–

Anodiki Services EPE, atstovaujamos dikigoros Z. Zouganeli,

–

GNA, O Evangelismos – Ofthalmiatreio Athinon – Polykliniki, atstovaujamos dikigoros G. Statharas,

–

Geniko Nosokomeio Athinon „Georgios Gennimatas“, atstovaujamos dikigoroi M. Antonopoulou ir N. Nikolopoulos,

–

Fasma AE, atstovaujamos dikigoros N. Mourdoukoutas,

–

Mega Sprint Guard AE, atstovaujamos dikigoroi S. Konstantopoulos, N. Meligos ir G. Christodoulopoulos,

–

ICM – International Cleaning Methods AE ir Kleenway OE, atstovaujamos dikigoros E. Anagnostou,

–

Myservices Security and Facility AE, atstovaujamos dikigoros A. Virvilios,

–

GEN – KA AE, atstovaujamos dikigoros Me C. Pelekis,

–

Graikijos vyriausybės, atstovaujamos M. Tassopoulou, A. Magreppi ir E. Tsaousi,

–

Austrijos vyriausybės, atstovaujamos M. Fruhmann,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos M. Patakia ir P. Ondrůšek,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2014 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/24/ES dėl viešųjų pirkimų, kuria panaikinama Direktyva 2004/18/EB (OL L 94, 2014, p. 65), iš dalies pakeistos 2015 m. lapkričio 24 d. Komisijos deleguotuoju reglamentu (ES) 2015/2170 (OL L 307, 2015, p. 5), (toliau – Direktyva 2014/24), 10 straipsnio g punkto ir 1989 m. gruodžio 21 d. Tarybos direktyvos 89/665/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su peržiūros procedūrų taikymu sudarant viešojo prekių pirkimo ir viešojo darbų pirkimo sutartis, derinimo (OL L 395, 1989, p. 33; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 1 t., p. 246, klaidų ištaisymas OL L 63, 2016 3 10, p. 63), iš dalies pakeistos 2014 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2014/23/ES (OL L 94, 2014, p. 1, klaidų ištaisymas OL L 114, 2015 5 5, p. 24, toliau – Direktyva 89/665)1 straipsnio išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant du ginčus, kilusius tarp Anodiki Services EPE ir, pirma, GNA, O Evangelismos – Ofthalmiatreio Athinon – Polykliniki (toliau – GNA Evangelismos) bei, antra, Geniko Ogkologiko Nosokomeio Kifisias – (GONK) „Oi Agioi Anargyroi“ (toliau – GONK Agioi Anargyroi) dėl šių dviejų viešosios teisės reglamentuojamų ligoninių administracijos tarybų sprendimų sudaryti tam tikrą skaičių privatinės teisės reglamentuojamų terminuotų darbo sutarčių tų ligoninių reikmėms aprūpinimo maistu, maitinimo ir valymo srityse tenkinti.

3

Direktyvos 2014/24 5 konstatuojamojoje dalyje parašyta:

„Reikėtų priminti, kad nė viena šios direktyvos nuostata neįpareigoja valstybių narių sudaryti paslaugų, kurias jos nori teikti pačios, teikimo sutarčių arba naudotis išorės paslaugomis, arba teikimą organizuoti kitu būdu nei sudarant viešąsias [viešojo pirkimo] sutartis, kaip apibrėžta šioje direktyvoje. Ši direktyva neturėtų būti taikoma įstatymais, kitais teisės aktais ar darbo sutartims grindžiamų paslaugų teikimui. Kai kuriose valstybėse narėse tai galėtų būti, pavyzdžiui, tam tikros administracinės ir valdžios paslaugos, kaip antai vykdomosios ir leidžiamosios valdžios paslaugos, arba tam tikrų paslaugų, pavyzdžiui, užsienio reikalų paslaugų ar teisingumo paslaugų arba privalomojo socialinio draudimo paslaugų, teikimas bendruomenei.“

4

Šios direktyvos 1 straipsnio 4 dalyje numatyta:

„Šia direktyva nedaromas poveikis valstybių narių teisei laisvai spręsti, laikantis Sąjungos teisės, kokias paslaugas jos [laiko] bendrojo ekonominio intereso paslaugomis, kaip tos paslaugos turėtų būti organizuojamos ir finansuojamos laikantis valstybės pagalbos taisyklių ir kokios konkrečios pareigos joms turėtų būti taikomos. Lygiai taip pat šia direktyva nedaromas poveikis viešųjų institucijų teisei spręsti ar, kaip ir kokiu mastu jos nori pačios atlikti viešąsias funkcijas pagal SESV 14 straipsnį ir Protokolą Nr. 26.“

5

Minėtos direktyvos 4 straipsnio b punkte nustatyta 135000 EUR vertės riba, nuo kurios ši direktyva taikoma viešojo prekių ir paslaugų pirkimo sutarčių, kurias skiria centrinės valdžios institucijos, ir tokių institucijų rengiamų projekto konkursų atveju. Šio straipsnio d punkte nustatyta 750000 EUR vertės riba, nuo kurios ši direktyva taikoma sudarant viešojo pirkimo sutartis dėl XIV priede išvardytų socialinių ir kitų specialių paslaugų. Tame priede, be kita ko, minimos restoranų paslaugos.“

6

Direktyvos 2014/24 10 straipsnyje nustatyta:

„Ši direktyva netaikoma viešojo paslaugų pirkimo sutartims dėl:

<…>

<…>“

7

Direktyvos 89/665 1 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Ši direktyva taikoma sutartims, nurodytoms [Direktyvoje 2014/24], išskyrus atvejus, kai tokios sutartys neįtrauktos į taikymo sritį pagal tos direktyvos 7, 8, 9, 10, 11, 12, 15, 16, 17 ir 37 straipsnius.

<…>

Sutartys, kaip apibrėžta šioje direktyvoje, apima viešąsias [viešojo pirkimo] sutartis, preliminariuosius susitarimus, darbų ir paslaugų koncesijas ir dinamines pirkimo sistemas.

Valstybės narės imasi priemonių, būtinų užtikrinti, kad su sutartimis, kurioms taikoma [Direktyva 2014/24] <…>, susiję perkančiųjų organizacijų priimti sprendimai galėtų būti veiksmingai ir visų pirma kuo greičiau peržiūrėti laikantis šios direktyvos 2–2f straipsniuose nustatytų sąlygų, remiantis tuo, kad tokiais sprendimais yra pažeisti Sąjungos viešųjų pirkimų srities teisės aktai arba nacionalinės taisyklės, kuriomis tie teisės aktai perkeliami į nacionalinę teisę.“

8

Direktyvos 89/665 2 straipsnio 1 dalies a ir b punktuose numatyta:

„Valstybės narės turi užtikrinti, kad priemonės, kurių imtasi dėl 1 straipsnyje nurodytų peržiūros procedūrų, apimtų nuostatas dėl įgaliojimų:

9

Konstitucijos 103 straipsnio 2 dalyje nustatyta:

„Niekas negali būti paskirtas į valstybės tarnybą pareigoms, kurių nenumato įstatymas. Specialus įstatymas gali numatyti galimybę išimties tvarka įdarbinti personalą pagal privatinės teisės reglamentuojamas terminuotas darbo sutartis nenumatytoms ir skubioms reikmėms tenkinti.“

10

Įstatymo 4430/2016 (FEK A’ 205) 63 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Centralizuoti, necentralizuoti ir apskritai visi ministerijų skyriai bei ministerijų kontroliuojami viešosios arba privatinės teisės reglamentuojami juridiniai asmenys, atitinkamos administracijos kompetentingo asmens arba kolektyvinio organo sprendimu pastatų, už kuriuos jie atsako, valymo ir jų aplinkos tvarkymo, aprūpinimo maistu ir maitinimo bei apsaugos reikmėms tenkinti gali sudaryti privatinės teisės reglamentuojamas individualias terminuotas darbo sutartis, kai nebeužtenka jau turimų darbuotojų ir susidaro nenumatytos arba skubos aplinkybės. Tokiomis laikomos, pavyzdžiui, tokios aplinkybės: a) ne dėl paslaugų gavėjo kaltės atsiradusi teisinė arba faktinė kliūtis, dėl kurios tretieji juridiniai arba fiziniai asmenys tokių paslaugų negali nepertraukiamai teikti; ir b) galimybė sutaupyti lėšų, sudarant šiame straipsnyje aptariamas darbo sutartis, palyginti su kitomis priemonėmis. Minėti subjektai turi įrodyti, kad esama nenumatytų ir skubos aplinkybių. Aptariamos sutartys sudaromos pagal šio straipsnio nuostatas, nukrypstant nuo visų kitų bendrųjų arba specialiųjų teisės normų. Šiame straipsnyje numatytas nukrypti leidžiančias nuostatas galima taikyti iki 2018 m. gruodžio 31 d.“

11

Pagal to įstatymo 63 straipsnio 2 dalį minėtų sutarčių negalima sudaryti ilgesniam kaip 24 mėnesių laikotarpiui ir draudžiama jas pakeisti į neterminuotas darbo sutartis.

12

Pagal minėto įstatymo 63 straipsnio 3 dalį atrankos tikslais turi būti sudaromas laikinas atitinkamų asmenų kvalifikavimo sąrašas su, atsižvelgiant į jų nedarbo laikotarpį ar darbo patirtį, jiems skirtais balais.

13

Įstatymo 4461/2017 (FEK Α’ 38) 107 straipsnio 1 dalyje reglamentuoti kai kurie konkretūs Įstatymo 4430/2016 63 straipsnio taikymo Sveikatos ministerijos kontroliuojamiems bet kokios formos juridiniams asmenims klausimai, susiję su balų skyrimu kandidatams, atsižvelgiant į jų nedarbo laikotarpį, išlaikomus nepilnamečius vaikus ir darbo patirtį.

14

Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad dėl krizės Graikijoje ir jos tarptautinių įsipareigojimų nebuvo įmanoma sukurti nuolatinių darbo vietų, kaip tai numatyta Graikijos Konstitucijos 103 straipsnio 2 dalyje, todėl ši valstybė narė priėmė tam tikras specialias teisės nuostatas.

15

Taigi Įstatymas 4430/2016 priimtas siekiant reaguoti į tam tikras ypatingas aplinkybes, laikomas „nenumatytomis“ ir „skubos“, ir atsižvelgiant į tai, kad viešojo pirkimo sutarčių sudarymas ir vykdymas pasižymėjo dideliais trūkumais. Kaip matyti iš Įstatymo 4430/2016 aiškinamųjų pastabų, perteiktų nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, šiuo įstatymu siekiama, laikantis Konstitucijos ir Sąjungos teisės, užtikrinti finansinę naudą, kuri bus gaunama gerokai sumažinus atitinkamų subjektų biudžetą, pagerinti minėtų įmonių darbuotojų darbo sąlygas ir patenkinti skubius arba nenumatytus paslaugų gavėjų poreikius. Minėto įstatymo 63 straipsnyje numatyta galimybė viešosios teisės reglamentuojamiems juridiniams asmenims sudaryti terminuotas individualias darbo sutartis savo reikmėms, be kita ko, aprūpinimo maistu, maitinimo ir valymo srityse, tenkinti.

16

2016 m. lapkričio mėn. priimtuose sprendimuose GNA Evangelismos ir GONK Agioi Anargyroi administracijų tarybos, remdamosi minėtu 63 straipsniu, nutarė sudaryti tam tikrą skaičių privatinės teisės reglamentuojamų individualių terminuotų darbo sutarčių, kad galėtų tenkinti savo valdomų ligoninių reikmes atitinkamai aprūpinimo maistu, maitinimo ir valymo srityse.

