11 straipsnis. Mišrūs pirkimai

1. Jeigu sudaroma mišri pirkimo sutartis, kurios pirkimo objekto atskiroms dalims taikomos skirtingos šio įstatymo nuostatos, vadovaujamasi šiomis taisyklėmis:

1) kai pirkimo objektas yra darbai kartu su paslaugomis ir (arba) prekėmis, taikomos šio įstatymo nuostatos, taikytinos pagrindinei mišrios pirkimo sutarties objekto daliai;

2) kai pirkimo objektas apima šio įstatymo 2 priede nurodytas paslaugas ir kitas paslaugas arba paslaugas ir prekes, taikomos šio įstatymo nuostatos, taikytinos mišrios pirkimo sutarties objekto daliai, kurios numatoma pirkimo vertė yra didžiausia, palyginti su kitomis to pirkimo dalimis.

2. Jeigu dėl objektyvių priežasčių, susijusių su pirkimo objekto techninėmis ir (arba) ekonominėmis ypatybėmis, negali būti sudaromos atskiros pirkimo sutartys dėl pirkimo objekto, kurio daliai taikomos šio įstatymo nuostatos, o kitai daliai – kitų teisės aktų nuostatos, tokiam pirkimui taikytinos teisės aktų nuostatos nustatomos atsižvelgiant į tai, kuri pirkimo sutarties objekto dalis yra pagrindinė.
3. Jeigu objektyviai gali būti sudaromos atskiros pirkimo sutartys dėl pirkimo objekto, kurio daliai taikomos šio įstatymo nuostatos, o kitai daliai – kitų teisės aktų nuostatos, perkančioji organizacija gali sudaryti vieną pirkimo sutartį dėl viso pirkimo objekto arba sudaryti sutartis dėl kiekvienos pirkimo objekto dalies atskirai. Tuo atveju, kai perkančioji organizacija nusprendžia sudaryti:

1) pirkimo sutartis dėl atskirų pirkimo objekto dalių, sprendimas dėl šio įstatymo nuostatų taikymo priimamas dėl kiekvienos dalies atskirai, įvertinus atitinkamos pirkimo objekto dalies ypatybes;

2) mišrią pirkimo sutartį, tokiam pirkimui, neatsižvelgiant į pirkimo vertę, taikomos šio įstatymo nuostatos, išskyrus šio įstatymo 13 straipsnyje nustatytus atvejus;

3) mišrią pirkimo sutartį dėl pirkimo objekto, turinčio prekių, paslaugų, darbų pirkimo ir koncesijų elementų, tokiam pirkimui taikomos šio įstatymo nuostatos, jeigu pirkimo objekto dalies, kuriai taikytinos šio įstatymo nuostatos, numatoma pirkimo vertė viršija šio įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nurodytas mažos vertės pirkimo vertės ribas. Tačiau tais atvejais, kai pirkimo objekto dalies, kuriai taikytinos šio įstatymo nuostatos, numatoma pirkimo vertė yra mažesnė už šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nurodytas tarptautinio pirkimo vertės ribas, o koncesijos objekto dalies, kuriai taikytinos Lietuvos Respublikos koncesijų įstatymo nuostatos, numatoma koncesijos vertė yra ne mažesnė už tarptautinės koncesijos vertės ribą, taip pat tais atvejais, kai pirkimo objekto dalies, kuriai taikytinos šio įstatymo nuostatos, numatoma pirkimo vertė yra lygi arba mažesnė už šio įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nurodytas mažos vertės pirkimo vertės ribas, tokiai sutarčiai sudaryti taikomos Lietuvos Respublikos koncesijų įstatymo nuostatos.

 

4. Jeigu sudaroma mišri pirkimo sutartis dėl pirkimo objekto, kurio daliai taikomos šio įstatymo nuostatos, o kitai daliai – Pirkimų, atliekamų vandentvarkos, energetikos, transporto ar pašto paslaugų srities perkančiųjų subjektų, įstatymo nuostatos, neatsižvelgiant į šio straipsnio 3 dalies nuostatas, taikomos Pirkimų, atliekamų vandentvarkos, energetikos, transporto ar pašto paslaugų srities perkančiųjų subjektų, įstatymo 20 ir 21 straipsnių nuostatos.

