90 straipsnis. Pirkimo sutarties ar preliminariosios sutarties nutraukimas

1. Perkančioji organizacija šiame straipsnyje nustatyta tvarka gali vienašališkai nutraukti pirkimo sutartį, preliminariąją sutartį ar sutartį, kuria keičiama pirkimo sutartis ar preliminarioji sutartis, jeigu:

1) pirkimo sutartis ar preliminarioji sutartis buvo pakeista pažeidžiant šio įstatymo 89 straipsnį;

2) paaiškėjo, kad tiekėjas, su kuriuo sudaryta pirkimo sutartis ar preliminarioji sutartis, turėjo būti pašalintas iš pirkimo procedūros pagal šio įstatymo 46 straipsnio 1 dalį;

3) paaiškėjo, kad su tiekėju neturėjo būti sudaryta pirkimo sutartis ar preliminarioji sutartis dėl to, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas procese pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 258 straipsnį pripažino, kad nebuvo įvykdyti įsipareigojimai pagal Europos Sąjungos steigiamąsias sutartis ir Direktyvą 2014/24/ES.

2. Nutraukiant pirkimo sutartį, preliminariąją sutartį ar sutartį, kuria keičiama pirkimo sutartis ar preliminarioji sutartis, šio straipsnio 1 dalyje nurodytais pagrindais, laikomasi šių reikalavimų:

1) apie sutarties nutraukimą perkančioji organizacija privalo iš anksto pranešti tiekėjui per sutartyje nustatytą terminą, o jeigu sutartyje toks terminas nenurodytas, – prieš trisdešimt dienų;

2) sutarties nutraukimas atleidžia perkančiąją organizaciją ir tiekėją nuo sutarties vykdymo;

3) sutarties nutraukimas neturi įtakos ginčų nagrinėjimo tvarką nustatančių sutarties sąlygų ir kitų sutarties sąlygų galiojimui, jeigu šios sąlygos pagal savo esmę lieka galioti ir po sutarties nutraukimo;

4) kai sutartis nutraukta, tiekėjas gali reikalauti grąžinti jam viską, ką jis yra perdavęs perkančiajai organizacijai vykdydamas sutartį, jeigu jis tuo pat metu grąžina perkančiajai organizacijai visa tai, ką buvo iš pastarosios gavęs. Kai grąžinimas natūra neįmanomas ar nepriimtinas dėl sutarties dalyko pasikeitimo, atlyginama pagal to, kas buvo gauta, vertę pinigais, jeigu toks atlyginimas neprieštarauja protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijams. Jeigu sutarties vykdymas yra tęstinis ir dalus, galima reikalauti grąžinti tik tai, kas buvo gauta po sutarties nutraukimo. Restitucija neturi įtakos sąžiningų trečiųjų asmenų teisėms ir pareigoms.

3. Pirkimo sutartis, preliminarioji sutartis ar sutartis, kuria keičiama pirkimo sutartis ar preliminarioji sutartis, gali būti nutraukta ir sutartyje nurodytais atvejais bei kitais negu šio straipsnio 1 dalyje nurodytais ir Civiliniame kodekse nustatytais atvejais ir tvarka.

 

VPĮ 90 straipsnyje^[1] yra įtvirtintas teisinis viešojo pirkimo sutarties, preliminariosios sutarties ar sutarties, kuria keičiama pirkimo sutartis ar preliminarioji sutartis, nutraukimo reguliavimas, kuris pagal Direktyvos 2014/24/ES nuostatas tampa minimalia standartizuota šio instituto tvarka visoje ES. Priimant Direktyvą 2014/24/ES, buvo atsižvelgta į tai, kad perkančiosios organizacijos kartais gali susidurti su aplinkybėmis, dėl kurių viešojo pirkimo sutartys nutrauktinos anksčiau laiko, jog būtų įvykdytos pareigos viešųjų pirkimų srityje pagal ES teisę^[2]. Dėl to Direktyvos 2014/24/ES 73 straipsnyje buvo įtvirtintas minimalus atvejų, kuriems esant, perkančiosios organizacijos turi turėti teisę nutraukti viešąsias sutartis jų galiojimo metu, sąrašas^[3]. Tuo tarpu kiekviena valstybė narė, įgyvendindama Direktyvos 2014/24/ES 73 straipsnio nuostatas, turi teisę išplėsti viešųjų pirkimų sutarčių, preliminariųjų sutarčių ar sutarčių, kuriomis pastarosios keičiamos, nutraukimo jų galiojimo metu pagrindų sąrašą. Tačiau Direktyvos 2014/24/ES 73 straipsnyje įtvirtintas minimalus sutarčių nutraukimo pagrindų sąrašas valstybių narių nacionalinėje teisėje negali būti susiaurinamas.

Lietuvos teisėje šiuo metu egzistuoja platesnis vienašališko sutarties nutraukimo atvejų sąrašas, lyginant jį su tuo, kuris įtvirtintas Direktyvos 2014/24/ES 73 straipsnyje – sutartis vienašališkai gali būti nutraukta ir pačioje sutartyje bei CK nurodytais atvejais (CK 6.217, 6.721 straipsniai).

 

1. VPĮ 90 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinti 3 (trys) alternatyvūs pagrindai, kuriems esant perkančioji organizacija gali vienašališkai nutraukti pirkimo sutartį, preliminariąją sutartį ar sutartį, kuria keičiama pirkimo sutartis ar preliminarioji sutartis.

Sąvoka vienašališkai reiškia, kad VPĮ 90 straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais sutartis gali būti nutraukta perkančiosios organizacijos sprendimu, nesikreipiant į teismą. Sąvokos gali nutraukti vartojimas reiškia, kad perkančioji organizacija atsakinga spręsti dėl VPĮ 90 straipsnio 1 dalyje nurodytų vienašališko sutarties nutraukimo pagrindų egzistavimo, ir, nustačiusi, jog egzistuoja bent vienas iš VPĮ 90 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, perkančioji organizacija neturi pasirinkimo teisės nutraukti ar nenutraukti sutartį. Taigi šis pagrindų vertinimas ir taikymas (sutarties nutraukimas) – perkančiosios organizacijos pareiga. Pavyzdžiui, nustatymas, kad tiekėjas turėjo būti pašalintas iš pirkimo procedūrų dėl VPĮ 46 straipsnio 1 dalyje nurodytų pašalinimo pagrindų egzistavimo, bet tai neatlikta iš karto, reiškia, kad buvo sudarytas niekinis sandoris^[4]. Be to, viešųjų pirkimų teisiniai santykiai yra ypatingi, siejami su viešuoju interesu. Viešojo pirkimo sutarčių sudarymui yra nustatytos specialiosios normos (VPĮ). Atitinkamai viešųjų pirkimų sutarčių nutraukimas taip pat nėra ir negali būti laikomas priklausomu išimtinai nuo perkančiosios organizacijos diskrecijos.

1) Pagal VPĮ 90 straipsnio 1 dalies 1 punktą perkančioji organizacija gali vienašališkai nutraukti sutartį, kuria keičiama pirkimo sutartis ar preliminarioji sutartis, jeigu pirkimo sutartis ar preliminarioji sutartis buvo pakeista pažeidžiant VPĮ 89 straipsnio reikalavimus (detaliau apie pirkimo sutarties ar preliminariosios sutarties keitimą jų galiojimo laikotarpiu žiūrėti VPĮ 89 straipsnio komentarą).

Nei VPĮ 90 straipsnyje, nei kitose VPĮ nuostatose (o taip pat ir Direktyvos 2014/24/ES 73 straipsnyje) nėra reglamentuojama, ar nurodyta nuostata turėtų būti taikoma tuo atveju, kai pirkimo sutarties ar preliminariosios sutarties pakeitimo neteisėtumas yra konstatuojamas atitinkamos priežiūros institucijos ar teismo, ar išimtinai pačios perkančiosios organizacijos.

Tačiau VPĮ 90 straipsnio 1 dalies 1 punktą sistemiškai aiškinant ir taikant su VPĮ 95 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 2 dalies 9 punkto nuostatomis, darytina išvada, kad VPĮ 90 straipsnio 1 dalies 1 punktas turėtų būti taikomas būtent tuo atveju, kai VPT nustato, kad viešojo pirkimo sutartis ar preliminarioji sutartis buvo pakeista nesilaikant VPĮ 89 straipsnio reikalavimų. Tokiu atveju perkančiajai organizacijai neginčijant nurodyto VPT sprendimo, perkančioji organizacija vienašališkai, nesikreipdama į teismą, turėtų nutraukti sutartį (susitarimą), kuria neteisėtai, nesilaikant VPĮ 89 straipsnio reikalavimų buvo pakeista viešojo pirkimo sutartis ar preliminarioji sutartis, ir sutarties vykdymą tęsti pagal pirmines sutarties nuostatas.

Būtent tokį aiškinimą pagrindžia ir tai, kad priešingas vertinimas lemtų perkančiosios organizacijos, pažeidusios VPĮ 89 straipsnio reikalavimus, teisę savo pačios pažeidimą (neteisėtą elgesį) panaudoti prieš tiekėją ir būtų nesuderinamas nei su sąžiningumo, nei su gero administravimo principais^[5], nei su interesų konfliktų vengimo įgyvendinimu^[6].

Taigi, VPĮ 90 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymo atveju sąvoka gali nutraukti reiškia perkančiosios organizacijos galimybę vienašališkai, nesikreipiant į teismą nutraukti sutartį, kuria (1) neteisėtai buvo pakeista viešojo pirkimo sutartis ar preliminarioji sutartis, (2) nurodyto pakeitimo neteisėtumas buvo konstatuotas VPT (ar kitos priežiūros funkcijas atliekančios institucijos) sprendimu^[7], (3) perkančioji organizacija neginčija ir nekvestionuoja VPT (ar kitos priežiūros funkcijas atliekančios institucijos) sprendimo. Kitaip tariant, VPĮ 90 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymo atveju perkančiosios organizacijos diskrecija reiškia ne perkančiosios organizacijos pasirinkimą nutraukti ar nenutraukti sutartį, kuria neteisėtai buvo pakeista pirkimo sutartis ar preliminarioji sutartis, bet perkančiosios organizacijos pareigos nutraukti tokią sutartį įgyvendinimo būdą (sutartis gali būti nutraukta vienašališkai, nesikreipiant į teismą).

Svarbu pažymėti, kad ne kiekvienas neteisėtas pakeitimas turėtų lemti viso pakeičiančio sandorio, o ne tik konkrečios jo nuostatos, negaliojimą. Pagal CK 1.96 straipsnį sandorio dalies negaliojimas nedaro negaliojančių kitų jo dalių, jeigu galima daryti prielaidą, kad sandoris būtų buvęs sudarytas ir neįtraukiant negaliojančios dalies. Taigi, kiekvienu atveju turėtų būti įvertinama, ar neteisėtas sutarties pakeitimas lemia viso pakeičiančiojo sandorio, ar tik atskiros jo dalies (normos) nutraukimą.

2) Pagal VPĮ 90 straipsnio 1 dalies 2 punktą perkančioji organizacija gali vienašališkai nutraukti pirkimo sutartį, preliminariąją sutartį ar sutartį, kuria keičiama pirkimo sutartis ar preliminarioji sutartis, jeigu paaiškėja, kad tiekėjas, su kuriuo sudaryta pirkimo sutartis ar preliminarioji sutartis, turėjo būti pašalintas iš pirkimo procedūros pagal VPĮ 46 straipsnio 1 dalį (detaliau dėl VPĮ 46 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų pašalinimo pagrindų žiūrėti VPĮ 46 straipsnio 1 dalies komentarą).

Pagal bendrąją taisyklę perkančioji organizacija tiekėjo pašalinimo pagrindų nebuvimą patikrina vertindama tiekėjo pateiktą EBVPD (detaliau žiūrėti VPĮ 50 straipsnio komentarą). Tačiau, remiantis VPĮ 46 straipsnio 7 dalimi, perkančioji organizacija tiekėją gali pašalinti iš pirkimo procedūros ir po EBVPD įvertinimo, jei perkančiajai organizacijai paaiškėja, kad tiekėjas atitinka bent vieną pirkimo dokumentuose įtvirtintą pašalinimo pagrindą. Kitaip tariant, perkančioji organizacija bet kuriame pirkimo procedūros etape iki viešo pirkimo pabaigos gali pašalinti tiekėją iš pirkimo procedūros, jei paaiškėja aplinkybės, susijusios su tiekėjo atitiktimi pirkimo dokumentuose įtvirtintiems pašalinimo pagrindams.