17

Anodiki Services apskundė minėtus sprendimus prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme, Symvoulio tis Epikrateias (Valstybės Taryba, Graikija). Ji tvirtina, kad jie susiję su paslaugų teikimu, dėl kurio turėjo būti vykdomos Direktyvoje 2014/24 numatytos viešojo pirkimo sutarčių sudarymo procedūros. Šiuo klausimu ji pažymi, kad sutarčių, dėl kurių priimti tie sprendimai, vertė, t. y. GNA Evangelismos sprendimo atveju – nuo 1894402,56 EUR iki 2050418,16 EUR per 24 mėnesius, o GONK Agioi Anargyroi sprendimo atveju –550000 EUR per metus, viršija šios direktyvos 4 straipsnyje nustatytas atitinkamas ribas.

18

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla abejonių, ar GNA Evangelismos ir GONK Agioi Anargyroi administracijos tarybų sprendimuose numatytas sutartis apima Direktyvos 2014/24 10 straipsnio g punkte pateikiama „darbo sutarties“ sąvoka ir dėl to viešiesiems pirkimams, skirtiems joms sudaryti, ši direktyva netaikoma.

19

Jam taip pat neaišku, ar Įstatymo 4430/2016 63 straipsnis, pagal kurį leidžiama tokias sutartis sudaryti netaikant Direktyvoje 2014/24 numatytų procedūrų, pažeidžia šios direktyvos nuostatas, SESV nuostatas dėl įsisteigimo laisvės ir laisvo paslaugų teikimo, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 16 ir 52 straipsnius bei vienodo požiūrio, nediskriminavimo, skaidrumo ir proporcingumo principus. Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad, atsižvelgiant į darbo sutarčių dalyką ir numatomą kainą, neginčytina, kad dėl jų paskelbus viešojo pirkimo sutarčių sudarymo procedūrą, kiltų tarpvalstybinis suinteresuotumas.

20

Be to, minėtas teismas siekia sužinoti, ar viešosios valdžios institucijos sprendimui netaikyti viešojo pirkimo sutarčių sudarymo procedūros pagal Direktyvą 2014/24, remiantis tuo, kad aptariama sutartis nepatenka į šios direktyvos taikymo sritį, galima teisminė kontrolė pagal Direktyvą 89/665.

21

Šiomis aplinkybėmis Symvoulio tis Epikrateias (Valstybės Taryba) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

22

Prašyme priimti prejudicinį sprendimą jį pateikęs teismas prašė taikyti Teisingumo Teismo procedūros reglamento 105 straipsnio 1 dalyje numatytą pagreitintą procedūrą. 2017 m. liepos 13 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi Anodiki Services (C‑260/17, nepaskelbta Rink., EU:C:2017:560) šis prašymas buvo atmestas.

23

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2014/24 10 straipsnio g punktą reikia aiškinti taip: šioje nuostatoje vartojama sąvoka „darbo sutartys“ apima tokias darbo sutartis, kokios aptariamos pagrindinėje byloje, t. y. terminuotas darbo sutartis, sudarytas su asmenimis, atrinktais remiantis objektyviais kriterijais, kaip antai jų nedarbo laikotarpio trukme, ankstesne darbo patirtimi ir išlaikomų nepilnamečių vaikų skaičiumi.

24

Reikia pažymėti, kad nors pagal Direktyvos 2014/24 10 straipsnio g punktą viešojo paslaugų pirkimo sutartims, sudarytoms dėl darbo sutarčių, ši direktyva netaikoma, šioje nuostatoje vartojama sąvoka „darbo sutartis“ šioje direktyvoje neapibrėžta. Be to, šioje nuostatoje nėra jokios su tokia apibrėžtimi susijusios nuorodos į valstybių narių teisę.

25

Pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją iš vienodo Sąjungos teisės taikymo reikalavimo matyti, kad jeigu jos nuostatoje nėra jokios nuorodos į valstybių narių teisę dėl konkrečios sąvokos, ji visoje Europos Sąjungoje turi būti aiškinama autonomiškai ir vienodai. Tokio aiškinimo turi būti siekiama atsižvelgiant ne tik į atitinkamos nuostatos tekstą, bet ir į jos kontekstą ir nagrinėjamo reglamentavimo tikslą (šiuo klausimu visų pirma žr. 2013 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Fish Legal ir Shirley, C‑279/12, EU:C:2013:853, 42 punktą ir 2018 m. birželio 19 d. Sprendimo Baumeister, C‑15/16, EU:C:2018:464, 24 punktą).

26

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad, pirma, iš Direktyvos 2014/24 5 konstatuojamosios dalies matyti, jog ši direktyva neįpareigoja valstybių narių sudaryti paslaugų, kurias jos nori teikti pačios, teikimo sutarčių arba naudotis išorės paslaugomis, arba teikimą organizuoti kitu būdu nei sudarant viešojo pirkimo sutartis, kaip apibrėžta šioje direktyvoje, ir kad ši direktyva neturėtų būti taikoma įstatymais, kitais teisės aktais ar darbo sutartimis grindžiamų paslaugų teikimui. Vadinasi, darbo sutarčių sudarymas yra priemonė valstybių narių viešosios valdžios institucijoms pačioms teikti paslaugas ir dėl to jam netaikomos pareigos, susijusios su viešojo pirkimo sutarčių sudarymu pagal minėtą direktyvą.

27

Kitaip, nei tvirtina Anodiki Services rašytinėse pastabose, tokia viešosios valdžios institucijų galimybė pačioms tenkinti tam tikras savo reikmes sudarant darbo sutartis neapribota minėtos konstatuojamosios dalies paskutiniame sakinyje išvardytais atvejais. Šiuo klausimu pažymėtina, kad faktas, jog šioje konstatuojamojoje dalyje, kalbant apie tokią viešosios valdžios institucijų galimybę, patikslinama, kad „tai galėtų būti, pavyzdžiui“ paslaugos, išvardytos po šių žodžių, gana aiškiai patvirtina, kad pateiktas paslaugų sąrašas nėra išsamus.

28

Antra, reikia konstatuoti, kad darbo sutarties sudarymas iš esmės sukuria darbuotojo ir darbdavio darbo santykius. Atsižvelgiant į platesnį Sąjungos teisės kontekstą, iš suformuotos jurisprudencijos matyti, kad pagrindinė darbo santykių ypatybė yra ta, kad asmuo tam tikrą laiką atlieka, kito naudai arba jo vadovaujamas, tam tikrą darbą, už kurį jam mokamas darbo užmokestis (žr., be kita ko, 1986 m. liepos 3 d. Sprendimo Lawrie-Blum, 66/85, EU:C:1986:284, 17 punktą ir 2017 m. liepos 19 d. Sprendimo Abercrombie & Fitch Italia, C‑143/16, EU:C:2017:566, 19 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

29

Iš šių paaiškinimų matyti, kad sąvoka „darbo sutartys“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2014/24 10 straipsnio g punktą, apima visas sutartis, pagal kurias viešosios valdžios institucija įdarbina fizinius asmenis, kad pati teiktų paslaugas, ir kurias sudarant sukuriami darbo santykiai, dėl kurių tie asmenys tam tikrą laiką atlieka, tos viešosios valdžios institucijos naudai ir jos vadovaujami, tam tikrą darbą, už kurį jiems mokamas darbo užmokestis.

30

Šios apibrėžties tikslais nesvarbu, kaip minėti asmenys yra įdarbinti. Konkrečiai kalbant, nors, kaip Anodiki Services pažymėjo rašytinėse pastabose, darbo santykiai, žinoma, gali būti grindžiami ypatingais darbuotojo ir darbdavio abipusio pasitikėjimo santykiais, tai visiškai nereiškia, kad „darbo sutartimis“ pagal minėtą nuostatą laikomos tik sutartys, sudarytos vadovaujantis įdarbinamiems asmenims taikomais subjektyviais kriterijais, ir tokiomis nelaikomos sutartys, sudarytos atlikus visiškai objektyviais kriterijais pagrįstą atranką.

31

Be to, atsižvelgiant į šio sprendimo 28 punkte primintą „darbo santykių“ apibrėžtį, pagal kurią darbuotojas „tam tikrą laiką“ atlieka darbą savo darbdavio naudai ir jo vadovaujamas, terminuotų darbo sutarčių negalima nepriskirti „darbo sutarties“, kaip ji suprantama Direktyvos 2014/24 10 straipsnio g punkte, sąvokai, remiantis tuo, kad jomis sukuriami darbo santykiai yra ribotos trukmės.

32

Galiausiai, atsižvelgdamas į pateiktus paaiškinimus, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi įvertinti, ar pagrindinėje byloje nagrinėjamos sutartys yra „darbo sutartys“, kaip jos suprantamos pagal šią nuostatą. Konkrečiai tariant, kaip Komisija pažymėjo savo rašytinėse pastabose, reikia patikrinti, ar sutartys, kurias pagrindinėje byloje aptariamos viešosios teisės reglamentuojamos ligoninės sudarė su įdarbintais asmenimis, tikrai yra individualios darbo sutartys. Bet kuriuo atveju Teisingumo Teismui pateiktoje byloje nėra jokių tai paneigiančių duomenų.

33

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2014/24 10 straipsnio g punktas aiškintinas taip: šioje nuostatoje vartojama sąvoka „darbo sutartys“ apima tokias darbo sutartis, kokios aptariamos pagrindinėje byloje, t. y. terminuotas individualias darbo sutartis, sudarytas su asmenimis, atrinktais remiantis objektyviais kriterijais, kaip antai jų nedarbo laikotarpio trukme, ankstesne darbo patirtimi ir išlaikomų nepilnamečių vaikų skaičiumi.

34

Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar pagal Direktyvos 2014/24 nuostatas, SESV 49 ir 56 straipsnius, vienodo požiūrio, skaidrumo ir proporcingumo principus bei Chartijos 16 ir 52 straipsnius draudžiamas viešosios valdžios institucijos sprendimas sudaryti tokias darbo sutartis, kokios aptariamos pagrindinėje byloje, tam, kad įvykdytų tam tikras jai tenkančias su viešojo intereso pareigomis susijusias užduotis.

35

Pirma, turint mintyje atsakymą į pirmąjį klausimą, reikia konstatuoti, kad Direktyvos 2014/24 nuostatos netaikomos tokioms darbo sutartims, kokios nagrinėjamos pagrindinėje byloje.

36

Antra, kiek tai susiję su antrajame klausime nurodytais SESV 49 ir 56 straipsniais ir Sąjungos teisės principais, reikia priminti, kad, nors viešųjų pirkimų srityje vienodo požiūrio principas ir jo konkrečios išraiškos, būtent draudimas diskriminuoti dėl pilietybės bei EB 43 ir 49 straipsniai, taikomi tuo atveju, kai valstybės valdžios institucija patiki ekonominės veiklos vykdymą tretiesiems asmenimis, vis dėlto Sąjungos viešųjų pirkimų teisė netaikoma tuo atveju, kai valstybės valdžios institucija vykdo jai tenkančias viešojo intereso užduotis, naudodamasi administracinėmis, techninėmis ir kitokiomis priemonėmis ir nesikreipdama į išorės subjektus (šiuo klausimu žr. 2005 m. sausio 11 d. Sprendimo Stadt Halle ir RPL Lochau, C‑26/03, EU:C:2005:5, 48 punktą ir 2005 m. spalio 13 d. Sprendimo Parking Brixen, C‑458/03, EU:C:2005:605, 61 punktą).

