Civilinė byla Nr. e3K-3-56-248/2020

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00335-2018-7

Procesinio sprendimo kategorija 2.6.11.4.5

(S) 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 

2020 m. kovo 9 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės (pranešėja), Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Dalios Vasarienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Lietuvos kariuomenės kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 6 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės Lietuvos kariuomenės ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „M&M Trade LT“ dėl žalos atlyginimo priteisimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

1. Ginčo esmė

 

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių tiekėjo ikisutartinę atsakomybę, atsisakius sudaryti preliminariąją sutartį, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė Lietuvos kariuomenė (toliau – ir ieškovė, perkančioji organizacija) patikslintu ieškiniu prašė teismo priteisti iš atsakovės UAB „M&M Trade LT“ (toliau – ir atsakovė) 155 205 Eur žalos atlyginimo, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
3. Ieškovė nurodė, kad 2015 m. rugpjūčio 28 d. Centrinėje viešųjų pirkimų informacinėje sistemoje ir 2015 m. rugsėjo 2 d. Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje paskelbė Taktinės atakos pirštinių ir ekipuotės prekių pirkimo atvirą konkursą (toliau – Konkursas). Viešojo pirkimo komisija 2015 m. gruodžio 15 d. sudarė pasiūlymų eilę pagal mažiausios kainos kriterijų ir pakvietė atsakovę sudaryti pirkimo sutartį. 2015 m. gruodžio 23 d. atsakovė raštu atsisakė sudaryti preliminariąją pirkimo sutartį su perkančiąja organizacija, nurodydama, kad po Konkurso paskelbimo paaiškėjo, jog jos pasirinkti kastuvėlių Azijos regione gamintojai nesilaikė susitarimo ir pateikė netinkamos kokybės prekes, t. y. gauti kareiviški kastuvėliai neatitinka prekių specifikacijos reikalavimų. Ieškovė sudaryti preliminariąją pirkimo sutartį dėl 3-ios Konkurso dalies „Kastuvėlis kareiviškas“ pasiūlė antroje vietoje pasiūlymų eilėje buvusiai UAB „Nota Bene“, sutarties kaina – 190 575 Eur, t. y. 155 205 Eur didesne kaina, negu buvo pasiūlyta atsakovės, taigi ieškovė patyrė 155 205 Eur nuostolių.
4. Ieškovė teigė, kad Konkursą laimėjusio asmens pareiga sudaryti sutartį kyla iš ikisutartinių santykių. Kai Viešojo pirkimo komisija sudaro pasiūlymų eilę ir pakviečia tiekėją sudaryti sutartį, tai atitinka ikisutartinių santykių stadiją – pažengusias derybas, kai šalys sutaria dėl būsimos sutarties sąlygų, jos kainos ir pan. Atsisakymas be svarbių priežasčių sudaryti viešojo pirkimo sutartį laikytinas nesąžiningu tiekėjo elgesiu. Atsakovė, be pakankamos priežasties atsisakiusi sudaryti sutartį, pažeidė sąžiningumo principą, ieškovės teisėtus lūkesčius ir elgėsi neteisėtai. Atsakovės kaltė pasireiškia tuo, kad ji, atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes, nebuvo tiek rūpestinga ir apdairi, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina. Priežastinis ryšys tarp atsakovės neteisėto elgesio (veiksmų) ir žalos pasireiškė tuo, kad dėl atsakovės neteisėtų veiksmų (atsisakymo sudaryti viešojo pirkimo sutartį) ieškovė šią sutartį sudarė su didesnę kainą pasiūliusia tiekėja. Taigi egzistuoja visos sąlygos taikyti atsakovės civilinę atsakomybę. Ieškovė pažymėjo, kad teikdama pasiūlymą atsakovė pristatė mažos kainos pagrindimą ir prekės kokybę pagrindžiančius dokumentus, tačiau po to, kai buvo paskelbta Konkurso laimėtoja, 2015 m. gruodžio 23 d. pranešime nurodė, jog sutarties nesudarys paaiškėjus, kad pasirinktų gamintojų prekės neatitinka keliamų reikalavimų. Toks atsisakymas yra nepagrįstas objektyviais duomenimis. Atsakovė galėjo atsisakyti sudaryti sutartį tik esant svarbioms aplinkybėms, kurias nurodydama privalėjo pateikti tai pagrindžiančius įrodymus, tačiau nepateikė.

 

1. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

 

5. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. liepos 10 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė, priteisė atsakovei iš ieškovės 2744,52 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
6. Teismas rėmėsi kasacinio teismo išaiškinimais, pateiktais 2006 m. lapkričio 6 d. nutarime civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006, 2010 m. vasario 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2010 dėl preliminariosios sutarties, esminių jos bruožų; 2010 m. balandžio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-127/2010 dėl šalių sąžiningumo ikisutartiniuose santykiuose; 2011 m. balandžio 11 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2011, 2012 m. lapkričio 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-529/2012 dėl preliminariosios sutarties šalies atsisakymo sudaryti pagrindinę sutartį padarinių.
7. Teismas nustatė, kad pagal Konkurso sąlygų 11.1 punktą su Konkurso dalies laimėtoju turėjo būti sudaryta preliminarioji pirkimo–pardavimo sutartis 3 metų laikotarpiui dėl 4500 vnt. kariškų kastuvėlių pirkimo. Taigi ieškovė neįsipareigojo nupirkti viso šio prekių kiekio, jis nurodytas kaip orientacinis ir maksimalus, kuris vykdant preliminariąją sutartį negalėjo būti viršytas (Konkurso sąlygų 2.1 punktas).
8. Teismas sprendė, kad atsakovei, kadangi ji atsisakė sudaryti preliminariąją sutartį, galėtų kilti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.165 straipsnio 4 dalyje nustatyti padariniai tik tuo atveju, jei preliminarioji sutartis būtų sudaryta, o ją sudariusi šalis (atsakovė) nepagrįstai vengtų ar atsisakytų sudaryti pagrindinę sutartį.
9. Teismas nurodė, kad net vertinant, jog atsakovė, pasiūlymą Konkurse pateikusi tiekėja, ir ieškovė yra ikisutartinių santykių šalys, turinčios abipuses teises ir pareigas, atsakovės ikisutartinei atsakomybei kilti nėra pagrindo. Bylos duomenys nesuponuoja, kad ji nepagrįstai vengė ar atsisakė sudaryti pagrindinę sutartį, kad ikisutartiniai santykiai atsakovės buvo nutraukti be pakankamos priežasties, kad ji vedė derybas su ieškove neketindama su ja sudaryti sutarties. Atsakovė atsisakė sudaryti preliminariąją sutartį dėl nepriklausančių nuo jos valios objektyvių priežasčių (netinkamos gamintojo prekių kokybės), kurios paaiškėjo po atsakovės pasiūlymo Konkurse pateikimo ir vokų su pasiūlymais atplėšimo.
10. Teismas vertino, kad nėra pagrindo atsakovę laikyti nesąžininga – ji stengėsi situaciją išspręsti, ieškodama kito gamintojo, kuris galėtų pagaminti Konkurso sąlygas atitinkančius kastuvėlius. Atsakovė 2015 m. gruodžio 23 d. rašte pakankamai detaliai išdėstė atsisakymo priežastis ir motyvus, ieškovė neprašė pateikti papildomų įrodymų ir (ar) duomenų.
11. Įvertinęs bylos duomenis, remdamasis Konkurso sąlygų 9.9.6 punktu, teismas konstatavo, kad, atsakovei dėl objektyvių priežasčių atsisakius sudaryti preliminariąją sutartį, ieškovė neprivalėjo sudaryti preliminariosios pirkimo–pardavimo sutarties su UAB „Nota Bene“, o turėjo teisę ir pagrindą atmesti pasiūlymą dėl per didelės, ieškovei nepriimtinos kainos. Ieškovė ne tik neatmetė tiekėjos UAB „Nota Bene“ pasiūlymo, bet ir 2016 m. sausio 13 d. protokolu pripažino ją laimėjusia, nors 2015 m. gruodžio 28 d. ieškovės Viešojo pirkimo komisija patvirtino naujo konkurso sąlygas; sudarant preliminariąją sutartį su UAB „Nota Bene“ ieškovei buvo žinoma, jog naujame pirkime yra galimybė įsigyti tą pačią prekę už galbūt mažesnę kainą, todėl ieškovės veiksmai vertintini kaip nesąžiningi. Nesąžiningumą, teismo vertinimu, rodo ir tai, kad ieškovės pretenzijos atsakovei pareikštos praėjus beveik 2 metams po atsakovės atsisakymo sudaryti preliminariąją sutartį bei Viešųjų pirkimų tarnybai atlikus ieškovės vykdytų pirkimų iš tiekėjos UAB „Nota Bene“ vertinimą.
12. Teismas vertino, kad nėra pagrindo remtis kasacinio teismo išaiškinimais, pateiktais 2015 m. spalio 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-541-690/2015, nes bylų aplinkybės iš esmės skiriasi: nurodytoje byloje tiekėjai atsisakė sudaryti ne preliminariąją, o pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį ir vienas iš tiekėjų, atsisakydamas ją sudaryti, apskritai nenurodė jokių priežasčių, o kitas atsisakė ją sudaryti dėl aplinkybių, kurios šiam tiekėjui buvo žinomos pasiūlymų pateikimo metu; dėl tiekėjų atsisakymo sudaryti pirkimo sutartį ieškovo padaliniai liko neaprūpinti duonos ir pyrago gaminiais, dėl to skubos tvarka buvo vykdomas kitas pirkimas. Nagrinėjamu atveju ieškovė duomenų, kad buvo susidariusi didelė kariškų kastuvėlių stoka, nenurodė ir neįrodinėjo, be to, trūkumas, teismo vertinimu, negalėjo susidaryti, nes prieš pat Konkurso paskelbimą ieškovė šių prekių buvo įsigijusi iš UAB „Nota Bene“ pagal 2015 m. rugpjūčio 4 d. sutartį, o 2015 m. gruodžio 28 d. patvirtino naujo viešojo pirkimo sąlygas, kuriose nurodytas didesnis ginčo prekių kiekis.
13. Teismas konstatavo, kad ieškovė nebuvo suinteresuota taupyti biudžeto lėšas ir taip iš esmės pati sudarė sąlygas atsirasti nuostoliams, kurių atlyginimą prašo priteisti iš atsakovės. Sutarties su UAB „Nota Bene“ sudarymas, teismo vertinimu, pažeidė imperatyviąsias Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – VPĮ) nuostatas (17 straipsnis). Tuo atveju, jeigu būtų laikoma, kad yra pagrindas atsakovės atsakomybei kilti, teismo vertinimu, būtų pagrįsta visiškai atleisti atsakovę nuo pareigos atlyginti ieškovei kilusius nuostolius.
14. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės apeliacinį skundą, 2019 m. birželio 6 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2018 m. liepos 10 d. sprendimą paliko nepakeistą.
15. Kolegija, be kita ko, nustatė, kad pagal Konkurso sąlygas (2.1, 11.1 punktai) su Konkurso dalies laimėtoju turėjo būti sudaryta preliminarioji pirkimo–pardavimo sutartis trejų metų laikotarpiui dėl 4500 vnt. kariškų kastuvėlių pirkimo; šis kiekis nurodytas kaip orientacinis ir maksimalus, kuris vykdant preliminariąją sutartį negalėjo būti viršytas.
16. Kolegija rėmėsi CK 6.165 straipsnio 1, 4 dalių nuostatomis, kasacinio teismo išaiškinimais dėl esminių preliminariosios sutarties bruožų (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-226-695/2017). Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tik tuo atveju, jei preliminarioji sutartis būtų sudaryta, o ją sudariusi šalis (atsakovė) nepagrįstai vengtų ar atsisakytų sudaryti pagrindinę sutartį, jai galėtų kilti CK 6.165 straipsnio 4 dalyje nustatyti padariniai.
17. Kolegija atsižvelgė į civilinės atsakomybės teisinį reglamentavimą (CK 6.246 straipsnis), kasacinio teismo išaiškinimus dėl ikisutartinių santykių šalių pareigos elgtis sąžiningai, nevesti derybų, jei neketinama sudaryti sutarties, be pakankamos priežasties nereikalauti, kad toli pažengusios derybos būtų nutrauktos (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-541-690/2015). Įvertinusi bylos duomenis, kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad atsakovė atsisakė sudaryti preliminariąją pirkimo sutartį su ieškove dėl objektyvių, nuo atsakovės valios nepriklausančių priežasčių, t. y. gamintojo prekių neatitikties Konkurso sąlygų reikalavimams dėl rankenos. Bylos duomenys patvirtina, kad aplinkybės dėl gamintojo prekių neatitikties ir kainos padidėjimo paaiškėjo 2015 m. gruodžio 22 d., o atsakovės pasiūlymo Konkurse pateikimo ir vokų su pasiūlymais atplėšimas vyko 2015 m. spalio 14 d.
18. Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovė nebūtų patyrusi nuostolių, jei nebūtų sudariusi sutarties su UAB „Nota Bene“. Žala, kolegijos vertinimu, atsirado ne dėl atsakovės neteisėtų veiksmų, o dėl pačios ieškovės veiksmų. Kolegija pažymėjo, kad, pagal Konkurso sąlygų 9.9.6 punktą atsakovei dėl objektyvių priežasčių atsisakius sudaryti preliminariąją pirkimo sutartį, ieškovė neprivalėjo sudaryti preliminariosios pirkimo sutarties su UAB „Nota Bene“, ji galėjo atmesti pasiūlymą, jei dalyvių, kurių pasiūlymai neatmesti dėl kitų priežasčių, buvo pasiūlytos per didelės, perkančiajai organizacijai nepriimtinos kainos. Nepaisydama to, ieškovė su UAB „Nota Bene“ sudarė tiek preliminariąją, tiek vėliau pagrindinę pirkimo sutartį. Šios aplinkybės, kolegijos vertinimu, patvirtina, kad žala, kurios atlyginimą prašoma priteisti iš atsakovės, atsirado dėl pačios ieškovės veiksmų.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

 

19. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 6 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

19.1.  Teismai nepagrįstai konstatavo, kad atsakovei CK 6.165 straipsnio 4 dalyje nustatyti padariniai galėtų kilti tik jei preliminarioji sutartis būtų sudaryta, o ją sudariusi šalis (atsakovė) nepagrįstai vengtų ar atsisakytų sudaryti pagrindinę sutartį. Ieškovės įsitikinimu, teisiniu reguliavimu (VPĮ 63 straipsnio 2 dalis, 9 dalies 2 punktas) ir teismų praktika dėl preliminariosios viešojo pirkimo sutarties yra visiškai suvienodinama viešųjų pirkimų procedūrų ir preliminariosios sutarties instituto reikšmė. Dėl teismų sprendimų tampa nebepritaikoma CK 6.165 straipsnio 4 dalis, taip leidžiant neribotai išvengti atsisakymo sudaryti pagrindinę sutartį teisinių pasekmių, kai toks aiškinimas galioja ir tiekėjui (kai jis, sudaręs preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį su perkančiąja organizacija, šiai pareikalavus sudaryti pagrindinę sutartį, gali neribojamas atsisakyti ją vykdyti nepatirdamas jokių nuostolių).

19.2.  Atsakovei nepagrįstai atsisakius sudaryti preliminariąją viešojo pirkimo–pardavimo sutartį, išlikus poreikiui įsigyti pirkimo objektą, ieškovė sudarė preliminariąją sutartį su kita eilėje buvusia tiekėja UAB „Nota Bene“ ir įgijo teisę reikalauti žalos, atsiradusios dėl pirkimo objekto įsigijimo didesne kaina, atlyginimo, nes vykdant viešųjų pirkimų procedūras tiekėjo pasiūlymas visais atvejais yra įpareigojantis ir jeigu perkančioji organizacija pasiūlymą priima, pirkimo sutartis (preliminarioji ar pagrindinė) turi būti sudaroma ir vykdoma joje nustatytomis sąlygomis. Pagal VPĮ, kai perkančioji organizacija, esant teisėtai įvykdytoms pirkimo procedūroms, turi privalomai siūlyti sudaryti sutartį, tiekėjui taip pat galioja reikalavimas sudaryti sutartį, o nepagrįstas atsisakymas ją sudaryti reiškia, kad perkančioji organizacija, negalėdama pabaigti pirkimo procedūrų kitu būdu, kaip tik sudarant sutartį, turi siūlyti ją sudaryti didesnę kainą pasiūliusiam tiekėjui, taip patirdama neišvengiamą turtinę žalą, kurią turi atlyginti sutartį atsisakęs sudaryti tiekėjas.

19.3.  Ieškovės įsitikinimu, pareiga sudaryti sutartį galioja ir preliminariosios sutarties atveju, juolab kad šiuo atveju ji buvo sudaroma tik su vienu tiekėju (sudarius preliminariąją sutartį, eliminuojama tokios sutarties organizacinė reikšmė, kai keliems tiekėjams varžantis įgyvendinamos viešųjų pirkimų konkurenciją užtikrinančios taisyklės preliminariąją sutartį sudariusiems tiekėjams teikiant atnaujintus pasiūlymus pagal perkančiosios organizacijos poreikį, nurodytą preliminariojoje sutartyje).

19.4.  Nepagrįsta teismų išvada, kad atsakovės elgesys buvo sąžiningas, atitinkantis apdairaus ir rūpestingo verslininko elgesį. Bylos duomenys (atsakovės susirašinėjimas su gamintojais) patvirtina, kad atsakovė neturėjo tikrų ketinimų dalyvauti konkurse ir pateikti technines specifikacijas atitinkančias prekes. Atsakovei Konkurso sąlygos ir jai gamintojų pateikti prekių pavyzdžiai nebuvo siurprizinės aplinkybės, kurių ji nežinojo iki pasiūlymo pateikimo (2015 m. spalio 13 d.) ar iki Komisijos 2015 m. gruodžio 14 d. raštų, į kuriuos atsakovė pateikė informaciją, kad ginčo prekės atitinka Konkurso sąlygas. Atsakovė dar iki pasiūlymo pateikimo turėjo Kinijoje gaminamo kastuvėlio prekės aprašymą ir kastuvėlio pavyzdį, taigi žinojo, kokios kokybės ir kokių savybių kastuvėlius siūlys ieškovei.

19.5.  Atsakovė Techninės specifikacijos reikalavimu dėl kastuvėlio išskleidimo sukeliamo garso susirūpino tik 2015 m. spalio 15 d., t. y. jau pateikus pirkimo pasiūlymą. Atsakovė preliminariąją sutartį atsisakė sudaryti dėl pelningumą mažinančių aplinkybių (pardavimui tapus nebenaudingam, didėjant kastuvėlių kainai dėl rankenos keitimo iš metalinės į plastikinę), neatsižvelgdama į ieškovės interesus. Atsakovė iki galutinio pasiūlymų pateikimo termino turėjo teisę pakeisti (atšaukti) savo pasiūlymą. Vėlesnis atsisakymas buvo nepagrįstas, neparemtas jokiais objektyviais duomenimis. Atsisakyti sudaryti sutartį atsakovė galėjo tik esant svarbioms aplinkybėms, pateikusi atitinkamus jas pagrindžiančius įrodymus.

19.6.  Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad, atsakovei dėl objektyvių priežasčių atsisakius sudaryti preliminariąją sutartį, ieškovė neprivalėjo preliminariosios sutarties sudaryti su UAB „Nota Bene“, o galėjo atmesti pasiūlymą. Ieškovei poreikis įsigyti pirkimo objektą (4500 vnt. kastuvėlių) išliko visą pirkimo ir vėliau preliminariosios sutarties vykdymo laikotarpį. 2015 m. gruodžio 28 d. patvirtinus naujo pirkimo sąlygas, pirkimo objektai (45 000 vnt. kastuvėlių) būtų įsigyti per tam tikrą laikotarpį, kuris būtų nepagrįstai ilgas perkančiajai organizacijai dėl pirkimo procedūrų užsitęsimo, sutarties sudarymo ir jos vykdymo termino. Teismai nenustatė fakto, kad ieškovė negalėjo keisti pirkimui skirtų lėšų dydžio. Ieškovė neatliko neteisėtų veiksmų, turėjo vadovybės leidimą tęsti pirkimą, kai UAB „Nota Bene“ pasiūlyta kaina buvo priimtina (nors ir viršijo pirkimui numatytas lėšas).

19.7.  Nepagrįsta teismo išvada, kad ieškovė elgėsi nesąžiningai, nes ji 2015 m. gruodžio 28 d. patvirtino naujo Konkurso sąlygas, kurio viena iš dalių taip pat buvo tų pačių kariškų kastuvėlių pirkimas bei buvo planuojamas pirkti žymiai didesnis šių prekių kiekis; sudarant preliminariąją sutartį su UAB „Nota Bene“ ieškovei buvo žinoma, kad naujuoju pirkimu yra planuojama įsigyti tą pačią prekę, tikėtina, už žemesnę kainą. Skirtingų pasiūlymų skirtinguose, nors ir dėl to paties objekto, vykdytuose pirkimuose bei pačių pirkimų lyginti negalima, nes gali būti įsigyjami skirtingi prekių kiekiai, pasiūlymo kainą gali lemti skirtinga tiekėjų rinkodara, komercinės prekių įsigijimo ir patiekimo sąlygos, gamintojų siūlomų prekių rinkos kainos ir pan. Komisija galėjo, esant priimtinai kainai ir dar nežinant siūlytinų kainų 2015 m. gruodžio 28 d. paskelbtame pirkime, sudaryti preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį, kai ginčo objekto poreikis buvo išlikęs ir jo negalima buvo atidėti, perkeldama įsigytinų kastuvėlių kiekį į naująjį 2015 m. gruodžio 28 d. pirkimą.

20. Atsakovė atsiliepimu į ieškovės kasacinį skundą prašo jį atmesti, skundžiamą nutartį palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

20.1.  Teismai pagrįstai konstatavo, kad CK 6.165 straipsnio 4 dalies nuostatos netaikytinos, nes atsakovė atsisakė sudaryti preliminariąją sutartį. Ieškovė nepagrįstai interpretuoja teisinį reguliavimą bei teismų praktiką ir teigia, kad atsisakius sudaryti preliminariąją viešojo pirkimo sutartį turi kilti analogiškos pasekmės, kaip atsisakius sudaryti pagrindinę viešojo pirkimo sutartį. Preliminariosios sutartys viešuosiuose pirkimuose turi savarankiškus tikslus bei paskirtį. Ieškovė nepagrįstai nurodo, kad aplinkybė, jog ginčo pirkime preliminarioji sutartis buvo sudaryta tik su vienu tiekėju, eliminavo preliminariosios sutarties organizacinę reikšmę ir toks sandoris prilyginamas pagrindinės sutarties sudarymui.

20.2.  Preliminariosios sutarties sudarymas sukelia kitokias pasekmes (nebūtinai reiškia, kad bus sudaryta pagrindinė pirkimo sutartis; įgyjama tik teisė konkuruoti). VPĮ nereglamentuojama ikisutartinė civilinė atsakomybė, o CK nenustatyta civilinė atsakomybė atsisakius sudaryti preliminariąją sutartį. Tiek CK, tiek VPĮ prasme preliminarioji sutartis yra ikisutartinių santykių stadijoje sudaromas organizacinio pobūdžio susitarimas dėl kitos sutarties sudarymo ateityje, o atsisakymo sudaryti preliminariąją sutartį atveju negali būti taikomos pasekmės, kurios taikytinos atsisakius sudaryti pagrindinę sutartį.

20.3.  Teismai tinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų tyrimą ir vertinimą, pagrįstai ir motyvuotai konstatavo, kad atsakovė elgėsi sąžiningai. Tai patvirtina bylos duomenys (atsakovės susirašinėjimas su gamintojais). Atsakovė pasiūlymą Konkurse pateikė tik gavusi gamintojo pasiūlymą ir rašytinį patvirtinimą dėl prekių atitikties Konkurso sąlygų reikalavimams. Be to, atsakovė dalyvavo Konkurse dėl preliminariosios sutarties sudarymo, o tai sukelia kitokias pasekmes ir suteikia kitokius teisėtus lūkesčius.

20.4.  Teismai pagrįstai konstatavo, kad ieškovės veiksmai turėjo įtakos žalai, kurios atlyginimą ji reikalauja priteisti iš atsakovės, atsirasti. Ieškovė, nepažeisdama VPĮ nuostatų, turėjo objektyvią galimybę išvengti nuostolių ar sumažinti jų dydį, ji turėjo pasirinkimo laisvę, ar sudaryti sutartį su UAB „Nota Bene“ (Konkurso sąlygų 9.9.6 punktas), ir taip prisiėmė atitinkamą riziką. Net sudariusi preliminariąją sutartį, ieškovė neprivalėjo sudaryti pagrindinės sutarties, tačiau pasirinko sprendimą didinti pirkimui skirtų lėšų sumą. Nėra pagrindo konstatuoti, kad buvo didelis prekių (kariškų kastuvėlių) trūkumas – ieškovė bylos nagrinėjimo metu tokių aplinkybių neįrodinėjo, Konkursą ji organizavo ne dėl pagrindinės sutarties sudarymo. Komisijai buvo žinoma aplinkybė dėl galimybės patenkinti prekės poreikį netrukus (2015 m. gruodžio 28 d.) naujai organizuotame pirkime. Esminę įtaką žalai atsirasti turėjo pačios ieškovės veiksmai (priimti sprendimai). Be to, nuostoliai negali būti apskaičiuojami ieškovės nurodytu būdu – palyginant nesudarytos sutarties kainą su ta, už kurią perkančioji organizacija įsigijo prekes.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

1. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

21. Pagrindinis šalių nesutarimo objektas susijęs su teisės klausimu, ar viešojo pirkimo laimėtoju išrinktam tiekėjui, atsisakiusiam sudaryti preliminariąją viešojo pirkimo sutartį ir dėl tokių veiksmų sukėlusiam žalą perkančiajai organizacijai, kyla ikisutartinė atsakomybė.
22. Ginčo šalys viso proceso metu laikėsi priešingos pozicijos. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, iš esmės palaikydami atsakovės argumentus, sprendė, kad sutartį sudaryti atsisakiusiai tiekėjai nekyla civilinė atsakomybė. Toks teismų vertinimas pagrįstas dviem pagrindais: pirma, preliminariosios sutarties specifiškumu CK nuostatų taikymo prasme, antra, objektyviomis priežastimis, dėl kurių atsakovė pagrįstai negalėjo sudaryti sutarties.
23. Teisėjų kolegija su tokiomis teismų išvadomis nesutinka, jas vertina kaip prieštaraujančias teisiniam reguliavimui ir jį aiškinančiai teismų praktikai, be to, kaip padarytas netinkamai įvertinus ginčui spręsti svarbias byloje nustatytas aplinkybes.

 

Dėl galimybės tiekėjui taikyti civilinę atsakomybę dėl jo atsisakymo sudaryti preliminariąją viešojo pirkimo sutartį

 

24. Nagrinėjamam ginčui panaši ikisutartinės tiekėjo atsakomybės situacija šiam atsisakius sudaryti viešojo pirkimo sutartį buvo vertinama kasacinio teismo 2015 m. spalio 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-541-690/2015. Joje, inter alia (be kita ko), nurodyta, kad viešojo pirkimo laimėtojo neteisėtas atsisakymas pasirašyti sutartį suponuoja VPĮ įtvirtinto reguliavimo dėl sutarties pasirašymo su žemesnėje vietoje esančiu dalyviu taikymą (VPĮ 18 straipsnio 2 dalis); tiekėjai, kaip profesionalūs viešųjų pirkimų santykių dalyviai, žino (turi žinoti) savo atsisakymo sudaryti viešojo pirkimo sutartį padarinius perkančiosioms organizacijoms ir dėl to jiems patiems kylančią (prisiimamą) riziką.
25. Teismai sprendė, kad pristatyti kasacinio teismo išaiškinimai nagrinėjamam ginčui netaikytini, nes nesutampa pagrindinės nagrinėjamo ir išnagrinėto ginčų aplinkybės, a fortiori (ypač) tuo aspektu, kad šiuo atveju Konkursas paskelbtas ne dėl pagrindinės, o dėl preliminariosios viešojo pirkimo sutarties sudarymo.
26. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai netinkamai vadovavosi ligšioline kasacinio teismo praktika dėl ikisutartinės atsakomybės, inter alia, dėl šio instituto specifiškumo viešųjų pirkimų teisiniuose santykiuose.
27. Kasacinis teismas nuosekliai pabrėžia teismų pareigą laikytis savo pačių ar aukštesnės instancijos teismų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose sukurtų precedentų, taip užtikrinant teismų praktikos nuoseklumą ir nuspėjamumą; remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai; precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės tapačios arba labai panašios į nagrinėjamos bylos; nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (iš anksto), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma; dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 27 d. nutarties civilinėje byloje 3K-3-45-421/2020 28, 29 punktus ir juose nurodytą kasacinio teismo praktiką).
28. Šiame kontekste teisėjų kolegija pirmiausia konstatuoja, kad teismai neteisingai supranta ir taiko išaiškinimus, pateiktus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarime civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006 ir vėlesnėje kasacinėje jurisprudencijoje. Pastarajame nutarime iš tiesų pažymėta, kad pagal CK 6.165 straipsnio 4 dalį, jeigu preliminariąją sutartį sudariusi šalis nepagrįstai vengia ar atsisako sudaryti pagrindinę sutartį, ji privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius, be to, pacituota CK 6.163 straipsnio 3 dalies nuostata, jog šalis, kuri derybų metu elgiasi nesąžiningai, privalo atlyginti kitai šaliai nuostolius. Vis dėlto aptariamame nutarime nepadaryta pirmiau nurodytų CK nuostatų santykio (kolizijos) išvada, kuri, be kita ko, pagal teismų argumentus suponuoja alogizmą: atsakomybė už preliminariosios sutarties nesudarymą galėtų kilti tik kai preliminarioji sutartis sudaryta (bei nesudaryta pagrindinė sutartis).
29. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kasacinio teismo pirmiau nurodytoje 2006 m. lapkričio 6 d. byloje, pirma, priešingai nei nagrinėjamu atveju, buvo spręsta dėl asmens, su kitu asmeniu sudariusio preliminariąją sutartį, atsakomybės už atsisakymą sudaryti pagrindinę sutartį, antra, tąkart kasacinis teismas, inter alia, akcentavo bendrąjį imperatyvą ikisutartiniuose santykiuose: šalies teisė pradėti derybas ir jas nutraukti nėra absoliuti – šią teisę šalis gali įgyvendinti nepažeisdama sąžiningumo principo. Pažymėtina, kad preliminarioji sutartis, kaip cituojamame nutarime nurodė kasacinis teismas, yra preziumuojamas rimto ketinimo sudaryti sutartį įrodymas. Taigi preliminariosios sutarties sudarymas iš esmės suponuoja labiau pažengusias šalių derybas dėl pagrindinės sutarties sudarymo, tokie ikisutartiniai santykiai yra daugiau išplėtoti turinio prasme.
30. Vis dėlto tai per se (savaime) nereiškia, kad vienos šalies galimas nesąžiningumas galėtų būti apskritai nevertinamas ir dėl to toleruojamas tik todėl, jog bendriesiems civilinių teisinių santykių principams priešingi veiksmai atlikti iki preliminariosios sutarties sudarymo, juolab kad nuo ikisutartinių santykių inicijavimo pradžios iki galutinio dvišalio (daugiašalio) sandorio sudarymo šių santykių šalys nebūtinai (ne visais atvejais) susitaria dėl tarpinės organizacinės sutarties. Šalių derybos dėl preliminariosios sutarties nėra savitikslės, jomis šalys iš esmės siekia to paties galutinio rezultato – sudaryti pagrindinę sutartį, todėl ikisutartinių santykių suskaidymas į formalizuotus etapus neturėtų visais atvejais lemti CK 6.163 straipsnio 3 dalies netaikymo.
31. Kita vertus, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad, sprendžiant dėl ikisutartinės atsakomybės, svarbu atsižvelgti į šių santykių pobūdį, sutarties sudarymo konkurso procedūrą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-127/2010). Taigi, kaip iš dalies pažymima ir kasaciniame skunde, viešųjų pirkimų teisiniai santykiai ir VPĮ taikymas dėl ypatingo šių santykių pobūdžio lemia specifinį ikisutartinės atsakomybės instituto aiškinimą ir taikymą tiek tiekėjams, tiek perkančiosioms organizacijoms.
32. Šiame kontekste kasacinio teismo nurodyta, kad klasikinis ikisutartinės atsakomybės modelis viešiesiems pirkimams sunkiai pritaikytinas, inter alia, dėl to, jog viešuosiuose pirkimuose atsakomybės kaip ikisutartinės kvalifikavimas santykinis, nes tiekėjų pasiūlymai teikiami pagal labai tikslias pirkimo sąlygas, kurias privaloma atitikti ir įrodyti atitiktį joms; tiekėjai ribojami keisti pasiūlymus, o perkančiosios organizacijos – koreguoti konkursų sąlygas; dėl to šie santykiai, nors ir formaliai dar ne sutartiniai, bet labai tokiems artimi ir panašūs į sutarties sudarymą dokumentų apsikeitimo būdu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-359-469/2018 106 punktą).