Atitinkamai VPĮ 90 straipsnio 1 dalies 2 punkte yra įtvirtintas tiekėjo pašalinimas iš viešųjų pirkimų teisinių santykių ir po sutarties sudarymo, t. y. jau pasibaigus viešųjų pirkimų procedūroms. Kitaip tariant, VPĮ 90 straipsnio 1 dalies 2 punkte yra įtvirtintas pavėluotas VPĮ 46 straipsnio 1 dalies pašalinimo pagrindų taikymas, tokiu būdu užtikrinant perkančiosios organizacijos pasitaisymo galimybę.

Taigi, tuo atveju, jeigu, sudarius ir vykdant viešojo pirkimo sutartį, preliminariąją sutartį ar sutartį, kuria keičiama pirkimo sutartis ar preliminarioji sutartis, perkančiajai organizacijai paaiškėja, kad tiekėjas, su kuriuo sudaryta sutartis, turėjo būti pašalintas iš pirkimo procedūrų, sudaryta sutartis turėtų būti nutraukta. Priešingas vertinimas būtų nesuderinamas su tiekėjų lygiateisiškumo principu tuo aspektu, kad tiekėjas, kuris realiai neturėjo teisės sudaryti pirkimo sutarties ar preliminariosios sutarties, negali gauti naudos iš sutarties tik dėl to, kad sutartis per klaidą vis dėlto buvo sudaryta^[8].

Kadangi VPĮ 90 straipsnio 1 dalies 2 punkte nėra detalizuota, ką konkrečiai reiškia sąvoka paaiškėjo, atsižvelgiant į VPĮ 90 straipsnio 1 dalies 2 punkto esmę ir sąveiką su viešųjų pirkimų principais, vertintina, kad sąvoka paaiškėjo aiškintina ir taikytina plačiai. Tai yra tam, kad galėtų būti taikomas VPĮ 90 straipsnio 1 dalies 2 punktas, nėra būtina, kad tiekėjo pašalinimo pagrindų, nurodytų VPĮ 46 straipsnio 1 dalyje, egzistavimas būtų nustatytas (konstatuotas) VPT (ar kitos priežiūros funkcijas atliekančios institucijos) ar teismo sprendimu, tam pakanka pačios perkančiosios organizacijos sužinojimo ir pagrįsto aplinkybių įvertinimo.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tuo atveju, jeigu paaiškėja, jog tiekėjas, su kuriuo sudaryta pirkimo sutartis ar preliminarioji sutartis, turėjo būti pašalintas iš pirkimo procedūros pagal VPĮ 46 straipsnio 1 dalį, tačiau perkančioji organizacija nepriima sprendimo (vengia priimti sprendimą) dėl sutarties nutraukimo, VPĮ 90 straipsnio 1 dalies 2 punktas turėtų būti aiškinamas ir taikomas sistemiškai su VPĮ 101 straipsnio 1 dalimi, įtvirtinančia tiekėjų, manančių, kad perkančioji organizacija nesilaikė VPĮ reikalavimų, teisę kreiptis į teismą, bei su VPĮ 102 straipsnio 1 dalimi, įtvirtinančia tokios teisės įgyvendinimo terminus. Taigi, suinteresuoti tiekėjai, paaiškėjus nurodytoms aplinkybėms, galėtų ginčyti perkančiosios organizacijos veiksmų (sutarties sudarymo ir jos nenutraukimo) teisėtumą, įskaitant, bet neapsiribojant, remdamiesi VPĮ 90 straipsnio 1 dalies 2 punktu.

3) Pagal VPĮ 90 straipsnio 1 dalies 3 punktą perkančioji organizacija gali vienašališkai nutraukti pirkimo sutartį, preliminariąją sutartį ar sutartį, kuria keičiama pirkimo sutartis ar preliminarioji sutartis, jeigu ESTT procese pagal SESV 258 straipsnį pripažino, kad su tiekėju neturėjo būti sudaryta pirkimo sutartis ar preliminarioji sutartis dėl to, kad atitinkama valstybė narė neįvykdė savo įsipareigojimų pagal ES steigiamąsias sutartis ir Direktyvą 2014/24/ES.

SESV 258 straipsnyje nurodyta, kad, jei EK mano, jog kuri nors valstybė narė neįvykdė kokios nors pareigos pagal ES steigiamąsias sutartis, ji šiuo reikalu pareiškia pagrįstą nuomonę, iš pradžių suteikusi atitinkamai valstybei narei galimybę išdėstyti savo pastabas. Jei atitinkama valstybė narė per EK nustatytą laiką neatsižvelgia į tą nuomonę, EK gali perduoti šį reikalą svarstyti ESTT.

Taigi, ESTT pripažinus, kad valstybė narė pažeidė įsipareigojimus pagal ES steigiamąsias sutartis ir (ar) Direktyvą 2014/24/ES, viešojo pirkimo sutartis, sudaryta pagal neteisėta pripažintą procedūrą, nepriklausomai nuo nacionalinio teisinio reguliavimo, negali būti laikoma sudaryta teisėtai ir turi būti nutraukta. Pabrėžtina, kad nurodyto vertinimo taip pat nepaneigia teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principai, pacta sunt servanda (sutarčių reikia laikytis) principas^[9].

 

2. VPĮ 90 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta pirkimo sutarties, preliminariosios sutarties, ar sutarties, kuria keičiama pirkimo sutartis ar preliminarioji sutartis, nutraukimo VPĮ 90 straipsnio 1 dalyje nurodytais pagrindais tvarka.

Pagal VPĮ 90 straipsnio 2 dalies 1 punktą perkančioji organizacija apie sutarties nutraukimą privalo iš anksto pranešti tiekėjui per sutartyje nustatytą terminą, o jeigu sutartyje toks terminas nenustatytas, – prieš 30 (trisdešimt) dienų.

Sąvokos privalo vartojimas reiškia perkančiosios organizacijos pareigą laikytis VPĮ 90 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos vienašališko sutarties nutraukimo tvarkos, įskaitant, įspėjimo apie vienašališką sutarties nutraukimą terminų. Tačiau nurodytos tvarkos pažeidimas nelemia sutarties nutraukimo, kaip tokio, neteisėtumo. Vis dėlto perkančioji organizacija, planuodama nutraukti sutartį, turėtų bendradarbiauti su tiekėju, pavyzdžiui, prašydama paaiškinti naujai paaiškėjusias aplinkybes, o ne iš karto priimti sprendimą vienašališkai nutraukti sutartį.

Sąvokos iš anksto vartojimas reiškia, kad egzistuojant VPĮ 90 straipsnio 1 dalies 1-3 punktuose nurodytam sutarties nutraukimo pagrindui, perkančioji organizacija, prieš vienašališkai nutraukdama sutartį, turi pareigą apie tai įspėti tiekėją. Toks išankstinis pranešimas leidžia sutarties vykdytojui iš anksto sužinoti kitos šalies poziciją ir išvengti papildomų nuostolių, kurių gali atsirasti dėl to, kad nėra aišku, ar bus reikalaujama įvykdyti sutartį^[10].

Pranešimas kitai šaliai apie sutarties nutraukimą turi būti aiškus, konkretus, jame turi būti nurodytas sutarties nutraukimo pagrindas, sutarties nutraukimo data, jis turi būti tinkamai įteiktas kitai šaliai^[11]. Tačiau kasacinio teismo yra išaiškinta, kad pats pranešimas apie būsimą vienašalį sutarties nutraukimą nesukuria kokių nors teisinių padarinių, tai yra tik būtinoji vienašališko sutarties nutraukimo procedūrinė dalis^[12]. Pats pranešimas apie būsimą vienašalį sutarties nutraukimą negali būti ginčo objektu, t. y. šalis, nesutinkanti su vienašaliu sutarties nutraukimu, gali ginčyti, kad nėra teisinio pagrindo tokiam sutarties nutraukimui, kad ji buvo įspėta netinkamai, nesuprato pranešimo turinio ir pan., tačiau pats pranešimas savaime yra tik vienašališko sutarties nutraukimo būtinoji procedūrinė dalis. Pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje yra akcentuojamas pranešimo apie vienašalį sutarties nutraukimą teisėtumas, t. y. kad turi būti pranešta laikantis nustatytos tvarkos, tačiau tai nereiškia, kad pats pranešimas apie būsimą vienašalį sutarties nutraukimą sukuria kokius nors konkrečius teisinius padarinius.

Įstatyme nenustatyta tokio pranešimo forma, todėl šalys gali pačios aptarti dėl jos, o jeigu sutartyje neaptarta, – pranešimu laikytina bet kokia forma, kuri, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, yra protinga ir priimtina^[13]. Vis dėlto perkančiosios organizacijos, siekdamos maksimalaus aiškumo ir tikslumo bei potencialių ginčų išvengimo, pranešime apie būsimą vienašališką sutarties nutraukimą turėtų nurodyti, kad tiekėjas, nesutikdamas su sutarties nutraukimu, gali ginčyti tokį perkančiosios organizacijos sprendimą, o ieškinio pateikimo terminas skaičiuotinas ne nuo pranešimo gavo dienos, bet nuo pranešime nurodytos sutarties nutraukimo datos (VPĮ 102 straipsnio 4 dalis). Taip pat, siekiant maksimalaus aiškumo, pranešime dėl vienašališko sutarties nutraukimo perkančiosios organizacijos turėtų nurodyti, ar, suėjus pranešime nurodytam terminui, tiekėjas bus ar nebus atskiru raštu informuotas, kad pirkimo sutartis yra nutraukta (pabrėžtina, kad toks atskiras pranešimas pagal VPĮ 90 straipsnį nėra privalomas (būtinas).

Perkančioji organizacija pirkimo sutartyje, preliminariojoje sutartyje ar sutartyje, kuria keičiama pirkimo sutartis ar preliminarioji sutartis, turi teisę įtvirtinti konkretų pranešimo apie vienašališką sutarties nutraukimą terminą. Nei VPĮ 90 straipsnio 2 dalies 1 punkte, nei kitose VPĮ nuostatose nereglamentuojama, koks konkrečiai įspėjimo apie sutarties nutraukimą terminas turėtų ir galėtų būti nurodomas sutartyje. Tačiau, atsižvelgiant į tokio pranešimo tikslą ir svarbą, nurodytas terminas turėtų būti protingas ir pakankamas tam, kad būtų išvengta papildomų šalių nuostolių. Pagal įstatymą, protingu ir pakankamu terminu laikomas būtent 30 (trisdešimties) dienų terminas. Taigi, nors įstatyme neįtvirtintas draudimas sutartyje nurodyti ir trumpesnį įspėjimo terminą, perkančiosios organizacijos neturėtų tuo piktnaudžiauti. Tuo tarpu, jeigu sutartyje nėra nurodytas konkretus pranešimo apie sutarties nutraukimą terminas, perkančioji organizacija privalo vadovautis VPĮ 90 straipsnio 2 dalies 1 punktu ir tiekėją apie sutarties nutraukimą informuoti (įspėti) ne vėliau kaip prieš 30 (trisdešimt) dienų.

VPĮ 90 straipsnio 2 dalies 2 punkte reglamentuojami vienašališko perkančiosios organizacijos sutarties nutraukimo padariniai, nurodant, kad sutarties nutraukimas atleidžia perkančiąją organizaciją ir tiekėją nuo sutarties vykdymo. Tai reiškia, kad pagal bendrąją taisyklę, nutraukus sutartį, perkančioji organizacija netenka teisės reikalauti ją įvykdyti, o tiekėjas nebeturi pareigos ją vykdyti. Kitaip tariant, nutraukdamos sutartį, šalys atsisako nuo tolesnių savo įsipareigojimų vykdymo.

Tačiau VPĮ 90 straipsnio 2 dalies 3 punkte yra įtvirtinta nurodytos bendrosios taisyklės išimtis, pagal kurią sutarties nutraukimas neturi įtakos ginčų nagrinėjimo tvarką nustatančių sutarties sąlygų ir kitų sutarties sąlygų galiojimui, jeigu šios sąlygos pagal savo esmę lieka galioti ir po sutarties nutraukimo. VPĮ 90 straipsnio 2 dalies 3 punkte nedetalizuota ir nepaaiškinta, kokios sąlygos galėtų būti laikomos kitomis sąlygomis, kurios lieka galioti ir po sutarties nutraukimo.

