1

Savo apeliaciniu skundu Čekijos Respublika prašo panaikinti 2019 m. rugsėjo 12 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimą Čekija / Komisija (T‑629/17, nepaskelbtas Rink., EU:T:2019:596, toliau – skundžiamas sprendimas) atmesti jos ieškinį, pareikštą prašant panaikinti 2017 m. liepos 6 d. Komisijos įgyvendinimo sprendimą C (2017) 4682 final, kuriuo panaikinama dalis Europos socialinio fondo paramos veiksmų programai „Švietimas konkurencingumo skatinimo srityje“ pagal konvergencijos ir regioninio konkurencingumo ir užimtumo tikslus Čekijos Respublikoje ir dalį Europos regioninės plėtros fondo paramos veiksmų programai „Mokslo tyrimai ir taikomoji veikla diegiant naujoves“ pagal konvergencijos tikslą Čekijos Respublikoje ir veiksmų programai „Techninė pagalba“ pagal konvergencijos ir regioninio konkurencingumo ir užimtumo tikslus Čekijos Respublikoje (toliau – ginčijamas sprendimas).

2

1992 m. birželio 18 d. Tarybos direktyvos 92/50/EEB dėl viešojo paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo (OL L 209, 1992, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 1 t., p. 322), panaikintos 2004 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/18/EB dėl viešojo darbų, prekių ir paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo (OL L 134, 2004, p. 114; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 7 t., p. 132; klaidų ištaisymas OL L 339, 2014, p. 14), 1 straipsnio a punkto iv papunktyje buvo numatyta:

„Šioje direktyvoje:

3

Direktyvos 2004/18, panaikintos 2014 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2014/24/ES dėl viešųjų pirkimų, kuria panaikinama Direktyva 2004/18 (OL L 94, 2014, p. 65), bet kuri nagrinėjamu atveju taikoma ratione temporis, 25 konstatuojamojoje dalyje buvo nurodyta:

„Sudarant sutartis dėl tam tikrų audiovizualinių paslaugų transliacijos srityje turėtų būti atsižvelgta į svarbius kultūrinius ir socialinius aspektus, dėl kurių joms negali būti taikomos viešojo pirkimo taisyklės. Dėl šių priežasčių turi būti padaryta išimtis viešosioms paslaugų sutartims, skirtoms pirkti, vystyti, gaminti arba bendrai gaminti paruoštas naudoti programas, taip pat kitas paruošiamąsias paslaugas, pavyzdžiui, susijusias su scenarijais arba menine veikla, reikalinga programai kurti, ir sutartis dėl transliacijos laiko. Tačiau ši išimtis neturi būti taikoma aprūpinant technine įranga, skirta rengti, bendrai rengti ir transliuoti šias programas. Transliacija turi būti apibrėžiama kaip perdavimas ir platinimas, naudojant bet kokią elektroninio tinklo formą.“

4

Direktyvos 2004/18 16 straipsnio b punkte buvo numatyta:

„Ši direktyva netaikoma viešojo paslaugų pirkimo sutartims:

<…>

5

Direktyvos 2014/24 10 straipsnio b punkte nustatyta:

„Ši direktyva netaikoma viešojo paslaugų pirkimo sutartims dėl:

<…>

6

Ginčo faktinės aplinkybės išdėstytos skundžiamo sprendimo 1‐6 punktuose. Šio proceso tikslais jos gali būti apibendrintos, kaip nurodyta toliau.

7

2007 m. spalio 12 d. Sprendimu C(2007) 5113, 2007 m. gruodžio 27 d. Sprendimu C(2007) 6920 ir 2008 m. rugsėjo 25 d. Sprendimu C(2008) 5344 Komisija patvirtino atitinkamai veiksmų programą „Švietimas konkurencingumo skatinimo srityje“, veiksmų programą „Mokslo tyrimai ir taikomoji veikla diegiant naujoves“ ir veiksmų programą „Techninė pagalba“, kurias Čekijos Respublika pasiūlė pagal 2006 m. liepos 11 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. (EB) Nr. 1083/2006, nustatančio bendrąsias nuostatas dėl Europos regioninės plėtros fondo, Europos socialinio fondo ir Sanglaudos fondo bei panaikinančio Reglamentą (EB) N. 1260/1999 (OL L 210, 2006, p. 25), 32 straipsnį.

