Šalys
Sprendimo motyvai
Rezoliucinė dalis

Šalys

Byloje C-386/11

dėl Oberlandesgericht Düsseldorf (Vokietija) 2011 m. liepos 6 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2011 m. liepos 20 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje

Piepenbrock Dienstleistungen GmbH & Co. KG

prieš

Kreis Düren,

dalyvaujant

Stadt Düren,

TEISINGUMO TEISMAS (penktoji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas T. von Danwitz, teisėjai A. Rosas, E. Juhász, D. Šváby (pranešėjas) ir C. Vajda,

generalinė advokatė V. Trstenjak,

posėdžio sekretorius M. Aleksejev, administratorius,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2013 m. vasario 7 d. posėdžiui,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

– Piepenbrock Dienstleistungen GmbH & Co. KG , atstovaujamos advokato L. Wionzeck,

– Kreis Düren , atstovaujamos advokatų R. Gruneberg ir A. Wilden,

– Italijos vyriausybės, atstovaujamos G. Palmieri, padedamos avvocato dello Stato W. Ferrante,

– Austrijos vyriausybės, atstovaujamos M. Fruhmann,

– Europos Komisijos, atstovaujamos A. Tokár, G. Wilms ir C. Zadra,

atsižvelgęs į sprendimą, priimtą susipažinus su generalinės advokatės nuomone, nagrinėti bylą be išvados,

priima šį

Sprendimą

Sprendimo motyvai

1. Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2004 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/18/EB dėl viešojo darbų, prekių ir paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo (OL L 134, p. 114; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 7 t., p.132) 1 straipsnio 2 dalies a punkto išaiškinimo.

2. Šis prašymas pateiktas nagrinėjant ginčą tarp Piepenbrock Dienstleistungen GmbH & Co. KG (toliau – Piepenbrock ) ir Kreis Düren (Diureno apskritis, Vokietija) dėl sutarties, pagal kurią ši už piniginę kompensaciją perdavė Stadt Düren (Diureno miestas pastatų, esančių jo teritorijoje, bet priklausančių Kreis Düren ir jos naudojamų, valymo darbus, projekto.

Teisinis pagrindas

Sąjungos teisė

3. Pagal Direktyvos 2004/18 2 konstatuojamąją dalį:

„Sutartys, sudarytos valstybėse narėse valstybės, regioninės ar vietos valdžios institucijų arba kitų viešosios teisės reguliuojamų subjektų vardu, turi atitikti Sutartyje [EB] numatytus principus, ypač laisvo prekių judėjimo, įsisteigimo laisvės ir laisvo paslaugų judėjimo, bei iš jų kylančius principus, pavyzdžiui, lygiateisiškumo, nediskriminavimo, abipusio pripažinimo, proporcingumo ir skaidrumo principus. Tačiau viešosioms sutartims [viešojo pirkimo sutartims], kurių vertė viršija tam tikrą sumą, šių principų pagrindu patartina nustatyti nacionalinių procedūrų, sudarant tokias sutartis, derinimą Bendrijos mastu, kad būtų užtikrintas šių principų veiksmingumas ir sudarytos sąlygos konkurencijai atliekant viešuosius pirkimus. < ... > “

4. Šios direktyvos 1 straipsnyje nustatyta:

„ < ... >

„2. a) „viešosios sutartys“ [viešojo pirkimo sutartys] – tai dėl piniginės naudos [atlygintinai] vieno arba kelių ūkio subjektų ir vienos ar kelių perkančiųjų organizacijų raštu sudarytos sutartys, kurių dalykas yra darbų atlikimas, prekių tiekimas arba paslaugų teikimas, kaip apibrėžta šioje direktyvoje.

< ... >

d) „viešojo paslaugų pirkimo sutartys“ – tai viešosios sutartys [viešojo pirkimo sutartys], kurių dalykas yra II priede išvardytų paslaugų teikimas, išskyrus darbų ir prekių pirkimo sutartis.

