96 straipsnis. Subtiekimas

1. Perkantysis subjektas turi reikalauti, kad dalyvis savo pasiūlyme nurodytų, kokiai pirkimo sutarties daliai jis ketina pasitelkti subtiekėjus ir kokius subtiekėjus, jeigu jie yra žinomi, jis ketina pasitelkti.
2. Jeigu tai leidžiama dėl pirkimo sutarties pobūdžio, perkantysis subjektas pirkimo dokumentuose turi nustatyti tiesioginio atsiskaitymo su subtiekėjais galimybę ir tokio atsiskaitymo tvarką, kurioje, be kitų reikalavimų, turi būti nustatyta teisė tiekėjui prieštarauti nepagrįstiems mokėjimams. Perkantysis subjektas ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo šio straipsnio 4 dalyje nurodytos informacijos gavimo raštu informuoja subtiekėjus apie tokią tiesioginio atsiskaitymo galimybę, o subtiekėjas, norėdamas pasinaudoti tokia galimybe, raštu pateikia prašymą perkančiajam subjektui. Tais atvejais, kai subtiekėjas išreiškia norą pasinaudoti tiesioginio atsiskaitymo galimybe, turi būti sudaroma trišalė sutartis tarp perkančiojo subjekto, pirkimo sutartį sudariusio tiekėjo ir jo subtiekėjo, kurioje aprašoma tiesioginio atsiskaitymo su subtiekėju tvarka, atsižvelgiant į pirkimo dokumentuose ir subtiekimo sutartyje nustatytus reikalavimus.
3. Šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyti reikalavimai nekeičia pagrindinio tiekėjo atsakomybės dėl numatomos sudaryti pirkimo sutarties įvykdymo.
4. Pirkimo dokumentuose turi būti nustatyta, kad, sudarius pirkimo sutartį, tačiau ne vėliau negu pirkimo sutartis pradedama vykdyti, tiekėjas įsipareigoja perkančiajam subjektui pranešti tuo metu žinomų subtiekėjų pavadinimus, kontaktinius duomenis ir jų atstovus. Perkantysis subjektas taip pat reikalauja, kad tiekėjas informuotų apie šios informacijos pasikeitimus visu pirkimo sutarties vykdymo metu, taip pat apie naujus subtiekėjus, kuriuos jis ketina pasitelkti vėliau. Jeigu taikomos šio straipsnio 5 dalies nuostatos, kartu su informacija apie naujus subtiekėjus pateikiami ir subtiekėjo pašalinimo pagrindų nebuvimą patvirtinantys dokumentai.
5. Tais atvejais, kai tiekėjas nesiremia subtiekėjo pajėgumais, perkantysis subjektas, siekdamas užtikrinti tinkamą šio įstatymo 29 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatų įgyvendinimą ir vadovaudamasis šio įstatymo 59 straipsnio 1 dalyje nustatytais reikalavimais, gali patikrinti, ar nėra mutatis mutandis taikomo Viešųjų pirkimų įstatymo 46 straipsnyje nurodytų tiekėjo subtiekėjo pašalinimo pagrindų. Jeigu subtiekėjo padėtis atitinka bent vieną vadovaujantis mutatis mutandis taikomo Viešųjų pirkimų įstatymo 46 straipsnyje nustatytą pašalinimo pagrindą, perkantysis subjektas reikalauja per perkančiojo subjekto nustatytą terminą pakeisti minėtą subtiekėją reikalavimus atitinkančiu subtiekėju.

 

PĮ 96 straipsnyje^[1] yra reglamentuojami aspektai, susiję su subtiekimo teisiniais santykiais pirkimų procese, t. y. subtiekėjų išviešinimo taisyklės, atsiskaitymo su subtiekėjais tvarka, subtiekėjų atsakomybės sąlygos dėl numatomos sudaryti pirkimo sutarties įvykdymo, informavimo apie subtiekėjų duomenis tvarka bei subtiekėjų keitimo sąlygos. Be to, PĮ 96 straipsnis koreliuoja su PĮ 62 straipsniu, kuriame įtvirtinta tiekėjų teisė remtis kitų ūkio subjektų pajėgumais, šios teisės įgyvendinimo pagrindai ir tvarka (detaliau žiūrėti PĮ 62 straipsnio komentarą).

Svarbu pažymėti, kad iki Direktyvos 2014/25/ES priėmimo pirkimų reguliavime nebuvo įtvirtintos galimybės pirkimo sutarties vykdymui pasitelkti kartu su paraiška ar pasiūlymu neišviešintus subtiekėjus, taip pat nebuvo įtvirtintos sąlygos dėl tiesioginio atsiskaitymo su subtiekėjais. Priimant Direktyvą 2014/25/ES, joje buvo iš dalies pakeisti reikalavimai, susiję su subrangos (subtiekimo) teisiniais santykiais, šios naujos taisyklės atitinkamai buvo perkeltos į PĮ 96 straipsnį. Naujojo subtiekimo teisinių santykių reguliavimo tikslai – įtvirtinti priemones, skatinančias smulkaus ir vidutinio verslo dalyvavimą viešuosiuose pirkimuose, garantuoti šios grandies ūkio subjektų apsaugą. Taigi, komentuojamo PĮ 96 straipsnio normos nuostatos turėtų būti aiškinamos nurodytų tikslų įgyvendinimo kontekste.

Rėmimasis kitam subjektui priklausančiu pajėgumu yra tokio pobūdžio ūkio subjektų santykiai, kai vienas ūkio subjektas, teikiantis pasiūlymą (paraišką) pirkime, ir, pripažinus jį laimėtoju, sudaręs ir vykdantis sutartį perkančiojo subjekto naudai, bendradarbiauja su kitu ūkio subjektu, siekdamas pirmiausia įrodyti kvalifikacijos reikalavimų atitiktį pirkimo procedūros metu, nes jo nuosavi ištekliai (pajėgumas) nėra pakankami, antra, perleisti dalį pirkimo sutarties vykdymo. Pažymėtina, kad šie elementai (santykiai) gali tiek sutapti, tiek koegzistuoti atskirai.

Pirmasis ūkio subjektų bendradarbiavimo būdas (pajėgumo, priklausančio kitam subjektui, pasitelkimas kvalifikacijos atitikčiai įrodyti) savaime nereiškia, kad atitinkamą kvalifikaciją vertinimui pateikęs ūkio subjektas privalo tiesiogiai dalyvauti, vykdant pirkimo sutartį, t. y. naudojimasis kito subjekto pajėgumu automatiškai nesukuria subrangos teisinių santykių tarp išteklių turėtojo ir perkančiojo subjekto^[2]. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad sąvokos „kitas ūkio subjektas“ (fizinis ar juridinis asmuo) ir „subrangovas“ netapačios: subrangovai, kuriuos tiekėjai pasitelkia daliai pirkimo sutarties atlikti, iš esmės yra kiti (t. y. ne pats tiekėjas) ūkio subjektai, tačiau tam tikrais atvejais kiti ūkio subjektai nebūtinai perkančiojo subjekto naudai tiesiogiai vykdo pirkimo sutartį^[3].  

Išimtimi laikytinos situacijos, kai dėl pirkimo objekto specifikos perkantysis subjektas galėtų reikalauti, kad pajėgumą kvalifikacijos atitikčiai įrodyti pateikiantis subjektas, pats tiesiogiai dalyvautų, vykdant pirkimo sutartį^[4]. Tokiu atveju susiklosto dvejopo pobūdžio ūkio subjektų santykiai: tiek pajėgumo „skolinimas“, tiek tiesioginis dalyvavimas, vykdant sutartį, t. y. subranga. Tokia situacija susiklosto ypač tuomet, kai trečiasis asmuo pasitelkiamas įrodyti teisę verstis veikla, reikalinga sutarčiai įvykdyti.

Vis dėlto, kaip nurodyta pirmiau, ūkio subjektų bendradarbiavimas gali apsiriboti tik dalies pirkimo sutarties vykdymo perleidimu. Tokios situacijos galimybė matyti ir iš šio straipsnio 5 dalies (žiūrėti toliau). Tokiu atveju tokie santykiai pateks tik į PĮ 96 straipsnio teisinio reguliavimo sritį. Sprendžiant dėl subrangos atribojimo nuo kitų ūkio subjektų bendradarbiavimo formų, pagrindiniu kriterijumi pripažįstami trečiųjų asmenų veiksmai dėl pirkimo objekto, t. y. ar šie tiesiogiai ir aktyviai prisideda prie perkančiojo subjekto poreikių tenkinimo^[5].

Tokiam vertinimui neturi reikšmės, kokio dydžio ir (ar) vertės yra perleidžiama kitam asmeniui vykdyti pirkimo sutarties dalis, t. y. teisinio santykio kvalifikavimui kaip subrangos nedaro įtakos jų mažareikšmiškumas^[6]. Šiuo aspektu svarbiausia tai, kad atitinkami prievoliniai įsipareigojimai įeitų į pirkimo sutarties apimtį^[7]. Be to, kasacinio teismo konstatuota, kad subrangos teisiniai santykiai susiklosto tarp perkančiojo subjekto ir visų trečiųjų asmenų, tiesiogiai vykdysiančių viešojo pirkimo sutartį, nepriklausomai nuo to, kas šiuos subrangovus pasitelkė: ar tiekėjas, ar jo subrangovas. Kitaip tariant, pirkimų srityje iš principo neegzistuoja kelių (papildomų) lygių subtiekimo teisinių santykių situacijos, todėl visi ūkio subjektai, tiesiogiai prisidedantys prie perkančiojo subjekto poreikių tenkinimo, laikytini lygiaverčiais subtiekėjais^[8].

Nors PĮ 96 straipsnyje aiškiai neįtvirtinta, tačiau pagal nuoseklią ESTT praktiką, kuri pagrįsta Direktyvos 2014/24/ES nuostatų (pagal analogiją taikant Direktyvos 2014/25/ES 79 straipsnio 3 dalį) aiškinimu, tam tikrais atvejais gali būti leidžiamas subrangos ribojimas viešųjų pirkimų procese. PĮ 62 straipsnio 7 dalyje taip pat įtvirtinta, kad perkant darbus, paslaugas arba kai perkamas prekes reikia montuoti, diegti, perkantysis subjektas pirkimo dokumentuose gali reikalauti, kad jos nurodytas esmines užduotis atliktų pats pasiūlymą pateikęs tiekėjas, o jeigu pasiūlymą pateikė tiekėjų grupė, – tos grupės dalyvis (detaliau žiūrėti PĮ 62 straipsnio 7 dalies komentarą). Vis dėlto šis ribojimas negali būti išreikštas abstrakčia procentine dalimi. Šiuo aspektu ESTT nurodė, kad pirkimų srityje turi būti skatinamas konkursų atvirumas konkurencijai. Pasitelkiant subrangovus ir taip galimai skatinant smulkias ir vidutines įmones dalyvauti viešojo pirkimo sutarčių rinkoje, prisidedama prie šio tikslo siekimo^[9]. Tačiau toks ribojimas gali būti pateisinamas, jeigu juo siekiama teisėto bendrojo intereso tikslo ir jis atitinka proporcingumo principą, t. y. jis tinkamas šio tikslo įgyvendinimui užtikrinti ir neviršija to, kas būtina jam pasiekti^[10].

VPĮ 2 straipsnio 46 dalyje yra apibrėžta subtiekimo sutarties sąvoka, t. y. subtiekimo sutartis yra laimėjusio dalyvio ir vieno arba kelių ūkio subjektų (toliau – subtiekėjai) arba subtiekėjo ir vieno arba kelių ūkio subjektų (toliau kartu – subtiekėjai) raštu ar žodžiu sudaroma sutartis dėl ekonominės naudos tiekti prekes, teikti paslaugas ar atlikti darbus, nurodytus perkančiosios organizacijos su laimėjusiu dalyviu sudarytoje pirkimo sutartyje. Taigi, subtiekimu laikomas dalies sudarytos pirkimo sutarties prievolių perdavimas pirmajai arba dar tolesnei subtiekėjų grandžiai^[11]. Tuo tarpu paties subtiekėjo sąvoka nei VPĮ, nei PĮ nėra aiškiai apibrėžta, dėl to subtiekėjo sąvoka turėtų būti atskleidžiama, remiantis CK 6.650 straipsnio 1 dalimi, kurioje įtvirtinta subrangovo sąvoka. Pagal CK 6.650 straipsnio 1 dalį subrangovu laikomas rangovo pasitelktas kitas asmuo savo (rangovo) prievolėms įvykdyti. VPT viešoje konsultacijoje yra išaiškinusi, kad tiek subtiekėjo, tiek subteikėjo sąvoką reikėtų aiškinti analogiškai subrangovo sąvokai, t. y. subtiekėjais ar subteikėjais laikytini asmenys, kuriuos tiekėjas pasitelkia savo prievolėms (daliai prievolių) įvykdyti^[12].

Kaip nurodyta pirmiau, pagal kasacinio teismo praktiką subtiekėjais PĮ 96 straipsnio kontekste laikytini tik tie ūkio subjektai, kurie tiesiogiai prisideda prie pirkimo sutarties vykdymo. Tuo tarpu, jei, vykdant pirkimo sutartį, trečiojo asmens veikla apsiriboja tik prievoliniais santykiais su tiekėju – kontrahentu dėl tam tikrų įrenginių, patalpų ir kt. (panauda, nuoma ir pan.), tai nepripažįstama pirkimo sutarties dalies vykdymu, t. y. subranga, partneryste. Tokiu atveju tiekėjas – kontrahentas, naudojantis kitam subjektui priklausančią infrastruktūrą, pats teikia ar atlieka paslaugas ar darbus, o kitam subjektui priklausančios infrastruktūros naudojimas yra tik priemonė ją teikti, bet ne subtiekimas ar subranga. Perkančiajam subjektui paprastai nėra (neturi būti) svarbu, ar tiekėjas sutarčiai vykdyti reikalingą infrastruktūrą valdo kaip savininkas ar kitokiu teisėtu pagrindu, jam svarbiau įsitikinti, kad jis turės realių galimybių šia infrastruktūra naudotis^[13].