Komentuojamame VPĮ 11 straipsnyje^[1] yra įtvirtintos viešųjų pirkimų taisyklės, kurios taikomos, kai sudaromos mišrios sutartys.

Mišrios sutartys – sutartys, turinčios kelių rūšių sutarčių elementų (CK 6.156 straipsnio 3 dalis). Kitaip sakant, mišri sutartis nėra atskira viešųjų pirkimų sutarčių rūšis (kategorija), o tik atskirų pirkimo objekto sudedamųjų dalių, kaip visumos, įsigijimo sandoris. Tokių sutarčių sudarymas įprastinis civilinėje (sutarčių) teisėje.

Viešųjų pirkimų praktikoje, kai sutartis turi kelių rūšių sutarčių elementų (pavyzdžiui, prekių ir paslaugų, prekių ir darbų, paslaugų ir darbų), turi būti nustatoma, pagal kurio pirkimo objekto įsigijimui taikomas taisykles bus organizuojamas viešasis pirkimas (pavyzdžiui, prekėms ar darbams taikomas taisykles). Mišrių sutarčių instituto reglamentavimo poreikis yra objektyvus, kadangi viešojo pirkimo procedūrai negali būti taikomos kelios taisyklės vienu metu. Aptariamas teisinis klausimas taip pat aktualus, kai sudaromos viešojo ir privataus sektorių partnerystės sutartys ar institucinės partnerystės sutartys, kai dalis sutarties objekto būna juridinio asmens steigimas, akcijų perleidimas ir kt.^[2].

VPĮ 11 straipsnio taisyklės turi esminės reikšmės dėl:

• santykio (taikytinumo) tarp VPĮ ir PĮ ar Koncesijų įstatymo^[3];
• pirkimo vertės ribų; viešųjų pirkimų procedūrų pasirinkimo tais atvejais, kai pirkimo objektas yra sudėtinis ir jį sudaro iš esmės skirtingi objektai, pavyzdžiui, darbai ir paslaugos (pavyzdžiui, rangos darbai su darbo projekto parengimu ir kadastrinių bylų parengimu), įprastos paslaugos ir VPĮ 2 priede nurodytos paslaugos, prekės ir paslaugos (pavyzdžiui, automobilio įsigijimas ir jo techninės priežiūros paslaugos) ir kt.

 

1. VPĮ 11 straipsnio 1 dalis taikytina tiems atvejams, kai visos pirkimo objekto dalys patenka į VPĮ reguliavimą. Nepriklausomai nuo to, ar darbai, paslaugos ar prekės bus pripažinti pagrindine mišrios sutarties dalimi, vis tiek pirkimas bus vykdomas pagal VPĮ.

VPĮ 11 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos dvi taisyklės, kuriomis vadovaujantis nustatomas pagrindinis mišraus pirkimo objektas.

VPĮ 11 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta pagrindinio mišrios pirkimo sutarties objekto testas. Šis testas taikomas, kai perkami darbai kartu su paslaugomis ir (arba) prekėmis. VPĮ neaprašyta, kas yra „pagrindinė mišrios sutarties objekto dalis“, t. y. to nereglamentuoja nei VPĮ 11 straipsnis, nei Direktyvos 2014/24/ES 3 straipsnis, todėl komentuojamos taisyklės taikymas glaudžiai susijęs su ESTT praktikoje pateiktais išaiškinimais^[4].

Teismų praktikoje išskirta, kad perkančioji organizacija, prieš vykdydama pirkimą pagal konkrečias procedūras, turi nustatyti, kuris objektas yra pagrindinis, o kuris – šalutinis, skirtas „aptarnauti“ pagrindinį objektą^[5].

Pagrindinio sutarties objekto testas atliekamas, be kita ko, atsižvelgiant į šiuos elementus, kurių sąrašas nėra baigtinis:

• koks yra pagrindinis viešo pirkimo sutarties sudarymo tikslas, pavyzdžiui, perkančioji organizacija siekia įsigyti prekes ar nusipirkti darbus, paslaugas;
• kaip detaliai apibrėžiami konkretūs darbai, paslaugos;
• ar nustatytas atsiskaitymas už darbus, paslaugas;
• ar pagrindinis tiekėjas pats atliks darbus ir (arba) teiks paslaugas, ar priešingai, samdys subrangovus, subtiekėjus, subteikėjus;
• koks numatomos vertės santykis^[6];
• ar galima įvykdyti sutartį be šalutinio objekto^[7].

