2021-01-06, e3K-3-163-469/2021, Dėl teisės normų, reglamentuojančių viešojo pirkimo sutarties pripažinimą negaliojančia bei restitucijos taikymą, aiškinimo ir taikymo.

Civilinė byla Nr. e3K-3-163-469/2021

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01538-2019-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.1, 2.1.2.4.2.7, 2.6.7, 2.6.11.4.2

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. sausio 6 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Gedimino Sagačio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Lietuvos kariuomenės ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Saugu LT“ kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. gegužės 12 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės Lietuvos kariuomenės ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Saugu LT“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, restitucijos taikymo ir palūkanų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Ginčo esmė
Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių viešojo pirkimo sutarties pripažinimą negaliojančia bei restitucijos taikymą, aiškinimo ir taikymo.
Ieškovė Lietuvos kariuomenė kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti jos ir atsakovės UAB „Saugu LT“ (buvęs pavadinimas „Nota Bene“) sudarytas 2014 m. spalio 1 d. Preliminariąją prekių pirkimo–pardavimo sutartį Nr. DPS-11 (toliau – Preliminarioji sutartis) ir 2014 m. spalio 8 d. Prekių pirkimo–pardavimo sutartį Nr. DPS-12 (toliau – Pagrindinė sutartis) negaliojančiomis kaip sudarytas dėl apgaulės bei niekinėmis ir negaliojančiomis kaip prieštaraujančias imperatyvioms įstatymo normoms, taikyti vienašalę restituciją ir priteisti ieškovei iš atsakovės 51 683 Eur, taikyti dvišalę restituciją ir priteisti ieškovei iš atsakovės 118 032,73 Eur, įpareigojant atsakovę savo lėšomis pasiimti iš ieškovės Pagrindine sutartimi perduotas prekes per 30 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, priteisti 26 154,82 Eur materialiųjų palūkanų, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas, skaičiuojant nuo priteistos sumos (195 870,55 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Ieškovė nurodė, kad Lietuvos kariuomenės Materialinių resursų departamentas, skelbdamas viešąjį pirkimą „Lauko virtuvių TFK-250 atsarginių dalių pirkimas“ (toliau – ir Pirkimas), pateikė sąrašą daiktų, kuriuos ketino įsigyti, kartu paviešino šių perkamų daiktų technines specifikacijas, kurios buvo surašytos vadovaujantis konkrečios gamintojos bendrovės „Karcher-Futuretech GmbH“ prekių katalogais, bei nurodė, kad visų perkamų prekių, išskyrus termosus, gamintoja turi būti būtent Vokietijos bendrovė ,,Karcher-Futuretech GmbH“. Toks sprendimas priimtas todėl, kad buvo perkami agregatai ir atsarginės dalys prie jau Lietuvos kariuomenėje naudojamų lauko virtuvių TFK-250 viryklių, pagamintų būtent bendrovės „Karcher-Futuretech GmbH“. Atsakovė 2014 m. rugsėjo 9 d. pateikė Pirkimo reikalavimus atitinkantį pasiūlymą, tuo išreikšdama, kad jai yra aiškūs Lietuvos kariuomenės įsigyjamoms prekėms keliami reikalavimai, įskaitant reikalavimus dėl gamintojo. Atsakovė buvo paskelbta Pirkimo laimėtoja, su ja buvo sudaryta Preliminarioji sutartis ir Pagrindinė sutartis (toliau kartu – Sutartys). Laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 3 d. iki 2014 m. gruodžio 23 d. atsakovė pristatė Lietuvos kariuomenės Materialinių resursų departamentui prekes, kurios buvo pagamintos kito gamintojo, t. y. ne bendrovės ,,Karcher-Futuretech GmbH“, ir ant šių prekių užklijavo bendrovės „Karcher-Futuretech GmbH“, kaip prekės gamintojos, logotipus.
Ieškovės įsitikinimu, atsakovė Sutartis su ja sudarė bei vykdė panaudodama apgaulę, dėl to ginčijamos Sutartys turėtų būti pripažintos negaliojančiomis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.91 straipsnyje įtvirtintu pagrindu. Atsakovės apgaulė pasireiškė teikiant komercinį pasiūlymą, sudarant Sutartis ir nuo 2014 m. lapkričio 3 d. iki 2014 m. gruodžio 23 d. pristatant kito gamintojo prekes, pažymėtas bendrovės „Karcher-Futuretech GmbH“ lipdukais, nors realiai ji gamintojos bendrovės „Karcher-Futuretech GmbH“ prekių neturėjo (ir negalėjo turėti, nes tokios prekės negaminamos). Atsakovė iš anksto žinojo, kad negalės įvykdyti prekėms keliamų reikalavimų dėl prekių gamintojo, todėl, sąmoningai dalyvaudama Pirkime, sudarydama Sutartis ir patiekdama ne tas prekes, kartu ant jų priklijuodama ne tikrojo prekių gamintojo lipdukus, o apie prekės tikrąjį gamintoją nutylėdama, veikė apgaule. Jei atsakovė būtų informavusi Lietuvos kariuomenę, kad negalės patiekti prekių, atitinkančių Pirkimo sąlygų reikalavimus, ji nebūtų įgijusi teisės sudaryti didelės vertės Sutarčių bei nebūtų gavusi pajamų. Atsakovės apgaulė ir išankstinė tyčia padarė įtaką ieškovės sprendimui sudaryti Sutartis su atsakove. Lietuvos kariuomenė, atsižvelgdama į ankstesnius atsakovės gera valia ir sąžiningai įvykdytus sutartinius įsipareigojimus, atsakovę vertindama kaip sąžiningą sutarties šalį, ja pagrįstai pasitikėjo, todėl, priimdama prekes su gamintojos bendrovės „Karcher-Futuretech GmbH“ lipdukais ant išorinės perduodamos prekės dalies ir prekes lydinčiais dokumentais, prekių neišpakavo bei netikrino, pagrįstai manydama, kad tai tos prekės, kurias norima įsigyti. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. sausio 3 d. baudžiamajame įsakyme, priimtame baudžiamojoje byloje Nr. 1-530-1013/2019, konstatuota, kad atsakovės vadovas A. J., žinodamas ir tyčia nevykdydamas Sutarčių reikalavimų, panaudodamas apgaulę, pateikė svetimu prekės ženklu pažymėtas ir Sutarčių reikalavimų neatitinkančias prekes, tokiu būdu padarydamas nusikalstamą veiką, nustatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 1 dalyje. Kadangi apgaulės prieš ieškovę panaudojimo faktas yra konstatuotas įsiteisėjusiu baudžiamuoju įsakymu, jo nereikia įrodinėti.
Ieškovė taip pat nurodė, jog Sutartys turėtų būti pripažintos negaliojančiomis dėl jų prieštaravimo imperatyvioms teisės normoms (CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Viešųjų pirkimų tarnybos (toliau – VPT) Kontrolės skyrius, atlikęs Lietuvos kariuomenės Materialinių resursų departamento vykdyto Pirkimo vertinimą, 2016 m. rugpjūčio 12 d. išvadoje Nr. 4S-2732 nurodė, kad vykdant Pirkimą nustatyti pažeidimai turėjo įtakos Pirkimo rezultatams, o Preliminarioji sutartis pažeidžia Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – VPĮ) reikalavimus (CK 1.80 straipsnis), todėl perkančioji organizacija turėtų nutraukti sudarytą Preliminariąją sutartį ir organizuoti naują viešąjį pirkimą. Vykdydama VPT sprendimą, ieškovė 2016 m. rugsėjo 5 d. raštu „Dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis“ kreipėsi į atsakovę, nurodydama, kad laiko Preliminariąją ir Pagrindinę sutartis negaliojančiomis CK 1.80 straipsnyje nustatytu pagrindu, ir prašė atsakovės grąžinti už prekes sumokėtas lėšas bei per 14 dienų pasiimti ieškovės saugomas prekes. VPT sprendimas atsakovei buvo įteiktas ir ji tokio sprendimo neskundė.
Ieškovė nurodė, kad vykdydama savo įsipareigojimus pagal Pagrindinę sutartį sumokėjo atsakovei 173 771,90 Eur (599 999,60 Lt). Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. sausio 3 d. baudžiamuoju įsakymu ieškovei buvo atlyginta 4055,29 Eur turtinė žala, susijusi su atsakovės neteisėtai įgytomis lėšomis, pardavus ieškovei Pagrindinės sutarties nuostatų neatitinkančias prekes. Atsižvelgiant į tai, kad dalis prekių, kurias ieškovė įsigijo už 51 683 Eur sumą, buvo sumontuotos ir jų kilmės nustatyti nebeįmanoma, taip pat į tai, kad kitos atsakovės patiektos prekės negali būti pripažintos atitikusiomis prekių gamintojui keliamus reikalavimus, iš atsakovės, pritaikius dvišalę restituciją, ieškovei priteistina 118 032,73 Eur (173 771,02 Eur – 4055,29 Eur – 51 683 Eur). Pritaikius vienašalę restituciją, ieškovei iš atsakovės turėtų būti priteisiama 51 683 Eur suma, kurią sudaro ieškovei perduotų ir jos sumontuotų prekių vertė.
Atsakovė, būdama informuota dėl ginčo Sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir dėl pagal Pagrindinę sutartį sumokėtų lėšų grąžinimo iki 2016 m. rugsėjo 14 d., bet lėšų negrąžindama, neteisėtai jomis naudojosi nuo 2016 m. rugsėjo 15 d. Todėl, vadovaujantis CK 6.210 straipsnio 1 dalimi, atsakovė įgijo prievolę sumokėti ieškovei 26 154,82 Eur materialiųjų palūkanų už naudojimąsi ieškovės priklausančia 169 715,73 Eur suma (169 715,73 Eur × 1125 d. (laikotarpis nuo 2016 m rugsėjo 15 d. iki 2019 m. spalio 15 d.) / 365 d. × 5 proc.). Vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, iš atsakovės priteistinos ir 5 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
Vilniaus apygardos teismas 2020 m. sausio 31 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – pripažino Preliminariąją ir Pagrindinę sutartis negaliojančiomis ir niekinėmis nuo sudarymo momento, taikė dvišalę restituciją ir iš atsakovės ieškovės naudai priteisė 118 032,73 Eur sumą; atsakovę įpareigojo savo lėšomis pasiimti iš ieškovės Pagrindine sutartimi už minėtą sumą perduotas prekes per 30 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; priteisė iš atsakovės ieškovės naudai 18 190 Eur palūkanų bei 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 118 032,73 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2019 m. spalio 22 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Teismas nurodė, kad tarp šalių kilo ginčas dėl fakto, ar sudarant viešojo pirkimo sutartį atsakovė tyčia siekė apgauti ieškovę dėl prekių gamintojo, ar tyčiniai nesąžiningi atsakovės veiksmai pasireiškė tik vykdant sutartį, kai ieškovei buvo pristatytos kitų gamintojų prekės, kurias atsakovė neteisėtai pažymėjo gamintojos bendrovės „Karcher-Futuretech GmbH“ lipdukais. Pabrėžė, kad, atsižvelgiant į viešojo pirkimo specifiką, atsakovė, teikdama pasiūlymą bei vykdydama sudarytą viešojo pirkimo sutartį, turėjo vykdyti savo pareigas ypač rūpestingai ir sąžiningai.
Teismas nusprendė, kad tarp šalių nėra ginčo, jog atsakovė pristatė ieškovei tam tikras kito gamintojo prekes bei jas neteisėtai pažymėjo bendrovės „Karcher-Futuretech GmbH“ lipdukais, dėl to buvo atliktas tyrimas baudžiamojo proceso tvarka.
Teismas nustatė, kad byloje nėra duomenų, išskyrus atsakovės paaiškinimus, jog sudarant Sutartis ji nežinojo, kad negalės laiku pristatyti visų gamintojos bendrovės „Karcher-Futuretech GmbH“ prekių. Tokius paaiškinimus teismas vertino kritiškai, nes prekių pardavimas yra atsakovės ūkinė komercinė veikla. Atsakovė veikė kaip profesionalė. Pagrindinė sutartis buvo sudaryta 2014 m. spalio 8 d., o jau nuo 2014 m. lapkričio 3 d. iki gruodžio 23 d. turėjo būti pristatytos prekės. Teismas padarė išvadą, kad teikdama pasiūlymą atsakovė žinojo apie prisiimtą riziką pristatyti gamintojos bendrovės „Karcher-Futuretech GmbH“ pasiūlytas prekes atitinkamais terminais, todėl bet kuris verslininkas tokiu atveju vadovaujasi ne tik kataloguose nurodytu prekių sąrašu (kodais), bet ir iš anksto bendradarbiauja su prekių gamintoju dėl konkrečių prekių pardavimo ir jų pristatymo terminų.
Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog gamintoja bendrovė „Karcher-Futuretech GmbH“ gamina prekes, kurios buvo pristatytos atsakovei. Atsakovė pasiūlyme įsipareigojo parduoti ieškovei būtent šios gamintojos prekes. Todėl atsakovės argumentai, jog kitų gamintojų prekių pristatymas nepažeidė Pirkimo sąlygų, kad pasiūlyta kaina nebuvo per didelė, neįrodo jokių bylai reikšmingų aplinkybių: atsakovei Pirkimo metu įsipareigojus teikti būtent gamintojos bendrovės „Karcher-Futuretech GmbH“ prekes, kitų prekių pristatymas neatitiko Pirkimo sąlygų bei pažeidė esminius viešųjų pirkimų principus.
Teismas padarė išvadą, jog ginčo Sutartys buvo sudarytos dėl atsakovės apgaulės – atsakovė įsipareigojo parduoti ieškovei būtent gamintojos bendrovės „Karcher-Futuretech GmbH“ prekes, nors jau pasiūlymo pateikimo metu atsakovė žinojo ir turėjo žinoti, jog ieškovei bus parduotos kitų gamintojų prekės (tuo labiau kad bendrovė „Karcher-Futuretech GmbH“ tokių prekių negamina). Dėl atsakovės neteisėtų ir nesąžiningų veiksmų sudarytos Sutartys pažeidė esminius viešojo pirkimo principus, todėl jas pirmosios instancijos teismas pripažino niekinėmis ir negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento (CK 1.91, 1.80, 1.81 straipsniai).
Taikydamas restituciją, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad atsakovė nesiėmė jokių veiksmų įrodyti, jog kitos ieškovei perduotos prekės yra gamintojos bendrovės „Karcher-Futuretech GmbH“. Nors atsakovė pateikė prieštaravimus dėl ieškovės atlikto prekių, kurios saugomos sandėlyje, patikrinimo tikslumo, tačiau byloje nėra duomenų, jog atsakovė, kaip prekių pardavėja, siekė geranoriškai įrodyti ieškovei likusių prekių kilmę (gamintoją). Pirmosios instancijos teismas tokią pasyvią atsakovės poziciją bei ankstesnį nesąžiningą ir neteisėtą elgesį vykdant Sutartis vertino atsakovės nenaudai ir padarė išvadą, jog ir kitos patiektos bei iki šiol nepanaudotos sandėlyje saugomos prekės, už kurias atsakovei buvo sumokėta 118 032,73 Eur, neatitiko atsakovės pasiūlyme nurodytų įsipareigojimų. Vadovaudamasis CK 1.80 straipsnio 3 dalimi, 1.91 straipsnio 2 dalimi, teismas taikė dvišalę restituciją.
Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atsakovės atsikirtimai, jog prekės jau nebegali būti realizuotos, nes nuvertėjo, nebeturi gamintojos garantijos, yra specifinės paskirties, neįrodo, jog restitucijos taikymas būtų nesąžiningas, pažeistų abiejų šalių interesų pusiausvyrą. Dėl susiklosčiusios situacijos yra kalta atsakovė, buvo neracionaliai panaudotos valstybės biudžeto lėšos, todėl dvišalė restitucija atitinka CK 1.5 straipsnyje nustatytus principus, viešąjį interesą bei yra proporcinga abiejų šalių interesams.
Kadangi dalis prekių, kurių vertė pagal Pagrindinę sutartį sudarė 51 683 Eur, buvo priimtos ir panaudotos pagal savo paskirtį bei nėra objektyvios galimybės patikrinti šių prekių gamintojo, todėl restitucijos taikymas dėl šios dalies nebūtų racionalus, sąžiningas ir proporcingas.
VPT atliktas administracinio pobūdžio Pirkimo vykdymo patikrinimas neįrodo šiai bylai reikšmingų aplinkybių. VPT nustatyti perkančiosios organizacijos Pirkimo procedūriniai pažeidimai nėra susiję su šalių sutartiniais santykiais. Taip pat teismas atmetė ieškovės argumentus, kad atsakovė pripažino faktą, jog sutartys yra negaliojančios: kaip šioje byloje, taip ir atsakyme ieškovei atsakovė atsisakė atsiimti prekes ir pripažinti sutarčių negaliojimo faktą.
Patenkinęs pagrindinį reikalavimą, teismas priteisė ieškovės naudai iš atsakovės 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2019 m. spalio 22 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Įvertinęs tai, kad reikalavimas dėl Sutarčių pripažinimo negaliojančiomis buvo patenkintas, o apie ieškovės reikalavimą grąžinti sumokėtas lėšas atsakovė sužinojo 2016 m. rugsėjo 5 d. ir turėjo galimybę grąžinti lėšas iki 2016 m. rugsėjo 14 d., teismas nusprendė, kad ieškovė įgijo teisę reikalauti materialiųjų palūkanų nuo 2016 m. rugsėjo 15 d. iki 2019 m. spalio 15 d. (CK 6.210 straipsnis). Kadangi, tenkinus reikalavimą dėl restitucijos taikymo, ieškovei priteista 118 032,73 Eur suma, todėl ieškovės naudai iš atsakovės teismas priteisė 18 190 Eur materialiųjų palūkanų sumą (118 032,73 Eur x 1125/365 x 5 proc.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės ir atsakovės apeliacinius skundus, 2020 m. gegužės 12 d. nutartimi pakeitė Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 31 d. sprendimą ir ieškinį tenkino iš dalies: pripažino Lietuvos kariuomenės Materialinių resursų departamento ir atsakovės sudarytas Preliminariąją ir Pagrindinę sutartis niekinėmis ir negaliojančiomis nuo sudarymo momento; taikė dvišalę restituciją ir iš atsakovės ieškovės naudai priteisė 118 032,73 Eur sumą bei 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (118 032,73 Eur) nuo 2020 m. gegužės 12 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, o atsakovę įpareigojo savo lėšomis per 30 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pasiimti iš Lietuvos kariuomenės pagal Pagrindinę sutartį už 122 089,11 Eur sumą perduotas prekes, nurodytas ieškovės prie dubliko pridėtoje lentelėje „Prekės sandėlyje TFK-250“; išsprendė bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą.
Kolegija nusprendė, kad byloje nustatytos aplinkybės nesuteikia pagrindo daryti išvadą, jog ginčijami sandoriai buvo sudaryti dėl apgaulės.
Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad atsakovės kartu su apeliaciniu skundu pateikta „Karcher-Futuretech GmbH“ 2014 m. rugsėjo 26 d. sąskaita faktūra Nr. 4830054700 paneigia atsakovės teiginius, kad aplinkybę, jog gamintoja negalės Sutarčių nustatytais terminais pateikti dalies prekių (virtuvės įrankių), ji sužinojo jau po sandorių sudarymo. Tai patvirtina ir tuometinio atsakovės vadovo A. J. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros ketvirtojo skyriaus ikiteisminio tyrimo Nr. 02-800004-15 metu (2018 m. rugsėjo 12 d.) duoti parodymai, kuriuose apklausiamasis paaiškino, jog prašė ieškovės pateikti būsimą užsakymą anksčiau, nes reikėjo užsakyti prekes, sužinoti, per kiek laiko gamintojas jas pateiks. Gavęs būsimo prekių užsakymo sąrašą, A. J. kreipėsi į gamintoją, o sužinojęs, kad virtuvės įrankius gamintoja galės pateikti tik 2015 m., iš jos užsakė tik tas prekes, kurias ji galėjo pateikti laiku. Dėl prekių, kurių negalėjo pateikti gamintoja, atsakovė kreipėsi į UAB „Sangaida“. Tačiau, kolegijos vertinimu, nurodytos aplinkybės, priešingai nei teigia ieškovė, nepatvirtina, kad ginčo Sutartys buvo sudarytos dėl apgaulės. Tiek Pirkimo, tiek Sutarčių sąlygas nustatė pati ieškovė. Būtent perkančiosios organizacijos sprendimu atsakovė buvo pripažinta Pirkimo laimėtoja ir su ja buvo sudarytos ginčijamos Sutartys. Aplinkybė, jog Pirkimo ir Sutarčių techninės specifikacijos buvo sudarytos bendrovės „Karcher-Futuretech GmbH“ 2001 m. katalogų pagrindu, paneigia perkančiosios organizacijos ir pirmosios instancijos teismo išvadą, kad atitinkamų prekių atsakovė ieškovei nepateikė, nes pastarosios negaminamos. Tai, kad ieškovei atsirado neigiami šių sandorių sudarymo padariniai – VPT, atlikusi Pirkimo bei Pagrindinės sutarties vykdymo vertinimus, nustatė, jog perkančioji organizacija pažeidė VPĮ nuostatas bei nepasiekė viešojo pirkimo tikslo, nereiškia, kad ginčijami sandoriai buvo sudaryti dėl apgaulės.
Iš ginčo Sutarčių Techninių specifikacijų kolegija nustatė, kad atsakovė įsipareigojo perkančiajai organizacijai parduoti, o ši iš jos – nupirkti 190 pozicijų prekes, iš kurių 186 pozicijų prekių gamintoja – bendrovė „Karcher-Futuretech GmbH“, likusių 4 pozicijų – bendrovė „Dometic“. Vykdydama ginčo Sutartis, atsakovė laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 3 d. iki 2014 m. gruodžio 23 d. pateikė ieškovei 190 pozicijų (2546 vnt.) prekių, iš kurių 167 pozicijų (2486 vnt.) prekių gamintoja buvo bendrovė „Karcher-Futuretech GmbH“, 4 pozicijų (12 vnt.) prekių gamintoja buvo bendrovė „Dometic“, o 19 pozicijų (48 vnt.) prekių (virtuvės įrankių) gamintoju nebuvo nė vienas iš Sutartyse nurodytų gamintojų. Byloje nėra ginčo, kad 48 vnt. prekių neatitiko Sutarčių reikalavimų dėl gamintojo. Tačiau šių prekių vertė buvo tik 4055,29 Eur ir jos sudarė tik nedidelę dalį visų perkančiosios organizacijos įsigytų prekių, t. y. vos 2 proc. visos Pirkimu įsigytų prekių vertės. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. sausio 3 d. baudžiamuoju įsakymu pripažino atsakovės vadovą A. J. kaltu, padarius nusikaltimus, nurodytus BK 182 straipsnio 1 dalyje ir 204 straipsnio 2 dalyje, tenkino Lietuvos kariuomenės civilinį ieškinį ir priteisė iš A. J. ieškovės naudai 4055,29 Eur turtinės žalos atlyginimą.
Kolegija nurodė, kad ieškovė, turėdama pareigą įrodyti, jog ir kitos perkančiajai organizacijai atsakovės pristatytos prekės yra ne gamintojos bendrovės „Karcher-Futuretech GmbH“, nepateikė tai patvirtinančių įrodymų. Kolegija nustatė, kad, atsakovės kartu su apeliaciniu skundu pateiktose bendrovės „Karcher-Futuretech GmbH“ sąskaitose faktūrose nurodytus prekių kodus bei kiekius palyginus su nurodytais atsakovės ieškovei pateiktose PVM sąskaitose faktūrose, matyti, jog likusios prekės buvo įsigytos iš Sutartyse nurodytų gamintojų – bendrovių „Karcher-Futuretech GmbH“ ir „Dometic“. Ieškovė šių aplinkybių nepaneigė.
Byloje nėra įrodymų, kuriais remiantis galima būtų daryti išvadą, jog atsakovės veiksmai buvo tyčia nukreipti nesąžiningai įtikinti ieškovę sudaryti ginčo sandorius, sąmoningai nuslėpti reikšmingą sandoriams informaciją ir kad būtent tai nulėmė perkančiosios organizacijos apsisprendimą bei ginčijamų sandorių sudarymą. Nors ieškovė teigia, kad atsakovės apgaulės faktas yra konstatuotas baudžiamojoje byloje, tačiau vien nedidelės dalies Sutarčių sąlygų neatitinkančių prekių pateikimas neįrodo, kad ginčo Sutartimis atsakovė siekė apgauti ieškovę. Nesant byloje kitų įrodymų, nurodyta aplinkybė nepatvirtina, kad, sudarant ginčo Sutartis, buvo (galėjo būti) ieškovės valios trūkumų. Tikrieji šalių ketinimai buvo remiantis Pirkimo rezultatais sudaryti Preliminariąją, o vėliau jos pagrindu – Pagrindinę sutartį (sutartis) dėl lauko virtuvių TFK-250 atsarginių dalių pirkimo, atsakovei prekes pristatant, o ieškovei priimant bei sumokant kainą; šalys visiškai suvokė tikrąją sandorių esmę, sprendimą dėl sandorių sudarymo priėmė savarankiškai.
Kolegija pripažino, kad Pirkimo metu bei Sutarčių vykdymo metu padaryti pažeidimai sudaro pagrindą ginčo šalių sudarytas Sutartis pripažinti niekinėmis ir negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento dėl jų prieštaravimo imperatyvioms VPĮ nustatytoms normoms (CK 1.80 straipsnio 1 dalis).
Kolegija atmetė kaip nepagrįstą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. AS-62-18-12, pateiktu išaiškinimu grindžiamą atsakovės argumentą, kad VPT išvados yra tik informacinio pobūdžio dokumentas, kadangi nagrinėjamos ir atsakovės minimos bylos ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) nesutampa.
Kolegija nusprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nepritarti VPT 2016 m. rugpjūčio 12 d. išvadose nustatytoms aplinkybėms, kurių pagrindu konstatuota, kad, vykdydama Pirkimą, ieškovė padarė nemažai neteisėtų veiksmų, lėmusių VPĮ nuostatų bei principų pažeidimus.
Iš bylos duomenų nustatyta, kad ieškovės vykdyto Pirkimo vertė siekė 724 050,05 Eur (2 500 000 Lt), tačiau Pirkimo Sutartis ieškovė sudarė su atsakove, kurios pasiūlymas (1 622 452,65 Eur (5 602 004,52 Lt) su PVM) Pirkimui skirtų lėšų sumą viršijo daugiau nei du kartus. Tokią situaciją lėmė perkančiosios organizacijos netinkami bei neteisėti veiksmai, kai, turėdama informaciją apie prekių poreikį bei numatomą Pirkimui skirtų lėšų sumą, ieškovė neatliko išsamaus rinkos tyrimo. Kaip teisingai nustatyta VPT išvadose, kreipimasis į vieną tiekėją dėl prekių kainų pateikimo negali būti laikomas rinkos tyrimo atlikimu. Kolegija pritarė VPT, jog tokiu būdu perkančioji organizacija Pirkimo objekto vertę nustatė bei apskaičiavo nesivadovaudama VPĮ 9 straipsnio 1 dalies nuostatomis (straipsnio redakcija, galiojusi iki 2017 m. birželio 30 d.), įtvirtinančiomis, kad numatomo pirkimo vertė skaičiuojama imant visą mokėtiną sumą be pridėtinės vertės mokesčio, įskaitant visas pirkimo sutarties pasirinkimo ir atnaujinimo galimybes.
Kolegija taip pat pritarė VPT, kad, atsakovei pateikus pasiūlymą, perkančioji organizacija iš esmės nesiėmė veiksmų išsiaiškinti, kokios aplinkybės lėmė tai, jog pasiūlymo vertė gerokai viršijo Pirkimui skirtas lėšas, ir tokiu būdu neužtikrino VPĮ 3 straipsnio 1–2 dalyse (straipsnio redakcija, galiojusi iki 2017 m. birželio 30 d.) įtvirtintų lygiateisiškumo bei skaidrumo principų, taip pat nustatyto pirkimų tikslo racionaliai naudoti Pirkimui skirtas lėšas įgyvendinimo, nesivadovavo VPĮ 39 straipsnio 2 dalies 3 punkte (straipsnio redakcija, galiojusi iki 2017 m. birželio 30 d.) nustatyta pasiūlymo vertinimo taisykle, jog perkančioji organizacija pasiūlymą turi atmesti, jeigu visų dalyvių, kurių pasiūlymai neatmesti dėl kitų priežasčių, buvo pasiūlytos per didelės, perkančiajai organizacijai nepriimtinos kainos.
Kolegija nustatė, kad Pirkimo Techninė specifikacija buvo rengiama remiantis gamintojos bendrovės „Karcher-Futuretech GmbH“ 2001 m. instrukcijomis ir katalogu, Techninėje specifikacijoje buvo nurodyti gamintojos tiekiamų prekių gamykliniai numeriai. Kolegijos vertinimu, ieškovė, žinodama, kad atsakovė yra vienintelė gamintojos bendrovės „Karcher“ atstovė Lietuvoje, galėjo bei turėjo suprasti, kad, Pirkimo neskaidant į dalis, vienintelė atsakovė turės galimybę pateikti Pirkimo sąlygas atitinkantį pasiūlymą. Šią aplinkybę patvirtina ir perkančiosios organizacijos Pirkimo sąlygų 14.7 punkte įtvirtintas kvalifikacijos reikalavimas tiekėjams pateikti gamintojos bendrovės „Karcher“ patvirtinimus, ar kitų gamintojų siūlomos prekės yra lygiavertės šios gamintojos produkcijai. Kolegija nusprendė, kad šios aplinkybės leidžia visiškai pritarti VPT išvadai, jog, Pirkimo Techninę specifikaciją parengusi pagal vienos gamintojos „Karcher“ katalogą ir neskaidžiusi Pirkimo į dalis, ieškovė nesudarė sąlygų tiekėjams dalyvauti Pirkimo procedūrose pagal atskirus objektus bei įrodinėti siūlomų prekių lygiavertiškumo kitais būdais. Be to, tikslindama kvalifikacijos reikalavimą, ieškovė nustatė reikalavimą (nors ir praplėsdama reikalaujamos įvykdyti sutarties objektą) dėl įvykdytos sutarties, susijusios su specialios paskirties įranga (Pirkimo sąlygų 14.8 punktas), tam, kad būtent atsakovė atitiktų šį kvalifikacijos reikalavimą, nes tiekėja neturėjo prekių tiekimo sutarties, susijusios su Pirkimo objektu, t. y. lauko virtuvėmis, atsarginėmis dalimis ir agregatais. Tokiu būdu perkančioji organizacija nesilaikė VPĮ 25 straipsnio 2 dalyje (straipsnio redakcija, galiojusi iki 2017 m. birželio 30 d.) įtvirtinto reikalavimo nustatyti tik konkurenciją užtikrinančius bei tiekėjų nediskriminuojančius Techninės specifikacijos reikalavimus ir neįvykdė VPĮ 32 straipsnio 1–2 dalyse (straipsnio redakcija, galiojusi iki 2017 m. birželio 30 d.) perkančiajai organizacijai nustatytos pareigos išsiaiškinti tiekėjo pajėgumą įvykdyti Pirkimo sąlygas, nustatyti tik konkurencijos neribojančius kvalifikacijos reikalavimus tiekėjams, pažeidė VPĮ 3 straipsnio 1–2 dalyse (straipsnio redakcija, galiojusi iki 2017 m. birželio 30 d.) įtvirtintus principus bei neįgyvendino viešųjų pirkimų tikslo racionaliai naudoti Pirkimui skirtas lėšas.
Kolegija nusprendė, kad ieškovės veiksmai, neskaidant Pirkimo į dalis, nustatant reikalavimus perkamoms prekėms pagal konkrečios gamintojos katalogą, kurios atstovas Lietuvoje yra tik vienas tiekėjas, galintis pateikti Pirkimo sąlygas atitinkantį pasiūlymą, lėmė, jog buvo užkirstas kelias Pirkime dalyvauti ir kitiems tiekėjams, siekiant įsigyti prekes už mažesnę kainą, o Pirkimo sutartys buvo sudarytos daugiau nei du kartus viršijant pačios perkančiosios organizacijos nustatytą Pirkimo vertę. Nurodyti pažeidimai patvirtina, kad ieškovė, vykdydama ginčo Pirkimą, pažeidė VPĮ 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus lygiateisiškumo, nediskriminavimo principus bei nepasiekė to paties straipsnio 2 dalyje nustatyto tikslo – sudaryti Pirkimo sutartį racionaliai naudojant tam skirtas lėšas.
Kolegija, vadovaudamasi kasacinio teismo nuosekliai formauojama praktika, nurodė, kad viešųjų pirkimų principų pažeidimas yra prilyginamas imperatyviųjų nuostatų pažeidimui.
Nors teisėjų kolegija sutiko, kad nurodytus pažeidimus padarė ieškovė, tačiau nesutiko, kad atsakovės elgesys Pirkimo bei Sutarčių vykdymo metu neturėjo įtakos nurodytų pažeidimų atsiradimui. Kolegija pripažino, kad atsakovė, būdama profesionali viešųjų pirkimų dalyvė ir gamintojos bendrovės „Karcher“ atstovė, žinojo (turėjo žinoti), jog Pirkimo sąlygų reikalavimais, kurie iš esmės pritaikyti konkrečios gamintojos prekėms, yra eliminuojamos kitų potencialių tiekėjų galimybės teikti Pirkimo sąlygų reikalavimus atitinkančius pasiūlymus. Taip pat kolegija iš VPT išvados dėl Pagrindinės sutarties vertinimo nustatė, kad dalį prekių atsakovė ieškovei pardavė už gerokai didesnes nei tuo metu rinkoje buvusias kainas. Kolegijos vertinimu, nustatytos aplinkybės leidžia teigti, kad atsakovė, pasinaudodama aplinkybe, jog yra vienintelė bendrovės „Karcher“ atstovė Lietuvoje, pateikė ypač brangų, daugiau nei du kartus Pirkimo vertę viršijantį pasiūlymą. Tokiu būdu atsakovė nesielgė kaip socialiai atsakinga tiekėja, pažeidė bendruosius teisingumo ir sąžiningumo imperatyvus, sukėlė neigiamus padarinius viešajam interesui.
Kolegija, spręsdama dėl restitucijos taikymo, pripažino, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškovės reikalavimo dėl vienašalės restitucijos taikymo. Kolegija padarė išvadą, kad byloje nėra duomenų, kuriais remiantis būtų galima teigti, kad ieškovės panaudotos prekės buvo ne Pirkimo sąlygose ir Sutartyse nurodyto gamintojo. Kolegija pritarė, kad, byloje nesant duomenų, jog ieškovės panaudota dalis prekių buvo netinkama, ieškovės reikalavimo dėl vienašalės restitucijos taikymo tenkinimas nepagrįstai pablogintų atsakovės padėtį. Kolegija pabrėžė, kad vienašalės restitucijos netaikymas nepaneigia Sutarčių negaliojimo pagrindo, tačiau jos pritaikymas dėl šios reikalavimų dalies nagrinėjamoje situacijoje reikštų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų pažeidimą (CK 1.5 straipsnis).
Kolegija nusprendė, kad dvišalės restitucijos taikymas, grąžinant ieškovei už dalį prekių sumokėtas lėšas ir įpareigojant atsakovę šių prekių dalį pasiimti, byloje esant įrodymų, kuriais remiantis galima spręsti atsakovę nesąžiningai pasinaudojus susiklosčiusia situacija, kai ji vienintelė galėjo pateikti Pirkimo sąlygas atitinkantį pasiūlymą, pašalina padarytus VPĮ nuostatų ir principų pažeidimus, užtikrina viešąjį interesą, sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principų laikymąsi. Atsakovės apeliacinio skundo argumentai dėl specifinės prekių paskirties, pasibaigusios prekių garantijos nesudaro pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl dvišalės restitucijos taikymo.
Kolegija iš lentelės „Prekės sandėlyje TFK-250“ nustatė, kad ieškovė turi iš atsakovės įsigytų, tačiau nepanaudotų 122 089,11 Eur vertės prekių, t. y. tiek prekes, už kurias ieškovei iš A. J. buvo priteistas 4055,29 Eur turtinės žalos atlyginimas baudžiamojoje byloje Nr. 1-530-1013/2019, tiek likusias prekes už 118 032,73 Eur sumą, kurios grąžintinos atsakovei dvišalės restitucijos taikymo pagrindu.
Kolegija, spręsdama dėl materialiųjų palūkanų priteisimo, nurodė, kad pripažinus sandorį negaliojančiu ir taikant restituciją nėra pripažįstama jau praeityje egzistavusi prievolė, o sukuriama nauja restitucijos prievolė, kurios atsiradimo momentas – teismo sprendimo, kuriuo taikoma restitucija, įsiteisėjimas. Kadangi restitucijos prievolės atsiradimo momentas – teismo sprendimo, kuriuo taikoma restitucija, įsiteisėjimas, todėl atsakovė iki teismo sprendimo įsiteisėjimo neturėjo teisinės pareigos grąžinti vykdant Sutartis gautus pinigus. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis priteisti ieškovei materialiąsias palūkanas yra nepagrįsta ir naikintina, o šis ieškovės reikalavimas atmestinas.
Kolegija, spręsdama dėl procesinių palūkanų priteisimo, pripažino, kad piniginės prievolės atsiradimas dėl restitucijos taikymo yra pagrindas taikyti CK 6.37 straipsnio 2 dalį ir priteisti kreditoriui iš skolininko procesines palūkanas, kurios skaičiuojamos nuo teismo sprendimo, kuriuo taikoma restitucija, įsiteisėjimo.
Kolegija, spręsdama bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą, pripažino, kad nors atsakovės prašomos priteisti patirtos pirmosios instancijos teisme bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose nustatytų dydžių, tačiau atsižvelgiant į tai, kad byla nėra sudėtinga, atsakovės atsiliepimas į ieškinį bei triplikas grindžiami analogiškomis aplinkybėmis, dalis argumentų procesiniuose dokumentuose kartojasi, atsakovei iš ieškovės priteisiamos bylinėjimosi išlaidos turi būti sumažintos. Atsižvelgdama į patenkintų bei atmestų ieškinio reikalavimų santykį (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 93 straipsnio 2 dalis), kolegija atsakovei iš ieškovės priteisė 1410 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimo bei paskirstė bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas.

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė prašo pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. gegužės 12 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 31 d. sprendimo dalį, kuria pirmosios instancijos teismas nusprendė pripažinti Preliminariąją ir Pagrindinę sutartis negaliojančiomis ir niekinėmis nuo sudarymo momento kaip sudarytas dėl atsakovės apgaulės. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

40.1. Byloje esančių įrodymų visuma patvirtina aplinkybę, kad ginčo sandoriai buvo sudaryti atsakovei panaudojus apgaulę.

40.2. Apeliacinės instancijos teismas, nutartyje padarydamas išvadą, jog „UAB „Saugu LT“ kartu su apeliaciniu skundu pateikta „Karcher-Futuretech“ GmbH 2014 m. rugsėjo 26 d. sąskaita faktūra Nr. 4830054700 paneigia atsakovės teiginius, kad aplinkybę, jog gamintojas negalės Sutarčių nustatytais terminais pateikti dalies prekių (virtuvės įrankių), ji sužinojo jau po sandorių sudarymo. Tai patvirtina ir tuometinio atsakovės vadovo A. J. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros ketvirtojo skyriaus ikiteisminio tyrimo Nr. 02-800004-15 metu (2018 m. rugsėjo 12 d.) duoti parodymai, kuriuose apklausiamasis paaiškino, jog prašė ieškovės pateikti būsimą užsakymą anksčiau, nes reikėjo užsakyti prekes, sužinoti per kiek laiko gamintojas jas pateiks“, taip pat pripažino, kad atsakovės apgaulės siekis susiformavo dar iki ginčo Sutarčių sudarymo. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas apie atsakovės apgaulės susiformavimo momentą iki ginčo sutarčių sudarymo, tačiau nurodydamas, kad vykdant ginčo sutartis toks apgaulės laipsnis nesudaro pagrindo sandorius pripažinti negaliojančiais dėl apgaulės, atsižvelgiant į apgaulės padarinių apimtį, pažeidė VPĮ ir CK nustatytas sutarčių sudarymo, sandorių negaliojimo ir restitucijos taikymo teisės normas.

40.3. Atsakovė sudarė ginčo sutartis aiškiai žinodama, kad dalies prekių ginčo sutartyse nustatyta tvarka negalės pristatyti, todėl dar iki ginčo Sutarčių sudarymo nusprendė savo prievoles vykdyti tokiu būdu, kad būtų išvengta galimos sutartinės atsakomybės dėl vėlavimo pristatyti sutartas prekes. Atsakovė nusprendė dalį prekių nusikalstamu būdu pakeisti kitomis prekėmis, tokiu būdu pristatydama prekes, kurios nėra Sutartimis nustatytos gamintojos prekės. Atsakovė neturėjo sudaryti Sutarčių, negalėdama jų įvykdyti Sutartyse nustatytomis sąlygomis, arba turėjo apie aplinkybę, kad dalis prekių gali būti pristatomos pavėluotai, pranešti ieškovei, tuomet šalys būtų susitarusios dėl mažesnės pirkimo objekto apimties.

40.4. Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs atsakovės apgaulės susiformavimo momentą dar iki ginčo Sutarčių sudarymo, nepagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nebuvo ieškovės valios trūkumų, sudarant ginčo Sutartis su atsakove, nepaisydamas to, kad iš įrodymų visumos matyti, jog atsakovės tikrieji ketinimai buvo visais būdais (netgi neteisėtais) laiku įvykdyti Pagrindinę sutartį, taip išvengiant sutartinės atsakomybės, nors atsakovė jau sandorių sudarymo metu žinojo, kad jų nustatytomis sąlygomis laiku neįvykdys. Tokiu būdu atsakovė buvo iš anksto numačiusi vykdyti ginčo Sutartis su trūkumais, nutylėdama, kad neįvykdys savo įsipareigojimų jose nustatytomis sąlygomis.

40.5. Pripažinus ginčo sandorius negaliojančiais dėl apgaulės, dvišalės restitucijos padariniai turėtų išlikti tokie patys kaip ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje konstatuoti dvišalės restitucijos padariniai, kurie pritaikyti pripažinus ginčo sandorius negaliojančiais dėl jų prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms. Jeigu yra piktavališkas susitarimas, tai reiškia, kad vienos sandorio šalies atstovas ir kita sandorio šalis veikė nesąžiningai ir neteisėtai, todėl iš savo neteisėtų veiksmų neturi gauti naudos. Atsakovė negali būti visa apimtimi ar iš dalies atleidžiama nuo nesąžiningai įgytų lėšų grąžinimo.

Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 31 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. gegužės 12 d. nutarties dalį, kuria ieškinys buvo tenkintas iš dalies, ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti bei priteisti iš ieškovės atsakovės naudai visų atsakovės pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

41.1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias imperatyvioms teisės normoms prieštaraujančio sandorio negaliojimą, nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos sandorių negaliojimo klausimais bei nepagrįstai pripažino ieškovės ir atsakovės sudarytas Sutartis negaliojančiomis CK 1.80 straipsnio pagrindu.

41.2. Apeliacinės instancijos teismas, grįsdamas Sutarčių prieštaravimą imperatyvioms įstatymo normoms, nepagrįstai vadovavosi išimtinai VPT pateiktomis išvadomis, nors, remiantis kasacinio teismo praktika, sandorio negaliojimą ir prieštaravimą imperatyvioms teisės normoms gali konstatuoti tik teismas.

41.3. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės nesudarė pagrindo konstatuoti Sutarčių prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms, ir ypač tokio, kurio padarinys yra Sutarčių negaliojimas ab initio (nuo pradžių):

ieškovė, padidindama Pirkimui skirtą sumą tam, kad galėtų įsigyti jai reikalingas prekes, nepažeidė imperatyvių teisės normų. Nei VPĮ, nei kiti teisės aktai nenustato draudimo perkančiosioms organizacijoms pirkimo metu, esant poreikiui, padidinti pirkimui skirtų lėšų sumą ir sudaryti preliminarias ir pagrindines sutartis po to, kai pirkimui skirtų lėšų suma yra padidinta. Nagrinėjamu atveju Pagrindine sutartimi įsigytos prekės neviršijo Pirkimui skirtų lėšų, o Preliminariosios sutarties sudarymas neįpareigojo ieškovės įsigyti iš atsakovės prekių už Preliminariojoje sutartyje nurodytą sumą. Preliminarioji sutartis leido fiksuoti atsakovės pasiūlytas prekių kainas 4 metams bei užtikrinti nepertraukiamą prekių tiekimą ieškovei gavus papildomą finansavimą, tai užtikrino racionalų lėšų panaudojimą ir viešąjį interesą;
nei VPĮ, nei kiti teisės aktai neįtvirtina imperatyvaus įpareigojimo perkančiosioms organizacijoms vykdyti rinkos tyrimus dėl siekiamų įsigyti prekių, paslaugų ar darbų kainų. Būtent VPĮ nustatyta tvarka organizuojamas viešasis pirkimas savaime leidžia gauti geriausią atitinkamu metu rinkoje galiojantį pasiūlymą (pasiūlymus). Rinkos tyrimą ieškovė organizavo ir vykdė savarankiškai, jo metu atsakovė ieškovės prašymu pateikė jai 2014 m. gamintojos bendrovės „Karcher-Futuretech GmbH“ prekių katalogus. Perkančioji organizacija turėjo teisę nutraukti pirkimą, jeigu pateikti pasiūlymai būtų neatitikę jos poreikių (pavyzdžiui, pasiūlyta kaina perkančiajai organizacijai būtų buvusi per didelė). Tuo tarpu iš bylos medžiagos matyti, kad šioje situacijoje atsakovės pateiktas pasiūlymas ieškovei buvo priimtinas, įskaitant tai, kad atsakovės pasiūlytos prekių kainos nebuvo per didelės ir atitiko tokių prekių rinkos kainas;

iii. apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad Sutarčių prieštaravimą teisės aktų imperatyvioms teisės normoms neva patvirtina aplinkybė, jog Pirkimo objekto techninė specifikacija buvo parengta pagal vienos tiekėjos – bendrovės „Karcher-Futuretech GmbH“ – katalogus, o tai neva užkirto kelią Pirkime dalyvauti kitiems tiekėjams. Pirkimo sąlygose expressis verbis (tiesiogiai) buvo įtvirtinta galimybė dalyvauti visiems tiekėjams, galintiems pasiūlyti analogiškas (lygiavertes) prekes bendrovės „Karcher-Futuretech GmbH“ gaminamai produkcijai. Pirkimo sąlygose dėl Pirkimo objekto buvo nurodyta, jog tiekėjų siūlomos prekės turi būti patiekiamos pagal NSN (t. y. NATO sistemos kodus) ir (ar) „Kärcher-Futuretech“ gamyklinius numerius iš TFK-250 katalogo arba prekės turi būti lygiavertės bei tinkamos ieškovės šiuo metu turimoms lauko virtuvėms TFK-250. Tai, kad Pirkimo sąlygos užtikrino galimybę dalyvauti ir kitiems tiekėjams, patvirtina ir byloje nustatyta aplinkybė, jog dalyvavimu Pirkime buvo susidomėjęs ir dar vienas tiekėjas. Be to, 2014 m. vykdytu Pirkimu buvo siekiama įsigyti ankstesnių viešųjų pirkimų metu ieškovės įsigytų ir iki šiol naudojamų gamintojos bendrovės „Karcher-Futuretech GmbH“ lauko virtuvių TFK-250 atsarginių dalių. Pirkimo sąlygomis neužtikrinus planuojamos įsigyti įrangos suderinamumo su ieškovės turimomis lauko virtuvėmis, ieškovė būtų įsigijusi netinkamas, jos poreikių neatitinkančias prekes, dėl to VPĮ 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas viešųjų pirkimų tikslas būtų buvęs akivaizdžiai nepasiektas. Dėl to kaip vienas iš tiekėjų siūlomų prekių tinkamumo vertinamųjų kriterijų buvo įvardytas gamintojos bendrovės „Karcher-Futuretech GmbH“ gamyklinis numeris. Pirkimo objekto skaidymas į dalis taip pat nebūtų pakeitęs situacijos, kadangi dėl minėtos objektyvios priežasties techninės specifikacijos formuluotė išskaidytoms pirkimo objekto dalims būtų buvusi tokia pati;

apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad Pirkimo sąlygose nustatyti kvalifikaciniai tiekėjų reikalavimai buvo patikslinti, siekiant, kad Pirkimo sąlygas atitiktų atsakovė, dėl ko neva buvo pažeisti skaidrumo ir tiekėjų lygiateisiškumo principai. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje minimi kvalifikaciniai reikalavimai buvo nustatyti savarankišku ieškovės sprendimu, išimtinai siekiant praplėsti Pirkime galinčių dalyvauti tiekėjų ratą bei tokiu būdu užtikrinti tiekėjų konkurencingumą. Taigi, perkančiajai organizacijai minėtu būdu sudarius prielaidas Pirkime dalyvauti daug platesniam potencialių tiekėjų ratui, nei skaidrumo, nei tiekėjų lygiateisiškumo principai nebuvo ir objektyviai negalėjo būti pažeisti.

41.1. Net jeigu pirmiau nurodytus VPĮ pažeidimus ieškovė atliko, jie galėtų būti laikomi nebent formaliais ir savaime nesudarančiais pagrindo Sutartis pripažinti negaliojančiomis. Tokia išvada darytina vadovaujantis kasacinio teismo išaiškinimu, kad grynai formalus nukrypimas nuo VPĮ nustatytos konkrečios procedūros, kuris iš esmės neturėjo įtakos dalyvių ir kitų tiekėjų teisių apimčiai, negali lemti viešųjų pirkimų principų pažeidimo, nebent besiskundžiantis dalyvis ar tiekėjas iš tiesų įrodytų, kad šiais veiksmais buvo pažeisti jo teisėti iš VPĮ kildinami interesai ir taip nepagrįstai suvaržyta galimybė sudaryti viešojo pirkimo sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2010).

41.2. Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad imperatyvių VPĮ reikalavimų pažeidimus atliko ieškovė, organizuodama ir vykdydama Pirkimą, kartu dėl susiklosčiusios situacijos nepagrįstai apkaltino atsakovę dėl to, kad ji neva žinojo, jog konkretaus gamintojo prekėms pritaikytomis Pirkimo sąlygomis eliminuojamos kitų potencialių tiekėjų galimybės teikti Pirkimo sąlygų reikalavimus atitinkančius pasiūlymus, taip pat dėl ypač brangaus pasiūlymo pateikimo:

apeliacinės instancijos teismas nenurodė, kaip atsakovės pasiūlymo pateikimas Pirkime savaime galėjo lemti VPĮ pažeidimus, kurie ieškovės buvo padaryti dar iki atsakovei teikiant pasiūlymą ir kurie lėmė tariamą Sutarčių pripažinimą negaliojančiomis. Ieškovė Pirkimo sąlygas sudarė, Pirkimą organizavo ir visus sprendimus Pirkime priėmė savarankiškai, veikdama savo nuožiūra. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad atsakovė darė ar galėjo daryti kokią nors neteisėtą įtaką ieškovei rengiant Pirkimo sąlygas ar vykdant Pirkimą;
apeliacinės instancijos teismas neįvardijo, kokie konkretūs byloje surinkti įrodymai neva patvirtina, kad atsakovė vienintelė galėjo teikti pasiūlymą Pirkime. Vien tai, kad atsakovė buvo oficiali bendrovės „Karcher Futuretech GmbH“ produkcijos atstovė, nereiškia, kad atsakovė turėjo išimtinę teisę prekiauti šios gamintojos produkcija. Bendrovės „Karcher-Futuretech GmbH“ gaminamą produkciją pagal jos kataloguose nurodytas ar kitas su ja sutartas kainas įsigyti ir platinti gali bet kuris suinteresuotas ūkio subjektas. Be to, kaip minėta, Pirkimo sąlygos nedraudė potencialiems dalyviams siūlyti ir kitų gamintojų prekes, todėl vien ši aplinkybė savaime paneigia apeliacinės instancijos teismo išvadas;

iii. byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad atsakovė ieškovei prekes pasiūlė už gerokai didesnes nei rinkoje buvusias kainas. Po Pirkimo iškilus klausimų dėl prekių kainų buvo atliekamas vidinis tyrimas dėl atsakovės pasiūlytų prekių kainų, jo metu nustatyta, kad kainos atitiko gamintojo kainą su PVM ir 8 ar 10 proc. marža. Tai, kad Sutarčių pagrindu ieškovės įsigytos prekės nepasižymėjo didesne nei rinkoje nustatyta kaina, patvirtina ir byloje pateiktos prekių gamintojų sąskaitos;

apeliacinės instancijos teismas, teigdamas, kad atsakovė pardavė ieškovei prekes už neva gerokai didesnes nei rinkos kainas, nepagrįstai sutapatino visas Pagrindinės sutarties pagrindu atsakovės parduotas prekes su nedidele dalimi prekių (virtuvės įrankių), kurios jau po Sutarčių sudarymo buvo įsigytos iš UAB „Sangaida“ ir paženklintos gamintojos bendrovės „Karcher-Futuretech GmbH“ prekės ženklu. Bylos medžiaga patvirtina, kad virtuvės įrankiai, kuriais prekiauja bendrovė „Karcher-Futuretech GmbH“ ir kuriuos atsakovė turėjo patiekti ieškovei pagal Pagrindinę sutartį, yra brangesni už tuos, kuriuos atsakovei pardavė UAB „Sangaida“. Virtuvės įrankius atsakovė įsigijo iš UAB „Sangaida“ ir pardavė ieškovei tais įkainiais, kuriais turėjo parduoti gamintojos bendrovės „Karcher-Futuretech GmbH“ virtuvės įrankius, kadangi po Sutarčių sudarymo sužinojo, jog negalės šių prekių gauti iš gamintojos bendrovės „Karcher-Futuretech GmbH“ reikiamais terminais. Ši aplinkybė gali būti vertinama tik kaip Pagrindinės sutarties netinkamas įvykdymas (pažeidimas) ir neturi jokios įtakos vertinant atsakovės sąžiningumą bei veiksmų teisėtumą, teikiant pasiūlymą Pirkime, sudarant Sutartis bei sprendžiant restitucijos klausimą. Byloje nėra ginčo dėl to, kad žala dėl šio Pagrindinės sutarties pažeidimo ieškovei yra visiškai atlyginta.

41.6. Bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, priimdami skundžiamus sprendimą ir nutartį, netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias sandorio pripažinimo negaliojančiu teisinius padarinius, jas aiškino neatsižvelgdami į šio instituto tikslus, be to, skundžiamuose sprendime ir nutartyje pateikta teismų pozicija neatitinka bylos medžiagos ir prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai:

i) kasacinis teismas, aiškindamas sandorio pripažinimo negaliojančiu teisinius padarinius, yra nurodęs, kad restitucijos teisinis institutas, kaip ir kiti teisiniai institutai, negali būti taikomas formaliai, nesiejant su konkrečiomis kiekvienu individualiu atveju reikšmingomis bylos aplinkybėmis. Restitucija remiasi idėja, pagal kurią turi būti atkurta dėl neteisėto sandorio pažeista šalių turtinės padėties pusiausvyra. Tai reiškia, kad, sandorį pripažinus negaliojančiu ir pritaikius restituciją, asmuo negali gauti mažiau, negu iš jo buvo paimta, tačiau jis negali gauti ir daugiau, nei turėjo. Vadovaujantis CK 6.145 straipsnio 2 dalimi, išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų;
ii) restitucijos taikymo tikslas yra ne padarytų teisės normų pažeidimo pašalinimas, o šalių grąžinimas į iki ginčijamo sandorio metu buvusią padėtį, kartu užtikrinant sąžiningą ir pagrįstą šalių interesų pusiausvyrą. Restitucijos taikymas jokia forma nepašalina ir negali pašalinti imperatyvių teisės normų pažeidimo, kadangi pats restitucijos taikymas yra tokio pažeidimo teisinė pasekmė;

iii) teismai restituciją taikė formaliai, neanalizuodami ir nevertindami byloje nustatytų ir taikytinai restitucijai (jos būdui) teisiškai reikšmingų aplinkybių. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad prekės, dėl kurių buvo taikyta dvišalė restitucija, neatitiko Pirkimo sąlygų. Kaip minėta, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad šios dalies prekių kainos nebuvo nepagrįstai didelės ir atitiko gamintojos nustatytus įkainius. Taigi, ieškovės lėšos prekėms įsigyti buvo panaudotos racionaliai, o įsigytos prekės atitiko ieškovės poreikius ir gali būti toliau naudojamos ieškovės šiuo metu turimose lauko virtuvėse TFK-250, dėl to viešasis interesas nebuvo ir nėra pažeistas;

iv) pritaikius dvišalę restituciją, Sutarčių šalys nėra ir negali būti grąžinamos į lygiavertę, iki sandorių sudarymo buvusią padėtį: ieškovei grąžinamos visos už įsigytas ir pagal restituciją grąžintinas prekes sumokėtos lėšos, o atsakovei grąžinamos per daugiau nei 5 metus nuvertėjusios prekės, kurioms nebetaikomi jokie gamintojo garantiniai įsipareigojimai, atsakovei neturint jokių objektyvių galimybių realizuoti rinkoje šias prekes;
Pagrindinė sutartis buvo įvykdyta 2014 m. pabaigoje, o Preliminarioji sutartis pasibaigė 2018 m. spalio 1 d., dėl to per 5 metų laikotarpį prekės objektyviai yra smarkiai nuvertėjusios bei neatitinka atsakovės ieškovei grąžintinų lėšų vertės. Ieškovės Pirkimu įsigytos prekės – lauko virtuvės TFK-250 sudėtinės dalys – yra specifinės bei nėra platinamos įprastoje civilinėje apyvartoje, jos gali būti naudojamos tik lauko virtuvėse TFK-250;
lauko virtuvės TFK-250 yra pritaikytos naudoti tokiomis ekstremaliomis sąlygomis kaip karo atvejai, todėl akivaizdu, kad šios virtuvės ir jų atsarginės dalys gali būti realizuojamos tik tarp labai riboto rato subjektų – karinių tarnybų ar panašaus profilio organizacijų (subjektų). Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad gamintojos bendrovės „Karcher-Futuretech GmbH“ lauko virtuves TFK-250 Lietuvoje yra įsigijęs tik vienas subjektas – ieškovė. Pritaikius dvišalę restituciją, atsakovė objektyviai neturi net potencialių klientų, kuriems galėtų parduoti ieškovės pagal restituciją atsakovei grąžintinas prekes;

vii. vadovaujantis Pagrindinės sutarties 7.1 punkto nuostatomis, ieškovės įsigytoms prekėms suteikiama 18 mėn. garantija. Byloje nustatyta, kad prekės ieškovei buvo pristatytos 2014 m. pabaigoje. Taigi ieškovės Sutarčių pagrindu įsigytų prekių garantiniai terminai pasibaigė daugiau nei prieš 5 metus. Todėl atsakovei grąžintinos prekės negalėtų būtų parduodamos ir juo labiau už tą pačią kainą kaip naujos prekės, nes nė vienas pirkėjas nebūtų suinteresuotas įsigyti prekes, kurios pagamintos seniai ir kurioms netaikoma jokia gamintojo garantija;

viii. apeliacinės instancijos teismas tariamus imperatyvių teisės normų pažeidimus siejo išimtinai su ieškovės neteisėtais veiksmais, pastarajai netinkamai organizuojant ir vykdant Pirkimo procedūras. Jei perkančioji organizacija nevykdo ar netinkamai vykdo pareigas, išplaukiančias iš VPĮ, būtent jai turi tekti neigiami padariniai. Tuo tarpu taikant dvišalę restituciją ieškovė, būdama susiklosčiusios situacijos kaltininkė, atsiduria daug geresnėje padėtyje nei atsakovė;

Pagrindinė sutartis visiškai įvykdyta dar 2014 m. pabaigoje, o Preliminarioji sutartis pasibaigė 2018 m. Ieškovė į teismą dėl Sutarčių nuginčijimo kreipėsi 2019 m. pabaigoje. Nors kasacinis teismas nėra suformavęs praktikos dėl restitucijos taikymo, kai negaliojančia pripažįstama įvykdyta ir pasibaigusi prekių viešojo pirkimo sutartis, šios bylos kontekste iš dalies aktualūs kasacinio teismo išaiškinimai dėl restitucijos taikymo, pripažinus negaliojančiomis paslaugų viešojo pirkimo sutartis. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad šalių teisiniai santykiai, kurie dėl tam tikrų aspektų pripažintini pasibaigusiais, pvz., pirkimo objektas sukurtas, priimtas ir naudojamas, galimi tik vertinti, bet ne pakeisti. Modifikuoti teisinius santykius galima, jei jie dar nėra visai ar iki galo nutrūkę, pasibaigę, pvz., galima šalis grąžinti į prieš pažeidimą buvusią padėtį, jei viešojo pirkimo sutartis nesudaryta ar nebaigta vykdyti; be to, teismai, spręsdami dėl neteisėtų perkančiosios organizacijos veiksmų, pripažindami ginčijamą sandorį niekiniu (t. y. neegzistuojančiu de jure (teisiškai), privalo pasisakyti dėl neteisėtų veiksmų padarinių, inter alia (be kita ko), restitucijos, taikymo; kai tiekėjas visiškai įvykdo įsipareigojimus pagal neteisėtai sudarytą viešojo darbų ar paslaugų pirkimo sutartį, restitucija kaip niekinio sandorio padarinys negalima, nes perkančioji organizacija negali tiekėjui grąžinti priimtų darbų ar paslaugų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2011; 2016 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-89-378/2016).

41.7. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo normų taisykles (CPK 176, 185 straipsniai), netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir jų pagrindu nustatytas faktines aplinkybes bei nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, tai lėmė neteisingo ir nepagrįsto sprendimo ir nutarties priėmimą:

i) tam tikrų faktų byloje konstatavimas byloje yra galimas tada, kai yra surinkta tam tikra įrodymų visuma, o ne teismo prielaidų arba įrodymais nepagrįsto manymo pagrindu. Tuo tarpu bylą nagrinėję teismai atskiras aplinkybes ir įrodymus vertino izoliuotai nuo kitų byloje nustatytų aplinkybių ir surinktų įrodymų (pvz., apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas tariamą skaidrumo ir tiekėjų lygiateisiškumo principų pažeidimą, išimtinai rėmėsi aplinkybe, kad Pirkimo objekto techninė specifikacija buvo parengta pagal bendrovės „Karcher-Futuretech GmbH“ katalogą, tačiau nevertino aplinkybės, kad pačiose Pirkimo sąlygose expressis verbis buvo įtvirtinta galimybė tiekėjams siūlyti analogiškas (lygiavertes) prekes bendrovės „Karcher-Futuretech GmbH“ gaminamai produkcijai; teismas taip pat neatsižvelgė į byloje nustatytą aplinkybę, kad Pirkimu ir jo sąlygomis reikėjo užtikrinti, jog įsigytos prekės – atsarginės lauko virtuvės dalys – būtų tinkamos naudoti ieškovės turimose lauko virtuvėse TFK-250; ir kt.), o tam tikras aplinkybes konstatavo byloje esant visiškai priešingas išvadas patvirtinantiems įrodymams (pvz., priešingai nei sprendė apeliacinės instancijos teismas, byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad tik atsakovė galėjo pateikti Pirkimo sąlygas atitinkantį pasiūlymą ir kad jos pasiūlyme nurodytos prekės buvo parduotos už gerokai didesnę kainą nei rinkos; nors nutartyje nurodoma, kad tiekėjų kvalifikaciniai reikalavimai buvo pakoreguoti tam, kad atsakovė atitiktų Pirkimo sąlygas, byloje esanti ikiteisminio tyrimo medžiaga patvirtina, kad pačios ieškovės atstovai pripažino, jog pakeitimai buvo padaryti ne pagal atsakovės pateiktas pastabas bei siekiant išimtinai praplėsti Pirkime galinčių dalyvauti tiekėjų ratą ir pritraukti į Pirkimą daugiau dalyvių; ir kt.);
ii) spręsdami dėl dvišalės restitucijos taikymo, bylą nagrinėję teismai apskritai nevertino įrodymų ir aplinkybių, susijusių su prieš daugiau nei 5 metus įsigytų prekių faktine būkle, jų garantiniais terminais ir galimybėmis grąžinti šalis į lygiavertę iki Sutarčių sudarymo buvusią padėtį.

41.8. Apeliacinės instancijos teismas, nutartimi sumažindamas bylos nagrinėjimo metu atsakovės patirtų bylinėjimosi išlaidų dydį, pažeidė bylinėjimosi išlaidų atlyginimą reglamentuojančias teisės normas, turinčias esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, ir nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos:

i) apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog ginčas neva yra nesudėtingas. Apeliacinės instancijos teismas, sumažindamas atsakovei priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydį, netinkamai įvertino ginčo pobūdį, bylos medžiagą bei apimtį, neatsižvelgė į advokato teisinių paslaugų teikimo specifiką;
ii) byla yra didelės apimties (vien ieškinys ir jo priedai sudaro beveik 300 lapų), o ginčo (ieškovės reikalaujama) suma sudarė net 195 870,55 Eur. Bylos medžiaga ir abiejų žemesnės instancijos teismų priimti sprendimai taip pat patvirtina, kad ginče buvo nagrinėjami sudėtingi ir plačios apimties tiek fakto, tiek teisės kompleksiniai klausimai, susiję su viešaisiais pirkimais, sutarčių sudarymu ir vykdymu, sandorių negaliojimu, restitucijos taikymu, palūkanomis (materialinėmis ir procesinėmis) ir netgi baudžiamosios teisės elementais: ginčui aktualios 2014 m. Pirkimo organizavimo, Sutarčių sudarymo, vykdymo metu buvusios ir po Sutarčių įvykdymo susiklosčiusios faktinės aplinkybės, įskaitant VPT atliktą ieškovės vykdyto Pirkimo procedūrų vertinimą, ginčui aktualaus ikiteisminio tyrimo vykdymą ir baudžiamosios bylos nagrinėjimą, taip pat visų šių aplinkybių kompleksinis teisinis vertinimas;

iii) kasacinis teismas nėra suformavęs teismų praktikos ginčui aktualių teisės normų, reglamentuojančių restitucijos taisykles, taikymo ir aiškinimo klausimais, tai savaime patvirtina, kad byla yra sudėtinga ir reikalauja gilios analizės bei specifinių žinių;

iv) bylos sudėtingumą patvirtina tai, kad teismai kardinaliai skirtingai traktavo faktines aplinkybes ir ginčijamų Sutarčių negaliojimą bei jų teisines pasekmes grindė visiškai skirtingais pagrindais bei argumentais, taip pat visiškai skirtingai sprendė dėl ieškovės reikalavimo priteisti palūkanas (tiek materialines, tiek procesines) pagrįstumo;
apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakovei priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydžio, taip pat neatsižvelgė į advokato teisinių paslaugų teikimo specifiką ir išimtinai formaliai vertino atsakovei suteiktų teisinių paslaugų pobūdį. Atsakovė (kaip juridinis asmuo) ir jai atstovaujantys advokatai nei VPT vykdytame Pirkimo procedūrų vertinime, nei teisėsaugos institucijų vykdytame ikiteisminiame tyrime nedalyvavo bei jų metu priimti didelės apimties procesiniai sprendimai (išvados) atsakovei iki šios bylos pradžios nebuvo žinomi. Atsakovei byloje atstovavę advokatai 2014 m. ieškovės vykdytame Pirkime taip pat nedalyvavo ir šių procedūrų metu atsakovei neatstovavo. Bylos medžiaga patvirtina, kad ieškovė bylos nagrinėjimo metu teikė didelės apimties naujus įrodymus, įskaitant jos pačios sudarytas lenteles apie jos žinioje esančias beveik 200 skirtingų pozicijų prekes, kartu nurodydama kiekvienai prekės pozicijai aktualią informaciją – sąskaitos faktūros numerį, prekės techninį kodą, kainą, kiekį, gavimo datą ir kt. Atsižvelgiant į tai, akivaizdu, kad atsakovės atstovams siekiant tinkamai atstovauti atsakovės interesams buvo būtina detaliai išanalizuoti šiuos bei kitus byloje esančius įrodymus ir juose esančią informaciją palyginti su atsakovės turimais didelės apimties duomenimis. Be to, rengdami procesinius dokumentus, atsakovės atstovai taip pat turėjo išanalizuoti naujausią ir ginčui aktualią teismų praktiką.
Atsiliepimu į ieškovės kasacinį skundą atsakovė prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

1.1. Tiek Preliminariąją sutartį, tiek Pagrindinę sutartį atsakovė sudarė tikėdamasi jas įvykdyti tinkamai, nenaudodamas apgaulės. Byloje esanti bendrovės „Karcher-Futuretech GmbH“ 2014 m. rugsėjo 26 d. sąskaita faktūra Nr. 4830054700 niekaip nepatvirtina ir objektyviai negali patvirtinti atsakovės menamo žinojimo apie tai, kad ji negalės pristatyti nedidelės dalies prekių ieškovei laiku dar iki ginčo sutarčių sudarymo. Ši sąskaita buvo išrašyta iki Preliminariosios sutarties sudarymo (iki 2014 m. spalio 1 d.), kai atsakovė dar nežinojo, ar tikrai su ja bus sudaryta preliminarioji sutartis, nes, pagal tuo metu galiojusios VPĮ redakcijos 7 straipsnio 5 dalį, perkančioji organizacija (ieškovė) turėjo teisę nutraukti pirkimą iki sutarties sudarymo, nepaisydama to, kad jau yra paskelbtas laimėtojas. Be to, minėtos gamintojos sąskaitos išrašymo dieną atsakovei taip pat nebuvo žinoma, kokias konkrečiai prekes ir kada ieškovė užsakinės. Tuo tarpu net ir Preliminariosios sutarties sudarymas pats savaime nereiškė ir negarantavo, kad ieškovė apskritai užsakys prekių iš atsakovės (Preliminariosios sutarties 2.3 punktas).

1.2. Atsakovės vadovas A. J. ikiteisminio tyrimo metu duotuose parodymuose nurodė, kad jis pats ieškovės paprašė pateikti būsimą užsakymą anksčiau, nes reikėjo užsakinėti prekes, sužinoti, per kiek laiko bendrovė „Karcher-Futuretech GmbH“ pateiks reikalingas prekes. Gavęs būsimo prekių užsakymo sąrašą, jis telefonu kreipėsi į bendrovės „Karcher-Futuretech GmbH“ atstovą ir prašė nurodyti, per kiek laiko prekės galėtų būti pristatytos. Tą pačią dieną gavo atsakymą, kad didžioji dalis prekių bus pristatyta, bet dalis virtuvės įrankių (apie 15–20 pozicijų) galės būti pristatyta tik kitais metais, t. y. 2015 m. Atsižvelgdamas į tai, jis bendrovės „Karcher-Futuretech GmbH“ atstovui išsiuntė prekių užsakymą, kuriame buvo nurodytos tik tos prekės, kurias ši gamintoja galėjo pateikti laiku. Dėl likusių prekių jis telefonu konsultavosi su bendrovės „Karcher-Futuretech GmbH“ atstovu (Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. sausio 3 d. teismo baudžiamojo įsakymo 3 puslapis). Remiantis šiais parodymais ir atsižvelgiant į tai, kad byloje esančiose bendrovės „Karcher-Futuretech GmbH“ sąskaitose (2014 m. spalio 21 d. Nr. 4830054948, 2014 m. lapkričio 24 d. Nr. 4830055319, 2014 m. gruodžio 10 d. Nr. 4830055526), kurių pagrindu prekės buvo pristatytos, yra nurodyta, kad jos yra teikiamos pagal 2014 m. spalio 1 d. atsakovės užsakymą, akivaizdu, kad atsakovė prekių užsakymą iš ieškovės gavo ir tą pačią dieną pateikė gamintojai jau po Preliminariosios sutarties sudarymo. Taigi Preliminariosios sutarties sudarymo metu atsakovei nebuvo žinoma, kad gamintoja bendrovė „Karcher-Futuretech GmbH“ negalės pristatyti dalies prekių atsakovės nurodytu terminu.

1.3. Vien ta aplinkybė, jog po Preliminariosios sutarties sudarymo gamintojos bendrovės „Karcher-Futuretech GmbH“ atstovas nurodė atsakovės vadovui, kad dalies prekių nespės pristatyti 2014 metais, o galės pristatyti tik 2015 metais, nereiškia, jog atsakovė, sudarydama su ieškove Pagrindinę sutartį, žinojo, kad nepristatys ieškovei nedidelės dalies Pagrindinės sutarties sąlygas atitinkančių prekių (virtuvės įrankių).

1.4. Tai, kad atsakovės vadovas konsultavosi su bendrovės „Karcher-Futuretech GmbH“ atstovu dėl virtuvės įrankių pristatymo jau po užsakymo pateikimo (po 2014 m. spalio 1 d.), rodo, kad atsakovė ieškojo būdų, kaip įvykdyti Pagrindinę sutartį. Tik po Pagrindinės sutarties sudarymo galutinai paaiškėjus, kad atsakovei nepavyks gauti būtent gamintojos bendrovės „Karcher-Futuretech GmbH“ virtuvės įrankių tiek perkant juos tiesiogiai iš gamintojos, tiek iš kitų tiekėjų, atsakovės vadovas ėmė ieškoti kitų alternatyvų. Bylos medžiaga patvirtina, kad į UAB „Sangaida“ dėl virtuvės įrankių įsigijimo atsakovė kreipėsi ir virtuvės įrankius iš šios bendrovės įsigijo 2014 m. spalio 23 d., 2014 m. spalio 31 d., 2014 m. lapkričio 19 d., 2014 m. lapkričio 20 d. ir 2014 m. gruodžio 1 d. sąskaitų faktūrų pagrindu, t. y. jau gerokai po Pagrindinės sutarties (kuri sudaryta 2014 m. spalio 8 d.) sudarymo. UAB „Sangaida“ ir atsakovė yra niekaip nesusijusios įmonės.

1.5. Po Pagrindinės sutarties sudarymo sužinojusi, kad bendrovė „Karcher-Futuretech GmbH“ negalės pristatyti virtuvės įrankių įprastais terminais iki 2014 m. pabaigos, ir nepavykus įsigyti šios gamintojos prekių iš kitų tiekėjų, atsakovė veikė reaguodama į susiklosčiusią situaciją, t. y. atsakovės vadovas kreipėsi į kitą tiekėją UAB „Sangaida“ ir iš jos užsakė trūkstamus virtuvės įrankius, vėliau juos perdavė ieškovei.

1.6. Ieškovės akcentuojama aplinkybė, kad atsakovės ieškovei pristatyta nedidelė dalis prekių (virtuvės įrankiai) buvo kito gamintojo, nei nurodyta Pagrindinėje sutartyje, gali būti vertinama tik kaip Pagrindinės sutarties neesminis pažeidimas, ypač atsižvelgiant į byloje nustatytą faktą, kad visas likusias prekes ieškovė priėmė ir didelę jų dalį faktiškai naudojo savo reikmėms (pagal paskirtį), nė karto nesikreipė į atsakovę dėl garantinių įsipareigojimų vykdymo, jokių pretenzijų dėl šių prekių kokybės, komplektiškumo ar kitų aplinkybių nereiškė. Šio neesminio pažeidimo sukelta žala ieškovei yra visiškai atlyginta, tenkinus ieškovės ieškinį baudžiamojoje byloje.

Atsiliepimu į atsakovės kasacinį skundą ieškovė prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

2.1. Atsakovės argumentai, kad VPT išvadose nurodomi ir apeliacinės instancijos teismo konstatuoti ieškovės atlikti veiksmai nėra neteisėti ir nepažeidžiantys VPĮ imperatyvių teisės normų, yra visiškai nepagrįsti. Atsakovė nepateikė argumentų dėl apeliacinės instancijos teismo nurodytų taikytinų VPĮ teisės normų neimperatyvaus pobūdžio.

2.2. VPT įpareigojimas perkančiąją organizaciją panaikinti arba pakeisti VPĮ reikalavimų neatitinkančius sprendimus ar veiksmus – valdingo pobūdžio privalomas vykdyti teisės aktas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. lapkričio 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A⁵-918/2004). Perkančioji organizacija privalo tokį teisės aktą arba vykdyti, arba, jo dar neįvykdžiusi, ginčyti įstatymų nustatyta tvarka.

2.3. Perkančiosios organizacijos sprendimas yra teisėtas tiek, kiek jis grindžiamas valdingo pobūdžio privalomo vykdyti teisės aktu įgyvendinimu. Perkančioji organizacija, įvykdžiusi VPT įpareigojimą, de jure sutiko su šios institucijos nustatytais viešojo pirkimo procedūros pažeidimais, dėl kurių ji ir priėmė sprendimą įpareigoti nutraukti pirkimo procedūras. Dėl to tiekėjas, siekiantis panaikinti perkančiosios organizacijos veiksmus, VPĮ V skyriaus nuostatose nustatyta tvarka kartu turėjo nuginčyti ir skundžiamo sprendimo nutraukti pirkimo procedūras pagrindus, t. y. įrodyti, jog VPK nustatytų pažeidimų nėra arba jie nėra tokio pobūdžio (nėra esminiai), kad reikėtų nutraukti pirkimo procedūras. VPT nustatytų pažeidimų nuginčijimas reiškia ieškovės procesinę pareigą dėl ieškinio pagrindo, bet ne dėl dalyko (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-132/2012).

2.4. VPT pripažino Preliminariąją sutartį niekine ir negaliojančia, kaip prieštaraujančią imperatyvioms teisės normoms, o Preliminariosios ir Pagrindinės sutarčių vykdymą – prieštaraujančiu VPĮ pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį. Atsakovė teismine tvarka neskundė VPT išvadų pagrindu ieškovės priimto sprendimo dėl ginčo sutarčių negaliojimo, nors VPT išvados atsakovei buvo įteiktos, o sutarčių pripažinimo niekinėmis pagrindai atsakovei buvo žinomi.

2.5. Atsakovės argumentai, kad prekių paklausa yra itin maža dėl jų specifinio pobūdžio ir mažo jas naudojančių subjektų rato, gali rodyti tam tikrą verslininkui tenkančią ūkinės veiklos riziką, bet nepaneigia restitucijos šiame ginče taikymo galimumo.

2.6. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai ginčo sandorius pripažino negaliojančiais nuo jų sudarymo momento. Dvišalę restituciją pirmosios instnacijos teismas taikė nuo ieškovės 2016 m. rugsėjo 5 d. reikalavimo grąžinti sumokėtas lėšas termino pabaigos. Taigi dvišalė restitucija buvo taikyta ne nuo sandorių pripažinimo negaliojančiais momento, bet nuo ieškovės reikalavimo grąžinti lėšas termino pabaigos. Apeliacinės instancijos teismas dvišalę restituciją taikė nuo nutarties įsiteisėjimo momento.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, kaip sudarytų dėl apgaulės (CK 1.91 straipsnyje įtvirtintu pagrindu)

Kasaciniu skundu ieškovė prašo pakeisti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria nuspręsta pripažinti ginčo viešojo pirkimo sutartis negaliojančiomis ir niekinėmis nuo sudarymo momento, kaip sudarytas dėl atsakovės apgaulės.
Sandorio pripažinimo negaliojančiu dėl apgaulės pagrindas įtvirtintas CK 1.91 straipsnyje, kuriame, be kita ko, nustatyta, kad dėl apgaulės sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusiojo ieškinį (CK 1.91 straipsnio 1 dalis). Vadovaujantis CK 1.91 straipsnio 5 dalimi, apgaulė taip pat gali būti sandorio šalies tylėjimas, t. y. aplinkybių, kurias žinodama kita sandorio šalis nebūtų sudariusi sandorio, nuslėpimas, jeigu, vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, tos aplinkybės turėjo būti atskleistos kitai šaliai, arba aktyvūs veiksmai, kuriais siekiama suklaidinti kitą sandorio šalį dėl sandorio efekto, jo esminių sąlygų, sandorį sudarančio asmens civilinio teisinio subjektiškumo bei kitų esminių aplinkybių. Taigi, dėl apgaulės sudarytas sandoris yra nuginčijamas (CK 1.78 straipsnio 2 dalis), o jo nuginčijimo pagrindas – vienos iš sandorį sudariusių šalių valios trūkumas.
Kasacinio teismo praktikoje sandorio nuginčijimo dėl apgaulės instituto įstatymo nuostatų aiškinimas ir taikymas yra nuosekliai išplėtotas. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, tinkamai rėmėsi išplėtota kasacinio teismo praktika.
Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad valios išreiškimas yra vienas svarbiausių kiekvieno sandorio elementų. Apgaule galima pripažinti tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką formuojantis šalies valiai. Apgaulės atveju apgautosios sandorio šalies valią paveikia kitos šalies ar trečiojo asmens nesąžiningi veiksmai (tiek aktyvūs, tiek ir nutylėjimas). Apgaulės atveju sudarytas sandoris yra ne sandorio šalies laisvos valios išraiškos rezultatas, o kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nesąžiningų veiksmų rezultatas. Jeigu apgaulės nebūtų buvę, apgautoji sandorio šalis sandorio arba apskritai nebūtų sudariusi, arba būtų sudariusi jį visiškai kitokiomis sąlygomis. Dėl to būtina analizuoti apgautosios sandorio šalies valios formavimosi procesą, jos tikruosius ketinimus, aiškintis, ar ji suvokė tikrąją sandorio, atskirų jo sąlygų esmę, ar ji sprendimą dėl sandorio sudarymo ar atskirų jo sąlygų priėmė savarankiškai, ar veikiama kitų, pašalinių veiksnių. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2013; 2015 m. gegužės 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-329-916/2015).
Remiantis pirmiau nurodytais kasacinio teismo išaiškinimais, sprendžiant, ar sudarytas sandoris turi valios trūkumų dėl apgaulės panaudojimo, reikia tirti sandorio šalių valios formavimosi procesą. Tuo tikslu turi būti vertinamas abiejų sandorio šalių elgesys tiek iki sandorio sudarymo, tiek ir sandorio sudarymo bei vykdymo metu.
Ieškovė savo poziciją šioje ginčo dalyje grindžia tuo, kad atsakovė dalyvavo viešojo pirkimo konkurse, žinodama, jog negalės pateikti perkančiosios organizacijos reikalaujamų prekių, todėl, pateikdama pasiūlymą, ją sąmoningai suklaidino. Apeliacinės instancijos teismas atmetė šį ieškovės reikalavimą, konstatavęs, kad: 1) byloje surinktų įrodymų visuma nepatvirtina ieškovės teiginio, jog viešojo pirkimo sutartys buvo sudarytos dėl atsakovės apgaulės; 2) atsakovės veiksmai, pateikiant sutarties sąlygų neatitinkančias prekes, vertintini kaip sutarties pažeidimas; melagingai nurodant gamintoją pateikta tik itin maža pirkimo objekto dalis (apie 2 proc.); byloje esantys įrodymai patvirtina, kad kitos pagal sutartį patiektos prekės atitiko viešojo pirkimo konkurso sąlygas dėl gamintojo.
Ieškovė, nesutikdama su tokia apeliacinio teismo išvada, kasaciniame skunde nurodo argumentus, patvirtinančius poziciją, kurios ji laikėsi kitose bylos nagrinėjimo proceso stadijose. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės nurodyti argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį dėl šios ginčo dalies.
Byloje nustatyta, kad pirkimo sąlygas rengė ir techninę specifikaciją, remdamasi konkrečios gamintojos bendrovės ,,Karcher-Futuretech GmbH“ katalogu, parengė pati ieškovė. Ieškovė savo sprendimu paskelbė atsakovę viešojo pirkimo laimėtoja, kartu pripažindama, kad ji pateikė reikalautus pagal pirkimo sąlygas dokumentus, patvirtinančius, be kita ko, galimybę patiekti reikalaujamas prekes. Už viešojo pirkimo sąlygų, leidžiančių deramai pasiekti pirkimo tikslą, parengimą buvo atsakinga ieškovė, kaip perkančioji organizacija. Byloje nenustatyta, kad atsakovės veiksmai nulėmė ieškovės valios dėl techninės specifikacijos susiformavimą. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovės teiginys, jog prekės, dėl kurių su atsakove buvo sudarytos ginčijamos viešojo pirkimo sutartys, yra negaminamos, neatitinka tikrovės. Byloje nustatyta, kad atsakovė negalėjo laiku patiekti nedidelės dalies (apie 2 proc.) sutartų prekių, todėl suklastojo gamintoją, ant virtuvės įrankių užklijuodama bendrovės „Karcher-Futuretech GmbH“ lipdukus. Pažymėtina, kad pati ieškovė kasaciniame skunde pripažįsta, jog šiais veiksmais atsakovė siekė išvengti sutartinės atsakomybės.
Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ginčams dėl sandorio nuginčijimo nagrinėjamu pagrindu taikoma bendroji įrodinėjimo naštos taisyklė – aplinkybes, sudarančias pagrindą nuginčyti sandorį dėl apgaulės, turi įrodyti to siekianti šalis – nagrinėjamu atveju ieškovė. Tokių aplinkybių ieškovė neįrodė. Be to, byloje nustatytų aplinkybių visuma nesudaro pagrindo konstatuoti, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė specifinę teismams nagrinėjant dėl viešųjų pirkimų teisinių santykių kylančius ginčus tenkančią pareigą įrodinėjimo procese veikti aktyviai (CPK 423⁸ straipsnis).
Konstatavus, jog apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovės reikalavimą pripažinti ginčo sandorius negaliojančiais, kaip sudarytus dėl apgaulės, nėra pagrindo vertinti ieškovės kasacinio skundo argumentų dėl restitucijos taikymo šiai ginčo daliai.

Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu pagrindu – kaip prieštaraujančių imperatyvioms įstatymo normoms

Atsakovė kasaciniu skundu ginčija apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria ginčo viešojo pirkimo sutartys pripažintos negaliojančiomis CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu pagrindu. Atsakovės teigimu, apeliacinės instancijos teismas šioje bylos dalyje nepagrįstai vadovavosi išimtinai VPT pateiktomis išvadomis, kadangi sandorio negaliojimą ir prieštaravimą imperatyvioms teisės normoms gali konstatuoti tik teismas.
Dėl VPT išvadų teisinės reikšmės aktualiais nagrinėjamai bylai aspektais kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, jog ūkio subjektų veiklos kontrolės institucijos raštu pateikta valstybės įstaigos pozicija – rašytinis įrodymas, byloje vertintinas kartu su kitais; toks dokumentas, atsižvelgiant į jo turinį, nelaikytinas prima facie (turinčiu didesnę įrodomąją galią) įrodymu (CPK 197 straipsnio 2 dalis), vis dėlto jis, kaip bet kuris kitas rašytinis įrodymas (CPK 197 straipsnio 1 dalis), svarbus sprendžiant dėl pareikštų reikalavimų pagrįstumo, todėl turi būti teismų tiriamas ir vertinamas, dėl jo įrodomosios reikšmės sprendžiant visų reikšmingų bylos duomenų kontekste (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-84-248/2015).
Atsižvelgdama į nurodytus kasacinio teismo išaiškinimus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad VPT išvados, kuriomis nutartį grindė apeliacinės instancijos teismas, nagrinėjamoje byloje neturi prima facie teisinės galios, kadangi šie teisės aktai nebuvo skundžiami teismui, jų teisingumas teismine tvarka nepatikrintas. VPT išvadų duomenys vertintini kaip rašytiniai įrodymai, kuriais gali remtis šalys, pagrįsdamos savo poziciją ginče, o jų įrodomoji reikšmė gali būti paneigiama pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles. Apeliacinės instancijos teismas, pagrįsdamas, kodėl rėmėsi VPT išvadomis, nurodė, kad atsakovė iš esmės neginčijo VPT išvadose nurodytų pažeidimų. Atsakovė kasaciniame skunde nepateikė argumentų, jog bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme negalėjo deramai įgyvendinti savo procesinių teisių, be kita ko, įrodinėjimo procese. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad bylą nagrinėjančių teismų nesaisto VPT išvadose konstatuotų aplinkybių teisinis vertinimas, kadangi įstatymu nustatyta teismo diskrecija tinkamai kvalifikuoti ginčo teisinius santykius (CPK 270 straipsnio 4 dalies 4 punktas). Kasacinis teismas nenustato faktinių bylos aplinkybių, o patikrina apskųstus procesinius sprendimus teisės taikymo aspektu (CK 353 straipsnio 1 dalis). Taigi, teisėjų kolegija vertina, ar atsakovės pateikti argumentai atitinka CPK 346 straipsnyje įtvirtintus kasacijos pagrindus ir sudaro pagrindą panaikinti ar pakeisti apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą.
Apeliacinės instancijos teismas, be kita ko, pripažino, kad ieškovė pažeidė ginčo viešojo pirkimo vykdymo metu galiojusios VPĮ redakcijos 9 straipsnio 1 dalies nuostatas dėl perkančiosios organizacijos pareigų, nustatant numatomo pirkimo vertę; pirkimo procedūrų metu nustatyta pirkimo vertė buvo viršyta daugiau nei dvigubai; ieškovė nesivadovavo ginčo viešojo pirkimo procedūrų metu galiojusios redakcijos VPĮ 39 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostata, kuri įpareigojo perkančiąją organizaciją atmesti pasiūlymą, jeigu visų dalyvių, kurių pasiūlymai neatmesti dėl kitų priežasčių, buvo pasiūlytos per didelės, perkančiajai organizacijai nepriimtinos kainos.
Atsakovė, ginčydama šią apeliacinės instancijos teismo išvadą, neginčija šio teismo konstatuotų faktinių aplinkybių, tačiau teigia, jog ieškovė, padidindama Pirkimui skirtą sumą tam, kad galėtų įsigyti sau reikalingas prekes, nepažeidė imperatyvių teisės normų, atsižvelgiant į tai, kad nei VPĮ, nei kiti teisės aktai nenustatė draudimo perkančiosioms organizacijoms pirkimo metu, esant poreikiui, padidinti pirkimui skirtų lėšų sumą ir sudaryti preliminarias ir pagrindines sutartis po to, kai pirkimui skirtų lėšų suma yra padidinta. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šis atsakovės kasacinio skundo argumentas yra nepagrįstas.
Ginčo viešojo pirkimo procedūrų metu galiojusios VPĮ redakcijos 39 straipsnio 2 dalies 3 punkte buvo įtvirtinta imperatyvi pasiūlymų vertinimo taisyklė: perkančioji organizacija turi atmesti pasiūlymą, jeigu visų dalyvių, kurių pasiūlymai neatmesti dėl kitų priežasčių, buvo pasiūlytos per didelės, perkančiajai organizacijai nepriimtinos kainos.
Kasacinio teismo praktikoje, nagrinėjant analogišką ginčą dėl perkančiosios organizacijos veiksmų teisėtumo, kai nustačiusi, kad konkurso dalyvio pasiūlymo kaina viršija pirkimui skirtų lėšų sumą, perkančioji organizacija nusprendė konkurso procedūras vykdyti padidinusi jų verę (nepaisydama nustatytos paraiškoje), išaiškinta, kad VPĮ 39 straipsnio 2 dalies formuluotės imperatyvusis pobūdis suponuoja perkančiųjų organizacijų pareigą atmesti per didelės kainos pasiūlymus. Dėl nacionalinio teisinio reguliavimo perkančiosios organizacijos ne gali, o privalo atmesti per didelės kainos pasiūlymus. VPĮ neįtvirtinus reikalavimo pirkimo dokumentuose viešinti turimo biudžeto ar užsibrėžtų išlaidų ribų, tokie pasiūlymai atmetami ir tokiu atveju, kai perkančioji organizacija turi papildomų lėšų, kurias galėtų išleisti pakoregavusi ikiprocedūriniuose dokumentuose užfiksuotą pirkimui skirtą lėšų sumą. Šis kasacinio teismo išaiškinimas grįstas, be kita ko, būtinybe vykdant viešąjį pirkimą nepažeisti tiekėjų lygiateisiškumo ir skaidrumo principų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-160-469/2018, 69 punktas).
Konstatuotas galiojusios VPĮ redakcijos 39 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatos pažeidimas, padarytas vykdant ginčo viešąjį pirkimą, sudaro pakankamą pagrindą pripažinti ginčijamus sandorius negaliojančiais CK 1.80 straipsnio pagrindu. Kasacinio skundo argumentai, susiję su perkančiosios organizacijos veiksmų, nustatant numatomo pirkimo vertę, vertinimu, šiam kontekste vertintini kaip teisiškai nereikšmingi, todėl nenagrinėjami.
Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog viešųjų pirkimų principų pažeidimas yra prilyginamas imperatyviųjų nuostatų pažeidimui būtent dėl to, kad šie, kaip ir kitos VPĮ imperatyviosios nuostatos, susiję su viešojo intereso apsauga; viešųjų pirkimų principų pažeidimai yra objektyvaus ir absoliutaus pobūdžio; viešųjų pirkimų principų pažeidimo objektyvumas reiškiasi tuo, kad jo pripažinimui konstatuoti nesvarbios jokios kitos šalutinės aplinkybės, tokios kaip perkančiosios organizacijos atstovų nepatyrimas, jų kaltės laipsnis, žalos dydis ir pan.; viešųjų pirkimų principų pažeidimų absoliutumas reiškia, kad kiekvienas viešųjų pirkimų principų pažeidimas lemia perkančiosios organizacijos veiksmų neteisėtumą, t. y. kiekvienas viešųjų pirkimų principų pažeidimas laikytinas esminiu pažeidimu, ir toks pažeidimo nustatymas suponuoja teismų pareigą pripažinti tokius perkančiosios organizacijos veiksmus neteisėtais ir spręsti dėl padarinių (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-23-248/2017 85 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis nurodytais kasacinio teismo išaiškinimais bei įvertinęs VPT išvadoje nurodytus perkančiosios organizacijos veiksmus, konstatavo, jog nustatytų aplinkybių visuma sudaro pakankamą pagrindą pripažinti, kad vykdant viešąjį pirkimą buvo pažeistas esminis reikalavimas užtikrinti laisvą tiekėjų konkurenciją, VPĮ 3 straipsnyje įtvirtinti tiekėjų nediskriminavimo ir lygiateisiškumo principai bei įstatyme įtvirtintas tikslas, vykdant viešųjų pirkimų procedūras, racionaliai naudoti tam skirtas lėšas. Teisėjų kolegija šią apeliacinės instancijos teismo išvadą pripažįsta pagrįsta.
Pirma, ginčo pirkimo techninė specifikacija parengta, remiantis gamintojos bendrovės ,,Karcher-Futuretech GmbH“ prekių katalogu, nurodant šios gamintojos prekių gamyklinius numerius, nepateikiant perkamų prekių charakteristikų. Be to, perkančioji organizacija įtvirtino vienintelį tiekėjų siūlomų prekių lygiavertiškumo įrodymo būdą – prekių gamintojos bendrovės ,,Karcher-Futuretech GmbH“ patvirtinimą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokie ieškovės veiksmai prieštaravo ginčo pirkimui aktualios VPĮ redakcijos 25 straipsnio nuostatoms, be kita ko, minėto straipsnio 8 dalyje įtvirtintam reikalavimui, kad, apibūdinant pirkimo objektą, techninėje specifikacijoje negali būti nurodytas konkretus modelis ar šaltinis, konkretus procesas ar prekės ženklas, patentas, tipai, konkreti kilmė ar gamyba, dėl kurių tam tikroms įmonėms ar tam tikriems produktams būtų sudarytos palankesnės sąlygos arba jie būtų atmesti; toks nurodymas yra leistinas išimties tvarka, kai pirkimo objekto yra neįmanoma tiksliai ir suprantamai apibūdinti pagal šio straipsnio 3 ir 4 dalių reikalavimus. Nagrinėjamoje byloje aplinkybių, pagrindžiančių išimties taikymą, nenustatyta. Be to, nustatydama vienintelį prekių lygiavertiškumo patvirtinimo būdą, ieškovė neleistinai susiaurino VPĮ 25 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą tiekėjų teisę įrodyti siūlomų prekių atitiktį pirkimo sąlygoms. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokie ieškovės veiksmai neatitiko VPĮ 25 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto reikalavimo, pagal kurį techninė specifikacija turi užtikrinti konkurenciją ir nediskriminuoti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-96/2015).
Antra, perkančioji organizacija patikslino reikalavimus tiekėjų kvalifikacijai, pritaikydama juos atsakovei: įtraukė reikalavimą dėl įvykdytos sutarties, susijusios su specialiosios paskirties įranga (nors tokia įranga perkama nebuvo), nes atsakovė neturėjo prekių tiekimo patirties, susijusios su pirkimo objektu. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog šie perkančiosios organizacijos veiksmai, vertinant juos kartu su kitomis nustatytomis aplinkybėmis, pagrįstai buvo įvertinti kaip pažeidžiantys skaidrumo ir tiekėjų lygiateisiškumo principus.
Trečia, perkančioji organizacija neskaidė pirkimo į dalis, nors buvo perkamos visiškai skirtingos paskirties prekės (atsarginės lauko virtuvių dalys ir virtuvės įrankiai). Kasacinio teismo praktikoje šiuo aspektu konstatuota, jog svarbiomis priežastimis nepagrįstas perkančiosios organizacijos sprendimas sujungti du savarankiškus (atskirus) heterogeninius (nevienarūšius) pirkimo objektus į vieną kvalifikuotinas kaip neteisėtas, pažeidžiantis laisvą ūkio subjektų konkurenciją, viešųjų pirkimų skaidrumo, proporcingumo ir lygiateisiškumo principus. Tokio pirkimo sąlygų neteisėtumo išvados nekeičia labai skirtinga atskirų objektų vertė ar viešojo pirkimo sutarties vykdymo specifika, inter alia, vieta, rezultato reikšmė ar pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-508-248/2015, 37 punktas).
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog atsakovė kasaciniame skunde nepateikė argumentų, paneigianačių nurodytas faktines aplinkybes ir apeliacinės instancijos teismo sprendime atliktą jų teisinį įvertinimą.

Dėl restitucijos taikymo

Restitucija – tai sandorio pripažinimo negaliojančiu padarinys, įtvirtintas CK 1.80 straipsnio 2 dalyje. Kai sandoris negalioja, šalys privalo grąžinti viena kitai tai, ką yra gavusios pagal sutartį, ar atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenustato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių. CK 6.145 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta restitucijos, kaip bendrosios sandorio negaliojimo padarinių taisyklės, išimtis: išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų.
Kaip konstatuota anksčiau, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino ginčo sandorius negaliojančiais dėl jų prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms, todėl turi būti taikomi CK 1.80 straipsnyje nurodyti padariniai – dvišalė restitucija. Teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkybes, sudarančias pagrindą taikyti išimtį iš bendrosios restitucijos taisyklės, pagal CPK 178 straipsnyje įtvirtintą įrodinėjimo pareigos paskirstymą turi įrodyti šalis, kuri reikalauja šią išimtį taikyti, nagrinėjamu atveju – atsakovė. Šios aplinkybės turi būti nustatytos nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme, kadangi kasacinis teismas neturi diskrecijos tirti ir nustatyti fakto klausimų (CPK 353 straipsnio 3 dalis).
Bylos nagrinėjimo metu atsakovė teigė, kad restitucija, net ir pripažinus ginčo sandorius negaliojančiais, neturi būti taikoma, kadangi ieškovės Pirkimu įsigytos prekės yra specifinės bei nėra platinamos įprastoje civilinėje apyvartoje, prekėms suteikti garantiniai terminai yra seniai pasibaigę, o pačios prekės yra nuvertėjusios.
Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais atsakovės argumentus, jog jos nurodytos aplinkybės galėtų sudaryti pagrindą nukrypti nuo bendrosios restitucijos taikymo taisyklės. Vis dėlto teisėjų kolegija konstatuoja, kad aplinkybės, kuriomis savo poziciją grindžia atsakovė, byloje nėra įrodytos. Atsakovė visose proceso stadijose apsiribojo nurodytų argumentų deklaravimu, tačiau nenurodė pakankamų ir patikimų įrodymų, kurie pagrįstų šiuos jos teiginius. Teiginiai, kad ginčo prekės nėra laisvos civilinės apyvartos objektai, atmestini kaip nepagrįsti konkrečiomis tai nustatančiomis įstatymo normomis (CK 1.97 straipsnio 2 dalis); bylą nagrinėjusių teismų procesiniuose sprendimuose nėra konstatuota aplinkybių, rodančių, kad dėl pardavėjo suteikto garantijos termino pabaigos ar kitų aplinkybių ginčo prekės nuvertėjo, kokia šiuo metu yra ginčo prekių rinkos kaina ir kaip ji skiriasi nuo buvusios ginčo sandorių sudarymo metu. Kasaciniame skunde atsakovė tik abstrakčiai teigia, kad bylą nagrinėję teismai neteisingai įvertino įrodymus, tačiau nenurodo nei konkrečių įrodymų, kurie nebuvo įvertinti, nei civilinio proceso normų, kurios galimai buvo pažeistos.

Dėl bylinėjimosi išlaidų sumažinimo

Atsakovė kasaciniu skundu ginčija apeliacinės instancijos teismo sprendimą sumažinti jai priteistinas bylinėjimosi išlaidas.
Apeliacinės instancijos teismas sprendimą dėl šios dalies grindė CPK 98 straipsnio 2 dalies nuostata, pagal kurią šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl darbo užmokesčio dydžio (toliau – Rekomendacijos). Teismas nurodė, jog atsakovės prašomos priteisti pirmosios instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose nustatytų dydžių, tačiau, atsižvelgdamas į nagrinėjamo ginčo sudėtingumą ir atsakovės procesinių dokumentų turinį, nusprendė, jog yra pagrindas sumažinti atsakovei iš ieškovės priteisiamas bylinėjimosi išlaidas.
Teisėjų kolegija konstatuoja, jog apeliacinės instancijos teismo sprendimas dėl šios dalies iš esmės pagrįstas įstatymu jam suteikta diskrecijos teise sumažinti prašomą priteisti išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimą, atsakovės kasacinio skundo argumentais nėra formuluojami teisės klausimai, todėl jie nenagrinėtini kaip neatitinkantys CPK 349 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų kasacijos pagrindų.

Dėl bylos procesinės baigties

Apibendrindama šioje nutartyje išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog ieškovės ir atsakovės kasacinių skundų argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys, 98 straipsnio 1 dalis). Atmetus ieškovės ir atsakovės kasacinius skundus, ginčo šalių bylinėjimosi išlaidos, turėtos dėl žyminio mokesčio sumokėjimo, paduodant kasacinius skundus, taip pat atsakovės turėtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti už kasacinio skundo surašymą nėra atlyginamos. Kadangi atsakovė patyrė 544,8 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti už atsiliepimo į ieškovės kasacinį skundą surašymą, ši suma atsakovei priteistina iš ieškovės.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. gegužės 12 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Saugu LT“ (j. a. k. 220376460) iš ieškovės Lietuvos kariuomenės (j. a. k. 188732677) 544,80 Eur (penkis šimtus keturiasdešimt keturis Eur 80 ct) išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

VPT informacijos medis

Menu

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika

Komentarai

Pateikti užklausą

VPT informacijos medis

Menu

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika

Susiję straipsniai

Pateikti užklausą