8

2014 m. balandžio 14–16 d. Komisija atliko viešojo pirkimo sutarčių dėl transliavimo paslaugų, bendrai finansuojamų Čekijos Respublikos naudojantis ERPF ir ESF lėšomis įgyvendinant minėtas veiksmų programas, auditą. Audito ataskaitoje Komisija nurodė, kad keturios iš šių viešojo pirkimo sutarčių buvo sudarytos tiesiogiai, nepaskelbus skelbimo apie pirkimą. Komisija nusprendė, kad toks tiesioginis sutarties sudarymas neleistinas, nes minėtoms sutartims negalėjo būti taikoma Direktyvos 2004/18 16 straipsnio b punkte numatyta išimtis, apimanti sutartis „įsigyti, vystyti, gaminti arba bendrai gaminti programų medžiagą, skirtą transliuotojams transliuoti, ir sutart[is] dėl transliacijos laiko“ (toliau – ginčijama išimtis). Konkrečiai kalbant, keturias nagrinėjamas sutartis sudarė Regioninės plėtros ministerija ir Švietimo, jaunimo ir sporto ministerija, nors, Komisijos teigimu, ši išimtis taikoma tik perkančiosiomis organizacijomis esantiems transliuotojams.

9

Baigiantis 2016 m. birželio 17 d. Komisijos pradėtai finansinės pataisos procedūrai, per kurią Čekijos Respublika tvirtino, kad ginčijama išimtis taikoma ne tik transliuotojams, bet visoms perkančiosioms organizacijoms, Komisija priėmė ginčijamą sprendimą, juo panaikino dalį ESF paramos, teikiamos veiksmų programai „Švietimas konkurencingumo skatinimo srityje“ pagal konvergencijos ir regioninio konkurencingumo ir užimtumo tikslus Čekijos Respublikoje, ir dalį ERPF paramos, skirtos veiksmų programoms „Mokslo tyrimai ir taikomoji veikla diegiant naujoves“ pagal konvergencijos tikslą Čekijos Respublikoje ir veiksmų programai „Techninė pagalba“ pagal konvergencijos ir regioninio konkurencingumo ir užimtumo tikslus Čekijos Respublikoje. Ginčijamu sprendimu Komisija Čekijos Respublikai pritaikė finansines pataisas.

10

2017 m. rugsėjo 18 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo Čekijos Respublikos ieškinį; ji prašė panaikinti ginčijamą sprendimą. Komisija Bendrojo Teismo prašė atmesti ieškinį kaip nepagristą. Vykstant procesui Bendrajame Teisme Lenkijos Respublika įstojo į bylą palaikyti Čekijos Respublikos reikalavimų.

11

Grįsdama savo ieškinį pirmosios instancijos teisme Čekijos Respublika nurodė vienintelį pagrindą; ji teigė, kad buvo pažeistas Reglamento Nr. 1083/2006 99 straipsnio 1 dalies a punktas, siejamas su Direktyvos 2004/18 16 straipsnio b punktu. Konkrečiai tariant, Čekijos Respublika tvirtino, kad tiesioginis ginčijamų viešojo pirkimo sutarčių sudarymas atitiko Direktyvos 2004/18 16 straipsnio b punktą, todėl Komisijos priimtos finansinės pataisos buvo nepagrįstos. Skundžiamu sprendimu Bendrasis Teismas atmetė šį vienintelį pagrindą, taigi, ir visą šios valstybės narės ieškinį.

12

Čekijos Respublika Teisingumo Teismo prašo:

13

Komisija Teisingumo Teismo prašo:

14

Savo apeliaciniame skunde apeliantė pateikia vienintelį pagrindą, grindžiamą Direktyvos 2004/18 16 straipsnio b punkto pažeidimu. Šiuo pagrindu ji siekia įrodyti, kad šioje nuostatoje numatyta išimtis taikoma ne tik viešojo paslaugų pirkimo sutartims, kurias sudaro kaip perkančiosios organizacijos veikiantys transliuotojai.

15

Vienintelį Čekijos Respublikos pagrindą sudaro keturios argumentų grupės, susijusios atitinkamai su šios nuostatos geneze ir pažodiniu, teleologiniu ir sisteminiu jos aiškinimu.

