Šio straipsnio komentaras atnaujintas atsižvelgiant į teisės aktų, teismų praktikos, Europos Komisijos, Viešųjų pirkimų tarnybos pozicijos pasikeitimus ir parengtas remiantis 2020 m. autorių kolektyvo (dr. Deividas Soloveičik LL.M, MCIArb (atsakingasis redaktorius), dr. Karolis Šimanskis (atsakingasis redaktorius), Žydrūnė Biliūnaitė–Zubavičė, Kristina Ivanovė, Dovilė Jankauskytė, Karolina Keršytė, Matas Malijonis) parengtomis Metodinėmis priemonėmis.

105 straipsnis. Pirkimo sutarties ar preliminariosios sutarties pripažinimas negaliojančia

1. Teismas pripažįsta pirkimo sutartį ar preliminariąją sutartį negaliojančia bet kuriuo iš šių atvejų:

1) perkančioji organizacija sudarė pirkimo sutartį ar preliminariąją sutartį nepaskelbusi apie tarptautinį pirkimą Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje arba nepaskelbusi apie supaprastintą pirkimą Centrinėje viešųjų pirkimų informacinėje sistemoje, kai tai nėra leidžiama pagal šio įstatymo reikalavimus;

2) perkančioji organizacija pažeidė šio įstatymo 86 straipsnio 8 dalyje, 103 straipsnio 2 dalyje ar 104 straipsnio 2 dalyje nustatytus reikalavimus, dėl ko teismui prašymą pateikęs ar ieškinį pareiškęs dalyvis neturėjo galimybės pasinaudoti teisių gynimo priemonėmis iki pirkimo sutarties ar preliminariosios sutarties sudarymo, ir kartu perkančioji organizacija pažeidė ir kitus šio įstatymo reikalavimus, jeigu tas pažeidimas turėjo neigiamos įtakos teismui prašymą pateikusio ar ieškinį pareiškusio dalyvio galimybėms sudaryti pirkimo sutartį ar preliminariąją sutartį;

Straipsnio punkto pakeitimai:

Nr. XIII-2158, 2019-05-30, paskelbta TAR 2019-06-10, i. k. 2019-09411

3) perkančioji organizacija pažeidė šio įstatymo 78 straipsnio 6 dalies ar 79 straipsnio 9 ir 10 dalių nuostatas ir, sudarydama pirkimo sutartį, pasinaudojo išimtimi, leidžiančia netaikyti atidėjimo termino;

4) nustačius kitų šio įstatymo imperatyviųjų nuostatų šiurkščių pažeidimų.

Straipsnio punkto pakeitimai:

Nr. XIII-2158, 2019-05-30, paskelbta TAR 2019-06-10, i. k. 2019-09411

2. Teismas negali pripažinti pirkimo sutarties ar preliminariosios sutarties negaliojančia pagal šio straipsnio 1 dalies 1 punktą, jeigu yra visos šios sąlygos:

1) perkančioji organizacija nusprendė, kad šiuo įstatymu leidžiama nepaskelbti apie tarptautinį pirkimą Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje arba nepaskelbti apie supaprastintą pirkimą Centrinėje viešųjų pirkimų informacinėje sistemoje;

2) perkančioji organizacija paskelbė savanoriško ex ante skaidrumo skelbimą;

3) pirkimo sutartis ar preliminarioji sutartis buvo sudaryta ne anksčiau kaip po 10 dienų (supaprastinto pirkimo atveju – ne anksčiau kaip po 5 darbo dienų) nuo savanoriško ex ante skaidrumo skelbimo paskelbimo dienos.

3. Teismas negali pripažinti pirkimo sutarties ar preliminariosios sutarties negaliojančia pagal šio straipsnio 1 dalies 3 punktą, jeigu yra visos šios sąlygos:

1) perkančioji organizacija mano, kad sudarydama pirkimo sutartį ji laikėsi šio įstatymo 78 straipsnio 6 dalies ar 79 straipsnio 9 ir 10 dalių nuostatų;

2) perkančioji organizacija suinteresuotiems dalyviams išsiuntė pranešimus apie sprendimą nustatyti laimėjusį pasiūlymą pagal šio įstatymo 58 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus;

3) pirkimo sutartis buvo sudaryta ne anksčiau kaip po 10 dienų (supaprastintų pirkimų atveju – ne anksčiau negu po 5 darbo dienų) nuo pranešimų apie sprendimą nustatyti laimėjusį pasiūlymą išsiuntimo suinteresuotiems dalyviams dienos, o jeigu šie pranešimai nebuvo siunčiami elektroninėmis priemonėmis, – ne anksčiau kaip po 15 dienų nuo šių pranešimų išsiuntimo kitomis priemonėmis dienos.

VPĮ 105 straipsnyje^[1] yra įtvirtinti viešojo pirkimo–pardavimo sutarties ar preliminariosios sutarties (toliau – pirkimo sutartis) pripažinimo negaliojančia pagrindai ir tvarka. Teismas pripažįsta pirkimo sutartį negaliojančia, jeigu nustato imperatyvių teisės normų pažeidimų, išskyrus, jeigu egzistuoja komentuojamo VPĮ 105 straipsnio 2 ir 3 dalyje nustatytos sąlygos, be to, pagal VPĮ 107 straipsnio 1 dalį teismas tenkina reikalavimą tik dėl žalos atlyginimo ir nenaikina pirkimo sutarties, jeigu buvo laikomasi VPĮ 105 straipsnio 1, 2 ir 3 dalių (detaliau žiūrėti VPĮ 107 straipsnio 1 dalies komentarą).

Viešųjų pirkimų (toliau – pirkimų) teisinių santykių reglamentavimo tam tikras ypatumas yra tas, kad dominuoja viešajai teisei būdingas imperatyvusis teisinio reguliavimo metodas, t. y. vyrauja privalomojo pobūdžio nuostatos. VPĮ siekiama užtikrinti racionalų valstybės biudžeto lėšų naudojimą, kokybišką prekių ir paslaugų, reikalingų užtikrinti valstybės ir savivaldybių darnią ir tinkamą veiklą, gavimą, skatinti konkurenciją ir rinkos plėtrą, garantuoti lygiateisiškumo, nediskriminavimo ir skaidrumo principų įgyvendinimą. Pirkimų teisinis reglamentavimas susijęs su viešojo intereso apsauga, todėl VPĮ pirkimams nustatyti specialūs reikalavimai, o šio įstatymo nuostatos aiškintinos ir taikytinos taip, kad būtų apgintas viešasis interesas^[2]. Taigi, atitinkamai tais atvejais, kai VPĮ pažeidimai yra esminiai (t. y. ne formalūs, grynai procedūriniai), jie lemia perkančiosios organizacijos veiksmų neteisėtumą, o jų nustatymas suponuoja teismų pareigą, o ne diskreciją pripažinti skundžiamus perkančiosios organizacijos veiksmus, įskaitant ir pirkimo sutarties sudarymą, neteisėtais ir juos panaikinti^[3]. Be to, kasacinio teismo šiuo aspektu taip pat išaiškinta, kad, vertinant perkančiosios organizacijos veiksmų ir sprendimų teisėtumą, ypač tais atvejais, kai nėra aiškių VPĮ nuostatų atitinkamoje srityje, reikėtų atsižvelgti ir į atitinkamų jos veiksmų ar sprendimų realiai sukeliamas pasekmes. Tam taikytinas tiekėjų nepagrįsto konkurencinio pranašumo vertinimo kriterijus. Reikia įvertinti tai, kiek perkančiosios organizacijos veiksmai dėl vieno tiekėjo faktiškai (realiai) paveikė kitus tiekėjus ir ar pirmajam tiekėjui buvo suteikta daugiau teisių negu kitiems, t. y. ar perkančiosios organizacijos veiksmai dėl vieno tiekėjo pakeitė šio tiekėjo padėtį ir situaciją kitų tiekėjų nenaudai^[4].

VPĮ 105 straipsnio nuostatose, be kita ko, įtvirtintos negaliojančio sandorio prezumpcijos, kurių reguliavimas harmonizuotas Europos Sąjungos (ES) lygmeniu^[5]. Taigi tai – konkreti CK 1.80 straipsnio 1 dalies nuostatų išraiška. Ši norma buvo įtvirtinta, siekiant užkirsti kelią rimtiems VPĮ pažeidimams bei už juos įtvirtinti veiksmingas sankcijas. Pažymėtina, kad vienu iš šiurkščiausių pažeidimų pripažįstamas vadinamas tiesioginis pirkimo sutarties sudarymas (angl. direct contracting) (pirkimo sutarties sudarymas, nesivadovaujant VPĮ reikalavimais). Būtent todėl Direktyvoje 2007/66, atitinkamai ir VPĮ 105 straipsnyje, buvo įtvirtinta speciali tiekėjų teisių gynimo priemonė – tiekėjo teisė ginčyti sudarytą pirkimo sutartį ir siekti, kad ji būtų pripažinta negaliojančia. Šios priemonės tikslas – užtikrinti, kad nebūtų sudaromi tiesioginiai sandoriai, apeinant pirkimų procedūras.

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (ESTT) šiuo aspektu yra išaiškinęs, kad pripažinus pirkimo sutartį, sudarytą per pirkimo sutarties sudarymo procedūrą, negaliojančia, pirkimo sutartis nebeegzistuoja ir tam tikrais atvejais nebevykdoma, o tai yra esminė administracinės ar teisminės valdžios institucijų intervencija į asmenų ir valstybės įstaigų sutartinius santykius. Toks sprendimas gali sukelti didelių trukdžių ir ekonominių nuostolių ne tik asmeniui, su kuriuo sudaryta atitinkama pirkimo sutartis, bet ir perkančiajai organizacijai, taigi, ir visuomenei, kuri galutiniame rezultate naudojasi darbais ir paslaugomis, dėl kurių sudaryta atitinkama pirkimo sutartis. Taigi, ES teisės aktų leidėjas suteikė daugiau reikšmės teisiniam saugumui prašymų pripažinti pirkimo sutartį negaliojančia atveju, o ne ieškinio dėl žalos atlyginimo atveju (detaliau žiūrėti VPĮ 107 straipsnio komentarą). Dėl to, siekiant pasinaudoti VPĮ 105 straipsnyje įtvirtinta galimybe pirkimo sutartį pripažinti negaliojančia, reikia laikytis specifinių įtvirtintų procedūrų ir terminų (detaliau žiūrėti VPĮ 102 straipsnio 3 dalies komentarą).

Pagal nuosekliai suformuotą kasacinio teismo praktiką, pirkimo procedūras pripažinus neteisėtomis, turi būti sprendžiama dėl perkančiosios organizacijos neteisėtų veiksmų padarinių. Tais atvejais, kai pagal neteisėtus perkančiosios organizacijos sprendimus sudaryta pirkimo sutartis, pirkimo procedūra pagal įstatymą laikoma pasibaigusi, todėl nėra pagrindo nutraukti pirkimo procedūros ar panaikinti neteisėtų sprendimų; vis dėlto tiekėjas gali kreiptis į teismą dėl pirkimo sutarties pripažinimo negaliojančia ar alternatyvių sankcijų taikymo. Perkančiosios organizacijos neteisėti veiksmai tokiu atveju ieškovui, pateikusiam prašymą ar pareiškusiam ieškinį, nebesukelia teisinių padarinių; nustačius atitinkamas aplinkybes, ginčijamas perkančiosios organizacijos sprendimas pripažįstamas neteisėtu, pasibaigusios pirkimo procedūros nenutraukiamos (neteisėti sprendimai nepanaikinami), o sprendžiama dėl sudarytos pirkimo sutarties galiojimo^[6], t. y. sprendžiama dėl pirkimo sutarties pripažinimo niekine ir jos panaikinimo VPĮ 105 straipsnio pagrindu arba jos išsaugojimo ir alternatyviųjų sankcijų taikymo VPĮ 106 straipsnio pagrindu^[7] (detaliau žiūrėti VPĮ 106 straipsnio komentarą). Pirkimo sutartys, esant VPĮ 105 straipsnio 1 dalyje įtvirtintoms sąlygoms, pripažįstamos neteisėtomis kaip niekiniai sandoriai. Niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio (savo iniciatyva) (CK 1.78 straipsnio 5 dalis), neatsižvelgdamas į bylos dalyvių reikalavimus (CK 1.78 straipsnio 5 dalis). Taigi, teismas pripažįsta sandorį niekiniu tiek bylos dalyviams pareiškus tokį reikalavimą, tiek jo nepareiškus, ir kiekvienu atveju sprendžia dėl niekinio sandorio teisinių padarinių, nes tik išsprendus dėl negaliojančio sandorio teisinių padarinių užbaigiamas ginčo sprendimas ir atkuriama teisinė taika^[8].

Pažymėtina, kad, teismams sprendžiant perkančiosios organizacijos sprendimų pripažinimo neteisėtais klausimą, kartu kyla ir kitų padarinių taikymo klausimas (restitucijos arba žalos atlyginimo (CK 1.80 straipsnio 2 dalis, VPĮ 107 straipsnis (detaliau žiūrėti VPĮ 107 straipsnio komentarą). Restitucija – civilinės prievolių teisės, bet ne pirkimų institutas. Dėl to, sprendžiant ginčus dėl pirkimų procedūrų teisėtumo ir jų pagrindu sudarytų pirkimo sutarčių negaliojimo, restitucija turi būti taikoma pagal CK šeštosios knygos normas. Pagal CK 6.145 straipsnį, restitucija reiškia asmens prievolę grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio arba dėl to, jog prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos. Restitucija – tiesioginis niekinio sandorio padarinys (CK 1.80 straipsnio 2 dalis). Išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą ar jos netaikyti, jeigu ją taikant vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ar nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų. Taigi, restitucija taikoma arba netaikoma kaip pirkimo sutarties panaikinimo padarinys. Restitucijos taikymas turi užtikrinti perkančiosios organizacijos ir tiekėjų grąžinimą į prieš pažeidimą buvusią teisinę padėtį, tačiau bendrosios restitucijos taisyklės nustato teismui teisę išimtiniais atvejais keisti restitucijos būdą ir netgi iš viso jos netaikyti, jeigu pagal susiklosčiusią teisinę situaciją niekinio sandorio konstatavimo metu šalių grąžinimas į ankstesnę padėtį prieštarautų viešajam interesui, sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams (CK 6.145, 6.146 straipsniai). Dėl to teismai, spręsdami dėl niekinio sandorio padarinių, turi tirti pirkimo sutarties vykdymo eigą, jos vykdymo specifiką, įvykdymo laipsnį, galimus nuostolius dėl restitucijos taikymo, kitas reikšmingas aplinkybes ir parinkti restitucijos būdą arba, esant išskirtinėms aplinkybėms, jos netaikyti. Papildomai pažymėtina, kad įprastai restitucija galima tik dėl prekių pirkimo sutarčių, o dėl pirkimo sutarčių, kurių dalykas yra paslaugų ar darbų atlikimas, restitucija paprastai netaikoma, nes šalių sugrąžinimas į iki pirkimo sutarties vykdymo buvusią padėtį paprastai neįmanomas arba susijęs su neprotingomis išlaidomis ir ekonominiais nuostoliais^[9].

Pirkimo sutartį pripažinus negaliojančia, tam tikrais atvejais šalys pagal kasacinio teismo praktiką gali būti grąžinamos į iki pažeidimo buvusią padėtį. Konstatavus, jog perkančioji organizacija netinkamai vykdė atitinkamą jai pagal VPĮ tenkančią pareigą, ši pareiga lieka privaloma vykdyti, t. y. pažeidusi VPĮ įtvirtintą tvarką, perkančioji organizacija vis tiek turi atlikti veiksmus, atitinkančius įstatymo reikalavimus. Šalių grąžinimo į pirminę padėtį apimtis priklauso nuo to, ar yra pagrindas grąžinti konkretų dalyvį į pirminę prieš pažeidimą buvusią padėtį; jei teismas konstatuoja, kad tam tikro tiekėjo pasiūlymas neteisėtai nebuvo atmestas kaip neatitinkantis pirkimo sąlygų, perkančiosios organizacijos veiksmų neteisėtumas, t. y. pasiūlymų vertinimo netinkamumas, nesudaro teisinio pagrindo tokį dalyvį grąžinti į pirminę, prieš pažeidimą buvusią padėtį, nes dėl tokio tiekėjo perkančioji organizacija negali priimti jokio kito sprendimo kaip tik jo pasiūlymą atmesti^[10].

Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad šalių grąžinimo į prieš pažeidimą buvusią padėtį ribojimas gali būti susijęs su pirkimo sutarties sudarymu ir ypač su reikšmingos jos dalies įvykdymu, dėl ko pasikeičia pirkimo objektas ir neįmanoma užtikrinti pirkimų principų laikymosi: pavyzdžiui, dėl sumažėjusios pirkimo objekto apimties tam tikri reikalavimai tiekėjams gali tapti neproporcingi, be to, neatmestina tikimybė, kad mažesnės vertės pirkime galėtų dalyvauti daugiau tiekėjų, ir pan.^[11].

Pavyzdys

Teismas pripažino, kad tiekėjo pasiūlymas pirkime buvo atmestas neteisėtai. Perkančioji organizacija iki tol sudarė pirkimo sutartį su kitu tiekėju, kurio pasiūlymas buvo neteisėtai pripažintas laimėjusiu.

Pirkimo objektas šiuo atveju pirkimo sąlygose buvo išsamiai detalizuotas (nustatytas reikalavimas pateikti plačios apimties žiniaraščius), be to, atsiskaitymas su rangovu numatytas ne pagal fiksuotos kainos, o fiksuoto įkainio kainodaros taisyklę, taigi, su tiekėju pagal pirkimo sutartį atsiskaitoma pagal faktiškai atliktus darbus. Iki teismo pripažinimo, kad pirkimo sutartis buvo sudaryta neteisėtai, laimėtojas jau buvo įvykdęs 5 proc. pirkimo sutarties vertės.

Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas pripažino, kad būtų neracionalu išsaugoti pirkimo sutartį, skiriant baudą, kuri ex lege (pagal įstatymą) galėtų viršyti skirtumą tarp kainų, pasiūlytų neteisėtai iš pirkimo pašalintame pasiūlyme ir neteisėtai pripažintame laimėtoju pasiūlyme. Taigi, šiuo atveju teismas išaiškino, kad šalių grįžimas į prieš pažeidimą buvusią padėtį yra galimas, o neteisėtai sudaryta pirkimo sutartis turi būti pripažinta negaliojančia^[12].

Teismai, spręsdami dėl niekinio sandorio padarinių, turi aiškiai nustatyti, kokios teisės normos, kuriomis šie padariniai reglamentuojami, atitinkamu atveju turi būti taikomos. Tai svarbu ne tik siekiant užtikrinti tinkamą teisės normų taikymą ir teisingą ginčo sprendimą, bet kartu ir kreditoriui priteisiant adekvatų jo naudai vykdytinos piniginės prievolės dydį (apimtį). Tuo atveju, kai tiekėjas pareiškia ieškinį perkančiajai organizacijai dėl apmokėjimo už suteiktas paslaugas ar atliktus darbus pagal pirkimo sutartį, kuri teismo pripažįstama niekine, ieškovo reikalavimas (atsiskaitymo pagal sandorį klausimas) nagrinėtinas remiantis taisyklėmis, reglamentuojančiomis niekinio sandorio padarinių taikymą, ir nustačius, kad tokios pirkimo sutarties pagrindu atsakovo užsakymu paslaugos faktiškai buvo suteiktos, taikytinos be pagrindo įgyto turto ar nepagrįstą praturtėjimą reglamentuojančios teisės normos (CK 6.237 straipsnio 1 dalis, 6.240 straipsnis, 6.242 straipsnio 1 dalis).

Kasacinis teismas, keisdamas ankstesnę savo praktiką dėl tiekėjo naudai vykdytinos perkančiosios organizacijos piniginės prievolės teismui pripažinus pirkimo sutartį negaliojančia ab initio, išaiškino, kad tais atvejais, kai pripažįstama niekine paslaugų teikimo sutartis, pagal kurią faktinis paslaugų teikimas jau yra įvykęs, ir restitucija natūra yra negalima (nes prievoles pagal šią pirkimo sutartį įvykdė tik tiekėjas), atlyginimo dydis už suteiktas paslaugas negali būti nustatomas pagal negaliojančios pirkimo sutarties sąlygas, o perkančiosios organizacijos nepagrįsto sutaupymo vertė apskaičiuotina pagal analogiškos pirkimo sutarties vertės kriterijų (ar kitus teisingo atlyginimo metodus)^[13].

Papildomai pažymėtina, kad pirkimo sutarties pripažinimas negaliojančia ar išsaugojimas – vėliausiai byloje spręstini klausimai. Teismai pirmiausia turi nagrinėti perkančiosios organizacijos veiksmų teisėtumą, kurio vertinimas neturi priklausyti nuo pirkimo procedūrų ar pirkimo sutarties svarbos. Jei byloje kyla poreikis išsaugoti pirkimo sutartį, VPĮ įtvirtinti ir teismų naudotini mechanizmai. Vis dėlto neturėtų būti tokios situacijos, kai perkančiosios organizacijos sprendimų vertinimas priklauso nuo siekio išsaugoti pirkimo santykius^[14].

1. VPĮ 105 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad pirkimo sutartį negaliojančia pripažįsta teismas.

Teismas pripažįsta pirkimo sutartį negaliojančia bet kuriuo iš šių atvejų:

1) Perkančioji organizacija sudarė pirkimo sutartį, nepaskelbusi apie tarptautinį pirkimą Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje arba nepaskelbusi apie supaprastintą pirkimą Centrinėje viešųjų pirkimų informacinėje sistemoje (toliau – CVP IS), kai tai nėra leidžiama pagal šio įstatymo reikalavimus.

Reikalavimai perkančiosioms organizacijoms skelbti apie tarptautinį pirkimą Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje arba apie supaprastintą pirkimą CVP IS yra įtvirtinti VPĮ 31 straipsnyje (detaliau žiūrėti VPĮ 31 straipsnio komentarą). Atitinkamai VPĮ 31 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad perkančiosios organizacijos visais atvejais turi pareigą skelbti apie pirkimą arba projekto konkursą, išskyrus atvejus, kai pirkimas vykdomas neskelbiamų derybų būdu arba, vadovaujantis VPĮ 30 straipsnio 3 dalies nuostatomis, kartu buvo ir kviečiama dalyvauti pirkime, ir teikiamas išankstinis informacinis skelbimas (detaliau žiūrėti VPĮ 30 ir 31 straipsnių komentarus). Taigi, pirkimo sutartis teismo pripažįstama negaliojančia, jeigu perkančioji organizacija nepaskelbė apie tarptautinį arba supaprastintą pirkimą, nors pagal VPĮ reikalavimus tai privalėjo padaryti^[15]. Pažymėtina, kad pirkimo sutartis šiuo pagrindu negali būti pripažinta negaliojančia, jei perkančioji organizacija nepaskelbė apie pirkimą, apie kurį privalėjo paskelbti, tačiau paskelbė savanoriško ex ante skaidrumo skelbimą pagal VPĮ 32 straipsnį, laikantis VPĮ 105 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų sąlygų (detaliau žiūrėti VPĮ 105 straipsnio 2 dalies komentarą).

2) Perkančioji organizacija pažeidė VPĮ 86 straipsnio 8 dalyje arba 103 straipsnio 2 dalyje arba 104 straipsnio 2 dalyje nustatytus reikalavimus, dėl ko teismui prašymą pateikęs ar ieškinį pareiškęs dalyvis neturėjo galimybės pasinaudoti teisių gynimo priemonėmis iki pirkimo sutarties sudarymo, ir kartu perkančioji organizacija pažeidė ir kitus šio įstatymo reikalavimus, jeigu tas pažeidimas turėjo neigiamos įtakos teismui prašymą pateikusio ar ieškinį pareiškusio dalyvio galimybėms sudaryti pirkimo sutartį.

VPĮ 86 straipsnio 8 dalyje įtvirtintų reikalavimų pažeidimas reiškia, kad perkančioji organizacija sudarė pirkimo sutartį anksčiau, nei įstatyme įtvirtintas pirkimo sutarties sudarymo atidėjimo terminas. Atidėjimo terminas gali būti netaikomas, kai:

(i) vienintelis suinteresuotas dalyvis yra tas, su kuriuo sudaroma pirkimo sutartis, ir nėra suinteresuotų kandidatų;

(ii) pirkimo sutartis sudaroma dinaminės pirkimo sistemos pagrindu arba preliminariosios sutarties pagrindu;

(iii) pirkimo sutartis sudaroma žodžiu (detaliau žiūrėti VPĮ 86 straipsnio 8 dalies komentarą);

(iv) pirkimas atliekamas VPĮ 72 straipsnio 3 dalyje nustatytais atvejais (detaliau žiūrėti VPĮ 72 straipsnio 3 dalies komentarą).

Pirkimo sutarties sudarymo atidėjimo termino sąvoka yra įtvirtinta VPĮ 2 straipsnio 43 dalyje, kurioje nustatyta, kad pirkimo sutarties sudarymo atidėjimo terminas – pagal VPĮ reikalavimus nustatytas laikotarpis, kuris prasideda nuo pranešimo apie sprendimą nustatyti laimėjusį pirkimo pasiūlymą išsiuntimo iš perkančiosios organizacijos suinteresuotiems kandidatams ir suinteresuotiems dalyviams dienos ir kuriam pasibaigus sudaroma pirkimo sutartis (detaliau žiūrėti VPĮ 2 straipsnio 43 dalies komentarą). ESTT yra suformavęs atidėjimo termino teisinius pagrindus ir šiuo aspektu išaiškinęs, kad su tiekėjų veiksmingos teisinės gynybos principu, išplaukiančiu iš Direktyvos 89/665 1 straipsnio, nedera situacija, kai po perkančiosios organizacijos sprendimo paskelbti pirkimo laimėtoją iš karto priimamas sprendimas sudaryti pirkimo sutartį, t. y. šie sprendimai priimami vienu ar panašiu metu, arba net kai šie sprendimai yra sudėtinės vieno sprendimo dalys. Tokiais atvejais tiekėjui, siekiančiam kvestionuoti pirkimo rezultatus nepaliekama nei teisinės, nei faktinės galimybės jų pakeisti. Atidėjimo terminas – viena iš tiekėjų teisių gynimo priemonių, todėl ši priemonė visuomet turi būti įgyvendinama kartu su tiekėjų teisių veiksmingos (efektyvios) gynybos teisiniu principu^[16].

Pagal VPĮ 86 straipsnio 8 dalį perkančiosios organizacijos neturi teisės sudaryti pirkimo sutarties anksčiau kaip po 10 dienų (supaprastintų pirkimų atveju – anksčiau negu po 5 darbo dienų) nuo rašytinio pranešimo apie jos priimtą sprendimą išsiuntimo pretenziją pateikusiam tiekėjui, suinteresuotiems kandidatams ir suinteresuotiems dalyviams dienos, o jeigu šis pranešimas nebuvo siunčiamas elektroninėmis priemonėmis, – ne anksčiau kaip po 15 dienų.

Šie reikalavimai glaudžiai susiję su perkančiųjų organizacijų pareiga, nagrinėjant pretenzijas, užtikrinti, jog tiekėjų galimybė pasinaudoti peržiūros procedūromis būtų ne formali, bet realiai įgyvendinama. Peržiūros procedūros veiksmingumo principas suponuoja efektyvių perkančiosios organizacijos veiksmų ir sprendimų apskundimo priemonių buvimą ir galimybę jomis realiai pasinaudoti^[17] (detaliau žiūrėti VPĮ 103 straipsnio 2 dalies komentarą). Taigi, VPĮ 103 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų reikalavimų pažeidimas reiškia, kad perkančioji organizacija neužtikrino tiekėjui galimybės (t. y. nesuteikė pakankamai laiko) įvertinti situacijos ir nuspręsti dėl jo teisių gynimo. Kitaip tariant, dėl tokio pažeidimo tiekėjas negalėjo pasinaudoti jam priklausančiomis teisių gynimo priemonėmis.

Tuo tarpu VPĮ 104 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų reikalavimų pažeidimas reiškia, kad perkančioji organizacija, gavusi informaciją apie pateiktą prašymą ar pareikštą ieškinį, sudarė pirkimo sutartį. nors nebuvo pasibaigęs atidėjimo terminas ar šio įstatymo 103 straipsnio 2 dalyje, 105 straipsnio 2 dalies 3 punkte ir 105 straipsnio 3 dalies 3 punkte nustatyti terminai, ir nebuvo gavusi teismo pranešimo apie: (i) motyvuotą teismo nutartį, kuria atsisakoma priimti ieškinį; (ii) motyvuotą teismo nutartį dėl tiekėjo prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetimo, kai šis prašymas teisme buvo gautas iki ieškinio pareiškimo; (iii) teismo rezoliuciją priimti ieškinį netaikant laikinųjų apsaugos priemonių (detaliau žiūrėti VPĮ 104 straipsnio 2 dalies komentarą).

Pažymėtina, kad teismas pirkimo sutartį pripažįsta negaliojančia komentuojamo VPĮ 105 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintu pagrindu tik tais atvejais, kai perkančioji organizacija ne tik pažeidė vieną iš šių normų, t. y. VPĮ 86 straipsnio 8 dalį, 103 straipsnio 2 dalį ar 104 straipsnio 2 dalį, dėl ko teismui prašymą pateikęs ar ieškinį pareiškęs dalyvis neturėjo galimybės pasinaudoti teisių gynimo priemonėmis iki pirkimo sutarties sudarymo, bet tuo pačiu pažeidė ir kitus VPĮ reikalavimus, jeigu tas pažeidimas turėjo neigiamos įtakos teismui prašymą pateikusio ar ieškinį pareiškusio dalyvio galimybėms sudaryti pirkimo sutartį. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad nukrypimas nuo VPĮ nustatytos konkrečios procedūros iš esmės neturi įtakos dalyvių ir kitų tiekėjų teisių apimčiai, nebent besiskundžiantis dalyvis ar tiekėjas iš tiesų įrodytų, kad šiais veiksmais buvo pažeisti jo teisėti iš VPĮ kildinami interesai ir taip nepagrįstai suvaržyta galimybė sudaryti pirkimo sutartį^[18].

Kasacinio teismo, kaip nurodyta pirmiau, taip pat išaiškinta, kad, vertinant VPĮ nuostatų ir pirkimų principų galimą pažeidimą bei perkančiosios organizacijos veiksmų ir priimtų sprendimų teisėtumą, atsižvelgtina į atitinkamų jos veiksmų ar sprendimų realiai sukeliamus padarinius tiekėjams, todėl būtina įvertinti tai, kiek perkančiosios organizacijos veiksmai tiekėjus faktiškai paveikė^[19]. Tuo tarpu, jeigu perkančioji organizacija pažeidė tik VPĮ 86 straipsnio 8 dalį, 103 straipsnio 2 dalį ar 104 straipsnio 2 dalį, tačiau nepadarė kitų VPĮ pažeidimų, kurie turėjo neigiamos įtakos dalyvio, pateikusio prašymą, ar pareiškusio ieškinį, galimybėms sudaryti pirkimo sutartį – tokiu atveju pirkimo sutartis teismo nėra pripažįstama negaliojančia, o yra taikomos alternatyvios sankcijos pagal VPĮ 106 straipsnį (detaliau žiūrėti VPĮ 106 straipsnio komentarą).

3) Perkančioji organizacija pažeidė VPĮ 78 straipsnio 6 dalies ar 79 straipsnio 9 ir 10 dalių nuostatas ir, sudarydama pirkimo sutartį, pasinaudojo išimtimi, leidžiančia netaikyti atidėjimo termino.

VPĮ 78 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, kad, vykdydama VPĮ 78 straipsnio 5 dalies 2 punkte (atnaujintas tiekėjų varžymąsi, kai preliminariojoje sutartyje nustatytos ne visos prekių tiekimo, paslaugų teikimo ar darbų vykdymo sąlygos (detaliau žiūrėti VPĮ 78 straipsnio 5 dalies 2 punkto komentarą) arba 3 punkte (iš dalies atnaujintas tiekėjų varžymasis (detaliau žiūrėti VPĮ 78 straipsnio 5 dalies 3 punkto komentarą) nurodytą atnaujintą tiekėjų varžymąsi, perkančioji organizacija turi vadovautis tokiomis pačiomis sąlygomis, kurios buvo taikomos sudarant preliminariąją sutartį, arba prireikus tiksliau suformuluotomis sąlygomis ar kitomis pirkimo dokumentuose nurodytomis sąlygomis. Pagal VPĮ 78 straipsnio 6 dalį atnaujintą tiekėjų varžymąsi perkančioji organizacija vykdo pagal šią procedūrą:

(i) raštu kreipiasi į tiekėjus ir prašo iki nustatyto pasiūlymų pateikimo termino pabaigos raštu pateikti pasiūlymus dėl konkrečios pirkimo sutarties sudarymo; kvietime pateikti pasiūlymą, be kitos informacijos, turi būti nurodytas reikalavimas tiekėjui patvirtinti, kad Europos bendrajame viešųjų pirkimų dokumente nurodyta informacija, kuri pateikta perkančiajai organizacijai, teikiant pasiūlymą dėl preliminariosios sutarties sudarymo, yra nepasikeitusi, arba, jei pasikeitusi, pateikti aktualią informaciją;

(ii) nustato kiekvieno pirkimo atveju pakankamą pasiūlymų pateikimo terminą, atsižvelgdama į pirkimo objekto sudėtingumą, taip pat į kitus svarbius dalykus ir į laiką, kurio reikia pasiūlymams pateikti;

(iii) užtikrina, kad pasiūlymai išliktų konfidencialūs iki jų pateikimo termino pabaigos;

(iv) išrenka laimėjusį pasiūlymą pateikusį tiekėją, vadovaudamasi pirkimo dokumentuose ir preliminariojoje sutartyje nustatytais pasiūlymų vertinimo kriterijais, ir su šį pasiūlymą pateikusiu tiekėju sudaro pagrindinę pirkimo sutartį (detaliau žiūrėti VPĮ 78 straipsnio 6 dalies komentarą).

VPĮ 79 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad perkančioji organizacija, sukurtos dinaminės pirkimo sistemos pagrindu atlikdama kiekvieną konkretų pirkimą, dėl pirkimo sutarties sudarymo vienu metu raštu privalo išsiųsti kvietimus visiems kandidatams, kuriems leista dalyvauti sistemoje, pateikti pasiūlymą; kai dinaminė pirkimo sistema suskirstyta į kategorijas, perkančioji organizacija išsiunčia kvietimus visiems kandidatams, kuriems leista dalyvauti atitinkamoje pirkimo kategorijoje; kvietime pateikiama VPĮ 3 priedo 1 punkte nurodyta informacija (detaliau žiūrėti VPĮ 79 straipsnio 9 dalies komentarą). Tuo tarpu VPĮ 79 straipsnio 10 dalyje nustatyta, kad perkančioji organizacija, vadovaudamasi pasiūlymų vertinimo kriterijais, nurodytais skelbime apie pirkimą arba kvietime patvirtinti susidomėjimą, nustato laimėjusį pasiūlymą pateikusį dalyvį ir su juo sudaro pirkimo sutartį; prireikus šie kriterijai tiksliau apibrėžiami VPĮ 79 straipsnio 9 dalyje nurodytame kvietime pateikti pasiūlymą (detaliau žiūrėti VPĮ 79 straipsnio 10 dalies komentarą).

Pažymėtina, kad teismas pirkimo sutartį pripažįsta negaliojančia komentuojamo VPĮ 105 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintu pagrindu tik tais atvejais, kai perkančioji organizacija ne tik pažeidė vieną iš šių normų, t. y. VPĮ 78 straipsnio 6 dalį ar 79 straipsnio 9 ir 10 dalis, bet tuo pačiu, sudarydama pirkimo sutartį, pasinaudojo išimtimi, leidžiančia netaikyti atidėjimo termino. Atitinkamai atidėjimo termino netaikymo išimtis įtvirtinta VPĮ 86 straipsnio 8 dalyje, kurioje nustatyta, kad atidėjimo terminas gali būti netaikomas, kai:

(i) vienintelis suinteresuotas dalyvis yra tas, su kuriuo sudaroma pirkimo sutartis, ir nėra suinteresuotų kandidatų;

(ii) pirkimo sutartis sudaroma dinaminės pirkimo sistemos pagrindu arba preliminariosios sutarties pagrindu;

(iii) pirkimo sutartis sudaroma žodžiu;

(iv) pirkimas atliekamas VPĮ 72 straipsnio 3 dalyje nustatytais atvejais

Be to, pirkimo sutartis negali būti pripažinta negaliojančia VPĮ 105 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintu pagrindu, jei egzistuoja visos VPĮ 105 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos sąlygos (detaliau žiūrėti VPĮ 105 straipsnio 3 dalies komentarą).

4) Nustačius kitų VPĮ imperatyviųjų nuostatų šiurkščių pažeidimų.

Tai reiškia, kad pirkimo sutartis pripažįstama negaliojančia ir tais atvejais, kai nėra pažeistos VPĮ 105 straipsnio 1 dalies 1 – 3 punktuose konkrečiai nurodytos normos, tačiau yra padaryti kiti privalomųjų VPĮ normų, pirmiausia, pirkimų principų, pažeidimai.

Šiame kontekste kasacinio teismo išaiškinta, kad pirkimų principų pažeidimas yra prilyginamas privalomų nuostatų pažeidimui būtent dėl to, kad šie, kaip ir kitos VPĮ privalomos nuostatos, susiję su viešojo intereso apsauga; pirkimų principų pažeidimai yra objektyvaus ir absoliutaus pobūdžio; pirkimų principų pažeidimo objektyvumas reiškiasi tuo, kad jo pripažinimui konstatuoti nesvarbios jokios kitos šalutinės aplinkybės, tokios kaip perkančiosios organizacijos atstovų nepatyrimas, jų kaltės laipsnis, žalos dydis ir pan.; pirkimų principų pažeidimų absoliutumas reiškia, kad kiekvienas pirkimų principų pažeidimas lemia perkančiosios organizacijos veiksmų neteisėtumą, t. y. kiekvienas pirkimų principų pažeidimas laikytinas esminiu pažeidimu, ir toks pažeidimo nustatymas suponuoja teismų pareigą pripažinti tokius perkančiosios organizacijos veiksmus neteisėtais ir spręsti dėl padarinių^[20].

Pirkimo sutartis gali būti pripažįstama negaliojančia ir nustačius kitus privalomųjų normų pažeidimus, pavyzdžiui, jei buvo pažeisti VPĮ 45 straipsnyje įtvirtinti pasiūlymų vertinimo reikalavimai: tiekėjas, neatitinkantis kvalifikacijos reikalavimų, buvo pripažintas pirkimo laimėtoju; tiekėjui, atitinkančiam kvalifikacijos reikalavimus, nebuvo leista patikslinti kvalifikacijos duomenų; tiekėjas patikslino savo pateikto pasiūlymo duomenis taip, kad dėl to iš esmės reikalavimų neatitinkantis pasiūlymas tapo reikalavimus atitinkančiu; buvo apribota ar iškreipta konkurencija, daromas diskriminacinis poveikis ir pan. (detaliau žiūrėti VPĮ 45 straipsnio komentarą) ir kt.

Pavyzdys

Bendrovė, kuri faktiškai savęs nelaiko perkančiąja organizacija, visus bendrovės įsigijimus vykdo netaikydama VPĮ reikalavimų, o vadovaudamasi savo vidinėmis pirkimų taisyklėmis. Vis dėlto įsiteisėjusiu teismo sprendimu bendrovė yra pripažįstama perkančiąja organizacija. Atsižvelgiant į tai, kad teismo sprendimu bendrovė pripažįstama perkančiąja organizacija, visos po tokio teismo sprendimo sudarytos pirkimo sutartys, atlikus pirkimus netaikant VPĮ reikalavimų, teismo galėtų būti pripažintos negaliojančiomis.

Atkreiptinas dėmesys, kad VPĮ 105 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyti kiti VPĮ imperatyviųjų nuostatų šiurkštūs pažeidimai neturėtų būti susieti išimtinai tik su pirkimo procedūros vykdymu, todėl gali būti padaryti ir nustatyti tiek pirkimo procedūros vykdymo metu, tiek pirkimo sutarties vykdymo metu, t. y. po to, kai sudarius pirkimo sutartį ir pateikus pirkimo sutarties įvykdymo užtikrinimą, jeigu jo buvo reikalaujama, pirkimo procedūra yra užbaigta. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) praktikoje konstatuota, kad pirkimų teisinis reguliavimas, nustatantis pirkimo sutarčių keitimą, yra imperatyvaus pobūdžio; šių normų nesilaikymas gali lemti naujos pirkimo sutarties sudarymą nevykdant pirkimo procedūros (tiesioginės pirkimo sutarties sudarymą), o tai pripažįstama vienu iš šiurkščiausių pirkimų pažeidimų. Atsižvelgiant į pirkimų reglamentavimo tikslus, siejamus pirmiausia su siekiu užkirsti kelią tiesioginių sutarčių sudarymui, kasacinio teismo ir ESTT jurisprudenciją, bet kuriam pirkimo sutarčių keitimą reglamentuojančių normų pažeidimui gali būti taikomos peržiūros procedūros ir nustatytos teisių gynimo priemonės.^[21]

Teismui nusprendus, kad buvo šiurkščiai pažeista imperatyvioji VPĮ norma ir kad šis pažeidimas yra tokio pobūdžio, jog pirkimo sutarties galiojimas negali būti pateisinamas, sprendžiama dėl jos negaliojimo, išskyrus tuos atvejus, kai ją reikia išsaugoti dėl viešojo intereso, nesusijusio su grynai ekonominėmis priežastimis, ir taikyti vieną iš dviejų alternatyvių sankcijų.

2. VPĮ 105 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos sąlygos, kurioms esant, teismas negali pripažinti pirkimo sutarties negaliojančia pagal VPĮ 105 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Taigi 105 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos tam tikros to paties straipsnio 1 dalies taikymo išimtys.

Net jei perkančioji organizacija sudarė pirkimo sutartį nepaskelbusi apie tarptautinį pirkimą Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje arba nepaskelbusi apie supaprastintą pirkimą CVP IS, kai tai nėra leidžiama pagal šio įstatymo reikalavimus, teismas negali pripažinti šios pirkimo sutarties negaliojančia, jei yra visos šios sąlygos:

1) perkančioji organizacija nusprendė, kad VPĮ leidžiama nepaskelbti apie tarptautinį pirkimą Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje arba nepaskelbti apie supaprastintą pirkimą CVP IS;

2) perkančioji organizacija paskelbė savanoriško ex ante skaidrumo skelbimą;

3) pirkimo sutartis buvo sudaryta ne anksčiau kaip po 10 dienų (supaprastinto pirkimo atveju – ne anksčiau kaip po 5 darbo dienų) nuo savanoriško ex ante skaidrumo skelbimo paskelbimo dienos.

Pažymėtina, kad, vadovaujantis VPĮ 32 straipsniu, perkančioji organizacija, atlikdama pirkimą, apie kurį, jos manymu, neprivalo skelbti ES leidinių biuras ir (arba) neprivaloma skelbti CVP IS, priėmusi sprendimą nustatyti laimėjusį pasiūlymą, gali paskelbti savanoriško ex ante skaidrumo skelbimą (detaliau žiūrėti VPĮ 32 straipsnio komentarą).

Atitinkamai ESTT taip pat yra išaiškinęs, kad, kai pirkimo sutartis yra sudaryta nepaskelbus apie pirkimą, nors pagal įstatymo reikalavimus toks pirkimas turėjo būti paskelbtas, tokia pirkimo sutartis negali būti pripažinta negaliojančia, jeigu buvo įvykdytos prieš tai nurodytos sąlygos^[22]. Nepaisant to, perkančiosios organizacijos privalo atsakingai įvertinti, ar konkrečiu atveju jos (ne)privalo vadovautis VPĮ reikalavimais.

Nors tiek VPĮ 32 straipsnio, tiek VPĮ 105 straipsnio 2 dalies pažodiniame tekste ex ante skaidrumo skelbimas siejamas tik su atvejais, kai perkančioji organizacija nepaskelbia apie pirkimą, nors tai nėra leidžiama pagal šio įstatymo reikalavimus, vis dėlto, atsižvelgiant į VPĮ 32 straipsnio normos tikslą, pirkimo sutartis negalėtų būti pripažinta negaliojančia ir tais atvejais, kai savanoriškas ex ante skaidrumo skelbimas buvo paskelbtas, sudarant vidaus sandorius, taip pat kitais atvejais, kuomet perkančioji organizacija mano, kad VPĮ reikalavimai apskritai yra netaikomi (detaliau žiūrėti VPĮ 32 straipsnio komentarą).

Papildomai pažymėtina, kad nurodytos sąlygos turi būti taikomos kumuliatyviai (visos kartu). Nesant bent vienos iš jų, pirkimo sutartis turi būti pripažinta negaliojančia pagal VPĮ 105 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Pavyzdžiui, jei perkančioji organizacija, nepaskelbė apie pirkimą, nors tokia pareiga kyla iš VPĮ, arba sudarė pirkimo sutartį, neatlikdama pirkimo procedūrų, kurių vykdymas privalomas pagal VPĮ reikalavimus ir kartu paskelbė savanoriško ex ante skaidrumo skelbimą, tačiau pirkimo sutartį sudarė anksčiau, negu pasibaigė VPĮ nustatytas 10 dienų (supaprastinto pirkimo atveju – 5 darbo dienų) terminas nuo savanoriško ex ante skaidrumo skelbimo paskelbimo dienos, tokia pirkimo sutartis teismo pripažįstama negaliojančia.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad VPĮ 105 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta būtinoji sąlyga dėl atitinkamo pirkimo sutarties sudarymo termino yra pagrįsta įstatymo leidėjo įtvirtintais pretenzijos pateikimo perkančiajai organizacijai terminais, kurie nustatyti VPĮ 102 straipsnio 1 dalyje (detaliau žiūrėti VPĮ 102 straipsnio 1 dalies komentarą) bei pirkimo sutarties atidėjimo terminais, kurie nustatyti VPĮ 86 straipsnio 8 dalyje (detaliau žiūrėti VPĮ 86 straipsnio 8 dalies komentarą).

3. VPĮ 105 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos sąlygos, kurioms esant, teismas negali pripažinti pirkimo sutarties negaliojančia pagal VPĮ 105 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Kitaip tariant, net jei perkančioji organizacija pažeidė VPĮ 78 straipsnio 6 dalies ar 79 straipsnio 9 ir 10 dalių nuostatas, teismas negali pripažinti šios pirkimo sutarties negaliojančia, jei yra visos šios sąlygos:

1) perkančioji organizacija mano, kad sudarydama pirkimo sutartį ji laikėsi VPĮ 78 straipsnio 6 dalies ar 79 straipsnio 9 ir 10 dalių nuostatų (detaliau žiūrėti VPĮ 78 straipsnio 6 dalies ar 79 straipsnio 9 ir 10 dalių komentarus) – šiuo atveju teismas vertina, ar perkančioji organizacija galėjo veikti sąžiningai klysdama dėl savo pareigų turinio. Tokiu atveju, vertinama, ar perkančiosios organizacijos įsitikinimas dėl VPĮ nuostatų laikymosi buvo objektyviai pagrįstas. Teismas analizuoja, ar perkančiosios organizacijos veiksmai atitinka protingo, rūpestingo perkančiosios organizacijos standartą, nustatydamas, ar pagrįstai manyta, kad buvo laikomasi VPĮ 78 straipsnio 6 dalies ar 79 straipsnio 9 ir 10 dalių normų;

2) perkančioji organizacija kandidatams ir dalyviams išsiuntė pranešimus apie priimtą sprendimą nustatyti laimėjusį pasiūlymą, dėl kurio bus sudaroma pirkimo sutartis arba apie sprendimą leisti dalyvauti dinaminėje pirkimo sistemoje pagal VPĮ 58 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus. VPĮ 58 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad perkančioji organizacija privalo ne vėliau kaip per 3 darbo dienas pranešti kandidatams ir dalyviams apie minėtus sprendimus, kartu pateikdama VPĮ 58 straipsnio 2 dalyje nurodytos atitinkamos informacijos, kuri dar nebuvo pateikta pirkimo procedūros metu, santrauką, nurodo nustatytą pasiūlymų eilę, laimėjusį pasiūlymą ir tikslų atidėjimo terminą, taip pat turi nurodyti priežastis, dėl kurių buvo priimtas sprendimas nesudaryti pirkimo sutarties, pradėti pirkimą iš naujo ar netaikyti dinaminės pirkimų sistemos (detaliau žiūrėti VPĮ 58 straipsnio 1 dalies komentarą).

3) pirkimo sutartis buvo sudaryta ne anksčiau kaip po 10 dienų (supaprastintų pirkimų atveju – ne anksčiau negu po 5 darbo dienų) nuo pranešimų apie sprendimą nustatyti laimėjusį pasiūlymą išsiuntimo suinteresuotiems dalyviams dienos, o jeigu šie pranešimai nebuvo siunčiami elektroninėmis priemonėmis, – ne anksčiau kaip po 15 dienų nuo šių pranešimų išsiuntimo kitomis priemonėmis dienos – ši sąlyga taip pat yra pagrįsta įstatymo leidėjo įvirtintais pretenzijos pateikimo perkančiajai organizacijai terminais, kurie nustatyti VPĮ 102 straipsnio 1 dalyje (detaliau žiūrėti VPĮ 102 straipsnio 1 dalies komentarą) bei pirkimo sutarties atidėjimo terminais, kurie nustatyti VPĮ 86 straipsnio 8 dalyje (detaliau žiūrėti VPĮ 86 straipsnio 8 dalies komentarą).

Papildomai pažymėtina, kad nurodytos sąlygos turi būti taikomos kumuliatyviai (visos kartu): nesant bent vienos iš jų, pirkimo sutartis turi būti pripažinta negaliojančia pagal VPĮ 105 straipsnio 1 dalies 3 punktą.

Pavyzdys

Vykdydamos atnaujintą varžymąsi, vadovaujantis VPĮ 78 straipsnio 6 dalimi, perkančiosios organizacijos privalo nustatyti kiekvieno pirkimo atveju pakankamą pasiūlymų pateikimo terminą. Įstatyme nėra įtvirtinta, koks terminas yra pakankamas, taigi, tai yra vertinamojo pobūdžio norma. Atitinkamai, jei perkančioji organizacija nustatytų terminą, kuris, jos manymu, yra pakankamas, tačiau vėliau būtų pripažinta, kad nebuvo atsižvelgta į pirkimo objekto sudėtingumą, taip pat į kitus svarbius dalykus ir į laiką, kurio reikia pasiūlymams pateikti (pavyzdžiui, nustatytas terminas apėmė šventinį ir tarpšventinį laikotarpį, po kurio tiekėjams buvo likusios vos kelios darbo dienos iki termino pabaigos), būtų galima taikyti VPĮ 105 straipsnio 3 dalį, jeigu kartu egzistuotų kitos dvi sąlygos, t. y. jeigu buvo tinkamai informuojama pagal VPĮ 58 straipsnio 1 dalies reikalavimus ir pirkimo sutartis nebuvo sudaryta anksčiau, nei pasibaigė 10 dienų (supaprastintų pirkimų atveju –5 darbo dienų), o jeigu pranešimai nebuvo siunčiami elektroninėmis priemonėmis – 15 dienų terminas nuo šių pranešimų apie sprendimą nustatyti laimėjusį pasiūlymą išsiuntimo suinteresuotiems dalyviams dienos.

[1] VPĮ 105 straipsnio nuostatose yra įgyvendinamos Direktyvos 2007/66 2d straipsnio, taip pat preambulės nuostatos.

[2] LAT 2010 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-145/2010.

[3] Soloveičik Deividas, Šimanskis Karolis. Viešojo pirkimo sutarties pripažinimas negaliojančia pagal Lietuvos teismų praktiką. ISSN 1392–1274. TEISĖ, 2012, p. 84.

[4] LAT 2009 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2009; ESTT 2005 m. kovo 3 d. sprendimas byloje Fabricom, C-21/03 ir C-34/03.

[5] Direktyvos 2007/66 2 straipsnio 2 dalies, taip pat preambulės nuostatose.

[6] LAT 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-577-415/2016; LAT 2017 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-23-248/2017; LAT 2023 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-337-916/2023.

[7] LAT 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-323/2009; 2010 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-505/2009; 2013 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2013; LAT 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-577-415/2016; 2017 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-301-469/2017; LAT 2023 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-337-916/2023; LAT 2024 m. gegužės 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-134-378/2024.

[8] LAT 2010 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-505/2009 ; 2016 m. sausio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-62-415/2016; 2018 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-360-248/2018; 2017 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-23-248/2017.

[9] LAT 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-583/2008; LAT 2010 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2010; LAT 2011 m. gruodžio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-507/2011; 2024 m. gegužės 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-134-378/2024.

[10] LAT 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2010; 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-437-690/2015; 2019 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-690/2019.

[11] LAT 2019 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-690/2019.

[12] LAT 2019 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-690/2019.

[13] LAT 2016 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-89-378/2016.

[14] LAT 2013 m. rugpjūčio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2013; 2014 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-411/2014.

[15] ESTT 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimas byloje Rudigier, Nr. C-518/17.

[16] ESTT 2002 m. gruodžio 12 d. sprendimas byloje Universale-Bau C-470/99; 2003 m. vasario 27 d. sprendimas byloje Santex, C-327/00; 2007 m. spalio 11 d. sprendimas byloje Lämmerzahl, C-241/06.

[17] LAT 2009 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2009; 2009 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2009; 2010 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2010; 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2010.

[18] LAT 2010 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2010.

[19] LAT 2009 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2009; 2011 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-231/2011.

[20] LAT 2009 m. lapkričio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-508/2009; 2017 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-23-248/2017.

[21] ESTT 2005 m. sausio 11 d. sprendimas byloje Stadt Halle, C-26/03; ESTT 2008 m. birželio 19 d. sprendimą byloje Pressetext, C-454/06; 2021 m. rugsėjo 2 d. sprendimą bylose Sisal, C-721/19 ir C-722/19; LAT 2011 m. spalio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-304/2011; LAT 2013 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-713/2013; LAT 2014 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-132/2014; LAT 2025 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-134-378/2025.

[22] ESTT 2014 m. rugsėjo 11 d. sprendimas byloje Fastweb, C-19/13.