Civilinė byla Nr. e3K-7-359-469/2018

Teisminio proceso Nr. 2-59-3-00232-2017-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.11.4.4; 2.6.11.4.5

(S)

 

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2018 m. gruodžio 20 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų <>

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Instita“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. vasario 7 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Instita“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Aukštaitijos vandenys“ dėl žalos, įvykdžius neteisėtą viešąjį pirkimą, atlyginimo.

 

Išplėstinė teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių perkančiųjų organizacijų sprendimų, įskaitant neįprastai mažos kainos pasiūlymų vertinimą, peržiūros procedūrą, tiekėjo teisę į žalos atlyginimą dėl neteisėtai įvykdyto viešojo pirkimo ir jos įgyvendinimo, aiškinimo ir taikymo.

2.       Ieškovė UAB „Instita“ (toliau – ir ieškovė) prašė priteisti iš atsakovės UAB „Aukštaitijos vandenys“ (toliau – ir atsakovė, perkančioji organizacija) 211 774,64 Eur žalos atlyginimą, palūkanas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3.       Ieškovė nurodė, kad atsakovė 2016 m. rugsėjo 14 d. paskelbė supaprastintą atvirą projektavimo ir statybos darbų pirkimo konkursą „Nuotekų ir vandentiekio tinklų rekonstravimas Panevėžio mieste“ (toliau – Konkursas). Pasiūlymus buvo numatyta vertinti pagal mažiausios kainos kriterijų.

4.       Išnagrinėjus tiekėjų pasiūlymus, buvo sudaryta preliminari pasiūlymų eilė kainų didėjimo tvarka: pirmoje vietoje įrašytas UAB „Edrija“ pasiūlymas (1 322 540 Eur be PVM), antroje – ieškovės UAB „Instita“ pasiūlymas (2 351 784 Eur be PVM). Ieškovė teikė atsakovei pretenziją, tačiau ši buvo atmesta. Dėl to ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti atsakovės sprendimus, kuriais nuspręsta pripažinti UAB „Edrija“ kvalifikaciją atitinkančia Konkurso reikalavimus, o jos pasiūlytos neįprastai mažos kainos pagrindimą – tinkančiu, ir panaikinti sudarytą pasiūlymų eilę.

5.       Panevėžio apygardos teismas 2017 m. kovo 6 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-356-755/2017 ieškinį atmetė. Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. gegužės 12 d. sprendimu panaikino Panevėžio apygardos teismo 2017 m. kovo 6 d. sprendimą ir tenkino dalį ieškinio, pripažino neteisėtais UAB „Aukštaitijos vandenys“ 2016 m. gruodžio 9 d. sprendimus, kuriais nuspręsta UAB „Edrija“ neįprastai mažos pasiūlymo kainos pagrindimą įvertinti kaip tinkamą, sudaryti preliminarią tiekėjų pasiūlymų eilę, Konkurso laimėtoja pripažinti UAB „Edrija“, ir skyrė atsakovei UAB „Aukštaitijos vandenys“ 13 225,40 Eur baudą (civilinė byla Nr. e2A-729-381/2017). Apeliacinės instancijos teismas nepanaikino pripažintų neteisėtais atsakovės sprendimų ir negrąžino ieškovės į pasiūlymų eilę bei neįpareigojo sudaryti su ja viešojo pirkimo sutarties, nes atsakovė jau buvo sudariusi rangos darbų sutartį su neteisėta Konkurso laimėtoja UAB „Edrija“, kuri šią sutartį vykdė.    

6.       Ieškovės teigimu, neteisėti atsakovės sprendimai lėmė tai, kad ieškovė nebuvo pripažinta Konkurso laimėtoja, nors pasiūlė mažiausią kainą. Atsakovei panaikinus neteisėtus savo sprendimus dar iki sutarties su UAB „Edrija“ sudarymo, ieškovė būtų įgijusi teisę vykdyti viešojo pirkimo sutartį ir būtų gavusi 211 774,64 Eur grynojo pelno, kurį ir laiko savo negautomis pajamomis (nuostoliais).

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

 

7.       Panevėžio apygardos teismas 2017 m. spalio 23 d. sprendimu atmetė ieškinį.  

8.       Teismas konstatavo, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. gegužės 12 d. sprendimu nepanaikino 2017 m. kovo 8 d. sudarytos viešojo pirkimo sutarties su UAB „Edrija“; Lietuvos apeliacinis teismas minėtame sprendime nurodė, kad nustatytos aplinkybės ir jų vertinimas suponuoja prielaidas viešojo darbų pirkimo sutartį pripažinti neteisėta ab initio (nuo sudarymo momento); dėl viešojo intereso, nesusijusio su ekonominėmis priežastimis (Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – VPĮ) 951 straipsnio 2 dalis), viešojo pirkimo sutartis nepripažinta negaliojančia, o perkančiajai organizacijai skirta alternatyvi sankcija – bauda.

9.       Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. gegužės 12 d. sprendime nesprendė ieškovės pasiūlymo atitikties klausimo, nevertino atsakovės veiksmų parenkant priimtiniausią jai tiekėjos UAB „Edrija“ pasiūlymą; nepasisakė dėl neteisėtų atsakovės veiksmų padarinių ieškovei, nesprendė, ar viešųjų pirkimų procedūra turėtų būti grąžinama į pasiūlymų vertinimų stadiją. Iš esmės po tokio apeliacinės instancijos teismo sprendimo turėjo būti reikalaujama, kad UAB „Edrija“ tinkamai pagrįstų neįprastai mažą kainą. Taigi Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gegužės 12 d. sprendimu ieškovė nebuvo pripažinta neabejotinai tikėtina laimėtoja.

10.       Teismas padarė išvadą, kad byloje nėra pateikta pakankamai duomenų, kuriais remiantis būtų galima daryti išvadą, jog UAB „Edrija“ objektyviai negalėjo pagrįsti neįprastai mažos kainos. Kadangi darbai turi būti atlikti iki 2018 m. rugsėjo mėn., tai tik juos atlikus bus galima spręsti, ar buvo pagrindas atmesti UAB „Edrija“ pasiūlymą ir sutartį sudaryti su kitu tiekėju. Šiuo metu sutartis vykdoma, tai nėra galimybės įvertinti, ar sutartis bus įvykdyta pagal pasiūlytą Konkurse neįprastai mažą kainą, ar kaina reali, t. y. ar sutartis galėjo būti sudaryta su UAB „Edrija“.

11.       Byloje nenustatyta, kad sutartis būtų buvusi sudaryta su ieškove. Tai, kad perkančioji organizacija negalėtų atmesti ieškovės siūlymo, savaime nepagrindžia viešojo pirkimo sutarties sudarymo realumo. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad UAB „Edrija“ negali pagrįsti savo pasiūlytos kainos. Bet kokiu atveju, net ir panaikinus atsakovės sprendimus, atsakovė būtų grįžusi į pirkimo procedūras ir būtų pakartotinai kreipusis į UAB „Edrija“ dėl tinkamo pasiūlytos kainos pagrindimo. Taigi byloje neįrodyta, kad, nesant neteisėtų atsakovės veiksmų, ši viešojo pirkimo sutartį būtų sudariusi su ieškove.

12.       Teismas darė išvadą, kad byloje nepagrįsta aplinkybė, jog ieškovė prarado būtent tokį grynąjį pelną, nes sutarties su UAB „Edrija“ nesudarymas neužkirto jai kelio užsidirbti visą ieškiniu prašomą prarastą grynąjį pelną pagal kitas sutartis. Teismas padarė išvadą, kad prašomos priteisti žalos dydis neįrodytas.

13.       Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2018 m. vasario 7 d. nutartimi Panevėžio apygardos teismo 2017 m. spalio 23 d. sprendimą paliko nepakeistą.

14.       Kolegija nurodė, kad UAB „Edrija“ pasiūlyta kaina yra neįprastai maža, tačiau Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gegužės 12 d. sprendime konstatuota, jog perkančioji organizacija, kreipdamasi į UAB „Edrija“ dėl neįprastai mažos kainos pagrindimo, apsiribojo formaliu prašymu pagrįsti tokią kainą, nereikalavo iš tiekėjos pateikti įrodymų, pagrindžiančių pasiūlymo ekonomiškumą ir jo mažą kainą. Lietuvos apeliacinio teismo sprendime nekonstatuota, kad UAB „Edrija“ pasiūlymas turėjo būti atmestas. Tik tuo atveju, jei nebūtų buvusi sudaryta pirkimo sutartis su tiekėja, atsakovė būtų grįžusi į iki pažeidimo buvusią stadiją ir būtų iš naujo vertinusi tiekėjos pasiūlymą. Kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad byloje nėra duomenų, jog UAB „Edrija“ yra nepajėgi įvykdyti viešojo pirkimo sutartį už pasiūlytą kainą.

15.       Kolegija padarė išvadą, kad ieškovė neįrodė būtinųjų perkančiosios organizacijos atsakomybei kilti civilinės atsakomybės sąlygų, taip pat to, kad viešojo pirkimo sutartis turėjo būti, ar, nesant atsakovės neteisėtų veiksmų, būtų buvusi sudaryta su ieškove. Dėl to pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes negalima labiausiai tikėtinu pripažinti faktą, jog atsakovė, nesant jos neteisėtų veiksmų, viešojo darbų pirkimo sutartį būtų sudariusi su ieškove, kuri tikėjosi gauti pakankamai didelį grynąjį pelną.

16.       Kolegija pažymėjo, kad ieškovė neįrodė patirtos žalos, kad nurodyto dydžio nuostoliai buvo padaryti kokiais nors neteisėtais atsakovės veiksmais. Byloje nėra neginčijamai patvirtinta, kad, nesant neteisėtų perkančiosios organizacijos veiksmų, viešojo pirkimo sutartis būtų buvusi sudaryta su ieškove. Be to, ieškovė, kaip viešuosiuose pirkimuose dalyvaujanti tiekėja, privalėjo suprasti ir žinoti, kad vien tik pasiūlymo pateikimas nereiškia Konkurso laimėjimo. Dėl to kolegija sprendė, kad nenustatyta viena iš civilinės atsakomybės sąlygų – atsakovės neteisėtais veiksmais padarytos žalos faktas. Kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo teiginiui, kad ieškovė vykdė darbus pagal kitas sutartis ir taip galėjo gauti pelno.

17.       Kolegija sprendė, kad įrodinėjimo našta buvo tinkamai paskirstyta. Šalys neribojamos įrodinėti savo poziciją dėl priežastinio ryšio, tai atitinka ginčo šalių lygiateisiškumą ir proceso rungtyniškumą. Ieškovei (tiekėjai) nereikia įrodinėti sau nepalankių veiksmų, tačiau perkančiajai organizacijai (atsakovei) pateikus argumentus, kad viešojo pirkimo sutartis su ieškove dėl kokių nors teisėtų priežasčių nebūtų sudaryta, ieškovė nėra atleidžiama nuo pareigos įrodyti savo reikalavimų pagrįstumą.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

 

18.       Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2017 m. spalio 23 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. vasario 7 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

18.1.                      Teismai neteisėtai sprendė, kad byloje nenustatytas priežastinis ryšys tarp neteisėtais pripažintų atsakovės sprendimų ir žalos ieškovei. Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gegužės 12 d. sprendimu pripažinti neteisėtais ginčijami atsakovės 2016 m. gruodžio 9 d. sprendimai. Bylą nagrinėję teismai iš esmės tai laikė tik procedūriniu, nekeičiančiu Konkurso rezultatų pažeidimu. Tačiau ieškovės pasiūlymas sudarytoje pasiūlymų eilėje pagal kainą buvo antras po tiekėjos UAB „Edrija“, jos pasiūlymas atitiko Konkurso sąlygas, todėl ji būtų buvusi pripažinta tikėtina Konkurso laimėtoja. Iš esmės teismai priežastinio ryšio nekonstatavo dėl to, kad pripažino atsakovės teisę dar kartą kreiptis į tiekėją UAB „Edrija“ dėl tinkamo kainos pagrindimo. Tačiau teisėtas pirkimo sutarties sudarymas priklauso ne tik nuo perkančiosios organizacijos, bet ir nuo neįprastai mažą kainą pasiūliusio tiekėjo: jeigu jis neįrodo kainos pagrįstumo – su juo sudaryta pirkimo sutartis yra neteisėta. Byloje nėra pakankamai duomenų, kad tiekėja UAB „Edrija“ objektyviai galėjo pagrįsti savo pasiūlytą kainą, bet teismai preziumavo neįprastai mažos kainos pagrįstumą.

