–

Stadt Euskirchen, atstovaujamo Rechtsanwälte S. Schaefer ir J. Manka,

–

Rhenus Veniro GmbH & Co. KG, atstovaujamos Rechtsanwalt C. Antweiler,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos W. Mölls, P. Ondrůšek ir J. Hottiaux,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2007 m. spalio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1370/2007 dėl keleivinio geležinkelių ir kelių transporto viešųjų paslaugų ir panaikinančio Tarybos reglamentus (EEB) Nr. 1191/69 ir (EEB) Nr. 1107/70 (OL L 315, 2007, p. 1) 5 straipsnio išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Stadt Euskirchen (Oiskircheno miestas, Vokietija) ir Rhenus Veniro GmbH & Co. KG (toliau – Rhenus Veniro) ginčą dėl ketinimo tiesiogiai sudaryti sutartį dėl viešųjų keleivinio transporto autobusais ir kitomis transporto priemonėmis paslaugų teikimo.

3

Reglamento Nr. 1370/2007 2 straipsnis „Sąvokų apibrėžimai“ išdėstytas taip:

„Šiame reglamente:

<…>

<…>

<…>“

4

Šio reglamento 4 straipsnio 7 dalyje nurodyta:

„Konkurso dokumentai ir viešųjų paslaugų sutartys turi būti skaidrūs, kad būtų aišku, ar, ir, jei taip, kokia apimtimi gali būti sudaromos sutartinių įsipareigojimų perdavimo tretiesiems asmenims sutartys. Jei sutartiniai įsipareigojimai perduodami tretiesiems asmenims, operatorius, kuriam pagal šio reglamento taisykles yra patikėta valdyti ir teikti viešąsias keleivinio transporto paslaugas, privalo pats teikti didelę viešųjų keleivinio transporto paslaugų dalį. <…>“

5

Minėto reglamento 5 straipsnyje „Viešųjų paslaugų sutarčių sudarymas“ numatyta:

„1.   Viešųjų paslaugų sutartys sudaromos pagal šiame reglamente nustatytas taisykles. Tačiau paslaugų sutartys ir viešųjų paslaugų sutartys, kaip apibrėžta [2004 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje] 2004/17/EB [dėl subjektų, vykdančių veiklą vandens, energetikos, transporto ir pašto paslaugų sektoriuose, vykdomų pirkimų tvarkos derinimo (OL L 134, 2004, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 7 t., p. 19)] ar [2004 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje] 2004/18/EB [dėl viešojo darbų, prekių ir paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo (OL L 134, 2004, p. 114; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 7 t., p. 132)], dėl keleivinio transporto autobusais ar tramvajais paslaugų teikimo sudaromos laikantis tose direktyvose nustatytų procedūrų, jei tokios sutartys nėra paslaugų koncesijos sutartys, kaip apibrėžta tose direktyvose. Tais atvejais, kai sutartys turi būti sudaromos laikantis direktyvų [2004/17] ar [2004/18], šio straipsnio 2–6 dalių nuostatos netaikomos.

2.   Išskyrus jei tai būtų draudžiama pagal nacionalinę teisę, vietos kompetentinga institucija – ar tai būtų integruotas keleivinio transporto viešąsias paslaugas teikianti atskira institucija, ar institucijų grupė – gali nuspręsti keleivinio transporto viešąsias paslaugas teikti pati arba tiesiogiai sudaryti viešųjų paslaugų sutartis su teisiškai atskiru subjektu, kurį vietos kompetentinga institucija, o institucijų grupės atveju – bent viena vietos kompetentinga institucija, kontroliuoja panašiai, kaip ji kontroliuoja savo padalinius. Kai vietos kompetentinga institucija priima tokį sprendimą, laikomasi toliau nurodytos tvarkos:

<…>

<…>

3.   Bet kuri kompetentinga institucija, kuri kreipiasi į kitą trečiąją šalį, kuri nėra vidaus operatorius, viešųjų paslaugų sutartis sudaro konkurso tvarka <…>

<…>“

6

To paties reglamento 7 straipsnio „Paskelbimas“ 2 dalyje nurodyta:

„Kiekviena kompetentinga institucija imasi būtinų priemonių, kad likus ne mažiau kaip vieneriems [vieniems] metams iki konkurso paskelbimo arba tiesioginio sutarties sudarymo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje būtų paskelbti bent šie duomenys:

<…>“

7

2014 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2014/23/ES dėl koncesijos sutarčių suteikimo (OL L 94, 2014, p. 1) įsigaliojo 2014 m. balandžio 17 d.; valstybės narės šios direktyvos nuostatas turėjo perkelti į nacionalinę teisę iki 2016 m. balandžio 18 d.

8

Šios direktyvos 5 straipsnyje „Terminų apibrėžtys“ nurodyta:

„Šioje direktyvoje vartojamų terminų apibrėžtys:

<…>“

9

2014 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/24/ES dėl viešųjų pirkimų, kuria panaikinama Direktyva 2004/18/EB (OL L 94, 2014, p. 65), 12 straipsnyje „Viešosios sutartys tarp viešojo sektoriaus subjektų“ nurodyta:

„1.   Ši direktyva netaikoma viešosioms sutartims, kurias perkančioji organizacija skiria privačiosios ar viešosios teisės reglamentuojamam juridiniam asmeniui, kai įvykdomos visos šios sąlygos:

Perkančioji organizacija laikoma kontroliuojančiąja juridinį asmenį panašiai kaip ir savo skyrius pagal pirmos pastraipos a punktą, kai ji daro lemiamą įtaką kontroliuojamojo juridinio asmens strateginiams tikslams ir reikšmingiems sprendimams. Tokią kontrolę gali vykdyti ir kitas juridinis asmuo, kurį patį tokiu pačiu būdu kontroliuoja perkančioji organizacija.

2.   1 dalis taikoma ir tuo atveju, kai kontroliuojamasis juridinis asmuo, kuris yra perkančioji organizacija, skiria sutartį savo kontroliuojančiajai perkančiajai organizacijai arba kitam tos pačios perkančiosios organizacijos kontroliuojamajam juridiniam asmeniui su sąlyga, kad juridiniame asmenyje, kuriam skiriama viešoji sutartis, nėra tiesioginio privataus kapitalo dalyvavimo, išskyrus atvejus, kai kontrolės ir teisės blokuoti nesuteikiantis privataus kapitalo dalyvavimas yra reikalaujamas pagal nacionalinės teisės aktų nuostatas laikantis Sutarčių ir jis nesuteikia lemiamos įtakos kontroliuojamojo juridinio asmens sprendimams.

3.   Vis dėlto perkančioji organizacija, nekontroliuojanti privačiosios ar viešosios teisės reglamentuojamo juridinio asmens taip, kaip apibrėžta 1 dalyje, gali skirti tam juridiniam asmeniui viešąją sutartį netaikydama šios direktyvos, kai įvykdomos visos šios sąlygos:

Taikant pirmos pastraipos a punktą perkančiosios organizacijos vykdo bendrą juridinio asmens kontrolę, kai įvykdomos visos šios sąlygos:

4.   Ši direktyva netaikoma išimtinai dviejų ar daugiau perkančiųjų organizacijų sudarytai sutarčiai, kai įvykdomos visos šios sąlygos:

5.   Nustatant procentinę 1 dalies pirmos pastraipos b punkte, 3 dalies pirmos pastraipos b punkte ir 4 dalies c punkte nurodytos veiklos dalį, atsižvelgiama į trejų metų iki sutarties skyrimo duomenis apie vidutinę bendrąją apyvartą arba atitinkamą alternatyvų veikla grindžiamą rodiklį, kaip antai atitinkamo juridinio asmens ar perkančiosios organizacijos sąnaudas, susijusias su paslaugomis, prekėmis ir darbais.

Kai dėl atitinkamo juridinio asmens ar perkančiosios organizacijos įsteigimo ar veiklos pradžios datos arba kai dėl jo veiklos reorganizavimo duomenų apie trejų ankstesnių metų apyvartą arba alternatyvų veikla grindžiamą rodiklį, pavyzdžiui, sąnaudas, nėra arba jie nebeaktualūs, pakanka įrodyti, visų pirma remiantis verslo planais, kad veiklos matavimas yra patikimas.“

10

2014 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/25/ES dėl subjektų, vykdančių veiklą vandens, energetikos, transporto ir pašto paslaugų sektoriuose, vykdomų pirkimų, kuria panaikinama Direktyva 2004/17/EB (OL L 94, 2014, p. 243), 11 straipsnyje „Transporto paslaugos“ nurodyta:

„Ši direktyva taikoma veiklos rūšims, susijusioms su tinklų, kuriais teikiama paslauga visuomenei vežimo geležinkeliais, automatinėmis sistemomis, tramvajais, troleibusais, autobusais arba lynų kelio transportu srityje, suteikimu arba eksploatavimu.

Transporto paslaugų srityje laikoma, kad tinklas egzistuoja, kai paslauga yra teikiama laikantis valstybės narės kompetentingos valdžios institucijos nustatytų eksploatavimo sąlygų, kaip antai sąlygų, susijusių su maršrutais, kurie turi būti aptarnaujami, pajėgumais, kurie turi būti užtikrinti, arba paslaugos teikimo dažnumu.“

11

Direktyvos 2014/25 28 straipsnyje „Sutartys tarp perkančiųjų organizacijų“ numatytos nuostatos, iš esmės analogiškos Direktyvos 2014/24 12 straipsnyje įtvirtintoms nuostatoms, kaip antai nurodytoms šio sprendimo 9 punkte.

12

Oiskircheno miestas yra kompetentinga institucija, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 1370/2007 2 straipsnio b punktą.

13

2016 m. gruodžio 8 d., remdamasis šio reglamento 7 straipsnio 2 dalimi, Oiskircheno miestas Europos Sąjungos oficialiojo leidinio priede paskelbė išankstinį informacinį skelbimą apie ketinimą tiesiogiai sudaryti sutartį dėl viešųjų keleivinio transporto autobusais ir kitomis transporto priemonėmis paslaugų teikimo, kuri pagal minėto reglamento 5 straipsnio 2 dalį nėra paslaugų koncesijos sutartis.

14

Šiame išankstiniame informaciniame skelbime buvo nurodyta, kad minėta sutartis, susijusi su daugiau nei 1 mln. kilometrų nuvažiavimu per metus, turėjo būti sudaryta su SVE Stadtverkehr Euskirchen GmbH (toliau – SVE), Oiskircheno miestui visiškai priklausančia bendrove, 120 mėnesių laikotarpiui nuo 2019 m. sausio 1 d.

15

Kadangi SVE neturėjo nei transporto priemonės, nei vairuotojo, kad pati galėtų vykdyti viešojo pirkimo sutartį, ji nurodė ketinanti sudaryti subteikimo sutartį su RVK Regionalverkehr Köln GmbH (toliau – RVK), bendrove, teikiančia transporto paslaugas visoje Zweckverband Verkehrsverbund Rhein-Sieg (Reino-Zygo transporto asociacija, Vokietija) teritorijoje.

16

Po 12,5 % RVK akcijų priklauso Kölner Verkehrsbetriebe AG, Kreisholding Rhein Sieg GmbH, Rhein-Erft Verkehrsgeselschaft mbH, Elektrische Bahn der Stadt Bonn und des Rhein Sieg Kreises SBB GmbH (SBB GmbH), Stadtwerke Bonn Verkehrs GmbH, Kreis Euskirchen (Oiskircheno apskritis) ir Rheinisch-Bergischer Kreis (Reino-Bergo apskritis). Likusios akcijos priklauso: 2,5 % – Oberbergischer Kreis (Oberbergischer apskritis, Vokietija), 10 % – pačiai subteikėjai.