16

Nurodydama kelis argumentus, susijusius su Direktyvos 2004/18 16 straipsnio b punkto geneze, ji visų pirma teigia, kad nors 1990 m. gruodžio 13 d. Komisijos direktyvos dėl viešojo paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo pasiūlyme [COM(1990) 372 final], kurio pagrindu priimta Direktyva 92/50, buvo numatyta išimtis, apimanti tik transliuotojų įsigyjamą programų medžiagą, vykstant teisės aktų leidybos procesui šios išimties taikymo sritis buvo išplėsta taip, kad apimtų ir transliuotojų vykdomą kūrimą, gamybą ar bendrą gamybą. Tokiais atvejais transliuotojas yra programų kūrimo, gamybos ar bendros gamybos paslaugos teikėjas. Todėl Direktyvos 92/50 1 straipsnio a punkto iv papunktis taip pat turi būti taikomas viešojo pirkimo sutartims, kurių atveju transliuotojas yra ne perkančioji organizacija, o jos kontrahentas.

17

Be to, Čekijos Respublika tvirtina, kad teisėkūros procesas, per kurį priimta Direktyva 2004/18, pradėtas Komisijai 2000 m. liepos 11 d. pateikus pasiūlymą dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl viešojo prekių, paslaugų ir darbų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo (COM(2000) 275 final), rodo, kad apibrėždamas ginčijamą išimtį Sąjungos teisės aktų leidėjas įtraukė programų medžiagos, „skirtos transliuotojams transliuoti“, sąvoką. Taigi buvo akcentuotas sutarties dalykas ir jo naudojimas, o ne asmuo, atliekantis perkančiosios organizacijos funkcijas sudarant šią sutartį.

18

Galiausiai Čekijos Respublika tvirtina, kad 2011 m. gruodžio 20 d. Pasiūlyme dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl viešųjų pirkimų (COM(2011) 896 final), kuriuo remiantis buvo priimta Direktyva 2014/24, Komisija pasiūlė ginčijamą išimtį taikyti tik perkančiosioms organizacijoms, kurios yra transliuotojai. Šios valstybės narės teigimu, Komisijos pasiūlymas šiuo klausimu ir vėl buvo atmestas, nes Direktyvos 2014/24 10 straipsnio b punkte, kokį priėmė Sąjungos teisės aktų leidėjas, numatyta platesnė išimtis nei ta, kurią pasiūlė Komisija, ir ši išimtis nesusijusi su perkančiosios organizacijos funkcijas vykdančiu asmeniu. Be to, Čekijos Respublika teigia, kad Direktyvos 2014/24 10 straipsnio b punkto išaiškinimas, kurį Bendrasis Teismas pateikė skundžiamo sprendimo 73 punkte, yra neteisingas.

19

Tuo remdamasi Čekijos Respublika daro išvadą, kad beveik trisdešimt metų galiojanti Direktyvos 2004/18 16 straipsnio b punkte numatyta išimtis niekada nebuvo taikoma tik viešojo pirkimo sutartims, kurias veikdami kaip perkančiosios organizacijos sudaro transliuotojai. Šios valstybės narės teigimu, dėl to skundžiamame sprendime Bendrojo Teismo pateiktas šio 16 straipsnio b punkto aiškinimas prieštarauja tam, kas vyko per teisėkūros procesą, per kurį priimta ši direktyva, ir kitiems teisėkūros procesams šioje srityje, taip pat Sąjungos teisės aktų leidėjo per šiuos procesus išreikštam ketinimui.

20

Pateikdama kelis argumentus, susijusius su pažodiniu Direktyvos 2004/18 16 straipsnio b punkto aiškinimu, Čekijos Respublika teigia, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai atsisakė pripažinti, kad šios nuostatos taikymo sritis neapsiriboja vien viešojo pirkimo sutartimis, kurias sudaro kaip perkančiosios organizacijos veikiantys transliuotojai.

21

Viena vertus, priminusi, kad skundžiamo sprendimo 41 punkte buvo pripažinta, jog žodis „transliuotoja[i]“ gali būti susijęs tiek su perkančiąja organizacija, tiek su sutarties dalyku ir transliacija, ši valstybė narė kaltina Bendrąjį Teismą tuo, kad to sprendimo 55 ir 56 punktuose jis nusprendė, jog žodis „transliuotojas“ ir žodžių junginys „programų medžiaga, skirta <…> transliuoti“ tarpusavyje nesusiję tik versijoje vokiečių kalba, o kitos kalbinės versijos yra aiškios, ir kad aiškinant atitinkamą nuostatą negalima remtis vienintele kalbine versija. Šios valstybės narės teigimu, kitos versijos, t. y. čekų, graikų, anglų, prancūzų, kroatų, lietuvių, vengrų, nyderlandų, lenkų, rumunų ir slovakų kalbomis, taip pat patvirtina šio ryšio buvimą.

