Civilinė byla Nr. e3K-3-39-378/2020

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-01195-2017-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.11.4.1;

2.6.11.4.5

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2020 m. spalio 14 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės (kolegijos pirmininkė, pranešėja), Gedimino Sagačio, Dalios Vasarienės,

sekretoriaujant Eglei Berželionytei,

dalyvaujant ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „NEG Recycling“ atstovams advokatui Dainiui Stasiuliui ir advokatui Tomui Varapnickui,

atsakovės uždarosios akcinės bendrovės Marijampolės apskrities atliekų tvarkymo centro atstovams advokatui Edgarus Jautakiui, Tautvydui Zaveckui ir Tomui Macijauskui,

trečiojo asmens Kazlų Rūdos savivaldybės atstovui Rokui Liaudinskui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,NEG Recycling“ ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,Marijampolės apskrities atliekų tvarkymo centro kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 13 d. nutarties peržiūrėjimo sujungtose civilinėse bylose pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „NEG Recycling“ ieškinius atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei Marijampolės apskrities atliekų tvarkymo centrui ir „AAS BTA Baltic Insurance Company“ dėl pažeistų teisių gynimo, sutarties sąlygų pakeitimo, draudimo išmokos mokėjimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus bei atsakovės uždarosios akcinės bendrovės Marijampolės apskrities atliekų tvarkymo centro priešieškinį dėl baudos priteisimo; tretieji asmenys Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūra, Aplinkos apsaugos departamentas prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, Marijampolės savivaldybės administracija, Vilkaviškio rajono savivaldybės administracija, Šakių rajono savivaldybės administracija, Kazlų Rūdos savivaldybės administracija, Kalvarijos savivaldybės administracija.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

1. Ginčo esmė

 

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių atliekų tvarkymą, viešojo pirkimo sutarties keitimą, pasikeitus jos vykdymo galimybėms, tokios sutarties aiškinimą ir savigynos taikymo sąlygas, taip pat dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių bylos nagrinėjimo ribas ir jų peržengimą, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė UAB „NEG Recycling“ (toliau – ir ieškovė, operatorė) prašė teismo:
   • pripažinti atsakovės UAB Marijampolės apskrities atliekų tvarkymo centro (toliau – ir atsakovė, MAATC, perkančioji organizacija) 2018 m. kovo 13 d. atliktą vienašalį 2013 m. spalio 9 d. Marijampolės regiono komunalinių atliekų mechaninio apdorojimo įrenginių projektavimo, statybos ir eksploatacijos sutarties Nr. 2013/4-41 (toliau – Sutartis) nutraukimą neteisėtu bei negaliojančiu ir atkurti Sutarties galiojimą;
   • įpareigoti MAATC vykdyti Sutartį ir atsiimti (išvežti) iš Mechaninio biologinio apdorojimo (toliau – MBA) įrenginių teritorijos atliekų rūšiavimo metu atskirtas (atskiriamas) degiąsias atliekas;
   • pakeisti Sutarties priede esančių pirkimo „Marijampolės regiono komunalinių atliekų mechaninio biologinio apdorojimo (MBA) įrenginių projektavimas, statyba ir eksploatacija“ (toliau – Konkursas) dokumentų III skyriaus „Techninės specifikacijos ir užsakovo reikalavimai“ 1 skirsnio „Bendrosios techninės specifikacijos“ 3.3.1 ir 3.3.2 punktuose esančias lenteles, jas išdėstant taip:

Parametras	Mato vienetas	Rodiklis
Antrinių žaliavų atskyrimo efektyvumas, t. sk.	% nuo patenkančio į įrenginius antrinių žaliavų frakcijos srauto (atskyrimui tinkamų antrinių žaliavų kiekis MKA sraute nustatomas atliekant periodinius ketvirtinius atliekų sudėties nustatymo tyrimus pagal teisės aktų reikalavimus)	≥ 70
Juodieji metalai	% nuo patenkančio į įrenginius juodųjų metalų frakcijos srauto, tinkamo antrinėms žaliavoms	≥ 70
Plastikai	% nuo patenkančio į plastikų frakcijos srauto, tinkamo antrinėms žaliavoms	≥ 45
Priemaišų kiekis atskirose antrinėse žaliavose	%	≤ 10

Lentelė. Reikalavimai antrinių žaliavų atskyrimo efektyvumui ir kokybei:

Lentelė. Reikalavimai kietojo atgautojo kuro (KAK) frakcijos atskyrimui:

Parametras	Mato vienetas	Rodiklis
Atskyrimo efektyvumas	% nuo patenkančio į įrenginius KAK frakcijos atskyrimui tinkančių atliekų srauto (KAK frakcijos atskyrimui tinkančių atliekų kiekis MKA sraute nustatomas atliekant periodinius ketvirtinius atliekų sudėties nustatymo bandymus pagal teisės aktų reikalavimus ir įvertinus antrinių žaliavų atrinkimą)	≥ 70
Šilumingumas	MJ/kg	≥ 10
Drėgnis	%	≤ 25
Chloro kiekis	%	≤ 1,0

 

• pripažinti MAATC 2017 m. birželio 26 d. rašte Nr. (1.13)SD-317 „Dėl sutartinių įsipareigojimų laidavimo draudimo (sutarties liudijimo / poliso Nr. SĮLD 109174)“, 2017 m. birželio 29 d. pretenzijoje Nr. (1.13) SD-319 „Dėl sutartinių įsipareigojimų laidavimo draudimo (sutarties liudijimo / poliso Nr. SĮLD 109174)“ ir 2017 m. rugsėjo 28 d. pretenzijoje Nr. (1.13)SD-490 „Dėl sutartinių įsipareigojimų laidavimo draudimo (sutarties liudijimo / poliso Nr. SĮLD 119714)“ pateiktą reikalavimą išmokėti laidavimo draudimo išmoką nepagrįstu ir nevykdytinu bei uždrausti „AAS BTA Baltic Insurance Company“, atstovaujamai filialo Lietuvoje, (toliau – Draudikas) vykdyti nurodytame MAATC rašte bei pretenzijose pateiktą reikalavimą išmokėti laidavimo draudimo išmoką.

3. Ieškovė, grįsdama ieškinius, nurodė, kad pagal Sutarties priedo 2.1 punktą MBA įrenginių eksploatavimo etape MAATC yra įsipareigojęs perduoti ieškovei Marijampolės regione susidariusias mišrias komunalines atliekas (toliau – ir MKA), siekiant jas išrūšiuoti, atskiriant perdirbti ar kitaip panaudoti tinkamas atliekas, o operatorė yra įsipareigojusi valdyti, prižiūrėti ir eksploatuoti MBA įrenginius atliekoms išrūšiuoti.
4. Atsakovė 2018 m. kovo 13 d. pranešime apie vienašalį Sutarties nutraukimą nurodė, kad ji yra nutraukiama operatorei per 20 darbo dienų nepašalinus MAATC 2017 m. spalio 11 d. pranešime nurodytų Sutarties pažeidimų. Atsakovė 2017 m. spalio 11 d. ieškovei pateiktame pranešime nurodė, kad vienašališkai nutraukia Sutartį, nes ieškovė: 1) nevykdo įsipareigojimo iš gauto MKA srauto atskirti ne mažiau kaip 10 proc. antrinių žaliavų; 2) nevykdo įsipareigojimo gaminti kietąjį atgautąjį kurą (toliau – ir KAK); 3) be teisėtos ir pakankamos priežasties sustabdė atliekų priėmimą į MBA įrenginius daugiau nei 10 darbo dienų. Atsakovės nurodyti pažeidimai yra nepagrįsti, neatitinkantys faktinės situacijos.
5. 2017 m. rugpjūčio 24 d. morfologijos tyrimai patvirtina, kad į MBA įrenginius pristatomose MKA yra tik 4,7 proc. antrinėms žaliavoms išrūšiuoti tinkamų atliekų. Dėl pasikeitusios atliekų sudėties MKA dalis, iš kurios yra gaunama kietojo atgautojo kuro frakcija (degiosios medžiagos), yra taip pat beveik du kartus mažesnė, nei nustatyta Konkurso dokumentuose. Taigi, dėl nuo ieškovės nepriklausančių priežasčių yra pasikeitusi mišrių komunalinių atliekų sudėtis ir toks pasikeitimas yra esminis, nebeleidžiantis tinkamai vykdyti Sutarties.
6. Pagal Sutartį ieškovė turėjo atskirti keturis kokybės kriterijus atitinkančias degiąsias atliekas, o ne gaminti kietąjį atgautąjį kurą, ir šių Sutarties įsipareigojimų laikėsi. Atliekų priėmimas buvo sustabdytas dėl MAATC neteisėtų veiksmų ir nevykdomos sutartinės pareigos atsiimti iš MBA įrenginių teritorijos operatorės atskirtą kietojo atgautojo kuro frakciją. MAATC išvežus sukauptas degiąsias atliekas iš MBA įrenginių teritorijos, ieškovė MBA įrenginių veiklą galėtų atnaujinti tą pačią dieną.
7. Teismo sprendimu pakeitus Sutartį, išrūšiuojamų atliekų efektyvumas būtų skaičiuojamas ne nuo bendro mišrių komunalinių atliekų srauto, o nuo konkrečios rūšies atliekų kiekio sraute, būtų sudarytos sąlygos protingai vykdyti Sutartį.
8. Ieškovė nepadarė MAATC pretenzijose nurodytų Sutarties pažeidimų, todėl neatsiranda ir pagrindas išmokėti draudimo išmokas pagal Draudiko išduotą sutartinių įsipareigojimų įvykdymo laidavimo draudimo liudijimą (polisą).
9. Atsakovė MAATC pareiškė priešieškinį, kuriuo prašė iš UAB „NEG Recycling“ priteisti 41 692,53 Eur baudą. Atsakovė priešieškinį grindė aplinkybe, kad, pagal Sutarties 18.7 punktą, jei operatorė pažeidžia Sutartį, ji įsipareigoja sumokėti perkančiajai organizacijai baudą, kuri lygi 10 proc. eksploatavimo paslaugų kainos už praėjusį ataskaitinį kalendorinį laikotarpį. Bauda už 2017 m. vasario–birželio mėn. laikotarpį sudaro 41 692,53 Eur, t. y. 10 proc. nuo 416 925,322 Eur sumos už suteiktas ieškovei paslaugas pagal PVM sąskaitas faktūras, todėl tokia suma turi būti priteista iš ieškovės už Sutarties pažeidimą.

 

1. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

 

10. Kauno apygardos teismas 2018 m. birželio 27 d. sprendimu ieškovės ieškinius atmetė, o atsakovės priešieškinį tenkino – priteisė atsakovei iš ieškovės 41 692,52 Eur baudą už netinkamą Sutarties vykdymą.
11. Teismas dėl pirmojo Sutarties pažeidimo, susijusio su nepakankamu išrūšiuotų antrinių žaliavų kiekiu, nurodė, kad pagal Sutartį ir Konkurso sąlygas ieškovė turėjo iš gauto MKA srauto atskirti ne mažiau kaip 10 procentų antrinių žaliavų. Antrinės žaliavos – tai tiesiogiai perdirbti tinkamos atliekos ir perdirbti tinkamos iš atliekų gautos medžiagos (Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo (toliau – ATĮ) 2 straipsnio 4 dalis).
12. Konkurso dokumentuose ir Sutarties priedo III skyriaus „Techninės specifikacijos ir užsakovo reikalavimai“ 2.4.2 punkto pastabose nurodyta, jog tiekėjas turi įvertinti, kad lentelėje pateikiami duomenys yra apytiksliai, o prieš teikdamas pasiūlymą konkurso dalyvis turi teisę savo iniciatyva atlikti detalius į sąvartyną patenkančio MKA srauto sudėties tyrimus, taip pat atkreiptas dėmesys į tai, jog yra galimas gana žymus sezoninis atliekų srautų kitimas tiek pagal kiekius, tiek pagal sudėtį, tačiau ieškovė, prieš teikdama pasiūlymą, detalių į sąvartyną patenkančio MKA srauto sudėties tyrimų neatliko, o ieškovės užsakymu 2014 m. gegužės 7 d. atlikto MKA sudėties tyrimo Nr. 07-05-2014 duomenys (popieriaus, plastiko, kombinuotųjų pakuočių ir metalų procentinė dalis) tik labai nežymiai skyrėsi nuo Konkurso dokumentuose pateikiamų duomenų.
13. Teismas nepritarė ieškovės teiginiams, kad 2017 m. rugpjūčio 24 d. MKA sudėties nustatymo ataskaitos patvirtina, jog atrenkamų antrinių žaliavų vidurkis – 4,70 proc., nes ieškovė antrines žaliavas, tokias kaip popieriaus ir kartono, įskaitant pakuotes, atliekos, plastikų, įskaitant pakuotes, atliekos, skirsto į perdirbamas ir neperdirbamas ir atrenkamų antrinių žaliavų kiekį apskaičiuoja vertindama tik lengvai perdirbamas antrines žaliavas, už kurias galima gauti pajamų. Dalį antrinių žaliavų sudaro sunkiai perdirbamos ar neperdirbamos antrinės žaliavos, už kurių perdavimą į sąvartynus ar kitoms už atliekų tvarkymą atsakingoms įmonėms reikia mokėti.
14. Nors dalis antrinių žaliavų netinka perdirbti, tačiau atrinkti tik tas antrines atliekas, kurias galima nesunkiai perdirbti ar gauti iš jų pajamų, nėra nei sąžininga, nei teisinga. Be to, 2017 m. gegužės 25 d. ir 2017 m. rugpjūčio 24 d. ataskaitų duomenys leidžia teigti, kad iki 2017 m. rugpjūčio buvo galimybė atrinkti ne mažiau kaip 10 proc. antrinių žaliavų, net ir įvertinus galimą paklaidą dėl jų tarpe esančių sunkiai perdirbamų ar neperdirbamų antrinių žaliavų, nes bendras vidurkis yra 13,09 proc.
15. Nei Konkurso dokumentuose, nei Sutartyje nėra nurodyta, kad turi būti atskiriamos tik tinkamos perdirbti antrinės žaliavos, kaip teigia ieškovė, juolab kad vienas pagrindinių strateginių atliekų tvarkymo tikslų yra teisinėmis ir ekonominėmis priemonėmis skatinti kitokį atliekų naudojimą ir taip mažinti atliekų keliamą pavojų aplinkai ir visuomenės sveikatai. Teismas sutiko su ieškove, kad dėl tam tikrų objektyvių priežasčių (išplėtotos pirminio buitinių atliekų rūšiavimo sistemos, įvestos stiklo, metalo bei plastiko pakuočių depozito sistemos ir kt.) galėjo pakisti (sumažėti) MBA įrenginiuose gaunamų antrinių žaliavų kiekis ir sudėtis, tačiau pati ieškovė į MAATC dėl Sutarties sąlygų pakeitimo nustatyta tvarka nesikreipė, kol tarp šalių neprasidėjo teisminiai procesai.
16. Ieškovė vidutiniškai atrinkdavo 2,36 proc. antrinių žaliavų iš bendro MKA kiekio vietoj Sutartyje nustatytų ne mažiau kaip 10 proc. Teismas konstatavo, kad ieškovė, labai susiaurindama antrinių žaliavų, kurias privalo atrinkti pagal Sutartį, sąvoką ir apimtį ir atrinkdama tik lengvai realiai galimas perdirbti antrines žaliavas, nevykdė sutartinių įsipareigojimų, kuriuos pati prisiėmė, todėl pažeidė Sutartį.
17. Antrojo pažeidimo, susijusio su kietojo atgautojo kuro gamyba, teismas nenustatė. Teismas nurodė, kad tiek šalių procesiniuose dokumentuose, tiek įvairiuose raštuose, institucijų pateikiamuose bandymų protokoluose, Konkurso dokumentuose vartojamos skirtingos sąvokos, tokios kaip: kietasis atgautasis kuras (KAK), degiosios atliekos, lengvoji degioji frakcija, KAK frakcija, žaliava KAK gamybai. Kadangi nei Konkurso dokumentuose, nei Sutartyje ar jos priede nėra šių sąvokų paaiškinimų, teismas vadovavosi teisės aktuose pateikiamais sąvokų paaiškinimais ir apibrėžtimis.
18. Pagal Pramoninių ir komunalinių atliekų biologiškai skaidžios dalies atskyrimo, atsižvelgiant į energijos, pagamintos iš pramoninių ir komunalinių atliekų, atsinaujinančią dalį, metodikos, patvirtintos Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2012 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. D1-810 (toliau – Atliekų atskyrimo metodika), 3.6 punktą kietasis atgautasis kuras – tai iš nepavojingųjų atliekų paruoštas didelės energinės vertės kietasis kuras, naudojamas energijai gauti atliekų deginimo arba bendrojo atliekų deginimo įmonėse ir atitinkantis techninių standartų reikalavimus. Teismas taip pat rėmėsi liudytojų paaiškinimais, kad kietasis atgautasis kuras yra laikomas ne atliekomis, bet medžiaga, mišiniu arba produktu pagal specialųjį reglamentą. Tuo tarpu kuras iš atliekų – tai kuras, pagamintas iš atliekų pagal techninius standartus arba kitas specifikacijas, jei nurodyta, ir kuris toliau laikomas atliekomis, todėl tai yra degiosios atliekos (iš atliekų gautas kuras), kurių kodas atliekų sąraše yra 19 12 10.
19. Atsižvelgdamas į bylos medžiagą, teisinį reglamentavimą, liudytojų parodymus, teismas konstatavo, kad ieškovė neturėjo gaminti kietojo atgautojo kuro, atitinkančio standartų STN EN 15357 „Kietasis atgautasis kuras. Terminija, apibrėžtys ir aprašymai“ (toliau – STN EN 15357) ir STN EN 15359 „Kietasis atgautasis kuras. Techniniai reikalavimai ir klasės“ (toliau – STN EN 15359) reikalavimų. Byloje nėra įrodyta, kad ieškovė neatskyrė ar atskyrė per mažai, netinkamos kokybės, vertinant pagal nustatytus šilumingumo, drėgmės ir chloro kriterijus, degiųjų atliekų (kodas 19 12 10).
20. Vertindamas trečiąjį Sutarties pažeidimą, susijusį su MBA įrenginių sustabdymu, teismas konstatavo, kad šiuo atveju prievolės vykdymo sustabdymas, kaip savigynos forma, buvo panaudotas neprotingai ir nesąžiningai, peržengiant savigynos ribas, todėl pripažino, jog ieškovė padarė šį atsakovės nurodytą pažeidimą.
21. Teismas kaip nepagrįstą vertino ieškovės teiginį, kad Konkurso dokumentų paaiškinimai turi pirmumo teisę ir Sutartyje nustatytos dokumentų svarbos nėra būtina laikytis. Konkurso dokumentų II skyriaus „Sutarties sąlygos“ 4 skirsnio „Sutarties priedas“ 1 punkte „Sąvokos“ nurodyta, kad perdirbimui paruoštos atliekos reiškia MBA įrenginiuose mechaniniu biologiniu būdu iš atliekų gautas medžiagas, kurios paruoštos transportuoti perdirbimui ar kitam panaudojimui, įskaitant antrines žaliavas ir kietąjį atgautąjį kurą. Šios atliekos yra operatoriaus nuosavybė; 4.2.12 punkte nurodyta, kad MBA įrenginių eksploatavimo metu gauta atliekų apdorojimo produkcija, tokia kaip perdirbimui paruoštos atliekos, žaliavos, įskaitant kietąjį atgautąjį kurą ir kt. (plastikas, metalas, popierius ir kt.), bei iš jų gaunamos pajamos priklauso išimtinai operatoriui ir operatorius turi teisę jas realizuoti savo nuožiūra; Konkurso dokumentų III skyriaus „Techninės specifikacijos ir Užsakovo reikalavimai“ 2 skirsnis „Užsakovo reikalavimai“ 2.5.5 punkte nustatyta, kad antrinės žaliavos ir pakuotė parduodamos perdirbančioms įmonėms už sutartą kainą; rūšiavimo metu atskirtos kitos degiosios atliekos perduodamos kurą iš atliekų (KAK) naudojančioms įmonėms už jų nustatytą (sutartą) kainą.
22. Teismas nenustatė, kad šios sąlygos būtų pakeistos, kaip teigė ieškovė, nes MAATC valdybos posėdyje už nutarimą sumažinti Konkurso dokumentuose nustatytą reikalavimą operatoriui panaudoti degią frakciją ir jos panaudojimą palikti bendrovės atsakomybei nebalsavo pakankamas valdybos narių skaičius, šis klausimas nebuvo įtrauktas į valdybos posėdžio darbotvarkę, duomenų, kad tokį sprendimą galėjo vienvaldiškai priimti MAATC direktorius, taip pat nėra.
23. Be to, UAB „NEG Recycling“ atliekų naudojimo ir šalinimo techninio reglamento 4.2 punkto lentelėje „Sandėlyje ar saugykloje laikomos atliekos“ yra nurodyta, kad bus laikomos degiosios atliekos (iš atliekų gautas kuras, kodas 19 12 10). Ieškovės paraiškoje taršos integruotos prevencijos ir kontrolės (toliau – TIPK) leidimui gauti taip pat nurodyta, kad ieškovė pagal MBA įrenginių eksploatavimo sutartį MAATC perduoda tik techninį kompostą ir stabilatą, todėl už jų sutvarkymą yra atsakinga MAATC. Dėl to teismas sprendė, kad degiosios atliekos, kurių kodas 19 12 10, priklausė ieškovei ir ji privalėjo pasirūpinti jų tvarkymu ir realizavimu.
24. Įvertinęs tai, kad ieškovė padarė du iš trijų atsakovės nurodytų pažeidimų ir jų nepašalino per atsakovės nustatytą protingą terminą, ir MBA įrenginių veiklos neatnaujino iki pat 2018 m. kovo 13 d., teismas padarė išvadą, kad atsakovė MAATC turėjo teisę nutraukti ir pagrįstai nutraukė Sutartį.
25. Teismas netenkino ieškovės reikalavimo įpareigoti MAATC vykdyti Sutartį ir atsiimti (išvežti) iš MBA įrenginių teritorijos atliekų rūšiavimo metu atskirtas degiąsias atliekas, nes rūšiavimo metu atskirtos degiosios atliekos (KAK) bei iš jų gaunamos pajamos pagal Sutarties priedo 4.2.12 punktą priklauso išimtinai ieškovei ir ji turi teisę jas realizuoti savo nuožiūra.
26. Dėl ieškovės reikalavimo pakeisti Sutarties sąlygas teismas nurodė, kad jos argumentai, jog MAATC pristato į MBA įrenginius mažesnį mišrių atliekų kiekį, kad pasikeitė tam tikros aplinkybės (depozitas, atliekų rūšiavimas, kt.), jog ieškovė, būdama profesionali rinkos dalyvė, negalėjo numatyti, kad bus plečiama pirminio buitinių atliekų rūšiavimo sistema, nors apie tai buvo viešai skelbiama bei nustatyta ATĮ, nesudaro pagrindo teigti, jog tos aplinkybės ieškovei tapo žinomos po Sutarties sudarymo ir jų ieškovė, sudarydama sutartį, negalėjo protingai numatyti.
27. Teismo nuomone, sumažėjęs MKA kiekis, pristatomas į MBA įrenginius, savaime nėra pagrindas taikyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.204 straipsnio nuostatas. Be to, Konkurso dokumentuose ir Sutarties priede nustatyta, kad atskiriamų antrinių žaliavų kiekis yra išreikštas procentais, todėl tiekiamas mažesnis MKA kiekis negali turėti įtakos atskiriamų antrinių žaliavų kiekiui. Ieškovė prisiėmė visą riziką dėl pasekmių vykdant sutartinius įsipareigojimus, susijusius su MBA įrenginių eksploatavimu ir priežiūra. Įvertinęs nurodytas aplinkybes bei tai, kad Sutartis yra nutraukta, teismas sprendė, jog ieškovė dėl nustatytų Sutarties sąlygų nepatyrė jokių esminių Sutarties vykdymo suvaržymų, todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti ieškovės reikalavimus dėl Sutarties sąlygų pakeitimo.
28. Byloje nėra duomenų, kad Draudikas atliko išsamų įvykio tyrimą ir konstatavo (ne)draudžiamojo įvykio buvimo faktą. Byloje taip pat nenustatyta, kad reikalaudamas išmokėti draudimo išmoką MAATC būtų pateikęs neteisingus duomenis, bei nepaneigta, jog MAATC galimai patyrė nuostolių, todėl ieškovės reikalavimus pripažinti MAATC reikalavimus, išdėstytus 2017 m. birželio 26 d. rašte Nr. (1.13)SD-317, 2017 m. birželio 29 d. pretenzijoje Nr. (1.13)SD-319 bei 2017 m. rugsėjo 28 d. pretenzijoje Nr. (1.13)SD-490, nevykdytinais teismas pripažino nepagrįstais. Teismas pažymėjo, kad draudikas turi diskreciją spręsti, įvyko ar neįvyko draudžiamasis įvykis, mokėti ar nemokėti draudimo išmoką, todėl teismas negali draudikui uždrausti vykdyti draudimo sutartį, t. y. uždrausti mokėti draudimo išmoką, jeigu draudikas, atlikęs tyrimą, manys, kad draudžiamasis įvykis įvyko.
29. Ginčas dėl draudimo išmokos išmokėjimo tarp naudos gavėjo MAATC ir Draudiko nagrinėjamas Vilniaus apygardos teisme. Ieškovės reikalavimas neatitinka prevencinio ieškinio instituto, nes prevencinis ieškinys nėra skirtas įstatyme įtvirtintoms ar sutartinėms nuostatoms uždrausti, jis skirtas tam tikriems veiksmams, kurie sukelia realią žalos padarymo ateityje grėsmę, uždrausti, todėl teismas atitinkamų ieškovės reikalavimų netenkino.
30. Pagal Sutarties priedo 18.7 punktą, jei operatorius padaro Sutarties pažeidimą, jis įsipareigoja sumokėti užsakovui baudą, kuri lygi 10 procentų eksploatavimo paslaugų kainos už praėjusį ataskaitinį kalendorinį mėnesį (vadovaujantis operatoriaus pasirašytu paslaugų perdavimo priėmimo aktu ir atitinkama PVM sąskaita faktūra), bei atlyginti užsakovo patirtus nuostolius ar išlaidas, kurių nepadengia sumokėtoji bauda. Teismas nustatė, kad ieškovė neįvykdė įsipareigojimo atrinkti ne mažiau kaip 10 proc. antrinių žaliavų.
31. Pagal MAATC pažymą apie antrinių žaliavų atskyrimą iš MKA srauto MBA įrenginyje nuo eksploatacijos pradžios, ieškovė 2017 m. sausio mėnesį atrinko tik 2,02 proc. antrinių žaliavų, 2017 m. vasario mėnesį – 3,19 proc., 2017 m. kovo mėnesį – 1,94 proc., 2017 m. balandžio mėnesį – 2,15 proc., 2017 m. gegužės mėnesį – 2,28 proc., 2017 m. birželio mėnesį – 2,24 proc. Ieškovė per 2017 m. vasario–birželio mėn. suteikė atsakovei MAATC paslaugų už 416 925,22 Eur, todėl baudos dydis pagal Sutartyje nustatytas sąlygas yra 41 692,52 Eur. Kadangi baudos dydžio UAB „NEG Recycling“ neginčijo, be to, ilgą laiką nesistengė įvykdyti Sutarties reikalavimo atrinkti ne mažiau kaip 10 proc. antrinių žaliavų, atrinkdama tik lengvai realiai perdirbamas antrines žaliavas, teismas sprendė, kad nurodyto dydžio bauda priteistina iš ieškovės atsakovės MAATC naudai.
32. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2019 m. birželio 13 d. sprendimu nusprendė:
    • Kauno apygardos teismo 2018 m. birželio 27 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovės reikalavimas pripažinti vienašalį Sutarties nutraukimą neteisėtu, panaikinti ir priimti naują sprendimą – šį ieškovės ieškinio reikalavimą tenkinti;
    • Kauno apygardos teismo 2018 m. birželio 27 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinio reikalavimas pakeisti Sutarties sąlygas, pakeisti ir teismo sprendimo rezoliucinę dalį dėl šio reikalavimo išdėstyti taip: „Ieškovės ieškinį dėl reikalavimo pakeisti Sutarties sąlygas tenkinti iš dalies. Netenkinti reikalavimo pakeisti Sutarties sąlygas ir šią sutartį nutraukti teismo sprendimu, sutarties nutraukimo datą nustatant 2018 m. kovo 13 d. Klausimą dėl Sutarties nutraukimo sąlygų perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui“;
    • Kauno apygardos teismo 2018 m. birželio 27 d. sprendimo dalį, kuria atmesti ieškovės ieškinio reikalavimai atkurti Sutarties galiojimą, įpareigoti atsakovę ją vykdyti, pripažinti atsakovės reikalavimus išmokėti laidavimo draudimo išmokas nepagrįstais ir uždrausti „AAS BTA Baltic Insurance Company“, atstovaujamai filialo Lietuvoje, vykdyti reikalavimą išmokėti laidavimo draudimo išmoką, palikti nepakeistą;
    • Kauno apygardos teismo 2018 m. birželio 27 d. sprendimo dalį, kuria tenkintas atsakovės priešieškinis, panaikinti ir priimti naują sprendimą – atsakovės priešieškinį atmesti.
33. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymėjo, kad Sutartis buvo sudaryta viešojo pirkimo būdu – ieškovei laimėjus atsakovės vykdytą Konkursą. Dėl to ieškovei ir atsakovei keliant ginčą dėl Sutarties sąlygų aiškinimo, siekiant nustatyti tikruosius Sutarties šalių ketinimus, Sutarties turinys turi būti nustatomas ne tik taikant sutarčių aiškinimo taisykles, bet ir atsižvelgiant į viešojo pirkimo sutarties sudarymo teisinio reglamentavimo ypatumus.
34. Tiek Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.204, tiek 6.217 straipsnių pagrindu sutartis gali būti nutraukiama, esant tam tikroms nustatytoms sąlygoms. Tačiau esminis šių nuostatų taikymo skirtumas yra tas, kad, taikydamas CK 6.204 straipsnį ir nustatęs, jog nėra galimybių pakeisti sutarties nuostatų taip, kad būtų užtikrinta sutartinių prievolių vykdymo pusiausvyra, teismas turi diskreciją nuspręsti, kokiomis sąlygomis ir tvarka sutartis turi būti nutraukiama, t. y. teismas gali netaikyti šalių sudarytos sutarties nuostatų.
35. Kai yra pareikštas reikalavimas pakeisti sutarties sąlygas CK 6.204 straipsnio pagrindu, visų pirma turi būti sprendžiama, ar nėra jo taikymo sąlygų ir tik tada, kai nustatoma, kad šio straipsnio normos netaikytinos, sprendžiama dėl vienašališko sutarties nutraukimo pagal CK 6.217 straipsnio nuostatas, t. y. išsprendžiamas sutarties pakeitimo ir jos nutraukimo konkurencijos klausimas, o konstatavus, kad sutartis nutrauktina, nustatomas jos nutraukimo pagrindas: be šalies kaltės ar dėl šalies kaltės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2012).
36. Kolegija pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – VPĮ) Nr. I-1491 pakeitimo įstatymo 4 straipsnio 8 dalyje nustatyta, jog iki 2017 m. birželio 30 d. sudarytos pirkimo sutartys ir preliminariosios sutartys keičiamos vadovaujantis šio įstatymo 1 straipsnyje nurodyto VPĮ 89 straipsnio nuostatomis. Ieškovės pageidaujami Sutarties pakeitimai neatitinka šių nuostatų, įskaitant VPĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punktą, nes nėra pagrindo teigti, kad pakeitimo būtinybė atsirado dėl aplinkybių, kurių protinga ir apdairi perkančioji organizacija, t. y. atsakovė, negalėjo numatyti. Pati ieškovė teigia, kad MAATC galėjo numatyti MKA kiekio ir sudėties pasikeitimo riziką, nes žinojo apie planus plėtoti pirminio atliekų rūšiavimo sistemą. Pažymėtina, kad MKA sudėties pokyčių galimybė buvo aptarta ir 2013 m. liepos 30 d. MAATC rašte Nr. (3.24)SD-393 atsakyme į tiekėjų klausimą Nr. 3.
37. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės pageidaujami pakeitimai taip pat negali būti laikomi neesminiais. Ieškovė nori sumažinti Sutartyje nustatytus antrinių žaliavų atskyrimo ir kietojo atgautojo kuro (KAK) frakcijos atskyrimo efektyvumo rodiklius. Tokiais pakeitimais yra nustatoma nauja viešojo pirkimo esminės sąlygos apimtis, kurią nustačius Konkurse galimai būtų buvusios priimtos kitų kandidatų paraiškos, dalyvių pasiūlymai ar pirkimas būtų sudominęs daugiau tiekėjų (VPĮ 89 straipsnio 4 dalies 1 punktas), be to, dėl tokio pakeitimo ekonominė Sutarties pusiausvyra būtų pasikeitusi ieškovės naudai taip, kaip joje nebuvo nustatyta (VPĮ 89 straipsnio 4 dalies 2 punktas).
38. Pagal VPĮ 89 straipsnio 5 dalį, jeigu pirkimo sutarties ar preliminariosios sutarties pakeitimas atliekamas kitais negu apibrėžti šio straipsnio 1 ir 2 dalyse atvejais, tokiam pakeitimui atlikti turi būti atliekama nauja pirkimo procedūra pagal šio įstatymo reikalavimus. Tai reiškia, kad VPĮ yra įtvirtintas baigtinis viešojo pirkimo sutarčių keitimo pagrindų sąrašas ir subsidiarus CK nuostatų taikymas sutarties keitimui nėra galimas, todėl visais kitais VPĮ nenurodytais atvejais, į kuriuos patenka ir ieškovės nurodyta situacija, turi būti atliekamas naujas pirkimas, o ne taikoma sutarties keitimo procedūra.
39. Kolegija pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, jog ieškovė neatskyrė ne mažiau kaip 10 proc. antrinių žaliavų iš gauto MKA srauto, t. y. nesilaikė Sutarties pirkimo dokumentų III skyriaus 3 dalies 3.3.1 punkte nustatyto įpareigojimo (pirmasis atsakovės nurodytas ieškovės padarytas pažeidimas nutraukiant Sutartį). Ieškovė ir atsakovė skirtingai traktuoja, kas laikoma antrinėmis žaliavomis, atitinkamai skirtingai skaičiuoja ir antrinių žaliavų kiekį visame mišrių komunalinių atliekų sraute.
40. Pagal ATĮ 2 straipsnio 4 dalį antrinės žaliavos – tiesiogiai perdirbti tinkamos atliekos ir perdirbti tinkamos iš atliekų gautos medžiagos. Pagal ATĮ 2 straipsnio 6 dalį atliekos – tai medžiaga ar daiktas, kurių turėtojas atsikrato, ketina ar privalo atsikratyti. ATĮ 2 straipsnio 12 dalyje nustatyta, kad atliekų perdirbimas – tai atliekų naudojimo veikla, kai atliekas sudarančios medžiagos perdirbamos į tos pačios ar kitos paskirties produktus ar medžiagas. Ši veikla apima organinių medžiagų perdirbimą, tačiau neapima naudojimo energijai gauti ir perdirbimo į medžiagas, kurios turi būti naudojamos kaip kuras ar užpildas. Vadovaujantis ATĮ 3 straipsnio 1 dalies 3–5 punktais, kaip atliekų prevencijos ir tvarkymo prioritetai, be kita ko, įvardijamas perdirbimas prieš tai atskyrus atliekas, netinkamas perdirbti; kitoks naudojimas, pavyzdžiui, naudojimas energijai gauti prieš tai atskyrus atliekas, netinkamas perdirbti ar kitaip panaudoti; šalinimas prieš tai atskyrus perdirbti ar kitaip panaudoti tinkamas
41. Kolegija, atsižvelgdama į nurodytą ATĮ reglamentavimą, pritarė ieškovės pozicijai, kad antrinių žaliavų sąvoka sietina su tinkamumu perdirbti ir tik tos atliekos ir iš jų gautos medžiagos gali būti priskiriamos antrinėms žaliavoms, kurios yra tinkamos perdirbti. Taigi pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino antrinių žaliavų sąvoką, nurodydamas, kad į jas patenka tiek perdirbamos, tiek neperdirbamos atliekos.
42. Antrinių žaliavų kiekį atsakovė skaičiuoja pagal 2017 m. atliktus MKA sudėties morfologinius tyrimus, pagal kuriuos bendras savivaldybėse atskirtų atliekų, iš kurių gali būti atskiriamos antrinės žaliavos, vidurkis – 13,09 proc. Šiais skaičiavimais vadovavosi ir pirmosios instancijos teismas. Tokie skaičiavimai atlikti pagal 2017 m. gegužės 25 d. ir 2017 m. rugpjūčio 24 d. atliekų sudėties nustatymo ataskaitas. Ieškovė savo argumentams pagrįsti vadovaujasi 2017 m. rugpjūčio 24 d. patikslintomis ataskaitomis, kuriose popieriaus, kartono, įskaitant pakuotes, bei plastikų, įskaitant pakuotes, atliekų kiekis, nurodytas pirminėse 2017 m. rugpjūčio 24 d. ataskaitose, kurių duomenis pripažįsta ir MAATC, papildomai išskirtas į perdirbamą ir neperdirbamą.
43. Vadovaujantis patikslintomis 2017 m. rugpjūčio 24 d. ataskaitomis, perdirbamos atliekos (antrinės žaliavos) sudaro tik 4,7 proc. viso MKA kiekio. Kadangi atliekų priskyrimas antrinėms žaliavoms yra siejamas su tokių atliekų perdirbimo galimybe, ieškovės pateiktose patikslintose 2017 m. rugpjūčio 24 d. ataskaitose nurodyti duomenys, kolegijos vertinimu, yra tinkamesni ir tikslesni antrinių žaliavų kiekiui apskaičiuoti, todėl būtent šiomis ataskaitomis reikia vadovautis vertinant ieškovės galimybes tinkamai vykdyti Sutartimi prisiimtus įsipareigojimus (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 185 straipsnis).
44. Tiek perkančiosios organizacijos pripažįstamos ataskaitos, tiek operatorės pateikta patikslinta 2017 m. rugpjūčio 24 d. ataskaita paneigia atsakovės teiginius, kad pristatomų MKA sudėties ir kiekio neatitiktis Sutartyje nustatytiems parametrams yra nežymi. Be to, atsižvelgdama į antrinių žaliavų (perdirbamų atliekų) kiekį bendrame mišrių komunalinių atliekų sraute, t. y. 4,7 proc., kolegija padarė išvadą, kad ieškovė objektyviai negali pasiekti Sutartyje nustatyto antrinių žaliavų atskyrimo efektyvumo 10 proc. rodiklio.
45. Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovės pozicija dėl antrinių žaliavų atrinkimo efektyvumo rodiklių pasiekimo galimybių nėra nuosekli. Atsakovė Aplinkos projektų valdymo agentūrai adresuotame 2016 m. lapkričio 21 d. rašte Nr. (1.65)SD-452) (2 t., b. l. 156–158) pati buvo pripažinusi, jog 10 proc. atskyrimo efektyvumo reikalavimas buvo nustatytas prieš 3–4 metus, esant iš esmės kitokiai faktinei situacijai, ir dabar tokį rodiklį dėl iš esmės pasikeitusių aplinkybių yra nerealu pasiekti.
46. Sutarties pasirašymo metu jos sąlygos dėl antrinių žaliavų išrūšiavimo kiekio buvo aiškios, tačiau nebuvo atsižvelgta į galimus būsimus pokyčius atliekų rūšiavimo srityje (pirminio buitinių atliekų rūšiavimo sistemos plėtros, rūšiavimo konteinerių skaičiaus didėjimo, depozito sistemos įvedimo), apie kuriuos atsakovė turėjo numanyti, ir jų įtaką antrinių žaliavų kiekiui, patenkančiam į mišrias komunalines atliekas per visą Sutarties vykdymo laikotarpį. Kolegija nusprendė, kad atsakovei neįvertinus nurodytų aplinkybių ir situacijai pasikeitus taip, kaip nagrinėjamu atveju – antrinių žaliavų kiekiui sumažėjus tokia dalimi, kad Sutarties sąlygų tapo nebeįmanoma įvykdyti, ieškovė negali būti laikoma atsakinga už Sutarties pažeidimą.
47. Pagal universalų teisės principą teisė asmeniui negali nustatyti neįmanomų vykdyti pareigų (lot. impossibilium nulla obligatio est). Nors, vertinant formaliai, ieškovė pažeidė Sutarties reikalavimą atskirti ne mažiau kaip 10 proc. antrinių žaliavų, tačiau dėl pasikeitusios situacijos atliekų tvarkymo srityje – žymiai sumažėjus antrinių žaliavų kiekiui mišrių komunalinių atliekų sraute – Sutarties vykdymas pagal aptartas sąlygas tapo neįmanomas. Dėl to kolegija nusprendė, kad atsakovė neturėjo teisės nutraukti Sutarties dėl pirmojo pažeidimo, nes tai neatitiktų reikalavimo, jog sutarties sąlygos turi būti teisėtos ir sąžiningos.
48. Dėl antrojo pažeidimo, dėl kurio atsakovė priėmė sprendimą vienašališkai nutraukti Sutartį, – įsipareigojimo gaminti kietąjį atgautąjį kurą nesilaikymo teisėjų kolegija nurodė, kad pagal Atliekų atskyrimo metodikos 3.6 punktą kietasis atgautasis kuras – iš nepavojingųjų atliekų paruoštas didelės energinės vertės kietasis kuras, naudojamas energijai gauti atliekų deginimo arba bendrojo atliekų deginimo įmonėse. Reikiamai apdorotas, homogenizuotas ir kitaip pagerintas kietasis atgautasis kuras turi atitikti STN EN 15359 nustatytus klasifikavimo ir specifikacijų reikalavimus. Degiųjų atliekų sąvokos teisės aktai neįtvirtina, tačiau iš byloje esančių dokumentų kolegija sprendė, kad tai yra MBA įrenginiuose likusios netinkamos perdirbti, tačiau energetinę vertę turinčios atliekos.
49. Kolegija pažymėjo, kad nors pagal nurodytas apibrėžtis teisės aktuose kietasis atgautasis kuras ir degiosios atliekos (kaip žaliava kietajam atgautajam kurui gaminti) yra skirtingi objektai, tačiau iš Sutartį sudarančių dokumentų turinio matyti, kad juose sąvokos „kuras iš atliekų“, „kietasis atgautasis kuras (KAK)“, „KAK frakcija“, „lengva degi frakcija (KAK)“, „tarpinė degi medžiaga“, „degi frakcija“, „degios atliekos“, „kuras iš atliekų (KAK)“, „žaliava KAK gamybai“, „lengvos degios atliekos“ vartojamos kaip sinonimai. Kolegija sprendė, kad pagal Sutarties sąlygas kietasis atgautasis kuras ir degiosios atliekos yra ta pati medžiaga, kuri turi atitikti Konkurso dokumentų 3.3.2 punkte nustatytus reikalavimus.
50. Kaip ši medžiaga gaunama, Sutarties sąlygose įvardijama taip pat nevienareikšmiškai. Nors daugiausiai yra kalbama apie KAK atskyrimą ir prie pagrindinių apdorojimo MBA įrenginiuose etapų atskiras KAK gamybos procesas nenurodomas, MBA įrenginiai nėra pritaikyti gaminti KAK, atitinkančio STN EN 15359, tačiau Sutartyje kaip sinonimai yra vartojami tokie žodžių junginiai kaip „kuro iš atliekų gamyba“, „KAK išskyrimas“, „KAK atskyrimas“. Dėl to Sutarties sąlygų prasme degiųjų atliekų ar kietojo atgautojo kuro gamyba, atskyrimas ar išskyrimas, kolegijos vertinimu, yra tas pats procesas.
51. Neaiškių, netikslių ir dviprasmiškų pirkimo dokumentų nuostatų nulemtų negatyvių padarinių rizikos našta tenka perkančiajai organizacijai. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad ieškovė atskyrė degiąsias atliekas, o tai Sutarties sąlygų prasme prilyginama KAK gamybai, todėl ir antruoju pagrindu atsakovė neturėjo teisės nutraukti su ieškove sudarytos Sutarties. Taigi pirmosios instancijos teismas, nors ir kitais motyvais, tačiau, vertindamas Sutarties nutraukimą aptariamu pagrindu, padarė iš esmės teisingą galutinę išvadą, jog ieškovė šio Sutarties pažeidimo nepadarė.
52. Konkurso dokumentuose reikalavimas, kad KAK atitiktų standartą STN EN 15359, neįtvirtintas. Be to, Sutartis buvo nutraukta ne dėl degiojo kuro neatitikties Sutarties reikalavimams, bet atsakovei teigiant, kad toks kuras apskritai nėra gaminamas, todėl kolegija dėl ieškovės atskiriamo (gaminamo) KAK kokybės reikalavimų plačiau nepasisakė, nes tai nepatenka į nagrinėjamos bylos ribas.
53. Dėl trečiojo pažeidimo, dėl kurio atsakovė vienašališkai nutraukė su ieškove sudarytą Sutartį, – MBA įrenginių sustabdymo daugiau nei 10 darbo dienų kolegija pažymėjo, kad atsakovei teigiant, jog ji priešpriešinių prievolių nepažeidė, nes neturėjo pareigos išvežti ieškovės atskirtas degiąsias atliekas, svarbu nustatyti, kam nuosavybės teise priklauso degiosios atliekos pagal Sutarties sąlygas.
54. Pagal Sutarties priedo 4.2.12 punktą MBA įrenginių eksploatavimo metu gauta atliekų apdorojimo produkcija, tokia kaip perdirbimui paruoštos atliekos, žaliavos, įskaitant kietąjį atgautąjį kurą ir kt. (plastikas, metalas, popierius ir kt.), bei iš jų gaunamos pajamos priklauso išimtinai operatoriui ir operatorius turi teisę jas realizuoti savo nuožiūra.
55. Konkurso dokumentų III skyriaus „Techninės specifikacijos ir užsakovo reikalavimai“ 2 skirsnio „Užsakovo reikalavimai“ 2.5.5 punkte nurodyta, kad rūšiavimo metu atskirtos kitos lengvos degiosios atliekos perduodamos kurą iš atliekų (KAK) naudojančioms įmonėms už jų nustatytą (sutartą) kainą. KAK turi būti supresuotas ir supakuotas. Nors iš nurodytų Sutarties ir Konkurso dokumentų sąlygų matyti, kad KAK priklauso tiekėjui, tačiau šiuo atveju svarbu atsižvelgti ir į kitus Konkurso dokumentus, kurie laikytini sudėtine Sutarties dalimi.
56. MAATC 2013 m. liepos 23 d. rašte Nr. (3.24)SD-373, adresuotame visiems tiekėjams, perkančioji organizacija nurodė, kad patikslina Konkurso dokumentus, t. y.: 1) Sutarties priedo 1 punktas pakeistas taip, kad perdirbimui paruoštos atliekos, išskyrus kietąjį atgautą kurą, yra operatoriaus nuosavybė; 2) Sutarties priedo 4.2.12 punktas pakeistas taip, kad MBA įrenginių eksploatavimo metu gauta atliekų apdorojimo produkcija, tokia kaip perdirbimui paruoštos atliekos, žaliavos, išskyrus kietąjį atgautąjį kurą ir kt. (plastikas, metalas, popierius ir kt.), bei iš jų gaunamos pajamos priklauso išimtinai operatoriui ir operatorius turi teisę jas realizuoti savo nuožiūra; 3) Konkurso dokumentų III skyriaus „Techninės specifikacijos ir užsakovo reikalavimai“ 2 skirsnio „Užsakovo reikalavimai“ 2.5.5 punktas pakeistas taip, kad rūšiavimo metu atskirtos kitos lengvos degiosios atliekos perduodamos nebe kurą iš atliekų (KAK) naudojančioms įmonėms už jų nustatytą (sutartą) kainą, o užsakovui nemokamai. Be to, nurodytu raštu atsakovė patikslino ir 2013 m. birželio 26 d. raštą tiekėjams Nr. (3.24)SD-321, išbraukdama sakinį, pagal kurį tiekėjas, teikdamas pasiūlymą, į eksploatavimo paslaugų kainą turi įtraukti ir atliekų deginimo (jei toks numatytas pagal siūlomą technologiją) sąnaudas.
57. Kadangi pagal Sutarties pasirašymo metu galiojusio VPĮ 18 straipsnio 3 dalį, sudarant pirkimo sutartį, joje negali būti keičiamos pirkimo dokumentuose bei pasiūlyme nustatytos pirkimo sąlygos, o pirkimo dokumentus sudaro ir dokumentų paaiškinimai (patikslinimai) (VPĮ 2 straipsnio 21 dalis), kolegija sprendė, kad, aiškinant Sutarties sąlygas, nors į Sutarties tekstą ir nebuvo perkelti nurodyti pakeitimai, privaloma vadovautis Konkurso dokumentuose (jų patikslinimuose) nurodytomis sąlygomis, pagal kurias KAK (degiosios atliekos) yra MAATC nuosavybė.
58. Nors atsakovė neigia nurodytų Konkurso dokumentų pakeitimą, tačiau jos veiksmai po 2013 m. liepos 23 d. MAATC rašte Nr. (3.24)SD-373 išdėstytų Konkurso dokumentų patikslinimų įrodo, kad pati atsakovė vadovavosi nurodytais pakeitimais – tiek 2013 m. liepos 30 d. rašte tiekėjams Nr. (3.24)SD-393, tiek 2017 m. vasario 6 d. raštu Nr. (1.13)SD-70 bei 2017 m. gegužės 18 d. raštu Nr. (1.65)SD-246, atsakydama į ieškovės prašymus išvežti jos atskirtą KAK. Pastaruosiuose raštuose atsakovė nurodė, kad yra pasiruošusi vykdyti Sutartimi prisiimtus įsipareigojimus ir perimti rūšiavimo metu atskirtas kitas lengvas degiąsias atliekas, atitinkančias kokybinius reikalavimus, be to, planuoja skelbti KAK transportavimo ir utilizavimo (deginimo) paslaugų pirkimus.
59. Atsižvelgdama į tai, kad pagal VPĮ įtvirtintą imperatyvųjį reglamentavimą ir kasacinio teismo išaiškinimus sudarant viešojo pirkimo sutartis negali būti keičiamos pirkimo dokumentuose paskelbtos sąlygos, teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo sprendimą vadovautis Sutarties 2 punkte išdėstyta Sutartį sudarančių dokumentų svarbos tvarka, suteikiant Sutarties turiniui didesnę reikšmę nei kitiems Konkurso dokumentams, laikė nepagrįstu. Kolegija pažymėjo, kad Sutarties 2 punkto nuostata, pagal kurią privalo būti laikoma, jog toliau išvardyti dokumentai sudaro šią Sutartį ir yra suprantami ir aiškintini kaip jos sudedamosios dalys (nurodyta svarbos tvarka), nereiškia, jog šiuo Sutarties punktu yra nustatyta Sutartį sudarančių dokumentų hierarchija, kaip tai įvardijo pirmosios instancijos teismas.
60. Kolegija laikė nepagrįstais atsakovės teiginius, kad Konkurso dokumentų pakeitimai atlikti neteisėtai, netinkamo subjekto, todėl jais negalima vadovautis. Viešojo pirkimo komisija, atsižvelgiant į VPĮ 16 straipsnio (redakcija galiojusi iki 2017 m. birželio 30 d.) reglamentavimą, organizuoja ir atlieka pirkimą pagal perkančiosios organizacijos nustatytas užduotis. Komisija veikia perkančiosios organizacijos vardu, tačiau pirkimo sąlygas nustato ne komisija, o perkančioji organizacija. Komisija vykdo pirkimą pagal perkančiosios organizacijos nurodymus, įskaitant ir dėl pirkimo sąlygų pakeitimo, jei tokie yra atliekami.
61. Kolegija sprendė, kad nėra pagrindo sutikti su atsakovės pozicija, jog spręsti dėl Konkurso sąlygų pakeitimo galėjo tik viešojo pirkimo komisija. Šiuo atveju sprendimą pakeisti Konkurso sąlygas priėmė MAATC valdyba, toks valdybos sprendimas teisės aktų nustatyta tvarka nuginčytas nebuvo, teismas tokio sprendimo pripažinti negaliojančiu ex officio (pagal pareigas) pagrindo taip pat nenustatė, apie Konkurso dokumentų pakeitimus buvo informuoti visi tiekėjai, todėl nesivadovauti Konkurso sąlygų pakeitimais, nurodytais 2013 m. liepos 23 d. MAATC rašte Nr. (3.24)SD-373, nėra teisinio pagrindo.
62. Kolegija padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju egzistavo priešpriešinės prievolės – pagal Sutarties sąlygas ieškovė turėjo atskirti (gaminti) degiąsias atliekas (KAK), o atsakovė turėjo pareigą šias išsivežti. Atsakovei nevykdant pareigos išvežti ieškovės atskirtą KAK, MBA įrenginių teritorijoje šių degiųjų atliekų buvo prikaupta tiek, kad buvo viršytas didžiausias TIPK leidime vienu metu leidžiamas laikyti atliekų kiekis, be to, degiosios atliekos buvo laikomos ne tam skirtose vietose, o tai grėsė TIPK leidimo praradimu. MBA įrenginių eksploatacija neturint TIPK leidimo yra draudžiama. Ieškovė ne kartą kreipėsi į atsakovę su prašymais išvežti KAK, be kita ko, perspėdama apie galimą priešpriešinių prievolių vykdymo sustabdymą, ir nors atsakovė iš pradžių tokią savo pareigą pripažino, tačiau įsipareigojimo nevykdė.
63. Kolegijos vertinimu, TIPK leidimo praradimas reikštų, kad ieškovė apskritai negalėtų vykdyti Sutarties, todėl TIPK leidimo praradimo grėsmė pripažintina pagrįsta ir pakankama priežastimi ieškovei imtis savigynos bei stabdyti savo sutartinių įsipareigojimų vykdymą. Kolegija vertino pirmosios instancijos teismo išvadą, kad šiuo atveju buvo peržengtos savigynos ribos, nes ieškovė galėjo pati išvežti degiąsias atliekas ir dėl nuostolių atlyginimo iš atsakovės kreiptis į teismą. Kolegija sutiko su ieškovės argumentais, kad toks pirmosios instancijos teismo nurodytas ieškovės interesų gynimo būdas yra neproporcingas dėl didelių degiųjų atliekų išvežimo sąnaudų. Be to, būtent MAATC turi užtikrinti viešąjį interesą atliekų tvarkymo srityje, todėl, turėdama pareigą išvežti degiąsias atliekas iš ieškovės teritorijos ir būdama informuota apie galimą MBA įrenginių sustabdymą dėl savo pareigos nevykdymo, būtent atsakovė turėjo imtis atitinkamų priemonių, kad MBA įrenginių veikla nebūtų sustabdyta, net jei manė, kad pareigos išvežti degiąsias atliekas neturi.
64. Konstatavusi, kad nagrinėjamu atveju savigynos ribos peržengtos nebuvo, kolegija padarė išvadą, kad ieškovė teisėtai sustabdė paslaugų teikimą daugiau nei 10 darbo dienų, todėl vienašalis Sutarties nutraukimas dėl trečiojo pažeidimo taip pat laikytinas neteisėtu ir nepagrįstu.
65. Kadangi neegzistavo nė vienas iš atsakovės nurodytų pagrindų, suteikiančių jai teisę vienašališkai nutraukti Sutartį, kolegija sprendė, kad ieškovės ieškinio reikalavimas pripažinti atsakovės MAATC 2018 m. kovo 13 d. atliktą vienašalį Sutarties nutraukimą neteisėtu turėjo būti tenkintas.
66. Kolegija pažymėjo, kad ieškovės reikalavimo atkurti Sutarties galiojimą tokiomis sąlygomis, kokios buvo nustatytos jos pasirašymo metu, tenkinti nėra galimybės, nes, pasikeitus situacijai dėl į MBA įrenginį atvežamų atliekų sudėties, Sutarties vykdymas pagal joje nustatytas sąlygas tapo neįmanomas. Sutartis, vadovaujantis VPĮ, negali būti pakeista, o subsidiarus CK nuostatų taikymas Sutarties keitimui nėra galimas. Tačiau Sutarties nutraukimas, vadovaujantis VPĮ 90 straipsnio 3 dalimi, gali būti vykdomas ne tik pirkimo sutarties ar VPĮ, bet ir CK nustatytais atvejais ir tvarka. Dėl to, nesant galimybės atkurti Sutarties vykdymą ir pakeisti jos sąlygas, kolegija sprendė, kad yra pagrindas taikyti kitą CK 6.204 straipsnio 3 dalyje nurodytą alternatyvą, t. y. CK 6.204 straipsnio 3 dalies 1 punktą, ir Sutartį nutraukti teismo sprendimu be ieškovės kaltės.
67. Sutarties nutraukimo galimybė nurodytu pagrindu, atsižvelgiant į CK 6.204 straipsnyje įtvirtintą reglamentavimą, yra ieškovės reikalavimo pakeisti Sutarties sąlygas sudėtinė dalis, todėl ieškovės ieškinio reikalavimas dėl Sutarties sąlygų pakeitimo pirmosios instancijos teismo turėjo būti tenkintas iš dalies. Kolegija sprendė, kad, atsižvelgiant į faktinę situaciją, jog Sutartis yra nutraukta ir nebevykdoma nuo 2018 m. kovo 13 d., ši data laikytina CK 6.204 straipsnio 3 dalies 1 punkto pagrindu teismo nutraukiamos Sutarties nutraukimo data. Pagal CK 6.221 straipsnio 1 dalį, sutarties nutraukimas atleidžia abi šalis nuo sutarties vykdymo, todėl ieškovės reikalavimas įpareigoti atsakovę vykdyti Sutartį ir išvežti degiąsias atliekas pagrįstai nebuvo tenkintas.
68. Pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai konstatuodamas, kad vienašališkas Sutarties nutraukimas buvo teisėtas, savo sprendime restitucijos taikymui reikšmingų aplinkybių nesiaiškino ir nenustatė, restitucijos taikymo klausimų apskritai nesprendė, taigi bylos esmė šiuo klausimu liko neatskleista. Dėl nurodytos priežasties klausimas dėl Sutarties nutraukimo sąlygų perduotas iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
69. Sutarties nutraukimas CK 6.204 straipsnio pagrindu reiškia, kad sutartis nutraukiama ne dėl sutarties šalių padarytų sutarties pažeidimų ar kitokių jų neteisėtų veiksmų. Taigi nutraukus sutartį šiuo pagrindu neatsiranda sąlygos taikyti sutartinę atsakomybę, todėl kolegija padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagristai tenkino MAATC priešieškinį ir priteisė iš ieškovės 41 692,52 Eur baudą.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

 

70. Ieškovė kasaciniu skundu prašo: 1) panaikinti apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo dalį, kuria palikta nepakeista Kauno apygardos teismo 2018 m. birželio 27 d. sprendimo dalis atmesti ieškinio reikalavimą atkurti Sutarties galiojimą, ir priimti naują sprendimą – nurodytą ieškinio reikalavimą tenkinti; 2) panaikinti apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo dalį, kuria netenkintas ieškinio reikalavimas pakeisti Sutarties sąlygas ir ši Sutartis nutraukta teismo sprendimu ,bei priimti naują sprendimą – nurodytą ieškinio reikalavimą tenkinti ir pakeisti Sutartį; 3) panaikinti apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo dalį, kuria nuspręsta klausimą dėl Sutarties nutraukimo sąlygų perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui; 4) kitas apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo dalis palikti nepakeistas; 5) perskirstyti bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, atlyginimą. Ieškovės kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    • Ieškovė pasirinko teisinės gynybos būdus, iš kurių esminis – nutrauktos Sutarties galiojimo atkūrimas, o vienas iš papildomų reikalavimų – Sutarties atitinkamų sąlygų pakeitimas. Pastarojo reikalavimo tikslas – kad operatorei nebūtų taikoma sutartinė atsakomybė už sutartų rodiklių nepasiekimą dėl nuo operatorės nepriklausančių priežasčių ir būtų išvengta galimų ginčų ateityje. Apeliacinės instancijos teismas, paneigdamas ieškovės teisę suformuluoti ieškinio pagrindą ir dalyką bei pažeisdamas teisminės gynybos, rungimosi, dispozityvumo, šalių procesinio lygiateisiškumo ir teismo nešališkumo principus, ex officio nusprendė pritaikyti CK 6.204 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtintą alternatyvą ir nutraukti Sutartį teismo sprendimu, nors tokio reikalavimo nereiškė nė viena proceso šalis, t. y. tokia teisių gynimo alternatyva nesudarė ieškinio pagrindo ir dalyko, todėl su ja susijusios faktinės ir teisinės aplinkybės nebuvo tiriamos nei pirmosios nei apeliacinės instancijos teismuose.
    • Apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad nėra CPK 320 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto pagrindo peržengti apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį ribas, bylos nagrinėjimo ribas peržengė, apie ketinimą jas peržengti nepranešęs byloje dalyvaujantiems asmenims, nors CPK 320 straipsnio 2 dalyje to imperatyviai reikalaujama. Byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta rašytinio proceso tvarka, todėl byloje dalyvavę asmenys neturėjo galimybės pasinaudoti jiems garantuojamomis procesinėmis teisėmis teikti paaiškinimus, įrodymus, argumentus ir samprotavimus dėl aptariamo klausimo.
    • Ieškovė neturėjo pagrindo tikėtis, kad apeliacinės instancijos teismas nutrauks Sutartį savo sprendimu, todėl toks sprendimas yra siurprizinis. Draudžiama priimti siurprizinį sprendimą – tai susiję su šalies teise būti išklausytai (CPK 42 straipsnis), kuria, be kita ko, siekiama užkirsti kelią tam, kad teismo sprendimams įtaką potencialiai darytų šalių neapsvarstyti argumentai ir šalims būtų apribota galimybė gintis nuo joms pareikštų reikalavimų. Byloje buvo suvaržytos ieškovės teisės visa apimtimi pasinaudoti instancine teismų sistema. Taip pat spręstinas klausimas dėl būtinybės bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka visais atvejais, kai nustatomas pagrindas peržengti apeliacinės bylos nagrinėjimo ribas.
    • Apeliacinės instancijos teismas, pateikęs nuorodą į perkančiosios organizacijos 2013 m. liepos 30 d. rašte nurodytą MKA sudėties pokyčių galimybę, nepagrįstai sprendė, kad MAATC numatė (galėjo numatyti) atliekų morfologijos pokyčius, todėl nepagrįstai konstatavo, jog VPĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punktas netaikytinas. Nurodytoje normoje nustatyta, kad pirkimo sutartis ar preliminarioji sutartis jos galiojimo laikotarpiu gali būti keičiama neatliekant naujos pirkimo procedūros, kai pakeitimo poreikis atsirado dėl aplinkybių, kurių protinga ir apdairi perkančioji organizacija negalėjo numatyti. Objektyviai numatyti tokio masto MKA sudėties pokyčius, kurie įvyko tiek dėl organizacinių, tiek dėl teisės aktais centrinės valdžios nulemtų atliekų tvarkymo sistemos sprendimų, viešojo pirkimo metu nebuvo įmanoma. 2013 m. liepos 30 d. atsakymas, kad yra atlikti atliekų sudėties morfologiniai tyrimai ir Konkurso dalyviai turi jais vadovautis, rodo, kad MAATC neįvertino ir nenumatė jokio esminio atliekų sudėties pokyčio.
    • Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad neegzistavo ir VPĮ 89 straipsnio 1 dalies 5 punkto taikymo pagrindai, operatorės prašomus atlikti Sutarties pakeitimus įvertinęs kaip esminius. Pagal VPĮ 89 straipsnio 1 dalies 5 punktą negalimi tik tokie pakeitimai, kurie laikomi esminiais pagal VPĮ 89 straipsnio 4 dalį. Teismas nurodė, kad ieškovės siekiamais pakeitimais yra nustatoma nauja viešojo pirkimo esminės sąlygos apimtis, kurią nustačius pradiniame pirkime galimai būtų buvusios priimtos kitų kandidatų paraiškos, dalyvių pasiūlymai ar pirkimas būtų sudominęs daugiau tiekėjų (VPĮ 89 straipsnio 4 dalies 1 punktas), be to, dėl tokio pakeitimo ekonominė viešojo pirkimo sutarties pusiausvyra būtų pasikeitusi ieškovės, su kuria sudaryta Sutartis, naudai taip, kaip nebuvo aptarta šioje Sutartyje (VPĮ 89 straipsnio 4 dalies 2 punktas).
    • Teismas šių išvadų niekaip nepagrindė ir jas padarė neteisingai vertindamas ginčo Sutarties sąlygų esmę ir įtaką ūkio subjektų galimybėms dalyvauti viešajame pirkime dėl Sutarties sudarymo. Techninės specifikacijos 3.3.1–3.3.2 punktų keitimas, įvertinant, kad Konkurso procedūrų metu visi dalyviai vadovavosi tuo metu egzistavusiais atliekų morfologijos tyrimo duomenimis, o byloje nagrinėjamų pakeitimų pagrindą sudariusios prielaidos ir aplinkybės neegzistavo ir negalėjo būti numatytos pirkimo metu, nebūtų sukūręs prielaidų dalyvauti Konkurse kitiems dalyviams. Be to, operatorės siekiami Sutarties pakeitimai visiškai nekeičia Sutarties esmės, o tik eliminuoja operatoriaus atsakomybę dėl negalėjimo objektyviai pasiekti vieno iš rodiklių – atrenkamų (išrūšiuojamų) antrinių žaliavų kiekio.
    • CK 6.204 straipsnio 3 dalies 1 punkte reglamentuojamas sutarties nutraukimas teismo sprendimu gali būti taikomas tik esant pareikštam bent vienos sutarties šalies reikalavimui taikyti atitinkamą teisinės gynybos būdą. Kadangi Sutarties šalys tokio reikalavimo nereiškė, apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo ex officio nutraukti Sutartį, traktuodamas tai kaip ieškinio dėl Sutarties keitimo tenkinimą iš dalies.
    • Apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad Sutarties vykdymas tapo neįmanomas, todėl Sutartis yra nutrauktina, padarė loginę argumentacijos klaidą (lot. argumentum ad logicam). Dėl pasikeitusio faktinio MKA kiekio ir sudėties tapo neįmanoma vykdyti Sutartį in corpore (visos), tačiau tik vieną iš jos sąlygų – iš gauto MKA srauto atskirti ne mažiau kaip 10 proc. antrinių žaliavų. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pagal universalų teisės principą teisė asmeniui negali nustatyti neįmanomų vykdyti pareigų (lot. impossibilium nulla obligatio est). Pripažinus nurodytą Sutarties sąlygą negaliojančia (nevykdytina), teismui nebuvo jokių kliūčių atkurti Sutarties galiojimo. Galėjimas ar negalėjimas tokią Sutarties sąlygą pakeisti negalėjo turėti jokios įtakos Sutarties galiojimo atkūrimui, juolab kad, pagal CK 6.226 straipsnio 1 dalies nuostatas, vienos iš sutarties sąlygų negaliojimas (nevykdytinumas) nedaro negaliojančios visos sutarties.
71. Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo šį skundą atmesti ir priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsakovės atsiliepime nurodomi šie argumentai:
    • Teismai pagal pareikštus reikalavimus sprendė dėl dviejų skirtingų teisinės gynybos būdų taikymo – Sutarties sąlygų pakeitimo, pasikeitus sutartinių įsipareigojimų vykdymo aplinkybėms (CK 6.204 straipsnis), ir Sutarties nutraukimo (CK 6.217 straipsnis), o tai paneigia operatorės argumentus dėl apeliacinės bylos nagrinėjimo ribų peržengimo ir būtinybės pranešti byloje dalyvaujantiems asmenims apie ketinimą jas peržengti. Tik nesant ieškovės pareikšto reikalavimo pakeisti Sutartį ginčijant jos nutraukimo teisėtumą, apeliacinės instancijos teismas būtų negalėjęs ex officio spręsti dėl šių dviejų teisių gynimo būdų konkurencijos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-306/2012; 2015 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-596/313/2015, 2017 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-358-916/2017).
    • Operatorės argumentai, kad, nustačius pagrindą peržengti apeliacinės bylos nagrinėjimo ribas, visais atvejais organizuotinas bylos nagrinėjimas žodinio proceso tvarka, prieštarauja CPK 322 straipsnyje įtvirtintai apeliacinės instancijos teismo diskrecijai spręsti, kada žodinis nagrinėjimas būtinas.
    • Dėl Sutarties pakeitimo galimybės spręstina pagal VPĮ įtvirtintą reglamentavimą. Operatorės prašomi Sutarties pakeitimai neatitinka nė vieno VPĮ 89 straipsnio 1 dalyje nurodyto viešojo pirkimo sutarties keitimo atvejo. Ieškovės prašomi Sutarties pakeitimai negali būti laikomi neesminiais, nes jais nustatoma nauja viešojo pirkimo esminės sąlygos apimtis, kurią nustačius pradiniame pirkime galėjo būtų priimtos kitų kandidatų paraiškos, dalyvių pasiūlymai ar pirkimas būtų sudominęs daugiau tiekėjų. Be to, dėl pakeitimo ekonominė Sutarties pusiausvyra pasikeistų operatorės naudai taip, kaip nebuvo joje aptarta. VPĮ įtvirtintas baigtinis viešojo pirkimo sutarčių keitimo pagrindų sąrašas ir subsidiarus CK nuostatų taikymas sutarties keitimui nėra galimas, todėl VPĮ nenurodytais atvejais turi būti atliekamas naujas pirkimas, o ne taikoma sutarties keitimo procedūra.
72. Atsakovė kasaciniu skundu prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo dalis, kuriomis iš dalies pakeistas pirmosios instancijos teismo sprendimas, ir pastarąjį sprendimą palikti galioti, pakeičiant jo motyvuojamąją dalį, nustatant, kad UAB „NEG Recycling“ turėjo gaminti kietąjį atgautąjį kurą, atitinkantį standartų STN EN 15357 ir STN EN 15359 reikalavimus, bei padarė atsakovės 2017 m. spalio 11 d. pranešime nurodytą pažeidimą (antrasis pažeidimas). Atsakovės kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    • Ieškovė 2017 m. liepos 26 d. pareiškė ieškinį, kuriuo prašė įpareigoti MAATC vykdyti Sutartį ir atsiimti iš MBA įrenginių teritorijos atliekų rūšiavimo metu pagamintą KAK, o 2017 m. rugsėjo 27 d. be teisėtos ir pakankamos priežasties sustabdė paslaugų teikimą daugiau nei 10 darbo dienų, t. y. pasinaudojo savigynos būdu – savo prievolių vykdymo sustabdymu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-410-916/2015 ir 2018 m. vasario 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-71-916/2018 nurodyta, kad savigyna – tai išskirtinis civilinių teisių gynimo būdas, kai asmuo dėl tikrai ar tariamai pažeistų teisių gynimo nesikreipia į teismą, bet savo nuožiūra taiko teisių gynimo priemones. Taigi, atsižvelgiant į savigynos, kaip savarankiško teisių gynimo būdo, prigimtį, ieškovė negalėjo jos naudoti, nes ji dėl savo civilinių teisių gynimo jau buvo kreipusis į teismą, o apeliacinės instancijos teismas, padarydamas išvadą, kad ieškovė savigyną panaudojo teisėtai, pažeidė savigyną reglamentuojantį CK 1.139 straipsnį.
    • Savigynos prigimtis ir CK 1.139 straipsnyje įtvirtintos nuostatos neleidžia savo interesų iškelti aukščiau už viešąjį interesą, nes naudojant savigyną būtina gerbti žmogaus teises ir laisves bei laikytis įstatymų reikalavimų. Ieškovė, 2017 m. rugsėjo 27 d. sustabdžiusi atliekų priėmimą į MBA įrenginius, pažeidė Sutarties priedo 4.2.1 punkto reikalavimus priimti ir tvarkyti į MBA įrenginį tinkamai pristatytas atliekas, kartu pažeidė viešąjį interesą, nes nerūšiuotos mišrios atliekos buvo vežamos į Marijampolės nepavojingų atliekų sąvartyną, keliant pavojų žmonių sveikatai ir aplinkai. Lietuvos apeliacinis teismas, sprendime padarydamas išvadą dėl taikytos savigynos teisėtumo, neatsižvelgė, kad egzistavo dviejų interesų konkurencija – ieškovės ir viešojo, ir nesvarstė, kuris iš interesų yra svarbesnis, nors tai daryti privalėjo.
    • Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad, ieškovei įvykdžius prievolę pagal Sutartį atskirti (gaminti) degiąsias atliekas (KAK), atsakovė nevykdė priešpriešinės prievolės šias degiąsias atliekas išsivežti. Darydamas šią išvadą, teismas neįvertino aplinkybės, kad šalys MBA įrenginių sustabdymo dieną skirtingai aiškino, kam pagal Sutartį priklauso KAK ir ką gamina ar atrenka ieškovė, ir abu šie klausimai jau buvo nagrinėjami teisme. Tik 2018 m. kovo 13 d. ieškovė pakeitė ieškinio reikalavimus ir prašė teismo įpareigoti atsakovę atsiimti iš MBA įrenginių teritorijos atskirtas degiąsias atliekas. Ieškovei pripažinus, kad ji negamina KAK, o tik atrenka degiąsias atliekas, neliko ginčo dėl jų priklausomybės, nes visos atliekos yra operatoriaus nuosavybė (Sutarties priedo 1 punkte nurodyta perdirbimui paruoštų atliekų sąvoka ir 4.2.12 punktas).
    • Vienintelė priešpriešinė atsakovės prievolė ieškovei yra nustatyta Sutarties 9.2 punkte – mokėti operatorei Sutartyje nurodytą eksploatavimo paslaugų kainą už faktiškai į MBA įrenginius perduotą atliekų svorį. Atsakovė šią prievolę yra įvykdžiusi. Dėl šių aplinkybių, be to, atsakovei teisme ginčijant prievolę išvežti degiąsias atliekas, nebuvo pagrindo padaryti išvadą, kad egzistavo jos priešpriešinė prievolė MBA įrenginių sustabdymo metu. Darytina išvada, kad asmuo pasinaudoti savigynos būdu – priešpriešinės prievolės vykdymo sustabdymu – gali tik tuo atveju, jeigu priešpriešinės prievolės buvimas nėra ginčijamas teisme.
    • Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė reikalavimą prievolės vykdymo sustabdymą kaip savigynos formą naudoti protingai ir sąžiningai bei neperžengti jos ribų. Prievolės vykdymo sustabdymo panaudojimas turi būti proporcingas tam šalies interesui, kurį ji siekia apginti. Jeigu ieškovė manė, jog pareigą išsivežti degiąsias atliekas turi atsakovė, tai privalėjo vadovautis Sutarties priedo 14.2 punkto nuostatomis ir pati išsivežti sukauptas degiąsias atliekas, o po to reikalauti iš MAATC atlyginti patirtas išlaidas. Šio Sutarties priedo punkto buvimas eliminuoja prievolės vykdymo sustabdymo kaip savigynos būdo taikymą.
    • Esant draudimui sukaupti daugiau kaip 7300 t degiųjų atliekų, ieškovė jų buvo sukaupusi 7500 t, todėl turėjo būti išvežta tik daugiau kaip 200 t degiųjų atliekų. Tai ieškovei būtų kainavę iš viso 13 600 Eur. Dėl to, kad buvo nutrauktas komunalinių atliekų priėmimas MBA įrenginiuose, atsakovei gali būti taikoma 6 496 626,50 Eur sankcija (finansinė korekcija), be to, buvo sukelta grėsmė visuomenės sveikatai ir aplinkai. Darytina išvada, kad prievolės vykdymo sustabdymas kaip savigynos forma buvo panaudotas neprotingai ir peržengiant jos ribas.
    • Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nesutiko su atsakovės teiginiais, kad Konkurso dokumentų pakeitimai atlikti neteisėtai, netinkamo subjekto, todėl jais negalima vadovautis. Konkurso dokumentai negali būti aiškinami ar tikslinami taip, kad keistųsi pagrindinių jo sąlygų esmė (VPĮ 27 straipsnio 4 dalis). Ieškovės nuomone, Konkurso dokumentų II skyriaus „Sutarties sąlygos“ 4 skirsnio „Sutarties priedas“ 1 punkte „Sąvokos“ nurodyta perdirbimui paruoštų atliekų apibrėžtis bei 4.2.12 punkte nustatytos sąlygos priskirtinos prie esminių Konkurso sąlygų, kurios negalėjo būti keičiamos dokumentų patikslinimu. Perkančioji organizacija 2013 m. liepos 23 d. raštu ne patikslino ar paaiškino Konkurso dokumentus, bet pakeitė jo sąlygas – pavyzdžiui, 4.2.12 punkte vietoje žodžio „įskaitant“ įrašė žodį „išskyrus“, t. y. suteikė priešingą prasmę ir pakeitė atliekų apdorojimo produkcijos nuosavybę.
    • Be to, liudytojas A. Mieliauskas teigė, kad tokius Konkurso dokumentų patikslinimus nusprendė padaryti MAATC valdyba 2013 m. liepos 3 d. posėdyje, tačiau pagal MAATC viešojo pirkimo komisijos darbo reglamentą valdyba neturėjo teisės keisti pirkimo dokumentų ir teikti tiekėjams paaiškinimų. Šio reglamento 4, 7.8 punktuose nustatyta, kad nurodyta komisija veikia perkančiosios organizacijos vardu, atlieka kitus veiksmus, nustatytus VPĮ, reikalingus pirkimams organizuoti ir vykdyti. Atsakovės nuomone, padarius esminį VPĮ 27 straipsnio 4 dalies pažeidimą, jos 2013 m. liepos 23 d. raštas kaip neteisėtas ir sudarytas netinkamo subjekto pripažintinas niekiniu ex officio.
    • Apeliacinės instancijos teismas nesilaikė sutarties aiškinimo taisyklės, nustatančios, kad kai šalys skirtingai aiškina savo pareigas pagal sutartį ir kai neįmanoma jų nustatyti taikant subjektyvų (šalių tikrųjų ketinimų) sutarties aiškinimo būdą, prioritetas teiktinas pažodiniam sutarties teksto aiškinimui, kai sutartyje vartojamos sąvokos atitinka teisės aktuose nurodytas sąvokas. Be to, pirkimo sąlygų interpretavimas bet kokiu atveju negali lemti visiškai priešingos išvados, palyginus su lingvistine jų išraiška.
    • Pažodinis šalių sudarytos Sutarties tekstas yra aiškus – Sutarties priedo 4.2.12 punkte aiškiai nurodyta, kad atliekos, žaliavos, įskaitant kietąjį atgautąjį kurą ir kt. (plastikas, metalas, popierius ir kt.), bei iš jų gaunamos pajamos priklauso išimtinai operatoriui. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad pagal Sutarties sąlygas KAK ir degiosios atliekos yra ta pati medžiaga, nors tai prieštarauja teisės aktuose nurodytai KAK ir degiųjų medžiagų apibrėžčiai. Sutartyje vartojamos sąvokos atitinka teisės aktuose nurodytas sąvokas.
    • Sutarties vykdymo metu ieškovė vadovavosi Sutarties priedo 4.2.12 punkto sąlygomis, o ne MAATC 2013 m. liepos 23 d. raštu Nr. (3.24) SD-373 „Dėl pirkimo dokumentų patikslinimo“. Aplinkos projektų valdymo agentūra 2017 m. birželio 7 d. rašte Nr. 29-2-3) APVA-1239 nurodė, kad, sprendžiant viena kitai prieštaraujančių nuostatų koliziją, yra reikšminga Sutarties 2 punkte nurodyta Sutartį sudarančių dokumentų svarbos tvarka. Darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog KAK (degiosios atliekos) yra MAATC nuosavybė.
    • Ieškovė, labai susiaurindama antrinių žaliavų, kurias privalo atrinkti pagal Sutartį, sąvoką ir apimtį, ir atrinkdama tik lengvai realiai galimas perdirbti antrines žaliavas, nevykdė sutartinių įsipareigojimų, kuriuos prisiėmė, teikdama pasiūlymą ir pasirašydama sutartį, ir padarė sutarties pažeidimą. Apeliacinės instancijos teismas padarė klaidingą išvadą, kad antrinės žaliavos yra tik tos atliekos, kurios yra tinkamos perdirbti ir skirstomos į perdirbamas ir neperdirbamas antrines žaliavas.
73. Ieškovė atsiliepimu į atsakovės kasacinį skundą prašo jį atmesti ir priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ieškovės atsiliepime nurodomi šie argumentai:
    • Atsakovės teiginiai, kad jos pačios padaryti Konkurso dokumentų pakeitimai yra neteisėti, – ne šios bylos objektas. Be to, perkelti atsakovės rengtų Konkurso dokumentų pakeitimų neteisėtumo pasekmes ieškovei, kuri nedalyvavo nei juos rengiant, nei keičiant, būtų nesąžininga ir nepagrįsta.
    • Apeliacinės instancijos teismas, aiškindamas Sutartį, siekė atskleisti tikrąją šalių valią. Atsakovė pirmenybę teikia pažodiniam iš konteksto ištrauktų pavienių Sutarties nuostatų teksto taikymui, nors pažodinis sutarties nuostatų aiškinimas yra taikomas tik tada, kai sutarties neįmanoma aiškinti pagal tikrąją šalių valią ir ketinimus.
    • Perkančioji organizacija teigia, kad apeliacinės instancijos teismas padarė klaidingą išvadą skirstydamas antrines žaliavas į tinkamas ir netinkamas perdirbti. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pateikė priešingą argumentaciją – sistemiškai aiškinant ATĮ nuostatas akivaizdu, kad antrinėms žaliavoms priskiriamos ne bet kokios, o tik perdirbimui tinkamos atliekos. Ataskaitos forma, patvirtinta Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2011 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. D1-661, yra skirta atliekų, o ne antrinių žaliavų kiekiams nustatyti. Kadangi ne visos atliekos yra laikomos antrinėmis žaliavomis, todėl nurodyta ataskaitos forma buvo taikoma tik pradiniam etapui įgyvendinti – tam tikrų rūšių atliekų kiekiams nustatyti.
    • Ieškovė sutinka su apeliacinės instancijos teismo argumentais dėl KAK ir degiųjų atliekų sąvokos aiškinimo. Reikalavimai KAK gamybai yra nustatyti standarte STN EN 15359, tačiau, kaip teisingai pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, Sutartyje šis standartas nenustatytas, todėl ieškovė neturėjo pareigos gaminti KAK. Kilus klausimui dėl degiųjų atliekų priklausymo šalims, atsakovės raštai, kuriais rėmėsi apeliacinės instancijos teismas, patvirtino, kad KAK (degiosios atliekos) nepriklauso operatoriui.
    • Atsakovei neišvežant degiųjų atliekų, MBA teritorijoje prisikaupęs jų kiekis viršijo TIPK leidime nurodytą kiekį, o tai grėsė tuo, kad ieškovė būtų praradusi TIPK leidimą ir nebebūtų turėjusi teisinės galimybės toliau eksploatuoti MBA įrenginių. Taigi ieškovė savigyną panaudojo neperžengdama savigynos ribų ir elgėsi sąžiningai.
    • Ieškovė kilus šalių ginčui dėl pareigos išvežti degiąsias atliekas, gindama savo teises, kreipėsi į teismą, tačiau toks gynimas neužtikrino greito rezultato, kuris šiuo atveju buvo būtinas. Dėl to šiuo atveju ieškovei gali būti taikoma CK 6.253 straipsnio 8 dalyje nustatyta išimtis – galimybė naudotis savigyna, kai neįmanoma laiku gauti kompetentingų valstybės institucijų pagalbos.
    • Nepagrįsti atsakovės argumentai, kad ieškovė turėjo ne stabdyti savo prievolių vykdymą, o už 13 600 Eur kainą išvežti daugiau kaip 200 t degiųjų atliekų. Nurodytas būtinų išvežti degiųjų atliekų kiekis nebuvo pakankamas, nes per vieną mėnesį MBA įrenginiuose yra sukaupiamas apie 500–1500 t degiųjų atliekų kiekis. Be to, iš MBA įrenginių teritorijos turėjo būti pašalintas ir ten jau sukauptas 7300 t degiųjų atliekų kiekis, nes per ilgai saugomos atliekų pakuotės prarado savo savybes ir pradėjo irti. Tai reiškia, kad, atsakovei nesutinkant dengti degiųjų atliekų išgabenimo ir realizavimo sąnaudų, ieškovė būtų veikusi nuostolingai, todėl atsakovės pirmiau nurodytas veikimo būdas ieškovei nebuvo priimtinas.
    • Ne MBA įrenginių sustabdymas, o būtent nesustabdymas galėjo lemti pavojų žmonių sveikatai ir gyvybei. TIPK leidime nustatytas maksimalus leistinas saugoti degiųjų atliekų kiekis (7300 t) buvo nustatytas, nes toks kiekis MBA įrenginių teritorijoje nedarė žalos aplinkiniams. Viršijus šį kiekį, atsirado rizika, kad nukentės ieškovės darbuotojai.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

1. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

74. Nagrinėjamoje byloje sprendžiama dėl keliolikos operatorės (ieškovės) ir perkančiosios organizacijos (atsakovės) procesiniuose dokumentuose pateiktų tarpusavyje susijusių reikalavimų, susijusių su ginčo šalių sudarytos Sutarties vykdymu. Ieškovė kreipėsi į teismą dėl, pirma, vienašalio Sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu; antra, atsakovės įpareigojimo vykdyti Sutartį ir iš mechaninio biologinio apdorojimo MBA įrenginių teritorijos išvežti degiąsias atliekas; trečia, tam tikrų Sutarties nuostatų pakeitimo; ketvirta, draudiko įsipareigojimų atsakovei pagal laidavimo draudimo sutartį. Atsakovė reikalavo priteisti baudą iš ieškovės dėl Sutarties nevykdymo.
75. Pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinius atmetė, o atsakovės priešieškinį tenkino; konstatavo, kad atsakovė teisėtai vienašališkai nutraukė Sutartį, nes ieškovė, pirma, pažeidė Sutarties nuostatą dėl reikalavimo iš MKA srauto atskirti ne mažiau kaip 10 proc. antrinių žaliavų, antra, netinkamai aiškindama ir taikydama Sutarties nuostatą dėl KAK realizavimo (priklausomybės) ir neteisėtai sustabdydama MBA įrenginių veiklą, ėmėsi neproporcingų, neprotingų ir nesąžiningų savigynos priemonių; vertino, kad nėra pagrindo keisti Sutarties, inter alia (be kita ko), atsižvelgiant į tai, jog ji nutraukta; nurodė, kad ieškovei dėl Sutarties pažeidimo skirtina atsakovės reikalauta bauda; konstatavo, kad reikalavimas uždrausti draudikui mokėti draudimo išmoką neatitinka prevencinio ieškinio taikymo tikslų.
76. Apeliacinės instancijos teismas, nesutikdamas su didesniąja dalimi pirmosios instancijos teismo argumentų (išskyrus dėl ieškovės pareigos turinio gaminti KAK, negalimumo keisti Sutarties ir dėl draudiko įpareigojimo nevykdyti savo prievolių), atmetė atsakovės priešieškinį, tenkino ieškovės ieškinį dėl vienašalio Sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, ieškovės ieškinį dėl Sutarties pakeitimo tenkino iš dalies – nutraukė Sutartį teismo sprendimu, todėl netenkino kitų ieškovės ieškinių dėl Sutarties vykdymo. Teismas konstatavo, kad Sutarties pakeitimas reikštų esminį pakeitimą, todėl būtų pažeisti viešųjų pirkimų principai.
77. Dėl šalių ginčo, nagrinėtino kasaciniame teisme, ribų atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovė (atsakovė taip pat neturėdama tam poreikio) kasaciniame skunde neskundžia apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo dalies dėl reikalavimo, susijusio su draudimo išmokos mokėjimu. Iš nuosekliai suformuotos kasacinio teismo praktikos matyti, kad, pagal bendrą taisyklę, tais atvejais, kai kasaciniu skundu ginčijama tik tam tikra dalis apeliacinės instancijos teismo argumentų, neginčijama procesinio sprendimo dalis nesudaro kasacinio nagrinėjimo dalyko, atitinkami jos argumentai paliekami galioti dėl jų atskirai nepasisakant (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-300-469/2017 22 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
78. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šalių pateiktus kasacinius skundus, teisės aiškinimo ir taikymo aspektais pasisakys dėl: a) viešojo pirkimo sutarčių keitimui taikytinų teisės normų; b) kai kurių CK 6.204 straipsnio nuostatų materialiųjų ir proceso aspektų taikymo; c) Sutarties keitimui taikytinų VPĮ nuostatų; d) galimybės teisėtai pakeisti Sutartį; e) galimų Sutarties pažeidimų.

 

Dėl viešojo pirkimo sutarčių keitimui taikytinų teisės normų (VPĮ 17, 89 straipsniai, CK nuostatos)

 

79. Kasacinio teismo suformuota nuosekli praktika, pagal kurią Lietuvoje tiekėjų parinkimas ir perkančiųjų organizacijų su jais sutarčių sudarymas reguliuojamas VPĮ, į kurį taip pat įtrauktas Europos Sąjungos viešųjų pirkimų teisinis reguliavimas (direktyvos); VPĮ – lex specialis (specialusis įstatymas) tiek CK, tiek kitų teisės aktų atžvilgiu; VPĮ, kaip specialiojo įstatymo, aiškinimą ir taikymą lemia šio įstatymo tikslai ir juo reguliuojamų santykių pobūdis, o teismai, nagrinėdami tiekėjų ir perkančiųjų organizacijų ginčus, ex officio (pagal pareigas) sprendžia dėl VPĮ taikymo; viešųjų pirkimų teisinis reglamentavimas susijęs su viešojo intereso apsauga, todėl VPĮ viešiesiems pirkimams nustatyti specialūs reikalavimai, o šio įstatymo nuostatos aiškintinos ir taikytinos taip, kad būtų apgintas viešasis interesas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-374-248/2018 41 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
80. Šiame kontekste kasacinio teismo taip pat nuolatos pažymima, kad kitų teisės aktų nuostatos turi būti taikomos subsidiariai VPĮ atžvilgiu, t. y. pirmiausia reikia taikyti galiojančias VPĮ nuostatas, o visos kitos teisės normos taikytinos tais atvejais, kai VPĮ nereguliuoja tam tikro klausimo arba VPĮ normose įtvirtintos į kitus teisės aktus nukreipiančios nuostatos; aptartas specialiojo įstatymo ir kitų teisės aktų nuostatų subsidiaraus taikymo pobūdis neeliminuoja imperatyviųjų reikalavimų, įtvirtintų ne VPĮ, taikymo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 30 d. nutartį civilinėje byloje 3K-3-564-469/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
81. Atsižvelgiant į tai, perkančiųjų organizacijų ir tiekėjų teisiniai santykiai, a fortiori (ypač), laimėtojo išrinkimo ir sutarties sudarymo tvarka, visose ūkio srityse reguliuojami šio specialaus įstatymo, išskyrus jame aiškiai nustatytas išimtis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-534/2014). Kita vertus, VPĮ taikymas neapribotas tik viešųjų pirkimų procedūromis, o yra aktualus ir viešojo pirkimo sutartiniams santykiams, inter alia, viešojo pirkimo sutarties vykdymui. Šį aiškinimą pagrindžia kasacinio teismo praktika dėl viešųjų pirkimų principų (VPĮ 17 straipsnis) turinio ir reikšmės bei VPĮ įtvirtintas viešojo pirkimo sutarčių keitimo reguliavimas, į kurio 89 straipsnį nuo 2017 m. liepos 1 d. perkeltos detalios šios srities Europos Sąjungos viešųjų pirkimų materialiosios teisės normos.
82. VPĮ imperatyviosios normos tiekėją ir perkančiąją organizaciją saisto ir po sutarties sudarymo; vien viešojo pirkimo sutarties sudarymas nereiškia, kad sutarties šalių nesaisto imperatyviosios VPĮ normos; tokia išvada darytina atsižvelgiant į tai, kad VPĮ reguliuoja tam tikrus sutarties šalių teisinių santykių aspektus, kurie išeina už viešojo pirkimo procedūrų; nors, pagal VPĮ, sudarius viešojo pirkimo sutartį, pirkimas pasibaigia, tačiau perkančiosios organizacijos ir tiekėjo viešojo pirkimo teisiniai santykiai nesibaigia; taigi tokiems [viešojo pirkimo sutarties vykdymo] santykiams taikytinas VPĮ, kiek jis juos reguliuoja: pavyzdžiui, viešojo pirkimo sutarties keitimas, papildomų darbų pirkimas; viešojo pirkimo sutarties sąlygų keitimas – VPĮ reguliuojama sritis, kuriai nustatytos imperatyviosios teisės normos ir apribojimai, susiję su viešojo pirkimo procedūrų vykdymu bei išplaukiantys iš viešųjų pirkimų principų turinio (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-304/2011 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
83. Viešojo pirkimo sutarties sąlygų keitimas tiesiogiai susijęs su viešojo pirkimo procedūromis, todėl patenka į specialiąją viešųjų pirkimų teisinio reguliavimo sritį, t. y. VPĮ; jei būtų priešingai ir VPĮ 86 straipsnio 3 dalies nuostata – sudarant pirkimo sutartį joje negali būti keičiama laimėjusio tiekėjo pasiūlymo kaina, sąnaudos ar kitos sąlygos ir pirkimo dokumentuose bei pasiūlyme nustatytos pirkimo sąlygos ir pirkimo dokumentuose nustatytos pirkimo sąlygos – būtų aiškintina tik kaip reiškianti perkančiosios organizacijos ir pirkimą laimėjusio tiekėjo veiksmų ribojimą tik viešojo pirkimo sutarties sudarymo metu, tokia praktika sutarties šalims leistų piktnaudžiauti keičiant viešojo pirkimo sutarties nuostatas po jos sudarymo, taip būtų pažeisti kitų konkurso dalyvių interesai ir viešųjų pirkimų tiekėjų lygiateisiškumo ir skaidrumo principai; dėl šių priežasčių VPĮ įtvirtinta sutarties laisvės principo išimtis (žr. pirmiau nurodytą kasacinio teismo nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-7-304/2011).
84. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – Teisingumo Teismas) praktikoje nuosekliai pažymima, kad jei perkančiosioms organizacijoms, nesant išankstinio paskelbimo apie viešojo pirkimo sutarties pakeitimo galimybę, viešojo pirkimo sutarties vykdymo metu būtų leista pakeisti pirkimo sąlygas, pastarųjų, tokių, kokios buvo paskelbtos iš pradžių, turinys būtų iškreiptas ir neišvengiamai taip būtų pažeisti lygiateisiškumo ir skaidrumo principai, nes nebūtų užtikrintas viešojo pirkimo sąlygų vienodumas ir procedūrų objektyvumas (Teisingumo Teismo 2004 m. balandžio 9 d. sprendimas byloje Komisija prieš CAS Succhi di Frutta, C-496/99 P).
85. Teisingumo Teismas savo jurisprudencijoje šiuo klausimu taip pat laikosi pozicijos, kad, siekiant užtikrinti procedūrų skaidrumą ir vienodą požiūrį į konkurso dalyvius (lygiateisiškumą), sutarties nuostatų pakeitimai yra naujos sutarties sudarymas Europos Sąjungos viešųjų pirkimų nuostatų prasme, jei nustatomos iš esmės skirtingos sąlygos nei pradinėje sutartyje ir taip parodoma šalių valia sudaryti naują susitarimą dėl esminių tokios sutarties sąlygų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-132/2014 ir joje nurodytą Teisingumo Teismo ir kasacinio teismo praktiką).
86. Pirmiau nurodyti teisės aiškinimai suponuoja išvadą, kad viešojo pirkimo sutarties nuostatų keitimas dėl viešųjų pirkimų teisinių santykių pobūdžio saisto ne tik šios sutarties kontrahentus (atitinkamą perkančiąją organizaciją ir ūkio subjektą ar jų grupę), nes tokių sutarčių pakeitimo teisėtumas, inter alia, vertinamas retrospektyviai, atsižvelgiant į viešųjų pirkimų procedūras ir trečiųjų asmenų ne sutarties šalių interesų užtikrinimo atžvilgiu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-220-969/2020 45 punktą).
87. Kasacinio teismo ne kartą konstatuota, kad viešųjų pirkimų principais privalu vadovautis taikant ir aiškinant visų VPĮ nuostatų turinį (ratione materia (materialusis) kriterijus), inter alia, tiek dėl tarptautinių ir supaprastintų, tiek dėl klasikinio ir komunalinio sektorių viešųjų pirkimų visų procedūrų nuostatų, taip pat ne tik pirkimo metu, bet ir sudarius bei vykdant viešojo pirkimo sutartį (ratione temporis (atsižvelgiant į laiką) kriterijus) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-217-690/2017 51 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
88. Viešųjų pirkimų principų pažeidimas yra prilyginamas imperatyviųjų nuostatų pažeidimui būtent dėl to, kad šie, kaip ir kitos VPĮ imperatyviosios nuostatos, susiję su viešojo intereso apsauga; viešųjų pirkimų principų pažeidimai yra objektyvaus ir absoliutaus pobūdžio; viešųjų pirkimų principų pažeidimo objektyvumas reiškiasi tuo, kad jo pripažinimui konstatuoti nesvarbios jokios kitos šalutinės aplinkybės, tokios kaip perkančiosios organizacijos atstovų nepatyrimas, jų kaltės laipsnis, žalos dydis ir pan.; viešųjų pirkimų principų pažeidimų absoliutumas reiškia, kad kiekvienas viešųjų pirkimų principų pažeidimas lemia perkančiosios organizacijos veiksmų neteisėtumą, t. y. kiekvienas viešųjų pirkimų principų pažeidimas laikytinas esminiu pažeidimu, ir toks pažeidimo nustatymas suponuoja teismų pareigą pripažinti tokius perkančiosios organizacijos veiksmus neteisėtais ir spręsti dėl padarinių (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-23-248/2017 85 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
89. Vis dėlto atkreiptinas dėmesys į tai, kad atitinkamos VPĮ normos – konkreti viešųjų pirkimų principų išraiška, todėl būtent jos pirmiausia turėtų būti taikomos sprendžiant tiekėjų ir perkančiųjų organizacijų ginčą; tinkamas konkrečių VPĮ nuostatų taikymas kartu reiškia ir tinkamą viešųjų pirkimų principų laikymąsi; kai kurios VPĮ normos aiškios, tikslios, iš esmės nepaliekančios taikymo laisvės, t. y. išimties; bendrųjų įstatymo normų – viešųjų pirkimų principų (ar bendrųjų teisės principų) – taikymas, taip pat siekis užtikrinti viešąjį interesą nepateisina praktikos, kuria būtų akivaizdžiai nukrypta nuo teisinio reguliavimo, iškreipta įstatymo leidėjo valia sureguliuoti atitinkamus teisinius santykius (žr. pirmiau nurodytos kasacinio teismo nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-217-690/2017 51 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
90. Šiuo aspektu pažymėtina, kad VPĮ 89 straipsnyje įtvirtintos išsamios viešojo pirkimo sutarčių keitimo materialiosios taisyklės, kurių pagrindu šalys gali pakeisti tarpusavio sutartinius santykius ir pagal kurias vertinamas tokių veiksmų atlikimo teisėtumas. Be iš jurisprudencijos išplaukusios esminio sutarties pakeitimo koncepcijos, įtvirtintos VPĮ 89 straipsnio 4 dalyje, kurioje detalizuojami kaip esminiai ir draudžiami sutarčių pakeitimo atvejai (pakeičiamas viešojo pirkimo sutarties bendrasis pobūdis; pakeitimu nustatoma nauja sąlyga, kurią įtraukus į pradinį pirkimą būtų galima priimti kitų kandidatų paraiškų, dalyvių pasiūlymų ar pirkimas sudomintų daugiau tiekėjų; dėl pakeitimo ekonominė pirkimo sutarties ar preliminariosios sutarties pusiausvyra pasikeičia tiekėjo, su kuriuo sudaryta ši sutartis, naudai taip, kaip nebuvo aptarta pradinėje sutartyje; dėl pakeitimo labai padidėja pirkimo sutarties ar preliminariosios sutarties apimtis; kai tiekėją, su kuriuo sudaryta pirkimo sutartis ar preliminarioji sutartis, pakeičia naujas tiekėjas dėl kitų priežasčių, negu šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytos priežastys), šiame straipsnyje, be kita ko, atskirai apibrėžiamos konkrečios viešojo pirkimo sutarčių keitimo leistinos situacijos, kurios kvalifikuotinos (preziumuojamos) kaip teisėtos, jei laikomasi VPĮ 89 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų sąlygų.
91. Atsižvelgiant į VPĮ ir kitų teisės aktų santykį bei VPĮ normose įtvirtintų materialiųjų nuostatų detalumą, darytina išvada, kad viešojo pirkimo sutarčių keitimui (ar teismui sprendžiant dėl vienašalio prašymo tai padaryti) ir jo teisėtumo vertinimui pirmiausia taikytinas specialusis VPĮ 89 straipsnis. Kaip nurodyta pirmiau, VPĮ kaip specialiojo teisės akto pobūdis neeliminuoja kituose teisės aktuose įtvirtintų teisės normų taikymo, tačiau tokiu atveju VPĮ tam tikra teisinių santykių sritis turi būti nereguliuojama (nagrinėjamu atveju – procedūriniai viešojo pirkimo sutarties keitimo aspektai, pavyzdžiui, derybų inicijavimas, ar tvarka, kaip ir kada galima kreiptis į teismą, nesutarus dėl pakeitimo) arba VPĮ turėtų būti įtvirtinta aiški nuoroda į kitus teisės aktus.
92. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad VPĮ 89 straipsnyje, priešingai nei jo 90 straipsnyje, expressis verbis (aiškiais žodžiais) neįtvirtinta nuoroda į CK. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas šalių ginčui taikė teisės normas būtent pagal pristatytą VPĮ ir kitų teisės aktų santykį: dėl Sutarties nuostatų pakeitimo pasisakė VPĮ 89 straipsnio pagrindu, o dėl jos nutraukimo dėl esminio pažeidimo (CK 6.217 straipsnis) ar teismo sprendimu, kai šalys nesutaria dėl sutarties pakeitimo (CK 6.204 straipsnis), – VPĮ 90 straipsnio, kuriame įtvirtintos nuorodos į CK, įskaitant pirmiau nurodytas jo nuostatas, pagrindu. Tokios VPĮ 89 ir CK 6.204 straipsnių santykio išvados apeliacinės instancijos teismas laikėsi ir vėlesnėje savo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. birželio 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2A-937-381/2020 28–30 punktus). Kita vertus, kaip bus nurodyta toliau (šios nutarties 129 punktas), apeliacinės instancijos teismas ieškovės skundžiamas teisines išvadas dėl poreikio nutraukti Sutartį negalint jos pakeisti galėjo priimti taikydamas išimtinai VPĮ.
93. Dėl CK 6.204 straipsnio normų pažymėtina, kad šios, skirtos reguliuoti sutarties vykdymui ir galimam jos pakeitimui esmingai pasikeitus aplinkybėms (atsiradus naujoms), kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos (nuspėjamos) sutarties sudarymo metu, tam tikra dalimi tiesiogiai atsispindi ir VPĮ 89 straipsnio nuostatose (pvz., 89 straipsnio 1 dalies 3 punkte). Kita vertus, VPĮ ir CK nuostatų bendras taikymas gali sukelti koliziją, nes VPĮ 89 straipsnio 4 dalies 2 punkte, dėl kurio, inter alia, sprendė apeliacinės instancijos teismas, įtvirtinta viena iš bendrųjų esminio (draudžiamo) viešojo pirkimo sutarties pakeitimo apibrėžčių, susijusi su ekonominės pusiausvyros tiekėjo naudai pasikeitimo pirminio susitarimo su perkančiąja organizacija atžvilgiu.
94. Teisingumo Teismo yra išaiškinęs, jog, nepriklausomai nuo to, kad Europos Parlamento ir Tarybos 2014 m. vasario 26 d. direktyvoje 2014/24/ES dėl viešųjų pirkimų, kuria panaikinama Direktyva 2004/18/EB (toliau – Direktyva 2014/24), tam tikro instituto taikymo taisyklės yra išsamiai reglamentuotos, tai neapriboja valstybių narių laisvės nacionaliniame reguliavime nustatyti papildomas taisykles tiek, kiek tai nepažeidžia pagrindinių Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo nuostatų, visų pirma laisvo prekių judėjimo, įsisteigimo laisvės ir laisvo paslaugų teikimo, taip pat iš jų išplaukiančių principų, kaip antai vienodo požiūrio, nediskriminavimo, abipusio pripažinimo, proporcingumo ir skaidrumo (žr. Teisingumo Teismo 2019 m. spalio 3 d. sprendimo byloje Irgita, C-285/18, 43, 44, 48 punktus ir juose nurodytą Teisingumo Teismo praktiką).
95. Kita vertus, kasacinis teismas, taikydamas šiuos išaiškinimus, konstatavo, kad iš principo vengtinos situacijos, kai tam tikras šalių elgesys pagal VPĮ leidžiamas, o pagal kitus teisės aktus – ne; tai pažeistų ne tik specialiojo teisės akto reikšmę, tačiau ir neužtikrintų teisinio aiškumo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-494-469/2019 67, 69 punktus). Taigi iš esmės neturėtų egzistuoti tokių įstatymų taikymo situacijų, kai VPĮ ir kitų teisės aktų normos suponuotų du priešingus rezultatus, nagrinėjamu atveju pagal vieną teisės aktą viešojo pirkimo sutarties pakeitimas būtų leidžiamas, pagal kitą – draudžiamas. Kita vertus, kitų teisės aktų nuostatų taikymas kaip papildomas argumentavimas per se nelemia teisinio kvalifikavimo ir teisės normų taikymo ydingumo.
96. Dėl viešojo pirkimo sutarčių keitimo, be kita ko, atkreiptinas dėmesys į tai, kad aptariamas iš VPĮ 89 straipsnio išplaukiantis reguliavimas iš esmės skirtas klasikinėms viešojo pirkimo sutarčių keitimo situacijoms, apimančioms sutartinių santykių modifikavimą de jure (teisiškai) ir de facto (faktiškai), kai jų šalys siekia ir aiškiai susitaria dėl naujos tarpusavio teisių ir pareigų vykdant sutartį pusiausvyros. Tačiau tai nereiškia, kad viešojo pirkimo sutarties vykdymo (kartu ir viešojo pirkimo sąlygų laikymosi) tinkamumas pasikeitus sutartinių santykių situacijai vertintinas išimtinai tik pagal VPĮ 89 straipsnį.
97. Teisingumo Teismas yra pasisakęs, kad šalių abipusių nuolaidų būdu sudarytas taikus susitarimas, kuriuo siekiama užbaigti neaiškios baigties jų ginčą, kilusį dėl viešojo pirkimo sutarties vykdymo metu kilusių sunkumų, atsižvelgiant į tokio susitarimo turinį, gali būti kvalifikuojamas kaip esminis tokios sutarties pakeitimas, prieštaraujantis viešųjų pirkimų principams (žr. Teisingumo Teismo 2016 m. rugsėjo 7 d. sprendimą byloje Finn Frogne, C-549/14). Taigi net ir dėl alternatyvos teisminiam ginčui sudaryta taikos sutartis, kai šalys nusprendė, kad neįmanoma toliau tęsti viešojo pirkimo sutarties ir siekiant išvengti abipusių nuostolių, gali būti vertinama viešojo pirkimo sutarties esminio pakeitimo kontekste, nors tokie šalių veiksmai tiesiogiai ir nėra grindžiami sąmoningu siekiu susitarti iš naujo dėl šios sutarties sąlygų.
98. Be to, neatmestinos situacijos, kai šalys de facto nesusitaria dėl teisių ir pareigų pakeitimo, t. y. formaliai nesudaro sandorio, bet tai per se nereiškia, kad jų bendri veiksmai de jure nereikš viešųjų pirkimų principų pažeidimo ir negalės būti prilyginti viešojo pirkimo sutarties pakeitimui. Tokia situacija gali susiklostyti net ir esant vienašaliams kontrahento veiksmams. Pavyzdžiui, Teisingumo Teismo pažymėta, kad situacija, kai perkančioji organizacija, galiojant su tiekėju sudarytai viešojo paslaugų pirkimo sutarčiai, dėl to paties dalyko (paslaugų) sudaro vidaus sandorį su savo kontroliuojamu trečiuoju asmeniu, iš principo gali reikšti perkančiosios organizacijos sutartinių prievolių ir skaidrumo principo pažeidimą, o vidaus sandorio sudarymas tokiu atveju gali būti kvalifikuojamas kaip pirmiau nurodytos viešojo pirkimo sutarties sąlygų pakeitimas (žr. pirmiau nurodyto Teisingumo Teismo sprendimo byloje Irgita 63 punktą).
99. Vienintelė aplinkybė, kad šalys galbūt netinkamai įtvirtina viešojo pirkimo sutarties pakeitimus ar apskritai dėl to formaliai (de facto) nesusitaria, per se neužkerta kelio spręsti dėl viešojo pirkimo sutarties vykdymo (ne)teisėtumo. Neatmestinos situacijos, kai nėra aišku, ar šalys apskritai siekė ir de facto pakeitė viešųjų pirkimų teisinių santykių turinį. Pavyzdžiui, nors pagal kasacinio teismo praktiką netesybų mažinimas teismo sprendimu nekvalifikuotinas kaip esminis viešojo pirkimo sutarties keitimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-267-916/2015), tačiau tokia išvada nebūtinai pagal analogiją galėtų būti pritaikyta situacijai, jei perkančioji organizacija nemotyvuotai atleistų (nereikalautų) tiekėją nuo netesybų mokėjimo, nors ir nebūtų jo sutartinę atsakomybę šalinančių aplinkybių.
100. Ginčai dėl viešojo pirkimo sutarčių keitimo – dalis bendro pobūdžio ginčų dėl viešojo pirkimo sutarčių nuostatų aiškinimo ir jų taikymo. Kasacinio teismo šiuo aspektu pažymėta, kad spręsdami dėl ginčų, kylančių iš viešųjų pirkimų teisinių santykių, inter alia, dėl sutarties vykdymo, teismai turi vertinti ne tik ginčo sutarties nuostatas, tačiau, atsižvelgdami į aplinkybę, kad ginčo sutartis buvo sudaryta viešojo pirkimo būdu, sutarties turinys turi būti nustatomas ir tiriant bei vertinant paskelbto viešojo pirkimo konkurso sąlygas, konkurso laimėtojo pasiūlymą, šalių elgesį vykdant sutartį ir pan.; prireikus šie duomenys teismo išreikalaujami ex officio (žr., pvz., pirmiau nurodytos kasacinio teismo nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-220-969/2020 46 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
101. Kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodyta, kad teismai, spręsdami su sutarčių vykdymu susijusius ginčus, turi nustatyti tikrąjį sutarties turinį, išaiškinti, kokias dalyvių tarpusavio teises ir pareigas sutartis sukūrė jos šalims; sutarties turinys – fakto klausimas, todėl bylą nagrinėjusių teismų išvados dėl sutarties turinio nustatymo kasacine tvarka gali būti peržiūrimos tik sutarčių aiškinimo taisyklių tinkamo aiškinimo ir taikymo aspektu; sutarčių aiškinimo taisyklės įtvirtintos CK 193–6.195 straipsniuose, jų aiškinimo ir taikymo praktika yra suformuota kasacinio teismo praktikoje (pirmiau nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-79/2013 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).
102. Kita vertus, atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirkimo sąlygų, įskaitant viešojo pirkimo sutarties projekto nuostatas, taip pat viešojo pirkimo sąlygų paaiškinimus, analizė – ne fakto klausimas, taigi galimas spręsti kasaciniame procese (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-384-916/2019 69 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
103. Dėl pirmiau nurodytų argumentų pažymėtina, kad viešojo pirkimo sutarčių kontrahentų elgesys (veiksmai), tiesiogiai nesureguliuotas VPĮ 89 straipsnio nuostatų, vis tiek gali patekti į viešųjų pirkimų teisinį reguliavimą, a fortiori, vertintinas viešųjų pirkimų principų pagrindu.
104. Pagal kasacinę viešųjų pirkimų ginčų nagrinėjimo praktiką, sprendžiant dėl viešųjų pirkimų principų pažeidimo, nepakanka nustatyti aplinkybės, kad perkančioji organizacija nesilaikė viešojo pirkimo vedimo tvarkos, įtvirtintos VPĮ nuostatose ar pirkimo dokumentuose; grynai formalus nukrypimas nuo VPĮ ar pirkimo dokumentuose nustatytos konkrečios procedūros ar jų vykdymo eigos, kuris iš esmės neturėjo įtakos dalyvių ir kitų tiekėjų teisių apimčiai, iš esmės negali lemti viešųjų pirkimų principų pažeidimo, nebent būtų įrodyta priešingai; kiekvienu (ypač smulkmeniškai reglamentuotos konkurso vykdymo eigos) atveju reikia tirti perkančiosios organizacijos veiksmų pobūdį bei padarinius; atsižvelgtina į perkančiosios organizacijos veiksmų ar sprendimų realiai sukeliamus padarinius tiekėjams; dėl to būtina įvertinti tai, kiek perkančiosios organizacijos veiksmai faktiškai (realiai) paveikė tiekėjus ir ar vienam iš tiekėjų buvo suteikta daugiau teisių negu kitiems (nepagrįsto konkurencinio pranašumo kriterijus) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 9 d. nutartį civilinėje byloje 3K-3-425/2010).
105. Teisėjų kolegija, remdamasi šioje nutartyje išdėstytais argumentais ir kasacinio teismo praktikos precedentais bei vadovaudamasi CPK 361 straipsnio 4 dalies 2 punktu, formuluoja tokias teisės aiškinimo taisykles:

105.1. VPĮ – lex specialis, į kurio taikymo sritį, inter alia, įeina įvairūs viešojo pirkimo sutarčių vykdymo aspektai, įskaitant jų nuostatų pakeitimus; viešojo pirkimo sutarčių sąlygų keitimo reguliavimas VPĮ suponuoja tai, kad, pirma, šalys ribojamos keisti savo sutartinių įsipareigojimų turinį, jei tai prieštarauja šio specialiojo įstatymo nuostatoms, antra, viešojo pirkimo sutarčių sąlygų keitimas, atitinkantis VPĮ, kvalifikuotinas kaip teisėtas;

105.2. viešojo pirkimo sutarčių nuostatų keitimo mechanizmas sureguliuotas VPĮ, todėl tinkamas VPĮ 89 straipsnio taikymas kartu reikš atitiktį viešųjų pirkimų principams, dėl kurių taikymo nereikia atskirai spręsti; VPĮ 89 straipsnis iš esmės apima situacijas, kai kontrahentai bendru sutarimu sudaro aiškiai išreikštą susitarimą (ar teismas vieno jų prašymu dėl to sprendžia), pakeičiantį pradinę viešojo pirkimo sutartį;

105.3. kitos viešojo pirkimo sutarčių kontrahentų vienašalių ar dvišalių (bendrų) veiksmų situacijos vertintinos viešųjų pirkimų principų, ypač tiekėjų lygiateisiškumo ir skaidrumo, atžvilgiu, be kita ko, atsižvelgiant į atitinkamame pirkime dalyvavusių tiekėjų ir kitų ūkio subjektų teisių įgyvendinimą ir visų jų konkurencijos užtikrinimą; šie imperatyvai aktualūs vertinant perkančiosios organizacijos ir (ar) jos kontrahento faktinius veiksmus viešojo pirkimo sutarties vykdymo metu, nepriklausomai nuo jų turinio ir formos atitikties privalomoms teisės normoms.

 

Dėl kai kurių CK 6.204 straipsnio nuostatų materialiųjų ir proceso aspektų taikymo

 

106. Kaip teisingai pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, sprendžiant dėl ieškovės ieškiniais pareikštų reikalavimų pripažinti MAATC vienašalį Sutarties nutraukimą neteisėtu ir pakeisti tam tikras jos nuostatas, pirmiausia šalių ginčas turėtų būti nagrinėjamas dėl sutartinių santykių pakeitimo, o nenustačius tokios galimybės, – dėl galimo vienašalio Sutarties nutraukimo dėl esminio jos pažeidimo. Kita vertus, teisėjų kolegija papildomai išaiškina, kad toks teisinės gynybos būdų taikymo eiliškumas aktualus tais atvejais, kai juos prašoma taikyti dėl tų pačių ar panašių (susijusių) faktinių aplinkybių, nes favor contractus (sutarties egzistavimo prioritetas) principas būtų nepagrįstai suabsoliutinamas.
107. Jei viena šalis padaro esminį sutarties pažeidimą, jos teisių gynybai pagal CK 6.204 straipsnį (ar VPĮ 89 straipsnį) neturėtų būti suteiktas prioritetas, jei jos įvykdytas pažeidimas nėra susijęs su prašomomis pakeisti sutarties nuostatomis (pavyzdžiui, viena šalis sistemingai pažeidžia sutarties vykdymo terminus, nors jų svarba atskirai buvo įtvirtinta sutartyje, o kitai dėl to vienašališkai nutraukus sutartį, pirmoji negalėtų, be vienašalio sutarties nutraukimo ginčijimo, teismo taip pat reikalauti pakeisti sutarties nuostatas dėl kainos). Nagrinėjamu atveju Sutarties nutraukimas ir jos pakeitimas iš dalies grindžiami tuo pačiu pagrindu – objektyviu ieškovės negalėjimu įvykdyti antrinių žaliavų (taip pat KAK) atrinkimo (išrūšiavimo) kiekybinį rodiklį.
108. Ieškovė kasaciniame skunde didžiausią dėmesį skiria apeliacinės instancijos teismo sprendimui nutraukti Sutartį CK 6.204 straipsnio 3 dalies 1 punkto pagrindu. Jos teigimu, apeliacinės instancijos teismas, nutraukdamas Sutartį, nors tokio reikalavimo ginčo šalys nebuvo pareiškusios, pirma, peržengė bylos nagrinėjimo ribas, antra, pažeidė pagrindinius proceso principus, trečia, priėmė siurprizinį sprendimą. Teisėjų kolegija su tokiais ieškovės argumentais sutinka tik iš dalies.
109. Iš tiesų nėra ginčo dėl to, kad nė viena šalis nereiškė reikalavimo teismui nutraukti Sutartį. Šalys procese elgėsi priešingai: ieškovė visų pirma ginčijo vienašalį Sutarties nutraukimą, be to, teikė prašymą ją pakeisti, taigi išsaugoti, o atsakovė, toliau laikydamasi vertinimo dėl esminio Sutarties pažeidimo, taigi, kad ji jau nutraukta teisėtai (tokios pozicijos laikėsi ir pirmosios instancijos teismas), prašė priteisti baudą. Nagrinėjamoje byloje pirmiausia būtina pasisakyti dėl ieškovės argumentų, kad apeliacinės instancijos teismas peržengė ginčo ribas, nes tokios aplinkybės pripažinimas suponuotų esminį proceso normų pažeidimą.
110. Civilinis procesas grindžiamas bendruoju proceso dalyvių elgesio dispozityvumo principu (CPK 13 straipsnis), kuris reiškia laisvą proceso dalyvių disponavimą jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis. Civilinio proceso teisė pagal reguliavimo dalyką ir teisinių santykių reglamentavimo principus yra viešoji teisė, todėl teismas, kaip civilinių procesinių santykių subjektas, turi tik tas teises, kurios jam yra suteiktos konkrečių teisės aktų nuostatų ir neturi teisės peržengti įstatymo nustatytos kompetencijos ribų. Atvejai, kada teismas gali paneigti proceso dalyvių elgesio dispozityvumo principą, nustatyti įstatymo ir paprastai yra susiję su būtinybe apsaugoti viešąjį interesą, apginti silpnesniąją ginčo šalį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2009).
111. Bylos nagrinėjimo pirmąja instancija ribas pagal bendrąją taisyklę lemia bylos šalių pareikšti reikalavimai (ieškinio, priešieškinio dalykas) bei reikalavimų faktinis pagrindas, teismui neleidžiama peržengti byloje pareikštų reikalavimų, išskyrus CPK nurodytus atvejus (CPK 265straipsnis). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas paprastai sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismui įstatymu leista peržengti apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas).
112. Konstitucinis Teismas dėl CPK 320 straipsnyje įtvirtinto reguliavimo, inter alia, pasisakė, kad šiame išreikštas ir įtvirtintas visuotinai pripažintas civilinio proceso teisės principas tantum devolutum quantum appellatum, kuris, inter alia, reiškia tai, jog apeliacinės instancijos teismas turi tikrinti bei vertinti tik apskųstos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumą bei pagrįstumą ir neturi tikrinti bei vertinti, ar teisėtos ir pagrįstos yra tos sprendimo dalys, kurios nebuvo apskųstos apeliacine tvarka; be to, apeliacinės instancijos teismas neturi savo iniciatyva išplėsti apeliacinio skundo argumentų sąrašo ir imtis analizuoti tokių argumentų, kurie apeliaciniame skunde nėra nurodyti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-311-415/2016 21 punktą).
113. Tačiau, Konstitucinio Teismo vertinimu, vadovaujantis principu tantum devolutum quantum appellatum, apeliacinės instancijos teismui negali būti visiškai uždrausta remtis ir argumentais, nenurodytais apeliaciniame skunde, jeigu tuos argumentus pateikia kiti proceso dalyviai. Visuotinai pripažįstama ir tai, kad šis principas nėra absoliutus, inter alia, tuo aspektu, jog apeliacinės instancijos teismas tam tikrais atvejais ne tik gali, bet ir privalo peržengti apeliacinio skundo ribas. Tokios šio principo ribos – minėtos bendrosios taisyklės išimtys (beje, įtvirtintos daugelio valstybių civilinio proceso įstatymuose) – paprastai būna susijusios su būtinumu apsaugoti, apginti pamatines vertybes – viešąjį interesą, silpnesniosios ginčo šalies teises, teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius, ir pan. Tokias pamatines vertybes paprastai įtvirtina, saugo ir gina demokratinių teisinių valstybių konstitucijos. Taigi principas tantum devolutum quantum appellatum savaime nesuponuoja, kad apeliacinės instancijos teismas turi būti apeliacinio skundo ribų varžomas taip, jog jo sprendimas būtų iš esmės neteisingas ir tai pažeistų konstitucines vertybes (žr. pirmiau nurodytos kasacinio teismo nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-311-415/2016 22, 23 punktus).
114. Nagrinėjamu atveju nenustatytas aiškus viešojo intereso apsaugos poreikis, nors neginčijama, kad Sutartis nėra išimtinai privataus pobūdžio ir susijusi su atitinkamos visuomenės (Marijampolės regiono) interesais, juolab vienas iš šalių ginčo objektų – privačios šalies savigynos taikymo ir viešojo intereso apsaugos santykis. Vis dėlto, teisėjų kolegijos vertinimu, CK 6.204 straipsnio 3 dalies 1 punkto taikymas per se nesuponuoja ginčo ribų peržengimo ta apimtimi, kuria tokio pobūdžio ginčuose teismas turi teisę nutraukti viešojo pirkimo sutartį (sistemiškai taikant VPĮ 90 straipsnio 3 dalies ir CK 6.204 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostatas).
115. Apeliacinės instancijos teismas yra saistomas ir pirmosios instancijos teismo išnagrinėtos bylos ribų. Apeliacine tvarka negali būti nagrinėjami reikalavimai, kurių nenagrinėjo pirmosios instancijos teismas, išskyrus reikalavimus, kurie yra neatskiriamai susiję su jau pareikštais pirmosios instancijos teismui (CPK 312 straipsnis). Kitokių šios taisyklės išimčių įstatyme nenustatyta. Apeliacinės instancijos teismas negali savo iniciatyva pakeisti pirmosios instancijos ieškinio faktinio pagrindo ir sprendimo priimti naujų faktinių aplinkybių pagrindu.
116. Iš skundžiamo apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo matyti, kad jo argumentacija pagrįsta ne naujomis faktinėmis aplinkybėmis ar procese nepareikštu reikalavimu (pavyzdžiui, netinkamai perkvalifikavus pareikštą reikalavimą), o teisės aiškinimu ir taikymu, pagal kurį teismas turi diskreciją nutraukti sutartį net ir tais atvejais, kai šalys nesutaria dėl jos pakeitimo. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su tokiu CK 6.204 straipsnio aiškinimu ir taikymu.
117. Iš tiesų, vertinant CK 6.204 straipsnio normas, nematyti, kad Lietuvos įstatymų leidėjas šios normos 3 dalies 1 ir 2 punktų taikymą būtų susiejęs su proceso šalies pareikštu konkrečiu reikalavimu. Nors pati aptariamo CK straipsnio dispozicija, priešingai nei kitų valstybių reguliavimas (pvz., Vokietijos ar Italijos), nesuponuoja aiškaus prioriteto sutarties pakeitimo ar jos nutraukimo atžvilgiu (tai išplaukia tik iš nacionalinės jurisprudencijos), vis dėlto šioje normoje įtvirtinta lingvistinė formuluotė „teismas gali“, reiškia jo pasirinkimą (diskreciją), atsižvelgiant į konkrečias ginčo aplinkybes, spręsti dėl trijų alternatyvų: reikalavimą pakeisti sutartį atmesti arba patenkinti, o tam tikrais atvejais – ir nutraukti pačią sutartį. Pastarasis atvejis susijęs su teismo įgaliojimais nutraukti sutartinius šalių santykius, kai, viena vertus, neįmanoma suderinti priešpriešinių šalių interesų, ir, kita vertus, tolesnis tokių sutartinių santykių galiojimas suponuoja naujus šalių nesutarimus, jų esminių interesų pažeidimą ar, kaip nagrinėjamu atveju, objektyvų negalimumą vykdyti prisiimtus įsipareigojimus.
118. Tokių teismo įgaliojimų taikymas per se neprieštarauja ieškovės akcentuojamai sutarties išsaugojimo vertybei, nes, nors pagal kasacinio teismo praktiką ji taikytina kaip prioritetinė (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 27 d. nutarties Nr. e3K-3-154-823/2020 55 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką), tačiau vis tiek nelaikytina savitiksle, jos turi būti siekiama sąžiningai ir protingai, nepaneigiant kitų vertybių, šalių interesų bei vengiant nuolatinės sutartinių santykių šalių sankirtos. Nors sutarties nutraukimas yra ultima ratio (kraštutinė priemonė), tačiau galima, jei teismui, sprendžiančiam šalių ginčą dėl sutarties vykdymo ir dėl reikalavimo ją pakeisti patenkinimo, neįmanoma kitomis priemonėmis užtikrinti nepakeistos sutarties gyvybingumo.
119. Tai, kad teismas pagal konkrečias ginčo aplinkybes galėtų pasirinkti tarp sutarties pakeitimo ir jos nutraukimo, kaip tik užtikrina favor contractus principą, nes jis galėtų išsaugoti sutartį ir spręsti dėl jos nuostatų pritaikymo pasikeitusioms aplinkybėms net ir tada, kai jam būtų pareikštas reikalavimas dėl jos nutraukimo dėl esminio sutarties vykdymo suvaržymo. Esant atvirkštinei situacijai (t. y. kai teismas pagal reikalavimą pakeisti sutartį ją nutraukia), teismas taip pat neatsidurtų aklavietėje, jei, nustatęs esminį sutarties vykdymo suvaržymą, bet negalėdamas atkurti sutartinių prievolių pusiausvyros, turėtų palikti galioti sutartį jos sudarymo metu sudarytomis sąlygomis.
120. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nagrinėjamu atveju Sutartyje įtvirtinti kiekybiniai rodikliai dėl antrinių žaliavų išrūšiavimo sumažėjo ne laikinai, o negrįžtamai. Dėl to tarp šalių ginčo iš esmės nėra. Jos tik nesutaria dėl tokio esminio pasikeitimo apimties. Vis dėlto net jei ir būtų pritarta atsakovės pozicijai dėl atliekų morfologinių tyrimų rezultatų aiškinimo (nors kasacinis teismas jai nepritaria; žr. šios nutarties 164 punktą), antrinių žaliavų kiekis, lyginant 2010 m. ir 2018 m. tyrimus, sumažėjo apie 2,5 karto. Pažymėtina, kad, ieškovės teigimu, šis kiekio sumažėjimas siekia apie 7 kartus.
121. Dėl pastarojo aspekto taip pat pažymėtina, kad ieškovė laikosi pozicijos, jog apeliacinės instancijos teismas, net ir negalėdamas patenkinti jos reikalavimo pakeisti Sutartį pagal jos siūlomą variantą, turėjo tiesiog atmesti šį reikalavimą ir palikti Sutartį nepakeistą, o už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą dėl ne nuo jos priklausančių aplinkybių jai neturėtų būti taikoma sutartinė atsakomybė. Tokiai ieškovės pozicijai dėl pirmiau nurodytų argumentų negalima pritarti, nes iš tiesų nagrinėjamoje byloje, konstatavus Sutarties pakeitimo negalimumą, tokio sandorio palikimas galioti pasikeitusių aplinkybių, dėl kurių šalys, be kita ko, nesutaria (operatorės teigimu, antrinių žaliavų atskyrimo procentinės dalies reikalavimas – daugiau techninio pobūdžio sąlyga, o atsakovės vertinimu, tai – esminė sąlyga), kontekste suponuotų teisinę aklavietę ir iškreiptų sutartinių santykių pusiausvyrą.
122. Pirmiau nurodytoms išvadoms nedaro įtakos ieškovės argumentai, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimu operatorės padėtis de facto nepasikeitė, nors procesiškai ji laimėjo ginčą įrodžiusi, jog vienašalis Sutarties nutraukimas atliktas neteisėtai, be pagrindo. Pažymėtina, kad šalių sutartiniai santykiai kompleksiški (statybos ranga ir atlygintinos paslaugos), jie turėjo trukti gana ilgą laiką (10 metų įrenginių eksploatacija), todėl vienintelė aplinkybė, jog procese, inter alia, buvo sprendžiamas vienašalio Sutarties nutraukimo teisėtumo klausimas, per se neribojo apeliacinės instancijos teismo taikyti aptariamą sprendimą pagal CK 6.204 straipsnio 3 dalies 1 punktą.
123. Kita vertus, sutiktina su ieškovės argumentais, kad skundžiamas apeliacinės instancijos teismo sprendimas, atsižvelgiant į ieškovės ir atsakovės pareikštus procesinius reikalavimus, yra siurprizinis. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje dėl teisės į teisingą teismą (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnis) pasakyta, kad Konvencijos požiūriu gali kilti Konvencijoje įtvirtintų teisių pažeidimo pavojus, kai teismai, nagrinėdami bylas, priima siurprizinius sprendimus tiek įrodymų tyrimo ir vertinimo, tiek teisės taikymo aspektu. Pagal Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintą teisingo bylos nagrinėjimo koncepciją šalys turi teisę į rungtynišką procesą, reiškiančią, kad jos privalo turėti galimybę ne tik pateikti įrodymus savo reikalavimams pagrįsti, bet taip pat teisę žinoti ir komentuoti visus įrodymus ar pastabas, pateiktus siekiant paveikti teismo sprendimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-142-916/2020 31 punktą ir jame nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją).
124. Kaip nurodyta pirmiau, operatorė siekė išsaugoti Sutartį, o MAATC, laikydamasis pozicijos, kad teisėtai vienašališkai ją nutraukė, siekė prisiteisti baudą. Taigi, nors skundžiamas apeliacinės instancijos teismo sprendimas abiem ginčo šalims iš esmės nepalankus (kita vertus, ieškovė kasaciniame procese įrodinėja, kad dėl skundžiamo sprendimo ji nukentėjo labiau nei atsakovė), tačiau jis viršija įprastinę pralaimėto proceso situaciją (sąžiningos šalys objektyviai siekia ir tikisi laimėti procesą). Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad šalys aptariamo CK 6.204 straipsnio aiškinimo ir taikymo rezultato nesitikėjo, juolab kad sutarties nutraukimas pagal CK 6.204 straipsnį, akcentuojant favor contractus principą, nėra įprasta teismų praktika.
125. Be to, ieškovė ir atsakovė neteikė argumentų, kad pagal pirminę Sutarties teksto versiją toliau jos vykdyti negalima, juolab kad pirmosios instancijos teismas iš esmės vienašalį Sutarties nutraukimą pripažino teisėtu ir dėl tolesnio jos vykdymo nesprendė. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ieškovė apeliacinės instancijos teismo prašė ginčą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Nors tokio prašymo argumentai nėra tiesiogiai susiję su CK 6.204 straipsnio nuostatų aiškinimu ir taikymu, teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas bet kokiu atveju privalėjo išvengti siurprizinio procesinio sprendimo priėmimo situacijos.
126. Kasacinio teismo išaiškinta, kad net ir tais atvejais, kai dėl atitinkamo teisės klausimo teismas turi spręsti savo iniciatyva, įgyvendindamas šią teisę, jis turi procesinę pareigą užtikrinti dalyvaujančių byloje asmenų teisę būti išklausytiems ir pateikti savo argumentus dėl visų bylos išsprendimui reikšmingų aplinkybių ir jų teisinio vertinimų (CPK 42, 302 straipsniai); pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį patys teisėjai privalo gerbti proceso rungimosi principą, ypač kai jie atmeta skundą ar nusprendžia dėl ginčo savo iniciatyva iškelto klausimo pagrindu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-549-415/2016 31 punktą ir jame nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją).
127. Kita vertus, atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmiau nurodytą apeliacinės instancijos proceso teisės pažeidimą kompensavo aktyvūs kasacinio teismo veiksmai, kuriais, pirma, dalyvaujantiems byloje asmenims buvo pasiūlyta pateikti išsamius rašytinius paaiškinimus į 29 su šalių nesutarimo aplinkybėmis susijusius klausimus, antra, buvo paskirtas žodinis bylos nagrinėjimas, kuriame ginčo šalys galėjo teikti savo poziciją, inter alia, dėl netinkamo CK 6.204 straipsnio nuostatų aiškinimo ir taikymo. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad tik dėl pirmiau nurodyto proceso teisės pažeidimo nėra būtinybės ir teisinio pagrindo šalių ginčą grąžinti nagrinėti iš naujo.

 

Dėl Sutarties pakeitimui taikytinų teisės normų (VPĮ 89 straipsnio 1, 2 ir 4 dalys)

 

128. Kaip jau buvo pažymėta (šios nutarties 116 punktas), apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl Sutarties pakeitimo, kuriuo siekiama ne sukurti kokybiškai naujus sutartinius santykius, o de facto pasikeitusią Sutarties vykdymo situaciją įtvirtinti de jure (pakeisti sumažėjusio išrūšiuojamų antrinių žaliavų ir degiųjų atliekų kiekio apskaičiavimo tvarką), negalimumo ir pripažindamas, kad tai suponuoja nuolatinį jos tam tikrų nuostatų neįvykdymą, taikydamas CK 6.204 straipsnio 3 dalies 1 punktą, Sutartį nutraukė. Teisėjų kolegija sprendžia, kad tokio paties rezultato pagal pristatytas aplinkybes jis galėjo pasiekti taikydamas išimtinai VPĮ nuostatas.
129. Iš tiesų nagrinėjama situacija leidžia daryti išvadą, kad jei būtų pritarta apeliacinės instancijos teismo argumentams dėl Sutarties pakeitimo negalimumo VPĮ 89 straipsnio 4 dalies nuostatų pagrindu, šios palikimas galioti iš esmės prieštarautų viešųjų pirkimų principams, įtvirtintiems VPĮ 17 straipsnyje (šios nutarties 96–98 punktai). Toks sprendimas iš esmės lemtų dviprasmišką situaciją: viena vertus, negalima teisėtai siaurinti išrūšiuotinų antrinių žaliavų (ir KAK) kiekio sąlygos (keisti tokių atliekų kiekio apskaičiavimo tvarkos), už šio reikalavimo nevykdymą nėra atsakinga nė viena šalis, bet šalims netiesiogiai leidžiama toliau taip ydingai vykdyti Sutartį.
130. Remiantis pirmiau nurodytais argumentais, konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimo nutraukti Sutartį teisingumas priklauso nuo to, ar iš tiesų pagal VPĮ 89 straipsnio nuostatas (ne)įmanoma teisėtai pakeisti Sutartį.
131. Apeliacinės instancijos teismas pirmiausia nurodė, kad Sutartis negali būti teisėtai keičiama VPĮ vadovaujantis 89 straipsnio 1 dalies 3 punktu, nes nėra pagrindo teigti, jog pakeitimo būtinybė atsirado dėl protingos ir apdairios perkančiosios organizacijos nenumatytų aplinkybių; teismo vertinimu, tarp šalių nekilo ginčas, kad MAATC galėjo numatyti MKA kiekio ir sudėties pasikeitimo riziką, tokia galimybė buvo aptarta ir perkančiosios organizacijos 2013 m. liepos 30 d. rašte tiekėjams. Su tokia išvada nėra pagrindo sutikti.
132. Visų pirma dėl tokios teismo išvados neaišku, kodėl perkančioji organizacija, procese laikydamasi pozicijos, kad antrinių žaliavų ir KAK kiekybiniai rodikliai nėra tik techninio pobūdžio sąlygos, o reikšmingos nuostatos, bei iš anksto žinodama, jog dėl planuojamo bendro mišrių komunalinių atliekų kiekio sumažėjimo jie gali būti nepasiekti, ginčo Sutarties nuostatą įtvirtino Konkurso sąlygose, be to, Konkurso metu atsisakė ją keisti pagal vieno iš tiekėjų gautą prašymą (žr. tą patį 2013 m. liepos 30 d. raštą Nr. (3.24 SD-393)).
133. Be to, dėl pirmiau nurodyto atsakovės 2013 m. liepos 30 d. rašto pažymėtina, kad iš jo turinio apskritai negalima daryti vienareikšmės išvados, jog MAATC neišvengiamai suprato, kad vykdant Sutartį taip smarkiai sumažės tiek MKA, tiek antrinių žaliavų kiekis. Teisėjų kolegija, pritardama ieškovės argumentams, konstatuoja, kad pagal šį raštą galima daryti visiškai priešingą išvadą.
134. Perkančioji organizacija jame, inter alia, nurodė, kad tiekėjai turi vadovautis Konkurso sąlygomis, įskaitant atliekų morfologinių tyrimų rezultatų lentelę, kuri pateikta iš atliktos galimybių studijos. Konkurso sąlygų III-2 skyriaus „Užsakovo reikalavimai“ 2.4.2 punkte, į kurį savo atsakyme tiekėjams nuorodą davė pati perkančioji organizacija, inter alia, įtvirtinta, kad galimas gana žymus sezoninis atliekų srautų kitimas, tiek pagal kiekius, tiek pagal sudėtį; MBA įrenginiai turi užtikrinti tolygų viso atliekų srauto apdorojimą, atsižvelgiant į sezoninę atliekų kiekio ir sudėties kaitą. Akivaizdu, kad sezoninė atliekų kiekio ir sudėties kaita (pavyzdžiui, stiklo atliekų padidėjimas po Visų Šventųjų ir Vėlinių švenčių) neprilygsta nuolatiniam tiek MKA, tiek antrinių žaliavų kiekio neigiamam pokyčiui.
135. Pirmiau nurodytame atsakovės 2013 m. liepos 30 d. rašte pažymėta, kad atsakovė vertins pasiūlymų atitiktį būtent pagal pirmiau nurodytus atliekų sudėties duomenis; pasiūlymų vertinimas, atsižvelgiant į galimus atliekų sudėties pokyčius, nebus vykdomas; antrinių žaliavų rodiklis nustatytas aiškiai, suprantamai ir yra vienodas visiems Konkurso dalyviams. Kaip teisingai nurodo ieškovė, nors Konkurso dokumentai ir po Sutarties sudarymo atlikta pakartotinė atliekų sudėties analizė nerodė aiškaus sudėties pokyčio, net ir priešingu atveju tiekėjai Konkurse negalėtų atsižvelgti į antrinių žaliavų kiekio sumažėjimą bendrame MKA sraute.
136. Kita vertus, nors pati ieškovė viso proceso metu argumentavo, kad Sutartis pagal jos siūlymą galėjo būti pakeista VPĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, nes nė viena iš šalių negalėjo numatyti tokio pobūdžio MKA sudėties pokyčių, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog viena iš šios normos taikymo sąlygų, inter alia, yra pakeitimo viršutinė vertės riba, lyginant su visa viešojo pirkimo sutarties kaina, todėl darytina išvada, kad aptariama VPĮ norma taikytina tais atvejais, kai dėl pakeitimo kyla poreikis didinti viešojo pirkimo sutarties vertę.
137. Jei nebūtų atsižvelgiama į pakeitimo vertę, šalys, nustačius, kad viešojo pirkimo pakeitimo poreikis negalėjo būti numatytas iš anksto, pernelyg laisvai galėtų keisti įvairias sutartines nuostatas, neturinčias konkrečios piniginės vertės (pvz., sutartinių įsipareigojimų terminą). Nagrinėjamos bylos ir panašiais atvejais taikytinos bendros VPĮ 89 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 4 dalies nuostatos (šiuo aspektu žr. taip pat pirmiau nurodytos kasacinio teismo nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-220-969/2020 72 punktą).
138. Tokia pati išvada darytina ir aiškinant VPĮ 89 straipsnio 2 dalį, kurios taikymas analogiškai susietas su viešojo pirkimo sutarties pakeitimo verte. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad VPĮ 89 straipsnio 2 dalies taikymas priklauso nuo 1 dalies 5 punkto taikymo, nors VPĮ 89 straipsnio 4 dalyje expressis verbis įtvirtinta, kad bendrasis viešojo pirkimo sutarties pakeitimo kaip esminio vertinimas taikant VPĮ 89 straipsnio 1 ir 2 dalis netaikomas. Direktyvos 2014/24 preambulės 107 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad daryti sutarties pakeitimus, dėl kurių nežymiai iki tam tikros vertės padidėja sutarties vertė, visada turėtų būti galima ir tam nereikia organizuoti naujos pirkimo procedūros; šiuo tikslu ir siekiant užtikrinti teisinį tikrumą šioje direktyvoje turėtų būti nustatytos de minimis vertės ribos, kurių neviršijus nauja pirkimo procedūra nėra būtina.

 

Dėl galimybės teisėtai pakeisti Sutartį (VPĮ 17, 89 straipsnių nuostatos)

 

139. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad Sutartis negali būti keičiama, nes tai pažeistų VPĮ 89 straipsnio 4 dalies 1 ir 2 punktų nuostatas, pagal kurias esminiais, taigi draudžiamais, pakeitimais laikytini atvejai, kai pakeitimu nustatoma nauja sąlyga, kurią įtraukus į pradinį pirkimą būtų galima priimti kitų kandidatų paraiškų, dalyvių pasiūlymų ar pirkimas sudomintų daugiau tiekėjų, ir kai dėl pakeitimo ekonominė pirkimo sutarties ar preliminariosios sutarties pusiausvyra pasikeičia tiekėjo, su kuriuo sudaryta ši sutartis, naudai taip, kaip nebuvo aptarta pradinėje sutartyje.
140. Pažymėtina, kad iš tiesų, be pirmiau nurodytų specialiojo įstatymo normų pacitavimo, apeliacinės instancijos teismas nepateikė išsamesnių argumentų, kodėl antrinių žaliavų ir KAK kiekybinių rodiklių pakeitimas būtų laikytinas esminiu Sutarties pakeitimu potencialių tiekėjų galimo pritraukimo ar ekonominės pusiausvyros ieškovės naudai pasikeitimo aspektais.
141. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į tai, kad pats kasacinis teismas 2020 m. vasario 25 d. nutartimi šalims uždavė klausimų dėl VPĮ 89 straipsnio 4 dalies nuostatų taikymo: 10 klausimas – Kiek platus ir aiškus MBA įrenginių statybos rangovų ir jų eksploatavimo paslaugų teikėjų ratas? Jei perkančioji organizacija viešojo pirkimo dokumentuose būtų iš karto įtvirtinusi mažesnį atskirtinų antrinių žaliavų kiekį, ar, atsižvelgiant į tai, kad pirkimas paskelbtas dėl rangos ir paslaugų pirkimo kartu, jame būtų galėję dalyvauti daugiau tiekėjų?; 14 klausimas – Kokie argumentai ar aplinkybės leistų daryti išvadą, kad viešojo pirkimo dokumentuose įtvirtinus dabar ieškovės siūlomus Sutarties pakeitimus būtų atsiradę daugiau tiekėjų arba jų skaičius dėl to nebūtų kitęs?; 15 klausimas – Jei būtų pakeista Sutartis pagal tiekėjos pateiktą reikalavimą, kaip galėtų keistis jos šalių ekonominių interesų pusiausvyra: kuri dėl to galėtų patirti nuostolių, sutaupyti kitos sąskaita ar praturtėti kitos sąskaita?; 16 klausimas – Jei būtų pakeista Sutartis pagal tiekėjos pateiktą reikalavimą, ar ir kaip keistųsi jos pobūdis?
142. Operatorės teigimu, net jei Konkurso sąlygos iš pat pradžių būtų buvusios įtvirtintos taip, kaip dabar ji siūlo jas pakeisti, daugiau dalyvių Konkurse nebūtų atsiradę; prašomos pakeisti sąlygos susijusios išimtinai su Sutarties vykdymu, o ne tiekėjų kvalifikacija, reikalavimais pasiūlymams ir pan.; siūlomos keisti sąlygos suformuotos pagal tuo metu žinomas aplinkybes, juolab tiekėjai turėjo sutikti su Konkurso sąlygomis; ieškovė nurodė, kad Konkurso paskelbimo metu, be jo, Lietuvoje vyko panašūs penki viešieji pirkimai; nors ginčo Konkurso ir Sutarties sąlygą dėl išrūšiuojamų antrinių žaliavų (ir KAK) nustatė tik MAATC, tačiau tiek jo, tiek kituose konkursuose varžėsi panašus kiekis tiekėjų (pavienių ar veikusių jungtinės veiklos pagrindu), išskyrus Vilniaus konkursą, kuris dėl pirkimo objekto dydžio pritraukė daugiau tiekėjų; visuose šešiuose viešuosiuose pirkimuose pasiūlymus pateikė devyniolika ūkio subjektų (jų grupių), o ginčo Konkurse – keturi; operatorės vertinimu, siūlomi Sutarties pakeitimai nepakeistų ekonominės pusiausvyros ieškovės naudai, nes, pirma, dėl sumažėjusio antrinių žaliavų kiekio ekonominius nuostolius pirmiausia patiria ji pati, o šie nesumažėtų, net ir pakeitus Sutartį, antra, siūlomais pakeitimais nedaroma įtaka kitoms esminės Sutarties nuostatoms, pavyzdžiui, dėl didžiausio leistino neapmokestinamo į sąvartyną iš MBA įrenginių išvežtino atliekų kiekio; dėl pakeitimų Sutarties pobūdis nesikeistų.
143. MAATC pažymėjo, kad ieškovės reikalaujamos pakeisti Sutarties sąlygos dėl atrenkamų antrinių žaliavų ir KAK kiekio (apskaičiavimo metodikos) yra svarbios, vienos iš pagrindinių, susijusios su esminiais Sutarties tikslais, nelaikytinos izoliuotomis nuo kitų Sutarties nuostatų, todėl, pakeitus pirmiau nurodytas nuostatas, Sutartimi siekiami tikslai prarastų prasmę, tarp Sutarties nuostatų atsirastų prieštaravimų; atsakovės teigimu, potencialių tiekėjų ratas pakankamai platus; Konkursas buvo skelbtas du kartus, dalyvių skaičius padidėjo dėl sumažintų technologinių reikalavimų: pirmą kartą prisiregistravo 24 tiekėjai, o pasiūlymus pateikė 3, antrą kartą – atitinkamai 41 ir 4; jei Sutarties pakeitimai būtų buvę nustatyti iš anksto, jie būtų darę įtaką pasiūlymų vertinimui, be to, būtų pagerėjusi ekonominė ieškovės padėtis, nes ji būtų patyrusi mažiau sąnaudų (būtų reikėję mažiau darbuotojų, mažiau įrenginių); galimų naujų tiekėjų kriterijus pagal VPĮ 89 straipsnio 4 dalies 1 punktą vertintinas daugiau de jure, nei de facto, t. y. daugiau potencialiai nei konkrečiai; dėl Sutarties pakeitimo pasikeistų jos pobūdis.
144. Iš šių priešpriešinių šalių pozicijų matyti, kad vienas kertinių jų nesutarimo dėl galimo Sutarties pakeitimo poveikio ieškovės ir kitų potencialių kontrahentų teisių atžvilgiu taikant VPĮ 89 straipsnio 4 dalies nuostatas aspektų yra Sutarties sąlygų (antrinių žaliavų ir KAK atskyrimo kiekybinio atskyrimo apskaičiavimo metodika) turinio ir svarbos bei ryšio su kitomis Sutarties nuostatomis vertinimas. Kita vertus, atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose perkančioji organizacija nebuvo apskritai išreiškusi pozicijos, kad siūlomi pakeitimai galimai nesuderinami su VPĮ 89 straipsnio nuostatomis, nes vertino, jog ieškovė padarė esminius Sutarties pažeidimus ir dėl to Sutartis buvo pagrįstai nutraukta (tokios pozicijos laikėsi ir pirmosios instancijos teismas). Dėl VPĮ 89 straipsnio taikymo ji pirmą kartą gana lakoniškai pasisakė atsiliepime į ieškovės kasacinį skundą.
145. Kasacinio teismo konstatuota, kad VPĮ 89 straipsnio (ex 18 straipsnio 8 dalies) nuostatų taikymas pirmiausia priklauso nuo to, ar viešojo pirkimo sutartis apskritai keičiama; iš nacionalinės ir tarptautinės jurisprudencijos galima daryti sandorio keitimo kvalifikavimo takoskyrą: kiekvienas esminis viešojo pirkimo sutarties pakeitimas, kuris kaip pažeidžiantis tiekėjų lygiateisiškumo ir skaidrumo principus yra draudžiamas, kartu yra ir sutarties pakeitimas bendrąja teisine ir ekonomine prasme (nauja oferta ir akceptas; pavyzdžiui, viešojo pirkimo sutarties kontrahento pakeitimas), tačiau ne kiekvienas kontrahentų sutarimas keisti sandorio sąlygas bus laikytinas esminiu viešojo pirkimo sutarties pakeitimu pagal VPĮ 89 straipsnio nuostatas (pavyzdžiui, valiutos konvertavimas ir atitinkamas sutarties kainos suapvalinimas) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-265-916/2015 ir joje nurodytą Teisingumo Teismo ir kasacinio teismo praktiką).
146. Nors, kaip nurodyta pirmiau, VPĮ 89 straipsnio 4 dalyje reglamentuojamos esminio sutarties pakeitimo situacijos, tačiau iš tiesų neginčytina ir tai, kad viešojo pirkimo sutarties sąlygų esmingumas (svarba) tiesiogiai koreliuoja su pakeitimo kvalifikavimu kaip leistino ar draudžiamo, t. y. kuo viešojo pirkimo sutarties sąlyga yra mažesnės svarbos, redakcinio, techninio pobūdžio (pvz., rekvizitai), tuo labiau tikėtina (nors ir nepreziumuojama), kad pačios sutarties pakeitimas nebus laikomas esminiu.
147. Sprendžiant dėl Sutarties pakeitimo teisėtumo, kasacinio teismo vertinimu, taip pat svarbios ir aplinkybės, dėl kurių kilo poreikis keisti Sutartį, ir jų vertinimas. Šiuo aspektu kasacinio teismo pažymėta, kad tiekėjui nepripažįstama išskirtinė, kitus pirkime dalyvavusius ar potencialius tiekėjus diskriminuojanti padėtis, jei situacijoje keisti viešojo pirkimo sutarties nuostatas atsidurtų bet kuris kitas ūkio subjektas (žr., pvz., pagal analogiją Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-132/2014). Kita vertus, pastarojoje nutartyje atskirai buvo įvertinta, kad dėl pasikeitusios išvežtinų atliekų sudėties ir dėl to vienos rūšies (pigesnės) kiekio sumažėjimo, o kitos (brangesnės) – padidėjimo tiekėjų dalyvavimas viešojo pirkimo konkurse pagal pakeistas sąlygas nebūtų pakeitęs dalyvių konkurencinės aplinkos.
148. Šiame kontekste kasacinis teismas atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjamoje byloje sprendžiama situacija iš dalies panaši į pirmiau nurodytame Teisingumo Teismo 2016 m. rugsėjo 7 d. sprendime byloje Finn Frogne, C-549/14, analizuotą situaciją, kai šalys susidūrė su sutarties vykdymo sunkumais ir siekė viena kitai perkelti atsakomybę dėl negalėjimo vykdyti sutartį; galiausiai jos taikiai sutarė smarkiai sumažinti pirkimo objekto apimtį ir sutarties vertę (apie šešis kartus), pakeisti tam tikrų abipusių įsipareigojimų turinį (užuot įrangą nuomojusi, perkančioji organizacija ją įsigijo) bei sutartį vykdyti pagal taikos susitarimo sąlygas.
149. Teisingumo Teismas šiame sprendime, inter alia, nurodė, kad dėl sutarties sąlygų pakeitimo, kuriuo gerokai susiaurinamas jos dalykas, ji gali tapti prieinama didesniam skaičiui ūkio subjektų; iš tiesų, jeigu pradinė šios sutarties apimtis buvo tokia didelė, kad tik kai kurios įmonės galėjo pateikti savo kandidatūras arba pasiūlymus, sumažinus minėtos sutarties apimtį ja taip pat gali susidomėti mažesni ūkio subjektai; be to, kadangi konkrečiai sutarčiai nustatyti minimalūs pajėgumo reikalavimai pagal Direktyvos 2004/18 44 straipsnio 2 dalį turi būti susieti su sutarties dalyku ir jam proporcingi, susiaurinus sutarties dalyką gali būti proporcingai sumažinti kandidatams arba konkurso dalyviams taikomi pajėgumo reikalavimai (žr. pirmiau nurodyto Teisingumo Teismo sprendimo byloje Finn Frogne 29 punktą).
150. Iš pirmiau nurodyto Teisingumo Teismo sprendimo darytina išvada, kad vienintelė aplinkybė, jog viešojo pirkimo sutarties pakeitimo poreikis kilo dėl objektyvių sutarties vykdymo sunkumo priežasčių, negali pateisinti viešojo pirkimo sutarties pakeitimo teisėtumo, jei dėl šio pakeitimo viešojo pirkimo konkurso metu, labai tikėtina, būtų dalyvavę daugiau tiekėjų. Vis dėlto ši tikimybė neturi būti vertinama atsietai nuo pirkimo objekto, viešojo pirkimo sąlygų, a fortiori, sutarties trukmės, galimo tiekėjų rato ir pan., todėl tik tai, kad tam tikros sąlygos keičiamos, per se neturėtų reikšti esminio pakeitimo, neatsižvelgus į konkretaus atvejo aplinkybes.
151. Šiame kontekste taip pat atkreiptinas dėmesys į kasacinio teismo praktiką dėl viešojo pirkimo sąlygų keitimo, kuri mutatis mutandis (su atitinkamais, būtinais pakeitimais) aktuali ir taikytina sprendžiant ginčą dėl viešojo pirkimo sutarties keitimo pagal VPĮ 89 straipsnio 4 dalies 1 punktą, kuriame nurodyta, kad viešojo pirkimo sutarties pakeitimas laikytinas esminiu, inter alia, kai pakeitimu nustatoma nauja sąlyga, kurią įtraukus į pradinį pirkimą būtų galima priimti kitų kandidatų paraiškų, dalyvių pasiūlymų ar pirkimas sudomintų daugiau tiekėjų.
152. Kasacinio teismo pirmiau nurodytu aspektu konstatuota, kad potencialių (naujų) dalyvių pritraukimo kriterijus turėtų būti vertinamas daugiau de jure, o ne de facto, t. y. turi būti vertinama potenciali galimybė, kad po pakeitimų galėtų atsirasti naujų dalyvių; atsižvelgiant į tai, spręstina, ar keičiamoje sąlygoje tiesiogiai įtvirtinti tam tikri ribojimai ar apskritai kokie nors reikalavimai, kurie, kad ir netiesiogiai, bet siaurinamai apibrėžia tiekėjų pajėgumą ar pirkimo objektą (ar kitokio pobūdžio nuostatą; kai sąlygos pakeitimu pirmiau nurodyto pobūdžio reikalavimų atsisakoma apskritai ar atitiktis jiems palengvinama, de jure laikytina, kad toks pakeitimas gali pritraukti naujų dalyvių (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-258-378/2017 37–39 punktus).
153. Pažymėtina, kad nors iš pirmiau nurodytos kasacinio teismo 2017 m. nutarties negalima daryti išvados, jog atitinkamos faktinės aplinkybės kaip potencialių tiekėjų pritraukimo kriterijaus taikymo pagrindas yra absoliučiai negalimos (neleistinos) (tąkart kasacinis teismas, be kita ko, pažymėjo, kad šalys procese nepateikė specifinės prekės, kraujo analizatoriaus, atitinkamo techninio parametro rinkos duomenų), tačiau nagrinėjimu atveju tokio pagrindo taikymas yra pernelyg komplikuotas, todėl potencialių tiekėjų kriterijaus taikymas yra neišvengiamai teisinė, o ne faktinio pobūdžio kategorija, nes teismas turėtų nustatyti, kokia iš tiesų būtų buvusi praeitis.
154. Šią išvadą pagrindžia tai, kad, kaip nurodyta pirmiau, šalys nesutaria dėl siūlomų keisti Sutarties nuostatų reikšmės ir galimybės jas keisti izoliuotai. Jos laikosi visiškai priešingų pozicijų dėl Sutarties keitimo padarinių. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nė vienos jų argumentai a priori (iš anksto, akivaizdžiai) nėra nepagrįsti. Kita vertus, kaip jau buvo konstatuota, pagal ieškovės pasiūlymą (reikalavimą) nepakeitus Sutarties, jos vykdyti toliau negalima, todėl vien dėl to vertinamas pakeitimas nėra bereikšmis.
155. Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, kaip jau buvo nurodyta (šios nutarties 132 punktas), perkančioji organizacija Konkurso procedūrų vykdymo metu gavo prašymą keisti ginčijamas Sutarties nuostatas, tačiau tai daryti atsisakė. Darytina išvada, kad šios sutartinės nuostatos jai iš anksto buvo ar de jure tapo svarbios. Nors pagal įstatymą viešojo pirkimo sąlygų aiškinimas (keitimas) laikytinas sudėtine jų dalimi, tokia pati išvada turėtų būti daroma ir priešingu atveju (kai atsisakoma keisti sąlygas), sprendžiant dėl galimybės teisėtai keisti viešojo pirkimo sutartį.
156. Bet kokiu atveju neatmestina tikimybė, kaip teisinio vertinimo rezultatas, kad dėl tokios atsakovės valios potencialiai galėjo atsirasti tiekėjų, kurie nusprendė nedalyvauti Konkurse. Pažymėtina, kad pagal atsakovės pateiktus duomenis prie Konkurso paskyros prisijungė kelios dešimtys tiekėjų, o pasiūlymus pateikė tik keli (keturi).
157. Apibendrindama pirmiau nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovės reikalavimas pakeisti Sutartį prieštarautų VPĮ 89 straipsnio 4 dalies 1 punkto nuostatoms. Atsižvelgiant į tai, nėra poreikio spręsti dėl VPĮ 89 straipsnio 4 dalies 2 punkto taikymo.

 

Dėl galimų Sutarties pažeidimų (išrūšiuojamų antrinių žaliavų kiekis, KAK kokybė ir nuosavybės priskirtinumas ir MBA įrenginių stabdymas bei savigynos taikymas)

 

158. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai iš dalies skirtingai sprendė dėl galimų trijų Sutarties pažeidimų, dėl kurių MAATC vienašališkai nutraukė Sutartį, susijusių su antrinių žaliavų atskyrimo efektyvumu, su KAK gamyba ir jo nuosavybės priskirtinumu, priešpriešinių prievolių vykdymo sustabdymu (MBA įrenginių darbo sustabdymu): dėl KAK sąvokos apibrėžties Konkurso sąlygose ir ieškovės pareigos jį gaminti abu teismai nenustatė Sutarties pažeidimo, o dėl kitų pagrindų jų išvados išsiskyrė. Atsakovė skundžia apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo dalis, kuriomis pripažinta, kad ieškovė nepadarė nė vieno iš trijų galimų esminių Sutarties pažeidimų.
159. Dėl antrinių žaliavų atskyrimo kiekio kriterijaus atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismų procesiniuose sprendimuose išdėstytos išvados skiriasi dviem tarpusavyje susijusiais aspektais: pirma, ar iš tiesų antrinių žaliavų sumažėjo ir tiek, jog negalima objektyviai vykdyti Sutarties pagal jos nuostatas; antra, dėl antrinių žaliavų apibrėžties. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad antrinių žaliavų kiekis bendrame MKA sraute sumažėjo tiek, kad ieškovei objektyviai neįmanoma pasiekti Sutartyje įtvirtinto atskyrimo kiekybinio rodiklio, o už tai ieškovei negali kilti sutartinė atsakomybė (lot. impossibilium nulla obligatio est).
160. Kaip nurodyta pirmiau, nors abi šalys sutaria, kad antrinių žaliavų kiekis bendrame MKA sraute sumažėjo, tačiau, perkančiosios organizacijos vertinimu, ieškovė vis tiek turėjo realių galimybių tinkamai vykdyti Sutartį. Šią poziciją ji grindžia Sutarties vykdymo metu atliktais atliekų morfologiniais tyrimais, pagal kuriuos antrinių žaliavų kiekis bendrame MKA sraute siekė apie 13 proc. Atsakovė, be kita ko, ginčija apeliacinės instancijos teismo atliktą antrinių žaliavų išskyrimą į perdirbamas ir neperdirbamas. Su šiais MAATC argumentais nėra pagrindo sutikti.
161. Pirmiausia pažymėtina, kad nors atsakovė ir pirmosios instancijos teismas teisingai cituoja teisinį reguliavimą, pagal kurį antrinės žaliavos – tiesiogiai perdirbti tinkamos atliekos ir perdirbti tinkamos iš atliekų gautos medžiagos (ATĮ 2 straipsnio 4 dalis), tačiau daro teisiškai nepagrįstą išvadą, kad visos atliekos, kurios potencialiai gali būti antrinėmis žaliavomis (stiklas, popierius, metalai, plastikai ir pan.), tokiomis ir laikomos, nepriklausomai nuo to, ar jas iš tiesų galima perdirbti, ar ne (pvz., alyva suteptas popierius). Taigi atsakovė iš esmės nedaro atliekų kvalifikavimo kaip antrinių žaliavų atskyrimo de jure ir de facto aspektais, todėl visas popierius, stiklas ar plastikas, jos vertinimu, laikytini antrinėmis žaliavomis.
162. Tokia pozicija nepagrįsta ne tik dėl akivaizdžios neatitikties nurodytam teisiniam reguliavimui, bet ir vertinant Konkurso bei Sutarties nuostatas. Be to, MAATC procese dėstomi argumentai šiuo klausimu suponuoja šios šalies nesąžiningumą, nes, prieš kylant šalių ginčui, pati atsakovė rašte APVA nurodė, kad antrinių žaliavų išrūšiavimo rodiklio dėl sumažėjusio tokių atliekų kiekio pasiekti neįmanoma. Kasaciniame procese tokią dviprasmišką poziciją atsakovė grindė aplinkybe, kad tokią informaciją jai pateikė ieškovė ir MAATC ja vadovavosi.
163. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Konkurso sąlygose, kaip nurodyta pirmiau, tiekėjams buvo išviešinti tuo metu aktualūs ir taikytini pasiūlymams vertinti atliekų morfologinių (sudėties) tyrimų rezultatai, pagal kuriuos antrinės žaliavos bendrame MKA sraute turėjo užimti apie 1/3 dalį visos atliekų apimties. Vis dėlto pagal Konkurso ir Sutarties sąlygas, kurias ieškovė siekia pakeisti, iš 32 proc. gautinų antrinių atliekų tiekėjai privalėjo atrinkti tik bent 10 proc. Kaip žodinio bylos nagrinėjimo metu kasaciniam teismui pažymėjo ieškovės atstovas, toks kiekio neigiamas nuokrypis grindžiamas įrangos ir darbuotojų darbo efektyvumu (neįmanoma atrinkti absoliučiai visų antrinių žaliavų) bei atliekų kokybe, t. y. perdirbimo savybių išsaugojimu (nesuteptas popierius). Tokio aiškinimo atsakovės atstovas iš esmės neginčijo.
164. Darytina išvada, kad jei pagal Konkurso sąlygas nuo planuojamų gauti 32 proc. antrinių žaliavų nuo viso MKA kiekio galima efektyviai atrinkti tik apie 10 proc., bendram antrinių žaliavų kiekiui sumažėjus apie tris kartus (iki 13 proc.), net jei ir būtų nevertinama antrinių žaliavų kokybė, neįmanoma efektyviai ir racionaliai atrinkti sutartų minimalių 10 proc. antrinių žaliavų. Taigi apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo ne tik antrinių žaliavų kiekio sumažėjimą, bet ir objektyvų negalėjimą pasiekti Sutartyje įtvirtintų atskyrimo efektyvumo rodiklių.
165. Dėl KAK kokybės ir nuosavybės priskirtinumo teismai sprendė iš dalies vienodai – KAK pagal Sutartį iš esmės laikytinas degiąja atlieka, o ne produktu, tačiau, pirmosios instancijos teismo vertinimu, ji priklausė operatorei, o apeliacinės instancijos teismo vertinimu – atsakovei. Pastarasis ginčo aspektas susijęs su teisės klausimu, kokiam dokumentui – Konkurso sąlygoms ar Sutarčiai, esant šių prieštaravimui, turėtų būti suteikta pirmenybė. Atsakovė laikosi Sutarties pirmumo pozicijos, be kita ko, netiesiogiai ginčydama Konkurso sąlygų paaiškinimų, kuriais, jos vertinimu, perkančioji organizacija neteisėtai pakeitė Konkurso reikalavimus, teisėtumą. Su šiais MAATC argumentais teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti.
166. Byloje nustatyta, kad nors perkančioji organizacija viešojo pirkimo procedūrų metu paaiškino (pakeitė) Konkurso sąlygas taip, jog nuosavybės teisę į KAK nustatė MAATC (pirminėje versijoje ji buvo priskirta Konkurso laimėtojui), tačiau sudarant Sutartį į tai nebuvo atsižvelgta ir buvo perkeltas pirminis Konkurso sąlygų tekstas. Apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei pirmosios instancijos teismas, sprendė, kad pirmenybė turi būti suteikiama ne Sutarties, o Konkurso sąlygų tekstui. Kasacinis teismas, įvertinęs šioje byloje nustatytų konkrečių aplinkybių visumą ir ginčo šalių argumentus, nagrinėjamu atveju su tokia teismo pozicija iš esmės sutinka.
167. Tiek Konkurso paskelbimo, tiek Sutarties sudarymo, vykdymo bei nutraukimo metu galiojusiame viešųjų pirkimų teisiniame reguliavime buvo įtvirtinta, kad sudarant pirkimo sutartį, joje negali būti keičiamos, inter alia, pirkimo dokumentuose nustatytos pirkimo sąlygos. Tai – imperatyvioji norma, kurios taikymui iš esmės nenustatyta jokių išimčių. Atsižvelgiant į pačios perkančiosios organizacijos atliktą Konkurso sąlygų paaiškinimą, kuris pagal VPĮ ir jį aiškinančią teismų praktiką yra sudėtinė viešojo pirkimo dokumentų dalis, akivaizdu, kad nė viena iš Sutarties šalių negali ginti galimai savo pažeistų teisių ar interesų, remdamosi Sutarties nuostata, prieštaraujančia imperatyvui.
168. Šiame kontekste pažymėtina kasacinio teismo praktika, kad tai, jog perkančioji organizacija į viešojo pirkimo sąlygas neperkėlė privalomos taikyti VPĮ normos, nesuponuoja vertinimo, kad toks reguliavimas jai ir viešojo pirkimo sutarties kontrahentui netaikytinas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-469-469/2019 58 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Be to, tiekėjams viešojo pirkimo sutarties vykdymo metu pripažįstamas teisėtas lūkestis (ir jo teisminė apsauga) į privalomų nuostatų, pavyzdžiui, kainodaros taisyklių, taikymą, nepriklausomai nuo to, kad šios neteisėtai neperkeltos į sutartį (žr. pagal analogiją Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 4 d. nutarties civilinėje byloje 3K-3-30-378/2016 64, 65 punktus).
169. Taip pat primintini kasacinio teismo praktikoje nuosekliai suformuoti teisės išaiškinimai, taikytini ne tik viešojo pirkimo procedūroms, bet ir sutartinei tiekėjo ir perkančiosios organizacijos santykių stadijai, kad neaiškių, netikslių ir dviprasmiškų pirkimo dokumentų nuostatų nulemtų negatyvių padarinių rizika tenka pačiai perkančiajai organizacijai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-469/2019 38 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
170. Jei perkančioji organizacija nevykdo iš VPĮ kylančių pareigų ar jas vykdo netinkamai, būtent jai turi tekti neigiami padariniai. Jeigu būtų priešingai, galėtų kilti situacijos, kai perkančioji organizacija pasinaudotų ar turėtų naudos iš savo neteisėtų veiksmų, o tai suponuotų perkančiosios organizacijos nepagrįsto praturtėjimo grėsmę (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-713/2013). Šio vertinimo nekeičia tai, kad tiekėjai – profesionalūs viešųjų pirkimų teisinių santykių dalyviai, nes ir perkančiosioms organizacijoms keliami profesionalumo reikalavimai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-158/2011).
171. Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad kasacinis teismas sutartinių ginčų praktikoje dėl viešojo pirkimo sutarties turinio aiškinimo, inter alia, yra sprendęs pagal tai, ar ginčo šalių aiškinimas nelemia neproporcingai mažo ar apskritai nerentabilaus sutarties vykdymo (žr. pirmiau nurodytos kasacinio teismo nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-469/2019 37, 39 punktus). Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad pritarus MAATC pozicijai, jog KAK priklauso operatorei, Sutarties vykdymas, atsižvelgiant į tai, kad jis turi padengti ir MBA įrenginių veiklos sąnaudas, taptų mažai ar galimai nerentabilus, nes už MKA, kurių kiekis vykdant Sutartį, be kita ko, de facto sumažėjo, 1 t priėmimą operatorė iš atsakovės gaudavo apie 20 Eur, o degiųjų atliekų 1 t, kuri susidaro iš 3 t MKA, išvežimas operatorei kainuotų beveik 50 Eur.
172. Atsakovė, inter alia, ginčija aptariamų Konkurso sąlygų taikymą, atsižvelgiant į tai, kad, jos vertinimu, Konkurso sąlygos buvo neteisėtai paaiškintos, nes, pirma, tai de jure lėmė jų pakeitimą, antra, tai atlikta neturint reikiamų įgaliojimų iš MAATC vadovybės. Dėl šių argumentų pirmiausia pažymėtina, kad net jei jiems ir būtų galima pritarti (nors kasacinis teismas vertina priešingai), iš tiesų teisiškai nepagrįsta būtų vertinti, jog Konkurso dalyviai galėjo ir (ar) turėjo suprasti, kad Konkurso sąlygos buvo paaiškintos (pakeistos) neteisėtai ir dėl to į šiuos pakeitimus nereikia atsižvelgti teikiant pasiūlymus.
173. Kasacinio teismo išaiškinta, kad tiekėjui nepripažįstamas teisinis suinteresuotumas ginčyti viešojo pirkimo sąlygas, kai jo interesus galimai pažeidžia pirkimo sąlygų pakeitimas, jei jis pats prisidėjo prie šių perkančiosios organizacijos veiksmų atlikimo (teikė atitinkamą prašymą ar pretenziją); galimas pirkimo sąlygų pakeitimo, kurį inicijavo ieškovas, pripažinimas neteisėtu lemia tokio tiekėjo piktnaudžiavimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-296-378/2019 35.11.8 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Pirmiau nurodyta teisės aiškinimo taisyklė turėtų pagal analogiją būti taikoma ir perkančiosios organizacijos nenaudai (žr. pagal analogiją Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-354-378/2018 35 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
174. Atsakovė taip pat nesutinka su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvada, kad KAK pagal Konkurso sąlygas laikytinas degiąja atlieka, o ne produktu, ir jam netaikomi kokybės reikalavimai pagal Atliekų atskyrimo metodikos ir kitų teisės aktų nuostatas. Vis dėlto šiuo aspektu pirmiausia pažymėtina, kad MAATC nenuginčijo teismų išvados, jog Konkurso sąlygose kaip sinonimai vartojamos keliolika KAK sąvokų. Be to, atsakovės nurodomas teisinis reguliavimas nėra imperatyvus ta prasme, kad atliekų tvarkymo centrai tokiuose kaip nagrinėjamo viešojo pirkimo sąlygose iš tiekėjų negalėtų reikalauti gaminti KAK kaip degiąją atlieką, o ne produktą (kurą), t. y. perkančiosios organizacijos turi pasirinkimą, ko reikalauti iš būsimų kontrahentų.
175. Kasacinis teismas nuosekliai plėtoja teisės aiškinimo praktiką, pagal kurią mokslo (ar kitoje srityje) vartojamos sąvokos, sampratos per se neturi visuomet turėti tapačios reikšmės kaip ir viešojo pirkimo sąlygose, a fortiori kai tokia perkančiųjų organizacijų valia aiškiai neįtvirtinta pirkimo sąlygose; iš tiesų neatmestinos situacijos, kai pirkėjas pasirenka vertinti tiekėjų pasiūlymus pagal vieną ar kelias (o ne visas) iš sudėtinių tam tikros kategorijos reiškinio dalių (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-424-378/2017 38 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
176. Atsižvelgiant į tai, perkančiosioms organizacijoms suteikiama diskrecija tiekėjams kelti reikalavimus, kurie būtų nevisiškai identiški (mažesnės apimties ar kitokio turinio), nei tai įprasta kituose santykiuose; be to, jei perkančiosios organizacijos pirkimo sąlygose suformuluoja individualizuotą ad hoc (šiuo atveju) reikalavimą, pagal jį tiekėjų pasiūlymai ir turėtų būti vertinami, neatsižvelgiant į kitus, iš anksto neišviešintus parametrus, nepriklausomai nuo jų žinomumo ir taikymo kitose srityse (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-325-469/2018 28 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
177. Teisėjų kolegija galiausiai atkreipia dėmesį į tai, kad dėl Konkurso nuostatų turinio galima spręsti ir iš pačios perkančiosios organizacijos veiksmų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-361-248/2019 40 punktą). Šalys nesiginčija dėl eksperto pateiktos išvados, kad ieškovės suprojektuoti ir pastatyti įrenginiai nepajėgūs gaminti KAK kaip produkto (tokių MBA įrenginių Lietuvoje apskritai nėra), nes tokiam funkcionalumui trūksta peilinio smulkintuvo, papildomo sijotuvo, džiovyklos ir kitų įrenginių. Kita vertus, byloje nėra ginčo ir dėl to, kad MAATC ieškovės pastatytus įrenginius priėmė kaip tinkamus, jų kokybei pastabų neturėjo, taigi pripažino, jog šie atitinka Konkurso sąlygas.
178. Dėl priešpriešinių prievolių vykdymo sustabdymo (MBA įrenginių darbo sustabdymo ir savigynos taikymo) pirmiausia atkreiptinas dėmesys į tai, kad atsakovė šiam ginčo aspektui kasaciniame procese skiria didžiausią dėmesį (pavyzdžiui, lyginant argumentų apimtį, šį aspektą apžvelgia keturis kartus plačiau nei atsiliepdama į ieškovės argumentus dėl VPĮ 89 straipsnio taikymo). Ši šalių ginčo dalis susijusi su jau aptarta KAK kokybės problematika, nes atsakovė, inter alia, dėl galimos savo pačios pareigos išvežti degiąsias atliekas gynėsi netinkamos jų kokybės aspektu.
179. Vis dėlto svarbiausias MAATC nesutikimo su apeliacinės instancijos teismo išvadomis aspektas – ar ieškovė tinkamai ir teisėtai pasinaudojo teise į savigyną. Atsakovė šiuo aspektu kelia du teisės klausimus: pirma, ar ir kaip ieškovės teisė į savigyną turėtų būti derinama su viešuoju interesu bei kuri vertybė yra svarbesnė; antra, ar savigynos taikymas apskritai galimas, kai ieškovė savo teises pradėjo ginti teisminiu keliu. Teisėjų kolegija šioje srityje iškeltus perkančiosios organizacijos argumentus pripažįsta nepagrįstais.
180. Dėl pirmojo aspekto pažymėtina, kad, sutinkant su ieškovės atsikirtimais, ūkio subjektų veikla pirmiausia nukreipta į privačios (asmeninės) naudos siekimą, o ne viešojo intereso užtikrinimą. Šiam objektyviam iš privačių juridinių asmenų prigimties ir veiklos tikslų išplaukiančiam aiškinimui neprieštarauja situacijos, kokia susiklostė ir nagrinėjamu atveju, kai tiekėjo sutartiniai santykiai su perkančiąja organizacija turi ypatingą reikšmę atitinkamai visuomenės daliai. Bet kokiu atveju ūkio subjektas ne savo valia negali būti verčiamas savo privatų interesą vertinti mažiau palankiai už kitų subjektų interesus.
181. Perkančiosios organizacijos pozicijai, kad privatūs asmenys bet kokiu atveju privalo užtikrinti viešąjį interesą, iš dalies būtų galima pritarti tik tais atvejais, kai atitinkamoje situacijoje visuomeninės gėrybės apsauga priklauso išimtinai nuo tokio privataus subjekto, jo pastangų, išskirtinės padėties ar pan. Kita vertus, tokiu atveju jo privataus asmens statusas dėl jo veiklos ar padėties, suteiktų teisių ar tiesiog susiklosčiusių aplinkybių priartėja prie viešosios teisės reguliuojamo subjekto. Pavyzdžiui, Teisingumo Teismas dėl tiesioginio direktyvų veikimo yra pažymėjęs, kad valstybės perduodamos funkcijos, o ne juridinio asmens forma nulemia, ar jis bus priskirtas valstybei plačiąja prasme (žr., pvz., Teisingumo Teismo 1990 m. liepos 12 d. sprendimą byloje Foster ir kt., C-188/89).
182. Nors atsakovė nurodo, kad dėl viešojo intereso būtent ieškovė iš MBA įrenginių teritorijos už savo lėšas turėjo išgabenti KAK, o vėliau, esant reikalui, šių sąnaudų atlyginimą galėjo prisiteisti iš perkančiosios organizacijos, tačiau nepaaiškina, kodėl būtent tokios viešojo intereso apsaugos funkcijos, esant šalių ginčui, negalėjo ir neturėjo atlikti kelių savivaldybių viešam atliekų tvarkymo tikslui įsteigtas MAATC. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į atsakovės argumentus, kad KAK perviršio išgabenimas iš MBA įrenginių teritorijos ieškovei kainuotų tik apie 13 000 Eur, kartu nepažymint, kad KAK gamyba yra nuolatinė ir nenutrūkstama, todėl šių atliekų sutvarkymo išlaidos nevienkartinės (viso susikaupusio KAK išgabenimas kainuotų apie 0,5 mln. Eur).
183. Pareiga bendradarbiauti yra ir viena sąžiningumo principo išraiškų sutarčių teisėje. Aiškinant pareigos bendradarbiauti principo turinį galima išskirti tokius elementus: pareiga informuoti, duoti nurodymus, suteikti pagalbą, sudaryti tinkamas darbo sąlygas, koordinuoti veiksmus ir pan. Kiekvienu konkrečiu atveju šių elementų sąrašas gali kisti priklausomai nuo šalis siejančios sutarties pobūdžio. Kita vertus, pareiga bendradarbiauti nėra absoliuti, egzistuoja tam tikros jos ribos, kurios nustatomos atsižvelgiant į pagrįstus lūkesčius, kad kiekviena šalis savo pareigas vykdys tinkamai. Pažymėtina ir tai, kad noras bendradarbiauti turi būti abipusis, nes priešingu atveju sutartis gali likti taip ir neįgyvendinta (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2013).
184. Vertinant šalių ginčą iš laiko perspektyvos, darytina išvada, kad jų santykiuose trūko bendradarbiavimo, esminis šalių nesutarimas, kuriai jų priklauso KAK, buvo sprendžiamas nekonstruktyviai, tam tikro spaudimo priemonėmis, egzistuojant grėsmei, kad ieškovė praras TIPK, o atsakovė gaus baudą iš APVA. Nepasisakant konkrečiai, kuri šalis labiau atsakinga dėl konfliktinių santykių, darytina išvada, kad esant tokiai situacijai, be kita ko, dėl KAK perviršio iškilus rizikai ieškovei prarasti TIPK (ji dėl pažeidimo kompetentingų institucijų buvo nubausta), taip pat dėl to egzistuojant ieškovės darbuotojų sveikatos ir įrenginių darbo sutrikdymo grėsmei, ieškovė, kaip konstatavo apeliacinės instancijos teismas, pagrįstai sustabdė MBA įrenginius.
185. Šiuo aspektu atsakovė akcentuoja savigynos išimtinumą, tačiau, be nurodyto argumento, kad pati ieškovė turėjo išgabenti KAK, nors dėl to apeliacinės instancijos teismas priėjo prie priešingos išvados, plačiau šiuo aspektu nepasisako. Perkančioji organizacija kasaciniame procese aiškiau nepagrindžia, kuo ne šio teisių gynybos būdo taikymas apskritai, o galimas išimtinumo (tiek laiko atžvilgiu, tiek eiliškumo taikymo kitų gynybos būdu atžvilgiu) pažeidimas yra neteisėtas jos atžvilgiu.
186. CK 6.253 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta, kad savigyna – tai asmens veiksmai, kuriais jis teisėtai priverstinai įgyvendina savo teisę, kai neįmanoma laiku gauti kompetentingų valstybės institucijų pagalbos, o nesiėmus savigynos priemonių teisės įgyvendinimas taptų negalimas arba iš esmės pasunkėtų; tačiau asmuo, panaudojęs savigyną neteisėtai ar be pakankamo pagrindo, privalo atlyginti padarytą žalą; CK 1.139 straipsnyje nurodyta, kad panaudoti savigyną ginant savo civilines teises leidžiama tik šio kodekso nustatytais atvejais; savigynos būdai ir priemonės turi atitikti teisės pažeidimo pobūdį ir kiekvienu konkrečiu atveju neperžengti savigynos ribų; naudojant savigyną, būtina gerbti žmogaus teises ir laisves bei laikytis įstatymų reikalavimų.
187. Atsakovė formaliai teisi, cituodama ankstesnę kasacinio teismo praktiką, kurioje pažymėtas savigynos kaip teisių įgyvendinimo išskirtinumo pobūdis, tačiau tai per se nesuponuoja jos argumentų pagrįstumo (juolab kad teisės aiškinimo taisyklėmis negalima vadovautis a priori, neatsižvelgiant į ginčų aplinkybes ir teismų praktikos vystymąsi). Pirmiausia atkreiptinas dėmesys į tai, kad savigyna – iš esmės ikiteisminis teisių gynybos būdas. Nėra pagrindo daryti išvados, kad subjektai savo teises galėtų ginti lengviau teismo procese, o ne iki ginčo perkėlimo pas arbitrą.
188. Pažymėtina, kad naujausioje kasacinio teismo praktikoje savigyna (daikto sulaikymas) įvardijama ne kaip išskirtinis, bet specifinis kreditoriaus teisinių gynybos būdas; tai įteisintas, t. y. įstatymu pagrįstas ir tik jo nustatytais atvejais taikomas, prievartinis savo teisės įgyvendinimas jėga; dėl savo pobūdžio, kad ji įgyvendinama asmens valia ir nuožiūra, o tai kelia didesnę riziką pažeisti kitų asmenų teises, savigyna leidžiama ribotai: pirma, savigyna galima pasinaudoti tik įstatymo nustatytais atvejais; tai reiškia, kad savavališka, nesant įstatyme nustatyto pagrindo, savigyna nėra leidžiama; antra, savigyna naudojamasi pagal įstatyme nustatytas sąlygas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-174-695/2020 28, 29, 32 punktus ir juose nurodytą kasacinio teismo praktiką).
189. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, be sutarties vykdymo sustabdymo, egzistuoja ir kitų savigynos instrumentų (pvz., papildomas terminas sutarčiai įvykdyti, kainos sumažinimas, vienašalis sutarties nutraukimas), dėl kurių aiškinimo ir taikymo kasacinio teismo praktika nėra tokia griežta, kaip nurodo atsakovė. Teisėtos (sąžiningos, proporcingos) savigynos taikymo ribojimas bet kokiu atveju turi būti pagrįstas svarbiomis priežastimis. Atsakovė neatsižvelgia į tai, kad, vienašališkai nutraukdama Sutartį, ji pati iš esmės pritaikė savigyną. Taigi nagrinėjamoje byloje iškilo dviejų skirtingų savigynos priemonių taikymo kolizija.
190. Konstatuotina, kad nors Sutarties vykdymo sustabdymo ir vienašalio jos nutraukimo metu, šalims ginčijantis dėl KAK kokybės ir nuosavybės priklausomybės, nebuvo akivaizdaus kurios nors iš pirmiau nurodytų instrumentų taikymo neproporcingumo, nesąžiningumo, todėl šalys prisiėmė riziką dėl savigynos taikymo teisėtumo (juolab kad šiuo aspektu net išsiskyrė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų vertinimai), tačiau, atsižvelgiant į ginčo šalių statusą, įsteigimo ir veiklos tikslus ir pobūdį, būtent perkančiajai organizacijai teko didesnė atsakomybė užtikrinti viešąjį interesą dėl saugios aplinkos.

 

Dėl kitų kasacinių skundų argumentų, bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

 

191. Teisėjų kolegija pagal pirmiau nurodytus argumentus konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, nors ir iš dalies pažeisdamas ieškovės teisę į rungtynišką procesą dėl siurprizinio sprendimo ir pernelyg lakoniškų argumentų dėl esminio Sutarties pakeitimo, iš esmės priėmė teisingą sprendimą. Ieškovės procesinių teisių suvaržymas buvo kompensuotas kasaciniame procese (rašytiniai paaiškinimai, žodinis bylos nagrinėjimas), todėl dėl pirmiau nurodytų pažeidimų nėra pagrindo bylą grąžinti spręsti pakartotinai. Dėl pirmiau nurodytų priežasčių ieškovės ir atsakovės kasacinių skundų argumentai nesudaro pagrindo pakeisti apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo, todėl jis paliktinas galioti.
192. Kasacinis teismas patyrė 73,21 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Ieškovė turėjo 300 Eur išlaidų žyminiam mokesčiui už kasacinį skundą, taip pat kasaciniam teismui pateikė įrodymus, patvirtinančius jos turėtas 18 595,46 Eur išlaidas advokato pagalbai surašant kasacinį skundą, rašytinius paaiškinimus, kitus dokumentus, taip pat dalyvaujant žodiniame teismo posėdyje; atsakovė turėjo 1600 Eur išlaidų žyminiam mokesčiui už kasacinį skundą, taip pat kasaciniam teismui pateikė įrodymus, patvirtinančius jos turėtas 8000 Eur išlaidas advokato pagalbai surašant kasacinį skundą ir atsiliepimą į ieškovės kasacinį skundą.
193. Kadangi paliekamas galioti apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas, kuriuo, inter alia, klausimas dėl Sutarties nutraukimo sąlygų perduotas iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, tai bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui.
194. Dėl kitų kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentų kaip teisiškai nereikšmingų šalių ginčui spręsti teisėjų kolegija nepasisako.

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.