–

Duemme SGR SpA, atstovaujamos advokatų F. Brunetti ir F. Scanzano,

–

Associazione Cassa Nazionale di Previdenza e Assistenza in favore dei Ragionieri e Periti Commerciali (CNPR), advokato atstovaujamos M. Brugnoletti,

–

Italijos vyriausybės, atstovaujamos G. Palmieri, padedamos avvocato dello Stato F. Sclafani,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos A. Tokár ir C. Zadra,

1

Prašymai priimti prejudicinį sprendimą pateikti dėl 2004 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/18/EB dėl viešojo darbų, prekių ir paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo (OL L 134, p. 114; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 7 t., p. 132, klaidų ištaisymas OL L 339, 2014 11 26, p. 14) 45 ir 51 straipsnių, taip pat kuo įmanoma didesnės konkurencijos, proporcingumo, vienodo požiūrio ir nediskriminavimo sudarant viešojo darbų, prekių ir paslaugų pirkimo sutartis principų išaiškinimo.

2

Byloje C‑523/16 prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas nagrinėjant MA.T.I. SUD SpA ginčą su Societa Centostazioni SpA dėl viešojo pirkimo sutarties „dėl įprastos ir neplaninės jos geležinkelio stočių, priklausančių Centostazioni SpA tinklui, pastatų priežiūros ir elektros energijos tiekimo jiems paslaugų“ sudarymo.

3

Byloje C‑536/16 prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas nagrinėjant Duemme SGR SpA (toliau – Duemme) ir Associazione Cassa Nazionale di Previdenza e Assistenza in favore dei Ragionieri e Periti Commerciali (CNPR) [Asociacija „Nacionalinis buhalterių ir buhalterių ekspertų socialinės apsaugos ir paramos fondas“ (CNPR)] dėl atviro konkurso procedūros, organizuotos siekiant sudaryti preliminariąją CNPR vertybinių popierių portfelio valdymo sutartį.

4

2004 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/17/EB dėl subjektų, vykdančių veiklą vandens, energetikos, transporto ir pašto paslaugų sektoriuose, vykdomų pirkimų tvarkos derinimo (OL L 134, 2004, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 7 t., p. 19) 9 konstatuojamojoje dalyje numatyta:

„Siekiant garantuoti, kad subjektų, veikiančių vandens, energetikos, transporto ir pašto paslaugų sektoriuose, sudarytos viešųjų pirkimų sutartys galėtų konkuruoti [būtų atvertos konkurencijai] patartina parengti nuostatas, pagal kurias Bendrija koordinuotų sutartis, viršijančias tam tikrą vertę. Toks koordinavimas yra paremtas reikalavimais, kuriuos galima numanyti, remiantis EB sutarties 14, 28 ir 49 straipsniais ir Euratomo sutarties 97 straipsniu, būtent vienodo elgesio [vienodo požiūrio] principo, kurio išraiška yra nediskriminavimo principas, abipusio pripažinimo principo, proporcingumo principo ir skaidrumo principo. Atsižvelgiant į sektorių, kuriems taikomas toks koordinavimas, pobūdį, koordinavimas turėtų sukurti geros komercinės praktikos sistemą, užtikrinti kiek įmanoma didesnį lankstumą, kartu apsaugant minėtų principų taikymą.

<…>“

5

Šios direktyvos 10 straipsnyje „Sutarčių sudarymo principai“ numatyta:

„Perkantieji subjektai ūkio subjektams taiko vienodas sąlygas, jų nediskriminuoja ir veikia skaidriai.“

6

Direktyvos 2004/18 2 konstatuojamojoje dalyje numatyta:

„Sutartys, sudarytos valstybėse narėse valstybės, regioninės ar vietos valdžios institucijų arba kitų viešosios teisės reguliuojamų subjektų vardu, turi atitikti Sutartyje numatytus principus, ypač laisvo prekių judėjimo, įsisteigimo laisvės ir laisvo paslaugų judėjimo, bei iš jų kylančius principus, pavyzdžiui, lygiateisiškumo [vienodo požiūrio], nediskriminavimo, abipusio pripažinimo, proporcingumo ir skaidrumo principus. Tačiau viešosioms sutartims [viešojo pirkimo sutartims], kurių vertė viršija tam tikrą sumą, šių principų pagrindu patartina nustatyti nacionalinių procedūrų, sudarant tokias sutartis, derinimą Bendrijos mastu, kad būtų užtikrintas šių principų veiksmingumas ir sudarytos sąlygos konkurencijai atliekant viešuosius pirkimus. Todėl šios derinimo nuostatos turėtų būti aiškinamos remiantis pirmiau nurodytomis taisyklėmis ir principais bei kitomis Sutartyje nustatytomis taisyklėmis.“

7

Šios direktyvos 2 straipsnyje „Sutarčių sudarymo principai“ nurodyta:

„Perkančiosios organizacijos ūkio subjektams taiko vienodas sąlygas, jų nediskriminuoja ir veikia skaidriai.“

8

Šios direktyvos 45 straipsnyje nurodyta:

„1.   Bet kuriam kandidatui arba dalyviui turi būti neleidžiama dalyvauti viešųjų pirkimų procedūroje, jei jo atžvilgiu yra priimtas galutinis teismo sprendimas dėl žemiau išvardytų priežasčių ir apie tai perkančioji organizacija žino:

Valstybės narės, remdamosi nacionaline teise ir atsižvelgdamos į Bendrijos teisę, apibrėžia šios straipsnio dalies įgyvendinimo sąlygas.