22

Kita vertus, net darant prielaidą, kad Direktyvos 2004/18 16 straipsnio b punkte esantis žodis „transliuotoja[i]“ yra tikrai susijęs su žodžiais „įsigyti, vystyti, gaminti arba bendrai gaminti programų medžiagą“, vis dėlto ginčijama išimtis neapsiriboja viešojo pirkimo sutartimis, kurias kaip perkančiosios organizacijos sudaro transliuotojai. Iš tiesų šioje nuostatoje aiškiai nenurodyta, kad transliuotojas turi būti perkančioji organizacija, su kuria sudaryta atitinkama viešojo pirkimo sutartis. Jei transliuotojas vysto, gamina ar bendrai gamina programų medžiagą, taigi teikia paslaugą, Čekijos Respublikos teigimu, jis negali būti perkančioji organizacija, vykdanti viešąjį pirkimą. Todėl ji teigia, kad skundžiamo sprendimo 64 punkte Bendrasis Teismas neteisingai atmetė jos argumentus, nagrinėtus tame punkte.

23

Pateikdama kelis argumentus, susijusius su Direktyvos 2004/18 16 straipsnio b punkto teleologiniu aiškinimu, Čekijos Respublika tvirtina, pirma, kad ginčijamo sprendimo 57 punkte Teisingumo Teismas neteisingai pripažino, kad jos argumentai, jog ginčijama išimtis taikoma tik viešojo paslaugų pirkimo sutartims, susijusioms su programų medžiaga, skirta transliuotojams transliuoti, nepaisant to, kas yra perkančioji organizacija, negalėjo būti grindžiami Direktyvos 2004/18 25 konstatuojamąja dalimi. Ši valstybė narė pažymi, kad ši konstatuojamoji dalis ginčijamos išimties taikymą apriboja ne pagal perkančiosios organizacijos tapatybę, bet pagal sutarties dalyką, ir mano, kad tokia išvada darytina dėl to, kad transliuotojai nepaminėti šioje konstatuojamojoje dalyje.

24

Antra, Čekijos Respublikos teigimu, Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 49 punkte neteisingai nusprendė, kad Direktyvos 2004/18 16 straipsnio b punkte esantis žodžių junginio „skirtos transliuoti“ įtraukimas atitinka Sąjungos teisės aktų leidėjo ketinimą „aiškiai remtis viešojo paslaugų pirkimo sutartimis, kurias sudaro transliuotojai dėl programos medžiagos, skirtos transliuoti bet kuriame elektroninių ryšių tinkle, įskaitant internetą“. Ji teigia, kad net neįtraukus žodžių junginio „skirtos transliuoti“, ši nuostata nepalieka jokių abejonių dėl to, kad programos gali būti transliuojamos per bet kokį elektroninį tinklą, ir mano, kad Bendrasis Teismas klaidingai nusprendė, jog ši išvada atitinka Direktyvos 2004/18 25 konstatuojamosios dalies paskutinį sakinį, pagal kurį „transliacija“ reiškia perdavimą ir platinimą per bet kokį elektroninį tinklą“.

25

Trečia, Čekijos Respublika mano, kad Bendrasis Teismas padarė klaidingą išvadą dėl ginčijamos išimties tikslo remdamasis 2007 m. gruodžio 13 d. Sprendime Bayerischer Rundfunk ir kt., C‑337/06, EU:C:2007:786). Iš tiesų, pirma, byla, kurioje priimtas tas sprendimas, kaip matyti iš jo 2, 23 ir 29 punktų, buvo susijusi su klausimu, ar Vokietijos visuomeniniai transliuotojai, atsižvelgiant į jų finansavimo būdą, buvo perkančiosios organizacijos, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2004/18, ir ar su programomis susijusi išimtis apėmė ir valymo paslaugas. Ši valstybė narė tvirtina, kad minėto sprendimo 62 punkte pateikti argumentai, jog ginčijama išimtis apėmė viešojo pirkimo sutartis dėl paslaugų, kurios buvo susijusios su tikrąją visuomeninių transliuotojų funkcija, logiškai išplaukia iš to, kad Teisingumo Teismas atskyrė valymo darbus nuo programų kūrimo ir kad Teisingumo Teismas paminėjo viešąjį statusą, neketindamas nustatyti naujos šios išimties taikymo sąlygos.