< ... >

8. „Rangovas“, „tiekėjas“ ir „paslaugų teikėjas“ – bet kuris fizinis arba juridinis asmuo, viešasis subjektas arba tokių asmenų ir (arba) organizacijų grupė rinkoje, siūlantis atitinkamai atlikti darbus, tiekti prekes ir teikti paslaugas.

Terminas „ūkio subjektas“ vienodai tinka rangovui, tiekėjui ir paslaugų teikėjui. Jis vartojamas tik supaprastinimo tikslais.

< ... > “

5. Pastatų valymo paslaugos yra paslaugos, kaip jos suprantamos pagal Direktyvą 2004/18, pagal jos II priedo A dalies 14 kategoriją.

Vokietijos teisė

6. Vokietijos Federacinės Respublikos pagrindinio įstatymo ( Grundgesetz für die Bundesrepublik Deutschland ) 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta:

„Savivaldybėms turi būti užtikrinta teisė savarankiškai tvarkyti visus vietos savivaldos reikalus nepažeidžiant įstatymų. Nepažeisdamos įstatymais nustatytų uždavinių savivaldybių asociacijos taip pat turi teisę į savivaldą pagal įstatymus. < ... > “

7. Šiaurės Reino-Vestfalijos federalinės žemės komunalinių viešųjų darbų įstatymo ( Gesetz über die Kommunale Gemeinschaftsarbeit des Landes Nordrhein-Westfalen , toliau – GkG NRW ) 23 straipsnis suformuluotas taip:

„1. Savivaldybės ir jų asociacijos gali susitarti, kad viena jų perima į savo kompetenciją konkrečias kitų funkcijas arba įsipareigoja jas atlikti kitų labui.

2. Kai viena sutarties šalis perima kitų sutarties šalių funkciją į savo kompetenciją, jai pereina su šios funkcijos vykdymu susijusios teisės ir pareigos. Kai viena iš sutarties šalių įsipareigoja vykdyti funkciją kitų labui, jos, kaip funkcijos vykdytojos, teisės ir pareigos nesikeičia.

3. Sutartimi galima suteikti kitoms sutarties šalims teisę bendradarbiauti vykdant funkcijas; tai taikoma ir formuojant personalą.

4. Sutartyje turi būti numatytas tinkamas atlyginimas, kuris įprastai nustatomas taip, kad padengtų dėl funkcijų perėmimo ar vykdymo susidarančias išlaidas.

5. Jeigu sutartis yra neterminuota arba galioja ilgiau kaip 20 metų, joje turi būti nustatyta, kokiomis sąlygomis ir kaip sutarties šalis gali ją nutraukti.“

8. Sprendime, kuriuo pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą, pabrėžiama, kad, pirma, GkG NRW skiriamos vadinamosios „pavedimo“ sutartys, pagal kurias vienas subjektas įsipareigoja atlikti tam tikras funkcijas kito subjekto naudai, ir vadinamosios „delegavimo“ sutartys, reguliuojančios kompetencijos perdavimą, pagal kurias vienas subjektas perima kito subjekto funkcijas. Antra, nacionalinėje teismų praktikoje vadinamosios „pavedimo“ sutartys priskiriamos viešųjų pirkimų teisei, jeigu jos yra atlygintinos.

Pagrindinė byla ir prejudicinis klausimas

9. Kreis Düren yra savivaldybių asociacija, kuriai priklauso Stadt Düren . Piepenbrock įvairiomis sutartimis užtikrino šiai apskričiai priklausančių pastatų valymą.

10. Ji su Stadt Düren parengė viešosios teisės reglamentuojamos sutarties, pagal kurią ji šiam perduoda savo pastatų, skirtų naudoti kaip biurai, administracinės patalpos ir mokymo įstaigos, esančių Stadt Düren teritorijoje, valymo darbus iš pradžių bandomajam dvejų metų trukmės etapui, projektą.

11. Sutarties projekto 1 straipsnyje nustatyta:

„1. Kreis Düren neatlygintinai perduoda Stadt Düren jo teritorijoje esančių ir savo nuosavybės teise valdomų pastatų valymo funkciją.

2. Valymo funkcija apima Kreis Düren biurų, administracinių bei mokyklos pastatų ir langų valymą.

3. 1 ir 2 dalyse nurodytą funkciją Stadt Düren perima į savo išimtinę kompetenciją. Su šios funkcijos vykdymu susijusios teisės ir pareigos pereina Stadt Düren ( GkG NRW 23 straipsnio 1 dalies pirmoji alternatyva, 2 dalies pirmas sakinys). Stadt Düren perima apskrities pareigas ir yra vienintelis kompetentingas šiuo atžvilgiu.

4. Stadt Düren , vykdydamas pagal 1 dalį jam perduotas funkcijas, gali naudotis trečiųjų asmenų paslaugomis.“

12. Šiame sutarties projekte numatyta piniginė Stadt Düren patirtų išlaidų kompensacija pagal GkG NRW 23 straipsnio 4 dalį, nustatoma remiantis valandiniu tarifu.

13. Iš bylos medžiagos, su kuria susipažino Teisingumo Teismas, matyti, kad pagal šį projektą Kreis Düren pasilieka teisę vienašališkai nutraukti sutartį tuo atveju, jeigu Stadt Düren ją vykdytų netinkamai.

14. Galiausiai iš sprendimo, kuriuo pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą, matyti, kad aptariamas valymo funkcijas atliks Dürener Reiningsgesellschaft mbH , kuri yra Stadt Düren priklausanti bendrovė.

15. Piepenbrock pateikė skundą, siekdama uždrausti Kreis Düren sudaryti minėtą sutartį nesilaikant viešojo pirkimo sutarties sudarymo procedūros; jame ji tvirtino, kad šių funkcijų vykdymas už atlyginimą yra rinkos sąlygas atitinkanti paslauga, kurią galėtų teikti privatūs paslaugų teikėjai. Be to, tokiomis aplinkybėmis tai nėra vidaus sandoris, kuriam pagal 1999 m. lapkričio 18 d. Sprendimą Teckal (C-107/98, Rink. p. I-8121) viešųjų pirkimų teisė netaikoma, nes netenkinamos šios išimties taikymo sąlygos, o nuoroda į 2009 m. birželio 9 d. Sprendimą Komisija prieš Vokietiją (C-480/06, Rink. p. I-4747) nėra svarbi, nes nėra „horizontalaus bendradarbiavimo“ tarp dviejų nagrinėjamų viešųjų subjektų.

16. Piepenbrock reikalavimai buvo atmesti pirmojoje instancijoje, motyvuojant tuo, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamas sutarties projektas susijęs su vadinamąja „delegavimo“ sutartimi pagal GkG NRW 23 straipsnį, kuriai netaikoma viešųjų pirkimų teisė. Ši bendrovė pateikė apeliaciją dėl šio sprendimo Oberlandesgericht Düsseldorf (Diuseldorfo aukštesnysis federalinės žemės teismas), kurioje teigė, kad negalima taip kvalifikuoti šios delegavimo sutarties atsižvelgiant į pagrindinėje byloje nagrinėjamo sutarties projekto požymius.

17. Kreis Düren tvirtina priešingai, kad toks viešosios teisės reglamentuojamos funkcijos delegavimas yra sprendimas dėl nacionalinio vidaus organizavimo, kuriam netaikoma viešųjų pirkimų teisė.

18. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pabrėžia šį pagrindinėje byloje nagrinėjamo sutarties projekto požymį ir atskirai kelia klausimą dėl to, ar šią sutartį reglamentuoja viešoji teisė, kiek tai svarbu dėl taisyklių viešųjų pirkimų srityje taikymo.

19. Visų pirma jis konstatuoja, kad susijusi funkcija nepriskiriama viešosios valdžios funkcijų vykdymui, kaip tai suprantama pagal SESV 51 straipsnio pirmą pastraipą ir 62 straipsnį, todėl šiuo pagrindu jai netaikomos ESV sutarties nuostatos dėl įsisteigimo teisės ir laisvo paslaugų judėjimo ir antrinės teisės aktai dėl šių laisvių įgyvendinimo, kaip antai Direktyva 2004/18.

20. Antra, jis konstatuoja, kad minėtame Sprendime Teckal labai aiškiai nustatyta išimtis netaikoma pagrindinėje byloje nagrinėjamam sutarties projektui, nes Kreis Düren nevykdo tokios Stadt Düren ir, beje, bendrovės Dürener Reiningsgesellschaft kontrolės, kokią vykdo savo tarnybose.

21. Trečia, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad jo nagrinėjamos bylos aplinkybės skiriasi nuo bylos, kurioje priimtas minėtas Sprendimas Komisija prieš Vokietiją , nes pagrindinėje byloje nagrinėjamam sutarties projektui būdinga tai, kad nėra susijusių viešųjų subjektų bendradarbiavimo, kadangi vienas paprasčiausiai deleguoja kitam vieną savo užduočių, o tai leidžiama pagal GkG NRW .

22. Tačiau šiam teismui kyla klausimas, ar laikantis minėto Sprendimo Komisija prieš Vokietiją viešųjų pirkimų teisė netaikoma ir kitoms, nei šiame sprendime nurodytoms, sutarčių tarp vietos valdžios institucijų rūšims. Taigi jam kyla klausimas, ar reikia daryti skirtumą tarp sutarčių, susijusių su viešųjų tarnybų uždaviniais dėl, pavyzdžiui, atliekų šalinimo, ir sutarčių, kurios nėra tiesiogiai susijusios su šiais uždaviniais, kaip antai – šioje byloje – dėl patalpų, naudojamų įgyvendinti tokį uždavinį, valymo.

23. Šiam teismui taip pat kyla klausimas, ar savivaldybių bendradarbiavimo sutartims, kaip „vidaus administracinio organizavimo aktams“, apskritai netaikoma viešųjų pirkimų teisė. Šiuo aspektu jis pažymi, kad valstybių narių viešojo administravimo organizavimas nepriklauso Europos Sąjungos kompetencijai, be to, savivaldybių administracinė autonomija ir kartu galimybė savivaldybėms savanoriškai bendradarbiauti garantuojama Vokietijos Federacinės Respublikos pagrindinio įstatymo 28 straipsnio 2 dalyje.

24. Kita vertus, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pastebi, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamo sutarties projekto dalykas praktiškai identiškas bet kokiam pirkimui, kuriam taikoma Direktyva 2004/18 ir kuriuo Stadt Düren už atlyginimą būtų patikima atlikti valymo paslaugas. Šiuo aspektu jam kyla klausimas, ar GkG NRW daromas skirtumas tarp vadinamųjų „pavedimo“ sutarčių ir vadinamųjų „delegavimo“ sutarčių, nagrinėjamą sutartį priskiriant prie šios antrosios kategorijos, turi lemiamos reikšmės, atsižvelgiant į tai, kad jeigu sutartis susijusi su papildomomis funkcijomis, kurios tiesiogiai nesusijusios su išorine savivaldybių veikla, ja tik formaliai perduodama kompetencija, nes ekonominiu požiūriu vienos ar kitos galimos sutarties rūšies pasirinkimas iš tikrųjų sukelia tokias pačias pasekmes. Dėl šios priežasties šis teismas mano, kad pagrindinės bylos aplinkybėmis vadinamosios „delegavimo“ sutarties sudarymas gali būti „veiksmas, kuriuo siekiama apeiti viešųjų pirkimų teisės normas“, kaip nurodyta minėto Sprendimo Komisija prieš Vokietiją 48 punkte.

25. Šiomis aplinkybėmis Oberlandesgericht Düsseldorf nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar „viešoji sutartis [viešojo pirkimo sutartis]“ pagal < ... > Direktyvos 2004/18/EB < ... > 1 straipsnio 2 dalies a punktą turi būti suprantama ir kaip dviejų vietos valdžios institucijų sutartis, kuria viena jų perkelia kitai griežtai apibrėžtą kompetenciją už išlaidų atlyginimą, ypač tuomet, kai perduotos funkcijos susijusios ne su viešosios valdžios įgyvendinimu, bet tik su pagalbiniais darbais?“

Dėl prejudicinio klausimo

26. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pateikdamas klausimą iš esmės siekia sužinoti, ar sutartis, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje, kuria vienas viešasis subjektas patiki kitam viešajam subjektui užduotį valyti tam tikrus pastatus, naudojamus kaip biurai, administracinės patalpos ir mokymo įstaigos, leidžia šiam antrajam subjektui vykdant šią užduotį pasitelkti trečiuosius asmenis ir moka piniginę kompensaciją, atitinkančią vykdant šią užduotį susidarančias išlaidas, pasilikdamas teisę užtikrinti gerą šios užduoties vykdymą, yra viešojo paslaugų pirkimo sutartis, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2004/18 1 straipsnio 2 dalies d punktą, ir jai dėl to taikomos šios direktyvos nuostatos.

27. Šiuo atžvilgiu reikia konstatuoti, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamame sutarties projekte Kreis Düren pasilieka tokią kontrolės teisę, nes sutartyje numatyta, kad ji galėtų vienašališkai nutraukti sutartį tuo atveju, jeigu Stadt Düren ją vykdytų netinkamai.

28. Reikia priminti, kad pagal Direktyvos 2004/18 1 straipsnio 2 dalį tarp ūkio subjekto ir perkančiosios organizacijos raštu sudaryta atlygintinė sutartis dėl šios direktyvos II priedo A dalyje nurodytų paslaugų teikimo yra viešojo pirkimo sutartis.

29. Pirma, šiuo atžvilgiu nėra svarbu, viena vertus, ar pats šis subjektas yra perkančioji organizacija, ir, kita vertus, tai, kad pelno siekimas nėra atitinkamo subjekto pagrindinis tikslas, kad jis neturi įmonės organizacinės struktūros ir kad rinkoje veikia ne nuolat (2012 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Ordine degli Ingegneri della provincia di Lecce ir kt. , C-159/11, 26 punktas).

30. Antra, tokia veikla – pagrindinėje byloje nagrinėjamos sutarties dalykas – yra Direktyvos 2004/18 II priedo A dalies 14 kategorijoje nurodytos pastatų valymo paslaugos.

31. Trečia, sutartis turi būti laikoma sudaryta „dėl piniginės naudos [atlygintinai]“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2004/18 1 straipsnio 2 dalies a punktą, net jeigu joje numatytas riboto dydžio atlygis, skirtas tik dėl sutartos paslaugos teikimo patirtoms išlaidoms atlyginti (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Ordine degli Ingegneri della Provincia di Lecce ir kt. 29 punktą).

32. Su sąlyga, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas atliks reikiamus patikrinimus, atrodo, viena vertus, kad sutartis, kurios projektas nagrinėjamas pagrindinėje byloje, turi visus minėtus požymius, todėl iš principo yra viešojo pirkimo sutartis.

33. Antra vertus, atrodo, kad tokia sutartis nepriklauso dviem sutarčių rūšims, kurios, nors sudarytos viešųjų subjektų, vis dėlto nepatenka į Sąjungos teisės viešųjų pirkimų srityje taikymo sritį.

34. Pirma, tai yra viešojo subjekto su teisiškai nuo jo atskirtu asmeniu sudarytos sutartys, kai šis subjektas šį asmenį kontroliuoja analogiškai kaip savo paties tarnybas, ir šis asmuo pagrindinę savo veiklos dalį vykdo kartu su vienu ar keliais jį kontroliuojančiais subjektais (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Teckal 50 punktą ir minėto Sprendimo Ordine degli Ingegneri della Provincia di Lecce ir kt. 32 punktą).

35. Šiuo atžvilgiu aišku, kad tokios sutarties, kurios projektas nagrinėjamas pagrindinėje byloje, atveju netenkinama nė viena šių sąlygų. Iš sprendimo, kuriuo pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą, matyti, kad visų pirma nė vienas subjektas kito nekontroliuoja. Be to, subjektas, kuris kitam patiki atlikti funkciją, nors ir išlaiko teisę kontroliuoti šios funkcijos vykdymą, nevykdo antrojo subjekto kontrolės, kuri gali būti laikoma analogiška vykdomai savo tarnybų atžvilgiu. Galiausiai antrasis subjektas nevykdo savo pagrindinės veiklos pirmojo subjekto naudai.

36. Antra, tai yra viešųjų subjektų tarpusavio bendradarbiavimą nustatančios sutartys, kuriomis siekiama užtikrinti su viešąja paslauga susijusios jiems bendros užduoties įgyvendinimą (žr. minėto Sprendimo Ordine degli Ingegneri della Provincia di Lecce ir kt. 34 punktą).

37. Darant šią prielaidą viešuosius pirkimus reglamentuojančios Sąjungos teisės normos tokiu atveju netaikytinos, jei tokios sutartys sudarytos tik tarp viešųjų subjektų, nedalyvaujant privačioms šalims, jei nė vienam privačiam paslaugų teikėjui neteikiama privilegijų, palyginti su jo konkurentais, ir jei šiose sutartyse numatytas bendradarbiavimas vykdomas vadovaujantis tik tais sumetimais ir poreikiais, kurie susiję su viešojo intereso tikslų siekimu (minėto Sprendimo Ordine degli Ingegneri della Provincia di Lecce ir kt. 35 punktas).

38. Visi minėti kriterijai yra kumuliaciniai, todėl viešųjų subjektų sandoris gali nepatekti į viešuosius pirkimus reglamentuojančios Sąjungos teisės taikymo sritį remiantis šia išimtimi, tik jeigu sutartis, kuria jis įformintas, tenkina visus šiuos kriterijus (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Ordine degli Ingegneri della Provincia di Lecce ir kt. 36 punktą).

39. Remiantis tuo, ką konstatavo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, nepanašu, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamu sutarties projektu būtų siekiama nustatyti dviejų susitariančių viešųjų subjektų bendradarbiavimą dėl bendros užduoties, susijusios su viešąja paslauga, vykdymo.

40. Be to, remiantis tuo, kas konstatuota, matyti, kad šioje sutartyje leidžiama vykdant joje numatytą užduotį pasitelkti trečiuosius asmenis, todėl taip šių trečiųjų asmenų padėtis gali būti palankesnė, palyginti su kitomis toje pačioje rinkoje veikiančiomis įmonėmis.

41. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti taip, kad sutartis, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje, kuria, nenustatant bendradarbiavimo tarp susitariančių viešųjų subjektų dėl bendros užduoties, susijusios su viešąja paslauga, vykdymo, vienas viešasis subjektas patiki kitam viešajam subjektui užduotį valyti tam tikrus pastatus, naudojamus kaip biurai, administracinės patalpos ir mokymo įstaigos, ir kartu pasilieka teisę užtikrinti šios užduoties tinkamą vykdymą, moka piniginę kompensaciją, atitinkančią vykdant šią užduotį susidarančias išlaidas, be to, leidžia antrajam subjektui pasitelkti trečiuosius asmenis, galinčius veikti rinkoje vykdant šią užduotį, yra viešoji paslaugų pirkimo sutartis, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2004/18 1 straipsnio 2 dalies d punktą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

42. Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų nacionalinio teismo nagrinėjamoje byloje, išlaidų klausimą turi spręsti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (penktoji kolegija) nusprendžia:

Sutartis, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje, kuria, nenustatant bendradarbiavimo tarp susitariančių viešųjų subjektų dėl bendros užduoties, susijusios su viešąja paslauga, vykdymo, vienas viešasis subjektas patiki kitam viešajam subjektui užduotį valyti tam tikrus pastatus, naudojamus kaip biurai, administracinės patalpos ir mokymo įstaigos, ir kartu pasilieka teisę kontroliuoti šios užduoties tinkamą vykdymą, moka piniginę kompensaciją, atitinkančią vykdant šią užduotį susidarančias išlaidas, be to, leidžia antrajam subjektui pasitekti trečiuosius asmenis, galinčius veikti rinkoje vykdant šią užduotį, yra viešoji paslaugų pirkimo sutartis, kaip ji suprantama pagal 2004 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/18/EB dėl viešojo darbų, prekių ir paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo 1 straipsnio 2 dalies d punktą.