Civilinė byla Nr. 3K-3-360-916/2020

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01968-2013-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.11.4.5; 2.6.18.3; 3.2.6.2

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gruodžio 30 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės, Birutės Janavičiūtės (kolegijos pirmininkė) ir Dalios Vasarienės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovių akcinės bendrovės ,,Kauno tiltai“, akcinės bendrovės ,,Panevėžio keliai“, uždarosios akcinės bendrovės ,,Mitnija“, bendrovės „Trakcja S.A.“ ir bendrovės „RAB Belam-Riga“, taip pat atsakovės AB „LTG Infra“ (buvusi akcinė bendrovė „Lietuvos geležinkelių infrastruktūra“, byloje veikianti kaip akcinės bendrovės „Lietuvos geležinkeliai“ teisių perėmėja) bei trečiojo asmens bendrovės „DB Engineering & Consulting GmbH“, veikiančios per bendrovės „DB Engineering & Consulting GmbH“ filialą Lietuvoje, kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. kovo 26 d. dalinės nutarties dėl ieškinio pagrindo peržiūrėjimo sujungtose civilinėse bylose pagal ieškovių akcinės bendrovės „Kauno tiltai“, bendrovės „Trakcja S.A.“, akcinės bendrovės „Panevėžio keliai“, uždarosios akcinės bendrovės „Mitnija“ ir bendrovės „RAB Belam-Riga“ ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „LTG Infra“ dėl darbų pripažinimo papildomais darbais ir skolos už atliktus darbus priteisimo; taip pat atsakovės akcinės bendrovės „LTG Infra“ priešieškinį ieškovėms akcinei bendrovei „Kauno tiltai“, bendrovei „Trakcja S.A.“, akcinei bendrovei „Panevėžio keliai“, uždarajai akcinei bendrovei „Mitnija“ ir bendrovei „RAB Belam-Riga“ dėl delspinigių priteisimo; tretieji asmenys bendrovė „DB Engineering & Consulting GmbH, veikianti per bendrovės „DB Engineering & Consulting GmbH“ filialą Lietuvoje, („DB International Gmbh“ teisių perėmėjas) ir bendrovė „If P&C Insurance AS“, veikianti per bendrovės „If P&C Insurance AS“ filialą Lietuvoje.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

 

1. Ginčo esmė
2. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, kuriomis reglamentuojamos rangovo teisė į papildomų, viešojo darbų pirkimo sutartyje ir (ar) viešojo pirkimo dokumentuose nenustatytų darbų atlyginimą, aiškinimo ir taikymo.
3. Ieškovės AB „Kauno tiltai“, bendrovė „Trakcja S.A.“, AB „Panevėžio keliai“, UAB „Mitnija“ ir bendrovė „RAB Belam-Riga“ (toliau kartu – ieškovės, bendraieškės) 2015 m. kovo 16 d. ieškiniu, kurį patikslino 2016 m. lapkričio 18 d. dalies ieškinio atsisakymu, teismo prašė:

2.1. pripažinti tam tikrus darbus papildomais, kaip nenurodytus rangos sutartyje, ir be kurių negalima užbaigti sutarties vykdymo (papildomų darbų bendra vertė – 3 049 972,78 Eur be PVM).

2.2. priteisti iš atsakovės AB „LTG Infra“ (toliau – ir atsakovė, perkančioji organizacija, užsakovė) ieškovėms solidariai 2 816 188,24 Eur skolos be PVM už atliktus papildomus darbus atlyginimą, 16 678,18 Eur palūkanų, procesines palūkanas nuo priteistų sumų.

3. Ieškovės nurodė, kad AB „Lietuvos geležinkeliai“ 2011 m. rugpjūčio 31 d. paskelbė atvirą konkursą „IXB koridoriaus Vilniaus aplinkkelio Kyviškės–Valčiūnai antrojo kelio statyba“ (toliau – ir Konkursas). 2011 m. gruodžio 2 d. užsakovė su rangovėmis, atstovaujamomis atsakingosios partnerės AB „Kauno tiltai“, pasirašė rangos sutartį Nr. SP-483 (toliau – ir Sutartis). Bendra Sutartyje nurodytų darbų kaina – 213 867 520,99 Lt be PVM (61 940 315,39 Eur). Užsakovė rangovėms sumokėjo 206 539 691,47 Lt (59 818 029,27 Eur) be PVM sumą. Iki Konkurso paskelbimo atsakovė vykdė atskirą atvirą projektavimo darbų pirkimo konkursą (pirkimas paskelbtas 2007 m. liepos 2 d.) „Techninė pagalba (projektavimas) antrojo kelio statybai ruožuose Kyviškės–Valčiūnai ir Vaidotai (Pušynas)–Paneriai“. 2010 m. rugpjūčio 13 d. projektuotoja bendrovė „DB International Gmbh“ parengė techninį projektą.
4. Rangovės, pasirašiusios Sutartį, atsižvelgdamos į techninį projektą, parengė darbo projektą, pagal kurį vykdomi rangos darbai. Vykdant Sutartį dėl aplinkybių, kurių objektyviai rengiant pasiūlymą rangovės negalėjo numatyti, paaiškėjo, kad reikia papildomų darbų, neįrašytų į Sutartį ir nenustatytų normatyviniuose statybos dokumentuose, kurių neatlikus neįmanoma įvykdyti visų Sutartyje nurodytų darbų. Ieškovės atliko papildomus darbus ir patyrė papildomų sąnaudų, šias turi atlyginti atsakovė, tačiau ji atsisakė sumokėti.
5. Atsakovė priešieškiniu prašė teismo priteisti iš ieškovių solidariai 14 989 556,33 Eur delspinigių už 2014 m. rugsėjo 9 d. – 2015 m. vasario 16 d. uždelstą laikotarpį dėl II, III, IV, V darbų grupių atlikimo terminų praleidimo, 9 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.
6. Atsakovė nurodė, kad ieškovės iš atsakovės pateiktų dokumentų turėjo suprasti darbų apimtį ir sudarydamos Sutartį jos sutiko su darbų kainomis ir apimtimi. Kadangi Sutartyje nustatyta fiksuota darbų kaina, ji negali būti keičiama. Kadangi ieškovės Sutartyje nustatytu terminu darbų neatliko, iš jų turi būti priteisti sutartyje nustatyti delspinigiai.

 

1. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
2. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. rugsėjo 18 d. sprendimu:

7.1. priėmė ieškovių ieškinio dalies atsisakymą ir šią bylos dalį nutraukė;

7.2. kitą ieškinio dalį atmetė; priešieškinį tenkino iš dalies – priteisė iš ieškovių atsakovei solidariai 1 041 878 Eur delspinigių už 2014 m. rugsėjo 9 d. – 2015 m. vasario 16 d. uždelstą laikotarpį dėl II, III, IV, V darbų grupių atlikimo terminų praleidimo, 9 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo priešieškinio priėmimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.