 

1. PĮ 96 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas reikalavimas dalyviui nurodyti, kokius subtiekėjus ir kuriai pirkimo sutarties daliai, jeigu jie yra žinomi, jis ketina pasitelkti pirkimo sutarties vykdymui. Pažymėtina, kad ne visais atvejais pasiūlymo pateikimo metu tiekėjas žinos subtiekėjus, kuriuos jis pasitelks vykdyti sutartį. Pavyzdžiui, kai pasiūlymą teikiantis tiekėjas turi perkančiojo subjekto statusą ir nori pasitelkti subtiekėją, jis turi atlikti atskirą pirkimo procedūrą tam subtiekėjui parinkti. Taigi, tokiu atveju teikdamas pasiūlymą, jis dar nežinos savo būsimo subrangovo^[14]. Kitaip tariant, PĮ 96 straipsnio 1 dalies normoje įtvirtinta sąvoka „žinomi“ turėtų būti suprantama ir taikoma kaip išimtis iš taisyklės, pagal kurią tik susiklosčius tam tikroms objektyvioms aplinkybėms tiekėjas gali nepateikti informacijos apie subtiekėjus, kurie jam tuo metu pagrįstai nėra žinomi.

Komentuojamoje normoje tiekėjų pareiga išviešinti subrangovus siejama su jų žinojimu apie atitinkamų trečiųjų asmenų ir jų atstovų būsimą dalyvavimą vykdant viešojo pirkimo sutartį. Komentaro autorių nuomone, tokia sąlyga, viena vertus, galimai netinkamai perkelta iš Direktyvos 2014/25/ES 88 straipsnio 2 ir 5 dalies nuostatų, pagal kurias tiekėjo pareiga išviešinti informaciją apie pasitelkiamus subrangovus yra dvejopo pobūdžio (pirma, tiekėjas pasiūlyme turi išviešinti pačius subrangovus; antra, darbų ar paslaugų viešojo pirkimo sutarčių atveju, kai šie turi būti atliekami (teikiamos) objekte tiesiogiai prižiūrint perkančiajam subjektui, po sutarties sudarymo, bet nepradėjus jos vykdyti, tiekėjas perkančiajam subjektui turi suteikti kontaktinę savo subrangovų informaciją, duomenis apie jų atstovus ir pan. (tai gali padaryti ir anksčiau)^[15] ; antra vertus, bet kokiu atveju aptariamos taisyklės išimtys, t. y. galimybė neišviešinti subrangovų dėl nežinojimo apie juos, aiškintina siaurai, griežtai ir taikytina tik išimtiniais, objektyviai pateisinamais atvejais, pavyzdžiui, kai perkantysis subjektas netinkamai ar apskritai pirkimo dokumentuose nenustato kvalifikacijos reikalavimo dėl teisės verstis veikla^[16].

Iš tiesų pagal bendrąją taisyklę viešojo pirkimo dalyvis turi objektyvią galimybę, įvertinęs viešojo pirkimo dokumentų turinį, suprasti, ar jam pačiam pakanka pajėgumų prisiimti visus sutartinius įsipareigojimus perkančiojo subjekto naudai, jei nepakanka, – kad reikia pasitelkti trečiuosius asmenis, atitinkamai jis privalo imtis aktyvių jų paieškos, vėliau ir bendradarbiavimo su jais veiksmų^[17]. Taigi, bendra taisyklė yra ta, kad tiekėjas, teikdamas pasiūlymą, žino (turi žinoti), kokias sutarties dalis ir kokiems subrangovams jis ketina pavesti vykdyti. Ir tik išimtiniais atvejais ši informacija tiekėjui gali būti nežinoma. Priešingu atveju susiklostytų ydinga praktika, kuomet į konkursą tiekėjai galėtų eiti subrangovų net neieškodami.

Be to, pristatytas PĮ 96 straipsnio 1 dalies normos aiškinimas taip pat sistemiškai siejamas ir su kitų PĮ normų tinkamu įgyvendinimu, pavyzdžiui, PĮ 59 straipsnio dėl pašalinimo pagrindų nebuvimo (detaliau žiūrėti PĮ 59 straipsnio komentarą), ar 33 straipsnio dėl interesų konflikto situacijų (detaliau žiūrėti PĮ 33 straipsnio komentarą). Be to, iš Direktyvos 2014/25/ES 88 straipsnio 1 dalies matyti, kad ES įstatymų leidėjas siekė nustatyti pareigą tikrinti ne tik pačių tiekėjų, bet ir jų subrangovų atitiktį pamatinėms teisės normoms aplinkos, socialinės ir darbo teisės srityse^[18]. Tiekėjų diskrecija pasiūlyme išviešinti subrangovus tokiai valstybių narių pareigai prieštarautų.

Papildomai atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad tokie išimtiniai atvejai, kuomet tiekėjas gali nežinoti apie pasitelkiamus subrangovus taikomi tik tokiems subrangovams, kurių pajėgumais nėra papildomai remiamasi. Tuo tarpu visus subrangovus, kurių pajėgumais tiekėjas remiasi, visais atvejais būtina nurodyti teikiant pasiūlymą ir čia jokios išimtys nėra taikomos (detaliau žiūrėti PĮ 62 straipsnio komentarą).

PĮ 96 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas reikalavimas nurodyti pirkimo sutarties vykdymui pasitelkiamus subtiekėjus – pamatinė subrangos teisinius santykius reglamentuojanti teisės norma. Nuosekliai plėtojamoje kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad reikalavimo išviešinti subtiekėjus ir jų atliktinų darbų dalį tikslas – patikrinti, ar tiekėjo pasiūlyme nurodyto konkretaus subtiekėjo kvalifikacija atitinka jo atliktinai darbų daliai keliamus reikalavimus. Kai pirkimo sąlygose įtvirtinti kvalifikacijos reikalavimai tiekėjui ir jo subtiekėjams taikytini ne visiems kartu, o atskirai, perkančiajam subjektui, remiantis pažyma apie tiekėjo ir jo subtiekėjų atliekamus darbus, yra lengviau vertinti visų jų kvalifikacijos atitiktį^[19]. Kasacinio teismo taip pat išaiškinta, kad subtiekėjams taip pat yra taikomos tam tikros tiekėjams keliamos sąlygos: jiems gali būti keliami tiekėjų kvalifikacijos ar pašalinimo pagrindų nebuvimo (pavyzdžiui,  neteistumas, socialinės įmonės statusas) reikalavimai bei tikrinama atitiktis jiems; subtiekimas – vienas iš ūkio subjektų dalyvavimo pirkimuose būdų, skirtas, be kita ko, ne išvengti pajėgumo vertinimo, o priešingai – atitikti kvalifikacijos reikalavimus, todėl subtiekėjų pasitelkimo aplinkybė negali lemti nelygiaverčio tiekėjų vertinimo^[20].

