Civilinė byla Nr. 3K-3-383-469/2018

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-03041-2014-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.8.6; 2.6.8.11.1; 2.6.11.4.5

 (S)

 

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2018 m. spalio 24 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų <>

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Naujininkų ūkis“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018  m. balandžio 17 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „VSA Vilnius“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Naujininkų ūkis“, trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Ecoservis“, dėl sutarties nutraukimo, nuostolių atlyginimo ir skolos priteisimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių vienašalį mišrios paslaugų – išperkamosios nuomos sutarties nutraukimą ir jos galimą priskyrimą viešųjų paslaugų pirkimo sutarčiai, aiškinimo ir taikymo.

2.       Ieškovė UAB „VSA Vilnius“ (toliau – ir ieškovė) kreipėsi į teismą prašydama: 1) pripažinti atsakovės UAB „Naujininkų ūkis“ (toliau – ir atsakovė) vienašališką 2007 m. liepos 16 d. sutarties dėl komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų Nr. BAI-710084 nutraukimą neteisėtu; 2) priteisti ieškovės UAB „VSA Vilnius“ naudai 108 854,23 Eur (375 851,90 Lt) patirtų nuostolių atlyginimo; 6 proc. metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3.       Ieškovė nurodė, kad ji laimėjo atsakovės skelbtą viešosios komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikėjo atrankos konkursą ir sudarė sutartį. Ieškovė įsipareigojo teikti atsakovei mišrių komunalinių bei didžiųjų, statybinių ir kitų specifinių atliekų, tarp jų ir antrinių žaliavų, surinkimo ir išvežimo paslaugas, sudarydama tam reikalingas sąlygas, o atsakovė įsipareigojo sumokėti už suteiktas paslaugas bei vykdyti kitus įsipareigojimus. Sutartis galiojo iki 2011 m. liepos 17 d. Kadangi šalys tinkamai vykdė savo įsipareigojimus, tai ieškovė ir atsakovė 2010 m. lapkričio 16 d. pasirašė sutarties priedą ir pratęsė sutartį iki 2015 m. liepos 17 d., nustatydamos papildomą 4 metų sutarties pratęsimo terminą. Atsakovė niekada nereiškė pretenzijų ieškovei dėl paslaugų teikimo. Tačiau 2013 m. gruodžio 12 d. pranešimu atsakovė informavo ieškovę, kad nuo 2014 m. sausio 14 d. vienašališkai nutraukia sutartį, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.721 straipsniu.

4.       Ieškovė UAB „VSA Vilnius“ taip pat pateikė ieškinį dėl skolos priteisimo, prašydama priteisti iš atsakovės UAB „Naujininkų ūkis“ ieškovės naudai 81 228,77 Eur (280 466,71 Lt) skolos ir 8,75 proc. metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

5.       Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 20 d. nutartimi civilinės bylos dėl ieškovės reikalavimų, nurodytų šios nutarties 2 ir 4 punktuose, sujungtos.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

 

6.               Vilniaus apygardos teismas 2017 m. gegužės 15 d. sprendimu tenkino dalį ieškinio ir pripažino atsakovės UAB „Naujininkų ūkis“ vienašališką 2007 m. liepos 16 d. sutarties dėl komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų Nr. BAI-710084 nutraukimą neteisėtu; priteisė iš atsakovės UAB „Naujininkų ūkis“ ieškovės UAB „VSA Vilnius“ naudai 108 317,02 Eur patirtų nuostolių atlyginimo, 7213,46 Eur skolos už likutinę požeminių konteinerių vertę 2014 m. sausio 14 d. dieną ir 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2014 m. sausio 31 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 144,81 Eur bylinėjimosi išlaidų dėl žyminio mokesčio, 1751,56 Eur bylinėjimosi išlaidų dėl ekspertizės apmokėjimo ir 9899,49 Eur bylinėjimosi išlaidų dėl advokatų teisinių paslaugų apmokėjimo atlyginimo; priteisė iš atsakovės UAB „Naujininkų ūkis“ 2313 Eur žyminio mokesčio ir 49,05 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų atlyginimo valstybės naudai; kitą ieškinio dalį atmetė.

7.       Teismas nustatė, kad:

7.1.                      2007 m. vasario 14 d. priimtas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimas Nr. 1-1537 „Dėl viešosios komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikėjo atrankos konkurso sąlygų tvirtinimo“. Ieškovei laimėjus atrankos konkursą, Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir UAB „VSA Vilnius“ 2007 m. gegužės 17 d. sudarė viešosios komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje sutartį.

7.2.                      2007 m. liepos 16 d. UAB „Naujininkų ūkis“ ir UAB „VSA Vilnius“ sudarė sutartį dėl komunalinių ir kitų atliekų tvarkymo paslaugų (toliau – ir Sutartis). UAB „VSA Vilnius“ ir UAB „Naujininkų ūkis“ 2009 m. rugpjūčio 12 d. prie Sutarties sudarė papildomą susitarimą dėl konteinerių susidėvėjimo nustatymo kriterijų, kuriuo šalys susitarė, kad taikoma 4 metų konteinerių nusidėvėjimo norma. 2010 m. birželio 15 d. buvo sudarytas UAB „VSA Vilnius“ ir UAB „Naujininkų ūkis“ Sutarties konteinerių perdavimo–priėmimo aktas.

7.3.                      2013 m. gruodžio 12 d. UAB „Naujininkų ūkis“ raštu Nr. S2-1210 ieškovei pranešė dėl Sutarties vienašališko nutraukimo. 2013 m. gruodžio 20 d. UAB „VSA Vilnius“ raštu atsakė, kad paslaugų sutarties nutraukimas yra neteisėtas. 2013 m. gruodžio 31 d. UAB  „Naujininkų ūkis“ raštu Nr. S2-1258 ieškovei pranešė dėl Sutarties vienašališko nutraukimo. 2014 m. sausio 9 d. UAB „Naujininkų ūkis“ raštu Nr. S2-31 ieškovei pranešė dėl Sutarties vienašališko nutraukimo. 2014 m. sausio 15 d. UAB „Naujininkų ūkis“ raštu Nr.  S2-48 ieškovei pranešė dėl Sutarties vienašališko nutraukimo.

8.       Teismas nurodė, kad Sutarties 1 punktas nustatė, jog UAB „VSA Vilnius“ įsipareigoja teikti UAB „Naujininkų ūkis“ mišrių komunalinių bei didžiųjų, statybinių ir kitų specifinių atliekų, tarp jų ir antrinių žaliavų (toliau – atliekos), surinkimo ir išvežimo paslaugas, sudarydama sąlygas tam reikalingoms 8 punkte nurodytoms atliekų ir antrinių žaliavų surinkimo priemonėms naudotis nuomos pagrindais (toliau – paslaugos). UAB „Naujininkų ūkis“ įsipareigoja už suteiktas paslaugas sumokėti bei vykdyti kitus šioje sutartyje nurodytus įsipareigojimus, šalys apibrėžė sutarties objektą, kuris apima ne tik atliekų surinkimo ir išvežimo paslaugas, bet ir atliekų surinkimo priemonių naudojimąsi nuomos pagrindais. Sutarties 25 punktas sutarties termino pasibaigimo ar jos nutraukimo prieš terminą atveju nustatė UAB „Naujininkų ūkis“ pareigą įsigyti UAB „VSA Vilnius“ perduotus požeminius konteinerius nuosavybėn arba nurodyti kitą atliekų tvarkymo įmonę, kuri įsigis konteinerius už jų likutinę vertę.

9.       Atsižvelgdamas į tai, teismas darė išvadą, kad ši Sutartis yra mišri, nes turi skirtingų sutarčių rūšių elementų. Pagal šios Sutarties esmę šalis siejo ne tik atlygintinų viešųjų paslaugų teikimo teisiniai santykiai, bet ir išperkamosios nuomos teisiniai santykiai.

10.       Sutarties 36 punktas nustatė, kad sutartis galėjo būti nutraukiama prieš terminą abiejų šalių rašytiniu susitarimu ar UAB „Naujininkų ūkus“ iniciatyva, jei UAB „VSA Vilnius“ tris kartus per mėnesį pažeidžia esminius savo įsipareigojimus.

11.       Teismas sprendė, kad atsakovė nenurodė jokio teisėto pagrindo nutraukti prieš terminą Sutartį, taip pažeisdama šios Sutarties 36 punkto ir CK 6.217 straipsnio nuostatas.

12.       Teismas, įvertinęs ieškovės gautas pajamas, sprendė, kad, neteisėtai vienašališkai nutraukus Sutartį, ieškovė negavo turtinės naudos (grynojo pelno) už tą laikotarpį, per kurį būtų vykdžiusi Sutartį, todėl ieškovei padaryti atitinkamo dydžio nuostoliai.

13.       Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės ir atsakovės apeliacinius skundus, 2018  m. balandžio 17 d. nutartimi pakeitė Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 15 d. sprendimą ir priteisė ieškovės naudai iš atsakovės 108 317,02  Eur patirtų nuostolių atlyginimo, 800,68 Eur skolą už likutinę 2014 m. sausio 14 d. požeminių konteinerių vertę ir 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2014 m. sausio 31 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 2746,58 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

14.       Kolegija nurodė, kad mišrios sutarties šalys gali pačios susitarti, kokios normos bus taikomos jų sudaromai sutarčiai. Jeigu šalys neaptaria šio klausimo sutartyje, pagal CK 6.156 straipsnio 3 dalį mišriai sutarčiai kompleksiškai taikomos teisės normos, reglamentuojančios tų rūšių sutartis, kurių elementų yra tokioje sutartyje. Tačiau, kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, pripažindamas ginčo sutartį mišria, nors ir pagrįstai pažymėjo, kad tokia šalių sutartis turi kelių atskirų sutarčių rūšių elementų (išperkamosios nuomos ir paslaugų teikimo), vis dėlto spręsdamas šalių ginčą dėl vienašalio sutarties nutraukimo nepagrįstai netaikė atlygintinų paslaugų teikimo sutarties, sudarytos viešųjų pirkimų būdu, nutraukimą reglamentuojančių teisės normų.

15.       Kolegijos nuomone, Vilniaus miesto savivaldybės organizuojamo viešojo konkurso, kuriame dalyvavo ieškovė, paskirtis, atsakovės ir ieškovės lūkesčiai, taip pat sutarties pavadinimas bei vykdymas atskleidžia sudarytos sutarties specifiką – atsakovė norėjo gauti viešąsias paslaugas (komunalinių atliekų tvarkymo), o ieškovė – jas atlygintinai teikti, tačiau atsakovė galėjo naudotis paslauga tik išsinuomojusi iš ieškovės konteinerius. Kolegija sprendė, kad šalių sudarytoje sutartyje įranga nuomojama vieninteliu tikslu – suteikti atsakovei atliekų tvarkymo paslaugą. Nesant atliekų tvarkymo paslaugos elemento, atsakovė nebūtų išsinuomojusi iš ieškovės konteinerių (neteikiant atliekų tvarkymo paslaugos, nebūtina konteinerių nuoma).

16.       Spręsdama dėl Sutarties vienašališko nutraukimo, kolegija nurodė, kad byloje nenustatyta, jog ieškovė būtų netinkamai vykdžiusi sutartį ar (ir) iš esmės pažeidusi savo įsipareigojimus. Teisė nutraukti vienašališkai sutartį prieš terminą vien dėl Vilniaus miesto savivaldybės (kaip klientės) nepageidavimo gauti konkretaus teikėjo paslaugų nenurodyta ir Vilniaus miesto savivaldybės bei UAB „VSA Vilnius“ 2007 m. gegužės 17 d. viešųjų komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų teikimo Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje sutartyje.

17.       Kolegija nurodė, kad nors klientas turi teisę nutraukti paslaugų sutartį, vadovaudamasis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, nepaisydamas to, ar tokia jo teisė yra įtvirtinta sutartyje, tačiau paslaugų sutartį, sudarytą viešųjų pirkimų būdu, klientas vienašališkai nutraukti pagal CK 6.721 straipsnio 1 dalį gali tik tuo atveju, jeigu šalys dėl to susitaria viešųjų pirkimų sutartyje. Toks teisės normų, reglamentuojančių viešųjų paslaugų teikimo sutartį, aiškinimas neprieštarauja ir atsakovės apeliaciniame skunde minimai Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo (toliau – ATĮ) 301 straipsnio 3 daliai.

18.       Kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad šalys nesusitarė dėl kliento teisės vienašališkai nutraukti sutartį pagal CK 6.721 straipsnio 1 dalį, todėl taikyti šios teisės normos ir remiantis ja vienašališkai nutraukti sutartį atsakovė neturėjo teisėto pagrindo.

19.       Pasisakydama dėl skolos už konteinerių likutinę verę priteisimo, kolegija nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl pačios atsakovės pareigos vienašališkai nutraukus sutartį sumokėti požeminių konteinerių likutinę vertę, tačiau kilo ginčas dėl šios požeminių konteinerių likutinės vertės dydžio nustatymo.

20.       Kolegija, vertindama šalių 2009 m. rugpjūčio 12 d. papildomą susitarimą prie Sutarties, nurodė, kad šiame susitarime nebuvo nurodyta konteinerių rūšis, kaip teigia ieškovė. Šalys susitarė tik dėl 4 metų konteinerių normos taikymo, skaičiuojant tiek antžeminių, tiek požeminių konteinerių likutinę vertę, o ieškovės nurodyta 8 metų požeminių konteinerių nusidėvėjimo norma nepagrįsta nei šalių sutarties nuostatomis, nei teismo ekspertizių išvadomis.

21.       Kolegija nustatė, kad atsakovė 2014 m. vasario 28 d. sumokėjo ieškovei 6412,78 Eur likutinės požeminių konteinerių vertės, todėl pirmosios instancijos teismo priteistas požeminių konteinerių vertės dydis mažintinas priteisiant iš atsakovės ieškovės naudai 800,68 Eur skolos.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

 

22.       Kasaciniu skundu atsakovė UAB „Naujininkų ūkis“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 15 d. sprendimo dalį ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 17 d. nutarties dalį dėl Sutarties vienašališko nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir 108 317,02 Eur negautų pajamų ieškovei priteisimo, šią ieškinio dalį atmesti kaip nepagrįstą, perskirstyti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą ir priteisti kasaciniame teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

22.1.                       Apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas, kad ginčo Sutartis turi būti reguliuojama viešuosius pirkimus reglamentuojančių teisės aktų, peržengė apeliacinio skundo ribas. Pirma, atsakovė nėra perkančioji organizacija ir jai nėra taikytini Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – VPĮ) reikalavimai. Antra, atsakovė net neturėjo galimybės tinkamai gintis nuo tokių galimų teismo išvadų, nes nė viena šalis byloje nekėlė klausimo dėl viešųjų pirkimų įstatymo taikymo.

22.2.                      Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino atliekų tvarkymo sistemą reglamentuojančias teisės normas, nes tais atvejais, kai vietinė rinkliava savivaldybės teritorijoje nenustatyta, savivaldybė nevykdo viešųjų pirkimų dėl paslaugų įsigijimo už atliekų turėtojus (paslaugų gavėjus) ar jų vardu, tačiau, įvykdžiusi paslaugų operatoriaus konkursą, suteikia teisę atrinktiems paslaugų teikėjams konkuruojant tarpusavyje siūlyti paslaugų gavėjams paslaugas bei individualiai susitarti su atliekų turėtojais dėl atliekų tvarkymo paslaugų teikimo.

22.3.                      CK nenustato atskiro reguliavimo atliekų tvarkymo paslaugoms, tačiau ATĮ nukreipia į atlygintinų paslaugų teikimo reglamentavimą, įtvirtintą CK, taip pat ir CK 6.271 straipsnį. Komunalinių atliekų tvarkymo sistemos, kai vietinė rinkliava savivaldybėje nenustatyta, visiškai sutampa su CK 6.271 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos normos tikslais. Ši paslaugų gavėjo garantija, suteikianti jam teisę bet kuriuo metu vienašališkai nutraukti atlygintinų paslaugų teikimo sutartį, yra imperatyvaus pobūdžio norma, kurios šalys negali panaikinti ar keisti savo susitarimu.

23.       Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė UAB „VSA Vilnius“ prašo atsakovės kasacinį skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais esminiais argumentais:

23.1.                       Apeliacinės instancijos teismo atliktas faktinių bylos aplinkybių, nurodytų apeliaciniame skunde, savarankiškas teisinis kvalifikavimas negali būti laikomas apeliacinio skundo ribų peržengimu. Apeliacinio skundo ribas, inter alia (be kita ko), sudarė Sutarties nutraukimo (ne)teisėtumo klausimas. Tokioje situacijoje iš dalies konkuruojant civilinio proceso nuostatoms, susijusioms su teismo pareiga neperžengti ginčo ribų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 2 dalis), su konstitucine norma, nustatančia, kad teismas privalo priimti teisingą sprendimą, klausydamas tik įstatymo (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnis), pirmenybė turi būti teikiama teisingumo principui. Nors nei ieškovė, nei atsakovė neteikė bylą nagrinėjusiems teismams savo paaiškinimų dėl viešuosius pirkimus reglamentuojančių teisės normų taikymo, vargu ar ši aplinkybė turėjo esminę reikšmę priimant neteisingą sprendimą ir šio pažeidimo negalima pašalinti vėliau, pavyzdžiui, teikiant kasacinį skundą.

23.2.                       Apeliacinės instancijos teismas viešųjų pirkimų reglamentavimu iš esmės rėmėsi tik pabrėždamas viešųjų pirkimų principų taikymą ginčo santykiams spręsti. Byloje nėra ginčo, kad savivaldybės administracija vykdė viešosios komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikėjo atrankos konkursą, kuris savo procedūrine esme yra panašus į įprastus viešuosius pirkimus. Ieškovės ir atsakovės Sutartis buvo sudaryta ieškovės ir savivaldybės administracijos sutarties pagrindu bei remiantis savivaldybės administracijos konkurso dokumentacija. Nė viename iš šių dokumentų nebuvo nustatyta sąlygų, kurios suteiktų teisę atsakovei nutraukti Sutartį vienašališkai be jokios svarbios priežasties.

23.3.                      Specialusis ATĮ nereguliuoja sutarties nutraukimo klausimų ir nukreipia ne į konkrečią CK normą, bet į visą CK. Pripažinus, kad atsakovė turi teisę bet kada nutraukti sutartį, būtų pažeista sąžininga konkurencija. Kadangi Sutartis yra mišri, taikyti CK 6.721 straipsnio 1 dalies nėra pagrindo. Be to, yra būtina atsižvelgti ir į nuomos teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Ieškovė nesutinka su apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kad pagal šią Sutartį atliekų išvežimo paslaugos negalėjo būti teikiamos atskirai nuo konteinerių nuomos paslaugų, nes, kaip matyti, nutraukus Sutartį, konteineriai perėjo atsakovės nuosavybėn, ji jais naudojasi, nepriklausomai nuo to, kad ieškovė nebeteikia atliekų išvežimo paslaugos.

   

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl komunalinių ir kitų atliekų tvarkymo paslaugų sutarties, sudarytos su savivaldybės konkurso būdu atrinktu paslaugu teikėju, kvalifikavimo 

 

24.       Šalių ginčas kilo dėl vienašališko sutarties nutraukimo teisėtumo ir nukentėjusios šalies patirtų nuostolių (negautų pajamų) atlyginimo. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai ginčo Sutartį kvalifikavo kaip mišrią, turinčią tiek atlygintinų paslaugų, tiek išperkamosios nuomos sandorių elementų. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje sutarties kvalifikavimas svarbus dėl dviejų aspektų: pirma, dėl galimybės taikyti CK 6.721 straipsnio nuostatas, kuriose reglamentuojama kliento teisė nutraukti atlygintinų paslaugų sutartį; antra, dėl tam tikrų ribojimų taikyti pirmiau nurodytas normas tais atvejais, kai sutartis patenka į viešųjų pirkimų teisinį reguliavimą.

25.       Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismai netaikė CK 6.721 straipsnio nuostatų: pirmosios instancijos teismas apskritai nepasisakė dėl kliento teisės vienašališkai nutraukti sutartį ir iš esmės taikė ginčo Sutartyje įtvirtintus sandorio nutraukimo pagrindus, o apeliacinės instancijos teismas, nors ir nustatė prielaidas taikyti CK 6.721 straipsnį, tačiau konstatavo, kad ginčo Sutartis patenka į viešųjų pirkimų teisinį reguliavimą, kurio taikymas nagrinėjamu atveju suponavo ribojimą atsakovei vienašališkai nutraukti aptariamą sutartį. Kasacinis teismas konstatuoja, kad nors apeliacinės instancijos teismas ir tinkamai sprendė dėl Sutarties kvalifikavimo pagal CK normas, taip pat pagrįstai nagrinėjo klausimą, ar Sutartis patenka į viešųjų pirkimų teisinį reguliavimą, tačiau priėjo prie klaidingų išvadų dėl jos vertinimo ir galutinio ginčo sprendimo.

26.       Dėl pirmojo aspekto (sutarties kvalifikavimo pagal CK normas) teisėjų kolegija iš esmės sutinka su apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kad šiuo atveju šalių sudarytoje sutartyje įranga buvo nuomojama vieninteliu tikslu – suteikti atsakovei atliekų tvarkymo paslaugą. Nesant atliekų tvarkymo paslaugos elemento, atsakovė nebūtų išsinuomojusi iš ieškovės konteinerių (neteikiant atliekų tvarkymo paslaugos, nebūtina konteinerių nuoma). Teisėjų kolegija laiko nepagrįstais ieškovės argumentus, išdėstytus atsiliepime į kasacinį skundą, kad ieškovės nuosavybės teise valdomų konteinerių nuoma bei komunalinių ir kitų atliekų tvarkymo paslaugų sutarties dalykai galėjo būti atskiri, t. y. dėl jų galėjo būti sudaromos atskiros sutartys, todėl akivaizdu, kad nėra pagrindo vertinti tarp ieškovės ir atsakovės susiklosčiusius du prievolinius teisinius santykius išimtinai kaip paslaugos teikimo teisinius santykius.

27.       Kaip pažymėta pirmiau, atsakovė UAB „Naujininkų ūkis“ ketino organizuoti komunalinių atliekų tvarkymą konkrečioje teritorijoje. Kadangi numatytoms paslaugoms teikti buvo reikalinga speciali įranga, atsakovei reikėjo spręsti ir šios įrangos įgijimo klausimą. Sutiktina, kad atsakovė šią įrangą galėjo įsigyti ir kitu būdu, nebūtinai su ieškove sudarydama mišrią sutartį, tačiau, siekiant užtikrinti ekonomiškai naudingiausią ir efektyviausią paslaugos teikimą, buvo pasirinktas būtent toks sprendimas, kad paslaugos teikėjas paslaugai teikti parenka ir tinkamiausią įrangą. Atitinkamai nuomos teisiniai santykiai tarp ieškovės ir atsakovės susiklostė tik todėl, kad ieškovė buvo pasirinkta kaip labiausiai atsakovės poreikius atitinkanti paslaugos teikėja. Dėl to nedalomomis, tarpusavyje neatsiejamomis laikytinos ne pačios paslaugos teikimo ir nuomos prievolės, bet šių prievolių šalių valia susietų sutarčių vykdymas. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad šalių sudarytoje sutartyje atlygintinų paslaugų elementas yra svarbus ir išlaikęs esminius atlygintinų paslaugų požymius (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-446-695/2017 26, 28 punktus).

28.       Dėl antrojo Sutarties kvalifikavimo elemento (ar ji patenka į viešųjų pirkimų teisinį reguliavimą) pirmiausia pažymėtina, kad komunalinių atliekų tvarkymas yra viena iš valstybės reguliuojamų ūkinės veiklos rūšių, kurioje turi būti derinamas privatus ir viešasis interesas mažinti neigiamą poveikį visuomenės sveikatai ir aplinkai ir racionaliai naudoti bei tausoti gamtos išteklius. Atsižvelgdama į tai, valstybė turi užtikrinti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų prieinamumą ir tinkamumą. Už komunalinių atliekų tvarkymo sistemų organizavimą, jų funkcionavimo užtikrinimą, atliekų, kurių turėtojo nustatyti neįmanoma arba jis neegzistuoja, tvarkymo organizavimą ir komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo administravimą atsakingos savivaldybės (ATĮ (2005 m. birželio 28 d. redakcija Nr. X-279) 25 straipsnis).

29.       Apeliacinės instancijos teismas, kvalifikuodamas ieškovės ir atsakovės sutartinius teisinius santykius, sprendė, kad tai yra viešųjų pirkimų būdu susiklostę teisiniai santykiai, todėl jie turi būti vertinami viešuosius pirkimus reglamentuojančių teisės normų kontekste. Atsakovė, nesutikdama su tokiu sutarties vertinimu, kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, darydamas tokią išvadą, peržengė apeliacinio skundo ribas.

30.       Kasacinis teismas yra nurodęs, kad apeliacinės instancijos teismo, kaip ir bet kurio kito teisingumą vykdančio teismo, pareiga – savarankiškai, klausantis tik įstatymo kvalifikuoti bylos nagrinėjimo metu nustatytas faktines aplinkybes (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnis). Teisinio šių faktinių bylos aplinkybių kvalifikavimo nurodymas ar nenurodymas apeliaciniame skunde nepanaikina ir neapriboja minėtosios apeliacinės instancijos teismo pareigos, išplaukiančios iš teisingumo vykdymo funkcijos. Todėl apeliacinės instancijos teismo atliktas faktinių bylos aplinkybių, nurodytų apeliaciniame skunde, savarankiškas teisinis kvalifikavimas negali būti laikomas apeliacinio skundo ribų peržengimu, net jeigu pačiame apeliaciniame skunde šios faktinės aplinkybės nebuvo kvalifikuotos pagal konkrečią ir tinkamą teisės normą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1027/2001).

31.       Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas, pagal savo vidinį įsitikinimą įvertinęs bylos faktines aplinkybes, skirtingai nei šalys ir pirmosios instancijos teismas kvalifikavo ginčo sutartį kaip viešųjų pirkimų būdu sudarytą sutartį, tačiau nenustatė naujų faktinių aplinkybių ir tuo labiau nekeitė šalių pareikštų reikalavimų, todėl atsakovės argumentai, kad apeliacinės instancijos peržengė apeliacinio skundo ribas, yra nepagrįsti.

32.       Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pasisakė dėl Sutarties kvalifikavimo kaip viešojo pirkimo sutarties, nes atsakovė nelaikytina perkančiąja organizacija pagal VPĮ, be to, toks kvalifikavimas neatitinka specialiojo atliekų tvarkymą reglamentuojančio teisinio reguliavimo. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su atsakovės kasacinio skundo argumentais, tačiau konstatuoja, kad Sutartis nekvalifikuotina kaip viešojo pirkimo sutartis ne dėl to, kad atsakovė nėra perkančioji organizacija ar kad netaikyti VPĮ leido atliekų tvarkymo teisinis reguliavimas, o dėl to, jog ieškovės (paslaugų teikėjos) parinkimas nebūdingas viešųjų pirkimų konkursams.

33.       Ginčo sutarties sudarymo metu, 2007 m., savivaldybės galėjo rinktis tokius komunalinių atliekų tvarkymo būdus: 1) pavesti eksploatuoti komunalinių atliekų tvarkymo sistemą (kaip privalomą užduotį) savivaldybės įsteigtai bendrovei arba kelių savivaldybių įsteigtai atliekų tvarkymo įstaigai, įmonei ar organizacijai; 2) organizuoti komunalinių atliekų tvarkymo sistemos eksploatavimo ir plėtojimo paslaugų operatorių (atliekų tvarkytojų) atrankos konkursą; 3) nutarusios įvesti vietinę rinkliavą iš atliekų turėtojų už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, organizuoti komunalinių atliekų tvarkymo (komunalinių atliekų tvarkymo sistemos eksploatavimo ir plėtojimo) paslaugų viešojo pirkimo konkursą (ATĮ (2005 m. birželio 28 d. redakcija Nr. X-279) 30 straipsnio 4 dalis).

34.       Ginčo sutarties sudarymo laikotarpiu, 2007 m., Vilniaus mieste galiojusių Vilniaus miesto aplinkos tvarkymo taisyklių 73 punkte nustatyta, kad savivaldybės administracija organizuoja komunalinių atliekų surinkimo, pervežimo ir perdavimo naudoti ar šalinti paslaugų operatoriaus konkursą (-us), kurio (-ių) pagrindu tarp atliekų tvarkymo įmonės (-ių) ir Savivaldybės sudaroma (-os) paslaugų teikimo sutartis (-ys). Savivaldybės administracija viename konkurse parenka ne mažiau kaip du savivaldybės atliekų tvarkymo operatorius, kurie konkurso sąlygose nustatytą laikotarpį visi turės teisę teikti paslaugas toje pačioje nustatytoje savivaldybės teritorijoje, konkuruodami tarpusavyje, siekdami sudaryti sutartis su atliekų turėtojais (Vilniaus miesto aplinkos tvarkymo taisyklių 74 punktas).

35.       Pažymėtina, kad, nors kaip nurodyta šios nutarties 33 punkte, teisiniame reguliavime nustatyta skirtingi komunalinių atliekų tvarkymo modeliai, tačiau jie visi privalo būti įgyvendinti laikantis imperatyviųjų teisės normų, inter alia, įtvirtintų VPĮ. Šiame kontekste kasacinio teismo pasisakyta, kad tais atvejais, kai tam tikra teisinių santykių sritis nepatenka į VPĮ reguliavimo sritį, įstatyme expressis verbis įtvirtinus jo taikymo išimtį (VPĮ 10 straipsnis), VPĮ normos tiesiogiai netaikytinos, o jurisprudencija dėl šio įstatymo gali būti aktuali ir taikytina mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-374-248/2018 43 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

36.       Kadangi komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos pirkimas nepatenka į VPĮ 10 straipsnyje įtvirtintus atvejus, kai VPĮ įstatymo reikalavimai netaikomi, todėl ginčo atliekų tvarkymo paslaugų teikėjas galėjo būti atrenkamas tik vadovaujantis VPĮ nuostatomis, kurios yra specialiosios ATĮ ir kitų teisės normų atžvilgiu ir kurių taikymas negali būti panaikinamas šalių susitarimais. Nagrinėjamu atveju vienintelė aplinkybė, kad atsakovė galimai nelaikytina perkančiąja organizacija VPĮ 4 straipsnio prasme (dėl to kasacinis teismas atskirai nesprendžia), nesudaro pagrindo spręsti, kad ginčo teisiniai santykiai nepatenka į viešųjų pirkimų teisinio reguliavimo sritį (žr. pirmiau nurodytos kasacinio teismo 2018 m. spalio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-374-248/2018 44 punktą).

37.       Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad ieškovė dalyvavo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (kuri laikytina perkančiąja organizacija) organizuotame atliekų tvarkytojų atrankos konkurse; ieškovė su savivaldybės administracija sudarė viešosios komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje sutartį, 2007 m. liepos 16 d. buvo sudaryta ieškovės ir atsakovės UAB „Naujininkų ūkis“ sutartis dėl komunalinių ir kitų atliekų tvarkymo paslaugų. Taigi pastarasis sandoris buvo sudarytas tik dėl to, kad perkančioji organizacija konkurso būdu atrinko ieškovę komunalinių atliekų tvarkymo paslaugoms teikti. Kasacinio teismo pažymėta, kad tam, jog sutarties sudarymui būtų privalu taikyti VPĮ, nebūtina, jog galutinę naudą iš jos gautų perkančioji organizacija; tai, kad perkančioji organizacija negauna (ar ne visada gauna) tiesioginės naudos iš viešojo pirkimo sutarties, kaip jos rezultato, ypač kai atlieka viešąsias, įstatymų priskirtas funkcijas, nereiškia, kad sutarties sudarymas jai neturi ekonominės vertės, nes būtent viešojo pirkimo sutarties sudarymas jai leidžia pirmiau nurodytas funkcijas įgyvendinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-456/2014).

38.       Vis dėlto nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys į tai (dėl to tarp šalių taip pat nėra ginčo), kad Vilniaus miesto savivaldybės organizuojamame pirkime, priešingai nei konstatavo apeliacinės instancijos teismas, nebuvo išrinktas tik vienas laimėtojas, su kuriuo atsakovė būtų priversta sudaryti paslaugų teikimo sutartį. Pažymėtina, kad Vilniaus miesto savivaldybė išrinko septynis ūkio subjektus, su jais sudarė atliekų tvarkymo sutartis, kurių pagrindu galutiniai paslaugos gavėjai sutardavo dėl konkrečių atliekų tvarkymo sutarčių.

39.       Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos vykdytas atliekų tvarkytojų atrankos konkursas vertintinas kaip tinkamiausių kandidatų, atitinkančių konkurso sąlygas, atrankos procedūra, kuri nepabaigiama galutinės paslaugų sutarties sudarymu. Dėl to sutartį su atrinktais kandidatais sudaro paslaugos gavėjas, kuris turi teisę pasirinkti iš kelių atrinktų kandidatų jam tinkamiausią ir su juo sudaryti sutartį pagal konkurso sąlygas.

40.       Teisėjų kolegija nesutinka su ieškovės atsiliepimo į kasacinį skundą argumentais, kad net ir tuo atveju, jei ginčo Sutartis negalėtų būti laikoma viešojo pirkimo sutartimi pagal VPĮ, aptariamas atliekų tvarkytojų atrankos konkursas neabejotinai galėtų būti prilyginamas viešajam konkursui, reglamentuojamam CK 6.947–6.952 straipsnių ir grindžiamam viešųjų pirkimų principais. Pažymėtina, kad viešojo pirkimo konkurso paskelbimo tikslas yra nustatyti konkretų vieną konkurso laimėtoją ir su juo sudaryti sutartį iš anksto konkurse nustatytomis sutarties sąlygomis (ar sudaryti preliminarią sutartį, kurios pagrindu būtų sudaroma viešojo pirkimo sutartis), tuo tarpu atliekų tvarkytojų atrankos konkursas buvo orientuotas tik į konkurso dalyvių tinkamumo įvykdyti sutartį įvertinimą, o kelių atrinktų kandidatų ir savivaldybės administracijos sutartys apima paslaugos aprašymą ir siekiamo rezultato nurodymą.

41.       Šiame kontekste pažymėtina, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – Teisingumo Teismas) yra nurodęs, jog Europos Sąjungos viešųjų pirkimų teisiniu reguliavimu siekiama pašalinti pavojų, jog perkančiosios organizacijos, sudarydamos bet kokią viešojo pirkimo sutartį, teiks pirmenybę nacionaliniams dalyviams arba kandidatams; šis pavojus yra glaudžiai susijęs su išimtinumu, atsirandančiu atitinkamą viešojo pirkimo sutartį sudarius su ūkio subjektu, kurio pasiūlymas atrinktas, ar ūkio subjektais, kurių pasiūlymai buvo atrinkti preliminariojo susitarimo atveju, o tai yra viešojo pirkimo procedūros tikslas; pasiūlymo, todėl ir laimėtojo, pasirinkimas glaudžiai susijęs su viešųjų pirkimų reglamentavimu, įskaitant „viešosios [viešojo pirkimo] sutarties“ sąvoką, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2004/18 1 straipsnio 2 dalies a punktą; vadinasi, tai, kad nenurodomas ūkio subjektas, su kuriuo išimtinai būtų sudaroma sutartis, reiškia, jog nėra būtinybės konkrečių Direktyvos 2004/18 taisyklių taikyti šios perkančiosios organizacijos veiksmams, siekiant užkirsti kelią tam, kad ši sudarytų sutartį palankiau vertindama nacionalinius ūkio subjektus (Teisingumo Teismo 2018 m. kovo 1 d. sprendimas byloje Tirkkonen, C-9/17).

42.       Atkreiptinas dėmesys į tai, kad iš esmės tokios pozicijos laikomasi ir kasacinio teismo praktikoje (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-300-469/2017 51–53 punktus).

43.       Apibendrindama pirmiau išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčo Sutartyje vyraujantis elementas yra paslaugų teikimas, o ne nuomos santykiai. Be to, atliekų tvarkytojų atrankos konkurso pagrindu sudaryta komunalinių atliekų tvarkymo sutartis nėra viešųjų pirkimų būdu sudaroma sutartis, todėl jai nėra taikomos VPĮ nustatytos taisyklės, inter alia, dėl viešojo pirkimo sutarčių nutraukimo.

 

Dėl vienašališko paslaugų–išperkamosios nuomos sutarties nutraukimo teisėtumo

  

44.       Atliekų tvarkymas (išvežimas) ir iš šios veiklos rezultatų atsirandančios turtinės teisės yra civilinių teisių objektai (CK 1.112, 1.113 straipsniai), o šių teisių turėtojai yra civilinių teisinių santykių subjektai – civilinės apyvartos dalyviai. Tam, kad civilinė apyvarta vyktų sklandžiai, turi būti užtikrintas sutartinių įsipareigojimų vykdymas. Sutartinių įsipareigojimų vykdymas apima ne tik sutartyje nustatytų pareigų tiesioginį įgyvendinimą, bet ir sutarties šalių pastangas sutarties galiojimo metu išsaugoti sutartį, jei tai yra įmanoma. Vis dėlto tam tikrais įstatyme nustatytais ar sutartyje įtvirtintais atvejais sutartis gali būti nutraukiama vienašališkai, preziumuojant, kad tolesnis jos vykdymas nėra įmanomas.

45.       Be to, atskiroms sutarčių rūšims gali būti nustatyti ir kiti vienašališko sutarties nutraukimo pagrindai. Pavyzdžiui, atlygintinų paslaugų teikimo sutartis turi būti vykdoma laikantis kliento prioriteto interesų principo, įpareigojančio paslaugų teikėją veikti sąžiningai ir protingai. Kadangi paslaugos gali būti teikiamos tik esant kliento sutikimui, klientui išreiškus valią atsisakyti paslaugų, jų teikėjas turi nutraukti tokių paslaugų teikimą, nepriklausomai nuo to, ar jis jau pradėjo sutartį vykdyti ir ar jis sutartį vykdė tinkamai (CK 6.721 straipsnis).

46.       Pažymėtina, kad CK 6.721 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta speciali paslaugų sutarčių vienašališko nutraukimo tvarka lyginant su bendrosiomis sutarčių vienašališko nutraukimo taisyklėmis, įtvirtintomis CK 6.217 straipsnyje, todėl klientas, siekdamas sutartį nutraukti CK 6.721 straipsnio 1 dalies pagrindu, neprivalo remtis paslaugų teikėjo kalte šiam netinkamai vykdant sutartį ar jos nevykdant, toks nutraukimas galimas ir nesant paslaugų teikėjo kaltės (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-145-684/2016, 19 punktą).

47.       Kadangi atlygintinų paslaugų nuostatos (CK 6.721 straipsnio 1 dalis) įtvirtina specifinę sutarties (jos atsisakymo) taisyklę, nustatančią besąlygišką kliento teisę atsisakyti sutarties, tai ji negali būti apribota ar panaikinta šalių susitarimu (pirmiau nurodyta kasacinio teismo 2017 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-446-695/2017, 31 punktas). Vis dėlto, kaip teisingai nurodė apeliacinės instancijos teismas, nors klientas turi teisę nutraukti paslaugų sutartį, vadovaudamasis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, nepaisydamas to, ar tokia jo teisė yra įtvirtinta sutartyje, tačiau paslaugų sutartį, sudarytą viešųjų pirkimų būdu, klientas vienašališkai nutraukti pagal CK 6.721 straipsnio 1 dalį gali tik tuo atveju, jeigu šalys dėl to susitaria viešųjų pirkimų sutartyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-8-248/2018, 33 punktas); toks teisės normų, reglamentuojančių viešųjų paslaugų teikimo sutartį, aiškinimas neprieštarauja ATĮ 301 straipsnio 3 daliai, kurioje nustatyta, kad komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutartis sudaroma, keičiama ir nutraukiama vadovaujantis šiuo įstatymu, CK ir komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutarties standartinėmis sąlygomis, kurias tvirtina Vyriausybė. 

48.       Šioje nutartyje konstatavus, kad ginčo Sutartis nepatenka į viešųjų pirkimų teisinį reguliavimą, nelieka teisinio pagrindo nagrinėti, ar ir kaip ieškovė su atsakove joje suderėjo sutarties nutraukimo tvarką. Teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovė turėjo teisę vienašališkai nutraukti sutartį CK 6.721 straipsnio pagrindu.

49.       Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad šalių susitarimas, nustatytas sutartyje, jog prieš terminą sutartis gali būti nutraukta rašytiniu abiejų šalių susitarimu, nepašalina šalies teisės remtis paslaugų sutartyje pagal CK 6.721 straipsnio 1 dalyje nustatyta teise klientui atsisakyti sutarties. Atsižvelgiant į paslaugų sutarties šalies – kliento teisės atsisakyti sutarties absoliutų pobūdį, ir sudarant mišrią sutartį ši kliento teisė neturi būti paneigiama. Nėra pagrindo ją paneigti sprendžiant dėl mišrios sutarties vykdymo ar galimybės tokią mišrią sutartį nutraukti. Sudarydamas mišrią sutartį, kurios viena dalis – dėl atlygintinų paslaugų teikimo, sutarties kontrahentas turi vadovautis kliento teisės atsisakyti paslaugų absoliutumu. Tai reiškia, kad šalių susitarimo sąlygos dėl mišrios sutarties nutraukimo negali įtraukti nuostatų, kurios varžytų kliento teisę atsisakyti sutarties pagal CK 6.721 straipsnio 1 dalį (pirmiau nurodyta kasacinio teismo 2017 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-446-695/2017, 32 punktas).

50.       Paslaugų ar mišrią sutartį, kurios viena dalis yra dėl atlygintinų paslaugų teikimo, vienašališkai nutraukus CK 6.721 straipsnio pagrindu, klientas privalo sumokėti paslaugų teikėjui kainos dalį, proporcingą suteiktoms paslaugoms, ir atlyginti kitas protingas išlaidas, kurias paslaugų teikėjas, norėdamas įvykdyti sutartį, padarė iki pranešimo apie sutarties nutraukimą gavimo iš kliento momento.

51.       Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovė šalių sutartį vienašališkai nutraukė nuo 2014 m. sausio 14 d. Ieškovė, ginčydama šį vienašališką sutarties nutraukimą, prašė atlyginti jos patirtus nuostolius – negautą pelną. Teisėjų kolegija nurodo, kad pripažinus, jog atsakovė turėjo teisę vienašališkai nutraukti sutartį CK 6.721 straipsnio pagrindu, turi būti atlyginama tik suteiktų paslaugų kainos dalis, o ne visa galima sutarties kaina, todėl apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalis, kuria iš atsakovės ieškovės naudai priteista 108 317,02 Eur negautojo grynojo pelno, yra keistina, o ieškinys dėl šios dalies atmestinas.

52.       Kasacinis teismas yra nurodęs, kad įgyvendinant CK 6.721 straipsnio 1 dalyje nustatytą besąlygišką kliento teisę nutraukti paslaugų sutartį mišrios sutarties atveju turi būti įvertinta, ar gali būti atskirai vykdoma kita mišrios sutarties dalis. Tokiu atveju atsižvelgiama į kitos sutarties esmę, pobūdį, poreikius ją vykdyti, abiejų sutarčių susiejimą ir kitas konkrečias aplinkybes (pirmiau nurodyta kasacinio teismo 2017 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-446-695/2017, 33 punktas).

53.       Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ginčo sutarties atlygintinų paslaugų daliai vykdyti buvo sudaryta ir dalis dėl atliekų konteinerių išperkamosios nuomos. Sprendžiant šios sutarties dalies galiojimo klausimą, kai dalis dėl atlygintinų paslaugų teikimo vienašališkai yra nutraukiama, turi būti vertinamos ginčo sutarties nuostatos, kuriose nustatyta atsakovės pareiga sumokėti ieškovei požeminių konteinerių likutinę vertę, pasibaigus šios sutarties terminui arba nutraukus ją prieš terminą (Sutarties 8.4 punktas).   

54.       Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus ir nustatytas faktines aplinkybes, sprendė, kad iš atsakovės ieškovės naudai priteistina 800,68 Eur skola už požeminius konteinerius. Atsakovė neginčija šios apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalies, todėl teisėjų kolegija šią apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį palieka nepakeistą.

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

55.       CPK 93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. To paties straipsnio 5 dalyje, inter alia, įtvirtinta, kad jeigu kasacinis teismas bylinėjimosi išlaidų nepaskirsto, šį klausimą išsprendžia pirmosios instancijos teismas.

56.       Kasacinis teismas šia nutartimi nesprendžia iš esmės dėl ginčo šalių pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo procesuose patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo (perskirstymo), nes nagrinėjama byla yra didelės apimties, ginčas inicijuotas ir užbaigtas Lietuvoje atsiskaitant skirtingomis valiutomis (litais ir eurais), pirmosios instancijos teismas kelis kartus sprendė dėl ieškovės atleidimo nuo dalies mokėtino žyminio mokesčio ir dalies jo mokėjimo atidėjimo. Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad šios bylos procese yra susiklosčiusi išskirtinė situacija bylinėjimosi išlaidų, susidariusių pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, paskirstymo prasme, šiam klausimui dėl jo sudėtingumo ir kompleksiškumo išspręsti yra reikalingas atskiras teismo subprocesas.

57.       Kasacinis teismas, visiškai patenkinęs atsakovės kasacinį skundą, paskirsto šalių kasaciniame procese patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė kasaciniame teisme patyrė 1787 Eur žyminio mokesčio ir 1210 Eur atstovavimo išlaidų, šių išlaidų atlyginimas jai priteistinas iš ieškovės (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovė prašė atlyginti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas. Patenkinus visiškai atsakovės kasacinį skundą, toks ieškovės prašymas netenkintinas (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 17 d. nutarties dalį, kuria vienašališkas sutarties nutraukimas pripažintas neteisėtu ir ieškovės naudai iš atsakovės priteista 108 317,02 Eur nuostolių atlyginimas, ir dėl šios dalies ieškovės UAB „VSA Vilnius“ ieškinį atmesti.

Kitą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 17 d. nutarties dalį dėl 800,68 Eur (aštuonių šimtų Eur 68 ct) skolos už likutinę 2014 m. sausio 14  d. požeminių konteinerių vertę ir 6 proc. dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2014 m. sausio 31 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei UAB „Naujininkų ūkis“ (į. k. 121458016) iš ieškovės UAB „VSA Vilnius“ (į. k. 220074960) 2997 (du tūkstančius devynis šimtus devyniasdešimt septynis) Eur bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.