8. Teismas nurodė, kad galimybė keisti (didinti) rangos sutartyje sulygtą darbų kainą atsiranda tik tuomet, kai ją lemia tikrai svarbios, objektyvios ir nuo rangovo visiškai nepriklausančios priežastys, kurių nebuvo galima numatyti tariantis dėl fiksuotos darbų kainos, bet ne tokios priežastys kaip negalėjimas iš anksto tiksliai numatyti darbų kiekio. Šalis, siekianti pakeisti darbų kainą, privalo įrodyti išimtinių, sutarties pakeitimą leidžiančių aplinkybių, nustatytų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.653 straipsnio 6 dalyje, 6.684 straipsnio 5 dalyje ar 6.685 straipsnyje, buvimą. Rangovas turi teisę reikalauti sumokėti už atliktus darbus daugiau nei sutartyje nustatyta darbų kaina tik tokiu atveju, kai yra suderinta abiejų šalių valia, kad atlikti darbai yra papildomi (sutartyje nenustatyti, neįtraukti į kainos apskaičiavimus ir negalėję būti protingai numatyti), tačiau būtini sutarčiai įvykdyti ir suderinta abiejų šalių valia dėl tokių darbų kainos. Dėl šių klausimų rangovas negali spręsti vienašališkai, be užsakovo sutikimo (išskyrus CK 6.684 straipsnio 5 dalyje nustatytą išimtį), ir reikalauti sumokėti už darbus, dėl kurių nebuvo susitarta.
9. Teismas pažymėjo, kad Sutartyje užfiksuota būtent ta kaina, kurią ieškovės pateikė savo pasiūlyme Konkurse. Sutartyje įtvirtinta fiksuota maksimali kaina, taigi ji negali būti perskaičiuota nekeičiant Sutarties. Darbų kainos koregavimas turi būti įformintas Sutartyje nustatyta tvarka ir sudarytas atskiru rašytiniu susitarimu prie Sutarties, kuris, pasirašytas šalių, tampa neatskiriama jos dalimi. Sutarties nuostatos dėl papildomų darbų bei jų apmokėjimo detalizuotos Sutarties 20.1 punkte, kuriame nurodyta, kad ieškovės, inicijuodamos tokio papildomo susitarimo sudarymą, turėjo raštu pateikti motyvuotą siūlymą dėl papildomų darbų būtinybės ir jį pagrįsti dokumentais bei motyvuotai paaiškinti dėl papildomų darbų pagrįstumo; susitarimas dėl papildomų darbų turėjo būti patvirtintas abiejų sutarties šalių įgaliotų asmenų parašais; per 28 dienas neinformavusios apie būtinybę atlikti papildomus darbus ieškovės netenka teisės į papildomus mokėjimus. Ieškovės negalėjo turėti jokių teisėtų lūkesčių, kad atsakovė sumokės už jų nurodomus papildomus darbus, šalims prieš tai nesulygus dėl konkrečios papildomų darbų apimties ir dėl jų vertės.
10. Teismas konstatavo, kad pagal Konkurso dokumentus atsakovė siekė įsigyti geležinkelio ruožo statybos darbus pagal projektuotojo parengtą techninį projektą. Konkurso dokumentuose nurodyta, kokius darbus reikia atlikti, pateikti visi techniniai dokumentai, reikalingi galutiniam rezultatui pasiekti. Konkurso sąlygų 29 punkte nustatyta, kad tiekėjas, pateikdamas pasiūlymą, turi siūlyti visą nurodytą darbų apimtį. Ieškovių pasiūlyme išskiriamos atskirų darbų etapų konkrečių darbų atlikimo kainos bei garantuojama, kad siūlomos paslaugos bei darbai visiškai atitinka Konkurso dokumentuose nurodytus reikalavimus.
11. Pagal Konkurso sąlygas būtent ieškovėms tekusi pareiga parengti darbo projektą, įgyvendinantį techninį projektą. Pagal teisinį statybos rangos kainos keitimo reguliavimą, iš esmės įtvirtintą ir Sutartyje, būtent rangovei kyla rizika dėl darbų galimo pabrangimo ar dėl su atsakove nustatyta tvarka nesuderintų darbų. Teisinis reguliavimas taip pat suponavo ieškovėms pareigą tinkamai ir itin atidžiai įvertinti būsimus darbus, medžiagas bei apskaičiuoti jų sąnaudas teikiant pasiūlymą konkurse. Sutartyje ieškovės taip pat pateikė atitinkamas garantijas bei prisiėmė riziką darbus atlikti už savo pačių pasiūlytą konkrečią sumą. Ieškovės, kaip profesionalės, prieš teikdamos savo pasiūlymą, privalėjo įvertinti darbų kiekį, sąnaudas ir pateikti pagrįstus darbų kainos pasiūlymus. To atsakingai ir rūpestingai nepadariusios, ieškovės prisiėmė riziką, kad darbų sąnaudos gali būti didesnės, nei jos tikėjosi, tačiau tai savaime nesudaro pagrindo keisti Sutarties kainos.
12. Ieškovės teigė, kad pasiūlymą dalyvauti Konkurse rengė pagal techninio projekto darbų kiekių žiniaraščius ir darbus, kurie nebuvo nurodyti techninio projekto darbų kiekių žiniaraščiuose, o vėliau buvo įtraukti į savo pačių parengtą darbo projektą, laikė papildomais darbais, už kuriuos atsakovė turi sumokėti papildomai. Tačiau nesutarusios su atsakove dėl tokių darbų kvalifikavimo kaip papildomų ir dėl jų apmokėjimo, ieškovės, kaip rūpestingi ir apdairūs asmenys, galėjo atsisakyti Sutarties, o to nepadariusios, turi vykdyti sutartį už joje nustatytą kainą (CK 6.653 straipsnio 4 dalis, 6.659 straipsnio 1 dalies 2 punktas ir 3 dalis). Kadangi ieškovės laiku nesikreipė su pretenzijomis į užsakovę ir nesilaikė išankstinės ginčų nagrinėjimo tvarkos, nustatytos Sutarties 20.1 punkte, jos neteko teisės reikalauti papildomo darbų apmokėjimo.
13. Teismas, tenkindamas priešieškinį iš dalies, atsakovei priteisė delspinigius ir procesines palūkanas (CK 6.37 straipsnio 2 dalis).
14. Pagal ieškovių apeliacinį skundą bylą išnagrinėjusi Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2020 m. kovo 26 d. daline nutartimi iš dalies pakeitė Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 18 d. sprendimą ir nutarė tenkinti ieškinio dalį ir dėl dalies papildomų darbų (darbų pakeitimo aktai Nr. 24, 36, 37, 39, pretenzijos Nr. 18, 28, 29, 31) pripažinti ieškovių teisę į patirtų išlaidų atlyginimą. Kitą bylos dalį teismas sustabdė iki Lietuvos Aukščiausiojo Teismo procesinio sprendimo dėl dalinio sprendimo dėl ieškinio pagrindo priėmimo arba termino šiam sprendimui kasacine tvarka apskųsti pabaigos.
15. Teisėjų kolegija nurodė, kad priežasčių (pagrindų) atlikti rangos sutartyje nenustatytus (papildomus) darbus įvertinimas pirmiausia turi būti įgyvendinamas teismui pasisakant dėl ieškinio pagrindo ir tik vėliau gali būti sprendžiama dėl teismo sprendimo dalies, susijusios su priešieškiniu. Teisėjų kolegija sprendė tik dėl atitinkamų darbų pripažinimo papildomais ir skolos už juos priteisimo pagrįstumo.
16. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 18 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2304-653/2016, kurioje buvo sprendžiama dėl atsakovės ieškinio projektuotojui atlyginti būsimą žalą, nustatyti prejudiciniai faktai šiai bylai. Įsiteisėjusiame sprendime teismas nurodė, kad dėl dalies ieškovių pretenzijų (1, 3, 5, 6, 8, 10, 11, 12) eksperto nustatytos (2015 m. gegužės 31 d. teismo ekspertizės aktas Nr. 15-18) techninio projekto klaidos.
17. Remdamasi kasacinio teismo suformuluotu CK 6.653 straipsnio 5 dalies nuostatų aiškinimu, teisėjų kolegija nurodė, kad darbų kainos keitimas galimas tais atvejais, kai taip susitarta sutartyje ir šis susitarimas nepažeidžia imperatyviųjų normų, kai sulygta statybos kaina yra orientacinė, apytikrė arba kai kaina nenurodyta, o tik susitarta dėl jos nustatymo kriterijų. Teismas turi tirti, dėl kokios kainos – konkrečios ar apytikrės – šalys susitarė.
18. Kai statybos rangos sutartyje kaina apibrėžta konkrečia suma, o ne įtvirtinant kainos nustatymo kriterijus ar nurodant apytikrę sąmatą, įstatyme nenustatyta galimybė jos keisti nei didinant, nei mažinant (CK 6.653 straipsnio 5 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tai imperatyvioji norma, draudžianti keisti konkrečią kainą net ir tais atvejais, kai rangos sutarties sudarymo momentu nebuvo galima tiksliai numatyti viso darbų kiekio arba visų darbams atlikti būtinų išlaidų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-543/2006; 2012 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-163/2012; 2019 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-364-469/2019).
19. Konkurso sąlygų 10 priede konkrečiai nurodyta, kad darbų kiekių žiniaraščiuose pateikiamas tik bendro pobūdžio darbų aprašymas, išsamus aprašymas pateiktas techninėse specifikacijose (jos savo ruožtu nukreipė į techninį projektą), be to, kaina turi būti pateikta įvertinus visas rizikas. Konkurso sąlygų 34 punkte nurodyta, kad apskaičiuojant kainą turi būti atsižvelgta į visą pasiūlyme nurodytą darbų apimtį, kainos sudėtines dalis, techninės specifikacijos reikalavimus, o į darbų kainą turi būti įskaitytos visos rangovės patirtinos išlaidos bei mokesčiai vykdant projektą. Darbų kiekių žiniaraščiai buvo vienas iš kainos skaičiavimo kriterijų, tačiau siūloma kaina turėjo būti apskaičiuota atsižvelgiant ir į kitus dėmenis – technines specifikacijas, rangovei tenkančias rizikas, aplinkybę, kad Konkurso sąlygose buvo nustatyta, jog užsakovės rezervas nebus taikomas (Konkurso sąlygų I priedas), ir pan.
20. Teisėjų kolegija konstatavo, kad šalys Sutarties 4 punkte susitarė, jog užsakovė už tinkamai pagal Sutartį atliktus ir perduotus darbus mokės rangovei pagal Sutartyje nustatytas sąlygas ir maksimali mokėjimų suma bus ne didesnė kaip 213 867 520,99 Lt (61 940 315,39 Eur) be PVM. Iš šios Sutarties sąlygos formuluotės ir nurodytų Konkurso sąlygų teismas padarė išvadą, kad šalys susitarė dėl fiksuotos maksimalios kainos. Be to, ieškovės, pateikdamos pasiūlymą, buvo nurodžiusios ne tik visos rangos darbų sutarties kainą, bet ir kiekvienos rangos darbų grupės maksimalią kainą, ši aplinkybė, teisėjų kolegijos vertinimu, papildomai pagrindžia išvadą, kad šalys tarėsi dėl maksimalios darbų kainos, ne dėl įkainių.
21. Įvertinusi CK normas dėl papildomų darbų ir teismų praktiką, teisėjų kolegija nusprendė, kad papildomais gali būti pripažinti tik projektui įgyvendinti būtini darbai, kurie nebuvo ir negalėjo būti nurodyti Sutartyje. Rangovas dėl papildomų darbų negali nuspręsti vienašališkai, be užsakovo sutikimo (išskyrus CK 6.684 straipsnio 5 dalyje nustatytą išimtį), ir reikalauti sumokėti už darbus, dėl kurių nebuvo susitarta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-432/2012).
22. Vertinant, ar buvo gautas užsakovės sutikimas atlikti papildomus darbus, vertinamos ir Sutarties sąlygos. Sutartis sudaryta, vadovaujantis Tarptautinės inžinierių konsultantų federacijos (FIDIC) parengtomis standartinėmis sutarties sąlygomis „Užsakovo suprojektuotų statybos ir inžinerinių darbų statybos sutarties sąlygos“. FIDIC 13.1 punkte nustatyta, kad rangovas neturi niekaip keisti ir (arba) modifikuoti nuolatinių darbų, kol inžinierius nurodys daryti pakeitimą arba jį patvirtins. Sutarties konkrečių sąlygų 14.1 punktu pakeistas FIDIC 14.1 punkto turinys, be kita ko, nustatant, kad darbai turi būti atliekami pagal žiniaraštyje įvertintą paskirtį ir bet kokie darbų kiekio, nustatyto žiniaraštyje, pasikeitimai turi būti įforminami Sutartyje nustatyta tvarka.
23. Sutarties 3.1 punkte nustatyta, kad, atlikdamas pakeitimus ir pataisymus pagal Sutarties 13 punktą, inžinierius turi gauti raštišką užsakovės pritarimą. Sutarties 3.3 punkte nurodyta, kad inžinierius gali teikti nurodymus rangovei, tačiau tais atvejais, kai nurodymas kartu sudaro ir pakeitimą, kartu turi būti taikomas ir 13 straipsnis, taigi, ir reikalavimas dėl atskiro raštiško užsakovės sutikimo su pakeitimu. Jeigu susitarimas nepasiekiamas, tai inžinierius turi priimti sąžiningą sprendimą vadovaudamasis Sutarties 3.5 punktu, šis sprendimas yra privalomas abiem sutarties šalims, kol nebus peržiūrėtas 20 straipsnio tvarka. Jeigu apie pretenziją rangovė nepraneša per 28 dienų laikotarpį, tai jai neturi būti suteikta teisė gauti papildomą mokėjimą ir užsakovė turi būti atleista nuo visų su pretenzija susijusių įsipareigojimų.
24. Sutartimi šalys susitarė, kad rangovė privalo informuoti inžinierių raštu per nustatytą terminą (28 dienas) ir gauti jo pritarimą atlikti papildomus darbus per 42 dienas (arba ilgesnį laikotarpį, jei rangovė sutinka). Pakeitimui būtinas ne tik inžinieriaus, bet ir užsakovės pritarimas. Jei pritarimas negaunamas, inžinierius gali priimti sprendimą dėl darbų pakeitimo Sutarties 3.5 punkte nustatyta tvarka. Teismas padarė išvadą, kad užsakovės sutikimas atlikti papildomus darbus yra gautas, jei rangovės laiku raštu pateiktai pretenzijai pritarė inžinierius ir gautas užsakovės raštiškas pritarimas arba priimtas inžinieriaus sprendimas Sutarties 3.5 punkte nustatyta tvarka.
25. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad Sutarties šalys 2013 m. birželio 28 d. sudarė papildomą susitarimą Nr. SP-279 (Toliau – Susitarimas dėl papildomų darbų), kuriuo ieškovės grindė atsakovės pritarimą atlikti dalyje ieškinio nurodomus darbus. Teismo vertinimu, Susitarimo dėl papildomų darbų turinys negali būti vertinamas kaip pakeičiantis Sutartyje nustatytą užsakovės sutikimo gavimo tvarką ar prilyginamas sutikimui pripažinti šiame susitarime nurodytus darbus papildomais. Šis susitarimas nereiškia fakto dėl papildomų darbų, atliktų iki šio susitarimo, pripažinimo. Šalys susitarė, kad ginčas dėl to, ar ginčo darbai turi būti laikomi papildomais darbais ir kas prisiėmė šių darbų atsiradimo ir apmokėjimo riziką, bus sprendžiamas įstatymų nustatyta tvarka, vadovaujantis Sutartimi ir šiuo susitarimu. Be to, šalys aiškiai nurodė, kad Susitarimas dėl papildomų darbų nelaikytinas Sutarties pakeitimu.
26. Susitarime dėl papildomų darbų nurodyta, kad, nepriklausomai nuo susitarime išdėstytų užsakovės ir rangovės pareiškimų ir įsipareigojimų, ginčo darbų atlikimas, jų pobūdžio, kiekio ir kokybės fiksavimas bei jų atlikimo fakto patvirtinimas bet kokiuose pagal sutartį rangovės rengiamuose ir užsakovės atstovo tvirtintinuose dokumentuose, užsakovės atstovo tokių dokumentų patvirtinimas, neginčijimas ir (ar) bet kokie kiti veiksmai, konkliudentiniai veiksmai ir (ar) neveikimas nereikš ir negalės būti aiškinamas kaip reiškiantis užsakovės ginčo darbų priėmimą ir (ar) įsipareigojimą apmokėti ginčo darbus. Šis susitarimas nepakeitė Sutartyje nustatytos darbų pripažinimo kaip papildomų tvarkos ir negali būti vertinamas kaip ginčo darbų, nurodytų susitarime, pripažinimas papildomais, taip pat negali būti vertinamas kaip rangovės sutikimas atlikti šiuos darbus savo rizika. Taigi, darbai gali būti pripažinti papildomais užsakovės sutikimo aspektu, jei rangovės laiku raštu pateiktai pretenzijai pritarė inžinierius ir gautas užsakovės raštiškas pritarimas arba priimtas inžinieriaus sprendimas dėl papildomų darbų Sutarties 3.5 punkte nustatyta tvarka. Ši taisyklė dėl sutikimo netaikytina tik CK nustatytu atveju, jei rangovės neatidėliotini veiksmai atitiko užsakovės interesus, o dėl statybos darbų sustabdymo statybos objektas būtų žuvęs ar būtų buvęs sugadintas (CK 6.684 straipsnio 5 dalis).
27. Teismas suskirstė ieškovių prašomų pripažinti papildomais rangos sutartyje nenustatytas, bet būtinas projektui įgyvendinti darbų grupes į: 1) darbus, kurie buvo nurodyti techniniame projekte, bet neįtraukti į rangos sutartį; 2) darbus, kuriuos teko atlikti dėl techninio projekto trūkumų (darbai nebuvo nustatyti techniniame projekte ar techninio projekto sąnaudų kiekių žiniaraščiuose); 3) darbus, būtinus atlikti dėl nenumatytų aplinkybių; 4) darbus, būtinus atlikti dėl užsakovo nurodymų; 5) darbus, būtinus atlikti dėl kitų subjektų veiksmų.
28. Dėl darbų, įtvirtintų techniniame projekte, bet neįtrauktų į rangos sutartį, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad techninis projektas buvo įtrauktas į Konkurso dokumentus ir pačią Sutartį, kurios konkrečių sąlygų 4.1 punkte nustatyta, jog FIDIC 4.1 punktas papildoma nuostata, kuria, be kita ko, reikalaujama, kad rangovė patikrintų užsakovės reikalavimus (technines specifikacijas). Dėl darbų, įtvirtintų techniniame projekte, kurie buvo nurodyti ir Sutartyje, rangovė prisiėmė jų įvertinimo riziką siūlydama kainą, todėl šie darbai negali būti pripažinti papildomais.
29. Dėl darbų, nenustatytų techniniame projekte ar sąnaudų kiekių žiniaraščiuose, teisėjų kolegija nurodė, kad techninis projektas pagal teisinį reguliavimą (statybos techninio reglamento STR 1.05.06:2010 „Statinio projektavimas“, patvirtinto aplinkos ministro 2004 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. D1-708 (toliau – STR 1.05.06:2010), 6.4, 6.5 punktai) nėra dokumentas, kuriame pateikiamas tikslus darbų ir medžiagų kiekis, nes jame pateikiami tik pagrindiniai projekto sprendiniai. Nenustačius techninio projekto klaidos, paklaida tarp techniniame projekte nustatytų darbų kiekių (sąnaudų kiekių žiniaraščių) ir faktiškai būtinų atlikti darbų yra rangovo rizika. Be to, CK 6.684 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad rangovas privalo vykdyti statybos darbus pagal normatyvinių statybos dokumentų nustatytus reikalavimus ir sutartį (sutarties dokumentus), kurioje nustatyta darbų kaina bei statinio (darbų) kokybės reikalavimai. Darbai, kurie, teikiant pasiūlymą, galėjo būti įvertinti remiantis techniniu projektu ir techninės užduoties sprendiniais, pagal sutartį ir pirkimo sąlygas nelaikytini papildomais darbais, jie atliekami rangovo sąskaita ir jėgomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-261-690/2017).
30. Neįrodžius techninio projekto klaidos ar esminių sprendinių pakeitimo vėlesnėse techninio projekto laidose, visas padidėjęs darbų kiekis priskirtinas rangovo rizikai. Atsižvelgiant į preliminarų techninio projekto pobūdį, nepakankamas darbų kiekio nurodymas sąnaudų kiekių žiniaraščiuose nėra pagrindas pripažinti didesnius darbų kiekius papildomais.
31. Dėl darbų, nenurodytų techniniame projekte, jei yra projektavimo klaida, apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad rangovė prisiima riziką tik dėl tų darbų, kuriuos galėjo apskaičiuoti įvertinusi techninį projektą ir Sutartį, todėl tik šie darbai yra Sutarties objektas. Statybos norminiuose dokumentuose nurodyta, kad techninio projekto apimtis ir detalumas yra nepakankamas ir netinkamas rangos sutarties kainai apskaičiuoti, jei nėra pakankamas statytojo sumanymui suprasti, projekto ekspertizei atlikti ir darbo projektui parengti (STR 1.05.06:2010 24 punktas). Tuo atveju, jei nėra pateikti sprendiniai, kuriuos rangovė privalės detalizuoti darbo projekte ir įgyvendinti, negalima teigti, kad ji Sutartimi įsipareigojo atlikti tokius darbus, nes ji negali pasiūlyti darbų atlikimo kainos, jei neaiškus statytojo sumanymas. Atsakovės argumentai, kad rangovė žinojo, jog perkami visi kelio ruožo įrengimo darbai, o Konkurso sąlygose buvo nurodytos pagrindinės darbų grupės (parengiamieji darbai, pasirengimas stabdyti eismą visame aplinkkelio ruože, Kyviškių–Valčiūnų geležinkelio stočių rekonstrukcija, tarpstočių rekonstrukcija, sklypo sutvarkymas, apželdinimas, baigiamieji darbai (Konkurso sąlygų 12 punktas), neįrodo, kad rangovė galėjo ir turėjo žinoti techninę užduotį, jei šios nebuvo techninio projekto specifikacijose.
32. Sutartimi šalys susitarė, kad užsakovės rizika yra bet kurios darbų dalies projektavimas, kurį atlieka užsakovės personalas arba kiti asmenys, už kuriuos atsako užsakovė (FIDIC 17.3 g punktas). Taigi, užsakovei teko rizika dėl papildomų darbų atsiradimo, jei bus nustatyta projektavimo klaidų ar netikslumų. Rangovė, laikydamasi FIDIC 20.1 punkte nustatytos rangovo pretenzijų pateikimo tvarkos, patyrusi dėl trūkumų taisymo papildomų išlaidų, turi teisę gauti laiko pratęsimą ir tiesioginių nuostolių atlyginimą (su sąlyga, kad buvo laikytasi pretenzijų pateikimo tvarkos). Darbai, atsiradę dėl projektavimo klaidos, gali būti pripažinti papildomais, jei buvo gautas užsakovės sutikimas arba inžinieriaus sprendimas dėl darbų pakeitimo, bet už juos gali būti atlyginta ne sumokant darbų kainą, kaip to šioje byloje reikalauja ieškovės, o tik atlyginant tiesioginius nuostolius. Tačiau reikalavimo dėl nuostolių atlyginimo ieškovės nepareiškė.
33. Dėl darbų, atliktų dėl nenumatytų aplinkybių, teisėjų kolegija konstatavo, kad papildomų darbų sąvoka visais atvejais apima tik tuos būtinuosius darbus, kurie negalėjo būti numatyti rangos sutarties sudarymo metu (CK 6.684 straipsnio 4 dalis), taigi nenumatytos aplinkybės savaime nenulemia sprendimo pripažinti darbus papildomais.
34. Papildomais gali būti pripažinti būtini darbai, jei jie negalėjo būti numatyti Sutarties sudarymo metu, nes nebuvo įrašyti į Sutartį ir negalėjo būti apskaičiuoti iš techninio projekto specifikacijų, t. y. atsirado projektavimo klaida, ir rangovė laikėsi rangos Sutarties 20.1 punkte nustatytos pretenzijų pateikimo tvarkos (arba yra CK 6.684 straipsnio 5 dalyje nustatytos aplinkybės, kad rangovo neatidėliotini veiksmai atitiko užsakovo interesus, o dėl statybos darbų sustabdymo statybos objektas būtų žuvęs ar būtų buvęs sugadintas), tačiau šiuo atveju pagal ieškovių pareikštą reikalavimą išlaidų už papildomus darbus atlyginimo priteisimas negalimas, nes šalys susitarė projektavimo klaidų atveju atlyginti tik tiesioginius nuostolius.
35. Papildomais gali būti pripažinti darbai, jei keitėsi Sutarties objektas (nauja techninio projekto laida su naujais sprendiniais ir pan.) jos vykdymo metu, šių aplinkybių pasikeitimo rizika teko ne rangovei (aplinkybės, nesusijusios su geologine, hidrologine, įstatymų pasikeitimo rizika) ir rangovė laikėsi Sutarties 20.1 punkte nustatytos pretenzijų pateikimo tvarkos bei gavo inžinieriaus pritarimą atlikti šiuos darbus arba nesilaikė pretenzijų pateikimo tvarkos dėl CK 6.684 straipsnio 5 dalyje nurodytų priežasčių.
36. Ieškovių prašomi pripažinti papildomais darbai nebuvo nustatyti techniniame projekte ir tai nėra projektavimo klaida. Pagal darbų pobūdį akivaizdu, kad jie atsirado dėl to, jog, vykdant projektą, paaiškėjo specifinės statybvietės grunto savybės (drėgmė, nestabilumas, kita), dėl kurių reikėjo koreguoti atliekamų žemės ir (sienutės sustiprinimo atveju) statybos darbų apimtį bei pobūdį. Rangovė turėjo atlikti daugiau žemės, grunto ir sienutės tvirtinimo darbų, nei buvo nustatyta Sutartyje, tačiau šių darbų kiekis padidėjo dėl geologinių ir hidrologinių sąlygų, rizika dėl šių sąlygų pagal Sutartį teko rangovei, todėl šios grupės darbai negali būti pripažinti papildomais.
37. Dėl darbų, atliktų užsakovės nurodymu, teisėjų kolegija konstatavo, kad pagal Sutarties sąlygas rangovė buvo įsipareigojusi koreguoti atliekamus darbus vadovaudamasi inžinieriaus nurodymais. Sutarties pakeitimai turėjo būti vykdomi pagal Sutarties 3.5, 3.1 punktus, rangovei papildomai gavus ne tik inžinieriaus, bet ir užsakovės rašytinį sutikimą. Išimtį sudaro tik atvejai, kai, užsakovei ir rangovei nesutarus, inžinierius dėl darbų atlikimo priimdavo sprendimą, privalomą abiem Sutarties šalims. Elektros tiekimo, duomenų surinkimo, kaupimo ir valdymo sistemos integracijos į „SCADA GE PowerON Fusion“ sistemą (darbų pakeitimo aktas Nr. 24, 18 pretenzija) darbai atsirado dėl to, kad atsakovė lygiagrečiai vykdė kitą projektą ir siekė užtikrinti abiejų projektų tarpusavio suderinamumą, taip atsakovė keitė Sutarties sprendinius, rangovė darbą atliko gavusi inžinieriaus pritarimą, todėl šis darbas teismo pripažintas papildomu ir atlygintinu. Dėl tos pačios priežasties teismas pripažino papildomais atlygintinais darbus įrengiant izoliuotas sandūras šoninio kelio kryptimi iešmuose 22 ir 24 (darbų pakeitimo aktas Nr. 39, 31 pretenzija). Rudaminos pylimo (darbų pakeitimo aktas Nr. 36, 28 pretenzija), magistralinės telekomunikacinės įrangos perkėlimo (darbų pakeitimo aktas Nr. 37, 29 pretenzija) darbai atsirado dėl užsakovės atlikto techninio projekto sprendinių pakeitimo, jie buvo būtini, inžinierius pritarė darbų pakeitimo aktams ir konstatavo, kad visi darbų kiekiai ir kainos buvo pagrįsti, ir rekomendavo tvirtinti, taip pat inžinierius pripažino neargumentuotu projekto priežiūros vykdytojo atsisakymus tvirtinti aktus, todėl teismas pripažino šiuos darbus papildomais ir atlygintinais. Dėl Vaidotų–Valčiūnų mazgo rekonstrukcijos perprojektavimo darbų (darbų pakeitimo aktas Nr. 28, 21 pretenzija), tarpukelės užpylimo skaldele ir skalda darbų (darbų pakeitimo aktas Nr. 52, 40 pretenzija) ir transformatorinių skirstyklių įžeminimo darbų (darbų pakeitimo aktas Nr. 63, 49 pretenzija) – užsakovė keitė Sutartyje nustatytus sprendinius, tačiau, nesant užsakovės rašytinio sutikimo arba inžinieriaus sprendimo dėl darbų atlikimo, šie darbai papildomais teismo nepripažinti.
38. Dėl darbų, atliktų dėl kitų subjektų veiksmų, teisėjų kolegija pažymėjo, kad ieškovės teigė, jog dalis darbų atsirado dėl kitų subjektų veiksmų, todėl darbų kaina padidėjo (darbų pakeitimo aktas Nr. 10, pretenzijos Nr. 8). Šis darbas negali būti pripažintas papildomu ir negali būti priteista darbų kaina, nes Sutartyje nustatyta, kad projektavimo klaidos atveju rangovė gali reikalauti ne darbų kainos, o tik tiesioginių nuostolių atlyginimo.
39. Apeliacinės instancijos teismas dėl ieškinio reikalavimų pasisakė priimdamas dalinį sprendimą dėl ieškinio pagrindo, todėl teismas konstatavo, kad nėra galimybės iš esmės išnagrinėti bylos dalies, susijusios su priešieškinio reikalavimais. Dėl šios priežasties kita bylos dalis sustabdyta, iki byloje dalyvaujantys asmenys įstatymo nustatyta tvarka pasinaudos teise apskųsti šį procesinį sprendimą kasacine tvarka ir, kasacinį skundą priėmus, bus priimtas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo procesinis sprendimas arba pasibaigs apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo apskundimo kasacine tvarka terminas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 164 straipsnio 4 punktas).

 

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į kasacinius skundus teisiniai argumentai

40. Kasaciniu skundu bendraieškės prašo pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. kovo 26 d. dalinę nutartį dėl ieškinio pagrindo – pripažinti jų teisę į atlyginimą už darbus visa ieškinio apimtimi. Kasacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

40.1. Skundžiamos nutarties 75–87 punktuose išdėstytų motyvų pagrindu teismas padarė sutarčių aiškinimo taisykles pažeidžiančią ir Susitarimo dėl papildomų darbų turiniui bei sudarymo tikslui prieštaraujančią išvadą, kad darbai gali būti pripažinti papildomais užsakovės sutikimo aspektu, jei rangovės laiku raštu pateiktai pretenzijai pritarė inžinierius ir gautas užsakovės raštiškas pritarimas arba priimtas inžinieriaus sprendimas dėl papildomų darbų Sutarties 3.5 papunktyje nustatyta tvarka.

40.2. Sutartys turi būti aiškinamos 2 etapais: (i) sutartis išaiškinama taikant sutarčių aiškinimo taisykles ir principus; (ii) pasiektas sutarties aiškinimo rezultatas privalo būti patikrintas taikant sąžiningumo testą (sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, jog aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-100-823/2020). Skundžiamoje nutartyje Susitarimas dėl papildomų darbų išaiškintas padarant klaidų abiejuose sutarčių aiškinimo etapuose. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai įvertino, kad Susitarimo dėl papildomų darbų turinys negali būti vertinamas kaip pakeičiantis Sutartyje nustatytą užsakovės sutikimo gavimo tvarką ar prilyginamas sutikimui pripažinti šiame susitarime nurodytus darbus papildomais.

40.3. Vertinant Susitarimo dėl papildomų darbų sudarymo aplinkybes ir sudarymo tikslą yra svarbios šios aplinkybės, kurių Lietuvos apeliacinis teismas nevertino: 2013 m. pradžioje susiklostė situacija, kad tapo realu, jog susidarys apie 5,8 mln. Eur vertės papildomų darbų; atsakovė nepripažino savo pareigos juos apmokėti; rangovė suprato ir žinojo, kad, vadovaudamasi CK ir Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – VPĮ) reikalavimais bei FIDIC sutartimi, privalėtų stabdyti darbų atlikimą ir pradėti teisminį ginčą; atsakovė dėjo pastangas surasti tarpinį situacijos sprendimo variantą, kuris leistų tęsti Sutarties vykdymą ir ES fondų lėšų įsisavinimą, šalims susikoncentruoti į darbų atlikimą, o teisminius ginčus atidėti ateičiai; aptariamo susitarimo rengimo metu, t. y. 2013 m. gegužės 22 d., AB „Lietuvos geležinkeliai“, demonstruodama, kad susidariusios situacijos kaltininkas yra projektuotojas, savo iniciatyva kreipėsi į teismą reikalaudama apie 5,9 mln. Eur žalos atlyginimo iš bendrovės „DBI International Gmbh“. AB „Lietuvos geležinkeliai“ ieškinyje nurodė faktinę aplinkybę, kad ji privalės rangovei sumokėti už papildomus darbus (inter alia (be kita ko), visas papildomų darbų, kurie nebuvo nustatyti projektuotojo parengtame projekte, išlaidas ji turės apmokėti). AB „Lietuvos geležinkeliai“ ieškinio pareiškimo metu nebuvo sumokėjusi už papildomus darbus, reikalavimas projektuotojui buvo grindžiamas būsima realia žala (CK 6.249 straipsnio 3 dalis), kurią AB „Lietuvos geležinkeliai“ patirs ateityje.

40.4. Susitarimu dėl papildomų darbų buvo siekiama užtikrinti, kad teisiniai ginčai dėl darbų pripažinimo papildomais ir su tuo susijusios procedūros nestabdytų Sutarties vykdymo ir leistų maksimaliai trumpais terminais ją užbaigti, teisinius ginčus atidedant ateičiai, taip pat kad užsakovė neprarastų ES finansavimo.