Jos gali numatyti leidžiančias nukrypti nuo pirmosios straipsnio dalies nuostatas, jei to reikia bendrosios svarbos poreikiams tenkinti.

Įgyvendindamos šios dalies nuostatas, perkančiosios organizacijos, kai tai tikslinga, pareikalauja iš kandidatų arba dalyvių atitinkamų dokumentų, nurodytų 3 dalyje, ir gali, jei kyla abejonių dėl asmeninės kandidato arba dalyvio padėties, kreiptis pagalbos į kompetentingas institucijas, kad gautų visą reikiamą informaciją apie asmeninę kandidato arba dalyvio padėtį. Jei informacija susijusi su kandidatu arba dalyviu, įsisteigusiu kitoje valstybėje narėje nei perkančioji organizacija, ši gali prašyti kompetentingų institucijų pagalbos. Atsižvelgiant į valstybės narės, kurioje kandidatai arba dalyviai yra įsisteigę, nacionalinius teisės aktus, tokie prašymai yra siejami su juridiniais ir (arba) fiziniais asmenis, įskaitant, jei reikia, įmonių direktorius ir bet kuriuos kitus asmenis, turinčius teisę atstovauti, priimti sprendimus arba tikrinti kandidatą arba dalyvį.

2.   Ūkio subjektas gali būti pašalintas iš dalyvavimo pirkime [pirkimo procedūroje], jei:

Valstybės narės, remdamosi nacionaline teise ir atsižvelgdamos į Bendrijos teisę, apibrėžia šios straipsnio dalies įgyvendinimo sąlygas.

3.   Pakankamais įrodymais, kad 1 ir 2 dalių a, b, c, e arba f punktuose paminėti atvejai netaikytini ūkio subjektui, perkančiosios organizacijos pripažįsta:

Jei atitinkama šalis neišduoda tokių dokumentų ar sertifikatų arba jie neapima visų atvejų, nurodytų 1 dalyje ir 2 dalies a, b, ir c punktuose, juos gali pakeisti priesaikos deklaracija arba valstybėse narėse, kuriose nėra atitinkamų nuostatų dėl priesaikos deklaracijos, oficiali deklaracija, kurią suinteresuotas asmuo pateikė kompetentingai teisminei arba administracinei institucijai, notarui arba kompetentingai profesinei ar prekybos organizacijai kilmės šalyje arba šalyje, iš kurios kilęs šis asmuo.

4.   Valstybės narės skiria institucijas ir organizacijas, kompetentingas išduoti dokumentus, sertifikatus arba deklaracijas, nurodytas 3 dalyje, ir apie tai praneša Komisijai. Šis pranešimas neturi pažeisti teisės aktų, susijusių su duomenų apsauga.“

9

Direktyvos 2004/18 51 straipsnyje nustatyta:

„Perkančioji organizacija gali prašyti ūkio subjektų papildyti arba paaiškinti sertifikatus ir dokumentus, pateiktus pagal 45–50 straipsnius.“

10

2006 m. balandžio 12 d.Decreto legislativo n. 163 – Codice dei contratti pubblici relativi a lavori, servizi e forniture in attuazione delle direttive 2004/17/CE e 2004/18/CE (Įstatyminis dekretas Nr. 163, kuriuo nustatomas viešojo darbų, paslaugų ir prekių pirkimo kodeksas įgyvendinant direktyvas 2004/17/EB ir 2004/18/EB) (GURI paprastasis priedas, Nr. 100, 2006 m. gegužės 2 d.) 38 straipsnio 2bis dalyje numatyta:

„Jeigu dalyvis, kuris turėjo pateikti 2 dalyje nurodytą informaciją ir pareiškimus, jų nepateikė arba jeigu jo pateikta informacija ir pareiškimai neišsamūs, arba nustatytas koks nors kitas esminis jų trūkumas, jis turi sumokėti perkančiajai organizacijai skelbime apie pirkimą nurodytą baudą, kuri negali būti mažesnė kaip 0,1 procento ir didesnė kaip 1 procentas sutarties vertės, bet negali viršyti 50000 EUR, ir kurios sumokėjimas turi būti užtikrintas laikinuoju užstatu. Tokiais atvejais perkančioji organizacija suteikia dalyviui ne ilgesnį kaip 10 dienų terminą, per kurį jis gali pateikti, papildyti ar ištaisyti reikalaujamus pareiškimus, nurodo, koks turi būti jų turinys ir kurie asmenys tai turi padaryti. Jei trūkumai nėra esminiai, t. y. nepateikta neprivalomų duomenų arba jie pateikti, bet yra neišsamūs, perkančioji organizacija nereikalauja jų ištaisyti ir netaiko jokios sankcijos. Jeigu pažeidžia šio straipsnio antrame sakinyje nurodytą terminą, dalyvis pašalinamas iš viešojo pirkimo procedūros. Joks pasiūlymo pakeitimas, įskaitant dėl teismo priimto sprendimo, padarytas pasibaigus paraiškų pateikimo etapui, taip pat etapui, kai galimas ištaisymas ar pašalinimas, negali būti pripažintas reikšmingu per konkursą apskaičiuojant vidurkius ar nustatant pasiūlymų anomalijos ribą.

11

Viešųjų pirkimų kodekso 46 straipsnyje numatyta, kad „paisydamos 38–45 straipsniuose numatytų apribojimų, perkančiosios organizacijos, jei mano, kad būtina, siūlo papildyti ar paaiškinti pateiktus sertifikatus, dokumentus ar pareiškimus“.