Nei vienas iš nurodytų kriterijų neturi pirmenybės, tačiau praktikoje nustatant pagrindinį mišrios sutarties objektą, dažniausiai vertinamas viešo pirkimo sutarties tikslas, tada papildomai vertinami kiti nurodyti kriterijai.

 

Pavyzdys

Perkančioji organizacija siekia įsigyti mišrų pirkimo objektą, kurį sudaro darbai (pagrindinis pirkimo objektas) ir paslaugos, skirtos tinkamai pabaigti darbus. Darbų vertė yra 4 000 000 EUR (neviršija tarptautinės vertės ribų darbų pirkimams), paslaugų vertė – 250 000 EUR (viršija tarptautinės vertės ribas paslaugų pirkimams). Nepaisant to, kad paslaugų pirkimas atskirai turėtų būti vykdomas pagal tarptautinės vertės pirkimams skirtą reguliavimą, tačiau, kadangi tokiai mišriai sutarčiai taikytinas darbų pirkimų reguliavimas, o darbų vertė neviršija tarptautinės vertės ribų, bendras mišrus pirkimas vykdytinas pagal supaprastintų pirkimų taisykles.

 

Pavyzdys

Perkančioji organizacija siekia įsigyti prekybos ir pramogų centro statybos darbus. Pirkimą sudarys:

• pastato ir automobilių stovėjimo aikštelės, įvažiavimo kelių statyba.
• kiti darbai ir paslaugos, t. y. pirkimo laimėtojas taip pat turės nupirkti žemės sklypus, atlikti studijas, parengti projektavimo dokumentus, parengti ir pildyti tam tikrus buhalterijos ir valdymo dokumentus, atlikti lėšų paiešką, įgyvendinti efektyvias priemones siekiant užtikrinti darbo rezultatų pardavimą; užtikrinti bendrą projekto valdymą ir koordinavimą bei bendruomenės informavimą.

ESTT tokioje situacijoje nustatė, kad šios paslaugos, t. y. žemės sklypų nupirkimas perkančiosios organizacijos naudai, studijų atlikimas, lėšų paieška, projekto valdymas ir koordinavimas bei bendruomenės informavimas, buvo dalis statybos darbų, todėl būtent darbų dalis buvo pripažinta pagrindine^[8], o kitos dalys pripažintos tiesiogiai susijusiomis, „tarnaujančiomis“ pagrindinei daliai.

 

Pavyzdys

Perkančioji organizacija siekia vykdyti pirkimą dėl mišraus pobūdžio sutarties sudarymo, kuris apima: susitarimą, pagal kurį perkančioji organizacija perleis 49 % patronuojamos bendrovės akcijų įmonei, kurią įsteigs laimėjęs konkurso dalyvis, susitarimą, pagal kurį įsteigta bendrovė įsipareigos įgyvendinti vystymo planą, kuris apims kazino patalpų pagerinimą ir jo veiklos licencijos teikiamų galimybių panaudojimą, pastatų kompleksui priklausančių dviejų viešbučių įrengimą ir atnaujinimą ir apie 280 hektarų ploto aplinkinių žemės sklypų sutvarkymą. Šių darbų vykdymas sudarys dalį kainos, kuri bus sumokėta už 49 % perkančiosios organizacijos dukterinės bendrovės akcijų įsigijimą, perkančiosios organizacijos ir įsteigtos įmonės susitarimą, kuriuo pastaroji įgys teisę paskirti perkančiosios organizacijos dukterinės bendrovės direktorių valdybos daugumą ir taip administruoti bendrovę, laikydamasi sutartyje įtvirtintų sąlygų, susitarimą, pagal kurį įsteigta įmonė užtikrins kazino valdymą už atlyginimą, kurį mokės perkančioji organizacija.