Nors nurodyta nuosekliai išplėtota kasacinio teismo praktika iš esmės siejama su subtiekėjų kvalifikacijos ar kitų reikalavimų tikrinimu, komentaro autorių nuomone, PĮ 96 straipsnio 1 dalies prasme tiekėjai privalo išviešinti visus subtiekėjus, taip pat ir tuos, kurių pajėgumais pirkime nesiremia ir kurių kvalifikacijos ar kitų pirkimo sąlygose nustatytų reikalavimų atitiktis nėra tikrinama. Tiekėjas, dalyvaudamas pirkime, žino (privalo žinoti), ar vykdant pirkimo sutartį jam bus reikalingi papildomi resursai, ar pirkimo sutartį vykdys tik savo jėgomis, jeigu papildomi resursai tiekėjui bus reikalingi, jis iš anksto turi ruoštis pirkimui ir šių papildomų resursų ieškoti. Taigi, teikdamas pasiūlymą, tiekėjas turėtų žinoti, kokius subtiekėjus ir kokiai pirkimo sutarties daliai jis pasitelks pirkimo sutarties vykdymui ir tik išimtiniais atvejais šios informacijos gali nepateikti.

Tiekėjo pasitelkiami subjektai, jų tinkamumas pagal pirkimo sąlygas ir jų visų tarpusavio ryšiai bei šių glaudumas yra neatsiejama įprastinės verslo rizikos dalis^[21].Tiekėjas yra atsakingas už visų trečiųjų asmenų, tiesiogiai prisidedančių prie pirkimo sutarties vykdymo, išviešinimą, nepriklausomai nuo to, jog jų nesieja prievoliniai teisiniai santykiai. ESTT yra išaiškinęs, kad subrangovų atsisakymas dalyvauti pirkime ir pirkimo sutartyje iš esmės yra tiekėjo atsakomybės klausimas. Spręsdamas klausimą dėl tiekėjo teisės dalyvauti pirkime, pasikeitus įmonių grupės, teikusios pasiūlymą, sudėčiai, ESTT išaiškino, kad iš esmės gali būti leidžiama vienam iš dviejų ūkio subjektų, sudariusių įmonių grupę, kuri šio subjekto buvo pakviesta teikti pasiūlymą, pakeisti šią grupę jai iširus ir savo vardu dalyvauti pirkimo sutarties sudarymo procedūroje su sąlyga, jog, pirma, šis ūkio subjektas pats atitinka perkančiojo subjekto nustatytus reikalavimus ir, antra, jo tolesnis dalyvavimas minėtoje procedūroje neiškreipia kitų konkurso dalyvių konkurencinės padėties^[22].

Be to, tai, kad, pavyzdžiui, tiekėjo tiesioginiai kontrahentai galbūt jo neinformavo apie bendradarbiavimą su kitais ūkio subjektais, nekeičia pirmiau nurodytos tiekėjo pareigos apimties, už kurią jis pats atsakingas, o neigiami jos nevykdymo padariniai jam kyla kaip sudėtinės verslo rizikos dalis. Atsižvelgiant į tai, komentuojamos PĮ 96 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos normos pagrindu tiekėjas pažeidžia pareigą nurodyti visus subrangovus net ir tais atvejais, kai jis galimai yra suklaidinamas savo pasitelkiamų subrangovų, kurie, patys neturėdami reikalingų pajėgumų ar patirties, tiekėjui nežinant samdosi iš anksto pasiūlyme neišviešintus ūkio subjektus^[23]..

 

2. PĮ 96 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta perkančiųjų subjektų pareiga pirkimo dokumentuose nustatyti tiesioginio atsiskaitymo su subtiekėjais galimybę, šios pareigos įgyvendinimo pagrindai ir tvarka. Komentuojama PĮ 96 straipsnio 2 dalies nuostata koreliuoja su Direktyvos 2014/25/ES preambulės 87-ąja konstatuojamąja dalimi, pagal kurią tiesioginio mokėjimo subrangovams galimybių nustatymas laikytinas išplėstine skaidrumo pareiga, kuri įtvirtinta PĮ 29 straipsnio 1 dalyje (detaliau žiūrėti PĮ 29 straipsnio 1 dalies komentarą).

Nors subrangovai tiesiogiai perkančiojo subjekto naudai vykdo pirkimo sutarties dalį, tačiau šis dalyvavimas yra tik faktinio pobūdžio. Tuo tarpu teisine prasme subrangovų ir perkančiojo subjekto tiesiogiai nesieja prievoliniai santykiai, dėl to bendrąja tvarka (nesudarius atskiro trišalio susitarimo, kuris aptariamas toliau) apmokėjimą subrangovams už pirkimo sutarties dalies vykdymą atlieka ne perkantysis subjektas, o juos pasitelkęs tiekėjas.

VPĮ aiškinamajame rašte nurodyta, kad galimybė perkančiajai organizacijai tiesiogiai sumokėti subtiekėjui už jo tinkamai atliktus darbus, suteiktas paslaugas ar patiektas prekes, jeigu tai leidžia pirkimo sutarties pobūdis ir subtiekėjas to prašo, turėtų būti naudinga smulkiojo ir vidutinio verslo įmonėms. Atitinkamai ši norma, be kita ko, skirta sureguliuoti situacijas, kai tiekėjas dėl, pavyzdžiui, itin pablogėjusios finansinės padėties neturi galimybių atsiskaityti su subtiekėjais už jų tinkamai įvykdytus (ar įvykdysimus) sutartinius įsipareigojimus, kadangi neturint pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, jis privalo atsiskaitymus atlikti CK 6.930¹ straipsnio 1 dalyje nustatyta eilės tvarka.

Tiesioginio atsiskaitymo su subtiekėjais galimybė pirkimo dokumentuose turėtų būti nustatyta visais atvejais, išskyrus išimtines situacijas, kai tiesioginio atsiskaitymo galimybė su subtiekėjais būtų neįgyvendinama dėl pirkimo sutarties pobūdžio (PĮ 48 straipsnio 2 dalies 14 punktas). 

VPT viešoje konsultacijoje^[24] yra išaiškinusi, kad tiesioginio atsiskaitymo su subtiekėjais galimybės pirkimo dokumentuose galima nenustatyti iš esmės tik kai sutarties objektas yra nedalus ir sutarties įgyvendinime neįmanomas subtiekėjų dalyvavimas. Visais kitais atvejais perkantieji subjektai privalo pirkimo dokumentuose šią galimybę nustatyti. Komentaro autorių nuomone, galimybės tiesioginio apmokėjimo subrangovams taikymas gali būti problematiškas ir tais atvejais, kai pats pirkimo objektas dalus, bet iš sutarties nėra aiškus konkretus atitinkamų darbų įkainojimas. Pavyzdžiui, kai pasirašoma fiksuotos kainos sutartis, kurioje nors atskiri darbai ir išskirti, bet nėra įkainoti. Aptartą problematiškumą suponuoja ir santykių daugiašališkumas, dėl kurio tų pačių darbų vertė gali skirtis, priklausomai nuo konkrečios piniginės prievolės vykdymo (pavyzdžiui, perkantysis subjektas tiekėjui už atitinkamą darbą sumoka daugiau, nei šis vėliau savo subrangovui). Bet kokiu atveju rekomenduotina visais atvejais pirkimo dokumentuose įtvirtinti tiesioginio atsiskaitymo su subrangovais galimybę, nes visos šios priemonės įgyvendinimo problemos galėtų būti sprendžiamos trišalėje sutartyje (žiūrėti toliau).