12

Centostazioni, priklausanti grupei Ferrovie dello Stato Italiane SpA, 2016 m. sausio 8 d.Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje paskelbė apie atvirą konkursą, rengiamą siekiant 36 mėnesių laikotarpiui sudaryti 170864780,81 EUR vertės (be pridėtinės vertės mokesčio (PVM)) viešojo pirkimo sutartį dėl „įprastos ir neplaninės jos tinklui priklausančių geležinkelio stočių pastatų priežiūros ir elektros energijos tiekimo jiems paslaugų“. Šis pirkimas buvo padalytas į keturias geografiniu pagrindu suskirstytas dalis (pietų regionas, centro pietų regionas, centro šiaurės ir šiaurės vakarų regionas, centro šiaurės ir šiaurės rytų regionas): sutartys turėjo būti sudaromos taikant ekonomiškai naudingiausią kriterijų.

13

Minėto skelbimo apie pirkimą VI.3 punkto w papunktyje buvo numatyta perkančiosios organizacijos teisė siūlyti ištaisyti pasiūlymą, kuris buvo neišsamus ar su trūkumais (to nepadarius, buvo šalinama iš konkurso): už tokią galimybę subjektas, kuriam pasiūlyta ištaisyti trūkumus, turėjo sumokėti 35000 EUR baudą pagal Viešųjų pirkimų kodekso 38 straipsnio 2bis dalį.

14

Minėto pirkimo sąlygų 1.1 punkto g papunktyje buvo numatyta, kad kai pasiūlymą teikia laikinas įmonių susivienijimas, kuris dar neturi juridinio asmens statuso, kaip vieną iš reikalaujamų administracinių dokumentų su pasiūlymu jis turi pateikti deklaraciją ad hoc apie įsipareigojimą – tam atvejui, jeigu būtų nuspręsta sutartį dėl atitinkamos pirkimo dalies sudaryti su juo – specialaus kolektyvinio atstovavimo teisę suteikti konkrečiai nurodytai „vadovaujančiajai“ susivienijimo įmonei (toliau – deklaracija apie įsipareigojimą). Šią deklaraciją apie įsipareigojimą turėjo pasirašyti visos susivienijimą sudarančios įmonės, be to, buvo konkrečiai nurodyta, kad, kai dalyvis dalyvauja keliose pirkimo dalyse turėdamas skirtingą formą, deklaraciją apie įsipareigojimą jis turi pateikti dėl kiekvienos dalies.

15

MA.T.I. SUD, veikianti kaip laikino su įmone Graded SpA sudaryto susivienijimo (toliau – susivienijimas) įgaliotinė, pateikė paraišką dalyvauti pirkimo dalyse Nr. 1 ir Nr. 2.

16

2016 m. kovo 16 d. viešojo pirkimo komisija nustatė, kad dėl pirkimo dalies Nr. 2 reikalaujamoje deklaracijoje apie įsipareigojimą, kuriuo MA.T.I. SUD paskirta vadovauti susivienijimui, nebuvo jos atstovo parašo. Todėl perkančioji organizacija, vadovaudamasi Viešųjų pirkimų kodekso 38 straipsnio 2bis dalimi, paprašė to susivienijimo, pirma, ištaisyti šį trūkumą per septynias dienas, pažymėjusi, kad, to nepadarius, susivienijimas bus pašalintas iš konkurso, ir, antra, nurodė sumokėti 35000 eurų baudą.

17

2016 m. kovo 21 d. MA.T.I. SUD pateikė reikalaujamą deklaraciją apie įsipareigojimą, pasirašytą dviejų susivienijimą sudarančių įmonių atstovų. Be to, ji paprašė atšaukti skirtą baudą, motyvuodama tuo, kad nagrinėjama deklaracija „buvo pateikta, ji nebuvo neišsami ir joje nebuvo jokio esminio trūkumo“. Šiuo klausimu ji tvirtina, kad pirkimo sąlygose deklaraciją apie įsipareigojimą reikalauta pateikti dėl kiekvienos pirkimo dalies tik tais atvejais, jei susivienijimas ketina tose dalyse dalyvauti „turėdamas kitą teisinę formą“. Nagrinėjamu atveju susivienijimas pareiškė, kad pirkimo dalyse Nr. 1 ir 2 dalyvauti norėjo turėdamas tą pačią teisinę formą ir vadovaujant MA.T.I. SUD, tad dėl pirkimo dalies Nr. 1 pateikė visus reikalavimus atitinkančią deklaraciją apie įsipareigojimą.

18

2016 m. kovo 30 d. perkančioji organizacija pareikalavo MA.T.I. SUD sumokėti skirtą baudą ir nurodė, kad, to nepadarius, ji bus išskaičiuota iš laikinojo užstato.

19

2016 m. balandžio 7 d. MA.T.I. SUD pateikė Tribunale Amministrativo Regionale per il Lazio (Lacijaus regiono administracinis teismas, Italija) prašymus sustabdyti šios baudos taikymą ir pripažinti ją negaliojančia; ji, be kita ko, tvirtino, kad esminio trūkumo dokumentuose, pateiktuose siekiant dalyvauti konkurse, nebuvo.

20

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teigia, kad kyla abejonių dėl Viešųjų pirkimų kodekso 38 straipsnio 2bis dalyje įtvirtinto mokamo pateiktinų dokumentų trūkumų šalinimo mechanizmą atitikties Sąjungos teisei, ypač Direktyvos 2004/18 51 straipsniui, kuriame numatyta galimybė papildyti arba paaiškinti sertifikatus ir dokumentus, pridėtus prie vykstant viešojo pirkimo sutarties sudarymo procedūrai pateiktų pasiūlymų, ir proporcingumo, pašalinimo pagrindų išsamumo, procedūrų skaidrumo, kuo didesnio dalyvavimo konkursuose ir kuo didesnės konkurencijos principams.