18.2.                      Teismai netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą dėl priežastinio ryšio kaip civilinės atsakomybės sąlygos. Priežastinis ryšys pagrindžiamas, jei ieškovas (tiekėjas) įrodo tokias viešajame pirkime susiklosčiusias aplinkybes, dėl kurių jis įgijo teisę sudaryti viešojo pirkimo sutartį (pvz., jo kaina buvo mažiausia). Perkančiajai organizacijai (atsakovui) tenka pareiga paneigti priežastinio ryšio prezumpciją, t. y. įrodyti, kad viešojo pirkimo sutartis su tiekėju bet kokiu atveju nebūtų buvusi sudaryta. Atsakovė įrodinėjo, kad šiuo atveju nėra priežastinio ryšio tarp žalos ir neteisėtų veiksmų, nes ji turėjo teisę pakartotinai kreiptis į tiekėją dėl neįprastai mažos kainos pagrindimo. Nagrinėjamu atveju svarbu ne tai, kad atsakovė turėjo teisę kreiptis pakartotinai dėl neįprastai mažos kainos pagrindimo, bet tai, ar pagrįsta neįprastai maža kaina. Ieškovė įrodinėjo, kad UAB „Edrija“ kaina nepagrįsta. Tačiau teismai nekėlė atsakovei pareigos įrodyti, kad UAB „Edrija“ kaina yra pagrįsta. Teismai nedarė skirtumo tarp teisės kreiptis dėl neįprastai mažos kainos pagrindimo ir pagrįstos kainos. Byloje nepateikta įrodymų, pagrindžiančių neįprastai mažą kainą, objektyvių duomenų, patvirtinančių tinkamą pirkimo sutarties vykdymą. Tiekėjui nepagrindus neįprastai mažos pasiūlymo kainos, perkančioji organizacija privalo tokį pasiūlymą atmesti.

18.3.                      Teismai pažymėjo, kad ieškovė neįrodė, jog prarado būtent tokio dydžio grynąjį pelną; pirkimo sutarties nesudarymas neužkirto galimybės ieškovei vykdyti veiklą ir užsidirbti visą ieškiniu prašomą prarastą grynąjį pelną. Teismai išvadą dėl žalos dydžio padarė nesant byloje pateiktų duomenų apie vykdomas sutartis, gaunamas pajamas, uždirbamą pelną kitomis sutartimis, nors sprendimą gali priimti remdamiesi tik tais įrodymais ir aplinkybėmis, kurie buvo ištirti teismo posėdyje (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 263 straipsnio 2 dalis). Negautas pajamas, kaip nuostolius, apibūdina pagrįstas tikėtinumas jas gauti, jeigu pažeidimo nebūtų; pajamos suprantamos kaip lėšos, kuriomis asmuo praturtėtų iš teisėtos veiklos. Ieškovė pateikė atsakovei pasiūlymą, iš kurio aiški vandentiekio rekonstravimo, nuotekų tinklų savikaina, todėl, atskaičius iš visų pajamų sąnaudas, pelno mokestį, apskaičiuojamas ieškovės negautas pelnas.

19.       Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. vasario 7 d. nutartį. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

19.1.                      Pagal bendrąją priežastinio ryšio taisyklę atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais, nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų rezultatu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-397-969/2015). Pirmiausia nustatomas faktinis priežastinis ryšys (sprendžiama, ar būtų atsiradę žalingų padarinių, jei nebūtų buvę neteisėto veiksmo), po to nustatomas teisinis priežastinis ryšys (sprendžiama, ar padariniai nėra teisiškai pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-214/2012; kt.). 

19.2.                      Nagrinėjamu atveju ieškovė neįrodė būtinųjų perkančiosios organizacijos atsakomybei kilti civilinės atsakomybės sąlygų, taip pat to, kad, nesant atsakovės neteisėtų veiksmų, viešojo pirkimo sutartis būtų buvusi sudaryta su ieškove (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gegužės 12 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2A-729-381/2017 nebuvo konstatuota, kad tiekėjos pasiūlymas turėjo būti atmestas, todėl nėra objektyviai tikėtina, kad viešojo pirkimo sutartis būtų buvusi sudaryta su ieškove.

19.3.                      Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gegužės 12 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2A-729-381/2017 konstatuota, jog perkančioji organizacija nepagrįstai nepareikalavo pateikti papildomų įrodymų, patvirtinančių tiekėjos rašytiniame paaiškinime nurodytas aplinkybes, o tiekėja papildomai nepagrindė neįprastai mažos kainos pasiūlymo, tačiau nenurodyta, kad tiekėjos pasiūlymas turėjo būti atmestas. Tai reiškia, kad jei nebūtų buvusi sudaryta pirkimo sutartis su tiekėja, perkančioji organizacija būtų grįžusi į iki pažeidimo buvusią stadiją ir būtų iš naujo prašiusi pateikti papildomus įrodymus bei vertinusi tiekėjos pasiūlymą. Nei Lietuvos apeliacinio teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2A-729-381/2017, nei nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad tiekėjos pasiūlymo kaina yra nepagrįsta, kad tiekėja negali pagrįsti savo pasiūlytos kainos, pagal kurią ir vykdoma pirkimo sutartis. Perkančioji organizacija pažymėjo, kad pirkimo sutartis yra vykdoma tinkamai ir nustatytais terminais, todėl nėra pagrindo abejoti, jog tiekėja nesugebės už pasiūlymo kainą įvykdyti sutarties.

19.4.                      Prašomo priteisti žalos (turėtų išlaidų ir negautų pajamų) atlyginimo dydis taip pat turi būti realus (ar, nesant neteisėtais pripažintų perkančiosios organizacijos veiksmų, ieškovė būtų pripažinta laimėjusia viešąjį pirkimą ir turėtų galimybę gauti pajamas, kurių netekimą šiuo metu įrodinėja). Vien tik perkančiosios organizacijos veiksmų neteisėtumas nesudaro pagrindo priteisti žalos atlyginimą potencialiems Konkurso laimėtojams. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tik VPĮ pažeidimai, kai konkurse gali dalyvauti keli asmenys ir tiekėjas nėra aiškus, potencialaus tiekėjo galimybes gauti pajamų iš galimų tiekimų daro hipotetines, spėjamas, bet ne realiai numatomas; tokios pajamos neatitinka pagal teisės doktriną ir praktiką negautoms pajamoms keliamų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2007). 

19.5.                      Žalos dydis nėra preziumuojamas, todėl kiekvienu konkrečiu atveju žalos dydį turi įrodyti ieškovas, o teismas privalo patikrinti, ar ieškovas tinkamai jį apskaičiavo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-474-684/2016). Priteisiamas tik tų patirtų nuostolių (tiek tiesioginių, tiek netiesioginių), kurie yra įrodyti kaip realūs, atlyginimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-217-690/2016). Ieškovė neįrodė, kad tokio dydžio nuostoliai buvo padaryti kokiais nors tariamai neteisėtais atsakovės veiksmais. Nagrinėjamu atveju neegzistuoja pagrįsto tikėtinumo gauti pajamas požymis. Tiekėjai, kiekvieną kartą dalyvaudami viešajame pirkime bei teikdami pasiūlymus, investuoja į pasiruošimą pateikti pasiūlymą, tačiau nėra tikri dėl viešojo pirkimo sutarties su perkančiąja organizacija sudarymo, todėl teikdami pasiūlymus veikia savo rizika.

19.6.                      Net ir pripažinus egzistuojant atsakovės neteisėtų veiksmų ir ieškovės patirtų netiesioginių nuostolių priežastinį ryšį, nėra pagrindo pripažinti, kad įrodytas nuostolių dydis. Ieškovė savo skaičiavimuose nurodo netinkamą skaičių ekskavatorių darbams pagal pirkimą atlikti; skaičiuoja gana didelę pelno normą (12,5 proc.), nors pagal Kainodaros taisyklių nustatymo metodiką, patvirtintą Viešųjų pirkimų tarnybos direktoriaus 2017 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. 1S-95, pelno dydis turi būti ne didesnis kaip 5 proc. nuo tiesioginių ir pridėtinių išlaidų sumų; ieškovė nurodė pasitelksianti subrangovą, tačiau, apskaičiuodama žalos dydį, subrangovui priklausančios sumos neišskaitė; ieškovė nepatyrė žalos, nes vykdė kitas sutartis, iš kurių gavo tam tikrą pelną.

 

Išplėstinė teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

20.       Bendrosios kompetencijos teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, kad būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (neprieštaringai) bendrosios kompetencijos teismų praktikai – būtent tokiai, jog tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas).

21.       Esami aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sukurti precedentai atitinkamų kategorijų bylose susaisto ne tik žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus, priimančius sprendimus analogiškose bylose, bet ir tuos precedentus sukūrusius aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus (įskaitant Lietuvos apeliacinį teismą ir Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą) (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Šios pozicijos nuosekliai laikomasi ir kasacinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-546-469/2016 24 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

22.       Bendrosios kompetencijos teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, o toks jurisprudencijos koregavimas (nukrypimas nuo teismus ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų ir naujų precedentų kūrimas) visais atvejais turi būti deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamas atitinkamuose bendrosios kompetencijos teismų sprendimuose (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-32/2013 ir joje nurodytą Konstitucinio Teismo praktiką).

23.       Pažymėtina, kad bendrosios kompetencijos teismų praktikos keitimas, mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) aiškinamas pagal konstitucinės doktrinos reinterpretavimo padarinius, sukels padarinių ateityje, t. y. naujai sukurtą precedentą teismai galės naudoti spręsdami naujas, o ne jau išspręstas bylas. Dėl to tik pasikeitusi bendrosios kompetencijos teismų praktika nėra pagrindas iš naujo peržiūrėti įsiteisėjusius teismų procesinius sprendimus, o asmenims nesuteikta teisės kreiptis į teismą dėl jo priimto sprendimo, kurio argumentai buvo reinterpretuoti kitoje (vėlesnėje) byloje, peržiūrėjimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-23-248/2017 25 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo bei Konstitucinio Teismo praktiką).

24.       Nors šalių ginčas yra dėl perkančiosios organizacijos civilinės atsakomybės, tačiau jis susijęs ir su kitais svarbiais teisės aiškinimo ir taikymo klausimais, inter alia (be kita ko), žalos atlyginimo ir kitų tiekėjų teisių gynybos priemonių santykiu, pasiūlymų vertinimu dėl neįprastai mažos kainos, dėl kurių išplėstinė teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje tiek patikslina, tiek pakeičia ligšiolinę kasacinio teismo praktiką. 

25.       Išplėstinė teisėjų kolegija šioje byloje pasisako dėl: a) tiekėjų pažeistų teisių gynybos priemonių taikymo reikšmės ginčui dėl perkančiųjų organizacijų deliktinės atsakomybės; b) tiekėjų teisės į nuostolių atlyginimą įgyvendinimo tinkamumo; c) ginčo šalių grąžinimo (grįžimo) į prieš pažeidimą buvusią padėtį; d) tam tikrų neįprastai mažos pasiūlymo kainos instituto nuostatų aiškinimo ir taikymo aspektų; e) ieškovei priteistinos žalos atlyginimo dydžio.

 

Dėl tiekėjų pažeistų teisių gynybos priemonių taikymo reikšmės ginčui dėl perkančiųjų organizacijų deliktinės atsakomybės 

 

26.       Išplėstinė teisėjų kolegija pirmiausia atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjamas šalių ginčas dėl atsakovės civilinės atsakomybės – buvusio jų nesutarimo, kurį apeliacinės instancijos teismas išsprendė 2017 m. gegužės 12 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2A-729-381/2017, tąsa (dėl to taip pat bus pasisakoma ir kitoje dalyje). Pastarojoje byloje apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad perkančiosios organizacijos sprendimai trečiojo asmens UAB „Edrija“ pateiktą neįprastai mažos pasiūlymo kainos pagrindimą laikyti tinkamu, sudaryti pasiūlymų eilę ir trečiąjį asmenį pripažinti Konkurso laimėtoju neteisėti; teismas išsaugojo neteisėtai sudarytą 2017 m. kovo 8 d. viešojo darbų pirkimo sutartį, atsakovei skyrė alternatyvią sankciją – baudą.

27.       Pažymėtina, kad pirmiau nurodytu apeliacinės instancijos teismo sprendimu perkančiosios organizacijos veiksmų neteisėtumas buvo pripažintas galutinai, kasacine tvarka byla nenagrinėta. Šioje byloje dėl perkančiosios organizacijos civilinės atsakomybės iš esmės sutariama, kad ieškovei nebereikia iš naujo įrodinėti neteisėtų atsakovės veiksmų, nes jie kaip prejudicinis faktas (CPK 182 straipsnio 2 punktas) nustatyti aptartame apeliacinės instancijos teismo 2017 m. gegužės 12 d. sprendime.

28.       Išplėstinė teisėjų kolegija, įgyvendindama kasacinio teismo funkciją formuoti vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką, nepažeisdama įsiteisėjusio pirmiau nurodyto apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo privalomumo ir res judicata (galutinis teismo sprendimas) principų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. rugsėjo 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-323-969/2018 17, 18 punktus), atskirai pasisako dėl tam tikrų aspektų, susijusių su šio ir kitų panašių procesinių sprendimų padariniais, inter alia, perkančiosios organizacijos civilinei atsakomybei (žr. pagal analogiją pirmiau nurodytos kasacinio teismo nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-23-248/2017 90 punktą). 

29.       Lietuvos teismų, įskaitant kasacinį teismą, praktikoje nagrinėjant tiekėjų ir perkančiųjų organizacijų ginčus, kai nustatomas pirkėjo atitinkamų pareigų pažeidimas, esant sudarytai viešojo pirkimo sutarčiai, galimai siekiant kuo mažiau neigiamų padarinių, paprastai (dažniausiai) neteisėtai sudarytas sandoris išsaugomas, o perkančiajai organizacijai skiriama bauda arba sutrumpinamas sutarties terminas. Išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į kai kuriuos tokios jurisprudencijos aspektus.

30.       Nagrinėjamu atveju ieškovė pareiškė reikalavimą atsakovei dėl nuostolių atlyginimo iš esmės dėl to, kad, pirma, su Konkurso laimėtoju buvo sudaryta viešojo pirkimo sutartis, antra, apeliacinės instancijos teismas, nors ir pripažino jos neteisėtumą, bet ją išsaugojo. Kita vertus, viešojo pirkimo sutartis su trečiuoju asmeniu UAB „Edrija“ buvo sudaryta dėl to, kad teismai netenkino dviejų ieškovės reikalavimų taikyti laikinąją apsaugos priemonę.

31.       Dėl šių priežasčių ieškovė galutinai prarado galimybę sudaryti viešojo pirkimo sutartį su atsakove, todėl žalos atlyginimas jai tapo paskutine priemone pažeistiems turtiniams interesams apginti. Kasacinio teismo ne kartą konstatuota, kad tiekėjų teisinis suinteresuotumas sudaryti viešojo pirkimo sutartį, kaip kriterijus nustatant ieškovų procesinį subjektiškumą inicijuoti teismo procesą prieš perkančiąją organizaciją, inter alia, apima jų interesą atkurti turtinę padėtį, kai prarandama galimybė patiems šį sandorį sudaryti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-255/2014).

32.       Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, neteisėtai sudarytos viešojo pirkimo sutarties išsaugojimo, kaip išimtinės priemonės, ir kitų peržiūros procedūros instrumentų taikymas tam tikrais atvejais gali prisidėti prie perkančiųjų organizacijų deliktinės atsakomybės ginčų kilimo. Dėl to perkančiosios organizacijos objektyviai gali susidurti su dvigubo mokėjimo už sutartį situacijomis, įgyvendindamos pareigą pagal sutartį sumokėti kontrahentui už jos vykdymą ir pareigą pagal teismo sprendimą sumokėti neteisėtai pašalinto ar nepripažinto viešojo pirkimo laimėtojo naudai civilinės atsakomybės forma. Be dvigubo mokėjimo grėsmės, netinkamas peržiūros procedūros instrumentų taikymas gali lemti ir kitas nepageidaujamas situacijas, kai dėl viešojo intereso išsaugota sutartis vis tiek pasibaigia netinkamu jos įvykdymu ar nutraukimu.

33.       Nagrinėjamu atveju atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismas 2017 m. gegužės 12 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2A-729-381/2017, viena vertus, pripažino, kad trečiojo asmens pateiktos neįprastai mažos kainos pagrindimas yra nepakankamas, t. y. Konkurso laimėtojas neišsklaidė abejonių dėl įstatyme įtvirtintos ekonominės rizikos prezumpcijos, bet, kita vertus, leido toliau šį sandorį vykdyti. Ginčo viešojo pirkimo sutartis turėjo būti vėliausiai įvykdyta iki 2018 m. rugpjūčio 30 d. (be pratęsimų – iki 2018 m. kovo 8 d.), tačiau byloje nėra duomenų apie sėkmingą jos įvykdymą. 

34.       Akivaizdu, kad pirmiau nurodytų grėsmių turėtų būti kaip įmanoma labiau vengiama, tai pirmiausia turi užtikrinti teismai, taikydami laikinąsias apsaugos priemones ir spręsdami dėl neteisėtai sudarytos sutarties išsaugojimo ir kitų padarinių. Išplėstinė teisėjų kolegija šiuo aspektu primena kasacinio teismo išaiškinimus, suformuluotus prieš alternatyvių sankcijų įtvirtinimą VPĮ (2010 m. vasario 11 d. redakcija), dėl viešojo intereso, svarbaus kriterijaus ir taikant laikinąsias apsaugos priemones bei išsaugant neteisėtai sudarytą viešojo pirkimo sutartį, turinio ir reikšmės.

35.       Viešojo intereso apsauga sprendžiant viešųjų pirkimų ginčus turi apimti abu jo aspektus – tiek visuomenės interesą dėl tam tikro pirkimo objekto (prekės, paslaugos, darbų rezultato) ir jo teikiamos naudos, tiek ir visuomenės interesą užtikrinti konkurso dalyvių sąžiningą varžymąsi – nė vienas iš jų a priori (iš anksto) neturi pirmenybės vienas kito atžvilgiu; sprendimas ginti viešąjį interesą kaip visuomenės suinteresuotumą pirkimo objektu ir jo teikiama nauda turėtų būti grindžiamas realios ar realiai numatomos žalos visuomenei ar jos daliai, neigiamos įtakos žmonių gerovei pagrindu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2011 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

36.       Pastarojoje nutartyje, kuria plačiai remiamasi praktikoje, kasacinis teismas nurodė, kad pirmiau pažymėti pagrindai turėtų būti aiškinami ir taikomi siaurai bei apimti tik tam tikras išskirtines situacijas, inter alia, atsižvelgiant į šiuos kriterijus: a) ar tam tikras visuomenės interesas dėl pirkimo objekto nebuvo tenkintas ilgą laiką arba niekada ir tokia situacija per se (savaime) nėra ar anksčiau nebuvo laikoma kaip sukelianti realios žalos visuomenei; b) ar visuomenei nekyla akivaizdžios ir neištaisomos žalos, susijusios su svarbiausių konstitucinių gėrių apsauga (visuomenės saugumas, individų sveikata ir pan.); c) ar visuomenės intereso patenkinimas reikalauja ypatingos skubos, kuri pateisintų pirkimo objekto poreikio iškėlimą prieš sąžiningą tiekėjų konkurenciją, ir kt.

37.       Šiame kontekste pažymėtina, kad VPĮ (nuo 2010 m. kovo 2 d.) viešojo pirkimo sutarties išsaugojimas ir alternatyviųjų priemonių taikymas įtvirtintas kaip išimtinė priemonė, jos taikymas susietas su viešuoju interesu, nesusijusiu su ekonominėmis priežastimis, nepatogumais renkantis naują kontrahentą ir pan. (VPĮ 106 straipsnio 2 dalis).

38.       Taigi teismai, priimdami sprendimus netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių (sustabdyti viešojo pirkimo procedūras, įpareigoti nesudaryti viešojo pirkimo sutarties, sustabdyti jos vykdymą, kt.) ar išsaugoti neteisėtai sudarytą viešojo pirkimo sandorį, turi atsižvelgti į viešojo intereso sudėtinių dalių tarpusavio derinimą, įvertinti neteisėtai sudaryto sandorio išsaugojimo grėsmes, riziką, kad nepagrįstai iš viešojo pirkimo pašalintas ar jo laimėtoju nepripažintas ūkio subjektas dėl to gali siekti prisiteisti negautas pajamas. Dėl tokios situacijos viešosios lėšos gali būtų išleidžiamos neracionaliai.

39.       Šiame kontekste išplėstinė teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad viešųjų pirkimų teisinis reguliavimas ir teismų taikomos bylų nagrinėjimo organizacinės priemonės suponuoja palyginti operatyvų viešųjų pirkimų ginčų nagrinėjimą (neretai terminas nuo ieškinio padavimo iki kasacinio teismo procesinio sprendimo paskelbimo trunka apie metus). Dėl to pagrįsta ir racionalu, išskyrus tam tikras specifines situacijas, kai iš tiesų būtina skubiai, neatsižvelgiant į ginčo baigtį, užtikrinti viešąjį interesą dėl pirkimo objekto ar jo teikiamos naudos, apginti ieškovų tiekėjų turtinius interesus, inter alia, dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir neteisėtai sudarytos viešojo pirkimo sutarties panaikinimo, jau pirmame teismo procese dėl neteisėtų perkančiųjų organizacijų veiksmų, o ne vėliau sprendžiant ginčus dėl pastarųjų civilinės atsakomybės.

 

Dėl tiekėjų teisės į nuostolių atlyginimą įgyvendinimo tinkamumo

 

40.       Už operatyvų ir racionalų viešųjų pirkimų ginčų nagrinėjimą ir jų baigtį atsakingi ne tik teismai, bet ir pačios proceso šalys. Pažymėtina, kad teismų pareiga apginti viešąjį interesą, užtikrinti ginčo šalių interesų pusiausvyrą ir, kaip nurodyta pirmiau, tinkamai suderinti peržiūros procedūros priemones tiesiogiai priklauso nuo to, kaip ginčo šalys įgyvendina savo interesų gynybą.

41.       Kasacinio teismo nurodyta, kad tiekėjai jiems VPĮ suteikta teise ginčyti perkančiosios organizacijos veiksmus turi naudotis neperžengdami socialiai atsakingo ieškovo veiksmų ribų, nepažeisdami bendrųjų teisingumo ir sąžiningumo imperatyvų; platus tiekėjo teisinio suinteresuotumo sudaryti viešojo pirkimo sutartį aiškinimas nepaneigia ieškovo procesinių pareigų elgtis sąžiningai, savo veiksmais nepagrįstai nesukelti neigiamų padarinių kitiems asmenims ar visuomenei (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-293/2011).

42.       Be to, kasacinio teismo išaiškinta, kad socialiai atsakingo elgesio imperatyvas suponuoja atitinkamas tiekėjų ir perkančiųjų organizacijų teises ir pareigas, kurių vykdymas subordinuotas viešojo intereso apsaugai (pirmiau nurodyta kasacinio teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-546-469/2016, 47, 51 punktai). 

43.       Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, pristatyta kasacinio teismo praktika, taip pat viešųjų pirkimų teisinio reguliavimo tikslas, t. y. užtikrinti efektyvių ir skaidrių viešųjų pirkimų ir projekto konkursų atlikimą (VPĮ 1 straipsnio 1 dalis), racionalaus lėšų panaudojimo principas (VPĮ 17 straipsnio 2 dalies 1 punktas) suponuoja ne tik bendrąsias ieškovų tiekėjų socialiai atsakingo elgesio pareigas įgyvendinant galimai pažeistų teisių gynybą, bet ir konkrečius įpareigojimus dėl teisių gynybos priemonių derinimo.

44.       Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į Europos Sąjungos teisinį reguliavimą, aktualų aiškinant ir taikant atitinkamas VPĮ normas (žr. plačiau minėtą kasacinio teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-32/2013 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Tarybos 1989 m. gruodžio 21 d. direktyvos 89/665/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su peržiūros procedūrų taikymu sudarant viešojo prekių pirkimo ir viešojo darbų pirkimo sutartis, derinimo, kuri buvo iš dalies pakeista Europos Parlamento ir Tarybos 2007 m. gruodžio 11 d. direktyva 2007/66 (toliau – Direktyva 89/665), 2 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, kad valstybės narės gali nustatyti, jog jei reikalaujama atlyginti nuostolius remiantis tuo, kad sprendimas buvo priimtas neteisėtai, tai tokį ginčijamą sprendimą pirmiausia turi panaikinti reikiamus įgaliojimus turinti institucija.

45.       Kaip ne kartą yra pažymėjęs Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – Teisingumo Teismas), Direktyvoje 89/665 įtvirtinami tik minimalūs reikalavimai, kuriuos turi atitikti nacionalinėse teisės sistemose nustatytos peržiūros procedūros, kad būtų užtikrintas Sąjungos viešųjų pirkimų teisės reikalavimų laikymasis (žr., pvz., Teisingumo Teismo 2016 m. rugsėjo 15 d. sprendimo byloje Star Storage ir kt., C‑439/14 ir C‑488/14, 42 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją); dėl to valstybės narės gali laisvai nustatyti sąlygas, kuriomis jų teisės sistemose turi būti taikomos Direktyvos 89/665 2 straipsnio 6 dalį perkeliančios nacionalinės teisės normos, taip pat galimus, jei reikia, šio taikymo ribojimus, išimtis ar nukrypimus (žr. Teisingumo Teismo 2018 m. rugpjūčio 7 d. sprendimo byloje Hochtief, C-300/17, 37 punktą).

46.       Teisingumo Teismas sprendė, kad Direktyvos 89/665 2 straipsnio 6 dalyje valstybėms narėms suteikta galimybė nėra neribota, be to, siejama su sąlyga, jog prieš pareiškiant bet kokį ieškinį dėl žalos atlyginimo turi būti galima pareikšti ieškinį dėl perkančiosios organizacijos sprendimo panaikinimo (žr. Teisingumo Teismo 2015 m. lapkričio 26 d. sprendimo byloje MedEval, C‑166/14, 36–44 punktus). Valstybės narės turi ypač užtikrinti visapusę teisės į veiksmingą teisinę gynybą ir teisės, kad bylą išnagrinėtų nešališkas teismas, pagarbą, kaip nustatyta Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio pirmoje ir antroje pastraipose (žr. pirmiau nurodyto Teisingumo Teismo sprendimo byloje Star Storage ir kt., C‑439/14 ir C‑488/14, 46 punktą).

47.       Teisingumo Teismas konstatavo, kad nacionalinė procedūrinė teisės norma, pagal kurią tam, kad būtų galima pareikšti civilinį ieškinį, grindžiamą viešuosius pirkimus ir viešojo pirkimo sutarčių sudarymą reglamentuojančių normų pažeidimu, būtina, jog visų pirma būtų priimtas sprendimas, kuriuo galutinai pripažįstamas šis pažeidimas, neatima iš atitinkamo dalyvio teisės į veiksmingą teisinę gynybą (žr. pirmiau nurodyto Teisingumo Teismo sprendimo byloje Hochtief, C-300/17, 40 punktą).

48.       Šiame kontekste pažymėtina, kad atsižvelgiant į tai, jog, kaip nurodyta pirmiau, aptariama Direktyvos 89/665 2 straipsnio 6 dalis į VPĮ nebuvo tiesiogiai perkelta, kasacinio teismo praktikoje iš esmės dominavo aiškinimas, kad pagal Lietuvos teisės normas, reguliuojančias perkančiosios organizacijos veiksmų peržiūros procedūras, nereikalaujama, kad tiekėjas, siekiantis žalos atlyginimo, turėtų iš pradžių atskirame procese įrodyti perkančiosios organizacijos veiksmų neteisėtumą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-247/2013). Žinoma, tiekėjas tokia peržiūros procedūra prieš perkančiosios organizacijos deliktinės atsakomybės procesą gali pasinaudoti, be to, tokie ieškovo veiksmai palengvina jo procesinę padėtį vėliau sprendžiant dėl reikalavimo atlyginti nuostolius (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-656/2013).

49.       Pirmiau nurodytos praktikos išimtimi laikytina kasacinio teismo 2011 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2011, kurioje konstatuota, kad ginčo viešojo pirkimo sutarties teisėtumo klausimą ieškovas iškėlė iš esmės jau ją įvykdžius; toks ieškovo elgesys, atsižvelgiant į tai, kad ginčo sutartis buvo dėl riboto paslaugų teikimo ir jos įvykdymo terminas buvo 12 mėnesių, leidžia abejoti ieškovo pastangų sudaryti sutartį realumu ir jo elgesio sąžiningumu; dėl to teismai, spręsdami dėl priežastinio atsakovo neteisėtų veiksmų ir ieškovo negautų pajamų ryšio, padarė iš esmės prielaidomis grįstą išvadą.

50.       Dėl šių priežasčių išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio teismo praktika dėl ieškovų tiekėjų gynybos priemonių derinimo iš dalies nenuosekli. Tokio vertinimo nekeičia tai, kad pirmiau nurodytoje 2013 m. balandžio 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-247/2013 kasacinis teismas pažymėjo, jog neribota ieškovų tiekėjų teisė pasirinkti, kaip ginti savo pažeistas teises – ginčyti perkančiosios organizacijos sprendimą ar iš karto reikalauti atlyginti žalą, netiesiogiai išplaukia iš 2013 m. kovo 12 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-32/2013.

51.       Pastarojoje nutartyje kasacinis teismas šiuo klausimu konkrečių teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių nesuformulavo (šiuo klausimu žr. pagal analogiją pirmiau nurodytos kasacinio teismo nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-23-248/2017 51 punktą ir jame pažymėtą kasacinio teismo praktiką), todėl jurisprudencija buvo nei patikslinta, nei pakeista. Be to, iš 2013 m. nagrinėto ginčo (civilinė byla Nr. 3K-7-32/2013) aplinkybių matyti, jog ieškovas bent vieną kartą ginčijo perkančiosios organizacijos sprendimą nutraukti pirkimo procedūras, o į teismą dėl žalos atlyginimo kreipėsi po to, kai perkančioji organizacija po teismo sprendimo, kuriuo buvo konstatuotas veiksmų neteisėtumas, įsiteisėjimo pakartotinai nutraukė ginčo pirkimo procedūras. Nagrinėjamoje byloje kasacinis teismas dar pasisakys dėl šalių grąžinimo (grįžimo) į prieš pažeidimą buvusią padėtį.

52.       Neginčytina, kad VPĮ expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiksliai) neįtvirtintas tiekėjų teisių gynybos priemonių taikymo pirmumas, bet, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, tokia aplinkybė nesuponuoja kliūčių jurisprudencijoje apibrėžti šių priemonių tarpusavio santykį. Kaip nurodyta pirmiau, tiekėjų pareiga iš anksto nuginčyti neteisėtą perkančiosios organizacijos sprendimą per se nesumenkina jų teisių gynybos veiksmingumo, todėl Direktyvos 89/665 nuostatas atitinkantis šalių teisių ir pareigų modelis gali būti nustatytas ir teismų praktikoje.

53.       Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad būtinybė nuginčyti perkančiosios organizacijos sprendimą prieš pareiškiant jo neteisėtumu grindžiamą ieškinį dėl žalos atlyginimo teisinių santykių dalyviams užtikrina didesnį stabilumą, kartu atitinka pagrindinį tiekėjo suinteresuotumą sudaryti sutartį, o ne gauti žalos atlyginimą.

54.       Išplėstinė teisėjų kolegija, remdamasi šioje nutartyje išdėstytais argumentais, atsižvelgdama į iš dalies nenuoseklią kasacinio teismo praktiką šioje srityje ir į dėl to kylantį poreikį ją tikslinti, nacionalinį viešųjų pirkimų teisinį reguliavimą ir jo tikslus, pristatytus šios nutarties 43 punkte, Direktyvos 89/665 2 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą tiekėjų teisės gynybos priemonių derinimą bei vadovaudamasi CPK 361 straipsnio 4 dalies 2 punktu, formuluoja tokias teisės aiškinimo taisykles:

54.1.                      tiekėjui pripažįstamas teisinis suinteresuotumas iš perkančiosios organizacijos reikalauti atlyginti patirtą žalą (VPĮ 101 straipsnio 1 dalies 2 punktas), jei šis reikalavimas bus grindžiamas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, kuriuo bus pripažinta, kad perkančiosios organizacijos sprendimas, dėl kurio jis nebuvo pripažintas viešojo pirkimo laimėtoju, yra neteisėtas;

54.2.                      vis dėlto tiekėjo teisė tame pačiame procese prisiteisti negautas pajamas iš perkančiosios organizacijos dėl šios neteisėtų veiksmų turi būti pripažįstama, jei civilinės atsakomybės byloje tiekėjas įrodo, kad jis dėl objektyvių priežasčių negalėjo iš anksto nuginčyti neteisėto perkančiosios organizacijos sprendimo.

55.       Kasacinis teismas pažymi, kad šios nutarties 54.1 punkte pristatytas tiekėjų teisių gynybos priemonių naudojimas suponuoja ir tai, kad ginčo šalys perkančiosios organizacijos civilinės atsakomybės procese negali remtis naujomis aplinkybėmis, a fortiori (ypač) dėl atsakovo veiksmų neteisėtumo, kurios nebuvo teisminio nagrinėjimo dėl perkančiosios organizacijos sprendimų pripažinimo neteisėtais objektu.

56.       Kasacinis teismas jau yra konstatavęs, kad tais atvejais, kai perkančioji organizacija turi teisę paneigti priežastinio ryšio egzistavimą (kai dėl jos veiksmų neteisėtumo nėra įsiteisėjusio teismo sprendimo, turinčio prejudicinę galią šalių ginčui), ji, atsižvelgdama į perkančiųjų organizacijų galimybės persvarstyti pirkimo metu priimtus sprendimus išimtinį pobūdį, byloje dėl žalos atlyginimo, be kita ko, privalo įtikinamai ir patikimai įrodyti, jog ieškovo pasiūlymas buvo nepagrįstai įvertintas kaip tinkamas (žr. pagal analogiją pirmiau nurodytą kasacinio teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-656/2013).

57.       Šiame kontekste Teisingumo Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad Europos Sąjungos teisei, kiek tai susiję su ieškiniu dėl žalos atlyginimo, neprieštarauja toks nacionalinis reguliavimas, pagal kurį procese dėl perkančiosios organizacijos civilinės atsakomybės ieškovui neleidžiama kelti naujų pagrindų, kurie nebuvo pateikti peržiūros institucijai sprendžiant dėl atsakovo sprendimų teisėtumo (žr. pirmiau nurodyto Teisingumo Teismo sprendimo byloje Hochtief, C-300/17, 58 punktą).

58.       Kaip nurodyta pirmiau, nagrinėjamoje byloje tarp ginčo šalių iš esmės nėra nesutarimo dėl to, kad apeliacinės instancijos teismo 2017 m. gegužės 12 d. sprendimu atsakovės sprendimai dėl trečiojo asmens pasiūlymo ir Konkurso rezultatų buvo pripažinti neteisėtais. Taigi šioje byloje atskirai nespręstina dėl atsakovės civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėtų veiksmų. Atsižvelgiant į tai, kad pirmiau nurodytame apeliacinės instancijos teismo procesiniame sprendime nebuvo konkrečiai pasisakyta dėl aplinkybių (pagrindų), susijusių su kitomis civilinės atsakomybės sąlygomis, dėl jų pagal nagrinėjamo ginčo šalių ir teismų argumentus spręstina iš esmės šioje byloje.

 

Dėl priežastinio ryšio 

 

59.       Pagrindiniai priežastinio ryšio įrodinėjimo perkančiųjų organizacijų deliktinės atsakomybės procese teisės aiškinimai suformuluoti ne kartą nurodytoje kasacinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-32/2013:

59.1.                      jei pagal atitinkamame pirkime susidėjusias konkrečias aplinkybes labiausiai tikėtina (objektyviai numanoma), kad perkančioji organizacija, laikydamasi VPĮ ir pirkimo sąlygose įtvirtintos tvarkos, tiekėjo (ieškovo), siekiančio žalos atlyginimo iš jos, pasiūlymą būtų pripažinusi laimėtoju (pavyzdžiui, pirkime liko tik vienas tiekėjas arba, įvertinus neatmestus tiekėjų pasiūlymus, ieškovo siūloma kaina mažiausia), tada jai (perkančiajai organizacijai) tenka pareiga įrodyti, kad, nepaisant jos skundžiamų veiksmų, dėl tam tikrų teisėtų ir pateisinamų priežasčių sutartis su ieškovu nebūtų sudaryta;

59.2.                      bet kokiu atveju iš tiekėjo, kurio pasiūlymas pirkimo procedūrų metu nebuvo atmestas, negali būti reikalaujama įrodinėti hipotetinių bei sau nepalankių perkančiosios organizacijos veiksmų; atsižvelgiant į tai, tiekėjui nereikia įrodinėti, pavyzdžiui, kad jo pasiūlyta kaina perkančiajai organizacijai nėra per didelė ir jo pasiūlymas šiuo pagrindu nebūtų atmestas; kad, nesant priešingų veiksmų (sprendimo atmesti jo pasiūlymą), perkančioji organizacija tinkamai įvertino jo pasiūlymą, t. y. jos sprendimas neatmesti ieškovo pasiūlymo yra teisėtas; tiekėjui (ieškovui), kurio pasiūlymas pirkimo procedūrose buvo neatmestas, pakanka įrodyti, kad jo pasiūlyta kaina buvo mažiausia.

60.       Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmiau nurodytas priežastinio ryšio įrodinėjimo naštos paskirstymo tarp ginčo šalių modelis ligšiolinėje kasacinio teismo praktikoje yra išsamiai pagrįstas, o nagrinėjamoje byloje iš esmės tinkamai pritaikytas. Nors apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad byloje nėra nenuginčijamų faktų, jog, jei nebūtų buvę neteisėtų atsakovės veiksmų, su ieškove būtų buvusi sudaryta viešojo pirkimo sutartis, tačiau ginčo šalys procese teikė išsamius argumentus, kurie, jų manymu, pagrindžia arba paneigia priežastinio ryšio egzistavimą, o teismai dėl jų pasisakė.

61.       Kasacinio teismo šiame kontekste nurodyta, kad:

61.1.                      ieškovui (tiekėjui) tenkanti įrodinėjimo našta iš esmės reiškia ir tai, kad, jam įrodžius ginčo pirkime susiklosčiusias konkrečias aplinkybes, dėl kurių jis įgijo teisę (jam kilo teisėti lūkesčiai) sudaryti viešojo pirkimo sutartį, šių aplinkybių įrodymas prilyginamas priežastinio ryšio sąlygos pagrindimui, t. y. nuneigiamai šios deliktinės atsakomybės sąlygos prezumpcijai; atsižvelgiant į tai, pareiga įrodyti priešingai (paneigti priežastinio ryšio prezumpciją), t. y. kad viešojo pirkimo sutartis su ieškovu (tiekėju) bet kokiu atveju nebūtų buvusi sudaryta, tenka atsakovei (perkančiajai organizacijai);

61.2.                      sprendžiant dėl negautų pajamų priteisimo iš esmės susiduriama su tam tikro pobūdžio tikimybės vertinimu, nes bet kokiu atveju teismas vertina teorinę situaciją – ar galėjo būti sudaryta viešojo pirkimo sutartis; atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad teismas tokio pobūdžio ginče pagal šalių pateiktus įrodymus ir argumentus turi spręsti, kurios šalies pateikiamas nematerializuotos (nesamos) situacijos scenarijus realesnis, bei nustatyti pagrįstų prielaidų jam įvykti, jei nebūtų buvę atlikti neteisėti veiksmai; 

61.3.                      bet kokiu atveju šalys neribojamos įrodinėti savo poziciją dėl priežastinio ryšio, tai atitinka ginčo šalių lygiateisiškumą ir proceso rungtyniškumą; tai, kad pagal kasacinio teismo praktiką ieškovui (tiekėjui) nereikia įrodinėti sau nepalankių veiksmų, nereiškia, kad, atsakovei (perkančiajai organizacijai) pateikus argumentus (įrodymus), jog viešojo pirkimo sutartis su ieškovu dėl kokių nors teisėtų priežasčių nebūtų sudaryta, pastarajam nereikia į tai atsikirtinėti, t. y. kad jis atleidžiamas nuo savo reikalavimų pagrįstumo įrodinėjimo pareigos (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-128-469/2017 32, 34, 35 punktus).

62.       Ginčo šalys, inter alia, nesutaria dėl priežastinio ryšio egzistavimo, kai perkančioji organizacija, netinkamai įvertinusi Konkurso laimėtoja pripažintos UAB „Edrija“ pasiūlytos neįprastai mažos kainos pagrindimą, su šia tiekėja neteisėtai sudarė viešojo pirkimo sutartį, kuri pirmiau nurodytu apeliacinės instancijos teismo 2017 m. gegužės 12 d. sprendimu dėl viešojo intereso buvo išsaugota atsakovei paskiriant piniginę baudą. 

63.       Ieškovės ir atsakovės nesutarimas dėl priežastinio ryšio sąlygos iš esmės pagrįstas skirtingomis jų pozicijomis dėl ieškovės galimybių su atsakove sudaryti viešojo pirkimo sutartį, jei perkančioji organizacija, atlikdama Konkurso procedūras, būtų tinkamai vykdžiusi pareigas, išplaukiančias iš VPĮ. Ginčo šalys ir teismai vertino viešojo pirkimo sutarties su ieškove sudarymo tikimybę, atsižvelgdami į galimybę grįžti į prieš pažeidimą buvusią padėtį (pakartoti procedūras) ir Konkurso laimėtojo teisę pakartotinai pagrįsti neįprastai mažą kainą, inter alia, tinkamai įvykdant viešojo pirkimo sutartį. Dėl šių aspektų nagrinėjamoje byloje pasisako kasacinis teismas.

 

Dėl priežastinio ryšio aspektų, susijusių su ginčo šalių grįžimu (grąžinimu) į prieš pažeidimą buvusią padėtį

 

64.       Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai konstatavo, kad ieškovė neįrodė priežastinio ryšio tarp neteisėtų perkančiosios organizacijos veiksmų ir galimai patirtos žalos. Šią poziciją jie, inter alia, grindė argumentais, susijusiais su nagrinėjamam ginčui reikšmingo apeliacinės instancijos teismo 2017 m. gegužės 12 d. sprendimo padariniais: pirma, aptariamu procesiniu sprendimu nespręsta dėl perkančiosios organizacijos veiksmų padarinių ieškovei; antra, ginčo šalys nebuvo grąžintos į prieš pažeidimą buvusią padėtį; vis dėlto, jei viešojo pirkimo sutartis nebūtų buvusi sudaryta, šalys būtų grįžusios į prieš pažeidimą buvusią padėtį ir UAB „Edrija“ būtų galėjusi iš naujo pagrįsti neįprastai mažą kainą; trečia, ieškovė nebuvo pripažinta tikėtina Konkurso laimėtoja; ketvirta, ginčijami atsakovės sprendimai nebuvo panaikinti.

65.       Išplėstinė teisėjų kolegija su šiais argumentais nesutinka, vertina juos kaip teisiškai nepagrįstus ir nukrypstančius nuo kasacinio teismo nuosekliai suformuotos jurisprudencijos, kurioje pasisakoma dėl ginčo šalių grąžinimo (grįžimo) į prieš pažeidimą buvusią padėtį. Nors ši teismo praktika nuosekliai taikoma nuo 2009–2010 metų, tačiau išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad yra poreikis tiksliau paaiškinti kai kuriuos jos aspektus.

66.       Šiame kontekste išplėstinė teisėjų kolegija pirmiausia atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, nors plačiau dėl to nepasisakė, savo procesinį sprendimą, inter alia, grindė pirmiau nurodytos kasacinio teismo nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-546-469/2016 išaiškinimais, kuriuos klaidingai vertino kaip nesuponuojančius ieškovės pripažinimo tikrąja Konkurso laimėtoja tikėtinumo. Pažymėtina, kad, kaip konstatuota pirmiau nurodytoje kasacinio teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-323-969/2018, klaidingos pozicijos laikėsi ir kitą civilinę bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai. Atsižvelgiant į tai, manytina, kad kasacinio teismo praktika šioje srityje nėra pakankamai aiški. 

67.       Nurodytoje kasacinio teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-546-469/2016, inter alia, konstatuota, kad viešojo pirkimo procedūras teismas gali tik sustabdyti ar nutraukti, bet negali jų grąžinti, nes šios neperduotinas objektas; pagal ankstesniąją kasacinio teismo praktiką, pasisakant dėl neteisėtų perkančiosios organizacijos veiksmų padarinių, buvo sprendžiama ginčo šalis grąžinti į atitinkamą viešojo pirkimo procedūrų stadiją; toks iš dalies teisiškai nekorektiškas nurodymas iš esmės reiškė perkančiųjų organizacijų įpareigojimą iš naujo atlikti atitinkamus pasiūlymų vertinimo veiksmus; teisėjų kolegijos manymu, reikėtų atitinkamai patikslinti pirmosios instancijos teismo rezoliucinę dalį, įpareigojant atsakovę vertinti ieškovės ir jos partnerės pasiūlymą siaurąja prasme ir iš naujo sudaryti laimėtojų eilę (nutarties 57 punktas).

68.       Išplėstinė teisėjų kolegija pabrėžia, kad kasacinis teismas aptariamoje 2016 m. gruodžio 29 d. nutartyje nepakeitė (apskritai to ir nesiekė) anksčiau suformuotos savo praktikos dėl grąžinimo į prieš pažeidimą buvusią padėtį. Pažymėtina, kad šios nutarties 67 punkte nurodytais teisės išaiškinimais iš esmės siekta tiksliau apibrėžti teismo nurodymus (įpareigojimus) proceso šalims, ypač dėl procesinio sprendimo rezoliucinės dalies formulavimo. Šie patikslinimai buvo atlikti dėl formos (vartojamų sąvokų ar pasakymų tikslumo), bet ne dėl turinio.

69.       Kaip konkrečiai pažymėta nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-546-469/2016, šalių grąžinimo į procedūras nurodymas iš esmės reiškė perkančiųjų organizacijų įpareigojimą iš naujo atlikti atitinkamus pasiūlymų vertinimo veiksmus. Taigi situacijos, kai teismas nurodo, kad šalys grąžinamos (turi grįžti) į prieš pažeidimą buvusią padėtį ir perkančioji organizacija turi vykdyti jos kompetencijai priklausančius veiksmus, ar, kaip pagal pristatytą patikslinimą, perkančioji organizacija įpareigojama atlikti atitinkamus veiksmus, iš esmės yra tapačios ir suponuoja identišką perkančiųjų organizacijų pareigų turinį bei jų apimtį. 

70.       Šiame kontekste pažymėtina, kad teismo sprendimu pripažinus perkančiųjų organizacijų veiksmų neteisėtumą, jos įpareigotinos (net to konkrečiai nenurodžius teismui) toliau tęsti pirkimo procedūras, jose atlikti pakartotinius veiksmus ir dėl to priimti atitinkamus sprendimus (žr. pagal analogiją Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-219-690/2017 46–50 punktus). Tokio modelio išimtimi laikytinos situacijos, kai teismas nutraukia pirkimo procedūras arba nelieka pagrindo bei poreikio pakartotinai atlikti procedūrinių veiksmų (pavyzdžiui, sudaryta ir (ar) įvykdyta viešojo pirkimo sutartis, kuri dėl viešojo intereso išsaugoma, o teismas paskiria alternatyvią sankciją).

71.       Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismo argumentavimas klaidingas ir dėl to, kad šalių grįžimą į prieš pažeidimą buvusią padėtį jis aiškina universaliai, neatsižvelgdamas į įsiteisėjusiu apeliacinės instancijos teismo 2017 m. gegužės 12 d. sprendimu nustatytas ir įvertintas ginčo aplinkybes. Pažymėtina, kad tik nuo konkretaus šalių nesutarimo aplinkybių priklauso, kokių tiekėjų atžvilgiu ir kokius veiksmus perkančioji organizacija atitinkamu atveju privalo (yra įpareigojama) atlikti.

72.       Atsižvelgdama į tai, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismo procesinio sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodoma bendrojo pobūdžio formuluotė, jog perkančioji organizacija įpareigojama iš naujo sudaryti pasiūlymų eilę ar atlikti kitus veiksmus, neaiškintina taip, kad perkančiosios organizacijos neteisėtų veiksmų padariniai per se vienodai taikytini visoms proceso šalims (t. y. kad jos visos iš naujo gali būti įtrauktos į pakartotinai sudarytą pasiūlymų eilę), neatsižvelgiant į teismo sprendime nurodytus jo argumentus.

73.       Primintina, kad teismo procesinis sprendimas – vientisas teisės aktas, jį vykdant privalu įvykdyti ne tik rezoliucinėje jo dalyje nurodytą sprendimą, bet ir laikytis motyvuojamojoje dalyje išdėstytų išaiškinimų (žr. minėtą kasacinio teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-656/2013 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Kita vertus, siekiant išvengti teismų procesinių sprendimų taikymo sunkumų, tikslinga kuo aiškiau suformuluoti įpareigojimus perkančiosioms organizacijoms.

74.       Šalių grįžimo į prieš pažeidimą buvusią padėtį kontekste kasacinis teismas savo jurisprudencijoje yra, inter alia, ne kartą pažymėjęs, kad:

74.1.                      konstatavus, jog perkančioji organizacija netinkamai atliko atitinkamą jai pagal VPĮ tenkančią pareigą, šios pareigos vykdytinumas pagal VPĮ nepradingsta, t. y., pažeidusi VPĮ įtvirtintą tvarką, perkančioji organizacija vis tiek turi atlikti veiksmus, kurie šią tvarką atitiktų; tuo atveju, kai perkančiosios organizacijos sprendimas paskelbti laimėtojų eilę yra pripažįstamas neteisėtu ir dėl to jos sprendimas sudaryti viešojo pirkimo sutartį taip pat tampa neteisėtas, viešojo pirkimo teisinių santykių šalys grąžinamos į pirminę prieš pažeidimą buvusią padėtį, kurioje perkančioji organizacija, remdamasi viešuosius pirkimus reglamentuojančiomis teisės normomis ir pirkimo dokumentais, privalo vykdyti jos kompetencijai priklausančias funkcijas ir pareigas;

74.2.                      šalių grąžinimo į pirminę padėtį apimtis priklauso nuo to, ar yra pagrindas grąžinti konkretų dalyvį į pirminę prieš pažeidimą buvusią padėtį; jei teismas konstatuoja, kad tam tikro tiekėjo pasiūlymas neteisėtai buvo neatmestas kaip neatitinkantis pirkimo sąlygų, perkančiosios organizacijos veiksmų neteisėtumas, t. y. pasiūlymų vertinimo netinkamumas, nesudaro pagrindo ir tokį dalyvį grąžinti į pirminę, prieš pažeidimą buvusią padėtį, nes dėl tokio tiekėjo perkančioji organizacija negali priimti jokio kito sprendimo kaip tik pasiūlymą atmesti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2010; 2015 m. liepos 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-437-690/2015).

75.       Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmiau nurodytoje kasacinio teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-546-469/2016 buvo spręstas ginčas, kai perkančioji organizacija atmetė tiekėjo (ieškovo) pasiūlymą dėl jo kvalifikaciją pagrindžiančio dokumento įgyties užsienio valstybėje momento, tačiau nevertino nei šio dokumento turinio, nei pasiūlymo siaurąja prasme. Dėl to tąkart kasacinis teismas įpareigojo perkančiąją organizaciją iš naujo įvertinti tiekėjo (ieškovo) pasiūlymo atitiktį pirkimo sąlygoms ir sudaryti naują pasiūlymų eilę.

76.       Nagrinėjamame ginče susiklostė priešinga situacija, nes teismas perkančiosios organizacijos veiksmų neteisėtumą konstatavo ne dėl ieškovės, o jos konkurento – trečiojo asmens, pripažinto Konkurso laimėtoju, pasiūlymo vertinimo. Kaip nurodyta šios nutarties 74.2 punkte, atskirtinos situacijos dėl perkančiosios organizacijos neteisėtų veiksmų padarinių.

77.       Taigi, pirma, jei pripažįstamas neteisėtumas dėl iš viešojo pirkimo procedūrų pašalinto tiekėjo, pastarasis, esant galimybėms, su perkančiąja organizacija ir kitais ūkio subjektais grąžintinas į prieš pažeidimą buvusią padėtį, nes, viena vertus, ne visuomet žinomas galutinis teismo sprendimo įgyvendinimo rezultatas (pavyzdžiui, tiekėjas buvo neteisėtai pašalintas dėl neigiamo pobūdžio sąlygos, bet vėliau paaiškėja jo pasiūlymo siaurąja prasme trūkumai) ir, antra vertus, pakartotinis tokio tiekėjo pasiūlymo vertinimas gali daryti įtaką kitiems dalyviams (pavyzdžiui, pasiskirstymas pasiūlymų eilėje).

78.       Kita vertus, antra, kai peržiūros institucija, išnagrinėjusi ieškovo reikalavimus dėl perkančiosios organizacijos veiksmų, sprendžia, kad iš viešojo pirkimo buvo neteisėtai nepašalintas ir (ar) jo laimėtoju pripažintas ūkio subjektas, nei pastarasis dalyvis, nei perkančioji organizacija negali turėti teisėtų lūkesčių dėl tokio tiekėjo grąžinimo (grįžimo) į prieš pažeidimą buvusią padėtį (jei tai konkrečiu atveju apskritai įmanoma) ir teismo sprendimu nustatytų aplinkybių persvarstymo, t. y. naujo sprendimo dėl neteisėtai nepašalinto tiekėjo priėmimo.

79.       Šiame kontekste pažymėtina, kad tokio negrąžinimo į prieš pažeidimą buvusią padėtį išimtimi laikytinos situacijos, kai teismas, spręsdamas dėl neteisėto tiekėjų pasiūlymų vertinimo, nustato, kad perkančioji organizacija neužtikrino tiekėjams iš VPĮ išplaukiančių teisių (pavyzdžiui, pripažino tiekėjo kvalifikaciją tinkama, nors pateikti dokumentai turėjo trūkumų, tačiau iš dalyvio nebuvo paprašyta paaiškinimų).

80.       Šiuo aspektu vienoje naujausių bylų, kurioje buvo sprendžiama, ar perkančioji organizacija pagrįstai nustatė ir ištyrė galimą ūkio subjektų draudžiamą susitarimą, kasacinis teismas konstatavo, kad tik teismo procese paaiškėjus konkrečioms priežastims, dėl kurių dalyvis buvo pašalintas iš viešojo pirkimo procedūrų VPĮ 46 straipsnio 4 dalies 1 punkto pagrindu, teismas gali spręsti, ar tokį ginčą nagrinėti iš esmės procese, ar įpareigoti perkančiąją organizaciją iš naujo atlikti galimo draudžiamo susitarimo tyrimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 31 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-397-378/2018 62 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

81.       Vis dėlto tokiu atveju, koks susiklostė nagrinėjamoje byloje, kai perkančioji organizacija, įvertinusi, kad jai pateikta kaina pagrįsta tinkamai, laikydamasi šios pozicijos, atmetė ieškovės pretenziją, o vėliau ir atsikirto į jos ieškinio reikalavimus, teismo sprendimo, kuriuo pripažįstamas perkančiosios organizacijos sprendimo neteisėtumas, priėmimas nesuponuoja galimybės konstatuotą pažeidimą ištaisyti atliekant pakartotinius veiksmus dėl to paties dalyko. Jei būtų priešingai, šalių ginčas iš dalies prarastų materialųjį teisėtumo vertinimo pagrindą, o ieškovai galėtų kreiptis į teismą ne dėl ginčijamų sprendimų panaikinimo, o dėl įpareigojimų pakartoti ginčijamus sprendimus; be to, būtų neaišku, kaip ir kiek kartų perkančiosios organizacijos galėtų pačios atitaisyti neteisėtus veiksmus; tokiu atveju ieškovai prarastų suinteresuotumą ginti savo pažeistas teises, nes palankus teismo sprendimas jiems iš esmės niekada nesukeltų tiesioginių padarinių.

82.       Taigi, jei perkančioji organizacija iš esmės (formaliąja prasme) tinkamai atliko viešojo pirkimo procedūrą, bet joje priėmė neteisėtus sprendimus (nagrinėjamu atveju – atsakovė iš trečiojo asmens paprašė neįprastai mažos kainos pagrindimo, bet neteisėtai ji pripažino tinkamu), laikytina, kad šią aplinkybę konstatuojantis įsiteisėjęs teismo sprendimas yra galutinis ir per se vykdytinas, iš naujo nepersvarstytinas viešojo pirkimo procedūrų metu. Res judicata galią turintis procesinis teismo sprendimas reiškia, kad peržiūros institucija iš esmės nustato, koks iš tiesų teisėtas sprendimas turėjo būti priimtas. Iš res judicata galios išplaukianti prejudicinė teismo procesinio sprendimo reikšmė kartu riboja ir teismus kituose procesuose pakartotinai vertinti ginčo aplinkybes (žr. plačiau pirmiau nurodytą kasacinio teismo nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-437-690/2015). 

83.       Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismo sprendimas, kuriuo panaikinamas (ar pripažįstamas neteisėtu) perkančiosios organizacijos atliktas neįprastai mažos kainos pagrįstumo vertinimas, de jure (teisiškai) reiškia, kad pasiūlyta kaina nepagrįsta, rizikinga, todėl nepriimtina. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad jei atsakovė ginčo Konkurse pati iš karto būtų priėmusi teisėtus sprendimus, trečiojo asmens pasiūlymas būtų buvęs atmestas, o ieškovė būtų buvusi pripažinta laimėtoja, nebent būtų atsiradę naujų kliūčių, kurias nagrinėjamoje byloje privalėjo įrodyti atsakovė.

84.       Šiame kontekste taip pat atkreiptinas dėmesys į atsakovės argumentus, kad apeliacinės instancijos teismas 2017 m. gegužės 12 d. sprendimu nepanaikino ginčijamų perkančiosios organizacijos sprendimų. Nepažeisdama galutinio apeliacinės instancijos teismo res judicata galios, išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į kasacinio teismo praktiką, pagal kurią dėl tam tikrų susidėjusių aplinkybių reikalavimas panaikinti perkančiosios organizacijos sprendimą, kaip praradęs prasmę, tenkinamas iš dalies.

85.       Kasacinio teismo ne kartą konstatuota, kad dėl proceso metu pasikeitusių aplinkybių – sudarytos (ir išsaugotos) viešojo pirkimo sutarties – nėra pagrindo naikinti ginčijimų atsakovo sprendimų nes viešojo pirkimo procedūros įstatymo pagrindu pasibaigė, todėl ginčijami perkančiosios organizacijos sprendimai ginčo šalims nebesukelia jokių teisinių padarinių; atsižvelgiant į tai, ieškovo reikalavimas tenkintinas iš dalies, ginčijamas atsakovo sprendimas pripažintinas neteisėtu (žr., pvz., pagal analogiją Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-360-248/2018 78 punktą).

86.       Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad, nors apeliacinės instancijos teismas 2017 m. gegužės 12 d. sprendimu, išsaugodamas viešojo pirkimo sutarties galiojimą, ieškovės naudai ir nesprendė dėl tiesioginių (konkrečių) padarinių, kylančių dėl perkančiosios organizacijos neteisėtų veiksmų (pavyzdžiui, sudaryti naują pasiūlymų eilę), tačiau šio teismo motyvai, kuriais ginčijami perkančiosios organizacijos sprendimai pripažinti neteisėtais, kvalifikuotini pakankamu pagrindu atsakovės deliktinės atsakomybės procese spręsti apie priežastinio ryšio tarp neteisėtų perkančiosios organizacijos veiksmų ir sukeltos žalos egzistavimą.

87.       Priešingas nagrinėjamo ginčo vertinimas paneigtų peržiūros procedūros reguliavimo tikslus, o žalos atlyginimo procesą darytų sunkiai įgyvendinamą. Be to, tokiu atveju neteisėtai sudarytos viešojo pirkimo sutarties išsaugojimas dėl viešojo intereso netiesiogiai turėtų šalutinį neigiamą poveikį ieškovei. Kasacinio teismo konstatuota, kad sutarties nepripažinimas negaliojančia – vieno iš pagrindinių veiksmingumo principą užtikrinančių instrumentų (viešojo pirkimo sutarties pripažinimas negaliojančia) išimtis, kurios taikymas aiškiai apribotas Direktyvoje 89/665 nustatytų sąlygų tam, jog pernelyg išplečiama galimybė išsaugoti sandorį ar jo padarinius (net ir taikant alternatyvias sankcijas) nepažeistų siekio padidinti peržiūros procedūrų veiksmingumą (žr. pirmiau nurodytą kasacinio teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2011).

 

Dėl priežastinio ryšio aspektų, susijusių su neįprastai mažos pasiūlymo kainos instituto nuostatų aiškinimu ir taikymu

 

88.       Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai dėl priežastinio ryšio, inter alia, sprendė, kad ši atsakovės civilinės atsakomybės sąlyga neįrodyta, nes, tik trečiajam asmeniui įvykdžius viešojo pirkimo sutartį, galutinai paaiškės Konkurso procedūrų padariniai atsakovei ir ar buvo pagrindas trečiojo asmens pasiūlymą atmesti; nagrinėjamoje byloje turi būti atsižvelgiama į aplinkybę, kad viešojo darbų pirkimo sutartis vykdoma, bei vertinama aplinkybė, ar UAB „Edrija“ de facto (faktiškai) pajėgi už pasiūlytą mažiausią kainą ją įvykdyti; nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad trečiasis asmuo negali pagrįsti savo pasiūlytos kainos, tai paaiškės, – kai sutartis bus įvykdyta (ir kaip buvo įvykdyta); ieškovė nepagrįstai ieškinį pareiškė nesulaukusi viešojo pirkimo sutarties galiojimo pabaigos.

89.       Kasacinis teismas tokius teismų argumentus pripažįsta teisiškai nepagrįstais, ribojančiais ieškovės teisių gynybos veiksmingumą, iš dalies paneigiančiais įsiteisėjusio apeliacinės instancijos teismo 2017 m. gegužės 12 d. sprendimo res judicata galią. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad UAB „Edrija“ negalėjo teisėtai pakartotinai pagrįsti neįprastai mažos pasiūlymo kainos ne tik dėl prieš tai kasacinio teismo nurodytų šalių grąžinimo (grįžimo) į prieš pažeidimą buvusią padėtį ribojimų, bet ir dėl nepagrįsto neįprastai mažos kainos teisinio reglamentavimo.

90.       Kita vertus, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, teismų sprendimų netinkamą motyvavimą šiuo aspektu galimai lėmė keli aktualios jurisprudencijos aspektai.

91.       Pirma, teismų, įskaitant kasacinio teismo, praktikoje iš esmės laikomasi požiūrio, kad neįprastai mažos kainos institutas skirtas pačių perkančiųjų organizacijų apsaugai, t. y. jų interesui užsitikrinti tinkamą ir sėkmingą viešojo pirkimo sutarties vykdymą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2010). Dėl to išsiskirdavo teismų vertinimai dėl perkančiųjų organizacijų sprendimų atmesti tiekėjų pasiūlymus ir jų neatmesti dėl neįprastai mažos kainos pagrindimo teisėtumo (pirmu atveju vertinta griežčiau už antrąjį).

92.       Atsižvelgiant į tai, antra, tiek vertinant patį perkančiosios organizacijos sprendimo dėl neįprastai mažos kainos pagrįstumo teisėtumą, tiek kitais atvejais, pvz., dėl perkančiųjų organizacijų deliktinės atsakomybės, vienu iš svarbesnių kriterijų, į kurį atsižvelgiama, – viešojo pirkimo sutarties vykdymo eiga. Ši praktika pagrįsta koncepcija, kad už viešojo pirkimo sutarties riziką pirmiausia turi būti atsakingos perkančiosios organizacijos, be to, ši rizika mąžta, jei sutartis vykdoma tinkamai (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gegužės 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-769-236/2018 59 punktą).

93.       Dėl pirmojo aspekto kasacinis teismas yra nurodęs, kad viešojo pirkimo sutarties pripažinimas negaliojančia ar išsaugojimas – vėliausiai byloje spręstini klausimai, teismai pirmiausia turi nagrinėti perkančiosios organizacijos veiksmų teisėtumą, kurio vertinimas neturi priklausyti nuo viešojo pirkimo procedūrų ar sutarties svarbos; jei byloje kyla poreikis išsaugoti sutartį, VPĮ įtvirtinti ir teismų naudotini mechanizmai (VPĮ 106 straipsnis); vis dėlto neturėtų būti tokios situacijos, kai perkančiosios organizacijos sprendimų vertinimas priklauso nuo siekio išsaugoti viešojo pirkimo santykius (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-411/2014 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

94.       Be to, siekiant suvienodinti teismų praktiką bylose dėl neįprastai mažos pasiūlymo kainos vertinimo, vienoje naujausių bylų kasacinio teismo pažymėta, kad dėl perkančiosios organizacijos atlikto neįprastai mažos pasiūlymo kainos pagrindimo vertinimo tinkamumo teismai turėtų spręsti laikydamiesi to paties griežtumo standarto, nepriklausomai nuo perkančiosios organizacijos sprendimo rezultato, t. y. ar ji nusprendė, kad kainos pagrindimas yra tinkamas ir tiekėjas sugebės už siūlomą kainą patiekti prekes, suteikti paslaugas ar atlikti darbus, ar tiekėjo pasiūlymą atmetė dėl to, kad jo siūloma neįprastai maža kaina nebuvo tinkamai pagrįsta; praktikoje neturėtų būti toleruojamos ir teismų kitaip vertinamos situacijos, kai perkančioji organizacija atlaidžiau vertina neįprastai mažos kainos pasiūlymą pateikusio jai priimtino tiekėjo parengtą neįprastai mažos kainos pagrindimą; visais atvejais turi būti realiai nustatytas kainos pagrįstumas ir pasirengimas tinkamai įvykdyti pirkimo sutartį (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-6-916/2018 39 punktą).

95.       Dėl antrojo aspekto, kaip nurodyta šios nutarties 88 punkte, teismai, inter alia, atsižvelgė į viešojo darbų pirkimo sutarties vykdymo aplinkybę. Šiame kontekste pažymėtina, kad nors skundžiamuose teismų sprendimuose nedaroma konkreti nuoroda į kasacinio teismo praktiką, tačiau šiuo klausimu kasacinis teismas yra analogiškai nurodęs, kad, sprendžiant dėl neįprastai mažos kainos pagrindimo pakankamumo, negalima ignoruoti sutarties sudarymo ir vykdymo aplinkybės, nes neįprastai mažos kainos institutu, inter alia, siekiama perkančiosios organizacijos apsaugos nuo sutarties vykdymo rizikos; nėra pagrindo perkančiajai organizacijai taikyti griežčiausius jos neteisėtų veiksmų (taip pat ir dėl VPĮ 57 straipsnio taikymo) padarinius, jei neliko vertybės, įtvirtintos įstatyme, apsaugos tikslo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-122-690/2015).

96.       Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad pacituota teisės aiškinimo ir taikymo taisyklė keistina, juolab kad pirmiau nurodytoje kasacinio teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-122-690/2015, inter alia, pažymėta, jog šalių ginčas turi būti tinkamai sprendžiamas iki viešojo pirkimo sutarties sudarymo, nes kainos pagrindimo pagrįstumo vertinimas pagal vykdomą sandorį – išimtinė, o ne bendro pobūdžio taisyklė. Be to, aptartoje nutartyje nepaaiškinta, kokių kriterijų pagrindu susiklosto išimtinio pobūdžio situacija, kai galima vertinti viešojo pirkimo sutarties vykdymą.

97.       Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kasacinio teismo nuosekliai pažymima, jog tiekėjų pasiūlymai turi būti vertinami iki viešojo pirkimo sutarties sudarymo, teismo procese neturėtų būti renkami nauji duomenys apie perkančiosios organizacijos ginčijamo sprendimo pagrįstumą (žr., pvz., minėtos kasacinio teismo nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-397-378/2018 62 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). 

98.       Vienoje naujausių bylų kasacinis teismas pripažino nepagrįstais teismų ir perkančiosios organizacijos bei viešojo pirkimo konkurso laimėtojo argumentus, kad pastarojo pateikti dokumentai, turėję patvirtinti prekių atitiktį techniniams reikalavimams, yra tinkami, inter alia, dėl to, kad pirkimo laimėtojas prisiėmė riziką ir atsakomybę pirkėjui pateikti tinkamos kokybės prekes; perkančioji organizacija, gavusi iš pirkimo laimėtojo prekes, tikrins jų atitiktį keliamiems reikalavimams, o nustačius neatitiktis, šiam kils teisinių padarinių (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-427-378/2018 46 punktą). 

99.       Kaip jau pažymėta šios nutarties 81 punkte, šalių grąžinimo (grįžimo) į prieš pažeidimą buvusią padėtį apimtis priklauso nuo ginčijamo perkančiosios organizacijos sprendimo neteisėtumo pobūdžio, t. y. ar ji apskritai neįgyvendino atitinkamos pareigos vykdyti viešojo pirkimo procedūras, ar šią įgyvendino, tik tai atliko netinkamai. Kai perkančioji organizacija apskritai nesikreipia į tiekėją dėl neįprastai mažos pasiūlymo kainos pagrindimo, tokie duomenys pagal pirmiau pristatytą praktiką galėtų būti renkami (tikslinami) teismo procese arba pakartotinai atliekant viešojo pirkimo procedūras. Tokiu atveju tiekėjas neįprastai mažą pasiūlymo kainą, be kitų aplinkybių, galėtų grįsti sudarytos viešojo pirkimo sutarties sėkmingu vykdymu. Vis dėlto, kaip nurodyta pirmiau, netinkamas neįprastai mažos kainos pagrindimas ir jo vertinimas nesuponuoja galimybės tokią kainą pasiūliusiam tiekėjui pasitaisyti, inter alia, remiantis viešojo pirkimo sutarties vykdymu.

100.       Vertinant perkančiosios organizacijos veiksmų teisėtumą viešojo pirkimo procedūrų metu, iš esmės atsižvelgtina į jai tiekėjų pateiktus dokumentus, papildomus paaiškinimus, patikslinimus (jei jie yra galimi) ir pan. Iš tiesų paprastai (nebent būtų prašoma pateikti prekės pavyzdį ar pademonstruoti paslaugą: žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-128/2013) pasiūlymų vertinimas ir laimėtojo išrinkimas vyksta tik pagal tiekėjų pateiktus dokumentus, o pasiūlymai atmetami iš esmės dėl to, kad dokumentuose esanti informacija nepatvirtina jų atitikties konkurso sąlygoms: tiek kai neatitiktis akivaizdi (nepakankamas tiekėjo pajėgumas, neatitinkantis pirkimo objektas), tiek kai pateikti netvarkingi dokumentai, nors jei tiekėjas būtų kruopštesnis, iš principo jis galėtų būti pripažintas laimėtoju.

101.       Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad tiekėjų pasiūlymai vertinami iki viešojo pirkimo sutarties sudarymo, o ne ją vykdant. Tai, kaip nurodyta pirmiau, pažymima kasacinio teismo praktikoje, kurioje buvo daroma išimtis dėl neįprastai mažos pasiūlymo kainos. Kasacinis teismas konstatuoja, kad nėra teisinio pagrindo daryti tokią atskirtį, juolab kad viešojo pirkimo sutarties vykdymo pradžia savaime nesuponuoja sėkmingo jo įvykdymo.

102.       Išplėstinė teisėjų kolegija, remdamasi šioje nutartyje išdėstytais argumentais ir kasacinio teismo praktikos precedentais bei vadovaudamasi CPK 361 straipsnio 4 dalies 2 punktu, formuluoja tokias teisės aiškinimo taisykles:

102.1.                      perkančiosios organizacijos tikrina tiekėjų pateiktos neįprastai mažos kainos pagrįstumą, o teismai – tokio sprendimo teisėtumą, atsižvelgdami tik į tiekėjo perkančiajai organizacijai viešojo pirkimo metu pateiktus paaiškinimus; bet kokiu atveju neįprastai mažos kainos pagrįstumas nevertintinas pagal viešojo pirkimo sutarties vykdymo aplinkybę;

102.2.                      teismai procese gali vertinti tiekėjų naujai pateiktus paaiškinimus ar įpareigoti tai padaryti perkančiąsias organizacijas, jei šios apskritai (pirmąjį kartą, o ne pakartotinai) iš tiekėjų nepareikalavo pateikti neįprastai mažos kainos pagrindimo; tokiu atveju viešojo pirkimo sutarties vykdymo aplinkybė kartu su kitomis (t. y. ne kaip vienintelė) naujai pateikiamame kainos pagrindime gali būti vertinama kaip įrodanti pasiūlytos kainos realumą.

 

Dėl ieškovei priteistinos žalos atlyginimo dydžio

 

103.       Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, be kita ko, konstatavo, kad ieškovė neįrodė trečiosios atsakovės deliktinės atsakomybės sąlygos – žalos. Jie nurodė, kad byloje nėra pakankamai pagrįsta aplinkybė, jog ieškovė prarado įrodinėjamas negautas pajamas, nes ginčo sutarties nesudarymas neužkirto kelio jai pagal kitas sutartis užsidirbti visą reikalaujamą priteisti grynąjį pelną; ieškovė galėjo sudaryti kitus sandorius (juos ir sudarė), kurių nebūtų, jei būtų sudaryta viešojo darbų pirkimo sutartis su atsakove; ieškovė nepateikė duomenų apie vykdomas sutartis, gaunamas pajamas, uždirbamą pelną iš jų, todėl žalos aplinkybė ir jos dydis byloje neįrodyti.

104.       Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl tiekėjų pažeistų teisių gynybos atlyginant žalą, atsižvelgdamas į perkančiųjų organizacijų sprendimų peržiūros procedūras reglamentuojančias nacionalinės ir Europos Sąjungos teisės nuostatas bei Teisingumo Teismo jurisprudenciją, pažymėjo, kad tiekėjų teisės į žalos atlyginimą reguliavimas, jo taikymas ir aiškinimas neturi iš esmės skirtis nuo kitų panašaus pobūdžio reikalavimų dėl civilinės atsakomybės, be to, šios teisės įgyvendinimas turi būti realus bei veiksmingas (žr. pirmiau nurodytą kasacinio teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-32/2013).

105.       Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, nors teismų tiesiogiai tai ir nepažymėta, tačiau jų argumentai iš esmės koreliuoja su klasikinės ikisutartinės atsakomybės teisiniu reguliavimu ir jį aiškinančia teismų praktika, inter alia, prarastos galimybės piniginės vertės atlyginimu. Nors kasacinio teismo iki šiol plačiau nepasisakyta dėl perkančiųjų organizacijų deliktinės atsakomybės prigimties, tačiau šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad VPĮ 107 straipsnio 2 dalyje nuo 2017 m. liepos 1 d. expressis verbis įtvirtinta tiekėjų teisė iš perkančiųjų organizacijų reikalauti atlyginti netiesioginius nuostolius, kurių atsirado dėl šio įstatymo reikalavimų nesilaikymo.

106.       Klasikinis ikisutartinės atsakomybės modelis viešiesiems pirkimams bet kokiu atveju sunkiai pritaikytinas, inter alia, dėl šių priežasčių: pirma, viešuosiuose pirkimuose atsakomybės kaip ikisutartinės kvalifikavimas santykinis, nes tiekėjų pasiūlymai teikiami pagal labai tikslias pirkimo sąlygas, kurias privaloma atitikti ir įrodyti atitiktį joms; tiekėjai ribojami keisti pasiūlymus, o perkančiosios organizacijos – koreguoti konkursų sąlygas; dėl to šie santykiai, nors ir formaliai dar ne sutartiniai, bet labai tokiems artimi ir panašūs į sutarties sudarymą dokumentų apsikeitimo būdu; antra, viešųjų pirkimų teisiniuose santykiuose, priešingai nei kituose ikisutartiniuose santykiuose, ieškovas gali ne tik reikalauti atsakomybės iš atsakovo, bet ir reikalauti netiesiogiai apginti jo teisę į sutarties sudarymą (tai pirmiausia užtikrinama viešojo pirkimo konkursų rezultatų kvestionavimu).

107.       Įstatyme įtvirtinto visiško nuostolių atlyginimo paskirtis – atsakingam už padarytą žalą asmeniui (skolininkui prievolėje) atlyginus tiesioginius ir (ar) netiesioginius nuostolius, grąžinti šalis į iki teisės pažeidimo buvusią padėtį, adekvačiai kompensuojant nukentėjusiam asmeniui (kreditoriui) jo patirtą nuostolių dydį. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad bylos šalis, reikšdama reikalavimą atlyginti netiesioginius nuostolius, turi įrodyti, jog ji patyrė realių nuostolių, t. y. negavo pajamų dėl sutarties kontrahento neteisėtų veiksmų padarinių. Patirti netiesioginiai nuostoliai turi būti pagrįsti realiomis, įrodytomis, neišvengiamomis, o ne tikėtinomis pajamomis. Remiantis Civilinio kodekso 6.249 straipsnio 1 dalimi, turi būti nustatytos realios asmens galimybės gauti konkrečias pajamas, atsižvelgiant į ankstesnes jo gautas pajamas, pasiruošimą ir priemones, kurių jis ėmėsi, siekdamas gauti šių pajamų, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-1177/2003; 2007 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-199/2007; kt.).

108.       Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad apie tai, ar patirti nuostoliai gali būti vertinami kaip negautos pajamos arba patirtos išlaidos (turto sumažėjimas), spręstina pagal tokius kriterijus: 1) ar pajamos buvo numatytos gauti iš anksto; 2) ar pagrįstai tikėtasi jas gauti esant normaliai veiklai; 3) ar šių pajamų negauta dėl neteisėtų skolininko veiksmų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006; 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-585/2006; 2008 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2008). Pažymėtina, kad pirmiau nurodytų kriterijų iš esmės laikomasi ir kasacinio teismo praktikoje dėl deliktinės perkančiųjų organizacijų atsakomybės (minėta kasacinio teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2011).

109.       Dėl tiekėjams priteistinos žalos atlyginimo dydžio kasacinio teismo konstatuota, kad tai – fakto klausimas (CPK 353 straipsnio 1 dalis), todėl kasaciniame procese teismas gali tik patikrinti, kaip pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose buvo laikytasi įrodymų vertinimo taisyklių; vienintelė aplinkybė, kad pirmosios ir (ar) apeliacinės instancijos teismai dėl šios ginčo dalies rėmėsi tik ieškovo įrodymais, per se neleidžia pripažinti įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo, kai proceso šalis, teigianti priešingai, nepateikia jokių savo poziciją patikimai pagrindžiančių įrodymų (žr. pirmiau nurodytą kasacinio teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-656/2013).

110.       Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad tiekėjo pasiūlymo kaina (pajamos) yra žinoma, pagrindinis negauto pelno įrodinėjimo objektas yra ieškovo pateikiami duomenys dėl numatytų (apskaičiuotų) išlaidų, sutarties vykdymo sąnaudų. Pažymėtina, kad šiame kontekste gali būti svarbu, inter alia, įvertinti viešojo pirkimo dokumentus, kuriuose galbūt buvo įtvirtintas reikalavimas pateikti detalius tiekėjų siūlomos kainos skaičiavimus, atitinkamų dalių įkainius ir pan.

111.       Iš pirmiau pristatytos kasacinio teismo praktikos šioje srityje matyti, kad perkančiosios organizacijos paprastai pasyviai ginasi įrodinėdamos, kad ieškovų pateikti sąnaudų skaičiavimai yra nepagrįsti. Kita vertus, nors atsakovė nagrinėjamoje byloje šiuo aspektu aktyvi, tačiau ji pateikia prieštaringus argumentus dėl ieškovės per didelių įrodinėjamų sąnaudų. Tai, kad ieškovė savo skaičiavimuose galbūt nurodo per didelį skaičių ekskavatorių darbams pagal pirkimą atlikti (šios nutarties 19.6 punktas), savaime nerodo šių įrodymų nepagrįstumo (netikslumo), nes dėl to ieškovės įrodinėjamos tikėtinos sutarties vykdymo išlaidos ne didina, o mažina negauto pelno dydį.

112.       Atkreiptinas dėmesys į tai, kad atsakovė neturi teisinio pagrindo bendrai, ginčydama ieškovės negautų pajamų dydį, kvestionuoti šios tiekėjos pasiūlymo kainos pagrįstumo, nes tiekėjai Konkurse nebuvo ribojami pateikti, jų vertinimu, ekonomiškai racionalias kainas, dėl jų jie varžėsi tarpusavyje. Šiuo aspektu taip pat primintini kasacinio teismo išaiškinimai, pagal kuriuos perkančiosios organizacijos turi teisę paneigti priežastinio ryšio sąlygą dėl ieškovų joms pasiūlytos per didelės, nepriimtinos kainos (dėl pastarojo aspekto žr. pirmiau nurodytos kasacinio teismo nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-128-469/2017 41 punktą). Vis dėlto tokia aplinkybė nagrinėjamoje byloje nenustatyta.  

113.       Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad, priklausomai nuo pirkimo objekto ir viešojo pirkimo sutarties specifikos (pavyzdžiui, didžioji dalis sutarties vertės sukuriama žmogiškaisiais ištekliais, asmenų laiko sąnaudomis, jų intelektu ir pan.), pristatytas negautų pajamų įrodinėjimo modelis gali iš dalies ar visiškai netikti, todėl gali būti aktualu vertinti ir kitokio pobūdžio įrodymus, inter alia, įprastinę tam tikros ekonominės veiklos rūšies pelno maržą ir pan.

114.       Šiame kontekste kasacinio teismo pažymėta, kad, negautas pajamas sutapatinus su įmonės metiniu pelnu, nuostolingai dirbanti įmonė prarastų teisę į žalos, padarytos pajamų negavimą lėmusiais neteisėtais veiksmais, atlyginimą; kita vertus, tai per se nereiškia išvados, kad tiekėjo (juridinio asmens) atitinkamų metų pelno (nuostolio) ataskaita – iš principo netinkamas įrodymas pagrįsti ieškovo patirtų nuostolių dydį, juolab kad juo remiamasi teismų praktikoje; bet kokiu atveju tokiam buhalterinės apskaitos dokumentui, atsižvelgiant į kitus duomenis ir į pirmiau nurodytus argumentus, nepripažintina didesnė įrodomoji galia nei kitų įrodymų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-413-378/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

115.       Pagal nagrinėjamoje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų poziciją tiekėjai iš esmės nepagrįstai ribojami vienu metu užsidirbti iš kelių sandorių. Kitais žodžiais tariant, teismai pripažino ieškovės teisę į tam tikro dydžio pelną, bet ne į interesą jo gauti daugiau. Su teismų argumentais dėl pakeičiančių sutarčių galima būtų sutikti iš dalies, jei byloje būtų nustatyta, kad ginčo viešojo pirkimo sutarties sudarymo metu ieškovės kitų sutarčių sudarymas iš esmės išsėmė jos resursus ir (ar) ji jų negalėjo kompensuoti, pasitelkti papildomai. Toks vertinimas ypač aktualus, kai pirkimo objektas susijęs su paslaugų teikimu ar darbų atlikimu, ypač reikalaujančiais daug laiko ir žmogiškųjų resursų. Kita vertus, tokiu atveju vertintina aplinkybė, ar ieškovė ginčo ir kitoms sutartims galėjo pasitelkti trečiuosius asmenis.

116.       Išplėstinė teisėjų kolegija su teismų išvadomis dėl ieškovei priteistinos žalos atlyginimo nesutinka, jas vertina kaip teisiškai nepagrįstas, prieštaraujančias teisiniam reguliavimui ir jį aiškinančiai teismų praktikai. Be to, pažymėtina, kad teismai apskritai iš esmės nevertino ieškovės į bylą pateiktų įrodymų, kitų reikšmingų aplinkybių, pavyzdžiui, ieškovės pasitelkto subrangovo ir jam tenkančios negautų pajamų dalies, todėl ieškovės apskųsti procesiniai sprendimai dėl šios ginčo dalies pripažinti neteisėtais.

 

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

 

117.       Išplėstinė teisėjų kolegija pagal šioje nutartyje pristatytus teisės aiškinimus ir jų pagrindu padarytas išvadas konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, atmesdami ieškovės ieškinį dėl žalos atlyginimo iš atsakovės, priėmė neteisėtus sprendimus, todėl šie naikintini. Kasacinis teismas dėl savo funkcijų ribų nenustatinėti iš naujo faktinių bylos aplinkybių nagrinėjamoje byloje negali priimti galutinio sprendimo.

118.       Nors pagal išplėstinės teisėjų kolegijos argumentus darytina išvada dėl atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų ir priežastinio ryšio – egzistavimo, tačiau dėl šioje nutartyje konstatuoto teismų atlikto nepagrįsto žalos dydžio nustatymo pripažintina, kad ši bylos dalis neatskleista ir šis proceso trūkumas negali būti pašalintas kasaciniame teisme. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad kasacinis teismas negali spręsti dėl ieškovei priteistinų nuostolių (negauto pelno) atlyginimo dydžio, o dėl šio klausimo byla grąžintina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

119.       Dėl kitų kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentų kaip teisiškai nereikšmingų šalių ginčui spręsti išplėstinė teisėjų kolegija nepasisako.

120.       Kasaciniam teismui nusprendus, kad byla (jos dalis dėl žalos dydžio) grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimu, atlyginimo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93, 96 straipsniai). Kasaciniame teisme nepatirta išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360 straipsniu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2017 m. spalio 23 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. vasario 7 d. nutartį bei bylos dalį dėl ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Instita“ priteistinos žalos atlyginimo dydžio perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.