VPT viešoje konsultacijoje^[25] ypatingai akcentuojamas tiesioginio atsiskaitymo su subtiekėjais galimybės įtvirtinimo momentas, t. y. tiesioginis atsiskaitymas su subtiekėjais turi būti įtvirtintas iš anksto pirkimo dokumentuose, tuo tarpu šios galimybės negalima nustatyti jau pasirašius pirkimo sutartį (jei tai nebuvo įtvirtinta pirkimo sąlygose, įskaitant pirkimo sutarties projektą), kadangi toks pirkimo sutarties pakeitimas būtų laikomas esminiu pagal PĮ 97 straipsnio 4 dalį (detaliau žiūrėti PĮ 97 straipsnio 4 dalies komentarą).

Komentaro autorių nuomone, įstatymo nuostatas aiškinant kaip perkančiojo subjekto pareigą iš anksto pirkimo dokumentuose nustatyti tiesioginio atsiskaitymo su subrangovais galimybę, aptariamo imperatyvo nesilaikymas bet kokiu atveju neturėtų būti aiškinamas tiekėjų (subrangovų) nenaudai. Kasacinio teismo konstatuota, kad vienintelė aplinkybė, kad perkantysis subjektas į pirkimo sąlygas neperkėlė atitinkamos privalomos PĮ normos, nesuponuoja vertinimo, jog toks reguliavimas tiekėjams netaikytinas^[26]. Šią komentaro autorių poziciją pagrindžia ir tai, kad bet kokiu atveju visos šalys – perkantysis subjektas, tiekėjas ir jo subrangovas (-ai) turi pasirašyti bendrą susitarimą dėl tiesioginio mokėjimo tvarkos subrangovams. Taigi, be šio trišalio susitarimo subrangovams vis tiek nebūtų atliekami mokėjimai iš perkančiojo subjekto. Pažymėtina, kad tiesioginis atsiskaitymas su subrangovais savaime nepažeidžia kitų tiekėjų teisių, o didžiausią įtaką turi paties pirkimo laimėtojo turtinei padėčiai.

Perkantieji subjektai, nustatydami tiesioginio atsiskaitymo su subtiekėjais galimybę, pirkimo dokumentuose taip pat privalo nustatyti ir tokio atsiskaitymo tvarką. Be kitų reikalavimų tiesioginiams atsiskaitymams su subtiekėjais, kurie nėra aiškiai apibrėžti ir išskirti PĮ 96 straipsnio 2 dalyje, atsiskaitymo su subtiekėjais tvarkoje visais atvejais privaloma nustatyti teisę tiekėjui prieštarauti nepagrįstiems mokėjimams ar jų daliai (tais atvejais, kai tiekėjas nesutinka su subtiekėjams mokėtinomis sumomis, tiekėjas turi teisę šias sumas ginčyti, pavyzdžiui, pateikiant įrodymus, pagrindžiančius, kad subtiekėjai atliko mažesnę ar didesnę dalį darbų, kad tiekėjo ir subtiekėjo susitarime dėl atsiskaitymo nustatyti mažesni įkainiai ir pan.).

Ne vėliau kaip per tris darbo dienas po to, kai yra pasirašoma pirkimo sutartis ir perkantysis subjektas pagal PĮ 96 straipsnio 4 dalį gauna iš tiekėjo informaciją apie tuo metu žinomus subtiekėjus – jų pavadinimus, kontaktinius duomenis ir atstovus (detaliau žiūrėti PĮ 96 straipsnio 4 dalies komentarą), perkantysis subjektas privalo informuoti žinomus subtiekėjus apie tokią pirkimo dokumentuose ir sutartyje nustatytą tiesioginio atsiskaitymo galimybę. Jei kiti subtiekėjai paaiškėja vėliau – ši informacija jiems pateikiama per tris darbo dienas nuo informacijos apie naujo subtiekėjo pasitelkimą iš tiekėjo gavimo dienos.

Subtiekėjas, norėdamas pasinaudoti tokia galimybe, pateikia prašymą perkančiajam subjektui. Įstatyme nėra įtvirtintų reikalavimų tokio prašymo turiniui ar formai, išskyrus, kad šis prašymas turi būti pateiktas raštu (detaliau žiūrėti VPĮ 2 straipsnio 29 dalies komentarą). Tais atvejais, kai subtiekėjas išreiškia norą pasinaudoti pirkimo dokumentuose ir sutartyje nustatyta tiesioginio atsiskaitymo galimybe, kaip nurodyta pirmiau, turi būti sudaroma trišalė sutartis tarp perkančiojo subjekto, pirkimo sutartį sudariusio tiekėjo ir jo subtiekėjo, kurioje aprašoma tiesioginio atsiskaitymo su subtiekėju tvarka, atsižvelgiant į pirkimo dokumentuose ir subtiekimo sutartyje nustatytus reikalavimus.

 

3. PĮ 96 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta pagrindinio tiekėjo atsakomybė dėl numatomos sudaryti pirkimo sutarties vykdymo, neatsižvelgiant į tai, pirma, ar ir kokiai pirkimo sutarties daliai vykdyti tiekėjas pasitelkė subtiekėją (-us) pagal PĮ 96 straipsnio 1 dalį, antra, ar pirkimo sąlygose yra nustatyta tiesioginio atsiskaitymo su subtiekėjais galimybė ir (ar) yra sudaryta trišalė sutartis tarp perkančiojo subjekto, pirkimo sutartį sudariusio tiekėjo ir jo subtiekėjo dėl tiesioginio atsiskaitymo pagal PĮ 96 straipsnio 2 dalį.

Priešingai, nei PĮ 62 straipsnio 5 dalyje, kurioje nustatyta perkančiojo subjekto teisė reikalauti, kad tiekėjas ir ūkio subjektai, kurių pajėgumais remiamasi, siekiant atitikti ekonominio ir finansinio pajėgumo reikalavimus, prisiimtų solidarią atsakomybę už pirkimo sutarties įvykdymą, PĮ 96 straipsnio 3 dalyje visais atvejais yra įtvirtinta pagrindinio tiekėjo atsakomybė. Ši nuostata iš esmės atitinka CK 6.257 straipsnį, kuriame nustatyta, kad skolininkas, pasitelkęs prievolei įvykdyti trečiuosius asmenis, atsako kreditoriui, kai prievolė neįvykdyta ar netinkamai įvykdyta dėl šių trečiųjų asmenų kaltės. Atitinkamai komentuojama PĮ 96 straipsnio 3 dalies norma koreliuoja ir su CK 6.650 straipsnio 3 dalimi, kurioje nustatyta, kad generalinis rangovas atsako užsakovui už subrangovų prievolių neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą.