21

Jis pažymi, kad nors apskritai pateiktinų dokumentų trūkumų šalinimo mechanizmas atitinka Direktyvos 2004/18 51 straipsnį, kuris yra tam tikra jo atmaina, taip nėra, kalbant apie baudą, skiriamą taikant tą mechanizmą. Be to, kad ši ypatinga priemonė skatina perkančiąsias organizacijas vykdyti tam tikros rūšies „klaidų medžioklę“, ji taip pat atgraso asmenis nuo dalyvavimo konkurso procedūrose, nes kyla rizika, kad jiems bus skirtos didelės baudos vien dėl to, kad jų pasiūlymuose yra esminių trūkumų, neatsižvelgiant į tai, ar jie ketina pasinaudoti galimybe ištaisyti pateiktinus dokumentus.

22

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas konkrečiai nurodo, kad šią sankciją perkančioji organizacija savo nuožiūra nustato iš anksto ir jos dydis negali būti mažesnis kaip 0,1 % ir didesnis kaip 1 % pirkimo vertės, bet negali viršyti maksimalios 50000 eurų ribos, be to, ji negali būti pritaikoma atsižvelgiant į padaryto pažeidimo sunkumą ir taikoma automatiškai konstatavus bet kokį esminį trūkumą.

23

Šis teismas taip pat pažymi, kad Viešųjų pirkimų kodekso 38 straipsnio 2bis dalyje įtvirtintu mokamu pateiktinų dokumentų trūkumų šalinimo mechanizmu siekiama, pirma, kad būtų pateiktos rūpestingai parengtos paraiškos ir pasiūlymai, taigi dalyviai skatinami būti atsakingi, kai teikia su konkursu susijusius dokumentus, ir, antra, kad būtų kompensuota perkančiajai organizacijai už papildomą krūvį dėl jos vykdomos kontrolės.

24

Vis dėlto jis mano, kad, atsižvelgiant į taikant šį mechanizmą numatytos sankcijos požymius, jis neatitinka proporcingumo principo, nes jį taikant perkančiajai organizacijai gali būti sumokama kompensacija, kuri akivaizdžiai neproporcinga, atsižvelgiant į papildomą krūvį, jai tenkantį tam tikrais atvejais. Didelė piniginė sankcija yra juo labiau neproporcinga, nes terminas, per kurį būtina papildyti atitinkamus dokumentus, yra trumpas (dešimt dienų), dėl to pernelyg nepailginama viešojo pirkimo procedūra. Minėtas mechanizmas neatitinka ir vienodo požiūrio principo, nes tokio paties dydžio sankcija gali būti skiriama ir esminį, bet ribotos apimties, pažeidimą padariusiam dalyviui, ir dalyviui, padariusiam didelių pirkimo skelbime numatytų reikalavimų pažeidimų. Šis mechanizmas taip pat pažeidžia kuo didesnės konkurencijos principą, nes atgraso įmones, ypač mažas ir vidutines, nuo dalyvavimo viešojo pirkimo procedūrose.

25

Šiomis aplinkybėmis Tribunale amministrativo regionale per il Lazio (Lacijaus regiono administracinis teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

26

2014 m. spalio mėn. CNPR Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje paskelbė atvirą viešojo pirkimo procedūrą, siekdama sudaryti preliminariąją sutartį dėl savo vertybinių popierių portfelio valdymo, kurį ji ketino patikėti penkiems subjektams; numatoma sutarties vertė buvo 20650000,00 EUR (be PVM).

27

Vadovaujantis Viešųjų pirkimų kodekso 38 straipsnio 2bis dalimi, skelbime apie šią pirkimo procedūrą buvo numatyta, kad jei dalyvis nepateikia tam tikros deklaracijos arba ji pateikta, bet yra neišsami, arba joje yra koks nors kitas esminis trūkumas, jam skiriama 50000 eurų bauda, suteikiant 10 dienų terminą šiai deklaracijai papildyti ir (arba) ištaisyti pateikiant trūkstamus dokumentus.

28

Nagrinėjamo pirkimo sąlygose buvo konkrečiai nurodyta, kad dalyviai turėjo pateikti oficialią deklaraciją, kuria patvirtinama, kad tenkinami Viešųjų pirkimų kodekso 38 straipsnyje numatyti reikalavimai; to nepadarius, šalinama iš konkurso.

29

Per pirmąjį viešą posėdį konkurso komisija atplėšė vokus su pateiktais dokumentais ir konstatavo, kad Duemme nepateikė minėtų oficialių deklaracijų, patvirtinančių, kad jos pirmininko pavaduotojas ir generalinis direktorius nebuvo teisti. Todėl, vadovaudamasi Viešųjų pirkimų kodekso 38 straipsnio 2bis dalimi ir minėtų pirkimo sąlygų 7 punktu, ji pasiūlė Duemme pateikti trūkstamas deklaracijas ir sumokėti atitinkamą baudą, t. y. 50000 eurų.

30

Duemme pateikė reikalaujamus dokumentus per nustatytą terminą, bet kategoriškai atsisakė mokėti baudą ir iš esmės ją ginčijo. Tuomet CNPR išsiuntė Duemme oficialų įspėjimą apie tai, kad ši bauda turi būti sumokėta, ir nurodė, kad, atsisakius tai padaryti, ji išskaičiuos tą sumą iš laikinojo užstato.