26

Kita vertus, Čekijos Respublika tvirtina, kad skundžiamo sprendimo 38 ir 39 punktuose Bendrojo Teismo pateiktų paaiškinimų, kad ginčijama išimtis grindžiama visuomeninių transliuotojų vykdoma su viešąja paslauga susijusia užduotimi ir perkančiosioms organizacijoms, kurios nevykdo tokios su viešąja paslauga susijusios užduoties, ši išimtis netaikoma, nepatvirtina 2007 m. gruodžio 13 d. Sprendimas Bayerischer Rundfunk ir kt.,C‑337/06, EU:C:2007:786), nors ir reikia remtis šio sprendimo išvadomis. Iš tiesų tai nereiškia, kad visuomeninių transliuotojų su viešąja paslauga susijusi užduotis, kuri pateisina ginčijamą išimtį, turi būti saugoma tik tada, kai transliuotojas yra perkančioji organizacija. Taigi ginčijama išimtis taip pat taikoma transliuotojo, kuris veikia kaip programų tiekėjas, tačiau šiame sandoryje nėra perkančioji organizacija, sandoriui.

27

Pateikdama kelis argumentus, susijusius su sisteminiu Direktyvos 2004/18 16 straipsnio b punkto aiškinimu, Čekijos Respublika tvirtina, kad Bendrojo Teismo pateiktą klaidingą šios nuostatos aiškinimą patvirtina tai, kad minėtoje nuostatoje taip pat numatyta kita išimtis sutartims dėl transliacijos laiko. Kalbant apie šias sutartis, nekyla jokių abejonių, kad transliuotojas turi turėti ne perkančiosios organizacijos, o tam tikros paslaugos, t. y. savo paties transliacijos laiko, teikėjo statusą. Ši valstybė narė pažymi, kad Bendrasis Teismas šios aplinkybės neginčijo, ir šiuo klausimu daro nuorodą į skundžiamo sprendimo 61 punktą.

28

Komisijos teigimu, reikia atmesti visus Čekijos Respublikos apeliaciniame skunde pateiktus argumentus ir atmesti apeliacinį skundą.

29

Pateikdama kelis argumentus, susijusius su pažodiniu Direktyvos 2004/18 16 straipsnio b punkto aiškinimu, kuriuos reikia nagrinėti pirmiausia, Čekijos Respublika teigia, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai atsisakė pripažinti, kad pagal šios nuostatos formuluotę ginčijama išimtis taikoma ne vien viešojo pirkimo sutartims, kurias sudaro kaip perkančiosios organizacijos veikiantys transliuotojai.

30

Viena vertus, dėl šio sprendimo 21 punkte nurodytų argumentų reikia pažymėti, kad net darant prielaidą, jog tam tikros Direktyvos 2004/18 16 straipsnio b punkto kalbinės versijos, kurias mini Čekijos Respublika, gali patvirtinti pažodinį šios nuostatos aiškinimą, kuriam ji teikė pirmenybę, vis dėlto šiai valstybė narei nepavyko įrodyti, kad šios nuostatos kalbinės versijos nesiskiria, ar paneigti skundžiamo sprendimo 41 punkte padarytą išvadą, pagal kurią žodis „transliuotoja[i]“ gali būti siejamas tiek su „įsigyti, vystyti, gaminti arba bendrai gaminti programų medžiagą“, tiek su transliacija.

31

Be to, atrodo, kad Direktyvos 2004/18 16 straipsnio b punkto formuluotėje, kuri yra gramatinės dviprasmybės šaltinis, Sąjungos teisės aktų leidėjo atliktas žodžių junginio „skirtas transliuoti“ įtraukimas lėmė šios nuostatos kalbinių versijų skirtumus. Joks Čekijos Respublikos šiuo klausimu pateiktas argumentas nepaneigia fakto, kad dėl šio žodžių junginio gramatiniu požiūriu dauguma Direktyvos 2004/18 16 straipsnio b punkto kalbinių versijų netapo vienareikšmės, kaip Bendrasis Teismas pažymėjo skundžiamo sprendimo 41 ir 52–54 punktuose.

32

Be to, kaip savo išvados 77–79 punktuose iš esmės pažymėjo generalinis advokatas, šio žodžių junginio nėra šios nuostatos versijose bulgarų ir slovėnų kalbomis ir šis praleidimas išryškina šios nuostatos versijų skirtumus.