33. Galimybė perkančiosioms organizacijoms reikalauti iš tiekėjų civilinės atsakomybės dėl neteisėto atsisakymo sudaryti viešojo pirkimo sutartį koreliuoja ir su kasacinio teismo praktika, pagal kurią perkančiųjų organizacijų teisė nutraukti viešojo pirkimo procedūras, taigi pasitraukti iš derybų, yra ribota, taikytina išimtiniais atvejais, priklauso nuo tam tikrų siaurai aiškintinų sąlygų, kurių taikymą, be kita ko, lemia pastangos išsaugoti viešojo pirkimo teisinius santykius (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-247/2013).
34. Be to, perkančiosios organizacijos sprendimas nutraukti viešojo pirkimo procedūras – skųstinas sprendimas, taigi tiekėjams, kvestionuojantiems tokius viešojo pirkimo konkursų organizatorių veiksmus, suteikiama teisė iš esmės atnaujinti nutrūkusius (nutrauktus) ikisutartinius santykius. Šiame kontekste taip pat pažymėtini kasacinio teismo išaiškinimai, kad perkančiųjų organizacijų teisė stabdyti viešojo pirkimo procedūras pagal VPĮ griežtai reglamentuota, išimtinė priemonė, kuri taikoma joms ne naudojantis teisėmis, o vykdant pareigas; įstatymų leidėjas iš esmės įtvirtino nepertraukiamų ir operatyviai vykdomų viešojo pirkimo procedūrų modelį, kurio išimtys yra atskirai reglamentuotos ir pagrįstos svarbiomis aplinkybėmis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-219-690/2017 49 punktą).
35. Atsižvelgiant į tai, jei perkančiosios organizacijos nėra visiškai laisvos nutraukti (ar stabdyti) viešojo pirkimo procedūras, tai ir tiekėjų diskrecija tai padaryti yra ribota, juolab kad, kaip nurodyta pirmiau, pats šių santykių pobūdis ir procedūros, kai paskelbiamos išsamios ofertos pateikimo sąlygos ir pagal jas pateikiamas detalus pasiūlymas, per se reiškia pažengusių derybų stadiją. Nors tiekėjai negali būti verčiami prieš savo valią sudaryti viešojo pirkimo sutarties, bet, kaip pažymėta kasacinio teismo praktikoje, jie supranta (turi suprasti) jiems kylančią riziką dėl atsisakymo sudaryti viešojo pirkimo sutartį.
36. Pažymėtina, kad Konkurso sąlygos buvo išsamios, jose konkrečiai nustatytas ir apibrėžtas pirkimo objektas, detaliai sureguliuotos kvalifikacijos ir pasiūlymų siaurąja prasme vertinimo bei kitos procedūros, preliminariosios sutarties šalių teisės ir pareigos. Teisėjų kolegija sprendžia, kad Konkurso sąlygų detalumas ir aiškumas iš esmės nesiskiria nuo analogiškų pirkimų, paskelbtų pagrindinei sutarčiai sudaryti (be preliminariosios sutarties), nuostatų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, be kitų Konkurso dokumentų, tiekėjams buvo pridėti preliminariosios ir pagrindinės viešojo prekių pirkimo sutarčių projektai, o vienas iš preliminariosios sutarties priedų – pačios pagrindinės sutarties tekstas.
37. VPĮ 2 straipsnio 23 punkte įtvirtinta, kad preliminarioji sutartis – vienos ar kelių perkančiųjų organizacijų ir vieno ar kelių tiekėjų susitarimas, kurio tikslas – nustatyti sąlygas, taikomas sutartims, kurios bus sudarytos per tam tikrą nurodytą laikotarpį, visų pirma susijusias su kainų ir, kur to reikia, numatomų kiekių nustatymu. Preliminariosios viešojo pirkimo–pardavimo sutartys yra priemonė, kurią rekomenduojama taikyti nustatytiems ir pasikartojantiems perkančiosios organizacijos poreikiams patenkinti, kai ji iš anksto nežino, kada tiksliai atsiras pirkimo poreikis, koks bus pirkimų dažnis ir pan. (Europos Komisijos 2018 m. vasario mėn. Viešojo pirkimo gairės specialistams).
38. Nagrinėjamu atveju preliminarioji sutartis perkančiosios organizacijos naudota lanksčiau įgyvendinti poreikį įsigyti prekes: nuspręsti, kada ir kokiais kiekiais užsakyti kastuvėlių, pasirinkti neišpirkti viso jų kiekio ir pan. (šiuo aspektu taip pat žr. pagal analogiją Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-255/2014). Byloje nėra ginčo, kad perkančioji organizacija su Konkurso laimėtoju preliminariąją viešojo pirkimo sutartį dėl viso kastuvėlių kiekio (4500 vnt.) sudarė 2016 m. vasario 19 d., ji įvykdyta per mažiau nei keturis mėnesius. Šios faktinės ir ginčo šalių nekvestionuotinos aplinkybės per se nepaneigia išvados apie ieškovės pasirinkto prekių įsigijimo modelio pobūdį ir tikslus.
39. Europos Komisija, be kita ko, preliminariąsias viešojo pirkimo–pardavimo sutartis, atsižvelgdama į jų išsamumą, skiria į dvi rūšis: preliminariąsias viešojo pirkimo–pardavimo sutartis, kuriomis susitariama dėl visų (angl. Framework agreement) viešojo pirkimo–pardavimo sutarties sąlygų, ir preliminariąsias viešojo pirkimo sutartis, kuriomis susitariama dėl esminių pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties sąlygų (angl. Framework agreement stricto sensu) (Europos Komisija, GROW GD. Aiškinamasis raštas. Preliminariosios sutartys).
40. Nagrinėjamam ginčui nėra teisiškai svarbu konkrečiai kvalifikuoti preliminariąją viešojo prekių pirkimo sutartį dėl kastuvėlių įsigijimo. Bet kokiu atveju darytina išvada, kad perkančiosios organizacijos parengta ir su kitu tiekėju sudaryta preliminarioji viešojo pirkimo sutartis nekvalifikuotina kaip klasikinė organizacinė sutartis, neturinti prievolės objekto, kaip nurodyta pirmiau nurodytame 2006 m. lapkričio 6 d. kasacinio teismo nutarime, o konkrečiai įpareigojanti tiekėjus ir perkančiąją organizaciją jos sudarymo ir vykdymo metu.
41. Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau nurodytų argumentų visuma, konstatuoja, kad atsakovei de jure (teisiškai) iš esmės gali kilti ikisutartinė atsakomybė dėl atsisakymo sudaryti preliminariąją viešojo pirkimo sutartį.

 

 

Dėl atsakovės veiksmų vertinimo sąžiningumo aspektu

 

42. Teismai ieškovės ieškinį, inter alia, atmetė dėl to, kad ši, jų vertinimu, neįrodė atsakovės nesąžiningų veiksmų ikisutartiniuose santykiuose. Teismai nurodė, kad atsakovės atsisakymas pagrįstas objektyviomis priežastimis ir dėl to nagrinėjamam ginčui netaikytinos kasacinio teismo 2015 m. spalio 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-541-690/2015 pateiktos teisės aiškinimo taisyklės. Kasacinis teismas, kaip nurodyta pirmiau, su tokiomis išvadomis nesutinka.
43. Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad, sprendžiant tokio pobūdžio ginčus, svarbu nustatyti tiekėjo atsisakymo sudaryti viešojo pirkimo sutartį priežastis. Tai gali būti reikšminga sprendžiant dėl tokio subjekto veiksmų sąžiningumo. Vis dėlto vienintelė aplinkybė, kad tiekėjas perkančiajai organizacijai pateikia savo veiksmų pagrindimą, per se nereiškia, jog dėl to jo atsisakymas sudaryti sutartį yra pateisinamas, sąžiningas.
44. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos išvada, kad ne kartą cituotos nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-541-690/2015 ratio decidendi nesutampa su nagrinėjamu ginču, nes anksčiau išnagrinėtame ginče vienas iš pasirašyti sutartį atsisakiusių tiekėjų nepateikė aiškių atsisakymo motyvų, teisiškai nepagrįsta.
45. Byloje nustatyta, kad tiekėja 2015 m. gruodžio 23 d. perkančiajai organizacijai raštu pranešė, jog ji atsisako sudaryti preliminariąją viešojo pirkimo sutartį; nurodė, kad šio sprendimo priežastis – pasiūlytų prekių neatitiktis Konkurso sąlygoms. Kasacinis teismas nesutinka su teismų vertinimu, kad atsakovės atsisakymo priežastis objektyvi, nepriklausė nuo jos valios.
46. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad ne tik perkančiosios organizacijos, bet ir tiekėjai privalo elgtis atsakingai, nepažeisti bendrųjų teisingumo ir sąžiningumo imperatyvų, savo veiksmais nepagrįstai nesukelti neigiamų padarinių kitiems asmenims ar visuomenei (žr. pirmiau nurodytą kasacinio teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-541-690/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Šis viešųjų pirkimų proceso šalių elgesio modelis iš esmės atitinka CK 6.163 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą imperatyvą ikisutartiniuose santykiuose elgtis sąžiningai.
47. Kasacinio teismo šiame kontekste taip pat pažymėta, kad asmens dalyvavimas konkurse reiškia, kad jis įsipareigoja, laimėjęs konkursą, sudaryti sutartį, kuriai sudaryti ir buvo skelbiamas konkursas; ūkio subjektas, dalyvaudamas konkurse ir išreikšdamas sutikimą su sutarties sąlygomis, savo elgesiu konkurso organizatoriui sukūrė pagrįstą pasitikėjimą ir įsitikinimą, jog sutartis tikrai bus sudaryta; tuo atveju, kai asmuo, dalyvaudamas konkurse ir turėdamas visą bei išsamią informaciją, sutinka su konkurso sąlygomis ir įsipareigoja sudaryti sutartį, tačiau laimėjęs konkursą jo sąlygas ima traktuoti kitaip ir dėl to nesudaro su konkurso organizatoriumi sutarties, yra pagrindas pripažinti, jog toks asmuo elgėsi nesąžiningai (žr. pagal analogiją pirmiau nurodytą kasacinio teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-127/2010).
48. Teisėjų kolegija išaiškina, kad ūkio subjekto įsipareigojimas perkančiajai organizacijai, aiškintinas kartu su jo pareigomis elgtis rūpestingai ir jam taikomu aukštesniu profesionalumo standartu, kartu reiškia jo pareigą teikiant pasiūlymą įsitikinti savo teikiamos informacijos tikrumu, siūlomų prekių atitiktimi keliamiems reikalavimams ar pan. Atsižvelgiant į tai, tokio pobūdžio kaip nagrinėjamame ginče tiekėjas turi įrodyti, kad teikdamas pasiūlymą elgėsi sąžiningai, inter alia, dėjo visas įmanomas pastangas išvengti aplinkybių, dėl kurių jis galėtų būti priverstas atsisakyti sudaryti sutartį, atsiradimo.
49. Nagrinėjamu atveju teismų nustatyta, kad atsakovė ne tik pateikė pasiūlymą ieškovės organizuotame Konkurse (2015 m. spalio 13 d.), tačiau jame aktyviai dalyvavo, inter alia, pagal ieškovės prašymą grįsdama pasiūlytą neįprastai mažą kainą (2015 m. gruodžio 10 d.), taip pat papildomai pateikdama prekių techninį aprašymą (2015 m. gruodžio 14 d.). Sutiktina su ieškove, kad Konkurso sąlygos atsakovei buvo aiškios, ji turėjo realias galimybes suprasti jų turinį, pateikti tinkamą pasiūlymą.
50. Pati atsakovė su atsiliepimu į ieškovės ieškinį pateikė susirašinėjimą su karinių kastuvėlių gamintojais. Detaliai šioje nutartyje nepristatant visų atsakovės ir jos partnerių raštų (laiškų), darytina išvada, kad ši tiekėja, pateikdama pasiūlymą, nebuvo pakankamai atidi ir rūpestinga ir neįsitikino siūlomų prekių kokybe bei jų atitiktimi Konkurso sąlygoms. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad rūpestingumo ir atidumo stokojantys atsakovės veiksmai suponavo ne apskritai jos negalėjimą pristatyti prekes, bet tai padaryti už pasiūlyme nurodytą kainą.
51. Teisėjų kolegija vertina, kad atsakovės ir jos partnerių pozicijos dėl prekių kokybės nesuderinamumo lėmė neišsamus ieškovės poreikių, įtvirtintų Konkurso sąlygose, pristatymas ir abipusis sutarimas, kad keliamų reikalavimų bus laikomasi. Pavyzdžiui, nors pirmame laiške karinių kastuvėlių gamintojui buvo nurodyta, kad šie turi būti panašios kokybės kaip Gerber ar Fiskars gaminiai, tačiau tik pateikus pasiūlymą vėlesniuose laiškuose konkrečiai nurodyta, kad rankena turi būti plastikinė.
52. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog atsakovė pateikė pasiūlymą iki galo neįsitikinusi, kad jos siūlomos prekės atitinka Konkurso sąlygas, nors vėlesniais savo veiksmais ieškovei sudarė priešingos situacijos egzistavimo lūkestį. Neginčytina, kad atsakovės, kuri yra ne prekių gamintoja, o pardavėja, elgesys iš dalies priklausė nuo kitų subjektų veiksmų, tačiau nagrinėjamu atveju jos pačios veiksmai ikisutartiniuose santykiuose su ieškove kvalifikuotini kaip nesąžiningi, nes ji nebuvo pakankamai rūpestinga ir atidi teikdama pasiūlymą, grįsdama neįprastai mažą kainą ir siūlomų prekių technines charakteristikas, t. y. pirmiau nurodytus veiksmus atliko iki galo neįsitikinusi dėl prekių atitikties techninei specifikacijai.

 

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

 

53. Teisėjų kolegija pagal šioje nutartyje aptartus teisės aiškinimus ir jų pagrindu padarytas išvadas konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, atmesdami ieškovės ieškinį dėl žalos atlyginimo iš atsakovės, priėmė neteisėtus sprendimus, todėl šie naikintini. Kasacinis teismas dėl savo funkcijų ribų nenustatyti iš naujo faktinių bylos aplinkybių nagrinėjamoje byloje negali priimti galutinio sprendimo.
54. Nors pagal teisėjų kolegijos argumentus darytina išvada dėl atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų (nesąžiningo elgesio) ir priežastinio ryšio sudaryti sutartį su antros vietos laimėtoju – egzistavimo, tačiau dėl šioje nutartyje konstatuoto teismų atlikto nepagrįsto atsakovės ikisutartinės atsakomybės nustatymo taip pat pripažintina, kad teismai iš esmės nesprendė dėl žalos ir šis proceso trūkumas negali būti pašalintas kasaciniame teisme. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad kasacinis teismas negali spręsti dėl ieškovei priteistino nuostolių atlyginimo dydžio, o dėl šio klausimo byla grąžintina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.
55. Kita vertus, kasacinis teismas, siekdamas proceso koncentruotumo, taip pat užtikrindamas viešąją teisės aiškinimo funkciją, pasisako dėl tam tikrų svarbių aspektų, reikšmingų žalos dydžiui nustatyti.
56. Kasacinio teismo praktikoje dėl tiekėjų ikisutartinės atsakomybės pažymėta, kad dėl tam tikrų paties kreditoriaus (perkančiosios organizacijos) veiksmų, elgesio jam gali būti mažinamas priteistino žalos atlyginimo dydis, a fortiori, kai jį lėmė ne tik neteisėtai veikusių tiekėjų veiksmai (žr. pirmiau nurodytą kasacinio teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-541-690/2015). Taigi pagal skolininko argumentus teismai turi spręsti ir dėl paties kreditoriaus veiksmų, dėl kurių galėtų būti mažinamas jo patirtų nuostolių dydis (CK 6.248 straipsnio 4 dalis).
57. Šiame kontekste taip pat primintini kasacinio teismo išaiškinimai, kad subjektų lūkesčiai dėl viešojo pirkimo procedūrų ir sutarties vykdymo teisėtumo teismo ginami tiek, kiek jų neriboja VPĮ ar kitas teisės aktas (žr. pagal analogiją Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2011).
58. Byloje nėra ginčo dėl to, kad antros vietos laimėtojo kaina viršijo maksimalias pirkimui skirtas lėšas, kurių sumą perkančioji organizacija padidino tam, kad galėtų sudaryti viešojo pirkimo sutartį. Nors nurodytos aplinkybės nėra nagrinėjamos bylos objektas, tačiau į jas svarbu atsižvelgti sprendžiant dėl priteistino žalos atlyginimo dydžio.
59. Kasacinio teismo šiuo aspektu išaiškinta, kad VPĮ 39 straipsnio 2 dalies, galiojusios ginčo santykių susiklostymo metu (VPĮ 2015 m. birželio 23 d. redakcija), formuluotės imperatyvusis pobūdis suponuoja perkančiųjų organizacijų pareigą atmesti per didelės kainos pasiūlymus; taigi dėl nacionalinio reguliavimo perkančiosios organizacijos ne gali, o privalo atmesti per didelės kainos pasiūlymus; VPĮ neįtvirtinus reikalavimo pirkimo dokumentuose viešinti turimo biudžeto ar užsibrėžtų išlaidų ribų, tokie pasiūlymai atmestini ir tokiu atveju, kai perkančioji organizacija turi papildomų lėšų, kurias galėtų išleisti pakoregavusi ikiprocedūriniuose dokumentuose užfiksuotą pirkimui skirtą lėšų sumą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-160-469/2018 69 punktą).
60. Atsižvelgiant į tai, ieškovės ir UAB „Nota Bene“ sudaryta sutartis, kurios kaina viršijo Konkursui suplanuotą skirti pinigų sumą, negalėtų būti laikoma pakeičiančiąja sutartimi prekių kainos nustatymo prasme, nes jei ieškovė būtų vykdžiusi Konkurso procedūras pagal VPĮ, šias apskritai būtų reikėję nutraukti.
61. Kita vertus, tai per se negali reikšti, kaip nurodė teismai, kad žalą sukėlė išimtinai pačios ieškovės nesąžiningi veiksmai. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovei žalą sukėlė atsakovės atsisakymas sudaryti sutartį, o pačios ieškovės veiksmai gali būti reikšmingi sprendžiant dėl nuostolių mažinimo, bet ne dėl atsakovės atleidimo nuo atsakomybės, juolab kad ne kartą cituojamoje kasacinio teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-541-690/2015 priteistino žalos atlyginimo dydžio bazė, inter alia, buvo nustatyta vertinant pagal skirtingas viešojo pirkimo procedūras sudarytų sutarčių kainas. Byloje nėra ginčo, kad atsakovės pasiūlyta prekių kaina neviršijo Konkursui skirtos lėšų sumos.
62. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad negali būti kvestionuojamas ieškovės pasirinkimas prekes įsigyti ne vienu, o keliais pirkimais pagal panašias, bet ne identiškas pirkimo sąlygas (bent jau dėl prekių kiekio).
63. Dėl pirmiau nurodytų priežasčių ieškovei atlygintinos žalos dydis turėtų būti nustatomas pagal vėliau skelbto viešojo pirkimo metu gautus tiekėjų pasiūlymus, atsižvelgiant į pirmiau nurodytus argumentus dėl per didelės kainos, taip pat Viešųjų pirkimų tarybos atlikto pažeidimo tyrimo išvadas. Pirmosios instancijos teismas, iš naujo spręsiantis dėl priteistino žalos atlyginimo dydžio, neribojamas atsižvelgti į kitas šalių nurodomas aplinkybes.
64. Dėl kitų kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų kaip teisiškai nereikšmingų šalių ginčui spręsti teisėjų kolegija nepasisako.
65. Kasaciniam teismui nusprendus, kad byla (jos dalis dėl žalos dydžio) grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimu, atlyginimo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93, 96 straipsniai). Kasaciniame teisme nepatirta išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

 

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. liepos 10 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 6 d. nutartį bei bylos dalį dėl ieškovei Lietuvos kariuomenei priteistinos žalos atlyginimo dydžio perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

Teisėjos Birutė Janavičiūtė

Sigita Rudėnaitė

Dalia Vasarienė