ESTT šią situaciją vertino taip, kad sutartis yra mišri ir apima, pirma, dalį, pagal kurią perkančioji organizacija parduoda akcijas geriausią pasiūlymą pateikusiam dalyviui, – o toks susitarimas nepatenka į ES viešųjų pirkimų taisyklių taikymo sritį – ir, antra, sutartį dėl paslaugų su geriausią pasiūlymą pateikusiu dalyviu, kuris įsipareigoja valdyti kazino įmonę. ESTT konstatavo, kad pagrindinis mišrios sutarties dalykas buvo 49 % dukterinės bendrovės akcijų pardavimas geriausią pasiūlymą pateikusiam dalyviui, o šio sandorio darbų bei paslaugų dalys – nesvarbu, ar paslaugų dalis būtų viešasis paslaugų pirkimas, ar viešoji paslaugų koncesija, – buvo antraeilės, palyginti su pagrindiniu sutarties dalyku^[9]. Taigi, tokiu atveju mišrios sutarties sudarymui nebuvo taikytinos viešuosius pirkimus reguliuojančios teisės normos.

 

VPĮ 11 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinta didesnės numatomos pirkimo vertės taisyklė. VPĮ 11 straipsnio 1 dalies 2 punkto taisyklė taikoma, kai pirkimo objektas apima bent du iš toliau nurodomų objektų:

• VPĮ 2 priede nurodytas paslaugas;
• paslaugas;
• prekes.

Numatomos pirkimo vertės skaičiavimo taisyklės įtvirtintos VPĮ 5 straipsnyje (detaliau žiūrėti VPĮ 5 straipsnio komentarą).

VPĮ 11 straipsnio 1 dalies 2 punkto taisyklės esmė yra ta, kad taikomas matematinis numatomų pirkimo verčių palyginimas. Apskaičiuojama kiekvienos mišrios sutarties objekto dalies numatoma pirkimo vertė (atskirai paslaugų, VPĮ 2 priede nurodytas paslaugų arba prekių) ir šios apskaičiuotos numatomos pirkimo vertės palyginamos tarpusavyje, vertinant, kuri iš jų yra didesnė.

Jeigu miršią sutartį sudaro trys sudedamosios dalys: prekės, paslaugos ir VPĮ 2 priede nurodytos paslaugos, o prekių ir paslaugų kartu numatoma pirkimo vertė yra didesnė negu tik VPĮ 2 priede nurodytų paslaugų numatoma pirkimo vertė (prekių numatoma pirkimo vertė + paslaugų numatoma pirkimo vertė > VPĮ 2 priede nurodytų paslaugų numatoma pirkimo vertė), taikomos bendros VPĮ nuostatos, netaikomos išimtys VPĮ 2 priede nurodytų paslaugų  procedūroms ^[10].

Išimtis iš VPĮ 11 straipsnio 1 dalies 2 punkto taisyklės – tais atvejais, kai perkamos prekės su jų sumontavimo (įrengimo) paslaugomis, perkančioji organizacija turėtų pirkimą vertinti kaip prekių įsigijimą, t. y. taikyti pagrindinės mišrios sutarties objekto dalies vertinimo kriterijų, o ne numatomos pirkimo vertės. LAT praktikoje buvo pasisakyta, kad prekės pirkimo sutarties sąvoka negali būti suprantama siaurai, nes jų pagaminimas, pristatymo, montavimo, diegimo ir kitos jų parengimo naudoti paslaugos taip pat įeina į prekių pirkimo sutarties sampratą (detaliau taip pat žiūrėti prekių viešojo pirkimo-pardavimo sutarties sampratą VPĮ 2 straipsnio 26 dalies komentare), todėl tokiais atvejais viešojo pirkimo sutartis netgi nebūtų laikoma mišria sutartimi, o būtent būtų prekių viešojo pirkimo–pardavimo sutartis^[11].

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tam tikrais atvejais prekių pirkimas su jų sumontavimu, ypač kai jos tampa integraliomis kito objekto dalimis, pagal įstatymą bus laikoma ne paslaugų suteikimu, o darbų atlikimu. VPĮ 2 straipsnio 7 dalies 1 punkte nurodyta, kad darbų pirkimo sutartis – viešojo pirkimo-pardavimo sutartis, kurios dalykas yra darbai, susiję su VPĮ 1 priede išvardytomis veiklos rūšimis, arba šie darbai ir jų projektavimo paslaugos, o VPĮ 1 priede, pavyzdžiui, nurodyta, kad darbais laikytini ne savos gamybos medinių langų įrengimas.

VPĮ 11 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta taisyklė labiausiai aktuali viešajam pirkimui tik tais atvejais, kai sprendžiama, ar VPĮ 2 priede nurodytos paslaugos laikytinos pagrindinėmis, kadangi tokiu atveju yra taikomos VPĮ nuostatos, lanksčiau reguliuojančios viešųjų pirkimų procedūras, pavyzdžiui, tarptautinės vertės riba yra 750 000 Eur, o ne 144 000 Eur (detaliau žiūrėti VPĮ 4 straipsnio komentarą), nėra pareigos skaidyti net ir tarptautinės vertės pirkimų (detaliau žiūrėti VPĮ 28 straipsnio 1 dalies komentarą), galimybė visais atvejais pasirinkti skelbiamų derybų būdą (detaliau žiūrėti VPĮ 63 straipsnio 2 dalies komentarą).

Tais atvejais, kai vertinama paslaugų ir prekių numatoma pirkimo vertė, tuomet tinkamas pirkimo objekto nustatymas (kvalifikavimas) neturi reikšmės numatomai pirkimo vertei, nustatytai, atsižvelgiant į tai, kad tiek paslaugoms, tiek prekėms yra numatyta vienodo dydžio riba, nuo kurios turi būti vykdomas tarptautinės vertės pirkimas (detaliau žiūrėti VPĮ 4 straipsnio komentarą).

 

2. VPĮ 11 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta pagrindinės mišrios pirkimo sutarties objekto dalies taisyklė tais atvejais, kai:

• perkančioji organizacija siekia sudaryti mišrią sutartį;
• ne visos pirkimo objekto dalys patenka į VPĮ reguliavimą, t. y. viena ar daugiau dalys atskirai galėtų būti perkamos pagal VPĮ, o kita ar daugiau dalių atskirai galėtų būti perkamos pagal kitus teisės aktus.

Kitų teisės aktų baigtinis sąrašas nėra pateikiamas, tačiau tai galėtų būti:

- PĮ;

- Koncesijų įstatymas;

- GPĮ;

- Reglamentas Nr. 1370/2007/EB dėl keleivinio geležinkelių ir kelių transporto viešųjų paslaugų ir panaikinantis Tarybos reglamentus (EEB) Nr. 1191/69 ir (EEB) Nr. 1107/70;

- Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymas.

• pirkimo objekto dalys negali būti atskirtos į skirtingas sutartis dėl objektyvių priežasčių, susijusių su pirkimo objekto techninėmis ir (arba) ekonominėmis ypatybėmis.

Perkančiosios organizacijos turi nustatyti, ar dėl pirkimo objekto galima sudaryti atskiras sutartis, ar ne. Kiekvienu atskiru atveju turi būti nustatytos konkrečios, įrodymais pagrįstos priežastys nesudaryti atskirų sutarčių. Pačios perkančiosios organizacijos įsitikinimai ar numanomi ketinimai nėra pakankami įrodymai dėl pirkimo skaidymo (arba) neskaidymo į atskiras sutartis^[12]. Todėl VPĮ 11 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos taisyklės aiškinamos siaurai, visos nustatytos sąlygos turi būti aiškiai pagrįstos objektyviais įrodymais, o ne tik perkančiosios organizacijos subjektyvia nuomone.

Poreikis sudaryti vieną sutartį gali iškilti tiek dėl techninio, tiek dėl ekonominio pobūdžio priežasčių^[13].

Techninio pobūdžio priežastis – pavyzdžiui, pagrįstas poreikis sudaryti vieną sutartį vieno pastato statybos atveju, jeigu viena to pastato dalis būtų numatyta tiesioginiam atitinkamos perkančiosios organizacijos naudojimui, o kita dalis būtų numatyta valdyti koncesijos pagrindu, pavyzdžiui, siekiant įrengti visuomenei skirtą požeminę automobilių stovėjimo aikštelę kuri yra neatskiriama pastato dalis.

Ekonominio pobūdžio priežastis – pavyzdžiui, vienos sutarties sudarymas pagrįstas dvigubos viešųjų pirkimų procedūros išvengimu, pavyzdžiui, institucinės partnerystės atveju nereikėtų pirma vykdyti privataus partnerio, kuris bus naujai kuriamo juridinio asmens partneris, atrankos ir tik tuomet vykdyti paslaugų koncesijos skyrimo procedūros, kurioje įsteigtas juridinis asmuo turėtų varžytis su kitais ūkio subjektais (taip paneigiant juridinio asmens steigimo tikslą)^[14].