37

Vadinasi, minėtos SESV nuostatos ir Sąjungos principai netaikomi pagrindinės bylos aplinkybėms, nes šioje byloje aptariamos viešosios teisės reglamentuojamos ligoninės nusprendė, vykdydamos joms tenkančias viešojo intereso užduotis, pačios tenkinti tam tikras savo reikmes, sudarydamos darbo sutartis.

38

Trečia, kiek tai susiję su Chartijos 16 ir 52 straipsniais, reikia pažymėti, kad Chartijos nuostatos, kaip nurodyta jos 51 straipsnio 1 dalyje, yra skirtos valstybėms narėms tik kai jos įgyvendina Sąjungos teisę. Pagal šio straipsnio 2 dalį Chartija neišplečia Sąjungos teisės taikymo srities už Sąjungai suteiktų įgaliojimų ribų, nesukuria Sąjungai naujų įgaliojimų ar užduočių ir nepakeičia Sutartyse nustatytųjų. Taigi Teisingumo Teismas turi aiškinti Sąjungos teisę atsižvelgdamas į Chartiją, bet paisydamas Sąjungai suteiktų įgaliojimų ribų (2012 m. lapkričio 8 d. Sprendimo Iida, C‑40/11, EU:C:2012:691, 78 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

39

Kaip matyti iš šio sprendimo 35–37 punktų, viešosios teisės reglamentuojamų ligoninių sprendimais sudaryti tokias darbo sutartis, kokios nagrinėjamos pagrindinėje byloje, nesiekta įgyvendinti Sąjungos teisės, kaip tai suprantama pagal Chartijos 51 straipsnį, todėl šių sprendimų atitikties pagrindinėms teisėms negalima nagrinėti, atsižvelgiant į joje nustatytas teises.

40

Taigi į antrąjį klausimą reikia atsakyti taip: Direktyvos 2014/24 nuostatos, SESV 49 ir 56 straipsniai, vienodo požiūrio, skaidrumo ir proporcingumo principai bei Chartijos 16 ir 52 straipsniai netaikomi viešosios valdžios institucijos sprendimui sudaryti tokias darbo sutartis, kokios aptariamos pagrindinėje byloje, tam, kad įvykdytų jai tenkančias tam tikras su viešojo intereso pareigomis susijusias užduotis.

41

Trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 89/665 1 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip: perkančiosios organizacijos sprendimą dėl tam tikrų paslaugų teikimo sudaryti darbo sutartis su fiziniais asmenimis, netaikant viešojo pirkimo sutarties sudarymo procedūros pagal Direktyvą 2014/24 dėl to, kad, jos nuomone, tos sutartys nepatenka į šios direktyvos taikymo sritį, gali pagal tą nuostatą apskųsti ūkio subjektas, suinteresuotas dalyvauti sudarant viešojo pirkimo sutartį dėl to paties dalyko kaip minėtos sutartys ir manantis, kad jos patenka į minėtos direktyvos taikymo sritį.

42

Direktyvos 89/665 1 straipsnio 1 dalies tekste vartojamas žodžių junginys „procedūrų <…> atžvilgiu“ leidžia manyti, jog visiems perkančiosios organizacijos sprendimams, kuriems taikomos iš Sąjungos teisės viešųjų pirkimų srityje išplaukiančios taisyklės ir kurie gali pažeisti šias taisykles, gali būti taikoma teisminė kontrolė, numatyta tos pačios direktyvos 2 straipsnio 1 dalies a ir b punktuose. Taigi ši nuostata iš esmės apima visus perkančiosios organizacijos sprendimus, neskiriant šių sprendimų pagal jų turinį ar priėmimo momentą (2017 m. balandžio 5 d. Sprendimo Marina del Mediterráneo ir kt., C‑391/15, EU:C:2017:268, 26 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