31

2015 m. sausio 9 d.Duemme pateikė Tribunale amministrativo Regionale per il Lazio (Lacijaus regiono administracinis teismas) prašymą pripažinti negaliojančia tą baudą, motyvuodama, be kita ko, tuo, kad Viešųjų pirkimų kodekso 38 straipsnio 2bis dalis nesuderinama su Direktyvos 2004/18 51 straipsniu. Tuo pačiu metu įmonė dalyvė sumokėjo perkančiajai organizacijai 8500 eurų sumą kaip sumažintą baudą; šią sumą organizacija priėmė kaip avansą.

32

Tokiomis aplinkybėmis Tribunale amministrativo Regionale per il Lazio (Lacijaus regiono administracinis teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui prejudicinius klausimus, identiškus pateiktiesiems byloje C‑523/16.

33

2016 m. lapkričio 15 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi nuspręsta bylas C‑523/16 ir C‑536/16 sujungti, kad būtų bendrai vykdoma rašytinė ir žodinė proceso dalys ir priimtas galutinis sprendimas.

34

Visų pirma reikia konstatuoti, kad nors tiek byloje C‑523/16, tiek byloje C‑536/16 prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimai apskritai susiję su Sąjungos teisės išaiškinimu jų pernelyg nesukonkretinus, šis teismas savo prašymuose priimti prejudicinį sprendimą vis dėlto konkrečiai nurodė, kad jam kyla abejonių dėl to, ar Viešųjų pirkimų kodekso 38 straipsnio 2bis dalis suderinama, pirma, su Direktyvos 2004/18 51 straipsniu ir kuo didesnės konkurencijos, vienodo požiūrio, skaidrumo ir proporcingumo principais, ir, antra, su 2014 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/24/ES dėl viešųjų pirkimų, kuria panaikinama Direktyva 2004/18/EB (OL L 94, 2014, p. 65), 59 straipsnio 4 dalies antra pastraipa.

35

Vis dėlto, atsižvelgiant į skelbimų apie pirkimus paskelbimo datas (byloje C‑523/16 skelbimas skelbtas 2016 m. sausio mėn., o byloje C‑536/16 – 2014 m. spalio mėn.), Direktyva 2014/24, kurios perkėlimo terminas pagal šios direktyvos 90 straipsnį baigėsi 2016 m. balandžio 18 d., pagrindinėms byloms netaikoma ratione temporis.

36

Iš tikrųjų šios datos bet kuriuo atveju yra vėlesnės už momentą, kai perkančioji organizacija pasirinko procedūros, kurią taikys, rūšį ir galutinai išsprendė klausimą dėl to, ar turėjo pareigą iš anksto skelbti konkursą dėl atitinkamos viešojo pirkimo sutarties sudarymo. Iš suformuotos Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad viešajam pirkimui taikytina direktyva, galiojanti tuo momentu, kai perkančioji organizacija pasirenka. Direktyvos, kurios perkėlimo terminas baigėsi po šio momento, nuostatos netaikytinos (šiuo klausimu žr. 2000 m. spalio 5 d. Sprendimo Komisija / Prancūzija, C‑337/98, EU:C:2000:543, 36, 37, 41 ir 42 punktus; 2013 m. liepos 11 d. Sprendimo Komisija / Nyderlandai, C‑576/10, EU:C:2013:510, 52–54 punktus; 2014 m. liepos 10 d. Sprendimo Impresa Pizzarotti, C‑213/13, EU:C:2014:2067, 31–33 punktus; 2016 m. balandžio 7 d. Sprendimo Partner Apelski Dariusz, C‑324/14, EU:C:2016:214, 83 punktą ir 2016 m. spalio 27 d. Sprendimo Hörmann Reisen, C‑292/15, EU:C:2016:817, 31–32 punktus).

37

Be to, svarbu pažymėti, kad, atsižvelgiant į pagrindinėje byloje nagrinėjamo pirkimo dalyką (byla C‑523/16), labai tikėtina, kad, kaip nurodo Komisija, taikoma Direktyva 2004/17, o ne Direktyva 2004/18.

38

Tiesa, Direktyvoje 2004/17 nėra tokių pačių nuostatų kaip Direktyvos 2004/18 51 straipsnyje.

39

Vis dėlto šiuo klausimu reikia priminti, kad, nepaisant to, jog Direktyvoje 2004/17 nėra konkrečios nuostatos šiuo klausimu, Teisingumo Teismas yra pripažinęs, kad perkančioji organizacija gali prašyti dalyvio paaiškinti pasiūlymą arba pataisyti jame padarytą akivaizdžią redakcinio pobūdžio klaidą, tik su sąlyga, kad paisoma tam tikrų reikalavimų, būtent, kad toks prašymas adresuojamas visiems tokioje pačioje situacijoje esantiems dalyviams, visi dalyviai vertinami vienodai ir sąžiningai ir šio paaiškinimo arba pataisymo negalima prilyginti naujo pasiūlymo pateikimui (šiuo klausimu žr. Sprendimo Archus ir Gama, C‑131/16, EU:C:2017:358, 29–39 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

40

Be to, iš Teisingumo Teismui pateiktų pastabų matyti, kad Viešųjų pirkimų kodekso 230 straipsnyje numatyta, jog šio kodekso 38 straipsnio 2bis dalis taikoma Direktyvoje 2004/17 nurodytiems tam tikriems sektoriams.