33

Taigi skundžiamo sprendimo 55 punkte Bendrasis Teismas teisingai priminė, kad Sąjungos teisės nuostatos turi būti aiškinamos ir taikomos vienodai, atsižvelgiant į visomis Sąjungos kalbomis parengtas versijas (2018 m. birželio 6 d. Sprendimo Tarragó da Silveira, C‑250/17, EU:C:2018:398, 20 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija), ir kad, esant įvairių kalbinių versijų neatitikimų, Sąjungos teisės nuostata turi būti aiškinama atsižvelgiant į teisės nuostatų, kurių dalis ji yra, bendrą struktūrą ir tikslą (šiuo klausimu žr. 2016 m. liepos 7 d. Sprendimo Ambisig, C‑46/15, EU:C:2016:530, 48 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

34

Šiomis aplinkybėmis Bendrojo Teismo negalima kaltinti tuo, kad skundžiamo sprendimo 41 punkte jis nusprendė, kad reikėjo atsižvelgti į teisės aktais, kurių dalis yra ši nuostata, siekiamus tikslus ir kontekstą aiškinant minėtą nuostatą; arba skundžiamo sprendimo 56 punkte padarė išvadą, jog, atsižvelgiant į nagrinėjamos nuostatos skirtingų kalbinių versijų dviprasmiškumą, Čekijos Respublikos argumentus, susijusius su šios nuostatos formuluote, reikia atmesti kaip nepagrįstus.

35

Kita vertus, dėl tų pačių priežasčių reikia pažymėti, kad Čekijos Respublikos argumentai, nurodyti šio sprendimo 22 punkte, kiek jie grindžiami vienu iš galimų Direktyvos 2004/18 16 straipsnio b punkto teksto aiškinimų, savaime negali paneigti skundžiamo sprendimo 64 punkte Bendrojo Teismo padarytų išvadų, dėl kurių jis atmetė šios valstybės narės siūlomą šios nuostatos aiškinimą.

36

Bet kuriuo atveju galimybė, kad transliuotojai prisiims tiekėjo vaidmenį, neturi jokios įtakos klausimui, ar, kiek tai susiję su perkančiosiomis organizacijomis, ginčijama išimtis taikoma tik transliuotojams.

37

Antra, reikia išnagrinėti Čekijos Respublikos argumentus, susijusius su Direktyvos 2004/18 16 straipsnio b punkto geneze.

38

Kiek tai susiję su šio sprendimo 16 punkte minėtu argumentu, Čekijos Respublika neginčija, kad tiek, kiek pradiniame Komisijos pasiūlyme, kuriuo remiantis priimta Direktyva 92/50, buvo numatyta išimtis dėl transliuotojų vykdomo programų medžiagos įsigijimo, ją buvo numatyta taikyti tik sutartims, kai jas sudaranti perkančioji organizacija buvo transliuotojas.

39

Kaip teisingai tvirtina Komisija, per teisėkūros procedūrą padaryti pakeitimai siekiant pakeisti pradinį Komisijos pasiūlymą, kuriais remiasi ši valstybė narė, patikslino ir papildė paslaugų, kurioms taikoma ginčijama išimtis, rūšis. Vis dėlto remiantis tokiu jo materialinės taikymo srities pakeitimu negalima daryti išvados, kad šiais pakeitimais buvo išplėstas subjektų, kuriems gali būti taikoma ši išimtis, ratas.

40

Dėl šio sprendimo 17 punkte nurodyto argumento, susijusio su teisėkūros procesu, per kurį buvo priimta Direktyva 2004/18, reikia pažymėti, kad ginčijamos išimties apibrėžties pakeitimai buvo padaryti ne siekiant akcentuoti kriterijų, susijusį su sutarties dalyku, vietoj kriterijaus, susijusio su perkančiosios organizacijos tapatybe. Iš tiesų tai, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas į šios išimties formuluotę įtraukė žodžius „skirtą transliuoti“, buvo grindžiama būtinybe prisitaikyti prie technologijų pažangos, t. y. platinimo internetu plėtros, ir tai patvirtina, be kita ko, Direktyvos 2004/18 25 konstatuojamosios dalies paskutinis sakinys.

41

Šiuo klausimu reikia priminti, kad Europos Parlamento 2003 m. birželio 19 d. pateiktoje rekomendacijoje antrajam svarstymui dėl bendrosios pozicijos Taryboje, siekiant priimti Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą dėl viešojo prekių, paslaugų ir darbų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo (A5‑0242/2003 final), buvo minimas žodžių junginio „skirta transliuoti“ įtraukimas į Direktyvos 2004/18 16 straipsnio b punktą. Šio dokumento 24 ir 25 punktuose, kiek tai susiję su 25 pakeitimu, šio įtraukimo „pateisinimas“ buvo išdėstytas taip: „direktyva jau netaikoma transliuotojų vykdomam programų medžiagos įsigijimui, vystymui, gamybai ir bendrai gamybai ir sutartims dėl transliacijos laiko dėl su kūryba ir leidyba susijusių priežasčių. Šiuo pakeitimu siekiama patikslinti, kad ši išimtis taip pat bus taikoma transliuotojų veiklai internete dėl tų pačių priežasčių“.

