—

Ciclat Soc. coop., atstovaujamos avvocato S. Sticchi Damiani,

—

Consip SpA, atstovaujamos avvocato A. Clarizia,

—

Istituto nazionale per l’assicurazione contro gli infortuni sul lavoro (INAIL), atstovaujamo avvocato L. Frasconà ir avvocato G. Catalano,

—

Consorzio Servizi Integrati, atstovaujamos avvocato G. Viglione,

—

Italijos vyriausybės, atstovaujamos G. Palmieri, padedamos avvocato dello Stato S. Varone ir avvocato dello Stato C. Colelli,

—

Europos Komisijos, atstovaujamos G. Gattinara ir A. Tokár,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2004 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/18/EB dėl viešojo darbų, prekių ir paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo (OL 2004, L 134, p. 114; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 7 t., p. 132, klaidų ištaisymas OL L 339, 2014 11 26, p. 14) 45 straipsnio ir SESV 49 ir 56 straipsnių išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Ciclat Soc. coop (toliau – Ciclat) ginčą su Consip SpA ir Autorità per la vigilanza sui contratti pubblici di lavori, servizi e forniture (Viešųjų darbų, prekių ir paslaugų pirkimo priežiūros tarnyba) dėl konkurso procedūros, vykdytos dėl pastatų, mokyklų ir viešojo administravimo mokymo centrų valymo ir kitų jų priežiūros paslaugų teikimo.

3

Direktyvos 2004/18 2 konstatuojamojoje dalyje numatyta:

„Sutartys, sudarytos valstybėse narėse valstybės, regioninės ar vietos valdžios institucijų arba kitų viešosios teisės reguliuojamų subjektų vardu, turi atitikti Sutartyje numatytus principus, ypač laisvo prekių judėjimo, įsisteigimo laisvės ir laisvo paslaugų judėjimo, bei iš jų kylančius principus, pavyzdžiui, lygiateisiškumo, nediskriminavimo, abipusio pripažinimo, proporcingumo ir skaidrumo principus. Tačiau viešosioms [viešojo pirkimo] sutartims, kurių vertė viršija tam tikrą sumą, šių principų pagrindu patartina nustatyti nacionalinių procedūrų, sudarant tokias sutartis, derinimą Bendrijos mastu, kad būtų užtikrintas šių principų veiksmingumas ir sudarytos sąlygos konkurencijai atliekant viešuosius pirkimus. Šios derinimo nuostatos turėtų būti aiškinamos remiantis tiek minėtomis taisyklėmis ir principais, tiek kitomis Sutarties nuostatomis.“

4

Direktyvos 2004/18 45 straipsnyje įtvirtinti kokybinės atrankos kriterijai, susiję su asmenine kandidato arba dalyvio padėtimi. Šio straipsnio 2 ir 3 dalyse numatyta:

„2.   Ūkio subjektas gali būti pašalintas iš dalyvavimo pirkime, jei:

<…>

<…>

Valstybės narės, remdamosi nacionaline teise ir atsižvelgdamos į Bendrijos teisę, apibrėžia šio straipsnio dalies įgyvendinimo sąlygas.

3.   Pakankamais įrodymais, kad 1 ir 2 dalių a, b, c, e arba f punktuose paminėti atvejai netaikytini ūkio subjektui, perkančiosios organizacijos pripažįsta:

<…>“

5

Direktyvos 2004/18 51 straipsnis išdėstytas taip:

„Perkančioji organizacija gali prašyti ūkio subjektų papildyti arba paaiškinti sertifikatus ir dokumentus, pateiktus pagal 45–50 straipsnius.“

6

2014 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/24/ES dėl viešųjų pirkimų, kuria panaikinama Direktyva 2004/18 (OL L 94, 2014, p. 65), 93 straipsnyje nustatyta:

„Ši direktyva įsigalioja dvidešimtą dieną po jos paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje.“