41

Galiausiai, net jei, kaip priminta šio sprendimo 34 punkte, prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas formaliai juos apribojo Direktyvos 2004/18 51 straipsnio aiškinimo klausimu, tai netrukdo Teisingumo Teismui pateikti šiam teismui visapusišką Sąjungos teisės išaiškinimą, kuris gali būti naudingas sprendimui pastarojo nagrinėjamose bylose priimti, neatsižvelgiant į tai, ar jis apie tai užsiminė savo pateiktuose klausimuose (šiuo klausimu žr. 1990 m. gruodžio 12 d. Sprendimo SARPP, C‑241/89, EU:C:1990:459, 8 punktą ir 2008 m. sausio 24 d. Sprendimo Lianakis ir kt., C‑532/06, EU:C:2008:40, 23 punktą).

42

Tokiomis sąlygomis, turint mintyje, kad būtent prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi nustatyti, kuri direktyva taikoma byloje C‑523/16, Teisingumo Teismui pateikti klausimai abiejuose prašymuose priimti prejudicinį sprendimą turi būti suprantami kaip pateikti ne vien dėl Direktyvos 2004/18 51 straipsnio, bet taip pat plačiau – dėl viešojo pirkimo sutarčių sudarymo principų, būtent vienodo požiūrio ir skaidrumo principų, nurodytų Direktyvos 2004/17 10 straipsnyje ir Direktyvos 2004/18 2 straipsnyje, taip pat dėl proporcingumo principo.

43

Savo dviem klausimais, kurie nagrinėtini kartu, prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Sąjungos teisė, būtent Direktyvos 2004/18 51 straipsnis, viešojo pirkimo sutarčių sudarymo principai, tarp jų Direktyvos 2004/17 10 straipsnyje ir Direktyvos 2004/18 2 straipsnyje nurodyti vienodo požiūrio ir skaidrumo principai, taip pat proporcingumo principas, turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiamos nacionalinės teisės normos, numatančios teiktinų dokumentų trūkumų šalinimo mechanizmą, kurį taikydama perkančioji organizacija, vykstant viešojo pirkimo sutarties sudarymo procedūrai, gali pasiūlyti bet kuriam dalyviui, kurio pasiūlyme yra esminių trūkumų, kaip jie suprantami pagal tas normas, jį ištaisyti ir sumokėti už tai didelę baudą, kurios suma, perkančiosios organizacijos nustatyta iš anksto ir garantuojama laikinuoju užstatu, negali būti pritaikoma atsižvelgiant į taisytino trūkumo rimtumą.

44

Visų pirma reikia priminti, kad Direktyvos 2004/18 51 straipsnyje numatyta, jog vykstant viešojo pirkimo sutarties sudarymo procedūrai perkančioji organizacija gali prašyti ūkio subjektų papildyti arba paaiškinti sertifikatus ir dokumentus, pateiktus pagal šios direktyvos 45–50 straipsnius.

45

Taigi šioje nuostatoje tik numatyta perkančiosios organizacijos galimybė prašyti dalyvių, pateikiančių pasiūlymą vykstant konkursui, papildyti arba paaiškinti dokumentus, pateiktinus siekiant įvertinti jų pasiūlymo priimtinumą ir įrodančius jų ekonominį ir finansinį pajėgumą ir jų profesines ir technines žinias ar gebėjimus. Nei šioje nuostatoje, nei kurioje nors kitoje Direktyvos 2004/18 išsamiai nenurodyta tvarka, kurios laikantis galima atlikti tokį ištaisymą, taip pat sąlygos, kurios prireikus gali būti taikomos siekiant atlikti tokį ištaisymą.

46

Tuo remiantis darytina išvada, kad priimdamos Direktyvos 2004/18 perkėlimo priemones valstybės narės iš esmės yra, kaip nurodė ir generalinis advokatas savo išvados 57 punkte, laisvos ne tik savo nacionalinėje teisėje numatyti tokią pasiūlymų ištaisymo galimybę (šiuo klausimu žr. 2016 m. gegužės 24 d. Sprendimo MT Højgaard ir Züblin, C‑396/14, EU:C:2016:347, 35 punktą), bet ir ją reglamentuoti.

47

Taigi tuo tikslu valstybės narės gali nuspręsti šią ištaisymo galimybę sieti su bauda, kaip nagrinėjamu atveju tai numatyta Viešųjų pirkimų kodekso 38 straipsnio 2bis dalyje.

48

Vis dėlto reikia pažymėti, kad įgyvendindamos Direktyvos 2004/18 51 straipsnyje numatytą galimybę valstybės narės turi užtikrinti, kad nebus pakenkta šia direktyva siekiamų tikslų įgyvendinimui ir pažeistas jos nuostatų ar kitų Sąjungos teisės nuostatų ir principų, ypač vienodo požiūrio ir nediskriminavimo, proporcingumo ir skaidrumo principų, veiksmingumas (šiuo klausimu žr. 2016 m. birželio 2 d. Sprendimo Falk Pharma, C‑410/14, EU:C:2016:399, 34 punktą).

49

Taip pat svarbu priminti, kad Direktyvos 2004/18 51 straipsnis negali būti aiškinamas kaip leidžiantis perkančiajai organizacijai priimti visus trūkumų, kurie remiantis aiškiomis konkurso dokumentų nuostatomis lemia dalyvio pašalinimą iš konkurso, ištaisymus (2014 m. lapkričio 6 d. Sprendimo Cartiera dell’Adda, C‑42/13, EU:C:2014:2345, 46 punktas ir 2016 m. lapkričio 10 d. Sprendimo Ciclat, C‑199/15, EU:C:2016:853, 30 punktas).