42

Be to, buvo daroma nuoroda į šį įtraukimą 2003 m. rugpjūčio 14 d. Komisijos nuomonėje dėl Europos Parlamento bendrosios pozicijos pakeitimų (COM(2003) 503 final). Šio dokumento 4 puslapyje dėl 25 pakeitimo nurodyta, kad, „kaip matyti iš jo pateisinimo, dėl pakeitimo iš dalies keičiamas 16 straipsnio b punktas, siekiant patikslinti, kad išimtis taip pat taikytina transliuotojams internete“.

43

Taigi skundžiamo sprendimo 49 punkte Bendrasis Teismas teisingai nusprendė, kad Direktyvos 2004/18 16 straipsnio b punkto papildymas žodžiais „skirta transliuoti“ nereiškia ketinimo išplėsti ginčijamos išimties taikymo sritį ir sutartims, kurias sudaro bet kuri perkančioji organizacija dėl programų medžiagos, skirtos transliuotojams transliuoti.

44

Trečia, dėl argumentų, susijusių su teleologiniu Direktyvos 2004/18 16 straipsnio b punkto aiškinimu, reikia pažymėti, kad dėl šio sprendimo 40–43 punktuose nurodytų priežasčių Čekijos Respublikos argumentai, nurodyti šio sprendimo 24 punkte, turi būti atmesti.

45

Šios valstybės narės šio sprendimo 23, 25 ir 26 punktuose nurodytiems argumentams taip pat negalima pritarti.

46

Iš tiesų reikia konstatuoti, kad skundžiamo sprendimo 31 punkte Bendrasis Teismas pažymėjo, jog pagal Direktyvos 2004/18 16 straipsnio b punktą tam tikroms audiovizualinėms paslaugoms netaikomos pirkimo taisyklės transliavimo srityje, kad, remiantis šios direktyvos 25 konstatuojamąja dalimi, būtų atsižvelgta į kultūrinę ir socialinę reikšmę turinčias priežastis, dėl kurių toks taikymas tampa netinkamas. Nors tiesa, kad, kaip nurodo Čekijos Respublika, šioje 25 konstatuojamojoje dalyje neminimi transliuotojai, ši aplinkybė negali nei paneigti, nei patvirtinti Bendrojo Teismo aiškinimo.

47

Be to, nors šios bylos aplinkybės skiriasi nuo aplinkybių, dėl kurių buvo priimtas 2007 m. gruodžio 13 d. Sprendimas Bayerischer Rundfunk ir kt. (C‑337/06, EU:C:2007:786), skundžiamo sprendimo 35–38 punktuose Bendrasis Teismas teisingai priminė, kad iš šio sprendimo, ypač iš jo 62 ir 64 punktų, matyti, jog Teisingumo Teismas patikslino, kad, atsižvelgiant, be kita ko, į šią 25 konstatuojamąją dalį, direktyvos netaikymas viešojo paslaugų pirkimo sutartims apima tik viešojo pirkimo sutartis, kurių dalykas yra paslaugos, susijusios su tikrąja transliuotojų funkcija. Tačiau Sąjungos teisės normos viešųjų pirkimų srityje be apribojimų taikomos viešojo paslaugų pirkimo sutartims, kurios nėra konkrečiai susijusios su visuomeniniams transliuotojams pavesta viešojo intereso užduotimi.

48

Reikia pažymėti, kad, atsižvelgiant į tai, jog Direktyvos 2004/18 16 straipsnio b punktas yra nukrypti leidžianti nuostata, jis turi būti aiškinamas siaurai (šiuo klausimu žr. 2017 m. gruodžio 6 d. Sprendimo Compania Naţională de Administrare a Infrastructurii Rutiere, C‑408/16, EU:C:2017:940, 45 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Taigi ginčijama išimtis turi būti aiškinama kaip apimanti tik sutartis, kurias transliuotojai sudaro kaip perkančiosios organizacijos, siekdami vykdyti jų tikrąją su viešąja paslauga susijusią užduotį.

49

Tuo remiantis darytina išvada, kad Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, kai skundžiamo sprendimo 39 punkte nurodė, kad ginčijama išimtis taikoma tik perkančiosioms organizacijoms, kurios yra transliuotojai, ir to sprendimo 57 punkte atmetė Čekijos Respublikos pateiktą priešingą argumentą.