 

Pavyzdys

Rangovas 2016 m. pateikė pasiūlymą Autobusų parkui, kuris yra perkančioji organizacija, dėl autobusų stoties modernizavimo projekto įgyvendinimo. Jame nurodė, kad ketina įsigyti žemės sklypą, kuris ribojasi su Autobusų parko naudojamu valstybinės žemės sklypu. Prašyme taip pat pažymėjo, kad Autobusų parko valdomos autobusų stoties būklė neatitiko šiuolaikinių reikalavimų, todėl reikalinga jos rekonstrukcija, o ją atliekant būtų tikslinga kartu įrengti prekybos paskirties patalpas, todėl Rangovas pasiūlė savo lėšomis atlikti stoties rekonstrukciją (suformuoti nekilnojamąjį statinį – modernią autobusų stotį su infrastruktūra ir prekybos paskirties statinį – prekybos centrą), taip pat suteikti finansinę paramą kitiems mieste esantiems rekreacijos ir poilsio objektams atnaujinti, pridėjo siūlomos sudaryti mainų sutarties projektą. Autobusų parkas nurodė, kad neturi finansinių galimybių savo lėšomis atlikti autobusų stoties rekonstrukciją. Mainų sutartimi susitariama: Autobusų parkas perleidžia dalį autobusų stoties pastato ir įgyja žemės sklypą, nustatomos sąlygos, pagal kurias Rangovas įsipareigoja atlikti autobusų stoties pastato rekonstrukciją ir suformuoti atskirus nekilnojamojo turto objektus (autobusų stotį ir prekybos centrą).

Sutarties šalys kvalifikavo šią sutartį mainų sutartimi. LAT tuo tarpu nustatė, kad sutartis yra mišri, turinti tiek mainų sutarties elementų, tiek kitų sutarčių (projektavimo ir rekonstravimo darbų, kurie reguliuojami VPĮ) elementų. Koncesijos sutarties elementai nebuvo LAT nustatyti, kadangi rangovo būsimos veiklos sritis nepatenka į Koncesijų įstatymo nustatytą koncesijų taikymo sritį, neatitinka koncesijų atlygintinumo ypatumų, Autobusų parkas nėra ūkio subjektas, galintis būti suteikiančiąja institucija^[15].

Dėl to prieš sudarant tokią sutartį būtina spręsti dėl sutarties dalių atskirtumo (galimybės atskirai vykdyti projektavimo ir darbų pirkimą pagal VPĮ) bei dėl pagrindinio sutarties objekto, jeigu būtų nuspręsta sudaryti vieną mišrią sutartį, t. y. ar mainų sutarties dalis yra pagrindinė, ar vis dėlto projektavimas ir rangos darbai yra pagrindinė sutarties objekto dalis.

 

Pavyzdys

Perkančioji organizacija siekia įsigyti žaidimų patalpų įrengimo darbus ir veiklos vykdymą (koncesiją), kai kartu yra renovuojamas viešbučio pastatas. ESTT tokiu atveju buvo nustatyta, kad pagrindinis tikslas – veiklos vykdymas, o renovavimo ir įrengimo darbai buvo tik kaip priemonė pasiekti tikslą, todėl darbai nepripažinti pagrindiniu pirkimo objektu. Šiuo atveju nebuvo atsižvelgta į darbų ir paslaugų vertes, sprendžiant dėl pagrindinio objekto^[16].

 

3. VPĮ 11 straipsnio 3 dalyje yra nustatytos taisyklės, kai pirkimo objekto dalims taikomi skirtingi teisiniai reguliavimai ir kelios pirkimo dalys gali būti atskirtos ir sudarytos atskiros pirkimo sutartys.

VPĮ 11 straipsnio 3 dalyje yra išskirta perkančiosios organizacijos diskrecija pasirinkti:

3.1. VPĮ 11 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtinta perkančiosios organizacijos diskrecija vykdyti atskirus pirkimus dėl kiekvienos pirkimo dalies^[17].

Kai perkančioji pasirenka vykdyti atskirus pirkimus dėl kiekvienos pirkimo dalies, perkančioji organizacija dėl kiekvienai pirkimo objekto daliai taikytinų teisės normų sprendžia atskirai, t. y. nustato taikyti VPĮ ar kitą teisės aktą.

 

Pavyzdys

Perkančioji organizacija siekia išsinuomoti patalpas iš tiekėjų bei įsigyti paslaugas. Perkančioji organizacija nusprendė atskirti šias pirkimo objekto dalis. Patalpų nuomos sutartis sudaroma, netaikant VPĮ pagal šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą išimtį (detaliau žiūrėti VPĮ 6 straipsnio 1 dalies komentarą), o paslaugos pagal VPĮ nuostatas.

 

Kai yra priimamas sprendimas dėl tų pirkimo objekto dalių, kurioms taikomas VPĮ, turi būti taip pat atsižvelgiama į VPĮ 11 straipsnio 1 dalies taisykles (detaliau žiūrėti VPĮ 11 straipsnio 1 dalies komentarą).

 

3.2. VPĮ 11 straipsnio 3 dalies 2 punkte įtvirtinta perkančiosios organizacijos diskrecija vykdyti bendrą mišrų pirkimą dėl visų pirkimo objekto dalių.

Kadangi VPĮ 11 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad bent viena pirkimo objekto dalis yra reguliuojama VPĮ, todėl ir visam mišriam pirkimui bus taikomas VPĮ. Tokia taisyklė įtvirtinta, siekiant užtikrinti, kad perkančiosios organizacijos negalėtų išvengti viešųjų pirkimų teisinio reguliavimo^[18], ir taikoma tiek supaprastintiems pirkimams (įskaitant mažos vertės pirkimus), tiek tarptautinės vertės pirkimams. Ši taisyklė taikoma tik tais atvejais, kai mišraus pirkimo objekto dalių įsigijimas reguliuojamas skirtingais teisės aktais:

• VPĮ arba PĮ, arba Koncesijų įstatymo;
• kitais teisės aktais, pavyzdžiui, Reglamento Nr. 1370/2007/EB.

VPĮ 11 straipsnio 3 dalies 2 punkte nereguliuojamas VPĮ, PĮ ir (arba) Koncesijų įstatymo santykis, kuris nustatomas atskirose komentuojamo straipsnio dalyse. Kitaip sakant, kai kyla poreikis pasirinkti tarp VPĮ ir PĮ arba tarp VPĮ ir Koncesijų įstatymo, taikomi VPĮ 11 straipsnio 3 dalies 3 punktas; VPĮ 11 straipsnio 4 dalis.

Išimtis iš VPĮ 11 straipsnio 3 dalies 2 punkte nurodytos taisyklės taikyti VPĮ taip pat yra įtvirtinta VPĮ 13 straipsnyje, kuriame reglamentuojami mišrūs pirkimai, apimantys gynybos ar saugumo aspektus (detaliau žiūrėti VPĮ 13 straipsnio komentarą).

 

3.3. VPĮ 11 straipsnio 3 dalies 3 punkte įtvirtinta perkančiosios organizacijos diskrecija vykdyti bendrą mišrų pirkimą, kai pirkimo objekto dalys yra reguliuojamos tiek VPĮ, tiek Koncesijų įstatymo.

Esant VPĮ ir Koncesijų įstatymo santykiui, pagrindinis objektas nustatomas pagal didesnės pirkimo objekto dalių numatomos pirkimo vertės taisyklę, kuri įtvirtinta VPĮ 11 straipsnio 1 dalies 2 punkte:

 

Taikomas VPĮ	Taikomas Koncesijų įstatymas
Taikomos VPĮ nuostatos, jeigu pirkimo objekto dalies, kuriai taikomas VPĮ, vertė viršija mažos vertės ribas (detaliau žiūrėti VPĮ 4 straipsnio 3 dalies komentarą).	Taikomos Koncesijų įstatymo nuostatos, kai yra šios alternatyvios sąlygos:
	pirkimo objekto dalies, kuriai taikytinos VPĮ nuostatos, numatoma pirkimo vertė yra mažesnė už tarptautinio pirkimo vertės ribas (detaliau žiūrėti VPĮ 4 straipsnio 1 dalies komentarą), o koncesijos objekto dalies, kuriai taikytinos Koncesijų įstatymo nuostatos, numatoma koncesijos vertė yra ne mažesnė už tarptautinės koncesijos vertės ribą[19];
	pirkimo objekto dalies, kuriai taikytinos VPĮ nuostatos, numatoma pirkimo vertė yra mažesnė už tarptautinio pirkimo vertės ribas (detaliau žiūrėti VPĮ 4 straipsnio 1 dalies komentarą), o koncesijos objekto dalies, kuriai taikytinos Koncesijų įstatymo nuostatos, numatoma koncesijos vertė yra ne mažesnė už tarptautinės koncesijos vertės ribą[20];
	taikomos Koncesijų įstatymo nuostatos, kai pirkimo objekto dalies, kuriai taikomas VPĮ, vertė neviršija mažos vertės ribos (detaliau žiūrėti VPĮ 4 straipsnio 3 dalies komentarą).

 

4. VPĮ 11 straipsnio 4 dalyje yra nustatytos taisyklės dėl pirkimo vykdymo, esant santykiui tarp VPĮ ir PĮ , t. y. nurodoma nukreipiančioji nuoroda į PĮ 20 ir 21 straipsnius (detaliau žiūrėti PĮ 20 ir 21 straipsnių komentarą).

PĮ 20 straipsnio 2 dalyje (detaliau žiūrėti PĮ 20 straipsnio 2 dalies komentarą) įtvirtintas analogiškas reguliavimas VPĮ 11 straipsnio 2 dalies reguliavimui (detaliau žiūrėti VPĮ 11 straipsnio 2 dalies komentarą), t. y. jeigu dėl objektyvių priežasčių, susijusių su pirkimo objekto techninėmis ir (arba) ekonominėmis ypatybėmis, negali būti sudaromos atskiros pirkimo sutartys dėl pirkimo objekto, kurio daliai taikomos PĮ nuostatos, o kitai daliai – kitų teisės aktų, pavyzdžiui, VPĮ, taikoma pagrindinės pirkimo objekto dalies taisyklė, įtvirtinta VPĮ 11 straipsnio 1 dalies 1 punkte (detaliau žiūrėti VPĮ 11 straipsnio 1 dalies 1 punkto komentarą). Kitaip sakant, turi būti nustatoma pagrindinė pirkimo objekto dalis ir, atsižvelgiant į tai, taikomas teisinis reguliavimas.

PĮ 20 straipsnio 3 dalyje (detaliau žiūrėti PĮ 20 straipsnio 3 dalies komentarą), 21 straipsnio 1 dalyje (detaliau žiūrėti PĮ 21 straipsnio 1 dalies komentarą) įtvirtintas analogiškas reguliavimas VPĮ 11 straipsnio 3 daliai (detaliau žiūrėti VPĮ 11 straipsnio 3 dalies komentarą) dėl pirkimo procedūrų pasirinkimo, kai dėl pirkimo objekto gali būti sudaromos atskiros sutartys, tačiau perkančioji organizacija nusprendžia sudaryti vieną sutartį.

PĮ 21 straipsnio 3 dalyje (detaliau žiūrėti PĮ 21 straipsnio 3 dalies komentarą) įtvirtinta, kad sudarant vieną mišrią sutartį, kai dėl pirkimo objekto gali būti sudaromos atskiros sutartys, tačiau perkančioji organizacija nusprendžia sudaryti vieną sutartį, taikoma pagrindinės pirkimo objekto dalies taisyklė, įtvirtinta VPĮ 11 straipsnio 1 dalies 1 punkte (detaliau žiūrėti VPĮ 11 straipsnio 1 dalies 1 punkto komentarą). Kitaip sakant, turi būti nustatoma pagrindinė pirkimo objekto dalis ir, atsižvelgiant į tai, taikomas atitinkamas teisinis režimas. PĮ 21 straipsnio 4 dalies 1 punkte (detaliau žiūrėti PĮ 21 straipsnio 4 dalies 1 punkto komentarą) įtvirtinta, kad tais atvejais, kai neįmanoma taikyti PĮ 21 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos pagrindinės pirkimo objekto dalies taisyklės, tuomet taikomos VPĮ procedūros.

Taigi, yra dvi alternatyvos:

1) taikomos VPĮ procedūros arba PĮ procedūros pagal pagrindinės pirkimo objekto dalies taisyklę (detaliau žiūrėti PĮ 20 straipsnio 2 dalies, PĮ 21 straipsnio 3 dalies, VPĮ 11 straipsnio 1 dalies 1 punkto komentarą), arba

2) taikomos VPĮ procedūros (detaliau žiūrėti PĮ 21 straipsnio 4 dalies 1 punkto komentarą).

---

 

---