50

Antra, nors Direktyvoje 2004/17 nėra Direktyvos 2004/18 51 straipsniui ekvivalentiškos nuostatos, Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad pagal šias dvi direktyvas nedraudžiama atskirais atvejais leisti dalyviams pataisyti ar papildyti pasiūlymą, be kita ko, dėl to, kad akivaizdžiai būtinas paprastas jo paaiškinimas arba reikia ištaisyti akivaizdžias redakcinio pobūdžio klaidas, su sąlyga, kad laikomasi tam tikrų reikalavimų (2012 m. kovo 29 d. Sprendimo SAG ELV Slovensko ir kt., C‑599/10, EU:C:2012:191, 40 punktas ir 2017 m. gegužės 11 d. Sprendimo Archus ir Gama, C‑131/16, EU:C:2017:358, 29 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

51

Taigi Teisingumo Teismas, be kita ko, nusprendė, kad prašymas paaiškinti pasiūlymą negali būti skirtas ištaisyti situacijai, kai nepateikta dokumento ar informacijos, kurių reikalauta pagal pirkimo dokumentus, nes perkančioji organizacija turi griežtai laikytis savo pačios nustatytų kriterijų (šiuo klausimu žr. 2013 m. spalio 10 d. Sprendimo Manova, C‑336/12, EU:C:2013:647, 40 punktą ir 2017 m. gegužės 11 d. Sprendimo Archus ir Gama, C‑131/16, EU:C:2017:358, 33 punktą).

52

Iš tikrųjų toks prašymas negali lemti to, kad atitinkamas konkurso dalyvis iš tikrųjų galiausiai pateiks naują pasiūlymą (žr. 2012 m. kovo 29 d. Sprendimo SAG ELV Slovensko ir kt., C‑599/10, EU:C:2012:191, 40 punktą ir 2017 m. gegužės 11 d. Sprendimo Archus ir Gama, C‑131/16, EU:C:2017:358, 31 punktą).

53

Trečia, reikia priminti, kad, vadovaujantis proporcingumo principu, kuris yra vienas bendrųjų Sąjungos teisės principų ir kuriuo turi būti paisoma valstybėse narėse sudarant viešojo pirkimo sutartis, ir, kaip matyti iš Direktyvos 2004/17 9 konstatuojamosios dalies ir Direktyvos 2004/18 2 konstatuojamosios dalies, valstybių narių priimtos priemonės neturi viršyti to, kad būtina šiam tikslui pasiekti (šiuo klausimu žr. 2008 m. gruodžio 16 d. Sprendimo Michaniki, C‑213/07, EU:C:2008:731, 48 ir 61 punktus; 2009 m. gegužės 19 d. Sprendimo Assitur, C‑538/07, EU:C:2009:317, 21 ir 23 punktus; 2009 m. gruodžio 23 d.Sprendimo Serrantoniir Consorzio stabile edili, C‑376/08, EU:C:2009:808, 33 punktą ir 2015 m. spalio 22 d. Sprendimo Impresa Edilux ir SICEF, C‑425/14, EU:C:2015:721, 29 punktą).

54

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, būtent prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kuris vienintelis yra kompetentingas nustatyti ir vertinti pagrindinių bylų faktines aplinkybes, turi išnagrinėti, ar, atsižvelgiant į dviejų pagrindinių bylų aplinkybes, perkančiųjų organizacijų prašomi taisymai buvo susiję su dokumentų, kurių nepridėjus turėjo būti šalinama iš konkurso, pateikimu, ar, atvirkščiai, tai iš esmės buvo tik prašymai paaiškinti pasiūlymus, kurie tam tikrai atvejais turėjo būti ištaisyti ar papildyti arba juose turėjo būti ištaisytos akivaizdžios redakcinio pobūdžio klaidos.

55

Atsižvelgiant į tai, svarbu konstatuoti, kad, kaip savo išvados 60 ir 61 punktuose pažymėjo generalinis advokatas, pati esminio trūkumo sąvoka, kuri Viešųjų pirkimų kodekso 38 straipsnio 2bis dalyje neapibrėžta, neatrodo suderinama nei su Direktyvos 2004/18 51 straipsnio nuostatomis, nei su reikalavimais, keliamais, kaip numatyta šio sprendimo 49–52 punktuose primintoje Teisingumo Teismo jurisprudencijoje, kad būtų galima paaiškinti pasiūlymą, pateiktą vykstant viešajam pirkimui, kuriam taikoma Direktyva 2004/17.

56

Tuo remiantis darytina išvada, kad teiktinų dokumentų trūkumų šalinimo mechanizmas, numatytas Viešųjų pirkimų kodekso 38 straipsnio 2bis dalyje, negali būti taikomas tuo atveju, kai dalyvio pateikto pasiūlymo negalima papildyti ar paaiškinti, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 49–52 punktuose primintą Teisingumo Teismo jurisprudenciją, todėl tokiu atveju jokios sankcijos jam negali būti skiriama.

57

Esant tokioms sąlygoms, tik tuo atveju, jeigu prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas padarytų išvadą, jog perkančiųjų organizacijų pateikti prašymai dėl ištaisymo ar paaiškinimo atitiko šio sprendimo 49–52 punktuose primintus reikalavimus, jis turėtų išnagrinėti, ar dviejose pagrindinėse bylose vadovaujantis Viešųjų pirkimų kodekso 38 straipsnio 2bis dalimi skirtos baudos atitiko proporcingumo principą.