17

2016 m. SVE sutiko su jai pateiktu pasiūlymu 2019 m. sausio 1 d., viešojo pirkimo sutarties, kurią buvo numatoma sudaryti, vykdymo pradžios dieną, įsigyti 2,5 % RVK akcijų.

18

Rhenus Veniro padavė skundą kompetentingai Vergabekammer (Viešųjų pirkimų bylas nagrinėjanti komisija, Vokietija) dėl planuojamo tiesioginio sutarties sudarymo.

19

2017 m. gegužės 16 d. sprendimu Vergabekammer (Viešųjų pirkimų bylas nagrinėjanti komisija) uždraudė Oiskircheno miestui sudaryti sutartį su SVE.

20

Šiuo klausimu Vergabekammer (Viešųjų pirkimų bylas nagrinėjanti komisija) pirmiausia teigė, kad SVE neatitinka Reglamento Nr. 1370/2007 5 straipsnio 2 dalyje numatyto asmeninio vežimo sutarties vykdymo kriterijaus. Paskui ši komisija nurodė, kad RVK teikia vežimo paslaugas kitose nei Oiskircheno miestas teritorijose, o tai prieštarauja minėtoms nuostatoms. Galiausiai ji pabrėžė, kad RVK veikla negali būti priskirta SVE, nes 2019 m. sausio 1 d. pastarajai bendrovei priklausys tik 2,5 % RVK akcijų.

21

SVE padavė skundą Oberlandesgericht Düsseldorf (Diuseldorfo aukštesnysis apygardos teismas, Vokietija) dėl Vergabekammer (Viešųjų pirkimų bylas nagrinėjanti komisija) sprendimo ir teigė, kad ši komisija neteisingai taikė Reglamento Nr. 1370/2007 5 straipsnį, nes RVK yra bendrai kontroliuojama kompetentingų valdžios institucijų ir teikia paslaugas šių institucijų teritorijoje.

22

Oberlandesgericht Düsseldorf (Diuseldorfo aukštesnysis apygardos teismas) pirmiausia pažymėjo, kad ginčo išsprendimas priklauso nuo atsakymo, kurį Teisingumo Teismas pateiks į prašymus priimti prejudicinį sprendimą, jam pateiktus sujungtose bylose Verkehrsbetrieb Hüttebräucker ir Rhenus Veniro (C‑266/17 ir C‑267/17), susijusiose su klausimu dėl Reglamento Nr. 1370/2007 5 straipsnio 2 dalies taikymo viešojo pirkimo sutartimis, kurios nėra paslaugų koncesijos.

23

Jeigu Teisingumo Teismas atsakytų teigiamai, Oberlandesgericht Düsseldorf (Diuseldorfo aukštesnysis apygardos teismas) kelia klausimą, ar Reglamento Nr. 1370/2007 5 straipsnio 2 dalis gali būti taikoma tokiu atveju, kai vidaus operatorius didžiąją su juo sudarytos sutarties dalį paveda vykdyti bendrovei, kurioje turi tik 2,5 % akcijų, o likusios akcijos tiesiogiai ar netiesiogiai priklauso kitoms kompetentingoms institucijoms.

24

Šiomis aplinkybėmis Oberlandesgericht Düsseldorf (Diuseldorfo aukštesnysis apygardos teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 5 straipsnio 2 dalies e punkte nustatytu įpareigojimu, kad vidaus operatorius didžiąją keleivinio transporto viešųjų paslaugų dalį privalo teikti pats, atmetama galimybė pavesti teikti šią didžiąją paslaugų dalį bendrovei, kurioje jis turi 2,5 % akcijų, o likusios akcijos tiesiogiai ar netiesiogiai priklauso kitoms kompetentingoms institucijoms?“

25

Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės Teisingumo Teismo prašo paaiškinti, ar Reglamento Nr. 1370/2007 5 straipsnio 2 dalis taikoma tiesioginiam sutarties dėl viešųjų keleivinio transporto autobusais paslaugų teikimo, kuri nėra koncesijos sutartis, sudarymui, ir, jeigu taip, ar šia nuostata leidžiama vidaus operatoriui didžiąją dalį šių paslaugų pavesti teikti bendrovei, kurioje jis turi tik 2,5 % akcijų.

26

Šiuo klausimu reikia pabrėžti, jog dėl sutarčių, kurios paprastai patenka į Direktyvos 2004/17 arba Direktyvos 2004/18 materialinę ir ratione temporis taikymo sritį, Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad tiesioginiam sutarčių dėl viešųjų keleivinio transporto autobusais paslaugų teikimo, kurios nėra koncesijos sutartys, kaip jos suprantamos pagal tas direktyvas, sudarymui taikoma ne Reglamento Nr. 1370/2007 5 straipsnio 2 dalis, bet tiesioginio sutarčių sudarymo tvarka, susiformavusi remiantis šiomis direktyvomis (šiuo klausimu žr. 2019 m. kovo 21 d. Sprendimo Verkehrsbetrieb Hüttebräucker ir Rhenus Veniro, C‑266/17 ir C‑267/17, EU:C:2019:241, 73–76 punktus).

27

Kalbėdamas apie direktyvas 2014/24 ir 2014/25, kuriomis panaikintos ir pakeistos atitinkamai direktyvos 2004/18 ir 2004/17 ir kuriose, priešingai nuo pastarųjų direktyvų, neapibrėžta sąvoka „koncesijos sutartis“, dabar reglamentuojama pagal Direktyvą 2014/23, Teisingumo Teismas pažymėjo, kad šiose abiejose direktyvose (Direktyvos 2014/24 12 straipsnyje ir Direktyvos 2014/25 28 straipsnyje) kodifikuota ir patikslinta Teisingumo Teismo jurisprudencija tiesioginio sutarčių sudarymo srityje, o tai aiškiai rodo, jog Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė, kad ši tvarka būtų siejama su abiem šiomis direktyvomis (šiuo klausimu žr. 2019 m. kovo 21 d. Sprendimo Verkehrsbetrieb Hüttebräucker ir Rhenus Veniro, C‑266/17 ir C‑267/17, EU:C:2019:241, 77 ir 78 punktus).

28

Šiuo atveju pagrindinėje byloje aptariamas išankstinis informacinis skelbimas apie ketinimą tiesiogiai sudaryti sutartį dėl viešųjų keleivinio transporto autobusais ir kitomis transporto priemonėmis paslaugų teikimo buvo paskelbtas 2016 m. gruodžio 8 d., o tą dieną direktyvos 2014/24 ir 2014/25 jau buvo taikomos, nes jų perkėlimo į nacionalinę teisę terminas buvo pasibaigęs.

29

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į prejudicinį klausimą reikia atsakyti, kad Reglamento Nr. 1370/2007 5 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad ji netaikoma tiesioginiam sutarčių dėl viešųjų keleivinio transporto autobusais paslaugų teikimo, kurios nėra koncesijos sutartys, kaip jos suprantamos pagal Direktyvą 2014/23, sudarymui.

30

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (dešimtoji kolegija) nusprendžia:

2007 m. spalio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1370/2007 dėl keleivinio geležinkelių ir kelių transporto viešųjų paslaugų ir panaikinančio Tarybos reglamentus (EEB) Nr. 1191/69 ir (EEB) Nr. 1107/70 5 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad ji netaikoma tiesioginiam sutarčių dėl viešųjų keleivinio transporto autobusais paslaugų teikimo, kurios nėra koncesijos sutartys, kaip jos suprantamos pagal 2014 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2014/23/ES dėl koncesijos sutarčių suteikimo, sudarymui.