TEISINGUMO TEISMO (devintoji kolegija) SPRENDIMAS

2020 m. lapkričio 18 d.(*)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Kova su pavėluotu mokėjimu, atliekamu pagal komercinius sandorius – Direktyva 2000/35/EB – Sąvoka „komercinis sandoris“ – Sąvokos „prekių tiekimas“ ir „paslaugų teikimas“ – 1 straipsnis ir 2 straipsnio 1 punkto pirma pastraipa – Viešojo darbų pirkimo sutartis“

Byloje C‑299/19

dėl Tribunale ordinario di Torino (Turino apylinkės teismas, Italija) 2019 m. kovo 9 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2019 m. balandžio 11 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje

Techbau SpA

prieš

Azienda Sanitaria Locale AL

TEISINGUMO TEISMAS (devintoji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas N. Piçarra (pranešėjas), teisėjai S. Rodin ir K. Jürimäe,

generalinis advokatas M. Bobek,

kancleris A. Calot Escobar,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

–        Azienda Sanitaria Locale AL, atstovaujamos avvocato C. Castellotti,

–        Europos Komisijos, atstovaujamos R. Tricot, G. Gattinara ir K. Mifsud‑Bonnici,

atsižvelgęs į sprendimą, priimtą susipažinus su generalinio advokato nuomone, nagrinėti bylą be išvados,

priima šį

Sprendimą

1        Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2000 m. birželio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2000/35/ES dėl kovos su pavėluotu mokėjimu komerciniuose sandoriuose (OL L 200, 2000, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 226) 2 straipsnio 1 punkto išaiškinimo.

2        Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Techbau SpA ir Azienda Sanitaria Locale AL (Aleksandrijos visuomenės sveikatos priežiūros paslaugų institucija, Italija) (toliau – ASL) ginčą dėl delspinigių nuo sumos, mokėtinos už sutarties dėl ligoninės operacinio bloko įrengimo įvykdymą, sumokėjimo.

 Teisinis pagrindas

 Sąjungos teisė

 Direktyva 2000/35

3        Direktyva 2000/35 nuo 2013 m. kovo 16 d. buvo panaikinta ir pakeista 2011 m. vasario 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/7/ES dėl kovos su pavėluotu mokėjimu, atliekamu pagal komercinius sandorius (OL L 48, 2011, p. 1).

4        Direktyvos 2000/35 7, 9, 10, 13, 16, 19, 20 ir 22 konstatuojamosiose dalyse nustatyta:

„7)      Dėl per ilgų mokėjimo terminų bei pavėluotų mokėjimų verslui, ypač smulkiam ir vidutiniam, tenka didelė administracinė bei finansinė našta. Be to, šios problemos yra viena pagrindinių bankroto priežasčių, dėl kurių gali žlugti verslas, o kartu gali būti prarasta daug darbo vietų.

<...>

9)      Skirtingos mokėjimo taisyklės ir skirtinga valstybių narių praktika sudaro kliūčių tinkamam vidaus rinkos veikimui.

10)      Tai labai varžo komercinius sandorius tarp valstybių narių. Tai prieštarauja [EB] 14 straipsniui [dabar SESV 26 straipsnis], kadangi verslininkai vidaus rinkoje turėtų prekiauti tokiomis sąlygomis, kurios garantuotų, kad operacijos su kitomis valstybėmis nebūtų pavojingesnės nei pardavimai šalyje. Iš esmės dėl skirtingų taisyklių taikymo vidaus ir tarpvalstybinėms operacijoms atsirastų konkurencijos iškraipymai.

<...>

13)      Ši direktyva turėtų apsiriboti tik mokėjimais, kurie yra kaip atlygis už komercinius sandorius ir nereglamentuoja sandorių su vartotojais, su kitais mokėjimais susijusių delspinigių, pvz., mokėjimų pagal čekių ir vekselių įstatymus, mokėjimų, kompensuojančių padarytą žalą, įskaitant išmokas, gaunamas iš draudimo bendrovių.

<...>

16)      Pavėluotas mokėjimas – tai sutarties pažeidimas, kuris daugumoje valstybių narių skolininkams yra finansiškai patrauklus dėl mažų delspinigių normų ir / ar lėtos žalos atlyginimo procedūros. Norint iš pagrindų pakeisti šią tendenciją ir užtikrinti, kad pavėluoto mokėjimo pasekmės neskatintų pavėluotų mokėjimų, būtina imtis ryžtingų priemonių, įskaitant ir kreditorių patirtų išlaidų kompensavimą.

<...>

19)      Ši direktyva turėtų uždrausti piktnaudžiauti sutarties laisve kreditoriaus nenaudai. <...>

20)      Pavėluoto mokėjimo pasekmės gali būti atgrasančios tik tuo atveju, jei žalos atlyginimo procedūros, kuriomis gali pasinaudoti kreditorius, yra greitos ir efektyvios. Pagal [EB]12 straipsnyje nustatytą nediskriminavimo principą visi [Europos Sąjungoje] įsisteigę kreditoriai turėtų teisę naudotis šiomis procedūromis.