43

Šį platų perkančiosios organizacijos „sprendimo“ aiškinimą patvirtina aplinkybė, kad Direktyvos 89/665 1 straipsnio 1 dalyje nenumatyta jokių ribojimų dėl joje nurodytų sprendimų pobūdžio ir turinio. Be to, šios nuostatos siauras aiškinimas būtų nesuderinamas su šios direktyvos 2 straipsnio 1 dalies nuostatomis, įpareigojančiomis valstybes nares numatyti galimybę taikyti laikinųjų apsaugos priemonių procedūras dėl bet kurio sprendimo, kurį priėmė perkančiosios organizacijos (2017 m. balandžio 5 d. Sprendimo Marina del Mediterráneo ir kt., C‑391/15, EU:C:2017:268, 27 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

44

Be to, reikia priminti, kad bet koks perkančiosios organizacijos sprendimas, priimtas dėl viešojo paslaugų pirkimo sutarties, patenkantis į Direktyvos 2014/24 ratione materiale ir galintis turėti teisinių pasekmių, nepriklausomai nuo to, ar šis aktas priimtas taikant formalią viešojo pirkimo sutarties sudarymo procedūrą, ar jos netaikant, yra sprendimas, kuriam gali būti taikoma peržiūros procedūra pagal Direktyvos 89/665 1 straipsnio 1 dalį (2005 m. sausio 11 d. Sprendimo Stadt Halle ir RPL Lochau, C‑26/03, EU:C:2005:5, 34 punktas).

45

Šiuo aspektu reikia pažymėti, jog, kai perkančioji organizacija nusprendžia netaikyti viešojo pirkimo sutarčių sudarymo procedūros, remdamasi tuo, kad nagrinėjama sutartis, jos nuomone, nepatenka į atitinkamų Sąjungos taisyklių taikymo sritį, tokiam sprendimui gali būti taikoma teisminė kontrolė (šiuo klausimu žr. 2005 m. sausio 11 d. Sprendimo Stadt Halle ir RPL Lochau, C‑26/03, EU:C:2005:5, 33 punktą).

46

Iš tiesų, laikantis požiūrio, kad tokiu atveju, kai nebuvo taikoma oficiali viešojo pirkimo sutarties sudarymo procedūra, pagal Direktyvą 89/665 nereikalaujama teisminės apsaugos, todėl peržiūros procedūros negali būti taikoma nei perkančiosios organizacijos sprendimui netaikyti tokios procedūros, nei sprendimui, kuriuo nustatoma, ar viešojo pirkimo sutartis patenka į atitinkamų Sąjungos taisyklių taikymo sritį, atitinkamų Sąjungos taisyklių taikymas taptų fakultatyvus, priklausantis nuo kiekvienos perkančiosios organizacijos valios, nors toks taikymas yra privalomojo pobūdžio, jeigu įvykdomos taisyklėse numatytos sąlygos (šiuo klausimu žr. 2005 m. sausio 11 d. Sprendimo Stadt Halle ir RPL Lochau, C‑26/03, EU:C:2005:5, 36 ir 37 punktus).

47

Vadinasi, į trečiąjį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 89/665 1 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip: perkančiosios organizacijos sprendimą dėl tam tikrų paslaugų teikimo sudaryti darbo sutartis su fiziniais asmenimis, netaikant viešojo pirkimo sutarties sudarymo procedūros pagal Direktyvą 2014/24 dėl to, kad, jos nuomone, tos sutartys nepatenka į šios direktyvos taikymo sritį, gali pagal tą nuostatą apskųsti ūkio subjektas, suinteresuotas dalyvauti sudarant viešojo pirkimo sutartį dėl to paties dalyko kaip minėtos sutartys ir manantis, kad jos patenka į minėtos direktyvos taikymo sritį.

48

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (devintoji kolegija) nusprendžia: