1 straipsnis. Įstatymo taikymo sritis 

1. Šio įstatymo tikslas – užtikrinti efektyvių ir skaidrių viešųjų pirkimų ir projekto konkursų atlikimą.
2. Šis įstatymas reglamentuoja viešųjų pirkimų valdymo ir atlikimo tvarką, įskaitant viešojo pirkimo-pardavimo sutarčių vykdymą ir ginčų sprendimo tvarką, nustato viešųjų pirkimų subjektų teises, pareigas ir atsakomybę.
3. Šio įstatymo nuostatomis įgyvendinami šio įstatymo 7 priede nurodyti Europos Sąjungos teisės aktai.
4. Atliekant šio įstatymo reglamentuojamus viešuosius pirkimus, laikomasi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 346 straipsnio nuostatų.

 

1. VPĮ 1 straipsnio 1 dalyje^[1] yra išskirti ir įtvirtinti du VPĮ tikslo^[2] elementai: pirma, įstatymu siekiama užtikrinti efektyvius viešuosius pirkimus ir projekto konkursus ir, antra, juo siekiama skaidrių viešųjų pirkimų bei projekto konkursų^[3]. Daugiau VPĮ tikslų šiame straipsnyje neišskirta. Aptariama teisės norma atitinkamai koreliuoja su kitomis VPĮ normomis, kuriose įtvirtinti pagrindiniai viešųjų pirkimų principai, t. y. VPĮ 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu skaidrumo principu bei 2 dalyje įtvirtintais tikslais, todėl VPĮ 1 straipsnio 1 dalis atitinkamai turi būti aiškinama sistemiškai su VPĮ 17 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatomis.

VPĮ 1 straipsnio 1 dalyje, kurioje apibrėžtas įstatymo tikslas, įstatymo leidėjas išskyrė dvi procedūras – viešojo pirkimo bei projekto konkurso. VPĮ 2 straipsnio 37 dalyje yra nustatyta, kad viešasis pirkimas – vienos ar daugiau perkančiųjų organizacijų atliekamas prekių, paslaugų ar darbų įsigijimas su pasirinktu (pasirinktais) tiekėju (tiekėjais) sudarant viešojo pirkimo-pardavimo sutartį (sutartis), neatsižvelgiant į tai, ar prekės, paslaugos ar darbai yra skirti viešajam tikslui (detaliau žiūrėti VPĮ 2 straipsnio 37 dalies komentarą). Tuo tarpu VPĮ 2 straipsnio 28 dalyje apibrėžta projekto konkurso sąvoka, kurioje nustatyta, kad projekto konkursas – procedūra, kai perkančiajai organizacijai suteikiama galimybė įsigyti pateiktą ir vertinimo komisijos išrinktą planą ar projektą (paprastai teritorijų planavimo, architektūros, inžinerijos, duomenų apdorojimo, finansų inžinerijos). Projekto konkurso dalyviams gali būti skiriami prizai ar piniginės išmokos (detaliau žiūrėti VPĮ 2 straipsnio 28 dalies komentarą).

Taigi, projekto konkursas yra viešojo pirkimo procedūrinė atmaina. Abi šios procedūros, nors ir nėra tapačios bei turi savo skirtumų, yra reguliuojamos to paties VPĮ ir yra viešųjų pirkimų teisės sistemos dalis, todėl toliau komentuojant šio straipsnio 1 dalį, bus vartojama bendra sąvoka „viešasis pirkimas“, plačiąja prasme apimanti visas viešųjų pirkimų teisės sistemos dalis, taip pat – ir projekto konkurso procedūrų sąvoką.

Siekiant atskleisti VPĮ tikslą, apibrėžtą VPĮ 1 straipsnio 1 dalyje, būtina nustatyti abiejų elementų, t. y. efektyvumo bei skaidrumo viešuosiuose pirkimuose sampratą bei reikšmę.

 

Efektyvumas

Viešuosiuose pirkimuose efektyvumas, kaip vienas iš VPĮ tikslų, turėtų būti suprantamas keliais aspektais, pirma, kainos ir kokybės santykio užtikrinimo, antra, proceso trukmės ir ekonomiškumo užtikrinimo, trečia, turinio prieš formą principo taikymo.  

 

(i) Kainos ir kokybės santykis

Kainos ir kokybės santykio aspektas koreliuoja su racionalumo principu, kuris yra nustatytas VPĮ 17 straipsnio 2 dalies 1 punkte (detaliau žiūrėti VPĮ 17 straipsnio 2 dalies 1 punkto komentarą). Šiuo aspektu papildomai pažymėtina, kad pagrindinis viešųjų pirkimų sistemos tikslas – geriausia „vertė už pinigus“ (angl. value for money, lot. quid pro quo). Kitaip tariant, visos perkančiosioms organizacijoms reikalingos prekės, paslaugos ir darbai turėtų būti įsigyjami geriausiomis įmanomomis sąlygomis, tačiau tai savaime nereiškia įsigijimo tik už mažiausią kainą.

Kategorija „vertė už pinigus“ yra daugialypė ir apima tris pagrindinius elementus: pirma, perkančiosios organizacijos, vykdydamos viešuosius pirkimus, turi įsigyti tai, ko būtent joms reikia; kiekvienu konkrečiu pirkimu turi būti įgyvendinti perkančiosios organizacijos konkretūs poreikiai, dėl to perkančiajai organizacijai suteikta diskrecija nuspręsti dėl pirkimo objekto bei jo savybių konkrečiu momentu, parengti techninę specifikaciją bei įsigyti pirkimo objektą, kuris atitiktų techninės specifikacijos reikalavimus (detaliau žiūrėti VPĮ 37 straipsnio komentarą); antra, viešojo pirkimo sutartis turi būti sudaryta geriausiomis įmanomomis sąlygomis; tai, be kita ko, reiškia, kad kiekvieno viešojo pirkimo metu perkančioji organizacija turi pasirinkti tinkamą pirkimo metodą bei būdus, pasiūlymų vertinimo kriterijus (pavyzdžiui, vertinti ne tik kainą, bet ir palaikymo, eksploatavimo išlaidas ir kt.), kas sudarytų sąlygas pasiekti optimalų kainos ir kokybės santykį konkrečiu atveju; trečia, tam, kad galėtų pasiekti geriausią vertę už pinigus, perkančioji organizacija turi užtikrinti, jog viešąjį pirkimą laimėjęs tiekėjas bus pajėgus įvykdyti viešojo pirkimo sutartį joje nustatytomis sąlygomis, kitaip tariant, tiekėjui neužtenka tik pasiūlyti, tačiau būtina ir įgyvendinti (suteikti) tai, kas pasiūlyta^[4]. Taigi, vertės sukūrimas ir užtikrinimas apima ne tik ikisutartinę stadiją, sutarties sudarymo momentą, bet ir viešojo pirkimo sutarties vykdymo kokybę bei šios priežiūrą.

 

(ii) Proceso ekonomiškumas (atsiperkamumas) ir trukmė

VPĮ reguliavimu siekiama finansiniais ir proceso trukmės aspektais ekonomiškų viešojo pirkimo procedūrų, t. y. viešojo pirkimo procedūros turi būti vykdomos laiku, jas tinkamai iš anksto planuojant, ir ekonomiškai efektyviu būdu, t. y. parenkant ir optimaliai paskirstant administracinius, finansinius, organizacinius resursus. Jeigu vykdomi viešieji pirkimai atitinka pastarąsias savybes, jie yra efektyvūs.

Viešųjų pirkimų procedūrų finansinės ir kitos išlaidos turi būti suderintos su tikslu pasiekti geriausią vertę už pinigus^[5]. VPĮ nustatytas tikslas užtikrinti ekonomišką viešojo pirkimo procesą ir tinkamu laiku sietinas su sąlyginai trumpų viešojo pirkimo procedūrų vykdymo, ginčų sprendimo terminų įtvirtinimu VPĮ (detaliau žiūrėti VPĮ 60–65, 102 straipsnių komentarus), taip pat su įvairių pirkimo būdų įtvirtinimu viešųjų pirkimų sistemoje. Įstatymo leidėjas, siekdamas užtikrinti efektyvumą viešuosiuose pirkimuose, įstatyme atitinkamai įtvirtino skirtingus galimus pirkimo būdus bei priemones (detaliau žiūrėti VPĮ 59–85 straipsnių komentarus), skirtas pasiekti geriausią rezultatą.

 

Pavyzdys

Perkančioji organizacija, kuriai reikia įsigyti vos vieną kompiuterio lazerinį spausdintuvą, kainuojantį kelis šimtus eurų, tikėtina, gautų geriausią kainą, apklausdamas kelis šimtus tiekėjų bei paprašęs jų pateikti savo kainos pasiūlymus. Vis dėlto, jeigu tokios apimties apklausos procedūros atlikimas bei pasiūlymo laimėtojo nustatymas tam skiriamų finansinių bei žmogiškųjų išteklių prasme viršytų iš pigiausios prekės įsigijimo gaunamą naudą (galimus sutaupymus), perkančioji organizacija turėtų pasirinkti kitą galimą būdą ar apklausiant mažesnį skaičių tiekėjų (t. y. VPĮ 31 straipsnio 3 dalies 4 punkte įtvirtinta galimybė perkančiosioms organizacijoms atlikti neskelbiamus mažos vertės pirkimus, kai numatoma pirkimo sutarties vertė yra mažesnė kaip 10 000 Eur (dešimt tūkstančių eurų) (be pridėtinės vertės mokesčio). Tokiu atveju pirkimas vykdomas pagal Mažos vertės pirkimų tvarkos aprašą, kuriame, pavyzdžiui, nustatyta galimybė perkančiosioms organizacijoms atlikti neskelbiamos apklausos procedūrą, apklausiant pasirinktą skaičių tiekėjų pasirinktu būdu).

 

Pavyzdys

Perkančiajai organizacijai dėl nenumatytų bei nuo jos nepriklausančių priežasčių reikia skubiai įsigyti pirkimo objektą, pavyzdžiui, siekiant atlikti kelio, kuris netikėtai dėl tam tikrų priežasčių tapo nepravažiuojamas, remonto darbus. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, įprasta viešojo pirkimo procedūra (VPĮ 59 straipsnyje įtvirtinta atviro konkurso (supaprastinto ar tarptautinio pirkimo būdu) procedūra) dėl kelio remonto darbų įsigijimo, siekiant gauti geriausią vertę už pinigus bei sudaryti sutartį palankiausiomis sąlygomis, nebūtų efektyviausia, kadangi tokiu atveju pirkimo procedūra neabejotinai užtruktų, kas sąlygotų viešajam interesui sukeltus nepatogumus (spūstys dėl nepravažiuojamo kelio ir pan.), kurie galėtų nusverti bet kokią tokiu pirkimu gaunamą finansinę ar kitą naudą. Dėl to tokiu atveju tinkamesnis variantas būtų atlikti, pavyzdžiui, neskelbiamų derybų procedūrą, įtvirtintą VPĮ 71 straipsnyje (apie šią procedūrą detaliau žiūrėti nurodyto straipsnio komentare). 

 

(iii) Turinys prieš formą

Efektyvumas viešuosiuose pirkimuose taip pat neatsiejamas nuo turinio prieš formą principo taikymo, vykdant viešųjų pirkimų procedūras. Įstatymo leidėjo VPĮ 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas efektyvių viešųjų pirkimų tikslas reiškia, kad viešojo pirkimo procedūros turi būti orientuotos ne tik ir ne tiek į procesą, bet į rezultatą (t. y. VPĮ sureguliuotų viešųjų pirkimų procedūrų tikslas – ne procesas dėl proceso, ne tik taisyklės, bet procesas dėl rezultato (viešo pirkimo sutarties sudarymo ir jos visiško bei tinkamo įvykdymo) bei įrankiai (priemonės), skirti tam rezultatui pasiekti). Pastaruoju metu praktikoje akcentuojamas viešųjų pirkimų, kaip priemonės tikslui pasiekti (prekių, paslaugų ar darbų įsigijimui), ne tik taisyklių principas (angl. tools not rules). Šiuo tikslu VPĮ įtvirtintos procedūros, užtikrinančios šių rezultatų pasiekimą.

LAT praktikoje turinys prieš formą dažniausiai vadinamas turininguoju vertinimu. Atskleisdamas turiningojo vertinimo esmę, kasacinis teismas yra nurodęs, kad VPĮ ir kituose teisės aktuose įtvirtinti reikalavimai perkančiajai organizacijai ir tiekėjams yra nustatyti, siekiant viešųjų pirkimų tikslų, todėl viešųjų pirkimų teisinių santykių formalizavimas svarbus tiek, kiek tai padeda siekti šių tikslų ir nepažeidžia viešųjų pirkimų principų. Tiekėjų veiksmų ir perkančiosios organizacijos sprendimų turiningasis vertinimas, atsižvelgiant į viešųjų pirkimų principus ir tikslus, turi viršenybę prieš formalumus^[6].

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad turiningasis vertinimas lydi viešojo pirkimo procesą nuo jo pradžios iki pabaigos (sutarties įvykdymo). Kitaip tariant, reikalavimas užtikrinti efektyvumą bei turiningai vertinti viešojo pirkimo procesą, jo pavienes dalis ar konkrečius aspektus taikomas visose pirkimo stadijose, įgyvendinant skirtingus viešųjų pirkimų teisės institutus, pavyzdžiui, vertinant tiekėjų atitiktį nustatytiems reikalavimams, atliekant pasiūlymų plačiąja ir siaurąja prasme vertinimą ir pan. Turiningasis vertinimas ir efektyvumo principo įgyvendinimas ypač aktualus tais atvejais, kai sprendžiamas galimos pasiūlymo neatitikties pirkimo dokumentų reikalavimams klausimas, pavyzdžiui, dėl korektūros, smulkių ir kitų pataisomų klaidų ar trūkumų (detaliau žiūrėti VPĮ 45 straipsnio 3 dalies ir 55 straipsnio 9 dalies komentarus).

VPĮ 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas turinio prieš formą principas, kaip vienas iš efektyvumo elementų, atsispindi, pirma, VPĮ 45 straipsnio 3 dalyje, pagal kurią leidžiama tiekėjui, kuris pateikė netikslius, neišsamius ar klaidingus duomenis apie jo atitiktį pirkimo dokumentų reikalavimams, patikslinti, papildyti, paaiškinti savo pasiūlymo duomenis dėl tiekėjo pašalinimo pagrindų nebuvimo (VPĮ 46 straipsnis), atitikties kvalifikacijos reikalavimams (VPĮ 47 straipsnis), kokybės vadybos sistemos ir aplinkos apsaugos vadybos sistemos standartams (VPĮ 48 straipsnis) bei kitus duomenis, nesusijusius su pirkimo objektu, jo techninėmis charakteristikomis, sutarties vykdymo sąlygomis ar pasiūlymo kaina^[7] (detaliau žiūrėti VPĮ 45 straipsnio 3 dalies komentare); antra, VPĮ 55 straipsnio 9 dalyje, kurioje įtvirtinta tiekėjo teisė aiškinti, tikslinti, pildyti kitus tiekėjo pasiūlymo duomenis, nekeičiant pasiūlymo esmės^[8] (detaliau žiūrėti VPĮ 55 straipsnio 9 dalies komentarą). Nurodytos teisės normos aiškinamos ir taikomos sistemiškai su VPĮ 1 straipsnio 1 dalimi.

Galiausiai, aptariant efektyvumo tikslą viešuosiuose pirkimuose, papildomai pažymėtina, kad efektyvumas turi būti suprantamas ne tik kaip vidaus, bet ir kaip išorės kategorija, t. y. perkančioji organizacija kiekvienu atveju turi atsižvelgti ne tik į tai, kaip paskirstyti savo resursus, bet ir į visuomenės poreikius, laikantis VPĮ nustatytų taisyklių.

 

Skaidrumas

Antrasis VPĮ tikslas – skaidrumas viešuosiuose pirkimuose – neatsiejamas nuo VPĮ 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto viešųjų pirkimų skaidrumo principo. Taigi, VPĮ 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas tikslas sistemiškai aiškinamas su VPĮ 17 straipsnio 1 dalimi (detaliau žiūrėti VPĮ 17 straipsnio 1 dalies komentarą).

Įstatyme yra įtvirtintos priemonės, kuriomis užtikrinami skaidrūs viešieji pirkimai, pavyzdžiui, viešumo užtikrinimas (pavyzdžiui, skelbimų apie viešuosius pirkimus pateikimo tvarka, terminai ir sąlygos (VPĮ 31, 34 straipsniai), reikalavimai pirkimo dokumentams (VPĮ 35 straipsnis), atsakymų tiekėjams pateikimo (VPĮ 36 straipsnis) ir susipažinimo su pasiūlymais (VPĮ 44 straipsnis) tvarka, kurios privalo laikytis perkančiosios organizacijos), peržiūros procedūros (pavyzdžiui, VPĮ 101 straipsnyje įtvirtinta tiekėjų teisė ginčyti perkančiosios organizacijos sprendimus; VPĮ 35 straipsnyje įtvirtinti reikalavimai pirkimo dokumentams ir pan.) (detaliau žiūrėti VPĮ 17 straipsnio 1 dalies komentarą).

 

2. VPĮ 1 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta VPĮ taikymo apimtis (sritis). Ši norma yra aprašomoji, t. y. joje nėra nustatytų konkrečių viešųjų pirkimų sistemos taisyklių, viešųjų pirkimų subjektų teisių ir pareigų, tačiau yra apibrėžtos įstatymo taikymo ribos.

VPĮ 1 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos šios pagrindinės VPĮ taikymo sritys:

(i) viešųjų pirkimų valdymo ir atlikimo tvarka, įskaitant viešojo pirkimo–pardavimo sutarčių vykdymą;

(ii) viešųjų pirkimų ginčų sprendimo tvarka;

(iii) viešųjų pirkimų subjektų teisės, pareigos ir atsakomybė.

Viešųjų pirkimų teisiniai santykiai nacionaliniu lygmeniu reguliuojami specialiaisiais teisės aktais – VPĮ, į kurį taip pat perkeltas ES viešųjų pirkimų teisinis reguliavimas (direktyvos), ir kitais viešuosius pirkimus reglamentuojančiais teisės aktais (pavyzdžiui, VPT priimtais teisės aktais ir kt.). Pagal kasacinio teismo praktiką VPĮ pripažįstamas specialiuoju įstatymu (lot. lex specialis) tiek CK, CPK, tiek kitų teisės aktų^[9] atžvilgiu. VPĮ, kaip specialiojo įstatymo aiškinimą ir taikymą, lemia šio įstatymo tikslai (nustatyti VPĮ 1 straipsnio 1 dalyje) ir juo reguliuojamų santykių pobūdis^[10].

Atsižvelgiant į tai, kad viešųjų pirkimų teisiniai santykiai reguliuojami specialiojo įstatymo, kitų teisės aktų nuostatos turi būti taikomos subsidiariai VPĮ atžvilgiu. Kitų teisės aktų nuostatų subsidiarus taikymas VPĮ naudai pasireiškia tuo, kad pirmiausia reikia taikyti galiojančias VPĮ nuostatas, o visos kitos teisės normos taikytinos tais atvejais, kai VPĮ tam tikras klausimas nereguliuojamas arba VPĮ normose įtvirtintos blanketinės (nukreipiančios) nuostatos. Aptartas specialiojo įstatymo ir kitų teisės aktų nuostatų subsidiaraus taikymo pobūdis neeliminuoja privalomų reikalavimų, įtvirtintų ne VPĮ, taikymo. VPĮ nuostatų negalima aiškinti ir taikyti taip, kad būtų nukrypta nuo kitų teisės aktų normų, o šių taikymas negali būti laikomas prieštaraujančiu VPĮ nuostatų taikymui, nebent VPĮ būtų aiškiai įtvirtintas priešingas reguliavimas^[11].

VPĮ kaip specialiojo įstatymo statusas, be kita ko, lemia tai, kad nepriklausomai nuo to, kaip kituose teisės aktuose yra įtvirtinta ūkio subjektų parinkimo tvarka, bet kokiu atveju tokios tvarkos reguliavimo pirmenybė pripažintina būtent VPĮ. LAT yra konstatavęs, kad, atsižvelgiant į VPĮ ir kitų teisės aktų subsidiaraus taikymo taisyklę, perkančiųjų organizacijų ir tiekėjų teisiniai santykiai, ypač laimėtojo išrinkimo ir sutarties sudarymo tvarka, visose ūkio srityse reguliuojami šio specialaus įstatymo, išskyrus jame aiškiai nustatytas išimtis^[12].

Šiame kontekste kasacinio teismo taip pat pasisakyta, kad tais atvejais, kai tam tikra teisinių santykių sritis nepatenka į VPĮ reguliavimo sritį, įstatyme įtvirtinus jo taikymo išimtį (ankstesnės VPĮ  redakcijos 10 straipsnis, naujos VPĮ redakcijos 6–10 straipsniai), VPĮ normos tiesiogiai netaikytinos, tačiau teismų praktika viešųjų pirkimų bylose gali būti aktuali ir taikytina analogiškai, jeigu šie santykiai reguliuojami tais pačiais principais, kurie nustatyti ir VPĮ (detaliau žiūrėti VPĮ 17 straipsnio komentarą)^[13].

 

Pavyzdys

VPĮ 6 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad žemės, esamų pastatų ar kitų nekilnojamųjų daiktų įsigijimui arba nuomai bet kokiomis finansinėmis priemonėmis ar teisių į šiuos daiktus įsigijimui nėra taikomi VPĮ reikalavimai. Tai reiškia, kad tokie pirkimai vykdomi Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka (jos patvirtintais tvarkos aprašais ir pan., pavyzdžiui, „Žemės, esamų pastatų ar kitų nekilnojamų daiktų įsigijimo arba nuomos ar teisių į šiuos daiktus įsigijimo tvarkos aprašu“, patvirtintu LR Vyriausybės 2017 m. gruodžio 13 d. nutarimu Nr. 1036), taip pat CK nustatytais reikalavimais (CK XLIX skyrius). Vis dėlto, atsižvelgiant į tai, kad tiek, pavyzdžiui, nurodyto tvarkos aprašo 3 straipsnyje, tiek, atitinkamai, CK 1.2, 1.5 straipsniuose yra įtvirtinti analogiški principai kaip ir VPĮ 17 straipsnyje, teismų praktika bei išaiškinimai viešųjų pirkimų bylose, kuriose yra atskleistas šių principų turinys ir prasmė, tokiems pirkimams bei jų procedūroms (pavyzdžiui, sąlygų parengimui, pasiūlymų vertinimui ir kt.) yra taikomi pagal analogiją, nepaisant to, kad VPĮ taisyklės tiesiogiai netaikomos.

 

Šiuo aspektu papildomai pažymėtina, kad viešųjų pirkimų principų bei teismų praktikos, kuriose atskleistas šių principų turinys ir prasmė, taikymas pagal analogiją nereiškia konkrečios VPĮ taisyklėse nustatytos tvarkos taikymo kitiems santykiams, kurie nereguliuojami VPĮ. Kitaip tariant, bet kuriuo atveju negali būti paneigta įstatymo leidėjo valia tam tikrus pirkimus išskirti iš bendrojo viešųjų pirkimų reguliavimo (detaliau žiūrėti, pavyzdžiui, VPĮ 6 straipsnio komentarą).

Pažymėtina ir tai, kad ankstesnės redakcijos VPĮ 1 straipsnis buvo papildytas naujos redakcijos VPĮ 1 straipsnio 2 dalies norma tuo, kad aiškiai nustatytas įstatymo taikymas ir viešųjų pirkimų sutarties vykdymui. Viešųjų pirkimų teisinio reguliavimo aiškus išplėtimas į viešųjų pirkimų sutarčių vykdymo sritį yra viena iš 2014 m. ES viešųjų pirkimų teisės reformos naujienų. Vis dėlto, remiantis anksčiau nurodytais kasacinio teismo išaiškinimais, VPĮ viešųjų pirkimų sutarčių vykdymui taikomas tiek, kiek tai tiesiogiai nurodyta šiame įstatyme, atitinkamai, pavyzdžiui, VPĮ 17, 89, 90 straipsniuose (detaliau žiūrėti VPĮ 17, 89, 90 straipsnių komentarus). Atsižvelgiant į tai, VPĮ 1 straipsnio 2 dalies norma šiuo aspektu neaiškintina plačiai, kadangi sutarties vykdymui yra taikomos CK (ar kitų teisės aktų) atitinkamos taisyklės. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sudarius viešojo pirkimo sutartį, tokios sutarties aiškinimui, taikymui, ypač kiek tai susiję su viešojo pirkimo sutarties keitimu, yra taikomos VPĮ normos, ir tais atvejais, kai VPĮ nėra sureguliuota, yra taikomi kiti teisės aktai^[14]. Pavyzdžiui, viešojo pirkimo būdu sudaryta sutartis gali būti nutraukiama VPĮ 90 straipsnio 1 dalyje nustatytais atvejais bei kitais viešojo pirkimo sutartyje nustatytais ir (arba) CK nustatytais atvejais ir tvarka (detaliau žiūrėti VPĮ 90 straipsnio 3 dalies komentarą).

Pagal VPĮ 1 straipsnio 2 dalį VPĮ yra taikomas ne visiems ūkio subjektams, o būtent viešųjų pirkimų subjektams – perkančiosioms organizacijoms, kurios atitinka VPĮ 2 straipsnio 25 dalyje nustatytus reikalavimus (detaliau žiūrėti VPĮ 2 straipsnio 25 dalies komentarą)^[15].

 

3. VPĮ 1 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad VPĮ normomis yra įgyvendinami VPĮ 7 priede nurodyti ES teisės aktai. VPĮ 7 priede nurodyti ES teisės aktai – direktyvos, reglamentai, t. y.: (i) Direktyva 89/665/EEB su pakeitimais, padarytais Direktyva 2007/66/EB ir paskutiniais pakeitimais, padarytais Direktyva 2014/23/ES; (ii) Reglamentas 2195/2002; (iii) Direktyva 2009/33/EB; (iv) Direktyva 2009/52/EB; (v) Direktyva 2012/27/ES su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2013 m. gegužės 13 d. Direktyva 2013/12/ES; (vi) Direktyva 2014/24/ES; (vii) Direktyva 2014/55/ES.

Taigi, VPĮ 7 priede nurodytas tik vienas reglamentas, kuris yra tiesioginio taikymo ES teisės aktas, ir kuriuo nustatomas tik BVPŽ, t. y. bendra klasifikavimo sistema, taikoma viešiesiems pirkimams. Kiti VPĮ 7 priede nurodyti ES teisės aktai yra ES direktyvos.

Priešingai nei reglamentai, ES direktyvos nėra tiesiogiai taikomos. Atsižvelgiant į tai, VPĮ 1 straipsnio 3 dalies nuostata reiškia, kad aiškinant ir taikant VPĮ teisės normas, gali būti įgyvendintas  vadinamasis netiesioginis direktyvų veikimas^[16].

ESTT, siekdamas užtikrinti ES teisės, įskaitant direktyvų, veiksmingumą, suformulavo netiesioginio direktyvų veikimo doktriną, pagal kurią nacionalinės teisės normos, kuriomis į valstybės narės vidaus teisės sistemą yra perkeliamos ES direktyvos, turi būti aiškinamos ir taikomos taip, kad tokiu aiškinimu ir taikymu būtų maksimaliai pasiekti konkrečios ES direktyvos tikslai^[17]. Dėl to VPĮ normos, kuriose perkeltas atitinkamas ES teisės turinys, turi būti aiškinamos ir taikomos laikantis nurodytos taisyklės, todėl, įgyvendinat VPĮ reikalavimus, atsižvelgtina į VPĮ 7 priede nurodytus ES teisės aktus, jų tikslus, paskirtį ir ESTT išaiškinimus dėl konkrečios ES viešųjų pirkimų direktyvos teisės normos, kuri yra perkelta į VPĮ. Vis dėlto kiekviena valstybė narė turi teisę savarankiškai pasirinkti ir nusistatyti ES direktyvų įgyvendinimo priemones (taip pat sugriežtinti ar sušvelninti ES direktyvose nustatytą reguliavimą).

 

4. VPĮ 1 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad atliekant VPĮ reglamentuojamus viešuosius pirkimus, yra taikomos SESV 346 straipsnio nuostatos. VPĮ 1 straipsnio 4 dalyje pateikta nuoroda į SESV 346 straipsnį pažymi gynybos ir saugumo srities ypatingą svarbą bei poreikį nustatyti būtinas konkrečias priemones, siekiant užtikrinti nacionalinio saugumo interesus.

SESV 346 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad: a) jokia valstybė ES narė neprivalo teikti informacijos, kurios atskleidimą ji laiko prieštaraujančiu gyvybiniams savo saugumo interesams; b) kiekviena valstybė ES narė gali imtis priemonių, kurias mano esant būtinas apsaugoti gyvybiniams savo saugumo interesams, susijusiems su ginklų, amunicijos ir karinės paskirties medžiagų gamyba ar prekyba; šios priemonės neturi kenkti gaminių, kurie nėra specialiai skirti karo tikslams, konkurencijos vidaus rinkoje sąlygoms. To paties SESV 346 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ES Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu, gali vieningai pakeisti 1958 m. balandžio 15 d. jos pačios sudarytą gaminių, kuriems taikomos šio straipsnio 1 dalies b punkto nuostatos, sąrašą^[18]. Aiškinamajame komunikate dėl SESV 346 straipsnio (buvusio Europos Bendrijos sutarties 296 straipsnio) taikymo viešiesiems pirkimams gynybos srityje nustatyta, kad vidaus rinkos taisyklių netaikymas viešojo pirkimo sutartims gynybos srityje – tai priemonė, susijusi su prekyba ginklais, amunicija ir karinės paskirties medžiagomis. Todėl jos teisinis pagrindas yra SESV 346 straipsnio (buvusio Europos Bendrijos sutarties 296 straipsnio) 1 dalies b punktas. Valstybės narės gali pasinaudoti šia išimtimi sudarydamos viešojo pirkimo sutartis gynybos srityje, jeigu jos laikosi SESV (buvusios Europos Bendrijos sutarties) nustatytų sąlygų, kaip jas išaiškino ESTT. Be to, SESV 346 straipsnio 1 dalies b punkto taikymo sritį riboja „gyvybinių saugumo interesų“ sąvoka ir šio straipsnio 2 dalyje minimas karinės įrangos sąrašas (apie šiuos aspektus plačiau aptariama toliau).

Viešųjų pirkimų gynybos ir saugumo srityje vykdymas yra esminė valstybės nacionalinio saugumo užtikrinimo priemonė, o valstybės teisė įsigyti gynybai reikalingas priemones yra esminė valstybės suvereniteto dalis. Taigi, VPĮ 1 straipsnio 4 dalies nuostata dėl SESV 346 straipsnio išimties taikymo yra įtvirtinta, siekiant nepagrįstai neapriboti ES valstybių narių diskrecijos nacionalinio saugumo srityje. Įtvirtinta nuostata taip pat reiškia, kad ES viešųjų pirkimų taisyklės yra taikytinos gynybos sektoriuje, o valstybės narės turi galimybę nuo jų nukrypti tik išimtiniais ES steigimo sutartyje numatytais atvejais ir sąlygomis.

 

SESV 346 straipsnyje įtvirtintos išimties taikymas

Pažymėtina, kad imtis vienašalių nacionalinių priemonių pagal SESV 346 straipsnį, kurio taikymo išimtis nustatyta VPĮ 1 straipsnio 4 dalyje, galima tik įgyvendinus dvi kumuliatyvias sąlygas^[19]: pirma, priemonės, kurių imamasi, turi būti susijusios su ginklų, amunicijos ir karinės paskirties medžiagų gamyba ir prekyba; antra, priemonės yra būtinos apsaugoti gyvybinius atitinkamos valstybės narės saugumo interesus^[20].

 

(i) Priemonės turi būti susijusios su ginklų, amunicijos ir karinės paskirties medžiagų gamyba ir prekyba:

Pirmoji sąlyga reiškia, kad perkamos priemonės turi būti būtinai susijusios su ginklų, amunicijos ir karinės paskirties medžiagų gamyba ir prekyba^[21]. Lietuvoje priemonės, susijusios su ginklų, amunicijos ir karinės paskirties medžiagų gamyba ir prekyba, perkamos pagal Bendrąjį karinės įrangos sąrašą, kuriuo įgyvendinama Direktyva 2017/2054.

ESBT išaiškinta, kad ginklų, amunicijos ir karinės paskirties prekių prekyba ir gamyba yra reguliuojama pagal atskirą teisinį režimą, nustatytą SESV 346 straipsnio 1 dalies b) punkte, kuriuo nedraudžiama valstybėms narėms imtis atitinkamų priemonių, kurios joms atrodo būtinos apsaugoti gyvybinius saugumo interesus. Taip pat išaiškinta, kad šis straipsnis nedraudžia valstybei narei, atsižvelgiant į atitinkamą veiklą, imtis tokių priemonių, kurios, jos manymu, yra būtinos esminių jos saugumo interesų apsaugai ir suteikia valstybėms narėms ypač didelę diskreciją, vertinant tokios apsaugos gavimo poreikius^[22]. Pagal ESTT dėl SESV 346 straipsnio taikymą – norint pasiremti nustatyta išimtimi, nepakanka vien abstrakčiai nurodyti gyvybinių saugumo interesų egzistavimą, be to, išimties taikymas galimas tik tuomet, kai perkamų prekių, įrangos naudojimas išimtinai kariniams tikslams yra akivaizdus. Tuo tarpu, kai naudojimas karo tikslams nėra akivaizdus, būtina laikytis viešojo pirkimo sutarčių sudarymo taisyklių^[23]. Tai reiškia, kad įsigyjant prekes, kurios skirtos specialiai kariniams tikslams, tačiau iš esmės panašiai panaudojamos civilinėje srityje (pavyzdžiui, sraigtasparniai, platformos), galima pasinaudoti SESV 346 straipsnio išimtimi, jeigu bus pagrįstas atitinkamų prekių naudojimas būtent kariniams tikslams, bei jei šios prekės dėl būtent joms būdingų charakteristikų, įskaitant esminius pakeitimus, gali būti laikomos specialiai sukurtos tokiems tikslams^[24].

 

(ii) Priemonės turi būti būtinos apsaugoti atitinkamos valstybės narės saugumo interesus:

Antroji būtina sąlyga, siejama su galimybe imtis vienašalių nacionalinių priemonių pagal SESV 346 straipsnį, reiškia, kad pirmiausia viešasis pirkimas gynybos srityje turi būti susijęs būtent su gyvybiniais saugumo interesais, t. y. su valstybės saugumo interesais. Kitaip tariant, SESV 346 straipsnio taikymas galimas tik pagrindus gyvybinių saugumo interesų buvimą.

ESTT praktikoje nustatyta, kad gyvybinių saugumo interesų sampratą apibrėžia kiekviena ES valstybė narė^[25]. LR Seimo 2002 m. gegužės 28 d. nutarimu Nr. IX-907 patvirtintos Nacionalinio saugumo strategijos 11 straipsnyje nustatyta, kad gyvybiniai LR nacionalinio saugumo interesai – interesai, kuriems apsaugoti naudojamos visos teisėtos priemonės ir kuriuos pažeidus kiltų grėsmė Lietuvos valstybės ir visuomenės egzistavimui. Gyvybiniai LR nacionalinio saugumo interesai yra: pirma, suverenitetas, teritorijos vientisumas, demokratinė konstitucinė santvarka; antra, pilietinė visuomenė, pagarba žmogaus ir piliečio teisėms bei laisvėms ir jų apsauga; trečia, taika ir gerovė valstybėje.

Vis dėlto atkreiptinas dėmesys, kad pagal ESTT praktiką nustatyta išimtis dėl SESV 346 straipsnio taikymo turi būti aiškinama siaurai. Kitaip tariant, SESV 346 straipsnis turėtų būti taikomas tik tais atvejais, kai nėra abejonių, kad atliekamas pirkimas atitinka abi šio straipsnio pirmoje dalyje nustatytas būtinąsias sąlygas. Priešingu atveju turėtų būti taikomas viešųjų pirkimų reguliavimas. ESTT šiuo aspektu yra išaiškinęs, kad SESV 346 straipsnis negali būti aiškinamas kaip suteikiantis teisę valstybėms narėms nukrypti nuo SESV nuostatų vien remiantis nurodytais gyvybiniais saugumo interesais^[26], pavyzdžiui, ginklų, amunicijos, išimtinai karinės įrangos importo ir įsigijimo atleidimas nuo muitų ar pridėtinės vertės mokesčių nebūtų laikytinas valstybės narės gyvybinio saugumo interesais. Tuo tarpu vandens buteliukų tiekimas kariams krizės atveju, kuri susijusi su nacionaliniu saugumu, ar medikamentų tiekimas konflikto metu turėtų būti laikomi gyvybiniais saugumo interesais.

Galiausiai, nors VPĮ 1 straipsnio 4 dalies tekste aiškiai pažodžiui nėra įvardinta, vis dėlto įtvirtintos normos esmė, kad esant SESV 346 straipsnyje nurodytoms sąlygoms bei valstybei nusprendus vykdyti pirkimą, taikant SESV 346 straipsnį, viešųjų pirkimų reguliavimas, atliekant tokį pirkimą, yra eliminuojamas. Pagal bendrą taisyklę, išimties taikymo teisėtumą ir pagrįstumą įrodyti privalo išimtimi besivadovaujantis teisės subjektas, šiuo atveju – perkančioji organizacija.

---

 

 

---