Pirmiau aptarta VPĮ 90 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtinta nuostata yra analogiška (identiška) CK 6.221 straipsnio 3 dalyje įtvirtintai nuostatai. LAT, aiškindamas CK 6.221 straipsnio 3 dalies normą yra nurodęs, kad, sprendžiant dėl atitinkamos sutarties sąlygos galiojimo po sutarties nutraukimo, turi būti atsižvelgiama į sąlygų esmę. Pavyzdžiui, jeigu sutarties sąlygos susijusios su naudoti perduotu daiktu, tai šios sutarties sąlygos reikalautų, kad sutarties sąlygomis gavęs turtą ir jos galiojimo metu pagal sutarties reikalavimus naudojęs daiktą asmuo vykdytų daikto naudojimo sąlygas ir po sutarties nutraukimo tol, kol jis naudojasi daiktu, taip pat sąlygos galiotų atsiskaitymams, susijusiems su daikto naudojimu iki sugrąžinimo^[14]. Kitos sutarties sąlygos, kurios nurodomos CK 6.221 straipsnio 3 dalies nuostatoje ( analogiškai ir VPĮ 90 straipsnio 2 dalies 3 punkte), taip pat gali būti šalių pagrindinėje sutartyje įtvirtintos sąlygos dėl sutarties nutraukimo padarinių, susijusios su sutarties šalies prisiimta prievole, įsipareigojimais, perduoto turto disponavimu, nuostolių atlyginimu ir kt.^[15]

VPĮ 90 straipsnio 2 dalies 4 punkte yra reglamentuojamas restitucijos taikymas pirkimo sutarties, preliminariosios sutarties, ar sutarties, kuria keičiama pirkimo sutartis ar preliminarioji sutartis, nutraukimo atveju. VPĮ 90 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostata koreliuoja su CK 6.222 straipsnio, kuriuo reglamentuojamas restitucijos taikymo klausimas sutarties nutraukimo atveju, nuostatoms. LAT yra išaiškinęs, kad restitucija – civilinės prievolių teisės, bet ne viešųjų pirkimų teisės institutas. Sprendžiant ginčus dėl viešųjų pirkimų procedūrų teisėtumo ir jų pagrindu sudarytų sutarčių negaliojimo (o, atitinkamai ir viešojo pirkimo sutarties nutraukimo atveju), restitucija turi būti taikoma pagal CK normas^[16]. Dėl to, aiškinant ir taikant VPĮ 90 straipsnio 2 dalies 4 puntą yra aktuali teismų praktika, suformuota aiškinant ir taikant CK 6.222 straipsnio nuostatas. Pagal CK 6.222 straipsnio 1 dalyje (o atitinkamai ir VPĮ 90 straipsnio 2 dalies 4 punkte) įtvirtintą bendrąją dvišalės restitucijos taisyklę, nutraukus sutartį, šalis gali reikalauti grąžinti jai viską, ką ji yra perdavusi kitai šaliai vykdydama sutartį, jeigu ji tuo pat metu grąžina kitai šaliai visa tai, ką buvo iš pastarosios gavusi^[17]. Kai grąžinimas natūra neįmanomas ar nepriimtinas dėl sutarties dalyko pasikeitimo, atlyginama pagal to, kas buvo gauta, vertę pinigais, jeigu toks atlyginimas neprieštarauja protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijams. Tuo atveju, jeigu sutarties vykdymas yra tęstinis ir dalus, galima reikalauti grąžinti tik tai, kas buvo gauta po sutarties nutraukimo. Tęstinio vykdymo sutartis yra apibūdinama kaip sutartis, kuri vykdoma atliekant tam tikrus veiksmus, dažnai – tam tikrais periodais, arba tiesiog, kuri vykdoma keliais veiksmais per sutartyje nustatytą laikotarpį. Esant tęstinio vykdymo sutarčiai jos prievolei vykdyti reikia tam tikro laiko, t. y. prievolė padarinių sukelia tik po tam tikro laiko^[18].

Reikia atsižvelgti ir į tai, kad VPĮ 90 straipsnio 1 dalyje nurodytų sutarties nutraukimo pagrindų nustatymas iš esmės suponuoja, kad buvo sudarytas niekinis sandoris, t. y. sandoris, kuris teisine prasme neegzistuoja. Dėl to tais atvejais, kai pripažįstama niekine viešojo pirkimo sutartis, pagal kurią faktinis paslaugų teikimas ar darbų atlikimas jau yra įvykęs ir restitucija natūra yra negalima (nes prievoles pagal šią sutartį įvykdė tik tiekėjas), atlyginimo dydis už suteiktas paslaugas ar atliktus darbus negali būti nustatomas pagal negaliojančios sutarties sąlygas, o perkančiosios organizacijos nepagrįsto sutaupymo vertė apskaičiuotina pagal analogiško sandorio vertės kriterijų (ar kitus teisingo atlyginimo metodus). Jei analogiškų viešojo pirkimo sutarčių, sudarytų panašiu kaip pripažinto negaliojančio sandorio sudarymo metu, kainos (įkainių) teismas negalėtų nustatyti, jis galėtų vertinti sandorių, sudarytų panašiu metu tarp privatinės teisės reguliuojamų teisės subjektų (t. y. būtų galima vertinti ne viešojo pirkimo sutarčių, o kitų sandorių), vertę. Teisingo atlyginimo nustatymui taip pat gali būti taikomi ir kiti metodai (pvz., paskirta teismo ekspertizė) ^[19].

Bet kokiu atveju, restitucija neturi įtakos sąžiningų trečiųjų asmenų teisėms ir pareigoms. Taip pat svarbu pažymėti, kad restitucijos taikymas ar netaikymas neapriboja nukentėjusios šalies teisės naudotis ir kitomis suderinamomis civilinių teisių gynimo priemonėmis, pavyzdžiui, nuostolių atlyginimu^[20].

Taip pat svarbu pažymėti, kad, nors VPĮ 90 straipsnio 2 dalyje tai tiesiogiai nereglamentuojama, sutarties šalis, patyrusi nuostolių dėl vienašališko sutarties nutraukimo (kai toks nutraukimas pripažįstamas neteisėtu), turi teisę į jų atlyginimą. Kadangi VPĮ tiesiogiai nereglamentuojamiems santykiams subsidiariai taikytinos kitų teisės aktų nuostatos, nuostolių atlyginimo klausimas turėtų būti sprendžiamas remiantis bendra CK nustatyta tvarka (įskaitant, bet neapsiribojant, CK 6.249, 6.256 straipsniai).

 

3. VPĮ 90 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta kitų nei nurodyti VPĮ 90 straipsnio 1 dalyje, viešojo pirkimo sutarties, preliminariosios sutarties ar sutarties, kuria keičiama pirkimo sutartis ar preliminarioji sutartis, nutraukimo atvejų egzistavimo galimybė. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad VPĮ 90 straipsnio 1 dalyje nurodyti atvejai siejami su perkančiosios organizacijos pareiga nutraukti sutartį, tuo tarpu VPĮ 90 straipsnio 3 dalis susijusi tiek su perkančiosios organizacijos, tiek su tiekėjo teise nutraukti sudarytą ir vykdomą sutartį.

Pagal VPĮ 90 straipsnio 3 dalį pirkimo sutartis, preliminarioji sutartis ar sutartis, kuria keičiama pirkimo sutartis ar preliminarioji sutartis, gali būti nutraukta sutartyje bei CK nurodytais atvejais ir tvarka. Tai reiškia, kad VPĮ 90 straipsnio 1 dalis yra specialioji teisės norma, kurioje yra įtvirtinti specialūs viešųjų pirkimų sutarčių nutraukimo atvejai, tuo tarpu VPĮ 90 straipsnio 3 dalis nukreipia į CK 6.217 straipsnio 1 dalį ir 5 dalį, kuriose įtvirtinti bendrieji vienašališko sutarties nutraukimo pagrindai bei CK 6.721 straipsnį, kuriame reglamentuojamas vienašalis paslaugų sutarties nutraukimas. Tačiau nurodytas specialusis teisinis reguliavimas viešojo pirkimo būdu sudarytoms paslaugų teikimo sutartims gali būti taikomas tik tokiu atveju, jeigu perkančiosios organizacijos viešojo pirkimo sutartyje aiškiai ir tiksliai nurodys, jog viešojo pirkimo sutartis galės būti nutraukiama ir CK nurodytais atvejais. Kitaip tariant, nepaisant to, jog CK 6.217 bei 6.721 straipsniai yra įstatyminiai vienašalio sutarties nutraukimo pagrindai ir privačiuose teisiniuose santykiuose šalys turi neribotą teisę nutraukti sutartį vadovaudamosi nurodytais CK straipsniais, sisteminis VPĮ 90 straipsnio 3 dalies bei VPĮ 87 straipsnio 1 dalies 9 punkto aiškinimas ir taikymas suponuoja išvadą, kad viešojo pirkimo sutartyje turi būti aiškiai apibrėžti sutarties nutraukimo atvejai, įskaitant, bet neapsiribojant, nurodyta, kad sutartis gali būti nutraukta CK nustatytais atvejais. Iš esmės tokios pozicijos laikomais ir teismų praktikoje^[21].

CK 6.217 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Pagal šio straipsnio 2 dalį, nustatant, ar sutarties pažeidimas yra esminis, ar ne, turi būti atsižvelgiama į tai: 1) ar nukentėjusi šalis iš esmės negauna to, ko tikėjosi iš sutarties, išskyrus atvejus, kai kita šalis nenumatė ir negalėjo protingai numatyti tokio rezultato; 2) ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminę reikšmę; 3) ar prievolė neįvykdyta tyčia ar dėl didelio neatsargumo; 4) ar neįvykdymas duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje; 5) ar sutarties neįvykdžiusi šalis, kuri rengėsi įvykdyti ar vykdė sutartį, patirtų labai didelių nuostolių, jeigu sutartis būtų nutraukta. CK 6.217 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad vienašališkai sutartis gali būti nutraukta joje nustatytais atvejais.

Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis), todėl vienašalis sutarties nutraukimas galimas tik toje sutartyje ar įstatyme nustatytais atvejais. Sutarties nutraukimo, esant jos neįvykdymui, įskaitant netinkamą įvykdymą ir termino praleidimą, reglamentavimas CK įtvirtina tarptautinėje sutarčių teisėje pripažįstamo favor contractus (prioriteto sutarties vykdymui) principo taikymą nacionalinėje teisėje. Šis principas reiškia, kad šalys turi siekti išsaugoti sutartį, jeigu tai tik yra įmanoma, o sutarties nutraukimą naudoti tik kaip ultima ratio (paskutinė priemonė)^[22]. Nutraukimo pagrindai turi būti realūs, jų tikrumas įrodytas, ir jie turėtų reikšti, kad sutarties tolesnis galiojimas sukeltų nukentėjusiai šaliai sutarties sudarymo metu nenumatytus turtinio ar asmeninio pobūdžio didelius praradimus. Vien tik formalus sutarties esminių nuostatų pažeidimas, jeigu neatsiranda neigiamų pasekmių (žalos) nukentėjusiai šaliai, paprastai leidžia daryti išvadą, kad esminio sutarties pažeidimo nebuvo, o nukentėjusios šalies rėmimasis tokia aplinkybe vienašališkai nutraukiant sutartį reiškia bandymą įrodyti tariamą ar apsimestinį sutarties nutraukimo pagrindą. Vienašalis sutarties nutraukimas kaip nukentėjusios šalies interesų savigynos priemonė įstatymų leidėjo yra įtvirtintas ir laikomas adekvačia reakcija į sutartį pažeidusios šalies elgesį, pasireiškusį esminiu sutarties pažeidimu^[23] .

Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad pagal CK 6.217 straipsnį sutarties pažeidimas gali būti laikomas esminiu dviem pagrindais: pirma, pažeidimas gali būti laikomas esminiu pagal įstatymą; antra, šalys gali pačios susitarti, ką jos laikys esminiu pažeidimu^[24]. Įstatyminis pažeidimo pripažinimo esminiu pagrindas yra vertybinis, vertinamasis, tuo tarpu sutartinis – daugiau formalus, diskrecinis, priklausantis nuo šalių valios. Atsižvelgiant į tai, skiriasi šių pagrindų egzistavimo įrodinėjimas ir paneigimas (nuginčijimas).

Kasacinio teismo praktikoje, sprendžiant, ar pažeidimas gali būti laikomas esminiu pagal įstatymą, išaiškinta, kad, vertinant CK 6.217 straipsnio 2 dalyje išvardytus kriterijus, darytina išvada, jog kuo didesnis atotrūkis tarp sutarties neįvykdymo ir pažadėto vykdymo, tuo didesnė tikimybė, kad sutarties neįvykdymas esant ginčui bus pripažintas esminiu; kiekvienu atveju sutarties pažeidimą pripažįstant esminiu, turi būti įvertinta, ar nukentėjusios šalies interesai dėl tokio pažeidimo buvo iš esmės suvaržyti, nes esminį sutarties pažeidimą nulemia tai, ar nukentėjusi šalis negavo didžiosios dalies to, ką pagal sutartį per visą jos terminą pagrįstai tikėjosi gauti, taip pat ar nukentėjusios šalies teisėti, pagrįsti lūkesčiai dėl numatytų sutarties vykdymo rezultatų lieka neįgyvendinti vien dėl sutartį pažeidusio kontrahento veiksmų ar dėl kitų priežasčių^[25].

Jeigu šalys susitarė, kad tam tikros sutarties sąlygos pažeidimas yra pagrindas vienašališkai nutraukti sutartį (CK 6.217 straipsnio 5 dalis), tai nebūtina, kad jos būtų susitarusios šį pažeidimą vertinti kaip esminį (CK 6.217 straipsnio 2 dalis)^[26]. Sutartyje ir įstatyme išvardytų vienašališko sutarties nutraukimo pagrindų taikymo skirtumas yra tas, kad teismas netikrina, ar sutartyje įtvirtintas sutarties nutraukimo pagrindas savo pobūdžiu atitinka CK 6.217 straipsnio 2 dalies kriterijus. Skirtingai nuo CK 6.217 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto vienašališko sutarties nutraukimo teisinio pagrindo – esminio sutarties pažeidimo, nulemto sutartį pažeidusios šalies kaltais veiksmais, CK 6.217 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas vienašališko sutarties nutraukimo pagrindas sutartyje nustatytais atvejais nebūtinai siejamas su vienos iš sutarties šalių kalte ar esminiu sutarties neįvykdymu (netinkamu vykdymu)^[27].

 

Pavyzdys

Tęstinio pobūdžio prekių tiekimo sutartyje nurodyta, kad, užsakovui užfiksavus ne mažiau kaip 3 (tris) sutartyje nurodyto prekių pristatymo termino praleidimo atvejus, bus laikoma, kad tiekėjas iš esmės pažeidė sutartį ir užsakovas turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį bei reikalauti sumokėti baudą. Nurodytu atveju, sprendžiant, ar užsakovas įgijo teisę vienašališkai nutraukti sutartį, vertinama, ar jis įrodė, kad tiekėjas padarė ne mažiau kaip 3 (tris) sutartyje nurodytus pažeidimus – ne mažiau kaip 3 (tris) kartus praleido prekių pristatymo terminą^[28].

 

Atsižvelgiant į CK 6.217 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą šalių teisę susitarti dėl konkretaus pažeidimo kvalifikavimo esminiu, praktikoje galėjo susiklostyti neproporcingų situacijų, kai viešojo pirkimo sutartį nutraukus dėl sutartyje nurodyto ir esminiu apibrėžto pažeidimo (nors ir nedidelio) bei tiekėją tuo pagrindu įtraukus į Nepatikimų tiekėjų sąrašą (detaliau žiūrėti VPĮ 91 straipsnio komentarą), tiekėjui būtų užkirstas kelias dalyvauti viešųjų pirkimų procedūrose. Tačiau nurodytų neproporcingų situacijų kilimo rizika buvo minimizuota ESTT praktikoje^[29]. ESTT nurodė, kad perkančiosios organizacijos ir konkurso laimėtojo pasitikėjimo santykių užmezgimas reiškia, kad perkančioji organizacija neturi būti automatiškai saistoma kitos perkančiosios organizacijos atlikto vertinimo per ankstesnį viešąjį pirkimą ir kiekvieną kartą turi pati įvertinti tiekėjo patikimumą (nepatikimumą). Taigi, po ESTT pateiktų išaiškinimų didėja racijos egzistuoti grynai sutartiniam vienašališko sutarties nutraukimo pagrindui (nepriklausomai nuo to, ar jis siejamas su esminiu pažeidimu, ar ne), kadangi tiekėjui visa apimtimi nėra užkertamas kelias dalyvauti kituose viešuosiuose pirkimuose.

Bet kokiu atveju, sutartyje nurodytas nutraukimo pagrindas yra sutarties sąlyga, todėl teismo vertinamas ir kontroliuojamas sutarties sąlygų teisėtumo ir sąžiningumo aspektais^[30]. Net ir sutartį vienašališkai nutraukiant, kai tai joje tiesiogiai nustatyta, paisant kontrahento teisėtų interesų, tokiu nutraukimu neturėtų būti padaroma neproporcingai didelė žala kontrahento teisėtiems interesams, lyginant su sutartį nutraukiančios šalies interesais^[31].

Svarbu pažymėti, kad nukentėjusioji šalis, delsdama pasinaudoti vienašaliu sutarties nutraukimu, savo veiksmais patvirtina, kad priims tolimesnį sutarties vykdymą. Taip ji sukuria lūkestį sutartį pažeidusiai šaliai, kad sutartis nebus nutraukta, todėl ji praranda teisę nutraukti sutartį^[32].

Sutarties šalių galimybė vienašališkai nutraukti sutartį remiantis pačioje sutartyje arba CK nurodytais atvejais, taip pat ribojama tuo, kad CK nustatyta privaloma vienašališko sutarties nutraukimo tvarka. Apie vienašališką sutarties nutraukimą privaloma iš anksto pranešti kitai šaliai per sutartyje nustatytą terminą, o jeigu toks terminas nenurodytas, – prieš trisdešimt dienų (CK 6.218 straipsnio 1 dalis).

Nurodyti teisės vienašališkai nutraukti sutartį ribojimai užtikrina sutarties pagrindu atsiradusių teisinių santykių stabilumą, teisinės padėties apibrėžtumą. Vienai iš šalių piktnaudžiaujant vienašalio nutraukimo teise, kita turi teisę teisme reikalauti pripažinti tokius veiksmus neteisėtais ir atlyginti nuostolius; tokiu atveju teismas įvertina, ar sutartis nutraukta pagrįstai ir teisėtai bei apgina sąžiningos šalies interesus. Taigi sutartį vienašališkai nutraukianti šalis prisiima riziką dėl vienašalio sutarties nutraukimo neteisėtumo ir dėl to jai tenkančių nepalankių padarinių^[33]

Kaip jau nurodyta, be nurodytų bendrųjų CK 6.217 straipsnyje įtvirtintų vienašališko sutarties nutraukimo pagrindų ir taisyklių, CK 6.721 straipsnyje yra įtvirtintos specialiosios vienašališko būtent paslaugų sutarčių nutraukimo taisyklės.

Pagal CK 6.721 straipsnio 1 dalį klientas turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį, nepaisydamas to, kad paslaugų teikėjas jau pradėjo ją vykdyti. Klientas, siekdamas sutartį nutraukti CK 6.721 straipsnio 1 dalies pagrindu, neprivalo remtis paslaugų teikėjo kalte šiam netinkamai vykdant ar nevykdant sutarties, toks nutraukimas galimas nesant paslaugų teikėjo kaltės. Pagal CK 6.721 straipsnio 1 dalį klientas gali pats nuspręsti, kada atsisakyti jam teikiamų paslaugų ir nutraukti sutartį. Ši paslaugų gavėjo teisė yra besąlyginė, ji negali būti siejama su tam tikrų aplinkybių nustatymu (pvz., paslaugos teikėjo veiksmai, teisinis ar ekonominis kliento pasirinkimo nutraukti sutartį pagrįstumas ir pan.) ir nepriklauso nuo to, ar paslaugos gavėjas yra fizinis, ar juridinis asmuo^[34].

Nors pagal bendrąją taisyklę klientas turi teisę nutraukti paslaugų sutartį, vadovaudamasis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, nepaisydamas to, ar tokia jo teisė yra įtvirtinta sutartyje, tačiau, kaip jau nurodyta, aptariamas specialusis CK 6.271 straipsnio teisinis reguliavimas (kaip ir bendrosios CK 6.217 straipsnio vienašališko sutarties nutraukimo taisyklės) viešojo pirkimo būdu sudarytoms paslaugų teikimo sutartims gali būti taikomas tik tokiu atveju, jeigu tai nurodyta sutartyje (VPĮ 87 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

Taigi, priklausomai nuo to, kaip perkančioji organizacija suformuluoja konkretaus viešojo paslaugų pirkimo dokumentų nuostatas, t. y., nustato sutarties nutraukimo galimybę CK 6.271 straipsnio pagrindu arba nurodo, kad sutarties nutraukimas vykdomas CK nustatyta tvarka ar ne, gali susiklostyti dvi iš esmės skirtingos situacijos dėl perkančiosios organizacijos teisės vienašališkai nutraukti viešojo paslaugų pirkimo sutartį įgyvendinimo. Pirma, perkančiajai organizacijai viešojo pirkimo dokumentuose įtvirtinus nuostatą (viešojo pirkimo sutartyje numačius), kad perkančioji organizacija turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį CK 6.271 straipsnio pagrindu (arba nurodžius bendrą nuostatą, kad sutarties nutraukimas vykdomas CK nustatyta tvarka), perkančioji organizacija turės teisę bet kuriuo sutarties vykdymo momentu vienašališkai nutraukti viešojo paslaugų pirkimo sutartį, nedetalizuodama ir neįrodinėdama nei teisinio, nei ekonominio tokio savo sprendimo priežasčių. Antra, perkančiajai organizacijai sutartyje nenurodžius sutarties nutraukimo galimybės CK 6.271 straipsnio pagrindu (taip pat nenurodžius bendros nuostatos, kad sutarties nutraukimas vykdomas CK nustatyta tvarka), perkančioji organizacija vienašališkai sutartį galės nutraukti remdamasi tik sutartyje nurodytais sutarties nutraukimo pagrindais (jeigu tokie bus nurodyti).

Pavyzdžiui, atsižvelgiant į viešųjų pirkimų tikslą sudaryti pirkimo sutartį, leidžiančią įsigyti perkančiajai organizacijai (atlikti pirkimą įgaliojusiai perkančiajai organizacijai) ar tretiesiems asmenims reikalingų prekių, paslaugų ar darbų, racionaliai naudojant tam skirtas lėšas, viešojo pirkimo sutartyje gali būti įtvirtinta nuostata, kad viešojo pirkimo sutartis, nepriklausomai nuo tiekėjo veiksmų ir (ar) kaltės, gali būti nutraukiama tuo atveju, kai viešojo pirkimo objektas – paslaugos – perkančiajai organizacijai tampa nebereikalingas. Tačiau, siekiant pasinaudoti tokia sutartine nuostata, leidžiančia vienašališkai nutraukti viešojo pirkimo sutartį, labai svarbu, kad perkančiajai organizacijai nebereikėtų ne konkretaus tiekėjo, su kuriuo sudaryta sutartis, paslaugų, bet nebereikėtų konkrečių paslaugų apskritai. Priešingas sutartinės nuostatos dėl vienašališko sutarties nutraukimo, pasikeitus perkančiosios organizacijos poreikiams, aiškinimas ir leidimas perkančiajai organizacijai nutraukti viešojo pirkimo sutartį, sudarytą su konkrečiu tiekėju, dėl to, kad būtent konkretaus tiekėjo teikiamos paslaugos (o ne paslaugos apskritai) tapo nebereikalingos perkančiajai organizacijai, galėtų lemti tai, jog perkančioji organizacija galėtų vykdyti viešuosius pirkimus dėl to paties objekto tol, kol laimėtoju būtų išrinktas konkretus perkančiosios organizacijos pageidaujamas subjektas. O toks sutartinės nuostatos aiškinimas būtų nesuderinamas nei su viešųjų pirkimų principais, nei su viešųjų pirkimų tikslu (VPĮ 17 straipsnis)^[35].

Nurodyti skirtingų situacijų pavyzdžiai patvirtina, kad perkančiosios organizacijos, siekdamos užsitikrinti, kad viešojo paslaugų pirkimo sutartis, sudaryta dėl mokymų, audito ir panašių paslaugų, nepatiriant didelių sunkumų, bet kuriuo jos vykdymo momentu galės būti nutraukta, pavyzdžiui, dėl pasikeitusių perkančiosios organizacijos poreikių, viešojo pirkimo dokumentuose kaip sutarties nutraukimo pagrindą turėtų nustatyti (ir) CK 6.721 straipsnio 1 dalį.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, nors VPĮ 90 straipsnis yra skirtas vienašališko sutarties nutraukimo reguliavimui, tai savaime neriboja galimybės viešojo pirkimo sutartyje, preliminariojoje sutartyje ar sutartyje, kuria keičiama pirkimo sutartis ar preliminarioji sutartis, įtvirtinti nuostata, kad sutartis gali būti nutraukta bendru šalių sutarimu ir tam, priešingai nei vienašališko sutarties nutraukimo atveju, nėra būtinas sutarties sąlygų pažeidimas. Vis dėlto sutarties nutraukimas šalių tarpusavio susitarimu negali prieštarauti privalomoms įstatymų normoms, viešajai tvarkai ar gerai moralei.

---

 

 

---