Kasacinio teismo praktikoje šiuo aspektu išaiškinta, kad, jeigu užduočiai vykdyti yra pasitelkiami subrangovai, tai rangovas tampa generaliniu rangovu ir išlieka atsakingas užsakovui už prisiimtų prievolių įvykdymą, o subrangovams – už užsakovo prievolių įvykdymą^[27]. CK 6.650 straipsnyje įtvirtintos nuostatos dėl rangos sutarties šalių santykio tais atvejais, kai generalinis rangovas darbams atlikti pasitelkia subrangovus ir su jais sudaro atskiras rangos sutartis, atspindi sutarties uždarumo principą. Šis principas reiškia, kad sutartis sukuria teises ir pareigas ją sudariusiems asmenims ir, išskyrus įstatyme įtvirtintas išimtis, nesukuria teisių ir pareigų tretiesiems asmenims^[28]. Uždarumo principas lemia, kad tik sutarties šalys gali reikšti reikalavimus dėl jos netinkamo vykdymo; sutartinės civilinės atsakomybės tikslas ir teikiamos apsaugos ribos – sutartį sudariusių asmenų interesų, susijusių su tinkamu sutarties įvykdymu, apsauga^[29].

Kasacinio teismo taip pat nurodyta, kad galima sutartinių santykių kombinacija, kai užsakovas turi tiesioginį reikalavimą subrangovui, o subrangovas – užsakovui, kai toks pareigų ir teisių pasiskirstymas nustatytas tiek generalinės rangos, tiek subrangos sutartyje. Toks susitarimas nėra teisių perleidimas, dėl to pagal sutartis kiekvienai iš šalių išlieka atsakomybė sutarties kontrahentui, t. y. užsakovui, generaliniam rangovui ir subrangovui yra galimybė pasirinkti, kam pareikšti reikalavimus – sutarties kontrahentui ar asmeniui, nurodytam sutartyje. Pažymėtina, kad kuri nors iš rangos sutarties šalių pagal sutartį gali įgyti reikalavimo teisę pasirinktinai į kurį nors asmenį, t. y. užsakovą, generalinį rangovą ar subrangovą, jeigu sudaroma trišalė sutartis, pagal kurią visoms šalims paskirstomos teisės ir pareigos^[30] (pavyzdžiui, tiesioginio atsiskaitymo su subtiekėjais atveju (detaliau žiūrėti PĮ 96 straipsnio 2 dalies komentarą).

 

Pavyzdys

Tiekėjas su perkančiuoju subjektu pasirašė ir vykdo pavojingų atliekų sutvarkymo (geležinkelio pabėgių) paslaugų pirkimo sutartį. Atliekų išvežimui tiekėjas pasitelkė subtiekėją. Subtiekėjas pavėlavo išvežti atliekas laiku. Atitinkamai, subtiekėjui neišvežus atliekų laiku, atliekos nebuvo laiku perduotos galutiniam sutvarkymui, taigi, tiekėjas pavėlavo įvykdyti visus pirkimo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus.

Šiuo atveju, nepaisant to, kad galutinis atliekų sutvarkymas buvo atliktas vėliau dėl subtiekėjo kaltės, pirkimo sutartyje nustatytos netesybos bus taikomos ne subtiekėjui, o tiekėjui.

 

Rekomendacija

Tiekėjas, sudarydamas sutartis su subtiekėjais, turėtų atsižvelgti į visas įmanomas situacijas, kai dėl tam tikrų subtiekėjo veiksmų ar neveikimo, tiekėjui gali kilti atsakomybė pagal sutartį, sudarytą su perkančiuoju subjektu. Atitinkamai tiekėjai tokiose sutartyse turėtų nusistatyti sąlygas, kad už bet kokių nuostolių, patirtų pagal pagrindinę viešojo pirkimo sutartį dėl subtiekėjo kaltės, tiekėjui atsako subtiekėjas.

 

4. PĮ 96 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas reikalavimas perkantiesiems subjektams pirkimo dokumentuose nustatyti, kad tiekėjai, sudarius pirkimo sutartį, bet ne vėliau, negu ji pradedama vykdyti, turi perkančiajam subjektui pranešti tuo metu žinomų subtiekėjų pavadinimus, kontaktinius duomenis ir jų atstovus. Šis reikalavimas koreliuoja su Direktyvos 2014/25/ES preambulės 87-ąja konstatuojamąja dalimi, kurioje įtvirtinta, kad būtina užtikrinti tam tikrą skaidrumą subrangos grandinėje, nes tai suteikia perkantiesiems subjektams informacijos apie tai, kokie subjektai yra statybvietėse, kuriose vykdomi jiems skirti darbai, arba kurios įmonės teikia paslaugas pastatuose, infrastruktūros objektuose ar tokiose vietovėse, kaip rotušėse, savivaldybių mokyklose, sportui skirtuose objektuose, uostuose ar greitkeliuose, už kuriuos perkantieji subjektai yra atsakingi arba kuriuos tiesiogiai prižiūri. Nurodytoje nuostatoje taip pat nustatyta, kad reikalaujamą informaciją apie subtiekėjus bet kuriuo atveju turėtų teikti pagrindinis tiekėjas. Analogiškas komentuojamos normos tikslas įtvirtintas ir VPĮ aiškinamajame rašte, kuriame nustatyta, kad vienas iš PĮ 96 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos nuostatos dėl subtiekėjų nurodymo tikslų yra užtikrinti tam tikrą skaidrumą subtiekimo grandinėje. Perkantysis subjektas privalo turėti informaciją apie asmenis, kurie atlieka darbus ar teikia paslaugas pastatuose ar statiniuose (pavyzdžiui, savivaldybėse, mokyklose, uostuose, keliuose), už kuriuos jis yra atsakingas ar, kuriuos jis prižiūri. Be to, PĮ 96 straipsnio 4 dalies norma neabejotinai turi ir praktinę reikšmę, ypač, kai pirkimo sutarties objektas yra susijęs su atliekamais darbais ypatingos svarbos objektuose, kuriuose yra sustiprinti reikalavimai saugumo objekte užtikrinimui ir pan., dėl ko, pavyzdžiui, perkantieji subjektai į statybvietę leidžia patekti tik asmenims, turintiems specialius leidimus (atitinkamai šių leidimų išdavimui yra būtina žinoti informaciją apie objekte dirbančius asmenis) ir pan. Tiekėjai pirkimo dokumentuose, įskaitant pirkimo sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka, turi teisę pakeisti sutarties vykdymui pasitelkiamus subtiekėjus kitais subtiekėjais, tačiau bet kuriuo atveju apie planuojamus pasikeitimus privalo informuoti perkantįjį subjektą. Pavyzdžiui, jei tiekėjui pradėjus vykdyti sutartį konkretus subtiekėjas atsisakė toliau vykdyti sutartį, tiekėjas apie tai privalo informuoti perkantįjį subjektą, taip pat informuoti, kokius naujus subtiekėjus ketina pasitelkti, nurodant šių subtiekėjų pavadinimus, kontaktinius duomenis ir jų atstovus. Jei pirkimo sutartyje nustatytas reikalavimas gauti perkančiojo subjekto pritarimą pasitelkiamiems subtiekėjams, prieš šiems naujiems subtiekėjams pradedant vykdyti sutartį, tiekėjas privalo gauti išankstinį perkančiojo subjekto sutikimą.

Bet to, PĮ 96 straipsnio 4 dalies norma koreliuoja su PĮ 97 straipsnio nuostatomis, kuriose įtvirtintos pirkimo sutarties keitimo sąlygos ir tvarka, kadangi tam tikrais atvejais subtiekėjo pakeitimas nėra galimas, net jei tokio pakeitimo galimybė įtvirtinta pirkimo sąlygose ar sutartyje. ESTT šiuo aspektu išaiškinta, kad ir subrangovo pakeitimas, net jei tokia galimybė nustatyta sutartyje, išimtiniais atvejais gali reikšti esminį sutarties sąlygų pakeitimą, kai vieno, o ne kito subrangovo pasitelkimas, atsižvelgiant į atitinkamai paslaugai būdingus požymius, buvo lemiamas sutarties sudarymo veiksnys^[31] (detaliau žiūrėti PĮ 97 straipsnio komentarą).

Tuo atveju, jei perkantysis subjektas pagal PĮ 96 straipsnio 5 dalį konkrečiame pirkime reikalauja, kad ne tik tiekėjai, bet ir subtiekėjai, kurių pajėgumais tiekėjai nesiremia, pagrįstų pašalinimo pagrindų, nustatytų VPĮ 46 straipsnyje (kuris taikomas pagal analogiją), nebuvimą, tiekėjai privalo pateikti ne tik informaciją apie naujus subtiekėjus, bet ir šių subtiekėjų pašalinimo pagrindų nebuvimą patvirtinančius dokumentus (detaliau žiūrėti VPĮ 46 straipsnio ir 88 straipsnio 5 dalies komentarus).

Atskiri subtiekėjų pasitelkimo, keitimo ir išviešinimo reikalavimai taip pat gali būti nustatyti ir pirkimo sąlygose ir (ar) pirkimo sutartyje. Dėl to, pavyzdžiui, tiekėjui pavedus atlikti darbus, suteikti paslaugas ar tiekti prekes neišviešintam subtiekėjui (tokiam, apie kurį tiekėjas nesuteikė reikalaujamos informacijos), tokiu atveju būtų pažeidžiamos ne tik PĮ 96 straipsnio 4 dalies nuostatos, bet ir konkrečios pirkimo sutarties nuostatos.

Papildomai atkreiptinas dėmesys į tai, kad neišviešintas subtiekėjas, kuris vykdė pirkimo sutartį (dalį sutarties), tokia įgyta patirtimi taip pat negalėtų remtis kituose pirkimų konkursuose. Kasacinis teismas šiuo aspektu yra išaiškinęs, kad, pirma, tiekėjas, įrodinėdamas savo kvalifikacijos atitiktį pirkimo sąlygoms, negali remtis tokiu pajėgumu, kuris įgytas inter alia pažeidžiant iš pirkimų teisinio reguliavimo išplaukiančią pareigą tiekėjų pasiūlymuose ir pirkimo sutartyse išviešinti subrangą ir subrangovus; antra, informacija apie pirmiau nurodytu būdu įgytą kvalifikaciją nelaikytina melaginga, jei kitais įrodymais pagrindžiama, kad ūkio subjektas de facto aktyviai prisidėjo prie perkančiojo subjekto poreikio pirkimo objektu tenkinimo; trečia, bet kokiu atveju perkantysis subjektas negali atsižvelgti į duomenis apie ūkio subjekto (dalyvio, jo partnerio ar subrangovo) kvalifikaciją, įgytą nesilaikant pirkimų ar kitų teisės normų, jei toks teisės pažeidimas lems tiekėjų pasiūlymų nelygiavertį vertinimą ir sukurs piktnaudžiavimo teise prielaidas^[32].

PĮ aiškiai nėra reglamentuota tiekėjo atsakomybė už PĮ 96 straipsnio 4 dalies pažeidimą, t. y. tiekėjo įsipareigojimų perdavimą neatskleistiems subtiekėjams. Atsižvelgiant į tai, rekomenduotina tiekėjo atsakomybę už tokį pažeidimą įtvirtinti pirkimo dokumentuose, įskaitant pirkimo sutarties projektą. Perkantysis subjektas turi teisę pirkimo sutartyje nustatyti, kad, pavyzdžiui, už pareigos išviešinti atsakingus subtiekėjo atstovus (kontaktinius asmenis), tiekėjai moka nustatyto dydžio baudą. Vis dėlto, tuo atveju, jei subrangovas, tiesiogiai vykdantis dalį pirkimo sutarties, turi ir kvalifikacijos „skolintojo“ tiekėjui funkciją (detaliau žiūrėti PĮ 96 straipsnio komentaro įvadą), tokiu atveju jo neišviešinimas lemtų perkančiojo subjekto pareigą nutraukti pirkimo sutartį, kadangi tai reikštų, kad pirkimo laimėtoju pripažintas kvalifikacijos reikalavimų neatitinkantis tiekėjas. Perkantysis subjektas taip pat turi teisę nustatyti, kad tokios pareigos nesilaikymas laikytinas esminiu sutarties pažeidimu, dėl kurio galima vienašališkai nutraukti sutartį. Tuo atveju, jei toks sutarties pažeidimas būtų laikomas esminiu (tokia sąlyga aiškiai įtvirtinta sutartyje), perkantysis subjektas turėtų: pirma, teisę vienašališkai nutraukti sutartį dėl tiekėjo kaltės (PĮ 98 straipsnio 3 dalis (detaliau žiūrėti PĮ 98 straipsnio 3 dalies komentarą); antra, tokiu atveju – pareigą įtraukti tiekėją į nepatikimų tiekėjų sąrašą (PĮ 99 straipsnio 1 dalis (detaliau žiūrėti PĮ 99 straipsnio 1 dalies komentarą); trečia, teisę reikalauti atlyginti visus patirtus nuostolius (CK 6.221 straipsnio 2 dalis).

Šiuo aspektu ESTT Delta Antrepriză^[33] byloje sprendžiant dėl įtraukimo į nepatikimų tiekėjų sąrašus teisėtumo buvo vertinama, ar subrangovo pasitelkimas pirkimo sutarties vykdymo metu, kai apie jį nebuvo iš anksto pranešta perkančiajam subjektui, gali būti laikomas esminės sutarties sąlygos vykdymu su dideliais trūkumais. ESTT nurodė, kad turi būti įvertinta, kokia didelė buvo subrangovui patikėta pirkimo sutarties dalis, ar subrangovo įsikišimas turėjo neigiamą poveikį šios sutarties vykdymui, ar sutartyje, susijusioje su šiuo pirkimu, konkurso laimėtojui buvo numatyta pareiga pačiam asmeniškai ją įvykdyti, ar buvo numatyta, kad subrangovų pasitelkimas siejamas su išankstinio perkančiojo subjekto leidimo gavimu, ar subrangovo pasitelkimas negali prilygti esminiam pasiūlymo, kurį suformulavo konkurso laimėtojas, pakeitimui, nes juo nustatomos sąlygos, kurios, jei būtų numatytos vykstant ankstesnei sutarties sudarymo procedūrai, būtų leidusios dalyvauti kitiems dalyviams nei tie, kuriems leista dalyvauti iš pradžių, arba jos būtų leidusios atrinkti kitą pasiūlymą nei tas, kuris atrinktas iš pradžių.

Tiekėjui dėl nurodytos pareigos nevykdymo, kaip nurodyta pirmiau, galėtų kilti nuostolių atlyginimo pareiga, jei sutartis yra neįvykdyta ar vykdoma netinkamai. Vis dėlto, jeigu tiekėjo pasitelkti subtiekėjai sutartį įvykdytų, t. y. pirkimo sutarties objektą įvykdytų tinkamai ir laiku, perkančiajam subjektui nepatyrus jokių nuostolių, tiekėjui negalėtų kilti jų atlyginimo pareiga.

 

5. PĮ 96 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teisė patikrinti subtiekėjo, kurio pajėgumais tiekėjas nesiremia, pašalinimo pagrindų nebuvimą (pagal analogiją taikant VPĮ 46 straipsnį). 

Kadangi tiekėjas pasitelkia subtiekėjus pirkimo sutarties daliai vykdyti, perkantysis subjektas turi teisę įsitikinti, kad tokio subtiekėjo padėtis yra pakankama, kad jis galėtų vykdyti sutartį ir situacija nepasikeis sutarties vykdymo laiku. Taigi, perkantysis subjektas turi teisę patikrinti, ar dėl subtiekėjo, kurio pajėgumais nesiremia tiekėjas, nėra pašalinimo pagrindų.

Ši nuostata koreliuoja su PĮ 29 straipsnio 2 dalies 2 punktu, kuriame nustatyta perkančiųjų subjektų pareiga siekti, kad, vykdant pirkimo sutartis, būtų laikomasi aplinkos apsaugos, socialinės ir darbo teisės įpareigojimų, nustatytų ES, nacionalinėje teisėje, kolektyvinėse sutartyse ir PĮ 7 priede nurodytose tarptautinėse konvencijose (detaliau žiūrėti PĮ 29 straipsnio 2 dalies 2 punkto komentarą). Papildomai pažymėtina, kad PĮ 96 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta perkančiųjų subjektų teisė, o ne pareiga tikrinti subtiekėjų, kurių pajėgumais tiekėjas nesiremia, pašalinimo pagrindų nebuvimą. Atitinkamai nurodytos teisės neįgyvendinimas nereikštų PĮ 29 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintų principų pažeidimo. Kita vertus, PĮ 96 straipsnio 5 dalies norma turėtų būti suprantama kaip viena iš PĮ 29 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintų principų įgyvendinimo priemonių. Bet kuriuo atveju, jei perkantysis subjektas ketina pasinaudoti PĮ 96 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teise tikrinti subtiekėjų, kurių pajėgumais tiekėjas nesiremia, pašalinimo pagrindų nebuvimą, tai turi būti iš anksto nustatyta pirkimo sąlygose, o ne po pasiūlymų eilės sudarymo.

PĮ 96 straipsnio 5 dalies norma atitinka Direktyvos 2014/25/ES preambulės 110-osios konstatuojamosios dalies bei 88 straipsnio nuostatas, kuriose nustatyta, kad turi būti užtikrinta, jog subrangovai laikytųsi taikytinų pareigų aplinkos, socialinės ir darbo teisės srityse, nustatytų ES teise, nacionaline teise, kolektyvinėmis sutartimis arba šioje direktyvoje išvardytomis tarptautinės aplinkos, socialinės ir darbo teisės nuostatomis, su sąlyga, kad tokios taisyklės ir jų taikymas atitiktų ES teisę. Be to, minėtą preambulės 110-osios konstatuojamosios dalies nuostatą perkantiesiems subjektams turėtų būti sudarytos galimybės tikrinti arba iš jų turėtų būti reikalaujama patikrinti, ar subrangovų padėtis nėra tokia, kokiai esant ekonominės veiklos vykdytojui būtų neleista dalyvauti konkurse. Kai tokios priemonės taikomos subrangovams, turėtų būti užtikrintas jų suderinamumas su pagrindiniams rangovams taikytinomis nuostatomis, kad nustačius, jog yra privalomų pašalinimo pagrindų, būtų taikomas reikalavimas, kad pagrindinis rangovas pakeistų atitinkamą subrangovą.

PĮ 96 straipsnio 5 dalyje taip pat įtvirtinta nuostata, kad jeigu dėl subtiekėjo yra pašalinimo pagrindų, tuomet tiekėjo pasiūlymas (paraiška) nėra iš karto atmetami, o tiekėjas gali pakeisti tokį subtiekėją nauju subtiekėju, dėl kurio nėra pašalinimo pagrindų. Vis dėlto komentuojamos PĮ 96 straipsnio 5 dalies normos taikymas turėtų būti siejamas su išimtinėmis situacijomis, kai atsiranda aplinkybės, kurių nebuvo galima numatyti. Šios normos pagrindu neturėtų būti leidžiamos situacijos, kai tiekėjai piktnaudžiauja įtvirtinta teise ir, pavyzdžiui, tik formaliai pateikia bet kokių subtiekėjų informaciją, iš anksto žinodami, kad šie subtiekėjai nebus pasitelkiami pirkimo sutarties vykdymui. Tokios situacijos bet kuriuo atveju nekoreliuotų su kasacinio teismo praktika, kurioje įtvirtinta , kad tiekėjo pasitelkiami subjektai, jų tinkamumas pagal pirkimo sąlygas ir jų visų tarpusavio ryšiai bei šių glaudumas yra neatsiejama įprastinės verslo rizikos dalis, kuri tenka būtent tiekėjui^[34].Be to, tokiu atveju taip pat turi būti įvertinta, ar tiekėjas, pavyzdžiui, iš anksto žinodamas subtiekėjo pašalinimo pagrindų buvimą, nepateikė akivaizdžiai melagingos informacijos ir atitinkamai neturėtų būti taikomas pašalinimo pagrindas, įtvirtintas VPĮ 46 straipsnio 4 dalies 4 punkte (detaliau žiūrėti VPĮ 46 straipsnio 4 dalies 4 punkto komentarą).

 

---

 

 

---