<...>

22)      Ši direktyva turėtų reglamentuoti visus komercinius sandorius nepriklausomai nuo to, ar jie vykdomi tarp privačių ar valstybinių įmonių, ar tarp įmonių ir valdymo institucijų, kadangi pastarosios tvarko didelę dalį verslui skirtų mokėjimų. Todėl ji taip pat turėtų reglamentuoti visus komercinius sandorius tarp pagrindinių rangovų ir jų tiekėjų bei subrangovų.“

5        Šios direktyvos 1 straipsnyje buvo numatyta:

„Ši direktyva taikoma visiems mokėjimams, padarytiems kaip komercinių sandorių apmokėjimas. “

6        Šios direktyvos 2 straipsnyje „Sąvokos“ nustatyta:

„Šioje direktyvoje:

1)      „komerciniai sandoriai“ – tai sandoriai tarp įmonių arba įmonių ir valstybės valdymo institucijų, kurių pagrindu už atlygį turi būti perduotos prekės ar suteiktos paslaugos,

„valstybės institucija“ – tai užsakovas ar subjektas, kaip apibrėžta Viešojo pirkimo direktyvose <...>

„įmonė“ – tai organizacija, vykdanti savo nepriklausomą ekonominę ar profesinę veiklą, net jei tokią veiklą vykdo vienas asmuo;

<...>“

7        Direktyvos 2000/35 6 straipsnio „Direktyvos perkėlimas į nacionalinę teisę“ 1 ir 3 dalyse nustatyta:

„1.      Valstybės narės priima įstatymus ir kitus teisės aktus, kurie, įsigalioję iki 2002 m. rugpjūčio 8 d., įgyvendina šią direktyvą. Apie tai jos nedelsdamos praneša Komisijai.

<...>

3.      Perkeldamos šią direktyvą, valstybės narės gali jos netaikyti:

a)      skoloms, kurioms taikoma bankroto procedūra, pradėta prieš skolininką;

b)      sutartims, kurios buvo sudarytos iki 2002 m. rugpjūčio 8 d.;

c)      reikalavimams dėl delspinigių, mažesnių kaip 5 eurai.“

 Direktyva 2004/18/EB

8        2004 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/18/EB dėl viešojo darbų, prekių ir paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo (OL L 134, 2004, p. 114; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 7 t., p. 132), kuria nuo 2006 m. sausio 31 d. buvo panaikinta ir pakeista 1992 m. birželio 18 d. Tarybos direktyva 92/50/EEB dėl viešojo paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo (OL L 209, 1992, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 1 t., p. 322), išskyrus jos 41 straipsnį, taip pat 1993 m. birželio 14 d. Tarybos direktyva 93/36/EEB dėl viešojo prekių pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo (OL L 199, 1993, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 2 t., p. 110) ir 1993 m. birželio 14 d. Tarybos direktyva 93/37/EEB dėl viešojo darbų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo (OL L 199, 1993, p. 54; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 2 t., p. 163) nuo 2016 m. balandžio 18 d. buvo panaikinta ir pakeista 2014 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2014/24/ES dėl viešųjų pirkimų, kuria panaikinama Direktyva 2004/18/EB (OL L 94, 2014, p. 65).

9        Direktyvos 2004/18 2 straipsnio „Sąvokų apibrėžimai“ 2, 8 ir 9 dalyse numatyta:

„2.      a)      „Viešosios sutartys“ – tai dėl piniginės naudos vieno arba kelių ūkio subjektų ir vienos ar kelių perkančiųjų organizacijų raštu sudarytos sutartys, kurių dalykas yra darbų atlikimas, prekių tiekimas arba paslaugų teikimas, kaip apibrėžta šioje direktyvoje.

b)      „Viešojo darbų pirkimo sutartys“ – tai viešosios sutartys, kurių dalykas yra darbų arba darbo, susijusio su viena iš I Priede nurodytų veiklų, įvykdymas, arba įvykdymas ir suprojektavimas, arba darbo realizavimas bet kokiomis priemonėmis, atitinkančiomis perkančiosios organizacijos nustatytus reikalavimus. Darbas yra tam tikrų statybos arba civilinės inžinerijos darbų, kaip visumos, rezultatas, kurio pakanka ekonominei ar techninei funkcijai atlikti.

c)      „Viešojo prekių pirkimo sutartys“ – tai viešosios sutartys, kitokios, nei nurodytos b punkte, kurių dalykas yra prekių pirkimas, lizingas, nuoma arba pirkimas išsimokėtinai, su galimybe pirkti arba be jos.

<...>

d)      „Viešojo paslaugų pirkimo sutartys“ – tai viešosios sutartys, kurių dalykas yra II priede išvardytų paslaugų teikimas, išskyrus darbų ir prekių pirkimo sutartis.

<...>

8.      <...>

Terminas „ūkio subjektas“ vienodai tinka rangovui, tiekėjui ir paslaugų teikėjui. Jis vartojamas tik supaprastinimo tikslais.

<...>

9.      „Perkančiosios organizacijos“ – tai valstybės, regionų ar vietos valdžios institucijos, įstaigos, kurių veiklą reglamentuoja viešoji teisė, tų institucijų ir (arba) įstaigų, kurių veiklą reglamentuoja viešoji teisė, asociacijos.

