Civilinė byla Nr. e3K-3-202-248/2018

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01891-2017-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.11.4.1; 3.1.1.2.9; 3.3.1.13; 3.4.1.9

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gegužės 18 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų <>

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Biseris“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. sausio 25 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Biseris“ ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl perkančiosios organizacijos sprendimo panaikinimo ir nuostolių atlyginimo; trečiasis asmuo Viešųjų pirkimų tarnyba.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių teisę ginčyti perkančiosios organizacijos sprendimą, priimtą įpareigojus Viešųjų pirkimų tarnybai (toliau – VPT), taip pat bylos medžiagos pripažinimą nevieša, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė UAB „Biseris“ (toliau – ir ieškovė) prašė panaikinti atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – atsakovė, perkančioji organizacija) sprendimą nutraukti viešąjį pirkimą „Vilniaus miesto gatvių ženklinimo darbų pirkimas“ (Pirkimo Nr. 183887) (toliau – Pirkimas), priteisti iš atsakovės 472 336,57 Eur dydžio nuostolių, 6 proc. dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą, skaičiuotinų nuo ieškinio priėmimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.
3. Ieškovė nurodė, kad atsakovė 2017 m. vasario 23 d. paskelbė ir vykdė Pirkimą. Pirkimas buvo suskaidytas į dvi dalis – miesto gatvių horizontaliojo ženklinimo darbus dešinėje ir kairėje Neries pusėje. Ieškovė pateikė pasiūlymus dėl abiejų pirkimo dalių, jos įsitikinimu, šie pasiūlymai turėjo būti pripažinti laimėjusiais. Atsakovė su ieškove Pirkimo sutarties nesudarė, o Pirkimo procedūras nutraukė, nes VPT 2017 m. liepos 12 d. pateikė išvadą (toliau – Išvada), kuria įpareigojo atsakovę nutraukti Pirkimo procedūras.
4. Ieškovės nuomone, VPT neturėjo įtarti jokių viešųjų pirkimų pažeidimų, ji tik sudarė sąlygas apsaugoti Pirkime nesąžiningai besielgusio kito dalyvio interesus. Išvada apie tariamai netinkamai suformuotą Pirkimo objektą yra grindžiama šiam Pirkimui netaikytinais teismų praktikos išaiškinimais, o minimalaus tiekėjų kvalifikacijos reikalavimo neteisėtumas – vien prielaidomis apie konkurencijos ribojimą. VPT nevertino esminių aplinkybių – pirkimo objekto specifikos ir horizontaliojo ženklinimo darbo rinkos ypatumų. Tokio pobūdžio pirkimai vykdomi nuo 2004 metų ir VPT neturėjo jokių priekaištų dėl ankstesnių viešųjų pirkimų objektų suformavimo ir kvalifikacijos reikalavimų pagal suformuotas viešųjų pirkimų dalis. Vilniaus miesto horizontalusis ženklinimas yra ne sudėtinis, bet vientisas pirkimo objektas, todėl atsakovė neturėjo pareigos jo skaidyti ir to techniškai neįmanoma padaryti. Šią aplinkybę grindžia Kauno ir Klaipėdos miestų gatvių horizontaliojo ženklinimo darbų pirkimai bei kitų Europos šalių praktika.
5. Dėl neteisėtos VPT Išvados ir jos pagrindu priimto atsakovės sprendimo nutraukti Pirkimo procedūras ieškovė neteko galimybės sudaryti pirkimo sutarčių dėl abiejų Pirkimo dalių ir gauti pagrįsto pelno.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

6. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. rugsėjo 26 d. nutartimi nutarė, kad ieškinio 14 priedas ir dubliko 1-4, 6-9 priedai neteiktini susipažinti ir bet kokiu būdu kopijuoti VPT, užtikrino, kad nurodyta medžiaga nebūtų prieinama per Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalą.
7. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. spalio 27 d. sprendimu ieškinį atmetė.
8. Kadangi skundžiamas perkančiosios organizacijos sprendimas nutraukti pirkimo procedūras buvo priimtas vykdant VPT įpareigojimą, teismas analizavo jos sprendimo pagrįstumą. Teismas nesutiko su ieškovės argumentais dėl VPT išvados argumentų prieštaringumo. VPT sprendimas ir įpareigojimas nutraukti Pirkimo procedūras nepažeidžia Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – VPĮ) principų, o priešingai, paskelbus naują, teisėtą pirkimą, bus užtikrintas visų suinteresuotų tiekėjų dalyvavimas jame. Teismas nesutiko su ieškovės argumentais dėl Pirkimo objekto vientisumo ir techninės galimybės nebuvimo jį skaidyti į smulkesnes dalis – nei perkančioji organizacija, nei ieškovė nenurodė, kad, Pirkimo objektą skaidant į smulkesnes dalis, yra visiškai neįmanoma nustatyti darbų kiekio ar (ir) apimties, jų atlikimo laiko bei galimybių. Iš Pirkimo sąlygų matyti, kad sutartis turėjo būti sudaroma 36 mėnesiams ir darbai būtų vykdomi ne vienu metu visame objekte, o etapais, darbus užsakant dėl kiekvienos Pirkimo dalies pagal atsakovės poreikius (Techninės specifikacijos 19 punktas). Šios aplinkybės leidžia pagrįstai manyti, jog Pirkimą galima skaidyti į smulkesnes dalis. Nors ieškovė teigia, kad Kauno ir Klaipėdos miestai tokio pobūdžio pirkimų neskaido, tačiau Vilnius yra didžiausias Lietuvos miestas, jo gatvių infrastruktūra skiriasi nuo kitų Lietuvos miestų, todėl juose pasirinktas pirkimo būdas negali būti identiškai taikomas ir Vilniaus miestui. Ieškovės pateikti Švedijos, Jungtinės Karalystės, Ispanijos, Prancūzijos ir Latvijos miestuose atliekamų ženklinimo darbų, kurie, anot ieškovės, yra neskaidomi, palyginimai taip pat nesudaro pagrindo spręsti, jog Vilniaus mieste gatvių ženklinimo darbų negalima suskaidyti į dalis, o juos suskaidžius nebus užtikrinta tiekėjų konkurencija. Kaip nurodė VPT Išvadoje, formalus Pirkimo objekto išskaidymas į dvi objekto dalis lėmė aukšto kvalifikacinio reikalavimo tiekėjų patirčiai patikrinti (9.6 punktas) nustatymą, todėl Pirkime dalyvavo tik dvi įmonės, iš kurių viena yra ieškovė. Teismas sutiko su VPT išvada, jog nustatytas kvalifikacinis reikalavimas sudaro prielaidas dalyvauti tik tokiems tiekėjams, kurie turi patirties perkančiųjų organizacijų vykdytuose kelių ar gatvių horizontaliojo ženklinimo darbų viešuosiuose pirkimuose, buvo sudarę ir įvykdę pirkimų sutartis, o tai atitinkamai leidžia nepagrįstai didinti savo siūlomų darbų kainas ir prieštarauja VPĮ 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintam pirkimo tikslui – sudaryti sutartį, leidžiančią perkančiajai organizacijai įsigyti reikalingų darbų, racionaliai panaudojant lėšas. VPT nurodė, kad kelių horizontaliojo ženklinimo konkursus laimi dvi įmonės – UAB „Biseris“ ir UAB „Kasandros grupė“, todėl situacija, kai rinkoje du verslo subjektai atlieka kelių horizontaliojo ženklinimo darbus, negali būti vertinama kaip užtikrinanti tiekėjų konkurenciją, be to, kaip minėta, leidžia manipuliuoti kainomis, eliminuoja galimybę kitiems potencialiems tiekėjams dalyvauti Pirkime.
9. Teismas pripažino nepagrįstais ieškovės argumentus, kad perkančiosios organizacijos ir VPT suderintos Pirkimo sąlygos negalėjo būti pripažįstamos prieštaraujančiomis VPĮ nuostatoms. Nei VPĮ, nei kituose teisės aktuose nenustatyta pareigos VPT ir perkančiosioms organizacijoms iš anksto derinti pirkimo sąlygas, nes tokiu atveju VPT nereikėtų vykdyti VPĮ ir su jo įgyvendinimu susijusių teisės aktų pažeidimų prevencijos, kontroliuoti, kaip perkančiosios organizacijos laikosi šių teisės aktų reikalavimų ir sudaro pirkimo sutartis.
10. Taigi perkančioji organizacija, įvykdžiusi VPT įpareigojimą, de jure (teisiškai) sutikusi su šios institucijos nustatytais viešojo pirkimo procedūros pažeidimais, dėl kurių ji ir priėmė sprendimą įpareigoti nutraukti pirkimo procedūras, nelaikytina pažeidusia VPĮ nuostatas. Ieškovė nepaneigė, kad VPT nustatytų pažeidimų nėra arba jie nėra tokio pobūdžio, kad reikėtų nutraukti pirkimo procedūras.
11. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2018 m. sausio 25 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.
12. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad VPT įpareigojimas perkančiąją organizaciją nutraukti pirkimo procedūras, pakeisti ar panaikinti neteisėtus sprendimus ar veiksmus yra valdingo pobūdžio privalomas vykdyti teisės aktas. Pagal VPĮ nuostatas perkančioji organizacija neturėjo teisės nesivadovauti Išvadoje pateiktais argumentais ir nevykdyti įpareigojimo, atsižvelgiant į tai, kad priešingu atveju perkančiajai organizacijai galėjo kilti atsakomybė Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekse nustatyta tvarka. Atsakovė nekvestionavo Išvados, sutiko su joje nurodytais VPĮ pažeidimais ir nustatyto įpareigojimo neskundė.
13. Nagrinėjamu atveju viešojo pirkimo procedūros nutrauktos perkančiajai organizacijai vykdant VPT įpareigojimą, todėl neigiami padariniai ieškovei kyla ne dėl viešojo administravimo subjekto pozicijos perkančiosios organizacijos atžvilgiu, bet dėl perkančiosios organizacijos sprendimo nutraukti viešojo pirkimo procedūras. Dėl tokio pobūdžio tiekėjo ir viešojo administravimo subjekto santykio ieškovė, manydama, kad perkančiosios organizacijos priimtas sprendimas nutraukti viešojo pirkimo procedūras yra neteisėtas, pažeidžia jos interesus, privalėjo nuginčyti skundžiamo perkančiosios organizacijos sprendimo nutraukti viešojo pirkimo procedūras pagrindą, t. y. nuginčyti VPT sprendimą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Nei ieškovė, nei perkančioji organizacija neskundė Išvados, todėl nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas šioje byloje neturi pagrindo vertinti jos teisėtumo ir pagrįstumo.
14. Ieškovė šioje byloje, nurodydama ieškinio ir dubliko priedus, kuriuos prašė laikyti nevieša bylos medžiaga, nedetalizavo, kokia konkreti juose esanti informacija laikytina saugotina, tenurodė, jog ji sudaro jos komercinę paslaptį, tačiau nepateikė jokių papildomų argumentų. Teisėjų kolegija, įvertinusi ieškovės prašymą pripažinti nevieša nurodytą bylos medžiagą, konstatavo, kad prašyme nepateikta pagrįstų ir įtikinamų argumentų, kurie sudarytų pagrindą riboti konstitucinį teisės viešumo imperatyvą. Prašymas pripažinti bylos medžiagos dalį nevieša yra procesinio pobūdžio, todėl pirmosios instancijos teismo priimta nutartis nesaisto aukštesnės instancijos teismo.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

15. Kasaciniu skundu ieškovė UAB „Biseris“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 25 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 27 d. sprendimą bei ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui; priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos įgyvendinant tiekėjo teisę į teisminę gynybą ir skundžiant perkančiųjų organizacijų sprendimus. Teismas negali atsisakyti nagrinėti bylos motyvuodamas tuo, kad ginčydamas perkančiosios organizacijos sprendimą, kuris buvo priimtas vykdant VPT išvadą, tiekėjas privalo kreiptis į administracinį teismą ir tiesiogiai ginčyti VPT išvadą. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-132/2012) ieškovė turi ginčyti atsakovės sprendimą bendrosios kompetencijos teisme, kartu įrodydama VPT išvados nepagrįstumą, o ne pirma nuginčyti VPT išvadą administraciniame teisme ir tik po to kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą, ginčydama atsakovės sprendimą. Tą patį patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką savo teises siekiantis apginti tiekėjas turi grįsti ieškinį VPT nustatytais pažeidimais (t. y. nuginčyti visus VPT nustatytus pažeidimus), tačiau neturi į ieškinio dalyką įtraukti reikalavimo panaikinti patį viešojo administravimo subjekto priimtą aktą (VPT išvadą). Skųsdama atsakovės sprendimą, ieškovė griežtai laikėsi šių reikalavimų, keliamų procesiniam dokumentui. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką tiekėjas neturi teisės tiesiogiai ginčyti VPT išvados administracine tvarka, nes VPT išvada nesukelia tiesioginių teisinių pasekmių tiekėjui. Tik perkančioji organizacija gali skųsti VPT išvadą, nes viešojo administravimo teisiniai santykiai susiklosto tarp perkančiosios organizacijos ir VPT. Tais atvejais, kai perkančioji organizacija įvykdo viešojo administravimo subjekto nurodymą, tai neatima iš tiekėjo teisės ginti savo teises bendrosios kompetencijos teisme (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartis byloje Nr. AS-547-261/2017). Apeliacinės instancijos teismas grindė savo išvadas teismų praktikos išaiškinimais, kurie šioje byloje apskritai neaktualūs ir netaikytini.
2. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į 2007 m. gruodžio 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2007/66/EB, iš dalies keičiančios Tarybos direktyvas 89/665/EEB ir 92/13/EEB dėl viešųjų sutarčių suteikimo peržiūros procedūrų veiksmingumo didinimo, (toliau – Direktyva 2007/66) nuostatas ir ją aiškinančius Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – Teisingumo Teismas) išaiškinimus, nustatančius pareigą užtikrinti tiekėjų teisės į veiksmingą ir greitą perkančiosios organizacijos sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo peržiūrą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje akcentuojama, kad tiekėjams būtų prieinami ir efektyvūs jų teisių gynybos mechanizmai, užtikrinama reali galimybė jais pasinaudoti, o teismo vaidmuo turi būti aktyvus užtikrinant teisių gynybos mechanizmo prieinamumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-32/2013). Nors VPĮ V skyriaus nuostatomis tiekėjui yra garantuojama teisė į bet kokių perkančiosios organizacijos sprendimų peržiūrą ir į žalos atlyginimą, tačiau apeliacinės instancijos teismas skundžiama nutartimi iškreipė garantuojamą tiekėjo teisių gynybos mechanizmą, nes nukreipė tiekėją ginti savo pažeistas teises administracinės teisenos tvarka. Net jeigu teoriškai toks procesas būtų galimas pagal nacionalinę teisę, tai jis akivaizdžiai neatitiktų Direktyvos 2007/66 reikalavimų, nes administracinė byla būtų nagrinėjama 2–3 metus iki galutinio ir neskundžiamo teismo sprendimo priėmimo; tada tiekėjas dar kartą turėtų kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą ir ginčyti perkančiosios organizacijos sprendimą bei reikalauti nuostolių atlyginimo.
3. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 10 straipsnį ir 320 straipsnio 2 dalį bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos dėl apeliacijos ribų peržengimo. Teismas neturėjo pagrindo iš naujo vertinti bylos medžiagos viešumo klausimo, nes jis jau buvo išspręstas neskundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi ir nepateko į bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas. Ieškovė prašė neleisti su dalimi bylos medžiagos susipažinti trečiajam asmeniui VPT ir pripažinti visą bylos medžiagą nevieša, nes į bylą pateikti įrodymai sudarė jos komercines paslaptis: juose pateikiama itin jautri informacija apie ieškovės kainodarą ir sąnaudas dalyvaujant viešuosiuose pirkimuose. Kadangi VPT neturi pareigos užtikrinti konfidencialią pasiūlymo informaciją pagal VPĮ, todėl šios informacijos atskleidimas VPT sukeltų nekontroliuojamą šios itin komerciškai jautrios informacijos sklaidos grėsmę. Pirmosios instancijos teismas 2017 m. rugsėjo 26 d. nutartimi neleido VPT susipažinti bylos medžiagos dalimi ir jos kopijuoti, vadinasi, teismas pripažino, kad dalį bylos medžiagos sudaro ieškovės komercinės paslaptys, tačiau nei šios, nei kitos medžiagos nepripažino nevieša bylos medžiaga. Tai reiškia, kad su visa bylos medžiaga galėjo susipažinti bet kuris asmuo, išskyrus patį proceso dalyvį – VPT. Teismas negali neleisti proceso šaliai susipažinti su bylos medžiaga bei jos kopijuoti (CPK 10 straipsnio 4 dalis) ir sykiu nieko nepasakyti apie bylos medžiagos viešumo klausimą (CPK 10 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas sukūrė ydingą teisinę situaciją, kai skundžiama nutartis prieštarauja pirmosios instancijos teismo nutarčiai, kuri negali būti peržiūrėta apeliacine tvarka, ir atvirkščiai. Be to, apeliacinės instancijos teismas pablogino ieškovės padėtį ir tai padarė pažeisdamas CPK. Teismas neturėjo pagrindo peržengti bylos nagrinėjimo ribų bent jau neišklausęs bylos šalies (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Kadangi nutartis įsiteisėjo iš karto, šiuo metu kiekvienas ieškovės konkurentas turi galimybę susipažinti su apeliacine tvarka išnagrinėtos bylos medžiaga ir nesąžiningai sužinoti ieškovės komercines paslaptis.
16. Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašo jį atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
1. Kasaciniu skundu prašoma panaikinti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą, tačiau nenurodyta argumentų dėl jo neteisėtumo, taigi kasacijos objektas neapima šio sprendimo peržiūrėjimo, todėl kasacinis teismas turėtų atmesti tokį ydingą kasacinio skundo reikalavimą kaip neteisėtą ir peržengiantį kasacijos ribas (CPK 353 straipsnio 1 dalis), juolab kad pati ieškovė prašo bylą perduoti nagrinėti iš naujo būtent apeliacinės instancijos teismui.
2. Kasaciniame skunde nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-132/2012 faktinės aplinkybės nėra analogiškos esančioms nagrinėjamoje byloje, nes joje nebuvo keliamas reikalavimas dėl nuostolių. VPT, kaip ir bet kuris kitas viešojo administravimo subjektas, atsako už savo priimtų sprendimų teisėtumą (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 11 dalis). Nurodytoje nutartyje kasacinis teismas, pateikdamas išaiškinimus dėl VPT išvados ginčijimo (bet ne panaikinimo) bendrosios kompetencijos teisme, to nevertino, todėl ši kasacinio teismo praktika nagrinėjamai bylai nėra aktuali. Kita vertus, jokie teisės aktai ar teismų praktika neužkirto kelio ieškovei kreiptis į administracinį teismą dėl Išvados nepagrįstumo ir nuostolių, kurie neva susidarė dėl jos priėmimo, atsakovu nurodant būtent Išvadą priėmusį subjektą. Nors ieškovė teigia, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ji neturi teisės administracine tvarka ginčyti ne jai skirtos Išvados pagrįstumą, tačiau ši praktika buvo suformuota tik tais atvejais, kai tiekėjai kartu neprašydavo nuostolių atlyginimo, kaip yra nagrinėjamoje byloje. Viešojo administravimo subjektų priimtų sprendimų skundimo ir prašomų atlyginti nuostolių praktika teismuose nėra tokia konkreti ir vienareikšmiška. Ieškovė turėjo visas teisines galimybes tiesiogiai skųsti Išvadą pati, kartu reikšti reikalavimą dėl tariamai kilusių nuostolių atlyginimo būtent tam asmeniui, kurio veiksmai tariamai juos sukėlė, ar netgi nesiekti pačios Išvados panaikinimo, nes jos panaikinimas neturi reikšmės tariamų nuostolių atsiradimui.
3. Net jei minėta nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-132/2012 ir joje pateikti išaiškinimai yra aktualūs nagrinėjamai bylai, manytina, yra pagrindas peržiūrėti šią praktiką. Ši kasacinio teismo praktika nėra plačiai taikoma, taip pat nėra nauja ir nesusieta su civilinės atsakomybės institutu ir Viešojo administravimo įstatymu, įtvirtinančiu, kad kiekvienas asmuo yra atsakingas už savo veiksmus (neveikimą). Šios aplinkybės neleidžia tvirtai teigti, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika nagrinėjamu klausimu yra vienareikšmiška. Kadangi Išvada nebuvo akivaizdžiai nepagrįsta ar neteisėta, tai atsakovė ja vadovavosi. Atsakovės pasirinktas veikimo būdas, t. y. Išvados neskundimas, negali būti laikomas neteisėtu veiksmu, nes priešingas aiškinimas pažeistų teisminės gynybos instituto prasmę ir lemtų tai, kad perkančioji organizacija iš principo visada turėtų skųsti VPT priimtus sprendimus, nenorėdama, kad dėl VPT veiksmų galimo neteisėtumo, kurio neįmanoma konstatuoti sprendimų priėmimo metu, jai kiltų neigiamų padarinių. Perkančioji organizacija negali būti atsakinga už VPT išvadų pagrįstumą (teisėtumą) ar juolab atlyginti kokius nors nuostolius, galėjusius kilti dėl privalomų įpareigojimų vykdymo. Dėl to situacija, kai pats tiekėjas negali skųsti tokių išvadų pagrįstumo ar reikalauti nuostolių atlyginimo, jeigu būtų tinkamai įrodytas išvados neteisėtumas, iš išvadą priėmusio subjekto, yra nelogiška ir bloginanti perkančiųjų organizacijų padėtį bei pasirinkimo laisvę, ar skųsti VPT įpareigojimus teismine tvarka. Nė viename ieškovės procesiniame dokumente nėra nurodomi jokie neteisėti atsakovės veiksmai, todėl negalima ir atsakovės civilinė atsakomybė ieškovei.
4. Pagal kasacinio teismo išaiškinimą minėtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-132/2012, sprendžiant dėl perkančiosios organizacijos sprendimo nutraukti Pirkimą teisėtumo, darytina išvada, kad jos sprendimas yra teisėtas tiek, kiek jis grindžiamas valdingo pobūdžio privalomo vykdyti teisės akto įgyvendinimu. Šiuo atveju nėra akcentuojamas tokio privalomo teisės akto teisėtumas, kadangi, net ir tiekėjui nuginčijus tokio privalomo įpareigojimo pagrindus teisme, tai nepaneigs fakto, kad sprendimo priėmimo metu Išvada ir joje suformuluotas įpareigojimas buvo privalomas perkančiajai organizacijai vykdyti teisės aktas, užtikrinantis jos veiksmų nutraukti Pirkimą teisėtumą. Nagrinėjamu atveju susidaro paradoksali situacija, kai bendrosios kompetencijos teisme yra įrodinėjamas perkančiosios organizacijos sprendimo neteisėtumas visai kito subjekto priimto sprendimo (išvados) tariamo neteisėtumo pagrindu, tačiau reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo nukreipiamas tik į perkančiąją organizaciją.
5. Ieškovė šioje byloje siekia ne veiksmingos savo neva pažeistų teisių gynybos, bet nepagrįstai praturtėti savivaldybės sąskaita. Tiekėjų interesų prioritetine gynybos priemone yra laikomas siekis sudaryti pirkimo sutartį ir tik nesant tokios galimybės – turtinės padėties atkūrimas. Nagrinėjamu atveju ieškovės turtinis interesas gauti naudą iš Pirkimo pažeistas nebuvo – ji laimėjo iš naujo paskelbtą tų pačių Vilniaus miesto gatvių ženklinimo darbų pirkimą.
6. Ieškovė, teikdama apeliacinį skundą, nesirėmė ta aplinkybe, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išnagrinėjo bylą, neišspręsdamas jos prašymo dėl visos bylos medžiagos pripažinimo nevieša (CPK 306 straipsnio 1 dalies 4 punktas). CPK neribojo jos teisės teikti pakartotinį prašymą pirmosios instancijos teismui dėl visos bylos medžiagos pripažinimo nevieša, tačiau ji tokių veiksmų neatliko ir apeliaciniame skunde pateikė prašymus neleisti trečiajam asmeniui VPT susipažinti su dalimi bylos medžiagos ir pripažinti visą bylos medžiagą nevieša. Pagal aktualią ginčui kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72-421/2017) teismo nutartys dėl procesinio pobūdžio klausimų nei bylą nagrinėjančio teismo, nei juo labiau aukštesnės instancijos teismo paprastai nesaisto ir neatima galimybės vėliau byloje motyvuotai priimti kitokį sprendimą. Kasaciniame skunde nėra nė vieno savarankiško argumento dėl to, kad apeliacinės instancijos teismas ieškovės prašymus atmetė nemotyvuotai, todėl nėra pagrindo spręsti, kad nutartimi nepagrįstai buvo neužtikrinta ieškovės komercinių paslapčių apsauga, nes ieškovė pagal kasacinio teismo išaiškinimus tinkamai nepagrindė tokios apsaugos būtinumo. Pažymėtina, kad pati ieškovė apeliaciniu skundu prašė pripažinti dalį bylos medžiagos nevieša ir neleisti VPT susipažinti su dalimi bylos medžiagos, todėl apeliacinės instancijos teismas turėjo teisę dėl šių prašymų pasisakyti nutartyje.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl perkančiosios organizacijos sprendimo nutraukti pirkimo procedūras pagrindo (VPT įpareigojimo) teisėtumo vertinimo ir tiekėjų pažeistų teisių veiksmingos gynybos principo

17. Nagrinėjamoje byloje ieškovė reiškė du reikalavimus: 1) panaikinti perkančiosios organizacijos sprendimą nutraukti viešąjį pirkimą; 2) priteisti dėl to jos patirtus nuostolius (t. y. taikyti atsakovei deliktinę atsakomybę). Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas iš esmės nagrinėjo tik pirmąjį reikalavimą ir, išanalizavęs Išvados pagrįstumą bei nenustatęs perkančiosios organizacijos, vykdžiusios VPT nurodymą nutraukti Pirkimą, sprendimo nepagrįstumo ir neteisėtumo, atmetė abu reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas paliko pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, iš esmės nevertinęs argumentų dėl Išvados turinio, tačiau nurodęs, kad ieškovė privalėjo nuginčyti skundžiamo perkančiosios organizacijos sprendimo nutraukti Pirkimo procedūras pagrindą, t. y. nuginčyti VPT sprendimą Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.
18. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos įgyvendinant tiekėjo teisę į teisminę gynybą ir skundžiant perkančiųjų organizacijų sprendimus ir neatsižvelgė į Direktyvos 2007/66 nuostatas bei ją aiškinančius Teisingumo Teismo išaiškinimus, nustatančius pareigą užtikrinti tiekėjų teisės į veiksmingą ir greitą perkančiosios organizacijos sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo peržiūrą.
19. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. kovo 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-132/2012 taip pat sprendė dėl perkančiosios organizacijos sprendimo nutraukti paskelbto viešojo pirkimo procedūras po to, kai VPT, patikrinusi perkančiosios organizacijos vykdyto viešojo pirkimo medžiagą, nustatė VPĮ bei kitų su jo įgyvendinimu susijusių teisės aktų pažeidimų ir perkančiąją organizaciją įpareigojo nutraukti pirkimo procedūras, remdamasi iš esmės nepasikeitusiomis VPĮ nuostatomis, nustatančiomis tokią VPT kompetenciją. Teisėjų kolegija nesutinka su atsiliepimo į kasacinį skundą argumentais, kad nurodyta kasacinio teismo išnagrinėta byla nėra analogiška nagrinėjamai bylai, nes joje nebuvo keliamas reikalavimas dėl nuostolių. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytoje kasacinio teismo nutartyje pateikti išaiškinimai dėl perkančiosios organizacijos sprendimo, priimto įpareigojus VPT, vertinimo, taikytini nepriklausomai nuo to, ar šis vertinimas atliekamas nagrinėjant savarankišką reikalavimą panaikinti perkančiosios organizacijos sprendimą, ar sprendžiant dėl  perkančiosios organizacijos veiksmų neteisėtumo kaip vienos iš deliktinės atsakomybės sąlygų reikalavimui dėl nuostolių atlyginimo pagrįsti.
20. Pirmiau nurodytoje kasacinio teismo nutartyje konstatuota, kad nors skundžiamas perkančiosios organizacijos sprendimas priimtas dėl, be kita ko, VPT įpareigojimo nutraukti pirkimo procedūras, tačiau konkrečių neigiamų padarinių tiekėjui kyla ne dėl viešojo administravimo subjektų pozicijos išreiškimo perkančiajai organizacijai, bet dėl šios sprendimo nutraukti pirkimo procedūras. Tokiu atveju tiekėjas ir valstybės institucija (VPT) tiesiogiai nesaistomi administracinių ar civilinių prievolinių santykių, tiekėjas nebuvo nei administracinės procedūros subjektas, nei šios institucijos priimamo sprendimo adresatas, šio sprendimo priėmimo metu neturėjo galimybės reikšti savo pozicijos bei prieštaravimų. Kasacinis teismas konstatavo, kad galimi du alternatyvūs tiekėjo pažeistų teisių gynybos būdai, naudotini priklausomai nuo to, ar perkančioji organizacija įvykdė viešojo administravimo subjekto nurodymą: jei perkančioji organizacija sprendimą priėmė, t. y. įvykdė administraciniame akte nurodytą įpareigojimą, tiekėjas gali skųsti perkančiosios organizacijos sprendimą; jei ji tokio sprendimo nepriėmė, t. y. nesutinka su valstybės institucijos sprendimu ir jį skundžia teisme, tiekėjas turi teisę procese prisidėti prie perkančiosios organizacijos bei kartu ginčyti kompetentingų institucijų įpareigojimą.
21. Kaip ir pirmiau nurodytoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-132/2012, nagrinėjamoje byloje perkančioji organizacija, nekvestionuodama VPT pozicijos, priėmė sprendimą nutraukti pirkimo procedūras, taigi, de jure sutiko su Išvadoje nurodytais VPĮ pažeidimais, taip pat su VPT pozicija, jog nustatyti pažeidimai esminiai. Dėl to tiekėjas, siekiantis panaikinti perkančiosios organizacijos veiksmus, VPĮ V skyriaus nuostatose įtvirtinta tvarka kartu turi nuginčyti ir skundžiamo sprendimo nutraukti pirkimo procedūras pagrindus, t. y. įrodyti, kad VPT nustatytų pažeidimų nėra arba jie nėra tokio pobūdžio (nėra esminiai), kad reikėtų nutraukti pirkimo procedūras. VPT nustatytų pažeidimų nuginčijimas reiškia ieškovo procesinę pareigą dėl ieškinio pagrindo, bet ne dėl dalyko, t. y. tiekėjas neteikia reikalavimo panaikinti įvykdytą administracinį aktą, nes ginčas dėl jo prarado objektą, bet savo reikalavimą panaikinti perkančiosios organizacijos sprendimą grindžia VPT nustatytomis, tačiau nenuginčytomis aplinkybėmis.
22. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad VPĮ V skyriaus (taip pat ir CPK XXI1 skyriaus), reglamentuojančio tiekėjų ir perkančiųjų organizacijų ginčų procedūras, nuostatų aiškinimas ir taikymas turi atitikti Direktyvos 2007/66 turinį ir siekiamus tikslus, taip pat susijusią Teisingumo Teismo jurisprudenciją (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2009, ir joje nurodytą kasacinę praktiką). Direktyvos 2007/66 1 straipsnio 1 dalies 3 pastraipoje įtvirtintos valstybių narių (įskaitant visus jų organus, inter alia (be kita ko), teismus) pareigos imtis reikiamų priemonių užtikrinti, kad perkančiųjų organizacijų priimti sprendimai, kuriais buvo pažeisti viešuosius pirkimus reglamentuojantys Europos Sąjungos teisės aktai arba nacionalinės taisyklės, kuriomis tie teisės aktai perkeliami į nacionalinę teisę, galėtų būti veiksmingai ir visų pirma kuo greičiau peržiūrėti.
23. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota tiekėjų pažeistų teisių veiksmingos gynybos principo svarba, pabrėžiami tiekėjams prieinami ir efektyvūs jų teisių gynybos mechanizmai, reali galimybė jais pasinaudoti bei aktyvus teismo vaidmuo užtikrinant jų prieinamumą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-119/2011 ir joje nurodytą praktiką; 2011 m. balandžio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-158/2011). Teismai, spręsdami tiekėjų ir perkančiųjų organizacijų ginčus, materialiosios ir proceso teisės normas ex officio (pagal pareigas) aiškina ir taiko taip, kad tiekėjui būtų leista efektyviai įgyvendinti teisę į pažeistų teisių gynybą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-32/2013).
24. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, nurodęs, jog ieškovė privalėjo nuginčyti skundžiamo perkančiosios organizacijos sprendimo nutraukti viešojo pirkimo procedūras pagrindą (Išvadą) atskirame procese administracinių bylų teisenos tvarka, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos dėl tiekėjo pažeistų teisių gynybos būdų, taip pat pažeidė tiekėjų pažeistų teisių veiksmingos gynybos principą, nes toks apeliacinės instancijos teismo nurodytas tiekėjo pažeistų teisių gynybos įgyvendinimo skaidymas į du savarankiškus procesus, ypač atsižvelgiant į tiekėjo ir viešojo administravimo subjekto (VPT) santykį, t. y. tai, jog tiekėjas nebuvo nei administracinės procedūros subjektas, nei VPT Išvados adresatas, būtų akivaizdžiai ilgesnis ir komplikuotas, neužtikrintų gynybos efektyvumo.

Dėl tiekėjo pateiktų dokumentų, nurodytų kaip konfidenciali informacija, pripažinimo nevieša bylos medžiaga

25. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. rugsėjo 26 d. nutartimi nutarė, kad ieškinio 14 priedas ir dubliko 1-4, 6-9 priedai neteiktini susipažinti ir bet kokiu būdu kopijuoti VPT, užtikrino, kad nurodyta medžiaga nebūtų prieinama per EPP sistemą. Tokį sprendimą teismas iš esmės motyvavo tuo, kad nurodyta informacija patenka į konfidencialios informacijos apimtį, o VPT, nors ir nėra ieškovės konkurentė, tačiau jos atstovai nėra įsipareigoję užtikrinti ieškovės pateikiamos informacijos konfidencialumo, todėl yra galimybė, jog nekontroliuojant pateiktų duomenų ir informacijos sklaidos, su ja gali susipažinti ieškovės konkurentai.
26. Apeliaciniame skunde ieškovė buvo suformulavusi tris procesinio pobūdžio prašymus, susijusius su bylos medžiagos viešumu: 1) nustatyti, kad ieškinio 14 priedas ir dubliko 1-4, 6-9 priedai negali būti teikiami susipažinti ir bet kokiu būdu kopijuoti VPT; 2) nustatyti, kad visa bylos medžiaga yra nevieša; 3) tuo atveju, jei byla bus nagrinėjama žodinio proceso tvarka, nagrinėti bylą uždaruose teismo posėdžiuose.
27. CPK 10 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad priimdamas viešame teismo posėdyje sprendimą ar procesą užbaigiančią nutartį, teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva motyvuota nutartimi nustatyti, kad bylos medžiaga ar jos dalis yra nevieša, be kita ko, jeigu yra pagrindas manyti, kad bus atskleista komercinė paslaptis; šio straipsnio 4 dalyje nustatyta galimybė dar labiau susiaurinti bylos medžiagos viešumą, t. y. kad asmuo, teikiantis teismui dokumentus ar medžiagą, kuriuose esantys duomenys sudaro profesinę ar komercinę paslaptį, gali prašyti teismo neteikti jų susipažinti ir kopijuoti (nagrinėjamos bylos atveju – proceso dalyviui). Dėl to teismas priima nutartį.
28. Kasacinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, kad konstitucinis teisės viešumo imperatyvas, CPK 9 ir 10 straipsniuose įtvirtintos teismo posėdžio viešumo ir bylos medžiagos viešumo taikymo taisyklės pabrėžia viešo bylų nagrinėjimo principo netaikymo išimtinumą bei reikalauja bylos viešumą riboti tik tiek ir tik tokia apimtimi, kiek tai būtina bylos šalių teisėms ir teisėtiems interesams apginti; tam, kad teismas galėtų įvertinti pateiktos informacijos svarbą ją pateikusios šalies teisių ir teisėtų interesų apsaugos kontekste bei parinkti tinkamą šios informacijos apsaugos apimtį ir būdą, šalis, teikianti prašymą dėl informacijos pripažinimo nevieša, turi pagrįsti, kuri konkreti pateikiamuose įrodymuose esanti informacija saugotina ir kodėl; atitinkamai teismas, priimdamas rašytinę nutartį dėl tam tikros byloje esančios medžiagos dalies pripažinimo nevieša, turi individualizuoti saugotiną informaciją (konkrečius įrodymus), o būtinumą ją saugoti – argumentuoti; pirmenybė turi būti teikiama kuo mažesniam viešumo ribojimui, t. y. tik saugotinos informacijos neviešumo užtikrinimui; aukštesnės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, kurioje žemesnės instancijos teismas buvo paskyręs uždarą teismo posėdį ir (ar) pripažinęs visą ar dalį bylos medžiagos nevieša, nėra saistomas  šio sprendimo ir gali parinkti kitą posėdžio viešumo ir (ar) bylos medžiagos viešumo apimtį ir būdą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-72-421/2017 64, 67, 68, 70 punktus).
29. Kasacinis teismas taip pat yra pasisakęs dėl komercinę paslaptį sudarančios informacijos kvalifikavimo kriterijų; nurodė, kad informacijai, kuri gali būti pripažinta komercine paslaptimi, keliami reikalavimai, nustatyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.116 straipsnio 1 dalyje, iš esmės yra trys: slaptumas, vertingumas ir protingos pastangos, nukreiptos šiai informacijai išsaugoti; taip pat išaiškino konfidencialios ir komercinės paslapties atskyrimo pagrindus, nurodydamas, kad teisinė konfidencialios informacijos kategorija yra platesnė už teisinę komercinės paslapties kategoriją, taigi komercinės paslaptys yra viena iš konfidencialios informacijos rūšių; informacija, kuri neatitinka komercinėms paslaptims keliamų reikalavimų, gali patekti į konfidencialios informacijos sąvoką ir šiuo pagrindu būti saugoma; duomenys, sudarantys konfidencialios informacijos turinį, ne visuomet yra komercinė paslaptis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-6-706/2016 38, 50 punktus).
30. Dėl bylos medžiagos pripažinimo nevieša, siekiant apsaugoti ginčo šalies komercinę paslaptį sudarančią informaciją, papildomai atkreiptinas dėmesys į ginčų dėl viešųjų pirkimų specifiką, dėl kurios tokio pobūdžio teismo sprendimo išimtinumo laipsnis turėtų būti didesnis nei kitose bylose. Kasacinio teismo konstatuota, kad konfidencialios informacijos apsaugos viešuosiuose pirkimuose tikslas – teisėta viešumo ribojimo priemonė, ji turi būti aiškinama siaurai, taikoma nepiktnaudžiaujant įstatymų suteiktomis teisėmis, pavyzdžiui, nurodžius, kad visą pasiūlymą (plačiąja prasme) sudaro konfidenciali informacija; informacijos konfidencialumas siejamas su galimos žalos grėsme; taigi duomenų slaptumas aiškintinas siaurai, neproporcingai neapribojant teisės į gynybą ir turint tik tikslą nepakenkti tos informacijos šaltiniui ar kitiems asmenims. Be to, kasacinis teismas, pasisakydamas aptariamu klausimu, atsižvelgia į viešųjų pirkimų teisinių santykių pobūdį ir jame dalyvaujančius subjektus. Jo praktikoje konstatuota, kad bet kokiu atveju dėl viešųjų pirkimų santykių specifikos informacijos slaptumas – daugiau išimtinė, o ne bendro pobūdžio situacija; jau vien iš pavadinimo etimologijos matyti, kad šie santykiai vieši, ne slapti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2013 ir joje nurodytą kasacinio teismo ir Teisingumo Teismo praktiką).
31. Apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo bylą rašytinio proceso tvarka, skundžiamos nutarties motyvuojamojoje dalyje pasisakė iš esmės tik dėl pirmo šios nutarties 26 punkte nurodyto ieškovės prašymo, susijusio su konkrečiais ieškinio ir dubliko priedais, tačiau jį vertino kaip prašymą pripažinti šią medžiagos dalį nevieša, o ne kaip prašymą neteikti jų susipažinti ir kopijuoti trečiajam asmeniui, kaip buvo suformuluota ieškovės apeliaciniame skunde, ir konstatavo, kad prašyme nepateikta pagrįstų ir įtikinamų argumentų, kurie sudarytų pagrindą riboti konstitucinį teisės viešumo imperatyvą, tačiau expressis verbis (aiškiai) nepasisakė dėl antrojo ieškovės prašymo – pripažinti visą bylos medžiagą nevieša. Pažymėtina, kad skundžiamos nutarties rezoliucinėje dalyje nepasisakyta nė vienu iš šių klausimų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nepakankamai tiksliai ir aiškiai pasisakė dėl šios nutarties 26 punkte nurodytų ieškovės apeliaciniame skunde pateiktų procesinio pobūdžio klausimų (CPK 10 straipsnio 2,4 dalys), todėl, atsižvelgiant į procesinę šios kasacinės bylos baigtį, dėl šių klausimų spręstina pakartotinai. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO visa proceso pirmosios instancijos teisme medžiaga yra nevieša.
32. Tačiau teisėjų kolegija pripažįsta atmestinais kasacinio skundo argumentus, kad apeliacinės instancijos teismas, skundžiamoje nutartyje pasisakęs dėl ieškovės prašymo, susijusio su bylos medžiagos (ne)viešumu, nepagrįstumo, netinkamai taikė CPK 320 straipsnio 2 dalį, peržengė apeliacinio skundo ribas ir pablogino ieškovės padėtį. Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas; apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Šalies teikiami procesinio pobūdžio klausimai nesudaro apeliacinio skundo dalyko, todėl jų (ne)tenkinimas negali būti vertinamas kaip apeliacinio skundo ribų peržengimas. Teismas, pripažindamas tam tikrą bylos medžiagos dalį (ne)vieša, sprendžia procesinio pobūdžio klausimą. Teismo pasisakymas procesiniu klausimu neturi res judicata (galutinio teismo sprendimo) galios (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-72-421/2017 70 punktą).

Dėl procesinės bylos baigties

76.              Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmiau pateikti išaiškinimai teikia pagrindą daryti išvadą, kad bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos dėl tiekėjo pažeistų teisių gynybos būdų, nurodęs, jog ieškovė privalėjo nuginčyti skundžiamo perkančiosios organizacijos sprendimo nutraukti viešojo pirkimo procedūras pagrindą (Išvadą) atskirame procese administracinių bylų teisenos tvarka, pažeidė ieškovės teisę į veiksmingą pažeistų teisių gynybą, pasunkino jos galimybes įrodyti savo ieškinio pagrįstumą. Dėl nurodytų argumentų skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina, o byla perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

78.              Apeliacinės instancijos teismas, bylą nagrinėdamas iš naujo, remdamasis šioje nutartyje pateiktais išaiškinimais, turėtų įvertinti, pirma, ar Išvadoje nurodyti VPĮ pažeidimai yra esminiai ir sudarė pagrindą nutraukti Pirkimo procedūras, antra, ar egzistuoja pagrindas tenkinti ieškovės prašymus nustatyti, kad jos nurodyta konkreti bylos medžiaga negali būti teikiama susipažinti ir bet kokiu būdu kopijuoti VPT, bei nustatyti, kad visa bylos medžiaga yra nevieša.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

79.              Byloje esantys mokėjimo dokumentai patvirtina, kad, pateikdama kasacinį skundą, ieškovė sumokėjo 6038,25 Eur žyminio mokesčio.               Kasaciniam teismui nusprendus, kad byla perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, ginčo šalių turėtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti apeliacinės instancijos teismui (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 25 d. nutartį ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.