40.5. Teismo nurodytas Susitarimo dėl papildomų darbų aiškinimo rezultatas reiškia, kad jis neturi prasmės, tai yra nesąžininga ieškovių atžvilgiu, nes ši sutartis išaiškinta kaip neveiksminga ir nesukurianti teisinių padarinių. Ieškovės sąžiningai laikėsi Susitarimu dėl papildomų darbų prisiimto įsipareigojimo nestabdyti darbų ir toliau vykdė darbus nepaisydamos teisinio ginčo dėl pareigos juos vykdyti ir dėl apmokėjimo sąlygų. Teismas ignoravo Susitarimo dėl papildomų darbų tikslus ir šalių valią, kad šio susitarimo vykdymas neapribos rangovės teisės reikalauti atlyginimo už darbus. UNIDROIT Tarptautinių komercinių sutarčių principų 4.5 punkte nustatytas sutarčių aiškinimo principas – sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad nebūtų palikta neišaiškinta nė viena sutarties sąlyga ir kiekvienai iš jų suteikta kokia nors reikšmė (sutarties sąlygų veiksmingumo principas). Jeigu apeliacinės instancijos teismas būtų tinkamai, teisingai ir sąžiningai išaiškinęs Susitarimą dėl papildomų darbų, kaip atleidžiantį rangovę nuo pareigos laikytis formalių papildomų darbų įforminimo ir sutikimų gavimo procedūrų ir nuo neigiamų to padarinių, tai būtų iš esmės pakeitę bylos rezultatą.

40.6. Skirtingas rangos sutarties kainodaros rezultato nustatymas reiškia skirtingą bylos rezultatą. Sutarties kvalifikavimas kaip įkainių sutarties reikštų ieškinio reikalavimų visa apimtimi pagrįstumą, o Sutartį kvalifikavus kaip fiksuotos kainos sutartį turėtų būti priteista nesumokėta fiksuotos sutarties kainos dalis – 2 122 286,12 Eur be PVM ir papildomas mokėjimas už papildomus, sutartyje nenustatytus darbus, kadangi Sutartis yra įvykdyta ir objektas pastatytas, o sutartyje nustatyta kaina nesumokėta. Užsakovė dėl tos pačios priežasties, dėl kurios atsirado papildomų darbų, sutaupė kitų darbų sąskaita (iš viso 2 122 286,12 Eur).

40.7. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. lapkričio 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-364-469/2019 išaiškino, kad ir fiksuotos darbų kainos atveju rangos sutartyje sulygtą darbų kainą galima keisti esant išimtinėms aplinkybėms, ypač kai juos nulemia nauji užsakovo nurodymai ir pageidavimai. Nagrinėjamu atveju didelė ieškovių ieškiniu (ir apeliaciniu skundu) reikalaujamo apmokėjimo dalis yra susijusi būtent su visiškai naujais atsakovės nurodymais. Atitinkamai, vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais, kvalifikavus Sutartį kaip fiksuotos kainos sutartį, ieškovių reikalavimai turėtų būti tenkinami priteisiant visą nesumokėtą rangos sutartyje sulygtą darbų kainą ir papildomą mokėjimą už papildomus, rangos sutartyje nenurodytus, darbus.

40.8. Lietuvos apeliacinis teismas neįvertino maksimalios kainos kaip rangos sutarties kainodaros būdo atitikties VPĮ imperatyviosioms teisės normoms. VPĮ nustatyta, kad pirkimo sutartyje, kai ji sudaroma raštu, turi būti, inter alia, nustatyta kaina arba kainodaros taisyklės, nustatytos pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos patvirtintą metodiką (18 straipsnio 6 dalies 3 punktas). Viešojo pirkimo–pardavimo sutarčių kainodaros taisyklių nustatymo metodikoje (toliau – Kainodaros metodika; redakcija, galiojusi nuo 2011 m. lapkričio 1 d.) nustatyta, kad kainodaros taisyklėse gali būti nustatyti šie kainos apskaičiavimo būdai: fiksuota kaina, fiksuotas įkainis, įkainio bazė, dalinis sutarties vykdymo išlaidų padengimas.

40.9. Net ir esant fiksuotai kainai papildomi darbai, kurių atlikimas nebuvo sutartas Sutartyje, turi būti atlyginami ne pagal fiksuotos kainos apimtį, o būtent pagal papildomų darbų vertę (fiksuota kaina plius papildomų darbų vertė) (Kainodaros metodikos 28–29 punktai). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009 konstatuota, kad jei šalys nesusitaria kitaip, CK 6.653 straipsnyje nurodyta konkreti kaina taikoma tik pagal rangos sutartį nustatytiems atlikti darbams, bet netaikoma papildomiems darbams.

40.10. Taikant sutarties sudarymo aplinkybių nustatymo sutarčių aiškinimo metodą, Sutartis yra fiksuotų įkainių sutartis. Žiniaraščių pateikimas rangovei užpildyti (įkainiams įrašyti, nustatant draudimą keisti pavadinimus ir kiekį) ir atsakovės įsipareigojimas sumokėti už faktiškai atliktus darbus yra aplinkybės, aiškiai rodančios, kad Sutartis sudaryta taikant fiksuoto įkainio kainodaros (sutarties kainos apskaičiavimo bei kainos koregavimo) taisykles. Taikant šalių elgesio vykdant sutartį sutarčių aiškinimo metodą, rangos sutartis yra fiksuotų įkainių (ne fiksuotos kainos) sutartis, nes užsakovė neatsiskaitė su rangove už nevykdomus darbus. Viešųjų pirkimų praktikoje yra visiškai įprasta ir teisėta, kad pirkimo laimėtojas nustatomas lyginant tiekėjų pasiūlytų įkainius, įrašytus į preliminarius pasiūlymui įvertinti, o ne sutarties kainai nustatyti skirtus žiniaraščius, todėl žiniaraščių pateikimas pirkimo dokumentuose savaime nesuponuoja išvados dėl fiksuotos kainos kainodaros.

40.11. Taikant šalių elgesio po sutarties sudarymo sutarčių aiškinimo metodą rangos sutartis laikytina fiksuotos kainos sutartimi, nes ir atsakovė teisminio proceso metu iš pradžių teigė ir pripažino, kad Sutartis yra fiksuotos kainos. Vėlesni AB „Lietuvos geležinkelių“ pozicijos pasikeitimai vertintini kritiškai. Užsakovė, supratusi, kad nesumokėjo visos Sutarties kainos, nesąžiningai pakeitė savo gynybos poziciją teigdama, kad Sutartis yra maksimalios kainos, t. y. nei fiksuotos kainos, nei įkainių sutartis. Toks kardinalus atsakovės pozicijos pasikeitimas galimai buvo nulemtas faktinės situacijos pasikeitimo, kai paaiškėjo, kad preliminari papildomų darbų suma sumažėjo beveik dvigubai – nuo 5,8 mln. Eur iki 3 mln. Eur be PVM. Maksimalios kainos kainodara yra nenustatyta nei Lietuvos viešųjų pirkimų teisėje, nei CK, todėl ji Lietuvoje negali būti taikoma.

40.12. Kainodaros metodikos 8 punkte nustatyta, kad, sutartyje nustačius fiksuotą kainą, perkančioji organizacija įsipareigoja šią kainą sumokėti tiekėjui už visas pagal sutartį patiektas prekes, suteiktas paslaugas ar atliktus darbus; 9 punkte nustatyta, kad fiksuota kaina nustatoma, kai iš anksto (iki pirkimo pradžios) perkančioji organizacija gali pirkimo dokumentuose nurodyti pakankamai tikslų reikalingų prekių ar darbų kiekį, ir tiekėjas, pateikdamas pasiūlymą, turi realias galimybes numatyti ir įvertinti sutarties vykdymo išlaidas bei gali prisiimti riziką dėl šių išlaidų dydžio; pagal 24 punktą, sutartyje nustačius fiksuotą kainą, perkančioji organizacija šią kainą sumoka tiekėjui už visus sutartyje nurodytus darbus. Nustačius fiksuotą įkainį, galutinė kaina, kurią perkančioji organizacija turės sumokėti tiekėjui, priklauso nuo vykdant sutartį suteiktų prekių ar įvykdytų darbų kiekio (Kainodaros metodikos 10 punktas). Paprastai fiksuotas įkainis turėtų būti nustatomas, kai vykdomų darbų pagal sudaromas sutartis kiekis priklauso nuo aplinkybių, sunkiai prognozuojamų pirkimo metu, taip pat nuo tarpinių sutarties vykdymo rezultatų (Kainodaros metodikos 12 punktas).

40.13. Ieškovės nurodė faktinį savo reikalavimų pagrindą – techninio projekto ir Konkurso dokumentų klaidas, papildomų darbų atlikimą ir su tuo susijusį išlaidų patyrimą. Teisinis Sutarties kvalifikavimas, teisinis ginčo kvalifikavimas ir teisingo gynybos būdo parinkimas (papildomų darbų apmokėjimo priteisimas, nesumokėto fiksuotos kainos likučio priteisimas) yra teismo prerogatyva (lot. iura novit curia; teismas žino teisę). Dėl to nustačius, kad Sutartis yra fiksuotos kainos, ieškovėms turėtų būti priteista nesumokėta kainos dalis, o tai reikštų 75 proc. ieškinio turtinio reikalavimo patenkinimą.

40.14. Lietuvos apeliacinis teismas konstatavo faktą, kad atsakovė iš tikrųjų pažeidė ieškovių teises, nes buvo nustatytos projektavimo klaidos ir netikslumai. Tačiau teismas atmetė ieškinį remdamasis išaiškinimu, kad už juos gali būti atlyginta ne sumokant darbų kainą, kaip to šioje byloje reikalauja ieškovės, o tik atlyginant tiesioginius nuostolius. Tačiau FIDIC sutarties 17.3 ir 17.4 punktai nėra skirti ginčo, nagrinėjamo šioje civilinėje byloje, teisiniam santykiui reguliuoti; net jeigu būtų vertinama, kad FIDIC sutarties 17.3 ir 17.4 punktai būtų skirti ginčo teisiniam santykiui reguliuoti, šios rangos sutarties nuostatos neeliminavo tiesioginio CK normų veikimo ir jų nepakeitė.

41. Kasaciniu skundu atsakovė AB „LTG Infra“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. kovo 26 d. dalinę nutartį dėl ieškinio pagrindo ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 18 d. sprendimą. Kasaciniame skunde nurodomi tokie esminiai argumentai:

41.1. Lietuvos apeliacinis teismas netinkamai taikė ir aiškino CPK 261 straipsnio 3 dalį, todėl peržengė sprendimo dėl ieškinio pagrindo ribas bei paneigė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnyje garantuojamą teisę į teisingą teismą, taip apribodamas atsakovės teisę gintis nuo jai pareikštų reikalavimų (CPK 42 straipsnis). CPK 261 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad sprendimu dėl ieškinio pagrindo nusprendžiama, ar atsakovas privalo atsakyti pagal ieškovo reikalavimą. Atsakovė suformulavo prašymo apeliacinės instancijos teismui dalyką ir pagrindą ir taip apibrėžė tolesnio bylos teisminio nagrinėjimo ribas. Tuo atveju, kai šalies prašymas yra modifikuojamas, teismas rašytinėje nutartyje turi nurodyti, kokia apimtimi bus nagrinėjama byla, kokie klausimai bus sprendžiami. To reikia tam, kad šalys galėtų tinkamai pasirengti ginčams bei būtų užtikrintas tinkamas teisės į teisingą teismą įgyvendinimas.

41.2. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme atsakovė, pasinaudodama CPK 7, 8, 13, 42, 261 straipsnių nuostatomis, pateikė prašymą priimti sprendimą dėl pagrindo – analizuojamus klausimus suskirstyti į atskiras grupes ir nagrinėti juos etapais: iš pradžių išspręsti klausimą, ar ieškovės apskritai turi teisę reikalauti atlyginti už papildomus darbus, o vėliau nuspręsti, kurie iš atsakovės nurodomų darbų gali būti kvalifikuojami kaip papildomi ir kokia šių darbų vertė. Atsakovės vertinimu, sprendimas dėl ieškinio pagrindo turėjo apsiriboti tik klausimo, ar ieškovės apskritai turi teisę reikalauti atlyginti už papildomus darbus, išnagrinėjimu. Nors Lietuvos apeliacinis teismas turėjo priimti sprendimą dėl pagrindo (CPK 261 straipsnis), jis iš esmės priėmė sprendimą dėl ieškinio (CPK 259, 260, 265 straipsniai), nes išsprendė visus ieškinio reikalavimus. Tokiu sprendimu pakeista CPK 261 straipsnio normos prasmė ir esmė, nes nors formaliai dalinė nutartis yra dėl pagrindo, tačiau išspręstų ir analizuotų klausimų apimtis atitinka visus ieškovių pareikštus reikalavimus (įskaitant ir jų dydį).

41.3. Lietuvos apeliacinis teismas netinkamai taikė ir aiškino CPK 182 straipsnio 2 punktą ir CPK 279 straipsnio 4 dalį, todėl nepagrįstai vadovavosi aplinkybėmis (prejudiciniais faktais), kurios buvo nustatytos įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 18 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2304-653/2016 pagal atsakovės ieškinį projektuotojui. Prejudiciniai faktai yra tik tokie, kurie buvo įrodinėjimo dalykas kitoje byloje. Sprendimas priimtas byloje pagal atsakovės ieškinį projektuotojui dėl projektavimo klaidų ir iš šių atsiradusių nuostolių atlyginimo. Teismas aptariamoje byloje vertino, ar projektuotojas tinkamai įvykdė sutartį, parengė sutartį bei teisės aktus atitinkančią projektinę dokumentaciją. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas užsakovės ir projektuotojo tarpusavio ginčą, nenagrinėjo užsakovės ir rangovės teisinių santykių, tą teismas ir nurodė sprendime, nes nusprendė, kad užsakovės ir rangovės teisinių santykių analizė bei vertinimas yra kitos bylos dalykas. Apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad pretenzijoje Nr. 3 darbai (žemės darbai) yra priskirti prie techninio projekto klaidų taikant sprendimo prejudicijos taisykles. Tačiau pagal Konkurso sąlygų 23 punktą, Sutarties 4.1 punktą, CK 6.684 straipsnio 1 dalį bei kasacinio teismo praktiką darbų kiekio padidėjimas yra rangovo rizika, vadinasi, tokie darbai negali būti kvalifikuojami kaip papildomi, juolab užsakovei nekyla pareiga už juos sumokėti.

41.4. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CK 6.684 straipsnio 4 dalį bei netinkamai aiškino FIDIC standartines sąlygas, Sutartimi prisiimtų įsipareigojimų apimtį bei nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos. Šie pažeidimai lėmė, kad teismas netinkamai paskirstė riziką, paneigė teisės į papildomų išlaidų atlyginimą imperatyviųjų sąlygų egzistavimą, nepagrįstai kvalifikavo darbus kaip papildomus. Suderinta abiejų šalių valia dėl darbų atlikimo ir (ar) kainos sumokėjimo yra privaloma sąlyga dėl CK 6.684 straipsnio 4 dalies taikymo. Viešojo pirkimo būdu sudarytos rangos sutarties šalys konkliudentiniais veiksmais pakeisti negali. Vadovaujantis dalinėje nutartyje pateikta išvada, papildomų darbų faktui konstatuoti bei teisei į išlaidų atlyginimą įgyti pakanka inžinieriaus rašto, nors toks aiškinimas paneigia imperatyvią teisės įgyvendinimo į papildomų darbų apmokėjimą tvarką, kuri nustatyta Sutarties (FIDIC) 20.1 punkte ir yra kildinama iš CK 6.684 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos pareigos pranešti apie papildomų darbų poreikį, gauti užsakovo pritarimą bei yra susijusi su tinkamo prievolių vykdymo principais (CK 6.38 straipsnio 3 dalis, 6.200 straipsnio 2, 3 dalys, 6.691 straipsnio 1 dalis).

41.5. Apeliacinės instancijos teismas paneigė šalių susitarimą bei netinkamai aiškino Sutarties nuostatas, nes šalys pakeitė FIDIC standartines sąlygas ir nustatė, jog Sutarties 3.1 punkte nurodytais atvejais (ypač sprendžiant dėl darbų pakeitimų) yra būtinas atskiras rašytinis užsakovės pritarimas. Teismo padaryta išvada, jog pakartotinis inžinieriaus raštas yra prilyginamas užsakovės sutikimui dėl papildomų darbų fakto ir kainos, prieštarauja Sutarties esmei bei prasmei.

41.6. Lietuvos apeliacinis teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, pagal kurią darbus galima kvalifikuoti kaip papildomus tik tuo atveju, jeigu nei pirkimo sąlygose, sutartyje, nei techninėse specifikacijose, techniniame projekte ir kituose statybos normatyviniuose dokumentuose tokie darbai nebuvo nurodyti ir rangovas tokių darbų poreikio negalėjo įvertinti (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2017 m. birželio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-261-690/2017).

41.7. Teismas konstatavo, kad darbams kvalifikuoti yra būtina ekspertizė, tačiau šią aplinkybę ignoravo ir savarankiškai nusprendė dėl darbų pripažinimo papildomais, išsamios techninės dokumentacijos analizės neatliko.

42. Prisidėjimu prie atsakovės AB „LTG Infra“ kasacinio skundo trečiasis asmuo bendrovė „DB Engineering & Consulting GmbH“, veikianti per bendrovės „DB Engineering & Consulting GmbH“ filialą Lietuvoje, prašo atsakovės kasacinį skundą tenkinti, o bendraieškių kasacinį skundą atmesti.
43. Prisidėjimu prie atsakovės AB „LTG Infra“ kasacinio skundo trečiasis asmuo bendrovė „If P&C Insurance AS“, veikianti per bendrovės „If P&C Insurance AS“ filialą Lietuvoje, prašo atsakovės kasacinį skundą tenkinti.
44. Kasaciniu skundu trečiasis asmuo bendrovė „DB Engineering & Consulting GmbH“, veikianti per bendrovės „DB Engineering & Consulting GmbH“ filialą Lietuvoje, prašo iš Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. kovo 26 d. dalinės nutarties dėl ieškinio pagrindo motyvų pašalinti teiginius, kad ieškovių pretenzijose Nr. 1, 3, 5, 6, 8, 10, 11, 12, 7, 9, 13, 17, 19, 30, 33, 34, 35, 40, 42, 43, 44, 47 nurodyti darbai atsirado dėl techninio projekto klaidų. Trečiojo asmens kasacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

44.1. Nutartyje teismas dėl dalies ieškovų papildomais prašytų pripažinti darbų nepagrįstai konstatavo, kad tam tikri darbai yra trečiojo asmens parengto techninio projekto klaidų pasekmė. Nors šių išvadų pagrindu teismas ir nepriėmė trečiajam asmeniui nepalankaus sprendimo rezoliucinėje dalyje (t. y. dėl tariamai trečiojo asmens atliktų techninio projekto klaidų ieškovių vykdytų tam tikrų darbų nepripažino papildomais, į kurių atlyginimą ieškovei šioje byloje būtų pripažinta teisė ir (ar) priteistas atlyginimas), tačiau teismo išvados nutarties motyvuojamojoje dalyje, turėdamos prejudicinę ir res judicata (teismo išspręsta byla) galią, gali lemti trečiajam asmeniui nepalankias teisines pasekmes ateityje – t. y. trečiajam asmeniui gali būti pareikšti regresiniai reikalavimai dėl nuostolių už techninio projektavimo klaidas (konstatuotas nutartimi) atlyginimo ir kt.

44.2. Konstatuodamas, kad ieškovių nurodyti papildomi darbai yra atlikti dėl techninio projekto klaidos, teismas negalėjo remtis prejudicijos taisyklėmis, nes nesutapo bylose dalyvavę asmenys (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Teismas neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotą taisyklę, kad pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose, ir nuo šios praktikos nukrypo. Kitoje byloje įsiteisėjusiame Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 18 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-2304-653/2016 teismo nėra vienareikšmiškai konstatuota, kad pretenzijose Nr. 1, 3, 5, 6, 8, 10, 11, 12 nurodyti darbai yra techninio projekto klaidų pasekmė. Tai buvo nurodęs tik teismo ekspertas savo parengtame ekspertizės akte, kurį teismas motyvuojamojoje sprendimo dalyje tirdamas įrodymus pacitavo, tačiau savo paties išvadų dėl šio įrodymo nepateikė.