7

2006 m. balandžio 12 d.decreto legislativo n. 163 – Codice dei contratti pubblici relativi a lavori, servizi e forniture in attuazione delle direttive 2004/17/CE e 2004/18/CE (Įstatyminis dekretas Nr. 163, kuriuo nustatomas darbų, paslaugų ir prekių viešųjų pirkimų kodeksas ir įgyvendinamos direktyvos 2004/17/EB ir 2004/18/EB (GURI, paprastasis priedas, Nr. 100, 2006 m. gegužės 2 d.)), iš dalies pakeistu 2011 m. gegužės 13 d. Dekretu įstatymu Nr. 70 (GURI, Nr. 110, 2011 m. gegužės 13 d., p. 1), pertvarkytu į įstatymą 2011 m. liepos 12 d. Įstatymu Nr. 106 (GURI, Nr. 160, 2011 m. liepos 12 d., p. 1) (toliau – Įstatyminis dekretas Nr. 163/2006), Italijoje reglamentuojamos visos viešojo pirkimo sutarčių darbų, paslaugų teikimo ir prekių tiekimo sektoriuose sudarymo procedūros.

8

Įstatyminio dekreto Nr. 163/2006 II dalyje yra 38 straipsnis, kuriame nustatytos bendrosios dalyvavimo koncesijų suteikimo ir viešojo darbų, prekių ir paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo procedūrose sąlygos. Šio dekreto 38 straipsnio 1 dalies i punkte numatyta:

„1.   Koncesijų suteikimo ir darbų, prekių ir paslaugų viešųjų pirkimų sutarčių sudarymo procedūrose neleidžiama dalyvauti asmenims (nesant galimybės su jais sudaryti subrangos sutarties arba su šiais pirkimais susijusių sutarčių), kurie:

<…>

9

Įstatyminio dekreto Nr. 163/2006 38 straipsnio 2, 4 ir 5 dalys suformuluotos taip:

„2.   Kandidatas ar dalyvis patvirtina, kad atitinka būtinus reikalavimus, ir, vadovaudamasis administracinius dokumentus reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų suderintose nuostatose įtvirtintais nurodymais, pateikia alternatyvią deklaraciją, nurodytą 2000 m. gruodžio 28 d. Respublikos prezidento dekrete Nr. 445; toje deklaracijoje jis nurodo visus dėl jo priimtus apkaltinamuosius nuosprendžius, įskaitant ir tuos, kurie nebuvo įrašyti į jo teistumo (neteistumo) pažymą <…>“

<…> Taikant 1 dalies i punktą sunkiais laikomi pažeidimai, dėl kurių kyla kliūčių išduoti bendrąjį tinkamą įmokų sumokėjimą patvirtinantį dokumentą (documento unico di regolarità contributiva) <…>

4.   Vykdydamos šiame straipsnyje nurodytų pašalinimo iš dalyvavimo pirkimo procedūroje priežasčių patikrinimą, perkančiosios organizacijos, kai tai tikslinga, pareikalauja iš kandidatų arba dalyvių, kurie nėra įsisteigę Italijoje, pateikti būtinus įrodomuosius dokumentus ir taip pat gali prašyti kompetentingų institucijų pagalbos.

5.   Jeigu atitinkama Europos Sąjungos valstybė narė tokių dokumentų ar pažymų neišduoda, juos galima pakeisti pateikiant priesaikos deklaraciją, o valstybėse narėse, kuriose tokia tvarka nenumatyta, to asmens pareiškimą, patvirtintą kilmės šalies arba šalies, iš kurios jis atvyko, teismo ar kompetentingos administracinės institucijos, notaro ar kompetentingos profesinės ar verslo organizacijos.“

10

Pažeidimai, dėl kurių kyla kliūčių išduoti bendrąjį tinkamą įmokų sumokėjimą patvirtinantį dokumentą (toliau – DURC), apibrėžti 2007 m. spalio 24 d.Decreto del ministero del lavoro e della previdenza sociale – che disciplina il documento unico di regolarità contributiva (Darbo ir socialinės apsaugos ministerijos dekretas, kuriuo reglamentuojamas bendrasis tinkamą įmokų sumokėjimą patvirtinantis dokumentas) (GURI, Nr. 279, 2007 m. lapkričio 30 d., p. 11).

11

Šio ministerijos dekreto 8 straipsnio 3 dalyje nustatyta:

„Siekiant tik dalyvavimo pirkimo konkurse tikslų nėra kliūčių išduoti DURC, jei skirtumas tarp mokėtinų ir sumokėtų sumų, kalbant apie kiekvieną socialinio draudimo įstaigą ir kiekvieną statybos sektoriuje veikiantį fondą, yra nedidelis. Laikoma, kad skirtumas yra nedidelis, jei jis lygus 5 % skirtumui tarp mokėtinų ir sumokėtų sumų per kiekvieną užmokesčių ar įmokų mokėjimo laikotarpį arba yra už jį mažesnis arba (bet kuriuo atveju) jei skirtumas mažesnis nei 100 eurų, nepaisant to, kad išlieka reikalavimas sumokėti minėtą sumą per trisdešimt dienų nuo DURC išdavimo.“

12

Įmonei išduotas DURC galioja tris mėnesius.

13

Minėto ministerijos dekreto 7 straipsnio 3 dalyje taip pat numatyta, kad, pažeidus tinkamo socialinių įmokų sumokėjimo sąlygas, atitinkamos įstaigos „paragina suinteresuotąjį asmenį per penkiolikos dienų terminą ištaisyti trūkumus“. Vis dėlto nacionalinių teismų praktikoje buvo nustatyta, kad raginimas ištaisyti trūkumus nepateikiamas, kai DURC prašo perkančioji organizacija.

14

2012 m. liepos 14 d.Consip paskelbė skelbimą Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje ir pradėjo konkursą, siekdama sudaryti sutartį dėl pastatų, visų rūšių ir lygių mokyklų ir viešojo administravimo mokymo centrų valymo paslaugų, taip pat kitų jų kosmetinės ir techninės priežiūros paslaugų. Šiame konkurse, padalytame į 13 dalių, buvo galima dalyvauti teikiant atskirus pasiūlymus. Iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, kad galutinis pasiūlymų pateikimo terminas buvo 2012 m. rugsėjo 26 d.

15

Skelbime buvo aiškiai nurodyta, kad kiekvienas dalyvis turi pateikti deklaraciją, kurioje būtų nurodyta, jog jis atitinka Įstatyminio dekreto Nr. 163/2006 38 straipsnyje numatytus bendruosius dalyvavimo konkurse kriterijus, nes kitaip jis gali būti pašalintas iš konkurso.

16

Konsorciumas Ciclat, sudarytas iš gamybos ir darbo kooperatyvų, pateikė pasiūlymą dėl 7 konkurso dalies, kurio bazinė vertė buvo 91200000 eurų, ir 12 konkurso dalies, kurio bazinė vertė buvo 89800000 eurų; dėl 7 bei 12 konkurso dalių jis pateikė atitinkamai 912000 eurų ir 898000 eurų dydžio išankstinių mokėjimų garantijas.

17

Kadangi Ciclat buvo konsorciumas, savo pasiūlyme jis nurodė kooperatyvus, kurie vykdytų darbus, jeigu jis laimėtų konkursą, ir konkrečiai nurodė Ancora Soc. coop arl. 2012 m. rugsėjo 10 d. pastaroji, remdamasi Įstatyminio dekreto Nr. 163 38 straipsniu, nurodė, kad „nebuvo padariusi galutinai patvirtintų sunkių nuostatų socialinio draudimo įmokų srityje ar DURC išduoti sukeliančių kliūčių pažeidimų <…>“.

18

Pasibaigus konkurso procedūrai Ciclat buvo įrašyta į pirmą laikinojo sąrašo vietą dėl 7 konkurso dalies ir į antrą laikinojo sąrašo vietą dėl 12 konkurso dalies.

19

2013 m. birželio 12 d.Consip prašymu vykdydamas įprastą patikrinimą Istituto nazionale per l’assicurazione contro gli infortuni sul lavoro (INAIL) išdavė sertifikatą, kuriame jis nurodė, kad 2012 m. rugsėjo 10 d. deklaracijos dėl socialinių įmokų pateikimo momentu Ancora nebuvo sumokėjusi draudimo įmokų, t. y. ši bendrovė suėjus 2012 m. rugpjūčio 16 d. terminui dar buvo nesumokėjusi šių įmokų trečios dalies –33148,28 euro – pagal atvirkštinio apmokestinimo tvarką. Ši trečioji dalis buvo sumokėta kartu su ketvirta ir paskutine dalimi 2012 m. gruodžio 5 d., tai yra prieš vykdant minėtą patikrinimą ir prieš paskelbiant konkurso rezultatus.

20

Šiomis aplinkybėmis Consip nusprendė pašalinti Ciclat iš dalyvavimo pirkimo procedūroje, todėl šis pateikė Tribunale amministrativo regionale per il Lazio (Lacijaus regiono administracinis teismas, Italija) ieškinį dėl šio sprendimo pašalinti jį iš dalyvavimo pirkimo procedūroje ir dėl paskesnių sprendimų, susijusių su išankstinių mokėjimų garantijų vykdymu. Minėtas teismas šį ieškinį atmetė.

21

Ciclat dėl šio sprendimo pateikė apeliacinį skundą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui. Jis teigia, kad vienos iš įmokų dalių nesumokėjimas per nustatytą terminą pagal atvirkštinio apmokestinimo tvarką negali būtų laikomas „sunkiu ir galutinai patvirtintu pažeidimu“, ypač atsižvelgiant į tai, kaip skubiai ši įmoka buvo sumokėta kartu su ketvirtąja ir paskutine įmokų dalimi. Ji taip pat nurodė, kad INAIL neįvykdė savo pareigos jai pranešti apie trūkumus remiantis 2007 m. spalio 24 d. ministerijos dekreto 7 straipsniu, nes ši pareiga taip pat taikoma perkančiajai organizacijai nusprendus vykdyti patikrinimą ir savo iniciatyva paprašyti išduoti DURC.

22

Consiglio di Stato (Valstybės taryba, Italija) abejoja dėl nagrinėjamų Italijos teisės normų teisėtumo. Ji mano, kad jos prieštarauja Sąjungos teisei, pirmiausia Direktyvos 2004/18 45 straipsniui ir SESV 49 ir 56 straipsniams.

23

Šiomis aplinkybėmis Consiglio di Stato (Valstybės taryba) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar pagal Direktyvos 18/2004 45 straipsnį, aiškinamą atsižvelgiant į pagrįstumo principą, ir SESV 49 bei 56 straipsnius draudžiama nacionalinė nuostata, pagal kurią, vykdydama atitinkamą vertės ribą viršijančių sutarčių sudarymo procedūrą, perkančioji organizacija gali savo iniciatyva prašyti socialinio draudimo įstaigų išduodamo sertifikato (DURC) ir privalo pripažinti, kad sertifikatas, iš kurio paaiškėja ankstesnis paraiškos dalyvauti konkurse pareiškimo metu egzistavęs įmokų mokėjimo tvarkos pažeidimas, apie kurį ūkio subjektas nežinojo (ūkio subjektas grindė savo dalyvavimą konkurse galiojančiu DURC, kuris rodo, jog įmokos sumokėtos) ir kuris bet kuriuo atveju nebeegzistavo priimant sprendimą dėl sutarties sudarymo arba perkančiajai organizacijai savo iniciatyva vykdant patikrinimą, yra kliūtis toliau dalyvauti konkurse?“

24

Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės nori sužinoti, ar Direktyvos 18/2004 45 straipsnis ir SESV 49 bei 56 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad jie draudžia tokias nacionalinės teisės normas, kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje, kuriomis perkančioji organizacija, konstatavusi jos iniciatyva prašytame ir socialinės apsaugos įstaigų išduotame sertifikate pažeidimą socialinio draudimo įmokų srityje, privalo jį pripažinti pašalinimo iš konkurso pagrindu, jei šis pažeidimas egzistavo paraiškos dalyvauti konkurso procedūroje pateikimo dieną, nors nebeegzistavo perkančiosios organizacijos sprendimo sudaryti sutartį priėmimo arba jos iniciatyva vykdomo patikrinimo dieną.

25

Visų pirma reikia nurodyti, kad, kaip matyti iš sprendimo pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, Direktyva 2004/18 taikoma pagrindinės bylos faktinėms aplinkybėms. Be to, svarbu pažymėti, kad remiantis šios direktyvos 2 konstatuojamąja dalimi šios direktyvos nuostatos turi būti aiškinamos pagal įsisteigimo laisvės, laisvo paslaugų judėjimo principus ir iš jų kylančius principus. Todėl atskiras pagrindinėje byloje nagrinėjamo nacionalinės teisės akto tyrimas atsižvelgiant į SESV 49 ir 56 straipsnius nereikalingas.

26

Be to, pažymėtina, kad Direktyva 2014/24, kuria remiamasi sprendime pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, kaip tai matyti iš šios direktyvos 93 straipsnio, klostantis faktinėms aplinkybėms, dar nebuvo įsigaliojusi, dėl to ji netaikoma ratione temporis.

27

Pirmiausiai reikia išnagrinėti, ar Direktyvos 2004/18 45 straipsnis draudžia tokias nacionalinės teisės normas, kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje, pagal kurias pažeidimas socialinio draudimo įmokų srityje, kuris egzistavo paraiškos dalyvauti pateikimo dieną, laikomas pašalinimo iš konkurso pagrindu, nors prieš perkančiajai organizacijai priimant sprendimą dėl viešojo pirkimo sutarties sudarymo arba jai atliekant savo iniciatyva vykdomą patikrinimą trūkstama įmokų suma buvo sumokėta.

28

Šiuo klausimu, viena vertus, pažymėtina, kad pagal Direktyvos 2004/18 45 straipsnio 2 dalį valstybėms narėms leidžiama nustatyti terminą, per kurį suinteresuotieji asmenys turi įvykdyti įsipareigojimus, susijusius su socialinio draudimo įmokų mokėjimu, ir per kurį jie gali sumokėti trūkstamas įmokų sumas a posteriori, jei šiuo terminu atsižvelgiama į skaidrumo ir vienodo požiūrio principus (šiuo klausimu žr. 2006 m. vasario 9 d. Sprendimo La Cascina ir kt., C‑226/04 ir C‑228/04, EU:C:2006:94, 31 ir 32 punktus).

29

Kita vertus, nors perkančioji organizacija gali prašyti atskirais atvejais pataisyti ar papildyti su pasiūlymu susijusius duomenis, tokie pataisymai ir papildymai gali apimti tik duomenis, kurie yra ankstesni nei diena, kai baigėsi paraiškų dalyvauti konkurse pateikimo terminas, ir tai galima objektyviai patikrinti; be to, jie negali būti susiję su informacija, kurios nepranešus šalinama iš konkurso (šiuo klausimu žr. 2013 m. spalio 10 d. Sprendimo Manova, C‑336/12, EU:C:2013:647, 39 ir 40 punktą).

30

Be to, Direktyvos 2004/18 51 straipsnio, kuriame numatyta, kad perkančioji organizacija gali prašyti ūkio subjektų papildyti arba paaiškinti sertifikatus ir dokumentus, pateiktus pagal šios direktyvos 45–50 straipsnius, negalima aiškinti taip, kad jis jai leidžia priimti visus trūkumų, kurie remiantis aiškiomis konkurso dokumentų nuostatomis lemia dalyvio pašalinimą iš konkurso, ištaisymus (šiuo klausimu žr. 2014 m. lapkričio 6 d. Sprendimo Cartiera dell’Adda, C‑42/13, EU:C:2014:2345, 46 punktą).

31

Darytina išvada, kad Direktyvos 2004/18 45 straipsnis nedraudžia tokių nacionalinės teisės normų, kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje, pagal kurias teikiant paraišką dalyvauti konkurse egzistavęs socialinių įmokų mokėjimo tvarkos pažeidimas yra asmens pašalinimo iš konkurso pagrindas, nors prieš perkančiajai organizacijai priimant sprendimą dėl viešojo pirkimo sutarties sudarymo arba savo iniciatyva vykdomą patikrinimą trūkstamos įmokų sumos buvo sumokėtos.

32

Svarbu nustatyti, ar ši išvada taip pat darytina ir tuomet, kai tokiose nacionalinės teisės normose, kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje, numatyta, kad atsakymą į klausimą, ar teikdamas paraišką dalyvauti konkurso procedūroje ūkio subjektas yra įvykdęs įsipareigojimus, susijusius su socialinio draudimo įmokų mokėjimu, lemia socialinio draudimo įstaigų išduotas sertifikatas, kurio savo pačios iniciatyva prašo perkančioji organizacija. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas šiuo klausimu pažymi, kad pagal 2007 m. spalio 24 d. ministerijos dekreto 7 straipsnio 3 dalį socialinio draudimo įstaigos neįpareigojamos įspėti atitinkamo ūkio subjekto apie įsipareigojimų neįvykdymą prieš išduodamos tokį sertifikatą.

33

Reikia pažymėti, pirma, kad pagal Direktyvos 2004/18 45 straipsnio 2 dalies e punktą valstybės narės bet kurį ūkio subjektą, neįvykdžiusį įsipareigojimų, susijusių su socialinio draudimo įmokų mokėjimu, gali pašalinti iš konkurso. Be to, remiantis Direktyvos 2004/18 45 straipsnio 3 dalimi, pakankamais įrodymais, kad minėtos 2 dalies e punkte paminėtas atvejis netaikytinas ūkio subjektui, perkančiosios organizacijos pripažįsta atitinkamos valstybės narės kompetentingos institucijos išduotą sertifikatą, iš kurio matyti, jog šie reikalavimai įvykdyti. Iš minėtų nuostatų formuluotės niekaip nematyti, kad kompetentingoms institucijoms draudžiama savo iniciatyva prašyti socialinio draudimo įstaigų išduoti reikalaujamą sertifikatą.

34

Kita vertus, nesvarbu, ar ūkio subjektas apie tokį įsipareigojimų neįvykdymą buvo įspėtas, ar ne, jeigu bet kuriuo momentu kompetentingoje įstaigoje jis gali pasitikrinti, ar atitinka teisės aktų reikalavimus. Jeigu taip yra iš tiesų, o tai turi patikrinti nacionalinis teismas, ūkio subjektas negali remtis socialinio draudimo įstaigų išduotu sertifikatu, kurį jis gavo prieš pateikdamas savo pasiūlymą ir kuriame patvirtinta, jog laikotarpiu iki šio pasiūlymo pateikimo jis vykdė įsipareigojimus, susijusius su socialinio draudimo įmokų mokėjimu, jei prireikus pasiteiravęs kompetentingoje įstaigoje sužino, jog pasiūlymo pateikimo dieną jis tokių įsipareigojimų jau nebėra įvykdęs.

35

Antra, reikia išnagrinėti, ar Direktyvos 2004/18 45 straipsnis draudžia tokias nacionalinės teisės normas, kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje, pagal kurias perkančiosios organizacijos, konstatavusios pažeidimą socialinio draudimo įmokų srityje pagal jų pačių iniciatyva prašytą ir socialinės apsaugos įstaigų išduotą sertifikatą, privalo jį laikyti pašalinimo iš dalyvavimo pirkime pagrindu, jeigu šis pažeidimas egzistavo teikiant paraišką dalyvauti konkurso procedūroje, ir šiuo klausimu perkančiosioms organizacijoms nesuteikiama jokia vertinimo diskrecija.

36

Todėl svarbu konstatuoti, kad pagal Direktyvos 2004/18 45 straipsnio 2 dalį nereikalaujama, jog joje nurodyti pašalinimo iš konkurso pagrindai Sąjungos lygiu būtų taikomi vienodai, nes valstybės narės gali nuspręsti iš viso netaikyti šių pašalinimo pagrindų arba juos įtraukti į nacionalinės teisės aktus, ir jų taikymo griežtumas kiekvienu atveju galėtų keistis atsižvelgiant į nacionaliniu lygiu vyraujančias teisines, ekonomines ar socialines aplinkybes (2014 m. liepos 10 d. Sprendimo Consorzio Stabile Libor Lavori Pubblici, C‑358/12, EU:C:2014:2063, 36 punktas ir jame nurodyta teismo praktika). Taigi ši nuostata neįpareigoja valstybių narių šiuo klausimu suteikti perkančiosioms organizacijoms vertinimo diskrecijos.

37

Tuo remiantis darytina išvada, kad Direktyvos 2004/18 45 straipsnis nedraudžia tokių nacionalinės teisės normų, kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje, kuriomis perkančioji organizacija, konstatavusi jos iniciatyva prašytame ir socialinės apsaugos įstaigų išduotame sertifikate pažeidimą socialinio draudimo įmokų srityje, įpareigojamos jį laikyti pašalinimo iš konkurso pagrindu, jeigu šis pažeidimas egzistavo paraiškos dalyvauti konkurso procedūroje teikimo dieną, ir šiuo klausimu perkančiosioms organizacijoms nesuteikiama jokia vertinimo diskrecija.

38

Trečia, galiausiai reikia išnagrinėti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo abejones dėl klausimo, ar tokiomis nacionalinės teisės normomis, kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje, diskriminuojamos įmonės, atsižvelgiant į tai, ar jos įsteigtos Italijoje, ar kitose valstybėse narėse. Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad pastarųjų įmonių atveju Įstatyminio dekreto Nr. 163/2006 38 straipsnio 4 ir 5 dalyse numatyta, jog perkančioji organizacija privalo jų prašyti, kad jos pačios pateiktų reikalingus įrodomuosius dokumentus, o jeigu atitinkama valstybė narė neišduoda šio tipo dokumento ar sertifikato, pakankamu įrodymu laikoma priesaikos deklaracija arba iškilmingas pareiškimas.

39

Šiuo klausimu pažymėtina, kad iš sprendimo pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą nematyti, jog kitose valstybėse narėse įsteigtos įmonės pateikė pasiūlymus pagrindinėje byloje aptariamu atveju. Tuo remiantis darytina išvada, kad, siekiant priimti sprendimą pagrindinėje byloje, nėra svarbu aiškintis, ar tokiomis nacionalinės teisės normomis, kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje, diskriminuojamos įmonės, atsižvelgiant į tai, ar jos įsteigtos Italijoje ir kitose valstybėse narėse.

40

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti taip: Direktyvos 18/2004 45 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad jis nedraudžia tokių nacionalinės teisės normų, kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje, kuriomis perkančioji organizacija, konstatavusi jų iniciatyva prašytame ir socialinės apsaugos įstaigų išduotame sertifikate pažeidimą socialinio draudimo įmokų srityje, įpareigojama jį laikyti pašalinimo iš konkurso pagrindu, jei šis pažeidimas egzistavo paraiškos dalyvauti konkurso procedūroje pateikimo dieną, nors nebeegzistavo perkančiosios organizacijos sprendimo sudaryti sutartį priėmimo arba jos iniciatyva vykdomo patikrinimo dieną.

41

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (devintoji kolegija) nusprendžia:

2004 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/18/EB dėl viešojo darbų, prekių ir paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo 45 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad jis nedraudžia tokių nacionalinės teisės normų, kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje, kuriomis perkančioji organizacija, konstatavusi jos iniciatyva prašytame ir socialinės apsaugos įstaigų išduotame sertifikate pažeidimą socialinio draudimo įmokų srityje, įpareigojama jį laikyti pašalinimo iš konkurso pagrindu, jei šis pažeidimas egzistavo paraiškos dalyvauti konkurso procedūroje pateikimo dieną, nors nebeegzistavo perkančiosios organizacijos sprendimo sudaryti sutartį priėmimo arba jos iniciatyva vykdomo patikrinimo dieną.