Civilinė byla Nr. e3K-3-494-469/2019

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00681-2016-0

Procesinio sprendimo kategorija 2.6.11.4.1 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gruodžio 17 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų<> (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

sekretoriaujant <>

dalyvaujant ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Irgita“ direktoriui R. M. ir ieškovės atstovui advokatui <>

atsakovių Kauno miesto savivaldybės ir Kauno miesto savivaldybės administracijos atstovui advokatui <>

atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Kauno švara“ atstovui advokatei <>

išvadą teikiančios institucijos Konkurencijos tarybos atstovėms M. D.-O. ir L. S.-V.,

išvadą teikiančios institucijos Viešųjų pirkimų tarnybos atstovei E. K.,  

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovių Kauno miesto savivaldybės ir Kauno miesto savivaldybės administracijos kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 4 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Irgita“ ieškinį atsakovėms Kauno miesto savivaldybei, Kauno miesto savivaldybės administracijai, uždarajai akcinei bendrovei „Kauno švara“ dėl savivaldybės tarybos sprendimo panaikinimo ir sutarties pripažinimo negaliojančia; byloje išvadą teikiančios institucijos – Konkurencijos taryba, Viešųjų pirkimų tarnyba.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių perkančiųjų organizacijų teisę sudaryti vidaus sandorius dėl to paties objekto galiojant sudarytai viešojo pirkimo sutarčiai, aiškinimo ir taikymo.

2.       Ieškovė UAB „Irgita“ (toliau – ir ieškovė) prašė teismo panaikinti Kauno miesto savivaldybės tarybos 2016 m. gegužės 3 d. sprendimą Nr. T-207 ir pripažinti negaliojančia 2016 m. gegužės 19 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos ir UAB „Kauno švara“ sudarytą Vejų šienavimo Kauno mieste paslaugų pirkimo sutartį (toliau – ginčo vidaus sandoris).

3.       Ieškovė nurodė, kad Kauno miesto savivaldybės tarybos 2016 m. gegužės 3 d. sprendimu pritarta sudaryti sutartį su UAB „Kauno švara“ dėl vejų šienavimo paslaugų, nors ieškovė, kaip viešojo konkurso laimėtoja, turėjo teisę teikti vejų šienavimo paslaugas Kauno miesto savivaldybės teritorijoje iki 2017 m. kovo 14 d. Jos vertinimu, ginčo vidaus sandoris prieštarauja Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai, juo buvo suteikta privilegija UAB „Kauno švara“ ir diskriminuojama ieškovė bei kiti ūkio subjektai, teikiantys vejų šienavimo paslaugas, juo sukuriamos skirtingos konkurencijos sąlygos Kauno miesto želdinių ir želdynų tvarkymo rinkoje konkuruojantiems subjektams.

4.       Atsakovės Kauno miesto savivaldybės administracijos sprendimas, nepasibaigus paslaugų pirkimo sutarties terminui, sudaryti sutartį dėl tų pačių paslaugų teikimo su kitu ūkio subjektu, atimant šią teisę iš ieškovės, pažeidžia Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – ir VPĮ) 3 straipsnio 1 dalies principus bei viešųjų pirkimų tikslą. Nagrinėjamu atveju nebuvo sąlygų sudaryti ginčo vidaus sandorio pagal VPĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Kauno miesto savivaldybė būtų galėjusi pavesti UAB „Kauno švara“ teikti vejų šienavimo paslaugas, jeigu ji teisės aktų nustatyta tvarka būtų atlikusi šias paslaugas teikiančių asmenų atranką ir būtų nustačiusi, kad nėra kitų asmenų, galinčių teikti vejų šienavimo paslaugą Kauno mieste, arba, tokią paslaugą teikiant kitiems asmenims, nebūtų užtikrinamas šios viešosios paslaugos nuolatinis teikimas, gera kokybė, prieinamumas ir jeigu būtų pasibaigusi paslaugų pirkimo sutartis.

5.       Ginčo vidaus sandoris pripažintinas negaliojančiu pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.80 straipsnio 1 dalį, nes jis prieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms – Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai, VPĮ 10 straipsnio 5 daliai, 3 straipsnio 1 daliai. Ginčijama sutartis pripažintina negaliojančia ir pagal CK 1.81 straipsnio 1 dalį, nes ji prieštarauja viešajai tvarkai – pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir Konkurencijos įstatyme įtvirtintą sąžiningos konkurencijos laisvę.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

 

6.       Kauno apygardos teismas 2017 m. kovo 13 d. sprendimu ieškinį atmetė.  

7.       Teismas nustatė, kad ieškovė, laimėjusi atsakovės Kauno miesto savivaldybės administracijos skelbtą vejų šienavimo paslaugų viešąjį pirkimą, 2014 m. kovo 18 d. su Kauno miesto savivaldybės administracija sudarė Vejų šienavimo paslaugų pirkimo sutartį, ji galiojo iki 2017 m. kovo 18 d. Kauno miesto savivaldybės taryba ginčijamu 2016 m. gegužės 3 d. sprendimu nustatė atsakovei UAB „Kauno švara“ vejų šienavimo Kauno mieste paslaugų įkainius pagal priedą ir pritarė, kad su UAB „Kauno švara“ būtų sudarytas ginčo vidaus sandoris, šis buvo sudarytas 2016 m. gegužės 19 d.

8.       Nors VPĮ 10 straipsnio 5 dalyje yra nustatyta vidaus sandorių sudarymo galimybė pagal tam tikras sąlygas, tačiau savivaldybė, sudarydama vidaus sandorį, turi nepažeisti Konkurencijos įstatymo 4 straipsnyje įtvirtintų konkurencijos apsaugos reikalavimų. Sprendžiant dėl vidaus sandorio sudarymo pagrįstumo, būtina įvertinti tokio sandorio įtaką konkurencijos sąlygoms, pavyzdžiui, ar dėl jo nebus eliminuota konkurencija, ar sprendimas pavesti teikti viešąsias paslaugas būtent UAB „Kauno švara“ ir jo pagrindu sudaryta sutartis buvo objektyviai būtini.

9.       Konkurencijos taryba 2016 m. gruodžio 22 d. išvadoje, pateiktoje nagrinėjamoje byloje, nurodė, kad, vertinant galimai padarytą Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies pažeidimą, turi būti atsižvelgiama į šių aplinkybių visumą: ar viešojo administravimo subjekto teisės aktas ar kitoks sprendimas teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes; ar dėl tokio sprendimo atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams; ar skirtingos konkurencijos sąlygos nėra nulemtos Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimų vykdymo. Savivaldybėms yra suteikta teisė pačioms pasirinkti, kokiu būdu organizuoti tokių viešųjų paslaugų teikimą, nedetalizuojant, kokiu konkrečiu būdu turi būti parenkamas viešųjų paslaugų teikėjas, tačiau, pasirinkdamos konkretų paslaugų teikimo būdą, jos yra saistomos įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytų reikalavimų.

10.       Konkurencijos tarybos nuomone, savivaldybė yra viešojo administravimo subjektas, todėl ji privalo užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę priimdama sprendimus bet kokių ūkio subjektų atžvilgiu, taip pat ir tais atvejais, kai pati savivaldybė tiesiogiai ar per kontroliuojamą juridinį asmenį vykdo ūkinę veiklą. Jeigu teismas, įvertinęs pirmiau aptartas aplinkybes, nustatytų, kad institucijos teisės aktas ar sprendimas teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes ir dėl tokio teisės akto ar sprendimo atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, tuomet turėtų vertinti, ar skirtingos konkurencijos sąlygos nėra nulemtos Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimų vykdymo.

11.       Viešųjų teritorijų tvarkymas yra viešoji paslauga, už kurios teikimą gyventojams atsakinga savivaldybė. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, nagrinėjęs savivaldybių teisę viešąsias paslaugas pavesti konkrečioms įmonėms ne konkurso tvarka, yra pažymėjęs, kad savivaldybė, nuspręsdama dėl viešųjų paslaugų teikėjo parinkimo būdo, turi atsižvelgti į tai, ar yra kitų ūkio subjektų, norinčių ir galinčių teikti viešąsias paslaugas, ir, jei jų esama, užtikrinti, kad jiems būtų sudarytos sąlygos konkuruoti dėl galimybės teikti šias paslaugas; savivaldybės, turinčios pareigą užtikrinti viešųjų paslaugų teikimą, neturi absoliučios diskrecijos nuspręsti dėl šias paslaugas teikiančių ūkio subjektų parinkimo būdo; sprendimą pavesti viešųjų paslaugų teikimą konkrečiam ūkio subjektui ne konkurso būdu savivaldybės gali priimti tik tuo atveju, jeigu tokiais sprendimais nebus teikiama privilegijų ar diskriminuojami atskiri ūkio subjektai ar jų grupės (Konstitucinio Teismo 2015 m. sausio 15 d. nutarimas byloje Nr. 3-N1/2015).

12.       Pagal VPĮ 10 straipsnio 5 dalį perkančioji organizacija turi būti vienintelė subjekto, su kuriuo sudaro sutartį, dalyvė. Byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovė UAB „Kauno švara“ yra 100 proc. savivaldybės kontroliuojama įmonė.

13.       Byloje nustatyta ir tai, kad Kauno miesto savivaldybė, prieš priimant ginčijamą tarybos sprendimą ir jos administracijai sudarant sutartį su UAB „Kauno švara“, 2016 m. balandžio 1 d. raštu kreipėsi į Viešųjų pirkimų tarnybą ir gavo jos sutikimą sudaryti ginčo vidaus sandorį. Kadangi Viešųjų pirkimų tarnyba, duodama sutikimą vidaus sandoriui, patikrina ir įvertina, ar yra aplinkybės, leidžiančios taikyti vidaus sandorio išimtį, tai nagrinėjamu atveju ieškovei tenka pareiga įrodyti, kad nebuvo aplinkybių, leidžiančių sudaryti vidaus sandorį.

14.       Teismas, remdamasis rašytiniais įrodymais, pripažino pagrįstais atsakovių argumentus, kad ieškovė ne visada teikė paslaugas kokybiškai, buvo ne kartą įspėta žodžiu ir vėliau raštu; savivaldybė nebuvo įsipareigojusi nupirkti visas paslaugas būtent iš ieškovės, be to, buvo būtina užtikrinti šių paslaugų prieinamumą, nepertraukiamumą ir kokybę, taip pat, patvirtinus įkainius, susidaro mažesnės savivaldybės išlaidos šienavimo paslaugoms. 

15.       Teismas iš 2016 m. balandžio 21 d. aiškinamojo rašto nustatė, kad būtinybę sudaryti sandorį su UAB „Kauno švara“ lėmė 2016 metais žymiai padidėję vejų šienavimo plotai Kauno mieste. 2014 m. kovo 18 d. Viešojo vejų šienavimo paslaugų pirkimo sutartyje yra nustatytas planuojamas maksimalus paslaugų kiekis per metus, kuris gali būti išnaudotas ir tuomet bus reikalinga rengti naują viešojo pirkimo konkursą, todėl iki ginčijamo sprendimo nebūtų galima tinkamai, laiku ir nenutrūkstamai atlikti vejų šienavimo paslaugas nešienaujamose teritorijose.

16.       Viešųjų pirkimų tarnyba, išanalizavusi ginčo vidaus sandorio sąlygas, nagrinėjamoje byloje pateikė 2017 m. sausio 25 d. išvadą, kurioje konstatavo, kad abiejų sutarčių objektas – vejų šienavimo paslaugų pirkimas.

17.       2014 m. kovo 18 d. Vejų šienavimo paslaugų pirkimo sutarties 5 punkte ir priede yra nustatyta, kad paslaugų gavėjas neįsipareigoja užsakyti visų lentelėje „Įkainiai ir maksimalios apimtys“ nurodytų paslaugų ir kiekių; pagal šios sutarties 9 punktą paslaugų gavėja (atsakovė Kauno miesto savivaldybės administracija) įsipareigojo ieškovei sumokėti už faktiškai suteiktas paslaugas sutartyje nustatytais įkainiais; galutinė kaina, kurią paslaugų gavėja turi sumokėti paslaugų teikėjai, priklauso nuo suteiktų paslaugų apimties, kuri nustatoma pateikiant užsakymus raštu, nurodant paslaugų kiekius (apimtį), suteikimo vietą ir terminus; sumokama tik už tinkamai suteiktas paslaugas.  

18.       Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovės UAB „Kauno švara“ teikiamoms paslaugoms nustatyti mažesni įkainiai, pavyzdžiui: už vejų šienavimą traktorine šienapjove ieškovės įkainis – 105,71 Eur, atsakovės UAB „Kauno švara“ – 83,65 Eur; už vejų šienavimą mažąja technika ieškovės įkainis – 216,35 Eur, atsakovės UAB „Kauno švara“ – 171,79 Eur ir pan. Teismas pažymėjo, kad viešojo paslaugų pirkimo sutartis su ieškove ir ginčo vidaus sandoris su atsakove UAB „Kauna švara“ skiriasi teikiamų paslaugų pobūdžiu, pavyzdžiui, vidaus sandorio priede nėra nurodyta, kad turės būti teikiamos augalų naikinimo cheminėmis priemonėmis ar plotų paruošimo šienauti išrenkant ir išvežant akmenis, kitas atliekas paslaugos. Teismas nurodė, kad mažesni įkainiai leidžia savivaldybei racionaliau panaudoti viešosioms paslaugoms pirkti skirtas lėšas.

19.       Teismas iš Kauno miesto savivaldybės administracijos 2016 m. birželio 17 d. pretenzijoje, 2016 m. liepos 8 d., 2016 m. rugpjūčio 8 d. raštuose, Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto tvarkymo skyriaus 2016 m. birželio 14 d. rašte pateiktų fotonuotraukų nustatė, kad ieškovė ne visą laiką teikė tinkamos kokybės paslaugas: tinkamos kokybės paslaugos nebuvo suteiktos savivaldybės nurodytose teritorijose ar mažesniuose plotuose, buvo sugadinta asfalto danga, paliekamos netvarkingai nušienautos teritorijos, nušienauta žole apdrabstytos gatvės ir šaligatviai, užnešti kanalizacijos šuliniai ir grotelės. Tai, kad pretenzijos raštu buvo išsiųstos po ieškinio pateikimo teismui dienos, neturi reikšmės ir nepaneigia atsakovių nurodytų aplinkybių, kad vejų šienavimo paslaugas ieškovė ne visada teikė kokybiškai, tinkamai ir laiku. Ieškovė nepateikė teismui įrodymų, paneigiančių šiuos atsakovių byloje pateiktus įrodymus.

20.       Teismas nurodė, kad viešojo pirkimo sutartis su ieškove nebuvo nutraukta. Atsakovė Kauno miesto savivaldybės administracija 2015 m. gegužės mėnesį pateikė ieškovei užsakymų už 103 943,25 Eur, 2016 m. gegužės mėnesį (kai buvo sudarytas vidaus sandoris) – už 121 306,01 Eur; 2015 m. birželio mėnesį – už 181 483,78 Eur, 2016 m. birželio mėnesį (kai buvo sudarytas ginčo vidaus sandoris) – už 143 152,56 Eur; 2015 m. liepos mėnesį – už 168 198,28 Eur, 2016 m. liepos mėnesį (kai buvo sudarytas vidaus sandoris) – už 143 335,54 Eur; 2015 m. rugpjūčio mėnesį – už 168 198,28 Eur, 2016 m. rugpjūčio mėnesį (kai buvo sudarytas ginčo vidaus sandoris) – už 143 266,31 Eur; 2015 m. rugsėjo mėnesį – už 61 485,46 Eur. Teismas sprendė, kad atsakovė Kauno miesto savivaldybė ir toliau vykdė įsipareigojimus pagal su ieškove sudarytą sutartį. Ieškovė neįrodė, kad ginčo vidaus sandoriu buvo suteikta privilegija vienam ūkio subjektui, o ji neteko pajamų dėl tokio sandorio.  

21.       Teismas iš Kauno miesto savivaldybės administracijos viešojo pirkimo komisijos 2017 m. vasario 1 d. protokolo nustatė, kad atsakovė paskelbė Vejų įrengimo, šienavimo ir priežiūros paslaugų pirkimo supaprastintą atvirą konkursą, jo laimėtoja buvo pripažinta ieškovė (pasiūlymo kaina – 1 613 297,96 Eur) ir su ja buvo sudaryta pirkimo sutartis. Taigi viešąsias teritorijų tvarkymo paslaugas teikiantis ūkio subjektas iš esmės buvo parinktas ne konkurenciją eliminuojančiu, o konkurso būdu.

22.       Teismas konstatavo, kad Kauno miesto savivaldybės taryba, priimdama ginčijamą sprendimą, ir atsakovė Kauno miesto savivaldybės administracija, sudarydama ginčo vidaus sandorį su atsakove UAB „Kauno švara“, nepažeidė VPĮ 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų principų bei Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimų. 

23.       Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2017 m. spalio 4 d. sprendimu panaikino Kauno apygardos teismo 2017 m. kovo 13 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį tenkino: panaikino Kauno miesto savivaldybės tarybos 2016 m. gegužės 3 d. sprendimą, ginčo vidaus sandorį pripažino negaliojančiu.

24.       Kolegija nurodė, kad UAB „Kauno švara“ yra atskiras juridinio asmens statusą turintis subjektas ir Kauno miesto savivaldybė jį kontroliuoja kaip savo struktūrinį padalinį. 2016 m. vasario 2 d. Pažymos dėl 2015 m. UAB „Kauno švara“ gautų pajamų iš veiklos, skirtos savivaldybės poreikiams tenkinti ar funkcijoms atlikti, duomenimis, bendrovė 90,70 proc. pardavimo pajamų per 2015 m. gavo iš veiklos, skirtos Kauno miesto savivaldybės poreikiams tenkinti. Remdamasi šiais duomenimis, Viešųjų pirkimų tarnyba 2016 m. balandžio 20 d. sutiko, kad perkančioji organizacija įsigytų reikalingas paslaugas VPĮ 10 straipsnio 5 dalyje įtvirtintu būdu.

25.       Kolegija vertino, kad pirmiau nurodytos aplinkybės nėra pagrindas spręsti, jog tokiu būdu nėra pažeidžiamas Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas reikalavimas. Viešųjų pirkimų tarnyba šioje byloje 2017 m. sausio 25 d. pateiktoje išvadoje nurodė, kad priimant sprendimą (ne)sutikti, jog perkančioji organizacija vykdytų pirkimą VPĮ 10 straipsnio 5 dalyje nurodytu būdu, gali būti įvertinama tik tai, ar perkančiosios organizacijos pateikta informacija, dokumentai įrodo, jog egzistuoja minėtame straipsnyje nurodytos sąlygos.

26.       Konkurencijos tarnyba savo 2016 m. gruodžio 22 d. išvadoje nurodė, kad VPĮ, kuriame įtvirtinta vidaus sandorių sudarymo išimtis, ir Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo nuostatose savivaldybėms įtvirtinta bendro pobūdžio galimybė pasirinkti, kaip organizuoti teritorijų tvarkymo paslaugų teikimą. Tačiau net ir tuo atveju, kai savivaldybė paslaugų teikėją pasirenka netaikydama VPĮ nustatytos konkurencingos procedūros, ji privalo laikytis Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų užtikrinti sąžiningą konkurenciją ir nediskriminuoti rinkos dalyvių.

27.       Kolegija nustatė, kad skiriasi sutartyje su ieškove ir ginčo vidaus sandoryje įtvirtinti paslaugų teikimo įkainiai. Ginčo vidaus sandorio priede nustatyti įkainiai yra mažesni. Byloje nėra pateikta įrodymų, kokiais skaičiavimais, teisės aktais ir aplinkybėmis rėmėsi Kauno miesto savivaldybės taryba, nustatydama UAB „Kauno švara“ įkainių dydį. Nėra abejonių, kad atsakovė tokiu būdu siekia taupyti savivaldybės biudžeto lėšas, tačiau vien aplinkybė, kad UAB „Kauno švara“ teikiamos paslaugos yra pigesnės, nėra pakankamas pagrindas sudaryti ginčo vidaus sandorį, jei nėra kitų aplinkybių, kurios pagrįstų objektyvų tokio sandorio sudarymo būtinumą.

28.       Į bylą pateikti dokumentai paneigia tai, kad ginčo vidaus sandoris buvo sudarytas Kauno mieste žymiai padidėjus vejų šienavimo plotams. Ieškovė 2014 m. gegužės–rugsėjo mėn. teikė 4491,0962 ha ploto, 2015 m. gegužės–rugsėjo mėn. – 3568,8224 ha ploto, 2016 m. gegužės–rugsėjo mėn. – 3860,5928 ha ploto vejų šienavimo paslaugas. Atsakovė UAB „Kauno švara“ 2016 m. gegužės–rugsėjo mėn. teikė 495,336 ha ploto vejų šienavimo paslaugas. Taigi 2014 m. ieškovė nušienavo 135,1674 ha didesnį plotą nei 2016 m. nušienavo abi įmonės.  

29.       Kolegija nustatė, kad UAB „Kauno švara“ teikia vejų šienavimo paslaugas Eigulių seniūnijoje bei Žaliakalnio seniūnijos dalyje, šiose teritorijose iki ginčo vidaus sandorio sudarymo paslaugas teikė būtent ieškovė. Sudarius sutartį su atsakove UAB „Kauno švara“, ieškovė prarado pajamas iš 87–88 ha šienaujamo ploto. Nurodytos aplinkybės paneigia atsakovės teiginius, kad, neva, sudarius sutartį su UAB „Kauno švara“ buvo padidinti vejų šienavimo plotai ir iki tol nešienautose teritorijose. Be to, atsakovei UAB „Kauno švara“ perduoti šienauti Eigulių seniūnijos ir dalies Žaliakalnio seniūnijos plotai ieškovei nebuvo kompensuoti kitais plotais.

30.       Kolegija pažymėjo, kad su ieškove sudaryta viešojo pirkimo sutartimi paslaugų gavėja neįsipareigojo pirkti visų sutarties priede nurodytų paslaugų ar jų kiekio, o tuo atveju, kai paslaugų gavėjai reikalingos paslaugos viršys nurodytus maksimalius paslaugų kiekius, bus vykdomas atskiras pirkimas VPĮ nustatyta tvarka. Byloje neginčijama, kad vejų šienavimo paslaugų kiekiai, kuriuos Kauno miesto savivaldybės administracija užsakinėjo iš ieškovės, ginčo vidaus sandorio sudarymo metu nepasiekė maksimalių kiekių. Paneigus aplinkybę, kad ginčo vidaus sandoris sudarytas dėl žymiai padidėjusių šienavimo plotų, spręstina, kad Kauno miesto savivaldybės administracija sudarė sutartį su savo kontroliuojama įmone nesant tam objektyvaus poreikio. Taigi ši atsakovė suteikė privilegijas savo kontroliuojamai bendrovei, dėl to galėjo atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams.

31.       Kolegija nurodė, kad nė viename teisės akte nenustatyta, jog, galiojant viešojo pirkimo sutarčiai, esant poreikiui, negali būti sudaroma kita paslaugų teikimo sutartis, laikantis įstatyme nustatytos tvarkos, tačiau šiuo atveju tokio poreikio nebuvo. Atsakovės po ieškinio teismui pateikimo ieškovei pareikštos pretenzijos dėl šios teikiamų paslaugų kokybės (2016 m. birželio 7 d., 2016 m. birželio 14 d., 2016 m. liepos 8 d., 2016 m. liepos 8 d., 2016 m. rugpjūčio 8 d.), kolegijos vertinimu, nepaneigia nurodytos aplinkybės. Visos pretenzijos buvo pateiktos po to, kai ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu. Nors atsakovė teigė, kad turėjo nusiskundimų dėl ieškovės darbo ir iki tol, tačiau nepateikė tai patvirtinančių įrodymų. Pažymėta, kad, net ir esant nusiskundimų dėl paslaugų kokybės, Kauno miesto savivaldybės administracijos viešojo pirkimo komisijos 2017 m. vasario 1 d. posėdžio protokolo duomenimis, atsakovė nutarė sudaryti sutartį su ieškove dėl vejų įrengimo, šienavimo ir priežiūros paslaugų pirkimo.  

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai, pareiškimas dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo

 

32.       Kasaciniu skundu bendraatsakovės Kauno miesto savivaldybė ir Kauno miesto savivaldybės administracija prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 4 d. sprendimą ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2017 m. kovo 13 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

32.1.                      Apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, VPĮ 10 straipsnio 5 dalį. Dėl ginčijamo sprendimo ir sutarties negalėjo atsirasti ir neatsirado konkurencijos sąlygų skirtumų ieškovei atitinkamoje rinkoje, nes tarybos sprendimas ir ginčo vidaus sandoris nedaro jokios įtakos ieškovės teisėms ir pareigoms, jie priimti laikantis įstatyme nustatytos tvarkos, gavus Viešųjų pirkimų tarnybos sutikimą; viešojo pirkimo sutartis su ieškove nėra nutraukta, sustabdyta ar nevykdoma, dėl ko ieškovei tektų varžytis rinkoje dėl paslaugų teikimo.

32.2.                      Apeliacinės instancijos teismas savo sprendime nesivadovavo Viešųjų pirkimų tarnybos 2017 m. sausio 25 išvada, kad savivaldybė nepažeidė VPĮ 10 straipsnio 5 dalies nuostatų. Nustačius pagrindą taikyti viešųjų pirkimų teisinio reglamentavimo išimtis, yra laikoma, kad viešųjų pirkimų ar kitokios konkurencinga atranka pagrįstos procedūros taikymas yra nereikalingas, o vidaus sandorio sudarymas nepažeidžia Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies, VPĮ 3 straipsnio reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti sąžiningą konkurenciją ir nediskriminuoti rinkos dalyvių. VPĮ 10 straipsnio 5 dalyje įtvirtintos išimties taikymas negali būti laikomas sąžiningos konkurencijos principo pažeidimu, nes priešingu atveju VPĮ 10 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta išimtis netektų prasmės ir būtų praktiškai neįgyvendinama. 

32.3.                      Pagal Europos Sąjungos teisę (Europos Parlamento ir Tarybos 2004 m. kovo 31 d. direktyvą 2004/18/EB dėl viešojo darbų, prekių ir paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos (toliau – Direktyva 2004/18) ir ją panaikinančią Europos Parlamento ir Tarybos 2014 m. vasario 26 d. direktyvą 2014/24/ES dėl viešųjų pirkimų (toliau – Direktyva 2014/24) viešųjų pirkimų procedūros netaikytinos vidaus sandoriams, t. y. perkančiosios organizacijos sutartims su savo kontroliuojamomis bendrovėmis, turinčiomis savarankišką teisinį statusą bei atitinkančiomis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – Teisingumo Teismas) suformuluotus kriterijus (Teisingumo Teismo 1999 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Teckal, C-107/98; 2005 m. sausio 11 d. sprendimas byloje Stadt Halle, C-26/03; 2005 m. sausio 13 d. sprendimas byloje Komisija prieš Ispaniją, C-84/03). Pagal Teisingumo Teismo praktiką, konstatavus pagrindą taikyti viešųjų pirkimų teisinio reguliavimo išimtis, laikoma, kad viešųjų pirkimų ar kitokia konkurencinga atranka pagrįstos procedūros taikymas yra nereikalingas ir nepažeidžiantis Europos Sąjungos reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti sąžiningą konkurenciją ir nediskriminuoti rinkos dalyvių.

32.4.                      Siekiant pripažinti Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies pažeidimą, turi būti nustatoma šių trijų aplinkybių (sąlygų) visuma: 1) ar savivaldybės teisės aktai ar sprendimai teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes; 2) ar dėl tokių teisės aktų ar sprendimų atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams ir 3) ar skirtingos konkurencijos sąlygos nėra sąlygotos Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimų vykdymu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1581-502/2015). Apeliacinės instancijos teismas nepagrindė nurodytų sąlygų buvimo. Ginčijamas sprendimas ir sutartis nedarė įtakos ieškovės teisėms ir pareigos, jie priimti laikantis įstatyme nustatytos tvarkos, gavus Viešųjų pirkimų tarnybos sutikimą, viešojo pirkimo sutartis su ieškove nėra nutraukta, sustabdyta ar nevykdoma, dėl ko jai tektų varžytis rinkoje dėl paslaugų teikimo. 

32.5.                      Apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino Konkurencijos įstatymą, spręsdamas, kad savivaldybė suteikė privilegijas UAB „Kauno švara“. Privilegijų teikimas arba atskirų ūkio subjektų diskriminavimas Konkurencijos įstatymo 4 straipsnyje įtvirtintos sąžiningos konkurencijos kontekste sietinas su nevienodų ūkinės veiklos vykdymo sąlygų užtikrinimu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-441/2009). Ūkio subjektų diskriminavimas pasireiškia tuomet, jeigu toje pačioje situacijoje esantiems ūkio subjektams yra taikomos skirtingos sąlygos arba skirtingose situacijose esantiems ūkio subjektams taikomos vienodos sąlygos (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-552-234/2014). Savivaldybė, sudarydama ginčo vidaus sandorį, netaikė skirtingų sąlygų ieškovei ir UAB „Kauno švara“. Ieškovei dėl toliau vykdomos viešojo pirkimo sutarties nekilo pareiga, neatsirado poreikis imtis kokių nors veiksmų dėl galimai pasikeitusių rinkos sąlygų.

32.6.                      UAB „Kauno švara“ ir UAB „Irgita“ nereikia konkuruoti nei tarpusavyje, nei su kitais rinkos dalyviais, nes esant galiojančiai sutarčiai su fiksuotais paslaugų įkainiais ir ją tęsiant konkurencija neįmanoma. Net ir esant sudarytam vidaus sandoriui su UAB „Kauno švara“, ieškovė dalyvavo naujai skelbtame Kauno miesto savivaldybės konkurse ir jį laimėjo. Ginčo vidaus sandoris, pagal kurį paslaugos užsakomos pagal poreikius, nei iškraipė konkurenciją, nei privertė ieškovę konkuruoti, nes UAB „Kauno švara“ konkurse net nedalyvavo. Be to, valstybės ir savivaldybių kontroliuojami juridiniai asmenys negali lygiavertiškai konkuruoti su privačiomis įmonėmis. Jie nėra laisvi rinkos dalyviai, galintys savarankiškai veikti rinkoje ir priimti vienokius ar kitokius sprendimus savo veikloje, skubiai reaguoti į besikeičiančią situaciją, pertvarkyti savo verslą ir pan. Savivaldybių kontroliuojami subjektai patys yra perkančiosios organizacijos, todėl jų veiksmai ir bandymai adekvačiai reaguoti į rinkos situaciją yra apriboti laiko, išteklių ir procedūrinių reikalavimų. Jų informacija yra vieša ir prieinama potencialiam konkurentui.

32.7.                      Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies nuostata „neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus“ turėtų būti aiškinama kaip nurodanti atvejus, kai viešojo administravimo subjektas neturi diskrecijos pasirinkti tam tikro elgesio modelio (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 30 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-858-1484/2012; 2016 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-347-552/2016). Savivaldybė savo įsteigtai įmonei galėjo pavesti teikti paslaugas tik tokiu atveju, jeigu, įstatymų nustatyta tvarka atlikusi viešą atranką, būtų nustačiusi, kad nėra kitų asmenų, galinčių teikti paslaugą, arba tokią paslaugą teikiant kitiems asmenims nebūtų užtikrinamas šios viešosios paslaugos nuolatinis teikimas, gera kokybė, prieinamumas. Nagrinėjamu atveju skelbiant viešuosius konkursus keliolika metų neatsirado nė vieno kito paslaugų teikėjo, galinčio teikti tokias paslaugas Kauno miesto savivaldybėje, todėl iš esmės ieškovė diktavo savo paslaugų kainas, kurios netenkino Kauno miesto savivaldybės. Tačiau ieškovė, kaip vienintelė konkurso dalyvė, laimėjusi viešąjį konkursą, su Kauno miesto savivaldybe vėl sudarė vejų šienavimo sutartį 24 mėn. laikotarpiui. 

32.8.                      Kauno miesto savivaldybė ir jos 100 proc. kontroliuojama UAB „Kauno švara“ sudaro vieną subjektą Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 17 dalies prasme. Dėl šios priežasties Kauno miesto savivaldybės sprendimo pavesti savo įmonei vejų šienavimo paslaugų teikimą esmė yra ta, kad Kauno miesto savivaldybė nusprendė šią savarankišką funkciją atlikti pati. Tiesiog ši veikla, užuot vykdoma struktūrinio padalinio, yra vykdoma per atskirą, savivaldybės 100 proc. kontroliuojamą juridinį asmenį. Ta situacija, kai viešosios valdžios institucijos paveda teikti viešąją paslaugą savo 100 proc. kontroliuojamai įmonei, turėtų būti prilyginama atvejui, kai viešosios valdžios institucija pati teikia atitinkamą paslaugą, kuris yra pripažįstamas ir Europos Sąjungos teisėje.

32.9.                      Direktyvoje 2014/24 nustatyta, kad viešųjų pirkimų taisyklių taikymas neturėtų riboti viešųjų institucijų laisvės vykdyti joms pavestas viešųjų paslaugų teikimo užduotis naudojantis savo ištekliais. Pagal Vietos savivaldos įstatymo 5 straipsnio 2 dalį viešąsias paslaugas teikia savivaldybių įsteigti paslaugų teikėjai arba pagal su savivaldybėmis sudarytas sutartis kiti fiziniai ir juridiniais asmenys, pasirenkami viešai, tai ir buvo padaryta su ieškove sudarius ir vykdant viešojo paslaugų pirkimo sutartį. Tačiau nė viename teisės akte nenustatytas draudimas savivaldybei, esant poreikiui bei galiojant viešųjų pirkimų sutarčiai, tam tikras paslaugas pavesti teikti savo įmonėms. Priešingai nei teigia apeliacinės instancijos teismas, buvo poreikis tam tikros rūšies paslaugų, kurių neapėmė sutartis su ieškove ir kai akivaizdžiai padidėjo šienaujami plotai.

32.10.                      Pirmosios instancijos teismas tinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą ir vertino įrodymus, darydamas išvadas, kad ieškovei tenka pareiga įrodyti, jog nebuvo aplinkybių, leidžiančių sudaryti ginčo vidaus sandorį; ieškovė nepateikė įrodymų savo teiginiams, kad ginčo vidaus sandoriu buvo suteikta privilegija vienam ūkio subjektui, ji dėl to neteko pajamų, pagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2008; 2009 m. balandžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009; kt.) spręsdamas, kad ginčo vidaus sandoriui sudaryti nepakanka vien aplinkybės, jog UAB „Kauno švara“ teikiamos paslaugos yra pigesnės, jei nėra kitų aplinkybių, kurios pagrįstų tokio sandorio sudarymo objektyvų būtinumą, o sutartis su UAB „Kauno švara“ buvo sudaryta nesant tam objektyvaus poreikio. 

32.11.                      Nagrinėjant bylą buvo surinkta pakankamai atsakovių argumentus dėl ginčo vidaus sandorio sudarymo būtinybės pagrindžiančių įrodymų (2014 m. kovo 18 d. viešojo paslaugų pirkimo sutartis, tarybos sprendimas su priedu ir aiškinamuoju raštu, užsakymų UAB „Irgita“ apimtys, pretenzijos su fotonuotraukomis, Viešųjų pirkimų tarnybos 2016 m. balandžio 20 d. sprendimas ir kt.). Ieškovė, teigdama, kad nebuvo būtinybės sudaryti ginčo vidaus sandorio, nepateikė nė vieno rašytinio įrodymo ir rėmėsi tik savo samprotavimais. Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178, 180 straipsnius, sprendė, kad ieškovė įrodė ieškinį.

33.       Pareiškimu dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo atsakovė UAB „Kauno švara“ prisidėjo prie bendraatsakovių Kauno miesto savivaldybės ir Kauno miesto savivaldybės administracijos kasacinio skundo.

34.       Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

34.1.                      Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies pažeidimas konstatuojamas, kai nustatoma šios nutarties 32.4 punkte nurodytų trijų sąlygų visuma. Ginčijamu savivaldybės tarybos sprendimu ir vidaus sandoriu teikiamos privilegijos vienam ūkio subjektui (UAB „Kauno švara“) ir diskriminuojama UAB „Irgita“ bei kiti ūkio subjektai, vykdantys tapačią veiklą. Ieškovė yra vienintelė ir teisėta vejų šienavimo paslaugų teikėja Kauno miesto savivaldybės teritorijoje, nes laimėjo viešąjį konkursą ir su ja 36 mėnesiams buvo sudaryta viešojo paslaugų pirkimo sutartis. Dėl savivaldybės veiksmų ieškovė priversta dalytis vejų šienavimo paslaugos teikimu su UAB „Kauno švara“, kuri konkurse nedalyvavo ir neatitinka konkurso sąlygų. 

34.2.                      Ieškovei buvo sukurta diskriminacinė aplinka, itin sumažėjo vykdomos sutarties apimtis, UAB „Kauno švara“ be konkurso buvo pavesta šienauti pačius geriausius plotus, kur paslaugas galima atlikti pačia žemiausia savikaina (lygūs dideli plotai be kliūčių, mažai šlaitų, šienaujamame rajone yra UAB „Kauno švara“ buveinė ir t. t.). Ieškovei likę šienauti plotai pakėlė jos paslaugų savikainą, nes jai (esant vienodiems tos pačios rūšies paslaugų įkainiams visame mieste) teko santykinai daugiau sudėtingų šienavimo plotų (šlaitai, kliūtys, pakrantės ir t. t.), o lengvai šienaujamų plotų gerokai sumažėjo. Ieškovei kilo poreikis pertvarkyti savo veiklą, ieškoti, kur įdarbinti nebereikalingą techniką.

34.3.                      UAB „Kauno švara“ ir UAB „Irgita“ faktiškai konkuruoja, nes tiek viena, tiek ir kita įmonė siekia gauti užsakymus paslaugoms teikti iš savivaldybės ar kitų asmenų. Vejų šienavimo paslaugos yra tipinė ūkinė veikla, kuria užsiima daugelis subjektų. Ši veikla nėra kokia nors specifinė, skirta tik viešajam interesui tenkinti. Kauno miesto savivaldybė savo kontroliuojamai UAB „Kauno švara“ vienašališkai nustatė paslaugų teikimo įkainius, kurie neatitinka rinkos sąlygų; nustatytų įkainių dydžiai yra tiesiogiai susieti su UAB „Irgita“ teikiamų paslaugų įkainiais, sumažinant juos keliais eurais. Įkainiai yra nustatyti Kauno miesto tarybos, siekiant pateisinti ginčo vidaus sandorio poreikį ir monopolizuoti rinką – perimti šias paslaugas iš teisėtos konkurso laimėtojos UAB „Irgita“ ir jas perduoti ne rinkos sąlygomis veikiančiam privilegijuotam ūkio subjektui UAB „Kauno švara“. Kadangi ginčo vidaus sandoryje nustatyti įkainiai neturi ekonominio pagrindimo, tai dėl jų taikymo atsakovė UAB „Kauno švara“ patirs nuostolių, kurie bus dengiami iš kitos jos veiklos.

34.4.                      Kauno miesto savivaldybė galėtų sudaryti vidaus sandorį, jeigu ji teisės aktų nustatyta tvarka atliktų šias paslaugas teikiančių asmenų atranką ir nustatytų, kad nėra kitų asmenų, galinčių teikti vejų šienavimo paslaugą Kauno mieste arba kad tokią paslaugą teikiant kitiems asmenims nebūtų užtikrinamas šios viešosios paslaugos nuolatinis teikimas, gera kokybė, prieinamumas ir kad yra pasibaigusi paslaugų pirkimo sutartis (žr. Konstitucinio Teismo 2015 m. kovo 5 d. nutarimą byloje Nr. 44/2011). Viešųjų pirkimų tarnybos leidimas sudaryti vidaus sandorį nereiškia, kad vidaus sandoris nepažeidžia Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies reikalavimų. 

34.5.                      Anksčiau vykdytuose vejų šienavimo paslaugų pirkimo konkursuose dalyvavo tik ieškovė, nes savivaldybė ribojo konkurenciją nustatydama aukštus reikalavimus konkurso dalyviams. 2017–2018 m. organizuodama konkursus, savivaldybė pakeitė konkurso sąlygas, sumažino konkursų apimtis, todėl buvo daugiau konkurso dalyvių. 2017 m. savivaldybei paskelbus naują konkursą, buvo sumažinti kvalifikacijos reikalavimai, todėl šiame konkurse dalyvavo dvi įmonės, o konkursą laimėjo UAB „Irgita“. Apeliacinės instancijos teismui panaikinus ginčo vidaus sandorį, savivaldybė 2018 m. paskelbė naują konkursą, kuriame šienaujami plotai buvo išskaidyti į 3 geografines dalis (3 savarankiški konkursai) bei dar labiau sumažinti kvalifikacijos reikalavimai. Šiuose konkursuose dalyvavo net penkios įmonės, tarp jų ir UAB „Kauno švara“, o ieškovės pasiūlyta kaina buvo mažiausia. Tai patvirtina, kad yra daug ūkio subjektų, norinčių teikti ir konkurencingomis kainomis siūlančių vejų šienavimo paslaugas savivaldybei, tačiau ši, pasirinkdama be konkurso savo įmonę paslaugoms teikti, ją privilegijuoja bei diskriminuoja kitus ūkio subjektus. UAB „Kauno švara“, vadovaudamasi vidaus sandoriu, šienavo įprastinį šienaujamų plotų kiekį, paimtą iš ieškovės, taigi šienavimo plotai ir apimtys išliko įprastiniai ir nepadidėjo.

 

IV. Kreipimasis į Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, šio sprendimo esmė ir dalyvaujančių byloje asmenų rašytiniai paaiškinimai

 

35.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 13 d. nutartimi buvo sustabdytas bylos nagrinėjimas ir kreiptasi į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šiais klausimais: 

35.1.                      Ar pagal nagrinėjamoje byloje susiklosčiusias aplinkybes, kai ginčo in house sandorio sudarymo, inter alia (be kita ko), administracinės, procedūros pradėtos dar galiojant Direktyvai 2004/18, tačiau pati sutartis sudaryta 2016 m. gegužės 19 d. pirmiau nurodytai direktyvai nebegaliojant, toks sandoris patenka į Direktyvos 2014/18 ar Direktyvos 2014/24 taikymo sritį?

35.2.                      Darant prielaidą, kad ginčo in house sandoris patenka į Direktyvos 2004/18 taikymo sritį:

a) ar šios direktyvos 1 straipsnio 2 dalies a punktas (bet šia nuostata neapsiribojant), atsižvelgiant į Teisingumo Teismo sprendimus Teckal (C-107/98), Jean Auroux ir kt. (C-220/05) ir ANAV (C-410/04) bei kitus, turi būti suprantamas ir aiškinamas taip, kad in house sandorio sąvoka priklauso Europos Sąjungos teisės reguliavimo sričiai, o šios sąvokos turiniui ir taikymui nedaro įtakos nacionalinė valstybių narių teisė, inter alia, tokių sandorių sudarymo ribojimai, pavyzdžiui, sąlyga, jog viešojo pirkimo sutartimis negalima užtikrinti teikiamų paslaugų kokybės, jų prieinamumo ar nepertraukiamumo?

b) jei atsakymas į prieš tai užduotą klausimą būtų neigiamas, t. y. in house sandorio sąvoka iš dalies ar visiškai patenka į valstybių narių teisės reguliavimo sritį, ar pirmiau nurodyta Direktyvos 2004/18 nuostata turi būti aiškinama taip, kad valstybės narės turi diskreciją nustatyti in house sandorių sudarymo ribojimus ar papildomas sąlygas (lyginant su Europos Sąjungos teise ir ją aiškinančia Teisingumo Teismo praktika), tačiau ją gali įgyvendinti tik konkrečiomis ir aiškiomis pozityviosios viešųjų pirkimų teisės normomis?

35.3.                      Darant prielaidą, kad ginčo in house sandoris patenka į Direktyvos 2014/24 taikymo sritį:

a) ar šios direktyvos 1 straipsnio 4 dalies, 12 straipsnio bei Chartijos 36 straipsnio nuostatos kartu ar atskirai (bet jomis neapsiribojant), atsižvelgiant į Teisingumo Teismo sprendimus Teckal (C-107/98), Jean Auroux ir kt. (C-220/05) ir ANAV (C-410/04) bei kitus, turi būti suprantamos ir aiškinamos taip, kad in house sandorio sąvoka priklauso Europos Sąjungos teisės reguliavimo sričiai, o šios sąvokos turiniui ir taikymui nedaro įtakos nacionalinė valstybių narių teisė, inter alia, tokių sandorių sudarymo ribojimai, pavyzdžiui, sąlyga, jog viešojo pirkimo sutartimis negalima užtikrinti teikiamų paslaugų kokybės, jų prieinamumo ar nepertraukiamumo?

b) jei atsakymas į prieš tai užduotą klausimą būtų neigiamas, t. y. in house sandorio sąvoka iš dalies ar visiškai patenka į valstybių narių teisės reguliavimo sritį, ar Direktyvos 2014/24 12 straipsnio nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad valstybės narės turi diskreciją nustatyti in house sandorių sudarymo ribojimus ar papildomas sąlygas (lyginant su Europos Sąjungos teise ir ją aiškinančia Teisingumo Teismo praktika), tačiau ją gali įgyvendinti tik konkrečiomis ir aiškiomis pozityviosios viešųjų pirkimų teisės normomis?

35.4.                      Nepriklausomai nuo to, į kokios direktyvos taikymo sritį patektų ginčo vidaus sandoris, ar viešųjų pirkimų tiekėjų lygiateisiškumo ir nediskriminavimo bei skaidrumo principai (Direktyvos 2004/18 2 straipsnis, Direktyvos 2014/24 18 straipsnis), bendrasis draudimas diskriminuoti dėl pilietybės (Europos Sąjungos Sutarties (toliau – ESS) 18 straipsnis), įsisteigimo laisvė (ESS 49 straipsnis) bei laisvė teikti paslaugas (ESS 56 straipsnis), galimybė įmonėms suteikti išimtines teises (Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 106 straipsnis), Teisingumo Teismo praktika (sprendimai Teckal, ANAV, Sea, Undis Servizi ir kiti) turi būti suprantami ir aiškinami taip, kad in house sandoris, kurį sudaro perkančioji organizacija ir nuo jos teisiškai atskirtas subjektas, o perkančioji organizacija šį subjektą kontroliuoja analogiškai kaip savo tarnybas ir šio subjekto pagrindinę veiklos dalį sudaro veikla, vykdoma perkančiosios organizacijos naudai, per se (savaime) teisėtas, inter alia, nepažeidžia kitų ūkio subjektų teisės į sąžiningą konkurenciją, šie nėra diskriminuojami, o vidaus sandorį sudariusiam kontroliuojamam subjektui nėra teikiamos privilegijos?

36.       Teisingumo Teismas pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateiktą prašymą 2019 m. spalio 3 d. priėmė prejudicinį sprendimą byloje Irgita, C-285/18 (toliau – Prejudicinis sprendimas), kuriuo nusprendė:

36.1.                      Situacija, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, kai perkančioji organizacija viešojo pirkimo sutarties su juridiniu asmeniu, kurį ji kontroliuoja analogiškai kaip savo tarnybas, sudarymo procedūrą pradėjo dar galiojant Direktyvai 2004/18, bet sutartis sudaryta po šios direktyvos panaikinimo, t. y. po 2016 m. balandžio 18 d., patenka į Direktyvos 2014/24 taikymo sritį, jeigu perkančioji organizacija klausimą dėl to, ar privalėjo iš anksto skelbti konkursą viešojo pirkimo sutarčiai sudaryti, galutinai išsprendė po šios datos.

36.2.                      Direktyvos 2014/24 12 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad pagal ją nedraudžiama nacionalinės teisės nuostata, kurioje valstybė narė vidaus sandorio sudarymą, be kita ko, sieja su sąlyga, kad viešojo pirkimo sutarties sudarymas neleistų užtikrinti teikiamų paslaugų kokybės, jų prieinamumo ar nepertraukiamumo, jeigu etape iki viešojo pirkimo sutarties sudarymo pasirenkant konkretų paslaugų teikimo būdą paisoma vienodo požiūrio, nediskriminavimo, abipusio pripažinimo, proporcingumo ir skaidrumo principų.

36.3.                      Direktyvos 2014/24 12 straipsnio 1 dalis, siejama su skaidrumo principu, turi būti aiškinama taip, kad valstybių narių taikomos vidaus sandorių sudarymo sąlygos turi būti įtvirtintos konkrečiose ir aiškiose pozityviosios viešųjų pirkimų teisės normose, kurios turi būti pakankamai prieinamos, o jų taikymas – numatomas, kad būtų išvengta bet kokio savivalės pavojaus, o tai nagrinėjamu atveju turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

36.4.                      Vidaus sandorio, kuris tenkina Direktyvos 2014/24 12 straipsnio 1 dalies a–c punktuose nustatytas sąlygas, sudarymas nėra pats savaime atitinkantis Europos Sąjungos teisę.

37.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 8 d. nutartimi buvo atnaujintas civilinės bylos nagrinėjimas ir pasiūlyta dalyvaujantiems byloje asmenims pateikti rašytinius teisinius argumentus dėl Prejudicinio sprendimo.

38.       Ieškovė pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose nurodė:

38.1.                      Teisingumo Teismas, vadovaudamasis pagrindinės bylos faktinėmis aplinkybėmis, konstatavo, kad Viešųjų pirkimų tarnyba sprendimą dėl ginčo vidaus sandorio sudarymo priėmė 2016 m. balandžio 20 d., t. y. po to, kai buvo panaikinta Direktyva 2004/18. Dėl to ginčo teisiniams santykiams taikytina Direktyva 2014/24. Pažymėta, kad šiuo klausimu vienodai pasisakė tiek Teisingumo Teismo generalinis advokatas, tiek ginčo šalys.

38.2.                      Teisingumo Teismas nurodė, kad nedraudžiama nacionalinės teisės nuostata, kurioje valstybė narė vidaus sandorio sudarymą, be kita ko, sieja su sąlyga, kad viešojo pirkimo sutarties sudarymas neleistų užtikrinti teikiamos paslaugos kokybės, jos prieinamumo ar nepertraukiamumo. Direktyvos 2014/24 nuostatomis, ypač jos 12 straipsnio 1 dalimi savaime nei įpareigojama, nei draudžiama sudaryti vidaus sandorius. Vidaus sandorio sąvokos turinys ir taikymas gali būti nustatyti ne tik Europos Sąjungos teisės, bet ir nacionalinės teisės normose. Nacionalinėje teisėje gali būti nustatyti papildomi ar (ir) kitokie vidaus sandorių sudarymo reikalavimai, nei nustatyta Direktyvoje 2014/24, tačiau turi būti laikomasi esminių principų – vienodo požiūrio, nediskriminavimo, abipusio pripažinimo, proporcingumo ir skaidrumo. Lietuvos teisėje yra nustatyti papildomi, griežtesni reikalavimai. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino ginčo vidaus sandorį pažeidžiančiu sąžiningos konkurencijos, lygiateisiškumo, nediskriminavimo ir skaidrumo principus.

38.3.                      Teisingumo Teismas nurodė, kad in house sandorių sudarymo sąlygos turi būti įtvirtintos konkrečiose ir aiškiose pozityviosios viešųjų pirkimų teisės normose. Dėl to Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas bylą kasacine tvarka, turi atlikti teisinį vertinimą dėl vidaus sandorių sudarymo sąlygų teisinio reguliavimo nacionalinės teisės lygiu. Pažymėta, kad teisinis reglamentavimas aptariamu klausimu, t. y. Konkurencijos įstatymo nuostatos ir jų taikymo praktika, buvo pakankamai aiškus ir konkretus, todėl bendraatsakovės negalėjo nežinoti apie teisinius ribojimus ir kliūtis sudarant ginčo vidaus sandorį. Viešųjų pirkimų tarnyba bendraatsakovių atstovus apie tai informavo raštu. Darytina išvada, kad Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis ir jos taikymo praktika nuo 2015 m. buvo pakankamai konkreti ir suprantama, galiojantis teisinis reglamentavimas draudė vidaus sandorius, kai tokios sutarties sudarymas nėra objektyviai pateisinamas ir nėra nulemtas paslaugų nepertraukiamumo, kokybės, prieinamumo.

38.4.                      Teisingumo Teismas, teikdamas išvadą dėl ketvirto klausimo, nurodė, kad kasacinis teismas turi įvertinti, ar, sudarydama ginčo vidaus sandorį, savivaldybė nepažeidė savo sutartinių prievolių pagal sutartį su ieškove, taip pat skaidrumo principo, ar užtikrino minimalų paslaugų kiekį, ar nebuvo esminių sąlygų keitimo. Pažymima, kad formaliai savivaldybė neįsipareigojo užsakyti minimalių kiekių, viešojo paslaugų pirkimo sutartyje nustatyti maksimalūs kiekiai, bet sutartyje vartojama sąvoka „planuojamas maksimalus kiekis per metus“ reiškia, kad savivaldybė planavo užsakyti tokius kiekius, ir nebuvo pagrindo jų mažinti bei in house sandorio pagrindu perduoti dalį jų kontroliuojamam subjektui UAB „Kauno švara“. Pažymėta, kad sutartyje šalys susitarė, jog tik viršijus maksimalius paslaugų kiekius savivaldybė vykdys papildomus pirkimus. Dėl netinkamai vykdytos sutarties ieškovė patyrė nuostolių, t. y. negavo pajamų, kurias planavo gauti. Byloje nėra duomenų, kad ieškovė būtų vėlavusi, nespėjusi teikti nustatytas paslaugas. Nuostolius galima apskaičiuoti pagal duomenis apie paslaugas, kurių atsakovės neužsakė iš ieškovės.

39.       Bendraatsakovės Kauno miesto savivaldybė ir Kauno miesto savivaldybės administracija rašytiniuose paaiškinimuose nurodė:

39.1.                      Teisingumo Teismas iš esmės pripažino, kad su Europos Sąjungos teise yra suderinami tik tokie papildomi vidaus sandorių ribojimai, kurie atitinka visas sąlygas: yra nustatyti viešuosius pirkimus reglamentuojančiose teisės normose; normos tikslios, aiškios, prieinamos, lengva nuspėti, kaip konkrečiai tokios nuostatos bus taikomos ir jų taikymas turi būti objektyvus. Atsižvelgdamos į Teisingumo Teismo pateiktus išaiškinimus, bendraatsakovės laikosi pozicijos, kad net ir pripažinus, jog nacionalinės teisės normos gali nustatyti griežtesnius apribojimus (ar papildomus reikalavimus) vidaus sandoriams nei tie, kurie kyla iš Europos Sąjungos teisės, ginčijami savivaldybės tarybos sprendimai ir vidaus sandoriai nepripažintini negaliojančiais. Ginčo vidaus sandorio sudarymo metu reglamentavimas nebuvo aiškus ir nedviprasmiškas – VPĮ 10 straipsnio 5 dalies normoje buvo nustatyti tik Teckal kriterijai ir reikalavimas gauti Viešųjų pirkimų tarnybos sutikimą.

39.2.                      VPĮ 10 straipsnio 5 dalies normų aiškinimas, pateiktas Konkurencijos tarybos išvadoje bei apeliacinės instancijos teismo sprendime, iš esmės keičia šios normos turinį (šiai normai suteikiant nuo 2017 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos VPĮ 10 straipsnio 2 dalies reikšmę). Konkrečią įstatymo nuostatą iš esmės pakeičiantis interpretavimas savaime nesuderinamas su Teisingumo Teismo nurodytu skaidrumo principu. Atkreiptas dėmesys į tai, kad VPĮ yra vienas dažniausiai keičiamų Lietuvos teisės sistemoje įstatymų (2010–2019 m. keistas 22 kartus), o VPĮ 10 straipsnio 5 dalies nuostata papildyta tuo metu, kai Konkurencijos tarybos praktikoje jau buvo suformuotas tam tikras Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies interpretavimas.

39.3.                      Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies nuostata yra gana abstrakti, vien jos egzistavimas neleistų teigti, jog buvo pakankamai aiškus savivaldybės teisės sudaryti vidaus sandorį suvaržymas papildomais, iš Konkurencijos įstatymo kylančiais ribojimais. Vidaus sandorių sudarymo galimybė su papildomomis sąlygomis VPĮ tiesiogiai susieta tik nuo 2017 m. liepos mėn. Pažymėta, kad iš Teisingumo Teismo pateiktų aiškinimų akivaizdu, jog vidaus sandorio sudarymas per se nepažeidžia konkurencijos reikalavimų.

39.4.                      Teisingumo Teismas nurodė, kad, konstatavus sandorio atitiktį Teckal kriterijams, toks sandoris nepatenka į Direktyvos 2014/24 taikymo sritį, tokiu atveju turi būti laikomasi pirminėje Europos Sąjungos teisėje įtvirtintų principų. Ieškovė nereiškė jokio reikalavimo dėl tariamo su ja sudarytos sutarties pažeidimo, pakeitimo ar nevykdymo. Ginčijamas vidaus sandoris sudarytas laikantis bendrųjų Europos Sąjungos teisės principų, o savivaldybė, sudarydama ginčijamą sutartį, nepažeidė ieškovės sutartimi prisiimtų įsipareigojimų. Be to, kyla abejonių dėl to, ar visų Prejudicinio sprendimo 63 punkte nurodytų aspektų tikrinimas šioje byloje (ypač kasaciniame teisme) atitiktų nacionalines civilinio proceso taisykles ir principus. Pažymėta ir tai, kad, sudarius ginčo vidaus sandorį, sutartis su ieškove buvo vykdoma toliau, o kai ji pasibaigė, ieškovė laimėjo naują savivaldybės paskelbtą vejų šienavimo konkursą.

40.       Atsakovė UAB „Kauno švara“ rašytiniuose paaiškinimuose nurodė:

40.1.                      Prejudicinio sprendimo išaiškinimai iš esmės reiškia tai, kad jeigu vidaus sandoris yra sudaromas pagal pozityviojoje viešųjų pirkimų teisėje nustatytus aiškius ir konkrečius reikalavimus, toks sandoris yra teisėtas, nebent konkrečiu atveju būtų aiškiai įrodyta, jog tas konkretus vidaus sandoris realiai iškreipė konkurenciją konkretaus privataus ekonominės veiklos vykdytojo atžvilgiu.

40.2.                      Ginčo vidaus sandoris atitiko jo sudarymo metu VPĮ 10 straipsnio 5 dalyje nustatytas vidaus sandorių sudarymo sąlygas. Apeliacinės instancijos teismas jo sudarymo teisėtumą vertino išimtinai tik pagal bendro pobūdžio Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies nuostatą. Taigi teismas rėmėsi ne aiškiose ir konkrečiose pozityviosios viešųjų pirkimų teisės normose nustatytomis vidaus sandorių sudarymo sąlygomis, bet bendro pobūdžio nuostata, draudžiančia konkurencijos iškraipymus. Apeliacinės instancijos teismo taikyti kriterijai akivaizdžiai neatitinka Prejudiciniame sprendime pateiktų išaiškinimų.

40.3.                      Teisingumo Teismas, pasisakydamas dėl užtikrinimo, kad nebūtų iškreipta konkurencija privačių ekonominės veiklos vykdytojų atžvilgiu, aiškiai pasisakė, kad būtent kasacinis teismas turi įvertinti tai, ar nebuvo iškreipta konkurencija sudarant ginčo vidaus sandorį, atsižvelgdamas į konkrečias byloje nenustatytas aplinkybes. Aplinkybė, kad buvo sudarytas ginčo vidaus sandoris, neleidžia savaime preziumuoti, jog buvo iškreipta konkurencija ir atitinkamai pažeista Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis. Galimas konkurencijos iškraipymas turi būti vertinamas konkretaus atvejo ir konkretaus privataus rinkos dalyvio atžvilgiu. Bylos duomenimis, ginčo vidaus sandoris neiškreipė konkurencijos dėl ieškovės. Pažymėta, kad iš ieškovės perkamų paslaugų kiekiai sudarius vidaus sandorį realiai nedaug sumažėjo, todėl ginčo vidaus sandorio sudarymas neturėjo kokios nors reikšmingesnės įtakos sutarčiai su ieškove vykdyti.

41.       Konkurencijos taryba, teikianti išvadą byloje, rašytiniuose paaiškinimuose nurodė:

41.1.                      Teisingumo Teismas išaiškino, kad nacionalinėje teisėje gali būti nustatyti griežtesni reikalavimai galimybei sudaryti vidaus sandorį, t. y. net ir tuo atveju, jeigu sandoris atitinka Direktyvos 2014/24 12 straipsnio 1 dalies sąlygas, nacionalinėje teisėje gali būti reikalaujama taikyti ir kitas papildomas nuostatas, pvz., kaip Konkurencijos įstatymo 4 straipsnyje nustatyti reikalavimai.

41.2.                      VPĮ įtvirtinta vidaus sandorio išimtis, tačiau vidaus sandoris gali būti sudaromas tik tuo atveju, kai laikomasi ne tik VPĮ, bet ir Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio nuostatų, kurios riboja savivaldybių teises pavesti savo įmonėms teikti paslaugas be konkurencingos procedūros, kai tokiu būdu yra teikiamos privilegijos ar diskriminuojami kiti ūkio subjektai ir dėl ko atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams.         Pagal Konkurencijos įstatymo 4 straipsnį savivaldybė gali pavesti savo įmonei be konkurso teikti paslaugas tik tuo atveju, jeigu skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant įstatymų reikalavimus. Savivaldybių pavedimas savo valdomoms įmonėms teikti paslaugas be konkurso nėra iš VPĮ kildinamas imperatyvas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1581-502/2015).

41.3.                      Atsakovė Kauno miesto savivaldybė praktikoje ne kartą buvo susidūrusi su Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio aiškinimu, todėl šią nuostatą ir jos taikymo praktiką žinojo. Dėl to VPĮ nuostata dėl vidaus sandorių sudarymo nelaikoma Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio išimtimi, galinčia pateisinti Konkurencijos įstatymo nuostatos nevykdymą. Nagrinėjamu atveju Kauno miesto savivaldybė pavedė savo kontroliuojamai įmonei teikti paslaugas be konkurencinės procedūros.

41.4.                      Nors Viešųjų pirkimų tarnyba sutiko su vidaus sandorio sudarymu, tačiau atsižvelgtina į tai, kad ji nevertina tokio sandorio įtakos konkurencijai, nes neturi tokios pareigos. Vien šios tarnybos sutikimas vykdyti sandorius atitinkamu būdu neleidžia prieiti prie išvados, kad jie yra teisėti ir jiems netaikomi konkurencijos teisės normų reikalavimai.

42.       Atsakovė UAB „Kauno švara“ rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad ginčo vidaus sandoris atitinka jam taikytinus VPĮ 10 straipsnio reikalavimus. Ši aplinkybė patvirtina, kad ginčo vidaus sandoris teisėtas, jam neturi įtakos Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies nuostata. Kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse vidaus sandoriui netaikomi konkurencijos reikalavimai. Šias aplinkybes patvirtina tiek vidaus sandorių skaičius bendrojoje viešojo sektoriaus paslaugų rinkoje, tiek aplinkybė, kad nacionaliniai teismai ginčus dėl vidaus sandorių teisėtumo sprendžia pagal vadinamuosius Teckal kriterijus, bet ne taikydami konkurencijos teisės nuostatas. Kadangi Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nenustatyta jokių specifinių, iš Europos Sąjungos teisės kylančių konkurencijos reikalavimų, tai nėra teisinio pagrindo šiuos reikalavimus interpretuoti kaip nors kitaip, nei tai daroma Europos Sąjungos valstybėse narėse, ir tokiu būdu teismų praktikoje nustatyti papildomus, tiesiogiai iš teisės aktų nekylančius reikalavimus vidaus sandoriui sudaryti.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

43.       Šioje kasacinėje byloje spręstina dėl ginčo vidaus sandorio sudarymo teisėtumo, atsižvelgiant į du jo aspektus: pirma, ar perkančioji organizacija apskritai, nepažeisdama imperatyviųjų teisės aktų nuostatų, galėjo sudaryti ginčijamą sutartį su savo kontroliuojama bendrove (niekinio sandorio pagrindas; CK 1.78 straipsnio 1 dalis); antra, ar ginčo vidaus sandoris galėjo būti sudarytas, atsižvelgiant į tai, kad jo sudarymo metu buvo sudaryta ir galiojo viešojo paslaugų pirkimo sutartis su ieškove dėl iš esmės analogiško pirkimo objekto – vejų šienavimo paslaugų (darbų) (nuginčijamo sandorio pagrindas; CK 1.78 straipsnio 2 dalis). 

44.       Pažymėtina, kad pirmiau nurodyti ieškovės reiškiamo reikalavimo pripažinti ginčo vidaus sandorį (ir savivaldybės tarybos sprendimą) negaliojančiu (panaikinti) pagrindai savarankiški, nagrinėtini atskirai, jų pagrįstumui vertinti taikytinos netapačios teisės normos, kurių galimas pažeidimas sukelia skirtingus teisinius padarinius. Teisėjų kolegijos vertinimu, nors ieškovė turi teisinį suinteresuotumą kvestionuoti ginčo vidaus sandorį abiem pirmiau nurodytais teisėtumo pagrindais, tačiau nagrinėjamu atveju pirmiausia spręstina dėl jo teisėtumo imperatyviųjų teisės normų atitikties aspektu, nes jei bus nustatyta, kad ginčijama sutartis šias privalomas nuostatas pažeidžia, neliks poreikio spręsti kitų ginčo vidaus sandorio teisėtumo klausimų (žr. pagal analogiją Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-296-378/2019 31 punktą).

45.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjamoje byloje buvo įgyvendintas Europos Sąjungos teismų bendradarbiavimo mechanizmas kasaciniam teismui pasinaudojus prejudicinio sprendimo priėmimo procedūra. Teisingumo Teismas priėmė kasaciniam teismui privalomą Prejudicinį sprendimą, kuriame pateiktas teisės aiškinimas taikytinas nagrinėjamoje byloje.

46.       Vis dėlto pagal nacionalinių teismų ir Teisingumo Teismo kompetencijų pasidalijimą pažymėtina, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą (atitinkamai ir atsakymas į jį) teiktinas tik dėl Europos Sąjungos teisės išaiškinimo (ar galiojimo), o ne dėl nacionalinės teisės normų išaiškinimo klausimo, dėl kurio atsakingi nacionaliniai teismai. Nors tam, kad priimtų sprendimą, Teisingumo Teismas būtinai atsižvelgia į nacionalinio teismo prašyme priimti prejudicinį sprendimą nurodytą pagrindinėje byloje nagrinėjamam ginčui taikomą teisę ir šio ginčo faktines aplinkybes, jis pats netaiko Sąjungos teisės šiam ginčui. Priimdamas sprendimą dėl Europos Sąjungos teisės išaiškinimo ar galiojimo Teisingumo Teismas stengiasi pateikti atsakymą, kuris būtų naudingas sprendimui pagrindinėje byloje priimti, tačiau būtent prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgdamas į tokį atsakymą, turi nuspręsti dėl konkrečių pasekmių (Teisingumo Teismo rekomendacijos nacionaliniams teismams dėl prašymų priimti prejudicinį sprendimą pateikimo, OL C 380, 2019, 8, 11 punktai).

47.       Šalių ginčui taikytina 2015 m. birželio 23 d. VPĮ redakcija (įstatymo Nr. XII-1852). Kita vertus, atkreiptinas dėmesys į tai, kad Teisingumo Teismas savo atsakymus grindė būtent Direktyvos 2014/24 nuostatomis, todėl šioje nutartyje pateikiamas teisės aiškinimas mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) aktualus ir vėlesniems ginčams. Be to, atsižvelgiant į tai, kad tiek pagal ginčui aktualią, tiek pagal šiuo metu galiojančią VPĮ redakcijas vidaus sandoriai reguliuojami vienodai, nepriklausomai nuo jų vertės, todėl šioje nutartyje suformuluotos teisės aiškinimo taisyklės tiek, kiek Lietuvos įstatymų leidėjo šiuo aspektu nebus įtvirtinta kitaip, bus reikšmingos visiems vėliau sudaromiems sandoriams (žr. pagal analogiją Teisingumo Teismo 2017 m. balandžio 5 d. sprendimo byloje Borta, C-298/15, 33, 34 punktus ir juose nurodytą Teisingumo Teismo jurisprudenciją).

 

Dėl vidaus sandorių sudarymo sąlygų taikymo pagal Lietuvos teisės aktus (dėl ginčo vidaus sandorio atitikties imperatyviosioms teisės normoms) 

 

48.       Ieškovė nagrinėjamą ginčą, inter alia, inicijavo dėl ginčo vidaus sandorio prieštaravimo imperatyviosioms VPĮ ir Konkurencijos įstatymo normoms. Nors pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai priėmė skirtingos procesinės baigties sprendimus, tačiau jie, iš esmės palaikydami ieškovės poziciją (taip pat pritardami Konkurencijos tarybos argumentams), vienodai aiškino VPĮ 10 straipsnio 5 dalies ir Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio nuostatas bei šių teisės aktų santykį. Teismų sprendimai išsiskyrė dėl to, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės sutapatino abu ginčo vidaus sandorio teisėtumo aspektus ir ieškovės ieškinį atmetė remdamasis argumentais dėl su ja sudarytos viešojo pirkimo sutarties vykdymo aplinkybių vertinimo.

49.       Teismai konstatavo, kad, pirma, sudarant vidaus sandorius, aktualios tiek VPĮ, tiek Konkurencijos įstatymo nuostatos; antra, vien tai, kad vidaus sandoris atitinka VPĮ įtvirtintas sąlygas (kontroliuojamos įmonės pavaldumas kontroliuojančiam subjektui ir tarpusavio ekonominių ryšių minimali kiekybinė riba), nereiškia, jog jis atitinka ir Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio nuostatas; trečia, priešingai, pagal teismų praktiką vidaus sandoriai laikytini teisėtai sudarytais Konkurencijos įstatymo nuostatų prasme išimtiniais atvejais, nes jie savaime riboja sąžiningą ūkio subjektų konkurenciją, jais konkretiems subjektams teikiamos privilegijos; ketvirta, vidaus sandorio teisėtumas grindžiamas jo sudarymo objektyvia būtinybe (neišvengiamumu), inter alia, paslaugos kokybe, jos prieinamumu ir nepertraukiamumu.

50.       Kasacinis teismas, įvertinęs atsakovių – Kauno miesto savivaldybės ir jos administracijos – kasacinio skundo argumentus, kuriais kvestionuojamas pirmiau nurodytas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų pateiktas nacionalinės teisės aiškinimas, kreipėsi į Teisingumo Teismą, jo klausdamas, ar valstybės narės apskritai gali įtvirtinti papildomas vidaus sandorių sudarymo sąlygas lyginant su Teckal kriterijais, įtvirtintais VPĮ 10 straipsnio 5 dalyje, o jei gali – kaip šia teise jos turėtų pasinaudoti (ją įgyvendinti).

51.       Iš Prejudicinio sprendimo matyti, kad, pirma, pagal Europos Sąjungos teisę valstybės narės teisėtai savo nacionalinės teisės sistemose gali nustatyti papildomus vidaus sandorių sudarymo kriterijus (sąlygas, ribojimus). Dėl šio teisės aiškinimo nesutarimo tarp ginčo šalių nėra. 

52.       Teisėjų kolegijos vertinimu, Teisingumo Teismo išvada apie galimybę nacionalinėje teisėje papildomai reguliuoti šį Europos Sąjungos teisės institutą pagrįsta ne jo per se ydingumu, neteisėtumu, o valstybių narių turimos diskrecijos įgyvendinimu (Prejudicinio sprendimo 43–47 punktai). Nors valstybių narių diskrecija, Teisingumo Teismo vertinimu, turi ribas, tačiau bet kokiu atveju vidaus sandorių papildomų sąlygų nustatymas, net ir atsižvelgiant į pamatines Europos Sąjungos teisės normas ir bendrosios rinkos laisves, yra galimas (nedraudžiamas), bet ne privalomas. Kaip teismo posėdžio metu teigė ginčo vidaus sandorio šalys, ne visos valstybės narės pažymėta diskrecija pasinaudojo. 

53.       Prejudiciniame sprendime šiuo aspektu taip pat nurodyta, kad, antra, pagal Direktyvos 2014/24 nuostatas, įskaitant skaidrumo principą, papildomos nacionalinės vidaus sandorių sudarymo sąlygos (lyginant su Europos Sąjungos teise) turi būti įtvirtintos konkrečiose ir aiškiose pozityviosios viešųjų pirkimų teisės normose, šios turi būti pakankamai prieinamos, o jų taikymas – numatomas. Teisingumo Teismas nurodė, kad teisės normų aiškumą, prieinamumą ir numatomumą turi įvertinti ir nustatyti būtent kasacinis teismas (šios nutarties 46 punktas).

54.       Atsižvelgiant į šį Teisingumo Teismo išaiškinimą bei į pirmiau nurodytą jo išvadą apie galimybę nacionalinėje teisėje nustatyti papildomas vidaus sandorių sudarymo sąlygas, pirminio šalių ginčo pobūdis dėl vidaus sandorių sudarymo teisėtumo iš dalies pasikeitė: iš pradžių dominavo materialieji teisėtumo aspektai, t. y. vertinimas, ar apskritai galima riboti vidaus sandorių sudarymą (be Teckal kriterijų), vėliau svarbesni tapo procedūriniai aspektai, t. y. kokiame teisės akte ir kokiu būdu turėjo būti įtvirtintos papildomos ginčo vidaus sandorio sudarymo sąlygos.

55.       Kita vertus, dalyvaujantys byloje asmenys ir toliau laikosi priešingų pozicijų dėl ginčo vidaus sandorio teisėtumo pagal pirmiau nurodytą procedūrinį (reguliavimo) aspektą. Iš esmės tebenesutariama, ar tam tikros papildomos vidaus sandorių sudarymo sąlygos privalėjo būti įtvirtintos tik VPĮ (VPĮ 10 straipsnio 5 dalis), ar galėjo ir buvo vienu metu nustatytos ir kituose teisės aktuose, pirmiausia – Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje, o jei galėjo – ar atsakovėms apie taip įtvirtintas papildomas sąlygas buvo aiškiai žinoma. 

56.       Šiame kontekste kasacinis teismas primena kai kuriuos savo kreipimosi į Teisingumo Teismo aspektus. 2018 m. balandžio 13 d. nutartyje, inter alia, nurodyta, kad:

56.1. nors Lietuvos teismų praktika iš pradžių vystėsi, atsižvelgiant į nacionalinio teisinio reguliavimo kaitą, tačiau vėlesnis vis griežtėjantis teismų požiūris į vidaus sandorių sudarymo praktiką iš esmės buvo pagrįstas tiesiog teisės aiškinimo ir taikymo pasikeitimu, kurį galimai lėmė nacionalinė vidaus sandorių sudarymo praktika;

56.2. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuo 2011 metų pabaigos iki 2015 metų vidurio formavo praktiką, kad vidaus sandoris, atitinkantis Teckal kriterijus, teisėtas; nuo 2015 metų vidurio, inter alia, atsižvelgdamas į du Konstitucinio Teismo nutarimus, jis pradėjo vidaus sandorių teisėtumą sieti ne tik su Teckal kriterijais, bet ir su papildomais vertybiniais pagrindais, inter alia, išplaukiančiais iš Konkurencijos įstatymo nuostatų, pavyzdžiui, paslaugų teikimo nepertraukiamumu, jų gera kokybe ir prieinamumu, taip pat poveikiu kitų ūkio subjektų lygiateisiškumui ir jų galimybėmis konkuruoti dėl atitinkamų paslaugų;

56.3. Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio nuostatų turinys iš esmės nepakito nuo pradinės (originalios) šio įstatymo redakcijos, t. y. 1999 m. kovo 23 d. įstatymo. Taigi Konkurencijos įstatymo 4 straipsnyje du dešimtmečius įtvirtinta viešojo administravimo subjektų bendro pobūdžio pareiga užtikrinti ūkio subjektų konkurenciją (ir šios pareigos vykdymas) įvairiais tarpsniais teismų buvo pripažįstama tiek kaip vidaus sandorių teisėtumo vertinimo kriterijus, tiek į ją apskritai nebuvo atsižvelgiama.

57.       Iš šių kasacinio teismo argumentų, kurie ir po Prejudicinio sprendimo, dalyvaujančių byloje asmenų rašytinių paaiškinimų bei teismo posėdžio metu jų išreikštų pozicijų išlieka aktualūs ir reikšmingi galutinį teismo procesinį sprendimą priimančiai teisėjų kolegijai (žr. pagal analogiją Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-275-469/2017 29, 30 punktus ir juose nurodytą kasacinio teismo praktiką), matyti, kad, pirma, Lietuvoje ginčo vidaus sandorio sudarymo metu, be VPĮ 10 straipsnio 5 dalies, iš esmės nebuvo kitų nuostatų, kuriose expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) būtų įtvirtinti konkretūs vidaus sandorių sudarymo papildomi ribojimai, antra, iš Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio išplaukiantys galimi papildomi ribojimai pagrįsti jurisprudencijos vystymusi, o ne aiškia įstatymų leidėjo valia.

58.       Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad, kaip nurodyta pirmiau ir dėl to nėra ginčo byloje, Teisingumo Teismas savo teisės aiškinimus grindė Direktyva 2014/24. Ginčo vidaus sandorio sudarymo metu (2016 m. gegužės 3 d.) pastarasis netiesioginio taikymo Europos Sąjungos teisės aktas jau (iki 2016 m. balandžio 18 d.) turėjo būti perkeltas į Lietuvos nacionalinę teisės sistemą (VPĮ), bet to padaryta dar nebuvo. Teisingumo Teismas šiuo aspektu nurodė, kad šalių ginčas patenka būtent į Direktyvos 2014/24 taikymo sritį, nes perkančioji organizacija klausimą dėl to, ar privalėjo iš anksto skelbti konkursą viešojo pirkimo sutarčiai sudaryti, galutinai išsprendė po 2016 m. balandžio 18 d.

59.       Dėl šių priežasčių potencialiai galėtų susiklostyti situacija, kai privataus subjekto reikalavimas valstybei (plačiąja prasme), nagrinėjamu atveju – savivaldos institucijai dėl šios galimai neteisėtai sudarytos sutarties galėtų būti vertinamas pagal laiku nacionalinėse teisės normose neįgyvendintos Europos Sąjungos direktyvos nuostatas (tiesioginis direktyvos veikimas) (žr., pvz., Teisingumo Teismo 1990 m. liepos 12 d. sprendimą byloje Foster, C-188/89) arba aiškinant visą nacionalinę teisę suderintai su šio Europos Sąjungos teisės akto nuostatomis (netiesioginis direktyvos veikimas) (žr., pvz., Teisingumo Teismo 1984 m. balandžio 10 d. sprendimą byloje von Colson ir Kamann, 14/83).

60.       Vis dėlto šioje byloje nėra pagrindo spręsti dėl tiesioginio ar netiesioginio Direktyvos 2014/24 veikimo galimybės, atsižvelgiant į šios nutarties 52 punkte padarytą išvadą apie valstybėms narėms suteikiamą diskreciją (o ne pareigą) reguliuoti vidaus sandorius. Kaip Prejudicinio sprendimo 53 punkte nurodė Teisingumo Teismas, valstybėms narėms turint laisvę pirmenybę teikti kuriam nors paslaugų teikimo, darbų atlikimo ar prekių tiekimo būdui, šios laisvės įgyvendinimas nustatant konkrečias vidaus sandorių sudarymo sąlygas nacionalinėje teisėje apskritai nelaikytinas Direktyvos 2014/24 perkėlimu.

61.       Dėl šių priežasčių, teisėjų kolegijos vertinimu, Prejudiciniame sprendime akcentuota būtent pozityviosios viešųjų pirkimų teisės normų svarba kaip valstybių narių diskrecijos įgyvendinimo priemonė ir pagrindas sprendžiant šalių ginčus. Tokios pačios pozicijos kasacinis teismas laikėsi 2018 m. balandžio 13 d. kreipimesi į Teisingumo Teismą; šią poziciją, minėta, pastarasis iš esmės palaikė, be kita ko, nepritardamas generalinio advokato siūlomam Europos Sąjungos teisės aiškinimui, pagal kurį vidaus sandorių sudarymo papildomų sąlygų (be Teckal kriterijų) šaltinis – ir nacionalinė jurisprudencija.

62.       Vienas iš Teisingumo Teismo argumentų, kuriuo remiantis sprendžiama dėl vidaus sandorių sudarymo papildomų sąlygų, per se neįeinančių į Direktyvos 2014/24 rationae materia (materialųjį pagrindą), teisėtumo – skaidrumo ir teisinio saugumo principai, pagrindinės SESV nuostatos (vidaus rinkos laisvės) ir iš jų išplaukiantys bendrieji Europos Sąjungos principai (Prejudicinio sprendimo 48, 54, 55 punktai). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teisinis reguliavimas, ypač atsižvelgiant į galimą užsienio tiekėjų suinteresuotumą kitų valstybių narių vidaus sandoriais, labiau nei nacionalinė jurisprudencija atitinka nurodytus reikalavimus.

63.       Vidaus sandorių reguliavimas VPĮ įtvirtintas nuo 2010 m. kovo 2 d. Nuo šio momento iki ginčo vidaus sandorio sudarymo (2016 m. gegužės 3 d.) šis reguliavimas buvo keičiamas bent tris kartus (kitos VPĮ 10 straipsnio nuostatos – dar daugiau), tačiau vis dėlto jo turinys liko iš esmės nepakitęs, reguliavimo kaita buvo susijusi daugiausia su procedūriniais vidaus sandorių sudarymo aspektais (išviešinimu, jų sudarymo pagal Viešųjų pirkimų tarnybos suteikiamus leidimus tvarkos nustatymu), be to, sumažinta kontroliuojamos įmonės iš kontroliuojančios perkančiosios organizacijos gaunamų pajamų dalis. Primintina, kad Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio nuostatų turinys nebuvo keičiamas.

64.       Taip pat pažymėtina, kad, kaip nurodyta kasacinio teismo 2018 m. balandžio 13 d. nutartyje, kuria kreiptasi į Teisingumo Teismą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas iki vidaus sandorių instituto įtvirtinimo VPĮ laikėsi pozicijos, jog Lietuvos įstatymų leidėjas įtvirtino baigtinį VPĮ taikymo išimčių sąrašą, kuriame vidaus sandoriai nenustatyti; šie, jo vertinimu, apskritai laikytini bendrojo viešųjų pirkimų reguliavimo išimtimi, kuri turėtų būti aiškinama ir taikoma siaurai; valstybės narės gali įtvirtinti griežtesnį nei viešųjų pirkimų direktyvose nustatytą reguliavimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-1976/2008).

65.       Atsižvelgiant į tai ir iš esmės pritariant atsakovių savivaldybės ir jos administracijos argumentams šiuo aspektu, konstatuotina, kad nėra pagrindo, pirma, daryti išvados, jog Lietuvos įstatymų leidėjas teisiniame reguliavime nevisiškai tiksliai įgyvendino savo konstitucinę kompetenciją ir nenustatė visų būtinų vidaus sandorių reguliavimo aspektų, kurie turėtų būti pataisyti teismų praktikoje sistemiškai aiškinant kitus teisės aktus, antra, tokiam teisės aiškinimui, pagal kurį, ignoruojant įstatymų leidėjo valią, vidaus sandorių instituto taikymas lieka nuolatos išimtinis, nepriklausomai nuo VPĮ 10 straipsnio reguliavimo kaitos.

66.       Sutiktina su atsakovių savivaldybės ir jos administracijos atstovo teismo posėdžio metu išsakyta pozicija, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimu nustatytos papildomos vidaus sandorių sudarymo sąlygos iš esmės patenka į Lietuvos įstatymų leidėjo kompetencijos (reguliavimo diskrecijos) sritį, nes ginčo vidaus sandorio sudarymo metu (ir net prasidėjus teismo procesui) tebegaliojant turinio prasme siauresnės apimties VPĮ 10 straipsnio 5 daliai (įtvirtinti tik Teckal kriterijai) nebuvo galutinai aišku, ar ir kaip bus keičiamas nacionalinis šio teisės instituto teisinis reglamentavimas.

67.       Jei būtų laikomasi priešingos pozicijos, kad papildomos lyginant su Teckal kriterijais vidaus sandorių sudarymo sąlygos, net ir tiesiogiai neįtvirtintos VPĮ, yra privalomos kaip akivaizdžios, nebūtų aišku, kodėl įstatymo leidėjas jas konkrečiai įteisino naujos redakcijos VPĮ, kurio nuostatos nagrinėjamam ginčui netaikomos. Be to, tokiu aiškinimu būtų paneigta VPĮ kaip lex specialis (specialusis įstatymas) reikšmė.

68.       Šiame kontekste kasacinio teismo konstatuota, kad Lietuvoje tiekėjų parinkimas ir sutarčių su jais sudarymas reguliuojamas VPĮ; VPĮ pripažįstamas lex specialis tiek CK, tiek kitų teisės aktų atžvilgiu; VPĮ, kaip specialiojo įstatymo, aiškinimą ir taikymą lemia šio įstatymo tikslai ir juo reguliuojamų santykių pobūdis; teismai, nagrinėdami tiekėjų ir perkančiųjų organizacijų ginčus, ex officio (pagal pareigas) sprendžia dėl VPĮ taikymo; kitų teisės aktų nuostatos turi būti taikomos subsidiariai VPĮ atžvilgiu, t. y. pirmiausia reikia taikyti galiojančias VPĮ nuostatas, o visos kitos teisės normos taikytinos tais atvejais, kai VPĮ nereguliuoja tam tikro klausimo arba VPĮ normose įtvirtintos blanketinės nuostatos; kita vertus, toks VPĮ ir kitų teisės aktų santykis neeliminuoja imperatyviųjų reikalavimų, įtvirtintų ne VPĮ, taikymo; VPĮ nuostatų negalima aiškinti ir taikyti taip, kad būtų nukrypta nuo kitų teisės aktų nuostatų, o šių taikymas negali būti laikomas prieštaraujančiu VPĮ nuostatų taikymui, nebent VPĮ expressis verbis būtų įtvirtintas priešingas reguliavimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-534/2014 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

69.       Teisėjų kolegijos vertinimu, net ir laikant, kad iš Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio bendrojo pobūdžio nuostatų išplaukia kokie nors perkančiosioms organizacijoms taikytini ribojimai (papildomos vidaus sandorių sudarymo sąlygos), tokia situacija, atsižvelgiant į VPĮ santykį su kitais teisės aktais, nagrinėjamoje byloje turėjo būti sprendžiama būtent VPĮ naudai, juolab kad pastarajame teisės akte įtvirtinta konkretaus turinio nuostata. Esant konkrečios specialiojo įstatymo teisės normos ir abstraktesnės bendrojo teisės akto nuostatos, kurios turinys išplaukia tik iš teismų praktikos, kolizijai, pirmenybė turėtų būti suteikta būtent lex specialis. Apskritai neigiamai vertintinas toks teisės aiškinimo metodas (būdas), kuris iš esmės pakeičia aiškų reguliavimą, jam suteikdamas visiškai priešingą reikšmę.

70.       Kasacinis teismas neturi kompetencijos kvestionuoti kitų (ne bendrosios kompetencijos) Lietuvos teismų procesinių sprendimų, kuriuose buvo pateiktas Konkurencijos įstatymo ar kitų teisės aktų aiškinimas, res judicata (galutinis teismo sprendimas) galios. Vis dėlto, kaip nurodyta pirmiau (šios nutarties 46 punktas), kasacinis teismas kompetentingas pasisakyti dėl nacionalinio viešųjų pirkimų teisinio reguliavimo aiškumo, vertinti jo pakankamumą ar stoką ir taikyti atitinkamus teisinius tokio vertinimo padarinius sprendžiant dėl ginčo vidaus sandorio teisėtumo.

71.       Prejudicinio sprendimo 56 punkte nurodyta, kad kasacinis teismas, be kita ko, turėtų įvertinti Lietuvos jurisprudencijoje suformuluotų Konkurencijos įstatymo nuostatų aiškinimo taisyklių tikslumą, suprantamumą. Teisėjų kolegija, remdamasi prieš tai nurodytais argumentais, sprendžia, kad nacionalinės teisės turiniui ir jos suprantamumui pirmiausia keliamas universalumo kriterijus; subjektinės teisės ir pareigos, galimai išplaukiančios iš bendrojo pobūdžio teisės nuostatos, priešingai nei nurodo Konkurencijos taryba, negali priklausyti tik nuo atitinkamo asmens žinojimo apie šios institucijos veiklą, formuojamą praktiką bei jos vertinimą jurisprudencijoje. Taigi teisės normos aiškumas, prieinamumas ir nuspėjamumas daugiau vertintinas teisės, o ne faktų prasme.

72.       Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip jau buvo nurodyta, nacionalinė jurisprudencija šiuo klausimu nebuvo nuosekli, dėl to tik nuo 2015 metų vidurio vėl pasikeitusi administracinių teismų praktika ginčo vidaus sandorio sudarymo momentu negali būti laikoma nusistovėjusia. Be to, vidaus sandorių teisėtumas nevienodai vertintas juos kontroliuojančių institucijų. Iš bylos medžiagos matyti, kad išsiskyrė Viešųjų pirkimų tarnybos ir Konkurencijos tarybos pozicijos dėl ginčo vidaus sandorio teisėtumo, atsižvelgiant į jų kompetencijų pasidalijimą taikyti atitinkamai VPĮ ir Konkurencijos įstatymo nuostatas.

73.       Kita vertus, pačios Viešųjų pirkimų tarnybos pozicija, kad ji vidaus sandorius vertina išimtinai pagal VPĮ 10 straipsnio 5 dalyje įtvirtintus kriterijus, nėra pastovi. Vilniaus apygardos administracinis teismas yra nagrinėjęs ginčą dėl Viešųjų pirkimų tarnybos 2017 m. vasario 10 d. sprendimo neleisti perkančiajai organizacijai sudaryti vidaus sandorio su savo kontroliuojama įmone, nes, tarnybos vertinimu, VPĮ 10 straipsnio 5 dalyje nustatytos išimties taikymas prieštarautų teismų praktikai, pažeistų VPĮ 3 straipsnyje įtvirtintus principus ir neleistų pasiekti pirkimo tikslo (racionalaus biudžeto lėšų panaudojimo) (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 23 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-2697-535/2017). 

74.       Primintina, kad nagrinėjamu atveju Viešųjų pirkimų tarnyba 2016 m. balandžio 20 d. sprendimu, inter alia, Kauno miesto savivaldybės administraciją įpareigojo įvertinti viešųjų pirkimų procedūrų vykdymo galimybę ir sudarysimo sandorio atitiktį Konkurencijos įstatymo nuostatoms, tačiau iš karto suteikė leidimą sudaryti vidaus sandorį, nelaukdama, kol perkančioji organizacija įvykdys jai nustatytus įpareigojimus. Jei vidaus sandorius kontroliuojanti institucija neturi nuoseklios pozicijos dėl Konkurencijos įstatymo nuostatas aiškinančios teismų praktikos turinio ir reikšmės taikant VPĮ normas, tokia jurisprudencija negali būti pripažinta kaip suprantama ir aiški perkančiosioms organizacijoms.

75.       Tokia institucijų (ir teismų) praktika, be kita ko, neatitinka Prejudiciniame sprendime nurodytų aiškių pozityviosios viešųjų pirkimų teisės normų prieinamumo, taikymo numatomumo (nuspėjamumo) kriterijų, kuriais siekiama išvengti bet kokios savivalės pavojaus.

76.       Teisėjų kolegija, remdamasi šioje nutartyje išdėstytais argumentais, atsižvelgdama į Prejudiciniame sprendime Teisingumo Teismo pateiktą Europos Sąjungos teisės aiškinimą, VPĮ ir kitų teisės normų turinį, šių teisės aktų santykį ir šioje nutartyje nurodytą teisinį reguliavimą aiškinančią teismų praktiką, taip pat siekdama užtikrinti skaidrumo ir teisinio tikrumo principus bei vadovaudamasi CPK 361 straipsnio 4 dalies 2 punktu, formuluoja tokias teisės aiškinimo taisykles:

76.1.                      perkančiosios organizacijos su savo kontroliuojamais subjektais vidaus (in house) sandorį gali sudaryti tik tokiu atveju, jei tokia jų teisė tiesiogiai įtvirtinta VPĮ; Lietuvos įstatymų leidėjas pagal Direktyvą 2014/24 turi šių sandorių reguliavimo diskreciją;

76.2.                      visi materialieji ir procedūriniai įstatymo leidėjo siekiami taikyti vidaus sandorių sudarymo reikalavimai, nepriklausomai nuo to, ar jie nustatyti vykdant iš Europos Sąjungos teisės kylančias pareigas, ar naudojantis vidaus teisinio reguliavimo teise, turi būti aiškiai, tiksliai, nedviprasmiškai ir suprantamai įtvirtinti viename teisės akte – VPĮ.

77.       Teisėjų kolegija, remdamasi šioje nutartyje nurodytais argumentais, daro išvadą, kad ginčo vidaus sandorio metu konkrečiose ir aiškiose pozityviosios viešųjų pirkimų teisės normose nebuvo įtvirtinta papildomų tokių sutarčių sudarymo privalomų sąlygų lyginant su Teckal kriterijais, todėl ginčo vidaus sandoris nepažeidė imperatyviųjų teisės normų (CK 1.78 straipsnio 1 dalis).

 

Dėl ginčo vidaus sandorio teisėtumo ieškovės teisių užtikrinimo prasme (dėl nuginčijamo sandorio pagrindo)

 

78.       Kaip nurodyta šios nutarties 43, 44 punktuose, nagrinėjamoje byloje ginčo vidaus sandorio teisėtumas vertintinas pagal niekinio ir nuginčijamo sandorio pagrindus. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovių sudarytas sandoris nepažeidė imperatyviųjų teisės normų, toliau spręstina, ar juo nebuvo pažeistos ieškovės subjektinės teisės, kylančios iš anksčiau sudarytos viešojo pirkimo sutarties.

79.       Šiuo aspektu pabrėžtina, kad kasacinis teismas kreipėsi į Teisingumo Teismą, prašydamas pateikti Europos Sąjungos teisės aiškinimą iš esmės tik dėl vidaus sandorių teisinio reguliavimo reikalavimų, jų nustatymo galimybės ir ribų (t. y. dėl niekinio sandorio vertinimo pagrindo aspektų).

80.       Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad Prejudicinio sprendimo 63 punkte Teisingumo Teismo kasaciniam teismui, iš dalies perkvalifikuojant jo klausimą, pateikti ginčo vidaus sandorio sudarymo aplinkybių vertinimo nurodymai per se nereiškia, kaip pažymi ieškovė ir Konkurencijos taryba, kad vidaus sandoriams taikytini papildomi imperatyviųjų normų reikalavimai, analogiški Konkurencijos 4 straipsnio nuostatų turiniui. Iš Teisingumo Teismo nurodymų aiškiai matyti, kad kasacinio teismo atliktinas ginčo vidaus sandorio teisėtumo vertinimas siejamas būtent su ieškovės teisių galimu pažeidimu, atsižvelgiant į konkrečias nagrinėjamo ginčo aplinkybes.

81.       Ieškovė viso proceso metu įrodinėjo, kad dėl ginčo vidaus sandorio sudarymo buvo pažeistos jos teisės, kylančios iš prieš tai sudarytos viešojo pirkimo sutarties, nes sumažėjo šienaujamų vejų plotai, iš jos paimti ir atsakovei UAB „Kauno švara“ perduoti techniškai nesudėtingi, mažiau resursų reikalaujantys užsakymai, todėl ieškovė dėl ginčo vidaus sandorio ne tik prarado pajamų, bet ir išaugo jos bendra vykdomų darbų savikaina, nors įkainiai nebuvo pakeisti.

82.       Apeliacinės instancijos teismas skundžiamame procesiniame sprendime nustatė, kad iš atsakovės savivaldybės administracijos į bylą pateiktų dokumentų matyti, jog šienaujami plotai Kaune 2014–2017 m. nemažėjo: ieškovė 2014 m. gegužės–rugsėjo mėn. suteikė atsakovei (savivaldybės administracijai) 4491,0962 ha ploto vejų šienavimo paslaugas, 2015 m. gegužės–rugsėjo mėn. – 3568,8224 ha ploto, 2016 m. gegužės–rugsėjo mėn. – 3860,5928 ha ploto; atsakovė UAB „Kauno švara“ 2016 m. gegužės–rugsėjo mėn. suteikė 495,336 ha ploto vejų šienavimo paslaugas. Nors perkančioji organizacija teigia, kad šienavimo plotai žymiai padidėjo, tačiau, nurodytais duomenimis, 2016 m. gegužės–rugsėjo mėn. Kauno mieste buvo nušienautas 4355,9288 ha plotas, kuris yra mažesnis nei 2014 m. gegužės–rugsėjo mėn. vienos ieškovės nušienautas plotas – 4491,0962 ha, t. y. 2014 m. gegužės–rugsėjo mėn. ieškovė nušienavo 135,1674 ha didesnį plotą nei 2016 m. gegužės–rugsėjo mėnesį abiejų įmonių nušienautas plotas; iš pateiktų duomenų taip pat akivaizdu, kad UAB „Kauno švara“ teikia vejų šienavimo paslaugas Eigulių seniūnijoje bei dalyje Žaliakalnio seniūnijos, kuriose iki ginčo vidaus sandorio sudarymo paslaugas teikė būtent ieškovė.

83.       Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į tai, kad nors apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės buvo šio ginčo dalykas, bendraatsakovės kasaciniame skunde jų iš esmės (be lakoniško nesutikimo nurodymo) nekvestionavo, plačiau neargumentavo dėl galimai neteisingo įrodymų vertinimo taisyklių taikymo, netinkamo įrodinėjimo naštos tarp ginčo šalių paskirstymo. Pažymėtina, kad bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribos yra apibrėžiamos kasaciniame skunde (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Teismo posėdžio metu atsakovių pateiktais argumentais negali būti pakeista kasaciniame skunde apibrėžta ginčo nagrinėjimo apimtis. Be to, kasacinis teismas yra saistomas byloje nustatytų faktinių aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis) ir bylos faktų netiria.

84.       Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija tik teisės vystymo tikslu pasisakys dėl tam tikrų ginčo šalių (perkančiosios organizacijos ir ieškovės) sutartinių santykių aspektų. Kasacinis teismas dėl šios ginčo dalies ex officio neperžengia kasacinio skundo ribų, teisėjų kolegijos argumentai dėl sutartinių ieškovės ir atsakovės (savivaldybės administracijos) santykių nedaro įtakos įsiteisėjusio apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo daliai.

85.       Visų pirma pažymėtina, kad nors viso proceso metu perkančioji organizacija laikėsi pozicijos, jog viešojo pirkimo sutarties su ieškove vykdymo metu žymiai padidėjo vejų šienavimo plotai, tačiau šios pozicijos iš esmės nepagrindė. Neginčytina, kad viešojo pirkimo sutarties vykdymo metu (2014–2017 metais), net ir prieš ginčo vidaus sandorio sudarymą, vykdytinų užsakymų ieškovei apimtis svyravo. Vis dėlto tai labiau siejama su paslaugų (darbų) atlikimo dažnumu, intensyvumu, o ne šienautinų vejų pločio pokyčiu. Atsakovės iš esmės nepaneigė ieškovės direktoriaus teismo posėdžio metu pateiktų paaiškinimų, kad pirmiau nurodytas sutartinių įsipareigojimų vykdymo svyravimas iš esmės nulemtas gamtos sąlygų, nuo kurių priklauso vejos augimas ir atitinkamai jos šienavimo dažnumas.

86.       Būtent dėl šios pirkimo objekto specifikos buvo sudaryta viešojo pirkimo sutartis pagal fiksuoto įkainio kainodarą, kurios taikymas lėmė teiktinų paslaugų (atliktinų darbų) mastą ir atsiskaitymų su ieškove apimtį (Viešojo pirkimo dokumentų 4.1, 7.2 punktai). Kasacinio teismo šiuo aspektu ne kartą konstatuota, kad kai objektyviai neįmanoma tiksliai apibrėžti pirkimo objekto apimties, tai gali kelti sunkumų tiekėjams apskaičiuoti pasiūlymo kainą ir prisiimti sutarties vykdymo riziką, todėl šalių interesų pusiausvyrą geriausiai užtikrintų fiksuoto įkainio kainodara (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-94/2013).

87.       Nesutiktina su teismo posėdžio metu atsakovių pateiktu 2014 m. kovo 18 d. viešojo paslaugų pirkimo sutarties nuostatų aiškinimu, pagal kurį ieškovei nekyla teisėtų lūkesčių dėl paslaugų teikimo apimties nekintamumo tiek, kiek tai nesusiję su gamtos sąlygomis. Sutartyje nurodyta, kad šalys susitaria dėl maksimalių paslaugų kiekių, paslaugų gavėja neįsipareigoja pirkti visų sutarties priede nurodytų paslaugų ar jų kiekio, tiekėjai įsipareigojama sumokėti už faktiškai suteiktas paslaugas, jei gavėjai reikalingos paslaugos viršija maksimalius kiekius, bus vykdomas atskiras pirkimas.

88.       Byloje nėra ginčo, kad 2014 m. kovo 18 d. viešojo pirkimo sutarties vykdymo metu ieškovei pateikti vykdyti užsakymai neviršijo maksimalių paslaugų (darbų) kiekių. Net jei pirmiau nurodytas viešojo pirkimo sutarties nuostatas būtų galima aiškinti taip, kad perkančioji organizacija užsitikrino teisę atsisakyti dalies paslaugų, tokia teisė negali būti aiškinama taip, kad dėl dalies į viešojo pirkimo sutarties apimtį patenkančių paslaugų teikimo gali būti sudarytas papildomas sandoris su trečiuoju asmeniu.

89.       Nors iš tiesų 2016 m. užsakymų ieškovei mastas sumažėjo mažiau nei 10 proc., bet, pritarus perkančiosios organizacijos pozicijai, toks mažėjimas potencialiai būtų neribotas ir galėtų sudaryti daug didesnę viešojo pirkimo sutartyje nurodytų paslaugų dalį, todėl viešojo pirkimo sutartį sudaręs tiekėjas galėtų prarasti reikšmingą dalį pajamų. Be to, kaip nurodyta pirmiau, įsigyjamų paslaugų (darbų) pobūdis nevienodas, todėl ieškovės negautų (ginčo vidaus sandoriu perimtų) užsakymų dalis nebūtinai tiesiogiai (proporcingai) koreliuoja su prarandamų pajamų dalimi.  

90.       Byloje susiklosčiusi situacija iš dalies panaši į kasacinio teismo nagrinėtą ginčą. Tąkart kasacinio teismo konstatuota, kad sutarties nuostata, pagal kurią pirkėjas, įspėjęs tiekėją, turi teisę vienašališkai nutraukti paslaugų sutartį prieš terminą, jeigu paslaugos pirkėjui tampa nebereikalingos, aiškintina taip, kad poreikis įsigyti paslaugas turėtų išnykti ne tik sutartį sudariusio tiekėjo atžvilgiu, o apskritai, ir todėl taip nutraukus sutartį tos pačios paslaugos negalėtų būti iš naujo įsigyjamos iš kito ūkio subjekto; priešingu atveju perkančioji organizacija galėtų skelbti konkursus dėl to paties pirkimo objekto tol, kol pirkimą laimi jai priimtinas tiekėjas, ir tai akivaizdžiai prieštarautų VPĮ 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam skaidrumo principui, VPĮ 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintam pirkimo tikslui (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-8-248/2018).

91.       Šiame kontekste kasacinio teismo ne kartą spręsta, kad dėl vieno pirkimo objekto negali būti sudarytos kelios viešojo pirkimo sutartys. VPĮ taip pat nenustatyta tokios galimybės (išimtis nustatyta tik dėl preliminariųjų sutarčių). Nors įstatyme priešingų nuostatų nėra, t. y. tiesiogiai neįtvirtintas aiškus draudimas dėl to paties pirkimo objekto sudaryti kelias viešojo pirkimo sutartis, tačiau viešųjų pirkimų reguliavimas, jo nuostatomis skatinama ir užtikrinama ūkio subjektų konkurencija iš esmės suponuoja vieno laimėtojo išrinkimo, o ne kelių kontrahentų koegzistavimo mechanizmą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-300-469/2017 29, 30 punktus ir juose nurodytą kasacinio teismo praktiką).

92.       Teisėjų kolegija dėl pirmiau nurodytų argumentų sprendžia, kad ginčo vidaus sandoris pažeidė ieškovės teises, jos teisėtus lūkesčius į nenutrūkstamą ir vientisą sudarytos viešojo paslaugų pirkimo sutarties vykdymą, todėl pripažintinas sudarytu neteisėtai.

 

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

 

93.       Teisėjų kolegija, remdamasi šioje nutartyje suformuluotais teisės aiškinimais ir padarytomis išvadomis, sprendžia, kad nėra pagrindo naikinti iš esmės teisingo skundžiamo apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo, nepriklausomai nuo to, kad ne dėl visų jo argumentų ginčijamas procesinis sprendimas paliktinas galioti. Dėl nurodytų priežasčių kasacinis skundas atmestinas kaip nesudarantis pagrindo pakeisti ar panaikinti apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

94.       Dėl kitų kasacinio skundo, prisidėjimo prie jo ir atsiliepimo į jį argumentų kaip teisiškai nereikšmingų galutinei bylos baigčiai teisėjų kolegija nepasisako.

95.       Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

96.       Netenkinus kasacinio skundo, bylinėjimosi išlaidos atsakovėms neatlygintinos.

97.       Ieškovė kasaciniam teismui pateikė prašymą priteisti 4216,85 Eur išlaidų (iš jų – 1524 Eur atsiliepimo į kasacinį skundą parengimas, 272,25 Eur pasirengimas teismo posėdžiui ir atstovavimas teismo posėdyje, 1089 Eur rašytinių pastabų rengimas Teisingumo Teismui, 1089 Eur rašytiniai paaiškinimai kasaciniam teismui po Prejudicinio sprendimo priėmimo, 242 Eur pasirengimas ir atstovavimas teismo posėdyje) atlyginimą.

98.       Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (toliau – Rekomendacijos) (CPK 98 straipsnio 2 dalis). Remiantis Rekomendacijų 7 punktu, už advokato teikiamas teisines paslaugas rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis apskaičiuojamas taikant koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Konkretūs koeficientai už atskiras advokato teikiamas paslaugas nustatyti Rekomendacijų 8 punkte.

99.       Prašomas priteisti 1521,60 Eur išlaidų atlyginimas už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą viršija Rekomendacijų 8.14 punkte nurodytą dydį, todėl ieškovei iš atsakovių lygiomis dalimis priteistina 1446,36 Eur šių išlaidų atlyginimo (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

100.       Ieškovė, prašydama priteisti 272,25 Eur išlaidų atlyginimą, pateikė duomenis, kad jos atstovas užtruko 2,5 val. rengdamasis teismo posėdžiui ir jame atstovaudamas ieškovei. Šios išlaidos viršija Rekomendacijų 8.19 punkte nustatytus dydžius, todėl jų dydis mažintinas ir ieškovei iš atsakovių lygiomis dalimis priteistina 221,20 Eur šių išlaidų atlyginimo.

101.       Pagal CPK 93 straipsnio 6 dalį bylinėjimosi išlaidos, susidariusios, inter alia, dėl teismo kreipimosi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją, proceso dalyviams nepaskirstomos. Konstitucinis Teismas, vertindamas šios teisės normos konstitucingumą, 2018 m. gruodžio 14 d. nutarime (bylos Nr. 16/2017) konstatavo, kad CPK 93 straipsnio 6 dalis, pagal kurią bylinėjimosi išlaidos, susidariusios dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą ar kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją, taip pat dėl kreipimosi į administracinį teismą dėl norminio teisės akto teisėtumo, proceso dalyviams nepaskirstomos, prieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo principams.

102.       Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Remiantis šia nuostata ir atsižvelgiant į tai, kad Konstitucinis Teismas pripažino, jog CPK 93 straipsnio 6 dalis prieštarauja Konstitucijai, nagrinėjamoje byloje spręstina dėl ieškovės išlaidų, susijusių su Prejudicinio sprendimo priėmimu Teisingumo Teisme, atlyginimo.

103.       Teisėjų kolegija pažymi, kad Rekomendacijų 8 punkte tarp advokato teikiamų paslaugų nėra išskirtos advokato atstovaujant klientui Teisingumo Teisme teikiamos paslaugos (pvz., rašytinių paaiškinimų teikimas, dalyvavimas Teisingumo Teismo posėdyje ir pan.), taigi nėra reglamentuota, koks turėtų būti priteistas maksimalus bylą nagrinėjant Teisingumo Teisme turėtų atstovavimo išlaidų atlyginimas.

104.       Pagal CPK 3 straipsnio 6 dalį, jeigu nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo materialinį arba procesinį santykį, teismas taiko įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius (įstatymo analogija), o jeigu ir tokio įstatymo nėra, teismas vadovaujasi bendraisiais teisės principais (teisės analogija); pagal analogiją negali būti taikomos specialiosios, t. y. bendrųjų taisyklių išimtis nustatančios, teisės normos.

105.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad įstatymo analogija galima esant tokioms sąlygoms: nėra teisės normos, kuri reglamentuotų ginčo santykį; yra teisės norma, reglamentuojanti panašų santykį; yra toks teisės normų reguliuojamo ir nereguliuojamo santykio panašumas, kuris leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad analogijos taikymas yra pateisinamas, t. y. neprieštaraus santykio esmei ir pobūdžiui. Kasacinio teismo praktikoje pirmoji sąlyga aiškinama kaip pozityviosios teisės normos, papročio, teismo precedento ar šalių susitarimo, kuris reglamentuotų ginčo santykį, nebuvimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-503-469/2016 44 punktą).

106.       Kasacinis teismas, atsižvelgdamas į šios nutarties 103 punkte nurodytą Rekomendacijų spragą, įvertinęs atstovaujant ieškovei Teisingumo Teisme teiktų advokato teisinių paslaugų pobūdį, sudėtingumą, paprastai taip pat ir sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, yra išaiškinęs, kad, nustatant išlaidų už rašytinių paaiškinimų Teisingumo Teismui parengimą dydį, įstatymo analogijos pagrindu gali būti taikomas Rekomendacijų 8.2 punkte nustatytas koeficientas už ieškinio, priešieškinio, atsiliepimo į ieškinį ar priešieškinį parengimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-32-378/2019, 96 punktas).

107.       Ieškovės prašomo priteisti bylinėjimosi išlaidų už pastabų Teisingumo Teismui parengimą atlyginimo dydis (1089 Eur) neviršija Rekomendacijų 8.2 punkte nurodyto dydžio, todėl ieškovei iš atsakovių lygiomis dalimis priteistina ši 1089 Eur suma.

108.       Ieškovė taip pat prašė priteisti 1089 Eur išlaidų už susipažinimą su Teisingumo Teismo dokumentais ir rašytinių argumentų kasaciniam teismui pateikimą atlyginimo. Šios išlaidos viršija Rekomendacijų 8.16 punkte nustatytus dydžius, todėl jų dydis mažintinas ir ieškovei iš atsakovių lygiomis dalimis priteistina 515,60 Eur  šių išlaidų atlyginimo.

109.       Ieškovė, prašydama priteisti 242 Eur išlaidų, pateikė duomenis, kad jos atstovas užtruko 2 val. rengdamasis žodiniam teismo posėdžiui kasaciniame teisme ir jame atstovaudamas ieškovei. Šios išlaidos neviršija Rekomendacijų 8.19 punkte nustatytų dydžių, todėl ieškovei iš atsakovių lygiomis dalimis priteistina 242 Eur šių išlaidų atlyginimo.

110.       Sudėjus nutarties 97, 99, 100, 107–109 punktuose nurodytas sumas, iš viso ieškovei iš atsakovių priteistina 3514,16 Eur išlaidų atlyginimo, t. y. po 1171,39 Eur iš kiekvienos atsakovės. 

111.       Šiuo aspektu pažymėtina, kad, nors atsakovė UAB „Kauno švara“ pateikė tik prisidėjimą prie kasacinio skundo, tačiau, atsižvelgiant į tai, jog pagal kasacinio teismo praktiką, kai ieškovė savo interesus gina prieš kelis procesinius varžovus (ne tik prieš perkančiąją organizaciją), nustačius pastarųjų bylos šalių argumentų nepagrįstumą, yra teisinga iš jų lygiomis dalimis priteisti ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 straipsnio 4 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-60-378/2015).

112.       Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 27,74 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 9 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atmetus atsakovių kasacinį skundą, šių išlaidų atlyginimas valstybės naudai priteistinas iš atsakovių lygiomis dalimis, t. y. po 9,25 Eur (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. spalio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovių Kauno miesto savivaldybės (j. a. k. 111106319), Kauno miesto savivaldybės administracijos (j. a. k. 188764867) ir uždarosios akcinės bendrovės „Kauno švara“ (j. a. k. 188764867) ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Irgita“ (j. a. k. 135277442) naudai po 1171,39 Eur (vieną tūkstantį vieną šimtą septyniasdešimt vieną Eur 39 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti iš atsakovių Kauno miesto savivaldybės (j. a. k. 111106319), Kauno miesto savivaldybės administracijos (j. a. k. 188764867) ir UAB „Kauno švara“ (j. a. k. 188764867) valstybės naudai valstybei po 9,25 Eur (devynis Eur 25 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.