjektų atžvilgiu. Aptariamoje nuostatoje galimai netinkamai perkeltos Direktyvos 2007/66 2 f straipsnio 1 dalies b punkto nuostatos, kuriose duodama nuoroda į Direktyvos 2007/66 2 d straipsnį (negaliojančio sandorio prezumpcijos).

Nors ieškinio senaties terminas, įtvirtintas VPĮ 102 straipsnio 3 dalyje, taikomas tik dėl tam tikrų pažeidimų, nurodytų VPĮ 105 straipsnio 1 dalies 1-3 punktuose^[77], tačiau pagal naująjį VPĮ 20 straipsnio 4 dalies reguliavimą tiekėjai (ieškovai) iš esmės neribotai (tik pagrindę bendrąjį suinteresuotumą viešojo pirkimo rezultatais) gali kreiptis dėl laimėtojo pasiūlymo išviešinimo, jei nepraėjo normoje nustatytas 6 mėnesių terminas nuo sutarties sudarymo. Kaip ne kartą nurodyta pirmiau, savarankiška tiekėjų teisė reikalauti jiems suteikti informaciją sietina būtent su jų galimai pažeistų teisių gynyba, o ne paprastu smalsumu. Vis dėlto pagal naująjį reguliavimą ši interesų gynybos pagrindo takoskyra beveik išnyksta, nes labai tikėtina, kad ginčas dėl informacijos atskleidimo teisme būtų išspręstas jau po viešojo pirkimo sutarties įvykdymo ar baigiantis jos terminui. Be to, tokiu reguliavimu sudaromos prielaidos tiekėjams neoperatyviai ginti galbūt pažeistas teises.

Teismai, spręsdami tiekėjų ir perkančiųjų organizacijų ginčus, kuriuose keliamas prašomos išviešinti informacijos apsaugos dėl konfidencialaus pobūdžio klausimas, iš esmės turi suderinti tiek ieškovo (informacijos prašytojo) teisę į teisminę gynybą (veiksmingumo principas; detaliau žiūrėti VPĮ 101 straipsnio komentarą), tiek trečiojo asmens (informacijos šaltinio) teisę į konfidencialios informacijos apsaugą^[78].

Bylą nagrinėjančio teismo pareiga įvertinti šalių reikalavimų ir atsikirtimų pagrįstumą ir tuo tikslu tinkamai ištirti įrodymus bei nustatyti reikšmingas ginčo sprendimui aplinkybes nesumenksta ir tais atvejais, kai dalis bylos įrodymų yra nevieši; nors pagrįstai pripažintų konfidencialiais dokumentų turinio teismas negali išviešinti procesiniame sprendime, jis turi ištirti tokius įrodymus ir įvertinti jų įrodomąją reikšmę, siekdamas CPK 176 straipsnyje įtvirtinto įrodinėjimo tikslo – formuodamas vidinį įsitikinimą dėl ginčo sprendimui svarbių aplinkybių buvimo^[79] 

Siekiant užtikrinti pamatinių teisių – teisės į informacijos slaptumą ir teisės į teisingą teismą – balansą, siūlytina laikytis tokio pavyzdinio modelio: a) pirmiausia teismas pats ištiria įrodymus; b) į bylos medžiagą įtraukia tik svarbius įrodymus; c) visus šiuos įrodymus, „užmaskavęs“ tam tikrus kai kurių dokumentų elementus tam tikrų šalių atžvilgiu, pateikia visoms šalims; d) atsižvelgia tik į tuos į bylos medžiagą įtrauktus dokumentus, su kuriais šalys galėjo susipažinti^[80]. Kad ir kaip konkrečiai būtų sprendžiamas ginčas dėl perkančiosios organizacijos atsisakymo išviešinti tiekėjo pasiūlymo duomenis, bet kokiu atveju tai, kad teismas motyvuotai tam tikrą informaciją pripažįsta komercine paslaptimi, tik dėl to neturėtų baigtis ieškovo galimai pažeistų teisių gynyba^[81].

Tais atvejais, kai byloje kyla kolizija tarp procesinio sprendimo aiškumo ir motyvavimo išsamumo bei siekio apsaugoti proceso šalies komercinę paslaptį, teismas privalo kiek įmanoma labiau užtikrinti šių abiejų tikslų įgyvendinimą. Atsižvelgiant į tai, kita proceso šalis (kaip ir bet kuris kitas subjektas) galėtų būti supažindinama su riboto turinio, nuasmenintu procesiniu sprendimu, o išsamiai motyvuotą, įskaitant ir konfidencialios informacijos panaudojimą, sprendimą galėtų matyti tik aukštesnės instancijos teismas, jei jame toliau būtų nagrinėjamas tas pats ginčas, arba kitas teismas, bylą nagrinėjantis iš naujo^[82].

Teismas, pripažinęs, kad perkančioji organizacija nepagrįstai neleido susipažinti su kito tiekėjo pasiūlymo duomenimis, pagal konkrečias atitinkamos bylos aplinkybes sprendžia, ar dėl koncentruotumo ir ekonomiškumo peržiūros procedūrą tęsti teismo procese, ar šalis grąžinti į prieš pažeidimą buvusią padėtį, kur jos iš naujo apsibrėžtų savo ginčo ribas pagal naujai paaiškėjusią informaciją^[83] (detaliau žiūrėti VPĮ 101 straipsnio 3 dalies komentarą).

 

5. Komentuojamo VPĮ 20 straipsnio 5 dalyje yra įtvirtinta perkančiosios organizacijos teisė nustatyti atitinkamus reikalavimus tiekėjams, tokiu būdu siekiant apsaugoti perkančiosios organizacijos viešojo pirkimo proceso metu teikiamos informacijos konfidencialų pobūdį. VPĮ 20 straipsnio 5 dalis, priešingai nei VPĮ 20 straipsnio 1 – 4 dalys, yra skirtos apsaugoti būtent perkančiosios organizacijos, o ne tiekėjų, viešojo pirkimo proceso metu teikiamos informacijos konfidencialų pobūdį.

VPĮ 20 straipsnio 5 dalyje nenurodyta, kokia konkrečiai informacija (kokiais požymiais pasižyminti) galėtų būti vertinama kaip konfidencialaus pobūdžio informacija, kurios apsaugai viešojo pirkimo dokumentuose gali būti įtvirtinami tam tikri reikalavimai. Tačiau vertintina, kad VPĮ 20 straipsnio 5 dalies pagrindu informacijos pateikimo tiekėjams ribojimas, skirtas konfidencialaus pobūdžio informacijos apsaugai, taikytinas išimtinai tais atvejais, kuomet neribotas informacijos atskleidimas galėtų turėti įtakos reikšmingiems valstybės interesams ir (ar) sąlygoti jų pažeidimą. Kaip nurodyta pirmiau, pagal LAT praktiką perkančiosios organizacijos pirkimo metu priimti vidaus dokumentai ar susirašinėjimai su dalyviais nelaikytini konfidencialia informacija. Saugotina informacija VPĮ 20 straipsnio 5 dalies taikymo prasme galėtų būti laikoma riboto naudojimo informacija, nurodyta, pavyzdžiui, VTPĮ. Kita vertus, perkančiosios organizacijos privalo suderinti tarnybos, valstybės ar profesinės paslapties apsaugą su pirkimo sąlygų aiškumo ir nedviprasmiškumo reikalavimais bei poreikiu lygiateisiškai įvertinti tiekėjų pasiūlymus. Priešingas vertinimas būtų nesuderinamas su viešųjų pirkimų skaidrumo principu, įpareigojančiu perkančiąsias organizacijas užtikrinti pakankamą pirkimo dokumentų (procedūrų) viešumą ir prieinamumą tiekėjams (detaliau žiūrėti VPĮ 17 straipsnio 1 dalies komentarą).

VPĮ 20 straipsnio 5 dalyje nenurodoma, kokių konkrečiai priemonių gali imtis perkančioji organizacija, siekdama apsaugoti atitinkamos informacijos konfidencialų pobūdį. Tokiomis priemonėmis galėtų būti, pavyzdžiui:

 

Pavyzdys

Perkančioji organizacija, veikianti teisėtvarkos srityje, CVP IS paskelbia skelbimą apie riboto konkurso būdu vykdomą viešąjį pirkimą ir pateikia dalį viešojo pirkimo dokumentų, pateiktuose dokumentuose nurodydama, kad, pavyzdžiui, techninėje specifikacijoje yra pateikta informacija su slaptumo žyma „Riboto naudojimo“ (informacija pripažįstama „Riboto naudojimo“ teisės aktų nustatyta tvarka), todėl CVP IS techninė specifikacija neskelbiama. Tačiau pirkimo sąlygose perkančioji organizacija nurodo, kad pateikti pasiūlymą pakviestam tiekėjui su technine specifikacija, kurioje yra pateikta įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“, bus leista susipažinti perkančiosios organizacijos patalpose, laikantis VTPĮ ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių įslaptintos informacijos apsaugą, reikalavimų.

 

Pavyzdys

Perkančioji organizacija CVP IS paskelbia skelbimą apie riboto konkurso būdu vykdomą viešąjį pirkimą ir pateikia dalį viešojo pirkimo dokumentų, pateiktuose dokumentuose nurodydama, kad, pavyzdžiui, su technine specifikacija bus leista susipažinti tik tiems tiekėjams, kurių kvalifikacija bus pripažinta atitinkančia nustatytus reikalavimus.

 

Pavyzdys

Perkančioji organizacija Centrinėje viešųjų pirkimų informacinėje sistemoje paskelbia skelbimą apie viešąjį pirkimą ir pateikia dalį viešojo pirkimo dokumentų, pateiktuose dokumentuose nurodydama, kad su kita pirkimo dokumentų dalimi tiekėjams bus leidžiama susipažinti tik pasirašius konfidencialumo įsipareigojimą.

---

 

---