44.3. Pastarajame procesiniame sprendime teismas padarė išvadą, kad projektas buvo iš esmės parengtas pagal šalių sutartas sutarties sąlygas ir teisės aktų reikalavimus. Ekspertas pateikė atsakymą, kad nustatytos techninio projekto klaidos nedidina objektyviai reikalingų statybos objektui užbaigti statybos darbų apimties ir reikiamų medžiagų kiekio (eksperto atsakymai į klausimus dėl pretenzijų Nr. 1, 3, 5, 6, 7, 8, 9, 10, 11, 12), o statybos sąnaudoms padengti būtų užtekę projektuotojo rezerve nustatytos sumos. Skundžiamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 18 d. sprendimas neišanalizuotas, o CPK 182 straipsnio 2 punktas pažeistas, jo nuostatos netinkamai taikytos, neatitinka sprendimo prejudicialumo sąvokos ir prasmės.

45. Prisidėjimu prie trečiojo asmens bendrovės „DB Engineering & Consulting GmbH“, veikiančios per bendrovės „DB Engineering & Consulting GmbH“ filialą Lietuvoje, kasacinio skundo atsakovė AB „LTG Infra“ prašo tenkinti šį kasacinį skundą.
46. Atsiliepimu į bendraieškių kasacinį skundą atsakovė AB „LTG Infra“ prašo netenkinti bendraieškių kasacinio skundo. Atsiliepime nurodyta:

46.1. Sutartis yra fiksuotos kainos, nes Konkurso sąlygose aiškiai įtvirtinta, kad laimėtojas renkamas pagal visos sutarties įvykdymo mažiausią kainą, o ne įkainį. Sutarties fiksuotą kainą atspindi Kainodaros metodikoje nustatyti fiksuotai kainai būdingi požymiai. Fiksuota sutarties kaina ir reiškia didžiausią arba maksimalią kainą už visus pagal sutartį tinkamai atliktus ir perduotus darbus. Esminis skirtumas tarp fiksuotos kainos ir įkainio kainodaros būdų yra tai, kad įkainio atveju nėra žinomas darbų kiekis, tiekėjas pasiūlyme nurodo darbų apimties įkainį, atsiskaitoma pagal faktinį kiekį ir apimtį.

46.2. Konkurso sąlygų 10 priede „Darbų kiekių žiniaraščiai“ buvo suformuluotos aiškios kainos apskaičiavimo sąlygos ir pažymėta, kad, pirma, darbų kiekių žiniaraščiai turi būti skaitomi su visais Konkurso bei Sutarties dokumentais; antra, darbų kiekių žiniaraščiuose yra pateikiamas trumpas ir bendro pobūdžio darbų aprašymas; trečia, išsamus darbų aprašymas pateikiamas techninėse specifikacijose; ketvirta, tiekėjas, teikdamas pasiūlymą, turi pateikti galutinę kainą su visomis išlaidomis, įvertinti visas rizikas. Konkurso sąlygose buvo nurodyta, kad užsakovo rezervas nebus taikomas, todėl didinti sutarties kainą nebus galimybės (sąlygų I priedas, pasiūlymo priedas). Prie Konkurso sąlygų sutarties projekto 4 punkte nurodyta, kad visos sutarties kaina yra galutinė (fiksuota) ir už rangovo darbus nebus mokama daugiau, nei nurodyta sutartyje.

46.3. Sutarties bendrųjų sąlygų 4 punkte įtvirtinta, kad užsakovė moka tik už tinkamai pagal sutartį atliktus ir perduotus darbus. Sutarties konkrečiųjų sąlygų, kuriomis buvo pakeistas FIDIC taikymas, 1.1.4.2 punkte šalys susitarė, kad galutinė sutarties kaina – rangovei sumokėtina suma už faktiškai ir tinkamai atliktus darbus (galutinė sutarties kaina sutaps su bendrąja sutarties kaina tik tuo atveju, jeigu rangovė tinkamai atliks visus darbus). Bendraieškės neginčija Konkurso sąlygų, Sutarties nuostatų, tokių reikalavimų nekėlė ieškinyje. Tik apeliacinės instancijos teisme ir teikdamos kasacinį skundą ieškovės pradėjo kelti neva neteisėtos kainodaros klausimą. Tai pažeidžia CPK 312 straipsnį, 347 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą draudimą kelti naujus reikalavimus apeliacinės instancijos ir kasaciniame teismuose.

46.4. Bendraieškių nurodyti darbai nėra papildomi darbai. Tai darbai, kurie buvo nustatyti Sutarties dokumentuose ir kuriuos jos privalėjo įvertinti bei atlikti už nurodytą kainą. Atsakovė niekada nepripažino, kad bendraieškių nurodyti darbai yra papildomi darbai. Bendraieškės laiku neinformavo apie papildomus darbus, negavo užsakovės pritarimo, galiausiai Sutartis nebuvo pakeista, todėl ieškovės neįgijo teisės į papildomų darbų apmokėjimą, jei toks faktas ir būtų konstatuotas. Neveikimu bendraieškės pažeidė VPĮ 18 straipsnio 8 dalį, CK 6.684 straipsnio 4 dalį, 6.157 straipsnio 1 dalį, Konkurso sąlygų 89 punktą, Sutarties bendrųjų sąlygų 10 punktą.

46.5. Pagal Sutarties 17.3 ir 17.4 punktus, nustačius, kad papildomi darbai atsirado dėl techninio projekto trūkumų (tokio vertinimo šioje byloje atlikta dar nebuvo), bendraieškės turėtų teisę tik į tiesioginių nuostolių atlyginimą, tačiau jie nėra šios bylos dalykas (bendraieškės jų ir neįrodinėjo). Sutarties 3.1, 13.1 bei 20.1 punktuose nurodyta, kad darbų pakeitimai privalėjo būti patvirtinti užsakovės; o tuo atveju, jeigu rangovė mano, kad pagal kurį nors iš Sutarties sąlygų straipsnį jai turi būti suteikta teisė gauti kokį nors papildomą mokėjimą, tai rangovė privalo laiku pranešti inžinieriui, aprašydama įvykį arba aplinkybes, dėl kurių kyla tos pretenzijos. Pranešimas turi būti išsiųstas kuo greičiau, bet ne vėliau kaip po 28 dienų nuo tada, kai apie įvykį arba aplinkybes tapo žinoma rangovei arba ji turėjo būti apie tai sužinojusi. Šių procedūrų ieškovės nesilaikė. Darbų pradžia buvo 2011 m. gruodžio 23 d., o oficialios pretenzijos pagal Sutarties 20.1 punktą buvo pradėtos teikti ne anksčiau kaip 2012 m. lapkričio mėn. (po beveik vienerių metų) – taip ieškovės kasaciniame skunde pripažino, kad pretenzijos nebuvo pateiktos per sutarties 20.1 punkte nustatytą terminą.

46.6. Sutarčių konsensualizmo principas reikalauja, kad teismas, aiškindamas sutartį, prioritetą teiktų šalių tikrajai valiai, tikriesiems jų ketinimams sudarant sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-290-706/2015). Teismai tinkamai taikė sutarčių aiškinimo taisykles. Tikroji šalių valia niekuomet nebuvo pakeisti Sutarties nuostatų. Galiojęs VPĮ reguliavimas draudė keisti viešojo pirkimo sutartis. Susitarimas dėl papildomų darbų nepakeitė Sutarties nuostatų. Tai aiškiai nurodyta šio susitarimo 12 punkte, be to, tai, atsiliepdamos į atsakovės priešieškinį, patvirtino ir ieškovės. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad iš Susitarimo dėl papildomų darbų galima tik spręsti, kad jau jo pasirašymo metu šalys skirtingai interpretavo, kas laikytina papildomais darbais ir ar už juos turi būti atsiskaityta.

46.7. Susitarimas dėl papildomų darbų nėra ir negali būti laikomas tinkamu teisės į Sutarties kainos padidinimą įgyvendinimu. Iki kasacinio skundo pateikimo ieškovės laikėsi analogiškos pozicijos, kad Susitarimu dėl papildomų darbų jos geranoriškai sutiko darbų nestabdyti ir juos atlikti savo sąskaita, iki kol bus išspręstas šalių ginčas, siekiant, kad atsakovė gautų Europos Sąjungos Sanglaudos fondo paramą. Šalys neginčijo, kad Susitarimas dėl papildomų darbų neapribojo rangovės teisės reikalauti papildomų darbų apmokėjimo (tokios išvados nepateikė ir Lietuvos apeliacinis teismas), tačiau, siekiant gauti išlaidų atlyginimą, rangovei kyla pareiga įrodyti egzistuojant CK 6.684 straipsnio 4 dalies taikymo sąlygas (ar darbai yra papildomi, kam teko jų rizika, ar buvo laikytasi Sutarties 20.1 punkte nustatytos pareigos, kt.).

47. Atsiliepimu į trečiojo asmens bendrovės „DB Engineering & Consulting GmbH“, veikiančios per bendrovės „DB Engineering & Consulting GmbH“ filialą Lietuvoje, kasacinį skundą bendraieškės prašo trečiojo asmens kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodyta:

47.1. Vien tai, jog civilinėje byloje Nr. 2-2304-653/2016 nedalyvavo AB „Panevėžio keliai“, UAB „Mitnija“, bendrovės „Trakcja S.A.“ ir „RAB Belam-Riga“, nesudaro pagrindo civilinėje byloje Nr. 2-2304-653/2016 nustatytų faktų nelaikyti prejudiciniais kitiems asmenims (įskaitant ir projektuotoją), kurie turėjo galimybę pasinaudoti visomis įstatymų įtvirtintomis procesinėmis teisinėmis priemonėmis ir garantijomis. Techninio projekto klaidos neabejotinai buvo įrodinėjimo dalykas civilinėje byloje Nr. 2-2304-653/2016, AB „Lietuvos geležinkeliai“ įrodinėjo techninio projekto klaidas, o bendrovė „DB International GmbH“ (teisių perėmėja bendrovė „DB Engineering & Consulting GmbH“) pateikė atsikirtimus dėl techninio projekto klaidų.

47.2. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. sausio 18 d. įsiteisėjusiame sprendime civilinėje byloje Nr. 2-2304-653/2016 pripažino faktą, kad techniniame projekte nurodytas kiekis buvo netikslus, tačiau nusprendė, kad, vertinant užsakovės ir projektuotojo santykių kontekste, šios klaidos ir neatitikimai yra pateisinami, t. y. nesudarė projektavimo sutarties pažeidimo. Tačiau trečiojo asmens kasaciniame skunde nėra įrodinėjama, kad CPK 182 straipsnio 2 punkto pažeidimas galėjo turėti įtakos priimant skundžiamą nutartį, todėl skundas nepagrįstas.

48. Atsiliepimu į atsakovės AB „LTG Infra“ kasacinį skundą bendraieškės prašo atsakovės kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodyta:

48.1. Aiškinant CPK 261 straipsnio 3 ir 5 dalis, pagal jas teismas turi diskreciją pranešti, kad ketina priimti sprendimą dėl ieškinio pagrindo, teismui šalių nuomonės nėra privalomos ir neriboja bei neįpareigoja teismo nustatyti bylos nagrinėjimo ribų taip, kaip pageidauja proceso dalyviai. Teismas, išklausęs šalių nuomones, nusprendžia, ar priimti sprendimą dėl ieškinio pagrindo. Teismui pranešus, kad bus priimamas sprendimas dėl ieškinio pagrindo, bylos nagrinėjimo dalyką sudaro ieškinio pagrindas (ne jo dalis, o visas ieškinio pagrindas), o ieškinio dydžio klausimas paliekamas nagrinėti vėlesniam etapui. Spręsti tik dėl dalies ieškinio pagrindo visiškai neatitinka šio instituto tikslų (proceso koncentracijos ir ekonomiškumo). Atsakovė Lietuvos apeliaciniame teisme turėjo galimybę pasisakyti dėl darbų pripažinimo papildomais ir tai padarė.

48.2. Lietuvos apeliacinis teismas teisingai taikė prejudicijos taisykles. Techninio projekto klaidos buvo įrodinėjimo dalykas civilinėje byloje Nr. 2-2304-653/2016, kurioje tiek projektuotojas, tiek užsakovė teikė argumentus dėl techninio projekto klaidų, taip pat toje byloje buvo skirta ekspertizė. Toje byloje teismas, nustatęs techninio projekto klaidas, konstatavo, kad jų nepakanka projektuotojo civilinei atsakomybei pagal projektavimo sutartį kilti.

48.3. Ieškovės laikėsi Sutarties 20.1 punkte nustatytos pretenzijų pateikimo tvarkos. Ieškovės visada laiku informavo atsakovę apie paaiškėjusius papildomus darbus ir prašė tinkamai įforminti jų vykdymą – apie visus ieškinyje nurodytus papildomus darbus FIDIC inžinierė UAB „OR Consulting“ ne kartą buvo informuota, kartu prašant patvirtinti pagal pretenzijas teikiamų pakeitimų dokumentų formą ir turinį bei nurodyti tolesnio derinimo, tvirtinimo procedūrą, derinimo poreikį, eigą: parašų rinkimo poreikį ir eiliškumą, dokumentų egzempliorių skaičių, originalų ir kopijų skaičių ir t. t. Su papildomais darbais FIDIC inžinierė sutiko, apie savo sutikimą pranešė atsakovei rekomenduodama jai tvirtinti darbų pakeitimo aktus, patvirtino darbo brėžinius. Atsakovė, žinodama apie papildomus darbus, be kurių negalima užbaigti Sutarties vykdymo, pažeisdama sutartinius įsipareigojimus ir įstatyme įtvirtintas sandorio (sutarties) šalies pareigas (CK 6.38, 6.200 straipsniai), elgėsi pasyviai – nei derino papildomų darbų klausimus su rangove, nei stabdė Sutarties vykdymą. Visos rangovės pretenzijos atsakovei buvo žinomos ir tik dėl tų pretenzijų, dėl kurių nepavyko susitarti darbinių susitikimų metu, rangovė pateikė rašytines pretenzijas. Visos rangovės pretenzijos buvo pateiktos laiku ir per maksimaliai trumpą terminą.

48.4. Susitarimo dėl papildomų darbų tikslas yra užtikrinti, kad teisiniai ginčai dėl darbų pripažinimo (nepripažinimo) papildomais ir su tuo susijusios procedūros nestabdytų Sutarties vykdymo eigos. Papildomi darbai atitinka VPĮ 73 straipsnio 4 dalies ir CK 6.684 straipsnio nustatytas sąlygas, būtinas papildomiems darbams konstatuoti.

48.5. Atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (2009 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009) ir į tai, kad techninį projektą parengė atsakovė AB „Lietuvos geležinkeliai“, pasitelkusi profesionalų patyrusį atestuotą projektuotoją, būtent atsakovei tenka rizika dėl to, ar visi būtini statybos darbai įtraukti į normatyvinius dokumentus (techninį projektą). Būtent perkančiosios organizacijos atsakomybę už pirkimo dokumentų turinį yra pabrėžęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. lapkričio 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-609-690/2015. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. spalio 30 d nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-564-469/2015 pasisakė, kad jei perkančiajai organizacijai, pažeidusiai VPĮ, nekiltų pareigos sumokėti už papildomus darbus, kuriuos pati užsakė, o vėliau priėmė, tai suponuotų jos nepagrįsto praturtėjimo grėsmę. Nagrinėjamoje byloje rangovė neturėjo užduoties ir pareigos parengti techninį projektą, šis statybos normatyvinis dokumentas jau buvo parengtas, įėjo į Konkurso dokumentų sudėtį.

48.6. Pagal VPĮ 24 straipsnį pareiga pirkimo dokumentuose pateikti visą informaciją nustatyta perkančiajai organizacijai. FIDIC standartinių sutarties sąlygų esmė ir reguliavimo pagrindas yra tai, kad rangovas teikia pasiūlymą pagal užsakovo parengtą techninį projektą, o neatitiktys, esančios užsakovo pateiktuose pirkimo dokumentuose, neturi pažeisti rangovo teisių bei teisėtų interesų.

48.7. Lietuvos apeliacinis teismas pagrįstai vertino, kad byloje esančių įrodymų pakanka ieškovų ieškinyje nurodomoms aplinkybėms dėl darbų pripažinimo papildomais patvirtinti. Jei tokia teismo išvada būtų pripažinta nepagrįsta, tai turėtų būti sprendžiamas pakartotinės ekspertizės skyrimo klausimas, nes ir apeliacinės instancijos teismo dalinėje nutartyje nurodyta, kad byloje esančio teismo ekspertizės akto trūkumai galėtų būti pašalinti skiriant byloje pakartotinę ekspertizę.

49. Atsiliepimu į ieškovų kasacinį skundą trečiasis asmuo bendrovė „If P&C Insurance AS“, Lietuvoje veikianti per bendrovės „If P&C Insurance AS“ filialą, prašo Lietuvos apeliacinio teismo dalinę nutartį palikti nepakeistą, o kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodyta:

49.1. Pagal sutarčių aiškinimo taisykles, sutartį aiškinantis teismas turi nustatyti ne tik ieškovų subjektyvius ketinimus, tikslus ir pageidavimus, bet privalo nustatyti ir bendrus abiejų susitariančių šalių tikruosius ketinimus, tikslus ir sąlygas, dėl kurių susitariančios šalys pasiekė konsensusą. Susitarimo dėl papildomų darbų sudarymo aplinkybės rodo, kad, kilus konfliktui tarp ieškovių ir atsakovės, kai ieškovės teigė apie papildomų darbų atsiradimo faktą, o atsakovė tokių darbų nepripažino ir už juos neketino mokėti, šis susitarimas buvo sudarytas turint tikslą spręsti ginčus, tačiau jokiu būdu nekeisti Sutarties nuostatų, ir apie tai expressis verbis (aiškiai, tiksliais žodžiais) įrašyta Susitarimo dėl papildomų darbų 12 punkte.

49.2. Šalių Susitarimo dėl papildomų darbų tikrasis tikslas buvo patenkinti abiejų šalių interesus gaunant statybų finansavimą. Kita vertus, tai padaryti buvo siekiama ne imantis veiksmų Sutarties kainai pakeisti, o kaltinant bendrovę „DB Engineering & Consulting GmbH“ netinkamu techninio projekto parengimu bei atitinkamai reikalaujant būsimos žalos atlyginimo priteisimo. Apeliacinės instancijos teismas Susitarimą dėl papildomų darbų aiškino taip, kad buvo užtikrintas šio susitarimo nuostatų neprieštaravimas VPĮ 18 straipsnio 3 daliai, nustatančiai sutarties laisvės principą ribojančią išimtį, draudžiančią keisti laimėjusio tiekėjo pasiūlymo kainą, ir pagrįstai nusprendė, kad susitarimas nepakeičia nei CK 6.653 straipsnio 4 dalies ir 6.684 straipsnio 4 dalies nuostatų, nei Sutarties sąlygų, reglamentuojančių rašytinių pretenzijų dėl kokių nors papildomų mokėjimų pateikimą (FIDIC Bendrųjų sąlygų 20.1 punktas). Ieškovės ir atsakovė susitarė dėl projektavimo dokumentų trūkumo rizikos paskirstymo bei eliminavo CK 6.684 straipsnio, ypač 3 dalies, taikymą, kiek tai susiję su teisės gauti papildomų darbų apmokėjimą įgyvendinimu.

49.3. Aiškinant Konkurso ir Sutarties sąlygas, šiuose dokumentuose nėra jokių požymių, leidžiančių teigti, kad šalys buvo susitarusios dėl fiksuotų įkainių kainodaros. Pagal Sutarties 4 punktą darbų vykdymo kaina nustatyta galutinė (fiksuota) ir maksimali – 213 867 520,99 Lt be PVM. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-371-313/2017 išaiškinta, jog sutarties kaina (konkreti kaina arba jos apskaičiavimo kriterijai) – šalių derybų ir susitarimo rezultatas; šalims rangos sutartyje nustačius konkrečią darbų kainą, rangovas neturi teisės reikalauti ją padidinti, o užsakovas – sumažinti.

49.4. Byloje ieškovės nereiškė reikalavimo priteisti nesumokėtą pagal Sutartį fiksuotą kainą ir tik kasaciniame skunde atsirado teiginiai apie teismo pateiktą kainodaros aiškinimą, užkertantį kelią priteisti nesumokėtą Sutartyje įtvirtintos kainos likutį ir skolą už atliktus darbus.

50. Atsiliepimu į ieškovių kasacinį skundą trečiasis asmuo bendrovė „DB Engineering & Consulting GmbH“, veikianti per bendrovės „DB Engineering & Consulting GmbH“ filialą Lietuvoje, prašo ieškovių kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodyta:

50.1. Sutarties kaina negalėjo būti perskaičiuota nekeičiant Sutarties pagal VPĮ 18 straipsnio 8 dalies nuostatas. Darbų kainos koregavimas turėtų būti galimas tik gavus Viešųjų pirkimų tarnybos sutikimą, įformintas Sutartyje nustatyta tvarka ir sudarytas atskiru rašytiniu susitarimu prie Sutarties, kuris, pasirašytas šalių, taptų neatskiriama šios Sutarties dalimi. To šiuo atveju atlikta nebuvo, todėl Susitarimas dėl papildomų darbų neįgijo privalomosios galios. Tam, kad Susitarimas dėl papildomų darbų galėtų būti kvalifikuojamas kaip Sutarties keitimas, jame visų pirma turėtų būti išreikšta bendra šalių valia. Susitarimo turinys neatspindi bendros šalių valios dėl nurodomų darbų traktavimo kaip papildomų, įsipareigojimo juos apmokėti, nesilaikyti Sutartyje nustatytų procedūrų. Priešingai, Susitarime dėl papildomų darbų rangovės laikėsi pozicijos dėl papildomų darbų kilimo fakto, o užsakovė darbų tokiais nepripažino ir už juos mokėti nesutiko.

50.2. Susitarimo dėl papildomų darbų nuostatose kalbama tik apie 19 darbų grupių, o tai tėra tik nedidelė dalis iš visų šioje byloje nurodomų ginčo darbų. Šalys Susitarimo dėl papildomų darbų 12 punkte vienareikšmiškai konstatavo, kad jis nelaikomas Sutarties pakeitimu; šis susitarimas yra susitarimas dėl Sutarties vykdymo, jis suderintas su Sutarties tikslais ir Sutarties šalių siekiu, kad Sutartis būtų nepertraukiamai vykdoma nepaisant tarp šalių kilusio ginčo ir jo sprendimo. Susitarimo tikslas – šalys, siekdamos išvengti papildomų nuostolių kilimo ateityje dėl darbų stabdymo (o praktiškai – neprarasti finansavimo), susitarė darbus tęsti, prisiimdamos atitinkamą riziką.

50.3. CK 6.684 straipsnio 4, 5 dalyse, 6.653 straipsnio 4 dalyje, Sutarties 20.1 punkte nustatytos tvarkos, kuri laikytina privaloma sąlyga siekiant įgyvendinti teisę į papildomų darbų atlyginimą, nebuvo laikytasi. Šalys esmingai pakeitė Sutarties (FIDIC) 17.4 papunktį ir susitarė, kad jeigu rangovė, ištaisydama trūkumus arba atlygindama žalą, uždelsia ir (arba) patiria papildomų išlaidų, tai ji privalo pateikti inžinieriui kitą pranešimą ir jam pagal Sutarties 20.1 punktą turi būti suteikta teisė gauti laiko pratęsimą (a pastraipa) ir tiesioginių nuostolių atlyginimą (b pastraipa). Toks nuostatų koregavimas eliminuoja Sutarties aiškinimo galimybę ieškovių nurodomu būdu – rangovei pripažįstant teisę tiek į tiesioginius, tiek į netiesioginius nuostolius (rangovės negautas pajamas).

50.4. Ginčas šioje civilinėje byloje vyko išimtinai tik dėl reikalavimo pripažinti darbus papildomais bei sumokėti skolą už juos, o reikalavimas dėl tiesioginių nuostolių atlyginimo niekada nebuvo įtrauktas į šios civilinės bylos nagrinėjimo ribas. Jei teismas taikytų iura novit curia institutą taip, kaip nurodo ieškovės kasaciniame skunde, t. y. suponuojant teisines prielaidas teismui, remiantis šiuo institutu, savarankiškai koreguoti ieškinio reikalavimą, kurio tinkamo suformulavimo prerogatyva priklauso ieškovui, būtų paneigiamas civilinio proceso šalių lygiateisiškumo principas bei civilinio proceso šalių rungtyniškumo principai, o civilinio proceso šalių atžvilgiu teismas iš dalies paneigtų šalių teisę į teisingą teismą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

 

1. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
2. Nagrinėjamoje kasacinėje byloje sprendžiamas šalių ginčas, kilęs iš Sutarties, sudarytos viešųjų pirkimų būdu, vykdymo. Šalių nesutarimo esmė susijusi su klausimais, ar tam tikri de facto (faktiškai) atlikti darbai vykdant Sutartį de jure (teisiškai) vertintini, pirma, kaip papildomi, iš anksto nenumatyti, ir, antra, kam tenka šių darbų vertės atlyginimo našta – rangovei (bendraieškėms) ar užsakovei (atsakovei, perkančiajai organizacijai). Iš pirmiau nurodytų klausimų išplaukia kiti smulkesni šalių nesutarimo aspektai.
3. Byloje nustatyta, kad Konkursas paskelbtas 2011 m. rugpjūčio 31 d. (Sutartis sudaryta 2011 m. gruodžio 2 d.), todėl būtent tuo metu galiojęs reguliavimas – atitinkamos VPĮ, jį įgyvendinančių teisės aktų (Kainodaros metodikos) ir CK normos – pirmiausia aktualus sprendžiant šalių ginčą. Kasacinio teismo konstatuota, kad, sprendžiant ginčą dėl viešojo pirkimo sutarties pakeitimo, tam tikrais atvejais taikytinas reguliavimas, galiojęs ne viešojo pirkimo sutarties (ar viešojo pirkimo paskelbimo) metu, o kai iškilo poreikis keisti sutartinių santykių turinį (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-75/2013).
4. Kita vertus, šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad nors pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai dėl ieškovių reikalavimo atitinkamus darbus pripažinti kaip papildomus ir už juos priteisti skolą, inter alia, sprendė pagal VPĮ 18 straipsnio 8 dalį, kurioje nurodyta, jog pirkimo sutarties sąlygos sutarties galiojimo laikotarpiu negali būti keičiamos, išskyrus tokias pirkimo sutarties sąlygas, kurias pakeitus nebūtų pažeisti viešųjų pirkimų principai bei tikslai ir kai tokiems pirkimo sutarties sąlygų pakeitimams yra gautas Viešųjų pirkimų tarnybos sutikimas, o byloje ginčo nėra, kad toks sutikimas nebuvo gautas, tačiau kasacinio teismo dėl ginčui aktualaus viešųjų pirkimų teisinio reguliavimo, susijusio su neskelbiamų derybų procedūrų vykdymu, įsigyjant papildomus darbus (VPĮ 73 straipsnio 4 dalis), išaiškinta, jog tokių procedūrų vykdymas (papildomų darbų įsigijimas) nepatenka į viešojo pirkimo sutarčių keitimo teisinio reguliavimo sritį (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2011).
5. Neginčytina, kad šioje srityje pasikeitė teisinis reguliavimas ir teismų praktika (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-39-378/2020), pagal kuriuos papildomų darbų įsigijimas patenka į viešojo pirkimo sutarčių keitimo teisinį reguliavimą. Vis dėlto tokio reguliavimo ir jurisprudencijos taikymas tiekėjo nenaudai būtų nesuderinamas su lex retro non agit (įstatymas neturi atgalinio veikimo galios) principu neigiamų padarinių netaikymo aspektu. Bet kokiu atveju, kaip nuosekliai pabrėžiama kasacinio teismo, atitinkamų VPĮ nuostatų aiškinimo ir taikymo rezultatas turi būti derinamas tiek su bendraisiais teisės, tiek su specialiaisiais viešųjų pirkimų teisės principais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-272-378/2020 59–61 punktus ir juose nurodytą kasacinio teismo praktiką).
6. Dėl pirmiau nurodytų argumentų pažymėtina, kad Viešųjų pirkimų tarnybos sutikimo (ne)išdavimas nagrinėjamu atveju nedaro įtakos ieškinio reikalavimų teisėtumui vertinti. Tokia išvada taip pat koreliuoja su šioje nutartyje aptariamu Susitarimo dėl papildomų darbų turiniu ir reikšme sprendžiant šalių ginčą.
7. Atskirai atkreiptinas dėmesys į tai, kad skundžiamas apeliacinės instancijos teismo sprendimas – dalinė nutartis dėl ieškinio pagrindo – apima abu pirmiau nurodytus institutus, nes teismas, pirma, sprendė dėl ieškovių pareikšto ieškinio atsakovei pagrindo, tačiau, antra, nenagrinėjo atsakovės priešieškinio bendraieškėms dėl šių sutartinės atsakomybės. Atsižvelgiant į tai, kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas iš esmės apima tik teisės klausimus, susijusius su ieškovių ieškiniu atsakovei dėl darbų pripažinimo papildomais ir skolos už atliktus darbus priteisimo teisinio pagrindo.
8. Be to, pažymėtina ir tai, kad nagrinėjamoje byloje vykstant apeliaciniam procesui dvi civilinės bylos buvo sujungtos į vieną pagal bendraieškių ieškinį atsakovei dėl papildomų darbų ir pagal perkančiosios organizacijos (atsakovės) ieškinį projektuotojai dėl būsimos žalos atlyginimo. Vis dėlto vėliau perkančioji organizacija atsiėmė savo apeliacinį skundą byloje prieš projektuotoją, o apeliacinės instancijos teismas patenkino perkančiosios organizacijos prašymą nutraukti šią bylos dalį. Taigi, dėl aptariamos ginčo dalies pirmosios instancijos teismo sprendimas įsiteisėjo, jo teisėtumas nebuvo vertinimas apeliacine tvarka, todėl negali būti ir kasacijos objektas.
9. Kasacinis teismas teisės aiškinimo ir taikymo aspektais pasisakys dėl: a) Sutartyje įtvirtinto kainos apskaičiavimo būdo kvalifikavimo; b) Susitarimo dėl papildomų darbų aiškinimo ir reikšmės šalių ginčui; c) bendraieškių galimybės savo teises ginti pasirinktu būdu (atlygio už papildomus darbus ir tiesioginių nuostolių santykio); d) dalinės nutarties dėl ieškinio pagrindo ribų; e) pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo civilinėje byloje pagal perkančiosios organizacijos ieškinį projektuotojai reikšmės nagrinėjamam bendraieškių ir atsakovės ginčui.

Dėl Sutartyje įtvirtinto kainos apskaičiavimo būdo kvalifikavimo

59. Bendraieškės, inter alia, kvestionuoja apeliacinės instancijos teismo teisinę išvadą, pagrįstą Konkurso dokumentų ir Sutarties nuostatų vertinimu, kad Sutartyje įtvirtintas kainos apskaičiavimo būdas (kainodara) – fiksuota kaina. Ši ginčo dalis svarbi keliais aspektais: pirma, dėl dalies darbų pripažinimo kaip papildomų, antra, rangos sutarties, sudarytos viešojo pirkimo būdu, kainos keitimo ir su tuo susijusios kontrahentų tarpusavio teisių ir pareigų pusiausvyros.
60. Vis dėlto, teisėjų kolegijos vertinimu, teisės klausimas, kokią konkrečią kainodarą šalys Sutartyje įtvirtino (fiksuotos kainos ar fiksuoto įkainio, ar kt.), šalių ginčui aktualus tik iš dalies, ypač kiek tai susiję su darbų kiekio padidėjimu. Kasacinio teismo konstatuota, kad pirkimo dokumentuose ir pirkimo sutartyje įtvirtinus kainodaros taisykles, pagal kurias sutarties kaina bus koreguojama, atsižvelgiant į tam tikras aplinkybes, joms įvykus, sudarytos sutarties kainos perskaičiavimas nekvalifikuotinas kaip sutarties pakeitimas pagal VPĮ; tokiu atveju viešojo pirkimo sutarties pakeitimo poreikio nekyla, nes sutarties sąlygos, nustatančios kainą, koreguojamos sutartyje nustatyta tvarka; tuo atveju, kai viešojo pirkimo sutartyje įtvirtinta tik fiksuota kaina, kainos perskaičiavimas kvalifikuotinas kaip sutarties keitimas VPĮ nuostatų prasme, todėl spręstina dėl poreikio pagal atitinkamas naujas aplinkybes perskaičiuoti fiksuotą sutarties kainą tenkinimo galimybių ir teisėtumo (žr. pirmiau nurodytą kasacinio teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-75/2013).
61. Nagrinėjamo ginčo atveju, atsižvelgiant į šios nutarties 53 punkte nurodytą kasacinio teismo praktiką, šalių nesutarimo dėl Sutarties kainodaros kvalifikavimo sprendimas iš esmės reiškia tai, ar padidėjęs darbų kiekis būtų laikytinas kaip papildomi, t. y. atskirai įsigytini, darbai. Priklausomai nuo atsakymo į šį klausimą, galėtų kilti poreikis papildomai spręsti dėl VPĮ 73 straipsnio 4 dalies taikymo.
62. Kita vertus, kaip konstatavo apeliacinės instancijos teismas, jei atitinkami techniniai sprendiniai neišplaukia iš statybos normatyvinių dokumentų turinio, pirmiausia techninio projekto, dėl ko tiekėjai, įskaitant ir Konkurso laimėtoją (rangovę), negalėjo iš anksto suprasti tikrojo užsakovės poreikio dėl pirkimo objekto, tokie darbai iš esmės laikytini kaip papildomi, o atlygis už juos priklauso nuo šalių sutarimo dėl jų atlikimo ir apmokėjimo. Taigi konkretus Sutarties kainodaros taisyklių kvalifikavimas aktualus darbams, kurių atlikimo poreikis atsirado kiekio, o ne turinio atžvilgiu.
63. Dėl viešojo pirkimo sutarties nuostatų aiškinimo kainodaros būdo kvalifikavimo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad, pagal nuosekliai suformuotą jurisprudenciją, spręsdami dėl ginčų, kylančių iš viešųjų pirkimų teisinių santykių, inter alia, dėl sutarties vykdymo, teismai turi vertinti ne tik ginčo sutarties nuostatas, tačiau, atsižvelgdami į aplinkybę, kad ginčo sutartis buvo sudaryta viešojo pirkimo būdu, tirti paskelbto viešojo pirkimo sąlygas, konkurso laimėtojo pasiūlymą, šalių elgesį vykdant sutartį ir pan. (žr., pvz., pirmiau nurodytos kasacinio teismo nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-39-378/2020 100 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
64. Pažymėtina, kad, sprendžiant tokio pobūdžio ginčus kaip nagrinėjamoje byloje, reikia atsižvelgti į tai, jog tam tikrais atvejais viešųjų pirkimų reguliavime, kuris daugiausiai aktualus ikisutartinei šalių santykių stadijai, ir bendrame civiliniame statybos rangos reguliavime, kuris daugiau taikytinas sudarant ir vykdant sudarytas sutartis, vartojamos savo išraiška ir (ar) turiniu netapačios teisinės kategorijos. Dėl nagrinėjamo ginčo pažymėtina, kad pagal CK 6.653 straipsnio nuostatas darbų kaina gali būti nustatoma sutartyje nurodant konkrečią kainą, sudarant konkrečią ar apytikrę sąmatą arba sutartyje įtvirtinant kainos nustatymo kriterijus ir būdus, o VPĮ (18 straipsnio 6 dalies 3 punktas) ir su juo susijusiame reguliavime (Kainodaros metodika) įtvirtintos kainos ir jos apskaičiavimo būdai – fiksuotos kainos, fiksuoto įkainio, įkainio bazės ir dalinio sutarties vykdymo išlaidų padengimo kainodaros taisyklės.
65. Atsižvelgiant į tai, vienintelė aplinkybė, kad Konkurse tiekėjai negalėjo teikti alternatyvių pasiūlymų, jų pasiūlymai turėjo būti pateikti dėl viso pirkimo objekto, jie turėjo pateikti galutinę kainą, kurios pagrindu buvo renkamas laimėtojas, ir pan., per se (savaime) nesuteikia pagrindo daryti išvadą, jog Sutartyje įtvirtinta būtent fiksuotos kainos kainodaros taisyklė. Pažymėtina, kad pirkimo objekto (ne)skaidymas į dalis ir viešojo pirkimo sutarties kainodara neturi tiesioginės koreliacijos, todėl fiksuotos kainos ar fiksuoto įkainio kainodara iš esmės gali būti naudojama abiem atvejais. Kasacinio teismo konstatuota, kad pirkimo objekto apibrėžties ir kainodaros taisyklių institutai yra susiję, bet vis tiek netapatūs ir atskirai reguliuojami VPĮ (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-330-248/2020 59 punktą).
66. Be to, tais atvejais, kai pirkimo objektas sudėtinis (kompleksinis), pasiūlymai paprastai vertintini pagal konkrečios pasiūlymo kainos išraišką (atskirai ar kartu su kitais kriterijais): tai akivaizdu, kai taikytina fiksuotos kainos taisyklė, kita vertus, tai patogu ir kitais atvejais, nes net ir taikant fiksuoto įkainio taisyklę, kai pirkimo objektą sudaro keliolika dalių (įkainių), būtų pernelyg sunku pasiūlymus palyginti tarpusavyje, jei skirtingos dalys (įkainiai) bus nevienodai įkainotos, t. y. vienos pigiau, kitos – brangiau. Pažymėtina, kad nei apeliacinės instancijos teismas, nei ginčo šalys nesilaikė pozicijos, kad fiksuotų įkainių ar kitokia nei fiksuotos kainos kainodara viešojo darbų pirkimo atveju apskritai negalima. Perkant darbus kaip siekiamo rezultato įgyvendinimo priemonę, pasiūlymo kaina dėl pirmiau nurodytų priežasčių, siekiant tarpusavyje palyginti pasiūlymus ir išrinkti geriausią, bet kokiu atveju turės konkrečią išraišką.
67. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nesutiko su ieškovių pozicija dėl Sutarties kainodaros nuostatų kvalifikavimo kaip fiksuotų įkainių, grindžiama tuo, kad tiekėjams Konkurso vykdymo metu teko užpildyti darbų kiekių žiniaraščius, t. y. nekeičiant darbų pavadinimų ir kiekių nurodyti darbo kainą (įkainį). Teismas nurodė, kad darbų kiekių žiniaraščiuose pateikiamas tik bendro pobūdžio darbų aprašymas, išsamus aprašymas pateiktas techninėse specifikacijose (jos savo ruožtu nukreipė į techninį projektą), be to, kaina turi būti pateikta įvertinus visas rizikas; darbų kiekių žiniaraščiai buvo vienas iš kainos skaičiavimo kriterijų, tačiau siūloma kaina turėjo būti apskaičiuota atsižvelgus ir į kitus dėmenis – technines specifikacijas, rangovei tenkančias rizikas, aplinkybę, kad Konkurso sąlygose buvo nustatyta, jog užsakovo rezervas nebus taikomas, ir pan.
68. Šiuo aspektu teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinės instancijos teismo vertinimu dėl darbų kiekių žiniaraščių reikšmės. Pirma, kasacinio teismo viešojo pirkimo sutarčių vykdymo ginčų praktikoje ne kartą pasisakyta, kad sprendžiant dėl rangovo reikalavimo padidinti rangos sutarties kainą negali būti ignoruojama viešojo pirkimo procedūrų metu tiekėjams išviešinta informacija, susijusi su pirkimo objekto apibrėžtimi, įskaitant statybos normatyviniuose dokumentuose nurodytus darbų kiekius (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-609-690/2015; pagal analogiją 2017 m. lapkričio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-396-969/2017 37 punktą). Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į Konkurso sąlygų 10 priedą, kuriame nurodyta, kad darbų kiekių žiniaraščius reikia skaityti neizoliuotai, įvertinti ir kitus dokumentus, žiniaraščių detalus užpildymas, atsižvelgiant į kitą Konkurse tiekėjams pateiktą informaciją, de jure turi sukelti atitinkamus padarinius Sutarties kontrahentams.
69. Ligšiolinėje kasacinio teismo praktikoje darbų kiekių žiniaraščiai kvalifikuojami kaip sudėtinė pasiūlymo siaurąja prasme dalis, o tai atitinkamai lemia ganėtinai ribotas galimybes tiekėjams viešojo pirkimo konkurso metu ištaisyti šiuose dokumentuose padarytus trūkumus, klaidas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-217-969/2019 34 punktą). Konkurso sąlygų 10 priede („Darbų kiekių žiniaraščiai“), be kita ko, nurodyta, kad tiekėjai, radę darbų kiekių žiniaraščiuose klaidų ar netikslumų, turi pateikti savo pastabas.
70. Darytina išvada, kad jei perkančiosios organizacijos šiems dokumentams suteikia teisinę reikšmę (nagrinėjamu atveju atskirai nurodyta, kad šis dokumentas – neatskiriama Konkurso ir Sutarties dokumentų dalis), dėl kurios tiekėjo subjektinės teisės varžytis sudaryti sutartį gali būti pasunkintos ar likti neįgyvendintos, tai šių dokumentų reikšmė sudarius sutartį negali pasikeisti tiekėjo nenaudai. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Viešųjų pirkimų tarnyba Statybos darbų pirkimo gairėse (p. 27), esant fiksuotos kainos kainodarai, rekomenduoja, kad sąnaudų kiekių žiniaraščiai būtų pateikiami ne visų tiekėjų viešojo pirkimo metu, o laimėtojo, šiam jau sudarius sutartį.
71. Antra, pažymėtina, kad vienintelė aplinkybė, jog Konkurso sąlygų 10 priede nurodyta, kad darbų kiekių žiniaraščiuose yra pateiktas trumpas, bendro pobūdžio aprašymas, per se nereiškia jų nedetalumo, o daugiau reiškia, jog detalesnis atitinkamo darbo turinys, aprašymas, t. y. užsakovės poreikis dėl darbų proceso ir rezultato, yra įtvirtintas kituose Konkurso dokumentuose. Apeliacinės instancijos teismo išvada dėl Konkurso sąlygų 10 priedo nuostatų negalėjo būti padaryta neatsižvelgus į bendraieškių su pasiūlymu pateiktus užpildytus darbų kiekių žiniaraščius, neįvertinus jų turinio ir išsamumo.
72. Kita vertus, nors darbų kiekių žiniaraščiai, jų detalumas ir pareiga juos užpildyti viešojo pirkimo metu gali būti reikšmingi sprendžiant dėl rangos sutarties kontrahentų tarpusavio teisių ir pareigų, tai per se neleidžia daryti išvados dėl viešojo pirkimo sutarties konkrečios kainodaros. Šiuo tikslu būtina įvertinti kitas Konkurso dokumentų ir Sutarties nuostatas.
73. Nors neginčytina, kad Sutartyje įtvirtinta, jog kaina (ir jos įkainiai) maksimali, fiksuota, inter alia, vartojama ir galutinės Sutarties kainos sąvoka, tačiau iš Sutarties teksto (Konkrečių sąlygų 1.1.4.2 punkto) matyti, kad rangovei mokėtina suma už faktiškai ir tinkamai atliktus darbus. Be to, pažymėtina, kad faktinis atsiskaitymas už tinkamai atliktus darbus – ne tik Sutarties nuostata, bet ir jos kontrahentų elgesį vykdant Sutartį apibrėžianti aplinkybė. Byloje nėra ginčo dėl to, kad, atsižvelgiant į tai, jog tam tikrų darbų buvo atsisakyta, t. y. jie nebuvo atlikti, ieškovėms nesumokėta visa iš anksto suderėta Sutarties kaina. Toks susitarimas ir jo vykdymas neatitinka fiksuotos kainos kainodaros esmės, be to, tai nesuderinama su rangovų teisių apsauga, jiems sutaupius nepakenkiant užsakovo interesams (rangovo ekonomija; CK 6.654 straipsnis).
74. Dėl panašaus ginčo kasacinio teismo spręsta, kad sisteminis sutarties aiškinimo principas (CK 6.193 straipsnis) reikalauja bet kurią sutarties sąlygą aiškinti atsižvelgiant į visą sutarties kontekstą, be to, sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai, t. y., aiškinant sutartį, reikia atsižvelgti į abiejų šalių ketinimus, analizuoti visą sutartį, o ne tam tikras jos dalis, teikti pirmenybę tam aiškinimui, kuris patvirtina sutarties galiojimą, ir pan. (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2005). Cituotoje nutartyje statybos rangos sutarties nuostatos, panašios kaip ir nagrinėjamame ginče („mokėjimai bus koreguojami pagal faktiškai atliktų darbų kiekį ir sąmatos įkainius“), kasacinis teismas tąkart nekvalifikavo kaip fiksuotos kainos taisyklės.
75. Taigi, aptariamos Sutarties nuostatos dėl mokėjimų rangovei akivaizdžiai nedera su klasikiniu fiksuotos kainos institutu, o daugiau yra fiksuotos kainos ir faktinio atsiskaitymo (fiksuoto įkainio) junginys. Toks atsiskaitymo su rangove būdas akivaizdžiai naudingesnis užsakovei, nes ši įsipareigoja sumokėti ne daugiau kaip suderėtą lėšų sumą, tačiau, esant tam tikroms aplinkybėms, sutaupytų rangovės sąskaita, t. y. tiek kai faktiškai darbų atliekama mažiau, nei sutarta, tiek iš dalies ir kai jų atliekama daugiau, nei sutarta, visą iš esmės tokio pasikeitimo naudą gautų tik užsakovė. Atsižvelgiant į tai, kad statybos rangos teisiniuose santykiuose neretai faktinė situacija nėra identiška užsakovų planams ir jų parengtiems dokumentams, tokia kainodara iš esmės reiškia „nepralaimimos loterijos“ tik vienai šaliai – užsakovei – pritaikymą.
76. Kasacinio teismo praktikoje aiškinant rangos ir statybos rangos kainodarą įtvirtinančias CK nuostatas iš esmės nurodomi du galimi kainos apibrėžties būdai. Vienas jų yra konkrečios (fiksuotos) kainos, antrasis – išlaidų atlyginimo būdas. Taikant pastarąjį būdą atlyginimas mokamas už faktiškai atliktus darbus, o jų vertė apskaičiuojama pagal sutartyje įtvirtintus kriterijus. Aiškindamas šį būdą, kasacinis teismas yra nurodęs, kad darbų kainos keitimas galimas tais atvejais, kai sulygta statybos kaina yra orientacinė, apytikrė arba kai kaina nenurodyta, o tik susitarta dėl jos nustatymo kriterijų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-163/2012). Šie du metodai pripažįstami ir FIDIC pavyzdinėse sutarčių formose. Kainos apskaičiavimo metodas pagal rangovo faktiškai atliktus darbus ir patirtas išlaidas (angl. remeasurement) – būdingas FIDIC Raudonajai knygai, konkrečios kainos (angl. lump-sum) – Geltonajai, Sidabrinei ir Auksinei knygoms.
77. Įprastiniuose komerciniuose santykiuose, abiem šalims laisvai derantis dėl priimtinų statybos rangos sutarties nuostatų, hibridinės kainodaros taisyklė per se nebūtų nesuderinama su sutarčių laisvės principu (rangovui iš esmės neturėtų būti draudžiama savo valia prisiimti neproporcingai didelę sutarties vykdymo riziką). Šiame kontekste pažymėtina, kad atitinkamos FIDIC knygos klasikines nuostatas iš esmės nedraudžiama keisti tiek, kad naujos redakcijos nuostatos supanašėtų su kitos knygos nuostatomis, be to, FIDIC nuostatų keitimas galėtų apimti ir kelių knygų nuostatų subendrinimą (sujungimą). Vis dėlto viešojo pirkimo sutarčių atveju sutarties laisvės principas taikytinas siauriau. VPĮ atskirai įtvirtintos konkrečios ir imperatyvios viešojo pirkimo sutarčių sudarymo, vykdymo ir keitimo procedūrinio bei materialaus pobūdžio taisyklės.
78. Šiame kontekste kasacinio teismo konstatuota, kad viešojo pirkimo sutarčių, kaip ir kitų sandorių, šalys vykdydamos priešpriešinius įsipareigojimus dėl viena kitos, trečiųjų asmenų veiklos ar sandorio pobūdžio neišvengiamai susiduria su įvairiomis grėsmėmis; svarbu, kad ši rizika kaip galima būtų teisingiau padalyta tarp šalių, nelemtų akivaizdžios šalių nelygybės (CK 6.228 straipsnis); tai ypač aktualu viešojo pirkimo sutarčių atveju, nes iš esmės jos sudaromos prisijungimo būdu, perkančiajai organizacijai nustatant esmines jos sąlygas; nors viešojo pirkimo sutarčių sudarymo procedūros griežtos, formalizuotos ir tikslios, tačiau ir jose šalys gali susidurti su tam tikra, protingai tarp šalių paskirstyta rizika; pagal Kainodaros metodikos 4.2 punktą kainodaros taisyklės turi atitikti tiek perkančiosios organizacijos, tiek tiekėjo interesus, perkančioji organizacija negali prisiimti per didelės rizikos dėl sutarties kainos, kita vertus, neturi siekti, kad tiekėjas veiktų jam nepalankiomis sąlygomis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-94/2013).
79. CK 6.194 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta vadinamoji contra proferentem taisyklė, pagal kurią sutarties sąlygos aiškintinos jas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai. Ši taisyklė yra kilusi iš romėnų teisės (lot. ambiguitas contra stipulatorem est) ir grindžiama logika, kad šalis, kuri siūlo tam tikrą sutarties sąlygą, turi pareigą ją suformuluoti maksimaliai aiškiai, kad dėl jos aiškinimo ateityje nekiltų skirtingų aiškinimų. Esant situacijai, kai tam tikra sąlyga buvo parengta išimtinai vienos sutarties šalių (pavyzdžiui, sutartis sudaryta prisijungimo būdu pagal standartines sąlygas, viešojo konkurso būdu) ir ji yra dviprasmiška, contra proferentem taisyklė perkelia visą neigiamų padarinių riziką sąlygą pasiūliusios ir parengusios šalies nenaudai. Taigi, taikant šią taisyklę siekiama kelių tikslų: visų pirma, paskirstyti sutarties sąlygų rengimo riziką tarp šalių; antra, ginti silpnesniąją (derybinės galios neturinčią ir negalinčią padaryti įtakos sutarties sąlygų (-os) turiniui) šalį.
80. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad, kaip nurodyta pirmiau (šios nutarties 64 punktas), šalių ginčui taikytinos redakcijos VPĮ 18 straipsnio 6 dalies 3 punkte įtvirtinta, jog pirkimo sutartyje, kai ji sudaroma raštu, turi būti, inter alia, nustatyta kaina arba kainodaros taisyklės, nustatytos pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos patvirtintą metodiką (fiksuotos kainos, fiksuoto įkainio, įkainio bazės ir dalinio sutarties vykdymo išlaidų padengimo kainodaros taisyklės). Pagal kasacinio teismo praktiką tai – imperatyviosios nuostatos.
81. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors Kainodaros metodikos 7 punkte ir nustatyta galimybė vienu metu taikyti kelias kainodaros taisykles, tačiau skirtingų kainų apskaičiavimo būdų taikymo galimybė susieta su atskirais (savarankiškais) pirkimo objektais, be to, expressis verbis neįtvirtintas kelių kainodaros taisyklių taikymas tam pačiam pirkimo objektui. Tam tikra išimtimi laikytina dalinio sutarties vykdymo išlaidų padengimo taisyklė, kuri vienu metu apima fiksuotos kainos ar fiksuoto įkainio taisyklę ir papildomai tiekėjo faktiškai patirtų išlaidų atlyginimą. Vis dėlto ir pastarasis sutarties kainos apskaičiavimo būdas, kaip nurodoma Kainodaros metodikos 18 punkte, taikomas būtent skirtingoms kainos dalims ir esant atitinkamoms kitoms sąlygoms.
82. Kasacinis teismas, apibendrindamas pirmiau nurodytus argumentus, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo išvada dėl Sutartyje įtvirtintos fiksuotos (maksimalios) kainos nustatymo taisyklės teisiškai nepagrįsta. Tokia išvada nesuderinama su viešųjų pirkimų teisiniu reguliavimu ir prie sutarties prisijungusios šalies bei šios sutarties nuostatas parengusios šalies interesų pusiausvyros užtikrinimu. Nagrinėjamu atveju teisiškai nėra reikšminga, kad bendraieškės inicijavo papildomų darbų pripažinimo ir skolos atlyginimo, o ne Sutarties nuostatų pripažinimo neteisėtomis ginčą.
83. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad CK 1.137 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė savo nuožiūra laisvai naudotis civilinėmis teisėmis, tarp jų ir teise į teisminę gynybą, nėra absoliuti. CK 1.138 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilines teises įstatymų nustatyta tvarka gina teismas, neviršydamas savo kompetencijos, šiame straipsnyje nurodytais ir kitais įstatymų nustatytais būdais. Toks teisinis reglamentavimas suponuoja bylą nagrinėjančio teismo pareigą įvertinti, ar ieškovo pasirinktas teisių gynybos būdas atitinka įstatyme įtvirtintą reglamentavimą, be kita ko, ar toks būdas gali būti taikomas konkretaus teisių pažeidimo atveju, ar egzistuoja alternatyvūs teisių gynybos būdai, ar įstatyme neįtvirtinta konkretaus teisių gynybos būdo taikymo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-469/2019 18 punktą).
84. Pažymėtina, kad, bendraieškėms iš atsakovės reikalaujant priteisti skolą, inter alia, vadovaujantis Sutarties nuostatomis dėl kainodaros, kuriose, kaip nurodyta pirmiau, iš esmės įtvirtintas hibridinis dviejų skirtingų kainos apskaičiavimo būdų modelis, joms nebuvo būtina atskirai ginčyti tokių sutartinių sąlygų, o jos galėjo remtis savo teises labiau užtikrinančiu jų aiškinimu. Bet kokiu atveju pagrindiniu bendraieškių reikalavimu pripažįstamas skolos grąžinimas, o teisių gynyba, susijusi su neaiškiomis Sutarties nuostatomis, galėjo būti įgyvendinama reiškiant papildomą reikalavimą, ar, kaip šiuo atveju, pagrindžiant pagrindinį reikalavimą, t. y. reiškiant kaip ieškinio pagrindą.
85. Teisiškai nėra reikšminga ir tai, kad, atsakovės teigimu, bendraieškės neturi aiškios pozicijos dėl Sutarties nuostatų aiškinimo. Šiuo aspektu pažymėtina, kad, pirma, dėl šios ginčo dalies konkrečiai skundžiamame procesiniame sprendime pasisakė apeliacinės instancijos teismas, be to, jo išvados bendraieškėms nebuvo palankios; antra, bet kokiu atveju, kaip nurodyta šios nutarties 80–82 punktuose, kasacinis teismas dėl atitinkamų Sutarties sąlygų aiškinimo jų (ne)teisėtumo pripažinimo kontekste nusprendė ex officio.
86. Pagal pirmiau nurodytų argumentų visumą, teisėjų kolegijos vertinimu, darytina išvada, kad toms darbų rūšims, kurios, pirma, darbų kiekių žiniaraščiuose (ar kituose dokumentuose) buvo įkainotos pagal atitinkamo mato vienetą arba bendrai, tačiau atitinkamą įkainį galima apskaičiuoti (pavyzdžiui, nurodyti bendras darbo kiekis ir bendras įkainis), antra, kurios pagal prigimtį gali būti dalomos, o darbo kiekio pokytis tiesiogiai koreliuoja su rangovės sąnaudomis, trečia, kurių pokyčio rizika pagal Sutartį neperkelta rangovei, pagal Sutartį buvo nustatytas fiksuoto įkainio (VPĮ) ar faktiškai atliktų darbų atlyginimo (apytikrės sąmatos) (CK) kainodaros būdas, dėl to atlyginimas už atitinkamų darbų kiekio pokytį nekvalifikuotinas kaip papildomi darbai, o yra Sutarties vykdymas. Pastaroji teisinė išvada nedaro įtakos reikalavimui atlyginti skolą (turtiniam reikalavimui), o aktuali ginčo darbų teisiniam kvalifikavimui.

Dėl Susitarimo dėl papildomų darbų aiškinimo ir reikšmės šalių ginčui

87. Vienas svarbiausių šalių nesutarimo dėl darbų pripažinimo kaip papildomų ir atsakovės pareigos už juos atsiskaityti aspektų – Susitarimo dėl papildomų darbų turinio aiškinimas ir jo nuostatų taikymas. Dėl šios ginčo dalies pirmiausia atkreiptinas dėmesys į kelis aspektus: Susitarimas dėl papildomų darbų ir jį įgyvendinantys darbų aktai (inžinieriaus pažymos) apima tik tam tikrą dalį (t. y. ne visus) darbų, kuriuos ieškovės siekia pripažinti atsakovės piniginės prievolės objektu ir pagrindu; be to, šio susitarimo reikšmė labiausiai aktuali aiškinantis ir sprendžiant, ar rangovė tinkamai ir laiku atliko pareigas užsakovei, informuodama šią apie poreikį keisti Sutarties kainą dėl papildomai atliktinų darbų.
88. Ieškovės skundžia apeliacinės instancijos teismo argumentus, kuriais buvo pateiktas Susitarimo dėl papildomų darbų turinys ir nuostatų reikšmė šalių ginčui. Siekiant tinkamai įvertinti šalių argumentus, teiktus procesiniuose dokumentuose kasaciniame teismui, glaustai pristatytinos pagrindinės aptariamo susitarimo, sudaryto iš preambulės, pagrindinių sąlygų ir priedų (inžinieriaus pažymų formos, jau užpildytos pažymos ir rangovės pretenzija), nuostatos:

pirma, preambulės B punkte pažymėta, kad didžioji rangos darbų dalis finansuojama iš ES biudžeto, šalių ginčo sprendimas pagal Sutarties nuostatas ir norminius teisės aktus kelia grėsmę šį finansavimą prarasti, be to, nesutarimas kelia ir kitų nepatogumų, pavyzdžiui, traukinių eismo sutrikdymų, todėl šalys šiuo susitarimu susitaria dėl tam tikrų jų ginčo klausimų (preambulės B, G, H punktai, pagrindinių sąlygų 3 punktas);

antra, vienas esminių šalių sutarimo aspektų – apibrėžti tarpusavio nesutarimo turinį ir ribas (ar ginčo darbai laikytini papildomais (nenumatytais) darbais ir kas prisiėmė šių darbų paaiškėjimo (atsiradimo) ir apmokėjimo riziką), inter alia, deklaruoti, kad šalys laikosi skirtingos pozicijos: rangovė vertina, kad tam tikrų darbų nebuvo galima numatyti iš anksto, o techninis projektas parengtas su trūkumais, o užsakovė nurodė, kad bendra Sutarties kaina turėtų apimti bet kokius, įskaitant ginčo, darbus (preambulės D, E, F punktai);

trečia, šalys susitaria ir patvirtina, kad inžinieriaus pažymose nurodyti darbai atlikti laikantis Sutarties ir teisės aktų reikalavimų ir būtini sutarčiai įvykdyti (pagrindinių sąlygų 1 punktas);

ketvirta, šalys įsipareigoja tam tikru periodiškumu fiksuoti rangovės nuo 2013 m. gegužės 1 d. toliau atliekamus darbus, pateikiant nustatytos formos inžinieriaus sudaromas ir pasirašomas pažymas; dėl šių darbų ginčas bus sprendžiamas šiame susitarime nustatyta tvarka (pagrindinių sąlygų 2 punktas);

penkta, rangovė įsipareigoja nestabdyti darbų, Sutartį vykdyti pagal iš anksto nustatytus terminus; šalių nesutarimas bus sprendžiamas įstatymų nustatyta tvarka pagal Sutarties ir Susitarimo dėl papildomų darbų nuostatas, užsakovės pareiga mokėti už papildomus darbus bus vykdoma pagal ginčą išsprendusios institucijos sprendimą ir jokie prieš šį sprendimą atlikti šalių veiksmai nereikš, kad užsakovė darbus priėmė ir turi už juos sumokėti, taip pat kad rangovė darbus atliko savo rizika (pagrindinių sąlygų 4, 6, 7, 8, 9 punktai).

89. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas Susitarimą dėl papildomų darbų, priėjo prie išvados, kad šiame susitarime apibrėžti būtinieji darbai negali būti laikomi papildomais, nes jo pagrindinių sąlygų 12 punkte nustatyta, kad šis susitarimas nelaikytinas Sutarties pakeitimu. Teismas nurodė, kad ginčo šalys Susitarimu dėl papildomų darbų nepakeitė Sutartyje įtvirtintos darbų pripažinimo papildomais tvarkos. Teisėjų kolegija, iš esmės pritardama bendraieškių kasacinio skundo argumentams, pirmiau nurodytus apeliacinės instancijos teismo argumentus vertina kaip teisiškai nepagrįstus.
90. CK 6.193 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes. To paties straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad, aiškinant sutartį, taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir papročius. Šios taisyklės yra perimtos iš Tarptautinio privatinės teisės unifikavimo instituto (UNIDROIT) parengtų Tarptautinių komercinių sutarčių principų (UNIDROIT principai) ir apima dvi vadinamąsias sutarties aiškinimo maksimas. Viena iš šių maksimų yra ta, kad sutartis turi būti aiškinama, atsižvelgiant į reikšmingas aplinkybes, kurios apima: a) šalių derybas; b) tarp šalių susiklosčiusią dalykinę praktiką; c) šalių elgesį po sutarties sudarymo; d) sutarties prigimtį ir jos tikslą; e) papročius. Antroji maksima, kuri nors ir pažodžiui neįtvirtinta šiose taisyklėse, bet išvestina iš jų visumos, įtvirtina idėją, kad į sutartį reikia žiūrėti kaip į visumą, ir atskiros sutarties sąlygos negali būti aiškinamos izoliuotai, jos turi būti aiškinamos viso sutarties turinio kontekste (UNIDROIT principų 4.5 straipsnis).
91. Susitarimo dėl papildomų darbų A, B, C ir D punktuose apibrėžtas jo sudarymo tikslas. Susitarimu siekta, kad rangovė atliktų būtinus darbus, nors šalys nesutaria, jog jie yra papildomi. Kaip nurodyta pirmiau, šiuo sandoriu įtvirtinama, kad, siekiant išvengti neproporcingai didelės žalos atsiradimo, kadangi didžioji darbų dalis finansuojama iš ES paramos, rangovė įsipareigoja juos atlikti šalims nesusitarus dėl jų papildomo pobūdžio. Būtini atlikti darbai fiksuojami ir tvirtinami inžinieriaus pažyma. Taigi, šio susitarimo tikslas ir esmė – užtikrinti būtinųjų darbų atlikimą, kad būtų tinkamai įgyvendintas statybos rangos projektas ir užsakovė neprarastų jo finansavimo.
92. Pažodžiui laikantis Susitarimo dėl papildomų darbų 12 punkto, kuriuo iš esmės įtvirtinama deklaratyvaus pobūdžio, o ne teises ir pareigas nustatanti Sutarties sąlyga, būtų paneigtas Susitarimo dėl papildomų darbų tikslas ir esmė, nes jei jis apskritai (didesne ar mažesne apimtimi) būtų nelaikomas Sutarties pakeitimu, tai tiesiog taptų beprasmis, t. y. jo šalims nesukeliančiu jokių teisinių padarinių.
93. Esant deklaratyvių ir teises bei pareigas nustatančių sąlygų tarpusavio sankirtai, prioritetas suteiktinas teises ir pareigas nustatančioms sutarties sąlygoms, t. y. deklaratyviosios sąlygos negali paneigti sutartimi sukuriamų teisių ir pareigų. Be to, sutarčiai reikšmingų aplinkybių vertinimo ir visuminio sutarties aiškinimo principai (taisyklės) apima ir idėją, kad tam tikros sutarties sąlygos negalima aiškinti taip, jog būtų sugriautas sutarties tikslas ir prasmė. Tai reiškia, kad tam tikra sutarties sąlyga, nors savo lingvistine išraiška ir turiniu nėra dviprasmiška, negali būti aiškinama taip, kad jos aiškinimas ir prieštaravimas kitoms sutarties sąlygoms sukeltų absurdiškus padarinius, pavyzdžiui, sutarties negaliojimą.
94. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju Susitarimo dėl papildomų darbų 12 punkto pažodinis aiškinimas būtent lemtų absurdišką rezultatą, nes paverstų visą Susitarimą beprasmiu, t. y. nesukeliančiu jokių teisinių padarinių. Tai, kad šalys Susitarimu dėl papildomų darbų aptarė, jog rangovė įsipareigoja vykdyti būtinus, tačiau pradinėje Sutartyje nenurodytus darbus, savo esme negali būti nelaikoma Sutarties pakeitimu. Priešingu atveju būtų prieita prie išvados, kad rangovė be jokio teisinio pagrindo ir neturėdama tokių įsipareigojimų įvykdė būtinuosius šalių sutartus ir inžinieriaus patvirtintus darbus. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, Susitarimo dėl papildomų darbų 12 punkte įtvirtinta formuluotė, kad Susitarimas dėl papildomų darbų laikomas ne Sutarties pakeitimu, o susitarimu dėl jos vykdymo, – alogiška. Dėl to aiškinant ir taikant Susitarimą dėl papildomų darbų jo 12 punktas ignoruotinas, nes jo pažodinis laikymasis sukeltų absurdišką rezultatą, t. y. paneigtų bet kokią šalių susitarimo prasmę.
95. Įvertinusi visas Susitarimo dėl papildomų darbų nuostatas, šio sudarymo tikslą ir padarinius teisėjų kolegija konstatuoja, kad šalys iš esmės nukrypo nuo klasikinio papildomų darbų įsigijimo keičiant statybos rangos sutarties kainą modelio, įtvirtinto Sutartyje ir reguliuojamo CK normose. Įprastiniu atveju rangovas, nustatęs, kad kyla poreikis atlikti papildomus statybos rangos sutartyje ir normatyviniuose statybos aktuose nenurodytus darbus, sustabdęs pagrindinių darbų atlikimą, kreipiasi į užsakovą, jį informuoja apie tokį poreikį ir, tik gavęs jo sutikimą dėl papildomų darbų atlikimo ir kainos, turi teisę į tokių sąnaudų atlyginimą; priešingu atveju, jei jis laiku ir tinkamai neinformuoja užsakovo arba negauna sutikimo atlikti papildomus darbus, tokių darbų, jei jie vis dėlto atliekami, išlaidos priskiriamos rangovo rizikai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-202-248/2015).
96. Nagrinėjamu atveju šalys, nesutarusios dėl Sutarties turinio aiškinimo ir taikymo (Sutarties vykdymo), iš esmės nusprendė sukeisti vietomis įprastinio rangovo ir užsakovo bendradarbiavimo modelio etapus, todėl nutarė iš pradžių atlikti ginčo darbus, o vėliau pagal jų ginčą sprendžiančios institucijos sprendimą prisiimti darbų atlyginimo riziką ir atitinkamą piniginę prievolę. Tokiu būdu abi šalys, be kita ko, laikydamosi priešpriešinių pozicijų dėl darbų kvalifikavimo kaip papildomų, prisiėmė panašios apimties riziką: rangovė, vertindama, kad atitinkami darbai Sutartyje nenurodyti, juos atlikdama rizikavo, jog patirtos išlaidos didesne ar mažesne apimtimi jai nebus kompensuotos, o užsakovė, manydama, kad fiksuota (maksimali) Sutarties kaina apima bet kokius darbus, rizikavo atlyginti už papildomų darbų atlikimą.
97. Nors toks jau atliktų ar atliksimų darbų, kurie potencialiai gali būti pripažinti kaip papildomi (pagal šalių susitarimą dėl to atskirai turėtų spręsti kompetentinga institucija, dėl šalių veiksmų ja tapo bendrosios kompetencijos teismai), įsigijimo modelis nėra įprastas, bet per se nėra neteisėtas, nes šalys jį sudarė abipusių nuolaidų pagrindu ir laisva valia, taip bent iš dalies išsprendė savo nesutarimus dėl ginčo darbų poreikio, būtinybės juos atlikti užtikrinant sėkmingą Sutarties vykdymą ir išvengiant papildomų neigiamų rizikų.
98. Susitarimas dėl papildomų darbų nėra įprastas, nors, kaip nurodyta pirmiau, teisėtas, ir dėl kitų aspektų: pirma, šalys iš dalies modifikavo užsakovės informavimo tvarką, nes apie ginčo darbus ji preliminariai informuojama prie susitarimo pridėta pretenzija, bet, antra, išplečiant pagal Sutartį inžinieriaus turimas kompetencijas, šis, atstovaudamas užsakovei, parengia pažymas, kuriomis patvirtinamas darbų atlikimo faktas ir atitiktis Sutarčiai.
99. Bet kokiu atveju tokia tvarka suponavo tai, kad pagal Susitarimo dėl papildomų darbų nuostatas ginčo darbai, kurie vėliau buvo patvirtinti inžinieriaus pažymomis, užsakovės atžvilgiu nėra siurpriziniai, laikoma, kad pranešimo apie juos tvarka neprieštarauja Sutarčiai, o ginčas, kurį šalys palieka spręsti po darbų atlikimo, yra tik dėl jų kvalifikavimo ir dėl to kylančių padarinių. Be to, kaip teisingai kasaciniame skunde nurodė bendraieškės, atsakovė pateikė ieškinį projektuotojai dėl būsimos žalos dar prieš Susitarimo dėl papildomų darbų sudarymą, taigi dėl darbų, kurie vėliau pateko į šio susitarimo reguliavimo sritį, atsakovė de jure pripažino, jog apie juos buvo informuota iki pateikiant nurodytą ieškinį.
100. Priešingas aiškinimas, kurio laikėsi apeliacinės instancijos teismas, kad Susitarimu dėl papildomų darbų nepakeičiamos Sutarties nuostatos, susijusios su informavimu apie papildomų darbų poreikį, jų atlikimo suderinimu (užsakovės sutikimu) ir šalių ginčų sprendimu, iš esmės suponuotų nesąžiningumą ieškovių atžvilgiu. Jei atlikdamos ginčo darbus ieškovės galimai ir nesilaikė Sutarties nuostatų, joms pagal aptariamą susitarimą buvo sukurtas teisėtų veiksmų ir potencialios naudos lūkestis, kurie, net ir kompetentingai institucijai išsprendus šalių ginčą, negalėtų joms sukurti kokybiškai naujo subjektinių teisių turinio. Apeliacinės instancijos teismo pozicija nuvertinama Susitarimo dėl papildomų darbų reikšmė.
101. Tokio aiškinimo kontekste atsiskleidžia ir Susitarimo dėl papildomų darbų 12 punkto turinys, nes šiuo sandoriu iš tiesų nepakeičiamos Sutarties nuostatos dėl darbų apimties ir sampratos, taip pat nekeičiama Sutarties kaina, o tik sudaromos tokių pokyčių prielaidos. Galimas Sutarties kontrahentų teisių ir pareigų pokytis – atliktų darbų pripažinimas kaip papildomų ir pareiga už juos sumokėti, dėl kurio ir sudarytas Susitarimas dėl papildomų darbų, įvykdomas teismui išsprendus šalių nesutarimą dėl ginčo darbų (pagal inžinieriaus pažymas), preziumuojant, kad apie juos užsakovė tinkamai informuota ir davė sutikimą juos atlikti.
102. Teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, kad tokia papildomų darbų pripažinimo ir atsiskaitymo už juos tvarka per se nėra nesuderinama su viešųjų pirkimų teisiniu reguliavimu. Nepriklausomai nuo to, kaip būtų vertinamas papildomų darbų įsigijimas – ar kaip Sutarties keitimas, ar kaip naujo sandorio sudarymas VPĮ 73 straipsnio 4 dalies prasme, viešojo pirkimo sutarčių šalių susitarimas dėl papildomų darbų (įprastinio modelio ar modifikuoto, kaip nagrinėjamu atveju) iš principo yra leistinas, jei ginčo darbai iš tiesų yra papildomi pagal VPĮ ir atitinkamą viešojo darbų pirkimo sutartį. Tokiu atveju Susitarimas dėl papildomų darbų yra procedūrinis sandoris dėl atliktų darbų, kurie patvirtinami trečiojo asmens (inžinieriaus), galimo vertinimo kaip papildomų. Dėl to toks šalių susitarimas per se nepažeidžia viešųjų pirkimų principų, neiškreipia sąžiningos visų tiekėjų konkurencijos.

Dėl ieškovių galimybės savo teises ginti pasirinktu būdu (atlygio už papildomus darbus ir tiesioginių nuostolių santykio)

103. Ieškovės, inter alia, ginčija apeliacinės instancijos teismo argumentus, kuriais buvo grindžiamas atsisakymas tenkinti apeliacinį skundą (ieškinį) ir tuo pagrindu, kad rangovė savo teisių gynybą įgyvendino Sutarties nuostatų neatitinkančiu būdu, t. y. prašo ne atlyginti tiesioginius nuostolius, o priteisti skolą už papildomus darbus. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad yra saistomas ieškovių suformuluoto faktinio ieškinio pagrindo ir dalyko – reikalavimo pripažinti darbus papildomais ir priteisti darbų kainą, todėl detaliai nepasisakė dėl tiesioginių nuostolių atlyginimo pagrindų.
104. Teisėjų kolegija nesutinka su pirmiau nurodytomis apeliacinės instancijos teismo išvadomis ir vertina jas kaip nepakankamai aiškiai pagrįstas Sutarties nuostatomis ir teisiniu reguliavimu.
105. Iš tiesų nėra ginčo dėl to, kad, kaip pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, Sutarties konkrečiomis sąlygomis buvo pakeistas FIDIC Raudonosios knygos 17.4 punktas, nurodant, jog jeigu rangovas, ištaisydamas trūkumus, tuos nuostolius arba atlygindamas žalą, uždelsia ir (arba) patiria papildomų išlaidų, tai jis privalo pateikti inžinieriui kitą pranešimą ir jam pagal Sutarties 20.1 papunktį turi būti suteikta teisė gauti laiko pratęsimą ((a) pastraipa); tiesioginių nuostolių atlyginimą ((b) pastraipa); kreipdamasis dėl patirtų nuostolių atlyginimo, rangovas privalo pateikti rašytinius nuostolių dydį pagrindžiančius įrodymus. Vis dėlto ginčijamame procesiniame sprendime pacituota sutartinė nuostata plačiau nepaaiškinta.
106. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teismas dėl pareikštų reikalavimų turinio (išraiškos) ieškinio netenkino, akivaizdu, jog taip netiesiogiai jo pripažinta, kad atlyginimas už papildomus darbus ir tiesioginiai nuostoliai yra atskiros (skirtingos) kategorijos. Vis dėlto aiškios jų takoskyros dalinėje nutartyje dėl ieškinio pagrindo nepateikta. Projektuotojas kasaciniame skunde nurodo, kad tiesioginiai nuostoliai Sutarties nuostatų prasme laikytini tiesioginėmis išlaidomis, neapimančios rangovės pelno. Nors toks paaiškinimas racionalus ir iš principo priimtinas (kasacinio teismo vertinimu, tiesioginiai nuostoliai pagal Sutartį nelaikytini civilinės atsakomybės instituto sąvoka, jos sąlyga), tačiau, kaip nurodyta pirmiau, skundžiamame procesiniame sprendime dėl to aiškiau nepasisakyta.
107. Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad CK 6.684 straipsnio nuostatose įtvirtintas statybos rangos sutarčių kainos keitimas dėl papildomų darbų nėra detalizuotas, todėl šios normos taikymo prasme aiškintinas kaip apimantis įvairias situacijas, įskaitant atvejus, kai rangovui už papildomus darbus atlyginamos tik tiesioginės išlaidos, taip pat kai, be išlaidų, jam sumokama ir racionalus, rinkos situaciją atitinkantis pelnas. Vis dėlto negalima daryti išvados, kad šalys, vadovaudamosi sutarčių laisvės principu, ribojamos susitarti dėl kurio nors vieno iš nurodytų statybos rangos sutarties kainos keitimo būdų.
108. Nors rangovui racionalu tikėtis, kad papildomų darbų atlikimas bus ne tik nenuostolingas, bet ir pelningas, tačiau šalys gali susitarti ir dėl kitokios ekonominės logikos, pavyzdžiui, tik dėl patirtų išlaidų atlyginimo, ar dėl bet kokio kito atsiskaitymo modelio (šiame kontekste žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-67-248/2020; pastarojoje byloje buvo nustatyta, kad ginčą dėl papildomų darbų šalys išsprendė užsakovui savo sąskaita parūpinant medžiagas, o rangovui savo sąskaita atliekant papildomus darbus). Be to, papildomų darbų ekonominė vertė, atitinkanti tik tiesiogines rangovo išlaidas, derėtų su Kainodaros metodikoje įtvirtinta dalinio sutarties vykdymo išlaidų padengimo kainodaros taisykle.
109. Taigi nepreziumuotina, kad tiesioginiai nuostoliai (sąnaudos, išlaidos) negali sutapti su atlyginimu už papildomus darbus. Tai nagrinėjamu atveju turėjo būti nustatyta aiškinant Sutarties turinį (CK 6.193 straipsnis). Kita vertus, pažymėtina, kad jei kyla papildomų darbų poreikis dėl kiekio, o statybos rangos sutartis yra atlygintinė, t. y. apimanti tiek išlaidas, tiek pelną, tokiu atveju apmokėjimas apims abu kainos elementus, tačiau kai kyla turinio prasme naujų papildomų darbų poreikis, jų finansinė išraiška nebus tokia aiški. Nėra aišku, kas tokiu atveju įeis į tiesiogines rangovo išlaidas (pavyzdžiui, ar atlygis darbuotojams už papildomą krūvį yra jo paties ar užsakovo rizikos dalis).
110. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjamoje byloje teismų detaliau nepasisakyta ir dėl to, ar Sutarties nuostatos dėl rangovės teisės reikalauti atlyginti tiesioginius nuostolius (jei šie būtų vertinami tik kaip išlaidos) ją per se riboja reikšti platesnės apimties reikalavimą. Šiuo aspektu, kaip nurodyta pirmiau, reikėjo analizuoti atitinkamas CK nuostatas, nuspręsti, ar, šalims susitarus dėl konkretaus statybos rangos kainos keitimo būdo dėl papildomų darbų, toks susitarimas yra ne tik teises sukuriantis, bet ir apribojantis veiksnys.
111. Galiausiai, jei atlyginimas už papildomus darbus, apimantis ir pelną, bei tiesioginiai nuostoliai būtų vertinami kaip atskiri institutai, nėra aišku, ar šiems tam tikra dalimi (išlaidų) sutampant (persidengiant), ieškovių, pasirinkusių reikšti netinkamą reikalavimą dėl Sutarties kainos keitimo, ieškinys negalėjo būti tenkinamas iš dalies, t. y. tiek, kiek reikalavimas atlyginti papildomus darbus apėmė tiesioginius nuostolius. Nepriklausomai nuo to, ar Sutarties kaina turėtų būti keičiama dėl to, kad ieškovės reikalautų priteisti atlygį už papildomus darbus ar tik tiesioginius nuostolius (išlaidas), atsižvelgiant į tai, jog atsakovė piniginės prievolės rangovei neįvykdė, t. y. nesumokėjo skolos, šios dydžio nustatymas (pagrindimas), kasacinio teismo vertinimu, per se neturėtų (nebent būtų nustatyti kiti pagrindai) suponuoti atitinkamos ieškinio dalies atmetimo.

Dėl dalinės nutarties dėl ieškinio pagrindo ribų

112. Kasaciniu skundu atsakovė teigė, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino CPK 261 straipsnio 3 dalį, todėl peržengė sprendimo dėl ieškinio pagrindo ribas. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme atsakovė, pasinaudodama CPK 7, 8, 13, 42, 261 straipsniuose įtvirtinta teise, pateikė prašymą priimti sprendimą dėl ieškinio pagrindo ir nustatyti, ar ieškovai turi teisę į papildomų darbų atlyginimą, atsakant į konkrečius klausimus: 1) a Sutarties sąlygų, įskaitant kainą, keitimas yra galimas (leidžiamas) pagal CK, VPĮ, Konkurso sąlygas; 2) kam teko papildomų darbų (išlaidų) rizika ir sąnaudos pagal Sutartį; 3) ar ieškovės įgyvendino imperatyviąsias teisės įgyvendinimo į papildomų darbų apmokėjimo sąlygas (ar laiku pateikė pretenzijas dėl papildomų darbų; ar gavo užsakovės pritarimą atlikti papildomus darbus; ar dėl papildomų darbų buvo sudarytas rašytinis susitarimas, ar ieškovės prarado teisę į papildomų darbų apmokėjimą dėl imperatyviųjų nuostatų pažeidimo).
113. Atsakovė taip pat prašė analizuojamus klausimus suskirstyti į atskiras grupes ir nagrinėti juos etapais: iš pradžių išspręsti klausimą, ar ieškovės apskritai turi teisę reikalauti atlyginti už papildomus darbus, o tik vėliau nuspręsti, kurie iš jų nurodomų darbų gali būti kvalifikuojami kaip papildomi ir kokia šių darbų vertė. Atsakovės vertinimu, sprendimas dėl ieškinio pagrindo turėjo apsiriboti tik klausimo, ar ieškovės apskritai turi teisę reikalauti atlyginti už papildomus darbus, išnagrinėjimu. Atsižvelgdamas į tai, Lietuvos apeliacinis teismas turėjo priimti sprendimą dėl ieškinio pagrindo (CPK 261 straipsnis), tačiau jis priėmė sprendimą iš esmės dėl ieškinio (CPK 259, 260, 265 straipsniai), nes išsprendė visus ieškinio reikalavimus (įskaitant ir jų dydį).
114. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamame procesiniame sprendime nurodė, kad pirmiausia turi būti sprendžiama dėl darbų, kuriuos ieškovės prašo atlyginti, kvalifikavimo kaip papildomų, teismui pasisakant dėl ieškinio pagrindo, ir tik vėliau gali būti sprendžiama dėl teismo sprendimo dalies, susijusios su priešieškiniu (žr. taip pat šios nutarties 56 punktą). Teismas nurodė, kad tikslinga pasisakyti dėl ieškinio pagrindo atsakovės pareigos atsakyti pagal ieškinį aspektu, t. y. įvertinti, dėl kokios kainodaros šalys susitarė, kokios Sutarties ir teisės aktų nuostatos turi būti taikomos vertinant, kokie ieškovių nurodomi darbai gali būti pripažįstami papildomais darbais, ir ar ieškovės turi teisę į darbų, kuriuos jos laiko papildomais, apmokėjimą.
115. Sprendimu dėl ieškinio pagrindo nusprendžiama, ar atsakovas privalo atsakyti pagal ieškovo reikalavimą. Sprendimas dėl ieškinio pagrindo gali būti priimtas tuo atveju, kai kyla ginčas dėl ieškinio pagrindo ir ieškinio dydžio (priteistinos pinigų sumos, turto vertės ar rūšiniais požymiais apibūdintų daiktų kiekio), o surinktų įrodymų pakanka, kad teismas priimtų sprendimą dėl ieškinio pagrindo, ir kai tokiu būdu byla bus išnagrinėta ekonomiškiau ir greičiau. Sprendimas dėl ieškinio pagrindo yra galutinis sprendimas toje ginčo dalyje (CPK 261 straipsnio 3 dalis). Teismas iš anksto praneša byloje dalyvaujantiems asmenims apie ketinimą priimti sprendimą dėl ieškinio pagrindo ir išklauso šių asmenų nuomonę (CPK 261 straipsnio 5 dalis).
116. CPK 261 straipsnio prasme, kai teismas praneša dalyvaujantiems byloje asmenims, kad bus priimamas sprendimas dėl ieškinio pagrindo, bylos nagrinėjimo dalyką sudaro ieškinio pagrindas, o ieškinio dydžio klausimas (dėl priteistinos pinigų sumos, turto vertės ar rūšiniais požymiais apibūdintų daiktų kiekio) paliekamas nagrinėti vėlesniam etapui. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas nutartimi dėl ieškinio pagrindo turėjo tokią galimybę ir pagrįstai sprendė ne dėl ieškinio pagrindo dalies, o dėl viso ieškinio pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamame procesiniame sprendime nurodė, kad yra pranešta dalyvaujantiems byloje asmenims, jog bus priimama dalinė nutartis dėl ieškinio pagrindo pirmiau nurodytais klausimais (šios nutarties 114 punktas).
117. Kasacinis teismas konstatuoja, kad net ir tuo atveju, jei sprendimas dėl ieškinio pagrindo galimai yra didesnės apimties, nei tikėjosi dalyvaujantys byloje asmenys, ir didesnės apimties, nei dėl to buvo pareikštas procesinis jų prašymas, tokiai situacijai vertinti pagal analogiją negali būti taikomos proceso normos ir jas aiškinanti teismų praktika dėl ieškinio ribų peržengimo, nes šios bet kokiu atveju nebuvo viršytos. Sprendimu dėl ieškinio pagrindo iš esmės neįmanoma peržengti bylos ribų, jei juo nusprendžiama dėl bylos dalies. Teismas negalėjo priimti sprendimo dėl ieškinio pagrindo, neatsakęs į pirmiau nurodytus klausimus, kurie yra taip susiję tarpusavyje, kad tik ieškinio viso pagrindo teisinis įvertinimas reikštų ieškinio pagrindo klausimo išnagrinėjimą iš esmės. Kasacinio teismo teisėjų kolegija taip pat nusprendžia, kad šie klausimai yra taip glaudžiai susiję, kad teismas negalėjo jų atskirti ir nagrinėti dalimis. Po priimto skundžiamo procesinio sprendimo galutinio išnagrinėjimo kitame etape galės būti sprendžiamas ieškinio dydžio klausimas, t. y. tam tikrų sumų už nustatytus papildomus darbus priteisimas, taip pat ir priešieškinio reikalavimo pagrįstumas.
118. Dėl to atsakovės kasacinio skundo argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas negalėjo spręsti klausimo dėl darbų kvalifikavimo kaip papildomų, nepagrįstas, nes šis klausimas pateko į bylos nagrinėjimo dalyką teismui priimant procesinį sprendimą dėl ieškinio pagrindo. Atsakovė turėjo galimybę pasisakyti dėl darbų kvalifikavimo kaip papildomų ir šia teise pasinaudojo teikdama atsiliepimą į ieškovių apeliacinį skundą, jame išreiškė nesutikimą su ieškovių apeliacinio skundo argumentais dėl darbų kvalifikavimo kaip papildomų. Dėl to konstatuotina, kad atsakovės teisė į teisminę gynybą nebuvo suvaržyta (juolab kad apeliacinės instancijos teismas nenustatė atsakovei prievolės atlyginti didžiąją dalį darbų), o apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliaciniame skunde ir atsiliepimuose į jį keliamus klausimus ir pasisakydamas dėl darbų kvalifikavimo kaip papildomų, neišėjo už bylos nagrinėjimo ribų.

Dėl pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo civilinėje byloje pagal perkančiosios organizacijos ieškinį projektuotojai reikšmės nagrinėjamam bendraieškių ir atsakovės ginčui

119. Atsakovė ir trečiasis asmuo bendrovė „DB Engineering & Consulting GmbH“ kasaciniais skundais, inter alia, ginčija apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo argumentus, kuriais, jų vertinimu, teismas, vadovaudamasis aplinkybėmis kaip prejudiciniais faktais, nustatytais įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 18 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2304-653/2016 pagal AB ,,Lietuvos geležinkeliai“ ieškinį projektuotojai bendrovei „DB International GmbH“ dėl projektavimo klaidų ir iš šių atsiradusių nuostolių atlyginimo, netinkamai taikė ir aiškino CPK 182 straipsnio 2 punkto ir 279 straipsnio 4 dalies nuostatas.
120. Atsakovė ir trečiasis asmuo apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo argumentus dėl rėmimosi prejudiciniais faktais iš esmės ginčija dviem aspektais: pirma, subjektyviuoju, t. y. byloje dėl projektuotojos atsakomybės dalyvavo tik viena iš ieškovių (AB „Kauno tiltai“), ir materialiuoju, t. y. pirmosios instancijos teismas 2016 m. byloje nenustatė tokių prejudicinių faktų – techninio projekto klaidų, kuriais būtų galima remtis nagrinėjamoje byloje. Kasacinis teismas su šia kasacinių skundų dalimi sutinka iš dalies.
121. Nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai) (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Sprendimui, nutarčiai ar įsakymui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius, tačiau tai netrukdo suinteresuotiems asmenims kreiptis į teismą dėl pažeistos ar ginčijamos teisės arba įstatymų saugomo intereso gynimo, jeigu toks ginčas įsiteisėjusiu teismo sprendimu nėra išnagrinėtas ir išspręstas (CPK 279 straipsnio 4 dalis).
122. Įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja res judicata (išspręstos bylos) galią. Ši teismo sprendimo galia, be kita ko, reiškia, kad bylos šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys nebegali ginčyti faktų ir teisinių santykių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Res judicata galia šiuo aspektu turi ir atvirkštinį teisinį poveikį: viena vertus, bylos šalis neturi galimybės ginčyti faktinių aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu, antra vertus, šalis kitos civilinės bylos procese turi teisę remtis faktinėmis aplinkybėmis, nustatytomis pirmiau įsiteisėjusiu teismo sprendimu, neturėdama procesinės pareigos jas įrodinėti, – tokios faktinės aplinkybės yra pripažįstamos prejudiciniais faktais, o prejudiciniai faktai priskiriami aplinkybėms, kurios nereikalauja atskiro įrodinėjimo (CPK 182 straipsnio 2 punktas) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-140-469/2019 17 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
123. Prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-84-421/2019 39 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
124. Pagal CPK 182 straipsnio 2 punkto nuostatas teismo sprendimu nustatyta aplinkybė byloje nedalyvavusiam asmeniui neįgyja prejudicinio fakto galios, nebent ji būtų nurodyta teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje. Tai reiškia, kad ji yra įrodinėjama kitame procese. Iškilus ginčui, ankstesniame procese nedalyvavęs asmuo galėtų apsiginti teikdamas tokią aplinkybę pagrindžiančius (paneigiančius) įrodymus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-149-695/2020 25 punktą).
125. Apeliacinės instancijos teismas dalinėje nutartyje dėl ieškinio pagrindo nurodė, kad įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 18 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2304-653/2016 nustatyti prejudiciniai faktai šiai bylai. Iš nagrinėjamoje byloje esančių ieškovių aptariamoje civilinėje byloje dėl projektuotojos civilinės atsakomybės dalyvavo tik ieškovė AB „Kauno tiltai“, ji veikė kaip visų likusių jungtinės veiklos partnerių (rangovių) atstovaujančioji partnerė (CPK 44 straipsnis), visos jungtinės veiklos partnerės buvo tų pačių materialinių teisinių santykių dalyvės. Atsižvelgiant į tai, nesutiktina su argumentais, kad negalima remtis pirmosios instancijos teismo 2016 m. procesiniu sprendimu dėl dalyvaujančių byloje asmenų nesutapties. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad subjektų sutapties klausimą skirtingose civilinėse bylose pirmosios instancijos teismo proceso metu nagrinėjamame ginče kelia šalys, kurių teisės dėl to nėra pažeidžiamos, nes tiek projektuotoja, tiek perkančioji organizacija dalyvavo abiejuose ginčuose.
126. Kita vertus, ginčijamame procesiniame sprendime apeliacinės instancijos teismas rėmėsi techninio projekto klaidos aplinkybe kaip prejudiciniais faktais spręsdamas dėl atitinkamų darbų pripažinimo papildomais. Teisėjų kolegijos vertinimu, tiek proceso, tiek materialiosios teisės normų prasme Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 18 d. sprendimo argumentai, teisinės išvados dėl techninio projekto turinio kokybės nekvalifikuotini kaip prejudiciniai faktai nagrinėjamam ginčui dėl toliau nurodomų priežasčių.
127. Pirma, prejudicinių faktų instituto taikymo aktualumas priklauso nuo dviejų savarankiškų civilinių bylų egzistavimo. Nagrinėjamu atveju, nors tokia situacija iš tiesų ir susiklostė pirmosios instancijos teismo procese, bet, kaip nurodyta pirmiau (šios nutarties 57 punktas), apeliaciniame procese buvo sujungtos dvi tarpusavyje susijusios bylos (dėl projektuotojos civilinės atsakomybės ir papildomų darbų kaštų priteisimo iš užsakovės), taigi, de jure jos tapo vienos bendros civilinės bylos sudėtinėmis dalimis. Vienintelė aplinkybė, kad vėliau atsakovė atsiėmė savo apeliacinį skundą byloje prieš projektuotoją ir dėl to pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas įsiteisėjo, nedaro įtakos pirmiau nurodyto jungtinės bylos bendrumo išvadai, kuri sukelia ir kitus padarinius (žr. šios nutarties 118 punktą).
128. Antra, iš Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 18 d. sprendimo matyti, kad, šio teismo vertinimu, santykiai tarp užsakovo ir projektuotojo bei užsakovo ir rangovo iš esmės nėra tapatūs techninio projekto reikšmės ir jos taikymu skirtingų santykių šalims atžvilgiu, t. y. ta pati aplinkybė – techninio projekto trūkumas (klaida) – bus vertinama vienaip projektuotojo ir užsakovo ginče, bet nebūtinai tapačiai sprendžiant užsakovo ir rangovo nesutarimą. Taigi sprendžiant dėl techninio projekto turinio ir jo kokybės, vieni santykiai kitų atžvilgiu reikšmingi tik iš dalies. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamame procesiniame sprendime šiuo aspektu plačiau nepasisakė, todėl neturėjo teisinio pagrindo pirmosios instancijos teismo padarytų teisinių vertinimų automatiškai pripažinti prejudiciniais faktais.
129. Trečia, nagrinėjamu atveju daugiau svarbus ne išnagrinėto ginčo padarinių tinkamas teisinis kvalifikavimas, o vertinimas, ar įsiteisėjusioje kitoje, ar tos pačios bylos dalyje teismas aiškiai ir konkrečiai nusprendė dėl to, kad techniniame projekte, kaip konstatavo apeliacinės instancijos teismas, iš tiesų padaryta klaidų. Svarstant, ar dėl konkretaus teismo sprendime nurodyto fakto atsirado jo prejudicialumas, reikia įvertinti, koks tiksliai faktas ar aplinkybės buvo nustatomi teismo sprendimu, atsižvelgiant į nagrinėjamą ginčą. Vien tai, kad išnagrinėtoje byloje apie aplinkybę, dėl kurios prejudicijos daromos išvados, pasisakyta, tačiau ta aplinkybė nebuvo tos bylos nagrinėjimo dalykas ar jo dalis, savaime nesudaro pagrindo teigti, kad pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą atsiranda to fakto prejudicija (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-377-695/2017 31 punktą; 2020 m. lapkričio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-296-421/2020 30 punktą). Atsižvelgiant į šią praktiką, darytina išvada, kad teismo nustatytos ir teismo aptartos aplinkybės nėra tapačios kategorijos ir tik pirmoji (esant atitinkamoms sąlygoms) gali būti pripažinta prejudiciniu faktu.
130. Nesutiktina, kad įsiteisėjusiame pirmosios instancijos teismo 2016 m. sausio 18 d. procesiniame sprendime aiškiai ir nedviprasmiškai konstatuotos techninio projekto klaidos, dėl to apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą dėl neva nustatytų ir nereikalaujančių iš naujo įrodyti aplinkybių. Įsiteisėjusiame pirmosios instancijos teismo sprendime civilinėje byloje Nr. 2-2304-653/2016 nurodyta, kad teismo ekspertizės akte konstatuotos tam tikros techninio projekto klaidos (darbų kiekių žiniaraščiuose nenurodyti arba netinkamai nurodyti tam tikri darbų kiekiai), tačiau teismas aiškiai ir nedviprasmiškai nepatvirtino pritarimo tokiai eksperto išvadai, todėl de jure jų ir nenustatė.
131. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad vien šiame teismo procesiniame sprendime lakoniškai pacituotas tam tikras įrodymo turinys per se nereiškia, jog teismas jam suteikia privalomą teisinę galią. Maža to, aptariamame teismo sprendime pateiktas teismo vertinimas, kad eksperto nustatytos techninio projekto klaidos yra susijusios su teisiniu Konkurso dokumentų bei perkančiosios organizacijos ir rangovės sutartinių santykių aiškinimu ir vertinimu, o tai išeina už bylos nagrinėjimo ribų, be to, nesant šioje byloje įrodytų visų projektuotojos civilinės atsakomybės sąlygų (tarp jų būsimos žalos atsiradimo realumo fakto), šių aplinkybių vertinimas šioje byloje tampa teisiškai nereikšmingas. Pirmosios instancijos teismas 2016 m. sausio 18 d. sprendime atskirai pažymėjo, kad projektuotoja nesutiko su projekto klaidomis, t. y. kad projektas parengtas netinkamai ir dėl to galėjo kilti, kilo ar kils žala, inter alia, dėl to teismas, atmesdamas ieškinį, nusprendė, kad nėra pagrindo priteisti nuostolių atlyginimą iš projektuotojos.
132. Taigi apeliacinės instancijos teismas dalinėje nutartyje neturėjo pagrindo remtis kaip prejudicinėmis pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytomis aplinkybėmis dėl ekspertizės akte įvertintų techninio projekto klaidų, nes tokios klaidos teismo sprendime nebuvo pripažintos įrodytomis, juolab kad, šio teismo vertinimu, techninio projekto ir darbo projekto turiniui keliami nevienodo detalumo reikalavimai.
133. Kita vertus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nors apeliacinės instancijos teismas negalėjo vadovautis pirmosios instancijos teismo 2016 m. sausio 18 d. procesiniame sprendime pateiktomis teisinėmis išvadomis, pirmiausia dėl jų turinio ir reikšmės nagrinėjamam ginčui, tačiau dėl bylų sujungimo apeliaciniame procese turėjo teisę, esant poreikiui ir galimybėmis, nepažeisdamas įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata galios (dėl pirmosios instancijos teisme išspręstų klausimų, dėl kurių buvo atsisakyta apeliacinės patikros atsiimant paduotą apeliacinį skundą), remtis šio teismo surinktais (pareikalautais) įrodymais, inter alia, teismo ekspertizės aktu.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

134. Dėl pirmiau nurodytų argumentų visumos teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas skundžiamame procesiniame sprendime priėjo prie teisiškai nepagrįstų išvadų dėl Sutarties ir Susitarimo dėl papildomų darbų nuostatų aiškinimo, be to, netinkamai aiškino Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 18 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-2304-653/2016 pateiktus argumentus, juos pripažindamas prejudiciniais faktais. Dėl to skundžiamas procesinis sprendimas naikintinas. Dėl pirmiau nurodytų netinkamų teisės aiškinimo ir taikymo veiksmų buvo priimtos teisiškai nepagrįstos išvados, o tai lėmė ir atitinkamų šalių ginčo dalių neišnagrinėjimą (dėl neteisingai prejudiciniais faktais pripažintų aplinkybių) ar netinkamą nagrinėjimą (dėl Sutarties ir Susitarimo dėl papildomų darbų nuostatų aiškinimo).
135. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas dėl aptariamų ginčo aspektų plačiau nepasisakė, neatskleidė bylos esmės. Kai dėl tirtinų aplinkybių ir įrodymų apimties ir pobūdžio yra pagrindas padaryti išvadą, kad byla turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reiškia, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, jei tokio proceso teisės pažeidimo pašalinti negali apeliacinės instancijos teismas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-326-1075/2018 31 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Atsižvelgiant į tai, naikintinas ir pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas ir byla perduotina pakartotinai nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 360 straipsnis).
136. Dėl kitų kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentų kaip teisiškai nereikšmingų šalių ginčui spręsti teisėjų kolegija nepasisako. Paprastai pakartotinai nagrinėtina tik ta bylos dalis, dėl kurios galutinai nenusprendė kasacinis teismas, nebent atitinkamu atveju jis pripažintų, kad dėl neatskleistos bylos esmės šalių ginčas visa apimtimi buvo išnagrinėtas netinkamai. Nagrinėjamu atveju susiklostė neįprasta situacija, kuriai gali iš dalies netikti pakartotinio bylos nagrinėjimo taisyklės (praktika).
137. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, kaip ne kartą nurodyta, skundžiamas apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas priimtas dėl bendraieškių ieškinio pagrindo. Atsižvelgiant į tai, bylą pakartotinai nagrinėjantis teismas turėtų atskirai nuspręsti, ar ir kokia apimtimi šioje nutartyje pateikti teisės išaiškinimai aktualūs sprendžiant ir dėl kitų šalių ginčo aspektų, dėl kurių joje atskirai nepasisakoma. Kitais žodžiais tariant, šioje nutartyje atskirai nenagrinėti atitinkami šalių nesutarimo aspektai de jure nelaikytini kaip galutinai išspręsti apeliacinės instancijos teismo, nes šiuos reikia iš naujo vertinti kasacinio teismo pateiktų teisės aiškinimų kontekste. Tai per se nereikš, kad dėl jų bylą pakartotinai nagrinėsiantis pirmosios instancijos teismas negalės prieiti prie tų pačių teisinių išvadų.
138. Kasaciniam teismui nusprendus, kad byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui (CPK 93, 96 straipsniai).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360, 362 straipsniais,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 18 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus 2020 m. kovo 26 d. dalinę nutartį dėl ieškinio pagrindo, perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.