„Įstaiga, kurios veiklą reglamentuoja viešoji teisė“ reiškia bet kurią įstaigą, kuri:

a)      skirta specialiai viešiesiems interesams, kurie yra nepramoninio ir nekomercinio pobūdžio, tenkinti;

b)      turi juridinio asmens statusą ir

c)      didžiąja dalimi yra finansuojama iš valstybės, regionų ar vietos valdžios institucijų ar kitų įstaigų, kurių veiklą reglamentuoja viešoji teisė, lėšų; arba yra valdoma šių institucijų ir kitų minėtų įstaigų; arba turinti administraciją, valdymo ar priežiūros organą, kurio daugiau kaip pusė narių yra paskirti valstybės, regiono ar vietos valdžios institucijų arba kitų įstaigų, kurių veiklą reglamentuoja viešoji teisė;

<...>“

10      Direktyvos 2004/18 1 straipsnio 2 dalies b punkte nurodytų veiklos rūšių sąraše, pateiktame šios direktyvos I priede, be kita ko, paminėta pastatų statyba arba civilinės inžinerijos darbai.

 Direktyva 2011/7

11      Direktyvos 2011/7 12 straipsnio 1 dalyje reikalaujama, kad valstybės narės ją perkeltų į nacionalinę teisę ne vėliau kaip iki 2013 m. kovo 16 d., o 4 dalyje joms suteikta galimybė perkeliant direktyvą jos netaikyti iki šios datos sudarytoms sutartims.

12      Šios direktyvos 13 straipsnio pirmoje pastraipoje nurodyta:

„Direktyva 2000/35/EB panaikinama nuo 2013 m. kovo 16 d., nedarant poveikio valstybių narių pareigoms, susijusioms su direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę ir jos taikymo pradžios terminais. Vis dėlto ji ir toliau taikoma iki tos dienos sudarytoms sutartims, kurioms pagal 12 straipsnio 4 dalį ši direktyva netaikoma.“

 Italijos teisė

 Įstatyminis dekretas Nr. 231

13      Direktyva 2000/35 į Italijos teisės sistemą buvo perkelta 2002 m. spalio 9 d. Le decreto legislativo n. 231 – Attuazione della direttiva 2000/35/CE relativa alla lotta contro i ritardi di pagamento nelle transazioni commerciali (Įstatyminis dekretas Nr. 231 dėl Direktyvos 2000/35/ES dėl kovos su pavėluotu mokėjimu komerciniuose sandoriuose įgyvendinimo; GURI, Nr. 249, 2002 m. spalio 23 d., toliau – Įstatyminis dekretas Nr. 231).

14      Šio įstatyminio dekreto 1 straipsnyje numatyta:

„Šio dekreto nuostatos taikomos visiems atlygio mokėjimams pagal komercinius sandorius.“

15      Šio įstatyminio dekreto 2 straipsnio „Sąvokų apibrėžtys“ 1 dalyje nustatyta:

„Šiame dekrete:

a)      „komerciniai sandoriai“ – bet kokie įmonių arba įmonių ir valstybės valdžios institucijų sandoriai, kurių vienintelis ar pagrindinis dalykas yra prekių tiekimas ar paslaugų teikimas už atlygį;

b)      „valdžios institucijos“ – valstybės administraciniai vienetai, regionai, Trento ir Bolcano autonominės provincijos, regioninės institucijos ir jų grupės, pelno nesiekiančios valstybės institucijos, bet kurios kitos juridinio asmens statusą turinčios įstaigos, įsteigtos siekiant patenkinti konkrečius nepramoninio ir nekomercinio pobūdžio viešojo intereso poreikius, kurių veiklą daugiausiai finansuoja valstybė, regionai, vietos valdžios institucijos, kitos viešosios įstaigos ar viešosios teisės reglamentuojamos įstaigos, kurių valdymą kontroliuoja minėtos institucijos arba kurių bent pusę administravimo, valdymo ar priežiūros organų narių sudaro tų pačių valstybės įstaigų skirti nariai.“

16      Šio įstatyminio dekreto 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jo nuostatos netaikomos iki 2002 m. rugpjūčio 8 d. sudarytoms sutartims.

 Įstatyminis dekretas Nr. 163

17      2006 m. balandžio 12 d. Le decreto legislativo n. 163 – Codice dei contratti pubblici relativi a lavori, servizi e forniture in attuazione delle direttive 2004/17/EB e 2004/18/EB (Įstatyminis dekretas Nr. 163 dėl viešojo darbų, paslaugų ir prekių pirkimo sutarčių sudarymo įgyvendinant direktyvas 2004/17/EB ir 2004/18/EB kodekso; GURI, Nr. 100 paprastasis priedas, 2006 m. gegužės 2 d., toliau – Įstatyminis dekretas Nr. 163) 3 straipsnio 3 dalyje sąvokos „sutartys“ ir „viešojo pirkimo sutartys“ apibrėžtos kaip „viešojo pirkimo sutartys arba koncesijos sutartys, kuriomis siekiama įsigyti paslaugas ar prekes arba kurios sudarytos dėl darbų atlikimo ir kurias įgyvendina perkančiosios organizacijos, perkantieji subjektai arba perkančiosios įstaigos“.

 Įstatyminis dekretas Nr. 192

18      Direktyva 2011/7 į Italijos teisės sistemą buvo perkelta 2012 m. lapkričio 9 d. Le decreto legislativo n. 192 – Modifiche al decreto legislativo 9 ottobre 2002, n. 231, per l’integrale recepimento della direttiva 2011/7/UE relativa alla lotta contro i ritardi di pagamento nelle transazioni commerciali, a norma dell’articolo 10, comma 1, della legge 11 novembre 2011, n. 180 (Įstatyminis dekretas Nr. 192 dėl 2002 m. spalio 9 d. Įstatyminio dekreto Nr. 231 dėl visiško Direktyvos 2000/35/ES, skirtos kovai su pavėluotu mokėjimu komerciniuose sandoriuose, perkėlimo į nacionalinę teisę pagal 2011 m. lapkričio 11 d. Įstatymo Nr. 180 10 straipsnio 1 dalį pakeitimų; GURI, Nr. 267, 2012 m. lapkričio 15 d.).

19      Įstatyminiame dekrete Nr. 192 sąvokos „komercinis sandoris“ apibrėžtis, pateikta pirminės redakcijos Įstatyminio dekreto Nr. 231 2 straipsnio 1 dalies a punkte, iš esmės palikta nepakitusi.

20      Vis dėlto Įstatyminio dekreto Nr. 231 su pakeitimais, padarytais Įstatyminiu dekretu Nr. 192 (toliau – iš dalies pakeistas Įstatyminis dekretas Nr. 231), 2 straipsnio 1 dalies b punkte „valdžios institucijos“ nuo šiol apibrėžiamos kaip „Įstatyminio dekreto [Nr. 163] 3 straipsnio 25 dalyje nurodytos administracinės institucijos ir bet kuris kitas subjektas, kai jis vykdo veiklą, kurios atžvilgiu privalo laikytis taisyklių, nustatytų Įstatyminiame dekrete [Nr. 163]“.

21      Pagal Įstatyminio dekreto Nr. 192 3 straipsnį šis dekretas taikomas sandoriams, sudarytiems nuo 2013 m. sausio 1 d.

 Įstatymas Nr. 161

22      Europos Komisijai pradėjus procedūrą EU PILOT (5216/13/ENTR.1) prieš Italijos Respubliką, šios šalies teisės aktų leidėjas priėmė 2014 m. spalio 30 d. Įstatymą Nr. 161 – Disposizioni per l’adempimento degli obblighi derivanti dall’appartenenza dell’Italia all’Unione europea – Legge europea 2013-bis. (Įstatymas Nr. 161 dėl iš Italijos narystės Europos Sąjungoje kylančių pareigų vykdymo nuostatų – Europos deleguotasis įstatymas 2013-bis; GURI, Nr. 261 paprastasis priedas, 2014 m. lapkričio 10 d., toliau – Įstatymas Nr. 161).

23      Šio įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Įstatyminio dekreto [Nr. 231] 2 straipsnio 1 dalies a punktas, pakeistas Įstatyminio dekreto [Nr. 192] 1 straipsnio 1 dalies b punktu, turi būti aiškinamas taip, kad nurodyti komerciniai sandoriai taip pat apima Įstatyminio dekreto [Nr. 163] 3 straipsnio 3 dalyje numatytas sutartis.“

 Pagrindinės bylos faktinės aplinkybės ir prejudicinis klausimas

24      2010 m. balandžio 29 d. ASL ir Techbau sudarė 7 487 719,49 EUR vertės viešojo pirkimo sutartį dėl tiekimo ir Ospedale Santo Spirito di Casale Monferrato (Saint Esprit de Casale Monferrato ligoninė, Italija) operacinio bloko „visiško“ įrengimo, naudojant iš anksto pagamintą modulinę sistemą. Sutartis apėmė šešias operacines su pagalbinėmis patalpomis ir susisiekimo koridoriais, taip pat visų civilinės inžinerijos darbų, susijusių su reikalingais įrenginiais, atlikimą.

25      Nors prie sutarties pridėtose specifikacijose buvo numatytas 90 dienų mokėjimo terminas, skaičiuojamas nuo sąskaitos gavimo, iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad sutartyje nustatytą atlyginimo sumą ASL pervedė labai vėluodama, todėl Techbau kreipėsi į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą su ieškiniu, jame prašė įpareigoti ASL sumokėti jai 197 008,65 EUR delspinigių, apskaičiuotų taikant Įstatyminiame dekrete Nr. 231 nustatytą palūkanų normą.

26      ASL ginčija šią skolą ir teigia: kadangi pagrindinėje byloje nagrinėjama sutartis yra sutartis dėl darbo, kurios dalykas yra visuomenės interesus tenkinančių darbų atlikimas, jos neapima sąvoka „komercinis sandoris“, kaip ji suprantama pagal Įstatyminio dekreto Nr. 231 2 straipsnio 1 dalies a punktą, todėl ji nepatenka į šio įstatyminio dekreto taikymo sritį.

27      Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, remdamasis prie pagrindinėje byloje nagrinėjamos sutarties pridėtomis specifikacijomis, mano, kad tai yra rangos, o ne tiekimo sutartis, nes perkančiosios organizacijos interesas pastatyti statinį yra dominuojantis, palyginti su jo įrengimu.

28      Jis nurodo: kadangi pagal Italijos teisę rangos sutartis dėl darbų atlikimo turi būti skiriama nuo sutarties dėl prekių tiekimo ar paslaugų teikimo, jos neapima sąvoka „komercinis sandoris“, kaip ji suprantama pagal Įstatyminio dekreto Nr. 231 2 straipsnio 1 dalies a punktą, išaiškintą nacionalinėje jurisprudencijoje, taigi ji nepatenka į šio dekreto taikymo sritį. Todėl viešojo darbų pirkimo sutarčių srityje pavėluoto mokėjimo pasekmes reglamentuoja ne Įstatyminio dekreto Nr. 231 nuostatos, o mažiau kreditoriams palankios Įstatyminio dekreto Nr. 163 ir jį įgyvendinant priimtų teisės aktų nuostatos.

29      Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla abejonių dėl šio požiūrio, nes jis reiškia, kad žodžių junginius „prekių tiekimas“ ir „paslaugų teikimas“, vartojamus Įstatyminio dekreto Nr. 231 2 straipsnio 1 dalies a punkte pateiktoje sąvokos „komercinis sandoris“ apibrėžtyje, reikia aiškinti neatsižvelgiant į jų reikšmę Sąjungos teisės sistemoje.

30      Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad, žinoma, remiantis Įstatyme Nr. 161 pateiktu iš dalies pakeisto Įstatyminio dekreto Nr. 231 2 straipsnio 1 dalies a punkto autentišku išaiškinimu, jame vartojama sąvoka „komerciniai sandoriai“ nuo šiol apima ir sutartis dėl darbų atlikimo, taip pat dėl viešųjų statybos bei civilinės inžinerijos darbų suprojektavimo ir vykdymo. Vis dėlto jis mano, kad, nesant Įstatyme Nr. 161 numatytų pereinamojo laikotarpio priemonių, negalima daryti aiškios išvados, jog šis autentiškas aiškinimas lemia tai, kad rangos sutartį dėl viešųjų darbų atlikimo, sudarytą iki 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojant Įstatyminiam dekretui Nr. 192, apima sąvoka „komercinis sandoris“, kaip ji suprantama pagal Įstatyminio dekreto Nr. 231 2 straipsnio 1 dalies a punktą, todėl ji patenka į šio dekreto taikymo sritį.

31      Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad, siekiant priimti sprendimą pagrindinėje byloje, svarbu išsiaiškinti, ar Direktyvos 2000/35 2 straipsnio 1 punkto pirmoje pastraipoje vartojama sąvoka „komercinis sandoris“, kuri Įstatyminio dekreto Nr. 231 2 straipsnio 1 dalies a punktu buvo perkelta į Italijos teisę, apima tokią sutartį, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje.

32      Šiomis aplinkybėmis Tribunale ordinario di Torino (Turino apylinkės teismas, Italija) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar pagal Direktyvos [2000/35] 2 straipsnio 1 punktą yra draudžiamos tokios nacionalinės teisės nuostatos, kaip Įstatyminio dekreto Nr. 231 2 straipsnio 1 dalies a punktas, pagal kurį sąvoka „komercinis sandoris“, kuri suprantama kaip sutartis, „kurios vienintelis ar pagrindinis dalykas yra prekių tiekimas ar paslaugų teikimas už atlygį“, neapima rangos sutarties dėl darbų atlikimo (contratto d’appalto d’opera) tiek viešajame, tiek privačiajame sektoriuose, visų pirma viešojo darbų pirkimo sutarties, kaip ji suprantama pagal Direktyvą [2004/18], todėl šis dekretas jai netaikomas?“

 Dėl prejudicinio klausimo

33      Pateiktą klausimą reikia suprasti taip, kad juo iš esmės siekiama išsiaiškinti, ar Direktyvos 2000/35 2 straipsnio 1 punkto pirma pastraipa turi būti aiškinama taip, kad viešojo darbų pirkimo sutartis yra komercinis sandoris, kaip jis suprantamas pagal šią nuostatą, todėl patenka į šios direktyvos materialinę taikymo sritį.

34      Šiuo klausimu pirmiausia reikia pažymėti, kad Italijos Respublika pasinaudojo Direktyvos 2011/7 12 straipsnio 4 dalimi valstybėms narėms suteikta galimybe perkeliant šią direktyvą jos netaikyti iki 2013 m. kovo 16 d. sudarytoms sutartims. Iš tiesų, kaip matyti iš šio sprendimo 21 punkto, remiantis Įstatyminio dekreto Nr. 192, kuriuo ši direktyva perkelta į Italijos teisės sistemą, 3 straipsniu, šis dekretas buvo pripažintas taikytinu sandoriams, sudarytiems nuo 2013 m. sausio 1 d.

35      Šiuo atveju, kadangi pagrindinėje byloje nagrinėjama sutartis buvo sudaryta 2010 m. balandžio 29 d., ji patenka į Direktyvos 2000/35 taikymo sritį ratione temporis, todėl pagal Direktyvos 2011/7 13 straipsnį ši direktyva, išskyrus Direktyvos 2000/35 6 straipsnio 3 dalies b punkte numatytą atvejį, taikoma iki 2013 m. kovo 16 d. sudarytoms sutartims.

36      Be to, reikia patikslinti, kad pagrindinės bylos faktinės aplinkybės susijusios su pavėluotu ASL mokėjimo prievolės, numatytos su Techbau sudarytoje rangos sutartyje, kurios dalykas yra viešųjų darbų atlikimas, vykdymu. Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad šią sutartį, kurioje numatytas atlygis ir kurią sudarant ASL veikė kaip perkančioji organizacija, o Techbau – kaip konkursą laimėjusi įmonė, taigi, kaip ūkio subjektas, apima Direktyvoje 2004/18 vartojama sąvoka „viešasis pirkimas“, o konkrečiau – sąvoka „viešasis darbų pirkimas“. Jos 1 straipsnio 2 dalies a ir b punktuose šios sąvokos atitinkamai apibrėžiamos kaip „dėl piniginės naudos vieno arba kelių ūkio subjektų ir vienos ar kelių perkančiųjų organizacijų raštu sudarytos sutartys, kurių dalykas yra darbų atlikimas, prekių tiekimas arba paslaugų teikimas, kaip apibrėžta šioje direktyvoje“, ir kaip „viešosios sutartys, kurių dalykas yra darbų arba darbo, susijusio su viena iš I priede nurodytų veiklų, įvykdymas arba įvykdymas ir suprojektavimas, arba darbo realizavimas bet kokiomis priemonėmis, atitinkančiomis perkančiosios organizacijos nustatytus reikalavimus“.

37      Dėl sąvokos „komercinis sandoris“, kaip ji suprantama pagal Direktyvą 2000/35, pažymėtina, kad šios direktyvos 2 straipsnio 1 punkto pirmoje pastraipoje ji apibrėžiama kaip „sandoriai tarp įmonių arba įmonių ir valstybės valdymo institucijų, kurių pagrindu už atlygį turi būti perduotos prekės ar suteiktos paslaugos“, tačiau aiškiai neminimas viešasis darbų pirkimas ir apskritai darbų atlikimas ir neapibrėžiamos joje vartojamos sąvokos „prekių perdavimas“ ar „paslaugų suteikimas“ (pagal analogiją su Direktyvos 2011/7 2 straipsnio 1 punkto išaiškinimu žr. 2020 m. liepos 9 d. Sprendimo RL (Kovos su pavėluotu mokėjimu direktyva), C‑199/19, EU:C:2020:548, 27 punktą).

38      Be to, kadangi Direktyvos 2000/35 2 straipsnio 1 punkto pirmoje pastraipoje nėra jokios aiškios nuorodos į valstybių narių teisę, siekiant nustatyti jos prasmę ir apimtį ši nuostata visoje Sąjungoje paprastai turi būti aiškinama autonomiškai ir vienodai. Tokiame aiškinime reikia atsižvelgti į šios nuostatos formuluotę, kontekstą ir ja siekiamus tikslus (pagal analogiją žr. 2020 m. liepos 9 d. Sprendimo RL (Kovos su pavėluotu mokėjimu direktyva), C‑199/19, EU:C:2020:548, 27 punktą), o prireikus ir į jos genezę (šiuo klausimu žr. 2018 m. gruodžio 10 d. Sprendimo Wightman ir kt., C‑621/18, EU:C:2018:999, 47 punktą).

39      Pirma, kalbant apie Direktyvos 2000/35 2 straipsnio 1 punkto pirmos pastraipos formuluotę, pažymėtina, jog šioje nuostatoje įtvirtintos dvi sąlygos, kad sandorį apimtų joje vartojama sąvoka „komercinis sandoris“. Pirma, jis turi būti vykdomas tarp įmonių arba tarp įmonių ir valdžios institucijų ir, antra, turi būti tiekiamos prekės arba teikiamos paslaugos už atlygį (pagal analogiją žr. 2020 m. liepos 9 d. Sprendimo RL (Kovos su pavėluotu mokėjimu direktyva), C‑199/19, EU:C:2020:548, 24 punktą).

40      Dėl pirmosios sąlygos, dėl kurios aiškinimo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui nekyla abejonių, pakanka priminti, kad sąvoka „valdžios institucijos“ Direktyvos 2000/35 2 straipsnio 1 punkto antroje pastraipoje apibrėžta kaip „užsakovas ar subjektas, kaip apibrėžta Viešojo pirkimo direktyvose“, o sąvoka „įmonė“ šios direktyvos 2 straipsnio 1 punkto trečioje pastraipoje apibrėžta kaip „organizacija, vykdanti savo nepriklausomą ekonominę ar profesinę veiklą, net jei tokią veiklą vykdo vienas asmuo“.

41      Kalbant apie šio sprendimo 39 punkte nurodytą antrą sąlygą – kad nagrinėjamas sandoris turi lemti „prekių tiekimą ar paslaugų teikimą už atlygį“, reikia pažymėti, jog pagal Direktyvos 2000/35 1 straipsnį, siejamą su jos 13 ir 22 konstatuojamosiomis dalimis, ši direktyva taikoma visiems atlygio mokėjimams pagal komercinius sandorius, įskaitant įmonių ir valdžios institucijų sandorius, tačiau netaikoma su vartotojais sudarytiems sandoriams ir kitų rūšių mokėjimams pagal šios direktyvos 6 straipsnio 3 dalį. Vis dėlto, kadangi sandoriai dėl viešojo darbų pirkimo nepatenka į šios nuostatos taikymo sritį, ši direktyva jiems negali būti netaikoma.

42      Teisingumo Teismas jau yra pažymėjęs, kad pagal Direktyvos 2000/35 1 straipsnyje, siejamame su jos 2 straipsnio 1 punkto pirma pastraipa, šios direktyvos taikymo sritis apibrėžta labai plačiai (šiuo klausimu žr. 2019 m. lapkričio 28 d. Sprendimo KROL, C‑722/18, EU:C:2019:1028, 31 ir 32 punktus).

43      Tokiomis aplinkybėmis viešojo darbų pirkimo sutartis, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2004/18 1 straipsnio 2 dalies b punktą, negali nepatekti į Direktyvos 2000/35 taikymo sritį, apibrėžtą jos 2 straipsnio 1 punkto pirmoje pastraipoje.

44      Be to, pastarojoje nuostatoje vartojami žodžiai „kurių pagrindu“, siekiant apibūdinti ryšį, kuris turi sieti, viena vertus, „sandorį“ ir, kita vertus, „prekių tiekimą“ arba „paslaugų teikimą“, rodo, kad sandorį, kurio dalykas nėra prekių tiekimas ar paslaugų teikimas, vis dėlto gali apimti sąvoka „komercinis sandoris“, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą, jei dėl tokio sandorio faktiškai atliekamas toks prekių tiekimas ar paslaugų teikimas.

45      Konkrečiai kalbant, nors viešojo darbų pirkimo sutarties dalykas yra darbų atlikimas, vis dėlto ūkio subjekto įsipareigojimai perkančiajai organizacijai pagal šią sutartį gali būti sukonkretinami nurodant, kaip šiuo atveju, paslaugų teikimą, kaip antai pranešime apie konkursą apibrėžto projekto parengimą arba administraciniu formalumų atlikimą, arba prekių, pavyzdžiui, medžiagų tiekimą, siekiant atlikti atitinkamus darbus.

46      Taigi pats Direktyvos 2000/35 2 straipsnio 1 punkto pirmos pastraipos tekstas patvirtina, kad ši nuostata turi būti aiškinama taip, kad viešojo darbų pirkimo sutartį gali apimti sąvoka „komercinis sandoris“, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą.

47      Antra, tokį aiškinimą patvirtina šios nuostatos kontekstas. Šiuo aspektu svarbu pažymėti, kad joje vartojama sąvoka „valdžios institucijos“ Direktyvos 2000/35 2 straipsnio 1 punkto antroje pastraipoje apibūdinta kaip „užsakovas ar subjektas, kaip apibrėžta Viešojo pirkimo direktyvose“.

48      Aiški nuoroda į atitinkamą sąvoką „perkančiosios organizacijos“, vartojamą, be kita ko, Direktyvos 2004/18 1 straipsnio 9 dalyje, netektų prasmės, jei tokių organizacijų sudaromų viešojo darbų pirkimo sutarčių, kurioms taikomos šiose direktyvose numatytos taisyklės ir procedūros, neapimtų sąvoka „komercinis sandoris“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2000/35 2 straipsnio 1 punkto pirmą pastraipą, todėl jos nepatektų į materialinę šios direktyvos taikymo sritį.

49      Be to, nors atsižvelgiant į sutarties dalyką Direktyvoje 2004/18 daromas skirtumas tarp viešojo darbų pirkimo sutarčių, viešojo prekių pirkimo sutarčių ir viešojo paslaugų pirkimo sutarčių, vis dėlto neatrodo, kad Direktyva 2000/35, nesant jokių nuorodų šiuo klausimu, būtų pagrįsta tokiu atskyrimu, dėl kurio viešojo darbų pirkimo sutarčių neapimtų sąvokos „prekių tiekimas“ ir „paslaugų teikimas“, vartojamos šios direktyvos 2 straipsnio 1 punkto pirmoje pastraipoje.

50      Be to, kadangi Direktyva 2000/35, priimta remiantis EB 95 straipsniu (dabar – SESV 114 straipsnis), buvo derinami valstybių narių teisės aktai siekiant vidaus rinkos sukūrimo ir veikimo, ją aiškinant galima atsižvelgti į sąvokas „prekės“ ir „paslaugos“, kaip jos suprantamos pagal SESV nuostatas, kuriose įtvirtintas laisvas prekių ir paslaugų judėjimas, ir į Teisingumo Teismo jurisprudenciją, kurioje aiškinamos šios pagrindinės laisvės (pagal analogiją žr. 2020 m. liepos 9 d. Sprendimo RL (Kovos su pavėluotu mokėjimu direktyva), C‑199/19, EU:C:2020:548, 30 punktą).

51      Iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad „prekės“, kaip jos suprantamos pagal SESV 28 straipsnio 1 dalį, reiškia gaminius, kuriuos galima įvertinti pinigais ir kurie patys gali būti komercinių sandorių dalykas (2018 m. sausio 23 d. Sprendimo Buhagiar ir kt., C‑267/16, EU:C:2018:26, 67 punktas). Dėl sąvokos „paslaugos“ pažymėtina, kad SESV 57 straipsnio pirmoje pastraipoje ji apibrėžiama kaip paslaugos, kurios paprastai teikiamos už užmokestį ir kurių nereglamentuoja nuostatos dėl prekių, kapitalo ir asmenų judėjimo laisvės, o jo antroje pastraipoje pateikiami tam tikros veiklos, kurią apima ši sąvoka, pavyzdžiai, tarp kurių yra komercinio pobūdžio veikla.

52      Atsižvelgiant į pirmesniame punkte paminėtus SESV apibrėžimus pagrindinių laisvių srityje ir į su tuo susijusią jurisprudenciją, nėra abejonių, kad apskritai rangos sutartis, kurios dalykas yra darbų atlikimas, konkrečiai kalbant, viešojo darbų pirkimo sutartis, reiškia „prekių“ tiekimą arba „paslaugų“ teikimą, kaip tai suprantama pagal SESV 28 ir 57 straipsnius. Šiuo požiūriu viešojo darbų pirkimo sutartis gali lemti prekių tiekimą ar paslaugų teikimą, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2000/35 2 straipsnio 1 punkto pirmą pastraipą.

53      Trečia, kalbant apie Direktyvos 2000/35 tikslą, reikia priminti, kad jis, kaip nurodyta 9, 10 ir 20 konstatuojamosiose dalyse, yra suderinti pavėluoto mokėjimo pasekmes, siekiant, kad jos turėtų atgrasomąjį poveikį, o komerciniai sandoriai visoje vidaus rinkoje nebūtų apsunkinti (šiuo klausimu žr. 2019 m. lapkričio 28 d. Sprendimo KROL, C‑722/18, EU:C:2019:1028, 35 punktą).

54      Jeigu didelei komercinių sandorių daliai, t. y. susijusiems su viešuoju darbų pirkimu, nebūtų taikomi Direktyvoje 2000/35 numatyti kovos su pavėluotu mokėjimu mechanizmai, pirma, tai prieštarautų šios direktyvos 22 konstatuojamojoje dalyje nurodytam jos tikslui – kad ši direktyva turi reglamentuoti visus komercinius sandorius, nepriklausomai nuo to, ar jie vykdomi tarp privačių arba valstybinių įmonių, ar tarp įmonių ir valdžios institucijų. Antra, toks netaikymas neišvengiamai sumažintų šių mechanizmų veiksmingumą, taip pat atsižvelgiant ir į sandorius, kuriuose gali dalyvauti skirtingose valstybėse narėse įsteigti ūkio subjektai.

55      Taip yra juo labiau dėl to, kad, kaip savo rašytinėse pastabose pabrėžė Komisija, viešojo darbų pirkimo sutarčių srityje pavėluoti mokėjimai gali kelti daug didesnių problemų nei kitose srityse dėl ekonominių sąnaudų ir rizikos, kurią ūkio subjektams kelia šios sutartys.

56      Ketvirta, kalbant apie Direktyvos 2000/35 genezę, reikia pažymėti, kad 1998 m. kovo 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl kovos su pavėluotu mokėjimu komerciniuose sandoriuose pasiūlymo aiškinamajame memorandume (OL C 168, 1998, p. 13), kuriuo remiantis buvo priimta ši direktyva, Komisija pabrėžė, pirma, sutartinės pusiausvyros tarp didelio skaičiaus įmonių ir valdžios institucijų nebuvimą, visų pirma tam tikrose srityse, pavyzdžiui, statybose, dėl ko šioms įmonėms nustatomos mokėjimo sąlygos, joms neturint tikros galimybės dėl jų derėtis ir, antra, būtinybę reglamentuoti pavėluoto mokėjimo pasekmes viešajame statybų sektoriuje.

57      Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti: Direktyvos 2000/35 2 straipsnio 1 punkto pirma pastraipa turi būti aiškinama taip, kad viešojo darbų pirkimo sutartis yra komercinis sandoris, kuris lemia prekių tiekimą ar paslaugų teikimą, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, todėl patenka į šios direktyvos materialinę taikymo sritį.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

58      Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (devintoji kolegija) nusprendžia:

2000 m. birželio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2000/35/ES dėl kovos su pavėluotu mokėjimu komerciniuose sandoriuose 2 straipsnio 1 punkto pirma pastraipa turi būti aiškinama taip, kad viešojo darbų pirkimo sutartis yra komercinis sandoris, kuris lemia prekių tiekimą ar paslaugų teikimą, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, todėl patenka į šios direktyvos materialinę taikymo sritį.