58

Vis dėlto Teisingumo Teismas, kuris prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui turi pateikti naudingą atsakymą, siekdamas padėti jam priimti sprendimą, yra kompetentingas nurodyti gaires, grindžiamas pagrindinės bylos medžiaga ir rašytinėmis bei žodinėmis pastabomis, kurios jam buvo pateiktos (šiuo klausimu žr. 1993 m. kovo 30 d. Sprendimo Thomas ir kt., C‑328/91, EU:C:1993:117, 13 punktą; 2017 m. kovo 14 d. Sprendimo G4S Secure Solutions, C‑157/15, EU:C:2017:203, 36 punktą ir 2017 m. rugsėjo 21 d. Sprendimo SMS group, C‑441/16, EU:C:2017:712, 48 punktą).

59

Nagrinėjamu atveju reikia konstatuoti, kad pagal Viešųjų pirkimų kodekso 38 straipsnio 2bis dalį būtent perkančioji organizacija, paisydama šioje nuostatoje nurodytų ribų, turi nustatyti piniginės baudos, galimos skirti dalyviui, kuriam pasiūlyta ištaisyti pasiūlymą, dydį.

60

Prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo Teisingumo Teismo atkreipti dėmesį į tai, kad baudą perkančioji organizacija nustato iš anksto, kad ji yra didelė ir kad jos dydis negali būti pritaikomas atsižvelgiant į trūkumo, už kurio ištaisymą ji taikoma, rimtumą. Be to, jis nurodo, kad tokios baudos nustatymą pateisina būtinybė, pirma, sudrausminti dalyvius ir skatinti juos atsakingai ir rūpestingai parengti savo pasiūlymus ir, antra, atlyginti perkančiajai organizacijai už papildomą krūvį, kurį lemia bet koks taisymas.

61

Šiuo aspektu reikia pažymėti, pirma, kad tai, jog perkančioji organizacija sankcijos dydį iš anksto nurodo skelbime apie pirkimą, be abejo, atitinka, kaip nurodė Komisija savo rašytinėse pastabose, reikalavimus, išplaukiančius iš dalyvių vienodo vertinimo, skaidrumo ir teisinio saugumo principų, nes tai padeda objektyviai išvengti, kad minėta perkančioji organizacija juos vertins diskriminuodama ar savavališkai.

62

Vis dėlto taip nustatytos sankcijos automatiškas taikymas, neatsižvelgiant į nerūpestingo dalyvio atliktų taisymų pobūdį ir nenurodant konkrečių motyvų, neatrodo suderinamas su proporcingumo principo reikalavimais.

63

Svarbu pažymėti, antra, kad baudos skyrimas neabejotinai yra tinkama priemonė valstybei narei siekiant įgyvendinti teisėtus tikslus, susijusius su būtinybe įpareigoti dalyvius atsakingai parengti teikiamus pasiūlymus ir kompensuoti perkančiosios organizacijos finansinę naštą, galinčią tekti dėl bet kokio taisymo.

64

Vis dėlto, kaip savo išvados 74 punkte pažymėjo generalinis advokatas, sankcijų dydžiai, perkančiųjų organizacijų nustatyti dviejose pagrindinėse bylose nagrinėjamuose skelbimuose apie pirkimą, per se akivaizdžiai yra neproporcingi, atsižvelgiant į ribas, kurių turi būti paisoma leidžiant pasiūlymo taisymą pagal Direktyvos 2004/18 51 straipsnį ar paaiškinimą pagal Direktyvos 2004/17 straipsnį. Tai ypač galioja, kalbant apie tokią sankciją, kokia paskirta byloje C‑523/16, kuri yra pernelyg didelė atsižvelgiant į faktus, dėl kurių kaltinama, t. y. tai, kad deklaracijoje apie įsipareigojimą, kurioje paskiriama pasiūlymą teikiančiam susivienijimui vadovaujanti bendrovė, nėra parašo.

65

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pateiktus klausimus reikia atsakyti taip:

66

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (aštuntoji kolegija) nusprendžia:

Sąjungos teisė, būtent 2004 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/18/EB dėl viešojo darbų, prekių ir paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo 51 straipsnis, viešojo pirkimo sutarčių sudarymo principai, tarp jų 2004 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/17/EB dėl subjektų, vykdančių veiklą vandens, energetikos, transporto ir pašto paslaugų sektoriuose, vykdomų pirkimų tvarkos derinimo 10 straipsnyje ir Direktyvos 2004/18 2 straipsnyje nurodyti vienodo požiūrio ir skaidrumo principai, taip pat proporcingumo principas, turi būti aiškinami taip, kad pagal juos iš esmės nedraudžiamos nacionalinės teisės normos, numatančios pateiktinų dokumentų trūkumų šalinimo mechanizmą, kurį taikydama perkančioji organizacija per viešojo pirkimo sutarties sudarymo procedūrą gali pasiūlyti bet kuriam dalyviui, kurio pasiūlyme yra esminių trūkumų, kaip jie suprantami pagal tas normas, jį ištaisyti ir sumokėti už tai baudą, jeigu tos baudos dydis atitinka proporcingumo principą, o tai turi nustatyti prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

Vis dėlto šios nuostatos ir principai turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiamos nacionalinės teisės normos, numatančios pateiktinų dokumentų trūkumų šalinimo mechanizmą, kurį taikydama perkančioji organizacija gali reikalauti dalyvio sumokėti baudą už tai, kad jis galėtų pateikti trūkstamą dokumentą, dėl kurio nepateikimo, kaip aiškiai numatyta pirkimo dokumentuose, jis turėtų būti šalinamas iš konkurso, arba, kad galėtų ištaisyti savo pasiūlymo trūkumus, kuriuos ištaisius ar padarius pakeitimus, tas pasiūlymas prilygtų naujo pasiūlymo pateikimui.