50

Galiausiai, ketvirta, dėl Čekijos Respublikos nurodytų ir šio sprendimo 27 punkte minėtų argumentų, kuriais ji ginčija Bendrojo Teismo pateiktą sisteminį Direktyvos 2004/18 16 straipsnio b punkto aiškinimą, reikia konstatuoti, kad jam negalima pritarti.

51

Iš tiesų pirmiausia skundžiamo sprendimo 59 punkte Bendrasis Teismas konstatavo, o Čekijos Respublika to neginčijo, kad šiame 16 straipsnyje numatyti išimties taikymo atvejai gali būti apibrėžti atsižvelgiant į atitinkamų sutarčių dalyką, paslaugų teikėjo tapatybę, taip pat pagal jų tikslą ar pagal jas sudarančiai perkančiajai organizacijai taikomas sąlygas. Todėl skundžiamo sprendimo 61 punkte Bendrasis Teismas teisingai nusprendė, kad „niekas nedraudžia, [kad] tame pačiame [šios] direktyvos 16 straipsnyje esančiame punkte nurodytos kelios sutartys būtų apibrėžtos skirtingai, be kita ko, atsižvelgiant į jų dalyką, jas sudarančią perkančiąją organizaciją ar paslaugų teikėją“. Taigi, remiantis sisteminiu aiškinimu, galima numatyti, kad taikant Direktyvos 2004/18 16 straipsnio b punktą sutartys dėl transliacijos laiko gali būti sudaromos tiek transliuotojų, tiek kitų perkančiųjų organizacijų, o sutartys dėl programų medžiagos, atsižvelgiant į ginčijama išimtimi siekiamą tikslą, gali būti sudarytos tik transliuotojų.

52

Be to, reikia pažymėti, kaip konstatuoja Komisija, kad Čekijos Respublika niekaip nekritikuoja skundžiamo sprendimo 50 ir 51 punktų, kurie susiję su kitu aspektu, į kurį reikia atsižvelgti sistemiškai aiškinant Direktyvos 2004/18 16 straipsnio b punktą. Tuo remiantis darytina išvada, kad paslaugas, dėl kurių sudaromos šioje nuostatoje nurodytos sutartys, taip pat apima šios direktyvos, iš dalies pakeistos 2007 m. lapkričio 28 d. Komisijos reglamentu (EB) Nr. 213/2008 (OL L 74, 2008, p. 1), II B priedo 3 išnašoje nurodyta išimtis, susijusi su „sutart[imis], pagal kurias transliuotojai įsigyja, kuria, gamina arba kartu gamina programą, bei transliavimo laiko sutart[imis]“. Dėl Direktyvos 2004/18 vidinio nuoseklumo reikia laikyti, kad šio 16 straipsnio b punkte ir 3 išnašoje numatytos išimties taikymo sritis yra tokia pati. Minėtos 3 išnašos formuluotė patvirtina, kad nors sutartys dėl transliavimo laiko gali būti sudaromos tiek transliuotojų, tiek kitų perkančiųjų organizacijų, sutarčių dėl programų medžiagos atveju turimi omenyje tik transliuotojai.

53

Galiausiai, kadangi nė viena šalis neginčija skundžiamo sprendimo 73 punkto paskutiniame sakinyje pateiktos išvados, kad Direktyva 2014/24 laiko atžvilgiu netaikoma ginčo faktinėms aplinkybėms, kaip Bendrajame Teisme tai nurodė pati Čekijos Respublika, reikia konstatuoti, kad argumentai, susiję su šios direktyvos nuostatomis ir teisėkūros procedūra, per kurią ji buvo priimta, kaip antai minėti šio sprendimo 18 punkte, negali paneigti Bendrojo Teismo nagrinėtu atveju pateikto Direktyvos 2004/18 16 straipsnio b punkto aiškinimo.

54

Kadangi visi grindžiant vienintelį apeliacinio skundo pagrindą pateikti argumentai buvo atmesti, šį pagrindą reikia pripažinti nepagrįstu ir atmesti apeliacinį skundą.

55

Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį, taikomą apeliacinėse bylose pagal šio reglamento 184 straipsnio 1 dalį, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo.

56

Kadangi Komisija reikalavo iš Čekijos Respublikos priteisti bylinėjimosi išlaidas ir jos pateiktas vienintelis pagrindas atmestas, Čekijos Respublika turi padengti ne tik savo, bet ir Komisijos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (penktoji kolegija) nusprendžia: