Civilinė byla Nr. e3K-3-8-248/2018

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01320-2016-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.11.4.5; 3.1.2.2.1; 3.2.4.11

(S)

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2018 m. vasario 15 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų <...>

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus vandenys“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. kovo 30 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Apskaitos ir mokesčių konsultacijos“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus vandenys“, dalyvaujant trečiajam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Deloitte Lietuva“, dėl skolos už suteiktas paslaugas, delspinigių ir žalos atlyginimo priteisimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių vienašališką viešojo pirkimo būdu sudarytos sutarties nutraukimą, žalos dydžio įrodinėjimą, teismingumą, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė prašė teismo pripažinti atsakovės 2016 m. balandžio 5 d. raštu Nr. S-4330 vienašališką 2015 m. lapkričio 10 d. audito paslaugų viešojo pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 03-570(23.07)59-1/2015 nutraukimą neteisėtu, priteisti iš atsakovės 14 950 Eur skolą už suteiktas paslaugas, 212,29 Eur delspinigių, 5492,40 Eur žalos atlyginimą, 6 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
3. Ieškovė nurodė, kad su atsakove 2015 m. lapkričio 10 d. sudarė audito paslaugų viešojo pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 03-570(23.07)59-1/2015. Sutarties objektas – atsakovės 2015, 2016 ir 2017 metų buhalterinės apskaitos, finansinės atskaitomybės ir mokesčių apskaičiavimo bei atskaitomybės sudarymo teisingumo audito (patikrinimo), metinio pranešimo duomenų atitikties metinės finansinės atskaitomybės duomenims patikrinimo ir konsultavimo paslaugos. Sutartis buvo sudaryta, atsakovei laimėjus supaprastintą ribotą konkursą.
4. Atsakovė 2016 m. balandžio 5 d. raštu Nr. S-4330 informavo apie vienašališką sutarties nutraukimą sutarties 10.4 punkto pagrindu (ieškovės audito paslaugos tapo nereikalingos). Ieškovės teigimu, atsakovė neteisėtai vienašališkai nutraukė sutartį. Atsakovė, nutraukdama sutartį, nepagrįstai rėmėsi sutarties 10.4 punktu, nes audito paslaugos atsakovei buvo ir yra būtinos. Atsakovė, nutraukdama sutartį su ieškove, tuo pačiu metu atitinkamas audito paslaugas pirko iš UAB „Deloitte Lietuva“. Atsakovė privalo atsiskaityti su ieškove už nepriklausomos auditoriaus išvados dėl atsakovės 2015 metų finansinių ataskaitų rinkinio parengimą, atlyginti ieškovei žalą dėl neteisėto vienašališko sutarties nutraukimo.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

 

5. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. lapkričio 23 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: pripažino atsakovės 2016 m. balandžio 5 d. raštu Nr. S-4330 vienašališką 2015 m. lapkričio 10 d. audito paslaugų viešojo pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 03-570(23.07)59-1/2015 nutraukimą neteisėtu; priteisė ieškovei iš atsakovės 5492,40 Eur nuostolių atlyginimo ir 6 proc. metines palūkanas už priteistą sumą (5492,40 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2016 m. liepos 7 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
6. Teismas nurodė, kad 2015 m. birželio 19 d. atsakovė paskelbė viešąjį pirkimą audito paslaugoms pirkti (supaprastintą ribotą konkursą dėl audito paslaugų pirkimo, pirkimo Nr. 165698); 2015 m. lapkričio 10 d. viešojo pirkimo laimėtoja (ieškovė) ir perkančioji organizacija (atsakovė) sudarė audito paslaugų viešojo pirkimo–pardavimo sutartį. 2015 m. lapkričio 11 d. ieškovė paprašė atsakovės pateikti dokumentus ir informaciją auditui.
7. 2016 m. sausio 22 d. atsakovės valdybos sprendimu buvo rekomenduota atsakovės vadovybei organizuoti auditoriaus išrinkimą (paskyrimą) įstatų ir Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo nustatyta tvarka. 2016 m. sausio 26 d. susitikime ieškovės atstovams buvo pranešta, kad 2015 m. finansinių ataskaitų rinkinio auditą atliks auditorius ar audito įmonė, kurią išrinks auditoriumi atsakovės visuotinis akcininkų susirinkimas įstatymų nustatyta tvarka. 2016 m. sausio 27 d. ieškovė pakartotinai paprašė pateikti informaciją, reikalingą 2015 m. metinių finansinių ataskaitų rinkinio auditui atlikti. 2016 m. vasario 10 d. atsakovė raštu informavo, kad išimtinę teisę rinkti bendrovės auditorių turi visuotinis akcininkų susirinkimas, 2015 m. finansinių ataskaitų rinkinio auditą atliks auditorius ar audito įmonė, kurią išrinks auditoriumi visuotinis akcininkų susirinkimas; audito procedūros bus pradėtos nedelsiant po auditoriaus ar audito įmonės išrinkimo. 2016 m. vasario 17 d. buvo paskelbtas viešasis pirkimas apklausos būdu Nr. S-1796 (19.09) audito paslaugoms pirkti; viešąjį pirkimą laimėjo UAB „Deloitte Lietuva“; su ja 2016 m. kovo 29 d. buvo pasirašyta audito paslaugų teikimo sutartis.
8. 2016 m. vasario 22 d. raštu ieškovė pareikalavo vykdyti sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, priminė apie būtinumą pateikti informaciją, reikalingą auditui atlikti. 2016 m. kovo 18 d. ieškovė pateikė atsakovei nepriklausomo audito išvadą, kuria atsisakė pareikšti nuomonę dėl atsakovės 2015 metų finansinių ataskaitų rinkinio. 2016 m. balandžio 1 d. įvyko atsakovės visuotinis akcininkų susirinkimas, kurio metu atsakovės 2015 m. finansinių ataskaitų rinkinio auditoriumi buvo išrinktas trečiasis asmuo UAB „Deloitte Lietuva“.
9. 2016 m. balandžio 5 d. raštu atsakovė 2015 m. lapkričio 7 d. audito paslaugų viešojo pirkimo sutartį su ieškove nutraukė nuo 2016 m. balandžio 27 d., remdamasi sutarties 10.4 punktu, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.721 straipsnio 1 dalimi (kai paslaugos pirkėjui tampa nebereikalingos). Atsakovė atsisakė sumokėti ieškovei 14 900 Eur už atliktas audito paslaugas, nurodydama, kad jokios audito paslaugos jai nebuvo atliekamos.
10. Teismas nustatė, kad atsakovė netrukus po audito paslaugų viešojo pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymo 2015 m. lapkričio 10 d. vienašališkai atsisakė ją vykdyti. 2016 m. sausio 22 d. atsakovės valdybos posėdyje bendrovės generalinis direktorius informavo valdybą, kad bendrovė yra sudariusi audito paslaugų sutartį su ieškove, tačiau ši auditorė nėra išrinkta (patvirtintas) bendrovės visuotinio susirinkimo, nors toks reikalavimas yra nustatytas bendrovės įstatų (2015 m. liepos 8 d. redakcija) 37.3 punkte ir Akcinių bendrovių įstatyme; valdyba rekomendavo bendrovės vadovybei organizuoti auditoriaus išrinkimą (paskyrimą) bendrovės įstatų ir Akcinių bendrovių įstatymo nustatyta tvarka. Iš karto po tokio valdybos nutarimo ieškovės atstovai buvo žodžiu informuoti apie priimtą valdybos sprendimą. Po to buvo paskelbtas viešasis pirkimas audito paslaugoms, dėl kurių atlikimo jau buvo sudaryta viešojo pirkimo sutartis su ieškove, pirkti. Vėliau, atsakydama į ieškovės raštus, atsakovė atsisakė pateikti ieškovei buhalterinius dokumentus, reikalingus auditui atlikti (atsisakė vykdyti savo įsipareigojimus pagal galiojančią sutartį su ieškove), motyvuodama tuo, kad viešojo pirkimo sutartis su ieškove buvo sudaryta pažeidžiant bendrovės akcininkų teisę rinkti bendrovės auditorių, nustatytą Akcinių bendrovių įstatyme, bendrovės įstatų 37.3 punkte. Atsakovė nurodė, kad teisėtai ir pagrįstai nutraukė sutartį su ieškove, pabrėžė, kad tinkamai ir laiku informavo ieškovę, jog UAB „Vilniaus vandenys“ 2015 metų finansinių ataskaitų rinkinio auditą atliks auditorius ar audito įmonė, kurią išrinks visuotinis akcininkų susirinkimas. Visuotiniam akcininkų susirinkimui, įvykusiam 2016 m. balandžio 1 d., buvo pateiktos dvi viešojo pirkimo sutartys, sudarytos dėl to paties dalyko  (audito paslaugų): sutartis su ieškove ir sutartis su pakartotinio viešojo pirkimo laimėtoja UAB „Deloitte Lietuva“. Po to, kai akcininkų susirinkimas nutarė pasirinkti auditoriumi UAB „Deloitte Lietuva“, 2016 m. balandžio 5 d. raštu 2015 m. lapkričio 7 d. audito paslaugų viešojo pirkimo sutartis su ieškove buvo nutraukta nuo 2016 m. balandžio 27 d., remiantis sutarties 10.4 punktu, CK 6.721 straipsnio 1 dalimi (kai paslaugos pirkėjui tampa nebereikalingos).
11. Teismas nesutiko, kad atsakovė sutartį su ieškove nutraukė teisėtai. Akcinių bendrovių įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 5 punktas nustato visuotinio akcininkų susirinkimo teisę rinkti ir atšaukti atestuotą auditorių ar audito įmonę metinių finansinių ataskaitų rinkinio auditui atlikti, nustatyti audito paslaugų apmokėjimo sąlygas, tokia pat nuostata įtvirtinta atsakovės įstatų 37.3 punkte. Atsakovės atstovai neginčija, kad atsakovė yra perkančioji organizacija Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – VPĮ) prasme, t. y. audito paslaugas privalo pirkti VPĮ nustatyta tvarka. Kitų teisės aktų (ne VPĮ) nuostatos viešųjų pirkimų teisiniams santykiams turi būti taikomos subsidiariai, t. y. pirmiausia reikia taikyti galiojančias VPĮ nuostatas (įskaitant ir dėl tiekėjų kvalifikacijos), o kitos teisės normos taikytinos tais atvejais, kai VPĮ nereguliuoja atitinkamo klausimo arba VPĮ normose įtvirtintos blanketinės nuostatos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2011).
12. Teismo vertinimu, visuotinio akcininkų susirinkimo teisė rinkti auditorių ar audito įmonę metinių finansinių ataskaitų rinkinio auditui atlikti turėjo būti įgyvendinama VPĮ nustatyta tvarka. Teismas nurodė, kad atsakovė pakartotinai paskelbė viešąjį pirkimą audito paslaugoms, dėl kurių jau buvo sudaryta viešojo pirkimo sutartis su ieškove. Teismo vertinimu, pakartotinis viešojo pirkimo paskelbimas paslaugoms, dėl kurių jau susitarta, prieštarauja viešųjų pirkimų tikslui, racionalaus lėšų, skirtų viešajam pirkimui, panaudojimo principui, nes pakartotinio viešojo pirkimo paskelbimo metu pirkimo dalykas (audito paslaugų poreikis) jau neegzistavo. Pirkimų tikslas – vadovaujantis šio įstatymo reikalavimais sudaryti pirkimo sutartį, leidžiančią įsigyti perkančiajai organizacijai (atlikti pirkimą įgaliojusiai perkančiajai organizacijai) ar tretiesiems asmenims reikalingų prekių, paslaugų ar darbų, racionaliai naudojant tam skirtas lėšas (VPĮ 3 straipsnio 2 dalis), t. y. kai buvo paskelbtas pakartotinis viešasis pirkimas, pirkimo tikslas jau buvo pasiektas, viešojo pirkimo sutartis sudaryta, perkančiosios organizacijos poreikis jau buvo patenkintas. Teismo posėdžio metu atsakovės atstovai paaiškino, kad antras viešasis pirkimas buvo paskelbtas dėl atsakovės valdymo organų įsitikinimo, jog tik UAB „Deloitte Lietuva“, kaip tarptautinė audito ir buhalterinės apskaitos paslaugų teikėja, galėjo užtikrinti atsakovei reikalingą aukštą paslaugų kokybę, t. y. perkančioji organizacija, paskelbusi antrą konkursą, suteikė prioritetą vienam iš tiekėjų ir tokiu būdu pažeidė tiekėjų lygiateisiškumo ir viešojo pirkimo skaidrumo principus (VPĮ 3 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad 2015 m. birželio 19 d. viešojo pirkimo audito paslaugoms pirkti (supaprastinto riboto konkurso dėl audito paslaugų pirkimo, pirkimo Nr. 165698) metu UAB „Deloitte Lietuva“ siūlė didžiausią paslaugų kainą (101 640 Eur su PVM), o viešojo pirkimo sutarties, sudarytos su ieškove, kaina yra 44 850 Eur su PVM. Teismo vertinimu, pakartotinio konkurso paskelbimas  pažeidžia racionalaus viešajam pirkimui skirtų lėšų panaudojimo principą ir šiuo aspektu. Teismas nesutiko su atsakovės argumentu, kad ji tinkamai įgyvendino visuotinio akcininkų susirinkimo teisę parinkti bendrovės auditorių, nepažeisdama VPĮ nuostatų.
13. Teismas sprendė, kad 2015 m. lapkričio 11 d. audito paslaugų viešojo pirkimo sutartis buvo nutraukta atsakovo akcininkų visuotiniam susirinkimui pasirinkus kitą tiekėją, kuris laimėjo pakartotinį viešąjį pirkimą toms pačios paslaugoms, dėl kurių atlikimo jau buvo sudaryta viešojo pirkimo sutartis su ieškove. Tokio pakartotinio viešojo pirkimo paskelbimas pažeidžia VPĮ 3 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas. Byloje nustatytos sutarties nutraukimo aplinkybės negali būti vertinamos kaip pagrindas nutraukti sutartį su ieškove pagal sutarties  10.4 punktą (kai tiekėjo paslaugos pirkėjui tampa nebereikalingos). Teismas konstatavo, kad 2015 m. lapkričio 11 d. viešojo pirkimo  sutarties nutraukimas neteisėtas.
14. Teismas sprendė, kad ieškovės pateikta 2016 m. kovo 18 d. nepriklausomo auditoriaus išvada negali būti vertinama kaip tinkamas dalies prievolių pagal sutartį įvykdymas, ir atmetė ieškinio reikalavimą priteisti iš atsakovės 15 950 Eur skolą už suteiktas paslaugas ir 212,29 Eur delspinigių.
15. Teismas nurodė, kad pripažinus, jog sutartis su ieškove buvo nutraukta neteisėtai, ieškovė turi teisę į nuostolių atlyginimą. Ieškovė reikalauja atlyginti netiesioginius nuostolius – 5492,40 Eur negauto grynojo pelno. Ieškovė nurodė, kad sutarties vykdymo metu ji turėjo gauti 3158,13 Eur pelno per metus; paslaugų pirkimo sutartis buvo sudaryta trejiems metams, tačiau buvo neteisėtai nutraukta pirmaisiais sutarties vykdymo metais, todėl 2 metų grynasis pelnas 5492,40 Eur (3158,13 x 2 – 15 proc. pelno mokestis) laikytinas ieškovės negautomis pajamomis. Ieškovės pateikti negauto pelno apskaičiavimai pagrįsti pateiktomis UAB „Vilniaus vandenys“ 2016 ir 2017 metinių finansinių rinkinių audito sąnaudų kalkuliacijomis (ieškinio priedai Nr. 15 ir 16). Atsakovė nepateikė prieštaravimų dėl ieškovės negauto pelno apskaičiavimo. Teismas tenkino ieškinio reikalavimą priteisti nuostolių atlyginimą (CK 6.249 straipsnio 1 dalis).
16. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės ir atsakovės apeliacinius skundus, 2017 m. kovo 30 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 23 d. sprendimą paliko nepakeistą.
17. Kolegija, be kita ko, nurodė, kad atsakovei, nutraukus sutartį su ieškovei, išliko poreikis įsigyti audito paslaugas. Kolegija sprendė, kad atsakovė, prieš sušaukdama visuotinį akcininkų susirinkimą, paskelbusi viešąjį pirkimą, nustačiusi laimėtoją ieškovę ir su ja sudariusi sutartį, vėliau nevykdydama sutarties, paskelbdama pakartotinį viešąjį pirkimą dėl tų pačių paslaugų, nutraukdama sutartį su ieškove, elgėsi nesąžiningai, neteisėtai ir pažeisdama viešųjų pirkimų principus bei tikslus – užtikrinti racionalų valstybės biudžeto lėšų naudojimą, kokybišką prekių ir paslaugų, reikalingų valstybės ir savivaldybių darniai ir tinkamai veiklai užtikrinti, gavimą, skatinti konkurenciją ir rinkos plėtrą, garantuoti lygiateisiškumo, nediskriminavimo ir skaidrumo principus, įgyvendinti priemones.
18. Kolegija nurodė, kad pareiga pasirinkti paslaugų teikėją pagal objektyvius kriterijus (mažiausią kainą ar ekonominį naudingumą) ir laikytis skaidrumo, lygiateisiškumo ir nediskriminavimo principų kyla visoms Lietuvos valstybės ir savivaldybių institucijoms, įstaigoms ir įmonėms bei perkančiosioms organizacijoms iš Europos Sąjungos viešųjų pirkimų direktyvinio teisinio reguliavimo, kuris nenustato išimties dėl audito paslaugų viešųjų pirkimų vykdymo tvarkos. Be to, VPĮ 10 straipsnis nustato baigtinį specifinių (išimtinių) atvejų sąrašą, kai galima netaikyti viešųjų pirkimų vykdymo tvarkos, ir tarp šių atvejų audito paslaugų pirkimų nėra, todėl darytina išvada, kad išrenkant audito paslaugų teikėją imperatyviai taikomi VPĮ reikalavimai ir Akcinių bendrovių įstatymas šių reikalavimų nepakeičia. Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė atsakovės ieškovei atlygintinos žalos dydį.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

 

19. Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. kovo 30 d. nutarties ir Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 23 d. sprendimo dalis, kuriomis ieškinys tenkintas, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismai pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 26–28 straipsniuose įtvirtintas teismingumo taisykles, nes bylą kaip pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo Vilniaus apygardos teismas. Nagrinėjamas ginčas yra kilęs iš civilinių teisinių santykių, o ne iš viešųjų pirkimų teisinių santykių. Kadangi sutarties nutraukimas nebuvo grindžiamas esminiu pirkimo sutarties pažeidimu, tai nebuvo pagrindo taikyti VPĮ 93 straipsnio 1 dalies, nustatančios, kad tiekėjas, kuris mano, kad perkančioji organizacija neteisėtai nutraukė sutartį dėl esminio pirkimo sutarties pažeidimo ir taip pažeidė ar pažeis jo teisėtus interesus, šiame skyriuje nustatyta tvarka gali kreiptis į apygardos teismą, kaip į pirmosios instancijos teismą.
2. Teismai nepagrįstai sutarties nutraukimui taikė VPĮ principus ir sprendė, kad sutarties nutraukimas yra neteisėtas. Nagrinėjamas ginčas dėl sutarties nutraukimo yra kilęs iš civilinių teisinių santykių, o ne iš viešųjų pirkimų teisinių santykių. Ginčo sutarties nutraukimui taikytinos specialiosios atlygintinų paslaugų sutarties nutraukimą reglamentuojančios teisės normos (CK 6.721 straipsnis). Be to, pagal CK 6.217 straipsnio 5 dalį vienašališkai sutartis gali būti nutraukta joje nustatytais atvejais. Pagal Sutarties 10.4 punktą pirkėjas, per 15 kalendorinių dienų įspėjęs tiekėją, turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį prieš terminų, jeigu paslaugos pirkėjui tampa nereikalingos. Taigi atsakovė, be CK 6.721 straipsnio 1 dalyje nustatytos teisės vienašališkai nutraukti sutartį savo nuožiūra, turi teisę nutraukti sutartį, kai nusprendžia, kad paslaugos jai nereikalingos. Būtent vadovaujantis minėtomis CK normomis ir Sutarties 10.4 punktu buvo nutraukta sutartis. VPĮ sutarties nutraukimo nereglamentuoja. VPĮ 7 straipsnio 4 dalies 1 punktas nustato, kad pirkimas pasibaigia, kai sudaroma pirkimo sutartis. Pasibaigus viešųjų pirkimų teisiniams santykiams, o viešųjų pirkimų teisės normoms nereglamentuojant sutarties nutraukimo, nėra pagrindo teigti, kad pažeistas subsidiaraus kitų (ne VPĮ) normų taikymo viešųjų pirkimų teisiniams santykiams principas. Tai, kad nagrinėjamu atveju turėjo būti taikomos CK normos, patvirtina ir kasacinio teismo praktika (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-159-690/2015).
3. Teismai 5492,40 Eur nuostolių dydį pripažino įrodytu remdamiesi pačios ieškovės sudarytais dokumentais – finansinių rinkinių audito sąnaudų apskaičiavimais (ieškinio priedai Nr. 15 ir 16). Šie ieškovės paaiškinimai dėl būsimo ieškovės pelno vykdant sutartį turi būti įrodyti leistinais rašytiniais įrodymais (turi būti įrodyta, kad rašytiniame paaiškinime nurodyti asmenys yra ieškovės darbuotojai, kad konkretūs darbuotojai dirbs (galės dirbti) prie konkretaus projekto, kad jie turi reikiamą kvalifikaciją ir patirtį; kiek kiekvienas konkretus darbuotojas užtruks laiko prie projekto; kiekvieno darbuotojo darbo užmokesčio dydis, pridėtinių išlaidų dydis). Ieškovės paaiškinimai, kad prie projekto dirbs 4 darbuotojai, kuriems bus sumokama 7961,70 Eur darbo užmokesčio, o projektui bus reikalinga 10 proc. pridėtinių išlaidų (biuro nuoma, kelionės išlaidos, programinė ir kompiuterinė įranga, kanceliarijos ir kitos sąnaudos), nepateikiant jokių šiuos paaiškinimus patvirtinančių įrodymų, neįrodo ieškovės nuostolių dydžio. Teismų praktikoje pripažįstama, kad, sprendžiant dėl civilinės atsakomybės taikymo, ieškovas turi įrodyti žalos faktą ir dydį. Žalos dydis nėra preziumuojamas, todėl kiekvienu konkrečiu atveju žalos dydį turi įrodyti ieškovas, o teismas privalo patikrinti, ar ieškovas tinkamai apskaičiavo žalos dydį. Nuostolių kaip piniginės žalos išraiškos turi būti atlyginama tiek, kiek nukentėjęs asmuo dėl padarytos žalos prarado, nes toks atlyginimas atitiktų žalos kompensavimo funkciją. Didesnio nei faktiškai asmens patirto žalos dydžio atlyginimas reikštų tokio asmens nepagrįstą praturtėjimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-273/2009; 2016 m. lapkričio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-474-684/2016). Teismai atleido ieškovę nuo CPK 178 straipsnyje įtvirtintos įrodinėjimo pareigos ir pažeidė rungimosi principą. Atsakovė negalėjo pateikti atsikirtimų dėl žalos apskaičiavimo, nes nežino ir negali žinoti, kokias išlaidas patiria ieškovė.
20. Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
1. Vilniaus apygardos teismas, nepažeisdamas teisės normų, išnagrinėjo civilinę bylą, kaip pirmosios instancijos teismas. Ieškinio dalyką sudarė dvejopo pobūdžio reikalavimai: 1) ieškovė prašė priteisti iš atsakovės skolą už suteiktas paslaugas (teismai šio ieškinio reikalavimo netenkino); 2) ieškovė prašė taikyti deliktinę civilinę atsakomybę atsakovei, priteisiant ieškovei negautas pajamas, atsakovei neteisėtai nutraukus sutartį su ieškove. Pagal CPK 33 straipsnio 4 dalį, jeigu bent vienas iš ieškovo reikalavimų teismingas apygardos teismui, ieškinys dėl visų reikalavimų nagrinėjamas apygardos teisme. Pagal VPĮ 93 straipsnio 1 dalį (redakcija, galiojusi iki 2017 m. liepos 1 d.) tiekėjas gali kreiptis į apygardos teismą, kaip pirmosios instancijos teismą, dėl žalos atlyginimo, jeigu mano, kad perkančioji organizacija nesilaikė VPĮ reikalavimų ir dėl to pažeidė jo interesus. Ieškovė  pagrįstai ieškinį dėl visų reikalavimų pateikė apygardos teismui, nes vienas iš šių reikalavimų yra susijęs su atsakovės, kaip perkančiosios organizacijos, deliktine atsakomybe už VPĮ pažeidimus, todėl civilinę bylą kvalifikuotai turi nagrinėti apygardos teismas. Be to, proceso normos nenustato, jog bendrosios kompetencijos teismų teismingumo taisyklių pažeidimas sudaro absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą, todėl netgi tokio pažeidimo konstatavimo atveju, nesant kitokių proceso normų pažeidimų, dėl kurių galėjo būti neteisingai išspręsta byla, jis nesudarytų pagrindo pripažinti sprendimą negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-30-219/2015; 2016 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-346-684/2016).
2. Teismai nustatė, kad atsakovei, nutraukus sutartį su ieškove, išliko poreikis įsigyti audito paslaugas. Atsakovės neteisėtus veiksmus ir VPĮ pažeidimus sudarė ne vien pirkimo sutarties nutraukimo su ieškove faktas, bet ir kitos aplinkybės: atsakovės valia nuo pat pirkimo sutarties sudarymo nevykdyti pirkimo sutarties su ieškove, o pirkti tapačias paslaugas dvigubai didesne kaina iš ieškovės konkurentės, kuri nelaimėjo viešai skelbto viešojo pirkimo, kuriame dalyvavo kartu su ieškove. Tokiais savo veiksmais atsakovė pažeidė VPĮ 3 straipsnio 1 dalyje nustatytus pirkimų principus – skaidrumo, lygiateisiškumo ir nediskriminavimo – bei 3 straipsnio 2 dalyje nustatytą pirkimų tikslą – racionaliai naudoti pirkimui skirtas lėšas.  Viešųjų pirkimų principų – pamatinių nuostatų, perkančiosios organizacijos veiksmų teisėtumo vertinimo pagrindų – taikymas apima visas viešojo pirkimo procedūras nuo viešojo pirkimo pradžios iki pabaigos, tačiau jų reikšmė nesumenksta ir viešajam pirkimui pasibaigus, nes tam tikrais atvejais, pvz., kai viešojo pirkimo sutartis sudaroma iš anksto nepaskelbus apie viešąjį pirkimą (tais atvejais, kai tai draudžia VPĮ) ar netinkamai vykdoma viešojo pirkimo sutartis, gali reikšti viešųjų pirkimų principų pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2009). Kasaciniame skunde nepagrįstai remiamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-159-690/2015, kurioje kasacinis teismas sprendė dėl skolos tiekėjui priteisimo iš perkančiosios organizacijos, o ne dėl deliktinės civilinės atsakomybės, kaip šiuo atveju.
3. Atsakovė savo procesiniuose dokumentuose (atsiliepime į ieškinį, triplike, apeliaciniame skunde) neginčijo, kad ieškovės apskaičiuotas negautas pelnas būtų neprotingas, per didelis ar neatitiktų rinkos kainų. Pateikti atsikirtimus dėl ieškovės apskaičiavimų atsakovė turėjo pirmosios instancijos teisme, o ne kasaciniame skunde. Tiekėjams priteistinos žalos dydis yra fakto klausimas (CPK 353 straipsnio 1 dalis), todėl kasaciniame procese teismas gali tik patikrinti, kaip pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose buvo laikytasi įrodymų vertinimo taisyklių; vienintelė aplinkybė, kad pirmosios ir (ar) apeliacinės instancijos teismai dėl šios ginčo dalies rėmėsi tik ieškovo įrodymais, per se neleidžia pripažinti įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo, kai proceso šalis, teigianti priešingai, nepateikia jokių savo poziciją patikimai pagrindžiančių įrodymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-413-378/2015; 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-656/2013). Be to, pirkimui pateiktuose ieškovės dokumentuose buvo informacija apie ieškovės darbuotojus, dirbsiančius su būsima sutartimi, atsakovė pirko audito paslaugas iš kitų įmonių, todėl atsakovė turėjo realią galimybę pateikti atsikirtimus, jeigu ieškovės apskaičiavimai kėlė abejonių. Tuo atveju, kai žalos padarymo faktas, kaip pagrindas prievolei dėl žalos atlyginimo atsirasti, yra įrodytas, ieškinys dėl žalos atlyginimo negali būti atmestas tik tuo pagrindu, kad suinteresuota šalis tinkamai neįrodė patirtų nuostolių dydžio. Sprendimą dėl žalos atlyginimo teismas turi priimti tik tada, kai žalos dydis nustatytas, t. y. pasiekiamas įstatyme įtvirtintas įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas patikimais, laikantis įrodinėjimo taisyklių ištirtais įrodymais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2009).

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl sutarties šalies teisės vienašališkai nutraukti sutartį

 

21. Pagal bendrąsias sutarčių vienašališko nutraukimo taisykles sutarties šalis vienašališkai nutraukti sutartį gali: pirma, joje nustatytais atvejais (CK 6.217 straipsnio 5 dalis), antra, dėl kitos šalies sutarties nevykdymo ar netinkamo vykdymo (CK 6.217 straipsnio 1, 3 dalys). Skirtingai nuo CK 6.217 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtinto vienašališko sutarties nutraukimo teisinio pagrindo – esminio sutarties pažeidimo, nulemto sutartį pažeidusios šalies kaltais veiksmais, CK 6.217 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas vienašališko sutarties nutraukimo pagrindas sutartyje nustatytais atvejais nebūtinai siejamas su vienos iš sutarties šalių kalte ar sutarties neįvykdymu (netinkamu vykdymu) siekiant sutartį vienašališkai nutraukti šiuo teisiniu pagrindu.
22. Pagal kasacinio teismo praktiką teismas netikrina, ar sutartyje nustatytas sutarties nutraukimo pagrindas savo pobūdžiu atitinka CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kriterijus. Tačiau sutartyje nurodytas nutraukimo pagrindas yra sutarties sąlyga, todėl teismo vertinamas ir kontroliuojamas sutarties sąlygų teisėtumo ir sąžiningumo aspektais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-244/2013). Net ir sutartį vienašališkai nutraukiant, kai tai joje nustatyta, paisant kontrahento teisėtų interesų, tokiu nutraukimu neturėtų būti padaroma neproporcingai didelė žala kontrahento teisėtiems interesams, lyginant su sutartį nutraukiančios šalies interesais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-348/2014).
23. Nagrinėjamu atveju atsakovė teigia, kad turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį pagal CK 6.217 straipsnio 5 dalį, nes sutarties 10.4 punkte šalys susitarė, kad pirkėjas, prieš 15 kalendorinių dienų įspėjęs tiekėją, turi teisę vienašališkai nutraukti šią sutartį prieš terminą, jeigu paslaugos pirkėjui tampa nebereikalingos.
24. Esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Taikant įstatymo įtvirtintas ir teismų praktikoje pripažintas sutarčių aiškinimo taisykles, turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-703/2013).
25. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad viešojo pirkimo sutarties nuostatos, nepriklausomai nuo šių santykių išskirtinumo, kaip ir įprastiniai sandoriai, pavyzdžiui, pirkimo–pardavimo, kilus ginčui teisme turėtų būti aiškinamos remiantis sutarčių aiškinimo taisyklėmis ir jas aiškinančia teismų praktika, kita vertus, taip pat atsižvelgiant į viešųjų pirkimų specifiką, šiame kontekste reiškiančią teismo pareigą viešojo pirkimo sutarties turinį aiškinti, be kita ko, pagal viešojo pirkimo sąlygas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-705/2013). Aiškinant viešojo pirkimo sutartį visų pirma vertinami pirkimo dokumentai ir pirkimo sutartis, atsižvelgiant į VPĮ tikslus ir viešųjų pirkimų principus, bendrąsias sutarčių aiškinimo taisykles taikant mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-145-684/2016, 26 punktas).
26. Pagal kasacinio teismo praktiką VPĮ 3 straipsnio („Pagrindiniai pirkimų principai ir jų laikymasis“) 1 dalyje įtvirtinta, kad perkančioji organizacija užtikrina, jog atliekant pirkimo procedūras ir nustatant laimėtoją būtų laikomasi lygiateisiškumo, nediskriminavimo, abipusio pripažinimo, proporcingumo ir skaidrumo principų. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad pirkimų tikslas – vadovaujantis šio įstatymo reikalavimais sudaryti pirkimo sutartį, leidžiančią įsigyti perkančiajai organizacijai (atlikti pirkimą įgaliojusiai perkančiajai organizacijai) ar tretiesiems asmenims reikalingų prekių, paslaugų ar darbų, racionaliai naudojant tam skirtas lėšas. VPĮ 3 straipsnyje įtvirtintos normos – pamatinės viešųjų pirkimų teisinio reguliavimo nuostatos. Perkančioji organizacija, veikdama VPĮ reguliavimo srityje, privalo laikytis ir nepažeisti viešųjų pirkimų principų, tinkamai ir teisėtai siekti viešųjų pirkimų tikslo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-249/2011).  Vien šių principų pažeidimo konstatavimas, nesiremiant jokia papildoma norma, yra pakankamas pagrindas reikalauti iš teismo pripažinti neteisėtais perkančiosios organizacijos veiksmus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-360-248/2017, ... punktas).
27. Bylą nagrinėję teismai sutarties 10.4 punktą aiškino, kad pagal jį sutartis galėtų būti nutraukta tuo atveju, jeigu atsakovei nereikėtų ne tik ieškovės, bet ir kitų tiekėjų audito paslaugų. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytą kasacinio teismo praktiką, sutinka su tokiu sutarties aiškinimu. Kitoks sutarties 10.4 punkto aiškinimas, t. y. kad šis sutarties punktas leidžia nutraukti sutartį, kai to konkretaus tiekėjo paslaugos tampa nereikalingos, nes sudaryta nauja sutartis dėl tų pačių paslaugų su kitu tiekėju, reikštų, kad perkančioji organizacija gali skelbti konkursus dėl to paties pirkimo objekto tol, kol pirkimą laimi jai priimtinas tiekėjas, ir tai akivaizdžiai prieštarautų VPĮ 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam skaidrumo principui, VPĮ 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintam pirkimo tikslui.
28. Šiame kontekste kasacinio teismo ne kartą spręsta, kad dėl vieno pirkimo objekto negali būti sudarytos kelios viešojo pirkimo sutartys. VPĮ taip pat nenustatyta tokios galimybės (išimtis nustatyta tik dėl preliminariųjų sutarčių). Nors įstatyme tiesiogiai priešingų nuostatų nėra, t. y. neįtvirtintas aiškus draudimas dėl to paties pirkimo objekto sudaryti kelias viešojo pirkimo sutartis, tačiau viešųjų pirkimų reguliavimas, jo nuostatomis skatinama ir užtikrinama ūkio subjektų konkurencija iš esmės suponuoja vieno laimėtojo išrinkimo, o ne kelių kontrahentų koegzistavimo mechanizmą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-300-469/2017 29, 30 punktus ir juose nurodytą kasacinio teismo praktiką). Nagrinėjamu atveju nesusiklostė pirmiau nurodyta dviejų tiekėjų ir vienos sutarties situacija iš esmės tik dėl skundžiamo atsakovės sprendimo nutraukti sutartį su ieškove, atsižvelgiant į tai, kad nenustatyta pastarosios kaltų veiksmų ar netinkamo sutarties vykdymo.
29. Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai, nustatę, kad atsakovei audito paslaugos 2016 m. balandžio 5 d. raštu vienašališkai nutraukiant 2015 m. lapkričio 10 d. audito paslaugų viešojo pirkimo–pardavimo sutartį tebebuvo reikalingos, kad tą patvirtina ir 2016 m. kovo 29 d. pasirašyta audito paslaugų teikimo sutartis su UAB „Deloitte Lietuva“ dėl tų pačių audito paslaugų, ir konstatuodami, kad atsakovė vienašališkai sutartį pagal sutarties 10.4 punktą nutraukė neteisėtai, tinkamai aiškino ir taikė CK 6.217 straipsnį, VPĮ 3 straipsnį, nenukrypo nuo nurodytos kasacinio teismo praktikos.

 

Dėl kliento teisės vienašališkai nutraukti paslaugų sutartį, sudarytą viešųjų pirkimų būdu

 

30. Specialiosios paslaugų sutarties vienašališko nutraukimo taisyklės įtvirtintos CK 6.721 straipsnyje. Pagal CK 6.721 straipsnio 1 dalį klientas turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį, nepaisydamas to, kad paslaugų teikėjas jau pradėjo ją vykdyti. Klientas, siekdamas sutartį nutraukti CK 6.721 straipsnio 1 dalies pagrindu, neprivalo remtis paslaugų teikėjo kalte šiam netinkamai vykdant ar nevykdant sutarties, toks nutraukimas galimas ir nesant paslaugų teikėjo kaltės. CK 6.721 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta speciali paslaugų sutarčių vienašališko nutraukimo tvarka lyginant su bendrosiomis sutarčių vienašališko nutraukimo taisyklėmis, įtvirtintomis CK 6.217 straipsnyje.
31. Kasacinis teismas yra ne kartą pasisakęs dėl kliento teisės vienašališkai nutraukti paslaugų sutartį. Pagal CK 6.721 straipsnio 1 dalį klientas gali pats nuspręsti, kada atsisakyti jam teikiamų paslaugų ir nutraukti sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-494/2005). Ši paslaugų gavėjo teisė yra besąlyginė, ji negali būti siejama su tam tikrų aplinkybių nustatymu (pvz., paslaugos teikėjo veiksmai, teisinis ar ekonominis kliento pasirinkimo nutraukti sutartį pagrįstumas ir pan.) ir nepriklauso nuo to, ar paslaugos gavėjas yra fizinis, ar juridinis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2007; 2013 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-476/2013).
32. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad viešųjų pirkimų atveju atlygintinų paslaugų sutartyje gali būti susitarta tiek dėl kliento teisės vienašališkai nutraukti sutartį pagal CK 6.721 straipsnio 1 dalį, tiek dėl kitokios sutarties nutraukimo tvarkos. Sprendžiant, kokia atlygintinų paslaugų sutarties nutraukimo tvarka buvo nustatyta, sudarant sutartį viešųjų pirkimų būdu, visų pirma vertinami pirkimo dokumentai ir pirkimo sutartis, atsižvelgiant į VPĮ tikslus ir viešųjų pirkimų principus, bendrąsias sutarčių aiškinimo taisykles taikant mutatis mutandis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-145-684/2016, 26–27 punktai).
33. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pažymi, kad nors klientas turi teisę nutraukti paslaugų sutartį, vadovaudamasis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, nepaisydamas to, ar tokia jo teisė yra įtvirtinta sutartyje, tačiau paslaugų sutartį, sudarytą viešųjų pirkimų būdu, klientas vienašališkai nutraukti pagal CK 6.721 straipsnio 1 dalį gali tik tuo atveju, jeigu šalys dėl to susitaria viešųjų pirkimų sutartyje. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirkimo dokumentus ir 2015 m. lapkričio 10 d. sutarties turinį, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju šalys nesusitarė dėl kliento teisės vienašališkai nutraukti sutartį pagal CK 6.721 straipsnio 1 dalį, todėl taikyti šios teisės normos ir remiantis ja vienašališkai nutraukti sutartį atsakovė neturėjo teisėto pagrindo.

 

Dėl žalos dydžio įrodinėjimo

 

34. Rungimosi civiliniame procese principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis); konkrečiai – žalos dydžio įrodinėjimo našta tenka ieškovui. Ieškovas privalo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų – tokius faktus, atsikirsdamas į ieškovo reikalavimą, turi įrodyti atsakovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-112/2008).
35. CK 6.249 straipsnio, reglamentuojančio žalos (nuostolių) nustatymą, 1 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad tais atvejais, kai šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, jų dydį nustato teismas; tai reiškia, kad tuo atveju, kai žalos padarymo faktas, kaip pagrindas prievolei dėl žalos atlyginimo atsirasti, yra įrodytas, ieškinys dėl žalos atlyginimo negali būti atmestas tik tuo pagrindu, kad suinteresuota šalis tinkamai neįrodė patirtų nuostolių dydžio. Sprendimą dėl žalos atlyginimo teismas turi priimti tik tada, kai žalos dydis nustatytas, t. y. pasiekiamas įstatyme įtvirtintas įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas patikimais, laikantis įrodinėjimo taisyklių ištirtais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-215/2012).
36. Kasacinio teismo praktika dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo išplėtota ir nuosekli. Pagal ją faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-78-686/2017 28 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
37. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-561-378/2016 23 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
38. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Dėl įrodymų pakankamumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-568-611/2016 39 punktą).
39. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju ieškovė įrodinėjo žalą kaip negautą grynąjį pelną, kuris apskaičiuojamas iš negautų pagal ginčo sutartį pajamų, be kita ko, atėmus sąnaudas, kurios būtų patirtos uždirbant šias pajamas. Tokios žalos įrodinėjimo specifika yra ta, kad jeigu negautos pajamos yra nustatomos pagal sudarytą šalių sutartį, tai būsimos sąnaudos negali būti įrodomos buhalterinės apskaitos dokumentais, nes jos dar nėra patirtos, todėl įprastai būsimų sąnaudų dydį įrodinėjanti šalis pateikia savo skaičiavimus dėl būsimų sąnaudų dydžio. Jeigu teismui nekyla abejonių dėl pateiktų skaičiavimų, o kita šalis nepateikia savo atsikirtimų dėl šių skaičiavimų, tai teismas, remdamasis nurodyta kasacinio teismo praktika, gali laikyti žalos dydį įrodytu.
40. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, sprendžia, kad kasacinio skundo argumentai  nesudaro pagrindo konstatuoti, kad šioje byloje teismai žalos dydį nustatė pažeisdami proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymus ir įrodinėjimą, ar nukrypdami nuo nurodytos kasacinio teismo praktikos.

 

Dėl bylos teismingumo

 

41. Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai pažeidė CPK įtvirtintas teismingumo taisykles, nes bylą kaip pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ne apylinkės, o apygardos teismas.
42. Pagal CPK 25 straipsnį civilines bylas nagrinėja apylinkės ir apygardos teismai, kaip pirmosios instancijos teismai, šio Kodekso nustatyta tvarka. Apygardos teismai, kaip pirmosios instancijos teismai, nagrinėja civilines bylas, išvardytas CPK 27 straipsnyje. Pagal CPK 27 straipsnio 3 punktą apygardos teismai, kaip pirmosios instancijos teismai, nagrinėja civilines bylas dėl civilinių viešo konkurso teisinių santykių.
43. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad civilinės bylos dėl civilinių viešo konkurso teisinių santykių, įvardytos CPK 27 straipsnio 3 punkte, inter alia (be kita ko), apima bylas dėl viešųjų pirkimų teisinių santykių plačiąja prasme, t. y. pirmiausia ginčus dėl perkančiųjų organizacijų (perkančiųjų subjektų, suteikiančiųjų institucijų) sprendimų ar veiksmų, priimtų vykdant viešųjų konkursų procedūras, taip pat tokių viešų subjektų ir tiekėjų tarpusavio ginčus vykdant viešojo pirkimo ar koncesijos sutartis.
44. Šiame kontekste pažymėtina nuosekliai suformuota kasacinio teismo praktika, pagal kurią VPĮ norma dėl pirkimo pasibaigimo sudarius viešojo pirkimo sutartį turėtų būti aiškinama kaip reiškianti perkančiosios organizacijos tokį veiksmų ribojimą, kad, sudarius viešojo pirkimo sutartį, draudžiama imtis veiksmų, kurie pagal VPĮ atliekami prieš sutarties sudarymą, tačiau netinkamai įvykdytų procedūrų atlikimo pareiga nedingsta tik dėl sudaryto sandorio (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2010); be to, kasacinio teismo ne kartą konstatuota, kad, nors pagal VPĮ, sudarius viešojo pirkimo sutartį, pirkimas pasibaigia, tačiau perkančiosios organizacijos ir tiekėjo viešojo pirkimo teisiniai santykiai nesibaigia; VPĮ imperatyviosios normos tiekėją ir perkančiąją organizaciją saisto ir po sutarties sudarymo, nes VPĮ reguliuoja tam tikrus sutarties šalių teisinių santykių aspektus, kurie išeina už viešojo pirkimo procedūrų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-304/2011 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
45. Dėl CPK 27 straipsnio 3 punkto pažymėtina, kad ši bendroji norma kaip vienintelė teismingumo taisyklė viešojo konkurso teisiniams santykiams nagrinėti galiojo iki 2006 m. sausio 31 d., nes nuo 2006 m. sausio 31 d. įsigaliojusio VPĮ (2005 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. X-471 redakcija) 122 straipsnio 2 dalyje buvo nurodyta, kad apygardos teismai kaip pirmosios instancijos teismai nagrinėja ieškinius dėl nepatenkintų pretenzijų. Toks reguliavimas iš esmės reiškė teismingumo taisyklės taikymą ginčams dėl viešojo pirkimo metu priimtų sprendimų teisėtumo. Pažymėtina, kad šis reguliavimas iš esmės kokybiškai nepakeistas iki šiol (išskyrus išimtį dėl ginčų, susijusių su vienašaliu sutarties nutraukimu).VPĮ 93 straipsnio 1 dalyje (2015 m. birželio 9 d. įstatymo Nr. XII-1768 redakcija, aktuali nagrinėjamam ginčui) nustatyta, kad tiekėjas, kuris mano, kad perkančioji organizacija nesilaikė šio įstatymo reikalavimų ar neteisėtai nutraukė sutartį dėl esminio pirkimo sutarties pažeidimo ir tuo pažeidė ar pažeis jo teisėtus interesus, šiame skyriuje nustatyta tvarka gali kreiptis į apygardos teismą, kaip pirmosios instancijos teismą, dėl: 1) perkančiosios organizacijos sprendimų, kurie neatitinka šio įstatymo reikalavimų, panaikinimo ar pakeitimo; 2) žalos atlyginimo; 3) pirkimo sutarties pripažinimo negaliojančia; 4) alternatyvių sankcijų taikymo; 5) sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu.
46. Pagal nuoseklią kasacinio teismo praktiką VPĮ – lex specialis (specialusis teisės aktas) viešųjų pirkimų srityje; kitų teisės aktų nuostatos jo atžvilgiu taikytinos subsidiariai, tačiau nepaneigiant imperatyviųjų teisės nuostatų taikymo kitų teisinių santykių srityse (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-577-415/2016 26.1 punktą). Pagal šį aiškinimą pirmiausia reikėtų taikyti atitinkamas VPĮ nuostatas. Be to, pagal CPK 1 straipsnio 1 punktą viešųjų pirkimų bylos, bylos dėl turto paėmimo visuomenės poreikiams ir ypatingosios teisenos bylos nagrinėjamos pagal šio Kodekso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai.
47. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ir CPK 27 straipsnio, ir VPĮ 93 straipsnio nuostatos reguliuoja viešųjų pirkimų (konkursų) teismingumo taisykles, tik skirtinga apimtimi, t. y. VPĮ įtvirtinta taisyklė siauresne apimtimi (iš esmės dėl procedūrų, taip pat dėl vienašalio sutarties nutraukimo) atkartoja CPK bendrąją taisyklę, kuri neapribota tik procedūrine teisinių santykių stadija. Taigi tos civilinės bylos iš viešųjų pirkimų teisinių santykių, kurios neįvardytos VPĮ 93 straipsnio 1 dalyje, nagrinėtinos apygardos teismų, kaip pirmosios instancijos teismų, pagal CPK 27 straipsnio 3 punktą. Toks išaiškinimas, be kita ko, koreliuoja su ankstesne kasacinio teismo praktika.
48. Kasacinio teismo konstatuota, kad tiek nacionalinis, tiek Europos Sąjungos viešųjų pirkimų teisinis reguliavimas, inter alia, dėl viešųjų pirkimų ginčų sprendimo iš esmės apima teisinius santykius dėl procedūrų iki viešojo pirkimo sutarties sudarymo, taip pat dėl procedūrų, susijusių su sutarties sudarymu; tiek, kiek viešųjų pirkimų teisinių santykių šalių santykiai išeina už viešojo pirkimo sutarties procedūrų, t. y. santykiai dėl viešojo pirkimo sutarties vykdymo, Europos Sąjungos teisė nereguliuoja, koks subjektas turi peržiūrėti perkančiųjų organizacijų ir tiekėjų ginčus ar revizuoti sprendimus dėl šių ginčų (žr. pirmiau nurodytą kasacinio teismo 2011 m. spalio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-304/2011).
49. Nagrinėjamu atveju pareikšti reikalavimai viešojo pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimą pripažinti neteisėtu, priteisti skolą ir žalos atlyginimą. Tokie reikalavimai pagal CPK 27 straipsnio 3 punktą yra teismingi apygardos teismui.
50. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pagal nurodytas teismingumo taisykles byla teisminga apygardos teismui kaip pirmosios instancijos teismui, todėl kasacinio skundo argumentai, kad byla teisminga apylinkės teismui kaip pirmosios instancijos teismui, atmestini. 
51. Pažymėtina ir tai, kad CPK 329 straipsnio 2 dalies 6 punkte nustatyta, kad absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas yra tada, kai buvo pažeistos bylų rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui taisyklės. Ši norma reiškia, kad kai bendrosios kompetencijos teismas, pažeisdamas rūšinio teismingumo taisykles, išnagrinėja bylą, teismingą administraciniam teismui, ir priešingai – kai bylą, teismingą bendrosios kompetencijos teismui, išnagrinėja administracinis teismas, teismo sprendimas visais atvejais yra neteisėtas, negaliojantis ir naikintinas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-30-219/2015). Taigi proceso teisės normų, nustatančių rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui taisykles, pažeidimas yra vienas absoliučių teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-346-684/2016, 11 punktas).
52. Tačiau bendrosios kompetencijos teismų teismingumo taisyklių, nurodančių, ar byla teisminga apylinkės ar apygardos teismui, kaip pirmosios instancijos teismui, pažeidimas nesudaro absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo, todėl netgi tokio pažeidimo konstatavimo atveju, nesant kitokių proceso normų pažeidimų, dėl kurių galėjo būti neteisingai išspręsta byla, jis nesudarytų pagrindo pripažinti sprendimą negaliojančiu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-30-219/2015; 2016 m. liepos 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-346-684/2016 12 punktą).
53. Taigi, remiantis tuo, kas išdėstyta, jeigu apygardos teismas kaip pirmosios instancijos teismas išnagrinėtų bylą, teismingą apylinkės teismui, kaip teigiama kasaciniame skunde, toks proceso teisės normų pažeidimas nelaikytinas absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu ir, nesant kitokių proceso normų pažeidimų, dėl kurių galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nesudarytų pagrindo pripažinti sprendimą negaliojančiu.
54. Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutartį, konstatuoja, kad ją naikinti ar pakeisti remiantis kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

55. Netenkinus atsakovės kasacinio skundo, ieškovei priteistinos bylinėjimosi išlaidos kasaciniame teisme už advokato pagalbą rengiant atsiliepimą į kasacinį skundą (CPK 98 straipsnis). Ieškovė patyrė 1452 Eur išlaidų už advokato pagalbą parengiant atsiliepimą į kasacinį skundą. Vadovaujantis CPK 98 straipsniu, Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.), 7 ir 8.14 punktais, ieškovei iš atsakovės priteistinas 1425,79 Eur (838,7 × 1,7) išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimas.
56. Kasaciniame teisme patirta 8,82 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 15 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus atsakovės kasacinio skundo, šių išlaidų atlyginimas valstybės naudai priteistinas iš atsakovės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 96 straipsniai).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. kovo 30 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus vandenys“ (j. a. k. 120545849) ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Apskaitos ir mokesčių konsultacijos“ (j. a. k. 125654457) 1425,79 Eur (vieną tūkstantį keturis šimtus dvidešimt penkis Eur 79 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti valstybei iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus vandenys“ (j. a. k. 120545849) 8,82 Eur (aštuonis Eur 82 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginimo. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai