Šio straipsnio komentaras atnaujintas atsižvelgiant į teisės aktų, teismų praktikos, Europos Komisijos, Viešųjų pirkimų tarnybos pozicijos pasikeitimus ir parengtas remiantis 2020 m. autorių kolektyvo (dr. Deividas Soloveičik LL.M, MCIArb (atsakingasis redaktorius), dr. Karolis Šimanskis (atsakingasis redaktorius), Žydrūnė Biliūnaitė–Zubavičė, Kristina Ivanovė, Dovilė Jankauskytė, Karolina Keršytė, Matas Malijonis) parengtomis Metodinėmis priemonėmis.

97 straipsnis. Perkančiosios organizacijos atsakomybė ir pirkimų vidaus kontrolė

1. Už perkančiosios organizacijos atliekamus pirkimus atsako perkančiosios organizacijos vadovas.

2. Komisijos nariai, ekspertai, stebėtojai, už sutarties vykdymą atsakingi asmenys ir kiti pirkimuose dalyvaujantys ar galintys daryti įtaką jų rezultatams asmenys už savo veiksmus ir sprendimus atsako pagal Lietuvos Respublikos įstatymus.

3. Pirkimų vidaus kontrolės procese dalyvaujantys asmenys (perkančiosios organizacijos struktūriniai padaliniai) nurodomi, jų funkcijos, atsakomybė ir atskaitomybė apibrėžiama perkančiosios organizacijos patvirtintame pirkimų organizavimo ir vidaus kontrolės tvarkos apraše. Perkančiosios organizacijos kuriama ir įgyvendinama pirkimų vidaus kontrolės sistema turi padėti užtikrinti Vidaus kontrolės ir vidaus audito įstatyme nurodytų vidaus kontrolės tikslų pasiekimą per visą pirkimo procesą – nuo pasirengimo pirkimui iki pirkimo sutarties įvykdymo.

4. Perkančioji organizacija turi dokumentais pagrįsti atliekamo pirkimo eigą net ir tuo atveju, kai pirkimas atliekamas elektroninėmis priemonėmis.

5. Siekiant užtikrinti šio įstatymo ir su jo įgyvendinimu susijusių reikalavimų laikymąsi, šio įstatymo 92 straipsnio 3 dalyje nurodyti subjektai turi teisę stebėti visas pirkimų procedūras, prireikus filmuoti Komisijos posėdžius ir kitas pirkimo procedūras, taip pat gauti šio straipsnio 6 dalyje nurodytus dokumentus.

6. Planavimo ir pasirengimo pirkimams dokumentai, pirkimo dokumentai, paraiškos, pasiūlymai bei jų nagrinėjimo ir vertinimo dokumentai, Komisijos sprendimų priėmimo, derybų, dialogo ar kiti protokolai, susirašinėjimo su tiekėjais dokumentai, kiti su pirkimu susiję dokumentai saugomi 4 metus nuo pirkimo pabaigos, preliminariosios sutartys, pirkimo sutartys, jų pakeitimai ir su jų vykdymu susiję dokumentai – 4 metus nuo pirkimo sutarties įvykdymo. Šioje dalyje nurodyti dokumentai saugomi Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatymo nustatyta tvarka.

Straipsnio pakeitimai:

Nr. XIV-1669, 2022-12-13, paskelbta TAR 2022-12-29, i. k. 2022-27253

 

Komentuojamame VPĮ 97^[1] straipsnyje nustatoma perkančiosios organizacijos ir su viešaisiais pirkimais (toliau – pirkimas) susijusių subjektų atsakomybė, apibrėžiami pirkimų vidaus kontrolės sistemos reikalavimai, pirkimų procedūrų skaidrumo užtikrinimo priemonės bei dokumentų fiksavimo ir saugojimo tvarka.

1. VPĮ 97 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad už perkančiosios organizacijos atliekamus pirkimus atsako perkančiosios organizacijos vadovas.

VPĮ nustato perkančiosios organizacijos vadovo atsakomybę už jo vadovaujamos įstaigos atliekamus pirkimus, sudarytų viešojo pirkimo – pardavimo sutarčių (toliau – pirkimo sutartis) vykdymą. Perkančiosios organizacijos vadovas atsako teisės aktų nustatyta tvarka. Komentuojamoje nuostatoje nėra įtvirtintos nei perkančiosios organizacijos vadovo atsakomybės formos, nei jos taikymo sąlygos.

Atsakomybė teisine prasme – tai subjekto pareiga atsakyti už padarytą teisės pažeidimą ir patirti tam tikras prievartos priemones, pavyzdžiui, atlyginti padarytą žalą. Dėl to perkančiosios organizacijos vadovui ir kitiems jo įgaliotiems asmenims, atsižvelgiant į jų padarytus arba nepadarytus, tačiau būtinus atlikti veiksmus, gali būti taikoma skirtinga atsakomybė: drausminė ar tarnybinė (priklausomai nuo to, kokiais teisiniais santykiais su perkančiąja organizacija yra susijęs jos vadovas ir kiti įgaliotieji asmenys), civilinė, administracinė ir baudžiamoji.

1. Civilinė atsakomybė.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.82 straipsnio 1 dalimi, juridinių asmenų organų kompetenciją ir funkcijas nustato atitinkamos teisinės formos juridinius asmenis reglamentuojantys įstatymai ir juridinio asmens steigimo dokumentai.

Lietuvos teismų praktikoje CK 2.87 straipsnyje įtvirtintos juridinio asmens organų narių pareigos įvardijamos kaip fiduciarinės, t. y. pasitikėjimu tarp įmonės ir jos vadovo pagrįstos pareigos. Juridinio asmens valdymo organų santykis yra fiduciarinis juridinio asmens atžvilgiu, nes jie yra svetimo turto valdytojai. Fiduciarinės juridinio asmens valdymo organų pareigos įtvirtintos CK 2.87 straipsnyje. Pagal CK 2.87 straipsnį juridinio asmens vadovas privalo: veikti sąžiningai ir protingai (CK 2.87 straipsnio 1 dalis) ir būti lojalus, laikytis konfidencialumo (CK 2.87 straipsnio 2 dalis), vengti interesų konflikto (CK 2.87 straipsnio 3, 5 dalys), savo turto nepainioti su juridinio asmens turtu, nesinaudoti bendrovės galimybėmis (CK 2.87 straipsnio 4 dalis), informuoti apie sandorių sudarymą su juridiniu asmeniu, kurio vadovas jis yra (CK 2.87 straipsnio 6 dalis), pranešti apie interesų konfliktą. Juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis fiduciarines ar steigimo dokumentuose nurodytas pareigas, privalo padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai, jei įstatymai, steigimo dokumentai ar sutartis nenumato kitaip (CK 2.87 straipsnio 7 dalis). CK 2.87 straipsnyje nurodyta, kad juridinio asmens organų nariai turi pareigas pačiam juridiniam asmeniui – valdymo organo narys turi veikti sąžiningai ir protingai juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu.

Kasacinis teismas yra išskyręs ir plačiau pasisakęs dėl dviejų valdymo organų narių fiduciarinių pareigų: bendrovės vadovas turi įstatymuose įtvirtintas ir fiduciarines pareigas bendrovei – rūpestingumo (CK 2.87 straipsnio 1 dalis) ir lojalumo (CK 2.87 straipsnio 2–6 dalys)^[2].

Pažymėtina, kad teismų praktikoje pripažįstama, kad bendrovės vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas: neteisėtus veiksmus, atsiradusią žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį bei kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Nustačius vadovo neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl tokiose bylose bylos šalis neprivalo įrodinėti, jog bendrovės vadovas kaltas. Paneigti kaltės prezumpciją pareiga tenka bendrovės vadovui^[3].

Šiame kontekste būtina pažymėti, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Įmonės vadovas taip pat privalo rūpintis, kad įmonė laikytųsi įstatymų, nustatytų savo veiklos apribojimų. Vadovą ir jo vadovaujamą įmonę sieja fiduciariniai santykiai, nuo pat tapimo bendrovės vadovu momento vadovas turi elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai. Taigi, bendroji valdymo organų rūpestingumo pareiga apima ne tik teisėto, bet ir sąžiningo bei protingo elgesio reikalavimą. Rūpestingumo pareiga saisto bendrovės vadovą, valdybos ir stebėtojų tarybos narius^[4].

Atsižvelgiant į tai, perkančiųjų organizacijų vadovų sprendimai, priimti atliekant pirkimus, nesivadovaujant ar pažeidžiant VPĮ, visų pirma būtų vertinami, kaip pažeidžiantys CK 2.87 straipsnyje nustatytus reikalavimus, vadinasi, lemtų asmeninę atsakomybę už perkančiosioms organizacijoms padarytą žalą.

Pažymėtina, kad valdymo organų narių civilinės atsakomybės taikymas priklauso nuo bendrovėje įtvirtintos valdymo struktūros ir konkrečių valdymo organų kompetencijos ribų. Bendrovėse, kurios įgyvendinama vienpakopė valdymo struktūra, kai valdymo funkcijas vykdo vienas valdymo organas – dažniausiai bendrovės vadovas ar valdyba – atsakomybė už netinkamą valdymą tenka būtent šiam subjektui. Tais atvejais, kai bendrovėje įtvirtintas daugiapakopis valdymo struktūros modelis, kai valdymo ir priežiūros funkcijos yra paskirstytos tarp atskirų organų (valdybos ir stebėtojų tarybos), civilinė atsakomybė gali būti taikoma, tiek priežiūros, tiek valdymo organų nariams, priklausomai nuo to, kurių kompetencijai priskirtos pareigos buvo pažeistos. Pažymėtina, kad bendrovės valdyba ir vadovas yra savarankiški valdymo organai, kurių kompetencijos tam tikrais aspektais gali sutapti. Kai valdyba priima įstatyme ar steigimo dokumentuose jos kompetencijai priskirtus sprendimus, bendrovės vadovas už tokius sprendimus neatsako. Jeigu kilusią žalą lėmė abiejų valdymo organų veiksmai, kiekvieno jų atsakomybė turi būti vertinama pagal dalinių prievolių taisykles, atsižvelgiant į jų veiksmų įtaką žalos atsiradimui, išskyrus atvejus, kai įstatymai ar steigimo dokumentai numato solidarią atsakomybę.

Vertinant galimą žalą, būtina pažymėti, kad žala pripažįstami tiesioginiai nuostoliai ir negautos pajamos. Jei dėl neteisėtų valdymo organų veiksmų bendrovė ne tik patyrė žalą, bet ir gavo naudos, tada žalos dydis nustatomas, išskaičiuojant gautą naudą iš patirtų nuostolių sumos. Tuo atveju, kai, nustatant bendrovės patirtą žalą, pasikeičia bendrovei priklausančio turto vertė ir (arba) bendrovės gauta nauda, patirta žala nustatoma pagal teismo sprendimo priėmimo metu buvusį bendrovės turto vertės ir gautos naudos skirtumą (CK 6.249 straipsnis).

Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad, tuo atveju, jeigu dėl VPĮ pažeidimų perkančiajai organizacijai būtų taikomos sankcijos (baudos), tokie privalomi mokėjimai gali būti kvalifikuojami kaip tiesioginiai nuostoliai, už kurių atsiradimą gali būti atsakomybė priskirta vadovaujančias pareigas einantiems asmenims. Tai pat gali būti vertinama, ar dėl VPĮ pažeidimų perkančioji organizacija nepatyrė papildomos žalos, pavyzdžiui, įsigijo prekes, paslaugas, darbus didesne kaina, nei būtų įsigijusi tuomet, kai pirkimo procedūros būtų buvusios vykdomos tinkamai, vadovaujantis VPĮ reikalavimais.

2. Drausminė atsakomybė.

Pažeidus darbo teisės normose ar darbo sutartyje nustatytą darbo drausmę ar pareigas gali būti taikoma darbo drausmės užtikrinimo priemonė – drausminė atsakomybė. Ši atsakomybės rūšis gali būti taikoma tuomet, kai vadovas atlieka savo darbines pareigas pagal darbo sutartį ir yra įdarbintas Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) nustatyta tvarka. Neteisėtas perkančiosios organizacijos vadovo ar kitų atsakingų asmenų elgesys gali visų pirma pasireikšti darbinių pareigų, nustatytų norminiais aktais, nevykdymu arba netinkamu vykdymu. Pavyzdžiui, DK 58 straipsnis numato galimybę nutraukti darbo sutartį dėl šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo arba per paskutinius 12 mėn. pasikartojusio tokio paties darbo pareigų pažeidimo, kuris nelaikomas šiurkščiu. Šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu pagal DK 58 straipsnio 3 dalies 6 punktą laikoma, pavyzdžiui, darbo metu ar darbo vietoje padaryta nusikaltimo požymių turinti veika (piktnaudžiavimas, papirkimas, antspaudo, spaudo ar blanko suklastojimas), taigi, jeigu vykdydamas darbo pareigas (vykdydamas pirkimo procedūras), darbuotojas padarė nusikaltimo požymių turinčią veiką (piktnaudžiavo, suklastojo dokumentus, suklastojo kito asmens parašą ar pan.), su tokiu darbuotoju gali būti nutraukiama darbo sutartis dėl šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo (DK 58 straipsnio 3 dalies 6 punktas).

Be to, į atsakingų asmenų atsakomybės sritį taip pat įeina ir žalos atlyginimo klausimas. Žalos, kilusios dėl darbuotojo darbo teisės normų pažeidimų, atlyginimo klausimai įtvirtinti DK 151 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad kiekviena darbo sutarties šalis privalo atlyginti savo darbo pareigų pažeidimu dėl jos kaltės kitai sutarties šaliai padarytą turtinę žalą, taip pat ir neturtinę žalą.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad perkančiųjų organizacijų vadovų ir kitų atsakingų asmenų statusas ir santykis su perkančiąja organizacija gali būti dvejopas – darbo teisiniai santykiai ir valstybės tarnybos. Atitinkamai, atsižvelgiant į vadovo ar kito atsakingo asmens statusą, jam gali būti taikoma ne drausminė, o tarnybinė atsakomybė.

3. Tarnybinė atsakomybė.

Kai perkančiosios organizacijos vadovas yra priimamas dirbti pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymą (toliau – VTĮ), už nustatytų valstybės tarnautojo pareigų pažeidimą ir padarytus tarnybinius pažeidimus VTĮ nustatyta tvarka yra taikoma tarnybinė atsakomybė. Valstybės tarnautojai privalo laikytis VTĮ nustatytų valstybės tarnautojų veiklos, tarnybinės etikos principų (VTĮ 4 straipsnio 1 dalis):

• valstybės tarnautojas atsako už savo veiksmų padarinius, informacijos, dokumentų tinkamą naudojimą ir konfidencialumą; valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos vadovo reikalavimu atsiskaito už savo veiklą institucijoje ir įstaigoje nustatyta tvarka (VTĮ 4 straipsnio 2 dalies 1 punktas);
• valstybės tarnautojas privalo naudoti jam patikėtą valstybės ir savivaldybių turtą, tarnybinę informaciją tik visuomenės gerovei, eidamas pareigas nesiekti naudos sau ar kitiems su juo susijusiems asmenims (sutuoktiniui, partneriui, artimajam giminaičiui, svainystės ryšiais susijusiam asmeniui ar kitam valstybės tarnautojo privačių interesų deklaracijoje nurodytam asmeniui), tarnauti išimtinai visuomenės interesams (VTĮ 4 straipsnio 2 dalies 7 punktas);
• valstybės tarnautojas turi siekti aukščiausios kokybės tarnybinės veiklos rezultatų, deramai atlikti savo pareigas, nuolat tobulėti (VTĮ 4 straipsnio 2 dalies 12 punktas);
• valstybės tarnautojo tarnybinė veikla turi būti vieša ir suprantama, atvira įvertinti; valstybės tarnautojas savo veikloje privalo vengti Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatyme nustatyto interesų konflikto (VTĮ 4 straipsnio 2 dalies 14 punktas) ir kt.

VTĮ  įtvirtinta ir daugiau valstybės tarnautojų pareigų. Be to, yra nustatyta pareiga valstybės tarnautojui būti nepriekaištingos reputacijos (VTĮ 5 straipsnio 1 dalis).

Atitinkamai VTĮ  23 straipsnyje įtvirtina, kad valstybės tarnautojai už tarnybinius nusižengimus traukiami tarnybinėn atsakomybėn, t. y. nustatyta, kad valstybės tarnautojams už tarnybinius nusižengimus, išskyrus mažareikšmius tarnybinius nusižengimus, skiriamos VTĮ nustatytos tarnybinės nuobaudos. VTĮ 35 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad ginčai dėl valstybės tarnautojų atleidimo iš pareigų nagrinėjami Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.

4. Materialinė atsakomybė.

Už valstybės ir savivaldybės institucijai ir įstaigai padarytą tiesioginę materialinę žalą valstybės tarnautojai traukiami materialinėn atsakomybėn. Pagal VTĮ 27 straipsnio 1 dalį valstybės tarnautojai turi atlyginti savo neteisėta kalta veika valstybės ir savivaldybių institucijoms ir įstaigoms padarytą tiesioginę materialinę žalą, kurią privalo atlyginti visą, jeigu žalą padarė atlikdami savo funkcijas. Atlygintinos žalos dydis negali viršyti 6  (šešių) vidutinių valstybės tarnautojo darbo užmokesčių, išskyrus atvejus, kai žala padaryta tyčia. Valstybės tarnautojo atleidimas iš valstybės tarnautojo pareigų arba valstybės tarnautojo perkėlimas arba priėmimas į valstybės tarnautojo pareigas kitoje valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje neatleidžia jo nuo dėl jo kaltės padarytos žalos atlyginimo (VTĮ 27 straipsnio 7 dalis). Žala, atsiradusi dėl valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų neteisėtų veiksmų, atlyginama CK nustatyta tvarka (VTĮ 28 straipsnio 1 dalis). Valstybės tarnautojo padarytą žalą atlyginusi valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga, o kai žala padaryta neteisėtais įstaigos vadovo veiksmais, – įstaigos vadovą į pareigas priimantis asmuo turi regreso tvarka reikalauti iš žalą padariusio valstybės tarnautojo tokio dydžio žalos atlyginimo, kiek sumokėta, bet ne daugiau kaip 9 vidutinių valstybės tarnautojo darbo užmokesčių. Jeigu valstybės tarnautojas žalą padarė tyčia, valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga į padariusį žalą valstybės tarnautoją turi tokio dydžio regreso teisę, kiek ji sumokėjo žalos atlyginimo (VTĮ 28 straipsnio 2 dalis).

Materialinė atsakomybė gali kilti ne tik dirbantiems pagal VTĮ, bet ir dirbantiems pagal DK, kurio 103 straipsnio 2 dalis nustato, kad už savo, kaip darbuotojo, juridiniam asmeniui padarytą žalą juridinio asmens vadovas atsako pagal darbo teisės normas ir darbo sutarties sąlygas, be to, darbuotojai gali būti traukiami materialinėn atsakomybėn už tiesioginę žalą, padarytą darbdaviui, kai ši kilo dėl darbuotojo kaltės. Darbuotojas privalo atlyginti visą padarytą turtinę žalą, bet ne daugiau kaip jo 3 vidutinių darbo užmokesčių dydžio, o jeigu turtinė žala padaryta dėl darbuotojo didelio neatsargumo, – ne daugiau kaip jo 6 vidutinių darbo užmokesčių dydžio (DK 153 straipsnio 1 dalis). Pagal DK 154 straipsnyje nustatytas baigtinis atvejų sąrašas, kai darbuotojas privalo atlyginti visą žalą: 1) žala padaryta tyčia; 2) žala padaryta jo veikla, turinčia nusikaltimo požymių; 3) žala padaryta neblaivaus ar apsvaigusio nuo narkotinių, toksinių ar psichotropinių medžiagų darbuotojo; 4) žala padaryta pažeidus pareigą saugoti konfidencialią informaciją, susitarimą dėl nekonkuravimo; 5) darbdaviui padaryta neturtinė žala; 6) kai visiško žalos atlyginimo atvejis numatytas kolektyvinėje sutartyje.

4. Administracinė atsakomybė.

Už administracinius nusižengimus Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) nustatyta tvarka, perkančiosios organizacijos vadovui yra taikoma administracinė atsakomybė. ANK 5 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad administracinis nusižengimas yra ANK uždrausta kaltininko padaryta pavojinga veika (veikimas arba neveikimas), atitinkanti administracinio nusižengimo, už kurį numatyta administracinė nuobauda, požymius. Asmuo už padarytą teisės pažeidimą, atitinkantį šiame kodekse numatyto administracinio nusižengimo požymius, atsako administracine tvarka pagal šį kodeksą, jeigu šis padarytas teisės pažeidimas neužtraukia baudžiamosios atsakomybės (ANK 5 straipsnio 2 dalis).

Pagrindinės administracinės atsakomybės nuostatos įtvirtintos ANK 2 straipsnyje:

• pagal šį kodeksą atsako fizinis asmuo, jeigu jo padaryta veika, už kurią šiame kodekse yra numatyta tam tikra sankcija, buvo uždrausta tos veikos padarymo metu galiojusiame teisės akte;
• įstatymų ar kitų teisės aktų nežinojimas nuo administracinės atsakomybės neatleidžia;
• asmuo atsako pagal šį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas dėl administracinio nusižengimo padarymo;
• pagal šį kodeksą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta įstatymų uždrausta veika atitinka šiame kodekse nustatytus administracinio nusižengimo požymius;
• niekam negali būti antrą kartą skiriama administracinė nuobauda už tą pačią veiką;
• įstatymui, teismui, kitiems viešojo administravimo subjektams visi administracinėn atsakomybėn traukiami asmenys yra lygūs;
• asmuo laikomas padariusiu administracinį nusižengimą tik įvykdęs administracinį nurodymą arba šio kodekso nustatyta tvarka įsiteisėjus nutarimui, kuriuo asmuo pripažįstamas padariusiu administracinį nusižengimą.

Demokratinėje teisinėje valstybėje įstatymų leidėjas turi teisę ir kartu pareigą įstatymais uždrausti veikas, kuriomis daroma esminė žala asmenų, visuomenės ar valstybės interesams arba keliama grėsmė, kad tokia žala atsiras^[5]. Įstatymuose nustatydamas, kokios veikos yra priešingos teisei, taip pat nustatydamas teisinę atsakomybę už teisei priešingas veikas, įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją. Ši diskrecija apima ir diskreciją nustatyti aplinkybes, lemiančias tai, kokios sankcijos turi būti taikomos už teisės pažeidimus. Siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms, ne visuomet yra tikslinga atitinkamas veikas pripažinti nusikaltimais ir taikyti už jas pačias griežčiausias priemones – kriminalines bausmes; kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu priemonėmis, inter alia administracinėmis sankcijomis^[6]. Taigi, įstatymų leidėjas, paisydamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos, inter alia iš jos kylančio teisės sistemos nuoseklumo, vidinio neprieštaringumo imperatyvų, gali pasirinkti, kurios teisės šakos normomis apibrėžti tam tikrus teisės pažeidimus ir kokias sankcijas (baudžiamąsias, administracines ar kt.) už juos nustatyti. Vertinant, ar teisinė atsakomybė priskirtina administracinei, ar baudžiamajai teisei, pabrėžtina, kad tarp administracinės ir baudžiamosios teisinės atsakomybės esama nemaža panašumų, bet yra ir esminių skirtumų. Administracinių teisės pažeidimų ir nusikalstamų veikų pavojingumas yra nevienodas, skiriasi ir patraukimo administracinėn arba baudžiamojon atsakomybėn padariniai. Administracinės nuobaudos gali būti panašios į kriminalines bausmes^[7]. Vis dėlto pabrėžtina, kad įstatymų leidėjas turi siekti tarpšakinio administracinių ir baudžiamųjų sankcijų suderinamumo. Asmenų, traukiamų administracinėn atsakomybėn, ir asmenų, traukiamų baudžiamojon teisinėn atsakomybėn teisinė padėtis negali nesiskirti, nes skiriasi pats šios teisinės atsakomybės pagrindas: pirmieji yra padarę administracinius teisės pažeidimus, o antrieji – nusikaltimus ar kitus teisės pažeidimus, apibrėžtus baudžiamajame įstatyme. Įvairių rūšių teisinės atsakomybės už teisės pažeidimus įtvirtinimas savaime negali būti pagrindu kvestionuoti atitinkamo įstatymuose nustatyto teisinio reguliavimo atitiktį konstituciniams lygiateisiškumo ir teisinės valstybės principams. Taigi, vien tai, kad įstatymuose tam tikros teisei priešingos veikos apibrėžiamos kaip administraciniai teisės pažeidimai (net jeigu už juos nustatytos administracinės nuobaudos savo griežtumu prilygsta kriminalinėms bausmėms), o kitos – kaip nusikaltimai ar kitos baudžiamuosius įstatymus pažeidžiančios veikos, savaime nereiškia, kad yra nukrypstama nuo konstitucinių teisinės valstybės ar asmenų lygiateisiškumo principų^[8]..

Šiame kontekste pažymėtina, kad ANK 184 straipsnyje nustatyta administracinė atsakomybė, be kita ko, už VPĮ ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų pažeidimas užtraukia įspėjimą arba baudą perkančiųjų organizacijų vadovams ar jų įgaliotiems asmenims.

5. Baudžiamoji atsakomybė.

Baudžiamoji atsakomybė yra taikoma už Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) nustatytus baudžiamuosius nusižengimus ir nusikalstamas veikas. Baudžiamoji atsakomybė yra individuali ir taikoma pagal BK ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso taisykles. BK 2 straipsnis įtvirtina pagrindines baudžiamosios atsakomybės nuostatas:

• asmuo atsako pagal BK tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu; įstatymo nežinojimas nuo baudžiamosios atsakomybės neatleidžia;
• asmuo atsako pagal BK tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio;
• pagal BK atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka BK nustatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį;
• bausmės, baudžiamojo ar auklėjamojo poveikio priemonės bei priverčiamosios medicinos priemonės skiriamos tik pagal įstatymą;
• niekas negali būti baudžiamas už tą pačią nusikalstamą veiką antrą kartą.

Nusikalstamos veikos yra skirstomos į nusikaltimus ir baudžiamuosius nusižengimus. Nusikaltimas apibrėžiamas kaip pavojinga ir BK uždrausta veika (veikimas ar neveikimas), už kurią numatyta laisvės atėmimo bausmė (BK 11 straipsnio 1 dalis). Baudžiamasis nusižengimas yra pavojinga ir BK uždrausta veika (veikimas ar neveikimas), už kurią numatyta bausmė, nesusijusi su laisvės atėmimu, išskyrus areštą. Baudžiamoji atsakomybė perkančiosios organizacijos vadovui, valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui taikoma, kai jo veiksmai ar neveikimas, susiję su pirkimais, yra itin šiurkštūs, pažeidžia įstatymų saugomus interesus ir padaro didelę žalą valstybei, visuomenei ar kitiems asmenims. Baudžiamoji atsakomybė perkančiosios organizacijos vadovui, valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui taikoma tik tada, kai yra pakankamai įrodymų apie jo veiksmų tyčią arba didelį neatsargumą, o padaryta žala yra pakankamai reikšminga, kad atitiktų baudžiamosios teisės normų taikymo kriterijus, galėtų būti taikoma už tokius nusikaltimus, kaip: piktnaudžiavimas (BK 228 straipsnis), kyšininkavimas (BK 225 straipsnis), prekyba poveikiu (BK 226 straipsnis), papirkimas (BK 227 straipsnis), tarnybos pareigų neatlikimas (BK 229 straipsnis), dokumento suklastojimas ir disponavimas suklastotu dokumentu (BK 300 straipsnis), antspaudo, spaudo ar blanko suklastojimas (BK 301 straipsnis), neteisėtas poveikis elektroniniams duomenims ar informacinei sistemai (BK 196-197 straipsnis), neteisėtas prisijungimas prie informacinės sistemos (BK 198¹ straipsnis), neteisėtas disponavimas įrenginiais, programine įranga, slaptažodžiais, kodais ir kitokiais duomenimis (BK 198² straipsnis) ir pan.

Pabrėžtina, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nepritartina praktikai, kai pirkimų tvarkos pažeidimai kvalifikuojami kaip nusikalstamas piktnaudžiavimas neanalizuojant, ar pakankamas padarytų veiksmų pavojingumas, ar pakankamai yra duomenų išvadai apie didelės žalos padarymą, neįvertinant kitų teisės šakų normų veiksmingumo atkuriant pažeistas teises ir nubaudžiant teisės aktų reikalavimus pažeidusius asmenis. Tokia praktika neatitinka baudžiamųjų įstatymų paskirties. Pavyzdžiui, kasacinis teismas dėl baudžiamosios atsakomybės taikymo už pirkimų pažeidimus yra nurodęs, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.)^[9].

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad perkančiosios organizacijos vadovui taikomi aukštesni veiklos ir atsakomybės reikalavimai nei bet kuriam perkančiosios organizacijos darbuotojui, todėl jam įstatymu priskirta didesnė atsakomybė už pirkimų pažeidimus, nei kitiems atsakingiems asmenims, nurodytiems VPĮ 97 straipsnio 2 dalyje, t. y. perkančiosios organizacijos vadovas yra pagrindinis asmuo, atsakingas už perkančiosios organizacijos veiklą, vykdomą pirkimų srityje. Perkančiosios organizacijos vadovas visais atvejais atsako už sprendimus, kuriuos priima. Atitinkamai jam nėra taikoma atsakomybė už kitų darbuotojų atliekamus savarankiškus veiksmus ar sprendimus tik dėl to, kad jis yra vadovas. Kitaip tariant, perkančiosios organizacijos vadovas neatsako už sprendimus, prieštaraujančius VPĮ, kurių jis nepriima (nebent tai yra neteisėtas neveikimas, sprendimo nepriėmimas, kai jį buvo privaloma priimti).

Pavyzdys

Bendrovė įsiteisėjusiu teismo sprendimu yra pripažinta perkančiąja organizacija. Taigi, nuo šios dienos visus pirkimus privalo vykdyti, vadovaujantis VPĮ reikalavimais.

Vis dėlto šios bendrovės (perkančiosios organizacijos) vadovas nurodo bendrovės (perkančiosios organizacijos) valstybės tarnautojams, atsakingiems už vykdomus pirkimus, visus pirkimus vykdyti, neatliekant pirkimų procedūrų. Atitinkamai, nors šios perkančiosios organizacijos vadovas nėra jos Komisijos narys, jam kils atsakomybė už visus vykdomus pirkimus, nesivadovaujant VPĮ reikalavimais.

Atsižvelgiant į perkančiosios organizacijos vadovo teisinį santykį su perkančiąja organizacija, taip pat į pažeidimo pobūdį, jam gali būti taikoma drausminė, tarnybinė, civilinė, administracinė ar baudžiamoji atsakomybė. Administracinė atsakomybė už VPĮ pažeidimus gali kilti tik tuo atveju, jei asmuo padarė pažeidimą, reglamentuojamą VPĮ. Tuo tarpu, jei atitinkamos asmens pareigos neatlikimas ar neteisėto sprendimo priėmimas nėra reglamentuojamas VPĮ, atsakomybė gali kilti pagal kitus Lietuvos Respublikos įstatymus, kaip nurodyta pirmiau.

2. VPĮ  97 straipsnio 2 dalyje pateiktas nebaigtinis asmenų, kuriems taikoma atsakomybė už jų veiksmus ir sprendimus pagal Lietuvos Respublikos įstatymus: Komisija nariai, ekspertai, stebėtojai, už pirkimo sutarties vykdymą atsakingi asmenys ir kiti pirkimuose dalyvaujantys ar galintys daryti įtaką jų rezultatams asmenys.

Komentuojamoje VPĮ nuostatoje konkrečiai neįtvirtintos nei šioje normoje nurodytų asmenų atsakomybės formos, nei jos taikymo sąlygos, tik nurodyta, kad jie atsako pagal Lietuvos Respublikos įstatymus. Pažymėtina, kad šių asmenų atsakomybė kyla tik tada ir tik tiek, kiek atitinkamas pažeidimas susijęs su to asmens atliekamais veiksmais ar priimamais sprendimais (pavyzdžiui, Komisijos narys gali atsakyti už Komisijos priimtą neteisėtą sprendimą tik tuo atveju, jei konkrečiu atveju už tokį sprendimą balsavo). Komisijos nariams, ekspertams, stebėtojams, už pirkimo sutarties vykdymą atsakingiems asmenims ir kitiems pirkimuose dalyvaujantiems ar galintiems daryti įtaką jų rezultatams asmenims gali būti taikoma drausminė, tarnybinė, administracinė ar baudžiamoji atsakomybė, atsižvelgiant į konkrečias pirkimuose jų vykdomas pareigas ir (ar) funkcijas (detaliau apie taikomą atsakomybę žr. VPĮ 97 straipsnio 1 dalies komentare). Pažymėtina, kad skirtingai nuo perkančiųjų organizacijų vadovų atsakomybės, Komisijos nariams, ekspertams, stebėtojams, už pirkimo sutarties vykdymą atsakingiems asmenims ir kitiems pirkimuose dalyvaujantiems ar galintiems daryti įtaką jo rezultatams asmenims pagal savo specifiką netaikoma civilinė vadovo atsakomybė.

Administracinė atsakomybė nurodytiems asmenims už VPĮ pažeidimus gali kilti tik tuo atveju, jei asmuo padarė pažeidimą, reglamentuojamą VPĮ. Tuo tarpu, jei atitinkamos asmens pareigos neatlikimas ar neteisėtas sprendimo priėmimas nėra reglamentuojamas VPĮ, atsakomybė gali kilti pagal kitus Lietuvos Respublikos įstatymus.

 Pavyzdys

Perkančiosios organizacijos Komisijos pirmininkas, kuris nėra perkančiosios organizacijos vadovas, priėmė sprendimą pirkimo sutartį nutraukti. Vis dėlto perkančiosios organizacijos vidaus dokumentuose buvo nustatyta, kad sprendimus dėl pirkimo sutarčių turi teisę priimti tik perkančiosios organizacijos vadovas. Vadovaujantis tuo, perkančiosios organizacijos Komisijos pirmininkui turėtų būti taikoma drausminė arba tarnybinė atsakomybė. Administracinė atsakomybė už šį pažeidimą negali kilti, kadangi toks pažeidimas nėra reglamentuojamas VPĮ.

 Pavyzdys

Teismo sprendimu bendrovė, iki tol nelaikiusi savęs perkančiąja organizacija, pripažįstama perkančiąja organizacija. Vis dėlto perkančiosios organizacijos vadovas priima sprendimą toliau vykdyti pirkimus ne pagal VPĮ, o pagal vidines bendrovės tvarkas.

Atitinkamai perkančiosios organizacijos darbuotojai (Komisija) priima sprendimus pagal šias vidaus tvarkas dėl pirkimo, vykdyto ne pagal VPĮ. Šiems darbuotojams už neteisėtų sprendimų (ne pagal VPĮ) priėmimą turi kilti atsakomybė pagal VPĮ 97 straipsnio 2 dalį.

Kitaip tariant, perkančiosios organizacijos vadovo sprendimai nešalina neteisėtumo teisės prasme ir šiuos sprendimus vykdančių darbuotojų atsakomybės.

3. VPĮ  97 straipsnio 3 dalyje nustatyta pareiga kiekvienai perkančiajai organizacijai patvirtinti pirkimų organizavimo ir vidaus kontrolės tvarkos aprašą, sukurti ir įgyvendinti pirkimų vidaus kontrolės sistemą (kuri skirta pirkimo veiklos rizikos valdymui), užtikrinančią Vidaus kontrolės ir vidaus audito įstatyme nurodytų vidaus kontrolės tikslų pasiekimą per visą pirkimo procesą – nuo pasirengimo pirkimui iki pirkimo sutarties įvykdymo.

Vidaus kontrolės sąvoką apibrėžia Lietuvos Respublikos vidaus kontrolės ir vidaus audito įstatymas – tai viešojo juridinio asmens rizikos valdymui jo vadovo sukurta kontrolės sistema, padedanti siekti vidaus kontrolės tikslų, t. y. užtikrinti, kad viešasis juridinis asmuo:

1) laikytųsi teisės aktų, reglamentuojančių viešojo juridinio asmens veiklą, reikalavimų;

2) saugotų turtą nuo sukčiavimo, iššvaistymo, pasisavinimo, neteisėto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo ar kitų neteisėtų veikų;

3) vykdytų veiklą laikydamasis patikimo finansų valdymo principo, grindžiamo ekonomiškumu, efektyvumu ir rezultatyvumu;

4) teiktų patikimą, aktualią, išsamią ir teisingą informaciją apie savo finansinę ir kitą veiklą.

Pirkimų vidaus kontrolė yra viena iš perkančiosios organizacijos vidaus kontrolės sudėtinių dalių ir yra įgyvendinama vadovaujantis Vidaus kontrolės ir vidaus audito įstatymo ir Vidaus kontrolės įgyvendinimo viešajame juridiniame asmenyje tvarkos apraše^[10] nustatytų reikalavimų.

Vidaus kontrolės ir vidaus audito įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyti šie vidaus kontrolės tikslai:

• laikytis teisės aktų, reglamentuojančių viešojo juridinio asmens veiklą, reikalavimų;
• saugoti turtą nuo sukčiavimo, iššvaistymo, pasisavinimo, neteisėto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo ar kitų neteisėtų veikų;
• vykdyti veiklą laikydamasis patikimo finansų valdymo principo, grindžiamo ekonomiškumu, efektyvumu ir rezultatyvumu;
• teikti patikimą, aktualią, išsamią ir teisingą informaciją apie savo finansinę ir kitą veiklą.

Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės 2023 m. gegužės 29 d. parengtoje valstybinio audito ataskaitoje „Viešųjų pirkimų vidaus kontrolės sistemos atitiktis jai keliamiems reikalavimams“ pateikti šie audituojamose įstaigose nustatyti audito rezultatai: įstaigose suformuota pirkimų vidaus kontrolės aplinka turi trūkumų; pirkimų srities rizikų vertinimas neužtikrinamas; įstaigų sukurtos pirkimų proceso vidaus kontrolės priemonės nepakankamos; nepakankamas informavimas ir komunikacija pirkimų srityje; vidaus kontrolės stebėsena reglamentuota visose įstaigose, pirkimų srities vertinta 16 proc.

Pažymėtina, kad pirkimų proceso neatitiktys teisės aktuose, įstaigos vidaus dokumentuose nustatytiems reikalavimams tiesiogiai priklauso nuo nepakankamos pirkimų vidaus kontrolės. Dažnu atveju tokiu būdu neužtikrinamas pagrindinių pirkimų principų laikymasis, o nevaldoma rizika sutrukdo pasiekti pagrindinį pirkimų tikslą – įsigyti tai, ko reikia organizacijai, racionaliai panaudojant tam skirtus asignavimus.

Siekiant efektyvių pirkimų rezultatų, VPĮ įtvirtinti reikalavimai sukurti ir įgyvendinti tokią vidaus kontrolės sistemą, kuri užtikrintų, kad būtų galima objektyviai įvertinti viso pirkimo proceso teisėtumą, pirkimams keliamų tikslų pasiekimą, racionalų lėšų naudojimą. Viešųjų pirkimų tarnybos (VPT) direktoriaus patvirtintose Viešųjų pirkimų ir pirkimų organizavimo ir vidaus kontrolės rekomendacijose siūloma perkančiosioms organizacijoms pirkimų vidaus kontrolę įgyvendinti atsižvelgiant į savo veiklos ypatumus, integruojant vidaus kontrolę į pirkimų veiklą, nustatant pirkimų vidaus kontrolės procese dalyvaujančių darbuotojų (struktūrinių padalinių) pareigas ir atsakomybę, apimant vidaus kontrolės elementus (kontrolės aplinką, rizikos vertinimą, kontrolės veiklą, informavimą ir komunikaciją, stebėseną) ir juos apibūdinančius principus – priemones, laikantis tokio nuoseklumo:

1) kontrolės aplinka – visos vidaus kontrolės sistemos pagrindas, užtikrinantis pirkimų proceso ir jo vidaus kontrolės dalyvių profesinio elgesio principus ir taisykles, funkcijas, atsakomybę ir atskaitomybę, kad būtų užtikrintas atsekamumas, kuris darbuotojas už kurį proceso etapą ar veiksmą atsakingas. Taip pat labai svarbu, kad pirkimų proceso dalyviai turėtų tinkamą kompetenciją ir žinių pirkimų srityje;

2) sukūrus efektyvią kontrolės aplinką, įvertinama rizika, su kuria perkančioji organizacija susiduria siekdama pirkimų tikslų. Siekdamas valdyti su pirkimais susijusias rizikas, perkančiosios organizacijos vadovas savo organizacijoje turi sukurti rizikos vertinimo procesą (nustatant galimus pirkimų srities rizikos veiksnius, atliekant rizikos veiksnių analizę ir priimant sprendimus dėl reagavimo į reikšmingus rizikos veiksnius). Taip sukuriamas pagrindas tinkamai reaguoti į riziką;

3) rizikos mažinimo strategija įgyvendinama atliekant kontrolės veiklą, kuri apima kontrolės priemonių pirkimų srityje parinkimą ir tobulinimą – įgaliojimų, leidimų suteikimą (užtikrinama, kad būtų atliekamos tik perkančiosios organizacijos vadovo nustatytos procedūros), funkcijų atskyrimą (sprendimų priėmimo ir jų tinkamo patvirtinimo funkcijos, pavyzdžiui, ar pirkimų vykdymas buvo atskirtas nuo pirkimų inicijavimo, nuo pirkimo sutarties priežiūros), prieigos prie dokumentų kontrolę, periodiškai atliekamą pirkimų veiklos ir jos rezultatų peržiūrą (įvertinamas pirkimų vykdymo efektyvumas ir rezultatyvumas, pasikeitus pirkimus reglamentuojantiems teisės aktams, atliekama vidaus teisės aktų peržiūra), pirkimų veiklos priežiūrą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad perkančiosioms organizacijoms, turinčioms nedidelį administravimo funkcijas atliekančių darbuotojų skaičių ir kuriems dėl to nėra galimybės tinkamai užtikrinti funkcijų atskyrimo, daugiau kontrolės funkcijų turėtų atlikti pats perkančiosios organizacijos vadovas, atitinkamai tai nustatant (aprašant) vidaus dokumentuose;

4) informavimas ir komunikacija ypač svarbūs perkančiosios organizacijos veiklai ir valdymui, nes ji turi gauti, rengti ir naudoti aktualią, išsamią, patikimą ir teisingą informaciją, atitinkančią jai nustatytus reikalavimus, vykdyti vidaus komunikaciją (pirkimų proceso dalyviai turi tarpusavyje keistis informacija, visas pirkimo procesas, jo metu priimami sprendimai turi būti pagrįsti ir dokumentuojami taikant pasitvirtintas vidaus dokumentų formas, o informacija apie pirkimą turėtų būti fiksuojama atitinkamuose perkančiosios organizacijos registruose) ir išorės komunikaciją (vidaus tvarkose turi būti apibrėžtas pagal VPĮ reikalavimus privalomos informacijos skelbimo Centrinėje viešųjų pirkimų informacinėje sistemoje (toliau –  CVP IS) procesas, ir ji skelbiama laiku ir tinkamai);

5) kad pirkimų vidaus kontrolė neatsiliktų nuo pasikeitusių perkančiosios organizacijos veiklos sąlygų, būtina vykdyti pirkimų vidaus kontrolės sistemos veiklos stebėseną, kuri įgyvendinama perkančiajai organizacijai atliekant nuolatinę stebėseną (integruota į kasdienę pirkimų proceso dalyvių veiklą) ir (arba) periodinius vertinimus (t. y. vidaus auditai, kitų audito vykdytojų atliekami vertinimai), vertinant vidaus kontrolės priemonių tinkamumą pirkimų srityje ir apie nustatytus vidaus kontrolės trūkumus informuojant perkančiosios organizacijos vadovą ir kitus sprendimus priimančius darbuotojus.

Siekdamas užtikrinti pirkimų tikslų pasiekimą ir pagrindinių pirkimų principų laikymąsi, perkančiosios organizacijos vadovas, atsižvelgdamas į savo vadovaujamos įstaigos veiklos ypatumus (kuriuos lemia organizacinė struktūra, dydis, reguliavimo lygis, rizika, veiklos aplinka, sudėtingumas, veiklos sritis ir kiti ypatumai), turi sukurti veiksmingą vidaus kontrolės sistemą pirkimų srityje, patvirtindamas pirkimų organizavimo ir vidaus kontrolės tvarkos aprašą, apimantį visus pirkimo proceso etapus ir atitinkantį pirkimus reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus.

Nepakankama pirkimų vidaus kontrolė įstaigose lemia pirkimų proceso neatitiktį teisės aktuose ir vidaus tvarkose nustatytiems reikalavimams, todėl neužtikrinamas pagrindinių pirkimų principų laikymasis ir nevaldoma rizika pasiekti pagrindinį pirkimų tikslą – įsigyti tai, ko reikia organizacijai, racionaliai panaudojant tam skirtus asignavimus. Taigi VPĮ nustato ne tik pareigą perkančiosioms organizacijoms patvirtinti pirkimų organizavimo ir vidaus kontrolės tvarkos aprašą, bet ir nurodo, kas privalomai turi būti jame nustatyta:

• apibrėžiami pirkimų vidaus kontrolės procese dalyvaujantys asmenys (perkančiosios organizacijos struktūriniai padaliniai);
• šių asmenų (perkančiosios organizacijos struktūrinių padalinių) funkcijos;

• šių asmenų (perkančiosios organizacijos struktūrinių padalinių) atsakomybė ir atskaitomybė.

Vadinasi, perkančiųjų organizacijų pirkimų organizavimo ir vidaus kontrolės tvarka yra skirta aprašyti jos individualią organizacinę ir kontrolės tvarką, atsižvelgiant į įstaigos dydį, struktūrą, funkcijas, tvarkoje nurodant pirkimų vidaus kontrolės procese dalyvaujančius asmenis, jų funkcijas, atsakomybes, atskaitomybes.

Viešųjų pirkimų ir pirkimų organizavimo ir vidaus kontrolės rekomendacijose siūloma detalizuoti pirkimų vidaus kontrolės procese dalyvaujančių asmenų funkcijas, atsakomybes, atskaitomybes, atsižvelgiant į visus pirkimo proceso etapus. Pažymėtina, kad pirkimų procesas apima prekių, paslaugų ar darbų poreikių formavimą, pirkimų planavimą, pirkimų inicijavimą ir pasirengimą jam, pirkimų vykdymą, pirkimų sutarties sudarymą, jos vykdymą, taip pat interesų konfliktų valdymą bei pirkimų analizę bei veiklos tobulinimą. Svarbu pažymėti, kad įstaigoms nenusistačius vidaus kontrolės priemonių kiekviename pirkimo proceso etape kyla nevaldoma klaidų ir pažeidimų atsiradimo rizika. Netinkamai pasirengus pirkimui – neatlikus rinkos tyrimo, neįvertinus galimybės kreiptis į kelis tiekėjus – nevaldoma rizika, kad prekės, paslaugos ar darbai bus įsigyti nekonkurencingomis kainomis. Tais atvejais, kai nėra galimybės tinkamai atskirti funkcijų, daugiau kontrolės turėtų atlikti įstaigos vadovas, todėl labai svarbu, kad vidaus tvarkose būtų nustatyti jo veiksmai pirkimų procese. VPT parengtose Viešųjų pirkimų ir pirkimų organizavimo ir vidaus kontrolės rekomendacijose yra pateiktas rekomendacinio pobūdžio pavyzdinis dokumentas – Viešųjų pirkimų ar pirkimų organizavimo ir vidaus kontrolės tvarkos aprašas, kuriame VPT pateikia pavyzdį, kaip pirmiau nagrinėjami aspektai galėtų būti reglamentuoti. Pažymėtina ir tai, kad perkančiosios organizacijos, vykdydamos VPĮ  97 straipsnio 3 dalyje nustatytą pareigą patvirtinti pirkimų organizavimo ir vidaus kontrolės tvarkos aprašą, gali vadovautis minėtose VPT rekomendacijose pateiktais siūlymais ir, svarbiausia, atitinkamą tvarkos aprašą turi pasirengti atsižvelgdamos į savo konkrečios organizacijos veiklos ypatumus, turimus žmogiškuosius, finansinius išteklius ir galimas rizikas apimant visą pirkimų veiklą.

Siekiant užtikrinti pakankamą perkančiųjų organizacijų vidaus kontrolės sistemų veikimą, VPĮ 95 straipsnio 1 dalis buvo papildyta nauju 19 punktu (galioja nuo 2023-01-01), nustatančiu VPT naują funkciją, pagal kurią ji galėtų pagal savo kompetenciją vertinti, kaip veikia pirkimų vidaus kontrolės sistema perkančiosiose organizacijose (detaliau žiūrėti VPĮ 95 straipsnio komentarą).

4. VPĮ 97 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas reikalavimas dokumentais pagrįsti pirkimo eigą.

VPĮ 22 straipsnyje nustatyta, kad visas bendravimas tarp perkančiosios organizacijos ir tiekėjų vyksta CVP IS priemonėmis, išskyrus tame pačiame straipsnyje nurodytas išimtis (detaliau žiūrėti VPĮ 22 straipsnio komentarą). Kitaip tariant, pirkimas gali būti vykdomas keliais būdais:

• elektroninėmis priemonėmis, pavyzdžiui, CVP IS, centrinės perkančiosios organizacijos elektroninėmis priemonėmis;
• neelektroninėmis priemonėmis, t. y. pirkimo dokumentai ir pasiūlymai teikiami popieriniu būdu, kai nėra galimybių naudoti elektroninių priemonių (detaliau žiūrėti VPĮ 22 straipsnio komentarą).

VPĮ 19 straipsnyje įtvirtinta, kad visi Komisijos posėdžiai yra protokoluojami (detaliau žiūrėti VPĮ 19 straipsnio komentarą), todėl VPĮ 97 straipsnio 4 dalimi įstatymų leidėjas tik dar kartą pabrėžia ir įtvirtina, jog visi perkančiosios organizacijos veiksmai ir sprendimai turi būti tinkamai užfiksuoti. Kadangi didžioji dauguma sprendimų ir veiksmų yra atliekami Komisijos, tai pirkimo eiga fiksuojama posėdžio protokolais.

VPĮ 97 straipsnio 4  dalyje nėra nustatyta, kad fiksavimas galimas tik posėdžio protokolais, todėl atskiri veiksmai gali būti priimti ir parengiant bei patvirtinant kitokius dokumentus, pavyzdžiui, perkančiosios organizacijos direktoriaus įsakymas dėl Komisijos sudarymo, eksperto paskyrimo, kiekvieno Komisijos nario nešališkumo deklaracijos, konfidencialumo pasižadėjimai. Pirkimo dokumentai, tiekėjų pasiūlymai, susirašinėjimas su tiekėjais taip pat laikomi dokumentais, fiksuojančiais pirkimo procedūros eigą.

Dokumentai gali būti tiek  popierine forma, tiek pasirašyti kvalifikuotu elektroniniu parašu (detaliau apie elektroninį parašą žiūrėti VPĮ 22 straipsnio komentarą).

5. VPĮ 97 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teisė šio įstatymo 92 straipsnio 3 dalyje nurodytiems subjektams stebėti pirkimo procedūras, fiksuoti procedūrų eigą, iš perkančiųjų organizacijų gauti įstatyme nurodytus dokumentus.

VPĮ 19 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad perkančioji organizacija gali kviesti stebėtojus į pirkimo procedūras (detaliau žiūrėti VPĮ 19 straipsnio 4 dalies komentarą). VPĮ 58 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad susipažinti su visa su pirkimais susijusia informacija gali Komisijos posėdžiuose dalyvaujantys stebėtojai, ekspertai, VPT atstovai, kiti asmenys ir institucijos, turinčios tokią teisę pagal jų veiklą reglamentuojančius Lietuvos Respublikos įstatymus, taip pat Europos Sąjungos, atskirų valstybių ar finansinių institucijų finansinę paramą administruojantys ir (ar) audituojantys viešieji juridiniai asmenys, kuriems šie įgaliojimai suteikti Viešojo administravimo įstatymo nustatyta tvarka (detaliau žiūrėti VPĮ 58 straipsnio 7 dalies komentarą).

VPĮ 97 straipsnio 5 dalyje papildomai detalizuojama pirkimų priežiūrą vykdančių institucijų teisė ne tik susipažinti su pirkimo duomenimis, bet taip pat ir stebėti pačių pirkimo procedūrų vykdymą, gauti įstatyme nurodytus dokumentus.

Pirkimus prižiūrinčios institucijos laikomos: VPT ir Europos Sąjungos, atskirų valstybių ar finansinių institucijų finansinę paramą administruojantys ir (ar) audituojantys viešieji juridiniai asmenys, kuriems šie įgaliojimai suteikti Viešojo administravimo įstatymo nustatyta tvarka, pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūra (APVA), Europos socialinio fondo agentūra (ESFA), VšĮ Centrinė projektų valdymo agentūra (CPVA), VšĮ Inovacijų agentūra. Pirkimus prižiūrinčia institucija yra laikoma ir Lietuvos Respublikos valstybės kontrolė veikianti pagal Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės įstatyme nustatytą kompetenciją.

Pirkimus prižiūrinčių institucijų teisės:

• stebėti visų pirkimų procedūrų vykdymą, t. y. asmeniškai dalyvauti posėdžiuose, gauti reikalingą informaciją. Stebėjimas suteikia teisę gauti informaciją, tačiau šios institucijos neturi teisių įsiterpti į pirkimo procedūras, išskyrus joms nustatytas funkcijas;
• filmuoti Komisijos posėdžius ir kitas pirkimo procedūras;
• gauti VPĮ 97 straipsnio 6 dalyje nurodytus dokumentus (detaliau žiūrėti VPĮ 97 straipsnio 6 dalies komentarą).

6. VPĮ 97 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta pareiga saugoti pirkimo procedūrų ir kitus dokumentus, jų saugojimo terminas ir saugojimo tvarka.

VPĮ 97 straipsnio 6 dalyje išskirtos dvi grupės dokumentų bei nustatyti jų saugojimo terminai:

6.1. Pirkimo procedūrų dokumentai, t. y. planavimo ir pasirengimo pirkimams dokumentai (detaliau žiūrėti VPĮ 27 straipsnio komentarą), pirkimo dokumentai (detaliau žiūrėti VPĮ 2 straipsnio 39 dalies, 35 straipsnio komentarą), paraiškos (detaliau žiūrėti VPĮ 2 straipsnio 42 dalies, 40 straipsnio komentarą), pasiūlymai (detaliau žiūrėti VPĮ 2 straipsnio 45 dalies, 40 straipsnio komentarą) bei jų nagrinėjimo ir vertinimo dokumentai, Komisijos sprendimų priėmimo, derybų, dialogo ar kiti protokolai (detaliau žiūrėti VPĮ 19 straipsnio komentarą), susirašinėjimo su tiekėjais dokumentai, kiti su pirkimu susiję dokumentai saugomi 4 metus nuo pirkimo procedūrų pabaigos (detaliau dėl pirkimo procedūrų pabaigos žiūrėti VPĮ 29 straipsnio 2 dalies komentarą);

6.2. Preliminariosios sutartys, pirkimo sutartys, jų pakeitimai ir su jų vykdymu susiję dokumentai – 4 metus nuo pirkimo sutarties įvykdymo, t. y. įvykdžius visus sutartinius įsipareigojimus, duomenys turi būti saugomi dar 4 metus.

Kiti teisės aktai gali nustatyti ir ilgesnius dokumentų saugojimo terminus.

Lietuvos vyriausiojo archyvaro įsakymu patvirtintoje Vidaus administravimo dokumentų saugojimo terminų rodyklėje nustatyti terminai pirkimų dokumentų saugojimui^[11]:

1. Planavimo ir pasirengimo pirkimams dokumentai, pirkimo dokumentai, paraiškos, pasiūlymai bei jų nagrinėjimo ir vertinimo dokumentai, sprendimų priėmimo, derybų, dialogo ar kiti protokolai, susirašinėjimo su tiekėjais dokumentai, kiti su pirkimo organizavimu susiję dokumentai – 5 m. (nuo pirkimo pabaigos);
2. Pirkimus vykdančių asmenų konfidencialumo pasižadėjimai ir nešališkumo deklaracijos – 5 m. (nuo pirkimo pabaigos);
3. Preliminariosios sutartys – 5 m. (nuo pirkimo sutarties sudarymo);
4. Pirkimų, atliekamų įgyvendinant Europos Sąjungos ir užsienio institucijų ar fondų lėšomis finansuojamus projektus, dokumentai – 10 m. (nuo projekto įgyvendinimo);
5. Pirkimų, atliekamų vykdant investicijų projektus, dokumentai – 10 m. (nuo investicijų projekto įgyvendinimo);
6. Pirkimo ar paslaugų pirkimo sutartys, prekių ar paslaugų perėmimo aktai – 10 m. (nuo pirkimo sutarties įvykdymo).

VPĮ 97 straipsnio 6 dalyje nėra detalizuota dokumentų saugojimo tvarka, o nukreipiama vadovautis Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatymu. Šio įstatymo 12 straipsnyje nustatyta, kad valstybės institucijos privalo: saugoti dokumentus patikimoje ir saugioje aplinkoje, įvertindami galimus rizikos veiksnius; išsaugoti savo veiklos dokumentus reikiamą laiką, kad būtų užtikrinti veiklos įrodymai, apsaugotos su ja susijusių fizinių ir juridinių asmenų teisės; užtikrinti, kad turimi elektroniniai ir kiti dokumentai, prie kurių prieinama tik specialios įrangos priemonėmis, išliktų autentiški, patikimi ir prieinami visą jų saugojimo laiką. Kartu su šiais dokumentais turi būti saugoma ir kontekstinė informacija.

Pažymėtina, kad už valstybės institucijos veiklos dokumentų išsaugojimą reikiamą laiką atsako vadovas.

Valstybės institucijos popierinius veiklos dokumentus, išskyrus nuolat saugomus dokumentus, gali išsaugoti elektronine forma, nesaugodami popierinio dokumento, jeigu yra užtikrinamas popierinio dokumento skaitmeninio vaizdo tikrumas. Popierinių dokumentų atrankos ir jų išsaugojimo elektronine forma tvarką nustato Lietuvos vyriausiasis archyvaras.

Valstybės institucijų dokumentų saugojimo ir saugyklų įrengimo reikalavimus nustato Lietuvos vyriausiasis archyvaras^[12].

---

---

[1] Komentuojamos VPĮ 97 straipsnio nuostatos nustatytos įgyvendinant Direktyvos 2014/24/ES 83, 84 straipsnio 6 dalies normas.

[2] Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-266/2006; 2014 m. gegužės 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-244/2014; LAT 2016 m. birželio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-298-701/2016.

[3] LAT 2009 m. lapkričio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-444/2009; 2011 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011.

[4] 2016 m. lapkričio 23 d. Bendrovės valdymo organų civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalga (Teismų praktika Nr. 45).

[5] Konstitucinio Teismo 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 163² straipsnio (2002 m. liepos 5 d. redakcija) 5 dalies ir šio straipsnio (2003 m. liepos 4 d. redakcija) 6 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“

[6] Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d. nutarimas; Konstitucinio Teismo 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimas.

[7] Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d. nutarimas; Konstitucinio Teismo 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimas.

[8] Konstitucinio Teismo 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimas.

[9] Konstitucinio Teismo 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimas; LAT 2012 m. balandžio 3 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-161/2012.

[10] Vidaus kontrolės įgyvendinimo viešajame juridiniame asmenyje tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos finansų ministro 2020 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. 1K-195 „Dėl vidaus kontrolės įgyvendinimo viešajame juridiniame asmenyje patvirtinimo“.

[11] Vidaus administravimo dokumentų saugojimo terminų rodyklė, patvirtinta Lietuvos vyriausiojo archyvaro 2011 m. kovo 9 d. įsakymu Nr. V-100 „Dėl vidaus administravimo dokumentų saugojimo terminų rodyklės patvirtinimo“.

[12] Dokumentų saugojimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos vyriausiojo archyvaro 2011 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. V-157 „Dėl Dokumentų saugojimo taisyklių patvirtinimo“.